1.

Nagrinėjamoje byloje reikia patikrinti, ar 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo ( 2 ) nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisei.

2.

International Association of Independent Tanker Owners (Intertanko), International Association of Dry Cargo Shipowners (Intercargo), Greek Shipping co-operation committee, Lloyd's Register ir International Salvage Union (toliau – ieškovai) pateikė ieškinį High Court of Justice prieš Jungtinės Karalystės transporto ministeriją dėl numatyto direktyvos perkėlimo. Minėtos organizacijos yra svarbūs tarptautinės laivybos pramonės susivienijimai. Pavyzdžiui, Intertanko atstovauja beveik 80 procentų tankerių pramonės įmonių pasaulyje.

3.

Kyla abejonė, ar Direktyvos 2005/35/EB 4 ir 5 straipsniai neprieštarauja Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijai, pasirašytai 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje ( 3 ) (toliau – Jūrų teisės konvencija), prie kurios Bendrija prisijungė 1998 m. ( 4 ), ir 1973 m. Tarptautinei konvencijai dėl teršimo iš laivų prevencijos ir jos 1978 m. papildomam protokolui ( 5 ) (toliau – Marpol konvencija 73/78). Šios direktyvos nuostatos reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už teršiančių medžiagų išmetimą į jūrą. Abejonės pirmiausia susijusios su tuo, jog direktyva galbūt numato griežtesnį atsakomybės kriterijų nei įtvirtintasis Marpol konvencijoje 73/78. Pagal direktyvą visų pirma pakanka nusikalstamo nerūpestingumo, o Marpol konvencija 73/79 numato bent jau nusikalstamą pasitikėjimą bei žinojimą, kad gali būti padaryta žala.

4.

Todėl kyla klausimas, ar nusikalstamas nerūpestingumas kaip atsakomybės kriterijus neprieštarauja teisinio saugumo principui.

5.

Direktyva 2005/35 buvo grindžiama EB 80 straipsnio 2 dalimi, numatančia teisinį pagrindą su jūrų transportu susijusioms priemonėms.

6.

Direktyvos priėmimo motyvai visų pirma išplaukia iš jos antros ir trečios konstatuojamųjų dalių:

7.

3 straipsnyje numatyta direktyvos taikymo sritis:

„1.   Ši direktyva pagal tarptautinę teisę taikoma teršiančių medžiagų išmetimui į:

2.   Ši direktyva taikoma teršiančių medžiagų išmetimui iš bet kurio laivo, neatsižvelgiant į jo vėliavą, išskyrus karo laivus, pagalbinius karo laivyno laivus arba kitus valstybei nuosavybės teise priklausančius ar jos eksploatuojamus ir tuo metu vien nekomercine valstybės veikla užsiimančius laivus.“

8.

Nagrinėjamoje byloje abejonių kyla dėl direktyvos 4 ir 5 straipsnių galiojimo, kuriuose numatyta:

„4 straipsnis

Pažeidimai

Valstybės narės užtikrina, kad teršiančių medžiagų išmetimas iš laivų į bet kurią iš 3 straipsnio 1 dalyje paminėtų teritorijų būtų laikomas pažeidimu, jei tai padaroma tyčia, dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Šie pažeidimai pagal šią direktyvą papildantį Pamatinį sprendimą 2005/667/TVR ir susiklosčius jame numatytoms aplinkybėms laikomi baudžiamaisiais nusižengimais.

5 straipsnis

Išimtys

1.   Teršiančių medžiagų išmetimas į bet kurią iš 3 straipsnio 1 dalyje paminėtų teritorijų nelaikomas pažeidimu, jei jis tenkina Marpol 73/78 I priedo 9, 10 taisyklėse, 11 taisyklės a arba c punktuose ar II priedo 5 taisyklės arba 6 taisyklės a arba c punktuose išdėstytas sąlygas.

2.   Teršiančių medžiagų išmetimas į 3 straipsnio 1 dalies c, d ir e punktuose paminėtas teritorijas nelaikomas savininko, kapitono ar kapitono atsakomybe veikiančios įgulos padarytu pažeidimu, jei jis tenkina Marpol 73/78 I priedo 11 taisyklės b punkte arba II priedo 6 taisyklės b punkte išdėstytas sąlygas.“

9.

Jūrų teisės konvencija įtvirtina nuostatas dėl persekiojimo už aplinkos teršimą jūroje.

10.

Šios konvencijos 211 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta pareiga vystyti tarptautinį aplinkos apsaugos standartą:

„Valstybės, veikdamos per kompetentingas tarptautines organizacijas ir visuotinių diplomatinių konferencijų metu, nustato tarptautines normas ir standartus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, taip pat panašia tvarka skatina, kai tai įmanoma, jūrų kelių nustatymo sistemų kūrimą, siekiant sumažinti avarijų, galinčių užteršti jūros aplinką ir pakrantes, grėsmę bei su jomis susijusiems pakrantės valstybių interesams tokio teršimo daromą žalą.“

11.

Iš 211 straipsnio 5 dalies išplaukia pakrantės valstybių teisėkūros įgaliojimai jų išskirtinių ekonominių zonų atžvilgiu:

„Vykdymo užtikrinimo, numatyto 6 skyriuje, tikslais pakrantės valstybės gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, taikomus jų išskirtinėse ekonominėse zonose ir skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, neprieštaraujančius ir įgyvendinančius visuotinai pripažintas tarptautines normas ir standartus, nustatytus kompetentingų tarptautinių organizacijų arba visuotinių diplomatinių konferencijų metu.“

12.

Sąsiaurių pakrantėms pagal 42 straipsnio 1 dalies b punktą taikomos panašios nuostatos, kokios taikomos išskirtinėms ekonominėms zonoms:

„1.   Atsižvelgdamos į šio skyriaus nuostatas, sąsiaurių pakrančių valstybės gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus dėl tranzitinio plaukimo sąsiauriais visais ar bet kuriais šiais klausimais:

<…>

<…>“

13.

Remiantis 89 straipsniu, valstybės iš esmės neturi įgaliojimų leisti teisės aktus dėl atviros jūros:

„Bet kurios valstybės bandymas pajungti bet kurią atviros jūros dalį savo suverenitetui yra negaliojantis.“

14.

Tačiau 218 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė uosto valstybėms vykdyti persekiojimą dėl teršiančių medžiagų išmetimo veikų padarymo:

„Kai laivas savanoriškai yra kokios nors valstybės uoste arba jūros terminale, ši valstybė gali imtis tyrimo, o jei pakanka įrodymų, iškelti bylą dėl medžiagų išmetimo iš tokio laivo už šios valstybės vidaus vandenų, teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos pažeidžiant kompetentingų tarptautinių organizacijų ar visuotinių diplomatinių konferencijų metu nustatytas taikytinas tarptautines normas ir standartus.“

15.

Teritorinėje jūroje galioja kitos nuostatos. 2 straipsnis nustato pakrantės valstybės suverenitetą šioje srityje.

„1.   Pakrantės valstybės suverenitetas, be jos sausumos teritorijos ir vidaus vandenų, o salyno valstybės atveju – be jos salyno vandenų, apima ir gretimą jos pakrantėms jūros juostą, kuri vadinama teritorine jūra.

2.   Šis suverenitetas apima ir oro erdvę virš teritorinės jūros, taip pat teritorinės jūros dugną ir jo gelmes.

3.   Suverenitetas teritorinėje jūroje įgyvendinamas pagal šią konvenciją ir kitas tarptautinės teisės normas.“

16.

211 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos bendros teritorinei jūrai taikomos aplinkos apsaugos nuostatos:

„Pakrantės valstybės, įgyvendindamos suverenitetą savo teritorinėje jūroje, gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš užsienio laivų, taip pat ir jų taikaus plaukimo metu. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai negali trukdyti užsienio laivams taikiai plaukti pagal II dalies 3 skyrių.“

17.

21 straipsnis nustato, kokie pakrantės valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai dėl taikaus plaukimo yra nedraudžiami:

„1.   Laikydamasi šios Konvencijos nuostatų ir kitų tarptautinės teisės normų, pakrantės valstybė gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su taikiu plaukimu teritorine jūra, visose ar kai kuriose šiose srityse:

<…>

<…>

2.   Tokie įstatymai ir taisyklės nėra taikomi užsienio laivų projektavimui, statybai, įgulos komplektavimui ar įrangai, jei to nereikalauja visuotinai pripažįstamos tarptautinės normos ar standartai.

<…>

4.   Užsienio laivai, naudodamiesi taikaus plaukimo teritorine jūra teise, turi laikytis visų tokių įstatymų ir kitų teisės aktų bei visų visuotinai pripažįstamų tarptautinių taisyklių, skirtų susidūrimams jūroje išvengti.“

18.

Marpol konvencija 73/78 buvo priimta Tarptautinės jūrų organizacijos (International Maritime Organisation, toliau – IMO) rėmuose. Nepaisant to, jog prie jos prisijungė, kiek tai svarbu nagrinėjamoje byloje, visos ES valstybės narės ( 6 ), Bendrijos prisijungimas nėra numatytas (žr. 13 straipsnį).

19.

Marpol konvencijos 73/78 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pažeisti šios Konvencijos reikalavimus draudžiama ir kiekvieno pažeidimo atveju Administracija laivui pažeidėjui taiko pagal savo teisę numatytas sankcijas. Jei Administracijai pranešta apie pažeidimą ir ji mano, kad dėl to pažeidimo yra pakankamai įrodymų teismo procesui pradėti, ji kiek įmanoma greičiau pagal savo teisę pradeda procesą.

2.   Bet kurios Konvencijos Šalies teisė turi drausti šios Konvencijos reikalavimų pažeidimus ir dėl to tos Šalies teisėje turi būti numatytos sankcijos. Bet kokiu atveju, kai Konvencija pažeidžiama, ši Šalis:

3.   Kai dėl Konvencijos pažeidimo ją pažeidusio laivo Administracijai pateikti informacija arba įrodymai, Administracija nedelsdama praneša apie veiksmus, kurių ji ėmėsi, informaciją arba įrodymus pateikusiai Konvencijos Šaliai ir Organizacijai.

<…>“

20.

9 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl šios Konvencijos santykio su kitomis tarptautinėmis sutartimis ir dėl sąvokos „jurisdikcija“ aiškinimo:

„<…>

2.   Nė viena šios Konvencijos nuostata neapriboja Jungtinių Tautų Jūrų teisės konferencijos, sušauktos pagal Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 2750 C(XXV), atliekamo jūrų teisės kodifikavimo ir tobulinimo, esamų ar būsimų bet kokios valstybės pretenzijų ir teisinių koncepcijų dėl jūrų teisės, taip pat pajūrio ir vėliavos valstybės jurisdikcijos pobūdžio ir masto.

3.   Sąvoka „jurisdikcija“ šioje Konvencijoje aiškinama atsižvelgiant į šios Konvencijos taikymo arba aiškinimo metu galiojančią tarptautinę teisę.“

21.

Su vykdant laivybą susidarančia tarša nafta susijusios taisyklės įtvirtintos Marpol konvencijos 73/78 I priede ( 7 ). 9 ir 10 taisyklės numato apribojimus, kurie draudžia teršiančių medžiagų išmetimą specialiose zonose, atsižvelgiant į tam tikrą minimalų atstumą nuo kranto arba į tam tikrą kiekį viršijančias šių teršalų vertes (išreiškiamas išmetimo kiekiu vienoje jūrmylėje, bendru kiekiu arba naftos kiekiu išmestuose į jūrą teršaluose). Naftos ar naftingų mišinių išmetimas iš laivų į jūrą yra draudžiamas, išskyrus atvejus, kai įvykdomos tam tikros sąlygos.

22.

Tačiau I priedo 11 taisyklė numato minėto draudimo išimtis:

„Šio priedo 9 ir 10 taisyklės netaikomos:

23.

Marpol konvencijos 73/78 II priede ( 9 ) įtvirtinamos nuostatos, atitinkančios I priede numatytas nuostatas. Tačiau šios nuostatos taikomos ne naftos ir naftingų mišinių, bet urmu gabenamų nuodingų skystų medžiagų atžvilgiu. II priedo 5 taisyklė draudžia išmesti į jūrą tam tikras medžiagas. Šio priedo 6 taisyklės b punktas numato:

„5 taisyklė netaikoma

<…>

24.

High Court of Justice ieškovų prašymu pateikia Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Rašytiniame procese dalyvavo ieškovai pagrindinėje byloje, Danijos Karalystės, Estijos Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos, Kipro Respublikos, Maltos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, taip pat Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Bendrijų Komisijos atstovai. 2007 m. rugsėjo 25 d. posėdyje, išskyrus Danijos Karalystės ir Estijos Respublikos atstovus, dalyvavo visi anksčiau išvardyti proceso dalyviai.

26.

Visų pirma įvertinsiu (A dalyje) kai kurias su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu ir Teisingumo Teismo jurisdikcija susijusias abejones. Be to, atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą yra susijęs su atsakomybės kriterijumi taršių medžiagų išmetimo už teritorinės jūros ribų, t. y. į atvirą jūrą, į tarptautinei laivybai skirtus sąsiaurius ir į išskirtines ekonomines zonas, atvejais. Bus galima matyti, jog šioje srityje Marpol konvencija 73/78 dėl sąryšio su Jūrų teisės konvencija galutinai apibrėžia taikytiną atsakomybės standartą (žr. B dalį). Tačiau minėtos Marpol konvencijos paskirtis, kiek tai susiję su teritorinės jūros klausimais, kuriuos reikės nagrinėti atsakant į antrą ir trečią prejudicinius klausimus, apsiriboja tik (valstybėms narėms, bet ne Bendrijai privalomo) minimalaus standarto nustatymu, nes visų pirma Jūrų teisės konvencija teisėkūros įgaliojimų šioje zonoje, kuri yra pakrantės valstybės teritorijos dalis, neriboja taip plačiai, kaip jie yra ribojami kitose jūrinėse teritorijose (žr. C dalį). Galiausiai reikia įvertinti (D dalis), ar nusikalstamo nerūpestingumo kaip atsakomybės kriterijaus pasirinkimas neprieštarauja teisinio saugumo principui.

27.

Prancūzijos vyriausybė kelia abejonių dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo. Anot jos, priešingai nei byloje British American Tobacco ( 11 ), prašymą pateikęs nacionalinis teismas nepademonstravo, kad pagrindinė byla yra susijusi su numatomo ginčijamos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę teisėtumu. Be to, bent jau kiek tai susiję su pirmuoju prejudiciniu klausimu, dėl jo ginčo tarp šalių pagrindinėje byloje nekilo.

28.

Šie argumentai grindžiami tuo, kad išimtinėmis aplinkybėmis, siekdamas įvertinti, ar byla jam teisminga, Teisingumo Teismas gali nagrinėti sąlygas, kuriomis jam bylą perdavė nacionalinis teismas ( 12 ). Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą galima atmesti tik tuo atveju, jei yra akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Bendrijos teisę niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 13 ). Išskyrus šiuos atvejus, Teisingumo Teismas paprastai privalo atsakyti į prejudicinius klausimus dėl Bendrijos teisės nuostatų išaiškinimo ( 14 ). Todėl šiame kontekste išaiškinimas apima ir galiojimo patikrinimą ( 15 ).

29.

Prancūzijos vyriausybė nepateikia jokių duomenų, rodančių, kad prejudiciniai klausimai ar ginčas pagrindinėje byloje yra hipotetinio pobūdžio. Atvirkščiai, akivaizdu, kad ginčas pagrindinėje byloje yra realus ir kad prejudiciniai klausimai turi esminės reikšmės sprendžiant šį ginčą. Be to, tam, kad Teisingumo Teismas pateiktų atsakymus į prejudicinius klausimus, jam nereikia gauti papildomų duomenų apie ginčo pagrindinėje byloje pobūdį. Po sprendimo British American Tobacco ( 16 ) Teisingumo Teismui yra žinoma, jog Jungtinėje Karalystėje galima pateikti ieškinį dėl direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę uždraudimo, kuris gali lemti tai, kad Teisingumo Teismui būtų pateikti klausimai dėl tokios direktyvos galiojimo. Todėl neatsižvelgiant į Prancūzijos vyriausybės abejones dėl priimtinumo, prašymas priimti prejudicinį sprendimą neturi būti atmestas.

30.

Toliau Danija ir Taryba kelia klausimą, ar Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Jūrų teisės konvenciją. Bendrija ir visos valstybės narės prie Konvencijos prisijungė remdamosi pasidalijamąja kompetencija ( 17 ). Todėl Teisingumo Teismas neturi kompetencijos aiškinti tų nuostatų, kurios patenka į išimtinės valstybių narių kompetencijos sritį. Tik išimtiniais atvejais jis gali aiškinti tokias nuostatas, kad nustatytų, ar jos iš tiesų patenka į išimtinės valstybių narių kompetencijos sritį ( 18 ).

31.

Tačiau Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog specifiniame Jūrų teisės konvencijos kontekste tai, kad šios konvencijos reguliuojamose srityse egzistuoja Bendrijos teisės nuostatų (jų apimtis ir pobūdis nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi), yra sąlyga, leidžianti konstatuoti pasidalijamosios kompetencijos egzistavimo faktą ( 19 ). Kitais žodžiais tariant, Jūrų teisės konvencijos reguliuojamose srityse atitinkamą kompetenciją turi ir Bendrija, jeigu apskritai egzistuoja su šiomis sritimis susijusi Bendrijos teisė, nepriklausomai nuo to, ar Bendrijos teisės normos valstybėms narėms palieka tam tikrą teisėkūros diskreciją, ar jos nepalieka.

32.

Todėl Danijos ir Tarybos teiginys, jog Teisingumo Teismas neturi kompetencijos, aptariamu atveju yra nepagrįstas. Darytina prielaida, jog Direktyvos 2005/35 patikrinimui svarbios Jūrų teisės konvencijos nuostatos patenka į bent vieną kompetencijos, kuria Bendrija dalijasi su valstybėmis narėmis, sritį. Priešingu atveju direktyvą reikėtų panaikinti jau vien dėl pakankamo teisinio pagrindo nebuvimo. Tačiau direktyvos teisinio pagrindo neginčija nė vienas proceso dalyvis.

33.

Taigi Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti su nagrinėjama byla susijusias Jūrų teisės konvencijos nuostatas.

34.

Pirmasis prejudicinis klausimas susijęs su Marpol konvencijoje 73/78 nepaminėtų asmenų atsakomybe už taršių medžiagų išmetimą už teritorinės jūros ribų. Ieškovai, Graikija, Malta ir Kipras su tuo susijusias nuostatas laiko nesuderinamomis su Marpol konvencija 73/78.

35.

Taigi pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar Marpol konvencija 73/78 yra kriterijus įvertinti Direktyvos 2005/35 teisėtumą, o, prireikus, ir tai, ar Marpol konvencija 73/78 taip apriboja atsakomybę už avarijos sukeltą teršimą, kaip teigia ieškovai.

36.

Proceso dalyviai vadovaujasi skirtingomis hipotezėmis, kurios gali lemti Marpol konvencijos 73/78 panaudojimą kaip kriterijaus įvertinti Direktyvos 2005/35 teisėtumą. Pirma, Marpol konvencija 73/78 galėtų saistyti Bendriją tarptautinės teisės požiūriu (žr. a punktą apačioje). Antra, Marpol konvencija 73/78 galėtų saistyti Bendriją netiesiogiai todėl, kad Jūrų teisės konvencija apriboja Bendrijos teisėkūros kompetenciją nuoroda į Marpol konvencijoje 73/78 įtvirtintus standartus (žr. b punktą apačioje). Trečia, Marpol konvencijos 73/78 privalomas pobūdis galėtų išplaukti iš to, kad Direktyva 2005/35 turi suderinti šios konvencijos įgyvendinimą Bendrijos lygmenyje (žr. c punktą apačioje).

37.

Kaip pažymi Taryba ir Komisija, Teisingumo Teismas sprendime Peralta konstatavo, jog Marpol konvencijos 73/78 nuostatos Bendrijos nesaisto ( 20 ).

38.

Bendrija vis dar nėra šio susitarimo šalis, kaip ir minėto sprendimo priėmimo dieną. Bendrijos teisės aktų teisėtumas iš esmės nepriklauso nuo tokio teisės akto suderinamumo su tarptautiniu susitarimu, prie kurio Bendrija neprisijungė ( 21 ).

39.

Priešingai nei teigia Kipras ir Jungtinė Karalystė, ir iš sprendimo Poulsen und Diva Navigation ( 22 ) neišplaukia, kad Bendrija yra automatiškai saistoma bet kokios tarptautinės teisės normos. Nors Teisingumo Teismas ir konstatavo, jog Bendrija savo įgaliojimus turi vykdyti nepažeisdama tarptautinės teisės, tolesnės Teisingumo Teismo išvados rodo, jog minėtas teiginys yra susijęs tik su paprotine tarptautine teise ( 23 ). Nagrinėjamu atveju nėra jokių požymių, leidžiančių teigti, jog aptariamos Marpol konvencijos 73/78 nuostatos kodifikuoja paprotinę tarptautinę teisę.

40.

Tačiau iš pat pradžių negalima atmesti antrosios sprendime Peralta aptariamos Marpol konvencijos 73/78 privalomumo Bendrijai hipotezės, t. y. anksčiau valstybių narių šio susitarimo taikymo srityje vykdytų įgaliojimų perėmimo ( 24 ). Ši ieškovų palaikoma hipotezė susijusi su teismų praktika dėl Susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (toliau – ir GATT) privalomumo Bendrijai iki jos prisijungimo prie šio susitarimo ( 25 ). Teisingumo Teismas šioje srityje rėmėsi keliais požiūriais.

41.

GATT yra dar iki Bendrijos įkūrimo egzistavęs valstybių narių susitarimas; vis dėlto sprendimo International Fruit Company priėmimo metu atitinkami prekybos politikos įgaliojimai buvo visiškai perduoti Bendrijai. Dėl šios priežasties jau tik Bendrija galėjo veikti GATT reguliuojamoje srityje. Todėl atitinkamai tiek valstybių narių, tiek kitų GATT šalių pritarimu Bendrija GATT srityje perėmė valstybių narių įgaliojimus.

42.

Priešingai nei prekybos politikoje, nagrinėjamu atveju pagal Sutartį neegzistuoja išimtinė Bendrijos kompetencija reguliuoti kenksmingų medžiagų išmetimą iš laivų į jūrą. Ši kompetencija, ar tai būtų EB 80 straipsnio 2 dalis – Transporto politika, ar EB 175 straipsnis – Aplinkos politika ( 26 ), yra labiau konkuruojančio pobūdžio, t. y. priklauso valstybėms narėms tol ir tiek, kiek ja nepasinaudoja Bendrija ( 27 ). Nors Bendrija, vėliausiai priimdama Direktyvą 2005/35, ir pasinaudojo šia kompetencija, negalima teigti, jog tokiu būdu aptariama valstybių narių kompetencija buvo visiškai perduota Bendrijai, nes direktyva, remiantis jos 1 straipsnio 2 dalimi, nustato tik minimalų standartą, kurį, nepažeisdamos tarptautinės teisės, valstybės narės gali peržengti.

43.

Nepriklausomai nuo to, ar Bendrijos kompetencija yra išimtinė, abejotina, ar tokio dėl pasinaudojimo kompetencija įvykusio įgaliojimų perėmimo pakanka, kad būtų konstatuotas valstybių narių tarptautinių teisinių įsipareigojimų privalomumas Bendrijai. Be visa to, prekybos politikos įgaliojimų perėmimas, vykęs GATT kontekste, buvo aiškiai įtvirtintas Sutartyje. Pavyzdžiui, sprendime Peralta kalbama apie įgaliojimų perėmimą „Sutarties pagrindu“ ( 28 ). Be to, panašioje byloje Teisingumo Teismas nepripažino 1973 d. sausio 5 d. Miunchene pasirašytos konvencijos dėl Europos patentų suteikimo privalomumo Bendrijai ( 29 ), nors toje byloje tikrinta Direktyva 98/44 ( 30 ) iš dalies suderino šios konvencijos įgyvendinimą ( 31 ).

44.

Be to, neteigiama, kad Bendrija tampa valstybių narių teisių, kylančių iš Marpol konvencijos 73/78, perėmėja arba kad kitos susitarimo šalys tokiam perėmimui pritaria, kas įvyko GATT atveju. Bendrija IMO, kuri turi kompetenciją veikti ir Marpol konvencijos 73/78 reguliuojamoje srityje, turi tik stebėtojos statusą.

45.

Taigi Marpol konvencijos 73/78 privalomumas Bendrijai negali būti grindžiamas valstybių narių įgaliojimų perėmimu.

46.

Kaip dar rašytinėje proceso stadijoje teigė dauguma proceso dalyvių, Marpol konvencija 73/78 kaip vertinimo kriterijus į Bendrijos teisę galėjo būti inkorporuota Jūrų teisės konvencijos pagrindu.

47.

Pagal EB 300 straipsnio 7 dalį šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis sudaryti tarptautiniai susitarimai yra privalomi Bendrijos institucijoms ir valstybėms narėms. Bendrija pasirašė Jūrų teisės konvenciją ir po to ją patvirtino Sprendimu 98/392. Iš to išplaukia, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šios konvencijos nuostatos nuo šiol yra sudėtinė Bendrijos teisės sistemos dalis ( 32 ).

48.

Bendrijos sudaryti tarptautiniai susitarimai turi viršenybę Bendrijos antrinės teisės aktų atžvilgiu ( 33 ). Todėl Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumą Teisingumo Teismas tikrina pagal atitinkamas tokių susitarimų nuostatas. Šį tikrinimą jis atlieka vadovaudamasis sąlyga, kad nei šio susitarimo pobūdis, nei jo struktūra negali užkirsti kelio tokiam jų nuostatų taikymui. Vis dėlto, jei atskiri individai nori pasiremti šiomis nuostatomis, jos turi būti besąlyginės ir pakankamai tikslios turinio požiūriu ( 34 ).

49.

Prancūzijos vyriausybės ir Tarybos nuomone, kuriai posėdyje pritarė ir Italijos, Ispanijos, Švedijos vyriausybės bei Parlamentas, dėl abiejų sąlygų netenkinimo individai negali pasiremti Jūrų teisės konvencijos nuostatomis.

50.

Šis teiginys stebina prisimenant ligšiolinę Teisingumo Teismo praktiką. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į sprendimą Poulsen und Diva Navigation, kuris buvo susijęs su tuo, ar Panamoje registruoto laivo kapitono iš Danijos atžvilgiu baudžiamajame procese buvo galima taikyti su žvejyba susijusiame Bendrijos reglamente įtvirtintą žvejybos draudimą. Šioje byloje Teisingumo Teismas dar iki jos įsigaliojimo pasirėmė Jūrų teisės konvencija kaip paprotinės tarptautinės teisės išraiškos forma tam, kad galėtų konstatuoti išimtinį laivo priskyrimą vėliavos valstybei ( 35 ) ir atsisakyti pripažinti žvejybos draudimą tokio laivo atžvilgiu išskirtinėse ekonominėse zonose ir teritorinėje jūroje ( 36 ). Taigi Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, kad individai gali remtis Jūrų teisės konvencijos nuostatomis. Ieškovai posėdyje teisingai pabrėžė, kad būtų visiškai nesuprantama, jei tokia galimybė iš jų būtų atimta po Jūrų teisės konvencijos įsigaliojimo.

51.

Tokio požiūrio nepatvirtina ir po Jūrų teisės konvencijos įsigaliojimo plėtota teismo praktika. Pavyzdžiui, vėliavos valstybių tarptautinę teisinę atsakomybę Teisingumo Teismas kildino iš Jūrų teisės konvencijos 94 straipsnio ( 37 ), o Šeštosios pridėtinės vertės mokesčio direktyvos ( 38 ) taikymo sritį teritoriniu požiūriu jis neseniai apribojo remdamasis nuostatomis dėl suverenių valstybių teisių įvairiose jūros zonose ( 39 ). Šios nuostatos yra reikšmingos ir nagrinėjamu atveju.

52.

Teisingumo Teismas šiose bylose nenagrinėjo Jūrų teisės konvencijos pobūdžio ir struktūros, taip pat nekonstatavo, ar šioje byloje nagrinėjamos nuostatos turinio požiūriu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios. Todėl nagrinėjamu atveju reikia patikrinti su šių Jūrų teisės konvencijos nuostatų taikymu susijusius prieštaravimus.

53.

Atrodo, jog svarbus Tarybos argumentas slypi tame, kad, jos žiniomis, trečiosios valstybės Jūrų teisės konvencijos savo vidaus teisėje netaiko. Ypač vengiama teisminio Jūrų teisės konvencijos aiškinimo klausimų nagrinėjimo. Net jei šis teiginys būtų teisingas, tai automatiškai neužkirstų kelio minėtos konvencijos nuostatų taikymui Bendrijos teisėje ( 40 ). Atvirkščiai, reikia išnagrinėti Jūrų teisės konvenciją.

54.

Kalbėdama apie Jūrų teisės konvencijos pobūdį ir struktūrą, Taryba visų pirma pabrėžia jos orientaciją į globalius klausimus, kurie turi būti reguliuojami tarpvalstybiniu lygmeniu ir remiantis abipusiškumo principu. Be to, ji susijusi su teritorinio pobūdžio klausimais ir pačioms valstybėms priskiriamomis funkcijomis. Galiausiai Jūrų teisės konvencija numato įvairias ginčų sprendimo procedūras, suteikiančias susitarimo šalims tam tikro lankstumo.

55.

Trumpai tariant, aptariamu argumentu bandoma pritaikyti teismų praktiką, susijusią su ypatingu GATT ir Pasaulio Prekybos Organizacijos susitarimo pobūdžiu, Jūrų teisės konvencijai. Ypač su abipusiškumu susiję argumentai prieštarauja posėdyje pakartotinai paminėtam Jūrų teisės konvencijos kaip „Jūrų konstitucijos“ pobūdžiui. Remiantis šio susitarimo ketvirtąja konstatuojamąja dalimi, jo tikslas yra nustatyti nešališką„jūrų ir vandenynų teisinį režimą, kuris palengvintų tarptautinius santykius ir skatintų taikų jūrų ir vandenynų naudojimą, teisingą ir veiksmingą jų išteklių panaudojimą <…>“

56.

Nuoroda į taikų naudojimą siejama ir su individais, dalyvaujančiais jūrų transporte. Tai pabrėžia nuostatos dėl taikios laivininkystės. Laivininkyste tradiciškai užsiima privatūs asmenys, turintys gyvybiškai svarbų interesą, kad valstybės laikytųsi Jūrų teisės konvencijoje įtvirtintų jūrų transporto taisyklių. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie taikaus plaukimo nuostatas, kurios dar bus aptartos tolesniuose šios išvados punktuose, taip pat ir bendrai apie nuostatas dėl su teršimu iš laivų susijusios kompetencijos.

57.

Ginčų sprendimų galimybės pagal Jūrų teisės konvenciją neužkerta kelio Teisingumo Teismui pasiremti šio susitarimo nuostatomis, kad būtų patikrintas išvestinių Bendrijos teisės aktų teisėtumas. Šios nuostatos nepagrindžia kitų institucijų išimtinės kompetencijos aiškinti Jūrų teisės konvenciją. Atvirkščiai, Tarybos pabrėžiama tarptautinės sutarties šalių laisvė pagal Jūrų teisės konvencijos 280 straipsnį tarpusavyje susitarti dėl konkrečios ginčo sprendimo procedūros taikymo paneigia išimtinio pobūdžio kompetenciją ( 41 ).

58.

Priešingai nei buvo iš dalies teigiama, lankstumas, tiksliau tariant, galimybė pasirinkti ginčo sprendimo procedūrą, visiškai nereiškia kitų Jūrų teisės konvencijos nuostatų lankstumo. Nei ginčų sprendimo taisyklės, nei bet kokios kitos Jūrų teisės konvencijos nuostatos bendrai nesuteikia susitarimo šalims lankstumo ar galimybės nukrypti nuo šios konvencijos nuostatų.

59.

Taigi Jūrų teisės konvencija yra kriterijus vertinti Bendrijos institucijų veiksmų teisėtumą. Tik iš konkrečiu atveju taikytinos nuostatos gali išplaukti tai, kiek individas galės ja pasiremti. Ši nuostata turinio požiūriu turi būti besąlygiška ir pakankamai tiksli.

60.

Nagrinėjama byla nėra susijusi su valstybių narių kompetencija priimti nuostatas su jų vėliava plaukiojančių laivų atžvilgiu. Pirmasis prejudicinis klausimas greičiau yra susijęs su Direktyvos 2005/35 4 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl visokio taršių medžiagų išmetimo iš laivų į sąsiaurius, išskirtines ekonomines zonas ir į atvirą jūrą, nepriklausomai nuo to, ar šie laivai plaukioja su Bendrijos valstybės vėliava ar ne. Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, jog teisėkūros kompetencija šiose zonose, t. y. už valstybių narių teritorijų ribų, turi būti nustatoma pagal Jūrų teisės konvenciją ( 42 ). Pirmajam prejudiciniam klausimui reikšmingos nuostatos įtvirtintos Jūrų teisės konvencijos 87, 89 straipsniuose ir 218 straipsnio 1 dalyje, 55, 58 straipsniuose, 211 straipsnio 5 dalyje, taip pat 42 straipsnio 1 dalies b punkte.

61.

Laivybos laisvę atviroje jūroje užtikrina 87 straipsnio 1 dalies a punktas. 89 straipsnis iš esmės draudžia valstybėms pajungti bet kurią atviros jūros dalį savo suverenitetui. Tačiau kai laivas savanoriškai yra kokios nors valstybės uoste arba jūros terminale, ši valstybė pagal 218 straipsnio 1 dalį gali imtis tyrimo. Jei pakanka įrodymų, uosto valstybė gali iškelti bylą dėl medžiagų išmetimo iš tokio laivo už šios valstybės vidaus vandenų, teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos. Bylos iškėlimo sąlyga yra tai, kad medžiagų išmetimas pažeidžia kompetentingų tarptautinių organizacijų ar visuotinių diplomatinių konferencijų metu nustatytas taikytinas tarptautines normas ir standartus ( 43 ). Šiame procese valstybėms leidžiama įtvirtinti sankcijas už tokį medžiagų išmetimą į atvirą jūrą.

62.

Pagal Jūrų teisės konvencijos 58 straipsnio 1 dalį laivybos laisvė galioja ir išskirtinėse ekonominėse zonose. Pakrantės valstybės suverenitetas šių zonų atžvilgiu yra funkcinio pobūdžio ir pagal Jūrų teisės konvencijos 55 straipsnį apsiriboja tik tokia kompetencija, kokią jai suteikia minėta konvencija ( 44 ). Pagal 211 straipsnio 5 dalį vykdymo užtikrinimo, numatyto 6 skyriuje, tikslais pakrantės valstybės gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, taikomus jų išskirtinėse ekonominėse zonose ir skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų. Šie teisės aktai turi atitikti ir įgyvendinti kompetentingų tarptautinių organizacijų arba visuotinių diplomatinių konferencijų metu nustatytas visuotinai pripažintas tarptautines normas ir standartus.

63.

Tarptautinei laivybai skirtiems sąsiauriams dėl tokios jų funkcijos taikomos ypatingos Jūrų teisės konvencijos III dalies nuostatos. Pagal 42 straipsnio 1 dalies b punktą sąsiaurių pakrančių valstybės gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus dėl tranzitinio plaukimo sąsiauriais, be kita ko, teršimo prevencijos, mažinimo ir kontrolės klausimais, įgyvendinant taikytinas tarptautines taisykles, susijusias su naftos, naftos atliekų ir kitų kenksmingų medžiagų išmetimu sąsiauryje.

64.

Taigi iš šių nuostatų aiškiai išplaukia, jog Bendrija, įgyvendindama iš valstybių narių perimtą kompetenciją, gali skirti sankcijas už taršių medžiagų išmetimą aptariamuose sąsiauriuose, jeigu toks išmetimas pažeidžia visuotinai pripažįstamas tarptautines taisykles.

65.

Šios nuostatos nėra besąlyginės, kiek jos numato reikalavimą įtvirtinti atitinkamus tarptautinius standartus. Tačiau Komisija teisingai teigia, kad ši sąlyga patenkinama Marpol konvencijoje 73/78. Kaip pirmiausia matyti iš Direktyvos 2005/35 antros konstatuojamosios dalies bei 1 straipsnio 1 dalies, visuotinai pripažįstamos tarptautinės taisyklės prilygsta Marpol konvencijos 73/78 nuostatoms. Nė vienas proceso dalyvis neteigė, jog šios nuostatos yra nepakankamai aiškios ar besąlyginės.

66.

Atsakant į prejudicinius klausimas nėra reikšminga tai, ar aptariamos nuostatos yra tiesiogiai taikomos, ir kartu tai, ar jos suteikia individams teisių. Sutartyse įtvirtinti teisiniai pagrindai iš esmės taip pat nėra taikomi tiesiogiai ta prasme, kad individai galėtų kildinti iš jų sau naudingas teises ir teisines pasekmes. Tačiau individai gali kvestionuoti antrinės teisės aktų teisėtumą užginčydami jų teisinį pagrindą ( 45 ). Tas pats pasakytina ir apie nagrinėjamą bylą – šiuo atveju reikia patikrinti, ar pagal Jūrų teisės konvenciją Bendrija turi teisę priimti ginčytinas Direktyvos 2005/35 nuostatas.

67.

Tačiau niekas nepasikeistų net ir tuo atveju, jei Teisingumo Teismas individų teises pripažintų privaloma minėtų nuostatų kaip akto teisėtumo vertinimo kriterijaus taikymo sąlyga. Jau sprendime Poulsen ir Diva Navigation ( 46 ) Teisingumo Teismas pripažino jūrų laivybos laisvę remdamasis Jūrų teisės konvencijos 87 straipsnio 1 dalies a punktu ir 58 straipsnio 1 dalimi. Paveikti šias teises už teritorinės jūros ribų Bendrija gali tik tuo atveju, kai Jūrų teisės konvencija jai suteikia atitinkamą teisėkūros kompetenciją.

68.

Taigi pagal Jūrų teisės konvenciją zonų už teritorinės jūros ribų atžvilgiu leidžiama nustatyti tik tokias su medžiagų išmetimu susijusias taisykles, kurios įgyvendina Marpol konvenciją 73/78. Taigi Bendrija neturi teisės nustatyti perteklinių taisyklių, kurios būtų taikomos šioms jūrinėms zonoms ( 47 ).

69.

Neįtikina ir Italijos pozicija, kad nepaisant šių nuostatų zonų už teritorinės jūros ribų atžvilgiu būtų galima įtvirtinti ir taikyti griežtesnes apsaugos nuostatas. Nors ir teisinga teigti, kad valstybės privalo saugoti jūros aplinką, kaip tai ypač matyti iš Jūrų teisės konvencijos 192 straipsnio, ši užduotis zonoms už teritorinės jūros ribų konkretinama remiantis pirmiau paminėtomis nuostatomis, kuriomis įgyvendinami pagal 211 straipsnio 1 dalį nustatyti bendri tarptautiniai standartai. Ši nuoroda į bendrus standartus yra pateisinama tuo, kad vienašalės priemonės galėtų labai apsunkinti tarptautinę laivybą. Tai ypač pasakytina apie atvirą jūrą, kur būtų galima įsivaizduoti daugelio skirtingų apsaugos standartų lygiagretų galiojimą.

70.

Todėl Marpol konvencija 73/78 dėl minėtose Bendrijos sudarytos Jūrų teisės konvencijos nuostatose įtvirtintos nuorodos zonoms už teritorinės jūros ribų tampa Direktyvos 2005/35 vertinimo kriterijumi. Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į tai, jog remiantis Jūrų teisės konvencija galima priimti tik Marpol konvencijai 73/78 neprieštaraujančias taisykles, t. y. įgyvendinančias joje įtvirtintą apsaugos standartą. Tačiau šių jūrinių zonų atžvilgiu draudžiama priimti taisykles, viršijančias Marpol konvencijos 73/78 apibrėžtas ribas.

71.

Direktyvos 2005/35 patikrinimą vadovaujantis Marpol konvencija 73/78 ieškovai ypač grindžia tuo, jog direktyva turi suderintas šios konvencijos įgyvendinimas valstybėse narėse. Šią hipotezę patikrinsiu tam atvejui, jei Teisingumo Teismas Jūrų teisės konvencijos nenaudotų kaip direktyvos teisėtumo įvertinimo kriterijaus.

72.

Kaip pabrėžia ieškovai bei Danijos, Graikijos, Maltos, Švedijos ir Kipro vyriausybės, egzistuoja daug požymių, leidžiančių teigti, jog Direktyva 2005/35 neturi nukrypti nuo Marpol konvencijos 73/78. Pagal 1 straipsnio 1 dalį jos tikslas yra įtraukti į Bendrijos teisę tarptautinius standartus taršos iš laivų srityje. Šie standartai pagal antrą konstatuojamąją dalį išplaukia iš Marpol konvencijos 73/78, kuri minima direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ( 48 ) darant dinamišką nuorodą. Pagal trečią konstatuojamąją dalį direktyva turi būti suderintas šio susitarimo įgyvendinimas valstybėse narėse. Remiantis penkiolikta konstatuojamąja dalimi ( 49 ), ypač svarbu įtvirtinti sankcijas už šių tarptautinių normų pažeidimus. Tačiau aiškių nuorodų dėl norėto nukrypimo nuo Marpol konvencijos 73/78 nuostatų Direktyvos 2005/35 tekste nematyti.

73.

Bendrijos susaistymo įgyvendinant tarptautinius įsipareigojimus pripažinimas taip pat grindžiamas su GATT susijusia teismų praktika. Nepaisant to, jog GATT ir Pasaulio prekybos organizacijos susitarimai dėl savo pobūdžio ir struktūros iš esmės nepriklauso teisės normoms, pagal kurias Teisingumo Teismas vertina Bendrijos institucijų aktų teisėtumą ( 50 ), tais atvejais, kai Bendrija nori įvykdyti jų kontekste prisiimtą konkretų įsipareigojimą arba kai Bendrijos teisės aktai daro aiškią nuorodą į specialias minėtų susitarimų nuostatas, Teisingumo Teismas būtent pagal šias nuostatas įvertina Bendrijos teisės aktų teisėtumą ( 51 ).

74.

Vis dėlto ši Teisingumo Teismo praktika paremta tuo, kad GATT ir Pasaulio prekybos organizacijos susitarimai yra Bendrijos teisės dalis, todėl Bendriją jie iš esmės saisto automatiškai ( 52 ). Tačiau Marpol konvencijos 73/78 perkėlimo priimant Direktyvą 2005/35 atveju trūksta įsipareigojimo, kurį Bendrija būtų prisiėmusi.

75.

Teisingumo Teismas vis dėlto yra nurodęs, jog Direktyvos 98/44 teisėtumas turi būti tikrinamas pagal Konvencijos dėl Europos patentų suteikimo nuostatas ( 53 ), neatsižvelgiant į tai, kad ne Bendrija, o tik jos valstybės narės buvo šios konvencijos dalyvės ( 54 ). Kaip tokio patikrinimo pagrindą Teisingumo Teismas nurodė, kad buvo teigta, jog direktyva numato valstybių narių įsipareigojimus, kurių įvykdymas pažeistų jų prisiimtas tarptautines teisines pareigas, nepaisant to, jog direktyvoje aiškiai numatyta, kad ji nepažeidžia šių įsipareigojimų ( 55 ).

76.

Tačiau nėra aiškaus teisinio pagrindo tikrinti antrinę teisę pagal valstybių narių tarptautinius teisinius įsipareigojimus, kurių Bendrija neperėmė. Toks teisinis pagrindas prieštarautų kitai tame sprendime padarytai išvadai, jog Bendrijos nesaisto valstybių narių tarptautiniai teisiniai įsipareigojimai ( 56 ).

77.

Taigi Bendrija iš esmės gali įpareigoti valstybes nares imtis priemonių, kurios prieštarautų jų prisiimtiems tarptautiniams teisiniams įsipareigojimams. Tai matyti ir iš EB 307 straipsnio nuostatų, reguliuojančių prieštaravimus tarp iki įstojimo sudarytų tarptautinių sutarčių ir Bendrijos teisės. Net jei Bendrijos teisė nepakeičia valstybių narių įsipareigojimų, prisiimtų iki įstojimo sudarytomis sutartimis, valstybės narės turi imtis visų įmanomų priemonių, kad kolizijos būtų panaikintos. Tai gali net pareikalauti tarptautinių sutarčių nutraukimo ( 57 ). Po įstojimo valstybių narių sudarytos sutartys iš esmės negali prieštarauti Bendrijos teisei ( 58 ).

78.

Tačiau kolizija tarp Bendrijos teisės ir valstybių narių tarptautinių teisinių įsipareigojimų visada sukelia problemų ir gali pažeisti atitinkamų Bendrijos ir (ar) tarptautinės teisės nuostatų praktinį veiksmingumą. Todėl prasminga, o kartu ir būtina lojalumo principo požiūriu stengtis išvengti tokių kolizijų, ypač kai yra aiškinamos atitinkamos nuostatos. Tai ypač svarbu tada, kai Bendrijos teisės aktais, kaip yra ir šioje byloje, siekiama suderinto valstybių narių tarptautinių teisinių įsipareigojimų įgyvendinimo.

79.

Tačiau papildomas Bendrijos susaistymas negali išplaukti iš Bendrijos neperimtų valstybių narių susitarimų. Todėl ir Direktyvos 2005/35 įgyvendinimo tikslas nenulemia to, kad Marpol konvencija 73/78 turi būti naudojama kaip šios direktyvos teisėtumo įvertinimo kriterijus.

80.

Pirmasis klausimas yra susijęs su Direktyvos 2005/35 5 straipsnio 2 dalies suderinamumu su Marpol konvencija 73/78.

81.

Direktyvos 2005/35 4 straipsnyje pirmiausia įtvirtinti bendri, visiems asmenims galiojantys atsakomybės kriterijai, tarp jų ir atsakomybė už dėl nusikalstamo nerūpestingumo padarytas veikas. Tačiau direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje darant tiesioginę nuorodą į atitinkamas Marpol konvencijos 73/78 nuostatas šis atsakomybės kriterijus apribojamas laivų savininkams, kapitonams ir kapitono atsakomybe veikiančiai įgulai. Šis apribojimas galioja tam tikrose jūros zonose, t. y. sąsiauriuose, išskirtinėse ekonominėse zonose ir atviroje jūroje. Tik šios jūros zonos, o ne pakrančių valstybių teritorijai priskiriama teritorinė jūra, kurią aptarsiu atsakydama į antrąjį ir trečiąjį klausimus, yra pirmojo klausimo nagrinėjimo dalykas. Tiesą sakant, šis klausimas susijęs ir su 4 straipsnio galiojimu, nes vien tik 5 straipsnio 2 dalies panaikinimas neužtikrintų atitinkamų Marpol konvencijos nuostatų veiksmingumo, bet jį dar labiau susilpnintų.

82.

Marpol konvencijos 73/78 I priedo 9 taisyklė arba II priedo 5 taisyklė draudžia taršių medžiagų išmetimą. Tačiau šie draudimai negalioja tada, kai taikomos priedų 11 arba 6 taisyklėse numatytos išimtys. Remiantis šių taisyklių b punkto ii papunkčiu, draudimai netaikomi taršių medžiagų išmetimui dėl laivo ar jo prietaisų gedimo, išskyrus atvejus, kai savininkas arba kapitonas veikė ketindamas pakenkti arba nusikalstamai pasitikėdamas ir žinodamas, kad gali būti padaryta žala.

83.

Palyginus tik šių nuostatų ir Direktyvos 2005/35 turinį, matomi du esminiai skirtumai. Pirma, panašu, jog pagal Marpol konvenciją 73/78 kitų nei savininkas ar kapitonas asmenų veikos gedimu sukelto taršių medžiagų išmetimo atvejais yra visiškai nereikšmingos. Taršių medžiagų išmetimas aiškiai draudžiamas tik tada, kai vienas iš minėtų asmenų veikė tyčia arba nusikalstamai pasitikėdamas ir žinodamas, kad gali būti padaryta žala. Tačiau pagal direktyvos 4 straipsnį iš esmės kiekvienas asmuo gali būti atsakingas už taršių medžiagų išmetimą. Antra, asmeninės atsakomybės kriterijus pagal direktyvos 4 straipsnį – tyčia, nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas – savo formuluote neatitinka Marpol konvencijoje 73/78 įtvirtinto atsakomybės kriterijaus.

84.

Remiantis vien tik gramatiniu aiškinimu, direktyva viršija Marpol konvencijos 73/78 ribas, kai gedimo atveju taršių medžiagų išmetimo draudimo taikymui pakanka kitų nei kapitonas ar savininkas asmenų veikos. Iš dalies buvo teigiama, jog atsakomybės už taršių medžiagų išmetimą numatymas šiems asmenims prieštarauja Bendrijos tarptautiniams įsipareigojimams.

85.

Vis dėlto galima pritarti Parlamento nuomonei, jog Marpol konvencijoje 73/78 apie kitus asmenis nekalbama. Tačiau tai užkirstų kelią tik kolizijai su Marpol konvencija 73/78. Bendriją ir toliau saistytų Jūrų teisės konvencijos nuostatos, kurios aptariamose jūros zonose nedraudžia visų asmenų atžvilgiu priimti tik tokias taisykles, kurios įgyvendina Marpol konvencijoje 73/78 įtvirtintus apsaugos standartus. Taigi Bendrija neturėtų diskrecijos šiose srityse numatyti kitus reguliavimo atvejus.

86.

Griežtai laikantis Marpol konvencijos 73/78 formuluotės, kaip visų pirma teisingai pabrėžė Danija, Prancūzija, Taryba ir Komisija, būtų prieita prie absurdiškų išvadų. Net taršių medžiagų išmetimas dėl tyčinio laivo ar jo prietaisų sugadinimo būtų leidžiamas, jei tokią veiką tyčia ar nusikalstamai pasitikėdamas padarytų ne kapitonas ir ne savininkas.

87.

Todėl Marpol konvenciją 73/78 reikia aiškinti ne izoliuotai, remiantis jos formuluotėmis, bet atsižvelgti ir į jos tikslus bei paskirtį Jūrų teisės konvencijos kontekste. Esminis Marpol konvencijos 73/78 tikslas, remiantis jos preambulės ketvirtąja dalimi, yra visiškas tyčinio teršimo panaikinimas ir avarijų sukeltos taršos sumažinimas.

88.

Išimtys pagal Marpol konvencijos 73/78 I priedo 11 taisyklę ir II priedo 6 taisyklę visų pirma turi nustatyti atsargumo kriterijų, į kurį reikia atsižvelgti norint išvengti avarijų sukeltos taršos. Jeigu kiekviena valstybė nustatytų savo atskirus atsakomybės kriterijus ir šie standartai kumuliatyviai galiotų atviroje jūroje, būtų sudėtinga vertinti atsakomybę laivybos srityje.

89.

Atvirkščiai, Marpol konvencijoje 73/78 nematyti tikslo, kuris įpareigotų arba bent atskleistų, kodėl išimtinai tik kapitonas ir savininkas turėtų siekti išvengti avarijos sukeltos taršos. Nepaisant to, jog šie abu asmenys atsako už visą laivą, negali būti paneigta, jog ir kiti asmenys gali prisiimti atsakomybę ir padaryti žalą, sukėlusią taršių medžiagų išmetimą.

90.

Veiksmingą apsaugą jūrinei aplinkai turi užtikrinti ir atitinkamos Jūrų teisės konvencijos nuostatos. Ši apsauga turi būti pasiekta remiantis bendru tarptautiniu standartu, kad būtų galima iš anksto prognozuoti numatomus reikalavimus laivybai. Todėl nėra būtina apriboti atsakomybę ją nustatant tik kapitonui ir savininkui.

91.

Be to, bet kokios kitų asmenų atsakomybės nepripažinimas privestų prie visiškai kitokių išvadų, nei numatyta 1969 m. lapkričio 29 d. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės teisinės atsakomybės už teršimu nafta padarytą žalą ( 59 ) (1992 m. Protokolo redakcija ( 60 )) 3 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje. Kitaip nei Marpol konvencija 73/78, ši nuostata aiškiai numato, jog civilinę teisinę atsakomybę iš esmės prisiima tik savininkas, bet ne kiti asmenys, pavyzdžiui, įgula, frachtuotojas ar laivybos paslaugų teikėjas. Tačiau, nepaisant to, šie asmenys taip pat atsako, kai jie veikia ketindami pakenkti arba nusikalstamai pasitikėdami ir žinodami, kad gali būti padaryta žala.

92.

Iš to išplaukia dvi išvados. Pirma, tam tikrų asmenų atsakomybės už teršimą nafta nepripažinimas galimas tik tada, kai jis yra aiškiai įtvirtinamas ir, antra, už veikas ketinant pakenkti arba nusikalstamai pasitikint ir žinant, kad gali būti padaryta žala, atsako ne tik savininkas ir kapitonas.

93.

Taigi I priedo 11 taisyklės b punkto ii papunktį ir II priedo 6 taisyklės b punkto ii papunktį reikia aiškinti taip, kad kapitonas ir savininkas šiuose punktuose nurodomi tik kaip pavyzdžiai. Jeigu išimtiniais atvejais ir kiti asmenys yra atsakingi už gedimu sukeltą taršių medžiagų išmetimą, jiems taikomos tos pačios nuostatos, kokios taikomos kapitonams ir savininkams.

94.

Todėl Direktyva 2005/35, numatydama kitų nei kapitonas ir savininkas asmenų atsakomybę už gedimu sukeltą taršių medžiagų išmetimą, nepažeidžia nei Marpol konvencijos 73/78, nei Jūrų teisės konvencijos.

95.

Atrodo, jog Direktyvos 2005/35 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiti nei savininkas ir kapitonas asmenys ir kapitono atsakomybe veikianti įgula, nevertinami pagal tai, ar jie veikė turėdami ketinimą pakenkti arba nusikalstamai pasitikėdami ir žinodami, kad gali būti padaryta žala, sukelianti taršių medžiagų išmetimą. Jų atsakomybė, remiantis direktyvos 4 straipsniu, labiau vertinama pagal tai, ar jie taršių medžiagų išmetimą sukelė tyčia, dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Šis atsakomybės kriterijus, ieškovų ir kai kurių valstybių narių nuomone, yra griežtesnis už numatytąjį Marpol konvencijoje 73/78.

96.

Kaip jau nurodyta ( 61 ), Jūrų teisės konvencija draudžia Bendrijai aptariamose jūros zonose nustatyti griežtesnius atsakomybės kriterijus, nei tie, kurie numatyti Marpol konvencijoje 73/78. Ši taisyklė visų pirma turi galioti kitiems nei kapitonas ir savininkas asmenims. Kapitonas ir savininkas ypač atsako už tai, kad būtų išvengta žalos laivui, kuri galėtų sukelti nuodingų medžiagų išmetimą, atsiradimo. Jeigu jie atsakytų tik už tyčia ir nusikalstamai pasitikint žinant, kad gali būti padaryta žala, įvykdytas veikas, kitiems asmenims, atsižvelgiant į Marpol konvencijos 73/78 formuluotes, nebūtų galima numatyti griežtesnės atsakomybės.

97.

Atsakomybė už nusikalstamai pasitikint padarytas veikas pagal Direktyvos 2005/35 4 straipsnį galėtų būti griežtesnė nei numatytoji Marpol konvencijoje 73/78, nes šiame straipsnyje nėra minimas žinojimas, jog gali būti padaryta žala. Be to, paminėtina, jog nusikalstamo pasitikėjimo sąvoka skirtingose direktyvos kalbinėse versijose nėra identiška. Pavyzdžiui, matyti, jog graikiškoje, maltietiškoje ir portugališkoje direktyvos redakcijose kalbama apie paprasčiausią nerūpestingumą ( 62 ), t. y. apie mažesnės kaltės nei nusikalstamas nerūpestingumas formą. Be to, nusikalstamam pasitikėjimui apibrėžti vartojamos sąvokos tam tikrose teisės sistemose ne visada tiksliai apibrėžiamos. Nepaisant skirtumų tarp kalbinių redakcijų, Direktyvos 2005/35 4 straipsnis visose valstybėse narėse turi būti aiškinamas vienodai, atsižvelgiant į šios normos bendrą struktūrą ir tikslą ( 63 ).

98.

Kadangi Direktyvos 2005/35 4 straipsnyje bent jau angliškoje, prancūziškoje ir ispaniškoje direktyvos redakcijose, t. y. trimis Bendrijos valstybių narių, kuriose Marpol konvencija 73/78 yra privaloma, kalbomis, terminologija perimama iš Marpol konvencijos 73/78, reikia preziumuoti, jog nusikalstamo pasitikėjimo sąvoka turi apimti Marpol konvencijoje 73/78 įtvirtintą atsakomybės kriterijų netyčinių veikų atžvilgiu.

99.

Toks aiškinimas atitinka ir įsipareigojimą Bendrijos antrinės teisės nuostatas aiškinti, kiek tai įmanoma, nepažeidžiant Bendrijos sudarytų tarptautinių sutarčių ( 64 ). Jeigu kitose direktyvos kalbinėse redakcijose vartojamos kitokios sąvokos, jos irgi turi būti suprantamos taip, kaip numatyta minėtose trijose kalbinėse direktyvos versijose.

100.

Atsakomybė už netyčia sukeltą taršių medžiagų išmetimą pagal Marpol konvenciją 73/78 pasižymi dviem aspektais, t. y., viena vertus, žinojimu, jog gali būti padaryta žala ir, kita vertus, nusikalstamu pasitikėjimu. Žinojimas aiškiai reikalauja, jog pažeidėjas, kaip ir bendrai taikant nusikalstamą pasitikėjimą („recklessly“) kaip atsakomybės kriterijų anglų-amerikiečių teisės sistemoje, žinotų apie savo veika keliamą riziką. Nepakanka to, jog jis apie tokią riziką būtų turėjęs žinoti ( 65 ).

101.

Taigi Direktyvos 2005/35 4 straipsnyje pateikiama nusikalstamo pasitikėjimo sąvoka turi būti aiškinama taip, kad nusikalstamai pasitikint padaryta veika reikalauja žinojimo, jog gali būti padaryta žala. Toks aiškinimas neprieštarauja Marpol konvencijai 73/78 ar Jūrų teisės konvencijai.

102.

Prieštaravimas Marpol konvencijai 73/78 vis dėlto galėtų egzistuoti dėl Direktyvos 2005/35 4 straipsniu numatytos atsakomybės už dėl nusikalstamo nerūpestingumo padarytą veiką.

103.

Sąvoka „nusikalstamas nerūpestingumas“ skirtingų valstybių narių teisės sistemose gali turėti labai skirtingą reikšmę ( 66 ). Jos apibrėžimas Bendrijos teisėje man nėra žinomas. Tačiau Teisingumo Teismas nustatė sąvokos „akivaizdus nerūpestingumas“ Bendrijos muitinės kodekso ( 67 ) 239 straipsnio 1 dalies antros įtraukos prasme taikymo kriterijus. Šie kriterijai yra nuostatų, jų neįvykdymo atveju pagrindžiančių skolos muitinei susidarymą, sudėtingumas, taip pat ūkio subjekto patirtis ir atsargumas ( 68 ).

104.

Ūkio subjekto patirtis yra subjektyvus kriterijus, o atsargumas išreiškia kriterijų, kurio turi laikytis visi ūkio subjektai ( 69 ). Todėl nusikalstamas nerūpestingumas apibūdina ypač sunkų atsargumo pareigos pažeidimą. Kita vertus, žinojimas, jog gali būti padaryta žala, nėra būtinas norint pasiremti nusikalstamu nerūpestingumu. Taip aiškinamas, šis atsakomybės kriterijus būtų griežtesnis už įtvirtintąjį Marpol konvencijoje 73/78.

105.

Manytina, jog šis aiškinimas nustatant griežtą atsakomybės kriterijų atitinka teisės aktų leidėjo tikslus, keltus priimant Direktyvą 2005/35. Tai, kad jis šalia dviejų Marpol konvencijoje 73/78 minimų atsakomybės kriterijų papildomai nurodė ir nusikalstamą nerūpestingumą, reiškia, kad jis ketino išplėsti atsakomybės pagrindą ( 70 ).

106.

Atsakomybės sugriežtinimą patvirtina ir Direktyvos 2005/35 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta atitinkama išimtis, kuria daroma nuoroda į Marpol konvenciją 73/78. Ši išimtis praktine prasme yra veiksminga tik tada, kai nurodomai asmenų grupei iš esmės galioja kitas, griežtesnis atsakomybės kriterijus nei numatytasis Marpol konvencijoje 73/78.

107.

Tačiau antrinės Bendrijos teisės nuostatos, kiek tai įmanoma, turi būti aiškinamos nepažeidžiant Bendrijos sudarytų tarptautinių sutarčių. Šios sutartys pagal EB 300 straipsnio 7 dalį yra privalomos Bendrijos institucijoms. Antrinė teisė negali jų pažeisti; jos turi viršenybę prieš antrinę teisę ( 71 ).

108.

Taigi ir tarptautinę teisę atitinkančiam aiškinimui turi būti suteikta viršenybė prieš kitus aiškinimo metodus. Šią pareigą riboja tik tos taisyklės ir principai, kurie yra viršesni už Bendrijos prisiimtus tarptautinius teisinius įsipareigojimus. Jie, be kita ko, apima bendruosius teisės principus ir ypač teisinio saugumo principą. Todėl aiškinimas contra legem negalimas ( 72 ).

109.

Šia prasme nusikalstamo nerūpestingumo sąvoka gali būti aiškinama siaurinamai ( 73 ) – taip, kad ji neviršytų Marpol konvencijoje 73/78 apibrėžtų ribų. Kaip rodo Teisingumo Teismo tyrimų ir dokumentacijos skyriaus atliktas tyrimas, dėl nusikalstamo pasitikėjimo įvykdyta veika, žinant, kad gali būti padaryta žala, kaip numatyta Marpol konvencijoje 73/78, daugelyje teisės sistemų laikoma viena iš nusikalstamo nerūpestingumo formų, kurią Direktyva 2005/35 įtvirtina kaip atsakomybės kriterijų. Šiuo atveju Vokietijoje greičiausiai būtų kalbama apie sąmoningą nusikalstamą nerūpestingumą ( 74 ). Todėl nusikalstamam nerūpestingumui patvirtinti reikalaujamas ypač sunkus atsargumo pareigos pažeidimas I priedo 11 taisyklės b punkto ii papunkčio ir II priedo 6 taisyklės b punkto ii papunkčio prasme apribojamas nusikalstamai pasitikint įvykdoma veika, žinant, kad gali būti padaryta žala.

110.

Šis aiškinimas visiškai neatspindėtų direktyvoje įtvirtintos formuluotės, nes žinojimas apie galimą žalos atsiradimą paprastai nėra būtinas nusikalstamo nerūpestingumo sudėties elementas. Tačiau tokiu aiškinimu bet kuriuo atveju būtų laikomasi formuluotėje numatytų ribų. Kartu būtų galima daug aiškiau nustatyti nusikalstamo nerūpestingumo taikymo apimtį, nes į aplinkybes, nesusijusias su žalą padariusiu asmeniu, palyginti su subjektyvia aplinkybe, t. y. žinojimu apie galimai kilsiančią žalą, būtų kreipiamas daug mažesnis dėmesys.

111.

Šiuo Bendrijos tarptautinius teisinius įsipareigojimus atitinkančiu aiškinimu Direktyvos 2005/35 4 straipsnis, skaitomas kartu su 5 straipsnio 2 dalimi, neperžengia Marpol konvencijoje 73/78 numatytų ribų, todėl ir jo taikymas veiksmams sąsiauriuose, išskirtinėse ekonominėse zonose ir atviroje jūroje neprieštarauja Jūrų teisės konvencijai.

112.

Taigi išnagrinėjus pirmąjį prejudicinį klausimą, nekilo jokio pagrindo, kuris leistų kvestionuoti Direktyvos 2005/35 nuostatų teisėtumą.

113.

Antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai yra susiję su nusikalstamo nerūpestingumo teritorinėje jūroje atsakomybės kriterijumi, todėl jie turėtų būti nagrinėjami kartu.

114.

Šie klausimai grindžiami tuo, kad pagal Direktyvos 2005/35 4 ir 5 straipsnius teritorinėje jūroje visiems asmenims, t. y. ir savininkui, kapitonui ir įgulai, taikomas nusikalstamo nerūpestingumo atsakomybės kriterijus. Direktyvos 2005/35 5 straipsnio 2 dalies išimtis taikoma tik 3 straipsnio 1 dalies c, d ir e punktuose minimų teritorijų, t. y. sąsiaurių, išskirtinių ekonominių zonų ir atviros jūros, bet ne teritorinės jūros, paminėtos b punkte, atžvilgiu.

115.

Šie prejudiciniai klausimai netektų prasmės, jeigu nusikalstamo nerūpestingumo sąvoka veikoms teritorinėje jūroje savo turiniu prilygtų veikoms sąsiauriuose, išskirtinėse ekonominėse zonose ir atviroje jūroje. Tuomet, remiantis tuo, kas pasakyta, norint konstatuoti dėl nusikalstamo nerūpestingumo įvykdytą taršių medžiagų išmetimą, reikėtų nustatyti nusikalstamą pasitikėjimą žinant, kad gali būti padaryta žala. Toks aiškinimas užtikrintų, kad nusikalstamo nerūpestingumo sąvoka Direktyvos 2005/35 prasme bus aiškinama vienodai, ir kad kartu bus išvengta bet kokios kolizijos su Marpol konvencija 73/78.

116.

Siauras nusikalstamo nerūpestingumo už teritorinės jūros ribų sąvokos aiškinimas išplaukia vien tik iš pastangų užkirsti kelią Bendrijos tarptautinių teisinių įsipareigojimų pažeidimui. Tačiau aptariamos sąvokos formuluotė, struktūra ir įrodymai iš teisėkūros proceso leidžia aiškinti nusikalstamą nerūpestingumą plačiau ( 75 ), t. y. kaip sunkų atsargumo pareigų pažeidimą, vis dėlto nereikalaujant žinojimo, jog gali būti padaryta žala.

117.

Taigi šio siauro nusikalstamo nerūpestingumo sąvokos aiškinimo išplėtimas teritorinės jūros atžvilgiu gali būti pateisinamas tik tada, kai tai leidžia Bendrijos tarptautiniai teisiniai įsipareigojimai.

118.

Jūrų teisės konvencijos 2 straipsnis numato, jog pakrantės valstybių suverenitetas apima teritorinę jūrą (1 straipsnis) ir yra įgyvendinamas pagal šią konvenciją bei kitas tarptautinės teisės normas (3 straipsnis). Pagal 211 straipsnio 4 dalį pakrantės valstybės, įgyvendindamos suverenitetą savo teritorinėje jūroje, gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš užsienio laivų. Ši nuostata taip pat galioja ir taikaus plaukimo teise besinaudojantiems laivams. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai negali trukdyti užsienio laivams taikiai plaukti pagal Jūrų teisės konvencijos II dalies 3 skyrių. Kitaip nei zonoms už teritorinės jūros ribų, šiuo atveju nepateikiama jokia nuoroda į visuotinai pripažįstamus tarptautinius standartus.

119.

Ieškovai, Malta, Graikija ir Kipras, mano, jog nustatant atsakomybę už nusikalstamą nerūpestingumą pažeidžiama taikaus plaukimo teisė. Jie visų pirma remiasi Jūrų teisės konvencijos 19 straipsnio 2 dalies h punktu. Remiantis šia nuostata, plaukimas nebelaikomas taikiu, jeigu laivas tyčia dalyvauja stambiame aplinkos teršime, prieštaraujančiame šiai konvencijai. Todėl atsakomybė už nusikalstamą nerūpestingumą yra eliminuojama.

120.

Tačiau šiame argumente neatsižvelgiama į tai, jog taikaus plaukimo srityje galima priimti ir su aplinkos apsauga susijusius teisės aktus. Pavyzdžiui, kaip teigia Danija ir Estija, Jūrų teisės konvencijos 21 straipsnio 1 dalies f punktas aiškiai numato, jog pakrantės valstybė, nepažeisdama šios konvencijos ir kitų tarptautinės teisės normų, gali priimti taikaus plaukimo per teritorinę jūrą įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su pakrantės valstybės aplinkos apsauga ir teršimo išvengimu, sumažinimu ir kontrole. Pagal 21 straipsnio 4 dalį užsienio laivai, naudodamiesi taikiu plaukimu, turi laikytis šių įstatymų. Visuotinai pripažįstamų tarptautinių standartų privalomumas nėra numatytas ir šiame kontekste. Pagal 21 straipsnio 2 dalį privalomumas pripažįstamas tik užsienio laivų projektavimui, statybai, įgulos komplektavimui ar įrangai.

121.

Nėra būtinybės nagrinėti klausimo, kokia šios pakrantės valstybių teisėkūros kompetencijos apimtis. Galbūt ji neapimtų aplinkos apsaugos nuostatų, jei šios pilnai užkirstų kelią taikiam plaukimui. Pakrantės valstybių suverenių teisių apribojimai galėtų būti susiję ir su sankcijų taikymu laivams jūroje. Tačiau Direktyvos 2005/35 4 straipsnis negali būti aiškinamas taip plačiai – visų pirma nedraudžiamas taikus plaukimas ir nereikalaujama imtis tam tikrų įgyvendinimo priemonių plaukiančių laivų atžvilgiu. Atvirkščiai, valstybės narės turi uždrausti tik tam tikrus veiksmus, kurie nėra būtini taikiam plaukimui užtikrinti. Šia prasme gana švelnus, palyginti su kitais, atsargumo kriterijus, numatytas Marpol konvencijoje 73/78, yra sugriežtinamas tik nežymiai. Tai turi būti įmanoma remiantis aplinkos teršimo išvengimo ir sumažinimo taisykle Jūrų teisės konvencijos 21 straipsnio 2 dalies f punkto prasme.

122.

Priešingai nei teigia Kipras, Jūrų teisės konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje ir 21 straipsnio 1 dalies f punkte pateikiama nuoroda į kitas tarptautinės teisės normas nenulemia to, jog Bendriją teritorinėje jūroje saisto Marpol konvencija 73/78. Kadangi Bendrija nėra šio susitarimo šalis, o Jūrų teisės konvencija teritorinės jūros atžvilgiu nenurodo Marpol konvencijos 73/78, joje nėra jokių kitų Bendriją saistančių tarptautinės teisės normų ( 76 ).

123.

Todėl Estija, Danija Ispanija, Prancūzija, Švedija, Jungtinė Karalystė, Parlamentas, Taryba ir Komisija teisingai teigia, kad Jūrų teisės konvencija teisėkūros aplinkos apsaugos srityje įgaliojimų teritorinėje jūroje, priešingai nei atsakant į pirmąjį prejudicinį klausimą nagrinėtose jūros zonose, neriboja visuotinai pripažįstamų standartų įgyvendinimu, ypač Marpol konvencijos 73/78 įgyvendinimu. Tokią išvadą reikia daryti vien jau dėl to, kad teritorinė jūra yra priskirtina pakrantės valstybės teritorijai, ir jai šios teritorijos atžvilgiu iš esmės nereikia įgyti teisėkūros įgaliojimų pagal Jūrų teisės konvenciją.

124.

Be to, ieškovai Malta, Graikija ir Kipras teigia, jog Marpol konvencija 73/78 užkerta jos šalims galimybę priimti griežtesnes nuostatas ir teritorinės jūros atžvilgiu. Marpol konvencija 73/78 yra galutinis kompromisas persekiojimo už aplinkos teršimą taršių medžiagų išmetimu iš laivų srityje. Todėl šie proceso dalyviai akivaizdžiai preziumuoja, jog Marpol konvencija 73/78 leidžia vykdyti pagal ją neuždraustus taršių medžiagų išmetimus.

125.

Tačiau šis argumentas pagal šioje išvadoje palaikomą poziciją ( 77 ) negali sukelti abejonių dėl Direktyvos 2005/35 galiojimo jau vien dėl to, kad remiantis šia pozicija, Jūrų teisės konvencijoje nenurodoma Marpol konvencija 73/78 Bendrijai nėra privaloma. Ir tik alternatyviai, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas, pavyzdžiui, pasiremdamas sprendimu Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą, prieitų prie kitos išvados, reikia patikrinti, ar Marpol konvencija 73/78 įpareigoja už teritorinės jūros ribų įvykdytų veiksmų atžvilgiu naudojamą siaurą aiškinimą taikyti ir veiksmams teritorinėje jūroje.

126.

Iš Marpol konvencijos 73/78 teksto nematyti, kad norima galutinai sureguliuoti draudžiamus išmetimus iš laivų ir teritorinės jūros ribose. Marpol konvencija 73/78 reikalauja, kad tam tikri taršių medžiagų išmetimai būtų uždrausti, tiriami ir persekiojami. Atitinkamos nuostatos numatytos Konvencijos 1, 4 ir 6 straipsniuose, taip pat I priedo 9 taisyklėje ir II priedo 5 taisyklėje. Kaip teigiama prašyme priimti prejudicinį sprendimą ir nurodo ieškovai Malta ir Kipras, pagal 14 straipsnį I ir II priedai konvencijos šalims yra privalomi visi.

127.

Šios nuostatos apibrėžia Marpol konvencijos 73/78 šalims privalomą minimalų apsaugos nuostatų standartą, taikomą kenksmingų medžiagų išmetimui iš laivų į jūrą. Kaip jau parodyta, šis minimalus standartas dėl savo sąsajų su Jūrų teisės konvencijos nuostatomis išskirtinėse ekonominėse zonose, sąsiauriuose ir atviroje jūroje tampa vieninteliu leistinu apsaugos standartu.

128.

Tačiau tarp minėtų Marpol konvencijos 73/78 nuostatų yra tik viena nuostata, t. y. I priedo 9 taisyklėje įtvirtintas naftos išmetimo draudimas, kuri galėtų būti suprantama kaip aiškus tam tikrų rūšių išmetimų leidimas. Ši nuostata numato, jog draudžiamas bet koks taršių medžiagų išmetimas, „išskyrus atvejus, kai įvykdomos visos šios sąlygos“. Šios sąlygos yra susijusios su nedidelio naftos kiekio išmetimu laivui veikiant. Toks išmetimas nedraudžiamas ir Direktyvoje 2005/35, nes 5 straipsnio 1 dalis visiškai perima šią išimtį. Todėl nagrinėjamu atveju nėra būtina nuspręsti, ar Marpol konvencija 73/78 iš tiesų leidžia tokius išmetimus.

129.

Tačiau atsakomybės kriterijus pagal Marpol konvencijos 73/78 I priedo 11 taisyklės b punkto ii papunktį teisėkūros technikos požiūriu turi visai kitą funkciją nei 9 taisyklėje įtvirtinta išimtis. Tais atvejais, kai savininkas ar kapitonas neveikė tyčia arba nerūpestingai ir nežinodami, kad gali būti padaryta žala, 9 taisyklė nėra taikoma. Tas pats taikytina Marpol konvencijos 73/78 II priedo 5 taisyklės ir 6 taisyklės b punkto ii papunkčio bendram veikimui. Taigi Marpol konvencija 73/78 pagal šias sąlygas apskritai nereguliuoja gedimu sukelto taršių medžiagų išmetimo. Reguliavimo spraga paprastai negali būti suprantama kaip leidimas.

130.

Tad nors ir nematyti leidimo, Marpol konvencijoje 73/78 yra daug požymių, leidžiančių manyti, jog tam tikromis aplinkybėmis turi būti leidžiama priimti griežtesnes taisykles. Visų pirma 9 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, jog Marpol konvencija 73/78 nepažeidžia pakrantės valstybių suvereniteto (jurisdiction), kaip jis apibrėžtas Jūrų teisės konvencijoje. Kaip jau nurodyta, Jūrų teisės konvencija teritorinės jūros atžvilgiu vis dėlto leidžia priimti griežtesnes apsaugines nuostatas.

131.

Be to, Marpol konvencijos 73/78 preambulės antrojoje dalyje pripažįstama, jog, be kita ko, nerūpestingumu ir avarijos sukeltas taršių medžiagų išmetimas yra rimtas taršos šaltinis. Todėl būtų stebėtina, jei Marpol konvencija 73/78 bet kokiomis aplinkybėmis pateisintų šias taršių medžiagų išmetimo formas.

132.

Ieškovų pabrėžiamas visuotinis galiojimas preambulės penktosios dalies prasme minėtam teiginiui neprieštarauja. Šis galiojimas susijęs tik su Konvencijos reguliuojamomis medžiagomis, t. y. su taisyklių dėl teršimo nafta išplėtimu taisyklėmis dėl chemikalų išmetimo. Tačiau iš šios preambulės dalies nematyti, ar atsakomybės standartai turi galioti kaip baigtiniai ir visuotiniai.

133.

Negalima pritarti Graikijai ir reikalauti, kad griežtesnės apsauginės nuostatos būtų priimamos tik tada, kai Marpol konvencija 73/78 tai aiškiai numato. Net jei jos šalys negalėjo susitarti dėl tokio reguliavimo, apie kokį kalba Graikija ir ieškovai, iš visa to neišplaukia, jog jos, priimdamos Marpol konvenciją 73/78, susitarė dėl baigtinio apsaugos standarto visoms jūrų zonoms.

134.

Nors, ieškovų teigimu, anksčiau buvo atmestas Kanados pasiūlymas Marpol konvencijoje 73/78 įtvirtinti įgaliojimą priimti griežtesnes nuostatas, Komisija teisingai pabrėžia, jog jau pati ieškovų pateikta medžiaga apie Marpol konvencijos 73/78 priėmimo istoriją patvirtina tai, kad griežtesnio apsaugos standarto klausimas, daugelio derybų dalyvių nuomone, turėtų būti reguliuojamas Jūrų teisės konvencijoje ( 78 ).

135.

Diskutuodamos apie griežtesnius standartus, derybose dalyvavusios šalys visų pirma siekė užtikrinti, kad Marpol konvencijoje 73/78 įtvirtinti reikalavimai laivams nebūtų vienašališkai griežtinami. Tai šiandien teritorinės jūros atžvilgiu užtikrinama Jūrų teisės konvencijos 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuoroda į tarptautinius laivų standartus, t. y. ypač į Marpol konvenciją 73/78 ( 79 ). Tačiau atsakomybės standartams tokia nuoroda neįtvirtinta.

136.

Taigi ir Marpol konvencijos 73/78 priėmimo istorija paneigia teiginį, jog ši konvencija galutinai sureguliuoja aptariamą objektą. Greičiau reikia preziumuoti, jog pakrantės valstybių kompetencija išplaukia iš Jūrų teisės konvencijos, kuri teritorinės jūros atžvilgiu nenumato privalomo Marpol konvencijos 73/78 pobūdžio.

137.

Taigi nei Jūrų teisės konvencija, nei Marpol konvencija 73/78 teritorinės jūros atžvilgiu neįtvirtina siauro nusikalstamo nerūpestingumo sąvokos aiškinimo, nepažeidžiant atsakomybės standarto pagal Marpol konvencijos 73/78 I priedo 11 taisyklės b punkto ii papunktį ir II priedo 6 taisyklės b punkto ii papunktį.

138.

Apibendrinant reikia konstatuoti, jog išnagrinėjus antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, nebuvo nustatyta nieko, kas sukeltų abejonių dėl Direktyvos 2005/35 nuostatų galiojimo.

139.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar nusikalstamo nerūpestingumo sąvokos vartojimas Direktyvos 2005/35 4 straipsnyje nepažeidžia teisinio saugumo principo. Jis visų pirma įžvelgia riziką tame, kad valstybės narės šį terminą įgyvendina ir taiko nevienodai. Jo nuomone, reikia papildomų paaiškinimų tam, kad būtų nubrėžtos gairės valstybių narių praktikai.

140.

Atrodo, jog nė vienas proceso dalyvis neginčijo nusikalstamo nerūpestingumo sąvokos, kai ji suprantama, kaip šiuo atveju atviros jūros, sąsiaurių ir išskirtinių ekonominių zonų srityse, nepažeidžiant Marpol konvencijos 73/78, kaip nusikalstamas pasitikėjimas žinant, jog gali būti padaryta žala. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat neturėtų prieštarauti šiuo klausimu, nes nusikalstamo nerūpestingumo samprata šiuo aiškinimu yra gerokai patikslinama.

141.

Ši pozicija yra verta dėmesio, nes ir Marpol konvencijoje 73/78 vartojama terminologija neužtikrina vienodo taikymo Bendrijoje. Iš tiesų Teisingumo Teismo tyrimų ir dokumentacijos skyriaus atliktas tyrimas rodo, jog nusikalstamo pasitikėjimo sąvoka nėra žinoma visose Bendrijoje egzistuojančiose teisės sistemose. Iš dalies nusikalstamas pasitikėjimas yra suprantamas kaip nusikalstamas nerūpestingumas. Marpol konvenciją 73/78 įgyvendinančiuose Vokietijos teisės aktuose naudojamas paprasto nerūpestingumo standartas, nepaisant to, jog Vokietijos baudžiamojoje teisėje nusikalstamo pasitikėjimo kriterijus yra žinomas. Palyginti su šia nevienoda padėtimi, Direktyva 2005/35, atsižvelgiant į jos trečią konstatuojamąją dalį, prisideda prie vienodo Marpol konvencijos 73/78 taikymo Bendrijoje.

142.

Tačiau šiuo atveju galima kalbėti tik apie tai, ar nusikalstamo nerūpestingumo sąvoka veiksmų teritorinėje jūroje atžvilgiu, kur šios sąvokos aiškinimas neapsiriboja Marpol konvencijoje 73/78 numatytu atsakomybės kriterijumi, neprieštarauja teisinio saugumo principui.

143.

Teisinio saugumo principas visų pirma reikalauja, kad teisės aktai būtų aiškūs ir tikslūs tam, kad teisės subjektai galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas bei atitinkamai jomis remtis ( 80 ). Šį principą, kiek jis susijęs su baudžiamosiomis veikomis ir bausmėmis, patikslina teisėtumo principas (nullum crimen, nulla poena sine lege), kuris yra pirmiausia numatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 7 straipsnio 1 dalyje ( 81 ). Iš šio principo išplaukia, kad įstatymas turi aiškiai apibrėžti baudžiamąsias veikas ir už jas taikomas bausmes. Ši sąlyga laikoma įgyvendinta, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus iš teismų išaiškinimo gali sužinoti, kokie veiksmai ir neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ( 82 ).

144.

Tačiau Direktyva 2005/35 neturi būtinai atitikti šį kriterijų, nes joje negali būti įtvirtinta jokių tiesiogiai taikomų baudžiamosios teisės normų ( 83 ). Šias normas turi priimti valstybės narės. Kur direktyvos nuostatos yra nepakankamai tikslios, kad būtų patenkinti teisėtumui keliami reikalavimai, prie direktyvos nuostatų įgyvendinimo turi prisidėti nacionalinis įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nacionalinę teisinę sistemą ( 84 ). Šiuo atveju abejonių kyla ne dėl direktyvos galiojimo, bet dėl jos veiksmingumo suderinant nacionalinę teisę.

145.

Tačiau net ir tuo atveju, jei teisėtumo principu remtumėmės tiesiogiai netaikomų direktyvos nuostatų atžvilgiu, Direktyvos 2005/35 4 straipsnis patenkintų šiuos reikalavimus. Jis reikalauja teritorinės jūros srityje įtvirtinti ir taikyti nusikalstamo nerūpestingumo atsakomybės kriterijų. Nekyla ginčo, kad bent jau nerūpestingumo sąvoka nacionalinėse teisės sistemose yra žinoma ir kad ji įvairiomis formomis gali pagrįsti ir baudžiamąją atsakomybę. Tačiau šiuo atveju reikšmingas yra ir ieškovų nurodomas atsargumo pareigų pažeidimas. Kaip akivaizdaus nerūpestingumo kontekste pabrėžė Teisingumo Teismas, atsargumo pareigas reikia grįsti dvejopai, t. y., viena vertus, remiantis objektyviu kriterijumi, galiojančiu visiems tam tikrai grupei priklausantiems asmenims, ir, kita vertus, remiantis tuo, ko subjektyviai galima tikėtis iš veikiančio asmens, ypač atsižvelgiant į jo turimą patirtį ( 85 ).

146.

Kiek tai susiję su jūrų transportu, ir ypač su pavojingų medžiagų transportavimu, pripažįstant minėtas atsargumo pareigas neabejotinai reikia elgtis labai apdairiai. Iš esmės visuomenė pripažįsta su teisėta laivybine veikla susijusią riziką. Taigi kai atsargumo pareigos nėra aiškiai įtvirtinamos tam tikrame teisiniame dokumente, joms turi būti kuo vieningiau pritarta atitinkamose visuomenės grupėse (lege artis) prieš joms tampant reikšmingoms baudžiamosios teisės požiūriu. Tai ypač pasakytina apie Direktyvos 2005/35 4 straipsnį, nes jame minimas nusikalstamo nerūpestingumo atsakomybės kriterijus, palyginti su paprastu nerūpestingumu, reikalauja sunkesnio laipsnio nusižengimo pareigoms.

147.

Todėl nepakanka vien tik pažvelgti į direktyvą, kad būtų identifikuotos taikytinos atsargumo pareigos. Be to, tai visai nėra būtina, kad būtų užtikrintas nuspėjamumas. Šios sąvokos reikšmė daugiausia priklauso nuo aptariamų nuostatų turinio, jų reguliavimo srities, taip pat nuo adresatų skaičiaus ir savybių. Nuspėjamumo reikalavimo nepažeidžia tai, jog atitinkamas asmuo yra priverstas gauti eksperto patarimą, kad galėtų konkrečioje situacijoje protingai įvertinti, kokių pasekmių gali sukelti tam tikra veika. Tai ypač pasakytina apie pagal profesiją dirbančius asmenis, pavyzdžiui, asmenis, dirbančius profesionalaus jūrų transporto srityje, kuriems yra įprasta savo veikloje laikytis didelio atsargumo reikalavimų. Todėl galima tikėtis, kad jie savo veiklos riziką įvertins labai atsakingai ( 86 ).

148.

Taigi, nors ir galima preziumuoti, kad galiausiai tik teismai gali tiksliai apibrėžti atsargumo pareigas, tai nepažeidžia EŽTK 7 straipsnio. Ši nuostata negali būti suprantama kaip kiekvienu konkrečiu atveju uždraudžianti laipsnišką išaiškinimą baudžiamosios atsakomybės normų, įskaitant ir tolesnį baudžiamosios teisės plėtojimą atliekant teisminį aiškinimą, su sąlyga, kad galutinis rezultatas neprieštarauja nusikaltimo sudėties esmei ir yra pakankamai nuspėjamas ( 87 ). Man nėra žinoma nė viena byla, kurioje Europos Žmogaus Teisių Teismas būtų ginčijęs nerūpestingumo ar nusikalstamo nerūpestingumo sąvokų baudžiamojoje teisėje taikymą.

149.

Be to, iš jūrininkų galima tikėtis, kad jie savo elgesiu nesieks priartėti prie baudžiamojoje teisėje apibrėžtų leistino elgesio ribų ir greičiau veiks dar atsargiau nei reikalaujama baudžiamojoje teisėje. Šią išvadą patvirtina su laivyba susijusi ir teismo posėdyje pabrėžta grėsmė sveikatai, gyvybei, laivui bei patikėtam kroviniui. Be to, bent jau kalbant apie teršimu nafta padarytą žalą, pagal Tarptautinę konvenciją dėl civilinės teisinės atsakomybės už teršimu nafta padarytą žalą egzistuoja didelė, nuo kaltės nepriklausanti civilinės teisinės atsakomybės rizika ( 88 ).

150.

Kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo baiminimąsi dėl nevienodo direktyvos įgyvendinimo ir taikymo valstybėse narėse, visų pirma reikia priminti tai, kad pagal Direktyvos 2005/35 1 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms yra leidžiama priimti griežtesnes tarptautinei teisei neprieštaraujančias apsaugos normas. Taigi direktyva nenustato baigtinio, vienodo standarto, o tik minimalius reikalavimus, kurie pagal savo pobūdį valstybėse narėse neturi būti įgyvendinti vienodai.

151.

Šiame kontekste nagrinėjama byla prisideda prie Direktyvos 2005/35 4 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamo nerūpestingumo sąvokos patikslinimo. Jeigu Teisingumo Teismas pritars šioje išvadoje pateikiamai pozicijai, pirmiausia bus išaiškinta, kad ši sąvoka teritorinės jūros atžvilgiu gali turėti kitą reikšmę nei kitų jūros zonų atžvilgiu, kuriose ši sąvoka turi būti aiškinama nepažeidžiant Marpol konvencijos 73/78.

152.

Pagal EB 234 straipsnį, jei dar yra abejonių, valstybių narių teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Pagal aplinkybes paskutinės instancijos teismai yra netgi įpareigoti to imtis, pavyzdžiui, tada, kai išsiskiria valstybių narių aukščiausiųjų teismų praktika ( 89 ).

153.

Šis teisminis Direktyvos 2005/35 vienodo perkėlimo ir taikymo saugiklis yra papildomas Komisijos uždaviniu pagal EB 211 straipsnį užtikrinti antrinės teisės laikymąsi ir prireikus pagal EB 226 straipsnį pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

154.

Galiausiai ir ieškovų bei Graikijos argumentas dėl galimo piktnaudžiavimo atsakomybe už nusikalstamą nerūpestingumą sunkių avarijų atvejais nepagrindžia teisinio saugumo principo ar baudžiamosios teisės teisėtumo pažeidimo. Piktnaudžiavimo visiškai išvengti neįmanoma. Ypač minėtam argumentui pagrįsti minimos ankstesnės pavyzdinės bylos iš Prancūzijos ir Ispanijos rodo, jog nėra būtina remtis Direktyva 2005/35, kad jūrininkų atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kurį jie laiko nepagrįstu.

155.

Dėl ieškovų argumento, susijusio su motyvavimo trūkumais, atskiras tyrimas nėra reikalingas, nes šias abejones atmetė pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 90 ). Kadangi Direktyva 2005/35 laikytina visuotinai galiojančiu teisės aktu, motyvavimas gali apsiriboti bendros situacijos, nulėmusios jos priėmimą, pristatymu ir bendrų ja siekiamų tikslų nurodymu ( 91 ), todėl šiuo atveju negalima kalbėti apie motyvavimo trūkumus.

156.

Taigi išnagrinėjus ir ketvirtąjį prejudicinį klausimą, nenustatyta nieko, kas sukeltų abejonių dėl Direktyvos 2005/35 nuostatų galiojimo.

157.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

Išnagrinėjus prejudicinius klausimus, nenustatyta nieko, kas galėtų sukelti abejonių dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo galiojimo.