1.

Šiuo ieškiniu Komisija prašo pripažinti, kad

Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų ( 2 ), iš dalies pakeistos Tarybos direktyva 91/156/EEB ( 3 ) (toliau – Direktyva 75/442 arba direktyva) 1 straipsnio a punktą.

2.

Tai dar viena Teisingumo Teismo byla dėl atliekų sąvokos pagal Bendrijos teisę. Atsižvelgiant į tai, kad nėra ir negali būti išsamaus atliekų sąvokos apibrėžimo ir kad atitinkamai į klausimą, ar konkreti medžiaga yra atliekos, turi būti atsakoma kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į visas aplinkybes, neabejotina, kad Teisingumo Teismas ir ateityje turės pakankamai progų pareikšti savo nuomonę dėl šios sąvokos reikšmės.

3.

Ši byla glaudžiai susijusi su byla C-194/05, kurioje savo išvadą pateiksiu taip pat šiandien, nes abiem atvejais kyla klausimas, kiek ir esant kokioms aplinkybėms tam tikriems tikslams pakartotinai naudojama medžiaga gali būti laikoma nepatenkančia į direktyvos atliekų apibrėžimą. Taigi, abi bylos susijusios su atliekų panaudojimo atskyrimu nuo įprasto pramoninio produkto, tiksliau sakant, subprodukto, kuris nėra atliekos, apdorojimo.

4.

Direktyvos 75/442 1 straipsnio 1 dalies a punktas nustato:

Direktyvos 75/442 I priedas, pavadintas „Atliekų kategorijos“, kaip Q14 kategoriją apima „produktus, netinkamus naudoti jų turėtojui (žemės ūkio, buitinės, biuro, komercinės ir prekybos atliekos ir t. t.)“ ir kaip Q16 kategoriją „bet kurias medžiagas, junginius ir produktus, neminimus pirmiau išvardytose kategorijose“.

5.

Dabar galiojančio atliekų sąrašo, kurį Komisija priėmė pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punktą ( 4 ), 2 skyrius (vienas iš skyrių, išvardijančių atliekų šaltinius) yra skirtas „žemės ūkio, daržininkystės, miškininkystės, vandens ūkio, medžioklės, žvejybos ir maisto gaminimo bei perdirbimo atliekoms“.

6.

Italijos Respublikoje atliekų šalinimą reguliuoja 1997 m. vasario 5 d. Įstatyminis dekretas Nr. 22 ( 5 ) (toliau – LD 22/97).

7.

LD 22/97 6 straipsnio 1 dalies a punktas atliekas apibrėžia taip:

„Šiame dekrete:

8.

Pagal LD 22/97 8 straipsnio 1 dalį jis netaikomas kai kuriems atskiruose teisės aktuose reguliuojamiems junginiams ir medžiagoms, pavyzdžiui, jo c punkte numatytoms „gaišenoms ir šioms žemės ūkio atliekoms: išmatoms ir kitoms žemės ūkyje naudojamoms nepavojingoms natūralioms medžiagoms“.

9.

2002 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 179 (toliau – Įstatymas Nr. 179) 23 straipsniu LD 22/97 8 straipsnio 1 dalis buvo papildyta c punkto a papunkčiu. Pagal šį punktą, jame nurodytoms medžiagoms šis dekretas netaikomas:

„viešojo maitinimo įstaigose paruošto visų rūšių kietojo, virto ar žalio maisto likučiams ir pertekliui, nepatekusiems į maisto tiekimo grandinę, skirtiems 1991 m. rugpjūčio 14 d. Įstatyme Nr. 281 (vėliau pakeistas) numatytoms naminių gyvūnų prieglaudoms“.

10.

1999 m. birželio 28 d. aplinkos ministro aplinkraštis Nr. 3402/V/MIN (toliau – 1999 m. aplinkraštis) išsamiau apibrėžia LD 22/97 6 straipsnyje įtvirtintą „atliekų“ sąvoką; jo trečiosios pastraipos b punkte numatyta:

„medžiagos, junginiai ir produktai, atsirandantys gamybos cikle ar prieš jų išleidimą vartoti, kurių turėtojas nešalina, neketina ir neprivalo šalinti ir kuriems dėl šios priežasties netaikoma atliekų surinkimo ar gabenimo, jų tvarkymo panaudojimo ar šalinimo tikslams tvarka, reglamentuojami pirminėms žaliavoms, o ne atliekoms taikomų nuostatų, su sąlyga, kad jie turi 1998 m. vasario 5 d. Įstatyminiame dekrete numatytų pirminių žaliavų antrinių požymių ir tiesiogiai skirti objektyviam bei realiam naudojimui gamybos cikle“.

11.

Be to, šio ministro aplinkraščio trečiosios pastraipos c punkte teigiama, kad:

„vartotojams skirtoms prekėms, kurių turėtojas nešalina, neketina ir neprivalo šalinti, atliekų reguliavimo režimas netaikomas, jei jos gali būti naudojamos jų pirminiam tikslui ir iš tikrųjų yra taip naudojamos“.

12.

Papildomos taisyklės dėl LD 22/97 įtvirtinto atliekų sąvokos apibrėžimo buvo priimtos 2002 m. liepos 8 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 138, kuris buvo pakeistas 2002 m. rugpjūčio 8 d. Įstatymu Nr. 178 (toliau – Įstatymas Nr. 178). Be to, susijusios gairės yra įtvirtintos 2002 m. liepos 22 d. sveikatos apsaugos ministro aplinkraštyje (toliau – 2002 m. aplinkraštis).

13.

Be kita ko, 2002 m. aplinkraštis nustato:

„Medžiagos ir subproduktai, atsirandantys atliekant žemės ūkio maisto produktų pramonės operacijas, yra „pirminės gyvūnų pašarų žaliavos“, jei gamintojas ketina juos naudoti zootechniniame maisto cikle, su sąlyga, kad yra laikomasi higienos ir sveikatos apsaugos reikalavimų.

Tokiu atveju nurodytoms medžiagoms taikomos gyvūnų pašarų gamybą ir prekybą jais reglamentuojančios nuostatos, o gyvūninės kilmės ar gyvūninės kilmės sudėtinių dalių produktų atveju – šioje srityje galiojančios sveikatos apsaugos normos, o ne atliekas reglamentuojantys teisės aktai.

<…>

Nesant minėtų garantijų, kad žemės ūkio maisto produktų pramonės gamybos ir prekybos cikluose atsirandantys medžiagos ir subproduktai bus tikrai skirti gyvūnų pašarų gamybai, jiems taikomi atliekas reglamentuojantys teisės aktai“.

14.

2001 m. birželio 11 ir 19 d., rugpjūčio 28 d., lapkričio 6 d. ir 2002 m. balandžio 10 d. laiškais Italijos valdžios institucijos atsakė į prieš pateikiant ieškinį Komisijos atsiųstus 1999 m. spalio 22 d. oficialų pranešimą ir 2001 m. balandžio 11 d. pagrįstą nuomonę. Šiuose dokumentuose Komisija teigė, kad priimdama privalomus praktinius nurodymus, susijusius su atliekas reglamentuojančių Italijos teisės aktų, kurie netaikomi tam tikriems žemės ūkio maisto pramonės ir viešojo maitinimo įstaigų gyvūnų pašarų gamybai skirtiems maisto likučiams bei pertekliui, taikymu, Italijos Respublika pažeidė Direktyvą 75/442.

15.

Atsižvelgdama į Italijos valdžios institucijų pateiktą informaciją Komisija nusprendė, jog tam, kad atitiktų pagrįstos nuomonės reikalavimus, būtinas ne formalus, o esminis Italijos teisės aktų pakeitimas.

16.

Dėl to 2002 m. gruodžio 19 d. Komisija išsiuntė papildomą oficialų pranešimą, į kurį Italijos valdžios institucijos atsakė 2003 m. vasario 13 d. laišku.

17.

Kadangi 2003 m. lapkričio 4 d. laiške Italijos valdžios institucijos ir toliau ginčijo Komisijos teiginių pagrįstumą, pastaroji 2005 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu prašymu pareiškė šį ieškinį.

18.

Savo kaltinimu, kurį sudaro dvi dalys, Komisija iš esmės tvirtina, kad aptariami atliekas reglamentuojantys Italijos teisės aktai tam tikrų prielaidų pagrindu a priori netaikomi kai kuriems netinkamiems maisto produktams. Todėl pagal Italijos teisės aktus kai kurios gamybos procese susidarančios medžiagos nelaikomos atliekomis, nors teisingai taikant atliekų sąvoką, kuri pagal Teisingumo Teismo praktiką turi būti aiškinama plačiai, šios medžiagos turėtų būti laikomos atliekomis.

19.

Pirma, kaltinime nurodoma aplinkybė, kad dėl kai kurių ministrų nurodymų žemės ūkio maisto pramonėje atsirandantys likučiai, skirti gyvūnų pašarų gamybai, yra veiksmingai pašalinami iš atliekas reglamentuojančių teisės aktų taikymo srities. Vadovaujantis šiais nurodymais, tam, kad šiems likučiams nebūtų taikomi atliekas reglamentuojantys teisės aktai, pakanka, kad jų turėtojas aiškiai ketintų panaudoti juos gyvūnų pašarų gamyboje ir kad jie atitiktų tam tikras technines charakteristikas.

20.

Tačiau, Komisijos nuomone, vien aplinkybė, kad gamybos atliekos gali būti pakartotinai panaudotos prieš tai jų neapdorojant, savaime turėtojui negali užkirsti kelio jas pašalinti, ketinti ar privalėti pašalinti.

21.

Konkrečiai kalbant, Komisija pabrėžia, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką medžiagos arba žaliavos, susidariusios gamybos ar gavybos procese, kurio pagrindinis tikslas nėra šio produkto gamyba, Direktyvos 75/442 prasme gali būti traktuojamos ne kaip atliekos, o kaip subproduktas, kurio turėtojas nenori šalinti tik tuomet, jei jos tikrai yra dar kartą panaudojamos tolesniame gamybos procese, prieš tai jų neapdorojus ( 6 ).

22.

Todėl būtina įvertinti tikimybę, kad medžiaga bus panaudota pakartotinai, ir ypač nustatyti, ar ji bus panaudota pakartotinai tame pačiame gamybos procese. Aplinkybė, kad maisto gamintojas perduoda maisto atliekas šių atliekų naudotojui, suponuoja keletą operacijų, ir tai įrodo kelių skirtingų procesų, būtent kuriems ir taikoma direktyvoje numatyta kontrolė, egzistavimą.

23.

Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad Įstatymas Nr. 178 iš atliekas reglamentuojančių Italijos teisės aktų taikymo srities taip pat pašalina gamybos likučius, jei jie dar kartą panaudojami ar gali būti panaudoti tame pačiame ar kitame gamybos cikle.

24.

Atsakydama į Italijos vyriausybės argumentą, kad aptariamiems maisto produktams taikomi tam tikri maistui skirti Italijos teisės aktai, Komisija pažymi, jog nė vienu iš šių teisės aktų nėra siekiama apsaugoti aplinką, nes juose kalbama tik apie visuomenės sveikatos apsaugą. Be to, šie teisės aktai neatitinka sąlygų, kad juos būtų galima laikyti „kitais teisės aktais“ direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

25.

Antra, Komisija kritikuoja aplinkybę, kad Įstatymo Nr. 179 23 straipsnis iš atliekas, kaip jas apibrėžia LD 22/97, reglamentuojančių Italijos teisės aktų taikymo srities pašalina viešojo maitinimo įstaigose paruošto visų rūšių kietojo, virto ar žalio maisto likučius ir perteklių, kurie nepateko į maisto tiekimo grandinę ir yra skirti naminių gyvūnų prieglaudoms. Komisija teigia, kad taip Įstatymo Nr. 179 23 straipsnis išplečia teisės aktų netaikymą medžiagoms, kurios automatiškai negali būti pašalinamos iš direktyvoje pateikto atliekų apibrėžimo.

26.

Komisija atmeta Italijos vyriausybės tvirtinimus, kad laikantis Komisijos siūlomo aiškinimo padidėtų maisto atliekų gamyba ir šalinimas užkertant kelią jų, kaip maisto produktų, pakartotiniam panaudojimui. Komisijos teigimu, problemą, susijusią su tuo, kad maistas turėtų būti vežamas automobiliu, licencijuotu atliekoms, sukūrė Italijos teisė.

27.

Italijos vyriausybė tvirtina, kad, jei yra laikomasi atitinkamų sveikatos apsaugos ir higienos reikalavimų, medžiagos ir subproduktai, atsirandantys atliekant žemės ūkio maisto produktų maisto pramonės operacijas, yra „pirminės gyvūnų pašarų žaliavos“, jei gamintojas ketina juos naudoti zootechniniame maisto cikle. Toks ketinimas, papildytas neabejotinu faktu, jog šie subproduktai bus pakartotinai panaudoti nesant būtinybės juos iš anksto perdirbti arba perdirbti tik galiojančios Bendrijos ar nacionalinės teisės numatytais atvejais, yra pakankamas įrodymas, kad gamintojas ar turėtojas neketina šalinti atitinkamos medžiagos.

28.

Italijos vyriausybės manymu, šioje byloje klausimas dėl „a priori“ pašalinimo nekyla, nes faktiškai pašalinimas priklauso ne tik nuo aiškaus ketinimo naudoti atitinkamas pirmines žaliavas zootechniniame maisto cikle, bet ir nuo neabejotino pakartotinio subproduktų panaudojimo.

29.

Italijos vyriausybė pažymi, kad aptariamoms medžiagoms taikomi ne atliekas reglamentuojantys teisės aktai, o nuostatos, susijusios su gyvūnų pašarų gamyba ir jų pateikimu į rinką. Italijos vyriausybė nurodo keletą Bendrijos ir nacionalinės teisės aktų ( 7 ) šiuo klausimu. Kaip ir direktyva, šie maistą reglamentuojantys teisės aktai yra priimti kontroliuoti saugojimo, perdirbimo ir gabenimo operacijas ir, užtikrindami atitinkamą sveikatos apsaugos lygį, tikėtinai saugo ir aplinką. Konkrečiai kalbant, maisto produktams ir gyvūnų pašarams skirtų nacionalinės teisės normų pagrindu produktus ir pirmines gyvūnų pašarų žaliavas įmanoma atsekti pagal gamybos vieneto visas gabenimo stadijas.

30.

Be to, Italijos vyriausybė pabrėžia, kad, priešingai Komisijos siūlomam atliekų sąvokos aiškinimui, teisingas požiūris yra toks, kad aptariama gamybos grandinė sudaro vientisą gamybos procesą. Šiuo atžvilgiu ji nurodo pastarųjų metų Teisingumo Teismo praktiką, iš kurios išplaukia, kad medžiaga gali būti nelaikoma atlieka Direktyvos 75/442 prasme, jeigu ji tikrai panaudojama kitų ūkio subjektų, kurie jos nepagamino, poreikiams ( 8 ).

31.

Italijos vyriausybė tvirtina, kad paradoksalu, tačiau Komisijos požiūris užkirstų kelią maisto subproduktų naudojimui gyvūnų pašarų gamyboje, nes Italijos maisto produktų teisės aktai neleidžia, kad tokie subproduktai, kurie turi būti priskirti atliekų kategorijai ir dėl šios priežasties turi būti gabenami transporto priemone, kuria leidžiama gabenti atliekas, būtų naudojami gyvūnų pašarų pramonėje. Taigi Komisijos aiškinimas padidintų maisto atliekų gamybą ir šalinimą užkirsdamas kelią jų, kaip maisto produktų, pakartotiniam panaudojimui.

32.

Dėl antrosios Komisijos skundo dalies Italijos vyriausybė teigia, kad turėtojas ar gamintojas įrodymų dėl tikro ketinimo panaudoti, pavyzdžiui, medžiagos turėtojo ir naudotojo sutarties arba, kur tinka, finansinių dokumentų pagrindu valdžios institucijoms privalo įrodyti, kad jis neketina likučių dalies ar maisto pertekliaus pašalinti, o juos pakartotinai panaudoti nacionalinės teisės leidžiamu būdu. Be to, realią maisto subproduktų paskirtį užtikrina maisto produktų ir gyvūnų pašarų saugumui skirtos teisės normos.

33.

Italijos vyriausybė taip pat pažymi, kad iš tikrųjų ši byla susijusi ne su gamybos „likučiais“, o su maisto pertekliumi.

34.

Komisija savo prieštaravimu dėl atliekas reglamentuojančių Italijos teisės aktų, kurie turi būti aiškinami pagal keletą ministrų nurodymų, iš esmės teigia, kad šie teisės aktai kai kurių medžiagų, būtent žemės ūkio maisto pramonėje ir viešojo maitinimo įstaigose atsirandančių likučių (pertekliaus), nepatekusių į maisto tiekimo grandinę ir skirtų arba gyvūnų maisto gamybai, arba tiesiogiai gyvūnų maitinimui naminių gyvūnų prieglaudose, atžvilgiu įtvirtina pernelyg platų pašalinimą iš jų taikymo srities.

35.

Komisija ir Italijos vyriausybė nesutaria ir dėl teisingo direktyvoje įtvirtinto „atliekų“ apibrėžimo aiškinimo, ir dėl klausimo, ar šioje byloje aptariamų medžiagų atveju Italijos teisės aktai atitinka šį apibrėžimą., Visų pirma, atitinkamai bendrai aptarsiu termino „atliekos“ aiškinimo klausimą, kad, antra, įvertinčiau, ar Komisijos skundas šioje byloje dėl direktyvos pažeidimo yra pagrįstas.

36.

Problemą, susijusią su bet kokiu bandymu apibrėžti „atliekų“ terminą, sukelia aplinkybė, kad tai nepaprastai reliatyvi sąvoka. Paprastai „atliekomis“ laikome junginius ar medžiagas, kurių mums nebereikia, nes jie prarado savo naudingumą arba, vertinant bendriau, vertę arba dėl kokios nors priežasties mums neturėjo jokios vertės. Bet kuriuo atveju medžiagų ar daiktų vertė nėra jų „būdinga“ savybė, o priklauso, taip sakant, nuo jų turėtojo požiūrio. Lygiai taip pat praktiškai nėra medžiagos, kuri bendrai ir visomis aplinkybėmis galėtų būti laikoma atlieka.

37.

Jos prigimties subjektyvumą patvirtina tai, kaip Direktyvoje 75/442 formuluojamas „atliekų“ sąvokos apibrėžimas, kaip atliekas apibrėžiant „bet kokią medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti“. (Pažymėta mano)

38.

Taigi, būtent aplinkybė, kad turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti, išskiria medžiagas ar daiktus kaip atliekas, suprantant tai, kad nė viena medžiaga iš prigimties nėra atlieka. Atitinkamai Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad direktyvos I priede ir Europos atliekų sąraše ši sąvoka paaiškinama ir patikslinama, pateikiant medžiagų ir daiktų, kurie gali būti priskiriami atliekoms, sąrašus, tačiau šie sąrašai galutinai nenustato, kad direktyvos prasme tam tikra medžiaga yra atlieka ( 9 ).

39.

Analogiškai Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien direktyvos II priede A ar II priede B nurodytų operacijų atlikimas neleidžia medžiagos ar daikto priskirti atliekoms ir, priešingai, kad atliekų sąvoka apima medžiagas ir daiktus, kurie turi komercinę vertę arba gali būti dar kartą panaudojami komerciniams tikslams ( 10 ).

40.

Taigi, termino „atliekos“ apimtis galų gale visada priklauso nuo termino „šalinti“ ( 11 ), kuris turi būti aiškinamas atsižvelgiant į direktyvos tikslą, kuris yra žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo žalingo poveikio, atsirandančio dėl atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, saugojimo ir išvertimo, bei į EB 174 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad Bendrijos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ji grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų ( 12 ). Be to, iš šių siekių ir tikslų išplaukia, kad atliekų sąvoka negali būti aiškinama siaurai.

41.

Akivaizdu, kad norint nustatyti, ar turėtojas šalina ar atitinkamai ketina šalinti, teisės požiūriu neįmanoma įvertinti turėtojo „tikrojo ketinimo“ arba remtis jo teiginiais apie jo ketinimus ( 13 ). Užuot atsakius į klausimą, ar tam tikra medžiaga yra atlieka, turi būti atsakoma atsižvelgiant į visas aplinkybes, taip pat į direktyvos tikslus, bei atkreipiant dėmesį į tai, kad nebūtų sumažintas jos veiksmingumas ( 14 ).

42.

Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas pateikė keletą kriterijų ir požymių, leidžiančių daryti išvadas apie turėtojo ketinimą ( 15 ). Tačiau tai darydamas Teisingumo Teismas kiekvieną kartą atskleisdavo tik scholastinį atliekų sąvokos pobūdį tuo požiūriu, kad nors jo nurodomos aplinkybės gali rodyti, jog direktyvos prasme turėtojas šalino medžiagą ar daiktą, ketina ar privalo jį šalinti, savaime tai nebūtinai yra įtikinamas įrodymas ( 16 ).

43.

Todėl medžiagos ar daikto priskyrimas atliekoms galiausiai priklauso nuo netiesioginių įrodymų. Atitinkamai Teisingumo Teismas savo praktikoje bandė apibrėžti aplinkybes, kurioms esant teisėta preziumuoti, jog turėtojas ketino šalinti.

44.

Turėtojo ketinimą šalinti ypač sunku nustatyti tais atvejais, kai pagamintos ar išgautos prekės, medžiagos ar pirminės žaliavos yra vienaip ar kitaip panaudojamos vėlesniame procese. Iš principo šios medžiagos gali būti laikomos arba gamybos likučiais, kurie vėliau pakartotinai panaudojami kaip atliekos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir II priedo B prasme, arba tikrais produktais, kurie nėra atliekos ir kuriems taikomas įprastas pramoninis reguliavimas ( 17 ).

45.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas vienu iš aspektų, pagal kurį vertinama, ar medžiagos turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti, be kita ko, pripažino aplinkybę, kad naudojama medžiaga yra gamybos likutis, t. y. produktas, kurio nebuvo siekta gauti dėl tolesnio naudojimo ( 18 ). Toks pats vertinimas taikomas ir vartojimo likučiui ( 19 ).

46.

Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kita priimtina motyvavimo linija yra ta, kad prekės, medžiagos ar pirminės žaliavos, gaunamos kaip gavybos ar gamybos proceso, kuris iš esmės nėra skirtas joms pagaminti, rezultatas, gali būti ne likučiai, o subproduktai, kurių įmonė nesiekia „šalinti“ Direktyvos 75/422 1 straipsnio a punkto pirmos įtraukos prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti jai naudingomis sąlygomis vėlesniame procese iš anksto neapdirbus ( 20 ).

47.

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į pareigą atliekų sąvoką aiškinti plačiai, kad būtų apribotas jų natūraliai nepageidaujamas ir neigiamas poveikis, šios motyvavimo linijos taikymą subproduktų atveju apribojo situacijoms, kuriose pakartotinis prekių, medžiagų ar pirminių žaliavų panaudojimas nėra vien numanomas, bet realus, ir kaip gamybos proceso tęsinys nereikalauja išankstinio perdirbimo. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, jog nustatant, ar atitinkama medžiaga yra atlieka, svarbus kriterijus yra šios medžiagos pakartotinio panaudojimo jos iš anksto neperdirbant tikimybė ( 21 ).

48.

Norint parodyti tokio požiūrio reikšmę, būtina priminti svarbiausias bylas šiuo klausimu.

49.

Sprendime AvestaPolarit Teisingumo Teismas atskyrė kasyklų atliekas, gavybos procese be išankstinio apdorojimo naudojamas kasyklų šachtoms užpildyti, nuo kitų atliekų. Pirmuosius likučius priskirdamas subproduktams, kurių turėtojas nešalina ar neketina šalinti, Teisingumo Teismas svarbia laikė aplinkybę, kad kasyklų šachtų užpildymas buvo būtinas kalnakasybos proceso žingsnis ir kad šie likučiai yra reikalingi jų turėtojui vykdant pagrindinę veiklą ( 22 ).

50.

Sprendime Saetti ir Frediani Teisingumo Teismas nurodė, kad direktyvos prasme atliekomis nelaikytinas naftos koksas, pagamintas naftos perdirbimo gamykloje, siekiant pagaminti būtent jį arba tuo pačiu metu gaminant kitas degiąsias medžiagas iš naftos, ir iš tikrųjų naudojamas kaip kuras naftos perdirbimo gamyklos ar kitų pramonės įmonių energetiniams poreikiams ( 23 ). Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad naftos kokso gamyba yra techninio pasirinkimo jį naudoti būtent kaip kurą pasekmė ( 24 ).

51.

Galiausiai bylose C-416/02 ir C-121/03 Teisingumo Teismas pripažino, kad auginant gyvulius susidarančios nuotekos esant toms pačioms sąlygoms gali būti nelaikomos atliekomis, jeigu jos naudojamos žemei tręšti laikantis teisėto tręšimo praktikos konkrečiai identifikuotuose sklypuose ir jei laikomas jų kiekis yra toks, kokio reikia šiems tręšimo organinėmis trąšomis poreikiams patenkinti ( 25 ). Taigi, šiose bylose Teisingumo Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad pagal byloje esančią informaciją srutos naudojamos kaip žemės ūkio trąšos, o ūkį valdantis asmuo neketina jų šalinti ( 26 ).

52.

Visų šių bylų bendras bruožas iš esmės yra tas, kad jose esančios aplinkybės turi požymių, rodančių, jog atitinkama medžiaga jos turėtojui produkto būtinumo ar bent jau naudingumo pagrindinei veiklai požiūriu, pavyzdžiui, kaip užpildymo medžiaga, trąšos ar kuras, naudojama perdirbimo gamyklos poreikiams patenkinti, sukuria naudą ar ekonominę vertę, o ne uždeda naštą, kurios jis siekia atsikratyti ( 27 ).

53.

Šiuo atveju pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktika reikalauja, jog pakartotinis subproduktų perdirbimas būtų gamybos ar naudojimo proceso tęsinys ( 28 ).

54.

Tačiau sprendime Saetti ir Frediani, taip pat bylose C-416/02 ir C-121/03 Teisingumo Teismas, nors ir patvirtindamas šį reikalavimą, nusprendė, kad medžiaga gali būti nelaikoma atlieka, jeigu ji tikrai panaudojama kitų ūkio subjektų, kurie jos nepagamino, reikmėms ( 29 ). Todėl atrodo, kad, norint nustatyti reikiamą pakartotinio panaudojimo faktą, būtina, kad turėtojas medžiagą pakartotinai panaudotų jos iš esmės neperdirbęs ir tęsdamas gamybos procesą, bet ji nebūtinai turi būti pakartotinai panaudota, kaip, pavyzdžiui, byloje AvestaPolarit ( 30 ), patenkinant paties gamintojo poreikius.

55.

Reikia pripažinti, kad konkrečiu atveju gali būti sunku apibrėžti gamybos ar naudojimo „tęstinio proceso“ ribas. Vis dėlto pakartosiu, kad visos šios sąvokos yra susijusios su klausimu, ar yra požymių, kad turėtojas ketina naudoti arba realizuoti atitinkamą medžiagą jam naudingomis sąlygomis vėlesniame nei šios medžiagos gamyba procese taip, kad ji jam reikštų ekonominę vertę, o ne naštą, kurios jis siekia atsikratyti.

56.

Dėl šioje byloje aptariamų medžiagų man atrodo, kad, nuodugniau įvertinus šiuos maisto produktus, jie, visų pirma, negali būti laikomi „gamybos likučiais“. Žemės ūkio maisto pramonės ir viešojo maitinimo įstaigų maisto atliekos bent iš dalies yra akivaizdžiai vartojimo atliekos, t. y. atliekos, kurios savaime nesusidaro gamybos procese, o susidaro dėl aplinkybės, kad buvo ne visiškai suvartotas pagrindinis produktas. Toks motyvavimas ypač tinka dėl to, kad Įstatymo Nr. 179 23 straipsnis nurodo viešojo maitinimo įstaigose susidarantį „perteklių“.

57.

Teisingumo Teismas šiuo klausimu sprendime Niselli nurodė, kad argumentai dėl subproduktų, kurių turėtojas nenori šalinti, „netaikytini vartojimo liekanoms, kurių negalima laikyti gamybos arba gavybos proceso „subproduktais“, kuriuos galima dar kartą panaudoti tolesniame procese“ ( 31 ).

58.

Todėl man iš pat pradžių sunku tokias medžiagas laikyti gamybos ar gavybos proceso „subproduktais“.

59.

Bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkami maisto likučiai yra vartojimo likučiai, ar „tradicinės“ virtuvės liekanos, neabejotina tai, kad, kaip rodo bylos turinys, šie likučiai susidaro iš žmonėms vartoti gaminamo ar pagaminto maisto. Po to šie likučiai naudojami arba gyvūnų pašarų gamybai, arba tiesiogiai naminių gyvūnų prieglaudose esantiems gyvūnams šerti.

60.

Sutinku su Komisija, kad šią situaciją reikia skirti nuo pirmiau aptartų situacijų ( 32 ), kuriose Teisingumo Teismas pripažino argumentus, jog gamybos ar gavybos procese atsirandanti medžiaga yra subproduktas, kurio turėtojas neketina šalinti.

61.

Akivaizdu, kad bendrai negalima teigti, jog aptariami maisto likučiai savaime yra skirti naudoti, bent jau kaip antrinis produktas, ar yra kažkaip reikalingi ar naudingi pagrindinei veiklai, t. y. žmonėms skirto maisto gamybai ir ruošimui.

62.

Be to, aplinkybė, kad aptariamos Italijos teisėje numatytos išimtys nurodo maisto likučius ar perteklių, kurie, nors ir sutartiniu pagrindu, panaudojami dar kartą kaip gyvūnų pašaras ar gyvūnų pašarų gamybai, mano manymu, neleidžia automatiškai daryti išvados, kad turėtojas jas realizuoja kaip „pirmines gyvūnų pašarų žaliavas“ jam naudingomis sąlygomis. Faktiškai iš šių nacionalinių nuostatų ar bylos medžiagos nėra akivaizdu, kad pakartotinio panaudojimo naudą sudaro ne tik aplinkybė, jog turėtojas turi galimybę šalinti atitinkamas medžiagas.

63.

Todėl, vertinant realistiškai, tinkamesnis argumentas, mano manymu, yra toks, kad, esant šioje byloje apibūdintoms aplinkybėms, maisto likučių turėtojas paprastai jas šalina arba ketina šalinti, o po to jos panaudojamos kaip atliekos jas regeneruojant ar pakartotinai panaudojant Direktyvos 75/442 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Galima pridurti, kad direktyvos II B priedas, išvardijantis panaudojimo būdus, tarp kitų mini organinių medžiagų perdirbimą ir atnaujinimą.

64.

Toks argumentas taip pat labiau dera su pareiga direktyvoje įtvirtintą atliekų sąvoką aiškinti plačiai ( 33 ).

65.

Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo Komisija, net jei maisto likučiai, nurodyti Italijos ministrų aplinkraščiuose ir Įstatymo Nr. 179 23 straipsnyje, kai kada turėtų būti laikomi subproduktais, o ne medžiagomis, kurias turėtojas šalina ar ketina šalinti, bendrai ir a priori negalima preziumuoti, jog taip yra iš tikrųjų.

66.

Todėl darytina išvada, kad atliekas reglamentuojantys Italijos teisės aktai leidžia nelaikyti atliekomis ir tų gamybos arba vartojimo likučių, kurie atitinka Direktyvoje 75/442 pateiktą „atliekų“ apibrėžimą.

67.

Dėl, susijusių su pakartotiniam panaudojimui skirtais maisto likučiais Italijos teisės aktų, kurie praktikoje sukuria prezumpciją, jog šios medžiagos direktyvos prasme nėra atliekos, pažymėtina, kad jei nacionalinis įstatymų leidėjas galėtų naudoti tokius įrodymų tipus kaip teisinės prezumpcijos, kurios apribotų direktyvos taikymo apimtį jos netaikant medžiagoms, junginiams ir produktams, patenkantiems į direktyvoje pateiktą atliekų apibrėžimą, tai sumažintų Sutarties 174 straipsnio ir direktyvos veiksmingumą ( 34 ).

68.

Italijos vyriausybė taip pat teigė, kad gyvūnų pašarų gamybai ir naudojimui skirtiems maisto likučiams taikytinos įvairios maisto saugumą ir gyvūnų pašarų gamybą bei pateikimą į rinką reglamentuojančios nacionalinės ir Bendrijos teisės normos ( 35 ).

69.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, pirma, direktyva tokiems likučiams gali būti netaikoma tik tuomet, jei jie priklauso vienai iš direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų atliekų kategorijų.

70.

Mano manymu, taip nėra. Iš visų šioje nuostatoje nurodytų medžiagų į aptariamus maisto likučius panašiausi b punkto iii papunktyje nurodyti „kritę gyvuliai“. Bet net jei aptariamuose maisto likučiuose yra gyvulinės prigimties medžiagų, rimtai negalima teigti, kad šios nuostatos prasme jie yra „gyvulių gaišenos“.

71.

Antra, būtina priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sąvoka „kiti teisės aktai“ direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto prasme nurodo kitus Bendrijos ar nacionalinės teisės aktus, jei šie teisės aktai yra susiję su šių atliekų tvarkymu ir jei jie užtikrina bent jau tokį aplinkos apsaugos lygį, koks nurodytas šioje direktyvoje ( 36 ).

72.

Priešingai, įvairūs Italijos vyriausybės paminėti reglamentai aiškiai nėra skirti atliekų tvarkymui, o maisto saugumo ir ypač tam tikriems sveikatos apsaugos ir higienos kokybės standartams užtikrinti, kiek tai susiję su gyvūnų pašarų gamyba ir pateikimu į rinką. Todėl nors šiomis nuostatomis siekiami tikslai ir jų ginami teisiniai interesai gali iš dalies sutapti su įtvirtintaisiais direktyvoje, jie išlieka reikšmingai skirtingi.

73.

Be to, ir būtent dėl šios priežasties, Direktyvoje 75/442 įtvirtintos kontrolės ir apsaugos sistemos ir maisto saugumą bei gyvūnų pašarus reglamentuojančių teisės aktų taikymas, mano manymu, apskritai kalbant, nėra nesuderinamas: priešingai, iš principo jie gali būti taikomi kartu.

74.

Dėl Italijos vyriausybės argumento, kad pakartotiniam maisto likučių panaudojimui kaip gyvūnų pašarų kelias būtų užkirstas todėl, kad šie likučiai turėtų būti vežami, licencijas atliekoms vežti turinčiais automobiliais, kurie neatitinka reikalaujamų higienos standartų, Komisija teisingai pažymėjo, kad šią problemą sukuria Italijos teisės aktai, o ne direktyva.

75.

Direktyva nereikalaujama, kad visos atliekos būtų vežamos tokiais pačiais automobiliais; įstaigos ar įmonės, kurios surenka ir veža atliekas, privalo gauti leidimą arba užsiregistruoti, o atliekų šalinimo ir naudojimo operacijos turi būti atliekamos laikantis direktyvos reikalavimų. Kalbant konkrečiai, maisto likučius gali vežti ankstesnis turėtojas arba gamintojas, arba įmonė, kuri naudoja tas atliekas, su sąlyga, kad atitinkamas vežėjas yra registruotas arba, kai būtina, gavo leidimą ( 37 ).

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Komisijos kaltinimas yra pagrįstas.

77.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui