GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2007 m. gegužės 15 d.(1)

Sujungtos bylos C‑439/05 P ir C‑454/05 P

Land Oberösterreich ir Austrijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Teisės aktų derinimas – Žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga – Prašymas pritarti nuo suderinimo priemonės nukrypstančioms nacionalinėms nuostatoms – Draudimas naudoti genetiškai modifikuotus organizmus Aukštutinėje Austrijoje – Komisijos sprendimas atmesti“

1.        Šis apeliacinis skundas yra susijęs su vienos iš Austrijos federalinių žemių bandymu, siekiant sukurti žemės ūkio regioną be genetiškai modifikuotų organizmų (toliau – GMO), priimti įstatymą, nustatantį bendrą draudimą auginti genetiškai modifikuotus augalus ar sėklas bei veisti ir išleisti į aplinką transgenetinius gyvūnus.

2.        Tačiau pagal Direktyvą 2001/18(2) GMO išleidimui į aplinką ar pateikimui į rinką yra taikoma leidimų sistema, pagal kurią kiekvienu atveju privaloma įvertinti riziką žmonių sveikatai ir aplinkai.

3.        Siekiant gauti leidimą nukrypti nuo direktyvos reikalavimų, apie įstatymo projektą buvo pranešta Komisijai pagal EB sutarties 95 straipsnio 5 ir 6 dalis, remiantis tuo, jog „nustačius kurią nors suderinimo priemonę, valstybė narė mano, kad dėl jos iškyla būdingų problemų ir todėl jai reikia priimti naujais mokslo įrodymais pagrįstas nacionalines nuostatas, reglamentuojančias aplinkos ar darbo aplinkos apsaugą“. Komisijos manymu, tokie įrodymai nebuvo pateikti, todėl ji atmetė prašymą pritarti įstatymo projektui.

4.        Šį sprendimą Europos Bendrijų pirmosios instancijos teisme apskundė ir su byla susijusi federalinė žemė, t. y. Aukštutinė Austrija (Land Oberösterreich), ir Austrijos Respublika. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinius priimdamas bendrą sprendimą, abi ieškovės pateikė apeliacinius skundus.

5.        Iš esmės jos tvirtina, jog, pažeisdamas teisę būti išklausytam, Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Austrija neturėjo galimybės atsakyti į Europos maisto saugos tarnybos (toliau – EMST) nuomonę, neįvertino Aukštutinei Austrijai būdingos problemos, šitaip tinkamai nemotyvuodamas savo sprendimo, ir tinkamai neatsižvelgė į atsargumo principą.

 Bendrijos teisės aktai

 Sutarties nuostatos

6.        EB 95 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse numatyta:

„4. Jei Tarybai arba Komisijai nustačius kurią nors suderinimo priemonę valstybė narė mano, kad 30 straipsnyje nurodytais arba su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga susijusiais svarbiais sumetimais reikia išlaikyti nacionalines nuostatas, apie tas nuostatas ir jų išlaikymo motyvus ji praneša Komisijai.

5. Be to, nepažeidžiant 4 dalies, jei Tarybai arba Komisijai nustačius kurią nors suderinimo priemonę valstybė narė mano, kad dėl jos iškyla jai būdingų problemų ir todėl jai reikia priimti naujais mokslo įrodymais pagrįstas nacionalines nuostatas, reglamentuojančias aplinkos ar darbo aplinkos apsaugą, apie numatytas nuostatas ir jų įteisinimo motyvus ji praneša Komisijai.

6. Komisija per šešis mėnesius nuo 4 ir 5 dalyse nurodytų pranešimų patvirtina arba atmeta aptartąsias nacionalines nuostatas, patikrinusi, ar jos nėra savavališkos diskriminacijos priemonė arba užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas ir ar jos netrukdo veikti vidaus rinkai.

Komisijai per šį terminą nepriėmus sprendimo, 4 ir 5 dalyse nurodytos nacionalinės nuostatos laikomos patvirtintomis.

Kai klausimas sudėtingas ir nėra pavojaus žmonių sveikatai, Komisija gali atitinkamai valstybei narei pranešti, kad šioje dalyje nurodytas terminas gali būti pratęstas dar vienam iki šešių mėnesių trunkančiam laikotarpiui.“

7.        Bendrijos aplinkos politika yra išdėstyta EB 174–176 straipsniuose. Ypač 174 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Bendrijos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Bendrijos regionų būklės įvairovę. Ši politika yra grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas.

Šiuo požiūriu aplinkos apsaugos reikalavimus atitinkančios derinimo priemonės prireikus apima ir apsaugos sąlygą, leidžiančią valstybėms narėms dėl neekonominių aplinkos priežasčių imtis laikinų priemonių, kartu taikant joms Bendrijos tikrinimo tvarką.“

 Direktyva 2001/18

8.        Nuo 2002 m. spalio 17 d. apgalvotas GMO išleidimas į aplinką reguliuojamas Direktyva 2001/18, kuri yra skirta nacionalinei teisei ir tvarkai šioje srityje derinti.

9.        GMO apgalvotam išleidimui į aplinką arba jų pateikimui į rinką taikoma leidimų sistema. GMO išleidimui į aplinką kitais nei pateikimo į rinką tikslais yra nustatyta tvarka (iš esmės dėl bandymų – direktyvos B dalis, 5–11 straipsniai), kuri susijusi su nacionaline leidimų sistema; tvarka taip pat nustatyta ir GMO, kaip atskirų produktų ar esančių kituose produktuose, pateikimui į rinką (C dalis, 12-24 straipsniai), ji nustato Bendrijos tvarką, pagal kurią priimamas galutinis sprendimas galioja visoje Europos Sąjungoje. Bendrijos tvarka pagal C dalį prasideda valstybės narės, kurioje GMO bus pateiktas į rinką pirmą kartą, kompetentingoje institucijoje ir apima tolesnį visų valstybių narių kompetentingų institucijų dalyvavimą(3).

10.      Be bendrųjų nuostatų, A dalies 4 straipsnis, inter alia, numato, jog:

–        valstybės narės, remdamosi atsargumo principu, privalo užtikrinti, kad būtų imamasi visų reikiamų priemonių, siekiant išvengti žmonių sveikatai ir aplinkai neigiamo poveikio, galinčio kilti dėl GMO apgalvoto išleidimo į aplinką ar pateikimo į rinką,

–        visi norintys pateikti pagal B arba C dalį pranešimą asmenys privalo įvertinti riziką aplinkai,

–        siekdamos nustatyti ir laipsniškai panaikinti GMO esančias atsparumo antibiotikams dalis, galinčias daryti neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, valstybės narės ir Komisija privalo užtikrinti, kad ypatingas dėmesys būtų skiriamas tiems GMO, kurie turi genų, atsparių antibiotikams, vartojamiems žmonių ir veterinariniam gydymui,

–        valstybės narės ir, jei reikia, Komisija privalo užtikrinti, kad kiekvienu atveju būtų kruopščiai įvertintas galimas neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai;

–        valstybės narės privalo paskirti kompetentingą instituciją nagrinėti pranešimus ir spręsti, ar tinkamai atliktas rizikos aplinkai vertinimas;

–        valstybės narės privalo užtikrinti, kad kompetentinga institucija organizuotų patikrinimus ir kitas kontrolės priemones, kad būtų imtasi reikiamų priemonių išleidimui į aplinką ar pateikimui į rinką nutraukti, jei tikslinga, kad būtų imtasi atkuriamųjų priemonių ir informuota tos valstybės narės visuomenė, Komisija ir kitos valstybės narės.

11.      C dalies 20 straipsnis, pavadintas „Monitoringas ir naujos informacijos tvarkymas“, numato:

„1.      Pateikęs į rinką GMO kaip atskirą produktą ar esantį kitame produkte, pranešėjas užtikrina, kad monitoringas būtų vykdomas ir monitoringo ataskaitos rengiamos laikantis sutikime nurodytų sąlygų. Monitoringo ataskaitos pateikiamos Komisijai ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms. Remdamasi šiomis ataskaitomis, laikydamasi sutikime nustatytos tvarkos ir neperžengdama sutikime nurodyto monitoringo plano ribų, pasibaigus pirmajam monitoringo laikotarpiui pirmąjį pranešimą gavusi kompetentinga institucija gali tą monitoringo planą koreguoti.

2.      Jei raštišką sutikimą turintis pranešėjas iš vartotojų ar kitų šaltinių gauna naujos informacijos apie GMO keliamą riziką žmonių sveikatai ar aplinkai, jis nedelsdamas imasi būtinų priemonių žmonių sveikatai ir aplinkai apsaugoti bei apie tai informuoja kompetentingą instituciją.

Be to, pranešėjas patikslina pranešime nurodytą informaciją ir sąlygas.

3.      Jei kompetentinga institucija gauna informacijos apie galimus GMO keliamos rizikos žmonių sveikatai ar aplinkai padarinius arba esant šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, ji nedelsdama pateikia tą informaciją Komisijai ir kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms <…>

Jei informacija gaunama po to, kai buvo duotas sutikimas, kompetentinga institucija per 60 dienų nuo naujos informacijos gavimo dienos pateikia Komisijai įvertinimo ataskaitą, kurioje nurodo, ar sutikimo sąlygos turėtų būti keičiamos ir kaip, arba ar turėtų būti nutrauktas sutikimo galiojimas, o Komisija per 30 dienų nusiunčia tą ataskaitą kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms.

Pastabos ir argumentuoti prieštaravimai dėl tolesnio GMO pateikimo į rinką arba dėl pasiūlymo pakeisti sutikimo sąlygas per 60 dienų nuo įvertinimo ataskaitos išplatinimo dienos siunčiami Komisijai, kuri nedelsdama nusiunčia juos visoms kompetentingoms institucijoms.

Kad pasiektų susitarimą, kompetentingos institucijos ir Komisija gali per 75 dienas nuo įvertinimo ataskaitos išplatinimo dienos aptarti visus neišspręstus klausimus. Jei per 60 dienų nuo naujos informacijos išplatinimo dienos valstybė narė ar Komisija nepareiškia jokių argumentuotų prieštaravimų arba jei neišspręsti klausimai išsprendžiami per 75 dienas, ataskaitą parengusi kompetentinga institucija pakeičia sutikimą pagal pateiktus pasiūlymus, perduoda pakeistą sutikimą pranešėjui ir per 30 dienų informuoja apie tai kitas valstybes nares ir Komisiją.

4.      Siekiant užtikrinti pagal šios direktyvos C dalį atilikto monitoringo rezultatų skaidrumą, jie skelbiami viešai.“

12.      Be to, C dalies 23 straipsnis, pavadintas „Apsaugos sąlyga“, numato:

„1.      Jei valstybė narė, remdamasi nauja ar papildoma informacija, gauta po to, kai buvo duotas sutikimas, galinčia paveikti rizikos aplinkai įvertinimą arba pakartotinį turimos informacijos įvertinimą, remdamasi naujomis ar papildomomis mokslo žiniomis, turi svarbių priežasčių manyti, kad GMO, kaip atskiras produktas ar esantis kitame produkte, apie kurį buvo tinkamai pranešta ir kurį pateikti į rinką pagal šią direktyvą buvo duotas raštiškas sutikimas, kelia riziką žmonių sveikatai ar aplinkai, toji valstybė narė gali laikinai apriboti arba uždrausti tokio GMO, kaip atskiro produkto ar esančio kitame produkte, naudojimą ir (arba) pardavimą savo teritorijoje.

Valstybė narė užtikrina, kad didelės rizikos atveju būtų taikomos tokios padarinių likvidavimo priemonės, kaip antai GMO pateikimo į rinką sustabdymas ar nutraukimas, įskaitant visuomenės informavimą.

Valstybė narė nedelsdama informuoja Komisiją ir kitas valstybes nares apie veiksmus, kurių buvo imtasi pagal šį straipsnį, ir pagrindžia savo sprendimą pateikdama rizikos aplinkai įvertinimo apžvalgą, kurioje nurodo, ar turėtų būti keičiamos sutikimo sąlygos, ir kaip arba ar turėtų būti nutrauktas sutikimo galiojimas, tam tikrais atvejais pridėdama naują ar papildomą informaciją, kuria ji rėmėsi priimdama sprendimą.

2.      Sprendimas šiuo klausimu priimamas per 60 dienų <...>“

13.      Po šiai bylai reikšmingo laikotarpio Reglamentu Nr. 1829/2003(4) įvestas 26a straipsnis, kuriame numatyta:

„1.      Valstybės narės gali imtis atitinkamų priemonių, kad išvengtų netyčinio GMO atsiradimo kituose produktuose.

2.      Komisija renka ir derina informaciją, paremtą Bendrijos ir nacionaliniais tyrinėjimais, stebi valstybių narių sambūvio pasiekimus ir remdamasi minėta informacija bei pasiekimais tobulina rekomendacijas dėl genetiškai modifikuotų, tradicinių ir ekologiškų kultūrų.“ (Pataisytas vertimas)

14.      Šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo metu jokiam GMO nebuvo išduotas leidimas (Bendrijos lygiu dėl pateikimo į rinką) pagal Direktyvą 2001/18. Nuo tada penki pareiškimai dėl augalų patenkinti(5), nė vienas iš jų skirtas auginti ir aštuoni dar nagrinėjami(6), iš kurių penki susiję su prašymu auginti. Aštuoniolika leidimų pateikti į rinką GMO buvo suteikti pagal ankstesnę Direktyvą 90/220(7), devyni iš jų numato leidimą auginti.

15.      Direktyva 2001/18 taip pat numato transgenetinių gyvūnų pateikimą į rinką ir eksperimentinį išleidimą į aplinką, tačiau prašymų pritarti šiuo metu dar nėra pateikta.

16.      Dėl išleidimo į aplinką kitais nei pateikimo į rinką tikslais (su leidimu nacionaliniu lygiu) Bendrijoje nuo Direktyvos 90/220 įsigaliojimo, pasirodo, padaryta daugiau nei 2000 pareiškimų, tarp jų ir trys Austrijoje (du 1996 metais ir vienas 1997 metais)(8).

17.      Pažymėtina, jog atsižvelgiant į susirūpinimą dėl GMO saugumo nuo 1998 m. spalio iki 2004 m. liepos Bendrijos lygiu nebuvo išduotas nė vienas leidimas dėl pateikimo į rinką, nors eksperimentinis išleidimas į aplinką tam tikrose valstybėse narėse nacionaliniu lygiu buvo leistas. Tokio neformalaus valstybių narių sutarto „moratoriumo“(9) pasekmės buvo užginčytos Pasaulio prekybos organizacijoje(10) ir dabar jis panaikintas.

 Sambūvio gairės

18.      2003 m. liepos 23 d., kol su šia byla susijęs prašymas buvo nagrinėjamas, Komisija priėmė rekomenduojamas gaires, skirtas užtikrinti GM žemės ūkio kultūrų ir kitų žemdirbystės rūšių sambūvį(11).

19.      Šios gairės atkreipia dėmesį į ekonominius sambūvio aspektus, dėl kurių ūkininkai gali prarasti pajamas ir (arba) turėti papildomų išlaidų, jei norima išvengti GMO priemaišų. Gairėmis taip pat siekiama padėti valstybėms narėms plėtoti sambūvio nacionalines strategijas ir būdus sumažinti riziką. Yra nustatyta aiški riba tarp šių klausimų ir Direktyvoje 2001/18 aptariamų aplinkos ir sveikatos apsaugos aspektų.

 Įstatymo projektas ir ginčijamas sprendimas

20.      Įstatymo projektas, kuriuo draudžiama auginti genetiškai modifikuotus sėklas ir augalus bei veisti ir išleisti į aplinką transgenetinius gyvūnus, ypač medžioklės ir žvejybos tikslais(12), buvo pateiktas Aukštutinės Austrijos įstatymo leidžiamajai institucijai 2002 metais. Jo tikslas – „ekologinės žemdirbystės bei tradicinių žemės ūkio kultūrų ir gyvūnų apsauga nuo užterštumo GMO (hibridizacijos). Be to, natūrali biologinė įvairovė, ypač ekologiškai jautriose vietovėse, bei genetiniai ištekliai gamtoje, įskaitant medžioklę ir žvejybą, turi būti apsaugoti nuo GMO“. Tai buvo paremta ataskaita („Müller ataskaita“(13)), kuri buvo parengta Aukštutinės Austrijos valdžios institucijų užsakymu.

21.      2003 m. kovo 13 d. Austrija pranešė Komisijai apie įstatymo projektą, siekdama gauti pritarimą pagal EB sutarties 95 straipsnio 5 ir 6 dalis dėl leidimo nukrypti nuo Direktyvos 2001/18. Austrijos vyriausybės pateikti įrodymai iš esmės yra pagrįsti „Müller ataskaita“. Austrijos vyriausybė tvirtina, jog minėta ataskaita atskleidė naujus mokslo įrodymus apie vietos aplinkai kylančią grėsmę ir ūkininkavimo struktūros ypatumus Aukštutinėje Austrijoje, kur vyrauja smulkūs ūkiai, o ekologinė žemdirbystė užima gana didelę dalį. Taip pat teigiama, kad GM ir genetiškai nemodifikuotų žemės ūkio kultūrų sambūvio klausimas, kurio neapima Direktyva 2001/18, vis dar laikomas neišspręstu.

22.      Siekdama padėti jai apsispręsti, Komisija paprašė EMST(14) pateikti mokslo nuomonę iš esmės apie tai, ar „Müller ataskaita“ pateikia kokių nors naujų įrodymų dėl rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai, galinčių pateisinti pagal Direktyvą 90/220 ar Direktyvą 2001/18 leistų GMO auginimo draudimą, bei ar mokslo duomenys pateikia naujos informacijos, kuri galėtų padaryti negaliojančias nuostatas dėl rizikos aplinkai įvertinimo pagal minėtas direktyvas.

23.      EMST mokslo grupė savo 2003 m. liepos 4 d. nuomonėje(15), inter alia, nurodė:

„Pateikti įrodymai iš esmės sudaro dabartinių žinių apie genų pernašą iš vienos žemės ūkio kultūros į kitą ar iš žemės ūkio kultūros į giminingą laukinę, kelių žemės ūkio kultūrų rūšių genų pernašą, apžvalgą, kurioje labai mažai remiamasi genų pernašos tyrinėjimais Austrijoje. Įrodymuose taip pat nagrinėjamas pagrindinių trijų žemės ūkio kultūrų GM ir genetiškai nemodifikuotų veislių sambūvis, o tai ir buvo pateikiama kaip pagrindinis argumentas dėl GMO pašalinimo iš Aukštutinės Austrijos. Ataskaitoje nuspręsta, jog genų pernaša per se yra pavojus, be nuorodos į bet kokį poveikį žmonių sveikatai ar aplinkai ar į genų pernašos pasekmes. Genų pernaša yra pagrindinė biologinė funkcija, kuri be galo svarbi visų esamų rūšių evoliucijai ir išlikimui. Nebuvo pateikta jokių mokslo įrodymų, pagrindžiančių tai, kad genų pernaša iš transgenetinių organizmų yra per se kitokia negu genų pernaša iš tradiciškai ar ekologiškai užaugintų organizmų. Be to, nebuvo pateikta ataskaitų apie GM žemės ūkio kultūras bei gyvūnus Austrijoje, kurios atskleistų kokias nors neigiamas genų pernašos pasekmes. Ataskaitoje remiamasi tik keliomis vertinimo peržiūromis, kuriomis ir grindžiami įrodymai. Didelė dalis nuostatų nėra tiesiogiai susijusios su GMO, bet pateikia informaciją apie biologines invazijas, pesticidų kaupimąsi ir ozono sluoksnio mažėjimą. Be to, daugelis nuostatų yra įstatymų leidybos ar ekonominių santykių tematikos, todėl nepateikia naujų mokslo įrodymų, pagrindžiančių GMO pašalinimą iš Aukštutinės Austrijos. Visai nėra nuostatų dėl GM gyvūnų.

Ataskaitoje nėra pateikiama įrodymų apie tai, kad sambūvis yra rizikos aplinkai ar žmonių sveikatai dalykas. Komisija neprašė EMST pareikšti nuomonės dėl GM ir genetiškai nemodifikuotų žemės ūkio kultūrų sambūvio valdymo, tačiau mokslo grupė pripažino tai esant svarbiu žemės ūkio klausimu.

Pateikti mokslo įrodymai neatskleidžia naujų arba tik vietinės reikšmės mokslo duomenų apie jau egzistuojančių ar egzistuosiančių genetiškai modifikuotų kultūrų ar gyvūnų padarinius aplinkai ir žmonių sveikatai.

Nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad šiam Austrijos regionui būdingos neįprastos ar unikalios ekosistemos, dėl kurių reikia atlikti kitokį rizikos aplinkai vertinimą negu jis atliekamas visos Austrijos arba kitų panašių Europos regionų atžvilgiu. Nebuvo pateikta ypatingų pavyzdžių apie GMO poveikį, tiesioginį arba per žemės ūkio praktikos pasikeitimus, biologinei įvairovei.“

24.      Mokslo grupė nusprendė, jog:

„–      ataskaitoje pateikta mokslo informacija neatskleidžia naujų duomenų, kurie padarytų negaliojančias nuostatas dėl rizikos aplinkai įvertinimo pagal Direktyvą 90/220/EEB arba Direktyvą 2001/18/EB,

–        ataskaitoje pateikti mokslo duomenys dėl rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai neatskleidžia naujų mokslo įrodymų, kurie pateisintų bendrą draudimą auginti genetiškai modifikuotas sėklas ir dauginamąsias medžiagas, naudoti transgenetinius gyvūnus veisimui, išleisti transgenetinius gyvūnus į aplinką, kai tai leista šiais tikslais šiame Austrijos regione pagal Direktyvą 90/220/EEB arba Direktyvą 2001/18/EB.“

25.      Komisija savo sprendimą priėmė 2003 m. rugsėjo 2 dieną(16).

26.      Atlikdama vertinimą Komisija pažymėjo, jog iš Austrijos nacionalinių ekonominių reikalų komiteto ataskaitos projekto (toliau – komiteto ataskaita) buvo akivaizdu, kad Austrija puikiai žinojo apie galimybę pasinaudoti Direktyvoje 2001/18 numatyta apsaugos sąlyga(17), tačiau palaikė tai netinkama priemone pasiekti, kad Aukštutinės Austrijos žemėje GMO būtų visiškai uždraustas(18).

27.      65 punkte pateikta Komisijos nuomonė, jog:

„Müller ataskaitoje“ pateikiami duomenys, kurie iš esmės buvo prieinami iki Direktyvos 2001/18/EB priėmimo 2001 m. kovo 12 dieną. Šį įvertinimą patvirtina EMST. Be to, Austrija remiasi faktu, jog „Müller ataskaita“ buvo išleista 2002 m. balandžio 28 d., t. y. praėjus maždaug metams po Direktyvos 2001/18/EB priėmimo (2001 m. kovo 12 d.). Tačiau didesnė dalis bibliografijoje nurodomų šaltinių yra publikuoti prieš Direktyvos 2001/18/EB priėmimą. Todėl tyrimo pagrindas, pasirodo, yra daugiau ankstesnių darbų patvirtinimas negu nauja medžiaga, identifikuojanti priėmus Direktyvą 2001/18/EB atsiradusias būdingas problemas.“

28.      70 punkte Komisija nurodė, kad:

„atsižvelgus į Austrijos pateiktus dokumentus, ypač į pranešimą įtrauktas „Müller ataskaitos“ ištraukas, akivaizdu, jog smulkių ūkių sistemos tikrai nėra būdingos tik šiam regionui, jų yra visose valstybėse narėse. Todėl, remiantis tokiais argumentais, negalima gauti pritarimo pagal Sutarties 95 straipsnio 5 dalį(19)“.

EMST nuomonė cituojama 71 punkte, kurio dvi paskutinės pastraipos išdėstytos šios išvados 23 punkte.

29.      Komisija nusprendė:

„74.      Pagal EB sutarties 95 straipsnio 5 dalį reikalaujama, kad jei valstybė narė mano, jog reikia priimti nacionalines nuostatas, kuriomis nukrypstama nuo Bendrijos suderinimo priemonių, nacionalinės nuostatos privalo būti pagrįstos naujais mokslo įrodymais, susijusiais su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga, taip pat turi būti prašymą teikiančiai valstybei būdinga problema, kuri gali iškilti priėmus suderinimo priemonę.

75.      Šiuo atveju, išnagrinėjusi Austrijos prašymą, Komisija mano, jog Austrija nepateikė naujų mokslo įrodymų, susijusių su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga, ir neįrodė, jog egzistuoja Aukštutinei Austrijai būdinga problema, kuri iškilo priėmus Direktyvą 2001/18/EB dėl GMO apgalvoto išleidimo į aplinką, ir dėl to būtina priimti nacionalines nuostatas, apie kurias pranešta.

76.      Dėl to Austrijos prašymas priimti nacionalines nuostatas, kuriomis siekiama uždrausti GMO naudojimą Aukštutinėje Austrijoje, neatitinka 95 straipsnio 5 dalies reikalavimų.“

30.      Todėl Komisija atmetė nuostatas, apie kurias pranešta.

 Skundžiamas sprendimas

31.      Ir Austrija, ir Land Oberösterreich pateikė ieškinius dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas sujungė bylas ir 2005 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą atmesti abu ieškinius(20). Abi šalys siekia, jog būtų panaikintas minėtas sprendimas.

32.      Ieškovės pateikė keturis ieškinio pagrindus atitinkamai dėl teisės būti išklausytoms, pareigos motyvuoti, EB 95 straipsnio 5 dalies ir atsargumo principo pažeidimų. Tik pirmas ir trečias jų aiškiai yra apeliacinio ieškinio dalykas, nors argumentuojant taip pat remiamasi atsargumo principu.

 Teisės būti išklausytam pažeidimas

33.      Ieškovės tvirtina, jog Komisija jų neišklausė prieš priimdama ginčijamą sprendimą,. Nors Teisingumo Teismas sprendime Danija prieš Komisiją(21) konstatavo, kad teisė būti išklausytam netaikoma EB 95 straipsnyje numatytoje procedūroje, šios bylos aplinkybės reikalauja kitokio atsakymo. Pirma, sprendimas byloje Danija prieš Komisiją susijęs su prašymu dėl leidimo nukrypti pagal EB 95 straipsnio 4 dalį, kuri tuo metu buvo susijusi su galiojusia nacionaline priemone. Tačiau kadangi šioje byloje priemonė, apie kurią pranešta, buvo dar tik projekto stadijoje, Komisija, siekdama išklausyti šalis, galėjo tęsti procedūrą pagal EB 95 straipsnio 6 dalies trečiąją pastraipą. Antra, nagrinėjamoje byloje Komisija kreipėsi į EMST su prašymu pateikti ekspertų nuomonę, kuria pagrįstas jos sprendimas. Todėl Komisija turėjo suteikti Austrijai galimybę būti išklausytai dėl EMST nuomonės(22).

34.      Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Teisingumo Teismas sprendime Danija prieš Komisiją rėmėsi tuo, jog EB 95 straipsnio 4 dalyje numatytą procedūrą inicijavo valstybė narė, nes Komisijos sprendimas yra tik atsakymas į jos iniciatyvą. Todėl valstybė narė savo prašyme gali reikšti nuomonę dėl prašomo priimti sprendimo, iš tiesų net reikalaujant nurodyti vertinamų nacionalinių nuostatų išlaikymo motyvus. Komisija savo ruožtu turi turėti galimybę per jai nustatytus terminus gauti reikalingą informaciją, neprivalėdama iš naujo išklausyti valstybę narę. Be to, EB 95 straipsnio 6 dalies antroji ir trečioji pastraipos atitinkamai numato, jog nukrypstančios nacionalinės nuostatos laikomos patvirtintomis, jei Komisija per tam tikrą terminą nepriima sprendimo, ir tai, jog minėtas terminas negali būti pratęstas, jei yra rizika žmonių sveikatai. Todėl darytina išvada, jog yra siekiama greitai užbaigti procedūrą. Šį tikslą būtų sunku suderinti su ilgai trunkančio keitimosi informacija ir argumentais reikalavimu(23).

35.      Pirmosios instancijos teismas manė, kad tokie samprotavimai galimi ir EB 95 straipsnio 5 dalyje numatytos procedūros atžvilgiu. Procedūrą taip pat pradeda pranešimą pateikianti valstybė narės ir ji turi būti greitai užbaigiama. Tai, kad nacionalinės priemonės yra dar tik projekto stadijoje, nereiškia, kad taikytina teisė būti išklausytam, o greito procedūros užbaigimo reikalavimas yra mažesnis dėl to, kad nacionalinės nuostatos dar neįsigaliojo. EB 95 straipsnio 6 dalis vienodai taikoma, neatsižvelgiant į tai, ar nuostatos įsigaliojusios, ar ne. Be to, Komisija gali pratęsti sprendimo priėmimo terminą, tik kai to reikalauja pateikto klausimo sudėtingumas ir nėra pavojaus žmonių sveikatai, o ne dėl to, kad valstybė narė būtų išklausyta(24).

36.      Abiejų EB 95 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų procedūrų tikslas yra užtikrinti, kad nė viena valstybė narė netaiko nacionalinio teisės akto, nukrypstančio nuo suderintų nuostatų, prieš tai negavusi Komisijos patvirtinimo. Abiejų procedūrų atvejais minėtos priemonės netaikomos, kol Komisija nepriima sprendimo. EB 95 straipsnio 5 dalies atžvilgiu ši situacija kyla iš minėtų priemonių projektų pobūdžio. Kalbant apie EB 95 straipsnio 4 dalį, tai atsiranda dėl joje nustatytos procedūros dalyko: suderinimo priemonės, kurių tikslas yra vidaus rinkos sukūrimas ir veikimas, būtų neveiksmingos, jei valstybės narės išlaikytų teisę vienašališkai taikyti nuo jų nukrypstantį nacionalinės teisės aktą(25).

37.      Kadangi šioje procedūroje teisė būti išklausytam nėra taikytina, nėra reikšminga tai, jog Komisija neapsiribojo sprendimo priėmimu, remiantis Austrijos Respublikos pateikta informacija, bet paprašė EMST pateikti eksperto nuomonę, kuria pagrįstas ginčijamas sprendimas. Be to, tai, kad teisė būti išklausytam nėra taikytina, nereiškia, jog Komisija turėjo priimti sprendimą tik remdamasi informacija, kuria buvo pagrįstas prašymas dėl leidimo nukrypti. Atvirkščiai, iš sprendimo byloje Danija prieš Komisiją išplaukia, kad Komisija turi turėti galimybę per jai nustatytus terminus gauti reikalingą informaciją, neprivalėdama iš naujo išklausyti prašymą pateikusios valstybės narės(26).

38.      Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinio pagrindą.

 EB 95 straipsnio 5 dalies pažeidimas

39.      Ieškovės tvirtino, jog buvo įvykdytos EB 95 straipsnio 5 dalies sąlygos. Priemonė, apie kurią pranešta, buvo skirta aplinkai saugoti, ji pagrįsta naujais mokslo įrodymais, pateisinama Austrijai būdinga problema ir atitiko proporcingumo principą(27).

40.      Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal EB 95 straipsnio 4 dalį egzistuojančių nuostatų išlaikymas turi būti pagrįstas svarbiais EB 30 straipsnyje numatytais reikalavimais arba su darbo ar aplinkos apsauga susijusiais reikalavimais. Pagal EB 95 straipsnio 5 dalį naujų nuostatų priėmimas dėl valstybei narei būdingos problemos, kuri iškyla nustačius derinimo priemonę, turi būti pagrįstas naujais mokslo įrodymais aplinkos ar darbo apsaugos srityje(28).

41.      Skirtumas yra tas, jog apie nacionalines nuostatas, egzistavusias jau prieš nustatant derinimo priemonę, Bendrijos įstatymų leidėjas žinojo, tačiau jis negalėjo arba nesiekė derinimo procese jomis vadovautis. Dėl to priimtina, kad valstybė narė gali prašyti leisti toliau galioti jos saviems teisės aktams, jei jie pateisinami svarbiais EB 30 straipsnyje nurodytais reikalavimais arba darbo ar aplinkos apsauga. Naujų nacionalinių teisės aktų priėmimas gali kelti didesnį pavojų derinimui. Bendrijos institucijos, rengdamos derinimo priemonę, iš esmės negali atsižvelgti į tokias nacionalines nuostatas. Šiuo atveju neatsižvelgiama į EB 30 straipsnyje nurodytus reikalavimus; priimtini tik su darbo ar aplinkos apsauga susiję reikalavimai su sąlyga, kad valstybė narė pateikia naujų mokslo įrodymų, o naujų nacionalinių nuostatų priėmimo reikalingumas išplaukia iš šiai valstybei narei būdingos problemos, kuri iškilo nustačius derinimo priemonę(29).

42.      Valstybė narė privalo įrodyti, jog EB 95 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygos yra įvykdytos(30). Šioje byloje Austrijos Respublika, remdamasi naujais mokslo įrodymais, turėjo įrodyti, kad Direktyva 2001/18 užtikrintas aplinkos apsaugos lygis šiai valstybei narei būdingos problemos, kuri iškilo priėmus šią direktyvą, atžvilgiu nebuvo priimtinas(31).

43.      Komisija savo sprendimu atmetė Austrijos Respublikos argumentus, kuriais ji siekė įrodyti būdingos problemos egzistavimą EB 95 straipsnio 5 dalies prasme, motyvuodama, kad iš pranešimo aiškiai matyti, jog smulkūs ūkiai tikrai yra ne Aukštutinės Austrijos ypatumas, o būdinga visų valstybių narių savybė. Komisija taip pat pritaikė EMST išvadas, ypač tai, kad „pateiktuose mokslo įrodymuose nėra naujų duomenų arba yra tik vietinės reikšmės duomenys apie jau egzistuojančių ar egzistuosiančių žemės ūkio kultūrų arba gyvūnų padarinius aplinkai ir žmonių sveikatai“, ir tai, jog „nebuvo pateikta įrodymų, kad šiam Austrijos regionui būdingos neįprastos ir unikalios ekosistemos, dėl kurių reikia atlikti kitokį rizikos aplinkai vertinimą negu jis atliekamas visos Austrijos arba kitų panašių Europos regionų atžvilgiu“(32).

44.      Ieškovės nesugebėjo įtikinamai paneigti šių tvirtinimų, vien akcentuodamos, jog žemės ūkis yra smulkus, ir pabrėždamos ekologinio žemės ūkio svarbą Aukštutinėje Austrijoje. Nebuvo pateikta argumentų paneigti EMST išvadas, jog neįrodyta, kad Aukštutinės Austrijos regionui būdingos neįprastos ir unikalios ekosistemos, dėl kurių reikia atlikti kitokį rizikos aplinkai vertinimą negu jis atliekamas visos Austrijos arba kitų panašių Europos regionų atžvilgiu. Viešame posėdyje ieškovės nesugebėjo pateikti nuomonės dėl to, ar buvo nustatytas GMO egzistavimas Aukštutinėje Austrijoje. Land Oberösterreich nurodė, jog teisės akto projektą skatino artėjanti susitarimo, pagal kurį valstybės narės įsipareigojo laikinai nebeduoti sutikimų dėl GMO, pabaiga(33). Tokie svarstymai negali paneigti ginčijamame sprendime padarytų vertinimų(34).

45.      Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė argumentus, ginčijančius Komisijos vertinimą dėl prašymą pateikusioje valstybėje narėje būdingos problemos egzistavimo. EB 95 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos yra kumuliacinės, todėl tam, kad prašymas dėl leidimo nukrypti būtų atmestas, pakanka neįvykdyti vienos iš jų(35). Todėl ieškinio pagrindas buvo atmestas.

46.      Todėl ketvirtasis ieškinio pagrindas, kuriuo teigiama, kad pažeistas atsargumo principas, buvo atmestas kaip netinkamas, nes nebuvo įvykdytos sąlygos prašymui pagal EB 95 straipsnio 5 dalį patenkinti, ir dėl to Komisija neturėjo kitos išeities, tik atmesti prašymą(36).

 Apeliacinių skundų argumentai

47.      Abu apeliaciniai skundai yra labai panašūs, net iš esmės vienodai suformuluoti, nors Austrijos Respublikos apeliacinis skundas išsamesnis. Todėl nėra naudinga jų pristatyti atskirai.

48.      Skundžiamas sprendimas ginčijamas remiantis dviem pagrindais: a) „procedūros pažeidimu“, pagal kurį apeliantės ginčija argumentus dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmojoje instancijoje, t. y. „EB 95 straipsnio 5 dalies pažeidimas“; ir b) „Bendrijos teisės pažeidimu“, pagal kurį ginčija išvadą dėl jų teisės būti išklausytoms pareiškiant nuomonę dėl EMST nuomonės.

49.      Remdamosi šiais pagrindais, apeliantės prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą Pirmosios instancijos sprendimą ir pirmiausia ginčijamą sprendimą arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 Procedūros pažeidimas

50.      Apeliantės tvirtina, jog savo ieškiniuose pirmosios instancijos teisme įrodė, kad EB 95 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos yra įvykdytos. Jos būtent įrodė, kad egzistavo Aukštutinei Austrijai „būdinga“ (ir tai nereiškia „unikali“) problema. Net jei kituose Bendrijos vietovėse egzistuoja panašūs dariniai, išlieka faktas, jog žemdirbystei Aukštutinėje Austrijoje yra būdingi ypač maži rajonai ir ypač aukštas ekologinės žemdirbystės lygis, o tai reiškia, jog įprastų metodų užkirsti kelią GMO plitimui nepakanka. Kadangi Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio pagrindą remdamasis tuo, jog ši vienintelė sąlyga nebuvo įvykdyta, jis turėjo pateikti detalesnę analizę, užuot tiktai remęsis EMST nuomone. Taip pat neturėjo paprasčiausiai nevertinti, ar kitos EB 95 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos įvykdytos.

51.      Austrijos manymu, nauji mokslo įrodymai yra pagrindinis EB 95 straipsnio 5 dalies elementas, o į atsargumo principą negalima neatsižvelgti. Tačiau Komisija neatliko nuodugnios rizikos mokslo analizės. Taip pat, nors Komisija nepaprašė, kad EMST atkreiptų dėmesį į esminius Austrijos argumentus dėl GMO ir natūralių žemės ūkio kultūrų sambūvio, ji savo sprendimą grindė vien EMST nuomone. Todėl esminis klausimas, kuris yra itin prieštaringas, o tai aiškiai akivaizdu iš debatų Taryboje, nebuvo nagrinėtas nei Komisijos, nei Pirmosios instancijos teismo. Kadangi mokslo įrodymai nebuvo vertinti atsargumo principo prasme, Pirmosios instancijos teismas neatliko savo pareigos tinkamai motyvuoti sprendimą.

52.      Apeliantės taip pat kritikuoja Pirmosios instancijos teismo rėmimąsi faktu, jog nebuvo pateikta įrodymų apie GMO buvimą Aukštutinėje Austrijoje. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo pareiga – derinant teisės aktus dėl sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos „remtis aukšto lygio apsauga”(37), neįtikėtina, kad valstybė narė gali pasinaudoti EB 95 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatomis tik tuomet, kai kyla žala.

53.      Apeliančių manymu, nuodugniai neišnagrinėjus naujų mokslo įrodymų yra pažeidžiama ir teisė būti išklausytam, ir pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą.

54.      Komisija teigia, jog šie argumentai visiškai nepagrįsti, kiek tai susiję su skundais pažeidus procedūrą dėl nepakankamo sprendimo motyvavimo. Ji nagrinėja pastabas dėl ieškinio pagrindo, susijusio su „Bendrijos teisės pažeidimo“ vertinimo esme.

55.      Visų pirma Komisija taip apibendrina skundžiamo teismo sprendimo 63–67 punktus(38). Kadangi, atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, valstybė narė, kuri remiasi EB 95 straipsnio 5 dalimi, privalo įrodyti, jog taikymo sąlygos yra įvykdytos, reikia įvertinti, ar ginčijamame sprendime neteisingai nustatyta, jog tokių įrodymų nebuvo pateikta. Sprendimas grindžiamas išvada, jog smulkūs ūkiai yra būdinga savybė visoms valstybėms narėms, ir tuo, kad, anot EMST, nebuvo pateikta įrodymų, jog Aukštutinei Austrijai būdingos neįprastos ir unikalios ekosistemos, dėl kurių reikia atlikti kitokį rizikos aplinkai vertinimą negu jis atliekamas visos Austrijos arba kitų panašių Europos regionų atžvilgiu. Ieškovės nepateikė įrodymų, kurie leistų suabejoti šio vertinimo pagrįstumu, vien akcentuodamos, kad žemės ūkis yra smulkus ir pabrėždamos ekologinės žemdirbystės Aukštutinėje Austrijoje svarbą. Dėl to ieškovių argumentai dėl pernelyg bendro pobūdžio negalėjo paneigti konkrečių įvertinimų ginčijamame sprendime. Komisijos manymu, tai yra puikiai tinkamai motyvuotas įvertinimas.

56.      Antra, Komisija pabrėžia, jog „nauji mokslo įrodymai“ ir „aplinkos apsauga“ nėra „būdingos problemos“ elementai, nes visi trys jie yra kumuliacinės EB 95 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygos. Jei nors viena sąlyga neįvykdoma, prašymas turi būti atmestas.

57.      Trečia, skundžiamo sprendimo 71 punkte paaiškinta, kodėl ieškinio pagrindas dėl atsargumo principo yra netinkamas ir neginčijamas, bent jau detaliai ir išsamiai.

58.      Ketvirta, teiginiai dėl tariamo Komisijos neatsižvelgimo ar diskusijų Taryboje nėra svarbūs atsakant į klausimą, ar skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida.

59.      Galiausiai klausimas dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą šiuo požiūriu nėra svarbus, nes nėra skundžiamasi dėl tariamo jos pažeidimo nagrinėjant bylą Pirmosios instancijos teisme.

 Bendrijos teisės pažeidimas

60.      Apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog argumentai sprendime Danija prieš Komisiją dėl teisės būti išklausytam netaikymo EB 95 straipsnio 4 dalies atžvilgiu taip pat taikytini ir EB 95 straipsnio 5 dalies atžvilgiu.

61.      Pirmosios instancijos teismas savo vertinimui šiuo klausimu pagrįsti pasitelkia dvi bylas(39), kuriose aptariama EB Sutarties buvusio 100a straipsnio 4 dalis, kur nebuvo daromas skirtumas tarp galiojančių nuostatų ir nuostatų, kurias norima įvesti.

62.      Šiuo metu galiojančiose EB 95 straipsnio 4 ir 5 dalyse daromas skirtumas tarp šių situacijų. Galiojanti nacionalinė nuostata nenustoja galioti, kai priimama Bendrijos suderinimo priemonė, kuriai ji prieštarauja. Nebent, kol Komisija jos nepatvirtina, ji tampa netaikytina tiek, kiek prieštarauja suderinimo priemonei, o kitais atvejais ji yra taikytina. Tokia koegzistencija su suderinimo priemone kelia neaiškumų ir lemia sprendime Komisija prieš Daniją minėtą neatidėliojimą. O nuostatų, kurias norima įvesti, atveju Bendrijai nėra būtina skubiai spręsti.

63.      Apeliantės taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 67 punkte pateikiamą teiginį, kad „ieškovės nepateikė argumentų paneigti EMST išvadas“. Pirmosios instancijos teisme buvo ginčijamas Komisijos atliktas fakto nustatymas. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės ginčyti EMST išvadų, kurios turėtų būti ne priskiriamos Komisijai, o traktuojamos kaip nepriklausoma eksperto ataskaita, dėl kurios Austriją turėjo galėti pareikšti nuomonę. Vien šių išvadų visapusiškas patvirtinimas nesuderinamas su Komisijos pareiga priimti sprendimą pagal EB 95 straipsnio 5 dalį.

64.      Todėl sprendimas Danija prieš Komisiją nėra aktualus, o Pirmosios instancijos teismas pažeidė Bendrijos teisės garantuojamą teisę būti išklausytam (ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį).

65.      Galiausiai savo vertinimą grįsdamas klaidingu EB 95 straipsnio 5 dalies termino „būdinga“ aiškinimu ir todėl neišnagrinėdamas kitų šioje nuostatoje numatytų sąlygų Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė Bendrijos teisę.

66.      Komisija visų pirma nagrinėja tariamą teisės būti išklausytam arba teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi byla Danija prieš Komisiją vien siekdamas konstatuoti, kad vidaus rinkos reikalavimai reiškia, jog valstybė narė negali taikyti nacionalinio teisės akto, nukrypstančio nuo suderinimo priemonės, negavusi Komisijos patvirtinimo. Šiuo aspektu nėra skirtumo tarp EB 95 straipsnio 4 ir 5 dalies. Abiem atvejais užsitęsusios diskusijos yra vienodai nepageidautinos, o išaiškinimo ir tikrumo būtinybė vienodai sveikintina. Kitais atvejais apeliantės, atrodo, maišo teisę būti išklausytam administracinėje procedūroje ir teisę į bylos nagrinėjimą Pirmosios instancijos teisme, o jų argumentai šiuo požiūriu yra nesusiję su byla arba nepriimtini.

67.      Antra, Komisija pabrėžia, jog skundžiamame sprendime nebuvo būtina detaliai nagrinėti, ką reiškia „būdinga problema“, nes „naujų mokslo įrodymų“ kriterijus nebuvo tenkinamas.

68.      Be to, ji nurodo, kad tokių įrodymų trūkumas nestebina, nes 2005 m. lapkričio 7 d. Austrija pranešė Komisijai apie Aukštutinei Austrijai skirtą visiškai skirtingą įstatymo projektą(40), kuriuo, kaip nuostatomis, dėl kurių prieš tai pranešė kitos valstybės narės ar kitos Austrijos žemės, siekiama ne visiškai uždrausti GMO, bet įtvirtinti specialias priemones, kad būtų užkirstas kelias genetiškai nemodifikuotų žemės ūkio kultūrų užkrėtimui. Komisija iš esmės neprieštaravo(41).

 Vertinimas

 Pirminės pastabos

69.      Per viešą posėdį Komisijos atstovas savo pastabas pradėjo primindamas, jog tai yra apeliacija Teisingumo Teismui, todėl bylos nagrinėjimo apimtį lemia jos pobūdis. Iš tikrųjų yra naudinga atsižvelgti į šį faktą, vertinant bylos esmę.

70.      Teisingumo Teismo vaidmuo yra nustatyti, ar apeliantės nurodė procedūros pažeidimą ar teisės klaidą skundžiamame sprendime, dėl kurių sprendimas turėtų būti panaikintas.

71.      Pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti, ar ieškovės nurodė esminį procedūros pažeidimą, teisės klaidą ar akivaizdžią vertinimo klaidą Komisijos sprendime, dėl kurių jis turėtų būti panaikintas.

72.      Komisija turėjo nustatyti, ar Austrija pagrindė savo prašymą pagal EB 95 straipsnio 5 dalį, pateikdama naujų mokslo įrodymų, susijusių su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga remiantis prašymą teikiančiai valstybei būdinga problema, kuri iškilo priėmus Direktyvą 2001/18.

73.      Nė viena iš šių paskirčių nėra susijusi su sprendimu, kas yra, o kas ne tinkama aplinkos politika. Dėl Bendrijos politikos pažymėtina, kad sprendimus šioje srityje priima Europos Parlamentas ir Taryba bendrai, remdamiesi Komisijos pasiūlymu (šiuo atveju turinčios kitokią kompetenciją) ir pasikonsultavę su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu(42). Valstybės narės savo ruožtu išsaugo teisę nustatyti nacionalinę aplinkos politiką savo kompetencijos ribose.

74.      Antroji pirminė pastaba susijusi su Komisijos tvirtinimu, jog nurodydamos apeliacinio skundo argumentus apeliantės tam tikra prasme maišo pagrindus „procedūros pažeidimas“ ir „Bendrijos teisės pažeidimas“. Aš sutinku su tuo, tačiau nemanau, jog tai keičia reikalo esmę. Jei apeliacinio skundo argumentai patenka į tinkamą kategoriją, neturi reikšmės, ar apeliantas teisingai priskyrė atitinkamai kategorijai. Mano manymu, visi apeliančių pateikti argumentai patenka į Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnyje numatytą kategoriją. Aš taip pat pažymiu, jog, kaip nurodė Komisija, apeliantės nepateikia aiškaus skundo dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas ieškinio pagrindą dėl atsargumo principo pažeidimo pripažino netinkamu. Tačiau tai, mano manymu, nekliudo remtis šiuo principu skundžiantis dėl kitų sprendimo aspektų.

75.      Iš esmės apeliantės tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas:

–        buvo neteisus, atmesdamas jų skundą dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, nes Komisija rėmėsi EMST nuomone, tačiau nesuteikė galimybės pareikšti nuomonės dėl jos,

–        netinkamai išaiškino valstybei narei ar regionui „būdingos“ problemos sampratą ir todėl netinkamai išnagrinėjo argumentus šiuo klausimu, taigi pateikė netinkamai motyvuotas išvadas,

–        neišnagrinėjo pastabų dėl atsargumo principo.

76.      Aš nagrinėsiu pirmuosius du tvirtinimus tokia pačia tvarka ir, kur tinkama, galimą atsargumo principo aktualumą.

 Teisė būti išklausytam

77.      Pirmosios instancijos teismas, pakartodamas Teisingumo Teismo sprendimo Danija prieš Komisiją 50 punktą, savo sprendimo 45 punkte nurodė, jog „teisė būti išklausytam netaikoma šioje procedūroje“. Gali būti naudinga paaiškinti, ką reiškia „teisė būti išklausytam“ tame kontekste. Abiejų sprendimų versijoje anglų kalba yra nurodoma „teisė būti išklausytam“ (right to be heard), o sprendimų versijoje prancūzų kalba vartojamas „rungimosi principo“ (principe du contradictoire) terminas (panašiai nurodoma ir kitomis kalbomis), ir dėl to gali būti skirtingų samprotavimų. Apeliantės remiasi Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsniu, kuris garantuoja teisę į teisingą ir viešą bylos nagrinėjimą, kai yra sprendžiamas civilinių teisių ir pareigų ar baudžiamojo kaltinimo klausimas.

78.      Principe du contradictoire samprata, dažnai pateikiama lotyniškais posakiais audi alteram partem arba audiatur et altera pars, akivaizdžiai taikoma visų pirma rungtyniškam procesui, per kurį priešingos šalys turi turėti galimybę pareikšti nuomonę dėl viena kitos parodymų, kol teisminė institucija priima sprendimą. Tipiniai pavyzdžiai apima bylinėjimąsi civilinio proceso tvarka, arbitražą ir baudžiamąjį procesą, kurio metu sprendžiamas kaltės klausimas, ir, žinoma, tiesioginių ieškinių nagrinėjimą Teisingumo Teisme bei Pirmosios instancijos teisme(43).

79.      Bendriausia prasme jis taikomas, inter alia, tuo atveju, kai valstybės institucijos pradėta procedūra asmens atžvilgiu gali turėti įtakos jo teisėms ar interesams, o proceso metu jam turi būti suteikiama teisė pareikšti nuomonę dėl valstybės institucijos siūlomų atsižvelgti aspektų. Tokie atvejai apima ikiteisminį baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir daugelį administracinių procedūrų, o Bendrijos lygiu apima, pavyzdžiui, Komisijos tyrimą konkurencijos ar dempingo srityje arba EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

80.      Šioje byloje situacija skiriasi, nes procesą pradėjo valstybė narė, kuri privalo nurodyti pagrindus, dėl kurių ji siekia nukrypti nuo suderinimo priemonės, ir ji gali pateikti tiek teiginių ir juos pagrindžiančių įrodymų, kiek mano tinkama. Prašymas pateikiamas Komisijai, kuri, įvertinusi pagrindus ir įrodymus, priima sprendimą. Todėl iš esmės valstybė narė yra išklausoma jos pačios iniciatyva, ir šiuo atveju nėra kitos bylos šalies.

81.      Iš esmės apeliantės siekia, kad būtų pripažinta, jog jos turėjo teisę prieš priimant galutinį sprendimą pareikšti nuomonę dėl EMST atlikto prašymo įvertinimo. Manyčiau, jog nėra taip svarbu nuspręsti, ką tiksliai reiškia terminai „teisė būti išklausytam“ ar „rungimosi principas“; svarbu nustatyti, kas būtent yra ginčo objektas.

82.      Pagrindinė kliūtis pripažinti šią teisę yra Teisingumo Teismo sprendimas Danija prieš Komisiją ir jame pateikti argumentai. Apeliantės nesiūlo pakeisti Teisingumo Teismo praktikos, tačiau siekia, kad jos taikymas apsiribotų tuo kontekstu, kuriame ji ir buvo suformuluota, būtent EB 95 straipsnio 4 dalies atžvilgiu, ir nebūtų taikoma EB 95 straipsnio 5 dalies atžvilgiu. Manęs tokie argumentai neįtikina.

83.      Bylai reikšminguose sprendimo Danija prieš Komisiją punktuose numatyta:

„42      <…> jokia nuostata nenumato galimybės taikyti teisės būti išklausytam principą EB 95 straipsnio 4 ir 6 dalyse numatytai sprendimų priėmimo procedūrai dėl pritarimo nacionalinėms nuostatoms, kuriomis siekiama nukrypti nuo Bendrijos mastu priimtų suderinimo priemonių.

43      Be to, jokia nuostata nenumato Komisijai pareigos minėtoje procedūroje rinkti nuomones iš kitų valstybių narių, kaip buvo padaryta šiuo atveju.

44      Todėl yra svarbu nustatyti, ar teisės būti išklausytam principas turi būti užtikrinamas net nesant specialių teisės nuostatų, ypač tais atvejais, kai yra paprašyta pateikti tokias nuomones.

45      Teisės būti išklausytam principas, kurio laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, įpareigoja valdžios instituciją išklausyti suinteresuotuosius asmenis prieš priimant jiems skirtą sprendimą (2001 m. liepos 10 d. Sprendimo Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, C‑315/99 P, Rink. p. I‑5281, 28 punktas).

46      Pagal Teisingumo Teismo praktiką teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principas, su kuriuo teisės būti išklausytam principas yra glaudžiai susijęs, taikomas ne tik piliečiams, bet ir valstybėms narėms. Pastarųjų atžvilgiu šis principas buvo pripažintas procedūrose, kurias Bendrijos institucija pradėjo prieš suinteresuotąją valstybę narę, pavyzdžiui, valstybės pagalbos tyrimas arba valstybės narės elgesio, susijusio su valstybinėmis įmonėmis, kontrolė (be kita ko, žr. 1992 m. vasario 12 d. Sprendimo Nyderlandai ir kt. prieš Komisiją, C‑48/90 ir C‑66/90, Rink. p. I‑565, 44 punktą; 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑288/96, Rink. p. I‑8237, 99 punktą).

47      Tačiau EB 95 straipsnio 4 ir 6 dalyse numatytą procedūrą inicijuoja ne Bendrijos institucija, bet valstybė narė, o Bendrijos institucijos sprendimas yra tik atsakymas į jos iniciatyvą.

48      Ši procedūra inicijuojama valstybės narės prašymu, siekiant patvirtinti nuo Bendrijos mastu priimtos suderinimo priemonės nukrypstančias nacionalines nuostatas. Ši valstybė savo prašyme, o tai aiškiai išplaukia iš EB 95 straipsnio 4 dalies, kuri įpareigoja minėtą valstybę nurodyti susijusių nacionalinių nuostatų išlaikymo motyvus, gali laisvai išreikšti savo nuomonę dėl prašomo priimti sprendimo. Komisija savo ruožtu turi turėti galimybę per jai nustatytus terminus gauti reikalingos informacijos, neprivalėdama iš naujo išklausyti prašymą pateikusios valstybės narės.

49      Tokią išvadą patvirtina EB 95 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa, pagal kurią nukrypstančios nacionalinės nuostatos laikomos patvirtintomis, jei Komisija per tam tikrą terminą nepriima sprendimo. Be to, remiantis EB 95 straipsnio 6 dalies trečiąja pastraipa, minėtas terminas negali būti pratęstas, jei yra rizika žmonių sveikatai. Todėl akivaizdu, jog Sutarties autoriai norėjo, kad ir prašymą pateikusios valstybės narės, ir tinkamo vidaus rinkos veikimo interesais minėtame straipsnyje numatyta procedūra būtų greitai užbaigta. Šis tikslas yra sunkiai suderinamas su ilgai trunkančio keitimosi informacija ir argumentais reikalavimu.

50      Iš to išplaukia, kad teisės būti išklausytam principas netaikytinas EB 95 straipsnio 4 ir 6 dalyse numatytai procedūrai.“

84.      Skaitydama šiuos punktus kartu su EB 95 straipsnio 4 ir 6 dalių nuostatomis, aš nematau jokios priežastis dėl ko tai, kas pasakyta dėl EB 95 straipsnio 4 dalies, neturėtų būti taikoma ir EB 95 straipsnio 5 dalies atžvilgiu. Teisingumo Teismo argumentai visų pirma nebuvo pagrįsti Bendrijos interesu, kad sprendimas būtų priimtas skubotai; šis interesas negali būti pasitelkiamas, kai nacionalinės nuostatos dar negalioja ir valstybės narės neskuba. Atvirkščiai, argumentų pagrindas yra faktas, jog: a) valstybė narė inicijuoja procedūrą ir kartu su savo prašymu gali pateikti argumentus bei įrodymus, kuriuos laiko tinkamais, skirtingai nei tuo atveju, kai pradėta procedūra gali pasibaigti sankcija; ir b) EB 95 straipsnio 6 dalis nenumato alternatyvos privalomu laikytinam patvirtinimui, jei Komisija per nustatytą terminą neatmeta pasiūlytų nuostatų. Remiantis šiuo terminu, nėra nieko nustatyta dėl užsitęsusių diskusijų, išskyrus galimybę vieną kartą pratęsti terminą (Komisijos nuožiūra), jei klausimas sudėtingas ir jei nėra pavojaus žmonių sveikatai.

85.      Apeliantų argumentai neparemti ir tuo, jog Pirmosios instancijos teismas rėmėsi šaltiniais(44) dėl buvusio Sutarties 100а straipsnio 4 dalies, kur nebuvo daromas skirtumas tarp prieš teisę derinančios direktyvos priėmimą galiojusių nuostatų ir nuostatų, kurias norima įvesti. Jei jau taip, ši aplinkybė yra labiau tinkama patvirtinti, jog tie patys principai taikomi abiem atvejais.

86.      Todėl, mano manymu, apeliantės nenurodė jokios teisės klaidos, kurią būtų padaręs Pirmosios instancijos teismas, taikydamas nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką dėl teisės būti išklausytam(45).

87.      Kadangi sprendimas Danija prieš Komisiją buvo priimtas plenarinėje sesijoje, nėra tinkama šią bylą nagrinėjant kolegijoje peržiūrėti šią praktiką; tokiu atveju būtų labiau tinkama bylą perduoti didžiajai kolegijai. Iš tiesų, kaip jau minėjau, apeliantės nesiūlo, jog Teisingumo Teismo praktika būtų peržiūrėta. Tačiau aš nemanau, jog bet kuriuo atveju tokių veiksmų bus imtasi.

88.      Komisijos sprendimą galima skųsti Pirmosios instancijos teismui, du kartus pateikiant rašytines pastabas bei išsamius argumentus žodžiu. Todėl yra tinkamai užtikrinama teisė, kad bylą viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas teismas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme.

89.      Tačiau būtina paminėti kitą Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą nagrinėjant bylą plenarinėje sesijoje, kuris iš pirmo žvilgsnio, atrodo, prieštarauja sprendimui Danija prieš Komisiją, t. y. sprendimą Technische Universität München(46). Toje byloje universitetas siekė importuoti neapmokestintus mokslo įrenginius, remdamasis tuo, jog Bendrijoje atitinkami įrenginiai negaminami. Universiteto prašyme turėjo būti nurodyti išsamūs pagrindai dėl to, kodėl Bendrijoje gaminama įranga nėra tinkama konkrečiam mokslo darbui atlikti. Prašymas buvo pateiktas Komisijai, kuri kreipėsi į ekspertų grupę; šios išvados buvo privalomos. Ekspertų grupė priėmė neigiamą išvadą, įvertinusi panašios įrangos Bendrijos gamintojų raštą, dėl kurio universitetas neturėjo galimybės pareikšti nuomonės.

90.      Teisingumo Teismas nusprendė, jog Komisijos sprendimas neteisėtas. Savo sprendimo 25 punkte jis nurodė:

„Teisė būti išklausytam(47)      tokioje administracinėje procedūroje reikalauja, kad atitinkamas asmuo turėtų galimybę klausimo nagrinėjimo metu Komisijoje turėti poziciją ir pateikti nuomonę dėl jam žinomų atitinkamų aplinkybių ir, jei būtina, dėl dokumentų, į kuriuos Bendrijos institucijos atsižvelgia. Ginčijamos sprendimo metu šis reikalavimas nebuvo įvykdytas“.

91.      Nors aplinkybės atrodo panašios į nagrinėjamos bylos, o priimtas sprendimas paremia apeliančių tvirtinimus, mano manymu, šios dvi bylos skiriasi. Technische Universität München byloje esmė buvo ne ta, kad ieškovui nebuvo sudaryta galimybė pareikšti nuomonę dėl ekspertų grupės išvadų; ten ieškovas negalėjo pateikti nuomonės dėl įrodymų, kuriuos ekspertų grupė priėmė iš priešingų interesų turinčios šalies. Šiuo atveju taip nebuvo.

92.      Taip pat norėčiau pažymėti, jog Technische Universität München byloje Teisingumo Teismas nustatė ne mažiau kaip tris pagrindus, kuriais remdamasis jis nusprendė, jog sprendimas neteisėtas(48). Nė vienas iš kitų pagrindų šioje byloje nėra pasitelkiamas apeliacijai pagrįsti(49). Todėl, mano manymu, geriau yra Technische Universität München bylą laikyti neginčijamai susijusia administracinės procedūros, taikytinos muitų srityje, prasme ir atskirti ją, o ne siekti perkelti joje priimtą sprendimą teisei būti išklausytam kitokioje administracinėje procedūroje, taikytinoje pagal EB 95 straipsnio 5 dalį.

93.      Dėl apeliančių teiginių, kad šioje byloje teisė būti išklausytam nebuvo joms užtikrinta Pirmosios instancijos teisme, nes apeliančių argumentai nebuvo nagrinėjami pakankamai detaliai, manau, jog tokie pareiškimai nevisiškai susiję su teise būti išklausytam. Bet kuriuo atveju visų pirma nėra skundžiamasi, jog apeliantėms nebuvo užtikrinta teisė pateikti savo argumentus ar įrodymus.

94.      Apeliančių skundas, jog Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą išvadą pagal pateiktus argumentus ir įrodymus, yra priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su galima teisės klaida. Atsižvelgsiu į visus aspektus, kurie gali būti svarbūs nagrinėjant valstybei narei būdingos problemos sampratą.

95.      Dėl skundų, jog Pirmosios instancijos teismas tiesiog neišnagrinėjo apeliančių pateiktų įrodymų, būtina padaryti keletą pastabų. Toks neveikimas turėtų būti kruopščiai pagrindžiamas ir, jei apeliacinis skundas pagrįstas, tai galėtų būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors man nėra žinoma atvejų, kad šis klausimas būtų kilęs tokiomis pačiomis aplinkybėmis(50). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktų, šioje byloje Pirmosios instancijos teismas vertino pateiktus įrodymus. Tie įrodymai („Müller ataskaita“ ir komiteto ataskaita(51)) buvo prieinami EMST ir Komisijai. Kaip detaliau paaiškinsiu toliau, ieškovės Pirmosios instancijos teismui nenurodė, kaip reiktų prieštarauti šių institucijų priimtoms išvadoms. Esant tokioms aplinkybėms, mano manymu, negalima kritikuoti teismo dėl to, kad jis neišnagrinėjo įrodymų dėl šio ypatingo aspekto.

96.      Galiausiai dėl atsargumo principo aš tiesiog pažymėsiu, jog teisę būti išklausytam, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir pareigą užtikrinti proceso rungtyniškumą lemia proceso pobūdis, ir jos nesiskiria atsižvelgiant į didesnį ar mažesnį atsargumo poreikį.

 „Būdinga“ problema

97.      Apeliantės iš esmės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo įrodymus, kuriuos jos pateikė paneigti Komisijos priimtai išvadai, jog nėra įrodyta, kad Aukštutinėje Austrijoje egzistuoja būdinga problema.

98.      Tačiau šie argumentai abejotini tiek, kiek jais siekiama užginčyti Pirmosios instancijos teismo jam pateiktų įrodymų vertinimą. Pagal Teisingumo Teismo Statuto 58 straipsnį įrodymų vertinimo negalima apskųsti apeliacine tvarka, nebent teigiama, jog jie buvo iškraipyti(52).

99.      Vis dėlto apeliantės iškėlė (nors galbūt ne tiek plačiai, kaip buvo galima tikėtis) aktualų klausimą, nurodydamos, jog žodis „būdinga“ nėra tas pats, kas „unikali“. Jei Pirmosios instancijos teismas būtų naudojęs netinkamą teisinį kriterijų vertindamas įrodymus, tuomet šiuo požiūriu jo sprendimas būtų neteisingas ir įrodymus reikėtų įvertinti iš naujo, atsižvelgiant į tinkamą kriterijų.

100. Įdėmiau pažiūrėjus situacija atrodo gana sudėtinga ir verčia abejoti, ar Pirmosios instancijos teismo argumentus šiuo požiūriu galima užtikrintai palaikyti. Sunkumas yra kalbinis ir reikalauja paaiškinimų.

101. EMST nuomonė buvo surašyta anglų kalba. Jos tinklavietėje nurodoma: „EMST mokslo nuomonių tekstas anglų kalba yra autentiškas. Esant neaiškumams, prašome remtis nuomonės bei jos santraukos tekstu anglų kalba“. Su byla susijusios nuomonės tekstas yra tik anglų kalba, nors santrauka pateikiama anglų, prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis.

102. Nuomonėje, inter alia, nurodyta(53):

„Pateikti mokslo įrodymai neatskleidžia naujų arba tik vietinės reikšmės mokslo duomenų apie jau egzistuojančių ar egzistuosiančių genetiškai modifikuotų kultūrų ar gyvūnų padarinius aplinkai ir žmonių sveikatai.

Nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad šiam Austrijos regionui būdingos neįprastos ar unikalios ekosistemos, dėl kurių reikia atlikti kitokį rizikos aplinkai vertinimą negu jis atliekamas visos Austrijos arba kitų panašių Europos regionų atžvilgiu. Nebuvo pateikta ypatingų pavyzdžių apie GMO poveikį, tiesioginį arba per žemės ūkio praktikos pasikeitimus, biologinei įvairovei.“

103. Žodžių ir „uniquely“ („tik“) ir „unique“ („unikali“) vartojimas man atrodo ypač svarbus. Nors nevisiškai aišku, panašu, jog EMST išvada galėjo būti paremta supratimu, kad siekiant nustatyti nuo Direktyvos 2000/18 nukrypstančias nuostatas yra būtina įrodyti, jog susijusioje valstybėje narėje ar regione egzistuoja problema, kurios niekur kitur nebūna.

104. EMST nuomonės santraukoje nebėra frazės „neatskleidžia naujų arba tik vietinės reikšmės mokslo duomenų“, tačiau pateikiama frazė – „neįprastos ar unikalios ekosistemos“. Jos vertimas į prancūzų ir vokiečių kalbas atitinkamai „écosystèmes atypiques ou uniques“ ir „ungewöhnliche oder einzigartige Ökosysteme“, atrodo, abiem atvejais tinkamai atspindi anglų kalbą.

105. Dvi nuomonės pastraipos yra „pažodžiui“ cituojamos ginčijamo Komisijos sprendimo 71 punkte ir dėl to akivaizdu, kad turi įtakos jam pagrįsti. Aš žodį „pažodžiui“ vartoju kabutėse, nes minėtos dvi pastraipos išdėstytos kaip viena, o versijos prancūzų ir vokiečių kalbomis tam tikra prasme skiriasi nuo originalaus anglų kalba autentiško teksto. Tekstas anglų kalba „no new or uniquely local scientific information“ („neatskleidžia naujų arba tik vietinės reikšmės mokslo duomenų“) išverstas į prancūzų kalbą kaip „aucune information nouvelle ou spécifiquement locale“ – taip užmaskuojant bet kokį galimą neatitikimą tarp EB 95 straipsnio 5 dalies formuluotės ir EMST atlikto jos išaiškinimo, o į vokiečių kalbą išversta kaip „keine oder nur lokal begrenzte wissenschaftliche Daten“, ir tai turi visiškai kitą reikšmę, kuri galėjo atsirasti neteisingai supratus tekstą anglų kalba. „Unusual or unique ecosysems“ („neįprastos ar unikalios ekosistemos“) į prancūzų kalbą išversta kaip „écosystèmes particuliers ou exceptionnels“, o į vokiečių kalbą – „ein ungewöhnliches oder einzigartiges Ökosystem“. Tekste prancūzų kalba vėl nėra unikalumo sąvokos (skiriasi ir nuo EMST nuomonės santraukos prancūzų kalba), o vokiečių kalba atspindi ir nuomonės tekstą anglų kalba, ir jos santrauką vokiečių kalba.

106. Komisijos sprendimas yra skirtas Austrijai ir jame nurodyta, kad tik tekstas vokiečių kalba yra autentiškas. Nėra aišku, ar tai būtinai reiškia, jog Komisijos analizė buvo atlikta tik vokiečių kalba ir sprendimo projektas iš pradžių buvo parengtas taip pat šia kalba. Bet kuriuo atveju EMST nuomonės versija vokiečių kalba, kuria buvo remtasi priimant sprendimą (bent iš dalies), neatrodo visiškai tiksliai išversta.

107. Proceso Pirmosios instancijos teisme kalba, žinoma, buvo vokiečių. Tačiau ne paslaptis, jog šio teismo, kaip ir Teisingumo Teismo, darbo kalba yra prancūzų. Todėl teismo atliktas vertinimas galėjo būti paremtas byloje esančių dokumentų tekstais prancūzų kalba, įskaitant būtent ginčijamo sprendimo tekstą prancūzų kalba, kurio 71 punkte, cituojant EMST nuomonę, nėra nuorodos į unikalumą. Bet kuriuo atveju skundžiamo sprendimo projektas parengtas prancūzų kalba(54).

108. Šie pamąstymai yra svarbūs, jei atkreipsime dėmesį į teismo sprendimo versijos prancūzų kalba 65–67 punktus. 65 punktas pakartojamas daugelyje skundžiamo sprendimo 71 punkte pateikiamų citatų, nurodant „aucune information nouvelle ou spécifiquement locale“ ir „des écosystèmes particuliers ou exceptionnels“. 66 punkte tęsiama teigiant, jog ieškovės nepateikė įtikinamų įrodymų tam, jog paneigtų abejones dėl būdingos problemos egzistavimo, o 67 punkte nurodoma, kad jos nepateikė argumentų paneigti EMST išvadas, jog nebuvo nustatyta, kad Aukštutinėje Austrijoje yra „des écosystèmes particuliers ou exceptionnels“, dėl kurių reikia atlikti kitokį rizikos aplinkai vertinimą negu jis atliekamas visos Austrijos arba kitų panašių Europos regionų atžvilgiu.

109. Taigi sprendimo versijoje prancūzų kalba, kuria buvo parengtas skundžiamo sprendimo projektas, nėra nuorodų į tai, kad Pirmosios instancijos teismas žinojo apie galimybę, jog EMST savo nuomonę išdėstė remdamasi manymu, jog Austrija, siekdama nuo EB 95 straipsnio 5 dalies nukrypstančių nacionalinių nuostatų patvirtinimo, privalėjo įrodyti atitinkame regione esant unikalią, o ne būdingą, savitą ar kitaip nepaprastą problemą.

110. Man atrodo akivaizdu, jog, kaip apeliantės ir teigia, EB 95 straipsnio 5 dalyje vartojamas žodis „būdinga“ negali būti prilyginamas „unikaliai“. Problema gali būti būdinga daugiau nei vienai valstybei narei, o unikali tik vienai. Turbūt šiuo atveju nėra būtina aiškiai apibrėžti, tačiau būdinga problema yra kažkur tarp tos, kuri yra unikali, ir tos, kuri įprasta, bendra ir plačiai paplitusi. Pagal EB 95 straipsnio 5 dalyje nustatytus kriterijus, kad problema turi būti būdinga ir reikalauti unikalumo, būtų klaidingai suprantamas šios nuostatos aiškinimas ar taikymas.

111. Nėra taip, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ar taikė minėtą kriterijų. Kadangi jis vartojo būdvardžius, kaip antai „spécifique“, „particulier“ ir „exceptionnel“, tai visiškai atitinka mano šios nuostatos supratimą.

112. Tačiau išnagrinėjęs ieškovių pateiktus įrodymus(55) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog jie negali paneigti ar sukelti abejonių dėl EMST priimtų išvadų arba Komisijos įvertinimo. Tačiau šis sprendimas buvo susijęs su išvadomis ir įvertinimu prancūzų kalba, kuriame nėra nuorodų į unikalumo kriterijų. Todėl, mano manymu, nėra neabejotina, jog Pirmosios instancijos teismas būtų priėmęs tokį patį sprendimą, jei būtų vertinęs įrodymus, prieštaraujančius EMST rėmimuisi unikalumu, ar laikęs, jog Komisijos įvertinimas yra pagrįstas tokiu rėmimusi.

113. Remiantis šiuo pagrindu, Pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovių ieškinio pagrindą dėl EB 95 straipsnio 5 dalies pažeidimo negali likti galioti. Nustatęs, jog nebuvo paneigta išvada, kad nėra Aukštutinei Austrijai būdingos problemos, teismas neatsižvelgė į kitas šioje nuostatoje numatytas kumuliacines sąlygas. Todėl sprendime nėra įtikinamo pagrindo atmesti šį ieškinio pagrindą.

114. Todėl svarbu išnagrinėti likusias EB 95 straipsnio 5dalies taikymo sąlygas. Atsižvelgiant į aplinkybes, Teisingumo Teismas pagal savo Statuto 61 straipsnį gali tai padaryti pats arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju, mano manymu, Teisingumo Teismas galėtų atlikti vertinimą.

 EB 95 straipsnio 5 dalyje numatytos kumuliacinės sąlygos

115. Kaip esu pažymėjusi, valstybė narė, norėdama, kad pagal EB 95 straipsnio 5 dalį būtų patvirtintos nukrypstančios nacionalinės nuostatos, privalo pateikti naujų mokslo įrodymų, susijusių su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga remiantis prašymą teikiančiai valstybei būdinga problema, kuri iškilo priėmus suderinimo priemonę. Šios įvairios sąlygos yra kumuliacinės, kaip nurodė Pirmosios instancijos teismas ir aiškiai pripažino Austrijos vyriausybė nagrinėjant apeliacinį skundą viešame posėdyje. Kitaip tariant, jei nors viena iš sąlygų nėra įvykdyta, leidžianti nukrypti nuostata nesuteikiama.

116. Neatrodo, kad EMST nuomonėje ir Komisijos sprendime ginčijama, jog kai kurie įrodymai, kuriais rėmėsi Austrija, buvo susiję su aplinkos apsauga, nors Komisija savo sprendimo 68 punkte nustatė, kad Austrijos susirūpinimas negali būti laikomas ypatingai susijęs su aplinkos apsauga. Todėl sąlygą dėl „įrodymų, susijusių su aplinkos apsauga“ galima laikyti įvykdyta. Tačiau reikėtų padaryti keletą pastabų.

117. Remdamosi EMST tvirtinimu, kad „Komisija neprašė EMST pateikti nuomonės dėl GM ir genetiškai nemodifikuotų žemės ūkio kultūrų sambūvio valdymo“, apeliantės įrodinėjo, kad EMST ir Komisija ignoravo pagrindinį Austrijos prašyme nurodytą aspektą.

118. Tačiau, mano manymu, Komisija teisingai siekė atriboti aplinkos apsaugos klausimus, su kuriais susijusios EB 95 straipsnio 5 dalis ir Direktyva 2001/18, ir žemės ūkio valdymo socialinius ekonominius klausimus, kurių nereglamentuoja teisės aktai(56). Išdėstydama savo įgaliojimus, EMST nurodė, kad ji „nebuvo paprašyta pateikti nuomonės dėl duomenų, kurie neturi įtakos žmonių sveikatos ir aplinkos rizikai, būtent dėl sambūvio valdymo“(57). Jos nuomonėje tinkamai nagrinėti aplinkos apsaugos klausimai, bet – taip pat tinkamai – nebuvo pateikta komentarų dėl kitų klausimų.

119. Grįžtant prie EB 95 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų, atrodo, galima manyti, kad „Müller ataskaitoje“ yra pateikiama bent šiek tiek įrodymų, kurie gali būti apibūdinami kaip mokslo įrodymai, nors EMST nuomonėje pabrėžta, kad daugelis nuorodų labiau susijusios su įstatymų leidyba ir ekonominiais santykiais.

120. Kitos sąlygos yra tai, kad įrodymai turi būti nauji ir kad su jais susijusi problema būtų iškilusi jau priėmus Direktyvą 2001/18.

121. Dėl klausimo, ar „Müller ataskaitoje“ pateikiami mokslo įrodymai buvo nauji, EMST nurodė, jog jie iš esmės sudaro dabartinių žinių apie genų pernašą iš vienos žemės ūkio kultūros į kitą ar iš žemės ūkio kultūros į giminingą laukinę, kelių žemės ūkio kultūrų rūšių genų pernašą, apžvalgą. Komisija savo sprendimo 65 punkte nurodė, jog didesnė dalis „Müller ataskaitos“ duomenų buvo prieinami iki Direktyvos 2001/18 priėmimo.

122. Savo ieškiniuose pirmosios instancijos teismui Land Oberösterreich ir Austrija pripažino, jog „Müller ataskaita“ iš esmės paremta jau turimais duomenimis. Tačiau jos įrodinėjo, kad ataskaitoje priimtos naujos išvados pagal esamus duomenis ir kad šios išvados turėtų būti laikomos „naujais mokslo įrodymais“. Jos taip pat teigia, jog išvados buvo patvirtintos naujausioje mokslo literatūroje(58).

123. Labai lengva patikrinti, kad iš 115 šaltinių, cituojamų 2002 m. balandį parengtoje „Müller ataskaitoje“, tik 22 yra 2002 arba 2001 metų, kuriais buvo priimta Direktyva 2001/18, ir kad tik mažiau nei pusė jų yra mokslinio pobūdžio. Apeliantės neįrodinėjo, kad nuorodos į 2001 ar 2002 m. mokslo darbus turi lemiamą ar net svarbiausią įtaką priimtoms išvadoms. Todėl, kadangi sprendžiamas klausimas, ar prašymui pagrįsti Austrijos pateikti įrodymai buvo nauji, faktas, jog paskui gali atsirasti naujų įrodymų, negali turėti įtakos Komisijos sprendimo teisėtumui, atsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu ir kada jis buvo priimtas.

124. Lieka nustatyti, ar naujos išvados iš esamų duomenų gali būti laikomos „naujais mokslo įrodymais“. Anglų kalboje paprastai taip nebūtų. „Evidence“ („įrodymai“) paprastai reiškia naują informaciją, kuria remiantis gali būti daromos išvados. Tačiau vis mažiau aišku panagrinėjus daugiau EB 95 straipsnio 5 dalies kalbinių versijų. Danų kalba („nieuwe wetenschappelijke gegevens“) reikšmė atitinka angliškąjį variantą. Keliose iš lotynų kilusių kalbų vartojami terminai (prancūziškai „scientifiques nouvelles“, itališkai „nuove prove scientifiche“ ir portugališkai „novas provas cientificas“) gali turėti platesnę reikšmę. O versijos ispanų („novedades cientificas“) ir vokiečių („neue wissenschaftliche Erkenntnisse“) kalbomis iš tiesų labiau nei anglų kalba išreiškia tai, ką įrodinėjo apeliantės. Nemanau, jog reikia toliau gilintis, siekiant pripažinti, kad išvados, padarytos iš jau turimų duomenų, gali būti laikomos naujais mokslo įrodymais EB 95 straipsnio 5 dalies prasme.

125. Tačiau ieškiniuose nepastebiu tik paprasto tvirtinimo, jog „Müller ataskaitoje“ padarytos naujos išvados, remiantis turimais duomenimis. Jokia nauja išvada net nenurodoma. Dar mažiau yra paaiškinimų, kuo tokios naujos išvados skiriasi nuo prieš tai pagal tuos pačius duomenis priimtųjų. Kadangi vienas iš pagrindų, kuriais remiantis buvo atmestas prašymas patvirtinti nukrypti leidžiančias nuostatas, buvo tai, jog mokslo įrodymai nebuvo nauji, apeliantės visų pirma privalėjo paneigti šį pagrindą, norėdamos, kad jų skundas būtų palaikytas. Neužtenka vien teigti, jog teoriškai įrodymai buvo nauji, nenurodant ir nepaaiškinant, kas iš tiesų juose buvo nauja.

126. Todėl manau, jog apeliantės nesugebėjo paneigti Komisijos išvadų dėl naujų mokslo įrodymų nebuvimo. Tai savaime yra pakankamas pagrindas atmesti ieškinio pagrindą, tačiau aš taip pat panagrinėsiu sąlygą, jog tariama problema iškilo priėmus Direktyvą 2000/18.

127. Problemą, kuri, anot apeliančių, yra būdinga Aukštutinei Austrijai, lemia, remiantis jų pastabomis, ekologinės žemdirbystės (sąlygiškai) didelės apimtys ir smulkūs ūkiai.

128. Dėl ūkių dydžio apeliantės nenurodė, jog situacija kažkaip pasikeitė priėmus Direktyvą 2000/18.

129. Dėl ekologinės žemdirbystės apimčių apeliantės pateikė skaičius, jog nuo 2001 m. gruodžio 31 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. apimtys išaugo nuo 2 792 iki 3 040 ūkių ir nuo 45 950 iki 50 077 hektarų, tai yra išiek tiek mažiau nei 9 % per metus. Šitaip ekologinė žemdirbystė sudarė (matyt, 2002 m. pabaigoje) 7,5 % ūkių ir 8,85 % dirbamos žemės tame regione(59).

130. Apeliantės nepateikė skaičių dėl viso bylai reikšmingo laikotarpio nuo 2001 m. kovo, kai priimta Direktyva 2001/18, iki 2003 m. kovo, kai pateiktas prašymas patvirtinti nacionalines nuostatas, nukrypstančias nuo minėtos direktyvos. Jei tendencija buvo laipsniška ir prieš (nuo 2001 m. kovo iki gruodžio), ir po (nuo 2003 m. sausio iki kovo) – bet kuriuo atveju apie tai nėra įrodymų, – skaičių ekstrapoliacijos nuo 2002 m. kalendorinių metų leistų nuspręsti, jog galėjo būti maždaug 18 % augimas. Atsižvelgiant į tai, ar kaip pagrindas imama dirbama žemė, ar ūkių skaičius, Aukštutinėje Austrijoje ekologinė žemdirbystė sudaro nuo 6 % ir 8 % iki beveik 8 % ar 9 %.

131. Dydžio prasme toks augimas neatrodo pakankamas pagrįsti naujai atsiradusią problemą. Tačiau apeliantės įrodinėjo, kad EB 95 straipsnio 5 dalis nereikalauja, jog visa problema turi iškilti priėmus suderinimo priemonę. Ji gali būti anksčiau nepastebima ir tik vėliau pasireikšti. Šioje byloje apeliantės tvirtina, jog 2002 m. balandį paskelbta „Müller ataskaita“ atskleidė tikrąjį problemos mastą(60).

132. Iš esmės aš sutinku, jog problema, kuri suderinimo priemonės priėmimo metu buvo nepastebima, atsižvelgiant į visas aplinkybes, EB 95 straipsnio 5 dalies prasme gali būti laikoma iškilusia jau priėmus suderinimo priemonę, jei tik ji vėliau iškyla. Tačiau nelabai tikėtina, jog progresyvus ekologinės žemdirbystės augimas galėtų lemti tokią problemą, nebent peržengiama tam tikra riba, dėl kurios įvyksta svarbūs pokyčiai. Apeliančių skunduose neradau nieko, kas pranoktų paprastą tvirtinimą, jog problemos mastas tapo akivaizdus tik paskelbus „Müller ataskaitą“. Atsižvelgiant į tai kartu su faktu, jog apeliantės minėtoje ataskaitoje nenurodė naujų išvadų, padarytų pagal turimus ar naujus duomenis, galima manyti, kad jos nenurodė problemos, iškilusios priėmus Direktyvą  2001/18.

133. Dėl to apeliantės nepaneigė skundžiamo sprendimo 75 punkte nurodytos išvados, kad Austrija nepateikė naujų mokslo įrodymų ir neįrodė, jog egzistuoja Aukštutinei Austrijai būdinga problema, kuri iškilo priėmus Direktyvą 2001/18/EB.

134. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės labai pabrėžia atsargumo principą, aš papildomai nurodau, jog nors principas neabejotinai būtų svarbus vertinant naujus įrodymus dėl naujos situacijos, joks atsargumo lygis negali padaryti to įrodymo ar situacijos naujų. Ir situacijos, ir įrodymų naujumas yra dvejopas kriterijus, kurį išpildžius pradeda veikti atsargumo principas.

135. Todėl trečiasis ieškinio pagrindas gali būti atmestas bet kuriuo atveju, nepaisant to, ar galima užtikrintai patvirtinti pagrindą, kuriuo remdamasis Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinio pagrindą.

 Santrauka ir galutinės pastabos

136. Mano atliktas tyrimas gali būti apibendrinamas taip.

137. EB 95 straipsnio 4 ar 5 dalyse numatytoje procedūroje valstybė narė kartu su savo prašymu privalo pateikti visus įrodymus ir pastabas jiems pagrįsti. Remdamasi ta informacija Komisija priima sprendimą. Prieš priimdama sprendimą Komisija gali gauti kitų valstybių narių nuomonę (kaip ir byloje Danija prieš Komisiją) ar ekspertų grupės, sudarytos patarti tokiais atvejais (kaip šioje byloje), nuomonę. Dėl procedūros pobūdžio (inicijuojama valstybės narės, kuri turi visas galimybes teikti, jos manymu, visas reikšmingas pastabas) ir į ribojančių terminų (šeši mėnesiai su galimybe vieną kartą pratęsti tik dėl ypač sudėtingo klausimo) valstybė narė nebūtinai turi bendrą teisę pateikti nuomonę dėl bet kurios Komisijos gautos nuomonės. Tačiau jei ekspertų grupė priima nuomonę, remdamasi įrodymais ar argumentais, kuriems prieštarauja valstybės narės pateiktieji ir dėl kurių valstybė narė neturėjo galimybės pateikti nuomonės, tuomet gali reikėti vertinti, ar nebuvo padarytas esminis procedūros pažeidimas formuluojant nuomonę (byla Technische Universität München). Jei tokių kliūčių nėra, valstybės narės teisė pateikti nuomonę dėl bet kurios nuomonės, kuria Komisija grindžia savo sprendimą, yra įgyvendinama naudojantis teise skųsti tokį sprendimą Pirmosios instancijos teismui. Toje stadijoje valstybė narė turi galimybę pateikti bet kokius įrodymus ar argumentus, galinčius paneigti bet kokį aspektą, kuriuo yra grindžiamas Komisijos sprendimas.

138. Jei esant tokioms sąlygoms valstybė narė prašo Pirmosios instancijos teismo įvertinti tik tuos įrodymus, kurie jau buvo pateikti Komisijai, ir todėl teismui yra skundžiamasi dėl neteisingo jų įvertinimo, valstybė narė privalo aiškiai nurodyti, kokia išvada, remiantis tais įrodymais, turėjo būti priimta. Neužtenka abstrakčiai nurodyti, jog pateiktus įrodymus galima aiškinti kitaip ir tuo pagrindu prašyti Pirmosios instancijos teismo iš naujo įvertinti iš tikrųjų pateiktus įrodymus. Valstybė narė turi bent nurodyti konkrečius įrodymų elementus, kuriuos ji mano esant būtina kitaip išaiškinti ir detaliai pagrįsti, kodėl toks aiškinimas yra teisėtas, o Komisijos sprendimą pagrindžiantis aiškinimas – ne.

139. Šioje byloje Austrija savo prašyme pagal EB 95 straipsnio 5 dalį turėjo nurodyti, jog visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos yra įvykdytos: a) pateikti nauji įrodymai; b) įrodymai yra moksliniai; c) įrodymai susiję su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga; d) egzistuoja valstybei narei būdinga problema; ir e) problema iškilo priėmus suderinimo priemonę.

140. EMST savo nuomonėje ir Komisija savo sprendime nusprendė, jog a, c ir d sąlygos nebuvo įvykdytos. Negalima teigti, jog jos nustatė, kad b sąlyga nebuvo visiškai įvykdyta. Jos nelabai plačiai nagrinėjo e sąlygą, bet (teisingai) manė, jog nesant naujų įrodymų nebuvo ir naujai iškilusios problemos arba jog nesant Aukštutinei Austrijai būdingos problemos nėra būtina detaliai nagrinėti laiko aspekto.

141. Land Oberösterreich ir Austrija Pirmosios instancijos teismui tvirtino, jog EB 95 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos yra įvykdytos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantės neįrodė, kad sąlyga įvykdyta, ir nusprendė, jog dėl to yra pagrindas atmesti jų skundus, kad skundžiamu sprendimu pažeista EB 95 straipsnio 5 dalis. Remiantis tuo, ką nustatė teismas, jo išvada buvo teisinga, tačiau galima ir abejoti, nes teismas galėjo nesuvokti, jog EMST taikė griežtesnį reikalavimą negu „būdinga“, būtent – „unikali“.

142. Skundas dėl EB 95straipsnio 5 dalis pažeidimo galėtų būti patenkintas tik tuomet, jei būtų įrodyta, jog visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos įvykdytos. Land Oberösterreich ir Austrija nei bylos nagrinėjimo metu Pirmosios instancijos teisme, nei Teisingumo Teisme neįrodė, jog kartu paimtos a ir e sąlygos įvykdytos, t. y. jog yra naujų įrodymų, kurie pagrįstų po Direktyvos 2001/18/EB priėmimo kilusią problemą. Jos paprasčiausia dar kartą pateikė EMST ir Komisijos nagrinėtus įrodymus ir nurodė (teisingai), jog nauja turimų duomenų analizė, priimant naują išvadą, gali būti laikoma „naujais įrodymais“ EB 95 straipsnio 5 dalies prasme; taip pat, kad problema, kuri suderinimo priemonės priėmimo metu yra nepastebima, vėliau gali būti laikoma iškilusia priėmus minėtą priemonę, jei ji tampa akivaizdi tik po to dienos. Apeliantės nepaaiškino, kaip įrodymai atitinka tuos kriterijus, bei nenurodė, kurie įrodymų aspektai yra svarbūs.

143. Aš puikiai suprantu, jog mano priimama išvada – galbūt labiau jos priėmimo prielaidos – nuvils ne tik apeliantes, bet ir daugelį kitų asmenų ir organizacijų, kurie nuoširdžiai ir giliai susirūpinę dėl nevisiškai nustatytos GMO platinimo rizikos.

144. Tačiau norėčiau priminti du argumentus.

145. Pirma, kaip jau pažymėjau(61), šioje byloje nagrinėjami nerimą keliantys klausimai yra politikos dalykas, todėl jie turi būti sprendžiami politinėje plotmėje. Šio ar kito teismo paskirtis nėra nustatyti nacionalinę ar Bendrijos aplinkos politiką. Minėti nerimą keliantys klausimai savaime nėra tiesiogiai susiję su teisiniais aspektais, kurie buvo iškelti šią byla nagrinėjant ir pirmosios instancijos teisme, ir apeliacine tvarka.

146. Antra, akivaizdu, jog valstybių narių nacionalinės ir regioninės institucijos turi didelę kompetenciją ir pareigas atsižvelgti į šiuos nerimą keliančius klausimus formuojant savo ir įgyvendinant Bendrijos politiką. Jos turi galimybę leisti tokius teisės aktus, kokie galiausiai buvo priimti Aukštutinėje Austrijoje, kurie nustato GMO auginimui griežtas apsaugos priemones. Jos gali įstoti į Komisijos atliekamą patvirtinimo procesą pagal Direktyvos 2001/18 C dalį. Jos privalo vykdyti monitoringą ir teikti ataskaitas apie naują informaciją pagal minėtos direktyvos 20 straipsnį, gali pasinaudoti apsaugos sąlyga pagal 23 straipsnį ir imtis priemonių pagal 26a straipsnį(62). Be to, remdamosi 2003 m. gairėmis(63), jos gali ir turi imtis priemonių užtikrinti, jog bet koks GMO auginimas jų teritorijoje galėtų koegzistuoti su tradicine ar ekologine žemdirbyste.

147. Tačiau jos negali priimti teisės aktų, numatančių visišką GMO draudimą jų teritorijoje, nebent jei galėtų pateiktų įrodymus, atitinkančius visus EB 95 straipsnio 5 dalyje nustatytus kriterijus.

 Bylinėjimosi išlaidos

148. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o apeliančių argumentai, mano manymu, turi būti atmesti, nors jos ir nustatė galimą klaidą skundžiamame sprendime.

 Išvada

149. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių manau, kad Teisingumo Teismas turėtų:

–        panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą sujungtose bylose T‑366/03 ir T‑235/04 tiek, kiek atmetamas ieškinio pagrindas dėl EB 95 straipsnio 5 dalies pažeidimo,

–        atmesti ieškinius šiose bylose ir

–        priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2 – 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinanti Tarybos direktyvą 90/220/EEB (OL L 106, p. 1).

---

3 – Tvarką pagal C dalį vaizduojanti naudinga schema pateikiama A‑2 priede PPO kolegijos ataskaitose WT/DS291/R, WT/DS292/R ir WT/DS293/R, Europos Bendrijos – Measures Affecting the Approval and Marketing of Biotech Products, 2006 09 29.

---

4 – 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (OL L 268, p. 1).

---

5 – Žr. sąrašą tinklavietėje: http://ec.europa.eu/environment/biotechnoloby.authorised_prod_2.htm ir http://gmoinfo.jrc.it/gmc_browse.aspx?DossClass=3.

---

6 – Žr. sąrašą tinlavietėse: http://ec.europa.eu/environment/biotechnoloby/pending_products.htm ir http://gmoinfo.jrc.it/gmc_browse.aspx?DossClass=0.

---

7 – 1990 m. balandžio 23 d. Tarybos direktyva dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką (OL L 117, p. 15). Jos tikslai buvo tokie patys kaip ir Diektyvos 2001/18 ir nuostatos panašios, tačiau dėl daugelio pakeitimų ji buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2001/18. Žr. sąrašą tinkavietėje: http://ec.europa.eu/environment/biotechnology/authorised_prod_1.htm.

---

8 – Žr. lentelę tinklavietėje: http://biotech.jrc.it/deliberate/dbcountries.asp.

---

9 – Žr. Tarybos 2149‑ojo posėdžio (Aplinka), vykusio 1999 m. birželio 24 ir 25 d. Liuksemburge, protokolo III Priedą.

---

10 – Žr. Kolegijos ataskaitas, nurodytas 3 išnašoje.

---

11 – 2003 m. liepos 23 d. Komisijos rekomendacija dėl nacionalinių strategijų ir geriausios praktikos, siekiant užtikrinti genetiškai modifikuotų žemės ūkio kultūrų ir tradicinės ir ekologinės žemdirbystės sambūvį (OL L 189, p. 36).

---

12 – Landesgesetz, mit dem der Anbau von gentechnisch verändertem Saat- und Pflanzgut sowie der Einsatz von transgenen Tieren zu Zwecken der Zucht sowie das Freilassen von transgenen Tieren insbesondere zu Zwecken der Jagd und Fischerei verboten wird (Oberösterreichisches Gentechnik-Verbotsgesetz 2002). Tekstą galima atsisiųsti, inter alia, iš tinklavietės: http://www.genfood.at.

---

13 – „GVO-freie Bewirtschaftungsgebiete: Konzeption und Analyse von Szenarien und Umsetzungsschritten“. Visą tekstą galima atsisiųsti, inter alia, iš svetainės http://www.genfood.at.

---

14 – Remiantis 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 22 straipsnio 5 dalies c punktu ir 29 straipsnio 1 dalimi (OL L 31, p. 1).

---

15 – http://www.efsa.europa.eu/en/science/gmo/gmo_opinions/178.html

---

16 – 2003 m. rugsėjo 2 d. Komisijos sprendimas 2003/653/EB dėl nacionalinių nuostatų, draudžiančių naudoti genetiškai modifikuotus organizmus Aukštutinėje Austrijoje, apie kurias Austrijos Respublika buvo pranešusi pagal EB 95 straipsnio 5 dalį (OL L 230, p. 34) („ginčijamas sprendimas“).

---

17 – 23 straipsnis, cituotas 12 punkte.

---

18 – Ginčijamo sprendimo 56 punktas.

---

19 –      Nuoroda į „ištraukas“, įtrauktas į pranešimą, kelia sumaištį. Remiantis 1 išnaša ir sprendimo 63 punktu atrodo aišku, jog Komisijai buvo pateikta visa ataskaita kartu su daug kitų dokumentų, kurie visi buvo perduoti EMST; be to, iš jos nuomonės matyti, jog ji vertino visą ataskaitą. 70 punkte galbūt nurodomos ištraukos, kurios buvo įtrauktos į pareiškimo raštą.

---

20 – Sprendimas Land Oberösterreich ir Austrija prieš Komisiją (T‑366/03 ir T‑235/04, Rink. p. II‑4005).

---

21 – 2003 m. kovo 30 d. Sprendimas (C‑3/00, Rink. p. I‑2643, 47–50 punktai).

---

22 – Skundžiamo sprendimo 32–35 punktai.

---

23 – Skundžiamo sprendimo 38 ir 39 punktai.

---

24 – 40–42 punktai.

---

25 – 43 ir 44 punktai, kuriuose cituojami 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C‑41/93, Rink. p. I‑18929, 29 ir 30 punktai) ir 1999 m. birželio 1 d. Sprendimas Kortas (C‑319/97, Rink. p. I‑3143, 28 punktas) (dėl procedūros pagal EB sutarties 100a straipsnio 4 dalį, EB 95 straipsnio 4 dalies „pirmtakę“).

---

26 – 45 ir 46 punktai.

---

27 – Skundžiamo sprendimo 59 punktas.

---

28 – 61 punktas.

---

29 – 62 punktas, kuriame cituojami 2003 m. sausio 21 d. Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (C‑512/99, Rink. p. I‑845, 40 ir 41 punktai) ir minėtas sprendimas Danija prieš Komisiją (55–58 punktai).

---

30 – Generalinio advokato A. Tizzano išvados minėtoje byloje Vokietija prieš Komisiją 71 punktas; minėto sprendimo Danija prieš Komisiją 84 punktas.

---

31 – Skundžiamo sprendimo 63 ir 64 punktai.

---

32 – Skundžiamo sprendimo 65 punktas; taip pat žr. 23 ir 28 punktus.

---

33 – žr. 17 punktą.

---

34 – Skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktai.

---

35 – Sprendimas Vokietija prieš Komisiją (minėtas 29 išnašoje, 81 punktas).

---

36 – Skundžiamo sprendimo 71 punktas.

---

37 – EB 95 straipsnio 3 dalis.

---

38 – Žr. 42–44 punktus.

---

39 – Žr. 25 išnašą.

---

40 – Oberösterreichisches Gentechnik-Vorsorgegesetz, pranešta (Nr. 2005/610/A) pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, p. 37).

---

41 – Dabartinį įstatymą yra priėmusi Aukšutinės Austrijos įstatymų leidybos institucija (LGBI. 79/2006, p. 261). Pagal jį bet kuris asmuo, siekiantis auginti leistus GMO, privalo pranešti valdžios institucijoms apie savo ketinimus. Yra nustatyti įvairūs pagrindai atsisakyti ar leisti, kurie priklauso nuo atitinkamo žemės sklypo situacijos, tačiau valdžios institucijos gali nustatyti įvairias sąlygas, jei jų pakaktų GMO plitimui sustabdyti.

---

42 – Žr. EB 171 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 251 straipsnį.

---

43 – Jis taip pat taikomas ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nors ji ir nėra griežtai nukreipta prieš pirmojoje instancijoje laimėjusią šalį ar šalis, taip pat ir prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje, kai šalys gali teikti savo pastabas teismui ir turėti galimybę pareikšti nuomonę dėl viena kitos pastabų.

---

44 – Žr. 25 išnašą.

---

45 – Bet kuriuo atveju norėčiau pažymėti, kad Komisija tvirtina (žr. atsiliepimo į ieškinį byloje T‑366/03 8 punktą ir atsiliepimo byloje C‑439/05 13 išnašą), jog Land Oberösterreich iš tiesų turi galimybę pareikšti savo nuomonę dėl EMST nuomonės ir ja naudojasi. Šis teiginys, atrodo, nebuvo ginčijamas.

---

46 – 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimas (C‑269/90, Rink. p. I-5469). Reikšmingą sprendimo punktą (25 punktas) Pirmosios instancijos teismas kaip šaltinį nurodė 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendime France-Aviation prieš Komisiją (T‑346/94, Rink. p. II‑2841, 32–36 punktai); 1998 m. vasario 19 d. Sprendime Eyckeler & Malt prieš Komisiją (T‑42/96, Rink. p. II‑401, 80 punktas) ir 1998 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Primex Produkte ir Interporc prieš Komisiją Commission (T‑50/96, Rink. p. II‑3773, 63 punktas) – visi jie, kaip ir sprendimas Technische Universität München, yra priimti muitų srityje.

---

47 –      Prancūzų kalba – „Droit d’être entendu”in French. Kitose citatose išskirta mano.

---

48 – Kiti du pagrindai buvo tai, jog „ekspertų grupė“ iš tiesų buvo sudaryta ne iš ekspertų, bet iš valstybės tarnautojų, ir jog Komisijos sprendimas netinkamai argumentuotas.

---

49 – Jeigu jie būtų pasitelkiami, taip pat nebūtų tinkamai pagrįsti.

---

50 – Kitokiame kontekste galima atsižvelgti, pavydžiui, į 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimą Gaki-Kakouri prieš Teisingumo Teismą (C‑243/04 P, Rink. p. I‑0000, tačiau tekstą prancūzų kalba galima rasti Teisingumo Teismo tinklavietėje, 22–41 punktai) arba 2005 m. birželio 28 d. Sprendimą Dansk Rørindustri prieš Komisiją (C‑89/02 P, Rink. p. I‑5425, 77–102 punktai).

---

51 – Žr. 26 punktą.

---

52 – Žr., pavyzdžiui, 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją (C‑105/04, Rink. p. I‑8725, 69 ir 70 punktai).

---

53 – Žr. 23 ir 24 punktus.

---

54 – Norėčiau pažymėti, jog nė vieno iš sprendimą pasirašiusių teisėjų gimtoji kalba nėra vokiečių, nors, žinoma, jie galėjo ją suprasti.

---

55 – Abi pareiškėjos pateikė „Müller ataskaitą“ ir 26 punkte minėtą komiteto ataskaitą ir abi jas išnagrinėjo EMST ekspertų grupė. Kartu su atsiliepimu Austrija pateikė Austrijos poziciją PPO ginčo sprendimo posėdžiui 2004 m. sausio 14 d.; tai trijų puslapių dokumentas anglų kalba, kuriame cituojamos nuorodos vėliau pasitelkiamos prašyme pagal EB 95 straipsnio 5 dalį.

---

56 – Žr. ginčijamo sprendimo 27 punktą ir toliau bei šioje nuomonėje cituojamas Komisijos gaires, nurodytas 11 išnašoje, ypač 1.1 ir 1.2 punktus.

---

57 – Paryškinta originale.

---

58 – Žr. ieškinio byloje T‑366/03, 87–89 punktus ir byloje T‑235/04, 81–83 punktus; atsiliepimo į ieškinį byloje T‑366/03, 22–25 punktus ir byloje T‑235/04, 23–26 punktus.

---

59 – Ieškinys byloje T‑366/03, 96 punktas ir byloje T‑235/04, 90 punktas.

---

60 – Ieškinys byloje T‑366/03, 98–99 punktai ir byloje T‑235/04, 92–93 punktai; atsiliepimas į ieškinį byloje T‑366/03, 28 punktas ir byloje T‑235/04, 30 punktas.

---

61 – 70–73 punktai.

---

62 – Žr. atitinkamai 11, 12 ir 13 punktus.

---

63 – Žr. 18 ir 19 punktus.