GENERALINES ADVOKATĖS

CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,

pateikta 2006 m. gegužės 11 d.¹(1)

Byla C-193/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/5/EB, skirta padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija – Kalbų žinių patikrinimas – Draudimas verstis buveinės suteikimo bendrovėms veikla – Pareiga kasmet pateikti pažymėjimą, patvirtinantį registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje“

I –    Įžanginės pastabos

1.        Šis procesas dėl įsipareigojimų neįvykdymo, panašiai kaip ir tuo pačiu metu nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą(2), yra susijęs su leidimu įgyti advokato profesiją Liuksemburge. Visų pirma kyla klausimas dėl Liuksemburgo įstatymuose įtvirtintų sąlygų suderinamumo su 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/5/EB, skirta padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija(3) (toliau – Direktyva 98/5).

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

2.        Remiantis Direktyvos 98/5 1 straipsnio 1 dalimi, šios direktyvos tikslas –padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kaip savarankiškai dirbantiems arba pastovų atlyginimą gaunantiems kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta profesinė kvalifikacija.

3.        Pagal 2 straipsnio pirmąją pastraipą kiekvienas advokatas turi teisę verstis nuolatine 5 straipsnyje nurodyta veikla bet kurioje kitoje valstybėje narėje pagal savo buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą.

4.        Direktyvos 98/5 3 straipsnio, reglamentuojančio registraciją kompetentingoje institucijoje, 1, 2 ir 4 dalys numato:

„1. Teisininkas, pageidaujantis verstis advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis įgijo savo profesinę kvalifikaciją, registruojasi tos valstybės kompetentingoje institucijoje.

2. Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija įregistruoja advokatą jam pateikus pažymėjimą, patvirtinantį jo registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje. Ji gali reikalauti, kad buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos pažymėjimas būtų išduotas ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius. Apie registraciją ji praneša buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai.

<…>

4. Priimančiosios valstybės narės atitinkama kompetentinga institucija, skelbdama joje registruotų advokatų vardus ir pavardes, taip pat paskelbia pagal šios direktyvos nuostatas registruotų advokatų vardus ir pavardes.“ (Pataisytas vertimas)

5.        Direktyvos 98/5 5 straipsnis, reglamentuojantis veiklos sritis, numato:

„1. Atsižvelgiant į 2 ir 3 dalis, teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, vykdo tas pačias profesinės veiklos rūšis kaip teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal atitinkamą priimančiosios valstybės narės profesinį vardą, ir gali, inter alia, teikti konsultacijas savo buveinės valstybės narės teisės, Bendrijos teisės, tarptautinės teisės ir priimančiosios valstybės narės teisės klausimais. Bet kuriuo atveju jis turi laikytis nacionaliniuose teismuose taikomų procesinių taisyklių.

2. Valstybės narės, kurios savo teritorijoje tam tikros kategorijos advokatams leidžia rengti dokumentus dėl teisės valdyti mirusių asmenų turtą suteikimo bei teisės į žemę suteikimo ar perdavimo, kurią kitos valstybės narės suteikia ne advokatams, o kitų profesijų atstovams, gali nesuteikti teisės verstis šiomis profesinės veiklos rūšimis teisininkams, besiverčiantiems advokato praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, suteiktą vienoje iš pastarųjų valstybių narių.

3. Priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad teisininkai, kurie verčiasi advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, versdamiesi advokato praktika, susijusia su kliento atstovavimu arba gynyba teismo procese, ir tiek, kiek priimančiosios valstybės narės teisė palieka teisę tokia veikla verstis teisininkams, besiverčiantiems advokato praktika pagal tos valstybės profesinį vardą, dirbtų kartu su teisininku, kuris verčiasi advokato praktika atitinkamoje teisminėje institucijoje, ir, jei būtina, būtų atsakingas tai institucijai arba su „avoué“, besiverčiančiu praktika joje.

Nepaisant to, kad būtų užtikrintas sklandus teisingumo sistemos veikimas, valstybės narės gali nustatyti konkrečias kreipimosi į aukščiausiuosius teismus taisykles, pavyzdžiui, dėl tam tikrą specializaciją turinčių advokatų dalyvavimo.“

6.        Direktyvos 98/5 7 straipsnio 2 dalis numato:

„Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, prieš iškeldama drausmės bylą teisininkui, besiverčiančiam advokato praktika pagal jo buveinės šalies profesinį vardą, kuo greičiau praneša apie tai buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai, pateikdama jai visą atitinkamą informaciją.

Pirmoji pastraipa taikoma mutatis mutandis, jeigu drausmės bylą kelia buveinės valstybės narės kompetentinga institucija, kuri atitinkamai praneša apie tai priimančiosios valstybės (-ių) narės (-ių) kompetentingai institucijai.“

B –    Nacionalinė teisė

7.        Šiai bylai svarbios kalbų vartojimo nuostatos įtvirtintos 1984 m. vasario 24 d. Įstatyme dėl kalbų vartojimo (loi du 24 février 1984 sur le régime des langues, toliau – 1984 m. Įstatymas)(4).

8.        Remiantis jo 2 straipsniu, įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai leidžiami prancūzų kalba. Kiti teisės aktai gali būti priimami ir kita kalba. Autentiška laikoma kalba, kuria teisės aktas buvo parengtas.

9.        Vadovaujantis 1984 m. Įstatymo 3 straipsniu, sprendžiant administracinius klausimus bei teismuose gali būti vartojamos prancūzų, vokiečių ar liuksemburgiečių kalbos.

10.      Direktyva 98/5 į Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teisę perkelta 2002 m. lapkričio 13 d. Įstatymu (toliau – 2002 m. Įstatymas)(5), kuriuo buvo pakeistos tam tikros Liuksemburgo teisės nuostatos(6).

11.      Buveinę suteikiančio asmens („domiciliataire“) veiklos vykdymą reglamentuojančios nuostatos įtvirtintos 1999 m. gegužės 31 d. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje(7), pakeisto 2002 m. lapkričio 13 d. Įstatymo 15 straipsniu. Jis numato, kad buveinę suteikiančiu asmeniu gali būti tik advokatai, įtraukti į I sąrašą 1991 m. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies prasme.

12.      Remiantis 1991 m. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, pakeisto 2002 m. Įstatymo 14 straipsniu, yra keturi advokatų sąrašai: I advokatų sąrašas (į jį įrašyti 5 straipsnio, t. y. registracijos, ir 6 straipsnio, numatančio registracijos ir priesaikos reikalavimus, sąlygas atitinkantys ir išlaikę advokato praktikos baigimo egzaminą advokatai), II advokatų sąrašas (į jį įrašyti 5 ir 6 straipsnio sąlygas atitinkantys advokatai), III advokatų sąrašas ir IV advokatų sąrašas (į jį įrašyti praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą besiverčiantys advokatai).

13.      Kitos nacionalinės teisės nuostatos pateiktos mano taip pat šiandien skelbiamos išvados byloje C‑506/04 priede.

III – Faktinės aplinkybės, ikiteisminė procedūra ir teismo procesas

14.      2003 m. Komisija gavo skundą dėl Liuksemburge esančių kliūčių advokatams verstis advokato praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą. Šios kliūtys buvo susijusios su, pirma, pagal 2002 m. Įstatymą reikalaujamomis kalbų žiniomis, antra, su draudimu užsiimti buveinę suteikiančio asmens („domiciliataire“) veikla ir su pareiga kasmet pateikti buveinės valstybės narės pažymėjimą dėl registracijos.

15.      2003 m. spalio 17 d. oficialiu pranešimu Komisija pagal EB 226 straipsnį pradėjo prieš Liuksemburgą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Gavusi 2003 m. gruodžio 23 d. Liuksemburgo atsakymą, Komisija 2004 m. liepos 9 d. išsiuntė pagrįstą nuomonę, į kurią Liuksemburgas atsakė 2004 m. rugsėjo 23 d. laišku.

16.      2005 m. balandžio 29 d. Komisija Europos Bendrijų Teisingumo Teisme pagal EB 226 straipsnį pareiškė ieškinį Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, prašydama:

1)         pripažinti, kad, palikusi galioti advokatams, norintiems įsisteigti pagal savo buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, kalbų mokėjimo reikalavimą, draudimą užsiimti bendrovėms buveines suteikiančio asmens („domiciliataire“) veikla ir įpareigojimą kasmet pateikti pažymėjimą, patvirtinantį registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/5/EB, skirtą padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, visų pirma pagal jos 2, 3 ir 5 straipsnius;

2)         priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bylinėjimosi išlaidas.

IV – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo: kalbos žinių reikalavimas

A –    Šalių argumentai

1.      Komisija

17.      Reikalavimas patikrinti kalbos žinias, esantis „Europos advokato“ įtraukimo į advokatų sąrašą sąlyga, prieštarauja bendram Direktyvos 98/5 tikslui padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, ir pažeidžia visų pirma Direktyvos 98/5 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią priimančioji valstybė narė įregistruoja advokatą tik „jam pateikus pažymėjimą, patvirtinantį jo registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje“.

18.      Kaip išplaukia iš sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą(8), Bendrijos teisės aktų leidėjas pirmenybę teikia tokiam reglamentavimui, kuris apima vartotojo informavimą, su tam tikra profesija susijusios veiklos vykdymo masto ir sąlygų apribojimus, profesinės veiklos taisyklių kumuliavimą, pareigą apsidrausti bei drausminės atsakomybės tvarką, kurią taiko bendradarbiaudamos buveinės valstybės narės ir priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, o ne priimančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje numatytą išankstinės kvalifikacijos kontrolės sistemą, juo labiau ne priimančiosios valstybės narės oficialiųjų kalbų žinių išankstinį patikrinimą.

19.      Priešingai nei tvirtina Liuksemburgo vyriausybė, „Europos advokatams“, norintiems priimančiojoje valstybėje narėje verstis praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, negali būti keliami kitokie ? visų pirma kalbos ? reikalavimai nei advokatams, norintiems verstis praktika pagal šioje valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą.

20.      Giliau panagrinėjus klausimų, kuriuos paprastai sprendžia į Direktyvos 98/5 taikymo sritį patenkantys advokatai, pobūdį (visų pirma žr. Direktyvos 98/5 penktą konstatuojamąją dalį), yra akivaizdu, kad tam nebūtinai reikalingos priimančiosios valstybės narės oficialiųjų kalbų žinios.

21.      Reikalavimas patikrinti kalbos žinias, esantis „Europos advokato“ įtraukimo į advokatų sąrašą sąlyga, prieštarauja bendram Direktyvos 98/5 tikslui padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, ir pažeidžia visų pirma Direktyvos 98/5 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią priimančioji valstybė narė įregistruoja advokatą tik „jam pateikus pažymėjimą, patvirtinantį jo registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje“.

2.      Liuksemburgo vyriausybė

22.      Liuksemburgo vyriausybė tvirtina, kad kalbos žinių reikalavimas be išimties taikomas visiems advokatams, kurie nori būti įtraukti į vieną iš Liuksemburgo teritorijoje galiojančių advokatų sąrašų. Advokatas negali remtis užsienio šalyje vartojamu profesiniu vardu, norėdamas Liuksemburgo institucijose ar teismuose kalbėti kita nei Liuksemburge paprastai vartojamos oficialiosios kalbos.

23.      Reikėtų paminėti sprendimą Haim dėl dantų gydytojų profesijos, kurio motyvai, grindžiami būtinybe užtikrinti patikimą bendravimą su klientais, institucijomis ir profesinėmis organizacijomis, šioje byloje pateisina tam tikrų kalbos žinių reikalavimą, keliamą advokatams, norintiems Liuksemburge verstis praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą.

24.      Kadangi advokatas, kuris verčiasi praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, gali teikti konsultacijas ir Liuksemburgo teisės klausimais, advokatui keliamas kalbos žinių, leidžiančių jam skaityti ir suprasti Liuksemburgo teisės aktus, reikalavimas yra pateisinamas.

25.      Be to, reikia pažymėti, kad policijos protokolai dėl eismo įvykių, taip pat Liuksemburgo mokesčių įstatymai paprastai rengiami vokiečių kalba, ir dėl to gali tekti susipažinti su teismų praktika ir komentarais vokiečių kalba.

26.      Be to, žemesnės instancijos teismuose, kur teisę atstovauti teisme turinčio advokato („Avocat à la Cour“) dalyvavimas nėra privalomas, iš Liuksemburgo kilusi proceso šalis, kuri asmeniškai dalyvauja procese ir ginasi pati, paprastai vartoja liuksemburgiečių kalbą. Taip pat reikia pažymėti, kad didžioji dalis Liuksemburgo piliečių konsultuodamiesi su advokatu kalba tik savo gimtąja kalba.

27.      Kaip matyti iš Liuksemburgo advokatūros darbo reglamento(9), visos etikos ir profesinės veiklos taisyklės yra parengtos tik prancūzų kalba.

B –    Teisinis vertinimas

28.      Iš pradžių reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šio ginčo dalyku esančios kalbų vartojimo nuostatos yra susijusios su kitose valstybėse narėse kvalifikaciją įgijusių advokatų, norinčių verstis nuolatine praktika pagal savo buveinės valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą, kalbos žinių patikrinimu.

29.      Tuo tikslu 2002 m. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad „Europos advokatai“, norintys verstis advokato praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, privalo būti įrašyti į advokatų sąrašą. Pagal minėtos nuostatos 2 dalį registracija atliekama išlaikius kalbos egzaminą žodžiu, kuris apima prancūzų, liuksemburgiečių ir vokiečių kalbos žinių patikrinimą.

1.      Direktyvos 98/5 tekstas

30.      Norint atsakyti į klausimą, ar toks reikalavimas yra suderinamas su Direktyvos 98/5 reikalavimais, pirmiausia reikia išnagrinėti jos tekstą.

31.      Direktyvoje 98/5 nėra jokių aiškių normų, reguliuojančių kalbos žinių patikrinimą. Todėl reikia nustatyti, ar iš jos bent jau netiesiogiai galima daryti išvadą, ar ir kokių kalbos žinių būtų galima reikalauti. Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas advokatas turi teisę verstis nuolatine jos 5 straipsnyje nurodyta veikla bet kurioje kitoje valstybėje narėje pagal savo buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą. Direktyvos 98/5 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinama sąlyga ? pareiga būti įregistruotam atitinkamos valstybės narės kompetentingoje institucijoje. Pagal 3 straipsnio 2 dalį registruojantis reikia pateikti pažymėjimą, patvirtinantį advokato registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje.

32.      Direktyva 98/5 galutinai suderina keliamas registracijos sąlygas.

33.      Tokio pažymėjimo pateikimas yra vienintelė Direktyvoje 98/5 aiškiai įtvirtinta sąlyga, nuo kurios priklauso registracija. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas sąmoningai nenumatė kitų sąlygų, pavyzdžiui, kalbos žinių egzamino išlaikymo, ir todėl jos nėra galimos. Tokį požiūrį atitiktų ir nesąlyginė 2 straipsnio 1 dalies formuluotė(10).

34.      Tačiau būtų galimas kitoks vertinimas tada, jei kalbos žinių patikrinimas nesureguliuotas tik dėl to, kad tokia galimybė jau yra netiesiogiai numatyta kitose Direktyvos 98/5 nuostatose. Pagal 6 straipsnio 1 dalį advokatui, besiverčiančiam advokato veikla pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, taip pat taikomos priimančiosios valstybės narės profesinės veiklos taisyklės. Tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad priimančiosios valstybės narės profesinės veiklos taisyklėse numatytas kalbos žinių patikrinimas savaime yra suderinamas su Direktyva 98/5. Kitaip valstybės narės savo teisės normose „Europos advokatams“ galėtų nustatyti įvairiausių papildomų reikalavimų ir taip pažeistų Direktyvos 98/5 tikslus. Todėl 6 straipsnis negali būti aiškinamas kaip leidžiantis numatyti ginčijamą egzaminą.

35.      Taigi, remiantis Direktyvos 98/5 tekstu, jos nuostatos nesuderinamos su kalbos žinių patikrinimu.

2.      Direktyvos 98/5 tikslai

36.      Vadovaujantis Direktyvos 98/5 1 straipsnio 1 dalimi, ja siekiama padėti advokatams įgyvendinti Sutartyje numatytą judėjimo laisvę.

37.      Šiuo klausimu pirmuoju kertiniu akmeniu teisėkūroje tapo 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 77/249/EEB, skirta padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas(11) (toliau ? Direktyva 77/249). Kitas žingsnis buvo žengtas 1988 m. gruodžio 21 d. priėmus Tarybos direktyvą 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos(12) (toliau ? Direktyva 89/48).

38.      Kadangi Direktyva 89/48 vis dėlto galioja daugeliui reguliuojamų profesijų, ji buvo laikoma nepakankama siekiant įgyvendinti pagrindines advokatų laisves. Dėl advokato profesijos ypatumų reikėjo priimti specialų reglamentavimą, kuris kaip tik ir įgyvendintas Direktyva 98/5. Jos tikslas ? palengvinti tam tikros kategorijos migruojančių advokatų, t. y. advokatų, norinčių vertis advokato veikla pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, įsisteigimo laisvę(13).

39.      Remiantis Direktyvos 98/5 penkta konstatuojamąja dalimi, būtinybę numatyti specialų reglamentavimą lėmė pakitę teisinių paslaugų klientų poreikiai, kuriems dėl vidaus rinkos įgyvendinimo reikalinga teisinė pagalba sudarant sandorius, kai dažnai susiduriama su tarptautine teise, Bendrijos teise ir vidaus teise. Tuo tikslu Direktyva 98/5, palyginti su bendrąja pripažinimo sistema (Direktyva 89/48), turėtų, be kita ko, „palengvinti“ integraciją į priimančiosios valstybės narės profesijos atstovų gretas.

40.      Tačiau nacionaliniu lygiu numačius kalbos egzaminą, galimybei kitoje valstybėje narėje verstis advokato praktika būtų sudaromos panašios kliūtys kaip ir Direktyvoje 89/48: šios direktyvos 4 straipsnis leidžia valstybėms narėms numatyti advokatų kvalifikacinį egzaminą. Kadangi kalbos ir dalykinių žinių egzaminų poveikis yra panašus, integracija į tam tikros profesijos atstovų gretas vargu ar galėtų būti daug „lengvesnė“ nei taikant bendrąją pripažinimo sistemą. Taip kiltų grėsmė Direktyvos 98/5 tikslams, palyginti su Direktyva 89/48, susijusiems su kito integracijos etapo įgyvendinimu.

41.      Apibendrinant reikėtų pažymėti, kad kalbos žinios neabejotinai reikalingos sėkmingai veiklai plėtoti. Tai visų pirma pasakytina apie atitinkamos šalies kalbos ar kalbų mokėjimą. Neretai tokios kalbų žinios reikalingos bendraujant su klientais ir atitinkamos valstybės narės institucijomis. Todėl, jei advokatas pats neturi reikalingų kalbos žinių, jam turi padėti kalbą mokantis advokatas. Šiuo požiūriu ribotos ar trūkstamos kalbos žinios turi įtakos atitinkamo „Europos advokato“ pagrindinei veiklai ir riboja jo veiklos sritį.

42.      Šiame kontekste reikėtų dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad proceso dalyko problematika susijusi su advokatų, besiverčiančių praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, veikla, o ne su vadinamaisiais vietos advokatais, t. y. užsiimančiais advokato praktika pagal priimančiojoje valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą. Vien todėl „Europos advokatų“ kategorijai neturėtų būti keliami tokie patys reikalavimai kaip advokatams, besiverčiantiems veikla pagal priimančiojoje valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą.

3.      Direktyvos 98/5 genezė

43.      Kalbos žinių patikrinimo neleistinumą patvirtina ir normų priėmimo procedūros analizė. Ji prasidėjo pirmuoju Komisijos 1995 m. kovo 30 d. Pasiūlymu(14) ir baigėsi galutine 1998 m. vasario 16 d. redakcija, nuolat priimant daugybę pakeitimų. Pavyzdžiui, Komisijos projekto 2 straipsnyje buvo numatyta, kad vertimasis advokato praktika kitoje valstybėje narėje pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą apribojamas iki penkerių metų.

44.      Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo pat pradžių nekito vienintelė numatyta vertimosi praktika sąlyga ? registracija buveinės valstybės narės išduoto pažymėjimo pagrindu. Pavyzdžiui, Komisijos motyvuose dėl Direktyvos 98/5 pasiūlymo 2 straipsnio netgi aiškiai kalbama apie „vienintelę“ registracijos sąlygą. Tik Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo nuomonėje(15) išreiškė abejones dėl galimybės teikti konsultacijas priimančiosios valstybės narės teisės klausimais prieš tai nepatikrinus (kalbos) žinių. Tačiau į šias abejones tolesniame teisėkūros procese nebuvo atsižvelgta ir jos neatsispindi Europos Parlamento ir Tarybos dokumentuose.

45.      Taigi vienas iš Direktyvos 98/5 genezės, kuriai būdinga daugybė pakeitimų, nekintamųjų yra registracijos susiejimas vien su reikalavimu pateikti buveinės valstybės narės pažymėjimą.

46.      Tai rodo, kad visos pagrindinės teisėkūros procese dalyvavusios institucijos nemanė, kad valstybės narės gali numatyti kalbos žinių reikalavimą.

4.      Teisingumo Teismo praktika pagrindinių laisvių klausimu

47.      Iš teisės akto teksto, tikslų ir genezės padarytos išvados taip pat atitinka bendrąją Teisingumo Teismo praktiką šiai bylai svarbių pagrindinių laisvių klausimu.

48.      Vis dėlto sprendimus Groener(16) ir Haim(17) būtų galima laikyti nukrypstančiais nuo šios bendros pozicijos. Juose Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors kalbos žinių reikalavimas yra kliūtis, trukdanti įgyvendinti Sutartimi užtikintas pagrindines laisves, ją galima pateisinti privalomais bendrojo intereso pagrindais(18). Jiems taip pat buvo priskirtas bendravimas su pacientais ir administracijos institucijomis bei profesinėmis organizacijomis.

49.      Šioje byloje galėtų būti svarbūs tokie panašūs pagrindai, kaip antai pasikeitimas informacija tarp advokato ir kliento, pastarojo apsauga nuo nekvalifikuotos konsultacijos dėl nepakankamų advokato kalbos žinių ir tinkamo teisingumo organizavimo užtikrinimas. Minėtus sprendimus perkėlus į nagrinėjamą situaciją, būtų pateisinama valstybių narių galimybė numatyti kalbos žinių patikrinimą.

50.      Sprendime Groener Teisingumo Teismas pripažino, kad Airijos norma, nustatanti, jog dėstytojo paskyrimo nuolat visu etatu dirbti valstybinėse profesinio lavinimo įstaigose sąlyga yra pakankamų airių kalbos žinių įrodymas, neprieštarauja Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje(19) reikalavimams.

51.      Tačiau Teisingumo Teismas rėmėsi Reglamento Nr. 1612/68 3 straipsnio 1 dalies antrąja pastraipa, kuri kalbos žinioms aiškiai numato pirmosios pastraipos antroje įtraukoje įtvirtinto principo išimtį, pagal kurį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos netaikomos, jeigu jų vienintelis ir išskirtinis tikslas neleisti kitų valstybių narių piliečiams užimti laisvų darbo vietų. Tokia išimtis arba leidimas kaip tik nėra įtvirtinti Direktyvoje 98/5.

52.      Be to, Teisingumo Teismo argumentai grindžiami tuo, kad dėstymas ir išskirtinis santykis su moksleiviais dėstytojo profesijai kaip tik suteikia lemiamos svarbos įgyvendinant nacionalinę savimonės ir kultūros išsaugojimo politiką. Nors Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje susiklostė specifinė kalbinė situacija, kurią galima palyginti su situacija Airijos Respublikoje(20), advokato profesijos negalima prilyginti dėstytojo profesijai. Jo užduotis nėra saugoti kalbą, kaip nacionalinės savimonės ir kultūros išraišką, ir jis nėra pajėgus tai daryti(21).

53.      Dėl nurodytų skirtumų sprendimu Groener negali būti remiamasi kaip argumentu norint pateisinti šalies kalbos žinių patikrinimą.

54.      Sprendime Haim Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybės narės kompetentingos institucijos dantų gydytojui, esančiam kitos valstybės narės piliečiu, įsikūrusiam pirmojoje valstybėje narėje ir turinčiam leidimą verstis praktika toje valstybėje narėje, gali leisti dirbti pagal socialinės apsaugos sistemą tik tuo atveju, jei jis turi kalbos įgūdžių, reikalingų jo profesinei veiklai priimančiojoje šalyje vykdyti.

55.      Tačiau sprendimui Haim svarbios Bendrijos teisės normos nuo Direktyvos 98/5 skiriasi vienu esminiu dalyku.

56.      1978 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 78/686/EEB dėl dantų gydytojų diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas(22) (toliau ? Direktyva 78/686), 18 straipsnio 3 dalis numato, kad valstybės narės turi pasirūpinti, jog prireikus asmenys, kuriems taikoma Direktyva 78/686, savo pacientų labui įgytų kalbos įgūdžių, reikalingų priimančiojoje valstybėje narėje. Tačiau panaši norma nėra įtvirtinta Direktyvoje 98/5.

57.      Aišku, byloje Haim Direktyva 78/686 nebuvo taikoma, nes S. Haim dantų gydytojo diplomą įgijo ne Europos Sąjungoje, o Turkijoje. Tačiau tai, kad Teisingumo Teismo sprendimas leisti taikyti kalbos žinių reikalavimą turi būti grindžiamas specialiąja Direktyvos 78/686 18 straipsnio 3 dalies norma, rodo generalinio advokato J. Mischo(23) išvadoje šioje byloje išdėstyti samprotavimai. Jo nuomone, kalbos žinių reikalavimas, kurį minėta direktyva numato Bendrijos piliečiams, įgijusiems kitos valstybės narės diplomus ir dėl to patenkantiems į 18 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, juo labiau turėtų būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, įgijusiems trečiųjų valstybių diplomus.

58.      Todėl dėl šiuo metu nagrinėjamos bylos ir sprendimo Haim skirtumų pastaruoju negalima remtis kaip argumentu norint pateisinti kalbos žinių patikrinimą pagal Direktyvą 98/5.

5.      Teisingumo Teismo praktika Direktyvos 98/5 klausimu

59.      Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos, visų pirma iš sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą(24), išplaukia papildomi argumentai prieš kalbos egzamino leistinumą.

60.      Šiame procese Teisingumo Teismas turėjo priimti sprendimą dėl Liuksemburgo ieškinio dėl Direktyvos 98/5 panaikinimo. Liuksemburgas ginčijo Direktyvos 98/5 galiojimą, be kita ko, dėl to, kad joje nenumatytas išankstinis advokatų, besiverčiančių praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, priimančiosios valstybės narės teisės žinių patikrinimo. Liuksemburgo nuomone, tai turi neigiamos įtakos vartotojų apsaugai ir suinteresuotumui tinkamai organizuoti teisingumą, kurie yra privalomų bendrojo intereso pagrindų išraiška.

61.      Tačiau savo sprendime Teisingumo Teismas nepritarė tokiems Liuksemburgo argumentams. Priimdamas koordinavimo priemones, Bendrijos teisės aktų leidėjas turi atsižvelgti į valstybių narių siekiamą bendrąjį interesą ir šiam interesui apsaugoti nustatyti Bendrijoje priimtiną apsaugos lygį(25). To sprendimo 34–43 punktuose Teisingumo Teismas išsamiai išdėsto, kad direktyvos 4, 5, 6 ir 7 straipsniai numato pakankamas priemones nurodytam interesui užtikrinti.

62.      Aname sprendime Teisingumo Teismas tvirtino, kad advokatas, besiverčiantis praktika pagal buveinės valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą, pavyzdžiui, yra įpareigotas vartotojo žiniai šį vardą nurodyti ir savo buveinės valstybės narės oficialiąja kalba, kad nebūtų galimybės jį supainioti su priimančiojoje valstybėje narėje vartojamu profesiniu vardu. Be to, jam taikomi tam tikri apribojimai dėl vertimosi profesine veikla masto ir sąlygų, taip pat priimančiosios valstybės narės profesinės veiklos taisyklės. Vietoj išankstinio dalykinių žinių patikrinimo sistemos pasirinkdamas tokį vartotojų apsaugos ir tinkamo teisingumo organizavimo pobūdį ir lygį Bendrijos teisės aktų leidėjas neviršijo savo diskrecijos.

63.      Todėl toliau reikia įvertinti, ar šiuos Teisingumo Teismo samprotavimus galima panaudoti sprendžiant dėl kalbos egzamino nesuderinamumo su Direktyva 98/5. Tam turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, Teisingumo Teismo teiginiai yra susiję su priimančiosios valstybės narės teisės (dalykinių) žinių patikrinimu. Todėl tas pats turėtų būti taikoma ir kalbos žinių patikrinimui. Antra, sprendimas buvo priimtas nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo. Iš to, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas neviršijo savo diskrecijos, turėtų būti daroma išvada, jog valstybės narės negali numatyti kitokios apsaugos sistemos.

64.      Dėl pirmosios sąlygos, t. y. teisės žinių įvertinimo ir kalbos egzamino palyginamumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip tvirtina Teisingumo Teismas, Bendrijos teisės aktų leidėjas nepanaikina pareigos išmanyti nacionalinę teisę, o tik atleidžia advokatą nuo pareigos iš anksto įrodyti savo kalbos žinias. Taip Teisingumo Teismas pripažįsta, kad (teisės) žinių palaipsniui galima įgyti dirbant praktinį darbą.

65.      Kasdienis darbas priimančiojoje valstybėje narėje pamažu leidžia pagerinti ir kalbos žinias. Be to, teisės žinioms numatytas apsaugos mechanizmas taip pat veikia ir nepakankamų kalbos žinių atveju: pavyzdžiui, įpareigojimas laikytis priimančiosios valstybės narės profesinės veiklos taisyklių leidžia apsaugoti kliento interesus. Etikos taisyklėse, pavyzdžiui, Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos (CCBE) priimto Etikos kodekso 3.1.3. punkte, yra įtvirtinta pareiga, už kurios nesilaikymą skiriama drausminė nuobauda, nesiimti bylos, jei advokatas žino ar privalo žinoti, kad neturi pakankamai reikiamų žinių. Tai, žinoma, galima taikyti ir nepakankamoms kalbos žinioms.

66.      Taigi, jei advokato kalbos žinių nepakanka, kad, remdamasis taikytinomis normomis, jis galėtų tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, jis, taip pat kaip ir neturėdamas pakankamų teisės žinių, įpareigotas nesiimti bylos.

67.      Todėl Teisingumo Teismo teiginius, susijusius su dalykinėmis žiniomis, galima pritaikyti kalbos žinių reikalavimui.

68.      Tačiau turi būti įvykdoma ir antroji sąlyga. Iš pirmo žvilgsnio galima tvirtinti, kad tai, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas, numatydamas apsaugos mechanizmą be išankstinio patikrinimo, neviršijo savo diskrecijos, savaime nedraudžia numatyti kitokios sistemos. Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo samprotavimų neišplaukia, kad išankstinės kontrolės mechanizmas nepatenka į Bendrijos teisės aktų leidėjui suteiktą diskreciją.

69.      Vis dėlto šio klausimo negalima painioti su klausimu, kokios galimybės lieka valstybėms narėms po to, kai Bendrijos teisės aktų leidėjas pasirinko tam tikrą ? teisės požiūriu leistiną ? apsaugos mechanizmą. Bendrijos teisės aktų leidėjui normomis įtvirtinus tam tikrą variantą, valstybės narės, išskyrus aiškaus įgaliojimo atvejį, nebegali nuo jo nukrypti.

70.      Tad įvykdyta ir antroji sąlyga. Todėl Teisingumo Teismo byloje Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą dėl Direktyvos 98/5 panaikinimo išsakyti samprotavimai yra reikšmingi ir šiai bylai. Taigi Teisingumo Teismo praktika patvirtina teisės akto teksto ir genezės analizės išvadą dėl kalbos egzamino nesuderinamumo su Direktyva 98/5.

6.      Direktyvos 2005/36 poveikis

71.      Direktyva 98/5 taip pat galėtų būti aiškinama atsižvelgiant į naująją 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo(26) (toliau ? Direktyva 2005/36). Jos 53 straipsnyje numatoma, kad asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, turi mokėti kalbas, būtinas užsiimti profesine veikla priimančiojoje valstybėje narėje.

72.      Tačiau šioje byloje kalbama apie vertimąsi veikla priimančiojoje valstybėje narėje pagal buveinės valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, sprendime Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą kalbėdamas apie skirtingą abiejų advokatų gupių vertinimą(27), abi minėtos grupės negali būti palyginamos(28).

73.      Iš to reikia daryti išvadą, kad, esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, šios bylos dalykui, t. y. vertimuisi advokato praktika pagal buveinės valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą, netaikytini argumentai dėl vertimosi veikla pagal priimančiojoje valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą. Todėl Direktyva 98/5 neturi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvą 2005/36. Dėl šios priežasties lieka galioti išvada dėl kalbos egzamino nesuderinamumo su pirmiau nurodyta direktyva.

7.      Palyginimas su Direktyva 77/249

74.      Galiausiai ir palyginimas su Direktyva 77/249 suponuoja draudimą numatyti išankstinį kalbos egzaminą. Kaip išplaukia iš Liuksemburgo argumentų byloje Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą(29), Didžioji Hercogystė neginčija užsienio advokatų galimybės, taikant Direktyvą 77/249, priimančiojoje valstybėje narėje verstis konsultacine veikla priimančiosios valstybės narės teisės klausimais pagal savo buveinės valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą, neprivalant prieš tai įrodyti kalbos žinias.

75.      Tad yra daug argumentų, patvirtinančių, kad tokios nuostatos taikomos ir Direktyvos 98/5 atžvilgiu, nes didelė abiejų direktyvų šioje byloje reikšmingų nuostatų dalis sutampa. Vienintelis skirtumas yra tas, kad viena direktyva patenka į laisvės teikti paslaugas, o kita ? į EB 43 ir paskesnių straipsnių sritį.

76.      Vis dėlto būtų galima tvirtinti, kad būtent iš to ir kyla reikšmingas skirtumas, pateisinantis skirtingą vertinimą, nes vien paslaugas teikiantis advokatas tik trumpam apsistoja kitoje valstybėje narėje ir aptarnauja daug mažiau klientų nei ten praktika pagal priimančiosios valstybės narės profesinį vardą besiverčiantis advokatas. Todėl Direktyva 77/249 pagrindžia mažesnę grėsmę, kad klientas gaus nekvalifikuotą konsultaciją teisės klausimais, nei Direktyva 98/5.

77.      Tačiau giliau panagrinėjus matyti, kad taip nėra. Kaip išplaukia iš atvirkštinės išvados Direktyvos 77/249 4 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių bei 7 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, profesinės veiklos taisyklės, o kartu ir su jomis susijusios priimančiosios valstybės narės galimybės taikyti drausmines nuobaudas paslaugas teikiančiam advokatui taikomos ne tokia pačia apimtimi kaip praktika pagal priimančiosios valstybės narės profesinį vardą besiverčiančiam „Europos advokatui“. Tokios mažesnės „atgrasymo galimybės“ galėtų paslaugas teikiančius advokatus paskatinti elgtis rizikingiau trūkstamų kalbos įgūdžius požiūriu. Be to, praktika pagal priimančiosios valstybės narės profesinį vardą besiverčiantis advokatas dėl glaudesnių sąsajų su vietos teisės sistema ir (arba) vietos kalba (kalbomis) iš esmės yra geriau pasirengęs teikti patikimą konsultaciją(30).

78.      Todėl dėl nepakankamų praktika pagal priimančiosios valstybės narės profesinį vardą besiverčiančio „Europos advokato“ kalbos žinių klientams ir tinkamam teisingumo organizavimui gresiantys pavojai bet kuriuo atveju nėra didesni nei vien advokatų paslaugų teikimo atveju.

8.      Preliminari išvada

79.      Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad priimančiosios valstybės narės institucijos neturi teisės nustatyti, jog teisės verstis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą priimančiojoje valstybėje narėje, t. y. kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, sąlyga yra prieš tai numatyto kalbos egzamino išlaikymas.

80.      Net jei Teisingumo Teismas manytų, kad kalbos žinių patikrinimas iš esmės suderinamas su Direktyvos 98/5 garantijomis, taip pat kyla klausimas, ar ši direktyva leidžia taikyti Liuksemburge kalbos žinioms keliamus reikalavimus.

81.      Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, aptariamas kalbos žinių patikrinimas taikomas prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių kalboms.

82.      Nors pagal 1984 m. Įstatymo dėl kalbų vartojimo 3 straipsnį(31) ir Liuksemburgo administracijoje, ir teismuose vartojamos visos trys kalbos, proporcingumo požiūriu tai jokiu būdu nepateisina būtinybės „Europos advokatui“ iš anksto mokėti visas šias tris kalbas.

83.      Kaip išplaukia iš minėto įstatymo 2 straipsnio, visi įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai Liuksemburge leidžiami prancūzų kalba. Didžiosios Hercogystės duomenimis, prancūzų kalba taip pat yra parengtos advokatų etikos ir profesinės veiklos taisyklės. Vokiečių kalba suformuluota tik bendrosios mokesčių teisės dalis, t. y. iš Vokietijos Federacinės Respublikos perimtas mokesčių kodeksas („Abgabenordnung“).

84.      Dėl šių priežasčių bent jau liuksemburgiečių ? ir veikiausiai vokiečių ? kalbų žinių nebūtinai reikia, kad klientų apsaugos ir tinkamo teisingumo organizavimo požiūriu būtų galima užtikrinti patikimą teisinę konsultaciją.

85.      Todėl pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas.

V –    Dėl antrojo ieškinio pagrindo: draudimas užsiimti buveinę suteikiančio asmens („domiciliataire“) veikla

A –    Šalių argumentai

1.      Komisija

86.      Remiantis Direktyvos 98/5 5 straipsnio 1 dalimi, teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, atsižvelgiant į šios direktyvos 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis, turi teisę vykdyti tas pačias profesinės veiklos rūšis kaip teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal atitinkamą priimančiosios valstybės narės profesinį vardą. Todėl valstybės narės įgyvendindamos Direktyvą 98/5 neturi teisės numatyti kitų išimčių. Tad draudimas užsiimti buveinę suteikiančio asmens veikla pažeidžia Direktyvos 98/5 5 straipsnio 1 dalį.

87.      Priešingai nei argumentuoja Liuksemburgo vyriausybė, „Europos advokatas“ negali būti palyginamas su į advokatų registro II sąrašą įtrauktu Liuksemburgo advokatu (advokato praktiką atliekantis advokatas – „avocat stagiaire“), kuriam taip pat draudžiama užsiimti buveinės suteikimo bendrovėms veikla. Į nurodytą sąrašą įtraukti advokatai, kuriems leista atlikti advokato praktiką ir kurių galutinė kvalifikacija priklauso nuo praktikos baigiamojo egzamino rezultatų, o „Europos advokatas“ yra visiškai kvalifikuotas.

88.      Reikalavimas išmanyti vietos teisę taip pat negali pateisinti jokių apribojimų, taikomų praktika pagal buveinės valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą besiverčiančio advokato veiklai. Galimybė Liuksemburgo vyriausybei remtis grėsme viešajai tvarkai kaip pateisinama priežastimi suponuoja faktinės ir pakankamai didelės grėsmės pagrindiniam visuomenės interesui buvimą, kurios nėra advokato, galinčio kitoje valstybėje narėje verstis buveinės suteikimo bendrovėms veikla, atveju.

89.      Siekiant užtikrinti visišką Direktyvos 98/5 5 straipsnio 1 dalies veiksmingumą, šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms numatoma galimybė reikalauti, kad teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, apsidraustų profesiniu civilinės atsakomybės draudimu arba taptų profesinio garantinio fondo nariu.

2.      Liuksemburgo vyriausybė

90.      Liuksemburgo vyriausybė nurodo, kad Liuksemburgo teisės aktų leidėjas, norėdamas pašalinti tam tikrus su fiktyvaus buveinės suteikimo bendrovėms atvejais susijusius nukrypimus, darančius žalą Liuksemburgo rinkos reputacijai, viešosios tvarkos sumetimais 1999 m. Įstatyme teisę verstis buveinės suteikimo bendrovėms veikla suteikė tik gerai nacionalinės teisės aktus ir nacionalinę praktiką šioje srityje išmanantiems advokatams.

91.      Kadangi buveinę suteikiantis asmuo turi prižiūrėti, ar bendrovė laikosi teisės aktuose numatytų sąlygų verstis verslu, taip pat nacionalinių nuostatų dėl socialinių sąskaitų ir visuotinių susirinkimų šaukimo, vertimasis buveinės suteikimo bendrovėms veikla reikalauja profesinės patirties bei gero bendrovių teisės aktų išmanymo, ir būtent dėl šių priežasčių Liuksemburgo teisės aktų leidėjas šia veikla neleido verstis į advokatų registro II sąrašą įtrauktiems advokatams (advokato praktiką atliekantiems advokatams – „avocats stagiaires“) ir „Europos advokatams“.

92.      Tol, kol advokatai verčiasi savo praktika pagal buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, visiškai savo buveinės valstybėje narėje pripažįstami advokatai nėra prilyginami priimančiosios valstybės narės advokatams. Tačiau pagal Direktyvą 98/5 (žr. ketvirtą konstatuojamąją dalį) jiems palikta galimybė integruotis į pastarosios valstybės narės profesiją pasibaigus laikotarpiui, kuris laikomas reikalingu profesinei patirčiai įgyti šioje valstybėje narėje, ir laikantis šios direktyvos 10 straipsnyje numatytų sąlygų. Pagal 2002 m. Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį per nurodytą laikotarpį ir kaip yra advokato praktiką atliekančių advokatų („avocats stagiaires“) atveju, jie gali dirbti tik kartu su teisę atstovauti teisme turinčiu advokatu („avocat à la Cour“), kuris teisiškai atsako už įstatymu ir poįstatyminiais aktais jam pavestas užduotis ir procedūras.

B –    Teisinis vertinimas

93.      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Liuksemburgo nuostatos, numatančios, kad tik į I sąrašą įrašyti advokatai gali būti buveinę suteikiančiais asmenimis, užkerta kelią šia veikla užsiimti kitiems advokatams, t. y. į II?IV sąrašus įtrauktiems advokatams.

94.      Taigi šie „eliminuoti“ advokatai negali verstis tokia pačia profesine veikla kaip praktika pagal priimančiojoje valstybėje narėje vartojamą vardą besiverčiantys advokatai.

95.      Taip šiame procese nagrinėjamomis nuostatomis paneigiama Direktyvos 98/5 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė teisė verstis tokia pačia profesine veikla pagal savo buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą.

96.      Nors Direktyvos 5 straipsnio 1 dalis leidžia valstybėms narėms numatyti tam tikras šios pagrindinės teisės išimtis, šiame procese nagrinėjamos nuostatos neatitinka nė vienos 2 ir 3 dalyje nurodytų aplinkybių.

97.      To negalima nuginčyti taip pat motyvuojant tuo, kad net tam tikri Liuksemburgo advokatai, t. y. į II sąrašą įtraukti advokato praktiką atliekantys advokatai („avocats stagiaires“) negali būti buveinę suteikiančiais asmenimis. Šios grupės negalima lyginti su „Europos advokatais“ todėl, kad pastarieji yra advokatai, turintys visišką profesinę kvalifikaciją. Taigi minėtos dvi grupės pernelyg skiriasi, kad joms šiuo požiūriu būtų galima taikyti vienodas teisės nuostatas.

98.      Tokio skirtingo vertinimo taip pat negalima pateisinti tuo, kad su buveinės suteikimo bendrovėms veikla susijusios užduotys reikalauja profesinės patirties ir ypatingo vietos teisės, visų pirma bendrovių teisės, ir vietos teismų praktikos išmanymo. Vertimasis advokato praktika ne vien teisinės atsakomybės sumetimais nuolat reikalauja tam tikro rūpestingumo ir teisinės srities išmanymo.

99.      Beje, bendrovių teisė yra ta teisės sritis, kurios gana didelė dalis Bendrijos teisės sistemoje yra suderinta. Šiuo požiūriu „Europos advokato“ buveinės šalyje turėtų galioti iš esmės panašios teisės nuostatos.

100. Tai, ar ginčijamas įpareigojimas gali būti laikomas viešosios tvarkos („ordre public“) reikalavimu, detaliau nenagrinėtina vien atsižvelgiant į atitinkamus griežtus Teisingumo Teismo praktikoje taikomus kriterijus(32). Šiame procese netgi negalima nustatyti, koks pagrindinis visuomenės interesas turėtų būti saugojamas nagrinėjamomis teisės nuostatomis ir kodėl tokiam interesui turėtų kilti reali ir aktuali grėsmė.

101. Taigi antrasis ieškinio pagrindas taip pat pagrįstas.

VI – Dėl trečiojo ieškinio pagrindo: pareiga kasmet pateikti buveinės valstybės narės pažymėjimą dėl registracijos

A –    Šalių argumentai

1.      Komisija

102. Komisijos nuomone, Liuksemburgo vyriausybė savo atsakyme į pagrįstą nuomonę nurodė, jog ji atsižvelgė į Komisijos argumentą, kad toks reikalavimas kasmet pateikti pažymėjimą, patvirtinantį registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje, yra nepagrįsta administracinė našta Direktyvos 98/5 nuostatų požiūriu.

103. Vis dėlto Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad šis reikalavimas, dėl pagrįstoje nuomonėje nurodytų priežasčių prieštaraujantis Direktyvos 98/5 nuostatoms, vis dar yra numatytas įstatyme, į Liuksemburgo teisę perkeliančiame Direktyvą 98/5.

2.      Liuksemburgo vyriausybė

104. Šiuo klausimu Liuksemburgo vyriausybė nurodo savo atsakymą į pagrįstą nuomonę. Nurodytame dokumente Liuksemburgo vyriausybė atsižvelgė į Komisijos argumentą, kad šiame procese nagrinėjamas įpareigojimas uždeda nepagrįstą administracinę naštą.

B –    Teisinis vertinimas

105. Dėl 2002 m. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo kasmet pateikti buveinės valstybės narės pažymėjimą pirmiausia reikia pažymėti, kad Liuksemburgo vyriausybė veikiausiai pripažįsta įsipareigojimo neįvykdymo faktą.

106. Dėl šio Liuksemburgo teisės reikalavimo esmės reikia pasakyti, kad toks įpareigojimas nėra aiškiai numatytas Direktyvoje 98/5. Iš šios direktyvos negalima padaryti kitokios išvados dėl tokio reikalavimo leistinumo. Priešingai, toks reikalavimas prieštarauja šia direktyva siekiamiems tikslams ir joje įtvirtintiems mechanizmams.

107. Pavyzdžiui, Direktyva 98/5 įpareigoja buveinės valstybę narę bendradarbiauti su priimančiąja valstybe nare. Tai visų pirma išplaukia iš direktyvos 7 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtintos pareigos apie drausmės bylos iškėlimą pranešti priimančiosios valstybės (-ių) narės (-ių) kompetentingai institucijai.

108. Liuksemburgo teisėje numatyta pareiga visų pirma dėl metinio periodiškumo sudaro administracinę naštą, kuri, beje, taip pat neatitinka proporcingumo principo.

109. Todėl ir trečiasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas.

VII – Bylinėjimosi išlaidos

110. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pralaimėjo bylą, ji padengia bylinėjimosi išlaidas.

VIII – Išvada

111. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūloma:

1.      Pripažinti, kad, palikusi galioti advokatams, norintiems įsisteigti pagal savo buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą, kalbų mokėjimo reikalavimą, draudimą užsiimti bendrovėms buveines suteikiančio asmens („domiciliataire“) veikla ir įpareigojimą kasmet pateikti pažymėjimą, patvirtinantį registraciją buveinės valstybės narės kompetentingoje institucijoje, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/5/EB, skirtą padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija.

2.      Priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bylinėjimosi išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: vokiečių.

---

2 – Byla Wilson (C‑506/04), šios dienos (2006 m. gegužės 11 d.) mano išvada šioje byloje.

---

3 – OL L 77, p. 36.

---

4 – Mémorial A, Nr. 16, 1984 m. vasario 27 d., p. 196.

---

5 – Mémorial A, Nr. 140, 2002 m. gruodžio 17 d., p. 3202.

---

6 – 1991 m. rugpjūčio 10 d. Įstatymas dėl advokato profesijos (Mémorial A, 1991 m. rugpjūčio 27 d., Nr. 58, p. 1110) ir 1999 m. gegužės 31 d. Įstatymas.

---

7 – Mémorial A, Nr. 77, 1999 m. birželio 21 d., p. 1681.

---

8 – 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑168/98, Rink. p. I‑9131, 33–43 punktai).

---

9 – Mémorial A, Nr. 53, 2005 m. balandžio 20 diena.

---

10 – Panašiai teigia ir Jacques Pertek: „La Communauté peut instituer un système de reconnaissance mutuelle des autorisations nationales d’exercice permettant de pratiquer toutes les activités typiques de l’avocat dans un État d’accueil“, La Semaine juridique – édition générale 2001 II 10637, p. 2285, 2260.

---

11 – OL L 78, p. 17.

---

12 – OL L 19, 1989, p. 16.

---

13 – 8 išnašoje nurodyto sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą 43 punktas.

---

14 – OL C 128, 1995, p. 6.

---

15 – OL C 256, 1995, p. 14.

---

16 – 1989 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Groener (379/87, Rink. p. 3967, 17–20 punktai).

---

17 – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Haim (C‑424/97, Rink. p. I‑5123, 52–61 punktai).

---

18 – Žr. 2000 m. birželio 6 d. Sprendimą Angonese (C‑281/98, Rink. p. I‑4139, 42-44 punktai) ir 1996 m. liepos 2 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C‑473/93, Rink. p. I‑3207, 35 punktas).

---

19 – 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (OL L 257, p. 2).

---

20 – 18 išnašoje nurodyto sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą 35 punktas.

---

21 – Žr. Bryan McMahon. „Common Market Law Review“, 1990, p. 136, 137.

---

22 – OL L 233, p. 1.

---

23 – 1999 m. gegužės 19 d. generalinio advokato J. Mischo išvada byloje Haim (C-424/97, Rink. p. I‑5123, 89–91 punktai).

---

24 – 8 išnašoje nurodyto sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą 32–44 punktai.

---

25 – 8 išnašoje nurodyto sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą 32 punktas ir 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimas Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑233/94, Rink. p. I‑2405, 17 punktas).

---

26 – OL L 255, p. 22.

---

27 – 8 išnašoje nurodyto sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą 20–29 punktai.

---

28 – Kritiškai Teisingumo Teismo metodą vertina, tačiau galiausiai jam pritaria Pedro Cabral, „Common Market Law Review“, 2002, p. 140–143.

---

29 – 8 išnašoje nurodyto sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą 20 ir 21 punktai; šioms nuostatoms taip pat pritaria Georges Friden. „Cour de justice des communautés européennes, Annales du droit luxembourgeois 2000“, p. 283, 284.

---

30 – 2000 m. vasario 24 d. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą (sprendimas nurodytas 8 išnašoje) 43 ir paskesni punktai.

---

31 – 4 išnašoje nurodyto Mémorial A 196 ir paskesni puslapiai.

---

32 – 1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Segers (79/85, Rink. p. 2375); 1998 m. spalio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑114/97, Rink. p. I‑6717) ir 2000 m. kovo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C‑355/98, Rink. p. I‑1221).