1.

Ar nacionaliniai teismai privalo taikyti tiesiogiai veikiančias Bendrijos teisės nuostatas, net jeigu nacionalinės teisės aktais jiems aiškiai nesuteikta tokia kompetencija? Šiuo pagrindiniu klausimu į Teisingumo Teismą kreipiasi Airijos darbo teismas (Labour Court) Dubline, atsižvelgdamas į terminuotam darbui nustatytus Bendrijos teisės reikalavimus, įtvirtintus bendrajame susitarime dėl darbo pagal terminuotas sutartis ( 2 ).

2.

Papildomai Labour Court nori sužinoti, kaip reikia aiškinti dvi pagrindines šio bendrojo susitarimo nuostatas, kuriose įtvirtintas, pirma, pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principas ir, antra, priemonės, skirtos išvengti piktnaudžiavimo paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius. Be to, Labour Court klausia, kokia jam tenkančios pareigos aiškinti nacionalinę teisę direktyvą atitinkančiu būdu apimtis.

3.

Šioje byloje – kaip ir ankstesnėse bylose Adeneler, Marrosu ir Sardino, Vassallo bei Del Cerro Alonso – analizuojami viešojo sektoriaus darbdavių nustatomi terminuoti darbo santykiai. Aplinkybę, kad tokiems darbo santykiams taip pat taikomas bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis, Teisingumo Teismas nustatė jau minėtose bylose ( 3 ).

4.

Su šia byla susijęs Bendrijos teisės aktas yra 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Direktyva 1999/70) ( 4 ). Šia direktyva įgyvendinamas bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – bendrasis susitarimas), sudarytas 1999 m. kovo 18 d. bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (ETUC, UNICE ir CEEP) ir pateikiamas šios direktyvos priede.

5.

Apskritai bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis skirtas įtvirtinti „terminuotoms darbo sutartims ir darbo santykiams taikomus bendruosius principus bei būtiniausius reikalavimus“ ir taip „pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“ ( 5 ).

6.

Bendrasis susitarimas grindžiamas prielaida, „kad neterminuotos sutartys yra ir bus bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma“ ( 6 ). Tačiau kartu bendrajame susitarime pripažįstama, kad „tam tikriems sektoriams, profesijoms ar veiklos rūšims būdinga sudaryti terminuotas darbo sutartis, kurios gali būti tinkamos tiek darbdaviams, tiek darbuotojams“ ( 7 ). Be to, bendrasis susitarimas remiasi tuo, jog „naudojamos terminuotos darbo sutartys, grindžiamos objektyviomis priežastimis, yra piktnaudžiavimo išvengimo priemonė“ ( 8 ).

7.

Bendrojo susitarimo 1 punktas nustato tokį susitarimo tikslą:

„Šio bendrojo susitarimo tikslas yra:

8.

Bendrojo susitarimo 4 punkte įtvirtintas nediskriminavimo principas numato, kad:

9.

Bendrojo susitarimo 5 punktas susijęs su priemonėmis, neleidžiančiomis piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius:

10.

Galiausiai, bendrojo susitarimo 8 punkto 5 dalyje nustatyta:

„Ginčams ir skundams, kylantiems dėl šio susitarimo taikymo, užkertamas kelias ir jie sprendžiami pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir praktiką.“

11.

Direktyva 1999/70 leidžia valstybėms narėms pačioms apibrėžti bendrajame susitarime vartojamas, bet jame konkrečiai neapibrėžtas sąvokas pagal jų nacionalinę teisę ar praktiką, su sąlyga, kad jos turi atitikti bendrojo susitarimo turinį ( 9 ). Todėl reikia atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės situaciją bei į konkrečių sektorių ir profesijų, įskaitant sezoninio pobūdžio veiklą, aplinkybes ( 10 ).

12.

Direktyvos 1999/70 3 straipsnis nustato, kad direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną, t. y. 1999 m. liepos 10 dieną.

13.

Pagal Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmąją pastraipą valstybės narės privalo „įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtinti nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2001 m. liepos 10 d.“, arba užtikrinti, „kad ne vėliau kaip iki tos dienos administracija ir darbuotojai priimtų reikiamas priemones susitarimu“. Pagal direktyvos 2 straipsnio antrąją pastraipą valstybėms narėms, prireikus ir pasitarus su socialiniais partneriais, gali būti suteiktas ne ilgesnis kaip vienerių metų papildomas laikotarpis, kad jos galėtų atsižvelgti į tam tikrus iškilusius sunkumus arba įgyvendinti šią direktyvą, taikydamos kolektyvinę sutartį. Tačiau Airija nepasinaudojo šia galimybe.

14.

Be Direktyvos 1999/70 ir bendrojo susitarimo, reikia dar atsižvelgti į EB Sutartyje įtvirtintas socialines nuostatas, ypač į EB 137 straipsnį ir EB 139 straipsnį.

15.

EB 137 straipsnis, be kita ko, nustato:

„1.   Siekdama 136 straipsnyje keliamų tikslų, Bendrija remia ir papildo valstybių narių veiklą šiose srityse:

<…>

<…>

2.   Šiuo tikslu Taryba

<…>

<…>

5.   Šio straipsnio nuostatos netaikomos darbo užmokesčiui, teisei jungtis į asociacijas, teisei streikuoti arba teisei imtis lokautų.“

16.

Be to, EB 139 straipsnyje, inter alia, numatyta:

„1.   Administracijos ir darbuotojų pageidavimu jų dialogas Bendrijos lygmeniu gali baigtis sutartiniais santykiais, įskaitant susitarimus.

2.   Bendrijos lygmeniu sudaryti susitarimai yra įgyvendinami pagal administracijai ir darbuotojams bei valstybėms narėms būdingą ir nusistovėjusią tvarką arba dėl tų reikalų, kuriems taikomas 137 straipsnis, juos pasirašiusioms šalims bendrai paprašius remiantis Komisijos pasiūlymu priimtu Tarybos sprendimu.

<…>“.

17.

2003 m. Darbuotojų (dirbančiųjų pagal terminuotas darbo sutartis) apsaugos įstatymas ( 11 ) (toliau – 2003 m. Įstatymas) į Airijos teisę perkėlė Direktyvą 1999/70. Šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. liepos 14 dieną.

18.

Iš kartu taikomų 2003 m. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos nepalankesnės darbo sąlygos, įskaitant ir darbo užmokestį bei pensijų sistemą, negu panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams. Vis dėlto senatvės pensijos atžvilgiu pagal 2003 m. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį draudimas sudaryti nepalankesnes sąlygas taikomas tik pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių įprastas savaitės darbo laikas sudaro ne mažiau kaip 20 % panašioje situacijoje esančių nuolatinių darbuotojų įprasto darbo laiko.

19.

2003 m. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbuotojo, kuris 2003 m. Įstatymo priėmimo dieną ar po šios datos yra nepertraukiamai išdirbęs trejus metus savo darbdaviui, terminuotą darbo sutartį šis darbdavys gali pratęsti tik vieną kartą ir ne ilgiau kaip vieneriems metams. Pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį bet kokia pažeidžiant šio straipsnio 1 dalį į darbo sutartį įtraukta sąlyga yra negaliojanti ( 12 ), o sudaryta darbo sutartis laikoma neterminuota.

20.

Jeigu yra objektyvių priežasčių, darbdavys gali nukrypti nuo 2003 m. Įstatymo 6  ir 9 straipsnių reikalavimų ( 13 ). Šio įstatymo 7 straipsnyje apibrėžta objektyvių priežasčių sąvoka.

21.

2003 m. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo pažeidimu grindžiamas skundas darbdaviui pirmojoje instancijoje gali būti paduodamas Teisių komisarui, vadinamajam „Rights Commissioner“ ( 14 ); skundą gali paduoti darbuotojas ar, jam sutinkant, profesinė sąjunga, kuriai jis priklauso. Išklausęs šalis, Rights Commissioner išnagrinėja skundus, priimdamas sprendimą, kuriuo gali būti nurodoma taikyti įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatytas priemones. Rights Commissioner gali, be kita ko, įpareigoti darbdavį sumokėti deramą kompensaciją, kuri neturi viršyti ieškovo dvejų metų darbo užmokesčio.

22.

2003 m. Įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi teisę apskųsti Rights Commissioner priimtą sprendimą Labour Court. Po to Labour Court sprendimas gali būti apskųstas High Court paduodant apeliacinį skundą tik teisės klausimais. High Court sprendimai yra galutiniai.

23.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad ir Rights Commissioner, ir Labour Court yra įgalioti priimti sprendimus tik tiek, kiek tokia kompetencija šioms institucijoms suteikta teisės aktais. Nei Rights Commissioner, nei Labour Court nėra aiškiai įgalioti priimti sprendimo dėl skundo, grindžiamo tiesiogiai veikiančia Bendrijos teisės norma, nebent jai taikomi kompetenciją Rights Commissioner arba Labour Court suteikiantys teisės aktai.

24.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo tokius valstybės tarnybą reglamentuojančių Airijos teisės aktų ypatumus.

25.

Airijoje valstybės tarnybos darbuotojai įdarbinami nuolatiniais arba nenuolatiniais valstybės tarnautojais.

26.

Nuolatinis valstybės tarnautojas į pareigas skiriamas viešo konkurso būdu, todėl draudžiama į nuolatinio valstybės tarnautojo pareigas priimti pagal terminuotas sutartis dirbančius darbuotojus. Priešingai, nenuolatinių valstybės tarnautojų priėmimas vykdomas arba viešo konkurso būdu, arba vietiniu lygiu, o taip pat su jais gali būti sudaromos terminuotos darbo sutartys.

27.

Atitinkamose teisės normose, susijusiose su teisėmis į pensiją valstybės tarnyboje Airijoje, nustatytos skirtingos sistemos nuolatiniams ir nenuolatiniams valstybės tarnautojams. Taip pat labai skiriasi ir teisės normos dėl nuolatinių ir nenuolatinių valstybės tarnautojų atleidimo iš darbo. Praktikoje šie skirtumai pasireiškia tuo, kad darbo vieta yra labiau garantuota nuolatiniam nei nenuolatiniam valstybės tarnautojui. Priešingai, kiti, anksčiau egzistavę, skirtumai, pavyzdžiui, susiję su sveikatos draudimu, šiuo metu panaikinti.

28.

IMPACT yra profesinė sąjunga, kuri atstovauja Airijos valstybės tarnautojų interesams. Pagrindinėje byloje ginčas kyla tarp IMPACT – 91 nario atstovės, ir įvairių Airijos ministerijų, kuriose suinteresuotieji profesinės sąjungos nariai (toliau – ieškovai) dirba arba dirbo nenuolatiniais valstybės tarnautojais paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių, turinčių nevienodą trukmę, pagrindu.

29.

Visos ieškovų terminuotos darbo sutartys buvo sudarytos iki 2003 m. liepos 14 d. ir buvo pratęstos po šios datos. Kai kurie ieškovai pagrindinėje byloje pagal terminuotą darbo sutartį nepertraukiamai atitinkamose ministerijose yra išdirbę mažiau nei trejus metus ir dėl to reikalauja tik sudaryti jiems vienodas darbo sąlygas kaip ir panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams. Kiti ieškovai yra nepertraukiamai išdirbę daugiau nei trejus metus; šie, be vienodų darbo sąlygų, dar reikalauja sudaryti neterminuotas darbo sutartis.

30.

Priežastis sudaryti terminuotas darbo sutartis buvo siekis patenkinti laikinuosius poreikius arba negalėjimas užtikrinti nuolatinio atitinkamų pareigų finansavimo. Atsižvelgiant į bendrą suinteresuotųjų ministerijų praktiką, terminuotos darbo sutartys kiekvieną kartą būdavo pratęsiamos laikotarpiui nuo dvylikos iki dvidešimt keturių mėnesių. Vis dėlto prieš pat 2003 m. Įstatymo įsigaliojimą Užsienio reikalų ministerija kai kurių ieškovų pagrindinėje byloje darbo sutartis pratęsė terminuotam laikotarpiui iki aštuonerių metų.

31.

Rights Commissioner pateiktame skunde ieškovai, atstovaujami IMPACT, nurodė, kad buvo pažeistos jų teisės į vienodų sąlygų sudarymą pirmiausia dėl to, kad jų darbo užmokestis ir teisės į pensiją nebuvo tokie patys kaip nuolatinių valstybės tarnautojų; ieškovų teigimu, nuolatiniai valstybės tarnautojai yra panašioje situacijoje esantys nuolatiniai pagal darbo sutartis dirbantys asmenys. Be to, skunde ieškovai nurodė, kad suinteresuotosios ministerijos piktnaudžiavo pakartotinai pratęsdamos ieškovų terminuotas darbo sutartis.

32.

Laikotarpio nuo 2001 m. liepos 10 d. iki 2003 m. liepos 14 d., t. y. laikotarpio nuo Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos iki dienos, kurią direktyva buvo faktiškai perkelta į Airijos teisinę sistemą, atžvilgiu savo reikalavimus ieškovai grindė bendrojo susitarimo 4 ir 5 punktais bei rėmėsi tiesioginiu šių straipsnių veikimu. Laikotarpio po 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu ieškovai rėmėsi 2003 m. Įstatymo 6 straipsniu.

33.

Suinteresuotosios ministerijos ginčijo Rights Commissioner kompetenciją nagrinėti aptariamus skundus tiek, kiek jie buvo grindžiami Direktyva 1999/70. Rights Commissioner turi kompetenciją nagrinėti tik taikytinos nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamus skundus. Taip pat ministerijos tvirtino, kad asmenys nacionaliniuose teismuose negalėjo remtis bendrojo susitarimo 4 ir 5 punktais, nes jie nebuvo besąlyginiai ir pakankamai aiškūs. Be to, jos teigė, kad bendrojo susitarimo 4 punktas nesuteikė pagal terminuotą darbo sutartį dirbančiam asmeniui teisės reikalauti vienodų su darbo užmokesčiu ir pensija susijusių sąlygų, kurios suteikiamos panašioje situacijoje esančiam nuolatiniam darbuotojui.

34.

Rights Commissioner patvirtino, kad jis turi kompetenciją nagrinėti skundus, įskaitant ir susijusius su laikotarpiu nuo Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos iki dienos, kurią direktyva buvo faktiškai perkelta į Airijos teisinę sistemą. Be to, jis rėmėsi tuo, kad bendrojo susitarimo 4 punkte numatytas nediskriminavimo principas darbo sąlygų atžvilgiu apima darbo užmokestį ir teises į pensiją. Bendrojo susitarimo 4 punktas yra tiesiogiai veikiantis, o 5 punktas – toks nėra.

35.

Todėl, Rights Commissioner manymu, ieškovų skundai yra pagrįsti kitais nei bendrojo susitarimo 5 punktu. Ministerijos pažeidė ieškovų pagrindinėje byloje teises ir pagal nacionalinę teisę, ir pagal Direktyvą 1999/70, sudarydamos jiems nepalankesnes darbo sąlygas nei panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams. Šiuo atveju panašioje situacijoje esančiais nuolatiniais darbuotojais Rights Commissioner laikė nuolatinius valstybės tarnautojus.

36.

Rights Commissioner, remdamasis 2003 m. Įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, priteisė ieškovams piniginę kompensaciją nuo 2000 iki 40000 eurų, atsižvelgiant į konkretų atvejį. Be to, įpareigojo atitinkamas ministerijas sudaryti ieškovams pagrindinėje byloje vienodas darbo sąlygas kaip ir panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams. Galiausiai kai kuriems ieškovams pagrindinėje byloje Rights Commissioner pripažino teisę į neterminuotas darbo sutartis ne mažiau palankiomis sąlygomis nei taikomos panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams.

37.

Suinteresuotosios ministerijos dėl Rights Commissioner sprendimo pareiškė ieškinį Labour Court. IMPACT dėl Rights Commissioner sprendimo pateikė priešieškinį tiek, kiek šiame sprendime nurodyta, kad bendrojo susitarimo 5 punktas nėra tiesiogiai taikomas.

38.

2006 m. birželio 12 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. birželio 19 d., Labour Court (Dublinas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

39.

Vykstant procesui Teisingumo Teisme pastabas raštu bei žodžiu pateikė IMPACT, pagrindinės bylos atsakovės Airijos ministerijos, Jungtinės Karalystės vyriausybė bei Europos Bendrijų Komisija. Be to, Nyderlandų vyriausybė pateikė pastabas raštu.

40.

Pirmuoju klausimu Labour Court iš esmės siekia sužinoti, ar nacionalinis teismas privalo taikyti tiesiogiai veikiančias Bendrijos teisės nuostatas, jeigu jis, nepaisant to, kad pagal vidaus teisę jam nėra suteikta aiški kompetencija tai daryti, vis dėlto turi kompetenciją taikyti tas nuostatas į nacionalinę teisę perkeliantį teisės aktą ir jeigu kitaip asmuo galėtų tiesiogiai remtis tomis nuostatomis tik kituose nacionaliniuose teismuose ir tik esant nepalankesnėms sąlygoms.

41.

Šis klausimas iš pradžių gali atrodyti neįprastas. Norint jį geriau suvokti, reikia susipažinti su Airijos teismų kompetencijos sistema.

42.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad Airijoje Rights Commissioners ir Labour Court yra įgalioti priimti sprendimus tik tiek, kiek ši kompetencija šioms institucijoms suteikta teisės aktais. Nei Rights Commissioners, nei Labour Court nėra aiškiai įgalioti priimti sprendimo dėl skundo, grindžiamo tiesiogiai veikiančia Bendrijos teisės norma, nebent jai taikomi kompetenciją Rights Commissioner arba Labour Court suteikiantys teisės aktai.

43.

Tuo remdamosi suinteresuotosios ministerijos, kaip pagrindinės bylos atsakovės, ginčijo Rights Commissioner ir Labour Court kompetenciją nagrinėti ieškovų skundus tiek, kiek jie buvo tiesiogiai grindžiami Direktyva 1999/70.

44.

Ši problema dėl kompetencijos praktiškai reikšminga laikotarpiui iki 2003 m. liepos 14 d., kai Direktyva 1999/70 dar nebuvo perkelta į Airijos teisinę sistemą. Būtent šiuo laikotarpiu ieškovai tiesiogiai remiasi minėta direktyva ir prie jos pridėtu bendruoju susitarimu dėl darbo pagal terminuotas sutartis.

45.

Nei Direktyvoje 1999/70, nei bendrajame susitarime dėl darbo pagal terminuotas sutartis nėra savarankiškų jurisdikcijos taisyklių, skirtų nagrinėti ginčus, kylančius dėl su šiais teisės aktais susijusių reikalavimų. Atvirkščiai, šiuo požiūriu bendrojo susitarimo 8 punkto 5 dalyje aiškiai nukreipiama į nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir praktiką.

46.

Taigi, norint atsakyti į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą, atskaitos taškas yra valstybių narių proceso autonomijos principas ( 15 ): pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nesant šį klausimą reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, procesines taisykles ( 16 ).

47.

Šios proceso autonomijos prasme Teisingumo Teismas iš esmės neprivalo prisidėti sprendžiant jurisdikcijos klausimus, nes nacionalinių teismų sistemos požiūriu tai priklauso nuo tam tikros Bendrijos teise pagrįstos teisinės situacijos kvalifikavimo ( 17 ).

48.

Vis dėlto iš lojalumo Bendrijai principo (EB 10 straipsnis) matyti, kad valstybės narės, įskaitant ir nacionalinius teismus, vadovaudamosi proceso autonomija, turi užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių teisminę gynybą ( 18 ); valstybės narės veiksmingą šių teisių apsaugą turi užtikrinti kiekvienu atveju ( 19 ).

49.

Šios taisyklės yra veiksmingos teisminės gynybos principas, kuris pagal nusistovėjusią teismų praktiką yra bendrasis Bendrijos teisės principas ir yra sudėtinė Bendrijoje saugomų pagrindinių teisių dalis ( 20 ) išraiška, taigi, taikydamos Bendrijos teisę valstybės narės privalo laikytis šio principo ( 21 ).

50.

Vis dėlto siekiant kiekvienu atveju veiksmingai užtikrinti Bendrijos teise pagrįstas individualias teises, asmeniui turi būti tinkamai užtikrinama teisė kreiptis į nacionalinius teismus. Šią teisę iš esmės reglamentuoja teismų kompetencijos nustatymo taisyklės ir turimų teisių gynimo priemonių procesinės taisyklės. Šiuo požiūriu kompetencijos nustatymo ir procesinės taisyklės iš esmės nesiskiria: dėl nepalankios procesinės taisyklės lygiai taip pat, kaip ir dėl nepalankios kompetenciją apibrėžiančios nuostatos, asmeniui gali būti labai sunku pasinaudoti savo teise kreiptis į nacionalinius teismus.

51.

Todėl ir kompetencija, ir ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, procesinės taisyklės negali būti nepalankesnės nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 22 ).

52.

Taikant šiuos lygiavertiškumo ir veiksmingumo kriterijus, reikia išsiaiškinti, ar suderinama su Bendrijos teise yra tai, kad tokiu atveju, koks yra nagrinėjamas, Airijos darbo teismams (sudarytiems iš Rights Commissioners ir Labour Court) nesuteikiama kompetencija priimti sprendimo dėl tiesiogiai Direktyva 1999/70 arba bendruoju susitarimu grindžiamų ieškinių, susijusių su laikotarpiu iki 2003 m. liepos 14 d., atžvilgiu ir vietoj to ieškovams, norintiems pareikšti ieškinius, nurodyta kreiptis į Airijos bendrosios kompetencijos teismus.

53.

Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis yra tiesiogiai susipažinęs su ieškinių pareiškimo procesinėmis taisyklėmis nacionalinėje teisėje, privalo nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje buvo laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Vis dėlto, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliekamą vertinimą, Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui gali suteikti būtiną su Bendrijos teisės reikalavimais susijusią informaciją ( 23 ).

54.

Atsižvelgiant į veiksmingumo principą, pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovams netaptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku pasinaudoti savo iš Direktyvos 1999/70 arba bendrojo susitarimo kylančiomis teisėmis, jeigu laikotarpio iki 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu jiems būtų uždrausta pasinaudoti teise kreiptis į Airijos darbo teismus ir vietoj to būtų nurodyta pareikšti ieškinius Airijos bendrosios kompetencijos teisme.

55.

Vien tai, kad tam tikri ieškiniai valstybėje narėje gali būti pareikšti ne visuose nacionaliniuose teismuose, o tik konkrečiame teisme, dar nereiškia, kad pažeidžiamas veiksmingumo principas. Priešingai, tam tikra teismų sistemos specializacija gali atitikti teisėtą poreikį; ji padeda kuo veiksmingiau organizuoti teisingumo administravimą ir daugelyje valstybių narių pasireiškia įvairiausiomis formomis.

56.

Akivaizdu, kad bet kuriuo atveju, vykstant procesui Airijos bendrosios kompetencijos teismuose, iš principo asmenys gali tiesiogiai remtis Direktyvos 1999/70 arba bendrojo susitarimo nuostatomis. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija bendrosios kompetencijos teismuose ieškovai galėjo pareikšti ieškinį Airijos valstybei, kaip darbdavei, ir taip tiesiogiai prašyti suteikti teisinę apsaugą dėl tariamo jų teisių, kylančių iš direktyvos, pažeidimo ( 24 ); jokiu būdu nebūtų ribojama ieškovų teisė prašyti pagalbinės teisinės apsaugos, pareiškiant ieškinį Airijos valstybei atlyginti žalą, patirtą dėl pavėluoto Direktyvos 1999/70 perkėlimo ( 25 ).

57.

Vis dėlto nagrinėjama byla išsiskiria tuo, kad ieškovai Bendrijos teise pagrįstus ieškinius savo darbdaviams pareiškia tiek laikotarpio iki 2003 m. liepos 14 d. – taigi iki Direktyvos 1999/70 perkėlimo į Airijos teisinę sistemą termino pabaigos, – tiek laikotarpio po šios datos atžvilgiu.

58.

Ieškovai savo ieškinius, susijusius su laikotarpiu iki 2003 m. liepos 14 d., tiesiogiai kildina iš direktyvos arba bendrojo susitarimo, o laikotarpio po 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu jie remiasi direktyvą į Airijos teisę perkeliančiu 2003 m. Įstatymu. Vis dėlto, nepaisant šio formaliai skirtingo teisinio pagrindo, ieškovai, kaip ir pagal terminuotą sutartį dirbantys darbuotojai, ir laikotarpio iki 2003 m. liepos 14 d., ir laikotarpio po šios datos atžvilgiu naudojasi tokia pačia apsauga, kuri galiausiai visuomet kildinama iš Direktyvos 1999/70.

59.

Jeigu laikotarpio iki Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos atžvilgiu ieškovams būtų įmanoma tiesiogiai remtis šia direktyva tik vykstant procesui Airijos bendrosios kompetencijos teismuose, o ne darbo teismuose, tai tokiu atveju jie būtų faktiškai priversti kelti dvi analogiškas bylas tam, kad pasinaudotų jiems pagal Bendrijos teisės nuostatas suteikiama apsauga: vieną bylą bendrosios kompetencijos teisme laikotarpio iki – pavėluoto – direktyvos perkėlimo į Airijos teisę termino pabaigos atžvilgiu, o kitą – darbo teisme laikotarpio nuo direktyvos perkėlimo pabaigos atžvilgiu.

60.

Atsakovės, Airijos ministerijos, su tuo nesutinka ir teigia, kad ieškovai būtų galėję išvengti tokios dvigubos naštos, jeigu iš pat pradžių būtų pareiškę ieškinius tik Airijos bendrosios kompetencijos teismuose. Airijos ministerijos tvirtina, kad Airijos darbo teismų kompetencija yra fakultatyvi ( 26 ), todėl laikotarpio po 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu ieškovai nebuvo įpareigoti kreiptis į Rights Commissioners ir Labour Court. Priešingai, jie visus savo ieškinius būtų galėję pareikšti Airijos bendrosios kompetencijos teismuose, nepaisant to, ar jie susiję su laikotarpiu iki 2003 m. liepos 14 d., ar su laikotarpiu po šios datos.

61.

Teismo posėdyje IMPACT kategoriškai nesutiko su pastaraisiais argumentais. IMPACT nuomone, pagal 2003 m. Įstatymą Airijos darbo teismų kompetencija yra privaloma. Bet kuriuo atveju ginčų dėl terminuoto darbo nagrinėjimas bendrosios kompetencijos teismuose kol kas neturėjo jokios praktinės reikšmės.

62.

Šioje byloje Teisingumo Teismas neprivalo pareikšti savo nuomonės dėl nacionalinės teisės aiškinimo. Atribodamas Bendrijos ir nacionalinių teismų kompetenciją, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytą faktinį ir teisinį prejudicinių klausimų kontekstą ( 27 ). Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal 2003 m. Įstatymą Airijos darbo teismų kompetencija yra privaloma ( 28 ).

63.

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ieškovai iš tiesų turėtų inicijuoti du procesus skirtinguose teismuose, siekdami visiškai pasinaudoti apsauga, į kurią jie, kaip pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai, turi teisę pagal Direktyvą 1999/70 arba bendrąjį susitarimą. Dėl tokios dvigubos naštos, susijusios su dviem procesais ir su kiekvienu jų susijusiais ypatumais ir rizika, ieškovams būtų ypač sunku veiksmingai pasinaudoti savo apsauga, kurią jiems, kaip pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, užtikrina Bendrijos teisė. Tai prieštarauja veiksmingumo principui.

64.

Tačiau net jeigu Airijos darbo teismų kompetencija būtų tik fakultatyvi, bet kuriuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog tai yra specializuoti teismai, kuriems Airijos teisės aktų leidėjas, perkeldamas Direktyvą 1999/70, pavedė nagrinėti darbo bylas, kylančias iš terminuotų darbo santykių. Prieš kreipiantis į tokį specializuotą teismą, turi būti visiškai įmanoma įgyvendinti apsaugą, kurią suteikia direktyva pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams. Iš esmės visada kalbama apie tą pačią apsaugą, nesvarbu, ar ji išplaukia iš direktyvos tiesiogiai, ar tik netiesiogiai – iš direktyvą perkeliančio nacionalinio įstatymo ( 29 ).

65.

Teismų kompetencijos, susijusios, viena vertus, su direktyvos ir, kita vertus, su ją perkeliančio nacionalinio įstatymo taikymu, atskyrimas aiškiai apsunkintų veiksmingą apsaugos, nustatytos suinteresuotiesiems darbuotojams Bendrijos teisės aktuose, įgyvendinimą. Be to, šitaip netektų prasmės tiesioginis Bendrijos teisės veikimas, skirtas nacionalinių valdžios institucijų neveikimo atveju iš Bendrijos teisės kylančioms asmens teisėms veiksmingai įgyvendinti ( 30 ).

66.

Veiksmingumo principas reikalauja, kad prieš kreipiantis į teismą, kuris privalo taikyti nacionalinius direktyvą perkeliančius teisės aktus, iki direktyvos perkėlimo taip pat būtų įmanoma pareikšti tiesiogiai iš šios direktyvos kylančius ieškinius.

67.

Lygiavertiškumo principas yra bendro lygybės ir nediskriminavimo principo, reikalaujančio, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos nevienodai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas, išraiška ( 31 ).

68.

Kaip jau nurodyta, ieškovų pareikštais ieškiniais Airijos darbo teismuose siekiama įgyvendinti apsaugą, kurią jiems, kaip pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, užtikrina Bendrijos teisė ( 32 ). Kaip jau minėta, šiuo atveju ir laikotarpio iki 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu, ir laikotarpio po šios datos atžvilgiu kalbama apie tą pačią apsaugą, kuri galiausiai grindžiama Direktyva 1999/70, nesvarbu, ar ji išplaukia iš direktyvos tiesiogiai, ar tik netiesiogiai – iš direktyvą perkeliančio nacionalinio įstatymo.

69.

Taigi jeigu ieškovams, siekiantiems įgyvendinti kai kurias savo teises – būtent tas, kurios susijusios su laikotarpiu iki 2003 m. liepos 14 d., – nurodoma kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus pareiškiant ieškinius savo darbdaviams, tai – priešingai nei mano atsakovės ministerijos – šiuos ieškinius būtent reikia nagrinėti kaip lygiaverčius ieškiniams, kurie turi būti pateikti darbo teismuose. Abiejų rūšių ieškiniai skirti tai pačiai, iš direktyvos kylančiai apsaugai pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams įgyvendinti, o lygiavertiškumo principas reikalauja, kad tiesiogiai direktyva grindžiamo ieškinio pareiškimo sąlygos nebūtų nepalankesnės nei taikomos direktyvą perkeliančiu nacionaliniu įstatymu grindžiamam ieškiniui.

70.

Šiuo pagrindu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti tariamai vienodų ieškinių, nustatytų pagal nacionalinę teisę, dalyką ir esminius požymius; jis turi įvertinti atitinkamas procesines taisykles jas nagrinėdamas bendrame kontekste, taigi turi atsižvelgti į taikytinų nuostatų vietą procese, vykstančiame įvairiose nacionalinėse instancijose, o taip pat į šio proceso eigą ir ypatumus ( 33 ).

71.

Lygiavertiškumo principas pažeidžiamas, pavyzdžiui, jeigu suinteresuotasis asmuo, kuris remiasi iš Bendrijos teisinės sistemos kylančia teise, priverstas patirti papildomų išlaidų ir sugaišti daugiau laiko negu tuo atveju, jei pareikštų ieškinį tik pagal nacionalinę teisę ( 34 ).

72.

Šioje byloje, remiantis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, akivaizdžiai skiriasi ieškiniai, kuriuos pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai kaip ieškovai gali pareikšti savo darbdaviui, Rights Commissioner arba Labour Court, ir ieškiniai, kuriuos jie gali pareikšti Airijos bendrosios kompetencijos teismuose.

73.

Taigi procesas Airijos bendrosios kompetencijos teismuose yra daug formalesnis, sudėtingesnis, sukeliantis daugiau išlaidų ir ilgesnis. Reikia mokėti žyminį mokestį, bylą pralaimėjusi šalis turi padengti bylinėjimosi išlaidas, o šalių atstovais teisme negali būti profesinės sąjungos arba darbdavių federacijos, o tik advokatai ( 35 ). Atvirkščiai, skundams Rights Commissioner ir Labour Court taikoma supaprastinta procedūra, kurioje šalims gali atstovauti bet koks asmuo, pirmiausia profesinė sąjunga arba darbdavių konfederacija; bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos ir nemokamas žyminis mokestis.

74.

Atsakovės, Airijos ministerijos, Teisingumo Teisme iš dalies nesutiko su šitaip apibūdinta ir įvertinta Airijos proceso teise. Vis dėlto šiuo klausimu pakanka nurodyti, kad, nagrinėdamas prašymą dėl prejudicinio sprendimo, Teisingumo Teismas neturi nuspręsti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas nacionalinių nuostatų išaiškinimas yra teisingas ( 36 ). Priešingai, Teisingumo Teismas, atribodamas Bendrijos ir nacionalinių teismų kompetenciją, turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą ( 37 ).

75.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad šioje byloje visos galimos teisių gynimo priemonės Airijos bendrosios kompetencijos teismuose, kaip atrodo, yra nepalankesnės nei tos, kuriomis galima naudotis Rights Commissioner ir Labour Court. Konkrečiai kalbant, tai reiškia, kad asmenims, esantiems tokioje padėtyje kaip ieškovų, tenka didesnė finansinė rizika, ir neleidžiama, kad jiems teisme atstovautų profesinės sąjungos.

76.

Pareiškę tiesiogiai Bendrijos teise grindžiamus ieškinius laikotarpio iki Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos atžvilgiu, suinteresuotieji asmenys būtų nepalankesnėje padėtyje nei tuo atveju, jei jie laikotarpio nuo šios direktyvos perkėlimo pabaigos atžvilgiu pareikštų direktyvą į Airijos teisę perkeliančiu įstatymu grindžiamus ieškinius.

77.

Tiek, kiek Airijos darbo teismų kompetencija laikotarpio po 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu laikoma privaloma, nepalankesnių sąlygų sudarymu darbuotojams, šiuo atveju ieškovams, būtų galima pripažinti ir tai, jog jie – kaip jau minėta kitame kontekste ( 38 ) – būtų faktiškai priversti inicijuoti dvi analogiškas bylas tam, kad pasinaudotų apsauga, jiems suteikta pagal Bendrijos teisės nuostatas: vieną bylą bendrosios kompetencijos teisme laikotarpio iki Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos atžvilgiu, o kitą bylą – darbo teisme laikotarpio po šios direktyvos perkėlimo pabaigos atžvilgiu. Atvirkščiai, jeigu jų ieškiniai būtų grindžiami tik Airijos teise, o ne papildomai dar ir Bendrijos teise, reikėtų inicijuoti tik vieną bylą, kuri bet kuriuo atveju būtų nagrinėjama Airijos darbo teisme.

78.

Nepalankesnių sąlygų sudarymo ieškovams negalima pateisinti, pavyzdžiui, tuo, kad laikotarpiu iki 2003 m. liepos 14 d. nebuvo Direktyvą 1999/70 į Airijos teisę perkeliančio įstatymo, kuriuo būtų buvę galima pagrįsti Airijos teismų kompetenciją. Valstybė narė negali privačių asmenų atžvilgiu remtis įsipareigojimo perkelti direktyvą neįvykdymu ( 39 ).

79.

Taigi uždraudus ieškovams laikotarpio iki 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu kreiptis į Airijos darbo teismus ir vietoj to nurodžius jiems kreiptis į Airijos bendrosios kompetencijos teismus, būtų pažeistas lygiavertiškumo principas.

80.

Remiantis nurodytais argumentais, pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, šiuo atveju ieškovams, nurodžius kreiptis į Airijos bendrosios kompetencijos teismus laikotarpio iki 2003 m. liepos 14 d. atžvilgiu ir uždraudus jiems kreiptis į Airijos darbo teismus, pažeidžiamas ir veiksmingumo, ir lygiavertiškumo principai.

81.

Iš lojalumo Bendrijai principo (EB 10 straipsnis) matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai yra įmanoma, turi aiškinti su savo kompetencija susijusias nuostatas ir jame pareikštiems ieškiniams taikomas procesines taisykles taip, kad būtų užtikrinta veiksminga iš Direktyvos 1999/70 ir bendrojo susitarimo kylančių asmenų teisių apsauga ( 40 ).

82.

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šioje byloje Labour Court mano, kad jo kompetenciją galima aiškinti kaip suderinamą su Bendrijos teise, kad jį būtų galima pripažinti turinčiu kompetenciją nagrinėti ieškinius, susijusius ne tik su laikotarpiu po 2003 m. liepos 14 d., bet ir su laikotarpiu iki šios datos, ir kad būtų galima taikyti tiesiogiai veikiančias Direktyvos 1999/70 arba bendrojo susitarimo nuostatas.

83.

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje, atsižvelgdamas į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo taikyti tiesiogiai veikiančias Direktyvos 1999/70 arba bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatas, siekiant kiekvienu atveju veiksmingai užtikrinti iš šių nuostatų kylančių individualių teisių apsaugą ( 41 ).

84.

Taigi galima daryti tokią tarpinę išvadą:

Remdamasis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, nacionalinis teismas privalo taikyti tiesiogiai veikiančias Bendrijos teisės nuostatas, jeigu jis, nepaisant to, kad pagal vidaus teisę jam nėra suteikta aiški kompetencija tai daryti, vis dėlto turi kompetenciją taikyti šias nuostatas perkeliantį nacionalinį teisės aktą, priimtą vėliau už tas nuostatas, ir jeigu kitaip asmuo laikotarpio iki tas nuostatas perkeliančio nacionalinio teisės akto priėmimo atžvilgiu galėtų tiesiogiai remtis tomis nuostatomis tik kituose nacionaliniuose teismuose ir tik esant nepalankesnėms sąlygoms.

85.

Antrasis klausimas pateikiamas tik į pirmąjį klausimą atsakius teigiamai, kaip kad aš siūliau ( 42 ). Šiuo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalis ir 5 punkto 1 dalis veikia tiesiogiai, kad asmenys galėtų remtis šiomis nuostatomis teisme.

86.

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką direktyvos nuostatos gali veikti tiesiogiai ( 43 ): visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios; jomis galima remtis, jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos įgyvendinimo priemonės ginčijant bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinės teisės nuostatą; arba tuo atveju, jei jos apibrėžia teises, kuriomis asmenys gali remtis valstybės atžvilgiu ( 44 ). Tiesiogiai veikiančiomis direktyvos nuostatomis galima remtis taip pat valstybės, kaip darbdavės, atžvilgiu ( 45 ).

87.

Šią Teisingumo Teismo praktiką besąlygiškai galima taikyti bendriesiems susitarimams. Nors dėl jų turinio socialiniai partneriai derasi Bendrijos lygmeniu (EB 139 straipsnio 1 dalis), vis dėlto jie įtraukiami į juos įgyvendinti priimtas Tarybos direktyvas (EB 139 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su EB 137 straipsniu) ir turi atitinkamą teisinę galią.

88.

Nors Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę išaiškinti šioje byloje nagrinėjamas bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatas ( 46 ), tačiau jis dar nepateikė savo nuomonės dėl tiesioginio šių nuostatų taikymo ( 47 ).

89.

Antrojo klausimo pirma dalis (2 a) klausimas) susijusi su bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalies tiesioginiu veikimu. Šioje nuostatoje įtvirtintas asmenų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, nediskriminavimo principas.

90.

Diskriminaciją draudžiančios nuostatos yra vienas iš klasikinių taikymo pavyzdžių, susijusių su tiesioginiu Bendrijos teisės veikimu. Tai taikoma ne tik pirminėje teisėje – ypač pagrindinėse laisvėse ir tokiose nuostatose, kokios yra EB 141 straipsnyje, – nustatytoms nediskriminavimo taisyklėms ( 48 ), bet ir toms nediskriminavimo taisyklėms, kurias Bendrijos teisės aktų leidėjas įtvirtino antrinėje teisėje, o būtent keliose darbo ir socialinėse direktyvose ( 49 ).

91.

Vis dėlto šioje byloje atsakovės, Airijos ministerijos, ginčija tiesioginį asmenų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, diskriminacijos draudimo veikimą. Pirma, jų nuomone, šis diskriminacijos draudimas yra pernelyg neaiškus turinio požiūriu; tai matyti, pavyzdžiui, iš to, kad vartojamos neapibrėžtos teisinės sąvokos ir pateikiama nuoroda į bendrojo susitarimo 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą pro rata temporis (proporcingo laiko) principą. Antra, nurodydamos minėtos nuostatos 3 dalį, atsakovės tvirtina, kad diskriminacijos draudimas nėra besąlyginis, nes valstybės narės dar turi nustatyti jo taikymo priemones.

92.

Nė vienas šių argumentų manęs neįtikina.

93.

Visų pirma, kalbant apie bendrojo susitarimo 4 punkto 3 dalį, „priemonių“, kurias turi nustatyti valstybės narės, jokiu būdu negalima pripažinti nediskriminavimo principo sąlyga. Pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, jog šios taikymo priemonės turi tik palengvinti diskriminacijos draudimo įgyvendinimą ir jo laikymąsi kiekvieną darbo dieną ( 50 ).

94.

Tokios taikymo priemonės gali būti procesinio pobūdžio, tačiau jos taip pat gali apimti ir esmines nuostatas arba gaires, iš kurių galima spręsti apie praktines pasekmes, kylančias iš diskriminacijos draudimo, arba apibūdinančias kylančias pasekmes, pavyzdžiui, remiantis tipiniais pavyzdžiais. Taip leidžiama atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės situaciją bei į konkrečių sektorių ir profesijų specifines aplinkybes ( 51 ), nesvarbu, ar tai yra nustatyta nacionalinės teisės aktuose ar kolektyvinėse sutartyse.

95.

Vien iš to, jog būtina nustatyti tokias taikymo priemones, negalima daryti išvados, kad diskriminacijos draudimas susijęs su išlyga ir kad nesant tokių priemonių asmenys negali remtis diskriminacijos draudimu ( 52 ). Atvirkščiai, jeigu nėra nustatyta taikymo priemonių, reikalinga minimali apsauga, kuri turi būti teikiama pagal terminuotą darbo sutartį dirbantiems asmenims, išplaukia iš pačio bendrojo susitarimo.

96.

Paprastai negalima tvirtinti, kad direktyvos nuostatos neveikia tiesiogiai vien dėl to, kad ši direktyva valstybėms narėms suteikia tam tikrą diskreciją ją perkeliant ( 53 ). Iš tiesų tokia diskrecija nustatyta pačioje direktyvoje, tačiau remiantis EB 249 straipsnio trečiąja pastraipa ji privaloma tik reikiamo pasiekti rezultato atžvilgiu, o nacionalinės valdžios institucijos pačios pasirenka įgyvendinimo formą ir būdus. Todėl lemiamas klausimas tiesiogiai taikant kiekvieną nagrinėjamą nuostatą turi būti toks: ar jos turinys yra pakankamai aiškus ( 54 ) ir ar kiekvienas teismas gali ją taikyti ( 55 ).

97.

Toks yra šios bylos atvejis. Pagal bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį diskriminacijos draudimas yra bendro lygybės ir nediskriminavimo principo išraiška ir juos siekiama apsaugoti darbuotojus nuo to, kad jiems, kaip pagal terminuotas sutartis dirbantiems asmenims, nebūtų taikomos nepalankesnės darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams. Tokių reikalavimų taikymas konkrečiu atveju yra viena iš klasikinių teismo funkcijų, vykdomų taikant Bendrijos teisę.

98.

Vien tai, kad Bendrijos teisės nuostata, kaip antai šiuo atveju nagrinėjamas diskriminacijos draudimas, apibūdinama kaip „principas“ ir kad joje vartojamos neapibrėžtos teisinės sąvokos, kaip antai „darbo sąlygos“ arba „įdarbinimo sąlygos“, nereiškia, jog šios nuostatos turinys nėra tikslus ir kad dėl to ji nėra tiesiogiai veikianti ( 56 ). Priešingai, abejonės, galinčios kilti aiškinant tokias sąvokas, gali būti išsklaidytos taikant prejudicinio sprendimo procedūrą ( 57 ).

99.

Šioje byloje nuoroda į objektyvias priežastis, galinčias pateisinti nevienodą požiūrį į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius asmenis ir panašioje situacijoje esančius nuolatinius darbuotojus (žr. bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį), taip pat netrukdo tiesioginiam diskriminacijos draudimo veikimui. Priešingai, nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, jog vien tai, kad išimtiniais atvejais galima netaikyti direktyvos nuostatų nereiškia, kad šios nuostatos negali veikti tiesiogiai ( 58 ).

100.

Galimybė nevienodai vertinti dėl objektyvių aplinkybių pripažįstama visų Bendrijos teisėje nustatytų diskriminacijos draudimų atveju ( 59 ). Jos aiškus įtvirtinimas bendrojo susitarimo tekste tėra deklaratyvaus pobūdžio tikslinantis priedas, kuris nustato tai, kas yra akivaizdu, ir kuris jokiu būdu nemažina diskriminacijos draudimo turinio aiškumo.

101.

Bendrojo susitarimo 4 punkto 2 dalyje pateikta nuoroda į pro rata temporis principą, ją patikslinant: „tam tikrais atvejais“, atlieka panašią aiškinimo funkciją. Galiausiai, ji įrodo tik tai, kas apskritai išplaukia iš nediskriminavimo principo: be objektyvaus pagrindo pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti sudarytos nepalankesnės darbo sąlygos negu panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams. Vis dėlto pagal terminuotas darbo sutartis nedidelis dirbančių asmenų darbo stažas gali būti būtent ta objektyvi priežastis, dėl kurios jiems suteikiamos ne visos nustatytos privilegijos (pro rata temporis), o tik jų dalis ( 60 ). Ar tai yra toks atvejis ir kada yra pripažįstama esant tokį atvejį, priklauso nuo kiekvienos bylos konkrečių aplinkybių įvertinimo. Bet kuriuo atveju dėl nuoroda į pro rata temporis principą nepakeičia ir taip aiškaus diskriminacijos draudimo turinio.

102.

Taigi, bendrai paėmus, bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje įtvirtintas nediskriminavimo principas atitinka visas sąlygas, reikalingas jam taikyti tiesiogiai.

103.

Vis dėlto, taikydamas nediskriminavimo principą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įsitikinti, kad Airijos valstybės tarnyboje dirbantys nuolatiniai valstybės tarnautojai iš tikrųjų gali būti laikomi panašioje situacijoje esančiais nuolatiniais darbuotojais pagal terminuotą darbo sutartį dirbančių nenuolatinių valstybės tarnautojų, kokie yra ieškovai, atžvilgiu. Tai priklauso nuo bendro visų konkrečios bylos aplinkybių įvertinimo. Kalbant apie tai, tik tarp kitko reikėtų pažymėti, kad, pavyzdžiui, Europos viešosios tarnybos atžvilgiu Bendrijos teismai atsisakė pareigūnus lyginti su kitais Europos Bendrijų tarnautojais ( 61 ).

104.

Be to, reikėtų nurodyti dėl galimo nediskriminavimo principo pažeidimo kilsiančias teisines pasekmes: pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, iki bus vienodą požiūrį atkurianti priemonė, neprivilegijuotai kategorijai priklausantiems asmenims suteikiamos tos pačios privilegijos kaip ir priklausantiesiems privilegijuotai kategorijai; nacionalinis teismas neturi taikyti jokios diskriminacinės nacionalinės nuostatos, neprašydamas ar nelaukdamas, kad įstatymų leidėjas ją pirmiau panaikintų, ir neprivilegijuotos grupės nariams turi taikyti tą pačią tvarką, kuri taikoma asmenims iš kitos grupės ( 62 ).

105.

Antrojo klausimo antra dalimi (2 klausimo b dalis) Labour Court siekia sužinoti, ar bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punkto 1 dalis veikia tiesiogiai. Pagal šią nuostatą valstybės narės įpareigojamos priimti vieną ar kelias joje nurodytas priemones, kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

106.

Ir IMPACT, ir Komisija mano, kad bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis gali būti taikoma tiesiogiai. Nors IMPACT besąlygiškai tvirtina, jog ši nuostata yra tiesiogiai veikianti, Komisija pateikia nuosaikesnę nuomonę: anot jos, nuostata yra tiesiogiai veikianti tik tiek, kiek nustatyta, kad terminuota darbo sutartis ar terminuoti darbo santykiai pratęsiami su sąlyga, kad egzistuoja objektyvi priežastis; bet kuriuo atveju taip yra tuomet, kai suinteresuotosios valstybės narės per direktyvos perkėlimo terminą nepriėmė kitokių su 5 punkto 1 dalimi suderinamų priemonių.

107.

Atvirkščiai, ir atsakovės Airijos ministerijos, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apskritai atmeta tiesioginį veikimą; jie nurodo, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms suteikiama didelė diskrecija.

108.

Turiu pažymėti, kad pastaroji nuomonė yra priimtinesnė.

109.

Žinoma, bendrasis susitarimas grindžiamas prielaida, kad darbo stabilumas yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas, o atvejai, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys, laikomi galimu piktnaudžiavimo darant žalą darbuotojams šaltiniu ir prisideda prie pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų situacijos neapibrėžtumo ( 63 ). Dėl to socialiniai partneriai siekė „sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“ ( 64 ).

110.

Vis dėlto šiuo požiūriu bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje nustatyta tik bendro pobūdžio valstybių narių pareiga savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti vieną ar keletą toliau išvardytų priemonių, jei toje valstybėje narėje dar nebuvo lygiaverčių teisinių priemonių:

111.

Taigi nors valstybės narės įpareigotos nustatyti bent vieną iš 5 punkto 1 dalies a–c papunkčiuose nurodytų veiksmingų ir privalomų priemonių, skirtų išvengti piktnaudžiavimo ( 65 ), tačiau bendrajame susitarime aiškiai nenustatyta kokių. Priešingai, valstybės narės gali pasirinkti iš trijų lygiaverčių priemonių rūšių, iš kurių vieną arba kelias, naudodamosi savo didele diskrecija, valstybės narės turi įgyvendinti veiksmingu ir direktyvos tikslą atitinkančiu būdu ( 66 ). Todėl reikia atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės situaciją bei į aplinkybes, susijusias su konkrečiais sektoriais ir profesijomis ( 67 ).

112.

Taigi valstybė narė nebūtinai privalo pasirinkti pirmąją iš trijų išvardytų priemonių. Niekas nedraudžia jai vietoj objektyvių priežasčių nustatyti tik maksimalią bendrą paeiliui nustatomų darbo santykių trukmę arba maksimalų terminuotų darbo santykių pratęsimų skaičių, tuo siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui.

113.

Tai, kad nesiimama dviejų kitų galimų priemonių, taip pat nereiškia, jog, pasibaigus Direktyvos 1999/70 perkėlimo terminui, atitinkama valstybė narė galėjo pasirinkti tik pirmąją priemonę. Tik pasibaigus direktyvos perkėlimo terminui, paaiškėja, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimo perkelti direktyvą į nacionalinę teisę. Vis dėlto kadangi nėra nustatyta priemonių pirmenybės santykio, renkantis vieną iš trijų bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a–c papunkčiuose nurodytų priemonių, vien remiantis valstybės narės įsipareigojimo perkelti direktyvą neįvykdymu negalima daryti išvados, kad ši nuostata arba jos atskiros dalys taikytinos tiesiogiai.

114.

Skirtingai nei teigia Komisija, reikalavimas nurodyti objektyvią priežastį, pateisinančią terminuotų darbo santykių pratęsimą, taip pat nėra tas mažiausias bendravardiklis, kuris neteisingo perkėlimo į nacionalinę teisę atveju kaip minimalus turinys galėtų būti išgautas iš bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies nuostatos.

115.

Tik pirmoje iš trijų pasirenkamų priemonių, ją perkėlus į nacionalinę teisę, apskritai keliamas reikalavimas nurodyti objektyvias priežastis, pateisinančias terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių pratęsimą. Priešingai, kitos dvi priemonės nebūtinai susijusios su tokiu pateisinimu. Tol, kol neviršijama pagal direktyvą nustatyta maksimali bendra trukmė arba maksimalus pratęsimų skaičius, net nesant objektyvios priežasties, galima pratęsti terminuotus darbo santykius, nepažeidžiant bendrojo susitarimo nuostatų.

116.

Bendrojo susitarimo bendrosios dalies 7 punkte ypač akcentuojama, kad terminuotų darbo sutarčių, grindžiamų objektyviomis priežastimis ( 68 ), taikymas neleidžia piktnaudžiauti. Tačiau tai nereiškia, kad, tik esant objektyvioms priežastims, pateisinančioms terminuotų darbo sutarčių sudarymą, terminuotos sutartys yra apskritai teisėtos ir kad, nesant objektyvių priežasčių, iš karto jos turėtų būti laikomos piktnaudžiavimu. Priešingu atveju bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies b ir c papunkčiuose nurodytos priemonės būtų perteklinės.

117.

Be to, kitokios išvados neleidžia daryti ir išimtinis terminuotų darbo santykių pobūdis ( 69 ). Bendrasis susitarimas neabejotinai grindžiamas prielaida, kad neterminuotos darbo sutartys yra bendriausia darbo santykių forma ( 70 ) ir kad terminuotos darbo sutartys, kaip akcentuoja Teisingumo Teismas, „tik tam tikromis aplinkybėmis“ atitinka darbdavių ir darbuotojų interesus ( 71 ). Tačiau tai nereiškia, kad sudarant arba pratęsiant terminuotas darbo sutartis visuomet reikalinga objektyvi priežastis. Išimtinį terminuotų darbo sutarčių pobūdį nacionalinėje teisėje valstybės narės gali pabrėžti ir kitokiu būdu, būtent nustatydamos maksimalią bendrą trukmę (5 punkto 1 dalies b papunktis) arba maksimalų pratęsimų skaičių (5 punkto 1 dalies c papunktis).

118.

Taigi, bendrai nagrinėjama byla panaši ne į Komisijos nurodytą bylą Francovich ir kt. – iš toje byloje nagrinėjamos direktyvos bet kuriuo atveju buvo galima nustatyti minimalų apsaugos turinį ( 72 ), – o labiau į Labour Court nurodytą bylą Von Colson ir Kamann, kurioje valstybėms narėms nebuvo numatyta atitinkama priemonė ir joms buvo palikta didelė diskrecija, pasirenkant priemonių, kurių reikia imtis, rūšį ( 73 ).

119.

Taigi bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis apskritai neatitinka sąlygų, reikalingų jai taikyti tiesiogiai.

120.

Priešingai, jeigu būtų pritarta bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies tiesioginiam taikymui taip, kaip siūlo Komisija, tuomet reikėtų užtikrinti, kad tinkamai bus atsižvelgiama į suinteresuotųjų darbuotojų apsaugą. Nors bendrasis susitarimas nenustato bendros valstybių narių pareigos numatyti terminuotų darbo sutarčių pakeitimo neterminuotomis ( 74 ), tačiau, jeigu tik dėl neteisėto terminuotų darbo sutarčių sudarymo suinteresuotieji darbuotojai iš karto prarastų savo darbą, tai prieštarautų bendrojo susitarimo apsaugos tikslui.

121.

Nepriklausomai nuo to, ar privatūs asmenys gali tiesiogiai remtis bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalimi, vis dėlto, remiantis sprendimu Francovich ir kt. ir jame nurodytomis sąlygomis, pareigų neįvykdžiusi valstybė narė gali būti įpareigota atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl neteisingo Direktyvos Nr. 1999/70 perkėlimo ( 75 ).

122.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalimi leidžiama valstybei narei, kaip darbdavei, pratęsti galiojančias terminuotas darbo sutartis gana ilgam terminui – šiuo atveju iki aštuonerių metų – laikotarpiu nuo Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos iki šią direktyvą perkeliančio nacionalinio įstatymo įsigaliojimo dienos.

123.

Šis klausimas kilo susirūpinus tuo jog, pratęsus darbo sutartis tokiems ilgiems laikotarpiams prieš pat direktyvą perkeliančio įstatymo įsigaliojimą Airijoje, suinteresuotieji darbuotojai neteko 2003 m. Įstatymu bei bendruoju susitarimu suteiktos apsaugos.

124.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo į šį klausimą atsakyti atsižvelgus į atsakymus į pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo b dalį. Todėl toliau pateikiami argumentai grindžiami prielaida, kad, kaip nurodyta pirmiau ( 76 ), bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis nėra tiesiogiai taikoma.

125.

Jeigu bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis nėra tiesiogiai taikoma, ja negalima remtis nagrinėjamų terminuotų darbo sutarčių pratęsimo iki aštuonerių metų atžvilgiu.

126.

Atsižvelgiant į draudimą sužlugdyti direktyvos tikslus, kurį nurodė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir IMPACT, negalima daryti kitokios išvados.

127.

Visos nacionalinės valdžios institucijos įpareigotos prisidėti prie direktyvoje numatyto tikslo įgyvendinimo. Ši pareiga išplaukia iš EB 10 straipsnio ir EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos nuostatų bei iš pačios direktyvos ( 77 ). Todėl jau per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių rimtai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje numatytą tikslą ( 78 ). Juo labiau taip turi būti, pasibaigus terminui perkelti direktyvą, kai visoms valdžios institucijoms taikoma pozityvi – vien tik draudimą sužlugdyti direktyvos tikslus pranokstanti – pareiga aktyviai prisidėti prie direktyvos tikslo įgyvendinimo.

128.

Vis dėlto bendruoju susitarimu dėl darbo pagal terminuotas sutartis siekiama sukurti tik bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius (žr. bendrojo susitarimo 1 dalies b papunktį ir 5 dalies 1 punktą).

129.

Airijos užsienio reikalų ministerija, viešojo sektoriaus darbdavė, negalėjo šio tikslo pažeisti sukurdama tinkamas bendrąsias sąlygas vien tik dėl to, kad prieš pat direktyvą perkeliančio nacionalinio įstatymo įsigaliojimą ji dar kartą pratęsė individualias terminuotas darbo sutartis, nors palyginti ir ilgam terminui.

130.

Nekyla abejonių, kad priemonės, kurių pagal bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį turi imtis valstybės narės, pagaliau yra skirtos neleisti veiksmingai piktnaudžiauti kiekvienu atveju ( 79 ). Vis dėlto bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalimi nesiekiama sukurti individualaus draudimo piktnaudžiauti, nepaisant a–c papunkčiuose nurodytų priemonių. Taigi toks draudimas piktnaudžiauti konkrečiais atvejais taip pat negali būti nustatytas iš bendrojo susitarimo, remiantis draudimu sužlugdyti direktyvos tikslus arba nacionalinių institucijų bendradarbiavimo pareiga (EB 10 straipsnis, skaitomas kartu su EB 249 straipsnio trečiąja pastraipa).

131.

Jeigu iki teisingo Direktyvos 1999/70 perkėlimo į nacionalinę teisę būtų siekiama įvertinti, ar kiekvienu konkrečiu atveju viešajame sektoriuje galiojančių terminuotų darbo santykių pratęsimas gali būti piktnaudžiaujamojo pobūdžio, tai iš tiesų galėtų reikštų bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies tiesioginį taikymą, kuriam reikalingos sąlygos – kaip nurodyta ( 80 ) – vis dėlto nebuvo įvykdytos.

132.

Taigi apibendrinant:

EB 10 straipsnio ir EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos nuostatos, skaitomos kartu su bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punkto 1 dalimi, leidžia valstybei narei, kaip darbdavei, pratęsti galiojančias terminuotas darbo sutartis gana ilgam terminui laikotarpiu nuo Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos iki dienos, kurią ši direktyva buvo faktiškai perkelta į nacionalinę teisę.

133.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar nacionalinis teismas dėl pareigos nacionalinę teisę aiškinti direktyvą atitinkančiu būdu privalo aiškinti pavėluotai priimtą direktyvą perkeliantį nacionalinį įstatymą kaip taikytiną atgaline data nuo šios direktyvos perkėlimo termino pabaigos.

134.

Šis klausimas keliamas tik į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakius neigiamai. Be to, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies matyti, kad tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra suinteresuotas, jog 2003 m. Įstatymo 6 straipsnis, perkeliantis į Airijos teisę pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių asmenų nediskriminavimo principą, galėtų būti taikomas atgaline data.

135.

Kadangi siūlau teigiamai atsakyti ne tik į pirmąjį, bet ir antrąjį klausimus, tai bet kuriuo atveju tiek, kiek tai susiję su nediskriminavimo principu (2 klausimo a dalis) ( 81 ), nėra tikslinga nagrinėti ketvirtąjį klausimą. Todėl toliau pateiksiu tik papildomas pastabas.

136.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir kad būtų laikomasi EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos ( 82 ).

137.

Šiuo pagrindu direktyvą atitinkančio aiškinimo principas reikalauja, kad nacionaliniai teismai, neviršydami savo jurisdikcijos, visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą nacionalinės teisės normų sistemą taikydami joje pripažintus aiškinimo būdus, siekiant užtikrinti visišką atitinkamos direktyvos veiksmingumą ir priimti ja siekiamą tikslą atitinkantį sprendimą ( 83 ). Šiuo tikslu nacionaliniai teismai privalo pasinaudoti pagal nacionalinę teisę suteikta diskrecija ( 84 ).

138.

Vis dėlto pareigą nacionalinę teisę aiškinti direktyvą atitinkančiu būdu riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai, ir ji negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem ( 85 ).

139.

Neatrodo, kad bendrieji Bendrijos teisės principai nagrinėjamu atveju trukdytų 2003 m. Įstatymo 6 straipsnį aiškinti kaip galiojantį atgaline data, bent jau tikrai ne vertikalių teisinių santykių atveju, kai darbuotojas remiasi nediskriminavimo principu viešojo sektoriaus darbdavio atžvilgiu.

140.

Nors Bendrijos teisės požiūriu pagal bendrąją taisyklę teisinio saugumo principas draudžia nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą nei jo paskelbimo diena, tačiau šio principo išimtis gali būti taikoma tuomet, kai to reikalauja viešojo intereso tikslai ir tinkamai atsižvelgta į teisėtus suinteresuotųjų asmenų lūkesčius ( 86 ). Nagrinėjamu atveju būtų galima daryti tokią išimtį.

141.

Viena vertus, direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę per nustatytą terminą neabejotinai yra su viešuoju interesu susijęs tikslas. Kita vertus, nagrinėjamu atveju viešosios valdžios institucijos sunkiai galėtų remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Jų galimi teisėti lūkesčiai išlaikyti ankstesnę situaciją nacionalinėje teisėje negali būti saugomi, nes atitinkama valstybė narė privalėjo suderinti savo nacionalinę teisinę situaciją su Bendrijos teise vėliausiai iki Direktyvos 1999/70 perkėlimo termino pabaigos.

142.

Todėl kadangi viešojo sektoriaus darbdaviai galėjo iš anksto numatyti, jog bus pakeisti teisės aktai – šiuo atveju įtrauktas nediskriminavimo principas, o tai yra privaloma pagal Bendrijos teisę – šie darbdaviai neturi teisės remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu ( 87 ). Šis požiūris pripažintinas tinkamu dar ir dėl to, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principo pripažinimas viešojo sektoriaus darbdaviams galiausiai reikštų absurdišką rezultatą, nes įsipareigojimų neįvykdžiusi valstybė narė galėtų remtis Bendrijos teisę pažeidžiančiais savo veiksmais prieš privačius asmenis ( 88 ).

143.

Vis dėlto šioje byloje nereikia galutinai išnagrinėti, ar direktyvą perkeliančio nacionalinio įstatymo taikymas atgaline data tam tikromis aplinkybėmis gali būti privalomas pagal Bendrijos teisę ir ar jį draudžia bendrieji teisės principai. Bet kuriuo atveju direktyvą atitinkančio aiškinimo principas negali nacionalinio teismo priversti contra legem taikyti nacionalinės teisės atgaline data.

144.

Nagrinėjamoje byloje Labour Court nurodo, kad Airijos teisėje nustatyta „tvirta prezumpcija“ dėl įstatymų negaliojimo atgal. Šią prezumpciją galima paneigti, tik jeigu pačios atitinkamos nuostatos formuluotė yra aiški ir nedviprasmiška arba tik jeigu kitose atitinkamo įstatymo nuostatose yra įtvirtintas aiškus ir privalomojo pobūdžio pagrindas. Labour Court teigimu, pagal 2003 m. Įstatymo 6 straipsnio formuluotę aiškiai nedraudžiamas šio straipsnio aiškinimas atgalinio poveikio prasme. Tačiau nėra jokio nedviprasmiško pagrindo, patvirtinančio tokį galiojimą atgaline data. Todėl pagal Airijos teisėje nustatytas aiškinimo taisykles neįmanoma pripažinti, kad ši nuostata galioja atgaline data.

145.

Ši informacija rodo, kad šioje byloje Labour Court mano, jog nacionalinės teisės taikymas atgaline data būtų contra legem ( 89 ). Jei taip yra, pagal Bendrijos teisę Labour Court negali būti įpareigotas pagal Bendrijos teisę nustatyti įstatymo galiojimo atgal jį aiškindamas direktyvą atitinkančiu būdu.

146.

Be to, vis dėlto reikia priminti, kad nacionalinio teismo pareiga aiškinti nacionalinę teisę direktyvą atitinkančiu būdu neapsiriboja tik atitinkamą direktyvą perkeliančio įstatymo aiškinimu, o apima visą nacionalinę teisę, įskaitant iki direktyvos priėmimo buvusią nacionalinę teisę ( 90 ).

147.

Taigi jeigu iki 2003 m. liepos 14 d. Airijos teisėje būtų įtvirtinta teisės norma arba tik bendrasis teisės principas, pagal kuriuos, pavyzdžiui, būtų uždraustas diskriminacinis, įžeidžiantis arba moralės normoms prieštaraujantis darbdavio elgesys su savo darbuotojais, tai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 1999/70 tekstą ir tikslą, privalėtų aiškinti ir taikyti šią teisės normą arba šį teisės principą direktyvą atitinkančiu būdu ( 91 ) ir ypač tinkamai atsižvelgti į šioje byloje nagrinėjamą nediskriminavimo principą, taikomą pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems asmenims (bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalis).

148.

Priešingai, dėl tokių atvejų, kai Direktyvoje 1999/70 numatytas rezultatas negali būti pasiektas aiškinimo būdu, primintina, kad pagal sprendimą Francovich ir kt. Bendrijos teisė valstybes nares įpareigoja atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl šios direktyvos neperkėlimo, jei yra įvykdytos minėtame sprendime nurodytos sąlygos ( 92 ).

149.

Taigi apibendrinant pasakytina:

Bendrijos teisė nenustato nacionaliniam teismui pareigos aiškinti pavėluotai priimtą direktyvą perkeliantį nacionalinį įstatymą kaip taikytiną atgaline data laikotarpiu nuo šios direktyvos perkėlimo termino pabaigos, jeigu pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintas normas toks aiškinimas būtų contra legem.

Nenagrinėta lieka nacionalinio teismo pareiga aiškinti kitus atitinkamos direktyvos perkėlimo termino pabaigoje galiojančius nacionalinius teisės aktus direktyvą atitinkančiu būdu bei atitinkamos valstybės narės pareiga atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl tos direktyvos neperkėlimo.

150.

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar darbo sąlygos bendrojo susitarimo 4 punkto prasme apima darbo sutarties sąlygas, susijusias su darbo užmokesčiu ir pensija.

151.

Šis labai ginčytinas klausimas keliamas tik į pirmąjį arba antrąjį klausimus atsakius teigiamai. Atsižvelgiant į mano siūlomą pateiktą pasiūlymą, kaip išspręsti pirmąją klausimą ( 93 ), reikia nagrinėti penktąjį klausimą.

152.

Ne tik IMPACT ir Komisija, bet ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad darbo sąlygos bendrojo susitarimo prasme apima ir su darbo užmokesčiu bei pensija susijusias sąlygas. Atvirkščiai, atsakovės Airijos ministerijos ir ypač Jungtinės Karalystės vyriausybė kategoriškai laikėsi visiškai priešingo požiūrio, kaip, beje, taip pat prieš metus padarė generalinis advokatas M. Poiares Maduro savo išvadoje byloje Del Cerro Alonso ( 94 ).

153.

Iš esmės ginčas kyla dėl dviejų dalykų: pirma, nesutariama dėl to, kaip turi būti suprantama darbo sąlygų sąvoka, palyginti su kitomis Bendrijos darbo ir socialinėmis direktyvomis. Antra, skiriasi nuomonės dėl Direktyvos 1999/70 teisinio pagrindo apimties, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pagal EB 139 straipsnio 2 dalį Tarybos sprendimai, kuriais siekiama įgyvendinti bendruosius susitarimus, leidžiami tik EB 137 straipsnyje numatytose srityse, kurios vis dėlto aiškiai nėra susijusios su darbo užmokesčiu (žr. EB 137 straipsnio 5 dalį). Toliau nagrinėsiu šiuos du klausimus atskirai.

154.

Darbo sąlygų sąvoka, kuri, atsižvelgiant į nediskriminavimo principą, yra įtvirtinta bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkte, nei aiškiai apima, nei neapima piniginių išmokų, kokie yra šioje byloje nagrinėjamas darbo užmokestis ir pensija.

155.

Keliuose anksčiau priimtuose darbo ir socialinės teisės aktuose Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai nustatė, kad tuose aktuose vartojama darbo sąlygų sąvoka apima darbo užmokestį ( 95 ). Tačiau tokios aiškios nuostatos nebuvimas nebūtinai reiškia, kad darbo užmokestis visiškai nepatenka į bendrojo susitarimo 4 punkto taikymo sritį.

156.

Taip pat ankstesnė Teisingumo Teismo praktika vienodo požiūrio į vyrus ir moteris srityje, kuria remiantis darbo sąlygos Direktyvos 76/207 redakcijos, galiojusios iki Direktyvos 2002/73 priėmimo, prasme neapima darbo užmokesčio ( 96 ), negali būti taikytina nagrinėjamos bylos atveju. Minėta Teisingumo Teismo praktika pirmiausia paaiškinama Direktyva 75/117/EEB ( 97 ), kurioje darbo užmokesčio atžvilgiu buvo nustatytos specialios nuostatos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris ( 98 ) ir kurios taikymo sritis turėjo būti atskirta nuo Direktyvos 76/207/EEB taikymo srities. Priešingai, šioje byloje nekyla tokia atskyrimo problema, susijusi su lygiagrečiai egzistuojančių teisės aktų taikymo sritimi.

157.

Reikia išaiškinti darbo sąlygų sąvoką bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto prasme. Kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, šiuo tikslu reikia atsižvelgti ne tik į šios nuostatos formuluotę, bet taip pat į jos kontekstą bei teisės aktų, kuriame ji yra, siekiamus tikslus ( 99 ).

158.

Iš bendrojo susitarimo 1 punkto a papunkčio matyti, kad jo tikslas – pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą ( 100 ). Taip jis atspindi pagrindinius Bendrijos socialinės politikos tikslus, pirmiausia įtvirtintus EB 136 straipsnio 1 dalyje, kaip antai gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimą ir deramos socialinės apsaugos užtikrinimą. Tie patys principai taip pat įtvirtinti ES sutarties ( 101 ) ir EB sutarties ( 102 ) preambulėje bei Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje ( 103 ) ir Europos socialinėje chartijoje ( 104 ).

159.

Atsižvelgiant į šiuos socialinės politikos tikslus, pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių asmenų diskriminacijos draudimas priskiriamas Bendrijos socialinės teisės principams, kurie neturėtų būti aiškinami siaurai ( 105 ). Vien tai reiškia, kad finansinių klausimų, kaip antai darbo užmokestis ir pensija, negalima besąlygiškai neįtraukti į diskriminacijos draudimo taikymo sritį.

160.

Taip pat praktinė diskriminacijos draudimo svarba darbe stipriai sumažėtų, jeigu šis draudimas būtų susijęs tik su tomis darbo sąlygomis, kurios neturi nieko bendra su darbo užmokesčiu. Taigi pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems suinteresuotiesiems asmenims negali nerūpėti, kad jie darbo aprangos ir darbo priemonių atžvilgiu būtų vertinami vienodai, kaip ir panašioje situacijoje esantys nuolatiniai darbuotojai. Vis dėlto šių darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų atžvilgiu nepalyginamai svarbiau, kad jie finansiniu požiūriu nebūtų nepalankesnėje situacijoje nei jų kolegos, dirbantys pagal neterminuotas darbo sutartis. Šis apsaugos poreikis reiškia, kad diskriminacijos draudimo taikymo sritis neturi būti apribota tik darbo sąlygomis, kurios jokiu būdu nesusijusios su darbo užmokesčiu.

161.

Be to, bendrojo susitarimo 4 punkto 2 dalyje pateikta nuoroda į pro rata temporis principą įrodo, kad į diskriminacijos draudimo taikymo sritį taip pat gali patekti piniginės išmokos. Šis principas apskritai gali būti taikomas tik dalomoms išmokoms, kurioms pirmiausia priskiriamos tokios piniginės išmokos kaip antai atlyginimas, atlyginimo priedai ir tam tikros premijos.

162.

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus argumentus, tiek iš bendrojo susitarimo 4 punkto prasmės ir juo siektino tikslo, tiek ir iš šios nuostatos konteksto matyti, kad į darbo sąlygų sąvoką įtrauktas darbo užmokestis ir pensija.

163.

Specialiai kalbant apie pensijas, vis dėlto būtina dar nustatyti apribojimą: darbo sąlygomis bendrojo susitarimo 4 punkto prasme galima laikyti tokias darbo sutarties finansines sąlygas, tik jeigu jos susijusios su išmokomis, kurioms būdingas darbdavio suteiktos senatvės pensijos arba profesinės pensijos pobūdis, o ne su išmokomis, išplaukiančiomis iš bendrų teisės aktuose numatytų socialinės apsaugos sistemų.

164.

Iš Teisingumo Teismo praktikos vienodo požiūrio į vyrus ir moteris srityje matyti, kad darbo santykiai apima tik pirmąsias išmokas, kurios suteikiamos šių santykių pagrindu ( 106 ). Ši Teisingumo Teismo praktika gali būti taikoma bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis atveju. Bendruoju susitarimu socialiniai partneriai nesiekė sureguliuoti klausimų, susijusių su įstatymais įtvirtinta socialine apsauga; priešingai, jie pripažino, jog tokie klausimai paliekami spręsti valstybėms narėms ( 107 ).

165.

Lieka išnagrinėti, ar viršesnės teisės normos nedraudžia į darbo sąlygų sąvoką bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 dalies prasme įtraukti darbo užmokesčio ir pensijos.

166.

Antrinės teisės nuostatų taikymo sritis negali teisėtai išplėsti jų teisinio pagrindo taikymo srities ( 108 ). Siekiant tai užtikrinti, antrinė teisė turi būti aiškinama ir taikoma pagal pirminę teisę; pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kai Bendrijos antrinės teisės aktą galima aiškinti įvairiais būdais, prioritetą reikia teikti EB sutartį atitinkančiam aiškinimui, o ne tokiam aiškinimui, kuris ją pažeistų ( 109 ).

167.

Todėl bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 dalis, kurioje vartojama neapibrėžta darbo sąlygų sąvoka, turi būti aiškinama, atsižvelgiant į apribojimus, kurie, esant reikalui, išplaukia iš teisinio Direktyvos 1999/70 pagrindo.

168.

Teisinis pagrindas, reikalingas Direktyvai 1999/70 priimti, buvo EB 139 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Tarybai suteikiama kompetencija EB 137 straipsnyje numatytose srityse įgyvendinti Bendrijos lygmeniu sudarytus susitarimus su socialiniais partneriais. Prie šių sričių EB 137 straipsnio 1 dalies b punkte minimos darbo sąlygos, tačiau darbo užmokestis vėlgi neįtrauktas į EB 137 straipsnio 5 dalies taikymo sritį.

169.

(Darbo) užmokesčio sąvoka, kaip tą įrodo EB 141 straipsnio 2 dalis, gali būti aiškinama plačiai ir, be įprasto bazinio arba minimalaus darbo užmokesčio, ji taip pat apima bet kokį atlyginimą grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.

170.

Tačiau vien tik šios sąvokos aiškinimas nesuteikia jokios informacijos, patvirtinančios, kad pagal EB 137 straipsnio 5 dalį šis straipsnis „netaikomas“ darbo užmokesčiui. Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į EB 137 straipsnio 5 dalies vietą Sutartyje bei šios nuostatos prasmę ir tikslą.

171.

Kaip neseniai konstatavo Teisingumo Teismas sprendime Del Cerro Alonso, EB 137 straipsnio 5 dalis kaip išimtis turi būti aiškinama siaurai ( 110 ). Taigi ši nuostata negali būti suprantama taip, kad ji iš EB 137 straipsnio taikymo srities pašalina visus tam tikrą ryšį su darbo užmokesčiu turinčius atvejus; priešingu atveju dauguma EB 137 straipsnio 1 dalyje numatytų sričių praktiškai prarastų savo reikšmę ( 111 ).

172.

Priešingai, EB 137 straipsnio 5 dalies prasmė ir tikslas yra pirmiausia apsaugoti socialinių partnerių kolektyvinių derybų autonomiją nuo pažeidimų. Tai ypač rodo glaudus darbo užmokesčio ryšys su kitomis Bendrijos kompetencijai nepriskirtomis sritimis: teisė jungtis į asociacijas, teisė streikuoti ir teisė imtis lokautų yra ypač reikšmingos nustatant darbo užmokestį, todėl EB 137 straipsnio 5 dalyje šios teisės nurodomos kartu su darbo užmokesčiu.

173.

Be to, EB 137 straipsnio 5 dalimi siekiama užkirsti kelią Bendrijos teisės aktų leidėjui Bendrijos lygmeniu unifikuoti kiekvienoje valstybėje narėje galiojantį darbo užmokesčio lygį. Bendrijos teisės aktų leidėjui taip – prireikus tik iš dalies – suvienodinus nacionalinius, regioninius ir profesinius skirtumus, susijusius su darbo užmokesčio lygiu, būtų stipriai pažeista konkurencija tarp vidaus rinkoje tebeveikiančių įmonių. Šis suvienodinimas taip pat pernelyg viršytų EB 137 straipsnio 1 dalimi siektinas priemones, kuriomis Bendrija remia ir papildo valstybių narių veiklą socialinės politikos srityje.

174.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, EB 137 straipsnio 5 dalis, pavyzdžiui, draudžia Bendrijos teisės aktų leidėjui daryti įtaką darbo užmokesčio lygiui valstybėse narėse, nustatant minimalų darbo užmokestį. Taip pat Bendrijos teisės aktų leidėjas neturėtų numatyti, pavyzdžiui, metinio infliacijos kompensavimo, nustatyti viršutinės metinio darbo užmokesčio kėlimo ribos arba nustatyti atlyginimo už viršvalandinį darbą dydžio bei priedų už pamaininį darbą, darbą švenčių dienomis bei už nakties darbą dydžio.

175.

Priešingai, EB 137 straipsnio 5 dalis nedraudžia Bendrijos teisės aktų leidėjui priimti nuostatų, turinčių finansinių pasekmių, pavyzdžiui, susijusių su darbo sąlygomis (EB 137 straipsnio 1 dalies b punktas) arba darbo aplinkos gerinimu, siekiant rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga (EB 137 straipsnio 1 dalies b punktas). Todėl Bendrija gali nustatyti, pavyzdžiui, su nacionaline darbo teise susijusius reikalavimus, suteikiančius darbuotojui teisę į mokamas metines atostogas ( 112 ).

176.

Tuo pačiu klausimu neseniai priimtame sprendime Del Cerro Alonso Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal EB 137 straipsnio 5 dalį tik darbo užmokesčio dydis nebepatenka į Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetenciją ( 113 ); jis pridūrė, kad tik kompetentingos skirtingų valstybių narių valdžios institucijos tebeturi pareigą nustatyti darbuotojų atlyginimo įvairių sudėtinių dalių dydžius ( 114 ).

177.

Priešingai nei nurodyta, klausimas, ar konkretūs darbuotojai arba jų grupės gali gauti darbo užmokestį ar atskiras jo sudedamąsias dalis, nustatytas valstybėje narėje jiems suteiktų darbo sąlygų pagrindu, patenka į EB 137 straipsnio 1 dalies b punkto ir šiuo pagrindu priimtos direktyvos taikymo sritis ( 115 ).

178.

Diskriminacijos draudimo, koks nustatytas bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkte ( 116 ), įtvirtinimas nereiškia, kad šitaip kišamasi nustatant darbo užmokesčio dydį nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu arba net įmonės lygmeniu. Tai tik užtikrina, kad tam tikros darbuotojų grupės būtų apsaugotos nuo diskriminacijos jų darbo arba įdarbinimo sąlygų atžvilgiu, o taip pat nuo finansinio pobūdžio diskriminacijos. Tokio pobūdžio diskriminacijos draudimai yra pagrindinė sudedamoji priemonių, kuriomis Bendrija remia ir papildo valstybių narių socialinę politiką ir kurių uždrausti taip pat nesiekia EB 137 straipsnio 5 dalis, dalis.

179.

Posėdyje Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtino, kad pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams turi būti suteikiamos tos pačios sudedamosios darbo užmokesčio dalys kaip ir panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams darbuotojams, tačiau nebūtinai tokio paties dydžio. Remiantis sprendimu Del Cerro Alonso EB 137 straipsnio 5 dalis suteikia kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms ir kolektyvinių sutarčių partneriams galimybę laisvai nustatyti atitinkamų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių dydį pagal terminuotas darbo sutartis ir pagal neterminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams diferenciniu būdu.

180.

Nepritariu šiai nuomonei. Nors pagal EB 137 straipsnio 5 dalį kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms ir kolektyvinių sutarčių partneriams perduodama teisė nustatyti atskirų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių dydį, tačiau ši nuostata negali tapti pretekstu diskriminuoti tam tikras darbuotojų grupes. Priešingai, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir kolektyvinių sutarčių partneriai, naudodamiesi pagal EB 137 straipsnio 5 dalį nustatytais savo įgaliojimais, turi laikytis Bendrijos teisės ( 117 ), ir ypač bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, lygybės ir nediskriminavimo principo. Taigi nevienodas požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių asmenų ir pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančių asmenų atitinkamų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių dydžio atžvilgiu yra reikšmingas tik tuo atveju, jeigu jis yra objektyviai pagrįstas. Beje, nieko kito nenurodoma bendrojo susitarimo 4 punkte, kaip ir nuorodoje į bendrojo susitarimo 4 punkto 2 dalyje įtvirtintą pro rata temporis (proporcingo laiko) principą.

181.

Bendrai paėmus, EB 5 straipsnio 5 dalis nedraudžia į darbo sąlygų sąvoką bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto prasme įtraukti darbo užmokesčio ir pensijos.

182.

Todėl apibendrinant pasakytina:

Darbo sąlygos bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto prasme apima darbo sutarties sąlygas, susijusias su darbo užmokesčiu. Tas pats taikoma darbo sutarties sąlygoms, susijusioms su pensijomis, jeigu pastarosioms būdingas darbdavio mokamos senatvės pensijos arba profesinės pensijos pobūdis.

183.

Atsižvelgdama į prieš tai išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Labour Court Dublin pateiktus klausimus atsakyti taip: