1. 

Šiose bylose Teisingumo Teismo klausiama, ar skaičiavimo būdas, kurį taiko Komisija, nustatydama gamybos mokesčių, skirtų bendram cukraus sektoriaus rinkų organizavimui finansuoti, sumą, yra pagrįstas. Gamybos mokesčiais visų pirma siekiama padengti Bendrijos išlaidas dėl eksporto grąžinamųjų išmokų arba mokėjimų, kurie tam tikromis aplinkybėmis išmokami kompensuojant cukraus gamintojams už tai, kad pasaulinės cukraus kainos paprastai yra mažesnės už Bendrijos remiamą kainą. Keletas cukraus gamintojų ginčija gamybos mokesčių apskaičiavimo teisėtumą dviem aspektais.

2. 

Pirmajame šio skaičiavimo etape reikia iki atitinkamų prekybos metų pabaigos apskaičiuoti bendrus nuostolius tais prekybos metais, „eksportuotiną perteklių“ padauginant iš apskaičiuotų „vidutinių nuostolių“ iš vienos tonos.

3. 

„Eksportuotinas perteklius“ iš esmės apibrėžiamas kaip cukraus produkcija atėmus cukraus kiekius, „realizuotus vartojimui Bendrijoje“. Pastaroji sąvoka iš esmės apibrėžiama kaip pradinių cukraus atsargų, cukraus produkcijos ir cukraus importo suma atėmus galutinių cukraus atsargų ir eksportuoto cukraus sumą. Eksportuotas cukrus susideda iš natūraliu pavidalu eksportuoto cukraus ir cukraus, „buvusio eksportuotuose perdirbtuose produktuose“. Ieškovės, cukraus gamintojos, teigia, pirma, kad cukrus, buvęs eksportuotuose perdirbtuose produktuose ir už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, atliekiant šį skaičiavimą neturėtų būti laikomas cukrumi, „buvusiu eksportuotuose perdirbtuose produktuose“.

4. 

„Vidutiniai nuostoliai“ iš vienos tonos iš esmės apibrėžiami kaip bendra grąžinamųjų išmokų suma, padalyta iš viso tonažo, „pateiktino vykdant eksporto įsipareigojimus“ atitinkamais prekybos metais. Ieškovės, cukraus gamintojos, papildomai teigia, kad, jei (priešingai jų pagrindiniam argumentui) cukrus, „buvęs eksportuotuose perdirbtuose produktuose“, apima visą šį cukrų neatsižvelgiant į tai, ar buvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, „vykdytini eksporto įsipareigojimai“ taip pat turėtų apimti visą cukraus eksportą, įskaitant tą, už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos.

5. 

Neginčijama (bent jau) tai, jog pagrindinis gamybos mokesčių tikslas yra užtikrinti, kad cukraus gamintojai finansuotų perteklinės Bendrijos produkcijos realizavimo išlaidas. Cukraus gamintojos teigia, kad dėl Komisijos taikomo mokesčių apskaičiavimo būdo jos moka daugiau nei šias išlaidas.

6.

Bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą pagrindinėje byloje nagrinėjamų įvykių metu reguliavo Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1260/2001 ( 2 ) (toliau – pagrindinis reglamentas), kuris buvo taikomas nuo 2001–2002 iki 2005–2006 prekybos metų ( 3 ).

7.

Yra reikšmingos šios pagrindinio reglamento konstatuojamosios dalys ( 4 ):

<…>

8.

Taigi teisės aktuose nustatyta, kad gamintojai, mokėdami gamybos mokestį, kuris apskaičiuojamas pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnį, turi prisiimti Bendrijos išlaidas ( 6 ), patirtas realizuojant produkcijos perteklių. 15 straipsnio neįmanoma suprasti be toliau pateiktos informacijos.

9.

Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalimi kiekvienam Bendrijos cukraus gamybos regionui nustatytas pagrindinis kiekis A ir pagrindinis kiekis B ( 7 ). 11 straipsnio 1 dalimi reikalaujama, kad valstybės narės paskirtų A ir B kvotas kiekvienai jos teritorijoje įsikūrusiai cukrų, izogliukozę ir inulino sirupą ( 8 ) gaminančiai įmonei 2000–2001 prekybos metais. A ir B kvotoms yra taikomi skirtingi gamybos mokesčio tarifai ( 9 ). Kadangi Teisingumo Teismo nagrinėjamos bylos yra susijusios tik su cukrumi, toliau teisės aktus nagrinėsiu tik tiek, kiek jie susiję su šiuo produktu.

10.

Cukrus, konkrečiais gamybos metais pagamintas viršijant atitinkamos įmonės A ir B kvotų sumą arba pagamintas įmonės, kuri neturi kvotų, yra vadinamas „C cukrumi“. Paprastai ( 10 ) C cukrus negali būti realizuojamas Bendrijoje bei turi būti eksportuojamas jo neperdirbant ir be eksporto pagalbos iki sausio 1 d., einančios po atitinkamų prekybos metų pabaigos ( 11 ).

11.

Šios bylos yra susijusios su A ir B cukrumi, kuris nebuvo realizuotas vartoti Bendrijoje, bet buvo realizuotas eksportuojant.

12.

Pagrindiniu reglamentu nustatyta intervencinė kaina ( 12 ) ir iš esmės reikalaujama, kad intervencinė agentūra, kurią paskiria kiekviena cukrų gaminanti valstybė narė, intervencine kaina supirktų bet kokį jai pasiūlytą cukrų, kuris, remiantis kvota, yra pagamintas iš Bendrijos runkelių ir cukranendrių ( 13 ).

13.

Be to, yra skiriamos gamybos grąžinamosios išmokos valstybėse narėse pagamintam arba iš trečiųjų šalių atvežtam ir laisvai valstybėse narėse cirkuliuojančiam cukrui, kuris naudojamas gaminant tam tikrus chemijos pramonės produktus. Grąžinamosios išmokos dydis turi būti nustatytas „visų pirma atsižvelgiant į importuoto cukraus naudojimo išlaidas, kurias chemijos pramonė patirtų naudodamasi pasiūla pasaulio rinkoje“ ( 14 ).

14.

Pagrindiniame reglamente taip pat nustatyta, kad tokių kainų ir Bendrijos kainų skirtumas gali būti dengiamas eksporto grąžinamosiomis išmokomis tokiu mastu, koks reikalingas, kad cukrų būtų galima eksportuoti vėliau jo neperdirbant arba V priede išvardytų perdirbtų produktų pavidalu remiantis pasaulinėmis kainomis ( 15 ). Taigi grąžinamosios išmokos nėra nei privalomos, nei automatiškos. Jos suteikiamos pateikus paraišką bei atitinkamą eksporto licenciją ( 16 ).

15.

Dėl šiose bylose ginčijamo gamybos mokesčio apskaičiavimo būdo 15 straipsnyje ( 17 ) iš esmės nustatyta taip:

16.

Taigi, kadangi i) bendri nuostoliai lemia gamybos mokesčio tarifą, ii) bendri nuostoliai yra eksportuotino pertekliaus ir vidutinių nuostolių rezultatas, iii) eksportuotinas perteklius yra apskaičiuojamas remiantis, inter alia, cukraus kiekiais, realizuotais vartoti Bendrijoje, o iv) vidutiniams nuostoliams turi įtakos bendra mokesčių už vykdytinus eksporto įsipareigojimus suma, bus matyti, jog cukraus kiekių, realizuotų vartoti Bendrijoje, ir bendros mokesčių už vykdytinus eksporto įsipareigojimus sumos apskaičiavimo būdas turi tiesioginį poveikį mokesčio sumai.

17.

Su šių dviejų sąvokų aiškinimu šiose bylose yra susiję du dalykai: pirma, ar apskaičiuojant „eksportuotiną perteklių“ turėtų būti atsižvelgiama į cukrų, eksportuotą perdirbtų prekių, už kurias nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, pavidalu, ir, antra, ar „eksporto įsipareigojimai“ turėtų apimti visą eksportą, įskaitant tą, už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos.

18.

Abi šios sąvokos toliau yra detaliai nagrinėjamos pagrindinį reglamentą įgyvendinančiame reglamente, prie kurio dabar pereinu.

19.

Pagrindinio reglamento 15 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išsamios 15 straipsnio taikymo taisyklės, visų pirma dėl surinktinų mokesčių sumų, turi būti priimtos įgyvendinančiu reglamentu. Remdamasi, inter alia, šia nuostata, Komisija priėmė Reglamentą Nr. 314/2002, nustatantį išsamias kvotų sistemos taikymo cukraus sektoriuje taisykles ( 21 ) (toliau – įgyvendinantis reglamentas).

20.

Įgyvendinantis reglamentas (be kitų dalykų) numato, kaip nustatyti cukraus kiekių, kuriuos numatoma realizuoti vartoti Bendrijoje, prognozę pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies b punktą ir 2 dalies a punktą, ir einamaisiais prekybos metais vykdytinų eksporto įsipareigojimų apibrėžtį pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies d punktą.

21.

Įgyvendinančio reglamento su pakeitimais 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad numatytų realizuoti vartoti Bendrijoje prognozuojami kiekiai yra i) prekybos metų pradžioje sandėliuoto cukraus, pagal A ir B kvotas pagaminto cukraus, importuoto natūralaus pavidalo cukraus ir importuotuose perdirbtuose produktuose esančio cukraus kiekių suma atėmus ii) eksportuoto natūralaus pavidalo cukraus, eksportuotuose perdirbtuose produktuose esančio cukraus, prekybos metų pabaigoje sandėliuoto cukraus ir (svarbiausia) chemijos pramonėje naudojamo cukraus kiekių sumą ( 22 ). Pagal šią formuluotę atrodo, kad prie ii) punkto nurodyti kiekiai turi apimti visą eksportuotuose perdirbtuose produktuose esantį cukrų, nepriklausomai nuo to, ar už jį buvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos.

22.

Įgyvendinančio reglamento 6 straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad „eksporto įsipareigojimai, kuriuos būtina įvykdyti per einamuosius prekybos metus“ iš esmės yra visas natūraliu pavidalu eksportuotinas cukrus su eksporto grąžinamosiomis išmokomis arba mokesčiais, kurie nustatomi konkursais, skelbiamais tiems prekybos metams, arba remiantis tais prekybos metais išduotomis eksporto licencijomis, ir visas perdirbtų produktų pavidalu numatomas eksportuoti cukraus kiekis su eksporto grąžinamosiomis išmokomis ar mokesčiais, nustatytais tam tikslui tais prekybos metais, vienodai išskirstytas tuose prekybos metuose ( 23 ). Atrodo, kad Komisija, bent jau nuo 2003 m., aiškina, jog „eksporto įsipareigojimus“ pagal 6 straipsnio 5 dalį sudaro cukrus, eksportuotinas su nustatytomis ir faktiškai išmokėtomis eksporto grąžinamosiomis išmokomis, išskyrus cukrų, eksportuotiną su nustatytomis ir faktiškai neišmokėtomis eksporto grąžinamosiomis išmokomis.

23.

Įgyvendinimo reglamento 6 straipsnio 4 dalyje numatyto skaičiavimo antrosios dalies tikslais įtraukus visą eksportuotuose perdirbtuose produktuose esantį cukrų, „realizuoti Bendrijoje numatomo kiekio prognozė“ yra mažesnė nei ji būtų, neįtraukus viso perdirbtuose produktuose eksportuotino cukraus. Tai savo ruožtu didina „eksportuotiną perteklių“ ir galiausiai gamybos mokesčio sumą.

24.

Atrodo, kad šio padidėjimo poveikis yra reikšmingas. Abiejose bylose remiamasi tuo, kad daugeliu atvejų ( 24 ) cukraus gamintojai neprašo eksporto grąžinamųjų išmokų už eksportuotuose perdirbtuose produktuose esantį cukrų. Ko gero, taip yra dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, bet kuriuo konkrečiu atveju atitinkami kiekiai dažniausiai reikš, kad gamintojui neapsimoka pildyti ir teikti reikalingų dokumentų. Antra, net ir tuomet, kai kiekiai iš esmės gali suteikti teisę į naudingą eksporto grąžinamąją išmoką, gamintojas vis vien gali nuspręsti, kad pateikti įrodymus apie tikslų produktui sunaudotą cukraus kiekį, nuo kurio priklauso grąžinamosios eksporto išmokos dydis, yra neproporcingai sudėtinga.

25.

Gamybos mokesčiai 2001–2002, 2002–2003 ir 2003–2004 prekybos metams atitinkamai nustatyti Reglamentuose Nr. 1837/2002, 1762/2003 ir 1775/2004 ( 25 ).

26.

Prašymus pateikusių teismų nagrinėjamose bylose cukraus gamintojai įvairiai ginčija gamybos mokesčių nustatymą 2001–2002, 2002–2003 ir 2003–2004 prekybos metais.

27.

Byloje C-5/06 Jülich gamintojas iš esmės skundžiasi, kad nustatydama cukraus kiekius, numatomus realizuoti vartojimui Bendrijoje, kurie yra naudojami apskaičiuojant eksportuotiną perteklių, Komisija neturėjo įtraukti perdirbtų prekių pavidalu iš Bendrijos eksportuoto cukraus, už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, nes dėl šio eksporto Bendrijos biudžetui neatsirado jokių nuostolių. Tačiau nustatydama vidutinius nuostolius iš vienos tonos cukraus, Komisija taip pat turėjo įtraukti kiekius, už kuriuos nebuvo išmokėtos grąžinamosios išmokos. Nėra objektyvaus pateisinimo, kodėl nustatant eksportuotiną perteklių ir vidutinius nuostolius iš vienos tonos cukraus buvo atsižvelgta į skirtingus kiekius. Dėl šios priežasties mokesčiai viršijo faktines su eksportu susijusių nuostolių padengimo išlaidas.

28.

Taip apskaičiuotų gamybos mokesčių pagrindu iš Jülich už 2003–2004 prekybos metus buvo išskaičiuota 7,3 milijono eurų. Ji mano, kad teisingas skaičius yra 3,7 milijono eurų. Todėl ji ginčijo įvertinimą Diuseldorfo Finanzgericht (Finansų teisme).

29.

Šis teismas abejoja, ar Komisijos atliktas mokesčio tarifų, įvestų Reglamentu Nr. 1775/2004, nustatymas atitinka pagrindinio reglamento 15 straipsnį tiek, kiek į eksportuotino pertekliaus apskaičiavimą buvo įtraukti perdirbtų produktų pavidalu eksportuoti cukraus kiekiai, už kuriuos nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos.

30.

Prašymą pateikęs teismas pažymi, kad iš pagrindinio reglamento preambulės aišku, jog apmokestinimo gamybos mokesčiu tikslas yra perkelti gamintojams išlaidas, patiriamas realizuojant tą Bendrijos produkcijos dalį, kuri viršija Bendrijos vidaus suvartojimą. Šį realizavimo išlaidų finansavimosi principą iki šiol pripažįsta ir Teisingumo Teismas savo praktikoje ( 26 ). Tai galėtų pagrįsti tokį „eksportuotino pertekliaus“ pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnį aiškinimą, kad į eksporto kiekius, naudojamus nustatant „kiekius, realizuotus vartojimui Bendrijoje“, turi būti įskaičiuoti tik tie eksporto kiekiai, už kuriuos eksporto grąžinamosios išmokos buvo faktiškai išmokėtos atitinkamais prekybos metais.

31.

Be to, Komisijos atliktas nustatytinų gamybos mokesčių apskaičiavimas taip pat galėjo pažeisti proporcingumo principą. Šis principas reikalauja, kad Bendrijos teisės nuostatomis nustatytos priemonės būtų tinkamos tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti. Jeigu apmokestinimo gamybos mokesčiais tikslas paprasčiausiai yra įpareigoti gamintojus padengti perteklinės Bendrijos produkcijos realizavimo išlaidas, tuomet mokesčių nustatymas neatsižvelgiant į tai, jog eksporto grąžinamosios išmokos buvo išmokėtos tik už dalį eksportuoto cukraus, viršytų tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

32.

Jeigu pagrindinio reglamento 15 straipsnis reikalautų, kad apskaičiuojant eksportuotiną perteklių būtų atsižvelgiama tik į tuos eksportuoto cukraus kiekius, už kuriuos buvo faktiškai išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, įgyvendinimo reglamento 6 straipsnio 4 dalis ir Reglamentas Nr. 1775/2004 ( 27 ) būtų negaliojantys.

33.

Tačiau, jei pagrindinio reglamento 15 straipsnis reikalauja, kad apskaičiuojant eksportuotiną perteklių turi būti atsižvelgiama į visą eksportuoto cukraus kiekį, nepaisant to, kad už dalį šio kiekio nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, kiltų klausimas, ar taip turėtų būti ir apskaičiuojant vidutinius nuostolius iš vienos tonos cukraus. Jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad Komisijos atliktas vidutinių nuostolių iš vienos tonos apskaičiavimas neatitinka pagrindinio reglamento 15 straipsnio, Reglamentas Nr. 1775/2004 ( 28 ) dėl šios priežasties būtų negaliojantis.

34.

Taigi Finanzgericht Düsseldorf pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

35.

Sujungtose bylose C-23/06–C-36/06 Saint-Louis Sucre ir kt. (toliau – Saint-Louis Sucre) gamintojai manė, kad 2001–2002, 2002–2003 ir 2003–2004 metais jie sumokėjo per didelį gamybos mokestį. Jie pateikė prašymą dėl dalinio grąžinimo, motyvuodami tuo, jog nuo 2002 m. mokestis sukūrė daugiau pajamų, nei tikėtasi teisingai taikant atitinkamus teisės aktus, kurie numato paprastą gamintojų finansavimosi sistemą. Taip atsitiko iš esmės todėl, kad už dalį cukraus, buvusio eksportuotuose perdirbtuose produktuose, faktiškai nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, taigi dėl jos neatsirado jokių išlaidų. Tačiau įgyvendinimo reglamente į eksportuotino pertekliaus apskaičiavimą įtraukti sandoriai, dėl kurių neatsiranda jokių grąžinamųjų išmokų, taigi ir jokių išlaidų. Gamintojai mano, kad skirtingai vertindama perdirbtų produktų pavidalu eksportuotą cukrų, už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, viena vertus, jį įtraukdama į finansuojamą eksportuotiną perteklių, tačiau, kita vertus, neįtraukdama jo į nagrinėjamus „eksporto įsipareigojimus“, kurie reikalingi apskaičiuojant „vidutinius nuostolius“, Komisija pervertino mokesčio sumą už trejus – 2001–2002, 2002–2003 ir 2003–2004 prekybos metus, neatsižvelgdama į Tarybos numatytą finansavimosi tikslą.

36.

Kitu atveju, jei Teisingumo Teismas palaikytų Komisijos aiškinimą dėl eksportuotino pertekliaus, gamintojai teigia, jog finansavimosi tikslas reikalautų, kad Komisija į „nagrinėjamus eksporto įsipareigojimus“ įtrauktų cukrų, kuris yra eksportuotas perdirbtų produktų pavidalu ir už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos.

37.

Tribunal de Grande Instance de Nanterre (Nanterre apygardos teismas) nurodo, kad jis privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, nes yra ginčijamas Bendrijos teisės akto galiojimas. Jis taip pat pažymi, kad šalys sutinka dėl kreipimosi reikalingumo, nes nagrinėjamas klausimas taip pat buvo keltas kitose valstybėse narėse, iš kurių kelios, įskaitant Prancūziją, paskelbė apie savo nesutikimą su skaičiavimo metodu, kurį valdybos komitetas naudoja iš gamybos mokesčio finansuotiniems vidutiniams nuostoliams nustatyti.

38.

Taigi jis pateikė šiuos klausimus:

39.

Rašytines pastabas ir posėdžio metu žodines pastabas abiejose Jülich ir Saint Louis Sucre bylose pateikė ieškovės, Prancūzijos, Vokietijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija. Italijos vyriausybė Saint Louis Sucre byloje pateikė rašytines pastabas.

40.

Pirmuoju klausimu abiejose Jülich ir Saint Louis Sucre bylose iš esmės klausiama, ar pagrindinio reglamento 15 straipsnis reikalauja, kad nustatant eksportuotiną perteklių būtų atsižvelgiama tik į tuos eksporto kiekius, už kuriuos eksporto grąžinamosios išmokos faktiškai buvo išmokėtos.

41.

Atrodo, neginčijama, kad teigiamo atsakymo į šį klausimą ( 29 ) atveju įgyvendinančio reglamento 6 straipsnio 4 dalis būtų negaliojanti, nes pagal šią nuostatą, nustatant eksportuotiną perteklių, būtų atsižvelgiama į visus eksporto kiekius nepriklausomai nuo to, ar eksporto grąžinamosios išmokos faktiškai buvo išmokėtos. 6 straipsnio 4 dalies negaliojimo klausimas yra keliamas kaip antrasis klausimas Jülich byloje ir kaip pirmojo klausimo dalis Saint Louis Sucre byloje.

42.

Taip pat, jei į (pirmiau perfrazuotą) pirmąjį klausimą abiejose Jülich ir Saint Louis Sucre bylose būtų atsakyta teigiamai, Reglamentai Nr. 1837/2002, Nr. 1762/2003 ir Nr. 1775/2004, numatantys gamybos mokesčio sumą, kuri apskaičiuojama, inter alia, pagal įgyvendinančio reglamento 6 straipsnio 4 dalį, būtų negaliojantys. Reglamentų Nr. 1837/2002, Nr. 1762/2003 ir Nr. 1775/2004 negaliojimo klausimas yra keliamas kaip ketvirtasis klausimas Jülich byloje (dėl Reglamento Nr. 1775/2004) ir kaip pirmojo klausimo dalis Saint Louis Sucre byloje (dėl visų trijų reglamentų).

43.

Priminsiu, kad pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnį bendri nuostoliai, lemiantys gamybos mokesčio tarifą, yra eksportuotino pertekliaus ir vidutinių nuostolių rezultatas. Eksportuotinas perteklius yra apskaičiuojamas remiantis cukraus kiekiais, realizuotais vartoti Bendrijoje. Įgyvendinančio reglamento su pakeitimais 6 straipsnio 4 dalis numato, kad kiekiai, realizuoti vartoti Bendrijoje, yra i) prekybos metų pradžioje sandėliuojamo cukraus, pagal A ir B kvotas pagaminto cukraus, importuoto natūralaus pavidalo cukraus ir importuotuose perdirbtuose produktuose esančio cukraus kiekių suma atėmus ii) natūralaus pavidalo eksportuotą cukrų, eksportuotuose perdirbtuose produktuose esantį cukrų, prekybos metų pabaigoje sandėliuojamą cukrų ir (iš esmės) chemijos pramonėje naudojamą cukrų.

44.

Bendrai argumentuojama, kad „eksportuotuose perdirbtuose produktuose esančio“ cukraus sąvoka pagal 6 straipsnio 4 dalį su pakeitimais apima visą eksportuotuose perdirbtuose produktuose esantį cukrų ir netgi cukrų, už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos. Klausimas, ar toks aiškinimas atitinka pagrindinio reglamento 15 straipsnį.

45.

Ieškovės ir Prancūzijos, Graikijos bei Italijos vyriausybės iš esmės teigia, kad pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnį, nustatant eksportuotiną perteklių, turėtų būti atsižvelgiama tik į tą cukraus eksportą, už kurį buvo faktiškai išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos. Šios šalys, grįsdamos savo nuomonę, įvairiai remiasi, pirma, pagrindinio reglamento tekstu, struktūra, istorija, tikslu ir Teisingumo Teismo aiškinimu bei, antra, proporcingumo principu.

46.

Vokietijos vyriausybė ir Komisija mano priešingai.

47.

Vokietijos vyriausybė savo nuomonę grindžia pagrindinio reglamento 15 straipsnio ir įgyvendinančio reglamento 6 straipsnio 4 dalies formuluote bei gamybos mokesčio tikslais, įskaitant poveikį cukraus gamybai ir rinkos stabilizavimą ( 30 ).

48.

Komisija teigia, kad pagrindinis reglamentas jai nepalieka pasirinkimo, kaip tik apskaičiuojant eksportuotiną perteklių atsižvelgti į visą eksportą, įskaitant tą, už kurį nebuvo skirtos eksporto grąžinamosios išmokos. Šis požiūris yra logiškas, nes eksportuotinas perteklius turi apimti visus faktiškai eksportuotus ir neeksportuotus kiekius, kurių realizavimą numato Bendrijos priemonės. Be to, Bendrijos suvartojimas būtų pervertintas, jei nebūtų atsižvelgiama į kai kuriuos eksportuotus kiekius.

49.

Man atrodo, kad klausimas iš esmės lieka tas, ar pasirinkti platesnį požiūrį, orientuojantis į galutinį skaičiavimo tikslą, ar siauresnį požiūrį, orientuojantis į atskirus skaičiavimo komponentus. Pirmuoju atveju atrodytų, kad finansavimosi tikslas patvirtina požiūrį, jog turėtų būti atsižvelgiama tik į tą perdirbtuose produktuose eksportuotą cukrų, už kurį buvo prašoma eksporto grąžinamųjų išmokų ir jos buvo išmokėtos. Kitaip skatinamasis poveikis yra tas, kad „bendri nuostoliai“ yra dirbtinai išpučiami ir todėl gamybos mokesčiai yra didesni. Antruoju atveju grynas nuostatų tekstas vestų prie priešingos išvados: šiame skaičiavimo etape tėra nustatoma, kas buvo eksportuota.

50.

Mano nuomone, pasirinkti antrąjį požiūrį būtų nesąžininga. Skaičiavimas neįtraukiamas į teisės aktą kaip lingvistinis pratimas. Tai yra etapas nustatant, ar susidaro bendrų nuostolių. Kaip teigia Jülich, 15 straipsnio 1 dalies e punkto terminas „bendri nuostoliai“ yra hierarchiškai viršesnis už mažiau svarbius „eksportuotino pertekliaus“ ir „vidutinių nuostolių“ terminus ir todėl turi lemti šių terminų aiškinimą. Jeigu susidaro bendri nuostoliai, gamybos mokestis yra apskaičiuojamas tiesiogiai ir betarpiškai jais remiantis, o cukraus gamintojai šiuo mokesčiu yra apmokestinami tokiu tarifu, kad padengtų visus nuostolius (taikant ribą).

51.

Gamintojo atsakomybės principas buvo įvestas Reglamentu Nr. 1785/1981 ( 31 ). Teisingumo Teismas sprendime Eridania ( 32 ) išaiškino, kad iki šio reglamento priėmimo buvo numatyta Bendrijos pertekliaus realizavimo išlaidų padengimo sistema. Pagal šią ankstesnę sistemą tokias išlaidas ribotai dengė visi gamintojai, mokėdami gamybos mokestį, o likusi dalis buvo dengiama iš Bendrijos biudžeto. Reglamentu Nr. 1785/1981 buvo įvesta sistema, kuria grindžiama dabartinė tvarka. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1785/1981 vienuoliktoji konstatuojamoji dalis iš esmės yra tokia pati, kaip ir pagrindinio reglamento devintoji konstatuojamoji dalis.

52.

Mano nuomone, iš šios ir kitų šios išvados 7 punkte nurodytų konstatuojamųjų dalių aišku, kad pagrindinis gamybos mokesčio, remiantis po 1981 m. įvesta sistema, tikslas yra užtikrinti, kad gamintojai prisiimtų perteklinės produkcijos realizavimo išlaidas.

53.

Be to, pagrindinio reglamento vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje yra nurodytas principas, kad gamintojai turėtų prisiimti visišką finansinę atsakomybę už nuostolius, patiriamus kiekvienais prekybos metais. Tuo, atrodo, akcentuojama, jog čia kalbama apie faktinius nuostolius.

54.

Byloje Eridania Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar gamybos mokestis prieštarauja diskriminacijos draudimui, jei bendra mokesčių, susijusių su kvotų sistemos finansavimu, suma yra apskaičiuojama remiantis suvartojimu Bendrijoje, o individualių įmonių mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami remiantis jų faktine gamyba per referencinį laikotarpį.

55.

Teisingumo Teismas atmetė šį argumentą. Savo sprendime jis nurodė, kad „kvotų sistema <…> numato nustatytų kiekių realizavimą garantuotomis kainomis pagal realizavimo išlaidų, kurias prisiima visi gamintojai, finansavimo sistemą. Finansavimo sistema yra sukurta taip, kad A kvota, reiškianti vidaus suvartojimą, pritraukia tik minimalų mokestį, o B kvotai, kuri iš esmės skirta eksportui, taikomas daug didesnis mokestis, siekiant finansuoti būtinas grąžinamąsias išmokas, kartu atgrasant nuo gamybos“ ( 33 ).

56.

Šis teiginį cituoja prašymą pateikęs teismas Jülich byloje ir Vokietijos vyriausybė abiejose bylose, paremdami nuomonę, kad gamybos mokesčiu siekiama ne vien to, kad gamintojai prisiimtų realizavimo išlaidas, bet ir atgrasyti nuo gamybos.

57.

Tačiau man atrodo aišku, kad Teisingumo Teismo formuluotė yra suderinama su požiūriu, jog pagrindinis tikslas yra gamintojų finansavimasis.

58.

Iš pagrindinio reglamento 15 straipsnio struktūros taip pat matyti, kad pagrindinis tikslas yra finansavimasis. 15 straipsnio 3 dalis numato, kad pagrindinis gamybos mokestis turi būti nustatomas numatomus bendrus nuostolius padalijant iš A ir B cukraus apskaičiuotos produkcijos, priskirtinos einamiesiems prekybos metams, taikant ribą ( 34 ). Tačiau, jei taip apskaičiuotas gamybos mokestis „nevisiškai padengia <…> bendrus nuostolius“, 15 straipsnio 4 dalis numato kito mokesčio, taikomo B cukraus produkcijai, apskaičiavimą, vėl taikant ribą ( 35 ). Tačiau, jei pasirodytų, kad dėl dviejų ribų „numatomos mokesčių įplaukos <…> gali nepadengti“ numatomų bendrų nuostolių, 15 straipsnio 5 dalis numato kitą korekciją, kuriai taikoma kita riba ( 36 ).

59.

Be to, šį aiškinimą patvirtina tai, kaip pagrindiniame reglamente yra traktuojamos grąžinamosios išmokos už chemijos pramonėje naudojamo cukraus produkciją ( 37 ). 15 straipsnio 6 dalis reikalauja, kad apskaičiuojant 1 dalies e punkte minėtus bendrus nuostolius būtų atsižvelgiama į visus nuostolius, atsiradusius dėl gamybos grąžinamųjų išmokų skyrimo. Todėl gamybos grąžinamosios išmokos į skaičiavimą patenka tik tuomet, jei jos faktiškai buvo išmokėtos.

60.

Be to, man atrodytų, kad pats faktas, jog mokėdami gamybos mokestį gamintojai turi padengti perteklinės produkcijos subsidijavimo išlaidas, atgraso nuo gamybos. Vien tai, kad gamybos mokesčiai atgraso nuo Bendrijos suvartojimą viršijančios gamybos, jei taip yra, jokiu būdu neprieštarauja šių mokesčių pagrindiniam tikslui, kuris yra finansuoti eksporto grąžinamąsias išmokas, taigi ir teiginiui, kad šie mokesčiai turi būti apskaičiuojami taip, jog gamintojai nemokėtų daugiau, nei reikia šiam tikslui pasiekti.

61.

Man atrodo, kad vienintelis įtikinamas argumentas prieš mano siūlomą aiškinimą yra tas, kad šiame aiškinime cukrus, eksportuotas perdirbtuose produktuose, už kuriuos nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, yra laikomas cukrumi, „realizuotu vartojimui Bendrijoje“ pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Akivaizdu, kad tai nėra tikroji frazės prasmė.

62.

Tačiau reikia atsiminti, kad cukraus, „realizuoto vartojimui Bendrijoje“, sąvoka neturi savarankiškos reikšmės. Tai tėra tarpiniam „eksportuotino pertekliaus“ apskaičiavimo etapui suteiktas pavadinimas. Todėl prasmė, kurią įprastai būtų galima suteikti šiam pavadinimui kitomis aplinkybėmis, nėra ypač svarbi.

63.

Jei, nepaisant to, būtų laikoma, kad cukraus, „realizuoto vartojimui Bendrijoje“, aiškinimas turi atitikti jo platesnį kontekstą, manau, kad tai galima padaryti. Mano nuomone, išeitis yra cukrų, dėl kurio eksporto Bendrija nepatyrė jokių išlaidų, įskaitant cukrų, eksportuotą perdirbtuose produktuose, už kuriuos nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, prilyginti cukrui, kuris skirtas realizuoti vartojimui Bendrijoje. Man atrodo, kad šis aiškinimas, nors ir kiek dirbtinis, yra reikalingas siekiant plačiau aiškinti teisės aktus, kad būtų atspindėti jų tikslai ( 38 ).

64.

Saint Louis Sucre byloje Komisija rėmėsi teismų praktika, pagal kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas bendrosios žemės ūkio politikos klausimais turi plačią diskreciją, atitinkančią EB 34–37 straipsniuose jam priskirtą politinę atsakomybę. Todėl teisminė peržiūra turi apsiriboti patikrinimu, ar ginčijama priemonė nėra negaliojanti dėl akivaizdžios klaidos arba dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais ir ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo įgaliojimų ( 39 ).

65.

Teisingumo Teismas iš tikrųjų yra taip nusprendęs. Tačiau tai nesuteikia Bendrijos teisės aktų leidėjui carte blanche žemės ūkio sektoriuje. Teisingumo Teismas nepašalino institucijų naudojimosi plačia diskrecija teisminės peržiūros. Jeigu tokia peržiūra gali būti nors kiek naudinga, Teisingumo Teismas turi turėti galimybę veikti, jei, kaip ir šiose bylose, gamybos mokesčio apskaičiavimo būdą ketinama panaudoti kaip priemonę, kuria gamintojams yra perkeliamos Bendrijos patiriamos perteklinės produkcijos realizavimo išlaidos, ir tai akivaizdžiai lemia per didelį mokestį, dėl kurio gamintojams tenka neproporcinga našta.

66.

Todėl manau, kad nustatant eksportuotiną perteklių reikėtų atsižvelgti tik į tuos cukraus eksporto kiekius, už kuriuos faktiškai buvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos.

67.

Akivaizdu, kad įgyvendinimo reglamento 6 straipsnio 4 dalis neatspindi šio aiškinimo. Taigi ši nuostata, kartu su Reglamentais Nr. 1837/2002, Nr. 1762/2003 ir Nr. 1775/2004, šia apimtimi negalioja.

68.

Trečiuoju klausimu Jülich byloje ir antruoju klausimu Saint Louis Sucre byloje iš esmės klausiama, ar pagrindinio reglamento 15 straipsnis reikalauja nustatant vidutinius nuostolius iš vienos tonos cukraus atsižvelgti į visą eksportą, įskaitant tą, už kurį nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, ar, atvirkščiai, eksportas, kurio atžvilgiu nebuvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, turėtų būti neįtraukiamas į skaičiavimą.

69.

Priminsiu, kad pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnį bendri nuostoliai, lemiantys gamybos mokesčio tarifą, yra sudaryti iš eksportuotino pertekliaus ir vidutinių nuostolių iš vienos tonos. Vidutiniai nuostoliai iš vienos tonos yra bendros grąžinamųjų išmokų sumos ir bendros mokesčių sumos skirtumas, padalytas iš viso tonažo, pateiktino vykdant eksporto įsipareigojimus tais prekybos metais. Įgyvendinimo reglamento 6 straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad eksporto įsipareigojimai, kuriuos būtina įvykdyti per einamuosius prekybos metus, iš esmės yra visas natūraliu pavidalu eksportuotinas cukrus su eksporto grąžinamosiomis išmokomis ( 40 ), nustatomomis konkursais, kurie skelbiami tiems prekybos metams, arba remiantis tais prekybos metais išduotomis eksporto licencijomis, ir visas perdirbtų produktų pavidalu numatomas eksportuoti cukrus su eksporto grąžinamosiomis išmokomis ( 41 ), nustatytomis tam tikslui tais prekybos metais, vienodai išskirstytas tuose prekybos metuose.

70.

Ieškovės ir Prancūzijos vyriausybė pakartojo, kad, apskaičiuojant bendrus nuostolius iš eksportuotino pertekliaus, vienos iš šio skaičiavimo sudedamųjų dalių, turėtų būti išskaičiuojamas cukrus, dėl kurio Bendrijai neatsirado jokių nuostolių. Jei Komisija taip darytų, būtų logiška, kad ji šio cukraus taip pat neįtrauktų, apskaičiuodama kitą sudedamąją dalį – vidutinius nuostolius. Šiuo metu Komisija taip ir daro. Šis klausimas buvo iškeltas papildomai, būtent tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad apskaičiuojant bendrus nuostolius turėtų būti atsižvelgiama į visą perdirbtuose produktuose eksportuotą cukrų. Jeigu Komisija, taip pat ir apskaičiuodama vidutinius nuostolius, neatsižvelgs į visą perdirbtuose produktuose eksportuotą cukrų nepriklausomai nuo to, ar buvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, skaičiavimas bus iškreiptas, nes eksportą žymintis skaičius, naudojamas eksportuojamam pertekliui apskaičiuoti, bus didesnis už tą, kuris naudojamas vidutiniams nuostoliams apskaičiuoti. Tai prieštarautų proporcingumo principui, nes vidutiniai nuostoliai būtų dirbtinai išpučiami ir todėl neatspindėtų viso eksporto faktinių vidutinių išlaidų, į kurias atsižvelgiama apskaičiuojant vidutinius nuostolius.

71.

Graikijos ir Italijos vyriausybės nuomonės dėl vidutinių nuostolių aiškinimo nepareiškia.

72.

Vokietijos vyriausybė teigia, kad jei eksportuotinas perteklius yra nustatomas remiantis visu eksportu, o vidutiniai nuostoliai yra apskaičiuojami remiantis tik tuo eksportu, už kurį buvo išmokėtos eksporto grąžinamosios išmokos, tuomet gamybos mokestis gali viršyti faktinius nuostolius, o tai prieštarautų finansavimosi principui.

73.

Komisija pažymi, kad Taryba pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies d punkte specialiai pavartojo „eksporto įsipareigojimų“, o ne „eksportuotų kiekių“ terminą. „Įsipareigojimų“ terminas leidžia manyti, kad eksportas yra remiamas Bendrijos priemonėmis, šioje byloje – būtent eksporto grąžinamosiomis išmokomis. Be to, kadangi vidutiniai nuostoliai yra skaičiuojami siekiant nustatyti rinkoje prieinamo perteklinio cukraus kainą už vienetą, nustatant šią kainą turėtų būti įtraukiami tik tie kiekiai, kuriems taikoma tikroji realizacijos kaina.

74.

15 straipsnio 1 dalies d punktas vidutinius nuostolius arba pajamas apibrėžia kaip bendros grąžinamųjų išmokų sumos ir bendros mokesčių sumos skirtumą, padalytą iš viso tonažo, pateiktino vykdant eksporto įsipareigojimus einamaisiais prekybos metais. Praktikoje šis skirtumas paprastai reiškia vidutinius nuostolius, nes pasaulinės kainos paprastai yra mažesnės už Bendrijos remiamas kainas. Tuomet šie vidutiniai nuostoliai dauginami iš eksportuotino pertekliaus siekiant gauti apskaičiuotus bendrus nuostolius. Šie nuostoliai savo ruožtu yra dalijami iš apskaičiuotos cukraus produkcijos ir gaunama suma, kaip pagrindiniu gamybos mokesčiu, yra apmokestinami gamintojai.

75.

Jau paaiškinau, kodėl manau, kad apskaičiuojant eksportuotiną perteklių į eksportuojamuose perdirbtuose produktuose esantį cukrų reikėtų atsižvelgti tik tuomet, jei už jį buvo skirtos eksporto grąžinamosios išmokos. Jei taip, tai akivaizdu, kad logika sako, jog nustatant apskaičiuotus bendrus nuostolius kita sudedamoji dalis, būtent vidutiniai nuostoliai, taip pat turėtų atsižvelgti į perdirbtuose produktuose eksportuotą cukrų tik tuomet, jei už jį buvo skirtos eksporto grąžinamosios išmokos.

76.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių manau, kad į Finanzgericht Düsseldorf byloje C-5/06 pateiktus klausimus reikėtų atsakyti taip:

77.

Dėl tų pačių priežasčių manau, kad į pirmąjį Tribunal de Grande Instance de Nanterre sujungtose bylose C-23/06–C-36/06 pateiktą klausimą reikėtų atsakyti taip:

a)

atitinkamų prekybos metų A ir B cukraus, A ir B izogliukozės bei A ir B inulino sirupo produkcijos prognozė;

b)

cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kiekių, kuriuos atitinkamais prekybos metais numatoma realizuoti vartojimui Bendrijoje, prognozė;

c)

eksportuotinas perteklius, gaunamas iš a punkte nurodyto kiekio atėmus b punkte nurodytą kiekį;

d)

apskaičiuoti vidutiniai nuostoliai arba apskaičiuotos vidutinės pajamos iš vienos tonos cukraus, kad einamaisiais prekybos metais būtų įvykdyti eksporto įsipareigojimai.

Šie vidutiniai nuostoliai arba vidutinės pajamos yra lygios bendros grąžinamųjų išmokų sumos ir bendros mokesčių sumos už visą tonažą, pateiktiną vykdant eksporto įsipareigojimus, skirtumui;

e)

apskaičiuoti bendri nuostoliai arba apskaičiuotos bendros pajamos, apskaičiuoti dauginant c punkte minimą perteklių iš d punkte minimo nuostolių arba pajamų vidurkio.

a)

eksportuotinas perteklius, nustatytas remiantis galutine A ir B cukraus, A ir B izogliukozės, A ir B inulino sirupo produkcija ir galutiniu cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kiekiu, realizuotu vartoti Bendrijoje;

b)

vidutiniai nuostoliai arba vidutinės pajamos už toną cukraus, kylantys iš visų eksporto įsipareigojimų, nustatyti laikantis 1 dalies d punkto antroje pastraipoje nurodytos apskaičiavimo taisyklės;

c)

bendri nuostoliai ir bendros pajamos, apskaičiuojamos dauginant a punkte minimą perteklių iš b punkte minimo nuostolių arba pajamų vidurkio;

d)

bendra bazinių gamybos mokesčių ir B mokesčių suma.

—

už cukrų – 2 % baltojo cukraus intervencinės kainos,

—

už inulino sirupą, išreikštą cukraus arba izogliukozės ekvivalentu taikant koeficientą 1,9 – didžiausios už baltąjį cukrų mokamos sumos ir

—

už izogliukozę – bazinio gamybos mokesčio dalies, kurią moka cukraus gamintojai.

—

už B cukrų – 30 % baltojo cukraus intervencinės kainos,

—

už B inulino sirupą, išreikštą cukraus arba izogliukozės ekvivalentu taikant koeficientą 1,9 – didžiausios už B baltąjį cukrų mokamos sumos ir

—

už B izogliukozę – B mokesčio dalies, kurią moka cukraus gamintojai.

—

surinktinų mokesčių sumų,

—

peržiūrėto maksimalaus B mokesčio procento,

—

pakoreguotos minimalios B runkelių kainos, atitinkančios peržiūrėtą maksimalų B mokesčio procentą“.

a)

sandėliuotus prekybos metų pradžioje;

b)

pagamintus pagal A ir B kvotas;

c)

importuotus natūralaus pavidalo;

d)

esančius importuotuose perdirbtuose produktuose;

a)

eksportuotus natūralaus pavidalo;

b)

esančius eksportuotuose perdirbtuose produktuose;

c)

sandėliuotus prekybos metų pabaigoje;

d)

kuriems buvo išduoti gamybos grąžinamosios išmokos sertifikatai, nurodyti Reglamento (EB) Nr. 1260/2001 7 straipsnio 3 dalyje ( 43 ).

a)

visas natūraliu pavidalu eksportuotino cukraus kiekis su eksporto grąžinamosiomis išmokomis arba mokesčiais, nustatomais konkursais, kurie skelbiami tiems prekybos metams;

b)

visas natūraliu pavidalu eksportuotino cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kiekis su eksporto grąžinamosiomis išmokomis arba mokesčiais, periodiškai nustatomais remiantis tais prekybos metais išduotomis eksporto licencijomis;

c)

visas perdirbtų produktų pavidalu numatomas eksportuoti cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kiekis su eksporto grąžinamosiomis išmokomis ar mokesčiais, nustatytomis tam tikslui tais prekybos metais, vienodai išskirstytas tuose prekybos metuose.