Byla C‑65/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Graikijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 28 ir 30 straipsniai – Laisvas prekių judėjimas – EB 43 straipsnis – Įsisteigimo laisvė – EB 49 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Draudimas įrengti ir eksploatuoti elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, už kurio pažeidimą numatytos baudžiamosios arba administracinės sankcijos – Direktyva 98/34/EB – Techniniai standartai ir reglamentai – Elektriniams, elektromechaniniams ir elektroniniams žaidimams taikomi nacionalinės teisės aktai“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas prekių judėjimas – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės

(EB 28 straipsnis)

2.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai

(EB 43 straipsnis ir EB 49 straipsnis)

3.        Teisės aktų derinimas – Informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka – Direktyva 98/34

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punktas, 8 straipsnio 1 dalis ir 9 straipsnio 7 dalies pirma įtrauka)

1.        Valstybės narės draudimas įrengti bet kokius elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose ar privačiose vietose, išskyrus kazino, yra priemonė, savo poveikiu lygiavertė kiekybiniams apribojimams EB 28 straipsnio prasme, net jei ši priemonė nedraudžia atitinkamų gaminių importo ir išleidimo į rinką.

Tokią nacionalinę priemonę gali pateisinti imperatyvūs viešojo intereso reikalavimai, kaip antai visuomenės dorovės apsauga ir viešosios tvarkos bei saugumo užtikrinimas, jei ji yra proporcinga siekiamiems tikslams. Todėl tokia priemonė yra nepateisinama tuo atveju, kai nacionalinės valdžios institucijos gali ne tik imtis kitų tinkamesnių ir mažiau laisvą prekių judėjimą ribojančių priemonių, bet ir užtikrinti jų tinkamą bei veiksmingą taikymą ir (arba) jų vykdymą, kad tikslas būtų pasiektas.

(žr. 28, 38, 40–41 punktus)

2.        Valstybės narės draudimas eksploatuoti elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus visose viešose ir privačiose vietose, išskyrus kazino ir, kiek tai susiję su kompiuteriais, interneto paslaugų teikimo įstaigas, yra laisvo paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisvės ribojimas.

Imperatyvūs bendrojo intereso reikalavimai, kaip antai visuomenės dorovės apsaugos ir viešosios tvarkos bei saugumo užtikrinimo, negali pateisinti šio ribojimo, jei nacionalinė priemonė yra neproporcinga siekiamiems tikslams.

(žr. 50, 52–53, 55 punktus)

3.        Nacionalinės teisės aktų nuostatos, draudžiančios eksploatuoti bet kokius elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose ir privačiose vietose, išskyrus kazino, ir žaisti žaidimus interneto paslaugų teikimo įmonėse esančiais kompiuteriais bei reikalaujančios gauti specialų leidimą tokių įmonių veiklai vykdyti, turi būti kvalifikuojamos kaip techniniai reglamentai Direktyvos 98/34, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, su pakeitimais, padarytais Direktyva 98/48, 1 straipsnio 11 punkto prasme.

Todėl tokios nuostatos turi būti pateiktos Komisijai vadovaujantis Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalimi.

Ši pareiga pateikti negali išnykti šios direktyvos 9 straipsnio 7 dalies pirmos įtraukos pagrindu dėl būtinybės priimti nacionalinės teisės aktą skubos tvarka, kad greitai ir nedelsiant būtų išspręsta dėl elektrinių, elektromechaninių bei elektroninių žaidimų eksploatacijos atsiradusi socialinė problema, taip išsaugant viešąją tvarką, jei nustatyta, kad atitinkamoje valstybėje neegzistuoja viena iš šio 9 straipsnio 7 dalyje numatytų situacijų.

(žr. 61–62, 64–65 punktus)

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS (antroji kolegija)

2006 m. spalio 26 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 28 ir 30 straipsniai – Laisvas prekių judėjimas – EB 43 straipsnis – Įsisteigimo laisvė – EB 49 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Draudimas įrengti ir eksploatuoti elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, už kurio pažeidimą numatytos baudžiamosios arba administracinės sankcijos – Direktyva 98/34/EB – Techniniai standartai ir reglamentai – Elektriniams, elektromechaniniams ir elektroniniams žaidimams taikomi nacionalinės teisės aktai“

Byloje C‑65/05

dėl 2005 m. vasario 10 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama M. Patakia, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Graikijos Respubliką, atstovaujamą A. Samoni-Rantou ir N. Dafniou, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen, P. Kūris (pranešėjas), G. Arestis ir L. Bay Larsen,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Įstatymo Nr. 3037/2002 (FEK A’ 174, 2002 7 30) 2 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies antrojoje pastraipoje, 4 ir 5 straipsniuose įtvirtinusi draudimą įrengti ir eksploatuoti bet kokius elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant pramoginius technikos žaidimus ir bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose ir privačiose patalpose, išskyrus kazino, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28, 43 ir 49 straipsnius bei pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, p. 37), su pakeitimais, padarytais 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, p. 18, toliau – Direktyva 98/34), 8 straipsnį.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

2        Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi šią reikšmę:

<…>

11)      „Techninis reglamentas“ – techninės specifikacijos ir kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, įskaitant atitinkamas administracines nuostatas, kurių būtina laikytis de jure ir de facto parduodant, teikiant paslaugą, steigiant paslaugų verslą arba naudojant valstybėje narėje ar didžiojoje jos dalyje, taip pat valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai, išskyrus nurodytus 10 straipsnyje, draudžiantys gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti, arba draudžiantys teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą.

<…>“

3        Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa suformuluota taip:

„Laikydamosi 10 straipsnio nuostatų, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto.“

4        Pagal Direktyvos 98/34 9 straipsnio 1–5 dalis valstybės narės privalo atidėti techninio reglamento priėmimą trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Komisija gauna šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, jeigu Komisija ar kita valstybė narė pateikia išsamiai išdėstytą nuomonę, kad numatyta priemonė gali kliudyti laisvam prekių judėjimui, laisvei teikti paslaugas arba paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvei vidaus rinkoje. Ši pareiga atidėti gali būti didesnės trukmės tam tikrais kitais, aiškiai minėtose nuostatose išvardytais atvejais.

5        Direktyvos 98/34 9 straipsnio 7 dalis numato:

„1–5 dalys netaikomos tais atvejais, kai:

–        dėl skubių priežasčių, kurias lėmė rimtos ir nenumatytos aplinkybės, susijusios su visuomenės sveikatos apsauga ar sauga, gyvūnų apsauga ar augalų išsaugojimu, dėl paslaugų taisyklių, taip pat dėl viešosios tvarkos, ypač nepilnamečių apsaugos, valstybė narė per labai trumpą laiką privalo parengti techninius reglamentus, kad juos nedelsdama priimtų ir taikytų be jokių galimų konsultacijų,

<…>

8 straipsnyje nurodytame pranešime valstybė narė pagrindžia priemonių, kurių buvo imtasi, skubumą. Komisija kuo greičiau pateikia savo nuomonę dėl pranešimo. Ji imasi atitinkamų veiksmų, jeigu nurodyta tvarka taikoma neteisingai. Komisija nuolat informuoja Europos Parlamentą.“

 Nacionalinės teisės aktai

6        Įstatymo Nr. 3037/2002 1 straipsnis „Žaidimų kategorijos“ suformuluotas taip:

„Šiame įstatyme vartojamos sąvokos turi šią reikšmę:

a)      „mechaninis žaidimas“: žaidimas, kuris veikia naudojant ir žaidėjo raumenų jėgą;

b)      „elektrinis žaidimas“: žaidimas, kuris veikia naudojant elektrinius palaikymo mechanizmus;

c)      „elektromechaninis žaidimas“: žaidimas, kuris veikia naudojant ir elektrinius palaikymo mechanizmus, ir žaidėjo raumenų jėgą;

d)      „elektroninis žaidimas“: žaidimas, kuris veikia naudojant ne tik elektrinius, elektroninius ir kitus palaikymo mechanizmus, bet ir programinę įrangą (programą) bei ją vykdant;

e)      „pramoginis technikos žaidimas“: žaidimas, kurio rezultatas priklauso tik nuo techninių ir protinių žaidėjo sugebėjimų ir kurio tikslas yra tik pramoginis.

Pramoginių technikos žaidimų kategorijai taip pat priklauso ir žaidimai kortomis, kurie kvalifikuojami kaip „technikos žaidimai“ pagal Karaliaus (kodifikuotojo) dekreto Nr. 29/1971 nuostatas.“ (Neoficialus vertimas)

7        Šio įstatymo 2 straipsnio „Draudimas naudoti arba įrengti žaidimus“ 1 dalis numato:

„Bendrai draudžiama naudoti 1 straipsnio b, c ir d punktuose numatytus žaidimus, įskaitant kompiuterinius žaidimus, viešose vietose, pavyzdžiui, viešbučiuose, kavinėse, bet kokios rūšies viešuoju interesu naudojamomis pripažintose asociacijų patalpose ir bet kurioje kitoje viešoje ir privačioje vietoje. Taip pat draudžiama įrengti šiuos žaidimus.“ (Neoficialus vertimas)

8        To paties įstatymo 3 straipsnis „Interneto paslaugų teikimo įmonės“ nustato:

„2 straipsnyje numatytas draudimas netaikomas kompiuterių diegimui ir eksploatacijai interneto paslaugų teikimo įstaigose. Tačiau draudžiama žaisti žaidimus naudojantis šiais kompiuteriais, nesvarbu, koks jų naudojimo metodas.

Siekiant eksploatuoti interneto paslaugų teikimo įmonę, reikalingas specialus komunos, kurioje yra įstaiga, ir, jei ji eksploatuojama laive, išvykimo uosto administracijos leidimas. Pirmą kartą taikydama šią priemonę įmonė turi įsigyti šį leidimą per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo.“ (Neoficialus vertimas)

9        Pagal Įstatymo Nr. 3037/2002 4 straipsnio „Baudžiamosios teisės sankcijos“ formuluotę:

„1.      Bet kuris asmuo, kuris eksploatuoja arba valdo centrus arba kitas 2 straipsnio 1 dalyje numatytas vietas, kuriuose naudojami arba įrengti pirmesniuose straipsniuose draudžiami žaidimai, baudžiamas mažiausiai trijų mėnesių laisvės atėmimu ir ne mažesne kaip 5000 eurų bauda. Asmenys, pakartotinai padare pažeidimą, baudžiami mažiausiai vienerių metų laisvės atėmimu ir nuo 25 000 iki 75 000 eurų dydžio bauda. Be to, teismas konfiskuoja žaidimo mašinas.

2.      Karaliaus kodifikuotojo dekreto Nr. 29/1971 7 straipsnio 1 dalies c punkto arba 7 straipsnio 3 ir 4 punkto nuostatos taikomos mutatis mutandis.“ (Neoficialus vertimas)

10      Šio įstatymo 5 straipsnis „Administracinės teisės sankcijos“ nustato:

„1. Be numatytų baudžiamosios teisės sankcijų, pirmesnių straipsnių nuostatomis draudžiamo žaidimo naudojimas ar įdiegimas užtraukia 10 000 eurų už žaidimą dydžio baudą ir galutinį leidimo vykdyti veiklą įmonei atšaukimą pagal 7 straipsnio nuostatas.

2.      Bauda skiriama kompetentingos institucijos atsakingo darbuotojo, numatyto 6 straipsnio 1 dalyje, kuris nustato pažeidimą, sprendimu. Šiame sprendime aprašomas pažeidimas, nurodoma paskirta bauda ir pritaikyta nuostata. Kartu su sprendimu pažeidėjui pateikiama atitinkamo patikrinimo ataskaitos kopija.“ (Neoficialus vertimas)

11      Galiausia Įstatymo Nr. 3037/2002 9 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „šio įstatymo nuostatos neturi poveikio nei Įstatymo Nr. 2206/1994, nei kitoms, su kazino susijusioms, nuostatoms“. (Neoficialus vertimas)

 Ikiteisminė procedūra

12      Gavusi skundus dėl nacionaliniu lygiu nustatyto draudimo įrengti ir eksploatuoti Graikijoje elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant pramoginius technikos žaidimus bei bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose arba privačiose vietose, išskyrus kazino, Komisija išnagrinėjo 2002 m. liepos 30 d. įsigaliojusį Įstatymą Nr. 3037/2002. Ji priėjo prie išvados, kad šis įstatymas nesuderinamas su Bendrijos teisės reikalavimais.

13      2002 m. spalio 18 d. ir 2003 m. liepos 11 d. pateikusi oficialius pranešimus ir sudariusi Graikijos Respublikai galimybę pateikti savo pastabas, 2004 m. kovo 30 d. Komisija priėmė pagrįstą nuomonę.

14      Kadangi Graikijos vyriausybės atsakymas į šią pagrįstą nuomonę Komisijos nepatenkino, ši, manydama, kad pažeidimas buvo tęsiamas, nusprendė pareikšti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

15      Komisija nurodo tris kaltinimus savo ieškiniui pagrįsti. Pirma, ji teigia, kad EB 28 ir 30 straipsniai draudžia Įstatymu Nr. 3037/2002 nustatytą elektrinių, elektromechaninių ir elektroninių žaidimų bendrą draudimą. Antra, ji remiasi šio įstatymo nesuderinamumu su Graikijos Respublikos įsipareigojimais pagal EB 43 ir 49 straipsnius. Trečia, Komisija kaltina šią valstybę narę nesilaikius Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatytos informacijos teikimo tvarkos.

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su EB 28 ir 30 straipsnių pažeidimu

 Šalių argumentai

16      Komisija teigia, kad nustatyti Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą įrengti bet kokius elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant pramoginius technikos žaidimus ir bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose arba privačiose vietose, išskyrus kazino, draudžia EB 28 straipsnis. Jos nuomone, šis įstatymas nepateisinamas tiek pagal EB 30 straipsnio nuostatas, tiek pagal Teisingumo Teismo pripažintus privalomuosius bendrojo intereso reikalavimus ir, be to, yra neproporcingas atsižvelgiant į viešojo intereso apsaugos tikslą.

17      Ji teigia, kad Graikijos valdžios institucijos nenurodė aiškaus ryšio tarp šio draudimo ir šių institucijų siekiamos išspręsti problemos, nes analizuoja tik azartinių žaidimų aparatų nekontroliuojamo naudojimo neigiamas pasekmes. Šiomis aplinkybėmis Komisija nurodo, kad įmanoma įgyvendinti kitas kontrolės formas, pavyzdžiui, įrengti specialias apsaugos sistemas techninių ar pramoginių žaidimų aparatuose, kad būtų neįmanoma juos paversti azartiniais žaidimais.

18      Graikijos Respublika pripažįsta, kad Įstatymas Nr. 3037/2002 gali sudaryti kliūčių Bendrijos vidaus prekybai elektriniais, elektromechaniniais bei elektroniniais žaidimais ir dėl to kelti pavojų EB 28 straipsnyje įtvirtintam laisvo prekių judėjimo principui.

19      Vis dėlto ji teigia dar per ikiteisminę procedūrą nurodžiusi, kad toks bendras draudimas, lygiai taip pat taikomas tiek Graikijos, tiek užsienio ūkio subjektams, buvo pripažintas būtinu ir pateisinamu atsižvelgiant, pirma, į visuomenės dorovės apsaugos ir viešosios tvarkos užtikrinimo sumetimus, numatytus EB 30 straipsnyje, ir, antra, į vartotojų apsaugos ir socialinės tvarkos palaikymo sumetimus, Teisingumo Teismo praktikoje pripažintus privalomaisiais bendrojo intereso reikalavimais.

20      Graikijos Respublika ypač teigia, kad dėl technologijų raidos Įstatyme Nr. 3037/2002 numatyti žaidimai yra lengvai paverčiami azartiniais žaidimais, kuriuos žaisti ne kazino vis dar yra neteisėta Graikijoje, ir kad tapo neįmanoma situaciją sukontroliuoti, dėl to atsirado rimtų socialinių problemų, pavyzdžiui, žaidėjų priklausomybė, didelių ekonominių išteklių iššvaistymas, lengvas ir neteisėtas su eksploatacija, diegimu ir prekyba elektroniniais žaidimais susijusių asmenų praturtėjimas, žaidėjų didelių pinigų sumų ir didelių mokestinių pajamų netekimas.

21      Triplike ši valstybė narė teigia, kad konkrečios mažiau ribojančios priemonės, kurios, jos teigimu, buvo įgyvendintos laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2000 m., t. y. prieš Įstatymu Nr. 3037/2002 visiškai uždraudžiant elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, buvo pripažintos nepakankamomis, kad veiksmingai išspręstų šių žaidimų keliamas problemas, susijusias su žmogaus potraukiu azartiniams žaidimams.

 Teisingumo Teismo vertinimas

22      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad skaitant Įstatymo Nr. 3037/2002 1 straipsnio nuostatas kartu su 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis matyti, jog šiuo įstatymu nustatytas draudimas netaikomas 1 straipsnio e punkte paminėtiems pramoginiams technikos žaidimams. Todėl juos reikia pašalinti iš šio ieškinio dalyko.

23      Dėl pirmojo Komisijos kaltinimo reikia priminti, kad „prekėmis“ reikia laikyti gaminius, kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys gali būti komercinių sandorių objektu (1968 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 7/68, Rink. p. 617, 626, ir 1999 m. spalio 21 d. Sprendimo Jägerskiöld, C‑97/98, Rink. p. I‑7319, 30 punktas).

24      Kadangi šiuo atžvilgiu elektriniai, elektromechaniniai ir elektroniniai žaidimai, įskaitant kompiuterinius žaidimus, patys turi komercinę vertę ir gali būti komercinių sandorių objektu, importuojami ir už užmokestį pateikiami vartotojams, jie tenkina minėtus kriterijus ir yra prekės EB sutarties prasme.

25      Taip pat svarbu priminti, kad laisvas prekių judėjimas yra vienas iš pagrindinių Sutarties principų (1997 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑265/95, Rink. p. I‑6959, 24 punktas ir 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger, C‑112/00, Rink. p. I‑5659, 51 punktas), kuris pasireiškia EB 28 straipsnyje įtvirtintu kiekybinių importo apribojimų ir visų lygiaverčio poveikio priemonių draudimu valstybių narių tarpusavio prekyboje.

26      Nesant Bendrijos lygiu suderintų standartų žaidimų srityje, laisvą jų judėjimą užtikrina EB 28 ir 30 straipsniai.

27      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Bendrijos vidaus prekybą, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams (žr. 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑41/02, Rink. p. I‑11375, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28      Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad toks nacionalinės teisės aktas kaip Įstatymas Nr. 3037/2002 yra priemonė, savo poveikiu lygiavertė kiekybiniams apribojimams EB 28 straipsnio prasme, net jei šis įstatymas nedraudžia atitinkamų gaminių importo ir išleidimo į rinką.

29      Iš tiesų, pirma, minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas įrengti bet kokius elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose ar privačiose vietose, išskyrus kazino, už kurio pažeidimą šio įstatymo 4 ir 5 straipsniuose numatytos baudžiamosios ir administracinės teisės sankcijos, nuo šio įstatymo įsigaliojimo datos, t. y. 2002 m. liepos 30 d., gali sumažinti tokių žaidimų importo iš kitų valstybių narių apimtis.

30      Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad tokių žaidimo aparatų, kokie paminėti pirmesniame punkte, importas, siekiant juos įrengti viešose ar privačiose vietose Graikijoje, išskyrus kazino, nutrūko įvedus šį draudimą, nors šie aparatai yra teisėtai gaminami ir pateikiami vartotojams kitose valstybėse narėse.

31      Tačiau Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktas, kuris apriboja laisvą prekių judėjimą, nebūtinai yra draudžiamas Bendrijos teisės, jeigu jis gali būti pateisintas vienu iš EB 30 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotų privalomųjų reikalavimų (žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Schwarz, C‑366/04, Rink. p. I‑10139, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

32      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Graikijos Respublika mano, jog dėl Įstatymo Nr. 3037/2002 aiškinamajame rašte nurodytų priežasčių bendras draudimas įrengti bet kokius elektrinius, elektromechaninius ar elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, buvo būtinas siekiant apsaugoti visuomenės dorovę ir užtikrinti viešąją tvarką bei saugumą. Ji ypač teigia, kad dėl technologijų raidos šie žaidimai lengvai paverčiami azartiniais žaidimais, bei pabrėžia, kad tapo neįmanoma situaciją sukontroliuoti, dėl to atsirado rimtų socialinių problemų, išvardytų šio sprendimo 20 punkte.

33      Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog šie sumetimai, kurie turi būti nagrinėjami kartu, susiję su paslaugos gavėjų ir, bendriau paėmus, vartotojų bei socialinės tvarkos apsauga, t. y. tikslais, kurie jau buvo pripažinti galinčiais būti laikomi privalomaisiais bendrojo intereso reikalavimais (žr. šiuo klausimu 1994 m. kovo 24 d. Sprendimo Schindler, C‑275/92, Rink. p. I‑1039, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Läärä ir kt., C‑124/97, Rink. p. I‑6067, 33 punktą).

34      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad, atsižvelgiant į EB 28 straipsnį bei sociokultūrinius ypatumus, šie sumetimai pateisina apribojimus, galinčius būti net loterijų ir kitų lošimų iš pinigų uždraudimu valstybės narės teritorijoje (žr. šiuo atžvilgiu minėto sprendimo Schindler 59 punktą).

35      Iš tiesų minėtuose sprendimuose Schindler bei Läärä ir kt. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad dorovės, religijos ar kultūros sumetimai, kuriuos visose valstybėse narėse iššaukia loterijos ir kiti lošimai iš pinigų, – nacionalinės teisės aktų leidėjams gali leisti apriboti arba net uždrausti lošimus iš pinigų, taip išvengiant, kad jie būtų individualių pajamų šaltinis. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į iš loterijų galimų gauti sumų dydį ir žaidėjų galimų laimėjimų dydį, visų pirma organizuojant jas stambiu mastu, loterijos kelia didelę nusikaltimų ir sukčiavimo riziką. Be to, jos skatina išlaidauti, o tai gali turėti žalingų individualių ir socialinių pasekmių (minėto sprendimo Schindler 60 punktas ir minėto sprendimo Läärä ir kt. 13 punktas).

36      Vis dėlto ši byla skiriasi nuo dviejų bylų, kuriose priimti minėti sprendimai Schindler bei Läärä ir kt., nes neginčijama, kad ši byla susijusi su elektriniais, elektromechaniniais ir elektroniniais žaidimais, kurių požymiai nepanašūs į minėtose bylose nagrinėtų žaidimų požymius. Iš tiesų Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalimi draudžiami žaidimai nėra azartiniai, nes jų tikslas nėra tikimybė laimėti pinigų (žr. a contrario minėto sprendimo Läärä ir kt. 17 punktą).

37      Darytina išvada, jog kadangi elektrinių, elektromechaninių ir elektroninių žaidimų negalima laikyti azartiniais žaidimais, priešingai nei mano Graikijos Respublika, negalima teigti, kad su azartiniais žaidimais susijusiuose minėtuose sprendimuose Schindler bei Läärä ir kt. Teisingumo Teismo patvirtintas aiškinimas perkeltinas elektriniams, elektromechaniniams ir elektroniniams žaidimams.

38      Nors šios teismo praktikos negalima perkelti šiam atvejui, privalomieji bendrojo intereso reikalavimai, kuriais remiasi Graikijos Respublika, gali pateisinti laisvo prekių judėjimo apribojimą. Tačiau dar būtina, kad nagrinėjama nacionalinė priemonė būtų proporcinga siekiamiems tikslams.

39      Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Graikijos Respublika neįrodė, jog ėmėsi visų techninių ir organizacinių priemonių, kad pasiektų šios valstybės narės siekiamo tikslo Bendrijos vidaus prekybą mažiau ribojančiomis priemonėmis.

40      Iš tikrųjų Graikijos valdžios institucijos galėjo ne tik imtis kitų tinkamesnių ir mažiau laisvą prekių judėjimą ribojančių priemonių, kaip kad Komisija siūlė per ikiteisminę procedūrą, bet ir užtikrinti jų tinkamą bei veiksmingą taikymą ir (arba) jų vykdymą, kad tikslas būtų pasiektas.

41      Darytina išvada, kad Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas įrengti Graikijoje bet kokius elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose ir privačiose vietose, išskyrus kazino, yra neproporcinga priemonė atsižvelgiant į siekiamus tikslus.

42      Taigi Įstatymas Nr. 3037/2002 yra nesuderinamas su EB 28 straipsniu.

43      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, pirmąjį Komisijos ieškinio kaltinimą reikia laikyti pagrįstu.

 Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimu

Šalių argumentai

44      Komisija teigia, kad Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnis draudžia kitose valstybėse narėse įsteigtiems ūkio subjektams teikti savo paslaugas, susijusias su žaidimo aparatų pateikimu ir tiekimu į Graikijos rinką, nesvarbu, ar jie nori įsisteigti Graikijoje, ar paprasčiausiai joje teikti paslaugas iš įsteigimo valstybės narės. Kadangi tokių nuostatų būtinumas ir proporcingumas nepakankamai pagrįstas, jas draudžia EB 43 ir 49 straipsniai.

45      Šiomis aplinkybėmis Komisija mano, kad Graikijos valdžios institucijos turėjo teikti prioritetą tikslingesnėms konkrečioms priemonėms, ribojančioms pramoginių žaidimų pavertimą azartiniais žaidimais arba užkertančioms jam kelią. Jos teigimu, tokios priemonės forma galėjo būti, pavyzdžiui, tikslingesnis draudimas, griežtesnė ir konkretesnė kontrolė ir (arba) griežtesnės bei veiksmingesnės sankcijos. Ji papildo, kad šios priemonės nebūtinai turėjo būti bendras draudimas, paveikiantis kitas ekonominės veiklos sritis, nesusijusias su azartiniais žaidimais.

46      Graikijos Respublika teigia, kad pasiūlytosios priemonės yra nepakankamos, ir mano, kad radikalesnės priemonės, kurios buvo taikomos, atitiko privalomuosius bendrojo intereso reikalavimus siekiant numatyto tikslo ir buvo vienintelė veiksminga priemonė iškilusiai rimtai socialinei problemai išspręsti. Siekdama atmesti antrąjį kaltinimą ji nurodo argumentus, iš esmės identiškus tiems, kuriais ji rėmėsi ginčydama Komisijos kaltinimą dėl laisvo prekių judėjimo ribojimo.

 Teisingumo Teismo vertinimas

47      Pirmiausia reikia priminti, kad jei nėra Bendrijos lygiu suderintų standartų žaidimų srityje, valstybės narės iš principo išlieka kompetentingos nustatyti veiklos vykdymo šiame sektoriuje sąlygas. Tai nepaneigia to, kad įgyvendindamos savo kompetenciją jos privalo gerbti Sutartimi garantuojamas pagrindines laisves (žr. šiuo atžvilgiu 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Corsten, C‑58/98, Rink. p. I‑7919, 31 punktą ir 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑514/03, Rink. p. I-963, 23 punktą).

48      Pagal Teisingumo Teismo praktiką, EB 43 ir 49 straipsniai įpareigoja panaikinti įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas apribojimus, o tokiais apribojimais turi būti laikomos visos priemonės, kurios šių laisvių įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų (žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑439/99, Rink. p. I‑305, 22 punktą ir 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C‑451/03, Rink. p. I–2941, 31 punktą).

49      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nacionalinės priemonės, ribojančios naudojimąsi Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, gali būti pateisinamos tik jeigu jos atitinka keturias sąlygas: taikomos nediskriminuojamai, tenkina privalomuosius bendrojo intereso reikalavimus, yra tinkamos numatyto tikslo pasiekimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Haim, C‑424/97, Rink. p. I‑5123, 57 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

50      Šiuo atžvilgiu iš Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad to paties įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatydamas baudžiamosios ir administracinės teisės sankcijas už pažeidimus, jis draudžia Graikijoje eksploatuoti elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, visose viešose ir privačiose vietose, išskyrus kazino. Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos interneto paslaugų teikimo įstaigose esantiems kompiuteriams, o pagal jo 3 straipsnį draudžiama žaisti žaidimus naudojant šiuos kompiuterius.

51      Įsisteigimo laisvės atveju toks nacionalinės teisės aktas gali apsunkinti ir netgi visiškai užkirsti kelią kitų valstybių narių ūkio subjektams pasinaudoti savo teise įsisteigti Graikijoje siekiant teikti nagrinėjamas paslaugas.

52      Tokiomis aplinkybėmis toks draudimas yra įsisteigimo laisvės ribojimas.

53      Laisvės teikti paslaugas atžvilgiu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, pirma, kad žaidimo aparatų eksploatacija, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra atskiriama, ar neatskiriama nuo veiklos, susijusios su tokių aparatų gamyba, importu ir platinimu, turi būti kvalifikuojama kaip paslaugų teikimas Sutarties nuostatų prasme ir, antra, kad nacionalinės teisės aktas, leidžiantis eksploatuoti ir žaisti tik kazino patalpose, yra laisvės teikti paslaugas ribojimas (šiuo atžvilgiu žr. 2003 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Anomar ir kt., C‑6/01, Rink. p. I‑8621, 56 ir 75 punktus).

54      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, ypač dėl informacinės visuomenės paslaugų, kad EB 49 straipsnis taikomas paslaugoms, kurias vienoje valstybėje narėje įsteigtas paslaugų teikėjas internetu (taigi – nepersikeldamas) teikia kitoje valstybėje narėje įsteigtiems paslaugų gavėjams, nes bet koks jo veiklos ribojimas yra laisvės teikti paslaugas ribojimas (2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Gambelli ir kt., C‑243/01, Rink. p. I‑13031, 54 punktas).

55      Vadovaujantis tais pačiais motyvais, kaip ir paminėtieji šio sprendimo 36–41 punktuose, Graikijos Respublikos argumentus, kuriais ji remiasi siekdama pateisinti įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ribojimus, reikia atmesti.

56      Iš to darytina išvada, kad Įstatymą Nr. 3037/2002 draudžia ir EB 43 bei 49 straipsniai.

57      Tokiomis aplinkybėmis reikia laikyti, kad antrasis Komisijos ieškinio kaltinimas yra pagrįstas.

 Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 98/34 pažeidimu

 Šalių argumentai

58      Komisija kaltina Graikijos Respubliką, kad, rengdama Įstatymą Nr. 3037/2002, kurio 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnyje pateikiami su gaminiais susiję techniniai reglamentai Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punkto prasme, ši nepateikusi šio įstatymo projekto pažeisdama šios direktyvos, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, 8 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos reikalavimus.

59      Atsiliepime į ieškinį ši valstybė narė pripažįsta, kad panašu, jog Graikijos valdžios institucijos nesilaikė informacijos teikimo tvarkos rengdamos Įstatymu Nr. 3037/2002 turėjusiu tapti projektą, ir nurodo, kad šis pažeidimas buvo padarytas per klaidą, o ne sąmoningai. Jos teigimu, šis pažeidimas atsirado dėl skubaus poreikio greitai ir nedelsiant spręsti socialinę problemą, taip išsaugant viešąją tvarką.

 Teisingumo Teismo vertinimas

60      Reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog tokios nuostatos kaip Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes nares nedelsiant pateikti Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą (2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑500/03, Rink. p. I‑0000, 39 punktas, o šiai direktyvai analogiškų nuostatų atžvilgiu – 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑139/92, Rink. p. I‑4707, 3 punktas bei 1996 m. sausio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑273/94, Rink. p. I‑31, 15 punktas).

61      Tokios priemonės, kokios numatytos Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnyje, kiek jos draudžia eksploatuoti bet kokius elektrinius, elektromechaninius ir elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose ir privačiose vietose, išskyrus kazino, ir žaisti žaidimus interneto paslaugų teikimo įmonėse esančiais kompiuteriais bei reikalauja gauti specialų leidimą tokių įmonių veiklai vykdyti, turi būti kvalifikuojamos kaip techniniai reglamentai Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punkto prasme (žr. šiuo atžvilgiu 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimą Lindberg, C‑267/03, Rink. p. I‑3247).

62      Tokiomis aplinkybėmis Graikijos Respublika privalėjo pateikti tokių techninių reglamentų projektą taikydama Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą (žr. ypač minėto sprendimo Komisija prieš Portugaliją 40 punktą).

63      Tačiau šioje byloje neginčijama, kad toks pateikimas nebuvo atliktas.

64      Šio įpareigojimo negali paneigti poreikis priimti Įstatymą Nr. 3037/2002 skubos tvarka, kad greitai ir nedelsiant būtų išspręsta dėl elektrinių, elektromechaninių bei elektroninių žaidimų eksploatacijos atsiradusi socialinė problema, taip išsaugant viešąją tvarką.

65      Iš tiesų Graikijos Respublika negali remtis Direktyvos 98/34 9 straipsnio 7 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi, nes neginčijama, kad šio įstatymo priėmimo dieną Graikijoje nebuvo šia nuostata numatytos padėties.

66      Todėl reikia konstatuoti, kad priėmusi Įstatymą Nr. 3037/2002, prieš tai jo projekto nepateikusi Komisijai, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą.

67      Todėl trečiasis Komisijos ieškinyje nurodytas kaltinimas taip pat yra pagrįstas.

68      Iš viso to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnyje įtvirtinusi draudimą, kurį pažeidus to paties įstatymo 4 ir 5 straipsniuose numatytos baudžiamosios ir administracinės teisės sankcijos, įrengti ir eksploatuoti bet kokius elektrinius, elektromechaninius bei elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose arba privačiose vietose, išskyrus kazino, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28, 43 ir 49 straipsnius bei Direktyvos 98/34 8 straipsnį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

69      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Graikijos Respublika pralaimėjo bylą, ši turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Įstatymo Nr. 3037/2002 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnyje įtvirtinusi draudimą, kurį pažeidus to paties įstatymo 4 ir 5 straipsniuose numatytos baudžiamosios ir administracinės teisės sankcijos, įrengti ir eksploatuoti bet kokius elektrinius, elektromechaninius bei elektroninius žaidimus, įskaitant bet kokius kompiuterinius žaidimus, visose viešose arba privačiose vietose, išskyrus kazino, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28, 43 ir 49 straipsnius bei 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, su pakeitimais, padarytais 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB, 8 straipsnį.

2.      Priteisti iš Graikijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: graikų.