PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. spalio 25 d.

Byla T‑154/05

Carmela Lo Giudice

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Pareiga padėti – Pareiga motyvuoti – Teisėti lūkesčiai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Rūpestingumo pareiga – Priimtinumas – Reikalavimas atlyginti žalą“

Dalykas: Ieškinys, kuriuo iš esmės prašoma, pirma, panaikinti Komisijos sprendimą, kad nebuvo psichologinio priekabiavimo, ir, antra, atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Sąvoka

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Skundo ir ieškinio suderinamumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis)

1.      Pareigūnas, teigiantis esąs psichologinio priekabiavimo auka, privalo, nepaisant subjektyvaus suvokimo, kurį jis galėjo turėti vertindamas savo nurodomas faktines aplinkybes, pateikti visą informaciją, leidžiančią įrodyti, kad su juo buvo elgiamasi objektyviai, siekiant jį diskredituoti ar sąmoningai pabloginti jo darbo sąlygas.

Iš to matyti, kad norint įrodyti, jog buvo psichologiškai priekabiaujama, reikia, kad nagrinėjamas elgesys objektyviu požiūriu būtų tyčinis.

Atsisakymas suteikti atostogas norint užtikrinti sklandžią institucijos veiklą iš principo negali būti laikomas priekabiavimu. Be to, atitinkamas pareigūnas negali teisėtai kaltinti savo vadovo tuo, kad šis nepatenkino jo atostogų prašymo, kai pareigūnas nesilaikė administracinių formalumų, numatytų gairėse dėl neatvykimo į darbą pateikus atostogų prašymą.

(žr. 82, 83 ir 107 punktus)

Nuoroda: 2001 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Nicola prieš EIB, T‑7/87, T‑208/98 ir T‑109/99, Rink. VT p. I‑A‑49 ir II‑185, 286 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schochaert prieš Tarybą, T‑136/03, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑957, 41 punktas; 2005 m. gegužės 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schmit prieš Komisiją, T‑144/03, Rink. VT p. I‑A‑101 ir II‑465, 64, 65 ir 78 punktai.

2.      Pagal administracinio skundo, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, ir atitinkamo ieškinio suderinamumo taisyklę reikalaujama, kad norint, jog ieškinys būtų priimtinas, pagrindu, kuriuo remiamasi Bendrijos teisme turėjo būti remtasi ikiteisminėje procedūroje, kad paskyrimų tarnyba būtų pakankamai tiksliai žinojusi, kokiu pagrindu suinteresuotasis asmuo kritikuoja ginčijamą sprendimą.

(žr. 122 punktą)

Nuoroda: 1976 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sergy prieš Komisiją, 58/75, Rink. p. 1139, 32 punktas; 2003 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wieme prieš Komisiją, T‑174/02, Rink. VT p. I‑A‑241 ir II‑1165, 18 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑96/04, Rink. VT p. I‑A‑343 ir II‑1523, 32 punktas.

3.      Tarnybos nuostatų 24 straipsnis numatytas siekiant Europos Bendrijų pareigūnus apsaugoti nuo priekabiavimo arba bet kokio žeminančio elgesio, ir ne tik iš trečiųjų asmenų, bet ir iš pareigūnų vadovų ar kolegų.

Pagal šiame straipsnyje numatytą pareigą teikti pagalbą, kai atsitinka įvykis, nesuderinamas su tvarka tarnyboje ir jos ramia eiga, administracija turi įsikišti dėdama visas reikalingas pastangas ir greitai bei rūpestingai, kiek to reikalaujama pagal konkretaus atvejo aplinkybes, imtis veiksmų, kad nustatytų faktines aplinkybes ir jomis remdamasi, gerai susipažinusi su situacija, padarytų tinkamas išvadas. Šiuo atžvilgiu užtenka, kad pareigūnas, kuris prašo savo institucijos apsaugos, pateiktų bent kokį nors įrodymą, patvirtinantį prieš jį, kaip jis teigia, nukreiptų veiksmų realumą. Turėdama tokius įrodymus atitinkama institucija privalo imtis reikiamų priemonių, visų pirma pradėti tyrimą, siekdama nustatyti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis pateiktas skundas, ir šiuo tikslu bendradarbiauti su skundą pateikusiu asmeniu.

Dėl priemonių, kurių reikia imtis esant situacijai, patenkančiai į Tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo sritį, administracija turi didelę diskreciją, kurios kontrolę gali atlikti Bendrijos teismas, pasirinkti priemones ir būdus, kaip taikyti minėtą 24 straipsnį. Atlikdamas kontrolę Bendrijos teismas apsiriboja klausimu, ar atitinkama institucija neperžengė protingumo ribų ir įgyvendindama savo diskreciją nepadarė akivaizdžios klaidos.

(žr. 135–137 punktus)

Nuoroda: 1979 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo V prieš Komisiją, 18/78, Rink. p. 2093, 15 punktas; 1989 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 15 ir 16 punktai; 1993 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tallarico prieš Parlamentą, T‑5/92, Rink. p. II‑477, 31 punktas; 1995 m. spalio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Baltsavias prieš Komisiją, T‑39/93 ir T‑553/93, Rink. VT p. I‑A‑233 ir II‑695, 58 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Haas ir kt. prieš Komisiją, T‑3/96, Rink. VT p. I‑A‑475 ir II‑1395, 54 punktas; 2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑136/98, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1225, 42 punktas; minėto Sprendimo Schochaert prieš Tarybą 48 ir 49 punktai; minėto Sprendimo Schmit prieš Komisiją 96 ir 98 punktai.

4.      Pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtą sprendimą siekiama, kad suinteresuotajam asmeniui būtų pateikta pakankamai informacijos, iš kurios būtų aišku, ar sprendimas tinkamai pagrįstas ir ar jis turi trūkumų, kuriais remiantis galima užginčyti jo teisėtumą, ir kad Bendrijos teismas galėtų atlikti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę.

Kiekvienu atveju pareigos motyvuoti apimtis turi būti įvertinta atsižvelgiant ne tik į ginčijamą sprendimą, bet ir į konkrečias su tokiu sprendimu susijusias aplinkybes.

Atitinkamai sprendimas yra pakankamai motyvuotas tuo atveju, kai priemonės, dėl kurios pareikštas ieškinys, buvo imtasi esant aplinkybėms, kurios buvo žinomos atitinkamam pareigūnui ir kurios leidžia suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės apimtį.

(žr. 160–162 punktus)

Nuoroda: 1981 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arning prieš Komisiją, 125/80, Rink. p. 2539, 13 punktas; 1981 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, Rink. p. 2861, 22 punktas; 1984 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lux prieš Audito Rūmus, 69/83, Rink. p. 2447, 36 punktas; 1989 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prelle prieš Komisiją, C‑169/88, Rink. p. 4335, 9 punktas; 1993 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Turner prieš Komisiją, T‑80/92, Rink. p. II‑1465, 62 punktas; 1996 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ryan-Sheridan prieš FEACVT, T‑589/93, Rink. VT p. I‑A‑27 ir II‑77, 95 punktas; 1998 m. balandžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Apostolidis prieš Teisingumo Teismą, T‑86/97, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑521, 73–77 punktai; 2001 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑100/00, Rink. VT p. I‑A‑71 ir II‑347, 53 punktas; 2001 m. liepos 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brumter prieš Komisiją, T‑351/99, Rink. VT p. I‑A‑165 ir II‑757, 28 punktas; minėto Sprendimo Schmit prieš Komisiją 115 ir 116 punktai.