1

Savo apeliaciniu skundu Švedijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2004 m. lapkričio 30 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds prieš Komisiją (T-168/02, Rink. p. II-4135, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo pastarasis atmetė IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds gGmbH (toliau – IFAW) pateiktą ieškinį, kuriuo siekta, jog būtų panaikintas 2002 m. kovo 26 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimas (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo IFAW nesuteikta galimybė susipažinti su tam tikrais dokumentais, Komisijos gautais vykstant procedūrai, kurios pabaigoje ši institucija priėmė palankią nuomonę dėl pramonės projekto vykdymo vietovėje, saugomoje pagal 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, p. 7, toliau – Buveinių direktyva).

2

EB 255 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais.

2.   Bendruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius šią teisę susipažinti su dokumentais, per dvejus metus nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo 251 straipsnyje nurodyta tvarka nustato Taryba.“

3

Prie Amsterdamo sutarties Baigiamojo akto pridėtoje Deklaracijoje Nr. 35 (toliau – Deklaracija Nr. 35), susijusioje su (EB) sutarties 225 straipsnio 1 dalimi, nustatyta:

„Konferencija sutinka, kad (EB) sutarties (255) straipsnio 1 dalyje nurodyti principai ir sąlygos leistų valstybei narei prašyti Komisijos ar Tarybos be išankstinio šios valstybės narės sutikimo neperduoti jos dokumentų trečiosioms šalims.“

4

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43) antroje–ketvirtoje, dešimtoje ir penkioliktoje konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

5

Reglamento Nr. 1049/2001 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šio reglamento tikslas yra:

<…>“

6

To paties reglamento 2 straipsnio „Naudos gavėjai ir taikymo sritis“ 3 ir 5 dalyse nustatyta:

„3.   Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.

<…>

5.   Slapto pobūdžio, kaip apibūdinta 9 straipsnio 1 dalyje, dokumentams yra taikoma speciali tame straipsnyje numatyta procedūra.“

7

Remiantis šio reglamento 3 straipsnio b punktu šiame reglamente „trečioji šalis“ – tai „bet kuris fizinis ar juridinis asmuo arba kitas subjektas, nepriklausantis atitinkamai institucijai, įskaitant valstybes nares, kitas Bendrijos arba ne Bendrijos institucijas ir įstaigas bei trečiąsias šalis“.

8

Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje „Išimtys“ nustatyta:

„1.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

2.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

3.   Galimybė susipažinti su institucijos parengtais dokumentais, skirtais vidaus naudojimui, arba su institucijoje gautais dokumentais, susijusiais su tokiu klausimu, dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

Galimybė susipažinti su dokumentu, kuriame pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, esanti svarstymų ir preliminarių konsultacijų minimos institucijos viduje dalimi, nesuteikiama netgi po to, kai sprendimas jau yra priimtas, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

4.   Kalbant apie trečiųjų šalių dokumentus, institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta šio straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.

5.   Valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.

<…>

7.   Šio straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. Išimtys gali galioti ne ilgiau kaip 30 metų. Kalbant apie dokumentus, kuriems išimtys galioja dėl privatumo ar komercinių interesų, taip pat slapto pobūdžio dokumentų atveju išimtys, jei reikia, gali būti taikomos ir pasibaigus šiam laikotarpiui.“

9

Minėto reglamento 5 straipsnyje „Dokumentai valstybėse narėse“ nustatyta:

„Jei valstybė narė gauna paraišką dėl jos turimo dokumento iš dokumentą parengusios institucijos, ta valstybė narė, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas, konsultuojasi su minima institucija, kad galėtų priimti sprendimą, kuris nekliudytų siekti šio reglamento tikslų.

Arba valstybė narė gali nukreipti paraišką į tą instituciją.“

10

Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnyje, susijusiame su slapto pobūdžio dokumentams taikoma tvarka, nustatyta:

„1.   Slapto pobūdžio dokumentais yra laikomi iš institucijų arba jų įsteigtų agentūrų, iš valstybių narių, trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų kilę dokumentai, kurie, priklausomai nuo atitinkamos institucijos taisyklių, klasifikuojami kaip „TRÈS SECRET/TOP SECRET“ (YPATINGAI SLAPTI), „SECRET“ (SLAPTI) arba „CONFIDENTIEL“ (KONFIDENCIALŪS), ir kurie gina esminius Europos Sąjungos arba vienos ar daugiau valstybių narių interesus 4 straipsnio 1 dalies a punkte minimose srityse, ypač susijusius su visuomenės saugumu, gynyba ir kariniais reikalais.

2.   Paraiškas dėl galimybės susipažinti su slapto pobūdžio dokumentais 7 ir 8 straipsniuose numatyta tvarka gali tvarkyti tiktai tie asmenys, kurie turi teisę susipažinti su tais dokumentais. Šie asmenys, nepažeisdami 11 straipsnio 2 dalies, taip pat sprendžia, kurios su slapto pobūdžio dokumentais susijusios nuorodos turi būti pateikiamos viešajame registre.

3.   Slapto pobūdžio dokumentai registruojami registre ir išduodami tiktai esant dokumento rengėjo sutikimui.

<…>“

11

Gavusi Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalies antrąja pastraipa pagrįstą Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą, Komisija 2000 m. balandžio 19 d. priėmė palankią nuomonę dėl pramoninio projekto vykdymo Mühlenberger Loch vietovėje, saugomoje pagal minėtą direktyvą. Šiuo projektu buvo numatyta išplėsti Daimler Chrystler Aerospace Airbus GmbH gamyklą ir dalį Elbės estuarijos panaudoti nutūpimo takui prailginti.

12

2001 m. gruodžio 20 d. Komisijai skirtu laišku IFAW, kuri yra nevyriausybinė organizacija, veikianti gyvūnų gerovės ir gamtos apsaugos srityje, pateikė paraišką dėl galimybės susipažinti su tam tikrais dokumentais, kuriuos ši institucija gavo nagrinėdama minėtą pramoninį projektą, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Hamburgo miesto bei Vokietijos kanclerio korespondencija.

13

2002 m. sausio 24 d. laišku nurodžiusi IFAW, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, ji manė turinti gauti atitinkamos valstybės narės sutikimą prieš atskleisdama aptariamus dokumentus, 2002 m. vasario 12 d. Komisija gavo Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą neatskleisti šių dokumentų.

14

Manydama, kad ši 4 straipsnio 5 dalis draudė tokiomis aplinkybėmis atskleisti aptariamus dokumentus, Komisija 2002 m. kovo 26 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo IFAW paraiška buvo atmesta.

15

2002 m. birželio 4 d. IFAW pateikė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai ieškinį siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Grįsdama savo ieškinį ji nurodė du pagrindus, susijusius atitinkamai su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti pažeidimu. Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

16

Kalbant apie pirmąjį ieškinio pagrindą, pažymėtina, jog Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamame sprendime Komisija teisingai manė, jog kai valstybė narė remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi ir prašo institucijos neatskleisti iš šios valstybės kilusio dokumento, toks prašymas yra nurodymas neatskleisti, kuriam ši institucija turi paklusti, ir atitinkamai valstybei narei nebūtina motyvuoti savo prašymo, o institucijai – nagrinėti, ar tas neatskleidimas pagrįstas.

17

Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 57–62 punktuose Pirmosios instancijos teismas konkrečiai nusprendė:

18

Dėl antrojo ieškinio pagrindo Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad kiek ginčijamame sprendime remiamasi Vokietijos Federacinės Respublikos prašymu neatskleisti dokumentų ir nurodyta, kad toks prašymas įpareigoja instituciją, kuriai jis skirtas, šis sprendimas yra pakankamai aiškus, kad IFAW suprastų, kodėl jai nebuvo suteikta galimybė susipažinti su dokumentais, o Pirmosios instancijos teismas galėtų vykdyti savo kontrolę.

19

Savo apeliaciniu skundu, kurį grįsdama ji nurodo vienintelį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio pažeidimu, Švedijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir pačiam priimti sprendimą dėl ieškinio panaikinant ginčijamą sprendimą.

20

2005 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Ispanijos Karalystei ir Suomijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti atitinkamai Komisijos ir Švedijos Karalystės reikalavimus.

21

Danijos Karalystė, Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika ir IFAW reikalauja apeliacinį skundą patenkinti.

22

Ispanijos Karalystė, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Komisija reikalauja apeliacinį skundą atmesti.

23

Švedijos Karalystės teigimu, Pirmosios instancijos teismas neteisingai manė, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis leidžia valstybei narei absoliučiai ir nemotyvuojant vetuoti iš jos kilusių dokumentų, kuriuos turi institucija, atskleidimą.

24

Toks aiškinimas iš naujo įvestų „rengėjo taisyklę“, kurios Bendrijos teisės aktų leidėjas vis dėlto atsisakė priimdamas šį reglamentą, ir pažeistų pastarojo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą principą, kad tik dokumentus turinti institucija vertina, ar galima suteikti galimybę su jais susipažinti.

25

Skirtingai nuo Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 5 dalies ir 9 straipsnio, susijusių su slapto pobūdžio dokumentais, jo 4 straipsnio 5 dalis nepasižymi aiškumu, privalomu bet kokiai pagrindinių teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, principų išimčiai.

26

Ši 4 straipsnio 5 dalis nustato procedūrinę normą, suteikiančią valstybėms narėms teisę, kad su jomis būtų konsultuojamasi, ir pateikti motyvuotą prašymą neatskleisti atsižvelgiant į to paties straipsnio 1–3 dalyse nustatytas esmines išimtis.

27

Švedijos teigimu, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 57 punkte taip pat klaidingai pripažino, jog taip tariamai valstybėms narėms suteiktą veto teisę pateisina tai, jog Reglamentu Nr. 1049/2001 nesiekiama pakeisti nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių galimybę susipažinti su dokumentais. Iš tikrųjų konkrečių teisės aktų taikymas priklauso ne nuo dokumento kilmės, bet nuo institucijos, kurios prašoma suteikti galimybę susipažinti su dokumentais. Šiuo atžvilgiu jokia šio reglamento nuostata nenurodo, kad nacionalinė teisė gali reglamentuoti Bendrijos institucijai pateiktą paraišką leisti susipažinti su dokumentais ir pastarosios pagal šį reglamentą priimtas sprendimas teisiškai neturėtų jokios įtakos teisei, kuri taikoma paraiškai dėl galimybės susipažinti su tuo pačiu dokumentu, pateiktai valstybės narės institucijai.

28

Visiškai pritardama Švedijos Karalystės argumentams IFAW visų pirma priduria, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte padarė teisės klaidą, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį kvalifikuodamas ne kaip išimtį, bet kaip lex specialis ir dėl to pasirinkdamas platų, o ne siaurą šios nuostatos aiškinimą.

29

Antra, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą nuorodą į lojalaus bendradarbiavimo principą ir į tai, kad jo 5 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatoma, jog valstybės narės, turinčios institucijos parengtą dokumentą, turi teisę, pasikonsultavusios su atitinkama institucija, nuspręsti, ar galima dokumentą atskleisti, šio reglamento 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad užtikrintų pusiausvyrą tarp valstybių narių ir institucijų. Todėl pastarosios taip pat privalo turėti teisę spręsti dėl prašymų atskleisti iš valstybės narės kilusius dokumentus.

30

Trečia, skundžiamo sprendimo 61 punkte nuspręsdamas, kad dėl valstybės narės pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį pateikto prašymo šis reglamentas tampa netaikytinas, o taikoma nacionalinė teisė, Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino minėto reglamento, kuris taip pat apima institucijos turimus dokumentus, taikymo sritį.

31

Ketvirta, Deklaracija Nr. 35 neturi norminės galios. Kadangi savo turiniu ji nesiskiria nuo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies teksto, šia deklaracija negalima remtis aiškinant pastarąją nuostatą.

32

Nyderlandų vyriausybės teigimu, kadangi Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiama visuomenei suteikti kuo platesnę teisę susipažinti su dokumentais, šio reglamento 4 straipsnio 5 dalies formuluotė, kurioje daroma nuoroda į valstybės narės „prašymą“, ir aplinkybė, kad ši dalis eina po to paties straipsnio 4 dalies, kurioje įtvirtinama procedūrinė taisyklė, patvirtina, kad ši 5 dalis neįtvirtina išimties motyvo, papildančio išvardytuosius šio straipsnio 1–3 dalyse.

33

Danijos Karalystė teigia, kad 4 straipsnio 5 dalies, t. y. nuostatos, kurios formuluotė, kaip ir Deklaracijos Nr. 35, yra sąmoningai dviprasmiška, įtraukimas į Reglamentą Nr. 1049/2001 yra politinio kompromiso tarp įvairių Bendrijos teisės aktų leidybos proceso dalyvių rezultatas. Iš tikrųjų, nors Komisija siekė, jog iš valstybių narių kilusiems dokumentams būtų taikoma nacionalinė teisė, o Parlamentas manė, jog tokius dokumentus turi reglamentuoti Bendrijos teisė, valstybių narių nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė.

34

Todėl Bendrijos teismas, kuriam teisės aktų leidėjas sąmoningai paliko spręsti šį klausimą, nepaisydamas minėto 4 straipsnio 5 dalies teksto dviprasmiškumo, turėtų remtis aiškinimu, leidžiančiu geriau atsižvelgti į teisės aktus, tarp kurių yra ir ši nuostata, ir į Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiamus tikslus bei bendruosius principus, visų pirma proporcingumo, motyvavimo bei teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

35

Danijos Karalystės nuomone, tokie tikslai ir principai prieštarauja valstybėms narėms ir atitinkamai institucijai suteiktai diskrecinei veto teisei, todėl Bendrijos teismas privalo ir toliau turėti kompetenciją vertinti, atsižvelgdamas į valstybės narės nurodytas priežastis, ar dokumento neatskleidimas yra tikrai motyvuotas viešo, ar privataus intereso priežastimis. Tokias priežastis institucija turėtų sąžiningai įvertinti ir prireikus pranešti paraišką leisti susipažinti su dokumentais pateikusiam asmeniui.

36

Suomijos Respublika taip pat mano, kad valstybė narė, kuri prieštarauja dokumento atskleidimui, turėtų motyvuoti savo poziciją tam, kad leistų atitinkamai institucijai įsitikinti, jog nurodytos priežastys pateisina galimybės susipažinti su dokumentais nesuteikimą, ir motyvuoti galimą sprendimą taip, kad ji įvykdytų savo pareigą motyvuoti.

37

Tačiau Suomijos Respublika tvirtina, pirma, kad priežastys, kurias valstybė narė gali nurodyti prieštaraudama dokumento paskelbimui, neapsiriboja tomis, kurios išvardytos 4 straipsnio 1–3 dalyse, bet taip pat gali būti kildinamos iš nacionalinės teisės, kitų konkretesnių Bendrijos nuostatų dėl galimybės susipažinti su dokumentais arba tarptautinių sutarčių. Antra, kai tokias priežastis nurodo valstybė narė, atitinkama institucija negali savo šių priežasčių vertinimu pakeisti valstybės narės vertinimo ir dėl to atskleisti dokumentą, kurio paskelbimo prašoma.

38

Savo ruožtu Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi siekiama, kaip, be kita ko, matyti iš jo penkioliktos konstatuojamosios dalies ir šio reglamento dešimtoje konstatuojamojoje dalyje daromos nuorodos į Deklaraciją Nr. 35, išsaugoti valstybių narių teisės aktų ir politikos taikymą galimybės susipažinti su „nacionaliniais“ dokumentais srityje, atsižvelgiant, be kita ko, į Bendrijos suderinimo nebuvimą šioje srityje ir subsidiarumo principą.

39

Taigi šio 4 straipsnio 5 dalis nenustato papildomos išimties galimybės susipažinti su dokumentais srityje, o tik patvirtina, kad klausimą, ar iš valstybės narės kilęs dokumentas turi būti perduodamas, reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinę teisę. Bet koks atskleidimo, kuriam prieštarauja valstybė narė, atsisakymas turi būti vertinamas pagal taikytiną nacionalinę teisę ir jo atžvilgiu šios valstybės narės teismai turi galėti atlikti kontrolę.

40

Jungtinės Karalystės manymu, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies tekste esantis žodžių junginys „be jos išankstinio sutikimo“ prarastų bet kokią prasmę, jei skaitant šią nuostatą kiltų abejonė dėl to, kad šiuo atveju nustatyta pareiga tokį sutikimą gauti prieš bet kokį dokumento atskleidimą, o ne paprasta pareiga pasikonsultuoti su atitinkama valstybe nare. Kalbant apie žodžių junginį „gali prašyti“, jis visiškai nereiškia, kad institucija turi diskreciją, o tik parodo, kad tik valstybės narės kiekvienu atveju turi įvertinti galimybę pateikti tokį prašymą.

41

Reglamento Nr. 1049/2001 dešimta konstatuojamoji dalis ir joje esanti nuoroda į Deklaraciją Nr. 35 patvirtina, kad jo 4 straipsnio 5 dalimi siekiama atsižvelgti į tai, kad priimant EB 255 straipsnį valstybės narės reikalavo garantijų dėl iš jų kilusių dokumentų atskleidimo. Be to, Švedijos Karalystės pateikiamas aiškinimas prilygtų netiesioginiam nacionalinių taisyklių suderinimui, kuriam prieštarauja ir šio reglamento penkiolikta konstatuojamoji dalis, ir subsidiarumo principas.

42

Ispanijos Karalystė iš esmės pritaria Jungtinės Karalystės argumentams. Konkrečiai tariant, ji teigia, kad pats Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies tekstas parodo, jog valstybės narės, kuri pateikė prašymą remdamasi šia nuostata, sutikimas yra teisinis reikalavimas, kurį būtina įvykdyti prieš atskleidžiant atitinkamą dokumentą.

43

Kaip teisingai nurodė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte, pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį valstybių narių padėtis yra skirtinga nei kitų trečiųjų šalių, numatant, jog bet kuri valstybė narė, skirtingai nei pastarosios, gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.

44

Šiuo atžvilgiu tame pačiame 58 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nusprendė, jog šioje nuostatoje įtvirtintas reikalavimas gauti išankstinį valstybės narės sutikimą rizikuotų tapti nebegaliojančia norma, jei, nepaisant akivaizdaus atitinkamos valstybės narės prieštaravimo iš jos kilusio dokumento atskleidimui ir institucijai negavus šios valstybės narės sutikimo, ji vis dėlto turėtų teisę atskleisti atitinkamą dokumentą. Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad toks reikalavimas netektų bet kokio savo veiksmingumo, net prasmės, jeigu būtinybė gauti tokį „išankstinį sutikimą“ tam, kad būtų atskleistas šis dokumentas, galiausiai priklausytų nuo jį turinčios institucijos diskrecijos.

45

Kadangi teisiškai „sutikimas“ skiriasi nuo paprastos „nuomonės“, pati Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies formuluotė neleidžia jos aiškinti kaip suteikiančios valstybei narei, pasinaudojusiai minėta galimybe tik, teisę, kad institucija su ja konsultuotųsi prieš nuspręsdama, prireikus nepaisant aptariamos valstybės narės prieštaravimo, suteikti galimybę susipažinti su atitinkamu dokumentu.

46

Be to, reikia konstatuoti, jog tokią teisę, kad su jomis būtų konsultuojamasi, valstybės narės jau plačiai naudojasi pagal minėto reglamento 4 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta pareiga „konsultuotis su trečiąja šalimi“, kai nėra aišku, ar dokumentas turi būti atskleistas.

47

Tai, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje vartojama skirtinga terminija nei jo 9 straipsnio 3 dalyje, kurioje taip pat numatoma būtinybė gauti dokumentą parengusios institucijos sutikimą, neturi įtakos šio sprendimo 44 ir 45 punktuose pateikiamam aiškinimui. Iš tikrųjų, skirtingai nei šio 9 straipsnio 3 dalis, minėto straipsnio 5 dalis nenumato išankstinio valstybės narės sutikimo kaip besąlygiškos dokumento atskleidimo sąlygos, o galimą tokio sutikimo būtinybę sieja su ankstesniu atitinkamos valstybės narės ketinimo šiuo klausimu pasireiškimu. Tokiomis aplinkybėmis pasirinkta formuluotė „gali prašyti“ tik pabrėžia, jog šia nuostata valstybei narei suteikiama galimybė, kuria veiksmingai pasinaudojus konkrečiu atveju, išankstinis valstybės narės sutikimas tampa būtina būsimo atitinkamo dokumento atskleidimo sąlyga.

48

Taip pat negalima sutikti su argumentu, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į jo 5 straipsnio nuostatas, taip užtikrinant pusiausvyrą tarp valstybių narių turimų iš institucijų kilusių dokumentų ir iš valstybių narių kilusių dokumentų, kuriuos turi institucijos, traktavimo.

49

Iš tikrųjų pakanka konstatuoti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas labai skirtingais terminais pareiškė nuomonę dėl šių dviejų dokumentų kategorijų, Reglamento Nr. 1049/2001 5 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatydamas valstybių narių pareigą „konsultuotis“ su institucijomis, kai prašoma leisti susipažinti su iš jų kilusiu dokumentu.

50

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog jeigu valstybė narė pasinaudojo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi suteikiama galimybe prašyti, kad konkretus iš šios valstybės kilęs dokumentas nebūtų atskleistas be jos išankstinio sutikimo, tam, kad institucija galėtų šį dokumentą atskleisti, kaip tai teisingai nusprendė Pirmosios instancijos teismas, būtina gauti išankstinį tos valstybės narės sutikimą.

51

Tačiau skundžiamame sprendime padaryta teisės klaidų dėl tokio išankstinio sutikimo apimties.

52

Kaip, be kita ko, priminė Danijos Karalystė, iš EB 255 straipsnio 2 dalies matyti, jog apribojimai, reglamentuojantys to paties straipsnio 1 dalimi užtikrinamos teisės susipažinti su dokumentais įgyvendinimą ir kuriuos privalo nustatyti Taryba EB 251 straipsnyje nurodyta tvarka, turi būti nustatomi „visuomenės arba asmens interesais“.

53

Pakartojant šią Sutarties nuostatą, kurios įgyvendinimas ir užtikrinamas, Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiama, kaip matyti iš jo ketvirtos konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio a punkto, nustatyti visuomenės teisės susipažinti su dokumentais principus, sąlygas ir ribas, grindžiamas visuomenės arba asmens interesais, kad tokia teisė būtų kuo veiksmingesnė.

54

Be to, iš minėto reglamento antros ir trečios konstatuojamųjų dalių matyti, jog juo siekiama didesnio skaidrumo Bendrijos sprendimų priėmimo procese, nes toks skaidrumas, be kita ko, leidžia užtikrinti didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiui mastą demokratinėje sistemoje.

55

Taigi, kaip pabrėžiama Reglamento Nr. 1049/2001 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, būtent rūpestis padidinti skaidrumą Bendrijos sprendimų priėmimo procese paaiškina, kaip matyti ir iš šio reglamento 2 straipsnio 3 dalies, kad teisė susipažinti su Parlamento, Tarybos ir Komisijos turimais dokumentais apima ne tik šių institucijų parengtus dokumentus, bet ir tuos, kurie gauti iš trečiųjų šalių, tarp kurių ir valstybės narės, kaip tai aiškiai numatyta to paties reglamento 3 straipsnio b punkte.

56

Taip darydamas Bendrijos teisės aktų leidėjas, kaip teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 53 ir 54 punktuose, be kita ko, panaikino iki tol galiojusią rengėjo taisyklę. Kaip išplaukia iš 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimo 93/731/EB dėl galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos dokumentais (OL L 340, p. 43), 1994 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimo 94/90/EAPB, EB, Euratomas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Komisijos dokumentais (OL L 46, p. 58) ir 1997 m. liepos 10 d. Europos Parlamento sprendimo 97/632/EB, EAPB, Euratomas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento dokumentais (OL L 263, p. 27), tokia taisyklė reiškė, jog kai institucijos turimo dokumento rengėjas buvo fizinis ar juridinis asmuo, valstybė narė, kita Bendrijos institucija ar įstaiga arba kita nacionalinė ar tarptautinė organizacija, paraiška leisti susipažinti su dokumentu turėjo būti adresuojama tiesiogiai šio dokumento rengėjui.

57

Būtent Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalys, kuriose numatytos įvairios esminės išimtys, taip pat 2 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis, kurie numato specialią slapto pobūdžio dokumentams taikomą tvarką, nustato objektyvias visuomenės arba asmens interesų, galinčių pateisinti atsisakymą atskleisti institucijų turimus bei jų parengtus ar jų gautus dokumentus, pastaruoju atveju kilusius iš valstybių narių ar kitų trečiųjų šalių, ribas.

58

Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad aiškinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį kaip suteikiančią valstybei narei bendrą ir besąlygišką veto teisę visiškai laisvai ir nemotyvuojant savo sprendimo prieštarauti bet kokio Bendrijos institucijos turimo dokumento atskleidimui vien dėl to, kad šis dokumentas kilęs iš šios valstybės narės, yra nesuderinama su šio sprendimo 53–56 punktuose nurodytais tikslais.

59

Šiuo atžvilgiu reikia visų pirma pastebėti, kad toks Pirmosios instancijos teismo pateikiamas aiškinimas, kaip, be kita ko, tvirtina Švedijos Karalystė ir kaip savo išvados 44 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kelia pavojų, kad valstybių narių atžvilgiu bent iš dalies bus iš naujo nustatyta rengėjo taisyklė, kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas vis dėlto panaikino.

60

Nepaisant šios rengėjo taisyklės nustatymo iš naujo, šis aiškinimas, antra, keltų pavojų, pažeidžiant Reglamento Nr. 1049/2001 tikslus, kad sumažės, galbūt net smarkiai, skaidrumo laipsnis Bendrijos sprendimų priėmimo procese.

61

Iš tikrųjų kadangi, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje numatyti ne tik dokumentai, kurių „rengėjos“ yra valstybės narės arba kuriuos pastarosios „parengė“, ji potencialiai apima bet kurį iš valstybės narės „kilusį“ dokumentą, t. y. kaip teisingai teigia Komisija ir kaip per teismo posėdį sutarė IFAW bei šiame apeliaciniame procese dalyvaujančios valstybės narės, visus dokumentus, kuriuos valstybė narė perduoda institucijai, nesvarbu, kas būtų jų rengėjas. Nagrinėjamu atveju svarbus kriterijus yra dokumento kilmė ir tai, kad dokumentą perdavė jį turėjusi atitinkama valstybė narė.

62

Tačiau šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kaip tvirtino ir Švedijos Karalystė per teismo posėdį bei savo išvados 42 punkte pastebėjo generalinis advokatas, kad diskrecinės veto teisės valstybių narių naudai nustatymas šiomis aplinkybėmis galėtų pašalinti iš Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatų ypač svarbią dokumentų kategoriją, kurie galėtų būti Bendrijos sprendimų priėmimo proceso pagrindas, ir padaryti jį aiškesnį.

63

Iš tikrųjų, kaip be kita ko, akcentavo IFAW, ir kaip Tarybos narės, ir kaip Tarybos ir Komisijos įsteigtų komitetų narės, valstybės narės yra svarbus informacijos bei dokumentų, skirtų prisidėti prie Bendrijos sprendimų priėmimo proceso, šaltinis.

64

Iš to išplaukia, kad visuomenės teisė tam tikra prasme galėtų būti pažeista be jokios objektyvios priežasties. Taip šios teisės veiksmingumas stipriai sumažėtų (pagal analogiją žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Taryba prieš Hautala, C-353/99 P, Rink. p. I-9565, 26 punktą).

65

Trečia, Reglamente Nr. 1049/2001 niekas neleidžia patvirtinti Pirmosios instancijos teismo teiginio, jog remdamasis šio reglamento 4 straipsnio 5 dalimi Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino nustatyti kolizinę normą tam, kad būtų apsaugotas nacionalinės teisės taikymas ar net, kaip teigė Komisija, valstybių narių politika galimybės susipažinti su iš pastarųjų kilusiais dokumentais srityje, pašalinant konkrečias šio reglamento tuo klausimu nustatytas taisykles.

66

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiamus tikslus, visų pirma jo dešimtoje konstatuojamojoje dalyje primintą faktą, kad visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu, ir į tai, jog šiuo reglamentu, kaip numatyta jo ketvirtoje konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnyje, siekiama visuomenei suteikti kuo platesnę teisę susipažinti su dokumentais, šio reglamento 4 straipsnyje numatytos išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (šiuo klausimu dėl prieš Reglamentą Nr. 1049/2001 galiojusių teisės aktų žr. 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, C-174/98 P ir C-189/98 P, Rink. p. I-1, 27 punktą ir minėto sprendimo Taryba prieš Hautala, 24 ir 25 punktus; kalbant apie Reglamentą Nr. 1049/2001, žr. 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison prieš Tarybą, C-266/05 P, Rink. p. I-1233, 63 punktą).

67

Antra, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 55 ir 56 punktuose, iš Reglamento Nr. 1049/2001 dešimtos konstatuojamosios dalies ir jo 2 straipsnio 3 dalies matyti, jog šis reglamentas apima visus institucijų turimus dokumentus, įskaitant tuos, kurie kilę iš valstybių narių, todėl galimybę susipažinti su tokiais dokumentais iš esmės reglamentuoja šio reglamento nuostatos ir visų pirma tos, kurios numato teisės susipažinti su dokumentais materialinio pobūdžio išimtis.

68

Taip, pavyzdžiui, iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies nuostatų išplaukia, kad jeigu atitinkama institucija mano, jog aišku, kad nesuteikimas galimybės susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu turi būti grindžiamas to paties straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytomis išimtimis, ji nesuteikia galimybės paraišką pateikusiam asmeniui susipažinti su dokumentu net nesikonsultuodama su valstybe nare, iš kurios dokumentas kilęs, ir nesvarbu, ar ši valstybė narė prieš tai pateikė prašymą pagal šio reglamento 4 straipsnio 5 dalį. Tokiu atveju akivaizdu, kad sprendimą dėl paraiškos leisti susipažinti su dokumentu institucija priima atsižvelgdama tik į išimtis, išplaukiančias tiesiogiai iš Bendrijos teisės reikalavimų.

69

Trečia, reikia konstatuoti, kad minėto reglamento 4 straipsnio 5 dalyje, kaip ir to paties straipsnio 1–4 dalyse, nėra jokios nuorodos į valstybės narės nacionalinę teisę.

70

Ketvirta, aplinkybė, jog Reglamento Nr. 1049/2001 penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad juo nesiekiama pakeisti nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių galimybę susipažinti su dokumentais, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 57 punkte, neturi įtakos šio reglamento 4 straipsnio 5 dalies taikymo apimčiai. Iš tikrųjų perskaičius ją visą ir kartu su šio reglamento 5 straipsniu, su kuriuo ji susijusi, ši konstatuojamoji dalis tik primena, kad paraiškas leisti susipažinti su nacionalinių institucijų turimais dokumentais, įskaitant atvejus, kai tie dokumentai kilę iš Bendrijų institucijų, ir toliau reglamentuoja šioms institucijoms taikomos nacionalinės taisyklės, ir Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatos jų nepakeičia, nepažeidžiant šiame 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos lemia EB 10 straipsnyje numatyta lojalaus bendradarbiavimo pareiga.

71

Be to, dokumentų, kuriuos valstybė narė perduoda trečiajai šaliai, ir toliau nereglamentuoja vien šios valstybės teisinė sistema. Kaip teisingai tvirtina Švedijos Karalystė, kalbant apie susipažinimą su turimais dokumentais, Bendrijos institucijai, kaip nuo valstybių narių nepriklausomai institucijai, taikoma teisinė sistema, kurioje yra savos taisyklės. Iš to visų pirma išplaukia, kad tokį susipažinimą reglamentuojančios taisyklės negali pakeisti nacionalinės teisės, kuri, kaip savo išvados 47 punkte pastebėjo generalinis advokatas, reglamentuoja galimybės susipažinti su nacionalinės institucijos turimais dokumentais sąlygas.

72

Penkta, kaip akcentuoja ir IFAW, Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas reiškia, jog gali būti leista arba atsisakyta leisti susipažinti su tos pačios rūšies dokumentu, kurio reikšmė yra identiška, siekiant padaryti skaidresnį Bendrijos sprendimų priėmimo procesą, atsižvelgiant vien į šio dokumento kilmę.

73

Atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, išplauktų, kad tos pašios rūšies dokumentai, kurie galėjo būti lemiami Komisijos sprendimui pateikti palankią nuomonę pramoninio projekto vykdymui pagal Buveinių direktyvą saugomoje vietovėje, gali būti visuomenei ir prieinami, ir neprieinami, atsižvelgiant į pačios valstybės narės, kurioje toks projektas turi būti vykdomas, nuostatas ar politiką dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

74

Šešta, kalbant apie subsidiarumo principą, pakanka konstatuoti, kad nors šį principą nurodė grįsdamos bendrą nuomonę, nei Ispanijos Karalystė, nei Jungtinė Karalystė ar Komisija neįrodė ir net neketino paaiškinti priežasties, kodėl toks principas prieštarautų tam, kad iš valstybių narių kilusių ir institucijų turimų dokumentų atskleidimą šioms įgyvendinant jų sprendimų priėmimo kompetenciją reglamentuotų Bendrijos teisės nuostatos, reglamentuojančios galimybę susipažinti su dokumentais, arba reikalautų, kad tokiam atskleidimui jos nebūtų taikomos ir kad jas reglamentuotų vien nacionalinės normos.

75

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis negali būti aiškinama taip, kad ji suteikia valstybei narei bendrą ir besąlyginę veto teisę savo nuožiūra prieštarauti iš jos kilusių ir institucijų turimų dokumentų atskleidimui, dėl ko galimybę susipažinti su tokiais dokumentais nustotų reglamentuoti šio reglamento nuostatos ir ji toliau priklausytų tik nuo nacionalinės teisės nuostatų.

76

Tačiau įvairūs elementai leidžia pritarti minėto 4 straipsnio 5 dalies aiškinimui, kad šios nuostatos atitinkamai valstybei narei suteiktos teisės įgyvendinimą riboja esminės to paties straipsnio 1–3 dalyje išvardytos išimtys, todėl valstybė narė šiuo atžvilgiu tik turi teisę dalyvauti priimant Bendrijos sprendimus. Šiuo aspektu išankstinis valstybės narės sutikimas, kuris numatytas šioje 5 dalyje, panašus ne į diskrecinę veto teisę, bet į tam tikrą nuomonę, nesant išimties priežasčių pagal 1–3 dalis.

77

Nepaisant to, kad toks aiškinimas yra suderinamas tiek su Reglamento Nr. 1049/2001 siekiamais tikslais, kurie buvo priminti šio sprendimo 53–56 punktuose, tiek su jo 66 punkte aptarta būtinybe šio reglamento 4 straipsnį aiškinti griežtai, jis taip pat įmanomas atsižvelgiant į esamą norminį kontekstą, į kurį įsilieja šio reglamento 4 straipsnio 5 dalis.

78

Iš tikrųjų reikia pastebėti, kad nors Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalys aiškiai numato esmines išimtis, galinčias pateisinti ir prireikus padaryti būtiną atsisakymą perduoti prašomą dokumentą, šio straipsnio 5 dalis tik numato reikalavimą gauti išankstinį atitinkamos valstybės narės sutikimą, kai pastaroji to konkrečiai paprašo.

79

Be to, šioje 5 dalyje atsižvelgiama į nuostatą, t. y. 4 dalį, kurioje nustatyta procedūrinė taisyklė, numatanti joje nurodytomis aplinkybėmis pareigą konsultuotis su trečiosiomis šalimis.

80

Galiausiai 4 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatytos taisyklės dėl trukmės, per kurią įvairios išimtys gali būti taikomos visuomenės teisei susipažinti su dokumentais, aiškiai nukreipia vien į šio straipsnio 1–3 dalyse numatytas išimtis, nedarydama jokios nuorodos į to paties straipsnio 5 dalies nuostatas.

81

Ir šios 5 dalies vieta straipsnyje, į kurį ji įtraukta, ir šio straipsnio turinys leidžia pripažinti, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiamus tikslus, jog jo 4 straipsnio 5 dalis yra nuostata, skirta Bendrijos sprendimų priėmimo procedūrai.

82

Kalbant apie diskusiją, kuri vyko tarp šalių dėl Deklaracijos Nr. 35 teisinės galios, reikia pastebėti, jog šio sprendimo 76 punkte pateikiamas aiškinimas bet kuriuo atveju neprieštarauja šiai deklaracijai. Iš tikrųjų, nors šioje deklaracijoje pabrėžiama jog valstybės narės, priimdamos EB 255 straipsnio 1 dalį siekė išlaikyti galimybę išsaugoti tam tikrą kontrolę priimant sprendimą atskleisti iš jų kilusius dokumentus, joje nepatikslinami esminiai motyvai, atsižvelgiant į kuriuos tokia kontrolė galėtų būti įgyvendinama.

83

Reikia patikslinti, kad nors Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta sprendimų priėmimo procedūra reikalauja, jog atitinkama institucija ir valstybė narė laikytųsi šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų esminių išimčių, vis dėlto teisėtų valstybių narių interesų apsauga gali būti užtikrinama pagal šias išimtis bei pagal šio reglamento 9 straipsnyje numatytą specialią slaptiems dokumentams taikomą tvarką.

84

Šiuo atžvilgiu niekas nedraudžia tam tikrų nacionalinės teisės normų, saugančių viešą ar privatų interesą bei prieštaraujančių dokumento atskleidimui ir valstybės narės nurodomų šiuo tikslu, laikymosi pripažinti apsaugos vertu interesu, remiantis šiame reglamente numatytomis išimtimis (dėl prieš Reglamentą Nr. 1049/2001 galiojusių teisės aktų žr. minėto sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją 26 punktą).

85

Kalbant apie taip aiškinamos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies procedūrinius padarinius, visų pirma reikia pastebėti: kadangi Bendrijos teisės taisyklių įgyvendinimas yra kartu pavestas institucijai ir valstybei narei, kuri įgyvendino šia 5 dalimi suteikiamą galimybę, ir todėl tokį įgyvendinimą lemia tarp jų vykstantis dialogas, pastarosios turi, laikydamosi EB 10 straipsnyje numatytos lojalaus bendradarbiavimo pareigos, veikti ir bendradarbiauti taip, kad šios taisyklės būtų taikomos veiksmingai.

86

Iš to visų pirma išplaukia, kad paraišką leisti susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu gavusi institucija ir ši valstybė narė turi, jeigu apie šią paraišką ši institucija pranešė minėtai valstybei narei, nedelsiant pradėti sąžiningą dialogą dėl galimo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų išimčių taikymo, ir toliau sutelkiant dėmesį į būtinybę leisti šiai institucijai pateikti nuomonę per terminus, per kuriuos šio reglamento 7 ir 8 straipsniai įtvirtina jai pareigą priimti sprendimą dėl šios paraiškos leisti susipažinti su dokumentais.

87

Be to, atitinkama valstybė narė, kuri šio dialogo pabaigoje pateikia prieštaravimą aptariamo dokumento atskleidimui, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 59 punkte, turi motyvuoti šį prieštaravimą atsižvelgdama į minėtas išimtis.

88

Institucija iš tikrųjų negali priimti valstybės narės pareikšto prieštaravimo iš jos kilusio dokumento atskleidimui, jeigu šis prieštaravimas visiškai nemotyvuotas arba pateikti motyvai suformuluoti neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytas išimtis. Kai, nepaisant aiškaus institucijos išreikto kvietimo atitinkamai valstybei narei, pastaroji ir toliau nepateikia tokių motyvų, ši institucija turi, jeigu ji savo ruožtu mano, kad nė viena iš minėtų išimčių netaikoma, leisti susipažinti su prašomu dokumentu.

89

Galiausiai, kaip, be kita ko, matyti iš šio reglamento 7 ir 8 straipsnių, pati institucija turi motyvuoti sprendimą, kuriuo ji paraišką pateikusiam asmeniui nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais. Tokia pareiga reiškia, kad savo sprendime institucija ne tik pamini atitinkamos valstybės narės pareikštą prieštaravimą prašomo dokumento atskleidimui, bet taip pat išdėsto šios valstybės narės nurodytas priežastis, kodėl buvo nuspręsta taikyti vieną iš teisės susipažinti su dokumentais išimčių, numatytų to paties reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse. Tokios nuorodos iš tikrųjų gali leisti paraišką leisti susipažinti su dokumentais pateikusiam asmeniui suprasti nesuteikimo galimybės ištakas bei priežastis, o kompetentingam teismui – prireikus vykdyti jam priskirtą kontrolę.

90

Antra, šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad tuo atveju, kai valstybė narė motyvuotai atsisako leisti susipažinti su aptariamu dokumentu ir kai dėl to institucija yra įpareigota atmesti paraišką leisti susipažinti su dokumentu, pastarąją pateikęs asmuo turi teisę į teisminę apsaugą, priešingai nei nuogąstavo IFAW.

91

Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad nagrinėdamas pagal EB 230 straipsnį pareikštą ieškinį Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl nacionalinės valdžios institucijos priimto akto teisėtumo (be kita ko, žr. 1992 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Oleificio Borelli prieš Komisiją, C-97/91, Rink. p. I-6313, 9 punktą).

92

Iš teismo praktikos taip pat matyti, jog tokios išvados nepaneigia tai, jog nagrinėjamas aktas įsilieja į Bendrijos sprendimų priėmimo procedūrą, kai iš aiškaus kompetencijų pasiskirstymo tam tikroje srityje tarp nacionalinių valdžios institucijų ir Bendrijos institucijų išplaukia, jog nacionalinės institucijos priimtas aktas įpareigoja sprendimą priimančią instanciją ir todėl nustato terminus, per kuriuos turi būti priimtas Bendrijos sprendimas (minėto sprendimo Oleificio Borelli prieš Komisiją 10 punktas).

93

Tačiau šioje byloje reikia pastebėti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi, priešingai nei kitais Bendrijos teisės aktais, dėl kurių Teisingumo Teismas turėjo priimti sprendimą (be kita ko, žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Carl Kühne ir kt., C-269/99, Rink. p. I-9517, 50–54 punktus), nesiekiama atskirti dviejų kompetencijų, t. y. nacionalinės ir Bendrijos, kurių tikslai yra skirtingi. Be to, kaip buvo pastebėta šio sprendimo 76 punkte, šia nuostata įtvirtinamas sprendimų priėmimo procesas, kuriuo vienintelis tikslas – nustatyti, ar reikia atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, remiantis viena iš šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų esminių išimčių, ir kuriame šiame punkte primintais terminais dalyvauja ir Bendrijos institucija, ir atitinkama valstybė narė.

94

Tokiu atveju suinteresuotajam asmeniui, kuriam prašoma institucija atsisakė suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, paprašius, Bendrijos teismas turi patikrinti, ar šis atsisakymas galėjo būti teisėtai grindžiamas šiomis išimtimis, nepaisant to, ar jį lėmė pačios institucijos, ar atitinkamos valstybės narės atliktas šių išimčių vertinimas. Galiausiai reikia pažymėti, jog šio suinteresuotojo asmens atžvilgiu valstybės narės įsikišimas neturi įtakos Bendrijos sprendimui, kurį jam vėliau adresuoja institucija, atsakydama į jo pateiktą prašymą susipažinti su turimu dokumentu.

95

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų, pateisinančių skundžiamo sprendimo panaikinimą, visų pirma jo 58 ir 59 punktuose nuspręsdamas, kad valstybės narės atsisakymas duoti išankstinį sutikimą dokumento atskleidimui, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi, neturi būti motyvuotas ir prilygsta, nepaisant tokių motyvų nebuvimo, nurodymui atitinkamai institucijai neatskleisti dokumento ir ši negali nagrinėti, ar šio dokumento neatskleidimas yra pateisinamas, ir, antra, šio sprendimo 61 punkte nuspręsdamas, kad dėl tokio valstybės narės prieštaravimo galimybę susipažinti su atitinkamu dokumentu tokiu atveju reglamentuoja ne šis reglamentas, bet atitinkamos nacionalinės nuostatos.

96

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą, kai Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti. Toks yra šios bylos atvejis.

97

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad IFAW, grįsdama savo ieškinį Pirmosios instancijos teisme, teisingai tvirtino, jog ginčijamu sprendimu buvo pažeistas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnis.

98

Iš tikrųjų šį sprendimą Komisija priėmė remdamasi klaidingu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies aiškinimu, kad valstybė narė pagal šią nuostatą gali savo nuožiūra ir besąlygiškai prieštarauti iš jos kilusio dokumento atskleidimui, neturėdama savo prieštaravimo pagrįsti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytomis išimties priežastimis ar jo motyvuoti.

99

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 52–89 punktų, šio 4 straipsnio 5 dalis leidžia valstybei narei prieštarauti iš jos kilusių dokumentų atskleidimui tik remiantis šiomis išimtimis ir tinkamai motyvuojant savo poziciją šiuo klausimu. Be to, ši nuostata reikalauja, kad tokio prieštaravimo sulaukusi institucija įsitikintų, kai išnaudotos šio sprendimo 86 punkte primintos lojalaus dialogo su atitinkama valstybe nare galimybės, kad minėti motyvai iš tikrųjų egzistuoja, ir apie juos užsimintų sprendime nesuteikti galimybės susipažinti su dokumentais.

100

Iš to išplaukia, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas. Šiomis aplinkybėmis nebūtina, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl antrojo pagrindo, nurodyto grindžiant ieškinį Pirmosios instancijos teisme, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu.

101

Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia išlaidų klausimą. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio, taikomo apeliaciniame procese pagal jo 118 straipsnio 2 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Šio 69 straipsnio 4 dalies pirmojoje pastraipoje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas.

102

Kadangi apeliacinis skundas buvo patenkintas, Komisija padengia su šiuo apeliaciniu skundu susijusias išlaidas, kurias patyrė Švedijos Karalystė ir IFAW, nes pastarosios to reikalavo.

103

Komisija ir kitos apeliacinio proceso šalys padengia savo pačių patirtas išlaidas.

104

Kadangi Teisingumo Teismas, be kita ko, patenkino IFAW pirmojoje instancijoje pateiktą ieškinį, Komisija taip pat turi padengti IFAW Pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas, kaip pastaroji to reikalavo ieškinyje.

105

Komisija ir Pirmosios instancijos teisme į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo pačių pirmojoje instancijoje patirtas išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: