TARNAUTOJŲ TEISMO (plenarinė sesija) SPRENDIMAS

2007 m. liepos 11 d.

Byla F‑105/05

Dieter Wils

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pensijos – Pensijų sistemos įmokos padidinimas, taikant 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią Pareigūnų tarnybos nuostatų redakciją“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo D. Wils prašo panaikinti jo 2005 m. sausio mėnesio pranešimą dėl darbo užmokesčio, nes taikant 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų redakciją šiame pranešime iki 9,75 % padidintas įmokų pensijų sistemai tarifas taikomas atgaline data nuo 2004 m. liepos 1 dienos.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę D. Wils bylinėjimosi išlaidų. D. Wils padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų. Europos Sąjungos Taryba ir Europos Bendrijų Komisija, įstojusios į bylą Parlamento pusėje, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Prieštaravimas dėl teisėtumo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį

(EB 241 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priedas)

2.      Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatai – Reglamentas, iš dalies keičiantis Pareigūnų tarnybos nuostatus – Parengimo procedūra

3.      Pareigūnai – Pensijos – Pensijų sistemos finansavimas – Bendrijos pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros išlaikymo taisyklės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priedas)

4.      Pareigūnai – Pensijos – Pensijų sistemos finansavimas – Bendrijos pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros išlaikymo taisyklės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priedas)

5.      Pareigūnai – Pensijos – Pensijų sistemos finansavimas – Bendrijos pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros išlaikymo taisyklės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priedas)

6.      Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos

1.      Pagal EB 241 straipsnį ieškovas turi galimybę pareikšdamas prieštaravimą tvirtinti, jog su juo, kaip pareigūnu, konkrečiai nesusiję visuotinai taikomi Bendrijos teisės aktai, būtent Pareigūnų tarnybos nuostatai, yra neteisėti. Tiesioginio ir konkretaus ryšio tarp ieškovo ir visuotinai taikomo akto, kurį jis skundžia, reikalavimu negali būti atsikertama į EB 241 straipsnio pagrindu pareikštą netiesioginį ieškinį. Visuotinai taikomo Bendrijos akto netiesioginio ginčijimo priimtinumas priklauso tik nuo dviejų sąlygų: ginčijamas individualus aktas turi būti priimtas tiesiogiai įgyvendinant visuotinai taikomą aktą ir ieškovas turi būti suinteresuotas užginčyti individualų sprendimą, dėl kurio pareikštas pagrindinis ieškinys. Atsižvelgiant į tai, kad pensijų įmokos tarifą, nurodytą pranešime dėl ieškovo darbo užmokesčio, buvo nuspręsta padidinti tiesiogiai taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priedą, kuriame įtvirtinti būdai išlaikyti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą, ir į tai, kad ieškovas yra suinteresuotas prašyti, jog šis padidinimas būtų panaikintas, prieštaravimas dėl šio priedo teisėtumo yra priimtinas.

Šiuo atžvilgiu tai, kad ieškovo pareikšti kaltinimai grindžiami instituciniais, politiniais ir profesinių sąjungų argumentais ir susiję ne tik su jo asmenine padėtimi, neįrodo, kad šie kaltinimai nepriimtini.

(žr. 35–38, 40 ir 41 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo sprendimai: 1983 m. birželio 30 d. Sprendimo Schloh prieš Tarybą, 85/82, Rink. p. 2105, 14 punktas; 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Taryba prieš Chvatal ir kt., C‑432/98 P ir C‑433/98 P, Rink. p. I‑8535, 33 punktas; 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 40 punktas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2006 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Agne‑Dapper ir kt. prieš Komisiją ir kt., T‑35/05, T‑61/05, T‑107/05, T‑108/05 ir T‑139/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑291 ir II‑A‑2‑1497, 42 ir 43 punktai.

2.      Konsultavimosi procedūra gali būti taikoma tik Komisijos Tarybai pateiktiems pasiūlymams dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų arba Kitų Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų pakeitimų arba dėl minėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų ar įdarbinimo sąlygų nuostatų dėl atlyginimų arba pensijų taikymo. Tačiau tuo nesiekiama konsultaciniam komitetui uždrausti išplėsti konsultacijų kitais Komisijos pasiūlyme nenumatytais klausimais ir atsižvelgti į visus atitinkamus profesinių sąjungų, valstybių narių arba institucijų pateiktus duomenis tam, kad atliktų savo trišalių konsultacijų užduotį. Todėl konsultacinis komitetas gali nagrinėti pakeitimus, kuriuos Taryba ketina paprašyti Komisijos įtraukti į jos pirmąjį pasiūlymą.

Be to, konsultavimosi procedūra Komisijos pasiūlymams taikoma, tik jei to paprašo konsultacinio komiteto narys. Ši nuostata skirta išvengti, kad konsultavimosi procedūra vyktų, kai ją atliekantiems asmenims tai neatrodo naudinga. Tuo remiantis konsultaciniam komitetui leidžiama atsisakyti nagrinėti Komisijos pasiūlymus dėl pakeitimų, kai dėl pirmojo pasiūlymo jau vyko pakankamomis pripažintos konsultacijos.

Galiausiai dėl procedūros pažeidimo teisės aktas pripažįstamas negaliojančiu tik nustačius, kad nesant šio pažeidimo to akto turinys būtų buvęs kitoks. Taigi, jeigu nenustatyta, kad jei konsultavimosi procedūra būtų taikyta Komisijos pasiūlymui dėl pakeitimų, atitinkamo teisės akto turinys būtų kitoks, dėl tokio pažeidimo bet kuriuo atveju minėtas priedas negali būti pripažintas negaliojančiu.

(žr. 51–56 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2003 m. kovo 5 d. Sprendimo Staelen prieš Parlamentą, T‑24/01, Rink. VT p. I‑A‑79 ir II‑423, 53 punktas.

3.      Kadangi Bendrijos pensijų sistemos aktuarinė pusiausvyra, kurios išsamios taisyklės nustatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priede, suponuoja tai, kad reikia atsižvelgti į ilgalaikį ekonominį vystymąsi ir finansinę kaitą, ir reikalauja atlikti sudėtingus statistinius skaičiavimus, Bendrijos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją priimti išsamias minėtos pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros taisykles. Taigi Bendrijos teismas kontroliuoja tik tai, ar Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priedo nuostatose yra padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

Be to, pagal proporcingumo principą Bendrijos teisės akto teisėtumas taip pat priklauso nuo sąlygos, kad juo įgyvendinamos priemonės yra tinkamos realizuoti tikslą, kurio teisėtai siekiama nagrinėjamu teisės aktu, ir neviršija to, kas būtina jį pasiekti, todėl kai galima rinktis tarp keleto tinkamų priemonių, iš esmės reikia taikyti mažiausiai varžančią. Tačiau, kalbant apie sritį, kurioje Bendrijos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, atitinkančią jam Sutartimi suteiktą politinę atsakomybę, proporcingumo kontrolė apsiriboja tik nagrinėjamos priemonės akivaizdaus netinkamumo, atsižvelgiant į tikslą, kurio turi siekti kompetentinga institucija, nagrinėjimu.

Teisminė kontrolė, net jeigu ji ribota, reikalauja, kad Bendrijos institucijos galėtų Bendrijos teisme įrodyti, jog aktas buvo priimtas veiksmingai pasinaudojant jų diskrecija, įpareigojančia atsižvelgti į visus šioje situacijoje, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes. Iš to aišku, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turi galėti bent pateikti ir aiškiai, nedviprasmiškai išdėstyti pagrindinius duomenis, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta pagrindžiant ginčijamas priemones ir nuo kurių priklausė jo naudojimasis diskrecija.

Šiuo atžvilgiu tai, kad ieškovas, grįsdamas su akivaizdžia vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu susijusius pagrindus, pateikė pakankamai tikslių, objektyvių ir nuoseklių duomenų, pagrindžia Bendrijos teismo tiesioginį dalyvavimą renkant įrodymus, kad patikrintų, ar Bendrijos institucija akivaizdžiai klaidingai arba netinkamai pasinaudojo savo didele diskrecija.

(žr. 70–73 ir 75–77 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo sprendimai: 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 113 punktas; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Italija prieš Tarybą, C‑120/99, Rink. p. I‑7997, 44 ir 45 punktai; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑310/04, Rink. p. I‑7285, 122 ir 123 punktai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1996 m. birželio 5 d. Sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, Rink. p. II‑427, 69 punktas ir jame nurodyta teismų praktika bei 70 punktas; 2006 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑135/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑297 ir II‑A‑2‑1527, 143 punktas.

4.      Kaip matyti iš kartu skaitomų Pareigūnų tarnybos nuostatų 83a straipsnio 1 dalies ir jų XII priedo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, šiame priede aprašyto apskaičiavimo metodo tikslas – užtikrinti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 83a straipsnio 2 dalį ir taikant jų XII priedo 1 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį pareigūnų įmokos turi būti tokio dydžio, kad pakaktų finansuoti trečdalį pensijų sistemos išlaidų, apskaičiuotų aktuariniu pagrindu.

Iš tiesų Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priede naudojamas vadinamasis „kredito vieneto projekcijos“ metodas, pagal kurį visų atitinkamais metais tarnyboje dirbančių asmenų įgytų teisių į pensijas aktuarinių verčių suma, vadinama „tarnybos išlaidomis“, išreiškiama santykiu su jų bendros metinių bazinių atlyginimų suma. Pareigūnų įmokų tarifas yra lygus šio santykio trečdaliui, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 83 straipsnio 2 dalyje numatytą Bendrijos pensijų sistemos finansavimo paskirstymo būdą. Tarnybos išlaidų apskaičiavimas reikalauja aktuarinių hipotezių, t. y. keleto parametrų (palūkanų norma, mirtingumas, atlyginimo didėjimas ir t. t.) vertės ateityje įvertinimo. Kalbant apie palūkanas, Pareigūnų tarnybos nuostatų XII priedo 10 straipsnio 2 dalyje palūkanų norma, į kurią reikia atsižvelgti atliekant aktuarinius skaičiavimus, apibrėžta kaip realių vidutinių palūkanų normų per dvylika metų prieš einamuosius metus vidurkis.

Dvylikos, o ne dvidešimties metų ataskaitinio laikotarpio pasirinkimas nedaro poveikio aktuarinio metodo galiojimui. Viena vertus, numatoma vidutinės realios palūkanų normos, apskaičiuotos remiantis praėjusiu laikotarpiu, vertė bet kuriuo atveju yra apytikslė, kad ir kokia būtų šio laikotarpio trukmė. Kita vertus, ataskaitinio laikotarpio trukmė negali paveikti aktuarinės pusiausvyros, jei kriterijus ilgą laiką nekeičiamas. Tik jeigu ateityje, atsižvelgiant į palūkanų normos pasikeitimus, šio laikotarpio trukmė būtų prailginta arba sutrumpinta, siekiant aktuariniuose skaičiavimuose naudojamą vidutinę realią palūkanų normą išlaikyti mažą ir todėl pareigūnų įmokų tarifą išsaugoti aukštą, galima būtų suabejoti apskaičiavimo metodo objektyvumu ir būtų paveiktas tikslas užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą skaidriu bei neginčytinu pagrindu. Todėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnio 2 dalyje ir XII priedo 4 straipsnio 6 dalyje numatytas dvylikos metų laikotarpis nėra nei akivaizdžiai klaidingas, nei akivaizdžiai netinkamas.

(žr. 84, 86, 88, 97 ir 98 punktus)

5.      Naudojantis didele teisės aktų leidėjo diskrecija, siekiant užtikrinti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą, atsižvelgimas į su biudžetu susijusius pagrindus nėra neteisėtas. Toks atsižvelgimas netgi būtinas, nes dėl to, kad nėra Bendrijos pensijų fondo, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 83 straipsnio 1 dalį senatvės pensijų išmokos mokamos iš Bendrijų biudžeto, o pareigūnų įmokos sudaro biudžeto pajamas.

(žr. 126 punktą)

6.      Pareigūnai negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kad užginčytų naujosios teisės nuostatos teisėtumą, ypač srityje, kur siekiama nuolat daryti pritaikymus atsižvelgus į kintančias ekonomines sąlygas.

Vis dėlto, nors teisės aktų leidėjas bet kuriuo momentu gali laisvai pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų normas, jeigu mano tai esant suderinama su bendruoju interesu, ir priimti atitinkamiems pareigūnams mažiau palankias nuostatas su sąlyga, kad tokiu atveju bus numatytas pakankamos trukmės pereinamasis laikotarpis, jis sprendimą gali priimti tik ateičiai, t. y. su sąlyga, kad naujas teisės aktas bus taikomas tik naujoms situacijoms ir būsimoms situacijų, susiklosčiusių galiojant ankstesniems teisės aktams, pasekmėms.

Todėl negalima atimti iš ieškovo teisės remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ginčijant Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimus, kuriais siekiama atgaline data pakeisti Bendrijos pensijų sistemos finansavimo paskirstymą tarp institucijų ir pareigūnų.

(žr. 149, 150 ir 153 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo sprendimai: 1979 m. gegužės 16 d. Sprendimo Tomadini, 84/78, Rink. p. 1801, 21 punktas; 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dürbeck, 112/80, Rink. p. 1095, 48 punktas; 1991 m. liepos 11 d. Sprendimo Crispoltoni, C‑368/89, Rink. p. I‑3695, 21 punktas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 85 punktas; 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Di Marzio ir Lebedef prieš Komisiją, T‑98/92 ir T‑99/92, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑541, 68 punktas; 1996 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Barraux ir kt. prieš Komisiją, T‑177/95, Rink. VT p. I‑A‑541 ir II‑1451, 47 punktas; minėto Sprendimo Campoli prieš Komisiją 85 punktas.

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMAS (plenarinė sesija)

SPRENDIMAS

2007 m. liepos 11 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pensijos – Įmokos pensijų sistemai tarifo padidinimas, taikant 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią Pareigūnų nuostatų redakciją“

Byloje F‑105/05

Dieter Wils, Europos Parlamento pareigūnas, gyvenantis Altrier (Liuksemburgas), atstovaujamas advokatų G. Vandersanden ir C. Ronzi,

ieškovas,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą J. F. De Wachter ir M. Mustapha Pacha,

atsakovą,

palaikomą

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Arpio Santacruz ir M. Simm,

ir

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Currall ir D. Martin,

įstojusių į bylą šalių,

dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (plenarinė sesija),

kurį sudaro pirmininkas P. Mahoney, kolegijų pirmininkai H. Kreppel ir S. Van Raepenbusch, teisėjai I. Boruta, H. Kanninen, H. Tagaras ir S. Gervasoni (pranešėjas),

kanclerė W. Hakenberg,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. vasario 13 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu, kurį Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo kanceliarija faksu gavo 2005 m. spalio 21 d. (originalas pateiktas spalio 28 d.), D. Wils prašo panaikinti jo 2005 m. sausio mėnesio atsiskaitymo lapelį, nes taikant 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų redakciją (toliau – Pareigūnų nuostatai arba naujieji Pareigūnų nuostatai) šiame atsiskaitymo lapelyje iki 9,75 % padidintas įmokų pensijų sistemai tarifas taikomas atgaline data nuo 2004 m. liepos 1 dienos.

 Teisinis pagrindas

2        Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų redakcijos (toliau – ankstesnieji Pareigūnų nuostatai) 83 straipsnis numatė:

„1. Išmokos pagal šią pensijų sistemą mokamos iš Bendrijų biudžeto. Valstybės narės bendrai užtikrina tokių išmokų mokėjimą pagal toms išlaidoms finansuoti nustatytą paskirstymo būdą.

<…>

2. Pareigūnai padengia trečdalį šios pensijų sistemos finansavimo sąnaudų. Įmoka yra 8,25 % pareigūno bazinio darbo užmokesčio, neįskaitant 64 straipsnyje nurodytų korekcinių koeficientų. Ji kas mėnesį išskaičiuojama iš pareigūnų darbo užmokesčių.

<…>

4. Jeigu aktuarinis pensijų sistemos įvertinimas, kurį (Europos Sąjungos) Tarybos pageidavimu atlieka vienas ar daugiau kvalifikuotų ekspertų, rodo, kad pareigūnų įmokų nepakanka siekiant finansuoti trečdalį pagal pensijų sistemą mokamų įmokų, biudžetinės institucijos, laikydamosi biudžetinės procedūros ir pasikonsultavusios su 10 straipsnyje nurodytu Tarnybos nuostatų komitetu, apibrėžia, kaip reikia pakeisti įmokų tarifus arba pensinį amžių.“ (Pataisytas vertimas)

3        2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiantis Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 124, p. 1), įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 dieną. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančios Europos Bendrijų pareigūnų nuostatų redakcijos 83 straipsnis numato:

„1. Išmokos pagal šią pensijų sistemą mokamos iš Bendrijų biudžeto. Valstybės narės bendrai užtikrina tokių išmokų mokėjimą pagal toms išlaidoms finansuoti nustatytą paskirstymo būdą.

<…>

2. Pareigūnai padengia trečdalį šios pensijų sistemos finansavimo sąnaudų. Įmoka yra 9,25 % pareigūno bazinio darbo užmokesčio, neįskaitant 64 straipsnyje nurodytų korekcinių koeficientų. Ji kas mėnesį išskaičiuojama iš pareigūnų darbo užmokesčių. Įmoka tikslinama pagal XII priede nustatytas taisykles.

3. Pareigūnų, kurie dalį laiko dirbo Europos anglių ir plieno bendrijoje arba kurie priklauso Bendrijų institucijoms ar organams, pensijų apskaičiavimo metodika ir tų išlaidų paskirstymas tarp Europos anglių ir plieno bendrijos pensijų fondo ir Europos ekonominės bendrijos bei Europos atominės energijos bendrijos biudžetų nustatoma reglamentu, priimtu Tarybos ir Europos anglių ir plieno bendrijos pirmininkų komiteto susitarimu, pasikonsultavus su Tarnybos nuostatų komitetu.“

4        Be to, Reglamentas Nr. 723/2004 į Pareigūnų nuostatus įterpė naują 83a straipsnį, pagal kurį:

„1. Sistemos pusiausvyra palaikoma pagal XII priede nustatytas išsamiąsias taisykles.

2. Agentūros, negaunančios subsidijų iš bendro Europos Sąjungos biudžeto, moka į tą biudžetą visą įmokų sumą, reikalingą sistemai finansuoti.

3. Remdamasi pagal XII priedą atliekamu penkerių metų laikotarpio aktuariniu įvertinimu ir siekdama užtikrinti sistemos pusiausvyrą, Taryba priima sprendimą dėl įmokos tarifo ir galimų pensinio amžiaus pakeitimų.

4. Kiekvienais metais pagal XII priedo 1 straipsnio 2 dalį Komisija Tarybai pateikia atnaujintą aktuarinio įvertinimo variantą. Nustačius, kad taikomas įmokų tarifas ir tarifas, kurio reikia aktuarinei pusiausvyrai palaikyti, skiriasi daugiau kaip 0,25 procento, Taryba XII priede nustatyta tvarka svarsto, ar šį tarifą reikia koreguoti.

5. Šio straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytais atvejais Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, sprendžia kvalifikuotąja balsų dauguma, kaip numatyta ES sutarties 205 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje. 3 dalyje numatytu atveju Komisija teikia pasiūlymą pasitarusi su Tarnybos nuostatų komitetu.“ (Pataisytas vertimas)

5        Pareigūnų nuostatų XII priedo, nustatančio 83a straipsnio įgyvendinimo taisykles, 1 straipsnyje numatyta:

„1. Siekdama nustatyti pareigūnų įmokas pensijų sistemai, minėtai Tarnybos nuostatų 83 straipsnio 2 dalyje, Komisija kas penkeri metai, pradedant nuo 2004 m., atlieka Tarnybos nuostatų 83a straipsnio 3 dalyje minėtą pensijų sistemos pusiausvyros aktuarinį įvertinimą. Šis įvertinimas parodo, ar pareigūnų įmokų pakanka trečdaliui pensijų sistemos išlaidų finansuoti.

2. Atlikdama Tarnybos nuostatų 83a straipsnio 4 dalyje minėtą įvertinimą, Komisija kiekvienais metais atnaujina savo aktuarinį įvertinimą, atsižvelgusi į demografinius pokyčius, kaip apibrėžta šio priedo 9 straipsnyje, palūkanų normą, kaip apibrėžta šio priedo 10 straipsnyje, ir į EB pareigūnų darbo užmokesčių skalių metinių pokyčių dydį, kaip apibrėžta šio priedo 11 straipsnyje.

3. Įvertinimai ir atnaujinimai atliekami kiekvienais metais (n) pagal gyventojų, kurie yra aktyvūs pensijų sistemos nariai, skaičių ankstesnių metų (n-1) gruodžio 31 dieną.“ (Pataisytas vertimas)

6        Pareigūnų nuostatų XII priedo 2 straipsnyje numatyta:

„1. Visi įmokų tarifo patikslinimai įsigalioja liepos 1 d., tuo pačiu laiku, kaip ir kasmetinis atlyginimų patikslinimas pagal Tarnybos nuostatų 65 straipsnį. Jokiu patikslinimu negalima nustatyti įmokos, kuri būtų daugiau kaip vienu procentu didesnė ar mažesnė už praėjusiais metais galiojusį tarifą.

2. Dėl 2004 m. liepos 1 d. įsigaliojančio tarifo įmoka neturi būti didesnė kaip 9,75 %. Dėl 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojančio tarifo įmoka neturi būti didesnė kaip 10,25 %.

3. Nustatytas įmokų tarifo patikslinimo, kuris būtų apskaičiuotas atliekant aktuarinius skaičiavimus, ir patikslinimo, susidariusio dėl 2 dalyje nurodyto pakitimo, skirtumas nekompensuojamas niekada, taip pat ir vėliau į jį neatsižvelgiama atliekant tolesnius aktuarinius skaičiavimus. Įmokų tarifas, kuris būtų apskaičiuotas aktuariniais metodais, nurodomas šio priedo 1 straipsnyje numatytoje įvertinimo ataskaitoje.“

7        Pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo 4 straipsnį:

„1. Aktuarinė pusiausvyra įvertinama remiantis šiame skyriuje išdėstytu metodu.

2. Pagal šį metodą teisių į pensiją, įgytų prieš skaičiavimų dieną, „aktuarinė vertė“ atitinka buvusius tarnybos įsipareigojimus, o teisių į pensiją, kurios bus įgytos skaičiavimų dieną prasidedančiais tarnybos metais, aktuarinė vertė atitinka „tarnybos išlaidas“.

3. Daroma prielaida, kad visais atvejais (išskyrus invalidumą) į pensiją išeinama sulaukus fiksuoto vidutinio amžiaus r. Vidutinis pensinis amžius gali būti keičiamas tik kartą per penkerius metus atliekamo aktuarinio įvertinimo, minėto šio priedo 1 straipsnyje, metu ir gali būti skirtingas skirtingoms darbuotojų grupėms.

4. Nustatant aktuarines vertes:

a) atsižvelgiama į būsimus kiekvieno pareigūno bazinio darbo užmokesčio pokyčius nuo skaičiavimų dienos iki prognozuojamo pensinio amžiaus;

b) neatsižvelgiama į teises į pensiją, įgytas prieš skaičiavimų dieną (buvusius tarnybos įsipareigojimus).

5. Atliekant aktuarinį tarnybos išlaidų įvertinimą atsižvelgiama į visas svarbias nuostatas, pateiktas šiuose Tarnybos nuostatuose (ypač VIII ir XIII prieduose).

6. Nustatant realią diskonto normą ir Bendrijų pareigūnų darbo užmokesčių skalių metinio pokyčio dydį taikomas duomenų suvienodinimas. Suvienodinama taikant (dvylikos) metų palūkanų normos ir darbo užmokesčio skalių didėjimo slenkamąjį vidurkį.“

8        Pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo 10 straipsnį:

„1. Palūkanų normos, į kurias reikia atsižvelgti atliekant aktuarinį įvertinimą, paremtos stebėtomis, Komisijos skelbtomis valstybių narių ilgalaikių valstybės skolų vidutinėmis metinėmis palūkanų normomis. Skaičiuojant atitinkamą palūkanų normą, neatsižvelgus į infliaciją, kaip būtina aktuariniuose skaičiavimuose, taikomas tinkamas vartotojų kainų indeksas.

2. Faktinė metinė norma, į kurią reikia atsižvelgti atliekant aktuarinius skaičiavimus, yra tikrųjų vidutinių palūkanų normų per 12 metų prieš einamuosius metus vidurkis.“

9        Techninis Pareigūnų nuostatų XII priedo įgyvendinimas patikėtas Eurostatui, padedamam vieno ar kelių nepriklausomų ekspertų, įgaliotų atlikti aktuarinius įvertinimus. Pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo 13 straipsnį:

„<…>

3. Kiekvienų metų rugsėjo 1 d. Eurostatas pateikia pranešimą apie įvertinimus ir atnaujinimus, minėtus šio priedo 1 straipsnyje.

4. Visus metodinius klausimus, iškilusius įgyvendinant šį priedą, sprendžia Eurostatas, bendradarbiaudamas su valstybių narių atitinkamų tarnybų ekspertais ir kvalifikuotu nepriklausomu ekspertu ar ekspertais. Tam bent kartą per metus Eurostatas sušaukia šios grupės posėdį. Tačiau Eurostatas gali sušaukti daugiau posėdžių, jeigu, jo nuomone, tai būtina.“

10      1981 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimas, nustatantis trišalę konsultavimosi procedūrą santykių su personalu srityje (toliau – 1981 m. birželio 23 d. Sprendimas), numato:

„I.       Konsultacinio komiteto konsultacijos

1.       Santykiai tarp Tarybos ir profesinių sąjungų atstovaujamo personalo grindžiami konsultavimosi procedūra, kurioje dalyvauja institucijų ir joms prilyginamų įstaigų administracijos ir per kurią visa turima informacija bei šalių pozicijos nagrinėjamos siekiant kuo labiau palengvinti pozicijų suderinimą ir užtikrinti, kad valstybių narių atstovai prieš priimdami galutinę poziciją sužinotų personalo ir administracijos požiūrį.

2.       a) Konsultacijos vyksta konsultaciniame komitete, sudarytame iš:

–        kiekvienos valstybės narės atstovo,

–        vienodo profesinių sąjungų paskirtų personalo atstovų skaičiaus,

–        kiekvienos institucijos administracijos vadovo (t. y. (Europos Bendrijų) Teisingumo Teismo kanclerio ir kiekvienos kitos institucijos generalinio sekretoriaus) arba jo paskirto atstovaujančio asmens.

<…>

3.       Konsultavimosi procedūra gali būti taikoma tik Komisijos Tarybai pateiktiems pasiūlymams, susijusiems su <...> nuostatų ar kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų pakeitimais arba susijusiems su minėtų nuostatų ar minėtų sąlygų taikymu atlyginimų arba pensijų atžvilgiu. Ji šiems pasiūlymams taikoma kiekvieną kartą, kai to prašo konsultacinio komiteto narys.

<…>

7.       Konsultacinis komitetas parengia ataskaitą apie jame nagrinėto pasiūlymo rezultatus, kurią perduoda <...> Nuolatinių atstovų komitetui, kad ji būtų pateikta Tarybai.“ (Neoficialus vertimas)

 Faktinės bylos aplinkybės

11      Ieškovas yra Europos Parlamento, kuriame jis dirba nuo 1991 m., pareigūnas. Prieš paskiriant į Transporto ir kraustymosi skyrių, jis buvo Parlamento Pensijų tarnybos vadovas.

12      Įsigaliojus naujiesiems Pareigūnų nuostatams, ieškovas pastebėjo, kad dėl Pareigūnų nuostatų reformos galėjo padidėti jo įnašai į Bendrijų pensijų sistemos finansavimą.

13      2004 m. liepos 23 d. laišku ieškovas Parlamento generaliniam sekretoriui pateikė 41 klausimą ir prašymus, susijusius būtent su naujųjų Pareigūnų nuostatų ir jų XII priedo teisėtumu.

14      2004 m. lapkričio 30 d. laišku Parlamentas iš dalies atsakė ieškovui, tačiau į keletą jo klausimų ir prašymų nebuvo atsakyta arba atsakymai buvo nepakankami.

15      Po 2004 m. lapkričio 30 d. laiško ieškovas pastebėjo, kad jo 2005 m. sausio mėnesio atsiskaitymo lapelyje nurodyta, jog atgaline data nuo 2004 m. liepos 1 d. padidėjo jo įmoka pensijų sistemai ir kad nuo šiol ji yra 9,75 %.

16      2005 m. vasario 28 d. laišku ieškovas pagal Pareigūnų nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą, kuriame ginčijo Parlamento pateiktus atsakymus minėtame 2004 m. lapkričio 30 d. laiške ir prašė panaikinti jo 2005 m. sausio mėnesio atsiskaitymo lapelį.

17      2005 m. liepos 13 d. laišku Parlamento pirmininkas atmetė ieškovo skundą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

18      Šis ieškinys iš pradžių buvo įregistruotas Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑399/05.

19      2005 m. gruodžio 15 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas, taikydamas 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiančio Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7), 3 straipsnio 3 dalį, perdavė šią bylą nagrinėti Tarnautojų teismui. Ieškinys šio teismo kanceliarijoje buvo įregistruotas numeriu F‑105/05.

20      2005 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai faksu (originalas pateiktas gruodžio 5 d.) pateiktu prašymu Taryba pateikė prašymą įstoti į šią bylą palaikyti Parlamento reikalavimus. 2006 m. vasario 22 d. Nutartimi Tarnautojų teismo pirmosios kolegijos pirmininkas šį prašymą patenkino.

21      Atskiru aktu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija faksu gavo 2006 m. balandžio 3 d. (originalas pateiktas balandžio 5 d.), Taryba pareiškė prieštaravimą pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, mutatis mutandis pagal Sprendimo 2004/752 4 straipsnio 3 dalį taikomą Tarnautojų teismui iki Tarnautojų teismo procedūros reglamento įsigaliojimo dienos. Šiuo dokumentu Tarnautojų teismo paprašyta, kad iš šios bylos medžiagos būtų išimta prie ieškovo ieškinio pridėta 2003 m. balandžio 10 d. Tarybos teisės tarnybos nuomonė.

22      2006 m. birželio 20 d. Nutartimi Tarnautojų teismas patenkino Tarybos prašymą, išėmė iš bylos medžiagos 2003 m. balandžio 10 d. Teisės tarnybos nuomonę ir atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

23      2006 m. spalio 4 d., taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 51 straipsnio 1 dalį, Tarnautojų teismas, išklausęs šalis, nusprendė perduoti bylą nagrinėti plenarinei sesijai.

24      Taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, Tarnautojų teismas paprašė šalių, įstojusios į bylą šalies ir Komisijos, tuo metu buvusios trečiąja šalimi, atsakyti į raštu pateiktus klausimus ir jam pateikti dokumentus.

25      2006 m. gruodžio 7 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija pateikė prašymą įstoti į šią bylą palaikyti Parlamento reikalavimus. Taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalį ir 116 straipsnio 6 dalį, Tarnautojų teismo pirmininkas 2007 m. sausio 10 d. Nutartimi leido Komisijai įstoti žodinėje proceso dalyje.

26      Faksu, kurį Tarnautojų teismas gavo 2007 m. vasario 8 d., Komisija trijų procese dalyvaujančių institucijų vardu paprašė, kad Eurostato pareigūnas galėtų per posėdį atvykti pateikti tam tikrus techninius duomenis. Atsižvelgdamas į ginče iškilusių klausimų techninį pobūdį, Tarnautojų teismas leido, kad institucijų atstovams per posėdį gynybos tikslais padėtų Eurostato pareigūnas. Tarnautojų teismui 2007 m. vasario 9 d. faksu informavus apie minėto pareigūno dalyvavimą, ieškovo atstovas posėdžio dieną neprieštaravo, kad šis pareigūnas atsakytų į Tarnautojų teismo užduotus techninius klausimus.

27      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Tarnautojų teismo pateiktus klausimus 2007 m. vasario 13 d. vykusiame posėdyje.

28      Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:

–        panaikinti jo 2005 m. sausio mėnesio atsiskaitymo lapelį, darantį poveikį ir galiojantį atgaline data nuo 2004 m. liepos 1 dienos,

–        priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

29      Parlamentas Tarnautojų teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį iš dalies nepriimtinu, o likusią dalį – nepagrįsta,

–        priteisti bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiant į byloje priimtą sprendimą.

30      Taryba ir Komisija, įstojusios į bylą šalys, palaiko Parlamento reikalavimus.

 Dėl teisės

31      Ieškovas teigia, kad įmokų pensijų sistemai tarifų padidinimas iki 9,75 %, numatytas jo 2005 m. sausio mėnesio atsiskaitymo lapelyje, yra nepagrįstas teisėtu teisiniu pagrindu, nes minėtas įmokos tarifas buvo nustatytas taikant Pareigūnų nuostatų XII priedą, dėl kurio ieškovas pareiškė prieštaravimą dėl teisėtumo.

32      Ieškovo pareikštas prieštaravimas dėl Pareigūnų nuostatų XII priedo teisėtumo iš esmės grindžiamas penkiais pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su tuo, kad Reglamentas Nr. 723/2004 priimtas pažeidžiant 1981 m. birželio 23 d. Sprendime numatytą konsultavimosi procedūrą. Antrasis pagrindas susijęs su tuo, kad Pareigūnų nuostatų XII priede padaryta akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida, dėl kurios padaryta ir teisės klaida. Trečiasis pagrindas susijęs su proporcingumo principo pažeidimu. Ketvirtasis – su piktnaudžiavimu įgaliojimais. Penktasis pagrindas susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu.

1.     1. Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį

33      Komisija per posėdį teigė, kad ieškinyje visiškai nepaminėta ieškovo asmeninė situacija ir pateikiami tik instituciniai, politiniai bei profesinių sąjungų klausimai. Ieškinys buvo pareikštas vien teisės tikslais ir todėl turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

34      Pirma, tiesa, kad visi ieškinio pagrindai susiję su Pareigūnų nuostatų XII priedo, konkrečiai nesusijusio su ieškovu ta prasme, kad jis nedaro poveikio dėl tam tikrų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios jį išskirtų iš kitų asmenų, o su juo susijęs tik tiek, kiek su kitais pareigūnais, neteisėtumu. Todėl pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą ieškovas negali tiesiogiai prašyti panaikinti minėto XII priedo (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; 2006 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Agne-Dapper ir kt. prieš Parlamentą, Tarybą, Komisiją, Audito Rūmus ir EESRK, T‑35/05, T‑61/05, T‑107/05, T‑108/05 ir T‑139/05, dar nepaskelbto Rinkinyje, 58 punktas).

35      Vis dėlto pagal EB 241 straipsnį ieškovas turi galimybę išimties tvarka tvirtinti, jog su juo konkrečiai nesusiję visuotinai taikomi Bendrijos teisės aktai, būtent jo kaip pareigūno, atveju – Pareigūnų nuostatai, – yra neteisėti. Anot Teisingumo Teismo, tokia galimybė sąlygoja net teisės į veiksmingą teisminę gynybą laikymąsi (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 40 punktą). Todėl tiesioginio ir konkretaus ryšio tarp ieškovo ir visuotinai taikomo akto, kurį jis skundžia, reikalavimu negali būti atsikertama į EB 241 straipsnio pagrindu pareikštą netiesioginį ieškinį.

36      Netiesioginio Bendrijos visuotinai taikomo akto ginčijimas priklauso tik nuo dviejų sąlygų: ginčijamas individualus aktas buvo priimtas tiesiogiai įgyvendinant visuotinai taikomą aktą (žr. 2000 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Chvatal ir kt., C‑432/98 P ir C‑433/98 P, Rink. p. I‑8535, 33 punktą) ir ieškovas yra suinteresuotas užginčyti individualų sprendimą, dėl kurio pareikštas pagrindinis ieškinys (minėto sprendimo Agne-Dapper ir kt. prieš Parlamentą, Tarybą, Komisiją, Audito rūmus ir EESRK 42 ir 43 punktai).

37      Šioje byloje neginčijama, nei kad pensijų įmokos tarifą, nurodytą ieškovo 2005 m. sausio mėnesio atsiskaitymo lapelyje, buvo nuspręsta padidinti tiesiogiai taikant Pareigūnų nuostatų XII priedą, nei kad ieškovas yra suinteresuotas prašyti, jog šis padidinimas būtų panaikintas.

38      Antra, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ieškovas neturi teisės veikti vadovaudamasis teisės arba institucijų interesais, ir, grįsdamas ieškinį dėl panaikinimo, gali pareikšti tik konkrečiai su juo susijusius kaltinimus (1983 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schloh prieš Tarybą, 85/82, Rink. p. 2105, 14 punktas). Tačiau šis reikalavimas negali būti suprastas kaip reiškiantis, jog kaltinimas bus priimtinas Bendrijos teisme, tik jeigu jis susijęs vien su ieškovo asmenine padėtimi. Taip pat ieškinys negali būti laikomas priimtinu, jeigu ieškovas yra asmeniškai suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu (žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją, T‑310/00, Rink. p. II‑3253, 44 punktą ir a contrario 2000 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Cuenda Guijarro ir kt. prieš Tarybą, T‑179/98, Rink.VT p. I‑A‑1 et II‑1, 60 punktą); ieškovo kaltinimai yra priimtini, tik jeigu jais galima pagrįsti panaikinimą, kuris jam būtų naudingas, t. y. kuriuo jis yra asmeniškai suinteresuotas (1973 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Marcato prieš Komisiją, 37/72, Rink. p. 361, 7 punktas ir 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Perinciolo prieš Tarybą, 124/75, Rink. p. 1953, 26 punktas). Be to, prieštaravimas dėl teisėtumo yra priimtinas, tik jei dėl ieškinio baigties jį pareiškusiai šaliai atsiras nauda (2006 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑135/05, dar nepaskelbto Rinkinyje, 132 punktas).

39      Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad Tarybos pareigūnas nebuvo suinteresuotas skųstis, jog apie toje byloje nagrinėtą laisvą darbo vietą nebuvo informuotas kitų Bendrijos institucijų, išskyrus Tarybą, personalas, nes dėl šio neveikimo jam nekilo neigiamų pasekmių (minėto sprendimo Schloh prieš Tarybą 13 ir 14 punktai). Taip pat Pirmosios instancijos teismas savo minėtame sprendime Campoli prieš Komisiją (133 punktas) nusprendė: kadangi ieškovas neįrodė, jog minėto teismo priimtas sprendimas, pripažįstantis neteisėtu minimalaus 100 % korekcinio koeficiento, taikomo pensijoms valstybėse narėse, kuriose yra mažiausias pragyvenimo lygis, įvedimą, jam būtų finansiškai naudingas, šis kaltinimas, pareikštas pateikus prieštaravimą dėl Pareigūnų nuostatų XIII priedo 20 straipsnio teisėtumo, buvo pripažintas nepriimtinu.

40      Tiesa, kad šioje byloje ieškovo prieštaravimui dėl Pareigūnų nuostatų XII priedo teisėtumo pagrįsti pateikti pagrindai nesusiję tik su jo asmenine padėtimi. Vis dėlto visi jie pagrįsti pažeidimais, dėl kurių jam galėjo būti padaryta žala. Ieškovas iš tikrųjų yra suinteresuotas kreiptis į teismą ir pateikti papildomą klausimą, ar minėtas priedas buvo priimtas laikantis Tarybos nustatytų konsultavimosi taisyklių, ar jo pensijų įmokos skaičiavimo metodas yra akivaizdžiai klaidingas ir netinkamas pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros tikslui pasiekti arba kyla iš piktnaudžiavimo įgaliojimais ir ar turi būti tinkamai ginami jo teisėti lūkesčiai, kad bus laikomasi minėtos sistemos finansavimo taisyklių.

41      Taigi tai, kad ieškovo pareikšti kaltinimai grindžiami instituciniais, politiniais ir profesinių sąjungų argumentais ir nesusiję tik su jo asmenine padėtimi, neįrodo, kad šie kaltinimai nepriimtini.

42      Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog reikia atmesti Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą.

2.     2. Dėl esmės

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su konsultavimosi procedūros pažeidimu

 Šalių argumentai

43      Ieškovas ieškinyje (31 punkte ir 9 išnašoje) teigia, kad Bendrijos pensijų sistemos reformos procedūra neatitiko reikalavimų, nes 1981 m. birželio 23 d. Sprendime numatytos konsultacijos vyko ne formalaus Komisijos pasiūlymo pagrindu.

44      Savo atsiliepime į ieškinį Parlamentas tvirtina, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog su konsultaciniu komitetu buvo galima konsultuotis tik pateikus formalų Komisijos pasiūlymą Tarybai. 1981 m. birželio 23 d. Sprendime šis reikalavimas visiškai neminimas.

45      Ieškovas dublike patvirtina, kad Pareigūnų nuostatų XII priedas buvo priimtas pažeidžiant 1981 m. birželio 23 d. Sprendime numatytą konsultavimosi procedūrą. Iš tikrųjų, nors pagal 1981 m. birželio 23 d. Sprendimo 3 straipsnį į konsultacinį komitetą reikėjo kreiptis dėl visų Komisijos pasiūlymų Tarybai, į jį buvo kreiptasi tik dėl Komisijos pateikto pirminio XII priedo pasiūlymo, bet ne dėl antrojo Komisijos pasiūlymo, kuriame buvo atsižvelgta į 2003 m. gegužės 19 d. Tarybos patvirtintas gaires (Graikijos pirmininkavimo kompromisas). Į konsultacinį komitetą dėl minėto pirmininkavimo kompromiso tiesiogiai kreipėsi Taryba. Kadangi Komisija savo pakeistą pasiūlymą pateikė tik 2003 m. lapkričio mėn., Komisija konsultaciniam komitetui nepateikė galutinės XII priedo redakcijos, todėl jos nepatvirtino darbuotojams atstovaujančios organizacijos.

46      Taryba savo įstojimo į bylą paaiškinime nurodo, kad kaip Bendrijos institucija, turinti teisę pakeisti Pareigūnų nuostatus, remdamasi Komisijos pasiūlymu, iš dalies pakeistu 2003 m. lapkričio 18 d. Dokumentu KOM (2003), ir pasikonsultavusi su atitinkamomis institucijomis ji EB 283 straipsnio pagrindu priėmė Reglamentą Nr. 723/2004. Be to, Taryba primena, kad 2002 m. lapkričio 26 d. pirminiame Komisijos pasiūlyme jau buvo įtrauktas naujasis Pareigūnų nuostatų XII priedas, kuriame numatytas pensijų sistemos pusiausvyros užtikrinimo metodas. Dėl skubos Komisija į šį pirminį pasiūlymą neįtraukė skaičiavimo metodo detalių. Vis dėlto po derybų šis metodas buvo išdėstytas antrajame 2003 m. lapkričio 18 d. Komisijos pasiūlyme. Taigi Pareigūnų nuostatų XII priedas buvo priimtas remiantis formaliu Komisijos pasiūlymu ir formaliai pasikonsultavus su konsultaciniu komitetu. Be to, Reglamento Nr. 723/2004 38 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į naujas taisykles, kurias pripažino „darbuotojams atstovaujančios organizacijos, su kuriomis buvo tartasi tarpininkaujant konsultaciniam komitetui, įkurtam 1981 m. birželio 23 d. Sprendimu“.

47      Triplike Parlamentas pirmiausia tvirtina, kad su konsultavimosi procedūros pažeidimu susijusį pagrindą ieškovas nurodė tik pateikdamas dubliką ir todėl šis pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu. Subsidiariai Parlamentas primena, kad dėl procedūros pažeidimo sprendimas panaikinamas tik nustačius, jog nesant šio pažeidimo ginčijamo sprendimo turinys būtų kitoks. Tačiau šioje byloje ieškovas nepateikė jokių argumentų, leidžiančių manyti, kad jei į konsultacinį komitetą būtų kreiptasi dėl antrojo 2003 m. lapkričio 18 d. Reglamento pasiūlymo, Pareigūnų nuostatų XII priedo turinys būtų kitoks. Galiausiai 1981 m. birželio 31 d. Sprendimas nereikalauja, kad konsultaciniam komitetui būtų pateiktas pasiūlymas dėl reglamento pakeitimo, o priešingu atveju priimtas reglamentas būtų neteisėtas.

48      Galiausiai, remiantis posėdyje išsakyta Komisijos nuomone, ieškovas yra asmeniškai nesuinteresuotas kritikuoti konsultavimosi procedūros teisėtumo, todėl šis kaltinimas nepriimtinas.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

49      Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmąjį Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Europos Bendrijų pareigūnų nuostatus, pasiūlymą Komisija pateikė 2002 m. balandžio mėnesį. Šiame pasiūlyme nebuvo numatyti svarbūs pensijų sistemos pakeitimai. 2003 m. gegužės 19 d. Sprendimu Taryba nustatė pensijų sistemos reformos gaires ir nusprendė šią reformą susieti su Pareigūnų nuostatų reforma. Konsultavimosi procedūra vyko nuo 2003 m. birželio iki rugsėjo mėn. Komisijos pirmojo pasiūlymo ir Tarybos gairių pagrindu. 2003 m. lapkričio 18 d. Komisija, atsižvelgusi į 2003 m. gegužės 19 d. Tarybos patvirtintas gaires ir konsultavimosi procedūros rezultatus, pateikė antrąjį Tarybos reglamento pasiūlymą.

50      Su konsultavimosi procedūros pažeidimu susijusius ieškovo argumentus sudaro dvi dalys. Pirmoji susijusi su tuo, kad, priešingai 1981 m. birželio 23 d. Sprendimo nuostatoms, konsultacija įvyko ne formalaus Komisijos pasiūlymo pagrindu, o Tarybos iniciatyva ir tiesiogiai jos parengto teksto pagrindu. Pagal antrąją dalį antrasis Komisijos pasiūlymas, į kurį įtraukta nauja Pareigūnų nuostatų XII priedo redakcija, nebuvo pateiktas konsultaciniam komitetui.

51      Pirma, pagal 1981 m. birželio 23 d. Sprendimo I 3 punktą konsultavimosi procedūra gali būti taikoma tik Komisijos Tarybai pateiktiems su Pareigūnų nuostatų arba Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų pakeitimais susijusiems, arba su minėtų Pareigūnų nuostatų ar sąlygų dėl atlyginimų arba pensijų taikymu susijusiems pasiūlymams. Pagal šias nuostatas konsultavimosi procedūrai nustatomos dvi sąlygos, t. y. turi būti Komisijos pasiūlymas Tarybai atitinkamoje srityje ir konsultacinio komiteto nario prašymas. Tačiau šiomis nuostatomis nesiekiama konsultaciniam komitetui uždrausti išplėsti konsultacijų kitais Komisijos pasiūlyme nenumatytais klausimais ir atsižvelgti į visus atitinkamus profesinių sąjungų, valstybių narių arba institucijų pateiktus duomenis tam, kad atliktų savo trišalių konsultacijų užduotį, nes, beje, tai prieštarautų procedūros tikslams. Todėl, priešingai nei teigia ieškovas pirmoje argumentų dalyje, 1981 m. birželio 23 d. Sprendimas nekliudo tam, kad konsultacinis komitetas, kaip antai šioje byloje, nagrinėtų pakeitimus, kuriuos Taryba ketina paprašyti Komisijos įtraukti į jos pirmąjį pasiūlymą.

52      Antra, kaip buvo priminta, konsultavimosi procedūra Komisijos pasiūlymams taikoma, tik jei to paprašo konsultacinio komiteto narys. Ši nuostata skirta išvengti, kad konsultavimosi procedūra nevyktų, kai ją atliekantiems asmenims tai neatrodo naudinga. Minėta nuostata būtent gali leisti konsultaciniam komitetui atsisakyti nagrinėti Komisijos pasiūlymus dėl pakeitimų, kai dėl pirmojo pasiūlymo jau vyko pakankamomis laikytinos konsultacijos.

53      Šioje byloje Taryba posėdyje tvirtino, o tam nebuvo prieštarauta, kad joks konsultacinio komiteto narys neprašė taikyti konsultavimosi procedūros antrajam 2003 m. lapkričio 18 d. pateiktam Komisijos pasiūlymui dėl pakeitimų. Todėl, priešingai nei teigia ieškovas antrojoje argumentų dalyje, nebuvo jokios teisinės pareigos dėl šio pasiūlymo pradėti konsultavimosi procedūrą.

54      Be to, pagal nusistovėjusią Pirmosios instancijos teismo praktiką dėl procedūros pažeidimo teisės aktas pripažįstamas negaliojančiu tik nustačius, kad nesant šio pažeidimo to akto turinys būtų buvęs kitoks (žr., be kita ko, 2003 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Staelen prieš Parlamentą, T‑24/01, RinkVT p. I‑A‑79 ir II‑423, 53 punktą).

55      Taigi iš bylos medžiagos neišplaukia, kad tai, jog antrasis 2003 m. lapkričio 18 d. Komisijos pasiūlymas nebuvo pateiktas konsultacijoms, galėjo daryti įtaką Pareigūnų nuostatų XII priedo turiniui. Iš tikrųjų, nors ieškovas posėdyje tvirtino, kad nevyko konsultacijos dėl antrajame Komisijos pasiūlyme suformuluotos naujos minėto XII priedo redakcijos, jis nepatikslino, kokie klausimai nebuvo aptarti konsultacijose. Atvirkščiai, iš konsultacinio komiteto rezultatų, kuriuos 2006 m. gruodžio 8 d. faksu Pirmosios instancijos teismui pateikė Taryba atsakydama į 2006 m. spalio 26 d. raštu užduotus klausimus, 18 punkto matyti, kad konsultacinis komitetas galiausiai patvirtino į Pareigūnų nuostatų XII priedą įrašytą aktuarinį metodą, t. y. metodą, išplaukiantį iš 2003 m. rugsėjo mėn. Eurostato tyrimo ir pakeistą trijų punktų atžvilgiu. Kaip Taryba priminė posėdyje, dauguma profesinių sąjungų pritarė tokiai reformai.

56      Iš to matyti, jog nenustatyta, kad jei konsultavimosi procedūra būtų taikyta antrajam Komisijos pasiūlymui, Pareigūnų nuostatų XII priedo turinys būtų kitoks. Todėl net jei Pareigūnų nuostatų XII priedas būtų priimtas pažeidžiant šiuo atžvilgiu procedūrą, bet kuriuo atveju dėl tokio pažeidimo minėtas priedas nebūtų pripažintas negaliojančiu.

57      Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog reikia atmesti su konsultavimosi procedūros pažeidimu susijusį pagrindą, nesant reikalo nuspręsti dėl jo priimtinumo.

 Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, susijusių su akivaizdžia vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu

58      Šioje byloje šiuos du kaltinimus dėl glaudaus ryšio reikia nagrinėti kartu.

 Šalių argumentai

59      Pirma, kalbant apie su akivaizdžia vertinimo klaida susijusį pagrindą, tokia klaida, anot ieškovo, pažeidžia Pareigūnų nuostatų XII priedo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pasirinkimą skaičiuoti realią vidutinę palūkanų normą už dvylika metų prieš einamuosius metus. Iš tikrųjų 2003 m. atliktame aktuariniame įvertinime Eurostatas ir nacionalinių ekspertų grupė susitarė dėl dvidešimties metų prieš einamuosius laikotarpio. Ataskaitinis dvylikos metų laikotarpis buvo nustatytas tam, kad atlikus skaičiavimus išeitų didesnis pareigūnų įmokos tarifas. Ieškovas pažymi, kad 2004 m. birželio 7 d. įvykusio ekspertų grupės, pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo 13 straipsnio 4 dalį įgaliotos padėti Eurostatui atlikti minėto priedo techninio įgyvendinimo uždavinį (toliau – 83 straipsnio darbo grupė), susirinkimo protokole paminėta, kad dvidešimties metų ataskaitinis laikotarpis, kurį 1998 m. aktuariniame tyrime rekomendavo KPMG bendrovė ir kuriam 2003 m. ataskaitoje pagal tarptautinį apskaitos standartą IAS Nr. 19 pritarė Eurostatas, po politinių derybų buvo pakeistas dvylikos metų ataskaitiniu laikotarpiu. Taigi šis kriterijus nebuvo pasirinktas užtikrinti sistemos akuarinę pusiausvyrą. Parlamentas ar Taryba privalo paaiškinti tokio pasirinkimo motyvus.

60      Parlamentas tvirtina, kad su akivaizdžia vertinimo klaida, dėl kurios padaryta ir teisės klaida, susijęs pagrindas nebuvo nurodytas skunde, todėl jis nepriimtinas. Kalbant apie bylos esmę, atsižvelgus į tai, kad Taryba, teisės aktų leidėja, Pareigūnų nuostatų srityje turi diskreciją, teismas galėtų kritikuoti tik akivaizdžią vertinimo klaidą, o pasirinktas dvylikos metų ataskaitinis laikotarpis nėra tokia klaida. Be to, nepriklausomas ekspertas, t. y. Ernst & Young Actuaires-Conseils bendrovė, patvirtino naudotų aktuarinių procedūrų ir hipotezių tinkamumą bei patikimumą.

61      Taryba įstojimo į bylą paaiškinime pabrėžia, kad, nors ir tiesa, jog dėl ataskaitinio laikotarpio sumažinimo nuo dvidešimties iki dvylikos metų sumažėja 2003 m. gruodžio 31 d. per aktuarinį įvertinimą naudota diskonto norma (3,9 % vietoj 4,7 %) ir kad šis sumažėjimas iš dalies paaiškina įmokos tarifo padidėjimą (10,43 % prieš taikant 9,75 % viršutinės ribos taisyklę, numatytą Pareigūnų nuostatų XII priede), šis konstatavimas neleidžia daryti išvados, kad priimta priemonė nėra tinkama užtikrinti pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą.

62      Taryba pripažįsta, kad dėl metų, į kuriuos reikia atsižvelgti skaičiuojant realią palūkanų normą, skaičiaus sumažinimo palūkanų norma ir įmokos tarifas tampa labiau kintami, bet teigia, kad šis pasirinkimas neturi įtakos ilgalaikei pensijų sistemos pusiausvyrai, atsižvelgiant į tai, kad palūkanų normos perskaičiuojamos kiekvienais metais, o tai leidžia kasmet pritaikyti įmokos tarifą siekiant užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą. Nėra pagrindo teigti, kad reali vidutinė už dvylikos metų laikotarpį apskaičiuota palūkanų norma ateityje bus sistemingai mažesnė už vidutinę realią už dvidešimties metų laikotarpį apskaičiuotą palūkanų normą. Be to, Taryba pažymi, kad dvylikos metų laikotarpis taip pat naudojamas siekiant nustatyti bendrąjį atlyginimo padidėjimo tarifą, į kurį reikia atsižvelgti aktuariniuose skaičiavimuose pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo 4 straipsnio 6 dalį.

63      Aktuarinės pusiausvyros pagrindimas suponuoja ilgalaikę viziją. Negalima daryti išvados, kad Pareigūnų nuostatų XII priedo nuostatos nėra tinkamos tik dėl to, jog dėl aktuarinių skaičiavimų tam tikrais metais padidės pensijų įmokų tarifas.

64      Antra, kalbant apie proporcingumo principo pažeidimą, jis, anot ieškovo, pažeidžiamas dėl to, kad pareigūnų įmokų sumos į pensijų sistemą padidėjimas nėra nei būtinas, nei tinkamas aktuarinei pusiausvyrai užtikrinti. Atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo turimus duomenis, būtent 2003 m. rugsėjo mėnesio Eurostato ataskaitą, įmokos tarifo padidinimas atrodo akivaizdžiai neproporcingas. Minėta Eurostato ataskaita įrodė, kad įmokos tarifo padidinimas iki 8,7 % buvo pakankamas užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą. Ieškovas teigia, kad pasirinkus dvylikos metų laikotarpį vietoj dvidešimties metų vidutinei realiai palūkanų normai apskaičiuoti buvo apskaičiuotas daug didesnis įmokos tarifas. Tačiau pagal EIS Belgija aktuarinę ataskaitą, kurią užsakė ieškovas, šis dvylikos metų laikotarpis yra ne toks patenkinamas.

65      Parlamentas mano, kad su proporcingumo principo pažeidimu susijęs pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes jis nebuvo aiškiai pateiktas išankstiniame skunde ir šiame skunde nebuvo nieko, kas leistų Parlamentui padaryti išvadą, jog ieškovas siekė remtis minėtu pagrindu.

66      Subsidiariai Parlamentas primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės aktų leidėjas ekonomikos srityje turi didelę diskreciją. Ši teismų praktika taip pat taikytina Pareigūnų nuostatams, kalbant apie pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros įvertinimą. Todėl tik akivaizdžiai netinkamas šioje srityje priimtos priemonės pobūdis, palyginti su tikslais, kurių siekia kompetentingos institucijos, galėtų paveikti tokios priemonės teisėtumą. Tačiau Pareigūnų nuostatų XII priedo metodas ir jo parametrai, būtent dvylikos metų ataskaitinio laikotarpio realios vidutinės palūkanų normos apskaičiavimui nustatymas, nebus akivaizdžiai netinkamas siekiant įgyvendinti tikslą, t. y. užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

–       Dėl teismo atliekamos Pareigūnų nuostatų XII priedo nuostatų kontrolės apimties

67      Iš esmės Bendrijos teismas vykdo visišką akto teisėtumo kontrolę, t. y. tiek su akto teisės ir faktinių aplinkybių motyvais, tiek su jo turiniu susijusią kontrolę. Atlikdamas tokią kontrolę Bendrijos teismas būtent patikrina akto autoriaus atliktų faktinių aplinkybių vertinimų galiojimą.

68      Vis dėlto srityse, kurios susijusios su sudėtingu, visų pirma, ekonominių situacijų (žr. 1998 m. lapkričio 19 d. teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑150/94, Rink. p. I‑7235, 54 punktą) arba statistinių metodų vertinimu (žr. dėl darbo užmokesčių korekcinių koeficientų 2000 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bareyt ir kt. prieš Komisiją, T‑158/98, Rink. VT p. I‑A‑235 ir II‑1085, 57 punktą ir 2002 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Ajour ir kt. prieš Komisiją, T‑201/00 ir T‑384/00, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑885, 48 punktą), bei vykdant Sutarčių suteiktą politinę atsakomybę (žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑310/04, Rink. p. I‑7285, 96 punktą; 1999 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Boehringer prieš Tarybą ir Komisiją, T‑125/96 ir T‑152/96, Rink. p. II‑3427, 74 punktą) institucijoms Bendrijos teismai pripažįsta didelę diskreciją.

69      Todėl kontroliuodamas naudojimąsi tokia kompetencija teismas turi nagrinėti tik tai, ar jo kontrolei pateiktas aktas nebuvo pažeistas akivaizdžia klaida arba piktnaudžiavimu įgaliojimais, arba ar institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų (žr. 1979 m. sausio 25 d. Teisingumo teismo sprendimo Racke, 98/78, Rink. p. 69, 5 punktą; 1985 m. sausio 17 d. Sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 40 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Italija prieš Tarybą, C‑120/99, Rink. p. I‑7997, 44 ir 45 punktus).

70      Šioje byloje Bendrijos pensijų sistemos, kurios išsamios taisyklės nustatytos Pareigūnų nuostatų XII priede, aktuarinė pusiausvyra suponuoja, jog buvo atsižvelgta į ilgalaikius ekonominį vystymąsi ir finansinę kaitą, ir reikalauja atlikti sudėtingus statistinius skaičiavimus. Todėl Bendrijos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją priimti išsamias minėtos pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros taisykles. Be to, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Taryba turi didelę diskreciją tvarkyti naująją Bendrijos pensijų sistemą ir ši diskrecija atitinka jai Sutartimi suteiktą politinę atsakomybę (minėto sprendimo Campoli prieš Komisiją 143 ir 144 punktai).

71      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Pirmosios instancijos teismas kontroliuoja tik tai, ar Pareigūnų nuostatų XII priedo, kurį ginčija ieškovas pareikšdamas prieštaravimą būtent dėl 10 straipsnio 2 dalies, nuostatose yra padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

72      Pagal proporcingumo principą Bendrijos teisės akto teisėtumas taip pat priklauso nuo sąlygos, kad ją įgyvendinančios priemonės yra tinkamos realizuoti tikslą, kurio teisėtai siekiama nagrinėjamu teisės aktu, ir neviršija to, kas būtina jį pasiekti, todėl, kai galima rinktis tarp keleto tinkamų priemonių, iš esmės reikia taikyti mažiausiai varžančią (1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NMB Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, Rink. p. II‑427, 69 punktas ir nurodyta teismų praktika).

73      Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kalbant apie sritį, kurioje Bendrijos teisės aktų leidėjas, kaip antai ir šioje byloje, turi didelę diskreciją, atitinkančią jam Sutartimi suteiktą politinę atsakomybę, proporcingumo kontrolė apsiriboja vienintelio akivaizdžiai netinkamo nagrinėjamos priemonės požymio atsižvelgiant į tikslą, kurio turi siekti kompetentinga institucija, nagrinėjimu (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Italija prieš Tarybą 44 ir 45 punktus; NMB Prancūzija ir kt. prieš Komisiją 70 punktą ir Campoli prieš Komisiją 143 punktą).

74      Atsižvelgdama į teismo vykdytą ribotą nagrinėjamų teisės aktų nuostatų kontrolę, per posėdį Komisija išreiškė susirūpinimą dėl Tarnautojų teismo šalims ir į bylą įstojusioms šalims pateiktų rašytinių klausimų tikslumo ir techninio pobūdžio bei dėl paprašytų pateikti dokumentų apimties, pabrėždama, jog ieškovas, nepateikęs įrodymo, kad šioje byloje Bendrijos teisės aktų leidėjas pažeidė viršesnę teisę, neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos. Minėtos institucijos nuomone, Pirmosios instancijos teismo paskirtos proceso organizavimo priemonės netgi gali pažeisti teisės į gynybą užtikrinimo principą, nes Tarnautojų teismas, nepaisydamas šalių argumentų, galėjo pats išspręsti ginčą.

75      Tarnautojų teismas šioje byloje negali pritarti tokiems argumentams. Iš tikrųjų šioje byloje vykdoma teisminė kontrolė, net jeigu ji ribota, reikalauja, kad Taryba, priėmusi nagrinėjamą aktą, galėtų Bendrijos teisme įrodyti, jog aktas buvo priimtas veiksmingai pasinaudojant savo diskrecija, kuri įpareigoja atsižvelgti į visus šioje situacijoje, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes (minėto 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 122 punktas).

76      Iš to aišku, kad Taryba turi galėti bent pateikti bei aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti pagrindinius duomenis, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta pagrindžiant ginčijamas priemones ir nuo kurių priklausė jos naudojimasis diskrecija (minėto 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 123 punktas).

77      Ieškovas, grįsdamas su akivaizdžia vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu susijusius pagrindus, pateikė pakankamai tikslių, objektyvių ir nuoseklių duomenų, pagrindžiančių tai, kad Tarnautojų teismas gali tiesiogiai kištis į įrodymų paiešką (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 6 d. sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 113 punktą), kad patikrintų, ar Taryba akivaizdžiai klaidingai arba netinkamai pasinaudojo didele diskrecija.

78      Ieškovas savo argumentus grindė pateikdamas daug dokumentų, t. y. iš viso 47 priedais prie skirtingų pastabų, taip pat buvo užsakęs, kad aktuarijus EIS Belgija atliktų nuo 2003 m. rugsėjo iki 2004 m. rugsėjo Eurostato naudotų aktuarinių metodų lyginamąjį tyrimą. Taip pat jis pateikė visą turimą informaciją ir netgi dokumentą, kurio pateikti neturėjo teisės ir kurį 2006 m. birželio 20 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas nutarė išimti iš bylos.

79      Institucijos pateikė tik keletą dokumentų arba jų iš viso nepateikė,: Parlamentas nepateikė jokio priedo, o Taryba prie savo įstojimo į bylą paaiškinimo pridėjo tik du dokumentus.

80      Tačiau dviejų iš trijų aktuarinių tyrimų, kurių pagrindu buvo parengta pensijų sistemos reforma, t. y. 1998 m. gruodžio mėn. KPMG bendrovės atliktas tyrimas ir 2002 m. gruodžio mėn. Watson Wyatt Brans & Co atliktas aktuarinis tyrimas, nebuvo bylos medžiagoje, nors šalys juos keletą kartų minėjo, o Taryba savo įstojimo į bylą paaiškinime jį pateikdama pavyzdį citavo. Taip pat šalys diskutavo apie Tarybai iš 1981 m. birželio 23 d. Sprendimo ir tarptautinės apskaitos normos IAS Nr. 19 kylančias pareigas, šių tekstų nepateikdamos. Todėl Tarnautojų teismas prašė, kad šie dokumentai būtų pridėti prie bylos.

81      Be to, kadangi nei Parlamentas nei Taryba savo pastabose nenurodė priežasčių, dėl kurių teisės aktų leidėjas pasirinko dvylikos metų ataskaitinį laikotarpį, nurodydami tik didelę Tarybos diskreciją, Tarnautojų teismas manė, kad privalo rasti šias priežastis parengiamuosiuose Pareigūnų nuostatų XII priedo dokumentuose ir todėl prašė juos jam pateikti, kad turėdamas informaciją galėtų įvertinti su akivaizdžiai klaidingu arba netinkamu šio ataskaitinio laikotarpio pasirinkimo pobūdžiu susijusių kaltinimų pagrįstumą.

82      Be to, tai, kad Pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog neturi pakankamai informacijos apie tam tikrus klausimus, tinkamo teisingumo vykdymo interesais nusprendė Parlamentui ir Tarybai pateikti keletą klausimų raštu, negali būti laikoma nesuderinama su teise į gynybą.

83      Galiausiai dėl tų pačių priežasčių Tarnautojų teismas taip pat manė, atsižvelgiant į Komisijos, būtent Eurostato, vaidmenį rengiant Pareigūnų nuostatų XII priedą, esant reikalinga pateikti šiai institucijai klausimus.

–       Dėl dvylikos metų ataskaitinio laikotarpio

84      Kaip matyti iš kartu skaitomų Pareigūnų nuostatų 83a straipsnio 1 dalies ir minėtų Pareigūnų nuostatų XII priedo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, šiame priede aprašyto apskaičiavimo metodo tikslas – užtikrinti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą. Pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo 1 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį pareigūnų įmokos turi būti tokio dydžio, kad pakaktų finansuoti trečdalį pensijų sistemos išlaidų, apskaičiuotų aktuariniu pagrindu.

85      Skirtingai nuo vadinamųjų „paskirstymo“ sistemų, kurių biudžetiniais terminais apibrėžta pusiausvyra pasiekiama, jei visos iš darbdavių ir darbuotojų įmokų per metus gautos lėšos padengia visas tais pačiais metais išmokėtas išmokas pensininkams, Bendrijų pensijų sistema yra subalansuota Pareigūnų nuostatų XII priedo aktuarine prasme, jei kiekvienais metais dirbančiųjų pareigūnų mokamų įmokų lygis leidžia finansuoti būsimas už per šiuos metus pareigūnų įgytas teises sumas. Taigi skirtingai nuo biudžetinio būdo, aktuarinis būdas numato ilgalaikį pensijų sistemos finansavimą. Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 2 dalis numato, kad pareigūnai padengia trečdalį pensijų sistemos finansavimo sąnaudų, kitus du trečdalius padengia institucijos.

86      Pareigūnų nuostatų XII priede naudojamas „prognozuojamo sąlyginio vieneto“ metodas, kaip to reikalauja tarptautinė apskaitos norma IAS Nr. 19. Pagal šį metodą visų atitinkamais metais tarnyboje dirbančių asmenų įgytų teisių į pensijas aktuarinių verčių suma, kurią aktuarijai vadina „tarnybos išlaidomis“, yra išreikšta jų bendros metinių bazinių atlyginimų sumos santykiu. Pareigūnų įmokų tarifas yra lygus šio koeficiento trečdaliui, atsižvelgiant į Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 2 dalyje numatytą finansavimo paskirstymo būdą. Tarnybos išlaidų apskaičiavimas reikalauja aktuarinių hipotezių, t. y. keleto parametrų (palūkanų norma, mirtingumas, atlyginimo didėjimas ir t.t.) vertės ateityje įvertinimo. Kad būtų atsižvelgta į iš tikrųjų nustatytas vertes, aktuarinės pusiausvyros laikymasis reikalauja periodinio minėtų hipotezių patikslinimo, kurį XII priedo 1 straipsnio 2 dalis numato, jog reikia atlikti kasmet.

87      Kaip pabrėžė visos šalys, taip pat ir įstojusios į bylą, įmokų į pensijas tarifas labai priklauso nuo realios palūkanų normos, naudojamos aktuariniuose skaičiavimuose, svyravimų. Jeigu atsižvelgiama į žemą realią palūkanų normą, labai padidėja pensijų įmokų tarifas. Atvirkščiai, jei aktuarinių skaičiavimų tikslais pasirenkama aukšta reali palūkanų norma, įmokos tarifas labai sumažėja. Atsižvelgiant į šią įmokos tarifo priklausomybę nuo realios palūkanų normos svyravimų ir siekiant išvengti dažnų, netgi šiurkščių įmokų tarifų pakeitimų, aktuarijai naudoja vidutinę per ilgą laikotarpį apskaičiuotą realią palūkanų normą.

88      Taigi Pareigūnų nuostatų XII priedo 10 straipsnio 2 dalis palūkanų normą, į kurią reikia atsižvelgti atliekant aktuarinius skaičiavimus, apibrėžia kaip realių vidutinių palūkanų normų per dvylika metų prieš einamuosius metus vidurkį.

89      Ieškovas ginčija šio laikotarpio pasirinkimą. Jis teisingai tvirtina, kad visi aktuariniai tyrimai, kuriuos turėjo Taryba siekdama patvirtinti Pareigūnų nuostatų XII priedo metodą, numatė ilgesnį dvidešimties metų laikotarpį realiai vidutinei palūkanų normai apskaičiuoti. Iš tikrųjų tokie yra 1998 m. gruodžio mėn. KPMG bendrovės tyrimo, 2002 m. gruodžio mėn. Watson Wyatt Brans & Co aktuarinių tyrimų ir netgi 2003 m. rugsėjo mėn. Eurostato ataskaitos atvejai. Taigi atrodo, kad Pareigūnų nuostatų XII priedas šiuo klausimu skiriasi nuo nusistovėjusios aktuarijų praktikos.

90      Be to, Tarnautojų teismo paskirtos proceso organizavimo priemones leido atskleisti, kad Taryba, priimdama Pareigūnų nuostatų XII priedą, nebuvo atlikusi jokio Bendrijos pensijų sistemos aktuarinio tyrimo dvylikos metų laikotarpio pagrindu. Tačiau iš 2004 m. birželio 7 d. „83 straipsnio“ darbo grupės susirinkimo protokolo, pridėto prie dupliko, išplaukia, kad laikotarpis nuo dvidešimties metų iki dvylikos metų buvo sutrumpintas „po politinių derybų“.

91      Savo įstojimo į bylą paaiškinime pažymėjusi tik tai, kad dvylikos metų laikotarpio pasirinkimas priklauso nuo jos didelės diskrecijos teisės, Taryba, atsakydama į Tarnautojų teismo raštu pateiktą klausimą, paaiškino priežastis, dėl kurių ji netaikė trijuose jos turimuose tyrimuose numatytos aktuarinės praktikos: pasirinktas dvylikos metų laikotarpis buvo personalui atstovaujančių organizacijų patvirtinto kompromiso tarp Komisijos pasiūlyto dvidešimties metų laikotarpio ir kai kurių valstybių narių pasiūlyto penkerių metų laikotarpio, rezultatas.

92      Bylos medžiaga, būtent 2003 m. rugsėjo 23 d. valstybių narių Nuolatinių atstovų komiteto pirmininko (Coreper) „non-paper“, kurį, vykdydama Tarnautojų teismo prašymą pateikti dokumentus, pateikė Taryba, papildė jos paaiškinimus. Kadangi iki 2004 m. metinės palūkanų normos buvo labai mažos, vidutinė tikra palūkanų norma nebūtų labai didelė, jeigu būtų apskaičiuota už trumpą laikotarpį prieš šiuos metus. Kadangi remiantis šia norma skaičiuojama pareigūnų einamaisiais metais sumokėtų įmokų ateities vertė, juo ji mažesnė, juo pareigūnų įnašai turi būti didesni, siekiant užtikrinti sistemos aktuarinę pusiausvyrą. Taigi iš 2003 m. rugsėjo 23 d. „non-paper“ matyti, kad visi kiti rodikliai yra vienodi; vidutinei realiai palūkanų normai apskaičiuoti pasirinkus penkerių metų laikotarpį, 2004 m. sausio 1 d. įmokos tarifas būtų 12,4 %, o ne 8,9 %, jei būtų pasirinktas dvidešimties metų laikotarpis. Iš šio palyginimo matyti, kad galiausiai iki dvylikos metų sumažintas ataskaitinis laikotarpis buvo sutrumpintas, siekiant nedelsiant labiau padidinti pareigūnų įmokų tarifą.

93      Vis dėlto padarius šią išvadą dvylikos metų laikotarpio negalima vertinti kaip akivaizdžiai klaidingo arba akivaizdžiai netinkamo kriterijaus aktuarinio skaičiavimo tikslais.

94      Pirma, iš tikrųjų, nors aktuarijai paprastai naudoja dvidešimties metų laikotarpį, jų praktika nėra privaloma norma. Būtent ieškovo nurodyta tarptautinė apskaitos norma IAS Nr. 19, kuri Bendrijos teisės aktų leidėjui nėra privaloma, nerekomenduoja vidutinės realios palūkanų normos suvienodinimo per nustatytą laikotarpį.

95      Antra, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 87 punkte, palūkanų normos vidurkio per apibrėžtą laikotarpį prieš einamuosius metus skaičiavimu siekiama išvengti, kad įmokos tarifas nesvyruotų kiekvienais metais, atsižvelgiant į metinę palūkanų normą. Vis dėlto tai, kad vietoj dvidešimties metų vidurkio naudojamas dvylikos metų vidurkis, nekelia grėsmės aktuarinei pusiausvyrai.

96      Iš tikrųjų Taryba savo įstojimo į bylą paaiškinime pati pripažįsta, kad dėl metų skaičiaus, į kuriuos reikia atsižvelgti skaičiuojant vidutinę realią palūkanų normą, sumažinimo ši palūkanų norma ir pensijų įmokų tarifas tampa „labiau kintami“. Kadangi ataskaitinio laikotarpio tikslas yra būtent apriboti įmokos tarifo kintamumą, dvidešimties metų laikotarpis atrodo tinkamesnis nei dvylikos metų, kaip tai buvo pabrėžta ieškovo prie bylos medžiagos pridėtame EIS Belgija aktuariniame tyrime.

97      Vis dėlto dvylikos metų ataskaitinio laikotarpio pasirinkimas nedaro poveikio Tarybos nustatyto aktuarinio metodo galiojimui. Viena vertus, numatoma vidutinės realios palūkanų normos, apskaičiuotos už praėjusį laikotarpį, vertė bet kuriuo atveju yra apytikslė, kad ir kokia būtų šio laikotarpio trukmė. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, ataskaitinio laikotarpio trukmė negali paveikti aktuarinės pusiausvyros, jei kriterijus ilgą laiką nekeičiamas. Kaip posėdyje nurodė Eurostato pareigūnas, tik jeigu ateityje, atsižvelgiant į palūkanų normos pasikeitimus, šio laikotarpio trukmė būtų prailginta arba sutrumpinta, siekiant aktuariniuose skaičiavimuose naudojamą vidutinę realią palūkanų normą išlaikyti mažą ir todėl pareigūnų įmokų tarifą išsaugoti aukštą, galima būtų suabejoti apskaičiavimo metodo objektyvumu, ir būtų paveiktas tikslas užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą skaidriu bei neginčytinu pagrindu.

98      Iš to, kas pasakyta, matyti, jog Pareigūnų nuostatų 10 straipsnio 2 dalyje ir XII priedo 4 straipsnio 6 dalyje numatytas dvylikos mėnesių laikotarpis nėra nei akivaizdžiai klaidingas, nei akivaizdžiai netinkamas. Todėl pagrindai, susiję su tuo, kad Pareigūnų nuostatų XII priedo aktuarinis metodas šiuo atžvilgiu buvo pažeistas padarius akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidus proporcingumo principą, turi būti atmesti, nesant reikalo priimti sprendimo dėl šių pagrindų pareikštų prieštaravimų dėl priimtinumo.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

 Šalių argumentai

99      Ieškovas teigia, kad Pareigūnų nuostatų XII priedo skaičiavimo metodas, tariamai parengtas siekiant užtikrinti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą, iš tikrųjų buvo sudarytas tam, kad pateisintų pareigūnų įmokų pensijų sistemai padidinimą. Šio padidinimo tikslas buvo, viena vertus, jog pareigūnai padengtų pensijų sistemos deficitą, susidariusį dėl to, kad valstybės narės ilgai nemokėjo sistemai įmokų, ir, kita vertus, suvienodinti Bendrijos sistemą su mažiau palankiomis nacionalinėmis sistemomis.

100    Viena vertus, Pareigūnų nuostatų XII priedas prieštarauja ankstesniųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 4 daliai, kuri numatė, kad pareigūnų įmokos sistemai galėjo būti padidintos tik siekiant užtikrinti pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą, ir, kita vertus, jis yra negaliojantis dėl piktnaudžiavimo procedūra.

101    Valstybės narės norėjo, kad pensijų sistemos deficitą finansuotų pareigūnai, nors tai nepriskirtina jų atsakomybei. Tai, kad deficitas egzistavo jau iki Pareigūnų nuostatų reformos, galima matyti iš Parlamento biudžeto komiteto generalinės pranešėjos B. Dührkop Dührkop ataskaitos dėl Europos Sąjungos 1999 m. finansinių metų bendrojo biudžeto projekto (toliau – B. Dührkop Dührkop ataskaita), kurioje buvo nurodyta, jog šis deficitas 1997 m. gruodžio 17 d. yra 14,3 milijardų eurų. Šioje ataskaitoje pažymėta, kad iki 1997 m. valstybės narės nemokėjo arba nemokėjo visos darbdaviui priklausančių įmokų pensijų sistemai dalies. Iki 1982 m. visiškai nebuvo perverstos darbdavio įmokos pensijų sistemai, o nuo 1982 m. iki 1998 m. šios įmokos buvo mokomos tik iš dalies. Pagal B. Dührkop Dührkop ataskaitą: „kadangi Bendrijos pareigūnų skaičius nuolatos didėja, laipsniškai plečiantis Bendrijos kompetencijai ir <...> Sąjungai, sistemos „biologinių pajamų“ dar visiškai neseniai pakako palaikyti sistemos pusiausvyrą, t. y. visos pagal pensijų sistemą sumokėtos išmokos neviršijo darbuotojų įmokų sumos ir darbdavių dalies(;) be to, iki 1982 m. pakako vien trečdalio darbuotojų įmokų padengti visas išmokas pagal pensijų sistemą(;) 1998 m. visos išmokėtos išmokos (viršijo) darbuotojų pensijų (įmokų), <...> hipotetinės ar nominalios darbdavių dalies ir <...> pagal nacionalines sistemas įgytų pensijų teisių išpirkimo <...> teorinę visumą“.

102    Pareigūnų nuostatų XII priede nustatytas metodas yra „politinio sandorio“ rezultatas, nes keletas valstybių narių paprašė, kad viršijančias pensijų sistemos išlaidas padengtų pareigūnai. Pirminiame Komisijos Tarybai išsiųstame Pareigūnų nuostatų XII priedo pasiūlyme buvo numatyta tik keletas plačių principų, bet pripažinus, jog 2003 m. patvirtinta metodologija neatitiko pagrindinio įmokos tarifo padidinimo tikslo, buvo nuspręsta į minėtą XII priedą įtraukti naują išsamų metodą su savavališkai nustatytais parametrais. Todėl Pareigūnų nuostatuose numatytas pareigūnų įmokų tarifo padidėjimas negali išplaukti iš 2003 m. Eurostato pagal tarptautinę apskaitos normą IAS Nr. 19 atliktų tyrimų ir jo vienintelis tikslas nėra sistemos aktuarinės pusiausvyros užtikrinimas.

103    Savo atsiliepime į ieškinį Parlamentas pažymėjo, kad teigdamas, jog Pareigūnų nuostatų XII priedas yra neteisėtas, ieškovas remiasi pagrindu, susijusiu su Sutarčių arba už minėtame XII priede esančių nuostatų viršesnių taisyklių pažeidimu. Tačiau ieškovas nenurodė, kokią viršesnę taisyklę šis priedas pažeidė. Iš tikrųjų ankstesniųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 4 dalis neturėjo viršesnės teisinės galios nei Pareigūnų nuostatų XII priedo forma Tarybos priimtos naujosios nuostatos. Neesant konkretaus teisinio pagrindimo, pagrindas yra nepriimtinas. Tuo atveju, jei šis pagrindas turėtų būtų aiškinamas kaip laikytinas negaliojančiu dėl procedūros nesilaikymo, Parlamentas pabrėžia, kad jis nebuvo aiškiai pateiktas per išankstinio skundo stadiją, todėl jį taip pat reikia atmesti kaip nepriimtiną.

104    Dėl esmės Parlamentas tvirtina, kad pareigūnų įmokų tarifo padidinimas buvo būtinas siekiant išlaikyti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą. Šis Tarybos sprendimu atliktas padidinimas buvo patvirtintas remiantis Komisijos pasiūlymu, pagrįstu ataskaita dėl pensijų sistemos aktuarinio įvertinimo. Pagal šią ataskaitą „siekiant užtikrinti pensijų sistemos pusiausvyrą, įmokos tarifas būtinas finansuoti trečdalį (Bendrijos) pensijų sistemą numatytų išmokų (buvo) 10,43 % bazinio darbo užmokesčio“. Taigi įmokos tarifo padidinimo pagrindas buvo pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo principus atliktas aktuarinis tyrimas ir paprastai pripažįstama aktuarinė praktika.

105    Galiausiai Parlamentas primena, kad įgaliojimais piktnaudžiaujama, tik jeigu iš objektyvių, tinkamų ir suderintų įrodymų aišku, jog ginčijamas aktas buvo priimtas turint vienintelį arba bent jau pagrindinį tikslą pasiekti kitą nei nurodytasis tikslą. Tačiau ieškovas neįrodė, nei kad pensijų sistemos biudžetinio deficito panaikinimas buvo išimtinis arba pagrindinis Pareigūnų nuostatų XII priedo priėmimo tikslas, nei kad priėmus šį priedą būtų pasiektas išimtinis arba pagrindinis Bendrijos pensijų sistemos lygio sumažinimo tikslas tam, kad jis priartėtų prie nacionalinių sistemų. Šiuo atžvilgiu Parlamentas teigia, kad ieškovo pateikti dokumentai jokiu būdu nėra pakankami įrodymai, kurie aiškiai įrodytų, jog Pareigūnų nuostatų XII priedu buvo siekiama kitų nei numatytieji tikslų. Netgi darant prielaidą, quod non, kad teigia ieškovas, jog buvo „politinis sandoris“, nuostatų pagrindinis tikslas buvo nustatyti procedūrą, leidžiančią užtikrinti pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą.

106    Dublike ieškovas mano, kad jis savo išankstiniame skunde netiesiogiai nurodė procedūros nesilaikymą, nors jo argumentai nebuvo griežtai teisiškai suformuluoti. Pagal teismų praktiką negalima reikalauti, kad išankstiniam skundui pagrįsti nurodyti kaltinimai būtų taip suformuluoti.

107    Ieškovas daro nuorodą į tyrimą, kurį jo užsakymu atliko EIS Belgija aktuarijus, kur buvo išanalizuotas nuo 2003 m. iki 2004 m. atlikto aktuarinio metodo pakeitimas bei vieno ir kito metodo gautų rezultatų skirtumas. Nepaisydamas ieškovo prašymų, Parlamentas nepateikė jokių šio metodo pakeitimo priežasčių. Ieškovas pasiūlė, kad Pirmosios instancijos teismas paprašytų pateikti šį pakeitimą paaiškinančius dokumentus.

108    Priešingai nei tvirtina Parlamentas, Eurostato prašymu 2004 m. Ernst & Young Actuaires-Conseils parengta ataskaita nepatvirtino, kad Pareigūnų nuostatų XII priede esantis metodas atitinka aktuarinę praktiką. Šią ataskaitą sudaro vien aktuarinės pusiausvyros, apibrėžtos Pareigūnų nuostatų XII priede, patikrinimas Eurostato pateiktos informacijos pagrindu.

109    Ieškovas ginčija, kad teisės aktų leidėjas gali nuspręsti dėl aktuarinės pusiausvyros skaičiavimo metodo. Kadangi teisės aktų leidėjas darė nuorodą į aktuarinę pusiausvyrą, jis turėjo laikytis šios srities specialistų jai apskaičiuoti naudojamų principų.

110    Savo pareiškime dėl įstojimo į bylą Taryba teigia, kad Pareigūnų nuostatų XII priede nustatytais skaičiavimo būdais siekiama ankstesniesiems ir naujiesiems Pareigūnų nuostatams bendro tikslas – užtikrinti pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą.

111    Taryba palaiko Parlamento argumentus. Be to, ji mano, kad atsižvelgiant į Bendrijų pareigūnų pensijų sistemos pobūdį ieškovo argumentai, susiję su tariamai nepakankamomis valstybių narių įmokomis, yra klaidingi. Valstybės narės nemoka „įmokų“, kurios atitinka tam tikrą visų pensijų procentą, nes taip gali būti tik pensijų fondų sistemos atveju. Tačiau valstybės narės privalo finansuoti Bendrijų biudžetą taip, kad šis biudžetas galėtų užtikrinti pensijų, kad ir kokia būtų jų suma, mokėjimą.

112    Priimdama Reglamentą Nr. 723/2004 Taryba manė, kad į Pareigūnų nuostatus reikėjo įtraukti apskaičiavimo metodą, užtikrinantį Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą. Vis dėlto, atsižvelgiant į ekonominių parametrų, į kuriuos reikia atsižvelgti, kintamumą, Tarybai suteikiama diskrecija nustatyti šį metodą. Ieškovas nepaaiškino, nei kaip Pareigūnų nuostatų XII priede numatytas metodas viršija šią diskreciją, nei kuri Pareigūnų nuostatų XII priedo nuostata buvo priimta siekiant pareigūnų įmokas pensijų sistemai panaudoti kitais tikslais, nei užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą.

113    Ieškovas nepagrįstai teigia, darydamas nuorodą į 2003 m. rugsėjo mėn. Eurostato ataskaitą, būtent į 8.2.3.1. punkte atliktą statistinę analizę, kad taikytinas pareigūnų įmokų tarifas, siekiant užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą, turėjo būti mažesnis nei galiausiai Pareigūnų nuostatuose nustatytas tarifas, t. y. 9,25 %. Iš tikrųjų kai kurios Pareigūnų nuostatų priemonės, kaip antai metinių teisių į pensijas įsigijimo procento sumažinimas (1,9 % vietoj 2 %), įmokos tarifą sumažintų tik per ilgą laikotarpį. Be to, didžioji Pareigūnų nuostatuose numatytų pakeitimų dalis turi mažą nedelstiną poveikį, nes jie netaikomi pareigūnams, įdarbintiems iki Pareigūnų nuostatų įsigaliojimo, arba jiems taikomi ne visi pakeitimai. Atvirkščiai, taisyklių, susijusių su realios palūkanų normos, naudotinos aktuariniuose skaičiavimuose (dvylikos metų vietoj dvidešimties metų vidurkis), pakeitimas iškart turėjo poveikį įmokos tarifo skaičiavimui.

114    Savo pastabose dėl Tarybos įstojimo į bylą paaiškinimo ieškovas teigia, jog visas Pareigūnų nuostatų XII priedo metodas buvo sudarytas taip, kad pagrįstų įmokos tarifo padidinimą. Taigi buvo nustatytas 9,25 % įmokos tarifas, nors 2003 m. rugsėjo mėn. Eurostato tyrime aiškiai nurodyta, jog 8,91 % įmokos tarifo pakako užtikrinti aktuarinę pusiausvyrą, ir netgi numatyta, jog naujųjų Pareigūnų nuostatų įsigaliojimas šį tarifą leistų sumažinti iki maždaug 8,7 %.

115    Bendrijos teisės aktų leidėjo diskrecija nepateisina savivalės. Šiuo atžvilgiu Taryba nepateikė jokio teisės aktų leidėjo pasirinkimo ataskaitinį dvidešimties metų laikotarpį sutrumpinti iki dvylikos metų apskaičiuojant realią vidutinę palūkanų normą, apibrėžtą kaip vidutinė reali palūkanų norma ataskaitiniu laikotarpiu, paaiškinimo.

116    Triplike Parlamentas tvirtina, kad Bendrijos teismas vykdo ribotą akivaizdžių arba didelių klaidų kontrolę, kai jis kontroliuoja Bendrijos teisės akto normos, kuri reikalauja sudėtingų vertinimų, teisėtumą. Tačiau ieškovo pateiktas EIS Belgija tyrimas Pareigūnų nuostatų XII priede nerado jokios didelės ar akivaizdžios klaidos. Šiame priede numatyto vidutinei realiai palūkanų normai apskaičiuoti skirto dvylikos metų laikotarpio atžvilgiu tyrimo autorius paprasčiausia nurodė, jog dvidešimties metų laikotarpis buvo labiau tinkamas. Iš tikrųjų jokia apskaitos taisyklė nedraudžia skaičiavimams pasirinkti dvylikos metų ataskaitinio laikotarpio.

117    Priežastis, dėl kurios 2003 m. rugsėjo mėn. Eurostato ataskaitoje naudotas metodas galiausiai nebuvo pasirinktas, yra paprasta: teisės aktų leidėjas pasinaudojo turima diskrecija, kad pasirinktų aktuarinės pusiausvyros skaičiavimo metodą.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

118    Pirmiausia reikia atmesti argumentą, susijusį su tuo, kad Pareigūnų nuostatų XII priedas prieštarauja ankstesniųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 4 daliai. Kadangi įsigaliojus Pareigūnų nuostatoms šios nuostatos buvo panaikintos, ieškovas bet kuriuo atveju negali jomis remtis (šiuo klausimu žr. 1997 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Antillean Rice Mills prieš Komisiją, T‑26/97, Rink. p. II‑1347, 14–16 punktus).

119    Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad teisės aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, tinkamais ir suderintais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas išimtinai ar iš esmės siekiant kitų nei nurodytųjų tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiu atveju taikytinos procedūros (žr. 1958 m. birželio 21 d. Sprendimą Groupement des hauts fourneaux ir aciéries belges prieš Aukščiausiąją valdžios instituciją, 8/57, Rink. p. 223, 256; taip pat dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo aktų žr. 2005 m. kovo 10 d. sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑342/03, Rink. p. I‑1975, 64 punktą ir minėto 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 69 punktą).

120    Pareigūnų nuostatų XII priedo tikslas, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 84 punkte ir kaip tai išplaukia iš Reglamento Nr. 723/2004  28 konstatuojamosios dalies, yra užtikrinti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą laikantis sistemai finansuoti numatyto paskirstymo būdo, apskaičiuojant pareigūnų įmokos tarifą, pakankamą finansuoti trečdalį pensijų sistemos išlaidų.

121    Vis dėlto ieškovas tvirtina, kad Tarybos priimtos priemonės, būtent pasirinkimas vidutinę realią palūkanų normą skaičiuoti už dvylika metų vietoj dvidešimties metų, nebuvo suderinamos su tikslu, kurio šį institucija tvirtino siekianti, nes trumpalaikės biudžeto problemos buvo svarbesnės nei siekis nustatyti aktuarinės pusiausvyros skaičiavimą, pagrįstą labiau objektyviais pagrindais.

122    Šiuo atžvilgiu, nepaisant to, kad Taryba posėdyje tai neigė ir kad tie paneigimai buvo tvirti, iš bylos medžiagos matyti, jog iš tikrųjų su biudžetu susiję pagrindai darė įtaką dvylikos mėnesių laikotarpio pasirinkimui, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 92 punkte.

123    Pirma, šiuo pasirinkimu nukrypstama nuo nusistovėjusios praktikos aktuarinių skaičiavimų srityje, t. y. kad būtų gautas didesnis kintamumo suvienodinimas skaičiuojant palūkanų normų vidurkį už ilgesnį dvidešimties metų laikotarpį. Antra, iš 2003 m. Eurostato atlikto tyrimo matyti, kad įmokos tarifo padidinimas iki 8,9 % ar netgi 8,7 %, atsižvelgiant į pasiūlytus Pareigūnų nuostatų pakeitimus, 2004 m. sausio 1 d. buvo pakankamas pensijų sistemos aktuarinei pusiausvyrai užtikrinti, jei vidutinė reali palūkanų norma buvo apskaičiuota už dvidešimties metų laikotarpį prieš einamuosius metus. Trečia, EIS Belgija aktuarijaus atliktas tyrimas rodo, kad ataskaitinio laikotarpio pasirinkimas yra pagrindinė priežastis, kodėl savo 2004 m. ataskaitoje Eurostatas sugebėjo apskaičiuoti 10,43 % įmokos tarifą. Galiausiai pensijų reformos parengiamieji darbai, būtent prie ieškinio pridėtas 2003 m. kovo 7 d. Tarybos raštas, atskleidžia tvirtą kelių valstybių narių siekį padidinti pareigūnų įmokas siekiant sumažinti biudžeto išlaidas pensijų sistemai.

124    Vis dėlto atrodo, kad su biudžetu susiję pagrindai neturėjo lemiamo poveikio Pareigūnų nuostatų XII priedo metodui. Iš tikrųjų aktuarinio metodo įterpimas į Pareigūnų nuostatus savaime kliudo pakeisti pareigūnų įmokas atsižvelgiant į biudžetinę situaciją, nes einamųjų metų įmokos nuo šiol apskaičiuojamos atsižvelgiant į objektyviai pagal minėtą aktuarinį metodą apibrėžtus būsimus pensijų sistemos finansavimo poreikius.

125    Vidutinės realios palūkanų normos apskaičiavimas už ilgesnį ar mažiau ilgą laikotarpį pats savaime, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 95–97 punktuose, neturi jokios įtakos aktuarinei pusiausvyrai, nes šio laikotarpio vienintelė paskirtis – užtikrinti palūkanų normos, o dėl to ir įmokos tarifo, suvienodinimą per tam tikrą laiką. Be to, dvylikos metų laikotarpio pasirinkimas nepažeidžia ataskaitinio laikotarpio suvienodinimo funkcijos, kaip tai galėtų padaryti pasirinktas tikrai trumpas, pavyzdžiui, penkerių metų laikotarpis, kurį Taryboje pasiūlė kai kurios delegacijos tam, kad 2004 m. išeitų didesnis įmokos tarifas. Taigi tarp pakankamai ilgo ataskaitinio laikotarpio pasirinkimo, garantuojančio įmokos tarifo stabilumą, ir nedelstino įmokos tarifo padidinimo Taryba pasirinko pirmąjį variantą. Todėl negalima teigti, kad dvylikos metų laikotarpis buvo nustatytas išimtinai ar tik dėl biudžetinių priežasčių.

126    Galiausiai iš Pareigūnų nuostatų neišplaukia, kad naudojantis didele teisės aktų leidėjo diskrecija, siekiant užtikrinti Bendrijos pensijų sistemos aktuarinę pusiausvyrą, Tarybos atsižvelgimas į bet kokius su biudžetu susijusius pagrindus būtų neteisėtas. Toks atsižvelgimas netgi būtinas, nes dėl to, kad nėra Bendrijos pensijų fondo, pagal Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 1 dalį šios pensijų sistemos išmokos mokamos iš Bendrijų biudžeto, o pareigūnų įmokos sudaro biudžeto pajamas. Be to, Pareigūnų nuostatų XII priedo 14 straipsnio 2 dalis numato, jog kas penkeri metai atliekamo aktuarinio įvertinimo metu Taryba gali iš naujo apsvarstyti minėtą priedą ne tik atsižvelgdama į aktuarinę pusiausvyrą, bet ir į „jo padarinius biudžetui“.

127    Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad pagrindą, susijusį su tuo, jog priimdama Pareigūnų nuostatų XII priedą Taryba iš esmės siekė biudžetinio tikslo ir kad todėl priedas yra negaliojantis dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais, reikia atmesti, nesant reikalo priimti sprendimo dėl šio pagrindo priimtinumo.

 Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

 Šalių argumentai

128    Ieškovas ieškinyje teigia, kad Pareigūnų nuostatų XII priedo metodas buvo nustatytas pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

129    Nors Parlamentas keletą kartų savo pareigūnams ir tarnautojams užtikrino, kad jų įmoka padidės tik tiek, kiek būtina aktuarinei pusiausvyrai palaikyti, ši įmoka buvo padidinta gerokai, dirbtinai bei pažeidžiant aktuarinės pusiausvyros principą. Taigi Parlamentas nesilaikė garantijų, suteiktų savo pareigūnams ir tarnautojams, ir todėl pažeidė teisėtus personalo turimus lūkesčius jo atžvilgiu.

130    Be to, ieškovas mano, kad nepagrįstai padidinęs įmokos tarifą darbdavys Bendrijos pensijų sistemos skolos naštą perkėlė pareigūnams, nors ji turėjo tekti darbdaviui. Iš tikrųjų daugelį metų pakako vien darbuotojų įmokų padengti pensijų sistemos išlaidas, net kai darbdavys nemokėjo minėtai sistemai finansuoti būtinų įmokų. Ieškovas pažymi, kad 2001 m. laiške Komisijos pirmininkas pripažino, jog egzistavo svarbios įgytos teisės, atitinkančios praeities pensijų įmokas, kurias vis dar reikia sumokėti, ir užtikrino, kad „galimo įmokų padidinimo priežastis bet kuriuo atveju negali būti šių įgytų teisių finansavimas“.

131    Parlamentas savo atsiliepime į ieškinį primena, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas gali būti pažeistas, tik jei dėl iš teisėtų ir patikimų šaltinių gautų tikslių, besąlyginių ir suderinamų garantijų suinteresuotajam asmeniui atsirado pagrįstų lūkesčių. Tačiau taip nėra šiuo atveju, nes Parlamentas, neturintis kompetencijos priimti Pareigūnų nuostatų nuostatas, su kuriuo priimant Reglamentą Nr. 723/2004 buvo tik konsultuojamasi, jokiu atveju negalėjo duoti besąlyginių garantijų vykdant pensijų reformą. Todėl dėl ieškovo iš Parlamento gautų galimų garantijų jam negalėjo atsirasti pagrįstų lūkesčių, kad Bendrijos pensijų sistemos įmokų tarifas nebus padidintas.

132    Parlamentas taip pat tvirtina, kad pareigūnai negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, siekdami užginčyti naujos reguliavimo nuostatos teisėtumą, ypač srityje, kur nuolatos daromi pritaikymai atsižvelgiant į kintančią ekonominę situaciją.

133    Dublike ieškovas tvirtina, kad nėra labai svarbu, jog Pareigūnų nuostatų nuostatas priėmė ne Parlamentas, su kuriuo buvo tik konsultuojamasi, o Taryba. Iš tikrųjų Parlamento nuomonė yra esminis ir būtinas procedūros elementas, kuriam nesant naujųjų Pareigūnų nuostatų nebūtų galima priimti. Pritardamas XII priede esančiam metodui Parlamentas nesilaikė pareigūnams ir tarnautojams suteiktų garantijų.

134    Bet kuriuo atveju ieškovas pabrėžia, kad jo teisėti lūkesčiai atsirado ne tik iš Parlamento vadovybės jam duotų garantijų, bet ir iš Pareigūnų nuostatų teksto.

135    Įstojimo į bylą paiškinime Taryba atsako į ieškovo pastabas, kad pensijų sistemos įmokos tarifo padidinimo priežastis negali būti jau įgytų teisių į pensiją finansavimas. Priėmus naujuosius Pareigūnų nuostatus bei išsaugojus solidarią valstybių narių garantiją mokėti pensijas de facto, buvo patvirtinta 2004 m. balandžio 30 d. aktuarinė pusiausvyra. Dėl Bendrijos pensijų sistemos pobūdžio pareigūnai ir institucijos padengė bendras iki šios datos pareigūnų ir tarnautojų teises į pensiją. Naujieji Pareigūnų nuostatai nenumatė galimų teigiamų ar neigiamų skirtumų, atsiradusių dėl hipotetinio įmokos tarifo nepritaikymo, kompensavimo. Pareigūnų nuostatų XII priede nustatytu aktuarinių vertinimų metodu siekiama tik užtikrinti, kad po 2004 m. gegužės 1 d. taikytinas įmokos tarifas bus pakankamas teisėms į pensiją, kurias nuo šios datos įgys pareigūnai, padengti.

136    Pastabose dėl Tarybos įstojimo į bylą paaiškinimo ieškovas teigia, kad visos šalys sutiko, jog pareigūnai ir tarnautojai turi pervesti tik trečdalį įmokų, reikalingų garantuoti dabar įgyjamų teisių apmokėjimą ateityje, ir kad visą praeities deficitą turi finansuoti valstybės narės per Bendrijos biudžetą. Nesutarimas susijęs su šio principo įgyvendinimu. Priešingai nei teigia Taryba, Pareigūnų nuostatų XII priedo metodas dirbtinai padidino pareigūnų ir tarnautojų įmokas.

137    Triplike Parlamentas teigia, kad aktuarinės pusiausvyros išsaugojimas yra sudėtingas klausimas, reikalaujantis nuolatinių pakeitimų atsižvelgiant į kintančią ekonominę situaciją. Be to, kintantis įmokos lygio pobūdis aiškiai išplaukia iš Pareigūnų nuostatų, būtent senųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 4 dalies. Todėl ieškovas negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kad užginčytų naujas su aktuarinės pusiausvyros skaičiavimo metodu susijusias nuostatas.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

138    Teisingumo Teismo praktikoje teisėtų lūkesčių apsaugos principas pripažintas „viršesne teisės norma“ (1975 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo CNTA prieš Komisiją, 74/74, Rink. p. 533, 44 punktas), vienu „pagrindinių Bendrijos teisės principu“ (1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atlanta prieš Europos Bendriją, C‑104/97 P, Rink. p. I‑6983, 52 punktas ir 2005 m. birželio 7 d. sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, p. I‑4983, 73 punktas) arba bendruoju principu (2001 m. spalio 4 d. Teisingumo teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑403/99, Rink. p. I‑6883, 35 punktas).

139    Šis principas išplaukia iš teisinio saugumo principo, kuris reikalauja, kad Bendrijos teisės aktai asmenims būtų aiškūs, o jų taikymas – numatomas, nes juo siekiama, kad pakeitus teisės normą būtų užtikrinta vieno ar kelių konkrečių fizinių arba juridinių asmenų teisėtai įgytos padėties apsauga (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Duff ir kt., C‑63/93, Rink. p. I‑569, 20 punktą ir 2000 m. gegužės 18 d. sprendimo Rombi & Arkopharma, C‑107/97, Rink. p. I‑3367, 66 punktą; 1999 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Partex prieš Komisiją, T‑182/96, Rink. p. II‑2673, 191 punktą).

140    Pagal nusistovėjusią Pirmosios instancijos teismo praktiką teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kurioje Bendrijos administracija, suteikdama jam tikslias garantijas, paskatino pagrįstų lūkesčių atsiradimą (1997 m. vasario 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petit-Laurent prieš Komisiją, T‑211/95, Rink. VT p. I‑A‑21 ir II‑57, 72 punktas ir 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Ronsse prieš Komisiją, T‑205/01, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑1065, 54 punktas).

141    Pirmoje pagrindo dalyje ieškovas teigia, kad Parlamentas savo pareigūnams dėl būsimos pensijų reformos turinio suteikė garantijų, kurių jis nesilaikė pažeisdamas teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

142    Vis dėlto tik tikslios kompetentingos valdžios institucijos garantijos suteikti tai, ką ji žada, gali atitinkamam pareigūnui sukelti teisėtų lūkesčių (žr. 2005 m. gruodžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reynolds prieš Parlamentą, T‑237/00, Rink. VT p. I‑A‑385 ir II‑1731, 146 punktą).

143    Tačiau Parlamentas priimant ir keičiant nuostatas atlieka tik konsultacinį vaidmenį. Iš tikrųjų pagal EB 283 straipsnio formuluotę: „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su kitomis suinteresuotomis institucijomis, kvalifikuotąja balsų dauguma patvirtina <...> nuostatus ir (Europos Bendrijų) kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas“. Todėl negalima teigti, kad Parlamentas galėjo savo pareigūnams pateikti garantijų dėl Bendrijos pensijų sistemos reformos, kurios vėliau būtų privalomos Tarybai, nes priešingu atveju būtų paneigtos kompetencijos pasidalijimą tarp institucijų reglamentuojančios Sutarčių nuostatos.

144    Tokiomis aplinkybėmis Parlamento pareiškimai apie Bendrijos pensijų sistemos reformą negalėjo ieškovui sukelti pagrįstų lūkesčių.

145    Antrojoje pagrindo dalyje ieškovas teigia, kad jo lūkesčiai, jog pareigūnų pensijų įmokos padidėjimas bus daug mažesnis, buvo pagrįsti Pareigūnų nuostatų nuostatomis, ribojančiomis minėtas įmokas poreikiu finansuoti trečdalį Bendrijos pensijų sistemos, ir tuo, kad praeityje pareigūnų įmokos viršijo šią ribą. Taigi, priešingai nei posėdyje teigė Taryba, ieškovo nurodyti lūkesčiai neparemti vien praktika.

146    Ankstesniųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 2 dalis, kuri buvo perkelta į naujuosius nuostatus, numatė, kad pareigūnai dengia trečdalį įmokų pensijų sistemai. Net iki naujųjų Pareigūnų nuostatų įsigaliojimo du trečdalius Bendrijos pensijų sistemos turėjo finansuoti Bendrijos darbdavys, likusį trečdalį – pareigūnai ir kiti tarnautojai.

147    Tačiau ieškovas mano, kad Pareigūnų nuostatų XII priedo metodas pažeidžia šį praeities finansavimo paskirstymo būdą.

148    Pirma, Parlamentas nesutinka, kad ieškovas negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu pagal Pareigūnų nuostatų XII priedą.

149    Pagal nusistovėjusią Pirmosios instancijos teismo praktiką pareigūnai negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kad užginčytų naujosios reglamentuojančios nuostatos teisėtumą, ypač srityje, kur siekiama nuolat daryti pritaikymus atsižvelgus į kintančias ekonomines sąlygas (1994 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Di Marzio ir Lebedef prieš Komisiją, T‑98/92 ir T‑99/92, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑541, 68 punktas ir 1996 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Barraux ir kt. prieš Komisiją, T‑177/95, Rink. VT p. I‑A‑541 ir II‑1451, 47 punktas). Toks yra būtent Bendrijos socialinės apsaugos sistemos administravimo atvejis, kurio atžvilgiu teisės aktų leidėjas, be kita ko, turi didelę diskreciją, kalbant apie reformas (šiuo atžvilgiu žr. minėto sprendimo Campoli prieš Komisiją 71 ir 72 punktus).

150    Vis dėlto, nors teisės aktų leidėjas bet kuriuo momentu gali laisvai pakeisti Pareigūnų nuostatų normas, jeigu jis mano tai esant suderinama su bendruoju interesu, bei priimti atitinkamiems pareigūnams mažiau palankias nuostatas su sąlyga, kad tokiu atveju bus numatytas pakankamos trukmės pereinamasis laikotarpis, jis sprendimą gali priimti tik ateičiai (žr. minėto sprendimo Campoli prieš Komisiją 85 punktą), t. y. su sąlyga, kad naujas teisės aktas taikomas tik naujoms situacijoms ir būsimoms situacijų, susiklosčiusių galiojant ankstesniems teisės aktams, pasekmėms (a contrario žr. 1979 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tomadini, 84/78, Rink. p. 1801, 21 punktą ir 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dürbeck, 112/80, Rink. p. 1095, 48 punktą; viešosios tarnybos srityje žr. 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 85 punktą).

151    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tokiu teisės remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu naujos reglamentuojančios nuostatos atžvilgiu apribojimu negalima remtis prieš ieškovą šioje byloje.

152    Iš tikrųjų ieškovas neteigia, kad senųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 2 dalyje esantis paskirstymo būdas buvo žalingas ateičiai, pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Kaip pažymėta šios bylos 146 punkte, nagrinėjamos nuostatos be pakeitimų buvo perkeltos į naujųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 2 dalį. Ieškovo kaltinimas dėl Pareigūnų nuostatų XII priedo yra tas, kad juo buvo pažeistas finansavimo paskirstymo būdas už laikotarpį iki priedo įsigaliojimo, t. y. tik atgaline data.

153    Todėl, priešingai nei teigia Parlamentas, minėta teismų praktika, susijusi su naujomis reglamentuojančiomis nuostatomis, netaikoma šioje byloje ir todėl ja negalima naudingai remtis siekiant, kad būtų paneigta ieškovo teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Atvirkščiai, 1991 m. liepos 11 d. Sprendime Crispoltoni(C‑368/89, Rink. p. I‑3695, 21 punktas) Teisingumo Teismas pripažino, jog du Bendrijų reglamentai dėl poveikio atgaline data pažeidė ūkio subjektų teisėtus lūkesčius.

154    Antra, reikia išnagrinėti, ar Pareigūnų nuostatų XII priedas, kaip teigia ieškovas, iš tikrųjų pažeidė Bendrijos pensijų sistemos finansavimo taisyklę laikotarpiu iki 2004 m. gegužės 1 dienos.

155    Iš B. Dührkop Dührkop ataskaitos matyti, kad iki 1982 m. institucijos į Bendrijos pensijų sistemą nepervedė jokių įmokų ir tik nuo 1998 m. mokėjo visą Bendrijos darbdavio dalį.

156    Kaip savo įstojimo į bylą paaiškinime pažymėjo Taryba, Pareigūnų nuostatų XII priede nustatytas aktuarinis metodas skirtas tik užtikrinti, kad po 2004 m. gegužės 1 d. taikytinas pensijų įmokų tarifas būtų pakankamas teisėms į pensijas, kurias pareigūnai įgys po šios datos, padengti. Dėl to, kad Pareigūnų nuostatų XII priede buvo atsižvelgta į praeitį, atsirado dvi pasekmės, kurias reikia atskirti nagrinėjant ieškovo argumentus.

157    Pirma, pagal Pareigūnų nuostatų XII priedo 4 straipsnio 4 dalies b punktą aktuarinėje pusiausvyroje neatsižvelgiama į teises į pensiją, įgytas prieš skaičiavimų dieną. Priešingai nei teigia ieškovas, ši nuostata garantuoja, kad pareigūnai nedengs bet kokio iki 2004 m. gegužės 1 d. galėjusio susikaupti Bendrijos pensijų sistemos deficito ir kad įmokos tarifas negali būti padidinamas finansuoti teises į pensiją, kurias pareigūnai jau yra įgiję.

158    Antra, Pareigūnų nuostatai taip pat nenumato galimų teigiamų ir neigiamų skirtumų, atsiradusių dėl įmokos tarifo nepritaikymo praeityje, kompensavimo. Kitaip tariant, pagal Pareigūnų nuostatų XII priede įtvirtintą aktuarinės pusiausvyros apibrėžimą neatsižvelgiama į iki 2004 m. balandžio 30 d. sumokėtas įmokas ir nustatoma, kad iki šios datos įgytos teisės į pensiją buvo padengtos pagal finansavimo paskirstymo būdą.

159    Ieškovas remiasi B. Dührkop Dührkop ataskaita teigdamas, kad Bendrijos darbdavys pensijų sistemą iki dviejų trečdalių finansuoja tik nuo 1998 m. ir kad praeityje pareigūnai prie minėtos sistemos finansavimo prisidėjo daugiau nei trečdaliu.

160    Vis dėlto, kadangi B. Dührkop Dührkop ataskaita nebuvo pagrįsta pensijų sistemos aktuarinės pusiausvyros tyrimu, jame tik konstatuojama, kad metinė tarnautojų įmoka ilgu laikotarpiu viršijo trečdalį Bendrijos pensijų sistemos metinio biudžeto išlaidų. Tačiau ankstesniojo Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios formuluotė išliko tokia pati kaip ir naujuosiuose Pareigūnų nuostatuose, numatė, kad tai, jog pareigūnai dengia trečdalį sistemos finansavimo, turi būti suprantama aktuarine, o ne biudžetine prasme, kaip aiškiai išplaukia iš ankstesniųjų Pareigūnų nuostatų 83 straipsnio 4 dalies. Šios nuostatos reiškia, kad trečdalį dirbančio personalo per metus įgytų teisių į pensiją aktuarinės vertės sumos, t. y. trečdalį tarnybos išlaidų, turi finansuoti pareigūnai.

161    Tai, kad buvo konstatuota, jog dešimtmečiais, kai Bendrijos pensijų sistemai priklausė nedaug pensininkų, pareigūnų įmokų suma buvo daug didesnė nei trečdalis minėtos sistemos biudžeto išlaidų, neleidžia daryti išvados, jog pareigūnų įmoka taip pat viršijo trečdalį tarnybos išlaidų.

162    Iš tikrųjų tokia išvada pirmiausia gali būti pagrįsta tik aktuariniu tyrimu. Tačiau Komisija per posėdį teigė, o tam nebuvo prieštarauta, kad iki 1998 m. nebuvo atliktas joks Bendrijos pensijų sistemos aktuarinis tyrimas. Be to, nėra aišku, kad iš pradžių nustačius 6,75 %, o vėliau 8,25 % įmokos tarifą, pareigūnai praeityje finansavo daugiau nei trečdalį tarnybos išlaidų. Galiausiai, netgi jei finansavimo paskirstymo laikymasis gali būti patikrintas remiantis biudžeto duomenimis, taip pat pritarus B. Dührkop Dührkop ataskaitos išvadai, kad darbdavio įmoka iki 1998 m. buvo mokama tik iš dalies, vis dėlto reikia patikrinti, ar tariamas pareigūnų įmokų iki šios datos perteklius nebuvo kompensuotas Bendrijų įmokų pertekliumi, gautu nuo 1998 m. iki 2004 metų.

163    Todėl neįrodyta, kad naujosios taisyklės galėjo atgaline data pažeisti Bendrijos pensijų sistemos finansavimo paskirstymo būdą.

164    Todėl netiesiogiai preziumuojant, kad šios taisyklės buvo laikomasi iki Pareigūnų nuostatų XII priedo įsigaliojimo, negalima laikyti, kad Taryba pažeidė pareigūnų lūkesčius, kuriuos jie galėjo teisėtai grįsti minėtos taisyklės laikymusi.

165    Iš to, kas pasakyta matyti, kad reikia atmesti visas pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, dalis.

166    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

167    Kaip Tarnautojų teismas nusprendė 2006 m. balandžio 26 d. Sprendime Falcione prieš Komisiją (F‑16/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 77–86 punktai), iki šio teismo procedūros reglamento įsigaliojimo, būtent nuostatų dėl bylinėjimosi išlaidų įsigaliojimo, vadovaujantis tinkamo teisingumo administravimo tikslais ir siekiant teisės subjektui užtikrinti, jog jis galėtų pakankamai numatyti su bylinėjimosi išlaidomis susijusias taisykles, reikia taikyti tik Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentą.

168    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Vis dėlto pagal šio Procedūros reglamento 88 straipsnį bylose tarp Bendrijų ir jų tarnautojų institucijos pačios padengia savo išlaidas.

169    Be to, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims.

170    Šiuo atveju Parlamentas tik iš dalies atsakė į pateiktą skundą, savo pastabose visiškai nepaaiškino dvylikos metų laikotarpio pasirinkimo, kurį rimtai ir tiksliai užginčijo ieškovas, ir atsakydamas į labai gerai pagrįstus argumentus nepridėjo jokio dokumento prie savo pastabų. Taigi, kad sutvarkytų bylos medžiagą ir nustatytų ginčijamų nuostatų ratio legis, Tarnautojų teismas turėjo taikyti daug proceso organizavimo priemonių.

171    Tokiomis aplinkybėmis Parlamentas turi padengti savo ir pusę ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

172    Galiausiai pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą Taryba ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (plenarinė sesija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę D. Wils bylinėjimosi išlaidų.

3.      D. Wils padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

4.      Europos Sąjungos Taryba ir Europos Bendrijų Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Mahoney

Kreppel

Van Raepenbusch

Boruta

Kanninen

Tagaras

Gervasoni

Paskelbta 2007 m. liepos 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė

Pirmininkas

W. Hakenberg

P. Mahoney

---

* Proceso kalba: prancūzų.