Byla C‑23/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 2000/34/EB – Darbo sąlygos – Darbo laiko organizavimas – Neperkėlimas į nacionalinę teisę per nustatytą terminą“

2005 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ikiteisminė procedūra – Oficialus pranešimas – Sąlyga – Pažeidimas iki valstybės pareigos atsiradimo – Šios valstybės pastabos – Esminis procedūros reikalavimas – Oficialus pranešimas dėl direktyvos, kurios įgyvendinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, neperkėlimo į nacionalinę teisę – Neleistinumas

(EB 226 straipsnis)

Oficialaus pranešimo išsiuntimas suponuoja, jog jame būtų nurodomas jau įvykdytas atitinkamos valstybės narės įsipareigojimo pažeidimas. Galimybė minėtai valstybei narei pateikti savo pastabas – net jeigu ji nenori ja pasinaudoti – sudaro esminę garantiją, kurios siekiama EB sutartimi, ir jos laikymasis yra esminis procedūros teisėtumo reikalavimas konstatuojant valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymą. Todėl oficialus pranešimas negali būti susijęs su direktyvos, kurios įgyvendinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, neperkėlimu į nacionalinę teisę.

(žr. 7 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2005 m. spalio 27 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 2000/34/EB – Darbo sąlygos – Darbo laiko organizavimas – Neperkėlimas per nustatytą terminą“

Byloje C‑23/05

dėl 2005 m. sausio 25 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama G. Rozet ir N. Yerrell, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, atstovaujamą S. Schreiner,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro J.‑P. Puissochet, einantis šeštosios kolegijos pirmininko pareigas, teisėjai S. von Bahr ir A. Borg Barthet (pranešėjas),

generalinė advokatė: J. Kokott,

kancleris: R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1       Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismą pripažinti, kad nepriimdama 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/34/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, kad ji apimtų sektorius ir veiklą, kuriai ji anksčiau nebuvo taikoma (OL L 195, p. 41) (toliau – direktyva), įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų arba bet kuriuo atveju jai nepateikdama šių nuostatų, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

2       Direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „Valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. arba ne vėliau kaip iki šios datos užtikrina, kad darbdaviai ir darbuotojai reikiamas nuostatas įtvirtintų tarpusavio susitarimu, o valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai. Mokomąją praktiką atliekančių gydytojų atveju toji data – 2004 m. rugpjūčio 1 diena. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.“

3       Manydama, kad per nustatytą terminą Liuksemburgo Didžioji Hercogystė direktyvos neperkėlė į nacionalinę teisę, Komisija pradėjo EB 226 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą. Suteikusi galimybę Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei pateikti pastabas, 2004 m. liepos 9 d. pateikė pagrįstą nuomonę, nurodydama šiai valstybei narei per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Kadangi iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės pateiktos informacijos paaiškėjo, kad direktyva dar nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, Komisija pareiškė šį ieškinį.

4       Liuksemburgo vyriausybė neginčija, kad minėta direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę per nustatytą terminą. Tačiau ji teigia, kad šiuo tikslu rengiami reikiami teisės aktai. Be to, jau buvo parengtas įstatymo, kuriuo direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, projektas.

5       Pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali apsvarstyti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą.

6       Šiuo klausimu pažymėtina, kad direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės pradėtų laikytis direktyvos ne vėliau kaip nuo 2003 m. rugpjūčio 1 dieną. Tačiau mokomąją praktiką atliekančių gydytojų atveju toji data – 2004 m. rugpjūčio 1 diena. Oficialų pranešimą Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei Komisija išsiuntė 2003 m. spalio 6 dieną. Šią datą terminas, skirtas į nacionalinę teisę perkelti direktyvą, kiek ji susijusi su mokomąją praktiką atliekančiais gydytojais, dar nebuvo pasibaigęs.

7       Kaip Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, prieš išsiunčiant oficialų pranešimą turi būti iš anksto nustatyta, jog atitinkama valstybė narė neįvykdė jai tenkančio įsipareigojimo (žr. 2000 m. rugsėjo 13 d. Nutarties Komisija prieš Nyderlandus, C‑341/97, Rink. p. I‑6611, 18 punktą ir 2001 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑230/99, Rink. p. I‑1169, 32 punktą). Galimybė minėtai valstybei narei pateikti savo pastabas – net jeigu ji nenori ja pasinaudoti – sudaro esminę garantiją, kurios siekiama EB sutartimi, ir jos laikymasis yra esminis procedūros teisėtumo reikalavimas konstatuojant valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymą. Todėl oficialus pranešimas negali būti susijęs su direktyvos, kurios įgyvendinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, neperkėlimu į nacionalinę teisę (žr. 1970 m. vasario 17 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 31/69, Rink. p. 25, 12–14 punktus).

8       Darytina išvada, kad šioje byloje nurodomi direktyvos pažeidimai, kiek tai susiję su mokomąją praktiką atliekančiais gydytojais, nebuvo nustatyti ir kad ieškinys, kiek jis susijęs su direktyvos, taikomos mokomąją praktiką atliekančių gydytojų atžvilgiu, įgyvendinimu, turi būti paskelbtas iš dalies nepriimtinu.

9       Kita vertus, kiek tai susiję su sritimis, kuriose direktyva taikoma, išskyrus mokomąją praktiką atliekančius gydytojus, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, ir į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas atsižvelgti negali (be kita ko žr. 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑323/01, Rink. p. I‑4711, 8 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑322/00, Rink. p. I‑11267, 50 punktą).

10     Šioje byloje neginčijama, kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui nebuvo priimtos priemonės, reikalingos siekiant užtikrinti direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę.

11     Šiomis aplinkybėmis Komisijos paduotas ieškinys laikytinas iš dalies pagrįstu.

12     Taigi reikia konstatuoti, kad nepriimdama direktyvą įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, išskyrus susijusius su mokomąją praktiką atliekančiais gydytojais, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

13     Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Liuksemburgo Didžioji Hercogystė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Komisija pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1.      Nepriimdama 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/34/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, kad ji apimtų sektorius ir veiklą, kuriai ji anksčiau nebuvo taikoma, įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, išskyrus susijusius su mokomąją praktiką atliekančiais gydytojais, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: prancūzų.