1. 

Šie skundai yra antrieji apeliaciniai skundai ilgai užsitęsusioje byloje, daugiausia susijusioje su komercine ir logistine pagalba, kurią Prancūzijos paštas suteikė savo dukterinei bendrovei SFMI-Chronopost, teikiančiai greitojo pašto paslaugas. Sprendime 98/365 (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija nusprendė, kad tokia pagalba nėra valstybės pagalba ( 2 ). SFMI-Chronopost pateikė ieškinį Pirmosios instancijos teismui, kuris panaikino ginčijamą sprendimą (toliau – sprendimas Ufex I) ( 3 ). Išnagrinėjęs pirmuosius apeliacinius skundus Teisingumo Teismas panaikino Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą pastarajam teismui (toliau – sprendimas Chronopost I) ( 4 ). Šiuo metu nagrinėjami apeliaciniai skundai pateikti dėl vėlesnio Pirmosios instancijos teismo sprendimo (toliau – skundžiamas sprendimas) ( 5 ), kuriuo dar kartą buvo panaikintas ginčijamas sprendimas.

2. 

Apeliaciniuose skunduose iškelti pagrindai yra susiję su: i) Pirmosios instancijos teismo sudėtimi byloje, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas; ii) tuo, ar minėtas teismas nagrinėjo nepriimtiną pagrindą; iii) šio teismo atliktu ginčijamo Komisijos sprendimo motyvavimo vertinimu; ir iv) jo atliktu valstybės pagalbos sąvokos vertinimu, kiek tai susiję su klientų perdavimu SFMI-Chronopost.

3.

Ginčas nagrinėjamoje byloje prasidėjo 1990 m. gruodžio mėn. Komisijai padavus skundą. Skundžiamame sprendime ginčo pagrindas išdėstytas taip:

4.

Kartu su skundu Komisijai „1993 m. birželio 16 d.SFEI ir kitos bendrovės pareiškė Tribunal de commerce de Paris ieškinį SFMI, Chronopost, La Poste ir kitiems. Atnaujinant pirmojo tyrimo duomenis ir išplečiant pagalbos vertinimo laikotarpį iki 1991 m. pabaigos prie ieškinio buvo pridėtas antrojo Braxton partnerių konsultacinės bendrovės atlikto tyrimo medžiaga. 1994 m. sausio 5 d. Sprendimu Tribunal de commerce de Paris pateikė Teisingumo Teismui keletą prejudicinių klausimų dėl EB sutarties 92 ir 93 straipsnių (po pakeitimo – EB 88 straipsnis), iš kurių vienas buvo susijęs su valstybės pagalbos sąvoka šios bylos aplinkybėmis, aiškinimo. Prancūzijos vyriausybė 1994 m. gegužės 10 d. savo Teisingumo Teismui pateiktų pastabų priede pateikė bendrovės Ernst & Young atlikto ekonominio tyrimo medžiagą. (Sprendimu SFEI ir kt.“ ( 8 )) Teisingumo Teismas konstatavo, kad „valstybės įmonės logistinės ir komercinės pagalbos suteikimas savo pagal privačią teisę įsteigtoms dukterinėms bendrovėms, vykdančioms konkurencijai atvirą veiklą, gali būti valstybės pagalba EB sutarties 92 straipsnio prasme, jei už paslaugą gautas atlygis yra mažesnis nei tas, kurio būtų pareikalauta normaliomis rinkos sąlygomis (62 punktas)“ ( 9 ).

5.

1993 m. Komisija pareikalavo Prancūzijos pateikti papildomos informacijos, ir tokia informacija jai buvo pateikta. 1996 m. kovo mėn. Komisija informavo šią valstybę narę, kad pradėta procedūra pagal EB sutarties 93 straipsnio 2 dalį (po pakeitimo – EB 88 straipsnio 2 dalis) dėl pagalbos, kurią Prancūzija tariamai suteikė SFMI-Chronopost. 1996 m. liepos 17 d. ji paskelbė oficialų pranešimą apie procedūros pradžią ( 10 ).

6.

Atsiliepdama į šį pranešimą SFEI1996 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Komisijai savo pastabas, prie kurių pridėjo Bain & Co bendrovės atliktą ekonominio tyrimo medžiagą ( 11 ). Prancūzija į tai atsakė, pridėdama bendrovės Deloitte Touche Tohmatsu atlikto ekonominio tyrimo medžiagą.

7.

1997 m. spalio 1 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio 1 straipsnyje konstatavo, kad „nei La Poste savo dukterinei bendrovei SFMI-Chronopost suteikta logistinė ir komercinė pagalba, nei (kitos priemonės) nėra SFMI-Chronopost suteikta valstybės pagalba“.

8.

1997 m. gruodžio 30 d. ieškiniu UFEX, DHL International, Federal Express ir CRIE kreipėsi į Pirmosios instancijos teismą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Prancūzijos Respublika, La Poste ir Chronopost įstojo į bylą, palaikydamos Komisiją.

9.

Byla paskirta Pirmosios instancijos teismo ketvirtajai išplėstinei kolegijai. Šios kolegijos pirmininkė teisėja V. Tiili buvo paskirta teisėja pranešėja.

10.

Ieškovės nurodė keturis panaikinimo pagrindus argumentuodamos: i) teisės į gynybą pažeidimu; ii) motyvavimo stoka; iii) faktų netikslumais ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis; ir iv) Komisijos neteisingai pritaikyta valstybės pagalbos sąvoka, pirma, dėl to, kad vertindama La Poste atlygį už SFMI-Chronopost suteiktą pagalbą ji neatsižvelgė į normalias rinkos sąlygas ir, antra, kad nusprendė, jog ši sąvoka neapima įvairių priemonių, kuriomis tariamai pasinaudojo SFMI-Chronopost.

11.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsta ketvirtojo pagrindo pirmąją dalį ir panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame konstatuota, kad La Poste bendrovei SFMI-Chronopost suteikta logistinė ir komercinė pagalba nėra valstybės pagalba. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nereikia nagrinėti ketvirtojo pagrindo antros dalies ir kitų pagrindų tiek, kiek jie susiję su La Poste savo dukterinei bendrovei SFMI-Chronopost suteikta logistine ir komercine pagalba. Konkrečiai kalbant, nereikia nagrinėti antrojo pagrindo. Pirmasis pagrindas ir trečiojo pagrindo dalys, nesusiję su pagal ketvirtąjį pagrindą išnagrinėtais argumentais, buvo atmesti.

12.

Chronopost, La Poste ir Prancūzija pateikė apeliacinius skundus dėl sprendimo Ufex I, kuriuos Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2001 m. vasario 19 ir 23 dienomis.

13.

Apeliantės pateikė kelis pagrindus, iš kurių pirmuoju tvirtino, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB sutarties 92 straipsnio 1 dalį (po pakeitimo – EB 87 straipsnio 1 dalis), nes neteisingai aiškino sprendime SFEI vartotą sąvoką „normalios rinkos sąlygos“. Sprendimo Ufex I 75 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija turėjo bent patikrinti, ar La Poste gautas atlygis yra panašus į tą, kurio reikalauja rezervuotame sektoriuje neveikianti privati finansų bendrovė arba privati bendrovių grupė.

14.

Teisingumo Teismas konstatavo, jog šiame vertinime buvo padaryta teisės klaida, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad La Poste yra labai skirtingoje padėtyje, palyginti su normaliomis rinkos sąlygomis veikiančia privačia bendrove. Kadangi La Poste yra įpareigotas teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą EB sutarties 90 straipsnio 2 dalies (po pakeitimo – EB 86 straipsnio 2 dalis) prasme, jis turėjo pasirūpinti arba jam turėjo buvo parūpinta pagrindinė infrastruktūra, leidžianti pagrindinę pašto paslaugą teikti visiems naudotojams, įskaitant tas zonas, kur tarifai nepadengia paslaugos teikimo sąnaudų. Taigi La Poste tinklo struktūra ir išlaikymas niekada neatitiktų grynos verslo logikos, todėl privati bendrovė niekada nesiimtų tokio tinklo kurti ar jo išlaikyti. Be to, logistinė ir komercinė pagalba ir buvo teikiama padarant prieinamą būtent šį tinklą. Taigi ši pagalba buvo neatsiejamai susijusi su šiuo tinklu. Teisingumo Teismas konstatavo:

15.

Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas pripažino, kad pirmasis apeliacinių skundų pagrindas yra pagrįstas, panaikino sprendimą Ufex I ir, nenagrinėdamas kitų pagrindų, grąžino bylą Pirmosios instancijos teismui.

16.

Iš pradžių grąžinta byla buvo priskirta ketvirtajai išplėstinei kolegijai. Priėmus 2004 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą ( 15 ) pakeisti Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, teisėja pranešėja V. Tiili buvo perkelta į trečiąją išplėstinę kolegiją, ir byla perskirta šiai kolegijai.

17.

Ieškovės iš esmės rėmėsi byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Ufex I, pateiktais antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju pagrindais ( 16 ). Ketvirtojo pagrindo pirma dalimi nurodyta, kad sprendime Chronopost I išaiškinta sąvoka „normalios rinkos sąlygos“ buvo neteisingai pritaikyta.

18.

2005 m. birželio 15 d. posėdyje šalys pateikė argumentus žodžiu ir atsakė į Teismo klausimus.

19.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu antrąjį pagrindą (motyvavimo stoka) ir argumentą, pateiktą ketvirtojo pagrindo antroje dalyje, susijusį su Postadex perdavimu. Jis atmetė visus kitus argumentus, išskyrus tuos, kurie buvo pateikti ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje ir kurių jis manė negalįs vertinti. Pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo konstatuota, kad nei La Poste savo dukterinei bendrovei SFMI-Chronopost suteikta logistinė ir komercinė pagalba, nei Postadex perdavimas nėra SFMI-Chronopost suteikta valstybės pagalba.

20.

Chronopost (byla C-341/06 P) ir La Poste (byla C-342/06 P) dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinius skundus, kuriuos Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2006 m. rugpjūčio 4 d. ir 7 dienomis. Apeliantės prašo Teisingumo Teismą panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš ieškovių visas bylinėjimosi išlaidas. Chronopost taip pat prašo Teisingumo Teismą priimti byloje galutinį sprendimą ir patvirtinti ginčijamo sprendimo teisėtumą.

21.

UFEX, DHL Express (France) (ankstesnis pavadinimas – DHL International), Federal Express International (France) ir CRIE (likviduojama) pateikė bendrą atsiliepimą į kiekvieną iš apeliacinių skundų. Prancūzija ir Komisija atsiliepimų nepateikė ( 17 ). Pagal Procedūros reglamento 117 straipsnį Teisingumo Teismo pirmininkas leido Chronopost ir La Poste pateikti dubliką dėl klausimų, susijusių su nepriimtinumu. Tuomet UFEX pateikė triplikus.

22.

2007 m. balandžio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi abu apeliaciniai skundai buvo sujungti.

23.

Prašymų surengti posėdį byloje nebuvo pateikta. Toks posėdis ir nebuvo rengiamas.

24.

Apeliantės teigia, kad buvo pažeista jų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nes teisėja pranešėja byloje, kurioje buvo priimtas skundžiamas sprendimas, taip pat buvo teisėja pranešėja ir kolegijos pirmininkė byloje, kurioje priimtas sprendimas Ufex I.

25.

42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui“.

26.

Pagal 118 straipsnį 42 straipsnio 2 dalis taikoma Teisingumo Teismo apeliacinėse bylose dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo.

27.

48 straipsnio 2 dalies turinys yra identiškas Teisingumo Teismo reglamento 42 straipsnio 2 daliai.

28.

118 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu Teisingumo Teismas panaikina kolegijos sprendimą arba nutartį, Pirmosios instancijos teismo pirmininkas gali paskirti tą bylą kitai kolegijai, kurią sudaro toks pats skaičius teisėjų.

2.   Jeigu Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo plenariniame posėdyje arba didžiojoje kolegijoje priimtą sprendimą arba nutartį, byla paskiriama atitinkamai tokiam teismui arba tokiai kolegijai.

2a.   Jeigu Teisingumo Teismas panaikina vieno teisėjo priimtą sprendimą arba nutartį, Pirmosios instancijos teismo pirmininkas paskiria šią bylą trijų teisėjų kolegijai, kurios narys tas teisėjas nėra.

<…>“

29.

Apeliantės teigia, kad nors Bendrija ir nėra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) dalyvė, ji privalo gerbti EŽTK garantuojamas teises. Teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal EŽTK 6 straipsnį dalis. Šiai teisei pažeisti pakanka akivaizdaus (objektyvaus) tendencingumo; tokiu tendencingumu laikytinos pagrįstos abejonės dėl teismo sudėties nešališkumo. Tiek Europos žmogaus teisių teismo, tiek Prancūzijos teismų praktika rodo, kad tokių abejonių kelia to paties teisėjo dalyvavimas tolesniame procese. La Poste mano, kad Pirmosios instancijos teismo reglamento 118 straipsnio 1 ir 2a dalys atkreipia dėmesį į klausimą dėl teisėjų, dar kartą nagrinėjančių bylą, kurią nagrinėjant jie jau dalyvavo pirmajame etape.

30.

UFEX atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad šis pagrindas yra naujas, todėl pagal Teisingumo Teismo reglamentą nepriimtinas. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijos laiškuose apeliantėms buvo pranešta apie teismo sudėtį dar iki teismo posėdžio, o teisėjos pranešėjos pavardė įrašyta šio posėdžio pranešime. Tačiau apeliantės šiam teismui nepareiškė jokių prieštaravimų. Sprendimas Petrides ( 18 ) rodo, kad šia procesine garantija, kuria nebuvo pasinaudota, negalima remtis apeliaciniame procese.

31.

Dėl pirmojo pagrindo esmės UFEX visų pirma teigia, kad skundžiamą sprendimą priėmusio Pirmosios instancijos teismo sudėtis atitinka Pirmosios instancijos teismo reglamento 118 straipsnį, kuriuo reglamentuojama bylą sprendžiančio Pirmosios instancijos teismo sudėtis, kai Teisingumo Teismas, panaikinęs ankstesnį sprendimą, grąžina jam bylą. Be to, Bendrijos teismų sudėčiai taikomas kolegialumo principas panaikina bet kokį šališkumo pavojų. Antra, šios Bendrijos taisyklės nepažeidžia EŽTK 6 straipsnio 1 dalies. UFEX teigimu, Europos žmogaus teisių teismas laikosi tokio požiūrio į teismo šališkumą, kai vertinama kiekvienu atveju atskirai, ir nėra pripažinęs jokio bendro principo, kad teisėjas negalėtų dalyvauti tolesniame procese toje pačioje byloje. Trečia, šios taisyklės įvertina ir įvairias valstybių narių tradicijas. Be to, tokios sudėtingos Pirmosios instancijos teismui grąžintos bylos paskyrimas tam pačiam teisėjui pranešėjui atitinka gero Bendrijos teisingumo administravimo principą.

32.

Savo dublikuose apeliantės ginčija Ufex iškeltą jų nurodyto pagrindo nepriimtinumą. Chronopost mano, kad šis pagrindas yra negaliojantis, nes teisės į nešališką teismą pažeidimas sudaro esminių procesinių reikalavimų pažeidimą. Tokiu atveju tai yra viešosios tvarkos klausimas, kurį Teisingumo Teismas turi iškelti savo iniciatyva.

33.

Apeliantės teigia, kad bet kuriuo atveju prieštaravimas dėl priimtinumo yra nepagrįstas. Toks pagrindas negalėjo būti iškeltas iki priimant skundžiamą sprendimą. Apeliaciniame procese pateikiami pagrindai visada yra nauji, nes jais ginčijamas skundžiamas sprendimas. Teisė į nešališką teismą yra neatimama, todėl jos negalima atsisakyti kaip procesinės garantijos. Be to, apeliantės nurodo, kad nėra jokios procedūros užginčyti Pirmosios instancijos teismo sudėtį arba prieštarauti konkretaus bylą nagrinėjančio teisėjo paskyrimui. Galiausiai Chronopost teigia, kad Pirmosios instancijos teismo kanceliarijos laiškuose nebuvo nurodytos kolegijoms priskirtų teisėjų pavardės, be to, ji negavo teismo posėdžio pranešimo kopijos.

34.

Savo triplikuose UFEX teigia, kad tvirtinimai, jog šis pagrindas yra susijęs su viešąja tvarka, vėlgi yra naujas pagrindas. Kadangi pagrindinė teisė nebuvo pažeista, jis taip pat yra negaliojantis. Apeliantės galėjo iškelti šį pagrindą Pirmosios instancijos teisme pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame procese pateikiami pagrindai nebūtinai yra nauji, nes jie turėtų būti pateikiami dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami žemesnės instancijos teisme. Jeigu jie yra nauji, pagal Teisingumo Teismo reglamento 118 straipsnį apeliacinėse bylose taikytina 42 straipsnio 2 dalis. UFEX taip pat pažymi, kad Chronopost turėjo žinoti Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, nes ji buvo paskelbtos Oficialiajame leidinyje ( 19 ).

35.

Dėl priimtinumo norėčiau priminti, kad Chronopost ir La Poste buvo į bylą Pirmosios instancijos teisme įstojusios šalys, palaikančios Komisiją.

36.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnį į bylą įstojusi šalis gali tik paremti vienos iš šalių reikalavimus. Bendrijos teismai šį apribojimą aiškina kaip draudžiantį į bylą įstojusiai šaliai pateikti argumentus ir pagrindus, visiškai nesusijusius su klausimais, kuriais pagrįstas ginčas tarp ieškovo ir atsakovo ( 20 ).

37.

Pareiškimai, kad dėl Pirmosios instancijos teismo sudėties buvo pažeistas procesas, niekaip nėra susiję su Komisijos šiame teisme iškeltais pagrindais. Todėl Chronopost ir La Poste negalėjo iškelti šio pagrindo Pirmosios instancijos teisme.

38.

Tačiau galima paklausti, ar pati Komisija galėjo iškelti šį pagrindą byloje Pirmosios instancijos teisme.

39.

Pagal Pirmosios instancijos teismo reglamento 48 straipsnio 2 dalį vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Vertindamas, ar aplinkybės „tapo žinomos“ vykstant procesui, Pirmosios instancijos teismas taiko objektyvų kriterijų, t. y. ar anksčiau ši šalis turėjo galimybę žinoti minėtas aplinkybes ( 21 ).

40.

Savaime aišku, kad Pirmosios instancijos teismo kolegijos sudėtis, kuriai buvo paskirta Teisingumo Teismo grąžinta byla, yra aplinkybė, kuri nebuvo žinoma iki prasidedant procesui. Taigi pagal Pirmosios instancijos teismo reglamento 48 straipsnio 2 dalį Komisija turėjo teisę iškelti šį naują pagrindą ir užginčyti kolegijos sudėtį.

41.

Be to, Komisija turėjo objektyvią galimybę tai padaryti. Šalims buvo pranešta apie kolegiją, kuriai paskirta byla. Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėties pasikeitimai 2004 m. buvo paskelbti Oficialiajame leidinyje. Kolegijų sudėtys taip pat nurodytos Teisingumo Teismo interneto svetainėje. Teisėjo pranešėjo pavardė nurodoma teismo posėdžio pranešime, kuris siunčiamas šalims prieš posėdį. Pagaliau teismo sudėtis ir teisėjo pranešėjo pavardė yra kuo aiškiausiai nurodomos prie teismo salės iškabintame skelbime, vardijančiame bylas, kuriose vyksta teismo posėdis.

42.

Taigi Komisija turėjo objektyvią galimybę vykstant Pirmosios instancijos teismo procesui žinoti, kad kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja byloje Ufex I buvo įtraukta į teismo sudėtį antrajame etape. Tačiau nei skundžiamame sprendime, nei Teisingumo Teismo bylos dokumentuose nėra duomenų, kad Komisija dėl to būtų kėlusi prieštaravimų.

43.

Sprendime Petrides ( 22 ) Teisingumo Teismas atmetė apeliacinio skundo pagrindą dėl principo audi alterem partem ir šalių lygybės principo pažeidimo, nes apeliantas nekėlė klausimo Pirmosios instancijos teisme, nors turėjo galimybę tai padaryti, ir taip atsisakė procesinės garantijos.

44.

Lygiai taip pat Komisijai nebūtų leidžiama kelti klausimo dėl Pirmosios instancijos teismo sudėties kaip apeliacinio skundo pagrindo. Komisija galėjo prieštarauti kolegijos sudėčiai žemesnės instancijos teisme. Tačiau to nepadariusi ji atsisakė savo procesinės garantijos ir dabar nebegalėtų atnaujinti šio klausimo.

45.

Aš manau, kad leisdami pirmojoje instancijoje į bylą įstojusiai šaliai apeliaciniame skunde kelti tokius pagrindus, kurių neiškėlė jos palaikoma šalis žemesnės instancijos teisme, pažeistume tiek Teisingumo Teismo sprendimą Petrides, tiek Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnį.

46.

Reikia pripažinti, kad ši išvada yra pagrįsta gana formaliu į bylą įstojusios šalies padėties vertinimu. Kalbant apskritai, aš nemanyčiau, kad į bylą įstojusi šalis neturi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, net jeigu ši byla ir ne jos. Pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnį į bylą įstojusios šalys visais atvejais bus suinteresuotos bylos baigtimi (kitaip joms nebus leista įstoti). Be to, Chronopost ir La Poste yra nebe į bylą įstojusios šalys, o apeliantės Teisingumo Teisme. EŽTK 6 straipsnio 1 dalis garantuoja kiekvieno teisę į teisingą bylos nagrinėjimą „nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą“ ( 23 ).

47.

Tačiau, mano nuomone, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Chronopost ir La Poste Pirmosios instancijos teisme pačios galėjo prieštarauti šio teismo sudėčiai netgi nesant pateikto tokio Komisijos prieštaravimo, tuomet dėl 40–43 punktuose nurodytų priežasčių reikėtų pripažinti, kad apeliantės yra atsisakiusios tokios teisės.

48.

Atsižvelgdama į tai, aš manau, kad pirmasis apeliacinių skundų pagrindas yra nepriimtinas.

49.

Kiek tai susiję su apeliančių argumentu, kad jų pateiktą pagrindą Teisingumo Teismas turi vertinti bet kuriuo atveju, nes tai yra viešosios tvarkos klausimas, aš nepritarčiau UFEX, jog jau pats šis argumentas sudaro naują pagrindą. Iš tiesų šis argumentas buvo pateiktas atsakant į UFEX atsiliepime į apeliacinius skundus iškeltą prieštaravimą dėl priimtinumo.

50.

Vis dėlto aš negaliu pritarti apeliančių pateiktiems argumentams.

51.

Šie argumentai yra pagrįsti teismo praktika, rodančia, kad esminiai procesiniai reikalavimai yra pažeisti, jeigu tokia administracinė institucija, kaip Komisija, prieš priimdama administracinį aktą nesuteikia suinteresuotosioms šalims galimybės pateikti atsiliepimo arba komentarų ( 24 ).

52.

Tačiau, remiantis sprendimu Petrides, akivaizdu, kad ieškovas, kuris vykstant teisminiam procesui nepasinaudojo gynybos teisėmis, nors turėjo galimybę tai padaryti, negali šiomis teisėmis remtis vėlesniame procese. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nemanė esant būtina nagrinėti ieškovo nurodytą pagrindą savo iniciatyva.

53.

Principai, kurie ieškovo byloje, Petrides nuomone, buvo pažeisti, yra lygiai tiek pat teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principo elementai, kiek ir teisės į nešališką teismą elementai: iš tiesų audi alterem partem ir nemo judex in suacausa yra du bendrojo teisingumo principo ramsčiai. Todėl nematau jokių priežasčių, kodėl nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas turėtų taikyti kitokį požiūrį.

54.

Jeigu vis dėlto Teisingumo Teismas nuspręstų priimti šį pagrindą, tai, mano nuomone, jį reikėtų atmesti dėl esmės.

55.

Visų pirma nėra jokio akivaizdaus esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 118 straipsnio 1 dalis nedraudžia, kad grąžinta byla toliau būtų nagrinėjama toje pačioje kolegijoje. Šią nuostatą galima palyginti su visai kitokia 118 straipsnio 2a dalies taisykle, pagal kurią teisėjas negali dar kartą nagrinėti Pirmosios instancijos teismui grąžintos bylos, jeigu pirmajame etape šią bylą nagrinėjo vienas. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentas taip pat neleidžia teigti, kad tas pats teisėjas negalėtų būti teisėjas pranešėjas po apeliacinio proceso grąžintoje byloje. Iš tiesų 118 straipsnio 2 dalis būtent reikalauja, kad didžiojoje kolegijoje (ir, žinoma, plenariniame posėdyje) priimtus sprendimus dar kartą išnagrinėtų ta pati teismo sudėtis.

56.

Antra, apeliantės nenurodo jokio faktinio (subjektyvaus) šališkumo. Vienintelis tariamas (objektyvus) šališkumas yra susijęs su Pirmosios instancijos teismo sudėtimi, kuriai buvo paskirta Teisingumo Teismo grąžinta byla.

57.

Apeliantės visiškai teisingai pažymi, kad nors Bendrija ir nėra EŽTK dalyvė, ESS 6 straipsnio 2 dalis nustato, jog „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina (EŽTK) <…>“. Be to, EŽTK turi ypatingą reikšmę tarp šaltinių, iš kurių Teisingumo Teismas semiasi įkvėpimo, užtikrindamas pagrindinių teisių laikymąsi ( 25 ). EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, garantuojanti teisę į nešališką teismą, yra šių pagrindinių teisių dalis.

58.

Dėl objektyvaus tendencingumo, kuris atsiranda, kai kyla pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo, Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, kad „negalima išvesti bendros taisyklės, išplaukiančios iš nešališkumo pareigos, jog aukštesnysis teismas, panaikinęs administracinį arba teisminį sprendimą, privalo bylą grąžinti kitai teisminei institucijai arba kitos sudėties tokios institucijos skyriui“ ( 26 ). To paties teisėjo dalyvavimas toliau nagrinėjant tą pačią bylą gali kelti pagrįstų abejonių dėl šališkumo tik kartu su kitomis aplinkybėmis ( 27 ). Tačiau nagrinėjamoje byloje nenurodoma jokių kitų aplinkybių.

59.

Be to, patys Europos žmogaus teisių teismo teisėjai tam tikrais atvejais gali dalyvauti vėliau nagrinėjant tą pačią bylą. Kai kolegijos sprendimas perduodamas Didžiajai kolegijai pagal EŽTK 43 straipsnį, šios Didžiosios kolegijos sudėtyje dalyvauja perduodančiosios kolegijos pirmininkas ir teisėjas, posėdžiavęs nuo byloje dalyvaujančios atitinkamos susitariančiosios šalies ( 28 ). Yra pasitaikę atvejų, kai abiejuose bylos nagrinėjimuose dalyvaujantys teisėjai pakeičia savo nuomonę ( 29 ).

60.

Galiausiai apeliantės pažymi, jog ESS 6 straipsnio 2 dalis taip pat reikalauja, kad Sąjunga gerbtų pagrindines teises, kylančias iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų. Jos nurodo, kad Prancūzijoje teismų sudėtis, kuriai grąžinama byla, turi skirtis nuo pirmajame etape bylą nagrinėjusios teismo sudėties. UFEX į tai atsako, kad taip nėra Vokietijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gana akivaizdu, kad vienoje valstybėje narėje susiklosčiusios situacijos nepakanka norint įrodyti valstybėms narėms bendrą konstitucinę tradiciją.

61.

Todėl mano išvada būtų tokia, kad jeigu (quod non) pirmasis apeliacinių skundų pagrindas būtų pripažintas priimtinu, jis bet kuriuo atveju būtų nepagrįstas.

62.

Visų pirma La Poste teigia savo rašytinėse pastabose nurodęs, kad UFEX argumentas, susijęs su Postadex perdavimu, buvo naujas pagrindas ir kad Pirmosios instancijos teismas atitinkamai nenusprendė, ar šis pagrindas buvo priimtinas. Antra, La Poste teigia: kadangi šis pagrindas buvo naujas, Pirmosios instancijos teismas bet kuriuo atveju neturėjo jo nagrinėti.

63.

UFEX mano, kad La Poste pagrindo pirmoji dalis yra paini ir netiksli, todėl nepriimtina. Dėl šios dalies esmės UFEX nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalo nagrinėti į bylą įstojusios šalies prieštaravimo dėl priimtinumo, jeigu tokio prieštaravimo nėra pateikusi atsakovė. Dėl La Poste pagrindo antrosios dalies UFEX mano, kad jo pateiktas pagrindas nebuvo naujas, nes jis jį yra nurodęs ieškinyje pirmuoju bylos nagrinėjimo etapu.

64.

Kalbant apie šio pagrindo pirmąją dalį, tai, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pakankamai akivaizdu, kad į bylą įstojusi šalis neturi teisės iškelti prieštaravimo dėl priimtinumo, kuris nėra išdėstytas atsakovo reikalavimuose ( 30 ). Būdama atsakove Komisija neiškėlė nagrinėjamo prieštaravimo. Todėl Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo dėl jo pareikšti nuomonės.

65.

Kaip visiškai teisingai pažymėjo UFEX, Teisingumo Teismo sprendimai, kuriais La Poste remiasi palaikydama savo tvirtinimus, kad šis klausimas turi būti vertinamas kiekvienoje byloje atskirai, rodo, jog Teisingumo Teismas vertina ne atsakovo, o į bylą įstojusios šalies prieštaravimo dėl priimtinumo esmę tik tada, kai iškeliamas viešosios tvarkos klausimas ( 31 ).

66.

Vertinant šio pagrindo antrąją dalį pažymėtina, kad ja La Poste iš esmės siekia dar kartą pakartoti Pirmosios instancijos teismui pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo esmę. Anksčiau minėtai Teisingumo Teismo praktikai prieštarautų pagrindo, nepriimtino pirmojoje instancijoje, nagrinėjimas apeliacine tvarka.

67.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrojo apeliacinių skundų pagrindo pirmąją dalį, o antrąją pripažinti nepriimtina.

68.

Pirmiausia reikėtų išsamiau išdėstyti atitinkamas ginčijamo sprendimo ir skundžiamo sprendimo dalis.

69.

Ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis ( 32 ), inter alia, apibūdina logistinę ir komercinę pagalbą, kurią La Poste suteikė SFMI-Chronopost, ir paaiškina, kaip apskaičiuojamos ir apskaitomos šios pagalbos sąnaudos:

<…>

„x)

70.

xi pastraipa paaiškina, kad SFMI-Chronopost mokamas atlygis už logistinę pagalbą taip pat padengia bendras La Poste patirtas išlaidas, įskaitant susijusias su komercine pagalba.

71.

34 konstatuojamojoje dalyje ( 35 ) Komisija apibendrino SFEI pareiškimus dėl valstybės pagalbos, pagrįstus jos užsakytų ekonominių ataskaitų išvadomis. Bendra tariama valstybės pagalba 1986–1991 m. buvo 1516 milijardų FRF, iš jų 1048 milijardus FRF sudarė logistinė pagalba ir 468 milijonus FRF – komercinė pagalba ( 36 ). Komisija paaiškino SFEI pasirinktą „normalios rinkos kainos“ metodą bendrai tariamos pagalbos sumai. SFEI apskaičiavo logistinės pagalbos išlaidas, imdama pavyzdžiu įmonę, sukūrusią ir eksploatuojančią panašų į La Poste tinklą. Komercinei pagalbai Komisija apibendrino SFEI metodologiją, kiek, jos nuomone, ši metodologija buvo paaiškinta pačiame skunde.

72.

Savo analizėje Komisija pirmiausia atmetė SFEI ex novo požiūrį į logistinės pagalbos vertę ir jos atliktą atskirų komercinės pagalbos sudedamųjų dalių vertinimą ( 37 ). Dėl šio Komisija paaiškino, kodėl nemano, kad Postadex perdavimas, kurį SFEI įvertino 38 milijonais FRF ( 38 ), yra valstybės pagalba. Jis nesuteikė SFMI-Chronopost jokios finansinės naudos. Dukterinės bendrovės prieiga prie nematerialaus turto, t. y. patronuojančiosios bendrovės klientų, yra būdinga santykiams bendrovių grupėje. Toks perdavimas buvo logiška SFMI-Chronopost įkūrimo La Poste greitojo pašto paslaugoms valdyti pasekmė.

73.

Toliau Komisija atmetė SFEI bendrą požiūrį į valstybės pagalbos vertinimą ( 39 ). Ji nurodė mananti, kad SFEI argumentai atspindi esminę klaidą ( 40 ) aiškinant sprendimą SFEI ( 41 ). Komisijos teigimu, SFEI išaiškino „normalią rinkos kainą“ kaip kainą, už kurią panaši privati bendrovė teiktų tokias paslaugas nesusijusiai bendrovei, įskaitant mokestį už prieigą prie pašto tinklo. Tačiau Teisingumo Teismo praktika neleidžia teigti, kad šis teismas nepaisytų strateginių aplinkybių ir sinergijos, atsirandančių todėl, kad La Poste ir SFMI-Chronopost priklauso tai pačiai bendrovių grupei. Tokios aplinkybės turi didelę reikšmę finansų bendrovių sprendimams investuoti, taigi į jas atsižvelgtina ir nagrinėjamu atveju, susijusiu su patronuojančios ir dukterinės bendrovių santykiais. Teisingumo Teismas niekada nedavė pagrindo teigti, kad reikėtų laikytis kokio nors kitokio požiūrio, kai viena iš šalių yra monopolininkė. Komisija toliau tęsė:

74.

Komisija taip pat manė, kad logistinės ir komercinės pagalbos teikimas nėra valstybės pagalba pagal rinkos ekonomikos investuotojo principą ( 42 ). Vidinė pelno norma (VPN), pagrįsta SFMI-Chronopost paskirstytais dividendais ir La Poste pradinės kapitalo injekcijos vertės prieaugiu, 1986 m. viršijo SFMI-Chronopost kapitalo sąnaudas. Tas pats būtų pasakytina, net jeigu skaičiuodami VPN į kapitalo injekciją įtrauktume SFEI nurodomą 38 milijonų FRF Postadex vertę, taip pat SFEI įvertintas SFMI-Chronopost turimas palankias sąlygas naudotis La Poste tinklu.

75.

Apibendrinęs atitinkamą Bendrijos teismų praktiką ( 43 ) Pirmosios instancijos teismas apsibrėžė motyvavimo pareigos ginčijamame sprendime laikymosi kontrolės apimtį ( 44 ). Atsižvelgiant į sprendimą Chronopost I, šis teismas ypač turėjo išnagrinėti ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumą, kiek tai susiję su tuo, ar iš SFMI-Chronopost už pagalbą prašomas atlygis padengia La Poste patiriamas papildomas kintamąsias sąnaudas, adekvatų įnašą į su pašto tinklo naudojimu susijusias fiksuotąsias sąnaudas ir adekvačias palūkanas už nuosavą kapitalą, susijusias su SFMI-Chronopost konkurencine veikla.

76.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad „priežastys, dėl kurių Komisija atmetė ieškovių pasiūlytą sąnaudų apskaičiavimo metodą, aiškiai išplaukia iš ginčijamo sprendimo 49–56 konstatuojamose dalyse nurodytų motyvų“ ( 45 ). Tačiau šis teismas taip pat turi įvertinti Komisijos motyvus dėl to, kaip ji apskaičiavo ir įvertino: i) La Poste sąnaudas, naudodama vadinamąjį „bendrųjų sąnaudų“ metodą; ir ii) dėl to iš SFMI-Chronopost prašomą atlygį.

77.

Ėmęsis nagrinėti papildomas kintamąsias sąnaudas ( 46 ) Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamo sprendimo 33 ir 57 konstatuojamosios dalys nepakankamai tiksliai nurodo, kokį turinį Komisija norėjo suteikti šiuo tikslu jos vartojamoms įvairioms ekonominėms ir apskaitos sąvokoms, taip pat, koks yra tikslus pobūdis sąnaudų, Komisijos nagrinėtų, siekiant parodyti, kad valstybės pagalbos nebuvo, ir neleidžia kontroliuoti, ar šios sąnaudos iš tiesų atitiko papildomas kintamąsias sąnaudas, patirtas teikiant logistinę ir komercinę pagalbą, kaip ji išaiškinta sprendime Chronopost I. Vėliau Komisijos pateikti paaiškinimai tik sustiprino išvadą, kad patys motyvai ginčijamame sprendime buvo pernelyg bendri.

78.

Nebuvo įmanoma suprasti, nei kokios „tiesioginės veiklos sąnaudos“, nei kokios sąnaudos, kurios La Poste apskaitoje yra tiesiogiai priskiriamos skirtingai veiklai. Nuoroda 57 konstatuojamoje dalyje į „tam tikras fiksuotąsias sąnaudas“ buvo per bendra ir neleido tiksliai nustatyti, ką SFMI-Chronopost faktiškai padengė pirmaisiais dvejais veiklos metais. Be to, nebuvo pateikta jokio paaiškinimo, kaip La Poste suteiktos paslaugos buvo išskirtos į paprastas ūkines operacijas arba kaip jos buvo prilygintos panašioms pašto paslaugoms. Atsižvelgiant į tai, kad iki 1992 m. patirtos sąnaudos buvo apskaičiuotos remiantis įvertiniais duomenimis, turėjo būti išaiškintas būdas, kuriuo remiantis paslaugos buvo palygintos, kad būtų galima patikrinti, ar nepadaryta faktinių arba vertinimo klaidų. Galiausiai visiškai neaišku, kaip apskaičiuojant bendras sąnaudas buvo atsižvelgta į komercinę pagalbą.

79.

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamame sprendime buvo būtina nurodyti adekvačius motyvus ir bent jau bendrą apskaitos analitinių skaičiavimų, susijusių su SFMI-Chronopost suteiktomis paslaugomis, santrauką, esant reikalui pašalinus konfidencialius duomenis. Taigi faktiškai ginčijamame sprendime nebuvo nurodyti pakankami Komisijos vertinimo motyvai, susiję su papildomomis logistinės ir komercinės pagalbos teikimo kintamosiomis sąnaudomis.

80.

Toliau Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo fiksuotąsias sąnaudas ( 47 ). Jis nustatė, kad šios sąnaudos nebuvo pakankamai paaiškintos ginčijamame sprendime. Pirma, nebuvo įmanoma patikrinti, ar su pagrindine ir regionų buveinėmis susijusių sąnaudų dalis apėmė pašto tinklo naudojimo sąnaudas. Tai buvo ypač svarbu, nes SFMI-Chronopost mokėjimas per pirmuosius veiklos metus 100 % nepadengė bendrųjų sąnaudų. Antra, negalima nustatyti, ar buvo kitų La Poste fiksuotųjų sąnaudų, susijusių su pašto tinklo naudojimu, kurias turėjo padengti SFMI-Chronopost prašomas atlygis. Todėl nebuvo galima patikrinti, ar įnašas į fiksuotąsias sąnaudas buvo tinkamai įvertintas, atsižvelgiant į sprendime Chronopost I nustatytus reikalavimus.

81.

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas nenurodė, koks buvo SFMI-Chronopost įnašas siekiant padengti palūkanas už La Poste nuosavo kapitalo naudojimą ( 48 ). Nėra aišku, ar Komisija apskaičiavo VPN, norėdama įrodyti, kad buvo patenkintas privataus investuotojo kriterijus, ar (ir) norėdama apskaičiuoti palūkanas už nuosavo kapitalo naudojimą.

82.

Skaičiuodama VPN Komisija nenurodė kapitalo, kuris, jos manymu, buvo naudojamas šioje veikloje. Komisija tik nurodė, kad atsižvelgė, viena vertus, į La Poste 1986 m. padarytą kapitalo injekciją ir, antra vertus, į laikotarpiu nuo 1986 m. iki 1991 m. tarp La Poste ir jos dukterinės bendrovės sudarytus finansinius sandorius, tačiau pakankamai tiksliai neapibrėžė, apie kokius finansinius sandorius kalbama. Netgi darant prielaidą, kad VPN pakankamai tiksliai atspindėjo palūkanas už nuosavą kapitalą, naudojamą SFMI-Chronopost konkurencinėje veikloje, bet kuriuo atveju negalima patikrinti, ar šios galimos palūkanos už nuosavo kapitalo naudojimą buvo pakankamos sprendimo Chronopost I 40 punkto prasme, nes ginčijamame sprendime šis detalus VPN skaičiavimas nėra pateiktas.

83.

Toliau Pirmosios instancijos teismas pateikė kelis bendrus pastebėjimus apie sąnaudų padengimą ( 49 ). Jo nuomone, ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytos išvados yra tik kategoriški teiginiai. Nebuvo atlikta išsamaus tyrimo nei dėl atlygio už nagrinėjamą pagalbą skaičiavimo atskirų stadijų arba šiai pagalbai teikti naudojamos infrastruktūros sąnaudų, nei dėl duomenų, susijusių su atitinkamų sąnaudų analize. Komisija tik nurodė, kad La Poste bendrosios sąnaudos buvo padengtos iš SFMI-Chronopost gautu atlygiu, tačiau nepatikslino skaičių ir skaičiavimų, kuriais ji grindė savo tyrimą ir išvadas. Atsižvelgiant į tai, Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar valstybės pagalba buvo suteikta, negalėjo patikrinti, ar naudotame metode ir Komisijos atlikto tyrimo stadijose nebuvo padaryta klaidų ir ar jie atitinka sprendime Chronopost I nustatytus principus.

84.

Antrojo pagrindo vertinimą Pirmosios instancijos teismas užbaigė nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje apie išsamesnio motyvavimo būtinybę byloja trys argumentai:

85.

Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad:

<…>

86.

Apeliantės teigia, jog konstatuodamas, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas yra nepakankamas, Pirmosios instancijos teismas viršijo EB 253 straipsnio ir Teisingumo Teismo praktikos reikalavimus. Chronopost mano, jog Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad atlieka motyvavimo kontrolę, iš tiesų nagrinėjo akivaizdžias vertinimo klaidas ir siekė nustatyti Komisijos metodų tinkamumą.

87.

UFEX teigimu, Pirmosios instancijos teismas neabejojo ginčijamame sprendime pateiktu vertinimu ir apsiribojo patikrindamas, ar šio sprendimo motyvavimas buvo pakankamai tikslus, pilnas ir suprantamas. Šis teismas visiškai teisingai nusprendė, kad motyvavimas nebuvo pakankamas. Norint patikrinti, ar sprendime buvo tinkamai pritaikytas „normalių rinkos sąlygų“ kriterijus, Teisingumo Teismo įtvirtintas sprendimo Chronopost I 40 punkte, buvo būtinas kur kas išsamesnis motyvavimas.

88.

EB 253 straipsnis reikalauja, kad Komisijos sprendimuose būtų nurodyti jų priėmimo motyvai.

89.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką motyvavimas „turi būti adekvatus atitinkamam aktui, aiškiai ir vienareikšmiškai atskleisti motyvus, kuriais rėmėsi šią priemonę priėmusi institucija, ir leisti suinteresuotiesiems asmenims susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, o kompetentingam teismui – vykdyti savo kontrolę. Nurodant motyvus nėra reikalaujama tiksliai atskleisti visas susijusias faktines ir teisines aplinkybes, nes tai, ar motyvacija tenkina EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei į nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą <…>“ ( 50 ).

90.

Sprendime, konstatuojančiame, kad pareiškėjo nurodyta valstybės pagalba nenustatyta, „Komisija turi bent jau <…> pateikti pareiškėjui tinkamą paaiškinimą, kodėl jo skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako įrodyti esant valstybės pagalbą. Tačiau nėra reikalaujama, kad Komisija išdėstytų savo poziciją tais klausimais, kurie akivaizdžiai nesusiję, nesvarbūs arba aiškiai antraeiliai“ ( 51 ).

91.

Beje, galima būtų pažymėti, kad UFEX nurodyta teismų praktika, kuri neva rodo, kad Komisija turėjo atlikti išsamų vertinimą, pagrįstą svariais įrodymais ( 52 ) arba įtikinančių ir nuoseklių įrodymų visuma ( 53 ), yra susijusi ne su valstybės pagalba, o su perspektyvine analize, kuri atliekama dėl susijungimų ir tariamų neteisėtų susitarimų poveikio rinkai.

92.

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje šalys bendrai sutaria (be to, tai pripažino ir Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ( 54 )), kad svarbu yra tai, ar ginčijamas sprendimas tenkina „normalių rinkos sąlygų“ kriterijų, Teisingumo Teismo įtvirtintą sprendimo Chronopost I 40 punkte ( 55 ).

93.

Teisingumo Teismo sprendime Chronopost I nurodytas kriterijus yra bendras. Jis pasako, kokio požiūrio turi būti laikomasi vertinant, ar komercinės ir logistinės pagalbos teikimas sudaro valstybės pagalbą. Tačiau jis nesukonkretina, kokius ekonominius, apskaitos ar finansinius standartus reikia taikyti. Nors ir reikalaudamas, kad būtų įtrauktos „visos“ papildomos kintamosios sąnaudos, jis nenurodo, kokios sąnaudos turi būti pripažįstamos kintamosiomis. Jis taip pat nepasako, kas laikytina „adekvačiu“ įnašu į fiksuotąsias sąnaudas ar „adekvačiomis“ palūkanomis už nuosavo kapitalo naudojimą.

94.

Mano nuomone, skundžiamame sprendime pateikta pirmoji priežastis, pateisinanti išsamesnius motyvus (t. y. kad šis sprendimas yra vienas iš pirmųjų sprendimų, kuriame nagrinėjamas sudėtingas klausimas) ( 56 ), iš tikrųjų pateisina būtent platesnį ir bendresnį motyvavimą. Labai maža prasmės nurodinėti menkiausias detales, kai neaišku, ar teisingas yra bendras požiūris. Be to, ginčijamas sprendimas buvo priimtas keliais metais anksčiau nei sprendimas Chronopost I. Aš manau, kad užuot vertinant, ar Komisijos motyvai visais aspektais tiksliai atitiko (vėliau) sprendime Chronopost I pateikto kriterijaus turinį (kurio konkretūs reikalavimai negalėjo būti žinomi sprendimą priėmusiai institucijai), sprendimo motyvavimo teisminė kontrolė turėtų koncentruotis į vertinimą, ar teisingas buvo bendras Komisijos požiūris, t. y. ar jis atitiko Chronopost I kriterijaus esmę.

95.

Šią nuomonę patvirtina ir nagrinėjamos bylos eiga Bendrijos teismuose. Tiek sprendime Ufex I, tiek jį panaikinusiame sprendime Chronopost I domimasi, kaip tinkamai aiškinti sąvoką „normalios rinkos sąlygos“, taikant ją La Poste ir SFMI-Chronopost tarpusavio santykiams.

96.

Todėl, mano nuomone, reikia atsakyti į klausimą, ar motyvavimas yra pakankamas, norint nustatyti, ar Komisija savo sprendimą pagrindė teisingais normalias rinkos sąlygas apibrėžiančiais kriterijais, Teisingumo Teismo įtvirtintais sprendime Chronopost I.

97.

Skundžiamas sprendimas panaikino ginčijamą sprendimą iš esmės todėl, kad buvo manoma, jog Komisijos pateikti motyvai ir duomenys yra pernelyg bendri ir netikslūs ( 57 ). Ypač jame pabrėžiama tikslumo stoka, kiek tai susiję su vartojamomis ekonominėmis ir apskaitos sąvokomis, nagrinėtų sąnaudų pobūdžiu ir atliktų finansinių skaičiavimų sudedamosiomis dalimis. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad neįmanoma patikrinti, ar nebuvo padaryta faktinių arba vertinimo klaidų, o dėl kintamųjų sąnaudų – kad ginčijamame sprendime turėjo būti pateikta bent jau bendra apskaitos analitinių skaičiavimų, susijusių su suteiktomis paslaugomis, santrauka.

98.

Be jokių abejonių, skaidrumas pats savaime yra labai svarbu. Taip pat reikia pripažinti, kad didesnis išsamumas garantuoja didesnes galimybes įžvelgti akivaizdžias Komisijos vertinimo klaidas, susijusias su pasirinkta metodologija arba naudojamų duomenų tikslumu. Taigi pateikę, pavyzdžiui, bendrą apskaitos skaičiavimų santrauką nebūtinai užtikrinsime, kad bus identifikuotos visos akivaizdžios klaidos.

99.

Tačiau nagrinėjamomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad detalės, kurių pasigedo Pirmosios instancijos teismas, yra griežtai būtinos, norint nustatyti, ar Komisija teisingai pritaikė sprendime Chronopost I apibrėžtą sąvoką „normalios rinkos sąlygos“.

100.

Reikia sutikti, kad nėra visiškai nepagrįsta šias sąlygas aiškinti kaip reikalaujančias tenkinti visuotinai pripažintus apskaitos, komercinius ir investicinius kriterijus. Iš tiesų remdamasis šiuo pagrindu Bendrijos teisėje veikia privataus investuotojo principas. Šia dalimi Pirmosios instancijos teismo reikalaujamos detalės teoriškai galėtų atskleisti nukrypimą nuo visuotinai pripažintų principų, o tai jau galėtų sudaryti akivaizdžias klaidas. Tačiau patys šie principai yra platūs ir pakankamai skirtingi, paliekantys pakankamai erdvės debatams, o Teisingumo Teismas pateikė tik bendrą kriterijų, kas sudaro „normalias rinkos sąlygas“. Taigi darytina išvada, kad debatai vyktų toje srityje, kurioje Pirmosios instancijos teismas pripažįsta didelę Komisijos veiksmų laisvę ( 58 ).

101.

Todėl, kalbant apie nagrinėjamą bylą, manau, kad tie elementai, kurių Pirmosios instancijos teismas pasigedo Komisijos motyvuose, yra antraeiliai. Ginčijamas sprendimas pateikia pakankamai motyvų ir detalių, leidžiančių peržiūrėti jo teisėtumą atsižvelgiant į sprendimą Chronopost I.

102.

Kiek tai susiję su pagalbos sąnaudomis, 33 konstatuojamosios dalies iii ir xi pastraipos ir 42 bei 57 konstatuojamosios dalys ( 59 ) rodo, kad „bendrosios sąnaudos“, į kurias buvo atsižvelgta, apima visas kintamąsias sąnaudas ir proporcingą įnašą į fiksuotąsias sąnaudas tiek logistinės, tiek komercinės pagalbos atžvilgiu.

103.

Trisdešimt trečios konstatuojamosios dalies iii pastraipa rodo, kad La Poste„bendrąsias sąnaudas“ skirsto į „savo veiklos tiesiogines sąnaudas“ ir į sąnaudų dalį, susijusią su „pagrindine ir regioninėmis buveinėmis“. Šis skirstymas neatspinti atitinkamai kintamųjų ir fiksuotųjų sąnaudų, nes pagal 57 konstatuojamąją dalį fiksuotosios sąnaudos apima sąnaudas, susijusias su nekilnojamuoju turtu ir transporto priemonėmis. Tačiau ši konstatuojamoji dalis paaiškina, kad kintamosios sąnaudos padengiamos nuo pirmųjų metų. Pasakymas, kad pirmaisiais dvejais metais – 1986 m. ir 1987 m. – mokėjimai padengė „tam tikras fiksuotąsias sąnaudas“, o nuo 1988 m. mokamas atlygis apima „visas (La Poste) patirtas sąnaudas“, reiškia, jog nuo šių metų buvo dengiamos visos fiksuotosios sąnaudos. Be to, iš 42 konstatuojamosios dalies akivaizdu, kad fiksuotosios sąnaudos buvo paskirstomos proporcingai.

104.

Sprendimo Chronopost I 40 punkte paaiškinama, kad „adekvačios palūkanos už nuosavą kapitalą“ turi būti kildinamos iš atlygio už logistinę ir komercinę pagalbą. Remiantis 57 konstatuojamojoje dalyje pateikta sąvoka „visos sąnaudos“ Komisijos atliktas SFMI-Chronopost įnašo į La Poste nuosavąjį kapitalą vertinimas gali būti prilygintas Teisingumo Teismo požiūriui.

105.

Ginčijamas sprendimas taip pat pateikia pareiškėjui, t. y. SFEI, tinkamą paaiškinimą, kodėl jo skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako įrodyti esant valstybės pagalbą.

106.

45–62 konstatuojamosiose dalyse Komisija išvardijo priežastis, dėl kurių atmetė SFEI skundus ir kurias apibendrino 34 konstatuojamojoje dalyje. Iš esmės ji atmetė SFEI pasirinktą požiūrį vertinti skirtingas tariamos valstybės pagalbos sudedamąsias dalis. Iš ginčijamo sprendimo ypač akivaizdu ( 60 ), kad pareiškėjo pateikti išsamūs ekonominiai tyrimai, neva įrodantys valstybės pagalbą, buvo pagrįsti „normalios rinkos kainos“ koncepcija, kuri, Komisijos teigimu, yra iš esmės ydinga ( 61 ). Šiomis aplinkybėmis išsamūs atsikirtimai į prielaidas ir skaičiavimus, kuriais grindžiamos minėtuose tyrimuose nurodytos bendros valstybės pagalbos sumos, būtų pertekliniai.

107.

Todėl nemanau, kad trečioji priežastis, pateisinanti išsamesnį motyvavimą, būtų galiojanti ( 62 ). Pats Pirmosios instancijos teismas yra pripažinęs, kad priežastys, dėl kurių Komisija atmetė SFEI pasiūlytą sąnaudų apskaičiavimo metodą, aiškiai išplaukia iš ginčijamo sprendimo ( 63 ). Todėl, mano nuomone, iš tiesų Komisija atsakė į „šiais ekonominiais tyrimais grindžiamus esminius minėtų ieškovių argumentus“. Iš esmės Komisija laikėsi nuomonės, kad SFEI bendras požiūris ir metodologija buvo klaidingi. Jeigu taip, kokia būtų prasmė reikalauti „kruopščiai nurodyti motyvus“, kuriais būtų išsamiai vertinami konkretūs aspektai? Pridurčiau dar ir tai, kad Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kurie, jo manymu, SFEI skundų elementai buvo netinkamai išnagrinėti ginčijamame sprendime. Toks požiūris ryškiai skiriasi nuo to, kurio Pirmosios instancijos teismas laikėsi sprendime Sytraval ir Brink’s France ( 64 ).

108.

Nemanyčiau, kad Pirmosios instancijos teismo nurodyta antroji priežastis ( 65 ), dėl kurios Komisijos sprendimas turi būti neva išsamiau motyvuotas, galėtų atlaikyti kritiką. Nėra nepagrįsta reikalauti, kad sprendimą priimanti institucija skirtų pakankamą dėmesį teismo sprendimams, darantiems poveikį jos rengiamo sprendimo turiniui. Faktiškai Komisija ir koncentravo savo vertinimą atsižvelgdama į sprendimą SFEI ( 66 ). Vis dėlto nemanyčiau, kad vien ankstesnio sprendimo atšaukimas galėtų iš esmės pakeisti pareigą motyvuoti, įtvirtintą EB 253 straipsnyje. Iš tiesų pareigos motyvuoti tikslų turinį ir toliau lemia faktinės aplinkybės ir visos atitinkamą klausimą reglamentuojančios teisės normos.

109.

Todėl mano išvada būtų tokia, kad konstatuodamas, jog ginčijamo sprendimo motyvavimas yra nepakankamas, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą. Atitinkamai siūlau Teisingumo Teismui pripažinti pagrįstu trečiąjį apeliacinių skundų pagrindą.

110.

Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymėjo, kad taikant Sutarties 92 straipsnį (po pakeitimo – EB 87 straipsnis), kuriuo siekiama išvengti, jog viešosios valdžios institucijų įvairiomis formomis suteikta nauda, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipytų konkurenciją arba galėtų ją iškraipyti, darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ( 69 ), valstybės pagalbos sąvokos turinys yra labai platus. Ji apima įsikišimo priemones, kuriomis įvairiais būdais sumažinami paprastai įmonei tenkantys mokestiniai ir kiti finansiniai įsipareigojimai. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sutartis valstybės įsikišimą apibrėžia pagal poveikį.

111.

Pirmosios instancijos teismas atmetė Komisijos argumentą, kad Postadex klientų perdavimas buvo logiška dukterinės bendrovės sukūrimo pasekmė ir kad dėl šios priežasties tai nėra valstybės pagalba ( 70 ). Klientai yra nematerialusis turtas, turintis ekonominę vertę net ir tuomet, kai ją sunku išmatuoti. La Poste galėjo sukurti Postadex paslaugą, pasinaudodamas įstatymų monopolijai prieinamomis galimybėmis. SFMI-Chronopost ( 71 ) už tai La Poste niekaip neatlygino. Tačiau šio turto perdavimas suteikė gavėjui naudą. Be to, šis perdavimas gali būti priskirtas valstybei. Atsižvelgiant į tai, toks perdavimas buvo valstybės pagalba.

112.

Taigi Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Komisija padarė teisės klaidą manydama, jog Postadex klientų perdavimas nebuvo valstybės pagalba, nes ji neapėmė jokios galimos finansinės naudos. Atsižvelgiant į tai, ginčijamasis sprendimas yra naikintinas tiek, kiek Komisija mano, jog tai, kad La Poste perdavė Postadex paslaugą SFMI-Chronopost, nėra valstybės pagalba.

113.

Apeliančių teigimu, Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad ginčijamame sprendime padaryta klaida, jog Postadex perdavimas SFMI-Chronopost nėra valstybės pagalba. Jų manymu, nagrinėjamos situacijos negalima lyginti su patronuojančios bendrovės elgesiu dukterinės bendrovės atžvilgiu privačiame sektoriuje. Iš tiesų La Poste sukūrė dukterinę bendrovę ir perdavė savo veiklą specialiai šiam tikslui sukurtam atskiram subjektui. Dukterinės bendrovės sukūrimo momentu nebuvo jokio pagalbos gavėjo. Komisija skatina tokį atskyrimą, stiprinantį konkurencingą rinkos veikimą.

114.

UFEX teigimu, nemokamas sutartiniais įsipareigojimais susietų Postadex klientų perdavimas neabejotinai davė naudos rinkos naujokei SFMI-Chronopost. Turtas visuomet yra perduodamas už atlygį. Nauda turėjo būti įvertinta pagal Teisingumo Teismo gaires, pateiktas sprendime Chronopost I.

115.

Ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad Postadex klientai yra nematerialusis turtas ( 72 ). Pirmosios instancijos teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tokį turtą sunku išmatuoti, dar nereiškia, kad jis neturi vertės ( 73 ). Savo ruožtu aš taip pat sutinku su tuo, kad 1985 m., t. y. perdavimo SFMI-Chronopost momentu, klientai turėjo teigiamą ekonominę vertę.

116.

Kas iš tiesų įvyko La Poste sukūrus SFMI-Chronopost? Mano nuomone, itin svarbu atskirti, viena vertus, veiklą, susijusią su greitojo pašto paslaugomis, ir, kita vertus, šios veiklos vertę.

117.

Akivaizdu, kad naujas subjektas perima veiklą. Ši veikla apėmė klientų sistemos valdymą ir naudojimąsi ja. Tačiau kuriant dukterinę bendrovę jos veiklos ekonominė vertė atiteko akcininkams. Taigi La Poste išlaikė vertės dalį, proporcingą jos turimam 66 % akcijų paketui. TAT įgijo likusią vertės dalį mainais už kapitalo injekciją. Kitaip tariant, veiklos vertė atsispindėjo išleistų ir akcininkams atitekusių akcijų vertėje.

118.

Taigi ši situacija skiriasi nuo privatizavimo. Kai valstybė atsisako turto išorės investuotojo naudai, už tai ji gauna atlygį. Valstybės pagalba atsiranda tada, kai, remiantis privataus investuotojo principu, surenkama mažiau piniginių lėšų nei parduoto turto vertė ( 74 ). Kuriant SFMI-Chronopost, dalyvavo tik vienas išorės investuotojas, t. y. TAT, įsigijęs 34 % akcijų paketą. Jeigu SFMI-Chronopost būtų išmokėjusi kokias nors lėšas La Poste, tai paprasčiausiai būtų sumažinę dukterinės bendrovės ir atitinkamai La Poste akcijų paketo vertę.

119.

Aš manau, kad privataus investuotojo principas taip pat yra taikytinas, kai valstybės subjektas perduoda veiklą savo dukterinei bendrovei ( 75 ). Kyla klausimas, ar privatus investuotojas būtų veikęs lygiai taip pat, ar, pavyzdžiui, būtų pardavęs savo verslą trečiajai šaliai. Iš esmės Komisija nagrinėjo šį klausimą ginčijamame sprendime, kai vertino iš La Poste nuosavo kapitalo injekcijos 1986 m. gautą VPN ( 76 ).

120.

Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad dabartinė EB 87 straipsnio 1 dalis valstybės įsikišimo priemones skirsto pagal poveikį ( 77 ). Vis dėlto man būtų sunku įžvelgti, kaip SFMI-Chronopost sukūrimas galėtų turėti rinką iškreipiantį poveikį. Nauja rinkos dalyvė ji buvo tik tiek, kiek buvo naujai sukurta bendrovė, turinti naują pavadinimą. Tačiau jos veikla ir klientai buvo tie patys kaip Postadex. Mano nuomone, kur kas labiau tikėtina, kad veiklai, pirmiau įėjusiai į valstybės monolito struktūrą, vykdyti sukūrus atskirą dukterinę bendrovę galiausiai gausime tokį rezultatą, kad konkurencija rinkoje sustiprės, žinoma, su sąlyga, kad šios dukterinės bendrovės verslo santykiai su patronuojančia bendrove bus pagrįsti sprendime Chronopost I įtvirtinta formule.

121.

Taigi dėl visų šių priežasčių nemanau, kad Postadex pertvarkymo į dukterinę bendrovę momentu La Poste atsisakė Postadex vertės SFMI-Chronopost naudai. Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą konstatuodamas, kad Postadex perdavimas SFMI-Chronopost yra valstybės pagalba, nes SFMI-Chronopost niekaip neatsilygino La Poste ( 78 ).

122.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip pat pripažinti pagrįstu apeliacinių skundų ketvirtąjį pagrindą.

123.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį panaikinęs Pirmosios instancijos teismo sprendimą Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.

124.

Kadangi Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad negali nagrinėti kai kurių pirmoje ketvirtojo ieškinio pagrindo dalyje nurodytų argumentų, nes ginčijamas sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas ( 79 ), manau, kad dabartinė bylos stadija neleidžia Teisingumo Teismui priimti galutinio sprendimo. Todėl siūlau grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

125.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: