1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo, kurį Europos Bendrijų Komisija pateikė dėl 2006 m. birželio 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo Girardot prieš Komisiją (T-10/02, Rink. VT p. I-A-2-129 ir II-A-609, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Pirmosios instancijos teismas nustatė piniginės kompensacijos sumą, Komisijos turimą sumokėti M. C. Girardot pagal tarpinį 2004 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Girardot prieš Komisiją (T-10/02, Rink. VT p. I-A-109 ir II-483, toliau – tarpinis sprendimas).

2.

Pagal EB 236 straipsnio formuluotę Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti Bendrijos ir jos tarnautojų ginčus neperžengiant tarnybos nuostatuose arba įdarbinimo sąlygose nustatytų ribų bei laikantis juose numatytų sąlygų.

3.

Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų nuostatai) šioje byloje taikytinos redakcijos 29 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Prieš užpildydama laisvą darbo vietą institucijoje, Paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į šiuos dalykus:

ir tada laikosi konkursų tvarkos, pagal kurią įvertinama kvalifikacija arba rengiami testai, arba ir įvertinama kvalifikacija, ir rengiami testai. III priede nustatyta konkurso tvarka.

Tos tvarkos taip pat galima laikytis siekiant sudaryti rezervo sąrašą.“ (Pataisytas vertimas)

4.

Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) šioje byloje taikytinos redakcijos 2 straipsnio d punkte nustatyta, kad minėtų sąlygų prasme laikinuoju tarnautoju laikomas „darbuotojas, priimtas iš tyrimams ir investicijoms skirtų asignavimų apmokamai ir į pareigybių sąrašą, pridedamą prie atitinkamai institucijai skirto biudžeto skirsnio, įtrauktai nuolatinei pareigybei laikinai užimti“.

5.

KTĮS 8 straipsnio ketvirtoji ir penktoji pastraipos būtent numato, kad A ar B lygio tarnautojas, kuriam taikomas KTĮS 2 straipsnio d punktas, turintis vykdyti funkcijas, kurioms reikalinga kompetencija mokslo ir technikos srityse, įdarbinamas ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui ir kad tokią sutartį galima pratęsti terminuotam laikotarpiui tik vieną kartą. Visų kitų pratęsimų laikotarpis yra neterminuotas.

6.

KTĮS 47 straipsnis numato:

„Be tarnybos nutrūkimo dėl mirties, laikinųjų tarnautojų tarnyba baigiasi:

<…>

7.

Nutraukimo atvejai netaikant įspėjimo laikotarpio apibrėžti KTĮS 48–50 straipsniuose.

8.

Pagal Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes M. C. Girardot pradėjo dirbti Komisijoje 1996 m. vasario 1 d. deleguota nacionaline eksperte. Šį statusą ji išsaugojo iki 1999 m. sausio 31 dienos.

9.

1999 m. sausio 15 d. dvejiems metams sudaryta tarnybos sutartimi, vėliau, padarius pakeitimą, pratęsta vieneriems metams, M. C. Girardot buvo įdarbinta laikinąja tarnautoja KTĮS 2 straipsnio d punkto prasme. Pagal šią tarnybos sutartį vėliau ji dirbo Komisijos Pramonės generaliniame direktorate, o vėliau Informacinės visuomenės generaliniame direktorate.

10.

2000 m. liepos 26 d. Komisijos Personalo ir administracijos generalinis direktoratas paskelbė pranešimą apie laisvą darbo vietą, kuriame buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į Komisijos sprendimą, susijusį su nauja mokslo tyrimų politika, ji organizuoja „vidaus konkursus, siekdama sudaryti rezervo sąrašą“, prie kurių priskiriamas ir konkursas COM/T/R/ST/A/2000 A kategorijos A 8/A 5, A 4 ir A 3 pareigoms užimti, apmokamoms iš tyrimų ir investicijų biudžeto mokslo ir techninių asignavimų.

11.

M. C. Girardot pateikė savo kandidatūrą dalyvauti „vidaus konkurse, siekiant sudaryti rezervo sąrašą“ COM/T/R/ST/A/2000, bet jos kandidatūra buvo atmesta, nes neatitiko visų būtinų reikalavimų ( 2 ).

12.

2001 m. vasario 9 d. ir 12 d. Personalo ir administracijos generalinis direktoratas paskelbė du pranešimus apie laisvas darbo vietas nuolatinėms pareigoms, apmokamoms iš mokslo tyrimų ir investicijų asignavimų, užimti. 2001 m. vasario 20 d. laiškais M. C. Girardot išreiškė suinteresuotumą, pirma, 2001 m. vasario 9 d. pranešime apie laisvą darbo vietą COM/2001/CCR/16/R nurodytomis A kategorijos pareigomis ir, antra, kitomis septyniomis A kategorijos pareigomis, nurodytomis 2001 m. vasario 12 d. pranešime apie laisvas darbo vietas.

13.

2001 m. kovo 15 d. raštu Komisija informavo M. C. Girardot, kad ji „negalėjo pasirinkti jos kandidatūros“2001 m. vasario 9 d. paskelbtoms pareigoms užimti.

14.

Kalbant apie kitas septynias pareigas, 2001 m. kovo 13 d. raštu Komisija informavo M. C. Girardot, kad jos kandidatūra į 2001 m. vasario 12 d. pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytas septynias pareigas „negalėjo būti svarstoma“, nes šias pareigas užims „Komisijoje dirbantis personalas, konkursą laimėję asmenys, kuriems taikomi Pareigūnų nuostatai“. Visoms šioms pareigoms Komisija pasirinko kitų septynių laikinųjų tarnautojų, įtrauktų į po vidaus konkurso COM/T/R/ST/A/2000, organizuoto siekiant sudaryti rezervo sąrašą, kandidatūras ir vėliau įdarbino į pareigas, kurių atžvilgiu jie buvo išreiškę suinteresuotumą.

15.

2001 m. birželio 8 d. M. C Girardot pateikė skundą dėl šiuose dviejuose raštuose pateiktų sprendimų, kuriais atmetama jos kandidatūra. Dėl šio skundo priimtas implicitinis sprendimas jį atmesti.

16.

Savo 2004 m. kovo 31 d. tarpiniu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimus, kuriais atmesta M. C. Girardot kandidatūra neįrodžius, jog Komisija tinkamai išnagrinėjo suinteresuotojo asmens nuopelnus prieš atmesdama jo kandidatūrą ir atitinkamai pasirinkdama kitus kandidatus ( 3 ).

17.

Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas atmetė M. C. Girardot reikalavimus panaikinti sprendimus, kuriais į nagrinėjamas pareigas paskiriami pasirinkti kandidatai ( 4 ). Apsvarstęs M. C. Girardot, tarnybos ir paskirtų trečiųjų asmenų interesus, „kaip jį įpareigoja proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas“, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sprendimų dėl paskyrimo į nagrinėjamas pareigas panaikinimas būtų per didelė sankcija už Komisijos padarytus neteisėtus veiksmus, t. y. neįrodžius, jog ji tinkamai išnagrinėjo vienintelio kandidato nuopelnus minėtoms pareigoms užimti ( 5 ).

18.

Tačiau Pirmosios instancijos teismas priminė, kad siekdamas užtikrinti sprendimo dėl panaikinimo veiksmingumą ir vadovaudamasis ieškovės interesais Bendrijos teismas gali pasinaudoti jam suteikta neribota jurisdikcija finansiniuose ginčuose ir įpareigoti, netgi ex officio, atsakove esančią instituciją atlyginti žalą ( 6 ) ar paraginti minėtą instituciją adekvačiai apsaugoti ieškovės teises.

19.

Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas paskatino šalis susitarti dėl neteisėtą M. C. Girardot kandidatūros atmetimą atitinkančios teisingos piniginės kompensacijos ir nurodė, kad reikia atkreipti dėmesį į tai, jog suinteresuotasis asmuo nebegalės dalyvauti kitoje procedūroje, nes paskelbus pranešimą apie „konkrečios“ laisvos darbo vietos paiešką jis negalės ir neturės teisės išreikšti suinteresuotumo užimti pareigas. Šalims nesusitarus, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jos turėtų pateikti jam reikalavimus, kartu nurodydamos sumą, per tris mėnesius nuo tarpinio sprendimo paskelbimo.

20.

Nesusitarus dėl teisingos piniginės kompensacijos, 2004 m. rugsėjo 6 d. šalys pateikė savo reikalavimus Pirmosios instancijos teismui ir nurodė sumą.

21.

M. C. Girardot pirmiausia paprašė nustatyti pagrindinę 2687994 eurų, nepatenkinus šio reikalavimo – 432887 eurų ir galiausiai nepatenkinus šio reikalavimo – 250248 eurų kompensaciją kartu su Teismo nustatytomis palūkanomis.

22.

Komisija paprašė nustatyti 23917,43 eurų kompensaciją, jos manymu, pagrįstai skirtiną M. C. Girardot, „kurios vieną dalį sudaro trijų mėnesių neto darbo užmokestis, mokamas per minimalų (KTĮS 47 straipsnio 2 dalies a punkte) nustatytą įspėjimo laikotarpį, arba 18917,43 eurų, kompensuojant prarastą galimybę užimti vieną ar kitą iš aštuonių aptariamų darbo vietų, o kitą dalį – 5000 eurų atlyginant prarastą galimybę dalyvauti naujoje procedūroje laisvoms pareigoms užimti“ ( 7 ). Prie šios sumos turėtų būti priskaičiuotos palūkanos, pradedamos skaičiuoti nuo tarpinio sprendimo paskelbimo iki mokėtinos sumos sumokėjimo dienos bei simbolinis euras atlyginti neturtinę žalą ( 8 ).

23.

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas, pirma, nustatė 92785 eurų Komisijos M. C. Girardot mokėtiną piniginę kompensaciją kartu su nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. mokamomis palūkanomis, apskaičiuotomis remiantis dviem procentais padidinta palūkanų norma, kurią ECB taiko savo pagrindinėms finansavimo operacijoms, ir, antra, priteisė iš Komisijos padengti bylinėjimosi išlaidas.

24.

Prieš nustatydamas metodą šiai sumai apskaičiuoti Pirmosios instancijos teismas pirmiausia priminė, kad 2004 m. kovo 31 d. tarpiniu sprendimu panaikintais Komisijos sprendimais atsižvelgiant į tai, kad neįmanoma atkurti iki jų priėmimo buvusios situacijos, aiškiai ir negrįžtamai iš suinteresuotojo asmens buvo atimta galimybė, jog būtų apsvarstytos jo skirtingos kandidatūros ir viena jų būtų pasirinkta ( 9 ). Taip pat jis patikslino, kad galimybės įsidarbinti į laisvą darbo vietą Bendrijos institucijoje ir gauti su jomis susijusios piniginės naudos praradimas yra turtinė žala, ir šalys su tuo sutiko ( 10 ). Galiausiai skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad siekiant įvertinti žalos dėl prarastos galimybės, dėl kurios šioje byloje ginčijasi šalys, dydį, reikia „nustatyti skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį M. C. Girardot būtų gavusi, jeigu jos kandidatūra būtų pasirinkta, ir to, kurį ji realiai gavo neteisėtai atmetus kandidatūrą, paskui prireikus procentais įvertinti M. C. Girardot šios galimybės realizavimo tikimybę“.

25.

Prieš pradėdamas nustatyti piniginę kompensaciją šioje byloje Pirmosios instancijos teismas, pirma, neto sumų atskaičius mokesčius pagrindu apskaičiavo darbo užmokesčio skirtumą, kylantį iš finansinių darbo sąlygų, kuriomis būtų naudojusis M. C. Girardot įsidarbinusi Komisijoje, ir jos turimų sąlygų ( 11 ). Būtent, kalbėdamas apie laikotarpį, kuriuo turėtų būti atliktas šis palyginimas, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad siekiant atsižvelgti į visas KTĮS 47 straipsnio 2 dalyje ir 48–50 straipsniuose numatytas tarnybos nutraukimo galimybes, ex aequo et bono turėtų būti nustatytas penkerių metų minėtas laikotarpis, įskaitant įspėjimo laikotarpį, skaičiuojamas nuo Komisijos pasirinktų kandidatų paskyrimo dienos, užbaigus laisvų pareigų užėmimo, į kurias M. C. Girardot neteisėtai nebuvo pasirinkta, procedūrą, t. y. laikotarpis tarp 2001 m. balandžio 1 d ir 2006 m. kovo 31 dienos ( 12 ). Pagal M. C. Girardot pateiktus skaičius Pirmosios instancijos teismas ex aequo et bono nustatė 185570 eurų darbo užmokesčio praradimo šiuo laikotarpiu sumą.

26.

Antra, kalbėdamas apie prarastos M. C. Girardot galimybės, kad būtų atrinkta jos kandidatūra, įvertinimą procentais, Pirmosios instancijos teismas pirmiausia nagrinėjo, ar jos pateikta kandidatūra atitiko reikalingas svarstyti sąlygas, nustatytas pranešime apie laisvas darbo vietas, į kurį ji atsiliepė, tam, kad būtų užtikrinta, jog prarasta galimybė būtų laikoma realia ( 13 ). Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas priminė, kad pagal tarpinį sprendimą būtent taip ir buvo ( 14 ).

27.

Trečia, Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar galimybė, kurios ji neteko, gali būti laikoma realia ta prasme, kad suinteresuotasis asmuo turėjo rimtą galimybę užimti vieną iš aptariamų pareigų, o gal ir visas ( 15 ).

28.

Šiuo atžvilgiu atsižvelgdamas į bylos medžiagą Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog negali būti laikoma, kad pasibaigus Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje numatytam laisvų darbo vietų užpildymo procedūros etapui Komisija, kuri iš tikrųjų labiau norėtų turėti didesnes pasirinkimo galimybes, tikrai būtų pasirinkusi M. C. Girardot kandidatūrą, todėl pastaroji turėjo visas galimybes, kad su ja būtų sudaryta laikinosios tarnautojos sutartis KTĮS 2 straipsnio d punkto prasme, ir gauti piniginės naudos ją vykdant. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad M. C. Girardot turėjo bent jau rimtą galimybę, kurą prarado Komisijai atmetus jos kandidatūrą šios neišnagrinėjus ( 16 ).

29.

Vėliau palygindamas papildomus elementus, dėl kurių galėjo sumažėti M. C. Girardot galimybė, kad jos kandidatūra būtų pasirinkta, ir tuos, dėl kurių minėta galimybė padidėtų ( 17 ), Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog M. C. Girardot „iš tikrųjų turėjo rimtą galimybę, kad jos kandidatūra būtų pasirinkta vienai ar kitai darbo vietai, dėl kurių ji išreiškė suinteresuotumą, arba bet kokiai kitai darbo vietai, dėl kurios vėliau padavė paraišką“ ( 18 ), užimti, ir ex aequo et bono nurodė 185570 eurų darbo užmokesčio skirtumui taikyti 0,5 koeficientą, kuriuo siekiama, kad būtų atspindėta rimta galimybė (50 %) gauti vieną iš šių darbo vietų. Taigi buvo nustatyta 92785 eurų teisinga piniginė kompensacija ( 19 ).

30.

Kalbėdamas apie M. C. Girardot nurodytas papildomą turtinę žalą, neturtinę žalą ir fizinę žalą, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 123 punkte nusprendė, kad teisingos piniginės kompensacijos tikslas yra pakeisti tarpinio sprendimo vykdymą ir tinkamai apsaugoti M. C. Girardot teises, ex aequo et bono kompensuojant tai, jog negalima atkurti situacijos iki Komisijos atliktų neteisėtų veiksmų. Taigi Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nesant išankstinio prašymo dėl žalos atlyginimo kompensacijos dalykas negalėjo būti visos kitos žalos, kuri suinteresuotajam asmeniui galėjo būti padaryta šiais neteisėtais veiksmais, atlyginimas ir todėl su kita M. C. Girardot nurodyta žala susiję argumentai neturi reikšmės ( 20 ). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bet kuriuo atveju nustatant teisingą piniginę kompensaciją negalima atsižvelgti nė į vieną iš kitų žalos rūšių ( 21 ). Ypač kalbėdamas apie neturtinės žalos elementus, susijusius su M. C. Girardot psichinės sveikatos būkle ir depresine būsena, bei tariamą fizinę žalą, atsiradusią dėl ginčijamo neteisėtumo, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad M. C. Girardot nepateikė jokių tokios žalos egzistavimą patvirtinančių įrodymų ( 22 ).

31.

Komisija savo apeliaciniame skunde Teisingumo Teismo prašo:

32.

M. C. Girardot Teisingumo Teismo prašo:

33.

Komisija nurodo vienintelį panaikinimo pagrindą, pagrįstą tuo, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime naudotas metodas apskaičiuojant prarastą galimybę pažeidžia EB 236 straipsnį, Komisijos atsakomybės kilimo sąlygas, pažymėdama, kad jos apeliaciniu skundu siekiama, jog Teisingumo Teismas nustatytų būdą, kaip apskaičiuoti prarastą galimybę būti įdarbintam Komisijoje, šiai priėmus neteisėtą sprendimą, kuriuo iš suinteresuotojo asmens atimama kandidatūros pasirinkimo galimybė. Ji tiek savo pastabose, tiek per posėdį tvirtino, jog savo apeliaciniu skundu siekia, kad Teisingumo Teismas pateiktų nuoseklių teisinių argumentų ir prarastos galimybės gauti darbą apskaičiavimo metodą.

34.

Komisija patikslina, kad ji netvirtina, jog sprendimų, kuriais atmetė M. C. Girardot kandidatūrą skirtingoms darbo vietoms užimti, neteisėtumas nesukėlė atlygintinos žalos. Iš tikrųjų ji teigia, kad galimybės būti įdarbintai praradimas yra turtinė žala.

35.

Atvirkščiai, Komisija pabrėžia, kad reali ir tikra suinteresuotojo asmens patirta žala yra ta, kuri atsirado neapsvarsčius jo kandidatūros, o ne dėl hipotetiškai prarasto darbo užmokesčio lygiai taip pat hipotetiškai apibrėžtu laikotarpiu.

36.

Komisijos manymu, skundžiamo sprendimo 58 punkte išdėstytas samprotavimas, pagal kurį tam, kad būtų įvertintas žalos dėl prarastos galimybės dydis, reikia nustatyti skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį M. C. Girardot būtų gavusi, jei būtų realizuota jos kandidatūros pasirinkimo galimybė, ir darbo užmokesčio, kurį ji iš tikrųjų gavo neteisėtai atmetus kandidatūrą, neteisingai aiškinamas kaip užtikrinimo būti įdarbintai praradimas. Taigi, Komisijos nuomone, negalima ginčyti, kad ji turi didelę diskreciją įdarbinimo srityje.

37.

Komisija mano, kad tokią teisės klaidą patvirtina, pirma, tai, kad apskaičiuodamas prarastą darbo užmokestį Pirmosios instancijos teismas atsižvelgia į tam tikru laikotarpiu suinteresuotosios tarnautojos gautą darbo užmokestį. Iš tiesų, jeigu ji aptariamu laikotarpiu būtų dirbusi geriau apmokamame darbe nei Komisijoje, būtų praradusi ne darbo užmokestį, o tik galimybę. Kadangi Pirmosios instancijos teismo pasirinktas skaičiavimo metodas yra nelogiškas, kandidatai gali būti diskriminuojami. Antra, Komisija teigia, kad jos nustatytą teisės klaidą taip pat patvirtina skundžiamo sprendimo 58 straipsnyje esantis vertinimas, pagal kurį turtinės žalos suma, nustatyta apskaičiuojant gauto darbo užmokesčio skirtumą, „prireikus“ galėtų būti įvertinta procentais, išreiškiančiais suinteresuotosios galimybę būti įdarbintai. Komisijos nuomone, ši skundžiamame sprendime pateikta samprotavimo prielaida parodo, kad Pirmosios instancijos teismas siekia apskaičiuoti žalą, atsiradusią dėl hipotetiškai prarasto darbo užmokesčio, nes tai, jog suinteresuotasis asmuo tik prarado galimybę įsidarbinti, nėra taikoma automatiškai („prireikus“). Trečia, Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas suinteresuotojo asmens įdarbinimo tikimybę, remiasi atsitiktinėmis prielaidomis. Tačiau, kaip buvo numatyta tarpinio sprendimo 57 punkte, suinteresuotasis asmuo neturėjo jokios teisės būti įdarbintas. Vis dėlto pirmiausia apskaičiuojant turtinę žalą taip, lyg suinteresuotasis asmuo būtų turėjęs tokią teisę, skundžiamas sprendimas prieštarauja tarpiniam sprendimui.

38.

Komisijos nuomone, iš viso to, kas pasakyta, reikia padaryti išvadą, kad dėl prarastos galimybės būti įdarbintam atsirandanti žala būtinai turi būti apskaičiuojama remiantis kitu pagrindu nei nustatytasis Pirmosios instancijos teismo ir bet kuriuo atveju negali apskaičiuota, atsižvelgiant į prarastą darbo užmokestį, kuris reiškia (hipotetinį ir netikrą) užtikrinimą būti įdarbintam. Per posėdį Komisija pridūrė, kad iš neteisėto neapsvarstytos kandidatūros veiksmo kylanti žala negali būti darbo užmokesčio praradimas.

39.

Todėl pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmosios pastraipos antrą sakinį Komisija ragina Teisingumo Teismą pripažinti, kad M. C. Girardot dėl Komisijos padarytos klaidos nesvarstyti jos kandidatūros į vieną iš aptariamų darbo vietų, dėl kurios buvo prarasta galimybė įsidarbinti, patirta žala gali būti teisingai kompensuojama išmokant nustatyto dydžio trijų mėnesių neto darbo užmokesčio sumą atitinkančią sumą, kurią turėtų išmokėti Komisija įspėjimo apie laikinosios tarnybos sutarties nutraukimą laikotarpiu – t. y. šiuo atveju 18917,43 eurų – priskaičiuojant taip pat nustatyto dydžio 5000 eurų sumą kaip kompensaciją, kad suinteresuotasis asmuo daugiau negalės dalyvauti kitoje įdarbinimo procedūroje.

40.

M. C. Girardot siūlo atmesti pagrindinį apeliacinį skundą kaip nepriimtiną arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą.

41.

Kalbėdama apie priimtinumą, ji pirmiausia teigia, kad pagal teismų praktiką tik Pirmosios instancijos teismas kompetentingas įvertinti žalą, atsiradusią dėl prarastos galimybės. Ji teigia, kad jei Komisija kaltintų Pirmosios instancijos teismą nenustačius jos patirtos žalos įvertinimo kriterijų, quod non ji negalėtų pagrįstai kritikuoti šio teismo vertinimo ir a fortiori tikėtis, kad Teisingumo Teismas priims principinį sprendimą, nustatantį metodą, kurį reikėtų naudoti apskaičiuojant turtinės žalos, atsiradusios dėl prarastos galimybės, atlyginimą. Šiuo klausimu egzistuoja daugybė įvairių situacijų, kurios turi būti vertinamos kiekvienu atveju atskirai. Antra, M. C. Girardot teigia, jog pagrindas, kad Pirmosios instancijos teismas kompensuoja prarastą užtikrinimą, o ne galimybės praradimą, yra nepriimtinas, nes šis pagrindas nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje Pirmosios instancijos teisme.

42.

Dėl esmės M. C. Girardot pirmiausia pabrėžia, kad nors Pirmosios instancijos teismo žalos dydžio apskaičiavimo būdas skundžiamame sprendime neatitinka to, kurio jis laikėsi kitose bylose, taip buvo dėl skirtingų faktinių aplinkybių.

43.

Dėl, pirma, realaus ir tikro žalos pobūdžio M. C. Girardot pažymi, kad, kalbėdamas apie dėl prarastos galimybės atsirandančią žalą, Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog realumo reikalavimas yra įvykdytas, ieškovui įrodžius, kad minėtą galimybę jis prarado dėl neteisėto institucijos veiksmo (1996 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Farrugia prieš Komisiją, T-230/94, Rink. p. II-195, 43 punktas). Tačiau šioje byloje nebeginčijama, kad dėl neteisėto Komisijos atsisakymo nagrinėti M. C. Girardot kandidatūrą, buvo prarasta galimybė, pirma, kad ji bus pasirinkta vienai ar kelioms pareigoms, ir, antra, veiksmingai išreikšti vėliau suinteresuotumą kitomis pareigomis, jeigu ji vis dar turėtų tokią teisę.

44.

Dėl, antra, tariamo neteisingo prarastos galimybės sąvokos aiškinimo kaip užtikrinimo praradimo M. C. Girardot teigia, kad skundžiamame sprendime naudotas metodas, išvardijant tai, ką ji būtų gavusi, jeigu būtų buvusi įdarbinta, ir nustatant procentais įvertintą jos turėtą galimybę būti įdarbintai, yra klasikinis metodas, kurį Pirmosios instancijos teismas jau pripažino 2004 m. spalio 5 d. Sprendime Eagle ir kt. prieš Komisiją ( 23 ) ir kuris naudojamas Belgijos doktrinoje. Šis metodas neaiškina klaidingai prarastos galimybės sąvokos, bet jis yra pritaikytas atlyginti žalą, atsiradusią dėl prarastos galimybės, kuri, kaip matyti iš jos sąvokos, neaišku, ar bus realizuota.

45.

Trečia, kalbant apie Pirmosios instancijos teismo pasirinkto metodo taikymą dėl galimos kandidatų diskriminacijos, pažymėtina, jog M. C. Girardot mano, kad Komisijos išsakytoje kritikoje visiškai neatsižvelgiama į antrąją Pirmosios instancijos teismo pagrindimo dalį, kur būtent siekiama nustatyti faktorių, turi būti taikomą pripažintų pajamų praradimui tuo atveju, jei galimybė būtų realizuota, ir kuris atitinka galimybės realizavimo tikimybę. Be to, atrodo teisinga, kad kai yra vienoda įdarbinimo tikimybė, kandidatui, praradusiam didesnes pajamas, turi būti atlyginta daugiau nei kandidatui, kuris prarado mažiau pajamų. Kadangi šių kandidatų situacija yra nepanaši, negalima pripažinti, jog buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

46.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką ginčui tarp pareigūno ar laikinojo tarnautojo ir institucijos, kurioje jis dirbo ar dirba, kuriuo siekiama žalos atlyginimo, kai jis kyla dėl suinteresuotojo asmens ir institucijos darbo santykių, taikomas EB 236 straipsnis ir Pareigūnų nuostatai ir jis nepatenka į EB 235 ir EB 288 straipsnių taikymo sritį ( 24 ).

47.

Taip pat iš teismo praktikos, susijusios su žalos atlyginimu Bendrijos viešosios tarnybos srityje, matyti, kad tam, jog atsirastų Bendrijos deliktinė atsakomybė, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos tikrumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimas ( 25 ). Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nurodė, kad Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šios teismo praktikos pažymėdamas, jog tam, kad gautų kompensacines palūkanas, pareigūnai turi įrodyti institucijos kaltę, tikros ir įvertintinos žalos buvimą bei priežastinį ryšį tarp kaltės ir tariamos žalos ( 26 ).

48.

Taigi šios sąlygos, kurių įvykdymas buvo pripažintas tarpiniame bei skundžiamame sprendimuose bei kurias Komisija iš dalies ginčija šioje byloje, iš esmės yra analogiškos taikomoms Bendrijos deliktinei atsakomybei pagal EB 288 straipsnį.

49.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad EB 236 straipsnis ir Pareigūnų nuostatai, priešingai nei EB 288 straipsnio 2 dalis, nedaro nuorodos į taisyklę, pagal kurią Bendrija turi atlyginti jos institucijų padarytą žalą „pagal bendrus, valstybių narių teisei būdingus principus“.

50.

Vis dėlto, kadangi Bendrijos deliktinei atsakomybei tiek EB 288 straipsnio, tiek EB 236 straipsnio ir Pareigūnų nuostatų atvejais taikomi panašūs nerašytiniai principai, manau, kad nėra kliūčių išnagrinėti valstybių narių teisės sistemos, siekiant patikrinti, ar egzistuoja bendri valstybių narių teisei būdingi principai, ar bent kai kurios iš jų pripažįsta teisinius kriterijus, kuriais galėtų vadovautis Bendrijos teismas. Be to, trumpas nacionalinės teisės sistemų tyrimas gali būti naudingas šioje byloje, pavyzdžiui, atsižvelgiant, kaip jose apibrėžiama prarastos galimybės sąvoka, ar tokį praradimą jos laiko kompensuotinu, bei atsižvelgiant į metodus, kuriuos tam tikros nacionalinės teisės sistemos naudoja žalos, kylančios iš tokio praradimo, dydžiui nustatyti. Toks tyrimas taip pat padeda geriau suprasti Pirmosios instancijos teismo, kuris neabejotinai atsižvelgė į kai kurias nacionalinės teisės sistemas, požiūrį šioje byloje, kuris, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, neatrodo toks „nelogiškas“, kaip teigia Komisija pagrindiniame apeliaciniame skunde.

51.

Nagrinėjant valstybių narių teisę, procesą Pirmosios instancijos teisme pradedančio dokumento pateikimo momentu, t. y. 2003 m., negalima išvesti kaip bendrojo šioms teisėms principo, pagal kurį prarasta galimybė būti įdarbintam yra atlygintina žala, be to, atlygintina bendrais ar panašiais būdais.

52.

Iš tikrųjų kai kurių šalių nacionalinė teisė (t. y. Danijos, Vokietijos, Austrijos, Portugalijos, Suomijos ir Švedijos) iš esmės nepripažįsta, kad prarasta galimybė būti įdarbintam gali būti kompensuota, nors kai kurios iš jų (būtent Danijos, Portugalijos ir Suomijos teisė) numato skirtingas kompensavimo formas, kurios prireikus gali būti palankesnės neteisėtai atmestam kandidatui ( 27 ).

53.

Tačiau prarastos galimybės sąvoka ir jos kompensuojamas pobūdis darbo teisės ir (arba) nacionalinės viešosios tarnybos teismų praktikoje yra pripažįstami Belgijos, Ispanijos, Prancūzijos, Graikijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės teisėje.

54.

Iš esmės pagal šių šalių teisę prarastos galimybės sąvoka apibrėžiama kaip neišsipildę lūkesčiai gauti naudos ir (arba) išvengti rizikos. Kalbant bent jau apie prarastą galimybę gauti numatytos naudos, kaip yra šioje byloje (t. y. prarasta galimybė būti įdarbintam), bendras įvairių šalių nacionalinės teisės, kuri ją pripažįsta, bruožas yra tai, kad ji taikoma atsitiktinėmis aplinkybėmis ir todėl laukiamas rezultatas niekuomet nežinomas. Be to, apskritai ši teisė reikalauja, jog prarasta galimybė būtų tikra ta prasme, kad jos realizavimo tikimybė būtų didelė. Prarastos galimybės tikras pobūdis yra patirtos žalos įvertinimo priemonė.

55.

Kalbant apie dėl prarastos galimybės patirtos žalos įvertinimą, neatsižvelgiant į tai, ar ta žala laikoma turtine, ar neturtine ( 28 ), nacionaliniai teismai atlieka teisingumo vertinimą. Belgijoje prarastos galimybės ekonominė vertė yra ex aequo et bono vertinimo dalykas ta prasme, kad teisėjas, konstatavęs, jog nėra tikslių žalos įvertinimo elementų, atsižvelgia į visus elementus, kurie gali turėti poveikį ją apskaičiuojant ( 29 ). Kai kuriuose sprendimuose žala vertinama prarastos naudos vertę padidinus procentine dalimi, atitinkančia prarastą galimybę. Pavyzdžiui, viešosios tarnybos srityje realią galimybę praradusiojo būti paaukštintam patirta žala buvo įvertinta darbo užmokesčio, kurį pareigūnas būtų gavęs po šio paaukštinimo, ir kurį jis gavo nepaaukštinus pareigų, 50 % skirtumo ( 30 ). Prancūzijoje, kai žalos atlyginimo sąlygos yra įvykdytos, būtent kai prarasta reali galimybė, kuri vienintelė atitinka tikrą žalą, administracinis teismas nustato kompensacijos dydį atsižvelgdamas į kriterijų, pagal kurį žalos atlyginimas turi būti nustatytas pagal prarastos galimybės vertę ir negali atitikti naudos, kuri būtų gauta dėl šios galimybės, jos realizavimo atveju ( 31 ). Kalbant apie nukentėjusiajam asmeniui suteiktos kompensacijos nustatymą, administracinis teismas, svarstydamas prašymą dėl žalos atlyginimo, gali bendrei įvertinti žalą, laikydamasis visos žalos atlyginimo principo ( 32 ) arba specialiuoju atveju, kai atstatoma nukentėjusiojo teisė (pavyzdžiui, sugrąžinama į darbą arba suteikiamas kitas lygis), įvertinti žalą remiantis skirtumu tarp darbo užmokesčio, kurį pareigūnas gautų, jei būtų likęs tarnyboje ir darbo užmokestį, kurį jis iš tikrųjų gauna ( 33 ). Italijoje Kasacinis teismas (Corte suprema di cassazione) patvirtino metodą, kuriame buvo atsižvelgiama į darbo užmokesčio, kurį darbuotojas būtų gavęs, jei būtų realizuota paaukštinimo galimybė, ir darbo užmokesčio, kurį jis iš tikrųjų gavo, skirtumą ir nusprendė, kad galima darbuotojui paskirti procentinę šios sumos dalį, atitinkančią galimybę būti paaukštintu pareigose ( 34 ). Jungtinėje Karalystėje darbo teisės kontekste prarasta galimybė būti įdarbintu buvo įvertinta nustatant tikimybės gauti šį darbą procentą ir šį procentą taikant hipotetiškai prarastam atlyginimui ( 35 ).

56.

Atrodo, jog šiais metodais Pirmosios instancijos teismas vadovavosi šioje byloje. Komisija pagrindiniame apeliaciniame skunde nurodo, kad Pirmosios instancijos teismo praktika yra iš dalies nenuosekli, viena vertus, dėl prarastos galimybės pripažinimo atskirai kompensuojama žala, ir, kita vertus, dėl žalos, kylančios praradus galimybę, apskaičiavimo metodo įvairiose bylose.

57.

Iš tikrųjų tiesa, kad kitose nei su Bendrijos viešąja tarnyba susijusiose bylose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog dėl prarastos galimybės kylanti žala nėra nei reali, nei tikra ir dėl to negali būti atlyginta. Be to, viešųjų pirkimų srityje Pirmosios instancijos teismas linkęs laikytis požiūrio, kad žala, kylanti dėl vykdant konkursą Komisijos padaryto Bendrijos teisės pažeidimo ir dėl to prarastų pajamų, reiškia, jog ieškovas turi teisę į sutarties su juo sudarymą ( 36 ). Tokioje situacijoje Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl prarastų pajamų atsiradusi žala, kurią nurodė pasiūlymą, vėliau atmestą, pateikęs asmuo, nebuvo nei reali, nei tikra, nes negalima daryti išvados, kad su juo būtų buvusi sudaryta sutartis ( 37 ). Panašus požiūris, nors ir mažiau kategoriškas, pateiktas minėtame sprendime Farrugia prieš Komisiją ( 38 ), kuriuo dėl analogiškų motyvų buvo atmestas ieškovo ieškinys, kur pastarasis teigė patyręs didelę žalą, nes prarado vienintelę galimybę tęsti savo studijas ir tyrimus, neteisėtai atmetus jo prašymą tyrimo mokymų stipendijai, kurią pagal taikytiną Bendrijos teisės aktą turėjo paskirti Komisija.

58.

Vis dėlto, atrodo, kad su Pareigūnų nuostatais susijusiose bylose Pirmosios instancijos teismas nebuvo toks griežtas, vyraujančioje teismo praktikoje pripažindamas, jog prarastą galimybę būti įdarbintam arba paaukštintam galima kompensuoti ( 39 ). Šiose bylose Pirmosios instancijos teismas kelis kartus dviprasmiškai nusprendė, kad patirta žala buvo neturtinė ( 40 ) ir (arba) turtinė ( 41 ), o kaip žalos apskaičiavimo metodą naudojo tokį, kuris grindžiamas darbo užmokesčio skirtumais ( 42 ), arba ex aequo et bono atlyginimo metodą ( 43 ).

59.

Dėl prarastų karjeros galimybių patirtos žalos turtinis pobūdis, atrodo, Teisingumo Teismo buvo patvirtintas nagrinėjant apeliacinį skundą minėtame sprendime Taryba prieš de Nil ir Impens.

60.

Pirmosios instancijos teismas 1996 m. birželio 26 d. Sprendimo Nil ir Impens prieš Tarybą ( 44 ) 47 punkte nusprendė: ieškovai įrodė, jog egzistuoja teisė į patirtos žalos atlyginimą todėl, kad jiems kartu su kitais Europos Sąjungos Tarybos organizuoto vidinio konkurso laimėtojais nebuvo suteikta B kategorija, tiek, kiek jie, nors po perskyrimo į kitą lygį ir neturėjo teisės būti paaukštintais, bet kuriuo atveju prarado galimybę ateityje turėti panašias karjeros galimybes kaip minėto konkurso laimėtojai. Be šios turtinės žalos, Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovų prašymą atlyginti patirtą neturtinę žalą, susijusią su užsitęsusia neaiškumo situacija, kurioje jie atsidūrė, kiek tai susiję su karjeros galimybėmis. Todėl jis ex aequo et bono500000 BEF kartu įvertino turtinę ir neturtinę žalą.

61.

Tarybai pateikus apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas panaikino šį Pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pripažino ieškovų teisę į tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Nustatęs, kad ginčas dėl šio klausimo išspręstas, Teisingumo Teismas atmetė ieškovų prašymą atlyginti neturtinę žalą. Tačiau Teisingumo Teismas nesutiko su Tarybos kritika dėl to, jog Pirmosios instancijos teismas pripažino turtinės žalos buvimą. Todėl minėto sprendimo Taryba prieš de Nil ir Impens 28 punkte, darydamas aiškią nuorodą į minėtą Pirmosios instancijos teismo sprendimo 47 punktą, jis nusprendė, jog „a priori negalima atmesti tikimybės, kad pareigūnai, kurie nelaimėjo <…> (aptariamo) konkurso ir kurie, kaip ir ieškovai, laimėjo antrąjį konkursą <…>, patyrė turtinę žalą dėl to, kad prarado karjeros galimybes, kurias turi (nagrinėjamo) konkurso laimėtojai, nes jų nebegalima paskirti į kitą lygį nuo 1991 m. sausio 1 dienos“.

62.

Nemanau, kad yra kokių nors kliūčių atlikti analogišką tokios prarastos galimybės įsidarbinti, kuri nagrinėjama šioje byloje, vertinimą ( 45 ). Be to, reikia pažymėti, kad pagrindiniame apeliaciniame skunde Komisija neginčija, jog galimybė įsidarbinti gali būti kompensuota, ir, nepaisydama kelių kritiškų pastabų dėl Pirmosios instancijos teismo praktikos, „pritaria idėjai“, kad dėl tokio praradimo, kaip nuspręsta skundžiamo sprendimo 56 punkte, kylanti žala yra turtinė.

63.

Tačiau savo apeliaciniame skunde Komisija teigia, jog negali pritarti Pirmosios instancijos teismo naudotam tokios žalos apskaičiavimo metodui. Ji pabrėžia, kad prarastą galimybę apskaičiuodamas pagal skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį būtų gavusi suinteresuotoji, jeigu būtų buvusi įdarbinta, ir darbo užmokesčio, kurį ji iš tikrųjų gavo, Pirmosios instancijos teismas iškraipė prarastos galimybės sąvoką. Pirmosios instancijos teismo taikytas metodas, kuris grindžiamas darbo užmokesčio skirtumu, Komisijos nuomone, iš tikrųjų turi būti taikomas hipotetinei žalai nustatyti ir užtikrinimo, o ne galimybės gauti darbą, praradimui kompensuoti. Per posėdį Komisija taip pat patikslino, kad būtinas priežastinis ryšys tarp neteisėto veiksmo ir patirtos žalos neatitiko vienos iš teismų praktikos nustatytų sąlygų, t. y. neįrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp atlikto neteisėto veiksmo ir žalos buvimo.

64.

Prieš įvertinant šio požiūrio pagrįstumą reikia pastebėti, kad dėl Komisijos pateiktų argumentų, kaip nurodė M. C. Girardot (žr. šios išvados 41 punktą), kyla pirminė jo priimtinumo problema, kurį dabar būtina išnagrinėti.

65.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog padaryta žala, jis vienintelis kompetentingas neviršydamas prašymo ribų nustatyti žalos atlyginimo būdą ir dydį ( 46 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, jog tam, kad galėtų vykdyti Pirmosios instancijos teismo teisminę kontrolę, šie sprendimai turi būti pakankamai motyvuoti ir būtent juose reikia nurodyti kriterijus, į kuriuos buvo atsižvelgta, siekiant nustatyti pasirinktą sumą ( 47 ).

66.

Šioje byloje pagrindiniame apeliaciniame skunde iš tiesų yra keletas dviprasmybių kritikos dėl skundžiamo sprendimo atžvilgiu.

67.

Iš tikrųjų, viena vertus, Komisija jame paaiškina, kad siekia, jog Teisingumo Teismas nuspręstų dėl skundžiamame sprendime naudoto apskaičiavimo metodo prarastos galimybės patirtai žalai atlyginti. Tačiau, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, šie pagrindinio apeliacinio skundo kaltinimai turi būti arba pripažinti nepriimtinais, arba, kaip Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę padaryti ( 48 ), perkvalifikuoti kaip nurodantys, jog skundžiamas sprendimas nemotyvuotas arba nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su kriterijais, į kuriuos buvo atsižvelgta nustatant žalos atlyginimą tam, kad šie kaltinimai būtų veiksmingi.

68.

Vis dėlto, kita vertus, Komisija ne tik ginčija žalos kompensacijos dydį, bet, mano nuomone, savo reikalavimams pagrįsti pateiktame vieninteliame pagrinde nurodo tikrą teisės klaidą, tariamai padarytą skundžiamame sprendime.

69.

Iš tikrųjų, nors Komisija neginčija ir negali ginčyti tarpiniame sprendime padarytos išvados, kad egzistuoja dėl neteisėtų veiksmų atsiradusi žala, iš esmės ji teigia, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismo suteikta kompensacija susijusi ne su tarpiniame sprendime nustatyta žala, bet, atvirkščiai, su kita žala, t. y. prarastu užtikrinimu užimti pareigas ir su juo susijusiu prarastu darbo užmokesčiu. Taigi šiuo atžvilgiu Komisija teigia, kad nustatydamas kritikuojamą metodą Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygas tiek nustatydamas žalos, kuri nebuvo reali ir tikra, kompensaciją, tiek neteisingai išaiškindamas priežastinio ryšio tarp atlikto neteisėto veiksmo ir patirtos žalos apimtį. Kitaip tariant, nors Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų konstatavo, kad buvo padaryta žala, vis dėlto jis atlygino ne šią, bet kitą žalą, kuri neatitiko teismo praktikos numatytų žalos atlyginimo sąlygų. Toks aiškiai teisinio pobūdžio klausimas, mano nuomone, patenka į Teisingumo Teismo, nagrinėjančio apeliacinį skundą, kontrolės sritį.

70.

Priešingai nei tvirtino M. C. Girardot savo prieštaravime dėl priimtinumo, taip pat negalima teigti, kad tiek, kiek Komisijos argumentais ginčijamas realus ir tikras žalos pobūdis, jie yra nepriimtini, nes nebuvo pateikti pirmojoje instancijoje. Iš tikrųjų akivaizdu, kad Komisijos kritikuotos išvados pirmiausia paminėtos skundžiamame sprendime, dėl ko turėtų būti atmestas M. C. Girardot kaltinimas, jog pagrindas yra naujas ( 49 ).

71.

Taigi siūlau pagrindinį apeliacinį skundą pripažinti priimtinu su sąlyga, kad minėtame apeliaciniame skunde pateikti kaltinimai, kuriais kritikuojamas žalos atlyginimo dydis, turi būti aiškinami kaip susiję su tuo, jog skundžiamas sprendimas buvo nemotyvuotas arba nepakankamai motyvuotas.

72.

Iš esmės darydama nuorodą į skundžiamo sprendimo 58 punktą Komisija teigia, kad turtinė žala buvo apskaičiuota darbo užmokesčių skirtumo kriterijaus pagrindu, prarastą galimybę neteisingai aiškinant kaip prarastą užtikrinimą užimti pareigas. Jos nuomone, Pirmosios instancijos teismo padarytą teisės klaidą patvirtina kiti įrodymai, kaip nurodyta šios išvados 37 punkte.

73.

Ši kritika, mano nuomone, kyla dėl iš dalies klaidingo skundžiamo sprendimo suvokimo.

74.

Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad skundžiamo sprendimo 58 punkte pateiktame vertinime yra padaryta teisės klaida.

75.

Reikia priminti, kad šiame skundžiamo sprendimo motyvų punkte Pirmosios instancijos teismas pateikė požiūrį, kurio jis ketino laikytis nustatydamas M. C. Girardot patirtos žalos dydį. Todėl tam jis nurodė, kad reikia „nustatyti skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį M. C. Girardot būtų gavusi, jei būtų realizuota jos kandidatūros pasirinkimo galimybė, ir darbo užmokesčio, kurį ji iš tikrųjų gavo po neteisėto kandidatūros atmetimo, paskui prireikus procentais įvertinti tikimybę, kurią turėjo M. C. Girardot, kad ši hipotezė pasitvirtins“ ( 50 ).

76.

Tačiau pateikdamas antrąją samprotavimų, kurie pradedami žodžiu „prireikus“, dalį, Pirmosios instancijos teismas, atrodo, nusprendė, jog ši dalis tik fakultatyvi, tačiau teisiškai prarastos galimybės būti įdarbintam atveju ši dalis yra privaloma.

77.

Iš tikrųjų reikia turėti omenyje, kad prarasta galimybė yra žala pati savaime, kaip, beje, pripažįsta Komisija. Kalbant apie prarastą galimybę įsidarbinti, pažymėtina, jog žalą sudaro ne sumos, kurių tikimasi, bet lūkesčiai jas uždirbti. Nustatydamas žalos atlyginimą teismas turi atsižvelgti į šių lūkesčių, kurie, kaip to reikalauja teismų praktika, turi būti realūs, pobūdį. Galimybė turi būti tikra. Šiuo atžvilgiu reikia taikyti tikros žalos atlyginimo principą, nes tai, kas yra tikra, nėra numanomas įvykis ar jų raida, o prarasta realizavimo galimybė. Todėl galimybės, kurią turėjo M. C. Girardot, kad jos kandidatūra bus pasirinkta, vertinimas negali būti fakultatyvus, nes ji yra prarastos galimybės sąvokos apibrėžimo dalis.

78.

Vis dėlto aš manau, kad dėl Pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos skundžiamas sprendimas neturi būti panaikintas. Iš tikrųjų yra nustatyta, kad skundžiamo sprendimo 96–122 punktuose Pirmosios instancijos teismas tikrai in concreto įvertino M. C. Girardot turėtą galimybę – beje, apibūdintą kaip tikrą – užimti pareigas, dėl kurių ji pateikė savo kandidatūrą, todėl negali būti laikoma, kaip neteisingai teigia Komisija, kad skundžiamame sprendime nustatyta turtinė žala atitinka tik skirtumą tarp darbo uždarbio, kurį M. C. Girardot būtų gavusi, jeigu jos kandidatūrą Komisija būtų pasirinkusi vienai kuriai darbo vietai užimti, ir darbo užmokesčio, kurį ji iš tikrųjų gavo.

79.

Šiuo atžvilgiu Komisijos kritika dėl to, jog skundžiamame sprendime į prarastą darbo užmokestį buvo atsižvelgta kaip į prarastos galimybės būti įdarbintam įvertinimo kriterijų, taip pat yra nepagrįsta.

80.

Tiesa, kaip teigia Komisija, kad M. C. Girardot neturėjo teisės būti įdarbinta. Šiam teiginiui neprieštarauja skundžiamas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas jį netgi aiškiai patvirtino skundžiamo sprendimo 72 punkte, todėl, priešingai nei tvirtino Komisija, nėra prieštaravimo tarp skundžiamo sprendimo ir tarpinio sprendimo 57 punkto.

81.

Vis dėlto tai, kad nėra teisės būti įdarbintam, nereiškia, jog vertinant turtinę dėl prarastos galimybės būti įdarbintam kylančią žalą negalima atsižvelgti į darbo užmokesčio kriterijų, nes vertinant taip pat atsižvelgiama į galimybės būti įdarbintam realizavimo tikimybę ir vertinama atsižvelgiant į šalių prašymus, kaip skundžiamame sprendime padarė Pirmosios instancijos teismas.

82.

Iš tikrųjų nustatytas neteisėtas veiksmas, t. y. įrodymų, kad buvo palyginti nuopelnai, nebuvimas, iš M. C. Girardot atėmė galimybę dirbti pageidaujamą darbą ir dėl to galimybę gauti atitinkamą darbo užmokestį. Tačiau taikydamas numatomu darbo užmokesčiu pagrįstą metodą ir atsižvelgdamas į M. C. Girardot turėtą realią galimybę gauti tokį darbo užmokestį, Pirmosios instancijos teismas tik taikė Bendrijos deliktinė atsakomybės kriterijus specialioje prarastos galimybės įsidarbinti srityje.

83.

Be to, manau, kad alternatyvus Komisijos pasiūlytas metodas taip pat grindžiamas darbo užmokesčio kriterijumi, nes juo siūloma atlyginti M. C. Girardot žalą suteikiant piniginę kompensaciją, kurios suma nustatoma pagal trijų mėnesių neto darbo užmokestį, išmokėtą per KTĮS 47 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą minimalų išankstinio perspėjimo laikotarpį.

84.

Vis dėlto, netgi jei tokia kompensacija – pagrįsta prielaida, kad Komisija turėjo teisę vienašališkai nemotyvuodama ir iš karto po to, kai M. C. Girardot buvo įdarbinta, nutraukti su ja darbo sutartį ( 51 ) – būtų įmanoma, vis dėlto ji paremta tais pačiais kaip ir Pirmosios instancijos teismo pasirinktais kriterijais. Komisija iš to daro išvadą tik kalbėdama apie žalos dydį, kuris, kaip jau buvo minėta, patenka į išimtinę iš esmės bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją. Kitaip tariant, kadangi Komisija pripažįsta darbo užmokesčio kriterijaus tinkamumą kompensuojant prarastą galimybę įsidarbinti, ji negali apeliaciniame skunde kritikuoti patirtos žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

85.

Be to, kaip pabrėžė Komisija, jos siūlomo metodo tikslas – vienodu būdu atlyginti prarastą galimybę įsidarbinti. Tačiau, viena vertus, šiuo požiūriu neatsižvelgiama į būtinai individualų dėl Bendrijos institucijos neteisėto veiksmo atsiradusios žalos pobūdį ir, kita vertus, jis gali pakeisti visą piniginės kompensacijos atgrasantį pobūdį, paskatindamas administraciją rinktis: laikytis taikomų taisyklių ar atlikti neteisėtą veiksmą, kurio kainą ji žino iš anksto.

86.

Įpareigojus bylą iš esmės nagrinėjantį teismą taikyti vienodą metodą, kaip siūlo Komisija, jis tikrai netektų didelės neribotos kompetencijos dalies, dėl kurios gali spręsti ex aequo et bono, siekdamas nustatyti labiausiai tinkamą žalos atlyginimą. Jei būtų pasirinktas Komisijos pasiūlytas požiūris, dėl jo ginčą iš esmės nagrinėjantis teismas galiausiai būtų priverstas nesilaikyti visos žalos atlyginimo principo ( 52 ).

87.

Dėl šių aplinkybių taip pat atmetu Komisijos pretenzijas dėl nevienodo vertinimo, kurį sukeltų Pirmosios instancijos teismo naudotas metodas. Iš tikrųjų tokia kritika susijusi ne tik su žalos dydžiu; ji taip pat ignoruoja būtiną diskreciją, kurią privalo turėti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas nustatydamas labiausiai tinkamą patirtos žalos atlyginimą.

88.

Galiausiai reikia atmesti Komisijos su skundžiamame sprendime nustatyto žalos atlyginimo dydžiu susijusius kaltinimus, kuriuos, kaip buvo nustatyta šios išvados 67 ir 71 punktuose, reikia aiškinti kaip susijusius su nemotyvavimu ir (arba) nepakankamu motyvavimu, t. y. kaltinimus, kurie iš esmės susiję su tuo, jog skundžiamame sprendime buvo atsižvelgta į penkerių metų laikotarpį, apskaičiuojant skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurio tikėjosi M. C. Girardot, jei būtų buvusi pasirinkta jos kandidatūra, ir darbo užmokesčio, kurį ji iš tikrųjų gavo. Iš tiesų pakanka konstatuoti, kad, viena vertus, skundžiamo sprendimo 62 punkte lyginamojo laikotarpio atskaitos tašku pasirinkdamas datą, kurią įsigaliojo pasirinktų kandidatų paskyrimas į pareigas, ir, kita vertus, minėto sprendimo 63–78 punktuose to laikotarpio trukmę nustatydamas pagal visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios būtų apibrėžusios suinteresuotojo asmens ir Komisijos santykius, jei pastaroji būtų jį įdarbinusi, Pirmosios instancijos teismas pakankamai paaiškino priežastis, dėl kurių pasirinko minėtą laikotarpį.

89.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau atmesti pagrindinį apeliacinį skundą.

90.

Savo priešpriešiniame apeliaciniame skunde M. C. Girardot tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, padarydamas kelias akivaizdžias vertinimo klaidas, pažeidė Bendrijos teisę. Pirmoji iš šių klaidų susijusi su laikotarpiu, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant darbo užmokesčio skirtumą, nes skundžiamo sprendimo 80 punkte Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į prarastą karjeros galimybę Komisijoje. Tačiau, anot M. C. Girardot, tikimybė po įdarbinimo būti paskirtai į nuolatinę tarnybą nebuvo neaiški. Todėl laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti, būtinai turėjo būti ilgesnis nei Pirmosios instancijos teismo pasirinktas penkerių metų laikotarpis. Antroji Pirmosios instancijos teismo padaryta akivaizdi vertinimo klaida susijusi su darbo užmokesčio skirtumo nustatymu. Remdamasis neto mėnesiniu darbo užmokesčiu, paprastai atitinkančiu paskutinį Komisijos sumokėtą darbo užmokestį, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 85 punkte neatsižvelgė į tai, kad ji turėjo didesnę galimybę būti įdarbinta į A 4 lygio pareigas, o ne į A 5 lygio, nes penkios iš aštuonių pareigų, į kurias M. C. Girardot pateikė savo kandidatūrą, buvo A 4 lygio. Trečia iš minėtų vertinimo klaidų susijusi su galimybe būti įdarbintai, nes Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 50 % tikimybę, kurią turėjo M. C. Girardot, gauti darbą Komisijoje, neatsižvelgė į tai, pirma, kad pateikiant kandidatūrą aštuonioms pareigoms užimti padidinamos galimybės būti įdarbintam, ir, antra, kad rimta galimybė nereiškia vienos iš dviejų galimybių. Galiausiai ketvirtoji akivaizdi vertinimo klaida susijusi su tuo, jog skundžiamo sprendimo 133–138 punktuose neatsižvelgta į visus neturtinės ir fizinės žalos elementus, nors prie priešpriešinio apeliacinio skundo pridėtos medicininės pažymos patvirtina depresijos sindromą, nuo kurio M. C. Girardot kenčia Komisijai neteisėtai atmetus jos kandidatūrą.

91.

Per posėdį Komisija tvirtino, kad priešpriešinis apeliacinis skundas yra nepriimtinas.

92.

Iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, jog tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, bei, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui konstatavus arba įvertinus faktines aplinkybes, remiantis EB 225 straipsniu, Teisingumo Teismas kompetentingas patikrinti minėtų aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis ( 53 ).

93.

Šioje byloje, kaip per posėdį pakartojo M. C. Girardot, priešpriešiniu apeliaciniu skundu dėl pirmųjų trijų pagrindų, kuriais jis pagrįstas, tik ginčijamas Pirmosios instancijos teismo atliktas kai kurių faktinių aplinkybių vertinimas taikant apskaičiavimo metodą, kurį jis pasirinko siekdamas nustatyti M. C. Girardot dėl prarastos galimybės būti įdarbintai laikinąja tarnautoja Komisijoje patirtą žalą, nors nebuvo nurodyta (ir negali būti), jog šios faktinės aplinkybės iškraipytos. Be to, kaip jau buvo minėta, tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas įvertinti patirtos žalos atlyginimo būdą ir dydį ( 54 ). Dėl šių dviejų priežasčių tokie pagrindai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

94.

Kalbant apie ketvirtąjį pagrindą, kuriuo M. C. Girardot teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos pateiktas medicinines pažymas, reikėtų pažymėti, kad jis man atrodo priimtinas, nes atrodo nukreiptas ne prieš neteisingą įrodymų įvertinimą, o prieš nurodytą pareigos nagrinėti tariamai pateiktus įrodymus, kurie įrodo kitą žalą nei neteisėtu Komisijos elgesiu padaryta turtinė žala, pažeidimą. Taigi taip, kaip Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėdamas apeliacinį skundą, jog pagrindas, kuriuo teigiama, kad faktinės aplinkybės buvo nepakankamai išnagrinėtos, yra priimtinas ( 55 ), pagrindas, kuriuo teigiama, jog Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo įrodymų, turi, mano nuomone, taip pat būti Teisingumo Teismo kontrolės dalykas.

95.

Vis dėlto dėl toliau šioje išvadoje išdėstytų priežasčių manau, kad šis pagrindas turi būti atmestas kaip nereikšmingas arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstas.

96.

Kalbant apie šio pagrindo nereikšmingumą, iš bendrai skaitomų skundžiamo sprendimo 123–125 bei 133 ir 138 punktų išplaukia, kad fizinės žalos ir kaltinimų, susijusių su M. C. Girardot psichine sveikatos ir depresine būkle, atmetimas dėl to, kad ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių šios žalos buvimą, grindžiamas pertekliniu motyvu, kaip tai patvirtina skundžiamo sprendimo 125 punkto antrasis sakinys, pradedamas fraze „bet kuriuo atveju“ ( 56 ). Skundžiamo sprendimo 123–125 punktuose išdėstytas pagrindinis motyvas, kurio atžvilgiu M. C. Girardot nenurodo jokios teisės klaidos, pagrįstas vertinimu, pagal kurį piniginės kompensacijos dalykas yra tik turtinės žalos, atsiradusios dėl prarastos galimybės Komisijai atlikus neteisėtą veiksmą būti įdarbintam, atlyginimas, o ne visos kitos žalos, nesant išankstinio prašymo atlyginti žalą, kurią minėtas neteisėtas veiksmas galėjo taip pat padaryti M. C. Girardot, atlyginimas. Taigi Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 125 punkto pirmajame sakinyje galėjo nuspręsti, jog su šia kita tariama žala susiję argumentai yra nereikšmingi.

97.

Bet kuriuo atveju, kalbant apie šio pagrindo nepagrįstumą, reikia konstatuoti, kad medicininės pažymos, pridėtos prie priešpriešinio apeliacinio skundo, kuriomis M. C. Girardot grindžia savo kaltinimą, visos išduotos po skundžiamo sprendimo paskelbimo, todėl M. C. Girardot neįrodė, jog Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 133 ir 138 punktuose nuspręsdamas, kad ji medicininėmis pažymomis neįrodė, be kita ko, žalos buvimo, padarė teisės klaidą, taikydamas su įrodinėjimo našta bei įrodymų pateikimu susijusias taisykles, arba pažeidė Bendrijos teisę, neatsižvelgdamas į įrodymus, nes jie jam nebuvo pateikti ( 57 ).

98.

Dėl viso to, kas pasakyta, aš manau, kad priešpriešinis ieškinys turi būti atmestas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nereikšmingas arba nepagrįstas.

99.

Tokiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui atmesti pagrindinį apeliacinį skundą ir priešpriešinį apeliacinį skundą.

100.

Remiantis Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąja pastraipa, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi M. C. Girardot prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos ir pastaroji, mano nuomone, turi pralaimėti bylą dėl savo vienintelio pagrindo, ji turi padengti su pagrindiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Komisija prašė, kad kiekviena šalis padengtų savo šios instancijos bylinėjimosi išlaidas ir M. C. Girardot, mano nuomone, turi pralaimėti bylą visų pagrindų, grindžiančių priešpriešinį apeliacinį skundą, atžvilgiu, reikia nuspręsti, jog kiekviena šalis padengia savo su priešpriešiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į Komisijos reikalavimus ir į Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 118 straipsnį.

101.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: