1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad priimdama ir palikdama galioti 2002 m. liepos 8 d. Įstatyminio dekreto Nr. 138 dėl skubių priemonių mokesčių, privatizavimo ir farmacinių išlaidų apribojimų srityse bei ekonominės paramos mažiau palankiose vietovėse (GURI, Nr. 158, 2002 m. liepos 8 d.), pakeisto 2002 m. rugpjūčio 8 d. Įstatymo Nr. 178 (GURI, Nr. 187, paprastasis priedas, 2002 m. rugpjūčio 10 d.), 14 straipsniu, kuris numato, kad 1997 m. vasario 5 d. Įstatyminis dekretas Nr. 22, įgyvendinantis Direktyvą 91/156/EEB dėl atliekų, Direktyvą 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų ir Direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (GURI, Nr. 38 paprastasis priedas, 1997 m. vasario 15 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 22/97) nėra taikomas, pirma, aiškiai minėto dekreto B ir C prieduose neišvardytoms šalinimo ar panaudojimo operacijoms skirtoms medžiagoms, junginiams arba produktams ir, antra, medžiagoms ar daiktams, kurie yra gamybos likučiai ir kuriuos turėtojas ketina ar privalo šalinti, jeigu jie gali būti ir yra pakartotinai panaudojami gamybos ar vartojamo cikluose, neatliekant jokio išankstinio apdorojimo ir nekeliant pavojaus aplinkai, arba kai buvo atliktas toks išankstinis apdorojimas, kuris nepriskiriamas to paties dekreto C priede pateiktame sąraše nurodytoms panaudojimo operacijoms, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, 1975, p. 39), iš dalies pakeistos 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, 1991, p. 32) ir 1996 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu 96/350/EB (OL L 135, 1996, p. 32) (toliau – direktyva), 1 straipsnio a punktą.

2

Pagal direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmąją pastraipą atliekos apibrėžiamos kaip „medžiaga ar daiktas, patenkantys į (šios direktyvos) I priedo kategorijas, kuriuos atliekų turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti“.

3

1993 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą 94/3/EB, nustatantį atliekų sąrašą pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a dalį (OL L 5, 1994, p. 15). Šis sąrašas (toliau – Europos atliekų sąrašas) buvo atnaujintas 2000 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimu 2000/532/EB, keičiančiu Sprendimą 94/3/EB ir Tarybos sprendimą 94/904/EB, nustatantį pavojingų atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų 1 straipsnio 4 dalį (OL L 226, 2000, p. 3). Sprendimu 2000/532 nustatytas Europos atliekų sąrašas buvo kelis kartus keičiamas, paskutinį kartą 2001 m. liepos 23 d. Tarybos sprendimu 2001/573/EB (OL L 203, 2001, p. 18). Sprendimo 2000/532/EB, kuriame pateiktas Europos atliekų sąrašas, priedo įvado 1 punkte nurodyta, kad kalbama apie suderintą atliekų sąrašą, kuris bus periodiškai peržiūrimas 1 punkte, taip pat numatyta, jog „tai, kad medžiaga įtraukiama į (Europos atliekų) sąrašą nereiškia, kad ta medžiaga ar daiktas yra atlieka visais atvejais. Medžiagos ar daiktai yra laikomos atliekomis tik tada, jeigu jie atitinka (direktyvos) 1 straipsnio a punkte esantį atliekų apibrėžimą“.

4

Direktyvos 1 straipsnio e ir f punktuose atliekų šalinimo ir panaudojimo sąvokos apibrėžiamos kaip bet kuri operacija, atitinkamai išvardyta tos direktyvos II A ir II B prieduose. Šie priedai Sprendimu 96/350 buvo pritaikyti prie mokslo ir techninės pažangos.

5

Įstatyminio dekreto Nr. 22/1997 6 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta:

„Šiame dekrete:

<…>“

6

Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 A priedas perima direktyvos I priede pateiktų atliekų kategorijų sąrašą. Be to, šio įstatyminio dekreto B ir C prieduose atitinkamai šalinimo ir panaudojimo operacijos išvardijamos taip pat, kaip direktyvos II A ir II B prieduose.

7

2002 m. rugpjūčio 8 d. Įstatymo Nr. 178 (toliau – ginčijama nuostata), kuris po pakeitimų buvo pakeistas 2002 m. liepos 8 d. Dekretu-įstatymu Nr. 138, 14 straipsnyje pateiktas „autentiškas“ Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 6 straipsnio 1 dalies a punkte esančios sąvokos „atliekos“ apibrėžimo aiškinimas:

„1.   Sąvokos „šalina“, „ketina“ ar „privalo šalinti“ <…> aiškinamos taip:

2.   1 dalies b ir c punktai netaikomi medžiagoms, junginiams ir produktams – gamybos arba vartojimo likučiams, jei jie atitinka vieną iš šių sąlygų:

8

Manydama, kad ginčijamoje nuostatoje nustatytos aiškinimo taisyklės pažeidė direktyvą, būtent jos 1 straipsnio a punktą, Komisija pradėjo EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

9

Italijos valdžios institucijoms neatsakius į jos 2002 m. spalio 18 d. oficialų pranešimą, Komisija 2003 m. balandžio 3 d. pateikė pagrįstą nuomonę, nurodydama Italijos Respublikai per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

10

Per tą laiką Italijos valdžios institucijoms atsakius, nors jau pasibaigus nustatytam terminui, į 2002 m. spalio 18 d. oficialų pranešimą, Komisija nusprendė, kad šioje stadijoje pagrįsta nuomonė turi būti laikoma negaliojančia.

11

Vis dėlto manydama, kad šis atsakymas jos netenkina, Komisija 2003 m. liepos 11 d. laišku Italijos Respublikai išsiuntė papildomą pagrįstą nuomonę, nurodydama šiai valstybei narei į ją atsižvelgti per naują dviejų mėnesių laikotarpį nuo šios nuomonės gavimo.

12

Paprašiusi pratęsti dviem mėnesiais šį terminą, Italijos Respublika 2003 m. lapkričio 12 d. ir gruodžio 19 d. Nuolatinės atstovybės notomis atsakė į Komisijos pastabas dėl nacionalinės teisės aktų.

13

Siekdama patikslinti savo reikalavimus dėl inkriminuojamo pažeidimo atsižvelgiant į 2004 m. birželio 10 d. generalinės advokatės J. Kokott išvadą, pateiktą byloje Niselli (2004 m. lapkričio 11 d., C-457/02, Rink. p. I-10853), Komisija 2004 m. liepos 9 d. laišku pateikė papildomą pagrįstą nuomonę, dar kartą nurodydama Italijos Respublikai į ją atsižvelgti per naują dviejų mėnesių laikotarpį nuo šios nuomonės gavimo.

14

Italijos valdžios institucijos į šią paskutinę nuomonę atsakė 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu.

15

Manydama, kad padėtis ir toliau lieka nepatenkinama, Komisija pareiškė šį ieškinį.

16

Dviejose savo kaltinimo dalyse Komisija tvirtina, kad Italijos įstatymo leidėjo ginčijamos nuostatos 1 ir 2 dalyse pateiktas Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 6 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimas pažeidžia direktyvos 1 straipsnio a punktą.

17

Pirma, ginčijamų nuostatų 1 dalies a ir b punktuose pateikiamomis nuorodomis atitinkamai į „šalinimo ar panaudojimo veiklą“ ir į „šalinimo ir panaudojimo operacijas“, patikslinant, kad šios operacijos vykdomos „pagal (Įstatyminio dekreto Nr. 22/97) B ir C priedus“, daromas skirtumas tarp bendrai numatytų šalinimo ir panaudojimo operacijų ir tų, kurios aiškiai numatytos šio įstatyminio dekreto B ir C prieduose. Be to, visi Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 A priede numatyti medžiagos, junginiai ar produktai, kuriuos turėtojas pateikia ar ketina pateikti kitoms nei šio įstatyminio dekreto B priede numatytos šalinimo operacijoms arba kitoms nei jo C priede numatytos panaudojimo operacijoms, nėra laikomi atliekomis ir todėl jiems netaikomi atliekų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai.

18

Taigi ši nuostata neteisėtai apribojo atliekų sąvokos turinį ir atliekų tvarkymą reglamentuojančių Italijos teisės aktų taikymo sritį.

19

Antra, Komisija tvirtina, kad ginčijamos nuostatos 1 dalies b ir c punktuose nustatytų atliekų sąvokos aiškinimo ir tam tikrų gamybos ar vartojimo likučių kvalifikavimo kaip atliekos kriterijų netaikymas tos pačios nuostatos 2 dalyje laikantis jos a ir b punktuose nustatytų sąlygų, parodo, kad Italijos įstatymo leidėjas implicitiškai pripažino, jog numatytomis aplinkybėmis šie likučiai turi atliekų savybių, atsisakydamas taikyti atliekas reglamentuojančius teisės aktus atsižvelgiant į šių likučių apdorojimo sąlygas.

20

Tačiau Komisija mano, kad negalima formaliai netaikyti direktyvos medžiagoms ar daiktams, kuriuos turėtojas ketina ar privalo pašalinti, net jeigu juos galima ir jie pakartotinai panaudojami gamyboje ar vartojimo cikluose, prieš tai apdoroti arba ne — su vienintele sąlyga, pirma, kad jiems netaikomos atitinkame priede aiškiai paminėtos panaudojimo operacijos, ir, antra, jeigu iš anksto neapdoroti jie nedaro žalos aplinkai.

21

Galiausiai, priešingai nei tvirtina Italijos Respublika, ginčijama nuostata pateikia ne tik aiškinimo kriterijus, leidžiančius patikrinti, ar įvykdytos atliekų nustatymo sąlygos; ji taip pat apriboja atliekų sąvoką ir jos taikymą, būtent dideliai naudojamų atliekų daliai netaikydama direktyvą perkeliančių nacionalinės teisės aktų.

22

Italijos Respublika mano, kad pakartotinai panaudotos medžiagos nėra atliekos, įskaitant, kai jų turėtojas numato jas panaudoti kituose gamybos procesuose. Iš tiesų Teisingumo Teismo praktika išplėtė atliekų sąvokos išimtį tam tikromis sąlygomis realiai pakartotinai panaudotų, net ir trečiųjų šalių, medžiagų atžvilgiu.

23

Šios valstybės narės manymu, ginčijama nuostata nustato kriterijus, pagal kuriuos galima patikrinti, ar medžiagos turėtojas ją pašalino, ketina arba privalo šalinti. Dėl šių kriterijų taip pat yra tikrinama, ar atitinkama medžiaga panaudojama realiai ir objektyviai, ir jie leidžia įgyvendinti dvi minėtame sprendime Niselli nustatytas sąlygas, būtent pakartotinio panaudojimo tikrumo ir likučių įtraukimo į atliekų sąvoką.

24

Ši valstybė narė tvirtina, kad likučių atsisakymas yra netiesioginis būdas medžiagą ar daiktą panaudoti šalinimo ar panaudojimo operacijoje, todėl medžiagos ar daikto atsisakymui iš tikrųjų taikomas ginčijamos nuostatos 1 dalies a punktas.

25

Italijos Respublika mano, kad pagal ginčijamos nuostatos 2 dalį, laikantis principų, kuriais grindžiama Teisingumo Teismo praktika, atliekomis nelaikomi pramonės likučiai, kurie, nors nėra pagrindinės gamybos dalis, negali būti laikomi atliekomis, nes jie pakartotinai panaudojami neatlikus jokios „pašalinimo“ operacijos, tai yra be „išankstinio apdorojimo“ arba po jo, kai nėra visiškai panaudojami, pavyzdžiui, rūšiavimo, atrinkimo, atskyrimo, grandymo ar sijojimo operacijų atveju.

26

Ginčijama nuostata, atsižvelgiant į visą jos turinį, Italijos įstatymų leidėjas norėjo pateikti pozityvius aiškinimo kriterijus, siekdamas į atliekas įtraukti medžiagas, kurias turėtojas šalina, ketina ar privalo šalinti. Buvo būtina, taikant tam tikrus aiškinimo kriterijus, pateikti atliekų sąrašą ir nesiremti prielaida, kad viskas yra atliekos, išskyrus medžiagas ar daiktus, kurių atžvilgiu reikia įrodyti, kad turėtojas jų nešalina, neketina ar neprivalo šalinti.

27

Italijos Respublikos manymu, Komisijos argumentas reiškia, kad bet koks sąvokos „šalinti“ patikslinimas neišvengiamai apriboja direktyvos taikymo sritį, o tai trukdo valstybėms narėms pasinaudoti galimybe nustatyti direktyvų taikymo būdus.

28

Galiausiai posėdyje Italijos Respublika nurodė, kad Italijoje atliekų tvarkymo veiklą kartais vykdo asmenys, kurie veikia „ties teisėtumo riba“, nes ši valstybė narė, siekdama užtikrinti atliekų tvarkymą, teikia pirmenybę atliekų gamintojams, o ne trečiosioms šalims.

29

Pirmoje savo kaltinimo dalyje Komisija iš esmės tvirtina, kad ginčijamos nuostatos 1 dalyje pateiktu aiškinimu neteisėtai apribojama atliekų sąvoka, siekiant taikyti Italijos teisės aktus šioje srityje, apribojant šią sąvoką medžiagomis, kurios yra šio Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 B ir C prieduose numatytų šalinimo ir panaudojimo operacijų – kurios pažodžiui atitinka atitinkamai direktyvos II A ir II B prieduose numatytas operacijas – išskyrus šiuose B ir C prieduose nenumatytas kitas šalinimo ir panaudojimo operacijas, objektas.

30

Antroje šio kaltinimo dalyje Komisija iš esmės nurodo, kad ginčijamos nuostatos 2 dalyje numatyta išimtimi taip pat siekiama neteisėtai apriboti šią atliekų sąvoką tiek, kiek išimtis susijusi su gamybos ir vartojimo likučiais, kurie gali ar yra pakartotinai panaudojami tame pačiame arba analogiškame ar kitokiame gamybos ar vartojimo cikle, iš anksto jų neapdorojus ir nepadarant žalos aplinkai, arba iš anksto apdorojus, nereikalaujant atlikti vienos iš Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 C priede išvardytų operacijų.

31

Atsižvelgiant į Italijos Respublikos poziciją, pagal kurią reikia vertinti visą ginčijamą nuostatą ir kuria siekiama paaiškinti direktyvos 1 straipsnio a punkte apibrėžtos sąvokos „atliekos“ turinį, prieš kartu nagrinėjant abi Komisijos skundo dalis reikia priminti su šia sąvoka susijusią Teisingumo Teismo praktiką.

32

Šiuo atžvilgiu direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmojoje pastraipoje atliekos apibrėžiamos kaip „medžiaga ar daiktas, patenkantys į (direktyvos) I priedo kategorijas, kuriuos atliekų turėtojas šalina, ketina <…> šalinti“. Šis priedas, pateikdamas medžiagų ir daiktų, kurie gali būti pripažinti atliekomis, sąrašą, šią sąvoką patikslina ir paaiškina. Tačiau jis yra tik informacinio pobūdžio, nes priskyrimas atliekoms pirmiausia priklauso nuo jų turėtojo elgesio ir nuo sąvokos „šalinti“ prasmės (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C-129/96, Rink. p. I-7411, 26 punktą; 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Van de Walle ir kt., C-1/03, Rink. p. I-7613, 42 punktą bei 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo Thames Water Utilities, C-252/05, Rink. p. I-3883, 24 punktą).

33

Veiksmažodis „šalinti“ turi būti aiškinamas ne tik atsižvelgiant į pagrindinį direktyvos tikslą, kuris remiantis jos trečia konstatuojamąja dalimi yra „užtikrinti žmogaus sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, perdirbimo, saugojimo ir perdavimo pasekmių“, bet ir į EB 174 straipsnio 2 dalį. Pastaroji nustato, kad „Bendrijos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio, atsižvelgiant į skirtingų Bendrijos regionų būklės įvairovę. Ši politika grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais <…>“. Todėl veiksmažodis „šalinti“ ir sąvoka „atliekos“ direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme neturi būti aiškinami siaurai (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt., C-418/97 ir C-419/97, Rink. p. I-4475, 36–40 punktus bei minėto sprendimo Thames Water Utilities 27 punktą).

34

Kai kurios aplinkybės gali patvirtinti, jog medžiaga ar daiktas buvo šalinami, ketinami šalinti arba privalo būti pašalinti direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme (minėto sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt. 83 punktas). Taip yra būtent tuo atveju, kai naudojama medžiaga yra gamybos arba vartojimo likutis, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų ARCO Chemie Nederland ir kt. 84 punktą bei Niselli 43 punktą).

35

Be to, medžiagos perdirbimo arba panaudojimo metodas nėra lemiamas ją pripažįstant atlieka (žr. minėto sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt. 64 punktą ir 2007 m. kovo 1 d. Sprendimo KVZ retec, C-176/05, Rink. p. I-1721, 52 punktą).

36

Teisingumo Teismas nurodė, pirma, kad vien dėl atitinkamai direktyvos II A ar II B prieduose nurodytų šalinimo ar panaudojimo operacijų įgyvendinimo negalima atlieka pripažinti į šią operaciją įtrauktų medžiagos ar daikto (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėto sprendimo Niselli 36 ir 37 punktus) bei, antra, atliekų sąvoka apima medžiagas ir daiktus, kuriuos galima dar kartą panaudoti komerciniais tikslais (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 25 d. Sprendimo Tombesi ir kt., C-304/94, C-330/94, C-342/94 ir C-224/95, Rink. p. I-3561, 47 ir 48 punktus). Direktyvoje nustatytą priežiūros ir tvarkymo sistemą iš tikrųjų siekiama taikyti visiems daiktams ir medžiagoms, kuriuos turėtojas šalina, net jei jie turi komercinę vertę ir yra surenkami vykdant komercinę veiklą perdirbimo, regeneravimo ar pakartotinio panaudojimo tikslais (žr. minėto sprendimo Palin Granit 29 punktą).

37

Vis dėlto iš teismo praktikos taip pat išplaukia, kad tam tikrais atvejais produktas, medžiaga ar pirminė žaliava, išgauti ar pagaminti procese, kuris iš esmės nėra skirtas jiems pagaminti, gali būti pripažinti ne atliekomis, o subproduktais, kurių turėtojas nesiekia „šalinti“ direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti – prireikus įskaitant kitų nei jį pagaminusių ūkio subjektų poreikiams – jam naudingomis sąlygomis vėlesniame procese, su sąlyga, kad šis pakartotinis panaudojimas yra tikras, nereikalauja ankstesnio apdorojimo ir yra gamybos ir naudojimo proceso tęsinys (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Palin Granit 34–36 punktus; 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo AvestaPolarit Chrome, C-114/01, Rink. p. I-8725, 33–38 punktus; minėto sprendimo Niselli 47 punktą; 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-416/02, Rink. p. I-7487, 87 ir 90 punktus bei Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-121/03, Rink. p. I-7569, 58 ir 61 punktus).

38

Taigi norint įvertinti, ar medžiaga yra „atliekos“ direktyvos prasme, be kriterijaus, pagrįsto medžiagos, kaip gamybos likučio, pobūdžiu, svarbus kriterijus yra šios medžiagos pakartotinio panaudojimo jos iš anksto neapdorojant tikimybė. Jei medžiagą ne tik galima dar kartą panaudoti, bet turėtojui ekonomiškai naudinga tai daryti, pakartotinio panaudojimo tikimybė yra didelė. Tokiu atveju nagrinėjama medžiaga yra ne našta, kurios turėtojas siektų „atsikratyti“, o tikras produktas (žr. minėtų sprendimų Palin Granit 37 punktą ir Niselli 46 punktą).

39

Vis dėlto, jeigu dėl tokio pakartotinio panaudojimo reikia atlikti saugojimo operacijas, kurios prireikus gali tęstis ilgą laikotarpį, ir potencialiai gali būti aplinkos teršimo, kurį direktyva siekia riboti, šaltinis, jis negali būti laikomas tikru ir gali būti tik numanomas ilgesniu ar trumpesniu laikotarpiu, aptariamą medžiagą iš esmės reikia laikyti atlieka (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Palin Granit 38 punktą ir AvestaPolarit Chrome 39 punktą).

40

Tačiau, nustatant ar realiai egzistuoja „atliekos“ direktyvos prasme, reikia įvertinti visas aplinkybes, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą ir siekiant nepažeisti jos veiksmingumo (žr. minėtų sprendimų ARCO Chemie Nederland ir kt. 88 punktą, KVZ retec 63 punktą bei 2004 m. sausio 15 d. Nutarties Saetti ir Frediani, C-235/02, Rink. p. I-1005, 40 punktą).

41

Kadangi direktyva nenurodo jokių kriterijų, kaip nustatyti turėtojo ketinimą šalinti atitinkamus medžiagą arba daiktą, nesant Bendrijos nuostatų, valstybės narės turi teisę pasirinkti direktyvose, kurias jos perkelia į savo teisę, nurodomų aplinkybių tikrinimo būdus, tačiau nepažeisdamos Bendrijos teisės veiksmingumo (žr. minėtų sprendimų ARCO Chemie Nederland ir kt. 41 punktą ir Niselli 34 punktą). Be to, valstybės narės gali, pavyzdžiui, apibrėžti įvairias atliekų kategorijas, siekdamos palengvinti jų tvarkymo organizavimą bei kontrolę, jeigu laikomasi iš direktyvos ar kitų su šiomis atliekomis susijusių Bendrijos teisės nuostatų išplaukiančių įpareigojimų ir jeigu perkeliant direktyvoje įtvirtintus įsipareigojimus priimtų nuostatų netaikymas galimoms kategorijoms atitinka direktyvos 2 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-62/03,nepaskelbta Rinkinyje, 12 punktą).

42

Šioje byloje akivaizdu, pirma, kad pagal ginčijamos nuostatos 1 dalį medžiagos ar daikto „šalinimo“ veiksmu, ketinimu „šalinti“ ar pareiga „šalinti“ direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmosios pastraipos prasme laikytina aplinkybė, kai ši medžiaga ar šis daiktas tiesiogiai ar netiesiogiai skirtas Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 B ir C prieduose numatytoms šalinimo ar panaudojimo operacijoms, ir, antra, kai šie B ir C priedai pažodžiui atitinka direktyvos II A ir II B priedus.

43

Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 36 punkte, vien dėl atitinkamai direktyvos II A ar II B prieduose numatytų šalinimo ar panaudojimo operacijų įgyvendinimo negalima kaip atliekų kvalifikuoti su šia operacija susijusios medžiagos ar daikto.

44

Iš tiesų, pirma, apibrėžiant medžiagos ar daikto šalinimo veiksmą tik kaip Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 B ir C prieduose numatytą šalinimo ar panaudojimo operacijos įgyvendinimą, pagal ginčijamos nuostatos 1 dalyje pateiktą aiškinimą atliekų kvalifikavimas priklauso nuo operacijos, kuri pati gali būti kvalifikuojama kaip šalinimo ar panaudojimo operacija, tik jeigu ji susijusi su atliekomis. Todėl šis paaiškinimas iš tikrųjų nepateikia jokio patikslinimo dėl atliekų sąvokos. Be to, pagal aptariamą aiškinimą kiekviena medžiaga ar kiekvienas daiktas, įtraukti į vieną iš direktyvos II A ir II B prieduose paminėtų operacijų, turi būti kvalifikuojami kaip atliekos, t. y. pagal šį aiškinimą kaip atliekos kvalifikuojamos medžiagos ar daiktai, kurie nėra atliekos šios direktyvos prasme (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Niselli 36 ir 37 punktus).

45

Antra, iš šio sprendimo 42 punkte pateikto aiškinimo matyti, kad medžiaga ar daiktas, kurį turėtojas šalina kitu būdu nei numatytieji direktyvos II A ir II B prieduose, nėra atliekos. Taigi jis taip pat apriboja atliekų sąvoką, išplaukiančią iš šios direktyvos 1 straipsnio a punkto. Pagal šį aiškinimą medžiaga ar daiktas, kurio atžvilgiu nenustatyta pareiga šalinti ar panaudoti ir kurio turėtojas pašalina paprasčiausia jo atsisakydamas ir netaikydamas jam tokios operacijos, neturi būti kvalifikuojamas kaip atlieka, nors jis yra atlieka direktyvos prasme (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Niselli 38 punktą).

46

Šiuo klausimu šio sprendimo 24 punkte pateiktas Italijos Respublikos argumentas, kad medžiagos ar daikto atsisakymui iš tikrųjų taikomas ginčijamos nuostatos 1 dalies a punktas, nėra priimtinas. Iš tiesų, nors toks šio punkto išaiškinimas dominuoja nacionalinėje teisėje, ginčijama nuostata dėl aiškumo ir tikslumo trūkumo šiuo atžvilgiu negali užtikrinti visiško direktyvos taikymo.

47

Taip pat akivaizdu, kad pagal ginčijamos nuostatos 2 punkte pateiktą paaiškinimą tam, kad gamybos ir vartojimo likučiai nebūtų kvalifikuojami kaip atliekos, pakanka, kad jie būtų ar galėtų būti pakartotinai panaudojami bet kuriame gamybos ar vartojimo cikle, iš anksto neapdorojus ir nedarant žalos aplinkai, arba juos apdorojus, kai tai nėra viena iš Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 C priede, kuris pažodžiui atitinka direktyvos II B priedą, išvardytų panaudojimo operacijų.

48

Šis aiškinimas neatitinka šio sprendimo 33–39 punktuose nurodytos teismo praktikos reikalavimų. Iš tiesų pagal jį atliekomis nelaikomi gamybos ar vartojimo likučiai, kurie atitinka direktyvos 1 straipsnio a punkto pirmojoje pastraipoje pateiktos sąvokos „atliekos“ apibrėžimą.

49

Ypač tai, kaip išplaukia iš šio sprendimo 34–36 punktų, kad medžiaga yra gamybos ar vartojimo likutis, parodo, jog kalbama apie atliekas, ir vien aplinkybė, kad medžiaga yra skirta pakartotiniam panaudojimui ar gali būti pakartotinai panaudojama, negali lemti jos pripažinimo ar nepripažinimo atlieka.

50

Be to, šio sprendimo 25 punkte išdėstyti Italijos Respublikos argumentai negali būti priimtini. Iš tiesų, atsižvelgiant į pareigą, nurodytą šio sprendimo 33 punkte, plačiai aiškinti atliekų sąvoką ir šio sprendimo 34–39 punktuose nurodytos Teisingumo Teismo praktikos reikalavimus, produktas, medžiaga ar pirminė žaliava, gauta gamybos procese, kuris nėra skirtas jam gaminti, negali būti laikoma subproduktu, kurio turėtojas neketina šalinti tik tuo atveju, jeigu jo pakartotinis panaudojimas, įskaitant kitų nei jį pagaminusio ūkio subjektų poreikiams, yra ne tik tikėtinas, bet tikras, nereikalauja išankstinio apdorojimo ir yra gamybos ir naudojimo proceso tęsinys.

51

Galiausiai dėl posėdyje pateiktų Italijos Respublikos argumentų susijusių su tuo, kad asmenys, „veikiantys ties teisėtumo riba“, vykdo veiklą atliekų tvarkymo srityje, pakanka pastebėti, kad ši aplinkybė, net ją laikant įrodyta, negali pateisinti šios valstybės narės iš direktyvos išplaukiančių įpareigojimų pažeidimo.

52

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Komisijos ieškinys turi būti priimtinas.

53

Taigi reikia pripažinti, kad priimdama ir palikdama galioti 2002 m. liepos 8 d. Įstatyminio dekreto Nr. 138 dėl skubių priemonių mokesčių, privatizavimo ir farmacinių išlaidų apribojimo srityse bei ekonominės paramos mažiau palankiose vietovėse, po pakeitimų pakeisto 2002 m. rugpjūčio 8 d. Įstatymu Nr. 178, 14 straipsnį, kuris numato, kad 1997 m. vasario 5 d. Įstatyminis dekretas Nr. 22 nėra taikomas, pirma, aiškiai minėto dekreto B ir C prieduose neišvardytoms šalinimo ar panaudojimo operacijoms skirtiems medžiagoms, junginiams arba produktams ir, antra, medžiagoms ar junginiams, kurie yra gamybos likučiai ir kuriuos turėtojas ketina ar privalo šalinti, jeigu jie gali būti ir yra pakartotinai panaudojami gamybos ar vartojimo cikle, neatliekant jokio išankstinio apdorojimo ir nekeliant pavojaus aplinkai, arba kai buvo atliktas toks išankstinis apdorojimas, kuris nepriskiriamas to paties dekreto C priede pateiktame sąraše nurodytoms panaudojimo operacijoms, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvos 1 straipsnio a punktą.

54

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: