Byla C‑281/05

Montex Holdings Ltd

prieš

Diesel SpA

(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – Prekių ženklo savininko teisė uždrausti pervežti tapačiu žymeniu pažymėtas prekes per valstybės narės teritoriją, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga – Neteisėta gamyba – Asocijuotoji valstybė“

Sprendimo santrauka

Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 89/104 – Prekių ženklo suteikiamos teisės – Prekių ženklu pažymėtos prekės, įformintos pagal išorinio tranzito procedūrą – Prekių ženklas, kuriam apsauga taikoma tranzito valstybėje narėje, tačiau ne paskirties valstybėje narėje

(Tarybos direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 ir 3 dalys)

Prekių ženklų direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos ta prasme, kad prekių ženklo savininkas gali uždrausti pervežti per valstybę narę, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga, prekių ženklu pažymėtas prekes, įformintas pagal išorinio tranzito procedūrą, kurių paskirties valstybė yra kita valstybė narė, kurioje tokios apsaugos nėra, tik tada, kai įrodoma, jog šios prekės yra trečiojo asmens veiksmų, atliktų tada, kai joms taikoma išorinio tranzito procedūra, ir būtinai susijusių su jų išleidimu į minėtos tranzito valstybės narės rinką, objektas.

Šiuo atžvilgiu iš esmės yra nesvarbu, kad valstybei narei skirta prekė pagaminta asocijuotojoje valstybėje arba trečiojoje valstybėje ir kad ji kilmės valstybėje buvo pagaminta teisėtai ar pažeidžiant minėtoje valstybėje galiojančią prekių ženklo savininko teisę.

(žr. 23, 26–27, 41, rezoliucinės dalies 1–2 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. lapkričio 9 d.(*)

„Prekių ženklai – Direktyva 89/104/EEB – Prekių ženklo savininko teisė uždrausti pervežti tapačiu žymeniu pažymėtas prekes per valstybės narės teritoriją, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga – Neteisėta gamyba – Asocijuotoji valstybė“

Byloje C‑281/05

dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) 2005 m. birželio 2 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. liepos 13 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Montex Holdings Ltd

prieš

Diesel SpA

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen, P. Kūris (pranešėjas), J. Makarczyk ir G. Arestis,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. gegužės 4 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Montex Holdings Ltd, atstovaujamos Rechtsanwalt T. Raab,

–        Diesel SpA, atstovaujamos Rechtsanwalt N. Gross,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir A. Dittrich,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir W. Wils,

susipažinęs su 2006 m. liepos 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) 5 straipsnio 1 ir 3 dalių bei EB 28 ir EB 30 straipsnių aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp Diesel SpA (toliau – Diesel) ir bendrovės Montex Holdings Ltd (toliau – Montex) dėl prašymo uždrausti pervežti per Vokietijos teritoriją pastarajai bendrovei priklausančias prekes, pažymėtas žymeniu, tapačiu Vokietijoje įregistruotam prekių ženklui, kurio savininkė yra Diesel.

 Teisinis pagrindas

3        Direktyvos 89/104 5 straipsnio, pavadinto „Prekių ženklo suteikiamos teisės“, 1 ir 3 dalys suformuluotos taip:

„1.      Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

a)      bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

b)      bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo ar panašumo į prekių ženklą ir dėl šiuo ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su prekių ženklu;

<…>

3.      Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima inter alia uždrausti:

a)      tokiu žymeniu ženklinti prekes arba jų įpakavimą;

b)      siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes arba siūlyti ar teikti juo paženklintas paslaugas;

c)      importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes;

d)      vartoti tokį žymenį komercinės veikos dokumentacijoje arba reklamoje“.

4        1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 3295/94, nustatančio priemones dėl tam tikras intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių įvežimo į Bendriją ir eksporto bei reeksporto iš Bendrijos (OL L 341, p. 8), iš dalies pakeisto 1999 m. sausio 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 241/1999 (OL L 27, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 3295/94), redakcijos, galiojusios tada, kai įvyko pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, antroje ir trečioje konstatuojamosiose dalyse nurodoma:

„kadangi suklastotų ir piratinių prekių prekyba daro nemažą žalą įstatymus gerbiantiems gamintojams, prekybininkams, autorinių bei gretutinių teisių savininkams ir klaidina vartotojus; kadangi būtina užkirsti kelią tokioms prekėms patekti į rinką ir tam reikia numatyti priemones, kurios leistų veiksmingai sustabdyti šią neteisėtą veiklą, bet netrukdytų laisvai teisėtai prekybai; kadangi šio tikslo panašiu būdu siekiama ir tarptautiniu mastu;

kadangi, jei suklastotos, piratinės ar panašios prekės įvežamos iš trečiųjų šalių, svarbu uždrausti jų laisvą apyvartą Bendrijoje, netaikyti joms sąlyginio neapmokestinimo procedūros ir nustatyti tinkamą procedūrą, kuri leistų muitinės institucijoms užtikrinti, kad tokio draudimo bus deramai laikomasi“.

5        Reglamento Nr. 3295/94 1 straipsnio 1 dalis nurodo:

„1.      Šis reglamentas nustato:

a)      sąlygas, kuriomis muitinės institucijos imasi veiksmų, kai prekės, kurios, kaip įtariama, yra 2 dalies a punkte nurodytos prekės:

–        deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą, eksportui ar reeksportui pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2913/92, nustatantį Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, toliau – Muitinės kodeksas),

–        aptinkamos tikrinant prekes, esančias muitinės priežiūroje, kaip apibrėžta (Muitinės kodekso) 37 straipsnyje, pateiktas, kad joms būtų taikoma sąlyginio neapmokestinimo importo muitais ir mokesčiais tvarka tokia prasme, kaip numatyta minėto kodekso 84 straipsnio 1 dalies a punkte, reeksportuojamas pagal pranešimą ar įvežtas į laisvąją zoną ar padėtas į laisvuosius sandėlius tokia prasme, kaip vartojama minėto kodekso 166 straipsnyje

ir

b)      priemones, kurių kompetentingos institucijos privalo imtis nustačiusios, kad tos prekės iš tiesų yra 2 dalies a punkte nurodytos prekės“.

6        To paties straipsnio 2 dalyje numatyta:

Šiame reglamente:

a)      „intelektinės nuosavybės teisę pažeidžiančios“ prekės tai:

–        „suklastotos prekės“, būtent:

–        prekės, įskaitant ir jų pakuotes, be leidimo pažymėtos prekių ženklu, kuris yra toks pat kaip ir teisėtai įregistruotas tos pačios rūšies prekių ženklas arba kurio esminių požymių negalima atskirti nuo teisėto ženklo ir kuris dėl to pažeidžia atitinkamo prekių ženklo savininko teises pagal Bendrijos arba valstybės narės, kurios muitinės institucijoms paduotas prašymas imtis veiksmų, teisės aktus,

<...>“

7        Muitinės kodekso 84 straipsnio 1 dalies a punktas nurodo:

„(Kai) vartojama sąvoka „sąlyginio neapmokestinimo procedūra“, turi būti suprantama, kad ne Bendrijos prekių atveju ji apima šias muitinės procedūras:

–        išorinio tranzito,

<…>“

8        Muitinės kodekso 91 straipsnio 1 dalyje nurodoma:

„Taikant išorinio tranzito procedūrą iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gali būti gabenamos:

a)      ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais privalomaisiais mokėjimais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės;

<...>“

9        Pagal to paties kodekso 92 straipsnį:

„Išorinio tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis“.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10      Montex gamina džinsus: atskiros dalys, įskaitant skiriamuosius žymenis, eksportuojamos, uždedant muitinės plombą, į Lenkiją, Lenkijos teritorijoje susiuvamos ir galiausiai jau pagamintos kelnės pargabendamos atgal į Airiją. Airijoje Diesel neturi jokios žymens apsaugos.

11      2000 m. gruodžio 31 d. Hauptzollamt Löbau – Zollamt Zittau (centrinė Lėbau muitinė – Citau muitinė) sulaikė Montex skirtą 5076 moteriškų kelnių, ant kurių yra pavadinimas DIESEL, siuntą, kurią, kirsdama Vokietijos teritoriją, Vengrijos transporto įmonė sunkvežimiu Montex turėjo atgabenti iš Lenkijoje esančios gamybos įmonės. Kelnės turėjo būti gabenamos nepertraukiamu tranzitu iš Lenkijos muitinės į Dublino muitinę ir nuo galimos vagystės pervežant buvo apsaugotos transporto priemonės plombavimu, kurį atliko Lenkijos muitinės tarnyba.

12      Montex pateikė pretenziją dėl nurodymo sulaikyti nagrinėjamas prekės. Ji tvirtina, kad paprasčiausias prekių pervežimas per Vokietijos teritoriją nepažeidžia jokių prekių ženklo suteikiamų teisių.

13      Diesel mano, kad minėtas pervežimas pažeidžia prekių ženklo jai suteikiamą teisę, nes egzistuoja rizika, kad prekės bus pateiktos į rinką tranzito valstybėje narėje. Todėl ji prašė uždrausti Montex pervežti savo prekes per Vokietijos teritoriją arba leisti tokį pervežimą. Taip pat ji prašė nurodyti Montex pritarti nagrinėjamų prekių sunaikinimui arba, jai pageidaujant, nuimti ir sunaikinti visas etiketes bei kitus skiriamuosius žymenis, kuriuose yra pavadinimas DIESEL, ir priteisti iš Montex sunaikinimo išlaidas.

14      Pralaimėjusi bylą pirmojoje ir antrojoje instancijose, Montex pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof. Pastarasis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar įregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui teisę uždrausti pervežti šiuo žymeniu pažymėtas prekes?

2)      Jei atsakymas būtų teigiamas: ar vertinimas būtų kitoks, jei paskirties valstybėje žymeniui apsauga netaikoma?

3)      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas ir neatsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą: ar yra skirtumas, jei valstybei narei skirta prekė pagaminta kurioje nors valstybėje narėje, asocijuotoje narėje ar trečiojoje valstybėje? Ar turi reikšmės tai, kad prekė jos kilmės valstybėje buvo pagaminta teisėtai arba pažeidžiant toje valstybėje galiojančią prekių ženklo savininko teisę?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

15      Šiais dviem pirmaisiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad prekių ženklas suteikia savininkui teisę uždrausti pervežti tapačiu žymeniu pažymėtas prekes, pagamintas trečiojoje valstybėje, per valstybės narės teritoriją, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga, kai prekių paskirties valstybėje narėje jomis gali būti laisvai prekiaujama dėl to, kad minėtam prekių ženklui joje tokia apsauga netaikoma.

16      Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, pirma, kad kai 2000 m. gruodžio 31 d. Hauptzollamt Löbau – Zollamt Zittau sulaikė nagrinėjamas prekes, joms buvo taikoma išorinio tranzito procedūra Muitinės kodekso 84 straipsnio 1 dalies a punkto prasme; antra, kad šios prekės pagamintos Lenkijos Respublikoje, Europos Sąjungos asocijuotoje valstybėje pagal Europos sutartį, steigiančią Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Lenkijos Respublikos asociaciją, sudarytą ir patvirtintą Bendrijos vardu 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 93/743/Euratomas, EAPB, EB (OL L 348, p. 1), ir, trečia, kad minėtos prekės sulaikymo dieną nebuvo išleistos į laisvą apyvartą Bendrijoje, nes muitinės plomba turėjo būti nuimta Airijoje, t. y. valstybėje narėje, kurioje prekės turėjo būti išleistos į laisvą apyvartą.

17      Viena vertus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ne Bendrijos prekių išorinis tranzitas grindžiamas teisine fikcija. Iš tikrųjų prekėms, įformintoms pagal šią procedūrą, netaikomi nei atitinkami importo muitai, nei kitos prekybos politikos priemonės, lyg jos nebūtų patekusios į Bendrijos teritoriją (žr. 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Polo prieš Lauren, C‑383/98, Rink. p. I‑2519, 34 punktą).

18      Iš to išplaukia, kad, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 16 punkte, viskas vyksta lyg prieš išleidžiant prekes į laisvą apyvartą, o tai turėjo įvykti Airijoje, šios prekės niekada nebūtų patekusios į Bendrijos teritoriją.

19      Antra vertus, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tranzitas, kurį sudaro valstybėje narėje teisėtai pagamintų prekių pervežimas į trečiąją valstybę, kertant vienos ar kelių valstybių narių teritoriją, nėra prekyba minėtomis prekėmis ir todėl negali pakenkti specifiniam prekių ženklo suteikiamos teisės objektui (žr. dėl Ispanijoje pagamintų prekių, kurių paskirties valstybė Lenkija, pervežimo per Prancūziją 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Rioglass ir Transremar, C‑115/02, Rink. p. I‑12705, 27 punktą).

20      Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad prekių ženklo savininkas negali prieštarauti vien tam, kad į Bendriją, taikant išorinio tranzito procedūrą arba muitinio sandėliavimo procedūrą, būtų įvežamos šiuo prekių ženklu žymimos originalios prekės, kurios minėto savininko arba su jo sutikimu anksčiau nebuvo išleistos į Bendrijos rinką (2005 m. spalio 18 d. Sprendimo Class International, C‑405/03, Rink. p. I‑8735, 50 punktas).

21      Prekių ženklų srityje prekių ženklu pažymėtoms ne Bendrijos prekėms taikoma sąlyginio neapmokestinimo procedūra, šiuo atveju išorinio tranzito procedūra, savaime nepažeidžia prekių ženklo savininko teisės kontroliuoti pirminį išleidimą į Bendrijos rinką (žr. šiuo atžvilgiu minėto sprendimo Class international 47 punktą).

22      Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti prekių ženklu pažymėtų originalių prekių, kurių muitinis statusas yra ne Bendrijos prekės, siūlymui arba pardavimui, kai siūloma ir (arba) parduodama tada, kai prekėms taikoma išorinio tranzito procedūra arba muitinio sandėliavimo procedūra, ir kai siūlymas arba pardavimas būtinai susiję su pastarųjų išleidimu į Bendrijos rinką (žr. šiuo atžvilgiu minėto spendimo Class international 61 punktą).

23      Iš to galima daryti išvadą, kad prekių ženklo savininkas gali uždrausti pervežti per valstybę narę, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga, šiuo atveju per Vokietijos Federacinę Respubliką, prekių ženklu pažymėtas prekes, įformintas pagal išorinio tranzito procedūrą, kurių paskirties valstybė yra kita valstybė narė, kurioje tokia apsauga neegzistuoja, šiuo atveju Airija, tik tada, kai šios prekės yra trečiojo asmens veiksmų, atliktų tada, kai joms taikoma išorinio tranzito procedūra, ir būtinai susijusių su jų išleidimu į minėtos tranzito valstybės narės rinką, objektas.

24      Šiuo atžvilgiu negalima pritarti tvirtinimui, kurį palaiko Diesel, kad paprasčiausios rizikos, jog prekės nepasieks savo paskirties valstybės, t. y. Airijos, valstybės narės, kurioje prekių ženklui netaikoma jokia apsauga, ir kad teoriškai jos gali tapti apgavikiškos prekybos objektu Vokietijoje, pakanka, kad būtų galima pripažinti, jog pervežimu pažeidžiamos esminės prekių ženklo funkcijos Vokietijoje.

25      Kaip generalinis advokatas nurodė išvados 29 punkte, pritarimas tokiam tvirtinimui reikštų pripažinimą, kad bet koks žymeniu pažymėtų prekių išorinis tranzitas turi būti laikomas prekių ženklo naudojimu prekyboje Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 17–22 punktuose, remiantis Teisingumo Teismo praktika, priešingai, toks išorinis tranzitas nėra prekių ženklo naudojimas, galintis pažeisti prekių ženklo savininko teisę kontroliuoti išleidimą į Bendrijos rinką, nes jis neapima prekybos nagrinėjamomis prekėmis.

26      Dėl pareigos pateikti įrodymus, iš minėto sprendimo Class international 74 ir 75 punktų išplaukia, kad, esant tokiai situacijai kaip pagrindinėje byloje, prekių ženklo savininkas turi įrodyti aplinkybes, leidžiančias pasinaudoti Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta teise uždrausti, įrodydamas jo prekių ženklu pažymėtų ne Bendrijos prekių išleidimo į laisvą apyvartą valstybėje narėje, kurioje prekių ženklui taikoma apsauga, arba kito veiksmo, būtinai susijusio su jų išleidimu į šios valstybės narės rinką, egzistavimą.

27      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos ta prasme, kad prekių ženklo savininkas gali uždrausti pervežti per valstybę narę, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga, šiuo atveju per Vokietijos Federacinę Respubliką, prekių ženklu pažymėtas prekes, įformintas pagal išorinio tranzito procedūrą, kurių paskirties valstybė yra kita valstybė narė, kurioje tokia apsauga neegzistuoja, šiuo atveju Airija, tik tada, kai šios prekės yra trečiojo asmens veiksmų, atliktų tada, kai joms taikoma išorinio tranzito procedūra, ir būtinai susijusių su jų išleidimu į minėtos tranzito valstybės narės rinką, objektas.

 Dėl trečiojo klausimo

28      Pirmąja trečiojo klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar atsakant į pirmąjį klausimą svarbu tai, kad tuo metu, kai įvyko pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prekių kilmės vieta buvo asocijuotoji valstybė, t. y. Lenkijos Respublika prieš jos įstojimą Europos Sąjungą, o ne trečioji valstybė arba Bendrija.

29      Šiuo atžvilgiu šio sprendimo 19 punkte nurodyta teismo praktika susijusi su Bendrijos prekėmis, kurios buvo pervežamos į trečiąją valstybę, kertant vienos ar kelių valstybių narių teritorijas, ir kurių pervežimas nėra prekyba minėtomis prekėmis Bendrijoje ta prasme, kad negali pakenkti specifiniam prekių ženklo suteikiamos teisės objektui.

30      Tačiau Lenkijos Respublikos, kaip asocijuotosios narės, statusas tuo metu, kai įvyko pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, visiškai nereiškia, kad šios valstybės prekės turėjo būti laikomos pagamintomis valstybėje narėje. Todėl prielaida dėl Bendrijos prekių nenagrinėjama pagrindinėje byloje ir ji neturi būti analizuojama.

31      Kadangi Lenkijoje pagamintos prekės yra ne Bendrijos prekės, jos galėjo būti įforminamos pagal išorinio tranzito procedūrą. Todėl nesvarbu tai, kad šios prekės pagamintos asocijuotojoje valstybėje, šiuo atveju Lenkijos Respublikoje prieš jos įstojimą į Europos Sąjungą, o ne kitoje neasocijuotojoje trečiojoje valstybėje.

32      Iš to išplaukia, kad atsakant į pirmąjį klausimą nesvarbu, kad tuo metu, kai įvyko pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prekių kilmės vieta buvo asocijuotoji valstybė, t. y. Lenkijos Respublika prieš jos įstojimą Europos Sąjungą, o ne trečioji neasocijuotoji valstybė.

33      Kalbant apie antrąją trečiojo klausimo dalį, susijusią su tuo, ar atsakant pirmąjį klausimą svarbu tai, ar nagrinėjamos prekės Lenkijoje buvo gaminamos teisėtai, Diesel, Vokietijos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija tvirtina, kad prekės gamyba trečiojoje valstybėje pažeidžiant teises, kurias prekių ženklas suteikia savininkui šioje valstybėje, leidžia pastarajam prieštarauti bet kokiam tranzitui, įskaitant ir išorinį tranzitą.

34      Negalima palaikyti tokio argumentavimo. Kaip jau buvo nuspręsta šio sprendimo 27 punkte, prekių ženklo savininkas gali uždrausti pervežti per valstybę narę, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga, šiuo atveju per Vokietijos Federacinę Respubliką, prekių ženklu pažymėtas prekes, įformintas pagal išorinio tranzito procedūrą, kurių paskirties valstybė yra kita valstybė narė, kurioje tokia apsauga neegzistuoja, šiuo atveju Airija, tik tada, kai šios prekės yra trečiojo asmens veiksmų, atliktų tada, kai joms taikoma išorinio tranzito procedūra, ir būtinai susijusių jų prekių išleidimu į minėtos tranzito valstybės narės rinką, objektas. Nagrinėjamų prekių gamybos teisėtumas šiuo atžvilgiu yra nesvarbus.

35      Priešingai nei tvirtina Diesel, tokio Direktyvos 89/104 5 straipsnio aiškinimo negali paneigti 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas X(C‑60/02, Rink. p. I‑651), susijęs su Reglamento Nr. 3295/94 2 ir 11 straipsnių aiškinimu.

36      Minėto sprendimo 54 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 3295/94 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas, kai iš trečiosios valstybės importuojamas prekes, jas pervežant į kitą trečiąją valstybę, remiantis minėtu reglamentu ir bendrovės, kuri yra teisių, kurių pažeidimu remiamasi, savininkė, prašymu valstybėje narėje laikinai sulaiko tos valstybės narės muitinės (taip pat žr. minėto sprendimo Polo prieš Lauren 26 ir 27 punktus).

37      Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad Reglamento Nr. 3295/94 1 straipsnis pirmiausia nustato sąlygas, kuriomis muitinės imasi veiksmų, kai prekės, kurios, kaip įtariama, yra suklastotos, aptinkamos tikrinant prekes, esančias muitinės priežiūroje, kaip apibrėžta Muitinės kodekso 37 straipsnyje, kurioms taikoma sąlyginio neapmokestinimo procedūra pagal to paties kodekso 84 straipsnio 1 dalies a punktą, kurios reeksportuojamos pagal pranešimą ar įvežamos į laisvąją zoną ar padedamos į laisvuosius sandėlius tokia prasme, kaip vartojama minėto kodekso 166 straipsnyje.

38      Antra, minėtas Reglamento Nr. 3295/94 1 straipsnis nustato priemones, kurių kompetentingos muitinės gali imtis minėtų prekių atžvilgiu.

39      Trečia, šio sprendimo 4 punkte cituotos to paties reglamento antra ir trečia konstatuojamosios dalys aiškiai nurodo prekybą suklastotomis prekėmis arba pastarųjų išleidimą į rinką arba būtinumą uždrausti jas išleisti į laisvą apyvartą Bendrijoje.

40      Iš to matyti, kad nė viena Reglamento Nr. 3295/94 nuostata neįtvirtina naujo kriterijaus siekiant patikrinti prekių ženklo suteikiamos teisės pažeidimo egzistavimą arba nustatyti, ar tai yra toks prekių ženklo naudojimas, kurį galima uždrausti dėl to, kad jis pažeidžia šią teisę.

41      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad atsakant į du pirmuosius klausimus iš esmės yra nesvarbu, kad valstybei narei skirta prekė pagaminta asocijuotojoje valstybėje arba trečiojoje valstybėje ir kad ji kilmės valstybėje buvo pagaminta teisėtai ar pažeidžiant minėtoje valstybėje galiojančią prekių ženklo savininko teisę.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

42      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinamos ta prasme, kad prekių ženklo savininkas gali uždrausti pervežti per valstybę narę, kurioje šiam prekių ženklui taikoma apsauga, šiuo atveju per Vokietijos Federacinę Respubliką, prekių ženklu pažymėtas prekes, įformintas pagal išorinio tranzito procedūrą, kurių paskirties valstybė yra kita valstybė narė, kurioje tokia apsauga neegzistuoja, šiuo atveju Airija, tik tada, kai šios prekės yra trečiojo asmens veiksmų, atliktų tada, kai joms taikoma išorinio tranzito procedūra, ir būtinai susijusių su jų išleidimu į minėtos tranzito valstybės narės rinką, objektas.

2.      Šiuo atžvilgiu iš esmės nesvarbu, kad valstybei narei skirta prekė pagaminta asocijuotojoje valstybėje arba trečiojoje valstybėje ir kad ji kilmės valstybėje buvo pagaminta teisėtai arba pažeidžiant minėtoje valstybėje galiojančią prekių ženklo savininko teisę.

Parašai.

---

*Proceso kalba: vokiečių.