Byla C‑1/05

Yunying Jia

prieš

Migrationsverket

(Utlänningsnämnden prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Įsisteigimo laisvė – EB 43 straipsnis – Direktyva 73/148/EEB – Kitoje valstybėje narėje įsisteigęs valstybės narės pilietis – Sutuoktinio giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją teisė apsigyventi, kai jie abu yra trečiosios šalies piliečiai – Šio giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją pareiga prisijungiant prie įsisteigimo valstybėje narėje esančios jo šeimos teisėtai gyventi valstybėje narėje – Išlaikomo giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją statusui pripažinti reikalingi įrodymai“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas asmenų judėjimas – Valstybių narių piliečių teisė įvažiuoti ir apsigyventi – Trečiosios šalies piliečių, kurie yra Bendrijos piliečio šeimos nariai, teisė apsigyventi

(Tarybos direktyva 73/148)

2.        Laisvas asmenų judėjimas – Valstybių narių piliečių teisė įvažiuoti ir apsigyventi – Trečiosios šalies piliečių, kurie yra Bendrijos piliečio šeimos nariai, teisė apsigyventi

(EB 43 straipsnis; Tarybos direktyvos 73/148 1 straipsnio 1 dalies d punktas ir 6 straipsnio b punktas)

1.        Bendrijos teisė valstybių narių neįpareigoja, išduodant leidimą apsigyventi trečiosios šalies piliečiui, judėjimo laisve pasinaudojusio Bendrijos piliečio šeimos nariui, reikalauti, kad šis šeimos narys anksčiau būtų teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje.

(žr. 33 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Tarybos direktyvos 73/148 dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo 1 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad „yra (jų) išlaikomi“ reiškia aplinkybę, jog kitoje valstybėje narėje EB 43 straipsnio prasme įsisteigusio Bendrijos piliečio šeimos nariui šio piliečio ar jo sutuoktinio materialinė parama yra reikalinga pagrindiniams poreikiams šio šeimos nario kilmės valstybėje ar valstybėje, iš kurios jis atvyko, tenkinti tuo metu, kai jis pateikia prašymą prisijungti prie šio piliečio. Tos pačios direktyvos 6 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad materialinės paramos reikalingumas gali būti įrodinėjamas visais tinkamais būdais, tačiau vien Bendrijos piliečio ar jo sutuoktinio įsipareigojimas remti atitinkamą šeimos narį gali nebūti laikomas įrodančiu realią jo priklausomybės situaciją.

(žr. 43 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. sausio 9 d.(*)

„Įsisteigimo laisvė – EB 43 straipsnis – Direktyva 73/148/EEB – Kitoje valstybėje narėje įsisteigęs valstybės narės pilietis – Sutuoktinio giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją teisė apsigyventi, kai jie abu yra trečiosios šalies piliečiai – Šio giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją pareiga prisijungiant prie įsisteigimo valstybėje narėje esančios jo šeimos teisėtai gyventi valstybėje narėje – Išlaikomo giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją statusui pripažinti reikalingi įrodymai“

Byloje C‑1/05

dėl Utlänningsnämnden (Švedija) 2004 m. gruodžio 30 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. sausio 4 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Yunying Jia

prieš

Migrationsverket,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, P. Kūris ir E. Juhász, teisėjai J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), K. Schiemann, U. Lõhmus, E. Levits ir A. Ó. Caoimh,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorė K. H. Sztranc‑Slawiczek, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. vasario 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Y. Jia, atstovaujamos advokato M. Johansson,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos K. Norman ir A. Falk,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Wimmer,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster, C. ten Dam ir C. Wissels,

–        Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos R. Procházka,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Nwaokolo, padedamos barristers M. Hoskins ir J. Stratford,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Condou‑Durande ir L. Parpala,

susipažinęs su 2006 m. balandžio 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo (OL L 172, p. 14) ir EB 43 straipsnio aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Y. Jia, į pensiją išėjusios Kinijos pilietės, ir Migrationsverket (Migracijos tarnybos), iškeltą dėl to, kad pastaroji atmetė Y. Jia prašymą jai išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Švedijoje.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Direktyvos 73/148 1 straipsnio 1 dalis numato:

„Valstybės narės, laikydamosi šioje direktyvoje nustatytos tvarkos, panaikina:

a)      valstybės narės piliečiams, įsisteigusiems arba norintiems įsisteigti kitoje valstybėje narėje, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla, arba norintiems teikti paslaugas toje valstybėje narėje;

<…>

d)      tokių piliečių ir jų sutuoktinių giminaičiams pagal tiesiąją aukštutinę ir tiesiąją žemutinę giminystės liniją, kurie yra išlaikomi tų piliečių ir jų sutuoktinių, neatsižvelgiant į jų pilietybę, judėjimo ir gyvenimo apribojimus.“

4        Šios direktyvos 3 straipsnis yra suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės 1 straipsnyje išvardytiems asmenims suteikia teisę atvykti į jų teritoriją pateikus tik galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ar pasą.

2.      Nereikalaujama jokios įvažiavimo vizos ar kitokio lygiaverčio dokumento, išskyrus šeimos narius, kurie neturi valstybės narės pilietybės. Tokiems asmenims valstybė narė suteikia galimybę gauti visas būtinas vizas.“

5        Šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalis nustato:

„Šeimos nariui, kuris nėra valstybės narės pilietis, išduodamas gyvenimą šalyje patvirtinantis dokumentas, kurio galiojimas yra toks pat, kaip ir dokumento, kuris išduotas jį išlaikančiam piliečiui.“

6        Tos pačios direktyvos 6 straipsnis nustato:

„Valstybė narė leidimui gyventi gauti ar teisei gyventi nereikalauja pareiškėjo pateikti bet kurių kitų dokumentų, išskyrus:

a)      asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ar pasą, kurį pateikęs jis atvyko į valstybės narės teritoriją;

b)      įrodymą, kad jis arba ji priklauso 1 ir 4 straipsniuose minėtai asmenų grupei.“

7        Direktyvos 73/148 8 straipsnis numato:

„Valstybės narės nenukrypsta nuo šios direktyvos nuostatų, išskyrus viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais.“

 Nacionalinės teisės aktai

8        Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad užsieniečių teisinę padėtį Švedijoje iš esmės reglamentuoja 1989:529 Įstatymas dėl užsieniečių (utlänningslagen, toliau – Įstatymas) ir 1989:547 Dekretas dėl užsieniečių (utlänningsförordningen, toliau – Dekretas). Šiuo atžvilgiu nacionalinio teismo sprendime yra pateikta toliau nurodyta informacija.

9        Įstatymo 1 skirsnis numato, kad į Švediją atvykstantis ar joje apsigyvenantis užsienietis, jei jis neturi leidimo gyventi ar nėra Šiaurės šalių pilietis, privalo turėti vizą. Vyriausybė gali numatyti kitas reikalavimo turėti vizą išimtis. Ilgiau negu tris mėnesius Švedijoje gyvenantis užsienietis privalo turėti leidimą gyventi, nebent jis yra Šiaurės šalies pilietis.

10      Įstatymo 2 skirsnio 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas gyventi gali būti išduotas užsieniečiui, kuris yra Švedijoje įsisteigusio arba leidimą gyventi turinčio asmens artimas giminaitis ir su pastaruoju veda bendrą namų ūkį. Pagal to paties skirsnio 5 straipsnį Švedijoje apsigyventi norintis užsienietis prieš atvykdamas į šalį turi gauti leidimą gyventi. Suinteresuotajam asmeniui jau atvykus į Švedijos teritoriją leidimas gyventi negali būti išduotas. Vis dėlto, į Švediją atvykęs suinteresuotasis asmuo, užsienietis, gali gauti šį leidimą gyventi, ypač tuo atveju, jei to paties Įstatymo 2 skirsnio 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme egzistuoja glaudus ryšys tarp suinteresuotojo asmens ir Švedijoje įsisteigusio asmens ir jei negalima pagrįstai reikalauti, kad šis užsienietis grįžtų į kitą šalį, kad joje pateiktų prašymą išduoti leidimą gyventi.

11      Pagal Įstatymo 2 skirsnio 14 straipsnį vyriausybė gali priimti nuostatas, numatančias, kad prašymas išduoti leidimą gyventi gali būti patenkintas, jei tai išplaukia iš su užsienio valstybe sudarytos sutarties. Tokios nuostatos yra numatytos Dekreto 3 skirsnio 5a, 5b ir 7a straipsniuose.

12      Dekreto 3 skirsnio 7a straipsnis numato, kad prašymas išduoti leidimą gyventi gali būti patenkintas, net jei jis yra pateiktas ar nagrinėjamas užsieniečiui, jei pastarasis yra Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) valstybės narės ar Šveicarijos pilietis, jau esant Švedijoje. Remiantis Dekreto 3 skirsnio 5b straipsniu, tas pats yra taikytina ir tuo atveju, kai prašymą pateikia šio užsieniečio šeimos narys. Pagal Dekreto 3 skirsnio 5a straipsnį leidimas gyventi išduodamas galiojantį pasą ar asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą pateikusiam užsieniečiui, kuris yra EEE valstybės narės ar Šveicarijos pilietis ir kuris atitinka to paties straipsnio 2–7 ar 10 punktuose išvardytas sąlygas. Remiantis 2 punktu, savarankiškai dirbantis asmuo, galintis dokumentais įrodyti, jog jis atitinka šiuos reikalavimus, gali gauti penkerius metus galiojantį leidimą gyventi su teise jį atnaujinti. Galiausiai pagal Dekreto 3 skirsnio 5b straipsnį leidimas gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris šio straipsnio 1–5 punktų prasme yra EEE valstybės narės piliečio šeimos narys.

13      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir EEE piliečiui leidimas gyventi išduodamas su šiuo piliečiu susietam užsieniečiui, kuris pateikė galiojantį pasą ar asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, pažymą apie giminystę ar dokumentą, įrodantį, kad jis yra išlaikomas atitinkamos EEE valstybės narės piliečio arba pastarojo sutuoktinio. Daugeliu atvejų užsienietis turi pateikti dokumentus ar įrodymus giminystės ryšio su EEE piliečiu egzistavimui Dekreto 3 skirsnio 5b straipsnio 1–5 punktų prasme nustatyti. Šio straipsnio 1 punktas numato, jog tam, kad užsienietį būtų galima laikyti savarankiškai dirbančio asmens šeimos nariu, užsienietis turi įrodyti, jog egzistuoja vienas šių giminystės su EEE valstybės piliečiu ryšių: jis šio piliečio sutuoktinis (sutuoktinė), jaunesnis negu 21 m. ar išlaikomas vaikas arba vienas iš tėvų (tiesioji žemutinė giminystės linija), išlaikomas EEE valstybės piliečio ar jo sutuoktinio.

14      Pagal Įstatymo 4 skirsnio 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies, jei jis neturi vizos, leidimo gyventi ar kitokio atvykimui į Švediją, apsigyvenimui joje ar darbui joje reikalaujamo dokumento.

15      Galiausiai iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, jog Įstatymo 4 skirsnio 6 straipsnis numato, kad jei prašymas išduoti leidimą gyventi yra atmetamas arba jei šis leidimas atšaukiamas užsieniečiui tebesant Švedijoje, tuo pat metu priimamas sprendimas suinteresuotąjį asmenį išsiųsti iš šalies, išskyrus ypatingas aplinkybes.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16      Y. Jia sūnus Shenzhi Li, taip pat Kinijos pilietis, kartu su savo sutuoktine Svanja Schallehn Švedijoje gyvena nuo 1995 metų. Pastaroji yra Vokietijos pilietė ir Švedijoje dirba savarankiškai. S. Schallehn turi iki 2006 m. liepos 3 d. galiojantį leidimą gyventi, kurį ji gavo kaip valstybės narės pilietė. Kaip Bendrijos pilietės sutuoktiniui leidimas gyventi Shenzhi Li buvo išduotas tokiam laikotarpiui, kokiam leidimą gyventi turi jo sutuoktinė.

17      2003 m. gegužės 2 d. Švedijos ambasada Pekine Y. Jia išdavė iki 2003 m. rugpjūčio 21 d. galiojančią turistinę vizą vienkartiniam įvažiavimui į Šengeno erdvę ir ne ilgesniam negu 90 d. gyvenimui joje. Y. Jia į Šengeno erdvę pateko 2003 m. gegužės 13 d. Stokholmo Arlandos oro uoste. Tų pačių metų rugpjūčio 7 d. ji Migrationsverket paprašė jai išduoti leidimą gyventi, nurodydama, kad su valstybės narės piliečiu ją sieja giminystės ryšys.

18      Siekdama gauti šį leidimą gyventi Y. Jia, be kita ko, rėmėsi šiais argumentais: Kinijos Liaudies Respublikoje ji gauna 1 166 Švedijos kronų dydžio mėnesinę pensiją, o jos sutuoktinis Yupu Li gauna 1 000 Švedijos kronų dydžio mėnesinę pensiją; ji ir jos sutuoktinis Kinijoje gyvena labai sunkiomis sąlygomis; be ekonominės jų sūnaus ir jo sutuoktinės paramos jie negali patenkinti savo poreikių; iš Kinijos valdžios institucijų jie negali reikalauti jokios ekonominės paramos. Savo prašymui paremti Y. Jia pateikė Beijing Notary Public Office išduotą pažymą, kad ji yra Shenzhi Li motina, ir jos buvusio viešojo darbdavio China Forestry Publishing House pažymą, jog ji ekonomiškai priklauso nuo savo sūnaus ir marčios.

19      2004 m. balandžio 7 d. Migrationsverket nusprendė atmesti Y. Jia prašymą motyvuodama tuo, kad ekonominės priklausomybės situacija, kuria remiamasi, nebuvo pakankamai įrodyta, ir išsiųsti Y. Jia į jos kilmės šalį, nebent ji įrodytų, kad ją priimti galėtų kita valstybė. 2004 m. gegužės 14 d. Y. Jia jos atžvilgiu priimtą sprendimą apskundė Utlänningsnämnden (Užsieniečių apeliacinei komisijai).

20      Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo taip pat matyti, kad Migrationsverket 2003 m. rugsėjo 3 d. Yupu Li išdavė šalies vizą, galiojančią vienkartiniam atvykimui į Švediją ir ne ilgesniam negu 180 d. gyvenimui joje. 2004 m. kovo 10 d. suinteresuotasis asmuo, remdamasis ta pačia priežastimi kaip ir Y. Jia, pateikė prašymą dėl leidimo gyventi. 2004 m. rugsėjo 17 d. Migrationsverket šį prašymą atmetė sprendimu, kurį Yupu Li apskundė Utlänningsnämnden. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Utlänningsnämnden dar nebuvo pradėjęs nagrinėti Yupu Li skundo, kai Teisingumo Teismas gavo šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

21      Migrationsverket nuomone, buvimo Bendrijos piliečio (ar jo sutuoktinio) išlaikomam sąvoka reiškia, kad egzistuoja realus finansinės ar kitokios paramos, kurią reguliariai teikia valstybėje narėje įsisteigę šeimos nariai, poreikis. Todėl neturėtų būti atsižvelgiama į poreikį, kuris yra laikinas, ar į paramą, kuri realiai nėra būtina suinteresuotojo asmens pragyvenimui. Taip pat reikėtų atsižvelgti į paramos kilmės šalyje, o ne į paramos galimo imigravimo į valstybę narę atveju poreikį. Taip pat reikėtų, kad priklausomybė galėtų būti įrodyta pasitelkiant pažymą ar bet kokį kitą dokumentą, o Bendrijos teisė nedraudžia, kad būtų reikalaujama įrodyti priklausomybės situacijos egzistavimą. Nėra būtina, kad suinteresuotasis asmuo galėtų pateikti kilmės šalies valdžios institucijų pažymą apie priklausomybę; tokia pažyma yra tik viena iš priemonių, kuriomis remiantis galima prieiti prie išvados apie ekonominės priklausomybės realumą. Vis dėlto vien tik Bendrijos piliečio ar jo sutuoktinio įsipareigojimo rūpintis jo tėvų poreikiais nepakanka konstatuoti, kad egzistuoja leidimo gyventi išdavimui reikalaujama priklausomybė.

22      Utlänningsnämnden pažymi ypač tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką (1987 m. birželio 18 d. Sprendimas Lebon, 316/85, Rink. p. 2811, 20–22 punktai) aplinkybė, kad Bendrijos pilietis remia savo šeimos nario poreikius, yra lemiama nustatant priklausomybės situacijos egzistavimą ir šios priklausomybės priežasčių nustatinėti nereikia. To, kas yra priklausomybės situacija, vis dėlto tiksliai apibrėžti negalima. Todėl manytina, kad tokia situacija egzistuoja, kai Bendrijos piliečio šeimos nariui reikalinga šio Bendrijos piliečio ekonominė parama, kad jis galėtų pasiekti ar išlaikyti siektiną pragyvenimo lygį, arba laikytina, kad priklausomybės situacija egzistuoja, nes be šios ekonominės paramos šeimos narys savo kilmės šalyje ar šalyje, kurioje jis nuolat gyvena, negalėtų pasiekti minimalaus priimtino pragyvenimo lygio.

23      Be to, Utlänningsnämnden nuomone, remiantis Direktyvos 73/148 6 straipsniu, gali būti reikalaujama tik to, kad leidimo gyventi prašantis asmuo pateiktų dokumentą, kuriuo naudodamasis jis pateko į atitinkamos valstybės narės teritoriją, ir kad jis pateiktų įrodymą, jog jis priskirtinas vienai iš šios direktyvos 1 ir 4 straipsniuose numatytų kategorijų. Šiame kontekste keltinas klausimas, ar, be pažymos apie giminystę, galima reikalauti kito priklausomybės situacijos įrodymo. Nėra aišku, ar iš suinteresuotojo asmens arba Bendrijos piliečio gauta pažyma per se galėtų būti laikoma priklausomybės situacijos įrodymu.

24      Utlänningsnämnden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos klausimus:

„1.      a)     Ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo byloje C‑109/01 (2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Akrich, Rink. p. I‑9607) priimtą sprendimą, (1968 m. spalio 15 d. Tarybos) reglamento (EEB) Nr. 1612/68 (dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2)) 10 straipsnis aiškintinas taip, kad trečiosios valstybės pilietis, kuris yra darbuotojo šeimos narys šio straipsnio prasme, kaip yra šiuo atveju, privalo teisėtai būti Bendrijoje, kad įgytų teisę joje apsigyventi kartu su šiuo darbuotoju? Taip pat šiuo atžvilgiu – ar Direktyvos 73/148 1 straipsnis aiškintinas taip, kad Sąjungos piliečio šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, apsigyvenimo teisė priklauso nuo buvimo Bendrijoje teisėtumo?

b)      Jei Direktyva 73/148 turi būti aiškinama taip, kad teisėtas buvimas Bendrijoje yra kitos valstybės piliečio, Sąjungos piliečio šeimos nario, galėjimo reikalauti teisės apsigyventi remiantis direktyva sąlyga, ar tai reiškia, kad toks asmuo privalo turėti galiojantį leidimą gyventi, jam leidžiantį arba jam suteikiantį galimybę gyventi vienoje iš valstybių narių? Ar, neturint leidimo gyventi, pakanka kitais pagrindais suteiktos teisės apsigyventi trumpesniam ar ilgesniam laikui, arba ar tokiam asmeniui, pavyzdžiui, Utlänningsnämnden nagrinėjamoje byloje, kuris prašo leidimo gyventi, pakanka turėti galiojančią vizą?

c)      Jei Sąjungos piliečio šeimos narys, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, negali pasinaudoti apsigyvenimo teise pagal Direktyvą 73/148 tuo pagrindu, kad negyvena Bendrijoje teisėtai, ar atsisakymas jam suteikti leidimą gyventi yra EB 43 straipsnyje numatytos Sąjungos piliečio įsisteigimo teisės ribojimas?

d)      Jei Sąjungos piliečio šeimos narys, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, negali pasinaudoti apsigyvenimo teise pagal Direktyvą 73/148 tuo pagrindu, kad negyvena Bendrijoje teisėtai, ar jo išsiuntimas dėl to, kad prašymas išduoti nacionalinį leidimą gyventi negali būti patenkintas po atvykimo į Švediją, yra EB 43 straipsnyje numatytos Sąjungos piliečio įsisteigimo teisės ribojimas?

2)      a)     Ar Direktyvos 73/148 1 straipsnio 1 dalies d punktas aiškintinas taip, kad „(būti) išlaikomam“ reiškia aplinkybę, kai Sąjungos piliečio šeimos narys yra šio piliečio ekonomiškai išlaikomas, kad pasiektų jo kilmės valstybės arba tos valstybės, kurioje jis nuolat gyvena, minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?

b)      Ar Direktyvos 73/148 6 straipsnio b punktas aiškintinas taip, kad valstybės narės gali reikalauti iš Sąjungos piliečio šeimos nario, kuris teigia esąs šio piliečio arba jo sutuoktinio išlaikomas, be Sąjungos piliečio įsipareigojimus patvirtinančių dokumentų, pateikti ir realią išlaikymo situaciją patvirtinančius dokumentus?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo a–d punktų

25      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės norėtų sužinoti, ar, atsižvelgiant į nurodytą sprendimą Akrich, Bendrijos teisė valstybes nares įpareigoja išduodant leidimą apsigyventi trečiosios šalies piliečiui, judėjimo laisve pasinaudojusio Bendrijos piliečio šeimos nariui, reikalauti, kad šis šeimos narys anksčiau būtų teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje.

26      Nurodytame sprendime Akrich Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėta toje byloje, galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, trečiosios šalies pilietis, kuris yra Sąjungos piliečio sutuoktinis, prieš vykdamas į kitą valstybę narę, kurioje Sąjungos pilietis įsisteigia ar yra įsisteigęs, turi teisėtai gyventi valstybėje narėje.

27      Remdamasis šiuo sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ypač norėtų sužinoti, ar minėta ankstesnio teisėto gyvenimo sąlyga taip pat taikytina Y. Jia situacijai.

28      Norint atsakyti į šį klausimą naudinga priminti bylos, kurioje buvo priimtas nurodytas sprendimas Akrich, faktines aplinkybes.

29      Toje byloje į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą buvo kreiptasi su ieškiniu dėl Jungtinės Karalystės valdžios institucijų atsisakymo H. Akrich, Jungtinės Karalystės pilietę vedusiam trečiosios valstybės piliečiui, suteikti teisę apsigyventi. Neturėdamas teisės apsigyventi Jungtinėje Karalystėje H. Akrich sutiko būti išsiųstas į Airiją, kur jis prisijungė prie čia anksčiau įsikūrusios savo sutuoktinės. Pora turėjo tikslą sugrįžti į Jungtinę Karalystę remdamasi Bendrijos teise, kad H. Akrich galėtų į šią šalį atvykti kaip judėjimo laisve pasinaudojusios Sąjungos pilietės sutuoktinis.

30      Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausė, kokių priemonių valstybės narės turi teisę imtis, siekdamos kovoti su Bendrijos piliečio šeimos narių, neatitinkančių nacionalinėje teisėje atvykimui į valstybę narę ir gyvenimui joje numatytų sąlygų, veiksmais.

31      Pagrindinėje byloje atitinkamas šeimos narys nėra kaltinamas nei neteisėtu gyvenimu valstybėje narėje, nei tuo, kad jis piktnaudžiaudamas siekė išvengti, kad jam būtų taikomi imigraciją reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai. Atvirkščiai, prašymo pateikimo metu Y. Jia teisėtai buvo Švedijoje, o tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pati Švedijos teisė nedraudžia suinteresuotajam asmeniui išduoti ilgalaikio leidimo gyventi, jei ekonominės priklausomybės situacija, kuria remiamasi, yra pakankamai įrodyta.

32      Iš to išplaukia, kad teisėto ankstesnio gyvenimo kitoje valstybėje narėje sąlyga, kaip ji buvo suformuluota nurodytame sprendime Akrich, negali būti perkelta į šią bylą ir todėl negali būti taikoma nagrinėjamai situacijai.

33      Vadinasi, į pirmojo klausimo a–d punktus reikia atsakyti taip, kad, atsižvelgiant į nurodytą sprendimą Akrich, Bendrijos teisė valstybių narių neįpareigoja, išduodant leidimą apsigyventi trečiosios šalies piliečiui, judėjimo laisve pasinaudojusio Bendrijos piliečio šeimos nariui, reikalauti, kad šis šeimos narys anksčiau būtų teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje.

 Dėl antrojo klausimo a ir b punktų

34      Direktyvos 73/148 1 straipsnio 1 dalies d punktas taikytinas tik kitoje valstybėje narėje įsisteigusio, kad joje galėtų verstis savarankiškai dirbančio asmens veikla, valstybės narės piliečio sutuoktinio tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiams, kurie yra „(jo) išlaikomi“.

35      Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad „išlaikomo“ šeimos nario statusas yra faktinė situacija, kai judėjimo laisve pasinaudojęs Bendrijos pilietis ar jo sutuoktinis materialiai aprūpina šeimos narį (dėl Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio ir 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi (OL L, 180, p. 26) 1 straipsnio atitinkamai žr. nurodyto sprendimo Lebon 22 punktą ir 2004 m. spalio 19 d. Sprendimo Zhu ir Chen, C‑200/02, Rink. p. I‑9925, 43 punktą).

36      Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad išlaikomo šeimos nario statusas nereiškia, jog egzistuoja teisė į išlaikymą, nes priešingu atveju šis statusas priklausytų nuo nacionalinės teisės aktų, kurie skirtingose valstybėse yra skirtingi (nurodyto sprendimo Lebon 21 punktas). Teisingumo Teismo teigimu, nėra būtina nustatyti kreipimosi dėl šios paramos priežasčių ir kelti klausimo, ar suinteresuotasis asmuo pats galėtų patenkinti savo poreikius, jei jis įsidarbintų. Tokio aiškinimo ypač reikalauja principas, kad nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, vieno Bendrijos pagrindų, turi būti aiškinamos plačiai (nurodyto sprendimo Lebon 22 ir 23 punktai).

37      Siekdama nustatyti, ar Bendrijos piliečio sutuoktinio tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai yra jo išlaikomi, priimančioji valstybė narė turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į jų ekonomines ir socialines sąlygas, jie negali patys patenkinti savo pagrindinių poreikių. Materialinės paramos poreikis turi egzistuoti šių giminaičių pagal tiesiąją aukštutinę liniją kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios jie atvyko, tuo metu, kai jie pateikia prašymą prisijungti prie šio Bendrijos piliečio.

38      Tai yra neišvengiama išvada atsižvelgiant į 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvos 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, p. 13) 4 straipsnio 3 dalį, kuria remiantis, pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo ar jo sutuoktinio išlaikomo giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę liniją statusas Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio prasme įrodomas pateikiant dokumentą, išduotą jo „kilmės valstybės arba valstybės, iš kurios jis atvyko“ kompetentingos institucijos, įrodantį, kad atitinkamas giminaitis pagal tiesiąją aukštutinę liniją yra šio darbuotojo ar jo sutuoktinio išlaikomas. Iš tiesų, nepaisant to, jog tiksliai nenurodyta, kaip suinteresuotasis asmuo gali tinkamai įrodyti, kad jis priskirtinas vienai iš Direktyvos 73/148 1 ir 4 straipsniuose numatytų kategorijų, niekas nepateisina išlaikomo giminaičio pagal tiesiąją aukštutinę liniją skirtingo vertinimo pagal tai, ar jis yra pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo, ar savarankiškai dirbančio asmens šeimos narys.

39      Pagal Direktyvos 73/148 6 straipsnio b punktą priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad prašymą pateikęs asmuo pateiktų įrodymų, kad jis arba ji priklauso šios direktyvos 1 straipsnyje minėtai asmenų grupei.

40      Šioje srityje valstybės narės savo kompetencija turi naudotis nepažeisdamos nei EB sutartimi garantuotų pagrindinių laisvių, nei direktyvų nuostatų, skirtų tarp valstybių narių panaikinti kliūtis laisvam asmenų judėjimui, veiksmingumo, kad būtų palengvintas Europos Sąjungos piliečių ir jo šeimos narių naudojimasis teise apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje (pagal analogiją žr. 2000 m. gegužės 25 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑424/98, Rink. p. I‑4001, 35 punktą).

41      Dėl Direktyvos 73/148 6 straipsnio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog, nepatikslinus leistinų įrodymų, kuriais suinteresuotasis asmuo įrodo priklausantis vienai iš šios direktyvos 1 ir 4 straipsniuose nurodytų kategorijų, formos, reikia daryti išvadą, kad tokie įrodymai gali būti pateikti visais tinkamais būdais (žr., be kita ko, 1991 m. vasario 5 d. Sprendimo Roux, C‑363/89, Rink. p. I‑273, 16 punktą ir 2005 m. vasario 17 d. Sprendimo Oulane, C‑215/03, Rink. p. I‑1215, 53 punktą).

42      Vadinasi, kilmės valstybės ar valstybės, iš kurios asmuo atvyko, kompetentingos valdžios institucijos išduotas, priklausomybės situacijos egzistavimą įrodantis dokumentas, jei šiuo atžvilgiu jis atrodo esąs ypač tinkamas, negali būti leidimo gyventi išdavimo sąlyga, tačiau vien tik Bendrijos piliečio ar jo sutuoktinio įsipareigojimas remti atitinkamą šeimos narį gali nebūti laikomas įrodančiu realią jo priklausomybės situaciją.

43      Šiomis aplinkybėmis į antrojo klausimo a ir b punktus reikia atsakyti taip: Direktyvos 73/148 1 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, jog „yra (jų) išlaikomi“ reiškia aplinkybę, jog kitoje valstybėje narėje EB 43 straipsnio prasme įsisteigusio Bendrijos piliečio šeimos nariui šio piliečio ar jo sutuoktinio materialinė parama reikalinga pagrindiniams poreikiams šio šeimos nario kilmės valstybėje ar valstybėje, iš kurios jis atvyko, tenkinti tuo metu, kai jis pateikia prašymą prisijungti prie šio piliečio. Tos pačios direktyvos 6 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad materialinės paramos reikalingumas gali būti įrodinėjamas visais tinkamais būdais, tačiau vien Bendrijos piliečio ar jo sutuoktinio įsipareigojimas remti atitinkamą šeimos narį gali nebūti laikomas įrodančiu realią jo priklausomybės situaciją.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Atsižvelgiant į 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Akrich (C‑109/01), Bendrijos teisė valstybių narių neįpareigoja išduodant leidimą apsigyventi trečiosios šalies piliečiui, judėjimo laisve pasinaudojusio Bendrijos piliečio šeimos nariui, reikalauti, kad šis šeimos narys anksčiau būtų teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje.

2.      1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo 1 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad „yra (jų) išlaikomi“ reiškia aplinkybę, jog kitoje valstybėje narėje EB 43 straipsnio prasme įsisteigusio Bendrijos piliečio šeimos nariui šio piliečio ar jo sutuoktinio materialinė parama yra reikalinga pagrindiniams poreikiams šio šeimos nario kilmės valstybėje ar valstybėje, iš kurios jis atvyko, tenkinti tuo metu, kai jis pateikia prašymą prisijungti prie šio piliečio. Tos pačios direktyvos 6 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad materialinės paramos reikalingumas gali būti įrodinėjamas visais tinkamais būdais, tačiau vien Bendrijos piliečio ar jo sutuoktinio įsipareigojimas remti atitinkamą šeimos narį gali nebūti laikomas įrodančiu realią jo priklausomybės situaciją.

Parašai.

---

*Proceso kalba: švedų.