1.

2005 m. lapkričio 16 d. Sprendimu tribunal d’instance de Saintes (Prancūzija) pagal EB 224 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus dėl 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo ( 2 ) išaiškinimo.

2.

Iš esmės Teisingumo Teismo prašoma, pirma, nustatyti, ar Direktyvos 87/102 11 ir 14 straipsniai leidžia, kad nacionalinės nuostatos, kurios perkeldamos šią direktyvą nustato kredito sutarties ir šiuo kreditu finansuojamų prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties tarpusavio ryšio taisykles, nustatytų sąlygą, kad šios taisyklės būtų taikomos tik tuomet, kai finansuojamos prekės ar paslaugos nurodytos pirmojoje sutartyje, ir, antra, patikslinti Direktyvos 87/102 tikslus bei tai, ar darytina išvada, jog pagal Bendrijos teisę nacionalinis teismas ex officio gali taikyti minėtas nacionalines nuostatas, nors ex officio taikymo nacionalinė teisė nenumato.

3.

Pagal Direktyvos 87/102 1 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies c punktą direktyva „taikoma kredito sutartims“, tai yra visoms sutartims, pagal kurias „kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą atidėto apmokėjimo, paskolos arba kitu panašiu finansiniu būdu“. Direktyva netaikoma kredito sutartims, įvardytoms tos pačios direktyvos 2 straipsnyje.

4.

Direktyvos 87/102 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kredito sutartys sudaromos raštu, o 2 dalies a punkte numatyta, kad rašytiniame dokumente turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma. Aptariamo straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad „rašytinėje sutartyje taip pat nurodomos kitos esminės sutarties sąlygos“, ir nurodyta, kad „kaip pavyzdys <…> direktyvos (I) priede pateikiamas sąlygų sąrašas, kurias valstybės narės gali reikalauti įtraukti į rašytinę sutartį kaip esmines“.

5.

Direktyvos 87/102 11 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kredito sutartis jokiu būdu nepaveiks vartotojo reikalavimų pagal šią sutartį nupirktų prekių pardavėjui ar paslaugų teikėjui tais atvejais, kai prekės nebuvo pristatytos ar paslaugos nebuvo suteiktos, arba kitaip neatitinka jų pardavimo ar teikimo sutarties.

2.   Jeigu:

ir

vartotojas turi teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui. Valstybės narės nustato, kokia apimtimi ir esant kokioms sąlygoms šie reikalavimai yra vykdytini.

<…>“

6.

Galiausiai Direktyvos 87/102 14 straipsnis numato:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kredito sutartys nenukryptų nuo nacionalinės teisės aktų nuostatų, įgyvendinančių ar atitinkančių šią direktyvą, ir tuo nepakenktų vartotojui.

2.   Valstybės narės taip pat užtikrina, kad nuostatos, kurias jos priima įgyvendindamos šią direktyvą, nebūtų apeitos dėl sutarčių sudarymo būdo, ypač kai kredito suma padalijama keliose sutartyse.“

7.

Prancūzijos teisėje vartojimo kredito sistema iš pradžių buvo nustatyta 1978 m. sausio 10 d. Įstatyme Nr. 78-22 ( 3 ). Ši sistema, galiojusi iki Direktyvos 87/102, ir po to papildyta 1989 m. birželio 23 d. Įstatymu Nr. 89-421 ( 4 ), galiausiai buvo kodifikuota Vartotojų kodekso (toliau – kodeksas) III knygos I dalies I skyriuje, patvirtintame 1993 m. liepos 26 d. Įstatymu Nr. 93-949 ( 5 ) ir 1997 m. kovo 27 d. Dekretu Nr. 97-298 ( 6 ).

8.

Pagal kodekso L. 311-2 straipsnį aptariamos I skyriaus nuostatos taikomos „visiems kredito sandoriams, taip pat galimiems jų užtikrinimams, kuriuos įprastai suteikia fiziniai arba juridiniai asmenys atlygintiniai arba neatlygintinai“ ( 7 ).

9.

Pagal kodekso L. 311-8 straipsnį L. 311-2 straipsnyje numatyti kredito sandoriai turi būti sudaryti pagal kredito gavėjui pateiktą išankstinį pasiūlymą, kuriame pagal L. 311-10 straipsnį, be kitų kredito elementų, turi būti nustatyta „bendra jo kainos norma, jei taikoma“ (2 punktas), paminėti, greta kitų kodekso nuostatų, „L. 311-20–L. 311-31 ir L. 311-13 straipsniai, jei taikomi“ (3 punktas), ir galiausiai nurodyta, „jei taikoma, finansuojama prekė ar paslauga“ (4 punktas).

10.

Pagal kodekso L. 311-13 straipsnį „išankstinis pasiūlymas parengiamas taikant ankstesniuose straipsniuose numatytas normas pagal vieną iš tipinių formų, kurias patvirtino bankų reguliavimo komitetas po konsultacijos su Nacionaline vartotojų taryba“. Kodekso R. 311-6 straipsnyje numatyta, kad „išankstiniame paskolos pasiūlyme, numatytame L. 311-8 straipsnyje, nurodoma informacija, esanti pridėtoje prie šio kodekso tipinių formų, kuri atitinka siūlomą kredito sandorį“.

11.

Kodekso L. 311-20–L. 311-28 straipsniai nustato specialią sistemą, susijusią su „tiksliniais kreditais“, kuriems būdingas atitinkamas kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšys, pasireiškiantis sudarant sutartį arba ją vykdant.

12.

Konkrečiai kodekso L. 311-20 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad „jeigu išankstiniame kredito pasiūlyme nurodomos finansuojamos prekės ar paslaugos, kredito gavėjui įsipareigojimai kyla nuo prekių pristatymo arba paslaugų suteikimo dienos“.

13.

Be to, kodekso L. 311-21 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta:

„Užginčijus pagrindinės sutarties vykdymą, teismas gali, kol bus priimtas sprendimas, sustabdyti kredito sutarties vykdymą. Kredito sutartis pagal įstatymą nutraukiama arba panaikinama, jeigu sutartis, dėl kurios ji sudaryta, teismo sprendimu nutraukiama arba panaikinama“.

14.

Galiausiai, jei kredito davėjas pažeidžia L. 311-8–L. 311-13 straipsniuose numatytus formalumus, kodekso L. 311-33 straipsnis, taikytinas visiems L. 311-2 straipsnyje numatytiems kredito sandoriams, atima iš jo teisę į palūkanas, o dėl to skolininko pareiga grąžinti kreditą apribojama tik kapitalu, kuris turi būti grąžintas pagal numatytą kalendorinį planą.

15.

Pagrindinė byla kilo tarp Max Rampion bei Marie-Jeanne Godard, M. Rampion sutuoktinės (toliau – sutuoktiniai Rampion), ir bendrovių Franfinance SA (toliau – Franfinance) bei K par K SAS (toliau – KpK).

16.

KpK atstovui vykdant išnešiojamąją prekybą, sutuoktiniai Rampion pagal 2003 m. rugsėjo 3 d. pasirašytą paprastos rašytinės formos sutartį už 6150 eurų nusipirko iš šios bendrovės langus, kurie pagal pirkimo–pardavimo sutartį turėjo būti pristatyti ir įstatyti per 6–8 savaites; terminas pradedamas skaičiuoti technikui atlikus matavimus. Pirkimo–pardavimo sutartyje ,be kita ko, buvo numatyta galimybė iš Franfinance gauti kreditą visai pirkinio sumai padengti.

17.

Tą pačią dieną sutuoktiniai Rampion su Franfinance sudarė kredito sutartį dėl maksimalios leidžiamos 6150 eurų kredito sumos. Vis dėlto, nors iš sutarties buvo galima nustatyti, kad pardavėjas yra KpK, prekės ar paslaugos, kurios pirkimas buvo finansuojamas, rūšis nebuvo aiški.

18.

2003 m. lapkričio 27 d., langų pristatymo ir įstatymo dieną, sutuoktiniai Rampion nustatė, kad rėmuose ir staktose, į kuriuos KpK rengėsi įstatyti langus, yra daug parazitų. Dėl to jie 2004 m. sausio 5 d. registruotu laišku su pranešimu apie gavimą informavo KpK, kad nori nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį.

19.

Negavę patenkinamo atsakymo į prašymą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, sutuoktiniai Rampion 2004 m. spalio 29 d. ir lapkričio 2 d. dokumentais padavė KpK ir Franfinance į tribunal d’instance de Saintes (toliau – tribunal d’instance), reikalaudami pripažinti minėtą sutartį negaliojančia ir dėl to nutraukti kredito sutartį arba, papildomai, pirmąją sutartį nutraukti dėl to, kad pardavėjas neįvykdė sutarties.

20.

Dėl reikalavimo pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia sutuoktiniai Rampion nurodė, kad sąlyga dėl pristatymo termino visiškai priklauso nuo šalių valios, teigdami, jog ši sutartis yra negaliojanti, nes nėra tiksliai nurodytas pristatymo terminas, kaip to reikalauja kodekso L. 114-1 straipsnis.

21.

Dėl prašymo nutraukti sutartį remiantis tuo, kad pirkimo–pardavimo sutartis neįvykdyta, sutuoktiniai Rampion teigė, kad KpK, iš anksto nepatikrinusi atraminės struktūros tvirtumo ir nenumačiusi jos pakeitimo, neįvykdė jai nustatytos „pareigos patarti“.

22.

KpK ir Franfinance teisme prašė atmesti ieškovų reikalavimus ir apibendrintai teigė, kad:

23.

2005 m. birželio 1 d. tarpiniu sprendimu tribunal d’instance nurodė atnaujinti žodinę proceso dalį siekdamas gauti šalių pastabas dėl šiame sprendime ex officio nurodytų pagrindų, grindžiamų šio kodekso L. 311-8 ir paskesnių straipsnių nuostatomis, susijusiomis su vartojimo kreditu, ir to paties kodekso L. 121-21 bei paskesnių straipsnių nuostatomis, susijusiomis su išnešiojamąja prekyba.

24.

Gavęs šalių pastabas tribunal d’instance2005 m. lapkričio 16 d. Sprendimu (toliau – sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą) nusprendė, kad siekiant išspręsti bylą reikia kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

25.

Pirmiausia tribunal d’instance nurodė, kad:

26.

Antra, tribunal d’instance nurodė, kad:

27.

Todėl tribunal d’instance sustabdė nagrinėjamos bylos procesą, kad pateiktų Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį Franfinance, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Austrijos vyriausybės ir Europos Bendrijų Komisija pateikė rašytines pastabas.

29.

Per 2007 m. vasario 8 d. vykusį posėdį Franfinance, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas.

30.

Pirmiausia pastebėtina, kad Teisingumo Teismui pateiktas pirmasis prejudicinis klausimas, kurį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepatikslina, ar kredito sutarties ir prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties tarpusavio ryšio taisyklės, kurias šis teismas galėtų taikyti net ir nenurodžius finansuojamos prekės kredito sutartyje, yra numatytos pačioje direktyvoje, ar direktyvą įgyvendinančiose nacionalinėse nuostatose.

31.

Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju, kuris susijęs su byla tarp privačių asmenų, remiantis Teisingumo Teismo praktika tai negali būti direktyvos nuostatos. Iš tiesų direktyva pati savaime negali įpareigoti privataus asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš jį. Todėl net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teises ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jos iš esmės negali būti taikomos bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys ( 12 ).

32.

Taigi pirmasis klausimas turi būti suprantamas ir yra priimtinas, tik jei jis suprantamas kaip skirtas išaiškinti Direktyvos 87/102 11 ir 14 straipsnius ne siekiant juos tiesiogiai pritaikyti nagrinėjamu atveju, o siekiant teismui leisti išaiškinti ir pritaikyti nacionalinės teisės nuostatas dėl kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio taip, kad tai atitiktų šiuose straipsniuose nustatytus reikalavimus.

33.

Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybėms narėms numatyto įpareigojimo pasiekti direktyvoje numatytą tikslą ir numatytos pareigos pagal EB 10 straipsnį imtis visų tinkamų priemonių vykdymą privalo užtikrinti visos valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai ( 13 ). Taigi nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į susijusios direktyvos formuluotę ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi EB 249 straipsnio 3 dalies ( 14 ).

34.

Nacionalinės teisės normos dėl kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio, kuriomis remiamasi sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra normos, numatytos kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniuose. Taigi pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šių nuostatų taikymas, kaip jas aiškina Kasacinis teismas, suponuoja, kad finansuojama prekė ar paslauga būtų nurodyta kredito sutartyje.

35.

Naudinga priminti, kad nacionaliniam teismui nustatyta pareiga nacionalinės teisės aktus aiškinti atsižvelgiant į direktyvos formuluotę ir į jos tikslą yra apibrėžta sąlyga „kiek įmanoma“, t. y. ji taikoma tik tuomet, kai nagrinėjamo teisės akto formuluotė gali būti aiškinama įvairiai. Taigi tokios pareigos galiojimo sritis neapima reikalavimo nacionalinės teisės aktus aiškinti contra legem ( 15 ).

36.

Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar aptariamos kodekso nuostatos taip pat gali būti aiškinamos kitaip nei išaiškino Kasacinis teismas, tačiau ne contra legem, ir todėl turi būti taikomos mūsų nagrinėjamu atveju, kai aišku, kad kredito sutartyje nenurodyta finansuojama prekė ( 16 ).

37.

Šiuo atžvilgiu ,be to, būtų naudinga priminti, kad Teisingumo Teismo teigimu, nors Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas daugiausia susijęs su nacionalinėmis nuostatomis, priimtomis siekiant perkelti atitinkamą direktyvą į nacionalinę teisę, jis neapsiriboja tik šių nuostatų aiškinimu, bet įpareigoja nacionalinį teismą atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo nei direktyva siekiamo rezultato ( 17 ). Šiomis aplinkybėmis, jei nacionalinės teisės pripažintų aiškinimo būdų taikymas leidžia tam tikromis aplinkybėmis aiškinti nacionalinės teisės nuostatą išvengiant prieštaravimo su kita nacionalinės teisės norma, ar dėl to siaurinti šios nuostatos taikymo sritį, ją taikant tik tiek, kiek ji atitinka minėtą nuostatą, nacionalinis teismas privalo taikyti tuos būdus, kad būtų pasiekti direktyvoje numatyti rezultatai ( 18 ).

38.

Todėl po to, kai patikslinta, kad Direktyvos 87/102 11 ir 14 straipsniai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi tiesiogiai ir kad pagrindinė byla turi būti išspręsta pagal išaiškintus nacionalinius teisės aktus, kiek įmanoma atsižvelgiant į Direktyvos 87/102  formuluotę ir į jos tikslą, pirmasis prejudicinis klausimas, kuris priimtinas, jei siekiama Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aktų aiškinimo ( 19 ), turi būti performuluotas taip:

Ar Direktyvos 87/102 11 ir 14 straipsniai reikalauja, kad nacionalinės teisės nuostatos dėl kredito sutarties ir prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties tarpusavio ryšio, kurios buvo priimtos perkeliant 11 straipsnį, galėtų būti taikomos ir tada, kai kredito sutartyje nenurodyta finansuojama prekė ar paslauga?

39.

Visose rašytinėse pastabose, kurias pateikė byloje dalyvavusios vyriausybės ir Komisija, iš esmės siūloma teigiamai atsakyti į tokį klausimą. Šios šalys pabrėžia, kad Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta keletas vartotojo teisės pareikšti reikalavimą kredito davėjui sąlygų, tarp kurių nėra reikalavimo kredito sutartyje nurodyti finansuojamą prekę ar paslaugą, bei kad tos pačios direktyvos 14 straipsnio 2 dalis patvirtina aiškinimą, pagal kurį 11 straipsnio 2 dalis neleidžia valstybėms narėms nustatyti tokios sąlygos, kuri leistų išvengti vartotojų teisių apsaugos nuostatų dėl kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio taikymo.

40.

Franfinance mano kitaip. Jos nuomone, pirmuoju klausimu iš esmės klausiama, ar sutarčiai dėl kredito suteikimo, kaip antai nagrinėjama šiuo atveju ( 20 ), taikomos Direktyvos 87/102 11 straipsnio nuostatos dėl kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio. Į tokį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, nes minėtas 11 straipsnis, kaip ir tos pačios direktyvos 7 straipsnis ( 21 ), susijęs tik su tiksliniais kreditais, t. y. su kreditais, pagal kuriuos vartotojas įsigyja vieną pirkinį, kuris finansuojamas panaudojant kreditą. Šį atvejį reikėtų atskirti nuo to atvejo, kai pirkimui vartotojas iš tiesų gauna atnaujinamą kreditą, kuris jam leidžia iš pardavėjo ar kitų su juo susijusių ūkio subjektų įsigyti kitų pirkinių (kredito keliems pirkiniams suteikimas). 11 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotės „jų pardavimo ar teikimo sutarties“ vartojimas vienaskaita, rodo, kad pagal šį straipsnį tikslinis kreditas, kuriam taikomos to paties straipsnio nuostatos, negalimas, išskyrus atvejį, kai kreditas naudojamas vienai pirkimo–pardavimo sutarčiai finansuoti.

41.

Tai, kad tokioje sutartyje dėl kredito suteikimo, kaip antai nagrinėjama, nenurodytos finansuojamos prekės ar paslaugos, visiškai atitinka sutarties pobūdį, atspindintį vartotojo, kuris galės vėl panaudoti kreditą, sumų, kurias jis grąžino, ribose, konkretų pasirinkimą ir konkretų poreikį. Taigi, kaip išplaukia ir iš sąlygų, esančių išankstinio kredito pasiūlymo kitoje pusėje, II straipsnio, tai yra einamosios sąskaitos kredito suteikimas.

42.

Franfinance, be to, priduria, jog Prancūzijos teisėje finansuojamos prekės ar paslaugos nurodymas kredito sutartyje yra sąlyga tam, kad kredito sutartis galėtų būti pripažinta tiksline ir kad jai galėtų būti taikomos kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniuose numatytos tarpusavio ryšio taisyklės. Tai yra nacionalinio teisės aktų leidėjo įtvirtinta sąlyga įgyvendinant teisę, kurią jam suteikė Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa, nustatyti konkrečiai „esant kokioms sąlygoms“ vartotojo teisė pareikšti reikalavimus kredito davėjui gali būti įgyvendinama. Šias sąlygas Teisingumo Teismas gali panaikinti tik, jei dėl jų direktyvos nuostatos tampa beprasmės, tačiau vis dėlto nagrinėjamos sąlygos atveju taip neįvyksta.

43.

Siekiant atsakyti į pirmąjį klausimą, manau, reikia pirmiausia išnagrinėti sutuoktinių Rampion pasirašytos kredito sutarties kvalifikavimo klausimą ir Direktyvos 87/102 14 straipsnio taikymo sritį, po to – tos pačios direktyvos 11 straipsnio taikymo sritį ir galiausiai – kaip reikia aiškinti 11 straipsnio reikalavimus, susijusius su minėtu reikalavimu kredito sutartyje nurodyti finansuojamą prekę ar paslaugą.

44.

Franfinance tvirtina, kad sutartis, kurią ji sudarė su sutuoktiniais Rampion, yra ne sutartis dėl tikslinio kredito, o sutartis dėl kredito suteikimo, ir kad ji atitinka vieną iš tipinių formų, numatytų kodekso L. 313-13 ir R. 311-6 straipsniuose, bei kad jai netaikomos tarpusavio ryšio taisyklės, numatytos kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniuose.

45.

Tribunal d’instance sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pabrėžia, kad KpK ir Franfinance pasirėmė kredito sutarties forma ir L. 311-20 straipsnio nuostatomis tam, kad paneigtų bet kokį ryšį tarp nagrinėjamu atveju sudarytos kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įrodydamas akivaizdų šių dviejų sutarčių egzistavimo ryšį, vis dėlto pabrėžia, kad pirkinio kainą atitinkanti kredito sutartis dėl kredito likučio naudojimo, kai įmokos suma atskaitoma iš pirkimo–pardavimo kainos po to, kai ši įmoka pervesta, buvo pasirašyta tą pačią dieną kaip ir pirkimo–pardavimo sutartis; kad kredito pasiūlyme buvo nurodyta, kas yra pardavėjas, ir kad pirkimo–pardavimo sutartyje pažymėta, jog Franfinance iš sutuoktinių Rampion banko sąskaitos nuskaitys 10 % pirkinio vertės tam, kad pervestų KpK. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovės neįrodė, jog ieškovai ketino naudoti kreditą kitiems finansavimams po to, kai pasiskolinta pinigų suma buvo bent jau iš dalies sugrąžinta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kredito sutarčiai suteikta forma leidžia išvengti kodekso nuostatų dėl kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio taikymo ir leidžia taikyti didesnę palūkanų normą taip pakenkiant vartotojui.

46.

Daugiau nei viena byloje dalyvaujančių vyriausybių pabrėžia, kad konkrečios situacijos aplinkybės, nurodytos ankstesniame punkte, rodo akivaizdaus ryšio tarp dviejų sutuoktinių Rampion pasirašytų sutarčių buvimą, nepaisant to, kad kredito sutartyje nenurodyta finansuojama prekė ar paslauga.

47.

Atsižvelgdamas į minėtas pastabas turiu pažymėti, kad Teisingumo Teismas neprivalo teisingai kvalifikuoti nagrinėjamos kredito sutarties. Šis kvalifikavimas priklauso nacionalinio teismo kompetencijai ir šis jį atliks remdamasis atitinkamomis nacionalinės teisės normomis, tarp jų ir normomis, susijusiomis su teismo įgaliojimais. Pastarąsias normas nacionalinis teismas, laikydamasis pareigų, kurios jam nustatytos pagal EB 10 ir EB 249 straipsnius, aiškina pagal Direktyvos 87/102 14 straipsnyje numatytą tikslą išvengti, kad kredito sutartys nukryptų nuo nacionalinės teisės aktų nuostatų, įgyvendinančių ar atitinkančių šią direktyvą, ir tuo pakenktų vartotojui (1 dalis), ir kad nebūtų apeitos dėl sutartinių sąlygų ar formos (2 dalis).

48.

Konkrečiai nacionalinės teisės nuostatos dėl teismo įgaliojimų turi būti aiškinamos, kiek įmanoma, taip, kad jos leistų teismui, remiantis sutarties turiniu ir tikruoju tikslu, kurio siekia sutarties šalys, perkvalifikuoti kredito suteikimą į tikslinį kreditą tam, kad būtų taikomos kodekse numatytos vartotojų apsaugos nuostatos. Be to, rašytinėse pastabose pati Franfinance ir Prancūzijos vyriausybė rėmėsi neseniai priimtais Kasacinio teismo sprendimais, kuriuose pripažinta nacionalinio teismo teisė perkvalifikuoti į tikslinį kreditą kredito sutartį, kurią šalys pateikė kitokia forma. Be to, pažymėsiu, kad pati pirmojo prejudicinio klausimo formuluotė, kuri pateikta sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, leidžia galvoti, kad tribunal d’instance neatmeta galimybės nagrinėjamą kredito sutartį kvalifikuoti kitaip nei kaip sutartį dėl kredito suteikimo. Laikantis tokio požiūrio gali būti paaiškintas akivaizdžiai perteklinis dvigubos sąlygos, esančios baigiamojoje klausimo dalyje („kai kredito sutartyje nenurodytos finansuojamos prekės arba ji sudaryta suteikiant kreditą ir nenurodant finansuojamų prekių“), pobūdis.

49.

Direktyvos 87/102 14 straipsniu siekiama įpareigoti valstybes nares numatyti priemones prieš privačių asmenų sutartinius veiksmus, kuriais pažeidžiami direktyva siekiami tikslai, t. y. priemones, kurios, pirma, suteikia imperatyvų pobūdį nacionalinės teisės nuostatoms, įgyvendinančioms ar atitinkančioms kitas direktyvos nuostatas (1 dalis), antra, kurios užtikrina, kad šios nacionalinės teisės nuostatos nebus apeitos sutarčių rengimo etape pasitelkiant nesąžiningus metodus (2 dalis). Taigi aptariamo straipsnio tikslas – užtikrinti, kad šios nacionalinės teisės nuostatos būtų taikomos veiksmingai, be to, man atrodo, kad straipsnis nėra svarbus siekiant atkurti tų pačių nuostatų turinį, kurį jos turi įgyti pagal kitas direktyvos nuostatas; turinys priklauso tik nuo pastarųjų nuostatų išaiškinimo.

50.

Taigi manau, kad 14 straipsnis valstybėms narėms nedraudžia vartotojo teisės pareikšti reikalavimus kredito davėjui, kai tiekėjas neįvykdo pareigos, nustatyti sąlygą, kad finansuojama prekė ar paslauga būtų nurodyta kredito sutartyje. Klausimo, ar valstybės narės turi teisę kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio taisyklių taikymui nustatyti tokią nuorodą, atžvilgiu 14 straipsnis nėra svarbus ir jis turi būti išspręstas tik remiantis Direktyvos 87/102 11 straipsniu.

51.

Tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas nuspręstų, kaip tą teigia Franfinance, kad nagrinėjama kredito sutartis neturi būti perkvalifikuota į tikslinį kreditą, o yra tikroji einamosios sąskaitos kredito suteikimo sutartis, reikia patikrinti, ar pagrįsta Franfinance pastaba, kad direktyvos 11 straipsnis neturi jokio poveikio, nes jis nesusijęs su tokios rūšies sutartimi.

52.

„Žengdamas žingsnį atgal“, kaip ir Komisija, pažymėsiu, kad sąvoka „kredito sutartis“ Direktyvos 87/102 1 straipsnio 2 dalies c punkto prasme yra pakankamai plati, kad neabejotinai apimtų einamosios sąskaitos kredito suteikimą.

53.

Be to, iš direktyvos I priedo, kuriame išvardyti elementai, kuriuos pagal direktyvos 4 straipsnio 3 dalį valstybės narės gali numatyti kaip privalomus įtraukti į kredito sutartis, išplaukia, kad „kredito sutartys dėl tam tikrų prekių pardavimo ar paslaugų teikimo finansavimo“ (priedo 1 punktas) yra tik viena iš kredito sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva, rūšių, greta „kreditinių kortelių kredito sutarčių“ (2 punktas), „einamosios sąskaitos kredito sutarčių, nenurodytų kitur šioje direktyvoje“ (3 punktas) ir „kitų kredito sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva“ (4 punktas) ( 22 ).

54.

Taigi einamosios sąskaitos kredito suteikimas pagal pobūdį patenka į Direktyvos 87/102 taikymo sritį.

55.

Tuo pačiu turiu pažymėti, kad tarp kreditų, kuriems pagal direktyvos 2 straipsnio 1 dalį direktyva yra netaikoma, e punkte numatytas „kreditas kaip einamosios sąskaitos avansas, kurį suteikia kredito ar finansinė įstaiga, išskyrus kreditinių kortelių sąskaitas“, su išlyga, kad jam taikomos 6 straipsnio nuostatos ( 23 ), arba, vartojant minėtame 6 straipsnyje esančius atitinkamus terminus, „kreditas kaip einamosios sąskaitos avansas, išskyrus kreditinių kortelių sąskaitas“.

56.

Iš bylos medžiagos nėra lengva nustatyti, ar Franfinance sutuoktiniams Rampion atidaryta einamoji sąskaita buvo susijusi su kreditine kortele. Bet kuriuo atveju tai yra sprendimas, kurį turi priimti tribunal d’instance, kuris sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 puslapyje teigdamas, kad Franfinance panaudota sutarties tipinė forma yra „išankstinis pasiūlymas suteikti kreditą, papildomas pirkimo–pardavimo sutarčių atžvilgiu, naudojamas dalimis bei prie kurio pridedama kreditinė kortelė“ ( 24 ), atrodo, mano, kad ši sąskaita iš tiesų yra susijusi su kreditine kortele.

57.

Dabar, atsiribojus nuo problemos, susijusios su tuo, ar kredito kortelė yra susijusi su einamąja sąskaita, kurią Franfinance atidarė sutuoktiniams Rampion, reikia kelti klausimą, ar Direktyvos 87/102 11 straipsnis gali būti taikomas ( 25 ) einamosios sąskaitos kredito suteikimui.

58.

Iš šios nuostatos formuluotės negalima nuspręsti, kad yra priešingai. Franfinance pateikta nuoroda į 2 dalies d punkte vartojamus žodžius „jų pardavimo ar teikimo sutarties“ yra visiškai nesvarbi. Šis junginys, kaip 2 dalyje esančios normos taikymo sąlyga, visiškai nereikalauja, kad kreditu būtų finansuojama viena pirkimo–pardavimo sutartis. Žodis „jų“ gramatiškai jungia „sutartį“ ne su „kredito sutartimi“, o su sutartyje „nurodytomis prekėmis ar paslaugomis“. Be to, formuluotė „kredito sutartyje nurodytos prekės ar paslaugos“, kuri yra tame pačiame d punkte, neturi būti suprantama kaip reiškianti tokių prekių ar paslaugų apibūdinimą kredito sutartyje, bet, mano nuomone, gali ir turi būti aiškinama kaip „prekės ar paslaugos, kurių įsigijimas finansuojamas kredito sutartimi“. Be to, pažymėtina, kad 11 straipsnio 2 dalies a punktas, atrodo, apima taip pat kredito sutartis, sudarytas keliems prekių ar paslaugų pirkimams, nes jame daroma nuoroda į kredito sutartį, sudarytą „prekėms arba paslaugoms pirkti“.

59.

Be tiesioginės prasmės, negalima tvirtinti, kad vartotojo apsauga remiantis kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties ryšiu negali būti pateisinama tuo atveju, kai kredito sutartis yra išdėstyta kaip kredito suteikimas į einamąją sąskaitą.

60.

Pagal Direktyvos 87/102 dvidešimt pirmą konstatuojamąją dalį, kuri skirta priežasčiai, dėl kurios buvo įtvirtinta sistema, numatyta 11 straipsnyje, paaiškinti, „prekių ar paslaugų, kurias vartotojas įsipareigojo įsigyti už kreditą, atžvilgiu, be įprastinių sutartinių teisių ir pareigų, kurias turi jis ir pardavėjas ar paslaugų teikėjas, jam bent jau toliau nurodytomis aplinkybėmis turėtų būti suteiktos teisės vis-à-vis kredito davėją“. Toje pačioje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „pirmiau nurodytos aplinkybės yra tokios aplinkybės, kai kredito davėjas anksčiau yra sudaręs sutartį su pardavėju arba paslaugų teikėju, pagal kurią tik šis kredito davėjas suteikia kreditą minėtojo pardavėjo ar teikėjo klientams, kad vartotojas galėtų iš pastarojo pardavėjo ar teikėjo nusipirkti prekių arba paslaugų“.

61.

Taigi tai yra papildoma vartotojo apsauga paskolos davėjo, kuris yra ne pardavėjas (11 straipsnio 2 dalies a punktas), atžvilgiu, kai „kredito sutartyje nurodytos prekės ar paslaugos nebuvo pristatytos ar suteiktos arba buvo pristatyta ar suteikta tik jų dalis, arba jos neatitinka jų pardavimo ar teikimo sutarties“ (11 straipsnio 2 dalies d punktas). Apsauga turi galioti „bent jau“, kai pardavėjas ir paskolos davėjas yra sudarę išankstinę sutartį dėl nurodyto dalyko, pagal kurią vartotojas gavo kreditą (11 straipsnio 2 dalies b ir c punktai), su išlyga, kad minėta apsauga taikoma tik po to, kai „vartotojas pareiškė reikalavimus pardavėjui ar teikėjui, tačiau jo teisėtas prašymas nebuvo patenkintas“ (11 straipsnio 2 dalies e punktas).

62.

Tokia papildoma vartotojo apsauga, kai pardavėjas pažeidžia sutartį, pasireiškianti teise pareikšti reikalavimą paskolos davėjui, skirta vartotojo apsaugos susilpnėjimui (lyginant su atveju, kai kreditą suteikia pardavėjas tiesiogiai), kuris kitaip kiltų dėl šios priešpriešinės šalies „atskyrimo“ perkant prekes ar paslaugas naudojantis kreditu, kurį suteikia ne pardavėjas, kompensuoti. Dėl atskyrimo vartotojas neturėtų galimybės remtis tiekimo neįvykdymu, kad išvengtų kredito grąžinimo.

63.

Visiškai aišku, kad tokio vartotojo apsaugos susilpnėjimo pavojai, prieš kuriuos nukreiptas 11 straipsnis, kyla net ir tuo atveju, kai kreditas naudojamas ne vienam pirkiniui, o keliems.

64.

Taigi manau, kad nėra priežasties pripažinti, jog einamosios sąskaitos kredito suteikimas, skirtas neapibrėžto prekių ar paslaugų kiekio pirkimui finansuoti, dėl savo pobūdžio nepatenka į Direktyvos 87/102 11 straipsnio taikymo sritį.

65.

Be to, tai nereiškia, kad apsauga, kuri vartotojui turi būti suteikta pagal šį straipsnį, negali būti diferencijuotai koreguojama tam, kad būtų galima atsižvelgti į tokio kredito specifines savybes, palyginti su kreditu, kuris suteiktas vienam pirkiniui.

66.

Be to, 11 straipsnio 2 dalis yra suformuluota taip, kad leidžia valstybėms narėms numatyti apsaugos teisės aktus, pritaikytus kiekvienos kredito sutarties rūšies savybėms. Iš tiesų 11 straipsnio 2 dalis nepatikslina, kokia turi būti papildoma vartotojų apsauga, t. y. koks tiksliai yra „vartotojo teisės pareikšti reikalavimus paskolos davėjui“, kuri turi būti pripažinta vartotojui, dalykas. Patikslinti turi valstybės narės, kurioms pagal antrąją pastraipą leidžiama nustatyti, „kokia apimtimi ir esant kokioms sąlygoms šie reikalavimai yra vykdytini“ ( 26 ).

67.

Šiuo atžvilgiu gali būti naudojamos įvairios apsaugos formos: kaip pavyzdį paminėsiu galimybę kredito davėjui pareikšti reikalavimą dėl to, kad pardavėjas neįvykdė sutarties, siekiant išvengti ar atidėti kredito gražinimą; prašymą, kad kreditas būtų sumažintas ar kredito sutartis nutraukta, o kredito davėjas atlygintų grąžintas lėšas; prašymą tinkamai įvykdyti pirkimo–pardavimo sutartį paskolos davėjo sąskaita, jei jos dalykas yra pakeičiami daiktai, ir net prašymą, kad paskolos davėjas atlygintų žalą, atsiradusią dėl to, kad pardavėjas neįvykdė sutarties ( 27 ). Prancūzijoje kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniai numato: paskolos gavėjo pareigos atsiranda tik nuo to momento, kai prekė pristatyta ar paslauga suteikta, o tai, atrodo, praktiškai reiškia galimybę kredito davėjui pareikšti reikalavimą dėl sutarties neįvykdymo, kai tai yra pareigos pristatyti prekę ar suteikti paslaugą neįvykdymas; kredito sutarties vykdymo sustabdymą teismo sprendimu, kai kyla ginčų dėl pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, ir pirmosios iš šių sutarčių nutraukimą arba panaikinimą pagal įstatymą, kai teismo sprendimu nutraukiama ar panaikinama antroji sutartis.

68.

Galima įsivaizduoti, kad kai pardavėjas neįvykdo pareigos, susijusios su viena iš įvairių prekių ir paslaugų, kurias vartotojas iš eilės perka kredito sąskaita naudodamasis tikruoju suteiktu einamosios sąskaitos kreditu, vartotojui suteiktas įrankis paskolos davėjo atžvilgiu gali būti galimybė pasiremti šiuo neįvykdymu, siekiant laikinai ar visiškai išvengti pareigų, kurios pagal kredito sutartį atsiranda pardavėjui iš šio konkretaus pirkimo–pardavimo, tačiau ne vartotojo teisė nutraukti visą tokią sutartį.

69.

Kadangi nustačiau, kad sutarčiai dėl einamosios sąskaitos kredito suteikimo, patenkančiai į Direktyvos 87/102 taikymo sritį, taip pat taikomos šios direktyvos 11 straipsnio nuostatos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jei, jo nuomone, sutuoktinių Rampion nagrinėjamu atveju sudarytą kredito sutartį reikia taip kvalifikuoti, turės įvertinti, kokia apimtimi minėtą straipsnį įgyvendinančios ar atitinkančios nacionalinės teisės nuostatos gali būti taikomos ir tokiai sutarčiai ( 28 ), kad nebūtų pasiektas priešingas nei siekia direktyva rezultatas.

70.

Dabar reikia išnagrinėti, ar minėtas 11 straipsnis leidžia, kad nacionalinė nuostata, kuria siekiama jį perkelti, nustatytų vartotojo teisės pareikšti reikalavimus paskolos davėjui pripažinimo sąlygą, kad kredito sutartyje būtų nurodyta finansuojama prekė ar paslauga.

71.

Šiuo atžvilgiu pritariu Komisijos ir byloje dalyvaujančių vyriausybių pozicijai: tokia sąlyga neatitinka 11 straipsnio. Priešingai nei teigia Franfinance, 11 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa neleidžia nustatyti tokios sąlygos. Ši nuostata, kuri valstybėms narėms paveda nustatyti ne tik „apimtį“, bet ir „sąlygas“, kurioms esant teisė pareikšti reikalavimus paskolos davėjui gali būti „vykdytina“, akivaizdžiai nesiekia kvestionuoti šios teisės atsiradimo sąlygų, kurias išsamiai nustato 11 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa. Priešingai, ši nuostata suteikia teisę valstybėms narėms nustatyti procesines teisės įgyvendinimo normas ( 29 ).

72.

Taigi direktyvos 11 straipsnį reikia aiškinti taip, kad kai vartotojas ne iš pardavėjo gauna kreditą prekėms ar paslaugoms pirkti pagal anksčiau šio asmens ir pardavėjo sudarytą sutartį, kuriai būdingos 11 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos savybės, vartotojas, jei kredito sąskaita nusipirktos prekės ar paslaugos nepristatytos ar nesuteiktos, pristatytos ar suteiktos iš dalies ar netinkamai, turi teisę pareikšti ieškinį paskolos davėjui po to, kai į pardavėjui pareikštus reikalavimus nebuvo atsižvelgta, nepaisant to, ar aptariama prekė ar paslauga nurodyta kredito sutartyje.

73.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprasčiausiai privalės patikrinti, kokia apimtimi atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos gali būti taikomos, kad nebūtų pasiektas priešingas nei taip išaiškintame direktyvos 11 straipsnyje numatytas rezultatas.

74.

Galiausiai man atrodo naudinga patikslinti, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir daugelio byloje dalyvavusių vyriausybių pateiktas nuorodas į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties yra akivaizdus tarpusavio ryšys, jog pagal 11 straipsnį vartotojo teisės pareikšti ieškinį paskolos davėjui, kai pardavėjas neįvykdo sutarties, egzistavimas nepriklauso nuo šios aplinkybės. Šis straipsnis reikalauja, kad tokia teisė vartotojui būtų suteikta bent jau tada, kai kredito davėjas anksčiau yra sudaręs sutartį su pardavėju arba paslaugų teikėju, pagal kurią tik šis kredito davėjas suteikia kreditą minėtojo pardavėjo ar teikėjo klientams prekėms arba paslaugoms pirkti iš šio pardavėjo ar teikėjo (direktyvos dvidešimt pirma konstatuojamoji dalis ir 11 straipsnio 2 dalies b ir c punktai).

75.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į tribunal d’instance pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą taip:

Direktyvos 87/102 11 straipsnis nustato reikalavimą, kad nacionalinės kredito sutarties ir prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties tarpusavio ryšio taisyklės, kurios perkelia šį straipsnį ar jį atitinka, būtų taikomos net ir tuomet, kai kredito sutartyje nėra nurodytos prekės ar paslaugos, kurių pirkimas yra finansuojamas.

76.

Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad tribunal d’instance klausia, ar jis gali ex officio taikyti ne Direktyvos 87/102 nuostatas (kurios, kaip nurodžiau anksčiau, negali būti tiesiogiai taikomos nagrinėjant bylą tarp privačių asmenų), bet šią direktyvą įgyvendinančias ar atitinkančias nacionalinės teisės nuostatas.

77.

Nors sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje, susijusioje su aplinkybėmis, nurodyta, kad nagrinėdamas pagrindinę bylą tribunal d’instance2005 m. birželio 1 d. tarpiniame sprendime ex officio rėmėsi motyvais, susijusiais su kodekso straipsniais dėl išnešiojamosios prekybos ir su kodekso L. 311-10 straipsniu, nes jis reikalauja kredito sutartyje nurodyti nuostatas dėl tarpusavio ryšio, esančias kodekso L. 311-20 ir paskesniuose straipsniuose, to paties sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą konstatuojamojoje dalyje, skirtoje antrajam prejudiciniam klausimui, priešingai, svarstoma tik galimybė taikyti ex officio pastarąsias nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliami direktyvos 11 ir 14 straipsniai ( 30 ).

78.

Todėl, atsižvelgiant į sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą argumentus, antrasis prejudicinis klausimas, nepaisant plačios formuluotės, mano nuomone, turi būti skaitomas kaip susijęs su tuo, ar nacionalinis teismas gali ex officio taikyti kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio taisykles, numatytas kodekso L. 311-20 ir paskesniuose straipsniuose, nes jomis perkeliamas Direktyvos 87/102 11 straipsnis.

79.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal procesines nacionalinės teisės sistemos normas, atsižvelgiant į Kasacinio teismo išaiškinimą, teismas gali remtis ex officio tik viešosios tvarkos valdymo normomis, priimtomis vadovaujantis bendraisiais interesais, bet ne normomis, priskirtinomis viešosios tvarkos apsaugai, priimtomis vadovaujantis tam tikros asmenų kategorijos interesais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Kasacinio teismo praktika draudžia taikyti ex officio kodekso L. 311-20 ir paskesnius straipsnius, nes, šio teismo manymu, vartojimo kredito sistema buvo numatyta vadovaujantis vien tik vartotojo interesais ir nėra susijusi su viešosios tvarkos valdymo normomis.

80.

Siekdamas patikrinti šio Kasacinio teismo požiūrio pagrįstumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar Direktyvos 87/102 tikslai yra platesni nei tiesiog vartotojo apsauga, t. y. susiję su vartojimo kredito rinkos organizavimu. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog atsakius teigiamai, jis turėtų teisę ex officio taikyti kodekso L. 311-20 ir paskesnius straipsnius kaip viešosios tvarkos valdymo normas.

81.

Taigi panašu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 87/102 tikslus iš esmės siekdamas taikyti nacionalines procesinės teisės sąvokas ir normas, dėl kurių kodekso L. 311-20 ir tolesniuose straipsniuose esančios normos galėtų būti taikomos ex officio. Šiuo požiūriu tai būtų šių normų taikymas ex officio, atliekamas pagal nacionalinę, o ne pagal Bendrijos teisę.

82.

Tai nurodęs, vis dėlto manau, kad Teisingumo Teismas turi vertinti čia nagrinėjamą prejudicinį klausimą plačiau, t. y. nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kokia apimtimi minėtų kodekso normų taikymas ex officio leidžiamas pagal pačią Bendrijos teisę, neapsiribojant minėtų nacionalinių procesinės teisės sąvokų ir normų taikymu atsižvelgiant į Direktyvos 87/102 tikslus.

83.

Franfinance vis dėlto ginčija antrojo prejudicinio klausimo priimtinumą, pabrėždama, kad jis nenaudingas pagrindinei bylai išspręsti. Ji pabrėžia, kad, priešingai nei nurodoma sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, sutuoktiniai Rampion savo ieškinyje aiškiai iškėlė klausimą dėl jų pasirašytų kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšio, konkrečiai prašydami bylą nagrinėjančio teismo nutraukti pirmąją sutartį „dėl to“, kad antroji sutartis pripažinta negaliojančia. Taigi nėra jokio reikalo ex officio taikyti nuostatas, kuriomis rėmėsi ieškovai.

84.

Šiuo atžvilgiu pažymėsiu, kad iš bylos medžiagos aišku, jog sutuoktiniai Rampion teismo sprendimu pareikalavo nutraukti kredito sutartį, sudarytą su Franfinance, „dėl to“, kad su KpK sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurią jie sudarė kaip pagrindinę, pripažinta negaliojančia. Vis dėlto neatrodo, kad kredito sutarties nutraukimui pagrįsti jie aiškiai rėmėsi kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniais. Nors man neatrodo nepagrįsta teigti, kad, kaip iš esmės teigia Franfinance, galima būtų laikyti, jog šiais straipsniais sutuoktiniai Rampion rėmėsi bent jau netiesiogiai, vis dėlto pažymėsiu, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano priešingai, ir kad šis teismas, o ne Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl šio klausimo, kuris yra tik nacionalinės procesinės teisės klausimas. Be to, neatrodo, kad sutuoktiniai Rampion būtų prašę teismo sprendimu nutraukti kredito sutartį taip pat dėl to, kad teismo sprendimu buvo nutraukta pirkimo–pardavimo sutartis, kurią jie prašė nutraukti papildomai.

85.

Taigi nėra akivaizdu, kad, kaip tą teigia Franfinance, antruoju prejudiciniu klausimu prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas nesusijęs pagrindinės bylos faktais arba ginčo dalyku, bei, kad nurodyta problema yra hipotetinio pobūdžio. Taigi man neatrodo, kad gali būti abejojama dėl aptariamo klausimo priimtinumo.

86.

Kalbant apie tikslus, kurių Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas Direktyvą 87/102, iš direktyvos konstatuojamųjų dalių aišku, kad direktyva siekiama pašalinti valstybių narių įstatymų skirtumus vartojimo kredito srityje turint dvejopą tikslą: užtikrinti vartojimo kredito bendrosios rinkos sukūrimą (trečia ir penkta konstatuojamosios dalys) ir apsaugoti vartotojus, kurie paima tokius kreditus (šešta, septinta ir devinta konstatuojamosios dalys) ( 31 ). Tą savo rašytinėse pastabose dėl antrojo prejudicinio klausimo pažymi Komisija ir Prancūzijos, Italijos bei Ispanijos vyriausybės.

87.

Konkrečiai dėl pirmojo tikslo direktyvos konstatuojamosiose dalyse pabrėžiama, kad „šie (teisės) skirtumai gali iškreipti kredito davėjų konkurenciją bendrojoje rinkoje“ (antra konstatuojamoji dalis), jog „šie skirtumai riboja vartotojų galimybes gauti kreditą kitose valstybėse narėse“ ir „jie veikia prašomo kredito dydį ir pobūdį, taip pat prekių bei paslaugų pirkimą“ (trečia konstatuojamoji dalis), „dėl to šie skirtumai turi įtakos laisvam prekių ir paslaugų, kurias vartotojas įsigyja gavęs kreditą, judėjimui“ ir „taip tiesiogiai veikia bendrosios rinkos veikimą“ (ketvirta konstatuojamoji dalis), o „sukurti bendrąją rinką vartojimo kreditų srityje būtų vienodai naudinga vartotojams, kreditų davėjams, gamintojams, prekių didmenininkams ir mažmenininkams bei paslaugų teikėjams“ (penkta konstatuojamoji dalis).

88.

Be jokios abejonės, Direktyva 87/102 siekiamas nacionalinės teisės aktų suderinimas vartojimo kredito srityje nėra skirtas vien tik minimaliam vartotojų apsaugos lygiui kiekvienoje valstybėje narėje užtikrinti, bet taip pat pirmiausia skatinti, kiek tai susiję su vartojimo kreditu, sukurti vienodesnes konkurencijos sąlygas Bendrijoje, panaikinant paskolos davėjų laisvos konkurencijos kliūčių ar iškraipymų teisinio reguliavimo pagrindines priežastis, o tai ekonominio veiksmingumo požiūriu būtų naudinga ir vartojimo kredito rinkai, ir prekių bei paslaugų, kurios gali būti įsigytos kredito sąskaita, rinkoms.

89.

Taigi neatrodo, kad būtų galima pritarti aiškinimui, pagal kurį Direktyvos 87/102 nuostatos, vadinasi ir jas perkeliančios nacionalinės nuostatos, priimtos vien tik atsižvelgiant į vartotojų apsaugą. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o ne Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar atsižvelgiant į patikslintus Direktyvos 87/102 tikslus, direktyvą perkeliančios nacionalinės normos, tarp jų kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsniai, turi būti (tai man atrodo tikėtina) pripažįstami viešosios tvarkos valdymo normomis siekiant juos taikyti ex officio pagal nacionalinę procesinę teisę.

90.

Be to, nemanau, kad atsakymas į antrąjį prejudicinį klausimą gali apsiriboti pirmiau pateiktomis išvadomis. Mano nuomone, iš tiesų šis klausimas, jei jis skaitomas atsižvelgiant į sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą argumentus, kelia klausimą dėl kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsnių taikymo ex officio platesne prasme. Klausdamas, kokia apimtimi Teisingumo Teismo išvados, padarytos sprendimuose Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores ir Cofidis, taikomos vartojimo kredito sistemai ( 32 ), tribunal d’instance iš esmės Teisingumo Teismo prašo taip pat nurodyti, ar nacionaliniam teismui pagal Bendrijos teisę leidžiama taikyti ex officio kodekso L. 311-20 ir L. 311-21 straipsnius net ir tuomet, kai nacionalinė procesinė teisė to neleidžia.

91.

Taigi pritariu Komisijos pastabai, pagal kurią norint atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą, reikia nustatyti, ar vartotojo apsauga, kurią siekiama užtikrinti Direktyva 87/102, reikalauja, kad nacionalinis teismas galėtų ex officio taikyti nacionalines vartotojų apsaugos nuostatas, kurios perkelia tos pačios direktyvos 11 straipsnio 2 dalį ( 33 ).

92.

Komisija ir Italijos bei Ispanijos vyriausybės išreiškė nuomonę, kad į tokį klausimą turi būti atsakyta teigiamai, iš esmės motyvuodamos tuo, kad nagrinėjamu atveju svarbūs motyvai, dėl kurių Teisingumo Teismas sprendimuose Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores ir Cofidis nusprendė, kad veiksminga teisių apsauga, kurią Direktyva 93/13 siekė suteikti vartotojams, reikalauja, kad nacionalinis teismas galėtų ex officio remtis sutarties sąlygos nesąžiningumu.

93.

Austrijos ir Prancūzijos vyriausybės nepritaria šiai pozicijai. Pirmoji teigia, kad valstybės narės turi nustatyti teisių, kurias Direktyva 87/102 siekiama suteikti vartotojui, teisminės apsaugos normas, ir nors jos privalo užtikrinti šios apsaugos veiksmingumą, tai nebūtinai reiškia, kad nacionaliniai teismai turi pareigą ar teisę ex officio taikyti nuostatas, kurios apsaugo vartotoją. Net ir Prancūzijos vyriausybė remiasi valstybių narių procesinės autonomijos principu, kuris nagrinėjamoje srityje konkrečiai įtvirtintas Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, ir teigia, kad Kasacinio teismo praktika, kuri neleidžia teismui ex officio remtis pagrindu, susijusiu su kredito sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties tarpusavio ryšiu, neprieštarauja lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams, kurie, kaip nurodė Teisingumo Teismas, riboja šią procesinę autonomiją. Konkrečiai apsaugos veiksmingumo požiūriu Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad dėl šios teismo praktikos vartotojui nėra nei pernelyg sudėtinga, nei praktiškai neįmanoma prašyti teismo pripažinti, jog egzistuoja aptariamų normų taikymo sąlygos, o kreiptis dėl šio pripažinimo nustatytu terminu nereikalauja jokia kodekso nuostata. Galiausiai Prancūzijos vyriausybės teigimu, sprendimai Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores ir Cofidis nėra svarbūs nagrinėjamu atveju, nes juose priimti sprendimai remiasi Direktyvos 93/13 nuostatomis, kurios neturi atitikmenų Direktyvoje 87/102.

94.

Pradėsiu primindamas, kad pagal nusistovėjusią Teismo praktiką taikant EB 10 straipsnyje nurodytą bendradarbiavimo principą valstybių narių teismai turi užtikrinti iš Bendrijos teisės tiesioginio veikimo asmenims kylančią teisinę apsaugą. Nesant Bendrijos reglamentavimo atitinkamoje srityje, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų iš Bendrijos teisės tiesioginio veikimo asmenims kylančių teisių apsaugai užtikrinti, procesines normas. Tačiau tokios normos neturi būti nepalankesnės nei tos, kurios taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir dėl jų Bendrijos teisės sistemoje nustatytų teisių įgyvendinimas neturi būti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas ( 34 ).

95.

Kalbama apie gerai žinomus valstybių narių „procesinės autonomijos“ principus ir jiems taikomus apribojimus, kurie išreiškiami apsaugos lygiavertiškumo ir veiksmingumo sąlygų laikymųsi. Principai, kurie pripažinti iš Bendrijos teisės tiesioginio veikimo teisės subjektams kylančių teisių teisminės apsaugos atžvilgiu, turi būti pripažinti taikomais taip pat ir iš nacionalinių nuostatų, įgyvendinančių ar atitinkančių Bendrijos direktyvos nuostatas, teisės subjektams kylančių teisių teisminės apsaugos atžvilgiu. Iš tiesų ir vienu, ir kitu atveju tai yra „iš Bendrijos teisės kylančios“ teisės, todėl būtų visiškai netinkama teigti, kad valstybių narių procesinės autonomijos apribojimai įtvirtinant teisminę šių teisių apsaugą gali būti ne tokie griežti, kai direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę, nei tuomet, kai ji nebuvo perkelta.

96.

Iš esmės laikytina, kad apsaugos veiksmingumo principo laikomasi, kai teisminės gynybos priemonių, kurios skirtos iš Bendrijos teisės kylančių teisių apsaugai užtikrinti, procesinės normos suteikia tinkamą galimybę teisės subjektams įgyvendinti šias teises teisme ( 35 ). Pavyzdžiui, dėl pernelyg trumpo naikinamojo termino arba pernelyg sunkios įrodinėjimo pareigos teisių turėtojui įgyvendinti teises teisme gali būti pernelyg sudėtinga arba praktiškai neįmanoma.

97.

Nacionalinės procesinės teisės normos ir principai, susiję su teismo iniciatyvos teise, taip pat neabejotinai patenka į aptariamų procesinių normų sritį. Tačiau nors iš tiesų draudimas nacionaliniam teismui taikyti ex officio normas, kurios suteikia iš Bendrijos teisės kylančias teises, nepažeidžia teisės turėtojo teisės pačiam įgyvendinti teisės teisme, vis dėlto reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad iš Bendrijos teisės kylančių teisių veiksminga apsauga, esant tam tikroms sąlygoms, gali reikalauti, kad nacionalinis teismas vis dėlto turėtų galimybę įsikišti ex officio.

98.

Teisingumo Teismas sprendime Peterbroeck ( 36 ) iš tiesų pripažino, kad Bendrijos teisė draudžia taikyti nacionalinę procesinę normą, kuri tokiomis sąlygomis, kokios susiklostė procese, kuris vyko prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, draudžia nacionaliniam teismui ex officio vertinti, ar vidaus teisės aktas atitinka Bendrijos nuostatą, kai pastarąja teisės subjektas nepasirėmė per tam tikrą terminą. Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad „kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar nacionalinė procesinė nuostata subjektams neužkerta kelio arba pernelyg neapsunkina naudojimosi Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis, tai turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vietą procese, vykstančiame įvairiose nacionalinėse instancijose, šio proceso eigą ir jo ypatumus“ ( 37 ).

99.

Teisingumo Teismas sprendime Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, nors ir tiesiogiai nenurodė praktikos, paminėtos šios išvados 94 punkte, sąlygos dėl jurisdikcijos, įtrauktos į vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo Direktyvos 93/13 prasme sutartį, atžvilgiu teigė, kad veiksminga vartotojų apsauga gali būti užtikrinta, tik jei nacionalinis teismas turi teisę vertinti ex officio tokios sąlygos nesąžiningumą šios direktyvos prasme ( 38 ). Teisingumo Teismas tokią išvadą padarė vien tik išvadų, pateiktų aptariamo sprendimo 26 punkte, pagrindu:

„Nebūtų pasiektas direktyvos (93/13) 6 straipsnio, įpareigojančio valstybes nares užtikrinti, kad nesąžiningos sutarties sąlygos nebūtų privalomos vartotojui, tikslas, jeigu patys vartotojai privalėtų iškelti tokių sąlygų nesąžiningumą. Bylose, kur pinigų sumos yra ribotos, advokatų atlyginimas gali būti didesnis nei suma, dėl kurios bylinėjamasi, o tai vartotoją gali atgrasyti nuo tokių nesąžiningų sąlygų taikymo užginčijimo. Nors tiesa, kad keliose valstybėse narėse procesinės normos asmenims suteikia teisę tokiose bylose gintis patiems, vis dėlto egzistuoja didelis pavojus, kad vien dėl neišmanymo vartotojas nesirems jam taikomų nuostatų nesąžiningumu“.

100.

Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad būtina leisti teismui įsikišti ex officio, siekiant užtikrinti vartotojo apsaugos veiksmingumą, kurio siekta Direktyva 93/13, nes ginčo vertės ir advokatui mokėtino atlyginimo disproporcija gali priversti vartotoją neginti savo teisių teisme arba, jei tą leidžia nacionalinė teisė, gintis savarankiškai, taigi netinkamai.

101.

Tokias išvadas Teisingumo Teismas pakartojo vėlesniame sprendime Cofidis ( 39 ) pripažindamas, jog dėl procesinės nuostatos, kuri draudžia nacionaliniam teismui pasibaigus naikinamajam terminui arba vartotojui pateikus prieštaravimą, remtis ex officio sąlygos, kurią įvykdyti reikalauja pardavėjas ar tiekėjas, nesąžiningumu, bylose, kuriose vartotojai yra atsakovai, apsaugos, kurią direktyva siekiama suteikti vartotojams, taikymas tampa pernelyg sudėtingas ( 40 ).

102.

Taigi, kaip Komisija ir Ispanijos vyriausybė, aš taip pat manau, kad šie argumentai visiškai tinka ir vartotojų teisių apsaugai pagal Direktyvą 87/102. Netgi sakyčiau, kad šioje srityje jie tinka dar labiau, nes vartotojas perka prekes ar paslaugas kredito sąskaita dėl to, kad jo finansiniai ištekliai yra riboti, o tai yra priežastis, dėl kurios pavojus, jog su teisine pagalba susijusios išlaidos privers atsisakyti ginti arba bet kuriuo atveju tinkamai ginti savo teises teisme, yra dar didesnis.

103.

Be to, nemanau, kad Prancūzijos vyriausybės nurodyta aplinkybė, jog Direktyvoje 87/102 nėra nuostatų, analogiškų Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsnio nuostatoms, gali nulemti priešingą išvadą.

104.

Kai dėl pastarosios direktyvos 6 straipsnio, kuriuo iš tiesų grindžiami Teisingumo Teismo pateikti argumentai sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 26 punkte (žr. šios išvados 99 punktą), nemanau, kad jo formuluotė yra lemianti šiems argumentams. Galiausiai reikalaudamas, kad „nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju <…> nebūtų privalomos vartotojui“, šis straipsnis tik nustato Direktyva 93/13 siekiamos suteikti vartotojui apsaugos nuo sąlygų, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi ir kurios laikomos nesąžiningomis tos pačios direktyvos prasme, turinį materialinės teisės požiūriu, o minėtuose Teisingumo Teismo argumentuose pagrindinis dėmesys skiriamas konkrečioms sąlygoms, kurios susijusios su bylos pobūdžiu ir bylai reikalingu išnagrinėti procesu, taip pat su galima kliūtimi, kuri dėl sąlygų atsiranda materialinės teisinės padėties, kurią aptariama direktyva siekta suteikti vartotojui, veiksmingai teisminei apsaugai.

105.

Taigi Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalis, nors ji tiesiogiai ir nenustato, kokia „apimtimi“ gali būti įgyvendinama vartotojo teisė pareikšti reikalavimus paskolos davėjui, ir palieka ją nustatyti valstybėms narėms, siekia, kad ši teisė, kai yra atitinkamos sąlygos, būtų suteikta vartotojui nacionalinėse teisės sistemose. Be to, Bendrijos teisės sistema bendriau reikalauja, kad ši vartotojui nacionaline materialine teise suteiktos teisės, kuri vis tiek yra kilusi iš Bendrijos teisės, veiksminga apsauga būtų užtikrinta nacionaline procesine teise. Vis dėlto, jei teismas negali įsikišti ex officio, kyla pavojus, kad šiai apsaugai gali būti sukliudyta tomis pačiomis specialiomis sąlygomis, susijusiomis su bylos pobūdžiu ir bylai reikalingu išnagrinėti procesu, kurias Teisingumo Teismas nurodė sprendime Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores.

106.

Kai dėl Direktyvos 93/13 7 straipsnio, iš tiesų Teisingumo Teismas šio sprendimo 27 ir 28 punktuose nurodė, kad teisė ex officio remtis sutarties sąlygos nesąžiningumu yra savarankiška priemonė tikslui – sustabdyti nesąžiningų sąlygų naudojimą pardavėjų ar tiekėjų ir vartotojų sutartyse – kurį valstybės narės turi pasiekti pagal šį straipsnį, įgyvendinti. Vis dėlto man atrodo, kad šio sprendimo logikos požiūriu ši pastaba yra tik papildomas argumentas Teisingumo Teismui priimant sprendimą dėl būtinybės leisti teismui įsikišti ex officio, kurį, kaip jau pažymėjau, Teisingumo Teismas priėmė remdamasis argumentais, pateiktais to paties sprendimo 26 punkte, kuriuose dėmesys skirtas tik aplinkybėms, galinčioms atgrasyti vartotoją tinkamai ginti teisme teisinę padėtį, kurią Direktyva 93/13 siekiama jam suteikti.

107.

Kita vertus, pastebėtina, kad aplinkybė, kad sutuoktiniai Rampion iškėlė tribunal d’instance nagrinėjamą bylą ir kad jiems atstovavo advokatas, o nacionalinėse bylose, dėl kurių buvo priimti sprendimai Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores ir Cofidis, vartotojai – atsakovai nedalyvavo teismo posėdyje, nagrinėjamu atveju nepateisina priešingos nei šiuose sprendimuose padaryta išvados dėl būtinybės teismui įsikišti ex officio siekiant veiksmingai apsaugoti vartotojų teises. Problema turi būti išspręsta bendrai, t. y. atsižvelgiant į bylos pobūdį ir bylai reikalingo išnagrinėti proceso savybes, atsiribojant nuo konkrečių kiekvieno proceso aplinkybių. Be to, neįsivaizduoju, kaip galėtų būti pripažinta, kad ta pati vartotojų apsaugos norma gali būti laikoma taikytina ex officio vienam vartotojui ir netaikytina kitam vien tik dėl to, kad pirmasis nesiėmė priemonių gintis teisme atstovaujant advokatui, o antrasis, priešingai, ėmėsi.

108.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Direktyva 87/102 siekia ne tik apsaugoti vartotojus, kurie paima vartojimo kreditus, bet taip pat pirmiausia užtikrinti bendros vartojimo kreditų rinkos sukūrimą.

Direktyvos 87/102 11 straipsniu siekiamų suteikti vartotojui teisių veiksminga apsauga reikalauja, kad nacionalinis teismas galėtų taikyti ex officio šį straipsnį įgyvendinančias ar jį atitinkančias nacionalines normas dėl vartojimo sutarties ir prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties tarpusavio ryšio.

109.

Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktas išvadas, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į tribunal d’instance de Saintes2005 m. lapkričio 16 d. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: