Sujungtos bylos T‑456/05 ir T‑457/05

Gütermann AG ir

Zwicky & Co. AG

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Europos pramoninių siūlų rinka – Sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Konkretus poveikis rinkai – Pažeidimo trukmė – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Proporcingumas – Baudų nustatymo metodo gairės“

Sprendimo santrauka

1.      Bendrijos teisė – Aiškinimas – Institucijų aktai – Motyvavimas

2.      Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriuos galima vertinti kaip vieną pažeidimą – Įmonės patraukimas atsakomybėn už dalyvavimą vykdant pažeidimą, vertinamą kaip visuma – Priimtinumas

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

3.      Konkurencija – Karteliai – Priskyrimas vienai įmonei – Atsakomybė už kitų įmonių elgesį vykdant tą patį pažeidimą – Priimtinumas – Kriterijai

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

4.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimų nutraukimas – Komisijos įgaliojimai – Įmonėms skirti nurodymai

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalis)

5.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis

(Tarybos reglamentų Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Galimybė padidinti baudas, siekiant sustiprinti jų atgrasomąjį poveikį

(Tarybos reglamentų Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

7.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Tinkamumas – Teisminė kontrolė

(EB 229 ir 253 straipsniai; Tarybos reglamentų Nr. 17 17 straipsnis ir Nr. 1/2003 31 straipsnis)

8.      Ieškinys dėl panaikinimo – Teisminė kontrolė – Nagrinėjimo ribos

(EB 233 straipsnis)

9.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkretus poveikis rinkai – Vertinimo kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

10.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Ilgos trukmės pažeidimai

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto B dalies pirma pastraipa )

11.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Susitarimo neįgyvendinimas praktikoje – Individualaus kiekvienos įmonės elgesio vertinimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalies pirma ir trečia pastraipos)

12.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Pasyvus ar prisitaikėliškas prie lyderio įmonės vaidmuo

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 ir 3 punktai)

13.    Procesas – Naujų pagrindų pateikimas vykstant procesui – Sąlygos – Naujas pagrindas – Sąvoka

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalis)

14.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Sąlygos – Komisijos diskrecija

(Tarybos reglamentas Nr. 17; Komisijos pranešimo 96/C 207/04 D dalies 2 punktas)

15.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Baudos nustatymas proporcingai atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijus

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

1.      Akto rezoliucinė dalis neatsiejama nuo jo motyvų, todėl prireikus akto rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į motyvus, dėl kurių šis aktas priimtas.

(žr. 41 punktą)

2.      EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą gali sudaryti ne tik vienas atskiras, bet ir keli veiksmai arba tęstinis elgesys. Tokio aiškinimo negalima paneigti aplinkybe, kad vienas ar keli tokios veiksmų grandinės arba tokio tęstinio elgesio elementai, vertinami atskirai ir izoliuotai, galėtų būti laikomi minėtos nuostatos pažeidimu.

Vieną ir tęstinį pažeidimą dažnai sudaro chronologiška kelių veiksmų seka, o tais veiksmais jų atlikimo momentu gali būti pažeistos konkurencijos taisyklės. Šių veiksmų ypatumas yra tas, kad jie yra bendros strategijos dalis.

(žr. 45–46 punktus)

3.      Įmonė, dalyvavusi vykdant vieną sudėtinį konkurencijos taisyklių pažeidimą ir atlikusi veiksmus, kurie atitinka susitarimo arba suderintų veiksmų, pažeidžiančių konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, sąvokas ir kuriais siekiama prisidėti prie viso pažeidimo įgyvendinimo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus atliekant tą patį pažeidimą per visą jos dalyvavimo vykdant šį pažeidimą laikotarpį, kai nustatoma, kad atitinkama įmonė žino apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba gali protingai jį numatyti ir yra pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką.

Įmonė gali pažeisti EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą, jeigu su kitomis įmonėmis suderintu elgesiu siekia apriboti konkurenciją konkrečioje atitinkamoje bendrojoje rinkoje, net jei ji nevykdo veiklos toje pačioje atitinkamoje rinkoje.

(žr. 50, 53 punktus)

4.      Komisijos įgaliojimai teikti nurodymus turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį.

Jei įmonė nebevykdo veiklos nagrinėjamame sektoriuje, jai faktiškai netaikomas reikalavimas nutraukti pažeidimą. Todėl šiuo aspektu proporcingumo principas negali būti pažeistas.

Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 7 straipsnio 1 dalies taikymas gali būti susijęs ne tik su draudimu tęsti tam tikrą veiklą, veiksmus arba išlaikyti padėtį, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, bet ir su draudimu panašiai elgtis arba imtis tokį patį poveikį arba tikslą turinčių priemonių ateityje.

Atitinkamai įmonei neįsipareigojus nekartoti antikonkurencinio elgesio, Komisija turi teisę nurodyti ateityje vengti imtis tokį patį poveikį arba tikslą galinčių turėti priemonių, net jei ši įmonė nebevykdo veiklos sektoriuje, dėl kurio sudarytas kartelis.

Tačiau tokie įpareigojimai įmonėms neturi viršyti to, kas yra tinkama ir būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.

(žr. 61, 63, 65, 67 punktus)

5.      Apibrėždama sąvoką „praėję ūkiniai metai“ Komisija kiekvienu atveju ir atsižvelgdama į situaciją bei į Reglamentu Nr. 17 ir Reglamentu Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo nustatyta sankcijų sistema siekiamus tikslus turi įvertinti siekiamą baudos poveikį atitinkamai įmonei, remdamasi apyvarta, kuri atspindi jos realią ekonominę situaciją laikotarpiu, kai buvo padarytas pažeidimas.

Vis dėlto tiek iš sistemos, kuriai priklauso Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostatos, tikslų, tiek iš teismo praktikos matyti, kad nuostata taikyti 10 % ribą reiškia, kad Komisija turi duomenų apie prieš sprendimo priėmimą ėjusių ūkinių metų apyvartą ir kad šie duomenys atspindi ištisus 12 mėnesių įprastos ekonominės veiklos metus.

Todėl jei ūkiniai metai pasibaigė prieš priimant sprendimą, tačiau nagrinėjamos įmonės metinė apskaita dar nepadaryta arba apie ją dar nepranešta Komisijai, ji gali arba privalo taikyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, remdamasi ankstesnių ūkinių metų apyvarta. Taip pat, jei dėl pertvarkymo arba apskaitos praktikos pasikeitimo įmonė pateikė praėjusių ūkinių metų apskaitą, apimančią mažiau nei dvylika mėnesių, Komisija gali taikyti šias nuostatas, remdamasi ankstesnių ištisų metų apyvarta. Taip pat yra ir tuo atveju, kai įmonė praėjusiais ūkiniais metais nevykdė ekonominės veiklos ir Komisija neturi duomenų apie apyvartą, atspindinčią tais metais jos vykdytą ekonominę veiklą. Iš tiesų, duomenys apie šio laikotarpio apyvartą nepateikia jokios informacijos apie minėtos įmonės galią, priešingai, nei reikalauja teismų praktika, ir todėl negali būti pagrindas nustatant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą.

Net ir įprastai vykdant ekonominę veiklą įmonės apyvarta, palyginti su ankstesniais metais, gali stipriai arba net iš esmės sumažėti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, sunkios ekonominės situacijos, atitinkamo sektoriaus krizės, nelaimingo atsitikimo ar streiko. Vis dėlto, jei įmonė vykdė nors ir ribotą ekonominę veiklą ir darė apyvartą ištisus ūkinius metus, Komisija, norėdama nustatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą, turi atsižvelgti į šią apyvartą. Taigi bent jau tais atvejais, kai nėra jokių duomenų apie tai, kad įmonė nutraukė savo komercinę veiklą arba nuslėpė savo apyvartą, siekdama išvengti didelės baudos, Komisija, remdamasi naujausia ištisų metų ekonominės veiklos apyvarta, privalo nustatyti maksimalią baudos ribą.

(žr. 89–90, 94–97 punktus)

6.      Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikta galia skirti baudas yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų įgyvendinti jai Bendrijos teise patikėtą priežiūros funkciją.

Ši funkcija apima pareigą tirti atskirus pažeidimus ir bausti už juos, taip pat pareigą vykdyti bendrą politiką, siekiant konkurencijos srityje taikyti Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį. Taigi ji apima ir užduotį nutraukti neteisėtą elgesį bei neleisti jo atnaujinti.

Vadinasi, Komisija turi užtikrinti atgrasomąjį baudų poveikį.

(žr. 79, 91 punktus)

7.      Kiek tai susiję su ieškiniais, pareikštais dėl Komisijos sprendimų skirti įmonėms baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą, Bendrijos teismas, naudodamasis EB 229 straipsniu, Reglamento Nr. 17 17 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 31 straipsniu jam suteikta neribota jurisdikcija, yra kompetentingas vertinti baudų dydžio teisingumą. Atliekant šį vertinimą gali būti pateisinama pateikti papildomos informacijos, kurią nurodyti ginčijamame sprendime, kuriuo skiriama bauda, nėra privaloma pagal EB 253 straipsnyje įtvirtintą motyvavimo pareigą, ir į ją atsižvelgti.

(žr. 105–106 punktus)

8.      Jei sprendimo adresatas nusprendžia pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Bendrijos teismas sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių. Sprendimo dalys, susijusios su kitais sprendimo adresatais ir jų neginčijamos, nėra Bendrijos teismo sprendžiamo ginčo dalykas.

(žr. 112 punktą)

9.      Norėdama įvertinti konkretų pažeidimo poveikį rinkai Komisija turi įvertinti konkurenciją, kuri būtų įprastai egzistavusi, jei nebūtų buvę pažeidimo. Išvadai, jog padarytas poveikis rinkai, užtenka vien to, kad atskiros sandorio kainos nustatytos remiantis sutartomis kainomis, taip apribojant klientų galimybes derėtis.

Tačiau tuo atveju, kai kartelio įgyvendinimas įrodytas, negalima iš Komisijos reikalauti nuolat įrodinėti, kad susitarimai atitinkamoms įmonėms iš tikrųjų leido pasiekti aukštesnį sandorių kainos lygį nei tuo atveju, jei kartelio nebūtų. Būtų neproporcinga prašyti tokio įrodymo, kuris pareikalautų didelių išteklių, nes tam reikėtų remtis hipotetiniais skaičiavimais taikant ekonominius modelius, kurių tikslumą teismui sunku įvertinti ir kurių teisingumas nėra įrodytas. Iš tiesų, vertinant pažeidimo sunkumą lemiamą reikšmę turi tai, ar kartelio dalyviai padarė viską, ką galėjo, kad jų planai turėtų konkretų poveikį. Tam, kas vėliau vyko faktiškai pasiektų rinkos kainų lygiu, įtakos galėjo turėti kiti nuo kartelio narių nepriklausantys veiksniai. Kartelio nariai negali remtis išorės veiksniais, kurie sužlugdė jų pastangas, savo naudai ir jų interpretuoti kaip aplinkybių, pateisinančių baudos sumažinimą.

Vienos įmonės, kaip ji pati teigia, realus elgesys neturi reikšmės vertinant kartelio poveikį rinkai. Reikia atsižvelgti tik į pažeidimo, kaip visumos, pasekmes. Į konkurenciją pažeidžiantį atitinkamos įmonės elgesį atsižvelgiama, siekiant įvertinti individualią šios įmonės padėtį, tačiau tai negali turėti jokios reikšmės priskiriant pažeidimą prie „labai sunkių“ pažeidimų kategorijos.

Dėl ilgalaikio pažeidimo reikia pažymėti, kad mažai tikėtina, jog susijusios įmonės galėjo manyti, kad veiksmai, kuriais kaltinama, buvo visiškai neefektyvūs ir nenaudingi.

Pažeidimo pobūdžiui tenka lemiama reikšmė, visų pirma kvalifikuojant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Šiuo požiūriu iš Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų aprašymo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurie visų pirma orientuoti į kainų nustatymą, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“ ir tokiems veiksmams nebūtinai turi būti būdingas ypatingas poveikis arba geografinė apimtis. Aprašant „labai sunkius pažeidimus“ neminimas konkretaus poveikio rinkai arba poveikio tam tikroje specialioje teritorijoje reikalavimas.

(žr. 126, 128–130, 133–134, 136–137 punktus)

10.    Pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant konkurencijos taisykles pažeidusioms įmonėms skiriamos baudos dydį. Dėl ilgos trukmės pažeidimų Komisija gali savaime maksimaliai 10 % už metus didinti sumą, nustatytą atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Iš tiesų, net jei Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 1 punkto B dalies pirmos pastraipos trečioje įtraukoje nenustatyta, kad bauda turi būti savaime didinama, Komisijai šiuo atžvilgiu paliekama diskrecija.

Gairėse nedraudžiama apskaičiuojant baudos dydį atsižvelgti į faktinę pažeidimo trukmę. Toks požiūris yra visiškai logiškas ir pagrįstas, ir bet kuriuo atveju tai priklauso Komisijos diskrecijai.

Kai nustatoma, kad atitinkama įmonė žinojo apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką, ji taip pat laikoma atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą per visą jos dalyvavimo atliekant šį pažeidimą laikotarpį. Todėl Komisija teisingai gali netiesiogiai nuspręsti, kad pažeidimo trukmės nereikia skaidyti pagal įmonės ieškovės dalyvavimo atliekant pažeidimą atitinkamose rinkose intensyvumą. Jei į nagrinėjamos įmonės vaidmenį kartelyje teisingai atsižvelgta nustatant pradinį baudos dydį, į aplinkybę, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose elementuose, negalima vėl atsižvelgti nustatant pažeidimo trukmę.

Baudos padidinimas, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, apskaičiuojamas taikant tam tikrą procentinę dalį pradiniam dydžiui, kuris nustatomas pagal viso pažeidimo sunkumą ir jau atspindi įvairius pažeidimo intensyvumo lygius. Todėl, didinant minėtą sumą pagal pažeidimo trukmę, būtų nelogiška atsižvelgti į skirtingą pažeidimo intensyvumą nagrinėjamu laikotarpiu. Svarbu visuomet atskirti kartelio faktinio veikimo trukmę nuo jo pobūdžio nulemto sunkumo.

(žr. 147–148, 150, 152, 156–157, 159–160 punktus)

11.    Visos Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 3 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės yra pagrįstos kiekvienos įmonės elgesiu. Siekiant jas įvertinti, būtina atsižvelgti ne į pažeidimo kaip visumos pasekmes, į kurias turi būti atsižvelgta vertinant pažeidimo konkretų poveikį rinkai, kai yra nustatomas pažeidimo sunkumas, bet į kiekvienos įmonės individualų elgesį, kad būtų įvertintas kiekvienos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą santykinis sunkumas.

Todėl įmonės turi pateikti kitų įrodymų, kad laikotarpiu, kuriuo jos dalyvavo sudarant neteisėtus susitarimus, iš tikrųjų jų netaikė konkuruodamos rinkoje arba bent jau kad taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelio susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus, kad sutrukdė veikti karteliui.

(žr. 178, 180 punktus)

12.    Pasyvus vaidmuo reiškia, kad atitinkama įmonė turi „nedidelę svarbą“, t. y. aktyviai nedalyvauja rengiant konkurenciją pažeidžiantį susitarimą ar susitarimus. Tarp duomenų, galinčių įrodyti įmonės pasyvų vaidmenį kartelyje, gali būti aiškiai atsitiktinis jos dalyvavimas susitikimuose, palyginti su kitais kartelio nariais, vėlesnis jos atėjimas į rinką, kurioje daromas pažeidimas, neatsižvelgiant į jos dalyvavimo trukmę vykdant minėtą pažeidimą, taip pat darant pažeidimą dalyvavusių trečiųjų įmonių atstovų pareiškimai šiuo klausimu.

Tik tam tikromis ypatingomis bylos aplinkybėmis svarbu atsižvelgti į įmonės mažumą. Jei jos vadovai vadovauja daugeliui susitikimų ir juos organizuoja, Komisija daro teisingą išvadą, kad nesama pasyvaus elgesio: yra nustatyta, kad rengti susitikimus, siūlyti darbotvarkę, platinti parengiamuosius dokumentus organizuojant susitikimus yra nesuderinama su nedidelės svarbos pasyvaus mėgdžiojimo vaidmeniu, nes tokie veiksmai rodo palankų ir aktyvų atitinkamos įmonės požiūrį į kartelio sukūrimą, jo laikymąsi ir kontrolę.

Komisijos neįpareigoja ankstesni jos sprendimai dėl to, kad ankstesnėse bylose ji galėjo į ekonominę sektoriaus padėtį atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę, ji neprivalo toliau taikyti tokios praktikos. Komisija turi individualiai nagrinėti kiekvienos bylos aplinkybes ir jos neįpareigoja ankstesni sprendimai, priimti dėl kitų ūkio subjektų, kitų prekių ir paslaugų rinkų arba kitų geografinių rinkų kitais laikotarpiais.

(žr. 184–185, 189, 193–195 punktus)

13.    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį per procesą negalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

Todėl ieškinio pagrindas, kurį sudaro anksčiau ieškinyje pateikto pagrindo, su kuriuo jis glaudžiai susijęs, tiesioginis arba netiesioginis papildymas, turi būti pripažintas priimtinu.

(žr. 198–199 punktus)

14.    Komisija turi didelę diskreciją taikydama baudų apskaičiavimo metodą ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos tarnybų atliekamą tyrimą. Įmonės bendradarbiavimu su Komisija galima pateisinti baudos sumažinimą pagal pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, tik jei toks bendradarbiavimas palengvina Komisijos užduotį nustatyti pažeidimą ir jį nutraukti.

Komisijos neįpareigoja ankstesni jos sprendimai, kuriais ji už tam tikrą elgesį tam tikra dalimi sumažino baudą; ji neprivalo tokia pačia proporcinga dalimi sumažinti baudos, vertindama panašų elgesį per vėlesnę administracinę procedūrą.

Komisija turi didelę diskreciją vertindama įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą, visų pirma palygindama su kitų įmonių pagalba. Šiuo klausimu Komisija turi atlikti sudėtinį faktinių aplinkybių vertinimą, pavyzdžiui, susijusį su atitinkamu nagrinėjamų įmonių bendradarbiavimu. Pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punkte pateiktos aplinkybės, dėl kurių galima sumažinti baudą, yra tik nuoroda.

Komisija negali nepaisyti pateiktos informacijos naudingumo, nes ji būtinai sudaro dalį jos jau turimų įrodymų. Jei įmonė tik patvirtina tam tikrą kitos bendradarbiaujančios įmonės pateiktą informaciją ir tai padaro ne taip aiškiai ir tiksliai, toks bendradarbiavimas labai nepalengvina Komisijos užduoties ir negali būti pakankamas pagrindas sumažinti baudą.

Įmonei Komisijos taikomas baudos sumažinimas yra atlyginimas už pagalbą nustatant pažeidimą, ir nesvarbu, kokiame procedūros etape įmonė suteikė pagalbą ir ar šią pagalbą sudaro naujų duomenų bei įrodymų pateikimas, ar faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo pripažinimas.

Klausimui, ar už bendradarbiavimą reikia sumažinti baudą, iš esmės svarbi bendradarbiavimo kokybė ir nauda, kurias Komisija turi įvertinti naudodamasi didele diskrecija; gali būti smerkiamas tik akivaizdus piktnaudžiavimas tokia diskrecija.

Vertindama įmonių bendradarbiavimą, Komisija negali neatsižvelgti į vienodo požiūrio principą, kuris pažeidžiamas, kai panašios aplinkybės vertinamos skirtingai arba skirtingos aplinkybės vertinamos vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas.

Vertinant bendradarbiavimo naudingumą netaikoma aritmetinė formulė, pagal kurią bauda savaime sumažinama ne mažiau kaip 20 %, jei bendradarbiavimas atitiko pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnyje pateiktas dviejų kategorijų elgesio sąlygas.

(žr. 219–225, 238, 246, 248 punktus)

15.    Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti.

Apskaičiuojant baudas, pažeidimų sunkumo laipsnį reikia nustatyti atsižvelgiant į daugelį veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingos svarbos kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu.

Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai.

Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas. Bet kuriuo atveju, nors Bendrijos institucijos priemonė, net jei sukeltų atitinkamos įmonės esama teisine forma likvidavimą, galėtų pažeisti savininkų, akcininkų arba dalininkų finansinius interesus, tai nereiškia, kad asmeniniai, materialiniai ir nematerialiniai įmonės elementai taip pat prarastų savo vertę.

Taigi nei Reglamente Nr. 17, nei Reglamente Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, nei Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse nenumatyta, kad baudų sumą reikia nustatyti tiesiogiai atsižvelgiant į paveiktos rinkos dydį; tai yra tik vienas iš kelių svarbių veiksnių.

Gairėse nenumatyta, kad baudų dydį reikia apskaičiuoti remiantis bendra apyvarta arba įmonių apyvarta atitinkamoje rinkoje, tačiau jomis taip pat nedraudžiama, kad nustatant baudos dydį į apyvartą būtų atsižvelgta laikantis Bendrijos teisės bendrųjų principų ir jei to reikalauja aplinkybės. Gaminių, kurie yra pažeidimo objektas, apyvarta gali teisingai parodyti pažeidimo mastą ir kiekvieno kartelio atitinkamose rinkose nario atsakomybę. Ji iš tiesų yra objektyvus veiksnys, kuriuo remiantis galima teisingai įvertinti nagrinėjamų veiksmų žalą įprastai konkurencijai, taip pat – kiekvienos atitinkamos įmonės pajėgumą padaryti žalą . Tačiau nėra bendro taikymo principo, kad sankcija turi būti proporcinga apyvartai, kurią įmonė įvykdė prekiaudama gaminiais, kurie yra pažeidimo objektas.

Kai baudos skiriamos kelioms atliekant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutiniai jų dydžiai, nustatyti atitinkamoms įmonėms pagal Komisijos apskaičiavimus, atspindėtų visus skirtumus tarp tų įmonių bendros apyvartos arba apyvartos atitinkamų prekių rinkoje atžvilgiu. Komisija neprivalo nustatydama baudos dydį atsižvelgti į atitinkamų įmonių dydį; nėra jokios priežasties vertinti mažas ir vidutines įmones kitaip nei kitas įmones, nes dėl savo dydžio jos nėra atleistos nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių.

(žr. 260–261, 264, 266–267, 275, 277–283 punktus)

BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. balandžio 28 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Europos pramoninių siūlų rinka – Sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Konkretus poveikis rinkai – Pažeidimo trukmė – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Proporcingumas – Baudų nustatymo metodo gairės“

Sujungtose bylose T‑456/05 ir T‑457/05

Gütermann AG, įsteigta Gutache-Breisgau (Vokietija), atstovaujama advokatų J. Burrichter, B. Kasten ir S. OrlikowskI‑Wolf, ,

ieškovė byloje T‑456/05,

Zwicky & Co. AG, įsteigta Valizelene (Šveicarija), atstovaujama advokatų J. Burrichter, B. Kasten ir S. OrlikowskI‑Wolf,

ieškovė byloje T-457/05,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Castillo de la Torre, M. Schneider ir K. Mojzesowicz, vėliau – F. Castillo de la Torre ir K. Mojzesowicz,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2005 m. rugsėjo 14 d. Komisijos sprendimą C (2005) 3452, susijusį su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/38.337 PO/Fil), iš dalies pakeistą 2005 m. spalio 13 d. Komisijos sprendimu C (2005) 3765, ir, nepatenkinus pirmojo prašymo, dėl prašymo sumažinti minėtu sprendimu ieškovėms nustatytą baudą

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai M. Prek (pranešėjas) ir V. M. Ciucǎ,

posėdžio sekretorė T. Weiler, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gruodžio 17 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1.     Ginčo objektas

1        2005 m. rugsėjo 14 d. Komisijos sprendimu C (2005) 3452, susijusiu su (EB) 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/38.337 PO/Fil, toliau – ginčijamas sprendimas), iš dalies pakeistu 2005 m. spalio 13 d. Komisijos sprendimu C (2005) 3765, kurio santrauka paskelbta 2008 m. sausio 26 d. EuroposSąjungosoficialiajameleidinyje (OL C 21, p. 10), Komisija pripažino, kad ieškovės GütermannAG (toliau – Gütermann) ir Zwicky&Co. AG (toliau – Zwicky) dalyvavo sudarant susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus Beniliukso ir Šiaurės šalių pramonei skirtų siūlų rinkoje: Gütermann nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn., o Zwicky nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėnesio.

2        Komisija paskyrė 4,021 mln. EUR baudą Gütermann ir 0,174 mln. EUR baudą Zwicky už jų dalyvavimą pramoninių siūlų kartelyje Beniliukse ir Šiaurės šalyse.

2.     Administracinė procedūra

3        2001 m. lapkričio 7 ir 8 d. Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi atliko patikrinimus kelių siuvimo siūlų gamintojų patalpose. Šie patikrinimai atlikti remiantis 2000 m. rugpjūčio mėn. TheEnglishNeedle&TackleCo. Ltd. pateikta informacija.

4        2001 m. lapkričio 26 d. CoatsViyellaplc (toliau – Coats) pateikė prašymą atleisti nuo baudos pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo), prie kurio pridėjo dokumentus, įrodančius, kad buvo sukurti tokie karteliai: Europos ekonominės erdvės automobilių pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis, Jungtinės Karalystės pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis ir Beniliukso šalių ir Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos (toliau visos bendrai – Šiaurės šalys). pramonei skirtų siūlų rinkos kartelis

5        Remdamasi per patikrinimą paimtais ir Coats pateiktais dokumentais 2003 m. kovo ir rugpjūčio mėn. Komisija išsiuntė atitinkamoms įmonėms prašymus pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį.

6        2004 m. kovo 15 d. Komisija priėmė kelioms įmonėms skirtą prieštaravimo pareiškimą dėl jų dalyvavimo viename arba keliuose karteliuose, kurie išvardyti šio sprendimo 4 punkte ir tarp kurių yra kartelis pramonei skirtų siūlų rinkoje Beniliukse ir Šiaurės šalyse.

7        Visos įmonės, kurioms buvo skirtas prieštaravimo pareiškimas, pateikė rašytines pastabas. Gütermann atsakė savo ir Zwicky vardu.

8        2004 m. liepos 19 ir 20 d. įvyko posėdis.

9        2004 m. rugsėjo 24 d. šalims suteikta galimybė susipažinti su nekonfidencialia atsakymų į prieštaravimo pranešimą versija bei per posėdį pateiktomis šalių pastabomis ir paskirtas terminas, per kurį jos turėjo pateikti kitas pastabas.

10      2005 m. rugsėjo 14 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

3.     Ginčijamas sprendimas

 Nagrinėjamų rinkų apibrėžimas

 Prekių rinka

11      Ginčijamame sprendime Komisija nurodo, kad galima išskirti dvi siūlų sektoriaus dalis: pirma, pramonėje naudojami siūlai, skirti įvairių rūšių drabužiams arba kitiems gaminiams siūti ar siuvinėti, pavyzdžiui, odos dirbiniams, tekstiliniams automobilio apmušalams ir čiužiniams, ir, antra, namų ūkiams skirti siūlai, kuriuos fiziniai asmenys naudoja siuvimo ar taisymo darbams ir laisvalaikio užsiėmimams.

12      Pramoninių siūlų sektorių, atsižvelgiant į jų naudojimą, galima suskaidyti į tris kategorijas: siuvimo siūlai drabužių pramonei, naudojami įvairių tipų drabužiams siūti, siuvinėjimo siūlai, naudojami pramoninėse programuojamose siuvinėjimo mašinose, skirti drabužiams, sportiniams batams ir namuose naudojamiems tekstilės gaminiams dekoruoti, ir specialūs siūlai, naudojami įvairiuose sektoriuose, pavyzdžiui, batų, odos dirbinių ir automobilių pramonėje.

13      Komisijos nuomone, pramoninius siūlus pasiūlos požiūriu galima laikyti bendra prekių rinka, nes nėra griežto ryšio tarp galutinio naudojimo ir pluošto tipo bei (arba) siūlo struktūros.

14      Vis dėlto Komisija atskiria automobilių pramonei skirtus siūlus ir pramonei, išskyrus automobilių sektorių, skirtus siūlus. Iš tiesų, ji teigia, kad nors šių abiejų tipų siūlų gamybos procesai yra panašūs ar gana lengvai vienas kitu pakeičiami, automobilių pramonės paklausą lemia stambūs klientai, kurie tam tikriems savo naudojamiems gaminiams, pavyzdžiui, saugos diržams skirtiems siūlams, nustato aukštesnio lygio techninius standartus ir reikalauja gaminių vienodumo įvairiose šalyse, kuriose juos naudoja savo pramonėje.

15      Šiose bylose nagrinėjamas pažeidimas, kuriuo kaltinamos ieškovės, susijęs su pramoninių siūlų, išskyrus skirtus automobilių pramonei, (toliau – pramoninių siūlų) rinka.

 Geografinės rinkos

16      Ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad iš šalių pateiktos informacijos matyti, jog nagrinėjama geografinė pramoninių siūlų rinka yra regioninė rinka. Ji priduria, kad regionas tam tikrais atvejais gali apimti kelias EEE susitarimo šalis, pavyzdžiui, Beniliukso arba Šiaurės šalis, arba tik vieną šalį, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę.

17      Šiuo atveju pažeidimas, kuriuo kaltinamos ieškovės, susijęs su geografine rinka, apimančia Beniliuksą ir Šiaurės šalis.

 Nagrinėjamų rinkų dydis ir struktūra

18      Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pramoninių siūlų apyvarta Beniliukse ir Šiaurės šalyse buvo apie 50 mln. EUR 2000 m. ir apie 40 mln. EUR 2004 metais.

19      Taip pat matyti, kad dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pagrindiniai pramoninių siūlų tiekėjai Beniliukse ir Šiaurės šalyse buvo Gütermann, Zwicky, AmannundSöhneGmbH&Co. KG (toliau –Amann), BarbourThreadsLtd, kol ją įsigijo Coats, BelgianSewingThreadNV (toliau – BST ) ir Coats.

 Neteisėto elgesio aprašymas

20      Komisija ginčijamame sprendime nurodo, kad įvykiai, susiję su Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos karteliu, klostėsi 1990–2001 metais.

21      Anot Komisijos, susijusios įmonės susitikdavo bent kartą per metus; šiuos susitikimus sudarydavo dvi dalys: viena skirta Beniliukso šalių rinkai, o kita – Šiaurės šalių rinkai; pagrindinis jų tikslas – kiekvienoje iš šių dviejų rinkų išlaikyti dideles kainas.

22      Dalyviai keitėsi kainynais ir informacija apie nuolaidas, apie kainynuose nurodytų kainų padidinimą, apie nuolaidų sumažinimą ir specialių kainų atskiriems klientams padidinimą. Jie taip pat sudarė susitarimus dėl būsimų kainynų, dėl didžiausių nuolaidų, dėl nuolaidų sumažinimo ir specialių kainų atskiriems klientams padidinimo bei susitarimus vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai ir pasidalyti klientais (ginčijamo sprendimo 99–125 konstatuojamosios dalys).

 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

23      Ginčijamo spendimo 1 straipsnio 1 dalyje Komisija pripažino, kad aštuonios įmonės, tarp kurių – Gütermann ir Zwicky, pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nurodytais laikotarpiais dalyvaudamos sudarant susitarimus ir atliekant suderintus veiksmus, darančius poveikį pramoninių siūlų rinkose Beniliukse ir Šiaurės šalyse: Gütermann – nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn., o Zwicky – nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėnesio.

24      Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmą pastraipą už Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos kartelį toliau išvardytoms įmonėms paskirtos tokios baudos:

–        Coats – 15,05 mln. EUR,

–        Amann – 13,09 mln. EUR,

–        BST – 0,979 mln. EUR,

–        Gütermann – 4,021 mln. EUR,

–        Zwicky – 0,174 mln. EUR.

25      Ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje Komisija nurodė įmonėms, dėl kurių priimtas šis sprendimas, nedelsiant nutraukti jos nustatytus pažeidimus, jei jos iki šiol to nepadarė. Ji taip pat šias įmones įpareigojo vengti pakartoti bet kokį ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytą veiksmą ar elgesį arba imtis panašų tikslą ar poveikį turinčios priemonės.

 Procesas ir šalių reikalavimai

26      Pareiškimais, kuriuos Teismo kanceliarija gavo 2005 m. gruodžio 30 d., ieškovės pareiškė šiuos ieškinius.

27      Byloje T‑456/05 Gütermann Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek šiuo straipsniu Komisija pripažino, kad Gütermann pažeidinėjo EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį Suomijos, Norvegijos ir Švedijos rinkoje nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn. arba, tam nepritarus, nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1993 m. gruodžio mėn. imtinai,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek šiuo straipsniu Komisija jai paskyrė 4,021 mln. EUR baudą arba, nepatenkinus pastarojo prašymo, tinkamai sumažinti šios baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

28      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Gütermann bylinėjimosi išlaidas.

29      Byloje T-457/05 Zwicky Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek šiuo straipsniu Komisija pripažino, kad Zwicky pažeidinėjo EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį Suomijos, Norvegijos ir Švedijos rinkoje nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėn. arba, tam nepritarus, nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1993 m. gruodžio mėn. imtinai,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek šiuo straipsniu Komisija jai paskyrė 0,174 mln. EUR baudą arba, nepatenkinus pastarojo prašymo, tinkamai sumažinti šios baudos dydį,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jis su ja susijęs,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

30      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Zwicky bylinėjimosi išlaidas.

31      2008 m. gruodžio 9 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, nusprendė sujungti bylas T‑456/05 ir T‑457/05, kad pagal šio teismo procedūros reglamento 50 straipsnį būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.

 Dėl teisės

32      Pirmiausia ieškovės pateikia du ieškinio pagrindus, susijusius su neteisėtu elgesiu. Pirma, jos tvirtina, kad buvo pažeista 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų (EB) 81 ir (EB) 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 2 t., p. 205) 7 straipsnio 1 dalis. Zwicky taip pat tvirtina, kad reikalavimai nutraukti neteisėtą elgesį ir vengti jį pakartoti buvo nepagrįsti.

33      Antra, ieškovės pateikia kelis ieškinio pagrindus, dėl kurių reikia panaikinti arba sumažinti baudą. Zwicky skundžiasi, kad Komisija jai skyrė didesnę nei 10 % jos apyvartos baudą. Be to, ieškovės pateikia dar penkis ieškinio pagrindus: klaidingai įvertintas pažeidimo sunkumas, atsižvelgiant į jo poveikį klaidingai nustatyta pažeidimo trukmė, neatsižvelgta į tam tikras lengvinančias aplinkybes, klaidingas pranešimo apie bendradarbiavimą taikymas ir baudos neproporcingumas.

1.     Dėl ieškinio pagrindų, kuriais ginčijamas neteisėto elgesio konstatavimas ir reikalavimai jį nutraukti bei vengti tokį elgesį pakartoti.

 Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu

 Šalių argumentai

34      Anot ieškovių, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad: „kai Komisija, veikdama skundo pagrindu ar savo iniciatyva, nustato [EB] 81 straipsnio ar [EB] 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad įmonės ar įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą“. Iš tiesų, jas kaltindama EB 81 straipsnio ir EEE 53 straipsnio pažeidimu dėl to, kad jos dalyvavo sudarant susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus pramoninių siūlų rinkose Beniliukse ir Šiaurės šalyse – Gütermann nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn., o Zwicky nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėn., – Komisija neatsižvelgė į tai, kad EEE susitarimas įsigaliojo 1994 m. sausio 1 d. ir kad todėl iki tos dienos šio susitarimo nuostatos Suomijai, Norvegijai ir Švedijai nebuvo taikomos. Be to, Suomija ir Švedija įstojo į Europos bendriją tik 1995 m. sausio 1 d., todėl EB 81 straipsnis joms tiesiogiai taikomas tik nuo tos dienos.

35      Be to, ieškovės mano, kad Komisija teisingai nusprendė, jog pažeidimas teisine šio žodžio prasme, t. y. EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas dėl jų elgesio, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos atžvilgiu galėjo egzistuoti tik nuo 1994 m. sausio 1 dienos. Todėl Komisija padarė klaidą teisės požiūriu pradėdama nuo pažeidimo egzistavimo, kuris tik tapo intensyvesnis. Komisija nedarė jokio skirtumo tarp faktinio ieškovių elgesio vertinimo kaip vieno ir tęstinio kartelio nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn. Gütermann atžvilgiu ir nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėn. Zwicky atžvilgiu ir šio elgesio teisinio vertinimo kaip konkurencijos taisyklių pažeidimo šiais dviem laikotarpiais.

36      Be to, ieškovės mano, kad jų pateiktas ieškinio pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra priimtinas. Iš tiesų, Komisija klaidingai tvirtina esą šis ieškinio pagrindas yra nepriimtinas, nes ieškovės neįrodė, kad padaryta akivaizdi vertinimo klaida, pripažįstant jų elgesį vienu ir tęstiniu karteliu. Jų nuomone, Komisija pripažino jų elgesį vienu ir tęstiniu karteliu, remdamasi aplinkybėmis, kurių pateikdamos šį pagrindą ieškovės neginčija. Tačiau ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje pateiktas klaidingas teisinis vertinimas, nes Zwicky nebuvo pramoninių siūlų rinkoje Šiaurės šalyse, o, kalbant apie Suomiją, Norvegiją ir Švediją, ji negalėjo pažeisti konkurencijos taisyklių nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1993 m. gruodžio mėnesio.

37      Pirmiausia, Komisija tvirtina, kad šis ieškovių pateiktas ieškinio pagrindas yra nepriimtinas, ir papildomai ginčija jo pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

38      Teismas mano, kad nebūtina nagrinėti, ar ieškinio pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra priimtinas, reikia nagrinėti, ar šis pagrindas yra pagrįstas.

39      Pirma, reikia pabrėžti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies g ir h punktuose Komisija konstatuoja, kad ieškovės pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo vykdant suderintus veiksmus pramoninių siūlų rinkose Beniliukse ir Šiaurės šalyse: Gütermann nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn., o Zwicky nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėnesio.

40      Reikia pripažinti, kad, šį straipsnį nagrinėjant atskirai, galima suprasti, jog Komisija padarė išvadą, kad ieškovės padarė pažeidimą, dalyvaudamos atliekant suderintus veiksmus pramoninių siūlų rinkoje Suomijoje, Norvegijoje ir Švedijoje nuo 1990 m. sausio mėn. iki 1993 m. gruodžio mėn., taigi prieš įsigaliojant EEE susitarimui. Neginčijama, kad šiuo laikotarpiu nebuvo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi Komisija būtų galėjusi priskirti ieškovėms tokį pažeidimą.

41      Vis dėlto iš teismo praktikos aišku, kad akto rezoliucinė dalis neatsiejama nuo jo motyvų, todėl prireikus akto rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į motyvus, dėl kurių šis aktas priimtas (1997 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo TWD prieš Komisiją, C‑355/95 P, Rink. p. I‑2549, 21 punktas; 2000 m. birželio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EPAC prieš Komisiją, T‑204/97 ir T‑270/97, Rink. p. II‑2267, 39 punktas).

42      Šiuo atžvilgiu iš ginčijamo sprendimo 246, 295–298 ir 331 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad tiek, kiek kartelis apėmė Suomiją, Norvegiją ir Švediją, Bendrijos konkurencijos taisyklės ir konkurencijai skirtos EEE taisyklės buvo pažeistos tik nuo 1994 m. sausio 1 d., t. y. nuo EEE susitarimo įsigaliojimo dienos. Todėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies g ir h punktus reikia aiškinti, atsižvelgiant į šiuos aiškius ir visiškai nedviprasmiškus motyvus. Vadinasi, ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį reikia suprasti taip: vieno ir tęstinio pažeidimo elementai, susiję su Suomija, Norvegija ir Švedija, atsirado tik nuo 1994 m. sausio 1 dienos.

43      Antra, ieškovės veltui tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime iš esmės tariamai atskyrė EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo teisinį vertinimą ir ginčijamo sprendimo 264–277 konstatuojamosiose dalyse pateikiamą jų elgesio faktinį vertinimą kaip vieną ir tęstinį pažeidimą. Remdamosi šia prielaida, jos daro klaidingą išvadą, kad pažeidimas „teisine šio žodžio prasme“ Suomijos, Norvegijos ir Švedijos atžvilgiu galėjo atsirasti tik nuo 1994 m. sausio 1 d., todėl Komisija padarė klaidą, konstatuodama, jog egzistavo pažeidimas, kuris tik suintensyvėjo.

44      Pirmiausia reikia pabrėžti, jog ieškovės visiškai nepaneigė pažeidimo Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje vienumo ir tęstinumo.

45      Taip pat reikia priminti, kad EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą gali sudaryti ne tik vienas atskiras, bet ir keli veiksmai arba tęstinis elgesys. Tokio aiškinimo negalima paneigti aplinkybe, kad vienas ar keli tokios veiksmų grandinės arba tęstinio elgesio elementai, vertinami atskirai ir izoliuotai, galėtų būti laikomi minėtos nuostatos pažeidimu (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 81 punktas; 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 155 punktas).

46      Taigi vieną ir tęstinį pažeidimą dažnai sudaro chronologiška kelių veiksmų seka, o tais veiksmais jų atlikimo momentu gali būti pažeistos konkurencijos taisyklės. Šių veiksmų ypatumas yra tas, kad jie yra bendros strategijos dalis. Būtent tai iš esmės Komisija konstatavo ginčijamo sprendimo 264–277 konstatuojamosiose dalyse pramoninių siūlų rinkos kartelio Beniliukse ir Šiaurės šalyse atžvilgiu.

47      Kitaip nei tvirtina ieškovės, minėtose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse ne vien išdėstytos faktinės aplinkybės, bet ir pateikiamos objektyvios priežastys, dėl kurių Komisija padarė išvadą, kad pažeidimas Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje ir pažeidimas Beniliukso pramoninių siūlų rinkoje sudarė vieną tęstinį pažeidimą.

48      Aplinkybė, kad teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija konstatavo, kad buvo padarytas pažeidimas Suomijos, Norvegijos ir Švedijos pramoninių siūlų rinkose, atsirado tik po to, kai pradėtas pažeidimas, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo motyvų, į ieškovių elgesį rinkoje atsižvelgta tik nuo 1994 m. sausio 1 dienos.

49      Antra, Zwicky pateiktą skundą, susijusį su aplinkybe, kad ji neprekiavo Šiaurės šalių rinkoje, reikia atmesti. Kaip minėta šio sprendimo 44 punkte, Zwicky patvirtino, kad ji neginčija pramoninių siūlų rinkos kartelio Beniliukse ir Šiaurės šalyse pripažinimo vienu ir tęstiniu pažeidimu.

50      Kaip matyti iš teismų praktikos, įmonė, dalyvavusi vykdant vieną sudėtinį konkurencijos taisyklių pažeidimą ir atlikusi veiksmus, kurie atitinka susitarimo arba suderintų veiksmų, pažeidžiančių konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, sąvokas ir kuriais siekiama prisidėti prie viso pažeidimo įgyvendinimo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus atliekant tą patį pažeidimą per visą jos dalyvavimo vykdant šį pažeidimą laikotarpį, kai nustatoma, kad atitinkama įmonė žino apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba gali protingai jį numatyti ir yra pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką (šio sprendimo 45 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 203 punktas, 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brugg Rohrsysteme prieš Komisiją, T‑15/99, Rink. p. II‑1613, 73 punktas).

51      Šiuo atveju Zwicky nepaneigė reguliariai dalyvavusi susitikimuose, skirtuose Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkai, neginčijo Komisijos tvirtinimo, kad ji neveikė šioje Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje prieš pradedant minėtą pažeidimą, nepaneigė dalyvavusi vykdant pažeidimą sudarančius veiksmus, susijusius su Beniliukso pramoninių siūlų rinka, ir neginčijo, kad šie pažeidimą sudarantys veiksmai buvo bendros strategijos dalis ir todėl buvo tik tam tikros vieno tęstinio pažeidimo Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje sudedamosios dalys.

52      Todėl vien tai, kad Zwicky nebuvo Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje tuo laikotarpiu, kai buvo padarytas vienas tęstinis pažeidimas, neatleidžia jos nuo atsakomybės už kitų įmonių elgesį šioje geografinėje rinkoje minėto pažeidimo atžvilgiu.

53      Be to, dėl Zwicky skundo, kuriuo teigiama, jog tik įmonės, kurios geografinėje Šiaurės šalių rinkoje veikia kaip konkurentės, pardavėjos ar pirkėjos, gali derinti savo veiksmus kaip pažeidimo vykdytojos arba bendravykdės, reikia pabrėžti, jog įmonė gali pažeisti EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą, jeigu su kitomis įmonėmis suderintu elgesiu siekia apriboti konkurenciją konkrečioje atitinkamoje bendrojoje rinkoje, net jei ji nevykdo veiklos toje pačioje atitinkamoje rinkoje (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją, T‑99/04, Rink. p. II‑0000, 122 punktą).

54      Atsižvelgiant į šio sprendimo 51 punkte išdėstytas aplinkybes, Zwicky negali paneigti, kad ji kaip bendravykdė taip pat atsakinga už konkurencijos taisyklių pažeidimą, susijusį su pramoninių siūlų karteliu Šiaurės šalių rinkoje.

55      Todėl pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, reikia atmesti.

 Dėl „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su reikalavimo nutraukti pažeidimus ir vengti juos pakartoti nepagrįstumu

 Šalių argumentai

56      Zwicky teigia, kad ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje Komisija nurodė susijusioms įmonėms nedelsiant nutraukti nustatytus pažeidimus, jei jos iki šiol to nepadarė, ir ateityje vengti pakartoti bet kokį su nustatytais pažeidimais susijusį veiksmą ar elgesį, kurio tikslas panašus.

57      Zwicky tvirtina, kad ji ne tik nuo 2000 m. lapkričio mėn. pasitraukė iš rinkų, su kuriomis susijęs ginčijamas sprendimas, bet ir nutraukė visą savo komercinę veiklą, o dabar tik administruoja savo nekilnojamąjį turtą. Ji mano, kad minėti reikalavimai pažeidžia proporcingumo principą ir kad ginčijamo sprendimo 3 straipsnis yra neteisėtas. Jos nuomone, kadangi Komisija galėjo be papildomų patikrinimų konstatuoti, kad Zwicky nutraukė pažeidimus ir kad nebuvo jokio pavojaus juos pakartoti, ji neturėjo jokio teisėto intereso pateikti reikalavimą. Šiuo atžvilgiu Zwicky remiasi 1983 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimu GVL prieš Komisiją (7/82, Rink. p. 483, 24 ir paskesni punktai).

58      Komisija prašo atmesti šį pagrindą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

59      Reikia pažymėti, kad šiuo ieškinio pagrindu Zwicky prašo panaikinti ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnį tiek, kiek jis su ja susijęs.

60      Reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnyje iš tiesų įtvirtinti du nurodymai.

61      Pirma, šia nuostata nurodoma atitinkamoms įmonėms nedelsiant nutraukti ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje minimus pažeidimus, jei jos to nepadarė iki šio sprendimo priėmimo. Šiuo atžvilgiu, kadangi priimant ginčijamą Sprendimą Zwicky nebevykdė jokios veiklos pramoninių siūlų sektoriuje, akivaizdu, kad dėl šios nuostatos pateikti argumentai yra visai nepagrįsti. Iš tiesų, net jei Zwicky yra tarp ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje išvardytų įmonių, vien todėl, kad nebevykdo minėtos veiklos, ji jau yra nutraukusi pažeidimą ir todėl šis reikalavimas jai faktiškai netaikomas (šia prasme žr. 1999 m. balandžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 1247 punktą). Dėl šios aplinkybės taip pat neturi reikšmės Zwicky argumentas, jog šiuo atžvilgiu pažeistas proporcingumo principas (šia prasme žr. 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑0000, 196 punktą).

62      Antra, ginčijamo sprendimo 3 straipsniu 1 straipsnyje išvardytoms įmonėms nurodoma vengti pakartoti bet kokį 1 straipsnyje apibūdintą veiksmą arba elgesį ar imtis tokį patį poveikį arba tikslą turinčių priemonių.

63      Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies taikymas gali būti susijęs ne tik su draudimu tęsti tam tikrą veiklą, veiksmus arba išlaikyti padėtį, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, bet ir su draudimu panašiai elgtis ateityje. Tačiau tokie įpareigojimai įmonėms neturi viršyti to, kas yra tinkama ir būtina siekiamam tikslui įgyvendinti (pagal analogiją žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 4704 ir 4705 punktus ir nurodytą teismo praktiką). Be to, Komisijos įgaliojimai teikti nurodymus turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo pobūdį (1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 45 punktas; 1999 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Irish Sugar prieš Komisiją, T‑228/97, Rink. p. II‑2969, 298 punktas ir 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Aéroports de Paris prieš Komisiją, T‑128/98, Rink. p. II‑3929, 82 punktas).

64      Šiuo atveju Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatavo, kad Zwicky su kitomis įmonėmis pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes labai ilgai dalyvavo sudarant susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų sektoriuje ir tarėsi su kitomis įmonėmis susitarė dėl būsimų kainynų, dėl didžiausių nuolaidų, dėl nuolaidų sumažinimo ir specialių kainų atskiriems klientams padidinimo, taip pat susitarė vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai ir dalytis klientais. Zwicky neginčija šiuo atžvilgiu ginčijamame sprendime pateiktų teiginių.

65      Tokiomis sąlygomis atitinkamoms įmonėms nurodydama ateityje vengti imtis tokį patį poveikį arba tikslą galinčių turėti priemonių Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, Komisija neviršijo įgaliojimų, kuriuos ji turi pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį (šia prasme ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 199 punktą).

66      Aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Zwicky nebevykdė veiklos pramoninių siūlų sektoriuje, nekelia abejonių dėl tokios išvados. Iš tiesų, toks nurodymas kaip šiuo atveju yra prevencinis ir jam neturi įtakos atitinkamų įmonių padėtis tuo metu, kai priimamas ginčijamas sprendimas.

67      Juo labiau galima teigti, kad Komisija pagrįstai įtraukė šį nurodymą į ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį, nes Zwicky neįsipareigojo nekartoti konkurenciją pažeidžiančio elgesio (šia prasme žr. 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 678 punktą).

68      Be to, šio sprendimo 57 punkte minėtas Sprendimas GVL prieš Komisiją, kuriuo remiasi Zwicky, šiuo atveju neturi reikšmės. Iš tiesų, pirmiausia minėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, o, be to, šio sprendimo 60–67 punktuose įrodyta, kad nurodymas nedelsiant nutraukti ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje apibūdintus pažeidimus Zwicky netaikomas ir kad Komisija buvo visiškai teisėtai suinteresuota nurodyti vengti ateityje bet kokio su konstatuotais pažeidimais susijusio veiksmo arba panašų tikslą turinčio elgesio.

69      Dėl visų šių priežasčių šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

2.     Dėl ieškinio pagrindų, kuriais ginčijama bauda ir jos dydis

 Dėl „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad baudos dydis viršijo 10 % apyvartos ribą

 Šalių argumentai

70      Nurodžiusi, kad 2000 m. lapkričio mėn. nutraukė savo komercinę veiklą, susijusią su pramoniniais siūlais, Zwicky pirmiausia skundžiasi, kad Komisija maksimalią 10 % apyvartos sumą apskaičiavo remdamasi Gütermann apyvarta. Iš tiesų pastaroji įmonė tik perėmė dalį jos verslo ir nebuvo jos kontroliuojama. Todėl lemiamą reikšmę turi tik Zwicky apyvarta. Kadangi Zwicky nuo 2001 m. neturi jokios apyvartos, jai negalima skirti jokios baudos pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų, Reglamente Nr. 1/2003 kalbama apie bendrą paskutinių ūkinių metų prieš priimant sprendimą apyvartą. Tai, kad baudos suma nustatoma remiantis pastaruoju skaičiumi, leidžia atsižvelgti į įmonės dydį ir įtaką rinkai. Todėl būtent įmonių reali padėtis, atsižvelgiant į jų apyvartą, turi lemiamą reikšmę. Įmonė, nebeturinti jokios apyvartos, nedaro poveikio rinkai ir todėl jai negalima skirti baudos.

71      Toliau ji nurodo, kad 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (T‑33/02, Rink. p. II‑4973), kuriuo remiasi Komisija, reikia aiškinti taip, kad atsižvelgti ne į paskutinių ištisų ūkinių metų prieš priimant sprendimą apyvartą galima tuomet, kai atitinkama įmonė nutraukia savo komercinę veiklą arba nuslepia savo apyvartą, siekdama išvengti didelės baudos. Taip nėra šiuo atveju. Šiuo aspektu Zwicky tvirtina, kad ji pardavė savo verslą pablogėjus jos konkurencinei padėčiai vieni metai prieš Komisijos patikrinimus.

72      Be to, Zwicky pabrėžia, kad šiuo atveju Gütermann įsigijo jos verslą sudarius turto perleidimo sandorį (asset deal) ir kad todėl su taip perleistu verslu susijusios pajamos turėjo tekti Gütermann ir padidinti jos apyvartą, į kurią reikia atsižvelgti taikant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį. Be to, ji tvirtina, kad šio verslo pardavimas Gütermann nėra tik vidinis įmonės pertvarkymas.

73      Galiausiai, aplinkybę, kad ieškovės, atsakydamos į prieštaravimo pareiškimą, atsiuntė vieną dokumentą, paaiškina tai, kad pramoninių siūlų verslą perėmė Gütermann ir kad įvykdžius šį sandorį Zwicky direktorių tarybos pirmininkas paskirtas Gütermann direktoriumi. Vis dėlto šis sandoris nepakeitė buvusio santykio: Zwicky netapo priklausoma nuo Gütermann, o pastaroji netapo pirmosios akcininke.

74      Komisija tvirtina, kad šis ieškinio pagrindas yra neveiksmingas, nes net jei Zwicky argumentas būtų teisingas, ji nustatytų maksimalią baudą, atsižvelgdama į ankstesnių ūkinių metų apyvartą, kaip jau yra pasielgusi kitose bylose. Ji pažymi, kad Zwicky bendra 1999 m. apyvarta buvo 4,5 mln. EUR ir kad 0,174 mln. EUR bauda visiškai neviršija 10 % šios apyvartos.

75      Papildomai Komisija tvirtina, kad nors Zwicky verslą, susijusį su karteliu pramoninių siūlų rinkoje, 2000 m. lapkričio mėn. nusipirko Gütermann, ji atkreipė dėmesį į tai, kad Zwicky dešimt metų dalyvavo vykdant pažeidimą, už kurį skiriama sankcija, ir nusprendė, jog tai, kad Zwicky, pardavusi savo verslą, tęsė teisinį egzistavimą kaip „tuščia kriauklė“, buvo strategija, kurios ji ėmėsi, būtent siekdama išvengti sankcijų už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Be to, ji nurodo, kad Zwicky neginčijo teismo praktikos, pagal kurią už įmonės padarytą pažeidimą iš esmės turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei tada, kai buvo daromas pažeidimas. Ji priduria, jog kadangi Zwicky direktorių tarybos pirmininkas buvo Gütermann direktorius ir todėl jis turėjo tikslių žinių apie abiejų įmonių dalyvavimą kartelyje, nesunku suprasti, dėl kokių priežasčių nuspręsta palikti Zwicky toliau egzistuoti.

76      Toliau Komisija teigia, kad Zwicky pateiktas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antro sakinio aiškinimas yra nesuderinamas su veiksmingumo principu, nes toks aiškinimas sudaro sąlygas įmonėms išvengti atsakomybės atliekant tik vidinį pertvarkymą. Tokį požiūrį pateikė Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 71 punkte minėtame Sprendime Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją.

77      Galiausiai Komisija tvirtina, kad glaudūs Zwicky ir Gütermann ryšiai matyti iš to, kad jos pateikė bendrą atsakymą į prieštaravimo pareiškimą ir kad Teisme jų interesus gina tie patys advokatai.

 Bendrojo Teismo vertinimas

78      Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija gali skirti įmonėms baudas, neviršijančias 10 % jų apyvartos, gautos prieš priimtą sprendimą pasibaigusiais ūkiniais metais. Ši 10 % riba nustatyta siekiant išvengti įmonės dydžiui neproporcingų baudų, o ypač tokių baudų, kurių įmonės akivaizdžiai nepajėgtų sumokėti. Kadangi tik iš bendros metinės apyvartos galima veiksmingai gauti apytikslės informacijos šiuo klausimu, reikia suprasti, kad ši procentinė išraiška taikoma būtent bendrajai metinei apyvartai (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 119 punktas).

79      Taip pat reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi siekiama Komisijai suteikti galią taikyti baudas, kad ji galėtų įgyvendinti jai Bendrijos teise patikėtą priežiūros funkciją (šio sprendimo 78 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 105 punktas ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 105 punktas). Ši funkcija apima pareigą tirti atskirus pažeidimus ir bausti už juos, taip pat pareigą vykdyti bendrą politiką, siekiant konkurencijos srityje taikyti Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį. Vadinasi, Komisija turi užtikrinti atgrasomąjį baudų poveikį (minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 105 ir 106 punktai).

80      Be to, reikia pažymėti, kad „praėję ūkiniai metai“ Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antros pastraipos prasme iš esmės reiškia kiekvienos susijusios įmonės paskutinius ištisus ūkinius metus, ėjusius prieš priimant sprendimą (2007 m. birželio 7 d Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 32 punktas).

81      Šiuo atveju ginčijamas sprendimas priimtas 2005 m. rugsėjo 14 d., todėl praėję ūkiniai metai buvo metai nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2005 m. birželio 30 dienos. Zwicky perleido Gütermann savo pramoninių siūlų verslą 2000 m. lapkričio mėnesį. Todėl Komisija nusprendė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną neturėjo duomenų apie Zwicky apyvartą, kuri atspindėtų jos ekonominę veiklą, vykdytą per praėjusius ūkinius metus. Remdamasi ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamojoje dalyje nurodytu tariamai tarp Gütermann ir Zwicky esančiu patronuojančiosios ir dukterinės įmonės ryšiu, kuris atsirado pastarajai pardavus savo pramoninių siūlų verslą pirmajai, ji nusprendė galinti pasinaudoti Gütermann apyvarta, kad pritaikytų 10 % ribą.

82      Reikia išskirti du Zwicky pateiktų skundų aspektus: Komisijos sprendimą atsižvelgti į Gütermann apyvartą ir neatsižvelgti į Zwicky ūkinių metų, pasibaigusių 2005 m. birželio 30 d., apyvartą, net jei ji buvo nulinė.

83      Dėl pirmojo Zwicky skundų aspekto reikia pripažinti, kad Komisija klaidingai rėmėsi Gütermann apyvarta, kad nustatytų 10 % apyvartos ribą, kurios negalima peržengti, apskaičiuodama Zwicky skirtą baudą.

84      Iš tiesų Gütermann 2000 m. lapkričio mėn. tik perėmė Zwicky pramoninių siūlų verslą. Per posėdį Zwicky paaiškino, kad šis verslas perleistas dviem būdais, t. y. Šveicarijoje sudaryta turto, kaip antai sandėlių ir mašinų, perleidimo sutartis, o Vokietijoje parduotos akcijos.

85      Komisija per posėdį pripažino, kad Gütermann visiškai neperėmė Zwicky ir kad todėl pirmoji netapo antrosios savininke. Pramoninių siūlų verslo perleidimas nepadarė jokios įtakos Zwicky teisiniam ir ekonominiam savarankiškumui.

86      Vien argumentais, kad Zwicky direktorių tarybos pirmininkas tapo Gütermann direktoriumi, kad šias abi įmones konsultuoja tas pats advokatas ir kad jos pateikė bendrą atsakymą į prieštaravimo pareiškimą, negalima šiuo atveju pagrįsti Komisijos nuostatos, jog tarp šių dviejų įmonių yra patronuojančiosios ir dukterinės bendrovės ryšys.

87      Be to, Komisija visiškai neįrodė buvusi suklaidinta duomenų, kuriuos atsakydama į jos informacijos prašymą Zwicky pateikė apie savo verslo perleidimą ir ryšius su Gütermann.

88      Vadinasi, remdamasi Gütermann apyvarta, Komisija padarė vertinimo klaidą, kurios pasekmės aptartos šio sprendimo 104 punkte ir toliau.

89      Dėl antrojo Zwicky skundų aspekto, t. y. kad neatsižvelgta į prieš priimant ginčijamą sprendimą ėjusiais metais tariamai vykdytos jos ekonominės veiklos nulinę apyvartą, reikia išnagrinėti, kaip Komisija turi apibrėžti sąvoką „praėję ūkiniai metai“ tuo atveju, kai atitinkama įmonė patiria esminius ekonominės padėties pokyčius nuo laikotarpio, kuriuo padarytas pažeidimas, pabaigos iki Komisijos sprendimo skirti baudą priėmimo dienos.

90      Dėl nuostatos „praėję ūkiniai metai“ reikia pabrėžti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriam ji priklauso, tikslus (2005 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, Rink. p. I‑4983, 41 punktas; 2007 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jan De Nul, C‑391/05, Rink. p. I‑1793, 20 punktas ir šio sprendimo 80 punkte minėto 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 21 punktas).

91      Šiuo atžvilgiu, kaip apie tai priminta šio sprendimo 79 punkte, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi siekiama Komisijai suteikti galią taikyti baudas, kad ji galėtų įgyvendinti jai Bendrijos teise patikėtą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima užduotį nutraukti neteisėtą elgesį ir neleisti jo atnaujinti (1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 173 punktas).

92      Svarbu pridurti, kad pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį Komisija turi atsižvelgti į atitinkamo pažeidimo sunkumą ir trukmę.

93      Šių elementų atžvilgiu nustatant maksimalią su apyvarta susijusią ribą, numatytą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, siekiama išvengti atitinkamos įmonės dydžiui neproporcingų Komisijos skiriamų baudų (šio sprendimo 78 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktas).

94      Iš išdėstytų argumentų matyti, kad apibrėždama sąvoką „praėję ūkiniai metai“ Komisija kiekvienu atveju ir atsižvelgdama į situaciją bei į Reglamentu Nr. 17 ir Reglamentu Nr. 1/2003 nustatyta sankcijų sistema siekiamus tikslus turi įvertinti siekiamą baudos poveikį atitinkamai įmonei, remdamasi apyvarta, kuri atspindi jos realią ekonominę situaciją laikotarpiu, kai buvo padarytas pažeidimas (žr. šio sprendimo 80 punkte minėto 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 25 punktą).

95      Vis dėlto tiek iš sistemos, kuriai priklauso Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostatos, tikslų tiek iš šio sprendimo 80 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad nuostata taikyti 10 % ribą reiškia, kad Komisija turi duomenų apie prieš sprendimo priėmimą ėjusių ūkinių metų apyvartą ir kad šie duomenys atspindi ištisus 12 mėnesių įprastos ekonominės veiklos metus (žr. šio sprendimo 71 punkte minėto 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 38 punktą).

96      Todėl, jei ūkiniai metai pasibaigė prieš priimant sprendimą, tačiau nagrinėjamos įmonės metinė apskaita dar nepadaryta arba apie ją dar nepranešta Komisijai, ji gali arba privalo taikyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, remdamasi ankstesnių ūkinių metų apyvarta. Taip pat, jei dėl pertvarkymo arba apskaitos praktikos pasikeitimo įmonė pateikė praėjusių ūkinių metų apskaitą, apimančią mažiau nei dvylika mėnesių, Komisija gali taikyti šias nuostatas, remdamasi ankstesnių ištisų metų apyvarta (žr. šio sprendimo 71 punkte minėto 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 39 punktą). Taip pat yra ir tuo atveju, kai įmonė praėjusiais ūkiniais metais nevykdė ekonominės veiklos ir Komisija neturi duomenų apie apyvartą, atspindinčią tais metais jos vykdytą ekonominę veiklą. Iš tiesų, duomenys apie šio laikotarpio apyvartą nepateikia jokios informacijos apie minėtos įmonės galią, priešingai, nei reikalauja teismų praktika, ir todėl negali būti pagrindas nustatant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą (žr. šio sprendimo 71 punkte minėto 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 42 punktą).

97      Svarbu priminti, kad iš šio sprendimo 71 punkte minėto 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (49 punktas), pagal analogiją taikomo šiuo atveju, matyti, kad net ir įprastai vykdant ekonominę veiklą įmonės apyvarta, palyginti su ankstesniais metais, gali stipriai arba net iš esmės sumažėti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, sunkios ekonominės situacijos, atitinkamo sektoriaus krizės, nelaimingo atsitikimo ar streiko. Vis dėlto, jei įmonė vykdė nors ir ribotą ekonominę veiklą ir darė apyvartą ištisus ūkinius metus, Komisija, norėdama nustatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribą, turi atsižvelgti į šią apyvartą. Taigi bent jau tais atvejais, kai nėra jokių duomenų apie tai, kad įmonė nutraukė savo komercinę veiklą arba nuslėpė savo apyvartą, siekdama išvengti didelės baudos, Komisija, remdamasi naujausia ištisų metų ekonominės veiklos apyvarta, privalo nustatyti maksimalią baudos ribą (šio sprendimo 71 punkte minėto 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 49 punktas).

98      Anot Zwicky, Komisija visiškai neįrodė, kad ši įmonė nuslėpė savo apyvartą, todėl ji klaidingai taikė principo, kad reikia atsižvelgti į paskutinių ūkinių metų apyvartą, išimtį. Vis dėlto, kaip ji patikslino per posėdį, Komisija visiškai neteigia, kad Zwicky netinkamai elgėsi siekdama išvengti didelės baudos, o tik konstatavo, kad ji nutraukė savo veiklą ir todėl egzistuoja kaip „tuščia kriauklė“.

99      Savo rašytinėse pastabose Zwicky minėjo, kad nuo 2001 m. ji tik administruoja savo nekilnojamąjį turtą, ir pabrėžė, kad nuo tada neturi jokios apyvartos. Todėl reikia pripažinti, kad ji neturėjo apyvartos per ištisus ūkinius metus, ėjusius prieš priimant ginčijamą sprendimą, t. y. laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2005 m. birželio 30 dienos. Per posėdį paklausta apie tikslų jos veiklos pobūdį Zwicky pakartojo savo teiginius apie nekilnojamojo turto, kuris jai vis dar priklauso, administravimą. Ji patikslino, kad jos nekilnojamąjį turtą sudaro pastatai, anksčiau naudoti pramoninių siūlų verslui, o dabar tušti nuo tada, kai šis verslas perleistas Gütermann, bei gyvenamosios patalpos, nuomotos buvusiems darbuotojams. Ji tvirtina galinti šį turtą nuomoti ir tokiu tikslu į jį investuos. Ji taip pat nurodė kartu su vietos valdžios institucijomis parengtą vystymo planą. Galiausiai ji pripažino, kad nuo tada, kai nutraukė savo veiklą pramoninių siūlų rinkoje, ji neturi nė vieno darbuotojo.

100    Kadangi neginčijama, jog Zwicky teisiškai toliau egzistavo po to, kai perleido savo verslą Gütermann, reikia pripažinti, jog dėl rimtų priežasčių, t. y. nulinės apyvartos kelerius metus, darbuotojų nebuvimo arba konkrečių įrodymų, kad ji naudoja savo nekilnojamąjį turtą arba turi investavimo planų šiuo tikslu, galima manyti, kad Zwicky netęsė normalios ekonominės veiklos minėtos teismo praktikos prasme laikotarpiu nuo 2004 liepos 1 d. iki 2005 m. birželio 30 dienos.

101    Zwicky atsakymai, pateikti raštu ir per posėdį, išliko aptakūs, todėl Teismas negalėjo konstatuoti, kad ji vykdė „normalią ekonominę veiklą“. Be to, Zwicky patvirtino per posėdį Komisijos perskaitytos dokumento ištraukos turinį, kuriame apie jos ekonominę padėtį teigiama, kad jos apyvarta yra nulinė, pelnas – nulinis ir kad ji neturi nė vieno darbuotojo, ir neginčijo, kad tokia padėtis yra nuo pramoninių siūlų verslo perleidimo Gütermann iki 2005 m. birželio 30 dienos.

102    Šiuo atžvilgiu, priešingai nei per posėdį tvirtino Zwicky, vien to, kad direktorių taryba ir administratorius užsiima bendrovės vystymo planu, kurio tikrumas, be to, neįrodytas, neužtenka, norint įrodyti, kad minėta bendrovė vykdė normalią ekonominę veiklą Pirmosios instancijos teismo 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, minėto šio sprendimo 71 punkte, prasme.

103    Todėl Komisija privalėjo atsižvelgti ne į 2005 m. birželio 30 d. pasibaigusių ūkinių metų, o į ankstesnę Zwicky bendrąją apyvartą.

104    Dėl Komisijos padarytos vertinimo klaidos, dėl kurios ji rėmėsi Gütermann bendrąja apyvarta, pasekmių reikia nustatyti, ar dėl šios klaidos Bendrijos teismas gali pagrįstai sumažinti arba panaikinti Zwicky skirtą baudą.

105    Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad, kiek tai susiję su ieškiniais, pareikštais dėl Komisijos sprendimų skirti įmonėms baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą, Teismas turi dviejų rūšių kompetenciją. Pirma, jis įpareigotas prižiūrėti jų teisėtumą pagal EB 230 straipsnį. (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 53 ir 54 punktai).

106    Antra, Teismas, naudodamasis EB 229 straipsniu, Reglamento Nr. 17 17 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu jam suteikta neribota jurisdikcija, yra kompetentingas vertinti baudų dydžio teisingumą. Atliekant šį vertinimą gali būti pateisinama pateikti papildomos informacijos, kurią nurodyti ginčijamame sprendime nėra privaloma pagal EB 253 straipsnyje įtvirtintą motyvavimo pareigą, ir į ją atsižvelgti (šio sprendimo 105 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 55 punktas).

107    Šiuo atveju, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją, Teismas pripažįsta, kad reikia remtis ne Gütermann, o Zwicky apyvarta.

108    Dėl išdėstytų priežasčių ir atsižvelgiant į teismo praktiką byloje Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (minėta šio sprendimo 71 ir 80 punktuose) paskutinė Zwicky realios ekonominės veiklos apyvarta, į kurią Komisija turėjo atsižvelgti, yra ta, kuri pasiekta ūkiniais metais nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2000 m. birželio 30 dienos. Iš ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši apyvarta buvo 4,5 mln. EUR. Akivaizdu, kad Zwicky Komisijos paskirta bauda, kuri siekia 205 000 EUR, neviršija 10 % šios apyvartos.

109    Taip pat reikia pažymėti, kad per posėdį Zwicky tvirtino, jog papildomas sprendimas remtis jos 2000 m. birželio 30 d. pasibaigusių ūkinių metų apyvarta nepriimtinas, nes tai reikštų, kad į jos apyvartą atsižvelgiama du kartus. Iš tiesų, Zwicky pramoninių siūlų verslą perėmė Gütermann, todėl Komisija jau atsižvelgė į šio verslo apyvartą kaip bendros Gütermann apyvartos dalį. Komisija tvirtina, kad šis argumentas yra naujas ir kad todėl jį reikia atmesti.

110    Šį Zwicky argumentą reikia atmesti, nes jis nepagrįstas.

111    Iš tiesų Zwicky argumentuoja, kad papildomu sprendimu Zwicky priskiriama apyvarta, kuri jau priskirta Gütermann. Tačiau Teismas mano, jog šiuo atveju keliamas tik klausimas, į kurią apyvartą reikia atsižvelgti apskaičiuojant Zwicky paskirtai baudai taikomą 10 % ribą. Kaip jau įrodyta šiame sprendime, šiuo tikslu galima remtis tik ūkiniais metais nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2000 m. birželio 30 d. Zwicky pasiekta 4,5 mln. EUR apyvarta.

112    Net jei reikėtų pritarti, kad tokiu sprendimu, apskaičiuojant Gütermann ir Zwicky skirtinas baudas, būtų du kartus atsižvelgta į Zwicky apyvartą, reikėtų pripažinti, kad taisyklės pažeistos Gütermann nenaudai. Todėl Zwicky argumentas iš tiesų prilygtų prašymui, kad Teismas patikrintų, ar Gütermann paskirta teisėto dydžio bauda. Tačiau Zwicky neturi teisės pareikšti ieškinio šiuo atžvilgiu. Iš tiesų, jei sprendimo adresatas nusprendžia pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Bendrijos teismas sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių. Sprendimo dalys, susijusios su kitais sprendimo adresatais ir jų neginčijamos, nėra Bendrijos teismo sprendžiamo ginčo dalykas (1999 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, Rink. p. I‑5363).

113    Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia atmesti Zwicky pateiktą ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pažeidimu.

 Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo sunkumo, atsižvelgiant į jo poveikį, vertinimu

 Šalių argumentai

114    Pirma, ieškovės tvirtina, kad pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir (AP) 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) ir nusistovėjusią sprendimų priėmimo praktiką pažeidimo sunkumas nustatomas aiškiai atsižvelgiant į konkretų pažeidimo poveikį rinkai. Vertinant pažeidimo sunkumą atsižvelgti į tokį poveikį Komisiją įpareigoja proporcingumo principas. Ieškovės patikslina, kad šiuo skundu jos ginčija ne patį pažeidimą, o jo priskyrimą prie labai sunkių pažeidimų kategorijos.

115    Antra, ieškovės nagrinėja konkretų pažeidimo poveikį rinkai ir daro išvadą, kad tokio poveikio nėra. Todėl jos mano, kad Komisija negalėjo priskirti pažeidimo prie labai sunkių, remdamasi jo poveikiu. Nors jos pripažįsta, kad daugeliu atvejų įvairios įmonės padidino kainas, nurodytas kainynuose, dėl kurių susitarta per susitikimus, vis dėlto jos mano, kad dėl šių kainų padidinimų realios neto kainos nepadidėjo. Iš ginčijamo sprendimo 4.1.4 punkte Komisijos pateiktų argumentų negalima nustatyti tokio poveikio. Vien iš aplinkybės, kad įmonės susitikinėjo vienuolika metų, negalima daryti išvados, kad kainų padidinimas paveikė neto kainas. Iš tiesų ieškovės mano, jog įrodė, kad pagrindinis susitikimų tikslas – keistis teisėta informacija. Komisija pati pripažino, kad negali įrodyti konkretaus poveikio.

116    Ieškovių nuomone, dėl kainų pramoninių siūlų sektoriuje nustatymo ypatumų (iš klientų beveik niekada nereikalaujama mokėti visos kainynuose nurodytos kainos) negalima daryti išvados, kad rinkai padarytas konkretus poveikis, vien todėl, kad susitarimas buvo įgyvendintas. Atvirkščiai, realios vidutinės rinkos kainos nepadidėjo, o netgi sumažėjo.

117    Trečia, ieškovės, remdamosi tuo, kad pažeidimas nepadarė konkretaus poveikio realioms vidutinėms kainoms, tvirtina, kad individualaus pažeidimo nereikėjo pripažinti labai sunkiu, ir pažymi, kad Komisija turėjo leisti joms šia aplinkybe pasinaudoti.

118    Atsižvelgdamos į labai skirtingą susijusių įmonių dydį ir jų įgyvendintą ribotą apyvartą atitinkamoje rinkoje, ieškovės tvirtina, jog faktą, kad pažeidimas nepadarė realaus poveikio jų neto kainoms, Komisija turėjo vertinti kaip pateisinančią aplinkybę pagal gairių 1 punkto A dalį.

119    Jos skundžiasi, kad Komisija, remdamasi skirtingų įmonių apyvarta, palygino tik santykinį jų dydį rinkoje ir atsižvelgė tik į jų abstraktų ekonominį pajėgumą paveikti konkurenciją, o ne į skirtingų įmonių elgesio konkretų poveikį neto kainoms.

120    Ketvirta, Komisija klaidingai pripažino, kad Zwicky dalyvavo darant pažeidimus Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, nes ji niekada nevykdė veiklos šių šalių pramoninių siūlų rinkoje.

121    Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

122    Pirmiausia reikia priminti, kad dėl paties pažeidimo sunkumo vertinimo gairių 1 punkto A dalies pirmojoje ir antroje pastraipose nurodyta:

„Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, jo įtaką rinkai, kur tai gali būti įvertinta, ir susijusios geografinės rinkos dydį.

Tokiu būdu pažeidimus galima suskirstyti į tris kategorijas: lengvi pažeidimai, sunkūs pažeidimai ir labai sunkūs pažeidimai“.

123    Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo šiuos tris veiksnius:

–        nagrinėjamą pažeidimą iš esmės sudarė keitimasis konfidencialia informacija apie kainynus ir (arba) kainas konkretiems klientams, susitarimas dėl kainų padidinimo ir (arba) tikslinių kainų bei susitarimas vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai, o tokie veiksmai pagal patį jų pobūdį yra sunkiausias EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimas (ginčijamo sprendimo 345 konstatuojamoji dalis),

–        slapti susitarimai buvo įgyvendinti ir paveikė EEE atitinkamų prekių rinką, tačiau šio poveikio negalima tiksliai įvertinti (ginčijamo sprendimo 351 konstatuojamoji dalis),

–        kartelis apėmė kelias EEE susitarimo šalis, t. y. Beniliuksą ir Šiaurės šalis (ginčijamo sprendimo 352 konstatuojamoji dalis).

124    Komisija taip suformulavo išvadą (ginčijamo sprendimo 353 konstatuojamoji dalis):

„Atsižvelgdama į visus šiuos veiksnius, Komisija mano, kad (ginčijamame sprendime) nurodytos įmonės padarė labai sunkų EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą.“

125    Ieškovės nesutinka, kad pažeidimas yra labai sunkus, ir tvirtina, jog Komisija padarė išvadą, kad pažeidimu padarytas konkretus poveikis rinkai, nors negali to įrodyti, bei teigia, kad neto kainos nebuvo paveiktos ar bent jau nebuvo padarytas konkretus poveikis realioms vidutinėms kainoms.

126    Pirma, reikia priminti, kad pagal teismų praktiką norėdama įvertinti konkretų pažeidimo poveikį rinkai Komisija turi įvertinti konkurenciją, kuri būtų įprastai egzistavusi, jei nebūtų buvę pažeidimo (2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk et Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑0000, 165 punktas; šia prasme žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 235 punktą ir šio sprendimo 67 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 645 punktą).

127    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad ieškovės visiškai neneigia, kad kartelis buvo įgyvendintas. Atvirkščiai, iš Gütermann ieškinio 40 punkto ir Zwicky ieškinio 46 punkto matyti, kad jos „tiek atsakydamos į prieštaravimo pareiškimą, tiek pateikdamos (šiuose ieškiniuose) nurodytas aplinkybes aiškiai pripažino, „kad daugeliu atvejų įvairios įmonės padidino kainas, nurodytas kainynuose, dėl kurių susitarta per susitikimus“.

128    Kainų kartelio atveju Komisija gali daryti išvadą, kad pažeidimas turėjo poveikį, jei kartelio dalyviai ėmėsi priemonių, kad būtų taikomos sutartos kainos, pavyzdžiui, padidindami kainynuose nurodytas kainas, kurių pagrindu apskaičiuojamos realios kainos, atsisakydami taikyti nuolaidas, padidindami specialias kainas ir skundais padidindami spaudimą įmonėms, kurios pažeidžia susitarimą vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai. Poveikį rinkai galima konstatuoti vien dėl to, kad sutartos kainos naudojamos kaip pagrindas, kad būtų nustatytos atskirų operacijų kainos, taip apribojant klientų galimybes derėtis (šio sprendimo 126 punkte minėto Sprendimo Schunk et Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 166 punktas; šia prasme žr. šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 743–745 punktus).

129    Tačiau tuo atveju, kai kartelio įgyvendinimas įrodytas, negalima iš Komisijos reikalauti nuolat įrodinėti, kad susitarimai atitinkamoms įmonėms iš tikrųjų leido pasiekti aukštesnį sandorių kainos lygį nei tuo atveju, jei kartelio nebūtų (šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 348 punktas; šia prasme žr. šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 743–745 punktus). Būtų neproporcinga prašyti tokio įrodymo, kuris pareikalautų didelių išteklių, nes tam reikėtų remtis hipotetiniais skaičiavimais taikant ekonominius modelius, kurių tikslumą teismui sunku įvertinti ir kurių teisingumas nėra įrodytas (šio sprendimo 126 punkte minėto Sprendimo Schunk et Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 167 punktas).

130    Iš tiesų, vertinant pažeidimo sunkumą lemiamą reikšmę turi tai, ar kartelio dalyviai padarė viską, ką galėjo, kad jų planai turėtų konkretų poveikį. Tam, kas vėliau vyko faktiškai pasiektų rinkos kainų lygiu, įtakos galėjo turėti kiti nuo kartelio narių nepriklausantys veiksniai. Kartelio nariai negali remtis išorės veiksniais, kurie sužlugdė jų pastangas, savo naudai ir jų interpretuoti kaip aplinkybių, pateisinančių baudos sumažinimą (šio sprendimo 126 punkte minėto Sprendimo Schunk et Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 168 punktas).

131    Bet to ginčijamo sprendimo 4.1.4 punkte Komisija išdėstė konkrečius ir įtikinamus įrodymus, patvirtinančius, kad kartelis darė konkretų poveikį rinkai. Šiuo atžvilgiu reikia pirmiausia pritarti ginčijamo sprendimo 164 punkte pateiktam Komisijos argumentui, kad padidinus kainynuose nurodytas kainas, o tai patvirtino pati Gütermann, padidėjo neto kainos tam tikriems mažiems klientams, kurių derybinės galios apskritai yra silpnesnės. Taip pat reikia sutikti su Komisijos išvada ginčijamo sprendimo 165 punkte, kad kainynuose nurodytų kainų padidinimas galėjo paveikti ir dideliems klientams taikomų realių kainų lygį, nes derantis su šiais klientais remiamasi minėtais kainynais. Galiausiai, Komisijos argumentas, kad kai kurios įmonės realiai padidino specialias kainas ir atsisakė taikyti nuolaidas, patvirtina, kad pažeidimas darė konkretų poveikį rinkai.

132    Iš šių argumentų ir iš fakto, kad kartelis truko ilgiau nei vienuolika metų, matyti, jog Komisija galėjo teisėtai padaryti išvadą, kad buvo daromas konkretus poveikis rinkai.

133    Antra, argumentai, kad kartelis nedarė konkretaus poveikio ieškovių vidutinėms realioms kainoms ir kad Zwicky niekada nevykdė veiklos Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, susiję tik su šių dviejų įmonių elgesiu, todėl jiems negalima pritarti. Iš tiesų, vienos įmonės, kaip ji pati teigia, realus elgesys neturi reikšmės vertinant kartelio poveikį rinkai. Reikia atsižvelgti tik į pažeidimo, kaip visumos, pasekmes (šio sprendimo 45 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 152 punktas ir 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 342 punktas).

134    Komisija atsižvelgė į konkurenciją pažeidžiantį Gütermann ir Zwicky elgesį, kad įvertintų individualią šių įmonių padėtį, tačiau tai negali turėti jokios reikšmės priskiriant pažeidimą prie „labai sunkių“ pažeidimų kategorijos.

135    Be to, aplinkybė, kad Zwicky niekada nevykdė veiklos Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, neturi reikšmės. Kaip pažymėta šio sprendimo 51 punkte, Zwicky visiškai neneigė, kad Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje padarytas vienas tęstinis pažeidimas.

136    Dėl Komisijos ginčijamo sprendimo 166 punkte pateikto kartelio poveikio įrodymo, susijusio su ilga pažeidimo trukme, reikia pažymėti, kad veiksmai, kuriais kaltinama, buvo atliekami vienuolika metų, todėl mažai tikėtina, kad gamintojai tuo metu manė, jog šie veiksmai yra visiškai neefektyvūs ir nenaudingi (šia prasme žr. šio sprendimo 61 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 748 punktą ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Heubach prieš Komisiją, T‑64/02, Rink. p. II‑5137, 130 punktą).

137    Galiausiai reikia pažymėti, kad trys pažeidimo sunkumo laipsnio įvertinimo aspektai atliekant bendrą vertinimą turi nevienodą svarbą. Pažeidimo pobūdžiui tenka lemiama reikšmė, visų pirma kvalifikuojant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Šiuo požiūriu iš gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų aprašymo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurie, kaip yra šiuo atveju, visų pirma orientuoti į kainų nustatymą, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“ ir tokiems veiksmams nebūtinai turi būti būdingas ypatingas poveikis arba geografinė apimtis. Tai patvirtina aplinkybė, jog aprašant sunkius pažeidimus aiškiai nurodoma, kad jie turi poveikį rinkai ir pasireiškia didesnėje bendrosios rinkos dalyje, o labai sunkių pažeidimų atveju neminimas konkretaus poveikio rinkai arba poveikio tam tikroje specialioje teritorijoje reikalavimas (2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 178 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 150 punktas; šio sprendimo 61 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją 345 punktas ir šio sprendimo 126 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk et Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 171 punktas).

138    Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo I dalyje ir šio sprendimo 345 ir 346 konstatuojamosiose dalyse išdėstytų aplinkybių aišku, kad padarytas, vertinant jo pobūdį, labai sunkus pažeidimas. Vadinasi, vien dėl pažeidimo pobūdžio tinkama jį pripažinti „labai sunkiu“.

139    Iš išdėstytų argumentų matyti, kad ieškinio pagrindą, susijusį su klaidingu pažeidimo vertinimu, atsižvelgiant į jo poveikį, reikia atmesti.

 Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo trukmės įvertinimu

 Šalių argumentai

140    Šis ieškinio pagrindas paremtas keliais kaltinimais.

141    Pirma, ieškovės tvirtina, kad Komisija savaime padidino pradinę baudos sumą 10 % už kiekvienus pažeidimo metus, nors šie procentai yra tik gairėse numatyta didžiausio padidinimo už ilgos trukmės pažeidimus riba, o ne taisyklė. Iš tiesų, gairėse ne reikalaujama, kad Komisija savaime padidintų pradinę baudos sumą papildoma suma, atitinkančia procentinę dalį už kiekvienus pažeidimo metus, o Komisijai suteikiama diskrecija. Šiuo atveju Komisija nepasinaudojo tokia diskrecija nei paties pradinės baudos sumos padidinimo, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, principo, nei šio padidinimo dydžio atžvilgiu.

142    Antra, ieškovėms skirtos baudos padidinimas 5 % atitinkamai už devynis Gütermann padaryto pažeidimo mėnesius 2001 m. ir už dešimt Zwicky padaryto pažeidimo mėnesių 2000 m. pažeidžia aiškiai suformuluotas gairių 1 B punkto nuostatas, pagal kurias bauda padidinama tik už kiekvienus ištisus metus. Komisijos sampratos šiuo atžvilgiu teismo praktika nepatvirtino.

143    Trečia, Gütermann skirtos baudos pradinė suma padidinta 115 %, o Zwicky – 105 % neteisėtai, nes šios sumos apskaičiuotos vienodai visų šalių, kurias apėmė pažeidimas, atžvilgiu, nepaisant realios pažeidimų trukmės. Iš tiesų, Komisija nusprendė, kad nors Beniliuksas ir Šiaurės šalys sudaro dvi atskiras rinkas, jas reikia nagrinėti kartu, nes abi šios rinkos buvo aptariamos tomis pačiomis dienomis ir dalyvaujant toms pačioms įmonėms. Vis dėlto Zwicky atkreipia dėmesį, kad ji niekada neveikė Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje ir kad dėl to ji nedalyvavo su šiomis šalimis susijusiame pažeidime. Be to, ieškovės primena, kad EEE susitarimas įsigaliojo tik 1994 m. sausio 1 d. ir kad iki šios dienos su Suomija, Norvegija ir Švedija susijusiais susitarimais jos nepažeidė nei EB 81 straipsnio, nei EEE susitarimo 53 straipsnio. Todėl jos daro išvadą, kad Komisija, vertindama pažeidimo trukmę, turėjo į tai atsižvelgti.

144    Ieškovės taip pat tvirtina, kad Komisija nedarė skirtumo tarp objektyvaus konkurencijos teisės pažeidimų, atitinkamai nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn. Gütermann ir nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėn. Zwicky, fakto kaip vieno tęstinio pažeidimo ir šio fakto teisinio įvertinimo kaip EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo.

145    Anot Gütermann, Komisija turėjo konkrečiai ir atskirai apskaičiuoti pradinę baudos sumą, remdamasi apyvartos dalimi, gauta iš Beniliukso ir Danijos pramoninių siūlų rinkos, ir apyvartos dalimi, gauta iš Suomijos, Norvegijos ir Švedijos pramoninių siūlų rinkos. Taip Komisija būtų gavusi dvi pradinės baudos sumos dalis, kurias galėtų padidinti skirtingomis procentinėmis dalimis, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę vienoje arba kitoje šalių grupėje, t. y. 115 % padidinti pradinę sumos dalį, susijusią su pažeidimo dalimi, apimančia Beniliuksą ir Daniją, ir 75 % – pradinę sumos dalį, susijusią su pažeidimo dalimi, apimančia Suomiją, Norvegiją ir Švediją.

146    Komisija neigia šiuos argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

147    Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant konkurencijos taisykles pažeidusioms įmonėms skiriamos baudos dydį.

148    Dėl su pažeidimo trukme susijusio koeficiento pažymėtina, kad gairėse skiriami trumpos trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys trumpiau nei vienus metus), už kuriuos pradinis dydis, nustatytas už pažeidimo sunkumą, neturi būti didinamas, vidutinės trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys nuo vienų iki penkerių metų), už kuriuos šis dydis gali būti padidintas 50 %, ir ilgos trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys ilgiau nei penkerius metus), už kuriuos šis dydis gali būti padidintas 10 % už kiekvienus metus (1 punkto B dalies pirma pastraipa).

149    Iš ginčijamo sprendimo 359 ir 360 konstatuojamųjų dalių, kurių turinio ieškovės neginčijo, matyti, kad jos dalyvavo kartelyje Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje tokiais laikotarpiais: Gütermann nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn., t. y. pažeidimas truko 11 m. ir 9 mėn., o Zwicky nuo 1990 m. sausio mėn. iki 2000 m. lapkričio mėn., t. y. pažeidimas truko 10 m. ir 10 mėnesių. Iš šių laikotarpių matyti, kad pažeidimas buvo ilgos trukmės. Todėl pradinė joms skirtos baudos suma, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, padidinta atitinkamai 115 % ir 105 %.

150    Pirma, dėl ieškovės skundo, kad Komisija savaime taikė maksimalią 10 % normą už pažeidimo metus, reikia priminti, kad net jei gairių 1 punkto B dalies pirmos pastraipos trečioje įtraukoje nenustatyta, kad bauda turi būti savaime didinama 10 % už kiekvienus ilgai trukusio pažeidimo metus, Komisijai šiuo atžvilgiu paliekama diskrecija (šio sprendimo 61 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją 396 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑0000, 362 punktas).

151    Šiuo atveju, iš šio sprendimo 149 punkto aišku, kad Komisija laikėsi savo gairėse nusistatytų taisyklių, paskirtas baudas padidindama pagal pažeidimo sunkumą, atsižvelgiant į jo trukmę. Turint mintyje šios bylos aplinkybes, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, baudą padidindama 10 % už kiekvienus pažeidimo metus.

152    Antra, skundą, kad pradinės baudos suma nepagrįstai padidinta 5 % už kiekvieną ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį, reikia atmesti. Iš tiesų, gairėse nedraudžiama apskaičiuojant baudos dydį atsižvelgti į faktinę pažeidimo trukmę. Toks požiūris yra visiškai logiškas ir pagrįstas, ir bet kuriuo atveju tai priklauso Komisijos diskrecijai (šio sprendimo 150 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 361 punktas).

153    Trečia, ieškovės klaidingai tvirtina, kad pažeidimo trukmė visų su pažeidimu susijusių šalių atžvilgiu apskaičiuota vienodai, nepaisant to, kad Zwicky neveikė Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, ir klaidingai apskaičiuojant realią pažeidimo trukmę Beniliukso ir Šiaurės šalių rinkose.

154    Pirmiausia reikia priminti, kad, anot Komisijos, ieškovės dalyvavo darant vieną sudėtinį tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir kad šis pažeidimas apėmė kelias EEE susitarimo šalis. Taip pat reikia pabrėžti, kad ieškovės per posėdį patvirtino, jog šiuo atveju jos neneigia, kad padarytas vienas pažeidimas.

155    Dėl Zwicky argumento, kad ji nevykdė veiklos Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, pažymėtina, jog ši įmonė neįrodė, kad ši aplinkybė reikšminga Komisijai apskaičiuojant pažeidimo trukmę. Iš tiesų, papildoma baudos suma, atitinkanti pažeidimo trukmę, apskaičiuojama remiantis pradine baudos suma, kuri pati nustatyta atsižvelgiant į Zwicky 1999 m. apyvartą atitinkamoje rinkoje. Taigi aplinkybė, kad ši įmonė nevykdė veiklos Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, jau atsispindi apyvartoje, nes pagal apibrėžimą ji neapima pajamų iš nesamos veiklos Šiaurės šalių rinkoje.

156    Be to, kaip apie tai priminta šio sprendimo 50 punkte, tai, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose veiksmuose ar kad jos, kaip dalyvės, atliekamas vaidmuo buvo nesvarbus, neturi reikšmės norint įrodyti pažeidimą. Kai nustatoma, kad atitinkama įmonė žinojo apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką, ji taip pat laikoma atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą per visą jos dalyvavimo atliekant šį pažeidimą laikotarpį (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 328 punktas). Šiuo atveju, toli gražu ne nežinodama apie kitų dalyvių neteisėtą elgesį Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje, Zwicky veiksmingai dalyvavo šiai rinkai skirtuose susitikimuose. Todėl Komisija teisingai priskyrė Zwicky vieną tęstinį pažeidimą, įskaitant ir Šiaurės šalių rinkoje padarytą pažeidimo dalį, ir netiesiogiai nusprendė, kad pažeidimo trukmės nereikia skaidyti pagal jos dalyvavimo atliekant pažeidimą atitinkamose rinkose intensyvumą.

157    Iš tiesų, jei į nagrinėjamos įmonės vaidmenį kartelyje teisingai atsižvelgta, nustatant pradinį baudos dydį, į aplinkybę, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose elementuose, negalima vėl atsižvelgti nustatant pažeidimo trukmę (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Saint-Gobain Gyproc Belgium prieš Komisiją, T‑50/03, Rink. p. II‑0000, 108 punktas).

158    Taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, kad apskaičiuojant pažeidimo trukmę reikia atsižvelgti į skirtingą pažeidimo intensyvumą ir todėl šį skaičiavimą diferencijuoti pagal šalių grupes, t. y. Beniliukso ir Danijos grupę bei Suomijos, Norvegijos ir Švedijos grupę.

159    Iš tiesų, iš teismo praktikos matyti, kad padidinimas apskaičiuojamas taikant tam tikrą procentinę dalį pradiniam dydžiui, kuris nustatomas pagal viso pažeidimo sunkumą ir jau atspindi įvairius pažeidimo intensyvumo lygius. Todėl, didinant minėtą sumą pagal pažeidimo trukmę, būtų nelogiška atsižvelgti į skirtingą pažeidimo intensyvumą nagrinėjamu laikotarpiu (šio sprendimo 150 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 364 punktas).

160    Šiuo atžvilgiu net darant prielaidą, kad tam tikri kartelių tipai iš esmės turi būti tęstiniai, svarbu, kad kiekvieną kartą taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį būtų daromas skirtumas tarp jų faktinio veikimo trukmės ir jų pobūdžio nulemto sunkumo (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, Rink. p. II‑0000, 275 punktas). Todėl padidinant baudą už pažeidimo trukmę nėra antrą kartą atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą (šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 397 punktas).

161    Šiuo atveju pažeidimas pradėtas Danijos ir Beniliukso pramoninių siūlų rinkose. Nuo EEE susitarimo įsigaliojimo dienos pažeidimo intensyvumas padidėjo, nes jis apėmė ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinką. Kadangi įrodyta, jog šie pažeidimai įvairiose geografinėse rinkose sudaro vieną tęstinį pažeidimą, apskaičiuojant baudą reikia atsižvelgti į visą šio pažeidimo trukmę. Iš tiesų pradinė suma, nustatyta pagal pažeidimo sunkumą, jau atspindėjo skirtingą jo intensyvumą. Abejonių dėl šių argumentų nekelia tai, kad pažeidimas suintensyvėjo dėl teisinės aplinkybės, t. y. dėl to, kad konkurenciją pažeidžiančius veiksmus draudžiančios taisyklės pradėtos taikyti teritorijose, kurioms šios taisyklės iš pradžių negaliojo.

162    Vadinasi, Komisija, spręsdama, kiek padidinti pradinę baudą, turint mintyje minėto pažeidimo trukmę, neprivalėjo atsižvelgti į diferencijuotą pažeidimo intensyvumą.

163    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad ieškovių argumentus, susijusius su klaidingu pažeidimo trukmės vertinimu, reikia atmesti.

 Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad neatsižvelgta į kai kurias lengvinančias aplinkybes

 Šalių argumentai

164    Pirmiausia, ieškovės primena, kad gairių 3 punkte išvardytos lengvinančios aplinkybės, dėl kurių sumažinama bauda. Todėl Komisija susiaurino savo diskreciją nustatydama baudos dydį.

165    Ieškovės taip pat pažymi, kad pagal gairių 3 punktą galima atsižvelgti į kitas aiškiai jame neįvardytas lengvinančias aplinkybes ir kad kitas lengvinančias aplinkybes Komisija sukonkretino savo sprendimų priėmimo praktikoje.

166    Remdamosi šiuo ieškinio pagrindu, ieškovės nurodė tris lengvinančias aplinkybes, į kurias Komisija turėjo atsižvelgti.

167    Pirma, ieškovės tvirtina, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad pažeidimas konkrečiai nepaveikė realių kainų, ir tuo pagrįsti baudos sumažinimą. Šiuo atžvilgiu jos nurodo gairių 3 punkto antrą įtrauką, pagal kurią baudą reikia sumažinti, jei su pažeidimu susijęs susitarimas praktiškai neįgyvendintas.

168    Antra, jos mano, kad pagal gairių 3 punkto pirmą įtrauką reikia atsižvelgti į jų išimtinai pasyvų arba „pamėgdžiojimo“ vaidmenį atliekant pažeidimą.

169    Iš tiesų Zwicky tvirtina, kad ji nevykdė veiklos Šiaurės šalių rinkose ir todėl negalėjo dalyvauti su šiomis šalimis susijusiuose pažeidimuose. Taip pat dėl savo nereikšmingos padėties Beniliukso pramoninių siūlų rinkoje ji negalėjo paveikti nei diskusijų dėl šioms trims šalims skirtų kainynų, nei dvišalių kontaktų. Gütermann tvirtina, kad ir ji užėmė mažareikšmę padėtį Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje bei negalėjo paveikti diskusijų dėl kainynų ir dvišalių kontaktų; tokį poveikį pirmiausia darė Coats.

170    Dėl dvišalių kontaktų ieškovės pabrėžė, kad jos tokius kontaktus palaikė retai, kitaip nei Coats ir Amann, kurių dvišaliai kontaktai buvo gerokai dažnesni.

171    Norėdamos įrodyti, kad jų vaidmuo nagrinėjamame kartelyje buvo nereikšmingas, ieškovės nurodo savo menkas dalis rinkoje. Zwicky tvirtina, kad jos dalis Beniliukso pramoninių siūlų rinkoje 1990–2000 m. sudarė mažiau kaip 1 %. Gütermann tvirtina, kad jos rinkos dalis Beniliukse ir Šiaurės šalyse yra apie 5,6 %. Šios dalys yra labai menkos, palyginti su Coats ir Amann dalimis Šiaurės šalių rinkoje (atitinkamai 44 % ir 46 %) ir Beniliukso rinkoje (atitinkamai 40 % ir 27 %).

172    Anot ieškovių, jų elgesio pasyvumo nepaneigia aplinkybė, kad jų ankstesni darbuotojai, atitinkamai B. ir L., vykdė tariamą susitikimų pirmininko funkciją. Iš tiesų, pirmininko funkcija buvo skiriama atsižvelgiant į amžių, o tie darbuotojai visiškai nedarė įtakos susitikimų eigai ir turiniui; tokią įtaką, taip pat ir organizuojant, darė Coats. Šiuo klausimu jos remiasi 2000 m. lapkričio 10 d. iš Coats atstovo L. gauta elektroninio pašto žinute, iš kurios matyti, kad šis rezervavo viešbučio salę šalia Frankfurto prie Maino (Vokietija) 2001 m. sausio 16 d. susitikimui ir parengė jo programą.

173    Trečia, Komisija turėjo atsižvelgti į ekonominę krizę Europos siūlų pramonės sektoriuje. Šiuo atžvilgiu ieškovės remiasi Komisijos sprendimu „Besiūliai plieniniai vamzdžiai“ (1999 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimo dėl procedūros pagal EB (81) straipsnį (Byla IV/E-1/35.860-B – Besiūliai plieniniai vamzdžiai) 168 punktas) ir Komisijos sprendimu „Papildomas lydinio mokestis“ (1998 m. sausio 21 d. Komisijos sprendimo dėl procedūros pagal (AP) 65 straipsnį (Byla COMP/35.814 – Papildomas lydinio mokestis) 83 punktas), kuriuose atsižvelgta į šiuos sektorius apėmusią ekonominę krizę, taip pat Komisijos sprendimu „Prancūziška jautiena“ (2003 m. balandžio 2 d. Komisijos sprendimo dėl procedūros pagal EB (81) straipsnį (Byla COMP/C.38.279/F3 – Prancūziška jautiena) 185 punktas), kuriame atsižvelgta į galvijų spongiforminės encefalopatijos (GSE) krizę.

174    Papildomai, remdamosi teismo praktika, jos tvirtina, kad pagal bausmių individualizavimo principą Komisija turėjo nagrinėti jų dalyvavimo atliekant pažeidimą sunkumą, atsižvelgdama į kiekvienos įmonės konkrečius veiksmus, ir tuo remdamasi labai sumažinti joms skirtas baudas.

175    Komisija ginčija ieškovių argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

176    Gairių 3 punkte numatyta, kad pagrindinis baudos dydis sumažinamas dėl „tokių lengvinančių aplinkybių“: neteisėtų susitarimų neįgyvendinimo praktikoje, išimtinai pasyvaus arba „pamėgdžiojimo“ vaidmens vykdant pažeidimą, pažeidimo nutraukimo vos Komisijai įsikišus ir kitų tiesiogiai neįvardytų aplinkybių.

177    Pirma, ieškovės tvirtina, kad Komisija privalėjo atsižvelgti į lengvinančią aplinkybę, kad susitarimas nebuvo praktiškai įgyvendintas, nes pažeidimu nepadaryta konkretaus poveikio kainoms.

178    Vis dėlto reikia priminti, kad visos minėtos lengvinančios aplinkybės pagrįstos kiekvienos įmonės elgesiu. Todėl, vertinant lengvinančias aplinkybes, be kita ko, ir susitarimų neįgyvendinimą, būtina įvertinti ne pažeidimo kaip visumos pasekmes, į kurias turi būti atsižvelgta vertinant pažeidimo konkretų poveikį rinkai, kai yra nustatomas pažeidimo sunkumas (gairių 1 punkto A dalies pirma pastraipa), bet į kiekvienos įmonės individualų elgesį, kad būtų įvertintas kiekvienos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą santykinis sunkumas (šio sprendimo 137 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 384 punktas).

179    Taigi ieškovių argumentą, kad pažeidimu nepadarytas konkretus poveikis kainoms, reikia atmesti.

180    Todėl reikia patikrinti, ar ieškovės pateikė kitų įrodymų, kad laikotarpiu, kuriuo jos dalyvavo sudarant neteisėtus susitarimus, iš tikrųjų jų netaikė konkuruodamos rinkoje arba bent jau kad taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelio susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus, kad sutrukdė veikti karteliui (šia prasme žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 113 punktą).

181    Reikia pripažinti, kad jos nepateikė jokio įrodymo, dėl kurio būtų galima padaryti tokią išvadą. Atvirkščiai, jos pripažino, kad daugeliu atvejų įvairios įmonės ir jos pačios didino kainas, nurodytas kainynuose, dėl kurių susitarta per susitikimus.

182    Vadinasi, ieškovės negali veiksmingai remtis tariamu susitarimų netaikymu praktikoje.

183    Antra, reikia pripažinti, kad argumentas, susijęs su tariamu išimtinai pasyviu arba „pamėgdžiojimo“ vaidmeniu atliekant pažeidimą, yra visiškai nepagrįstas.

184    Iš tiesų, atitinkamos įmonės pasyvus vaidmuo reiškia, kad atitinkama įmonė turi „nedidelę svarbą“, t. y. aktyviai nedalyvauja rengiant konkurenciją pažeidžiantį susitarimą ar susitarimus (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 167 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, Rink. p. II‑0000, 765 punktas).

185    Šiuo atžvilgiu iš teismo praktikos matyti, kad tarp duomenų, galinčių įrodyti įmonės pasyvų vaidmenį kartelyje, gali būti aiškiai atsitiktinis jos dalyvavimas susitikimuose, palyginti su kitais kartelio nariais, vėlesnis jos atėjimas į rinką, kurioje daromas pažeidimas, neatsižvelgiant į jos dalyvavimo trukmę vykdant minėtą pažeidimą, taip pat darant pažeidimą dalyvavusių trečiųjų įmonių atstovų pareiškimai šiuo klausimu (šio sprendimo 184 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 168 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, toliau – Sprendimas Tokai I, 331 punktas ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją, T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 126 punktas).

186    Šiuo atveju pirmiausia reikia priminti, kad Komisija pakankamai įrodė, kad ieškovės dalyvavo daugelyje kartelio susitikimų ir dvišalių susitikimų ir ne kartą dalyvavo atliekant kelis ginčijamame sprendime nurodytus neteisėtus veiksmus. Tvirtinimas, kad šių įmonių dvišaliai kontaktai su kitais kartelio dalyviais buvo retesni nei Amann ir Coats kontaktai su savo konkurentais šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

187    Be to, nei Gütermann, nei Zwicky nenurodo konkrečių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, pavyzdžiui, kitų kartelio narių pareiškimų, galinčių patvirtinti, kad jų elgesys savo pasyvumu ir prisitaikėliškumu gerokai skyrėsi nuo kitų kartelio dalyvių elgesio.

188    Šiuo atžvilgiu tik menka rinkos dalis arba rinkos dalies neturėjimas, kuriuo remiasi ieškovės, visiškai neįrodo jų pasyvaus ar vien pamėgdžiojančio elgesio. Iš tiesų, šią aplinkybę laikyti lengvinančia aplinkybe reikštų du kartus atsižvelgti į Gütermann ir Zwicky dydį, nes baudos apskaičiuotos skirtingai traktuojant įmones pagal jų kategorijas, į kurias įmonės suskirstytos pagal savo dydį, nustatomą iš jų apyvartos dydžio.

189    Žinoma, Teismas pripažino šio sprendimo 184 punkte minimame Sprendime Cheil Jedang prieš Komisiją (180 punktas), kad svarbu atsižvelgti į įmonės mažumą, nustatant realų jos vėlesnio atėjimo į rinką, kurioje padarytas pažeidimas, ir elgesio kitų gamintojų atžvilgiu poveikį. Vis dėlto tos bylos aplinkybės buvo labai specifinės, nes nagrinėjamos įmonės pardavimo kvotų kartelyje buvo akivaizdžiai „nuskriaustos“, palyginti su kitais gamintojais, ir tai buvo galima aiškinti kaip labiau atsitiktinio dalyvavimo susitikimuose ir vėlesnio atėjimo į rinką tiesioginę pasekmę. Tokių ypatingų aplinkybių nėra šiuo atveju.

190    Galiausiai, Komisija teisingai mano, kad pirmininko vaidmuo, kurį keliuose susitikimuose atliko Gütermann ir Zwicky atstovai, patvirtina, kad šių įmonių vaidmuo nebuvo pasyvus.

191    Iš tiesų, pastarosios visiškai neginčija, kad minėti atstovai formaliai pirmininkavo keliems susitikimams. Vis dėlto ieškovės menkina šį vaidmenį, tvirtindamos, kad iš tiesų jį veiksmingai atliko Coats atstovas L., net ir jų atstovams pirmininkaujant.

192    Vis dėlto, nors tiesa, kad iš 2000 m. lapkričio 10 d. elektroninio pašto žinutės, kuria jos remiasi, matyti, kad Coats aktyviai dalyvavo rengiant 2001 m. sausio 16 d. susitikimą, faktas yra tas, kad Zwicky atstovas F. išsiuntė kvietimą kitiems dalyviams. Reikia patikslinti, jog aplinkybė, kad šis kvietimas išsiųstas 2000 m. gruodžio 2 d., t. y. pasibaigus Zwicky priskiriamo pažeidimo laikotarpiui, šiuo atveju neturi reikšmės. Toks išsiuntimas yra galutinis parengiamojo darbo, pradėto gavus 2000 m. lapkričio 10 d. elektroninio pašto žinutę, etapas. Bet kuriuo atveju vien tai, kad Zwicky leido savo atstovui pirmininkauti, liudija apie požiūrį, kuris anaiptol nebuvo pasyvus ar mėgdžiojantis.

193    Gütermann atstovas B. ne tik apsiėmė pirmininkauti kartelio susitikimams, bet ir juos rengė, kaip matyti iš šio atstovo pareiškimo, pridėto prie Gütermann atsakymo į prieštaravimo pareiškimą.

194    Yra nustatyta, kad susitikimų rengimas, dienotvarkės siūlymas, parengiamųjų dokumentų platinimas organizuojant susitikimus yra nesuderinami su nedidelės svarbos pasyvaus mėgdžiojimo vaidmeniu. Tokie veiksmai rodo palankų ir aktyvų ieškovių požiūrį į kartelio sukūrimą, jo laikymąsi ir kontrolę (šia prasme žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 257 punktą).

195    Trečia, ieškovės negali teisėtai remtis ekonominiais sunkumais, kurių ji patyrė per laikotarpį, susijusį su karteliu. Iš tiesų, būtent dėl to, kad visi pramoninių siūlų rinkos dalyviai nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio susidūrė su sunkumais, keli iš jų, įskaitant Gütermann ir Zwicky, nusprendė pažeisti konkurenciją. Paprastai tokie karteliai, kaip aptariamasis šioje byloje, atsiranda tuomet, kai sektoriuje susiduriama su sunkumais (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 185 punkte minėto Sprendimo Tokai I 345 punktą ir šio sprendimo 194 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 256 punktą).

196    Šiuo atžvilgiu Gütermann ir Zwicky pažymi, kad yra keli Komisijos sprendimai, kuriuose ji atsižvelgė į blogą nagrinėjamo sektoriaus finansinę padėtį, tačiau dėl to, kad ankstesnėse bylose Komisija į ekonominę sektoriaus padėtį atsižvelgė kaip į lengvinančią aplinkybę, ji neprivalo toliau taikyti tokios praktikos (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑13/89, Rink. p. II‑1021, 372 punktas). Komisija turi individualiai nagrinėti kiekvienos bylos aplinkybes ir jos neįpareigoja ankstesni sprendimai, priimti dėl kitų ūkio subjektų, kitų prekių ir paslaugų rinkų arba kitų geografinių rinkų kitais laikotarpiais (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją, T‑346/02 ir T‑347/02, Rink. p. II‑4251, 191 punktas).

197    Ketvirta, ieškovės tvirtina savo dublikuose, kad pažeistas bausmių individualizavimo principas.

198    Reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį per procesą negalima pateikti naujų ieškinio pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

199    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinio pagrindas, kurį sudaro anksčiau ieškinyje pateikto pagrindo, su kuriuo jis glaudžiai susijęs, tiesioginis arba netiesioginis papildymas, turi būti pripažintas priimtinu (2000 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dürbeck prieš Komisiją, T‑252/97, Rink. p. II‑3031, 39 punktas; šio sprendimo 196 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją 111 punktas ir 2007 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AEPI prieš Komisiją, T‑229/05, Rink. p. II‑0000, 21 punktas).

200    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad jokio argumento, susijusio su bausmių individualizavimo principu, nepateikta ieškiniuose ir kad šis ieškinio pagrindas nėra kito ieškiniuose pateikto pagrindo papildymas, taip pat nėra su juose pateiktais ieškinių pagrindais glaudžiai susijęs.

201    Be to, šis argumentas nėra pagrįstas teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, todėl jį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

202    Vadinasi, ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad neatsižvelgta į lengvinančias aplinkybes, negalima priimti.

 Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pranešimo apie bendradarbiavimą taikymu

 Šalių argumentai

203    Ieškovėms skirta bauda buvo sumažinta 15 % dėl to, kad jos bendradarbiavo prieš pateikiant prieštaravimo pareiškimą ir, atsakydamos į šį pareiškimą, neneigė faktų. Jų akimis, toks sumažinimas yra nepakankamas, nes jų bendradarbiavimas prieš pateikiant prieštaravimo pareiškimą viršijo paprastą faktų neginčijimą.

204    Pirma, ieškovės perdavė informaciją, iš kurios Komisija galėjo susidaryti bendrą vaizdą apie susitikimų ir dvišalių kontaktų eigą, turinį ir kontekstą.

205    Dėl susitikimų eigos jos pirmiausia pabrėžia, kad pataisė Coats pareiškimus, kuriuose ji klaidingai tvirtino, jog 2000 m. rugsėjo 19 d. susitikimas buvo vienintelis, per kurį buvo svarstytas ir suderintas kainynuose pateikiamų kainų padidinimas. Iš tiesų, kainynuose pateikiamos kainos ir jų padidinimas svarstytas per visus susitikimus. Toliau ieškovės tvirtina, kad Coats atsakyme į prieštaravimo pareiškimą tariamai pateikti paaiškinimai apima tik specialias kainas, todėl negalėjo kilti abejonių, ar jų pataisymas naudingas. Galiausiai jos mano, kad šie pataisymai ir Coats paaiškinimai buvo pateikti iš esmės tuo pačiu administracinės procedūros etapu, nors antruosius Komisija gavo keliomis dienomis anksčiau nei pirmuosius, todėl vertinant bendradarbiavimą negalima atsižvelgti į chronologinę tvarką.

206    Taip pat ieškovės tvirtina, kad jos vienintelės aiškiai išdėstė, jog susitikimais buvo siekiama sumažinti neto kainų ir kataloguose nurodytų kainų skirtumą, kaip tai patvirtinama ginčijamo sprendimo 167 punkte. Šiuo atžvilgiu Komisija klaidingai rėmėsi prieštaravimo pareiškimo 141 punktu, pabrėždama, kad ji jau nustatė šį tikslą ir susitarimų poveikį kainynuose pateiktoms kainoms. Iš tiesų, iš šio punkto aišku tik tai, kad Komisija galėjo įrodyti, jog susitikimų dalyviai kartą stengėsi netiesiogiai padidinti numatytas kainas, bet neturėjo informacijos apie bendrą kainynuose pateikiamų kainų aptarimo kontekstą.

207    Antra, ieškovės tvirtina, kad jų bendradarbiavimas klaidingai įvertintas kaip ne toks naudingas, palyginti su BST, kuriai skirtą baudą Komisija sumažino 20 %, ir šiuo atžvilgiu tvirtina, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

208    Trečia, ieškovės mano, kad joms skirtos baudos sumažinimas 15 %, kurį nustatė Komisija, yra nepakankamas, nes iš jos ankstesnės sprendimų priėmimo praktikos ir teismo praktikos matyti, kad kai įmonė neneigia faktų tikrumo, jai skirta bauda sumažinama bent 10 % arba kai kuriais atvejais 20 %. Jų nuomone, aplinkybė, kad jos bendradarbiavo po prieštaravimo pareiškimo, o tai gerokai pranoksta paprastą faktų neginčijimą, turėjo paskatinti Komisiją dar daugiau sumažinti baudą.

209    Ketvirta, ieškovės tvirtina, kad bendradarbiavo su Komisija pagal pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punkto dvi įtraukas, todėl kiekvienos iš jų bauda turėjo būti sumažinta ne mažiau kaip du kartus po 10 %.

210    Šiuo atžvilgiu iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija būtų veiksmingai įvertinusi jų bendradarbiavimą po to, kai gavo prieštaravimo pareiškimą. Net jei jų bendradarbiavimas, gavus prieštaravimo pareiškimą, iš esmės buvo tik faktų tikrovės neneigimas, joms skirtą baudą reikėjo sumažinti bent 20 %, netgi jei jų bendradarbiavimas buvo naudingas tik kaip Komisijos įrodymų patvirtinimas, kaip minėta, neneigiant faktų. Ieškovės pažymi, kad, kitaip nei šiuo atveju taikomame pranešime, 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešime apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3) numatyta sąlyga, kad pateikiami įrodymai turi reikšmingai papildyti Komisijos jau turimą informaciją.

211    Penkta, visiškai neatsižvelgta į ankstesnę Komisijos sprendimų priėmimo praktiką. Ieškovės iš esmės tvirtina, kad jų bendradarbiavimas prilygsta įmonės KME bendradarbiavimui byloje „Pramoniniai vamzdžiai“, už kurį pastarajai skirta bauda sumažinta 30 % (2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimas dėl procedūros pagal EB (81) straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/E-1/38.240 – Pramoniniai vamzdžiai, 423 punktas). Vienintelis skirtumas yra tas, kad ieškovės pataisė kitų dalyvių pateiktus pareiškimus, atsakydamos į prieštaravimo pareiškimą, o ne prieš jį pateikiant. Tačiau, jų nuomone, pagal pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punktą įmonių bendradarbiavimas išsiaiškinant aplinkybes nėra vertinamas skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jos pateikė informaciją prieš, ar po prieštaravimo pareiškimo, todėl Komisija taip pat turėjo joms skirtą baudą sumažinti bent 30 %.

212    Komisija neigia šį ieškinio pagrindą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

213    Pranešime apie bendradarbiavimą Komisija apibrėžė sąlygas, kuriomis tiriant kartelį su ja bendradarbiaujančios įmonės gali būti atleistos nuo baudos arba joms skirtos baudos gali būti sumažintos (žr. pranešimo apie bendradarbiavimą A skirsnio 3 punktą).

214    Pagal pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 1 punktą „kai įmonė bendradarbiauja, tačiau neatitinka visų B ir C skirsniuose numatytų sąlygų, bauda, kurią ji turėtų sumokėti, jei nebūtų bendradarbiavusi, sumažinama 10–50 %“. (Neoficialus vertimas)

215    Pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punkte patikslinama:

„Tai gali būti šiais atvejais:

–        prieš išsiunčiant prieštaravimo pareiškimą įmonė pateikia Komisijai duomenų, dokumentų arba kitų įrodymų, kurie patvirtina padarytą pažeidimą,

–        gavusi prieštaravimo pareiškimą, įmonė praneša Komisijai, kad ji iš esmės neneigia faktų, kuriais Komisija grindžia savo kaltinimus, tikrovės“. (Neoficialus vertimas)

216    Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija nusprendė, jog, remdamasi pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punktu, gali sumažinti Gütermann ir Zwicky skirtas baudas 15 % (ginčijamo sprendimo 397 konstatuojamoji dalis).

217    Komisija, motyvuodama savo vertinimą, pirmiausia pabrėžė, kad duomenys, dokumentai ir kita informacija, kurią Gütermann ir Zwicky pateikė prieš išsiunčiant prieštaravimo pareiškimą, labai padėjo nustatyti pažeidimą (ginčijamo sprendimo 395 konstatuojamoji dalis). Toliau ji pažymi, kad ieškovės pirmajame atsakyme į informacijos prašymą pripažino, kad per susitikimus buvo keičiamasi kainynais ir jie buvo aptariami. Galiausiai Komisija pabrėžė, kad jos iš esmės neginčijo faktų, kuriais pagrįsti jos kaltinimai (ginčijamo sprendimo 396 konstatuojamoji dalis).

–       Bendradarbiavimo naudingumas

218    Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovės, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamojoje dalyje, neginčija, kad jos netenkina pranešimo apie bendradarbiavimą B ir C skirsnių taikymo sąlygų ir kad todėl jų elgesį reikia vertinti pagal minėto pranešimo D skirsnį „Reikšmingas baudos sumažinimas“.

219    Toliau reikia priminti, kad Komisija turi didelę diskreciją taikydama baudų apskaičiavimo metodą ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos tarnybų atliekamą tyrimą. Esant tokiai situacijai Komisija turi atlikti sudėtinį faktinių aplinkybių vertinimą, pavyzdžiui, susijusį su atitinkamu šių įmonių bendradarbiavimu (2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 81 punktas).

220    Komisija turi didelę diskreciją vertindama įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą, visų pirma palygindama su kitų įmonių pagalba (šio sprendimo 219 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 88 punktas).

221    Galiausiai, reikia pažymėti, jog pagal teismo praktiką baudų sumažinimas dėl Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimuose dalyvaujančių įmonių bendradarbiavimo pagrįstas tuo, kad toks bendradarbiavimas palengvina Komisijos užduotį nustatyti pažeidimą ir tam tikrais atvejais jį nutraukti (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 399 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 363 punktas). Atsižvelgdama į priežastį, dėl kurios numatyta galimybė sumažinti baudą, Komisija negali nepaisyti pateiktos informacijos naudingumo, nes ji būtinai sudaro dalį jos jau turimų įrodymų.

222    Šia prasme iš teismo praktikos matyti, kad jei bendradarbiaudama įmonė tik patvirtina tam tikrą kitos bendradarbiaujančios įmonės pateiktą informaciją ir tai padaro ne taip aiškiai ir tiksliai, šios įmonės bendradarbiavimas, nors tam tikru požiūriu Komisijai ir naudingas, negali būti vertinamas kaip prilygintinas pirmosios įmonės, kurį pateikė šią informaciją, bendradarbiavimui. Pareiškimas, kuris tik tam tikra dalimi patvirtina Komisijos jau turimą pareiškimą, iš esmės itin nepalengvina Komisijos užduoties ir atitinkamai negali būti pakankamas pagrindas pateisinti baudos sumažinimą dėl bendradarbiavimo (šia prasme žr. šio sprendimo 137 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 455 punktą).

223    Šiuo atveju pirmiausia reikia patikslinti, jog tai, kad pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punkte nekalbama apie naujų duomenų ir įrodymų pateikimą po to, kai pateiktas prieštaravimo pareiškimas, visiškai nereiškia, kad dėl tokios aplinkybės negalima sumažinti baudos remiantis ta pačia nuostata. Šiame D skirsnio 2 punkte pateiktos aplinkybės iš tiesų yra tik nuoroda – tai patvirtina ir žodžių junginio „gali būti“ vartojimas (2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 275 punktas).

224    Šiuos samprotavimus patvirtina 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas ThyssenKrupp prieš Komisiją (C‑65/02 P ir C‑73/02 P, Rink. p. I‑6773, 59 punktas), nes šiame sprendime Teisingumo Teismas patvirtino, jog Komisija gali atsižvelgti į tai, kad įmonės pripažįsta faktų, kuriais jos kaltinamos, teisinę kvalifikaciją vėlesnėje procedūros stadijoje, nes tai reiškia pažeidimo pripažinimą. Ši prielaida numatyta pranešimo apie bendradarbiavimą B ir C skirsniuose, tačiau nėra aiškiai numatyta jo D skirsnyje. Vis dėlto Teisingumo Teismas mano, kad niekas nekliudo atlyginti įmonei už tokį pripažinimą, net jei jis įvyko vėlesniame procedūros etape, nei numatyta pranešimo apie bendradarbiavimą B ir C skirsniuose. Pasirinkdamas tokį sprendimą, Teisingumo Teismas patvirtina bendrą principą, pagal kurį Komisijos taikomas baudos sumažinimas yra atlyginimas už pagalbą nustatant pažeidimą, ir tai, kad šiuo požiūriu nesvarbu, kokiame procedūros etape įmonė suteikė pagalbą ir ar šią pagalbą sudaro naujų duomenų bei įrodymų pateikimas, ar faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo pripažinimas.

225    Vadinasi, šiuo atveju reikia atsižvelgti į naujus duomenis ir įrodymus, kuriuos Gütermann ir Zwicky pateikė po to, kai buvo pateiktas prieštaravimo pareiškimas, o klausimui, ar už tokį bendradarbiavimą reikia sumažinti baudą, iš esmės svarbi bendradarbiavimo kokybė ir nauda, kurias Komisija turi įvertinti naudodamasi didele diskrecija, apie kurią priminta šio sprendimo 219 ir 220 punktuose.

226    Tačiau į minėtą klausimą negalima patenkinamai atsakyti vien konstatuojant, kad duomenys ir įrodymai pateikti po to, kai pateiktas prieštaravimo pareiškimas, – reikia konkrečiai įvertinti, ar, atsižvelgiant į šių duomenų ir įrodymų kokybę bei naudingumą tuo metu, kai jie buvo pateikti, Komisija akivaizdžiai suklydo, vertindama Gütermann ir Zwicky bendradarbiavimo laipsnį.

227    Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovės neneigia, jog Coats pateikta informacija turėjo lemiamą reikšmę, nustatant, kad Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkoje egzistuoja kartelis. Ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti Coats pateikti įrodymai, kuriais pagrįsta daug prieštaravimo pareiškimo punktų.

228    Vis dėlto ieškovės tvirtina, kad pataisė Coats pareiškimus apie tai, kaip dažnai buvo susitinkama aptarti kainynus ir juose nurodytų kainų padidinimą, taip pat specialias kainas.

229    Dėl to, kaip dažnai buvo susitinkama aptarti kainynų ir juose nurodytų kainų padidinimo, pažymėtina, kad ieškovės klaidingai remiasi prašyme taikyti pranešimą apie bendradarbiavimą pateiktu Coats atstovo pareiškimu, pagal kurį 2000 m. rugsėjo 19 d. susitikimas buvo vienintelis, per kurį diskutuota ir susitarta dėl realių kainų „actual prices“ padidinimo.

230    Iš tiesų, prieštaravimo pareiškimo 100 punkte Komisija konstatavo, kad tiekėjai, tarp kurių – Coats, BST, Gütermann ir Zwicky, pripažino, jog per susitikimus buvo aptariami kainynai ir jais keičiamasi. Be to, iš prieštaravimo pareiškimo 102 punkte išdėstytų pastabų matyti, kad, kitaip nei Gütermann ir Zwicky, Coats pripažino, jog susitikimuose įmonės susitarė, kokias kainas nustatys ir kada jas padidins. Taigi Gütermann ir Zwicky duomenys apie realias kainas nepapildė Komisijos jau žinotos informacijos. Todėl ieškovių argumentas neturi reikšmės.

231    Toliau dėl to, kaip dažnai buvo susitinkama aptarti specialių kainų, reikia pažymėti, kad prieštaravimo pareiškimo 107 punkte Komisija pabrėžė, jog tiekėjai, įskaitant Coats, neigė arba nenurodė, kad keitėsi informacija apie specialias ir neto kainas ar kad dėl jų sudarė susitarimus. Be to, prieštaravimo pareiškimo 105 punkte Komisija patvirtino, kad tiekėjai, išskyrus Coats laikotarpiu iki dešimtojo dešimtmečio vidurio, neigė arba nenurodė, jog keitėsi informacija apie nuolaidas. Taip pat reikia pripažinti, kad tik po to, kai buvo pateiktas prieštaravimo pareiškimas, atitinkamos įmonės, pavyzdžiui, Coats, Zwicky, Gütermann ir BST, pabrėžė, jog specialios kainos buvo aptariamos ir derinamos per susitikimus.

232    Vis dėlto Komisija teisingai tvirtina, kad ji galėjo įrodyti šiuos pažeidimo elementus remdamasi Coats dokumentais, pateiktais su atsakymu į informacijos prašymą. Pirmiausia, ji nurodo 1998 m. rugsėjo 8 d. Barbour Threads atstovo parengtą protokolą, kuriame nurodyta, jog yra susitarimų, kuriuose numatytos nuolaidos ir nuolaidų sumažinimas, ir susitarimų padidinti specialias kainas. Šiuo protokolu Komisija ne kartą rėmėsi prieštaravimo pareiškime (106, 108 ir 121 punktai). Be to, ji nurodo prie Coats atstovo F. S. pareiškimų pridėtą 2000 m. spalio 10 d. elektroninio pašto žinutę, patvirtinančią, kad 2000 m. rugsėjo 19 d. susitarta sumažinti nuolaidas ir padidinti specialias kainas. Šį faktą Komisija nurodo prieštaravimo pareiškimo 126 punkte. Galiausiai ji nurodo Coats prašymo taikyti pranešimą apie bendradarbiavimą priede pateiktas elektroninio pašto žinutes, iš kurių vienoje, išsiųstoje 2000 m. spalio mėn., nurodytas keitimasis informacija apie specialias kainas su Amann ir Gütermann. Šis dokumentas minimas prieštaravimo pareiškimo 133 punkte, 268 puslapio išnašoje.

233    Taip pat Komisija teisingai pabrėžia, kad BST pateikta informacija irgi padėjo nustatyti, kad buvo aptariamos ir derinamos specialios kainos. Iš tiesų, šis konstatavimas pateikiamas prieštaravimo pareiškimo 104 ir 106 punktuose bei 173, 174 ir 176 puslapių išnašose.

234    Vadinasi, ieškovių pateikti tariami prieštaravimo pareiškimo pataisymai iš tiesų buvo tik patvirtinimas to, ką Komisija, remdamasi gauta informacija, jau žinojo prieš pateikiant šį pareiškimą.

235    Aplinkybė, kad Coats pastabas, kurios susijusios su specialiomis kainomis ir pateiktos po to, kai gautas minėtas pareiškimas, Komisija gavo anksčiau nei ieškovių pateiktas pastabas, neturi reikšmės vertinant pastarųjų bendradarbiavimą.

236    Antra, ieškovių argumentą, kad jos buvo vienintelės įmonės, kurios atsakyme į prieštaravimo pareiškimą paaiškino, jog susitikimų tikslas – sumažinti kataloguose nurodytų kainų ir realių neto kainų skirtumą bei netiesiogiai padidinti įvairių produktų neto kainas, reikia atmesti.

237    Tikra tiesa, kad ginčijamo sprendimo 167 konstatuojamojoje dalyje Komisija, aiškindama susitikimų tikslus, pateikė citatą iš Gütermann atsakymo į prieštaravimo pareiškimą, tačiau tai nepaneigia fakto, kad ji jau buvo nustačiusi šį tikslą bei susitarimų poveikį, kaip matyti iš prieštaravimo pareiškimo 141 ir 142 punktų. Šiuose punktuose minimą informaciją pateikė Coats su prašymu taikyti pranešimą apie bendradarbiavimą; iš šios informacijos Komisija, remdamasi konkrečiu kataloge nurodytų kainų padidinimo pavyzdžiu, galėjo suprasti bendrą kainynuose nurodytų kainų aptarimo kontekstą.

–       Dėl tariamai klaidingo bendradarbiavimo vertinimo, palyginti su BST bendradarbiavimu

238    Dėl ieškovių reikalavimo sumažinti jų baudą bent tokia pačia dalimi kaip sumažinta BST bauda reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą, Komisija negali neatsižvelgti į vienodo požiūrio principą, kuris pažeidžiamas, kai panašios aplinkybės vertinamos skirtingai arba skirtingos aplinkybės vertinamos vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (žr. šio sprendimo 185 punkte minėto Sprendimo Tokai I 394 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Vis dėlto vertindama įvairių kartelio dalyvių bendradarbiavimo kokybę ir naudą Komisija turi didelę diskreciją, ir gali būti smerkiamas tik akivaizdus piktnaudžiavimas tokia diskrecija.

239    Tačiau palyginus šių įmonių bendradarbiavimą aišku, kad Komisija visiškai nepažeidė vienodo požiūrio principo.

240    Iš tiesų dėl bendradarbiavimo prieš pateikiant 2004 m. kovo 15 d. prieštaravimo pareiškimą Komisija teigia, kad BST labai padėjo nustatyti daugelio susitarimų turinį (įskaitant didžiąją dalį dešimtojo dešimtmečio pradžioje sudarytų susitarimų, 1996 m. spalio 8 d. Vienoje (Austrija) ir 1997 m. rugsėjo 9 d. Ciuriche (Šveicarija) sudarytų susitarimų turinį), kad ji buvo vienintelė įmonė, pateikusi iš savo konkurentų per susitikimus gautus kainynus ir kad ji pateikė daug daugiau informacijos, nei paprašyta informacijos prašyme. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo daugybę prieštaravimo pareiškimo išnašų, kad pagrįstų savo išvadas, iš kurių matyti, kad BST pateikė daugybę įrodymų (tarp kurių – BST atsakymo į informacijos prašymą 14 priedas, į kurį įtraukti kainynai, kuriais keistasi per susitikimus) ir kad ji taip pat buvo svarbus informacijos šaltinis Komisijai darant pradines išvadas.

241    Dėl atsakovių bendradarbiavimo prieš pateikiant prieštaravimo pareiškimą reikia pabrėžti, kad Komisija, žinoma, pripažįsta, jog ir iš jų gavo dokumentų, iš kurių galėjo susidaryti dešimtojo dešimtmečio pradžios susitikimų bendrą vaizdą. Tačiau tiesa, kad Komisijai ši informacija buvo ne tokia naudinga nei ta, kurią ji gavo iš BST. Ieškovės neginčijo tokio vertinimo, jos tik teigia, kad iš savo turėtų duomenų negalėjo nustatyti, ar BST pateikė daugiau informacijos ir įrodymų nei jos. Tačiau, kaip jau pabrėžta šiame sprendime, iš ginčijamo sprendimo 391–397 punktų ir išnašose pateikiamų daugybės nuorodų į iš BST gautus dokumentus, kuriais pagrindžiamos prieštaravimo pareiškime išdėstytos Komisijos išvados, aiškiai matyti, kad BST bendradarbiavimas buvo reikšmingesnis.

242    Dėl bendradarbiavimo po to, kai pateiktas prieštaravimo pareiškimas, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog BST, kaip ir ieškovės, neginčijo konstatuotų faktų ir kad visos šios trys įmonės šiame administracinės procedūros etape bendradarbiavo visiškai vienodai. Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 228–237 punktuose, ieškovės klaidingai tvirtino, kad po to, kai buvo pateiktas prieštaravimo pareiškimas, jos pateikė Komisija duomenų, kurių ji nežinojo. Todėl jos negali tvirtinti, kad pateikė tokios naudingos informacijos, kuri pateisintų joms paskirtų baudų sumažinimą bent jau tokia pačia dalimi kaip sumažinta BST bauda.

243    Net pripažinus, kad tam tikrais prieštaravimo pareiškimo klausimais ieškovės pateikė tokių pat naudingų patikslinimų kaip BST, Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, teikdama pirmenybę aplinkybei, kad iš BST duomenų ir įrodymų ji gavo prieš pateikdama minėtą pareiškimą.

–       Dėl tariamai klaidingo pranešimo apie bendradarbiavimą taikymo ir tariamo neatsižvelgimo į Teismo praktiką

244    Ieškovės klaidingai tvirtina, kad pripažinusi, jog jų bendradarbiavimas atitiko pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnyje pateiktas dviejų kategorijų elgesio sąlygas, Komisija turėjo kiekvienai iš jų skirtą baudą sumažinti bent du kartus po 10 %, t. y. ne mažiau kaip 20 %.

245    Iš tiesų, reikia pripažinti, kad pranešimo dėl bendradarbiavimo D skirsnyje yra nurodyta skalė nuo 10 iki 50 %, tačiau jame nenustatyti konkretūs kriterijai, kurių reikia laikytis, kai bauda sumažinama atsižvelgiant į skalės ribas. Todėl pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo negalima teisėtai tikėtis, kad bauda bus sumažinta konkrečia procentine dalimi. Be to, priešingai nei iš esmės tvirtina ieškovės, pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio negalima aiškinti kaip įpareigojančio Komisiją sumažinti baudą bent 10 % už konstatuotą kiekvieno šioje nuostatoje numatyto tipo bendradarbiavimą – reikia suprasti, kad šiame skirsnyje numatytas tik vienas ne mažesnis kaip 10 % sumažinimas.

246    Kadangi Komisija akivaizdžiai neperžengė savo turimos didelės diskrecijos ribų, vertindama, kiek jos darbą palengvino įmonės bendradarbiavimas, ji gali visiškai laisvai savo sprendime nustatyti konkrečią procentinę dalį kiekvienu konstatuotu bendradarbiavimo pagal pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnį atveju, o po to jas sudėti, arba nurodyti bendrą procentinę dalį, kuria ji mano galinti sumažinti baudą, už tuos pačius bendradarbiavimo atvejus. Iš tiesų, kaip teisingai pabrėžia Komisija, bendradarbiavimo naudingumo vertinimas visiškai nepagrįstas aritmetine formule, pagal kurią baudą reikėtų savaime sumažinti bent 20 %, jei atsižvelgiama į dvi pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio įtraukas.

247    Šiuo atveju šio sprendimo 185 punkte minėtas Sprendimas Tokai I, kurį nurodo ieškovės, nekelia abejonių dėl šio vertinimo. Iš tiesų, iš 2001 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimo 2002/271/EB dėl procedūros pagal EB (81) straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/E-1/36.490 – Grafito elektrodai) (OL L 100, 2002, p. 1), dėl kurio priimtas minėtas sprendimas, išplaukia, kad Komisija atitinkamos įmonės atžvilgiu aiškiai rėmėsi tik pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punkto pirma įtrauka. Tačiau Teismas nustatė, kad atitinkama įmonė bendradarbiavo ir pagal antrą įtrauką. Komisija stengėsi paaiškinti, kad ji pritaikė vieną sumažinimą, apimantį dviejų tipų bendradarbiavimą. Vis dėlto, kitaip nei šioje byloje, nė vienoje iš sprendimo konstatuojamųjų dalių, kuriose kalbama apie atitinkamos įmonės bendradarbiavimą, nepateikiamas aplinkybės, kad ši bendrovė neginčijo nustatytų faktų, vertinimas. Todėl Teismas nusprendė, kad turi pripažinti, jog Komisija neleido atitinkamai įmonei pasinaudoti pranešimo apie bendradarbiavimą D skirsnio 2 punkto antros įtraukos nuostatomis.

–       Dėl tariamo neatsižvelgimo į ankstesnę sprendimų priėmimo praktiką

248    Ieškovių pateiktą argumentą, susijusį su tariama ankstesne Komisijos praktika, reikia atmesti. Iš tiesų, vien tai, kad Komisija ankstesniu sprendimu už tam tikrą elgesį tam tikra dalimi sumažino baudą, nereiškia, kad ji turi tokia pačia proporcinga dalimi sumažinti baudą, vertindama panašų elgesį per vėlesnę administracinę procedūrą (šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo BruggRohrsysteme prieš Komisiją 193 punktas).

249    Bet kuriuo atveju ieškovių bendradarbiavimas yra visiškai nepanašus į įmonės KME bendradarbiavimą, konstatuotą jų nurodytame 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendime dėl procedūros pagal EB (81)_straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla COMP/E-1/38.240 – Pramoniniai vamzdžiai). Iš šio sprendimo matyti, kad KME rimtai bendradarbiavo prieš pateikiant prieštaravimo pareiškimą ir taip padėjo patvirtinti kartelio egzistavimo faktą per visą jo trukmę. Iš tiesų, KME pateikė su pažeidimu susijusius dokumentus ir išsamų aprašymą, kaip kartelis veikė, bei smulkiai išaiškino kiekvieno per patikrinimus Komisijos atrasto dokumento aplinkybes. Ieškovių bendradarbiavimas nebuvo toks reikšmingas prieš pateikiant prieštaravimo pareiškimą.

250    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pagrindą, susijusį su pranešimu apie bendradarbiavimą.

 Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su baudos neproporcingumu

 Šalių argumentai

251    Ieškovės pateikia kelis skundus, kuriais pagrindžia ieškinio pagrindą, susijusį su baudos neproporcingumu.

252    Pirma, jos tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į didelius ekonominius sunkumus, su kuriais jos susidūrė daugelį metų po siūlų pramonės struktūrinių pokyčių. Sektoriaus krizė iš tiesų sumažino jų pelną ir privertė Zwicky 2000 m. lapkričio mėn. nutraukti savo veiklą rinkoje. Komisija taip pat nepaisė Gütermann problemų su banku ir su jomis susijusių papildomų palūkanų.

253    Antra, baudos, skirtos Gütermann (4,021 mln. EUR) ir Zwicky (0,174 mln. EUR), yra neproporcingos, atsižvelgiant į jų vykdomą apyvartą su pažeidimu susijusioje rinkoje. Šia prasme jos tvirtina, kad Gütermann veiklos rezultatai sumokėjus mokesčius per vienuolika su puse metų pažeidimo siekė 318 000 EUR, o 2000 m. Zwicky apyvarta buvo tik 200 000 EUR.

254    Be to, Gütermann, kuriai dublike pritarė Zwicky, tvirtina, kad sumos, kuriomis remiantis apskaičiuota bauda (2,2 mln. EUR – Gütermann ir 100 000 EUR – Zwicky), yra neproporcingos visų įmonių bendros apyvartos prekiaujant su pažeidimu susijusiais gaminiais atžvilgiu (50 mln. EUR) ir per didelės, palyginus pastarąjį skaičių, kuris atspindi su pažeidimu susijusių prekių rinkos dydį, ir pasaulinės pramoninių siūlų rinkos dydį (4–5 mlrd. EUR).

255    Ieškovės teigia, kad pagal teismo praktiką Komisija, vertindama nagrinėjamo pažeidimo sunkumą, privalo atsižvelgti į atitinkamos rinkos dydį ir baudos proporcingumą. Taigi Komisija klaidingai tvirtina, kad šis kriterijus yra tik vienas iš kelių veiksnių, todėl ji neprivalo į šį kriterijų atsižvelgti.

256    Trečia, Gütermann tvirtina, kad metodas, kuriuo apskaičiuota jai skirta bauda, yra aiškiai nepalankus mažoms ir vidutinėms įmonėms. Iš tiesų, taikant šį metodą neatsižvelgiama į tokių įmonių dydį, todėl taip apskaičiuotos baudos yra neproporcingos. Šiuo atveju tai reiškia, kad jai paskirta bauda yra neproporcinga, palyginti su baudomis, paskirtomis kitoms įmonėms, pavyzdžiui, BST arba Coats.

257    Ketvirta, šioje byloje netinkamai taikytos gairės, ypač vienodo požiūrio aspektu, atsižvelgiant į būsimas bylas, susijusias su mažomis ir vidutinėmis įmonėmis, kurių atžvilgiu Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2) 23 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas teisingesnis požiūris.

258    Komisija neigia šį ieškinio pagrindą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

259    Pirma, ieškovės klaidingai tvirtina, kad joms paskirta bauda yra neproporcinga dėl netvirtos jų finansinės padėties ir dėl pavojaus, kad bauda gali priversti jas nutraukti verslą.

260    Iš tiesų, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos ir kaip apie tai priminta ginčijamo sprendimo 404 punkte, Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (1983 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 54 ir 55 punktai; šio sprendimo 221 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, 327 punktas ir 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 105 punktas).

261    Be to, jei Bendrijos institucijos priemonė lemtų įmonės likvidavimą, dar nereiškia, kad dėl tokio įmonės esama teisine forma likvidavimo, net jei jis gali pažeisti savininkų, akcininkų arba dalininkų finansinius interesus, asmeniniai, materialiniai ir nematerialiniai įmonės elementai taip pat praras savo vertę (šio sprendimo185 punkte minėto Sprendimo Tokai I 372 punktas).

262    Atsižvelgiant į šią teismo praktiką reikia konstatuoti, kad Komisija visiškai neprivalėjo ginčijamame sprendime atsižvelgti į Gütermann ekonominę padėtį ar pateikti su tokia padėtimi susijusius šios įmonės paaiškinimus. Aplinkybė, kad Komisija nusprendė, jog reikia atsižvelgti į Zwicky padėtį, tačiau nereikia atsižvelgti į Gütermann padėtį, yra puikiai suprantama, nes Zwicky ekonominė padėtis yra tokia sunki, kad pastarajai teko parduoti savo pramoninių siūlų verslą Gütermann.

263    Antra, ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į atitinkamos rinkos dydį ir nustatė šiam dydžiui neproporcingą baudą. Jos taip pat nurodo, kad bauda neproporcinga apyvartai, kurią kiekviena iš jų gavo iš rinkos, susijusios su pažeidimu, ir kad pradinė baudos suma neproporcinga kiekvienos iš jų apyvartai.

264    Pirmiausia reikia pažymėti, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų aktai neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti. Apskaičiuojant baudas, pažeidimų sunkumo laipsnį reikia nustatyti atsižvelgiant į daugelį veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingos svarbos kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu. Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai (šio sprendimo 194 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 226–228 punktai).

265    Dėl skundo, kad Komisija neatsižvelgė į atitinkamos rinkos dydį, reikia priminti, jog pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija gali skirti įmonėms ne didesnę baudą nei 10 % kiekvienos pažeidime dalyvavusios įmonės praėjusiais ūkiniais metais gautos apyvartos. Nustatant šios ribos neviršijančią baudos sumą, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Be to, laikydamasi gairių Komisija nustato pradinę sumą pagal pažeidimo sunkumą, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį, konkretų poveikį rinkai, jei jį galima nustatyti, ir geografinės rinkos dydį.

266    Taigi nei Reglamente Nr. 17, nei Reglamente Nr. 1/2003, nei gairėse nenumatyta, kad baudų sumą reikia nustatyti tiesiogiai atsižvelgiant į paveiktos rinkos dydį; tai yra tik vienas iš kelių svarbių veiksnių. Tad šie teisės aktai neįpareigoja Komisijos atsižvelgti į tai, kad prekių rinka yra maža (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T‑322/01, Rink. p. II‑3137, 148 punktas).

267    Vis dėlto pagal teismo praktiką, vertindama pažeidimo sunkumą, Komisija privalo atsižvelgti į daugybę veiksnių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi pagal svarstomo pažeidimo rūšį ir konkrečias to atvejo aplinkybes (šio sprendimo 78 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punktas). Tarp šių veiksnių, liudijančių pažeidimo sunkumą, nelygu atvejis, gali būti ir nagrinėjamų prekių rinkos dydis.

268    Todėl jei rinkos dydis gali būti veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nustatant pažeidimo sunkumą, jo reikšmė skiriasi atsižvelgiant į atitinkamo pažeidimo tipą ir konkrečias aplinkybes.

269    Šiuo atveju nustatytą pažeidimą iš esmės sudarė keitimasis konfidencialia informacija apie kainynus ir (arba) kainas konkretiems klientams, susitarimas dėl kainų padidinimo ir (arba) tikslinių kainų bei susitarimas vengti kainų konkurencijos patrauktų tiekėjų naudai ir dalytis klientais (ginčijamo sprendimo 99–125 ir 345 konstatuojamosios dalys). Šie veiksmai yra „kainų kartelio“ tipo horizontalūs apribojimai gairių prasme ir todėl pagal pobūdį yra „labai sunkus“ pažeidimas. Šiomis aplinkybėmis, net jei būtų nustatyta, kad nagrinėjama rinka nedidelė, tai būtų mažiau reikšminga, palyginti su visais kitais pažeidimo sunkumą patvirtinančiais veiksniais.

270    Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad Komisija nusprendė, jog pažeidimą reikia laikyti labai sunkiu gairių, kuriose tokiu atveju numatyta, kad Komisija „gali“ nustatyti pradinį baudos dydį, didesnį nei 20 mln. EUR, prasme. Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime atitinkamas įmones padalijo į kelias kategorijas, atsižvelgdama į jų santykinę svarbą nagrinėjamoje rinkoje. Iš ginčijamo sprendimo 358 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nustatė 14 mln. EUR pradinį baudos dydį pirmajai kategorijai priklausančioms įmonėms, 5,2 mln. EUR – įmonėms, priklausančioms antrajai kategorijai, 2,2 mln. EUR – trečiajai kategorijai priklausančioms įmonėms (tarp kurių – Gütermann) ir 0,1 mln. EUR – ketvirtajai kategorijai priklausančioms įmonėms (tarp kurių – Zwicky). Vadinasi, pradinės sumos, pagal kurias apskaičiuotos Gütermann ir Zwicky skirtos baudos, yra gerokai mažesnės nei suma, kurią, remdamasi gairėmis, Komisija „galėjo“ nustatyti už labai sunkų pažeidimą. Šis pradinio baudos dydžio nustatymas patvirtina, kad visiškai atsižvelgta į nagrinėjamų prekių rinkos dydį

271    Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, reikia daryti išvadą, kad Gütermann ir Zwicky paskirtos baudos visiškai nėra neproporcingos Beniliukso ir Šiaurės šalių pramoninių siūlų rinkos dydžiui.

272    Be to, argumentą, kad pradinės baudų sumos yra neproporcingos Gütermann ir Zwicky apyvartoms atitinkamoje rinkoje reikia taip pat atmesti.

273    Iš tiesų, reikia pažymėti, kad pagal pažeidimo sunkumą nustatydama pradines baudų sumas Komisija manė, jog būtina skirtingai vertinti karteliuose dalyvaujančias įmones, siekiant atsižvelgti į pažeidėjų efektyvų ekonominį pajėgumą daryti didelę žalą konkurencijai, taip pat nustatyti tokią baudą, kuri garantuotų didelį atgrasomąjį poveikį. Ji pridūrė, kad buvo būtina atsižvelgti į kiekvienos įmonės neteisėto elgesio dalį, taigi ir į faktinį jo poveikį konkurencijai. Siekdama įvertinti šiuos duomenis Komisija kaip pagrindą pasirinko kiekvienos įmonės apyvartą atitinkamoje su karteliu susijusių prekių rinkoje.

274    Todėl, kaip nurodyta šio sprendimo 270 punkte, Komisija padalijo įmones į keturias kategorijas. Gütermann, atsižvelgiant į jos 2,36 mln. EUR apyvartą, priskirta prie trečiosios kategorijos, o Zwicky, atsižvelgiant į jos 0,2 mln. EUR apyvartą, priskirta prie ketvirtosios kategorijos. Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, nustatė, kad pradinė baudos Gütermann suma yra 2,2 mln. EUR, o Zwicky – 0,1 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 356–358 konstatuojamosios dalys).

275    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad apyvartos dalis, tenkanti prekėms, kurios yra pažeidimo objektas, teisingai atspindi pažeidimo mastą atitinkamoje rinkoje (šio sprendimo 184 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 91 punktas ir šio sprendimo 79 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 196 punktas). Iš tiesų, ši apyvarta teisingai nurodo kiekvieno kartelio nario atsakomybę minėtose rinkose, nes ji yra objektyvus elementas, kuriuo remiantis galima teisingai įvertinti tokių veiksmų žalą įprastai konkurencijai, o taip pat – kiekvienos įmonės pajėgumą padaryti žalą.

276    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia daryti išvadą, kad pradinės sumos, pagal kurias apskaičiuotos Gütermann ir Zwicky skirtos baudos, visiškai nėra neproporcingos šių įmonių apyvartai atitinkamoje rinkoje.

277    Todėl reikia atmesti ir argumentą, kad paskirtos baudos yra neproporcingos atitinkamoms ieškovių apyvartoms, įvykdytoms rinkoje, kurioje padarytas pažeidimas. Ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad minėtos baudos yra neproporcingos, nes pradinis jos baudos dydis pateisinamas Komisijos vertinant kiekvienos įmonės svarbą atitinkamoje rinkoje pasirinktais kriterijais (šia prasme žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 304 punktą ir 2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T‑303/02, Rink. p. II‑4567, 185 punktą). Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, jog Bendrijos teisėje nėra bendro taikymo principo, kad sankcija turi būti proporcinga apyvartai, kurią įmonė įvykdė prekiaudama gaminiais, kurie yra pažeidimo objektas (šia prasme žr. 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 339 punktą).

278    Trečia, taip pat reikia atmesti Gütermann argumentą, kad baudos apskaičiavimo metodas yra nepalankus mažoms ir vidutinėms įmonėms ir taikant jį šiuo atveju, paskiriama bauda yra neproporcinga, palyginti su kitoms įmonėms paskirtomis baudomis.

279    Komisija neprivalo apskaičiuoti baudų pagal atitinkamų įmonių apyvartą ir, kai baudos skiriamos kelioms atliekant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, ji neprivalo užtikrinti, kad galutiniai jų dydžiai, nustatyti atitinkamoms įmonėms pagal Komisijos apskaičiavimus, atspindėtų visus skirtumus tarp tų įmonių bendros apyvartos arba apyvartos atitinkamų prekių rinkoje atžvilgiu (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 202 punktas).

280     Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį taip pat nereikalaujama, kad tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms vykdant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, mažai arba vidutinei įmonei paskirta bauda nesudarytų jos apyvartos didesnės procentinės dalies už didesnėms įmonėms paskirtas baudas. Iš tikrųjų iš šios nuostatos išplaukia, kad nustatant baudos dydį tiek mažoms arba vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Kadangi tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija paskyrė tinkamas baudas pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu, negalima jos kaltinti, kad kai kurioms iš jų baudos, atsižvelgiant į apyvartą, turi būti didesnės už kitoms įmonėms paskirtas baudas (šio sprendimo 279 punkte minėto 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją 203 punktas ir šio sprendimo 277 punkte minėto Sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją 174 punktas).

281    Taigi Komisija neprivalo sumažinti baudų, kai atitinkamos įmonės yra mažos arba vidutinės įmonės. Iš tikrųjų į įmonės dydį atsižvelgiama remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje ir gairių nuostatose nustatytą riba (šio sprendimo 277 punkte minėto Sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją 174 punktas). Išskyrus šiuos samprotavimus dėl dydžio, nėra jokios priežasties vertinti mažas ir vidutines įmones kitaip nei kitas įmones. Tai, kad atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės, jų neatleidžia nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių (2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SNCZ prieš Komisiją, T‑52/02, Rink. p. II‑5005, 84 punktas).

282    Skundas, kad Komisija, nustatydama baudos dydį, neatsižvelgė į bendrą atskirų įmonių apyvartą, neturi reikšmės. Iš tiesų, reikia priminti, kad gairėse numatyta, jog būtina atsižvelgti į pažeidėjų efektyvų ekonominį pajėgumą daryti nemenką žalą kitiems ūkio subjektams, ypač vartotojams, ir nustatyti tokį baudos lygį, kuris turėtų stiprų atgrasomąjį efektą (A skirsnio 1 punkto ketvirta pastraipa). Tose pačiose gairėse taip pat nustatyta, kad jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pvz., kartelio atveju), tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti bendrą pradinį baudos dydį, siekiant atsižvelgti į kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo realų poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus daro labai skirtingo dydžio įmonės, ir atitinkamai pritaikyti bendrą pradinį baudos dydį, atsižvelgiant į kiekvienos įmonės konkretų pobūdį (A skirsnio 1 punkto šešta pastraipa) (šio sprendimo 184 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 81 punktas).

283    Gairėse nenumatyta, kad baudų dydį reikia apskaičiuoti remiantis bendra apyvarta arba įmonių apyvarta atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto gairėse taip pat neprieštaraujama, kad nustatant baudos dydį į apyvartą būtų atsižvelgta laikantis Bendrijos teisės bendrųjų principų ir jei to reikalauja aplinkybės. Apyvarta taip pat galima remtis, kai skaičiuojant atsižvelgiama į įvairius šio sprendimo 273 punkte išvardytus kriterijus (šia prasme žr. šio sprendimo 184 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 82 punktą ir šio sprendimo 185 punkte minėto Sprendimo Tokai I 195 punktą).

284    Vis dėlto šiuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 275 punkte, Komisijos pasirinkimas, siekiant nustatyti kiekvienos įmonės pajėgumą padaryti žalą, remtis apyvarta atitinkamoje rinkoje buvo nuoseklus ir objektyviai pagrįstas. Taip Komisija kartu siekė atgrasyti, paskelbusi, kad griežčiau baus įmones, kurios dalyvavo kartelyje toje rinkoje, kurioje jos buvo ypač svarbios.

285    Ketvirta, Gütermann klaidingai remiasi 2006 m. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis, kad paremtų ieškinio pagrindą, susijusį su baudos neproporcingumu. Iš tiesų reikia pripažinti, kad konstatuotina, jog vien tai, kad taikant tose gairėse, kurios netaikomos šios bylos faktams, nustatytą naują baudų apskaičiavimo metodą baudos dydis būtų mažesnis nei numatytas ginčijamame sprendime, negali įrodyti, jog baudos dydis yra neproporcingas.

286    Tokia išvada yra tik Komisijos vertinimo diskrecijos, kuria ji, atsižvelgdama į Reglamento Nr. 17ir Reglamento Nr. 1/2003 reikalavimus, naudojasi nustatydama metodą, kurį ji ketina taikyti apskaičiuodama baudos dydį ir įgyvendindama konkurencijos politiką, už kurią ji atsakinga, išraiška. Vertindamas tam tikru metu paskirtos baudos dydžio proporcingumą Teismas, be kita ko, gali atsižvelgti į tokius kriterijus kaip faktinės ir teisinės aplinkybės bei Komisijos, atsižvelgiant į EB sutarties reikalavimus, neteisėto elgesio metu nustatyti konkurencijos tikslai.

287    Vadinasi, reikia atmesti visą ieškinio pagrindą, susijusį su baudos neproporcingumu.

288    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinius bylose T‑456/05 ir T‑457/05 reikia atmesti

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

289    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Gütermann AG ir Zwicky & Co. AG padengia bylinėjimosi išlaidas.

Vilaras

Prek

Ciucǎ

Paskelbta 2010 m. balandžio 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

1.  Ginčo objektas

2.  Administracinė procedūra

3.  Ginčijamas sprendimas

Nagrinėjamų rinkų apibrėžimas

Prekių rinka

Geografinės rinkos

Nagrinėjamų rinkų dydis ir struktūra

Neteisėto elgesio aprašymas

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl ieškinio pagrindų, kuriais ginčijamas neteisėto elgesio konstatavimas ir reikalavimai jį nutraukti bei vengti tokį elgesį pakartoti.

Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ie�kinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies pa˛eidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su reikalavimo nutraukti pažeidimus ir vengti juos pakartoti nepagrįstumu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl ieškinio pagrindų, kuriais ginčijama bauda ir jos dydis

Dėl „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad baudos dydis viršijo 10 % apyvartos ribą

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo sunkumo, atsižvelgiant į jo poveikį, vertinimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo trukmės įvertinimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad neatsižvelgta į kai kurias lengvinančias aplinkybes

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pranešimo apie bendradarbiavimą taikymu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

–  Bendradarbiavimo naudingumas

–  Dėl tariamai klaidingo bendradarbiavimo vertinimo, palyginti su BST bendradarbiavimu

–  Dėl tariamai klaidingo pranešimo apie bendradarbiavimą taikymo ir tariamo neatsižvelgimo į Teismo praktiką

–  Dėl tariamo neatsižvelgimo į ankstesnę sprendimų priėmimo praktiką

Dėl „Gütermann“ ir „Zwicky“ pateikto ie�kinio pagrindo, susijusio su baudos neproporcingumu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

---

* Proceso kalba: vokiečių.