Byla T‑291/04 R

Enviro Tech Europe Ltd ir Enviro Tech International, Inc.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Direktyva 67/548/EEB ir Direktyva 2004/73/EB“

2005 m. vasario 10 d Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis . II‑0000

Nutarties santrauka

1.     Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Pagrindinio ieškinio priimtinumas – Sąsajos nebuvimas – Apribojimai

(EB 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalis)

2.     Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga

(EB 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

3.     Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Rimta ir nepataisoma žala – Finansinė žala – Situacija, galinti sukelti pavojų ieškovės bendrovės egzistavimui arba nepataisomai pakeisti jos padėtį rinkoje

(EB 242 ir 243 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2005 m. vasario 10 d.(*)

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Direktyva 67/548/EEB ir Direktyva 2004/73/EB“

Byloje T‑291/04 R

Enviro Tech Europe Ltd, įsteigta Surrey (Jungtinė Karalystė),

Enviro Tech International, Inc., įsteigta Čikagoje, Ilinojaus valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos),

atstovaujamos advokatų C. Mereu ir K. Van Maldegem,

ieškovės,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą X. Lewis ir D. Recchia, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl prašymo sustabdyti n-propilbromido įtraukimą į 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyvą 2004/73/EB, dvidešimt devintą kartą derinančią su technikos pažanga 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 67/548 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo (OL L 152, p. 1), ir nurodyti taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS,

priima šią

Nutartį

 Teisinis pagrindas

 Bendras teisinis pagrindas

1       1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 67/548/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą etiketėmis, suderinimo (OL 1967, 196, p. 1), pakeista 1992 m. balandžio 30 d. Tarybos direktyva 92/32/EEB, septintą kartą iš dalies keičiančia Direktyvą 67/548 (OL L 154, p. 1), nustato taisykles dėl prekybos tam tikromis ,,medžiagomis“, kurios apibrėžiamos kaip „natūralūs arba gamybos procese gauti cheminiai elementai ir jų junginiai, įskaitant bet kokius priedus, reikalingus tų gaminių stabilumui (tvarumui) išlaikyti, ir bet kokios naudojamame procese atsirandančios priemaišos, tačiau išskyrus bet kokius tirpiklius, kurie gali būti atskiriami nepaveikiant medžiagos stabilumo ar nepakeičiant jos sudėties“.

2       Nuo jos priėmimo Direktyva 67/548 buvo daug kartų keista, o paskutinįjį kartą pakeista 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyva 2004/73/EB, dvidešimt devintą kartą derinančia su technikos pažanga Direktyvą 67/548 (OL L 152, p. 1).

3       Pakeistos Direktyvos 67/548 4 straipsnyje nustatyta, kad medžiagos pagal joms būdingas savybes yra priskiriamos 2 straipsnio 2 dalyje numatytoms kategorijoms. Klasifikavus cheminę medžiagą ,,pavojinga“, jos pakuotė turi būti atitinkamai paženklinta, įskaitant pavojaus simbolius, su medžiagos naudojimu susijusį specialų pavojų nurodančias standartines frazes (,,frazės R“), taip pat standartines frazes, numatančias patarimus dėl saugos jas naudojant (,,frazės S“).

4       Pagal pakeistos Direktyvos 67/548 2 straipsnio 2 dalį ,,pavojingomis“ laikomos ,,ypač degios“, ,,labai degios“, ,,degios“ arba ,,toksiškos reprodukcijai“ medžiagos ir preparatai.

5       Dėl bandymų, kurie gali būti atliekami siekiant klasifikuoti medžiagas, pakeistos Direktyvos 67/548 3 straipsnis nustato:

„1. Cheminių produktų bandymai pagal šią Direktyvą paprastai yra atliekami V priede nustatytais metodais. Fizikocheminės medžiagų savybės apibrėžiamos pagal V priedo A dalyje nurodytus metodus <...>“.

6       Pakeistos Direktyvos 67/548 V priedo A.9 dalis įtvirtina pliūpsnio temperatūros nustatymo metodus.

7       Pakeistos Direktyvos 67/548 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrieji pavojingų medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo principai taikomi pagal VI priede nustatytus kriterijus, išskyrus tuos atvejus, kai atskirose Direktyvose pavojingiems preparatams nurodomi kitokie reikalavimai.

8       Pakeistos Direktyvos 67/548 VI priedo 4.2.3. punkte įvardijami kriterijai taikomi toksiškumo reprodukcijai poveikiams ir išskiriamos trys tokį poveikį turinčių medžiagų kategorijos:

–       1 kategorija: ,,medžiagos, apie kurias žinoma, kad jos mažina žmonių vaisingumą“ ir ,,medžiagos, apie kurias žinoma, kad jos gali sukelti toksiškumo poveikius vystymuisi“;

–       2 kategorija: ,,medžiagos, kurios turėtų būti laikomos mažinančiomis žmonių vaisingumą“ ir ,,medžiagos, kurios turėtų būti laikomos sukeliančiomis toksiškumo poveikius vystymuisi“;

–       3 kategorija: ,,medžiagos, kurios kelia susirūpinimą dėl žmonių vaisingumo“ ir ,,medžiagos, kurios kelia susirūpinimą dėl galimų toksiškumo poveikių vystymuisi“.

 Direktyvos 67/548 derinimas su technikos pažanga

9       Pakeistos Direktyvos 67/548 28 straipsnyje teigiama:

,,Pataisos, reikalingos priedams su technine pažanga suderinti, priimamos 29 straipsnyje numatyta tvarka“.

10     Komisija savo pastabose nurodė, kad praktiškai, rengdama pirmąjį Direktyvos 67/548 derinimo su technikos pažanga priemonių projektą, ji konsultuojasi su klasifikavimo ir ženklinimo darbo grupe (toliau – darbo grupė). Šią grupę sudaro valstybių narių deleguoti toksikologijos ir klasifikavimo ekspertai, chemijos pramonės atstovai, taip pat labiausiai su nagrinėjamais produktais susijusios pramonės šakos atstovai. Pasikonsultavusi su darbo grupe Komisija priemonių projektą pateikia pagal Direktyvos 67/584 29 straipsnį sudarytam komitetui (toliau – Reguliavimo komitetas).

11     2003 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 807/2003, suderinančiu su Sprendimu 1999/468/EB nuostatas, susijusias su komitetais, padedančiais Komisijai naudotis savo įgyvendinimo įgaliojimais, nustatytais Tarybos dokumentuose, priimtuose vadovaujantis konsultavimosi tvarka (balsų vieningumu) (OL L 122, p. 36), pakeistos Direktyvos 67/548 29 straipsnyje nustatyta:

„1.      Komisijai padeda komitetas.

2.      Kai daroma nuoroda į šį straipsnį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas yra trys mėnesiai.“

12     1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, p. 23), 5 straipsnyje nustatyta:

„1.      Komisijai padeda iš valstybių narių atstovų sudarytas Reguliavimo komitetas, kuriam pirmininkauja Komisijos atstovas.

2.      Komisijos atstovas pateikia komitetui priemonių, kurių turi būti imtasi, projektą. Komitetas savo nuomonę dėl projekto pareiškia per tokį laiką, kurį gali nustatyti pirmininkas atsižvelgdamas į klausimo skubumą. Nuomonė patvirtinama Sutarties 205 straipsnio 2 dalyje nustatyta balsų dauguma tais atvejais, kai Taryba turi priimti sprendimus Komisijos pasiūlymu. Valstybių narių atstovų balsai skaičiuojami taip, kaip nustatyta tame straipsnyje. Pirmininkas nebalsuoja.

3.      Komisija, nepažeisdama 8 straipsnio, patvirtina numatytas priemones, jei jos atitinka komiteto nuomonę.

<…>“

 Faktinės aplinkybės ir procedūra

13     N–propilbromidas (toliau – nPB) yra lakus organinis tirpiklis, dažniausiai naudojamas pramoniniam valymui.

14     Enviro Tech Europe Ltd ir Enviro Tech International Inc. (toliau – ieškovės) verčiasi vien produkto ,,Ensolv“, gaminamo nPB pagrindu, gamyba ir prekyba. Pirmoji bendrovė yra antrosios dukterinė bendrovė Europoje ir turi išimtinę Ensolv pardavimo Europoje licenciją.

15     Priėmus 1991 m. gegužės 1 d. Komisijos direktyvą 91/325/EEB, dvyliktąjį kartą derinančią su technikos pažanga Direktyvą 67/548 (JO L 180, p. 1), nPB Direktyvos 67/548 I priede buvo klasifikuotas kaip dirginanti ir degi medžiaga.

16     2002 m. sausio 16–18 d. vykusio darbo grupės susirinkimo metu Health & Safety Executive (Jungtinės Karalystės Sveikatos ir saugos administracija, toliau – HSE) direktorius pasiūlė, kad nPB būtų klasifikuojamas kaip 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga.

17     Vėliau, 2002 m. balandžio mėn., remdamasi naujais moksliniais bandymais HSE pasiūlė klasifikuoti nPB kaip labai degią medžiagą.

18     Nuo tada ieškovės kelis kartus prieštaravo šiam HSE, Europos cheminių medžiagų agentūros ir darbo grupės parengtam klasifikavimo projektui ir pagrįsdami savo poziciją pateikė jiems mokslinių duomenų ir argumentų.

19     2003 m. sausio mėn. vykusio susirinkimo metu darbo grupė nusprendė rekomenduoti klasifikuoti nPB kaip labai degią ir 2 kategorijos toksišką reprodukcijai medžiagą. Priėmus šį sprendimą ieškovės nesėkmingai bandė įtikinti darbo grupę iš naujo apsvarstyti klausimą dėl nPB.

20     2003 m. rugpjūčio 29 d. ir rugsėjo 29 d. ieškovės išsiuntė Komisijai du laiškus, kuriuose prašė pastarosios imtis reikalingų priemonių, kad būtų ištaisytos klaidos, kurios, ieškovių teigimu, iš esmės buvo nurodytos darbo grupės rekomendacijose dėl nPB.

21     Dviejuose 2003 m. lapkričio 3 d. laiškuose Komisija ieškovėms nurodė, kad jų 2003 m. rugpjūčio 29 d. ir rugsėjo 29 d. laiškuose išdėstytų argumentų nepakanka norint pakeisti darbo grupės rekomenduotą nPB klasifikavimą (toliau – Komisijos atsakymai).

22     Ieškovės pateikė ieškinį dėl Komisijos atsakymų panaikinimo ir ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurie 2003 m. gruodžio 23 d. buvo užregistruoti Pirmosios instancijos teismo sekretoriate.

23     Netrukus po šių ieškinių pateikimo ieškovės buvo informuotos apie 2004 m. sausio 15 d. Reguliavimo komiteto susirinkimą, skirtą dvidešimt devintajam Direktyvos 67/548 derinimui su technikos pažanga patvirtinti.

24     Atskiru dokumentu, užregistruotu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 2003 m. gruodžio 30 d., ieškovės, remdamosi EB 242 ir 243 straipsniais, laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad būtų sustabdytas Komisijos atsakymų vykdymas ir kad Komisijai būtų nurodyta nesiūlyti keisti nPB klasifikaciją dvidešimt devintąjį kartą derinant Direktyvą 67/548 su technikos pažanga per būsimą Reguliavimo komiteto susirinkimą, numatytą 2004 m. sausio 15 d.

25     2004 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas priėmė nutartį Enviro Tech Europe ir Enviro Tech International prieš Komisiją (T‑422/03 R, Rink. p. II‑0000), kuria buvo atmestas šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

26     2004 m. balandžio 5 d. dokumentu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas tą pačią dieną, remdamosi EB 242 ir 243 straipsniais, ieškovės pateikė naują prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekta, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nuspręstų sustabdyti „Komisijos atliekamą nPB įtraukimą į dvidešimt devintą kartą su technikos pažanga derinamą Direktyvą 67/548“. Ieškovės savo prašyme nurodė, kad Reguliavimo komiteto susirinkimas, numatytas dėl projekto, dvidešimt devintą kartą derinančio su technikos pažanga Direktyvą 67/548, patvirtinimo turėjo įvykti 2004 m. balandžio 14 d.

27     2004 m. balandžio 29 d. Komisija oficialiai priėmė Direktyvą 2004/73, kuri nPB klasifikavo kaip labai degią (R 11) ir 2 kategorijos toksišką reprodukcijai (R 60) medžiagą.

28     2004 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos pirmininkas priėmė nutartį Enviro Tech Europe ir Enviro Tech International prieš Komisiją (T‑422/03 R II, Rink. p. II‑0000), kuria antrąjį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

29     Ieškovės pateikė ieškinį dėl Direktyvos 2004/73 panaikinimo iš dalies ir ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurie buvo užregistruoti kanceliarijoje 2004 m. liepos 20 dieną.

30     2004 m. rugsėjo 7 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu atsakovė pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnį. Ieškovės dėl šio prieštaravimo pateikė pastabas 2004 m. spalio 25 dieną.

31     Atskiru dokumentu, užregistruotu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 2004 m. lapkričio 3 d., ieškovės laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame prašė priimti sprendimą pagal Procedūros reglamento 105 straipsnio 2 dalį Komisijai dar nepateikus savo pastabų.

32     2004 m. lapkričio 15 d. Komisija pateikė savo pastabas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

 Reikalavimai

33     Ieškovės šiame prašyme laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo prašo:

–       „pripažinti prašymą priimtinu ir pagrįstu“;

–       „pripažinti, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiant išvengti nepataisomos žalos ieškovėms“;

–       ,,sustabdyti nPB įtraukimą, kurį turi atlikti Komisija, į Direktyvą (2004/73), kol bus išnagrinėtas pagrindinis ieškinys“;

–       ,,nurodyti Komisijai pranešti valstybėms narėms apie vykdymo sustabdymą, kad jos netaikytų pakeistos nPB klasifikacijos iki pagrindinės bylos išsprendimo“;

–       „priteisti iš Komisijos bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas“.

34     Komisija laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo prašo:

–       atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones;

–       priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

35     Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nurodomas bylos dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys (fumus boni juris) prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl jei bent viena iš jų nėra patenkinta, turi būti atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones (1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties SCK ir FNK prieš Komisiją, C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971, 30 punktas). Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus gali palyginti esamus interesus (Teisingumo 2001 m. vasario 23 d. Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktas).

36     Be to, nagrinėdamas visas aplinkybes, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi plačią diskreciją ir, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali savo nuožiūra nustatyti būdą, kaip ir kokia tvarka šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, nes jokia Bendrijos teisės norma jam iš anksto nenustato analizės tvarkos, pagal kurią reikėtų vertinti būtinumą priimti laikiną sprendimą (1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt., C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 23 punktas).

37     Taigi šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į pirmiau nurodytus principus.

 Šalių argumentai

 Dėl priimtinumo

38     Komisija savo pastabose nurodo, kad pagrindinis ieškinys ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra akivaizdžiai nepriimtini. Šiuo tikslu Komisija teigia, kad Direktyva 2004/73 yra visuotinai taikomas aktas ir kad jis nėra konkrečiai susijęs su ieškovėmis.

39     Be to, ieškinio dėl žalos atlyginimo atžvilgiu Komisija teigia, kad tik ypatingomis aplinkybėmis ieškovas gali remtis savo teisėtu interesu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes prašymas taikyti laikinąsias priemones yra papildomas ieškinio dėl atsakomybės, kuriuo siekiama pašalinti teisės akto, dėl kurio negali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, padarinius, atžvilgiu (1995 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Connolly prieš Komisiją, (T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919). Tačiau ieškovės šioje byloje ypatingų aplinkybių nenurodė.

40     Tačiau ieškovės teigia, jog jos turi teisę pareikšti ieškinį dėl Direktyvos 2004/73 pagal EB sutarties 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą dėl trijų priežasčių.

41     Pirma, Bendrijos teismų praktikoje yra įtvirtinta, jog ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareiškiamas dėl visų institucijų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių, nepaisant jų pobūdžio ir formos.

42     Antra, Direktyva 2004/73 yra konkrečiai susijusi su ieškovėmis, nes jos dalyvavo administracinėje nPB vertinimo procedūroje, kuri skiriasi nuo teisės aktų priėmimo procedūros, pagal kurią buvo priimta Direktyva 2004/73. Ieškovių dalyvavimas administracinėje nPB vertinimo procedūroje išplaukia mažiausiai iš Komisijos praktikos, taigi iš papročio, o tai suteikia ieškovėms ypatingą statusą. Be to, administracinėje nPB vertinimo procedūroje Komisija neįvykdė savo pareigos kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti ieškovių duomenis ir skundus, todėl tokiam įsipareigojimo neįvykdymui gali būti taikoma teisminė priežiūra (2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas max.mobil prieš Komisiją, T‑54/99, Rink. p. II‑313).

43     Trečia, ieškovės tvirtina, jog jos turi patento suteikiamas teises, kurios joms leidžia naudoti Ensolv, o tai jas konkrečiai išskiria (šiuo klausimu žr. 1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimą Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853). Be to, ieškovės patikslina, kad „(intelektinės) nuosavybės teisė“ ir teisė vykdyti komercinę veiklą yra pagrindinės teisės.

44     Galiausiai ieškovės priduria, jog jos pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurio atžvilgiu jos tenkina visus reikalavimus, susijusius su suinteresuotumu pareikšti ieškinį.

 Dėl fumus boni juris

45     Ieškovės mano, kad jų pagrindinis ieškinys prima facie yra pagrįstas. Ieškovės teigia, kad priimdama Direktyvą 2004/73 Komisija, pirma, pritarė darbo grupės rekomendacijai, antra, ji pažeidė savo pareigą pagrįsti savo sprendimus naujausiais moksliniais vertinimais, trečia, kruopščiai ir nešališkai neišnagrinėjo ieškovių pateiktų dokumentų ir, ketvirta, atsisakė jas išklausyti.

46     Dėl šios aplinkybės Direktyva 2004/73 yra akivaizdžiai neteisėta, nes, pirma, ji yra pagrįsta akivaizdžia vertinimo klaida ir pažeidžia Direktyvos 67/548 3, 4 ir 5 straipsnius bei V priedo A.9 dalį, VI priedo 4.2.3 punktą ir VI priedo 1.1 punktą. Antra, Direktyva 2004/73 pažeidžia ieškovių teisėtus lūkesčius, kad jų duomenys bus išnagrinėti kruopščiai ir nešališkai pagal taikytinas Direktyvos 67/548 nuostatas. Trečia, Direktyva 2004/73 prieštarauja EB 95 straipsnio 3 daliai. Ketvirta, ji pažeidžia prevencijos principą. Penkta, ieškovės mano, kad Komisija neturėjo teisės priimti Direktyvą 2004/73 ir kad pastaroji pažeidžia teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, mokslininkų nuomonės reikšmingumo ir nepriklausomumo, proporcingumo, vienodo požiūrio bei draudimo piktnaudžiauti įgaliojimais principus ir priežiūros bei gero administravimo pareigas. Priimdama Direktyvą 2004/73 Komisija taip pat pažeidė ieškovių teisę būti išklausytoms, taip pat savo kruopštaus ir nešališko nagrinėjimo pareigą.

 Dėl skubumo

47     Ieškovės savo ieškinyje nurodo, kad reikia skubiai užkirsti kelią Direktyvos 2004/73 perkėlimui ir jos nepataisomiems komerciniams ir teisiniams padariniams.

48     Visų pirma nPB klasifikavimas labai degia medžiaga įpareigotų ieškoves laikytis nemažai taisyklių ir reikalavimų saugumo srityje, kurios sutrukdytų tolesnį jų produkto tiekimą klientams. Tokie mišiniai kaip Ensolv turėtų būti klasifikuojami atsižvelgiant į jų sudėtinių dalių klasifikaciją pagal kartu skaitomas Direktyvos 67/548 ir 1999 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/45/EB dėl pavojingų preparatų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą reglamentuojančių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų derinimo (OL L 200, p. 1) nuostatas. Ieškovės priduria, kad, kaip numatyta Direktyvos 67/548 VI priedo 2.2.5 punkte, preparatai, kur yra degios medžiagos turi būti klasifikuojami kaip degūs, nebent preparatas „niekaip negali palaikyti degimo“. Tačiau ši išimtis netaikoma labai degioms medžiagoms ir todėl negali būti toliau taikomos po nPB klasifikacijos pakeitimo. Iš to matyti, kad daromas žalingas poveikis ieškovių pajėgumui toliau tęsti vienintelio jų produkto prekybą, o dėl to kyla grėsmė jų egzistavimui.

49     Ieškovės, inter alia, būtų įpareigotos pakeisti jų reklamos medžiagą. Be to, ieškovės turėtų pakeisti „saugos duomenų lapus“, kuriuos parengė pagal 1991 m. kovo 5 d. Komisijos direktyvą 91/155/EEB, apibrėžiančią ir nustatančią išsamias nuostatas dėl specifinės informacijos, susijusios su pavojingais preparatais, sistemos įgyvendinant Direktyvos 88/379/EEB 10 straipsnį (OL L 76, p. 35). Jos taip pat turėtų pakeisti savo gamybos ir transportavimo praktiką ir informuoti savo klientus apie tai, kad jos turi gerokai pakeisti savo sandėliavimo, darbo ir transportavimo įpročius. Ieškovių teigimu, atsiradus naujiems įsipareigojimams ir su jais susijusioms išlaidoms, pavyzdžiui, dėl geroko draudimo kainų padidėjimo, Ensolv nebebus laikomas patraukliu produktu, pakeičiančiu kitas pavojingesnes medžiagas, o dėl to jis prarastų savo komercinį privalumą. Taigi, kadangi ieškovių veikla yra susijusi tik su šiuo produktu, kyla grėsmė jų egzistavimui.

50     Be to, ieškovių teigimu, nPB klasifikavimas 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga per labai trumpą laiką pašalins nPB, vėliau Ensolv, iš rinkos taikant 1999 m. kovo 11 d. Tarybos direktyvą dėl tam tikrų veiklos rūšių ir tam tikrų įrenginių lakiųjų organinių junginių, susidarančių naudojant organinius tirpiklius, emisijų apribojimo (OL L 85, p. 1). Ši naujas klasifikavimas taip pat nulemtų leidimų dėl nPB išdavimo tvarkos pasikeitimą pagal būsimą „Reglamentą REACH“.

51     Galiausiai dėl nPB klasifikacijos pakeitimo ieškovių užpatentuotas mišinys „nebeužtikrins arba <...> jam bus uždrausta užtikrinti savo komercinę paskirtį, dėl to jis neteks prasmės“. Ieškovių patentas, susijęs su Ensolv ir pagrįstas valymo technologija pašalinant riebalus garais, priklauso nuo šiame patente aprašytų nPB savybių, susijusių su nedegumu ir nepavojingumu. Dėl klasifikacijos pakeitimo pastarasis prarastų bet kokią techninę vertę „taip visiškai sumenkindamas ieškovių padėtį rinkoje, susijusią su šiuo patentu“. Ieškovės priduria, kad jei nPB palaipsniui būtų pašalintas arba jo nebepirktų dėl tam tikrų teisinių ir finansinių apribojimų, jos nutrauktų savo veiklą, nes galimi nuostoliai ir žala ateityje nebūtų nei apskaičiuotini, nei atlygintini.

52     Atsakydama į šiuos argumentus Komisija teigia, kad ieškovės pervertino žalą, kurią jos patirtų ir kad ji gali būti atlyginama išmokant piniginę kompensaciją.

53     Visų pirma ieškovės pakankamai nepatikslino, kokį poveikį Direktyva 2004/73 daro jų patentui. Pirma, patente nėra jokios nuorodos į nPB degias savybes. Antra, nors nPB buvo klasifikuotas kaip degi medžiaga nuo 1991 m., patentinė paraiška buvo paduota 1996 m. gruodžio 23 d., o patentas buvo išduotas 1999 m. rugsėjo 29 dieną. Komisija taip pat nesupranta, kokį poveikį nagrinėjamam patentui gali turėti nPB klasifikavimas 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga. Be to, ieškovės neįrodė, kad naujas nPB klasifikavimas turi įtakos šiuo patentu saugomam valymo metodui ir kad neįmanoma nPB pakeisti kitu tirpikliu.

54     Antra, Komisija abejoja dėl ieškovių analizės, susijusios su Direktyvos 67/548 ir Direktyvos 1999/45 poveikiu, ypač būtinybės pakeisti Ensolv klasifikaciją atžvilgiu, supriešinant jį tik su nPB, kaip labai degiu preparatu, teisingumo.

55     Trečia, Komisija teigia, kad dėl nPB klasifikacijos pakeitimo kaip 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga nPB nėra neišvengiamai pašalinamas iš Direktyvos 1999/13 taikymo srities.

56     Be to, ieškovių argumentai dėl galimo „teisės aktų REACH“ poveikio yra spekuliatyvūs ir hipotetiniai, nes, pirma, šie teisės aktai dar nėra priimti ir, antra, iš anksto neįmanoma įvertinti bandymų, kurie turės būti atlikti šioje srityje, rezultatų.

57     Komisija taip pat pažymi, kad tai, jog ieškovės pareiškė ieškinį dėl deliktinės atsakomybės nepaprašiusios išankstinio mokėjimo ar kompensacijos, rodo, kad ieškovės mano, jog piniginė kompensacija galėtų būti pakankamas atlyginimas.

58     Be to, net darant prielaidą, kad ieškovės praras rinkos dalį, jos vis dėlto neįrodė, kad žymios šios dalies atgavimas taikant atitinkamas reklamos priemones būtų neįmanomas dėl ekonominių ar teisinių priežasčių (2001 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Cambridge Healthcare Supplies, C‑471/00 P(R), Rink. p. I‑2865, 110–111 punktai).

59     Galiausiai ieškovės neįrodė, kad dėl Direktyvos 2004/73 jos turėtų nutraukti savo veiklą. Komisija priduria, kad tokios žalos įrodymo nebuvimas yra dar labiau akivaizdus, nes, pirma, yra mažai tikėtina, jog Direktyva 2004/73 gali turėti padarinių iki jos perkėlimo termino pabaigos, t. y. 2005 m. spalio 31 d., ir, antra, nė viena valstybė narė Komisijai iki šiol dar nepranešė, jog pradėjo perkėlimą.

 Laikinąsias apsaugos priemones taikančios teisėjo vertinimas

60     Kadangi rašytinėse šalių pastabose yra visa būtina informacija sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti, išklausyti jų žodinius paaiškinimus nėra būtina.

61     Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinio priimtinumo klausimo neturėtų nagrinėti pagrindinę bylą nagrinėjantis teisėjas procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kad jis nesusidarytų išankstinės nuomonės pagrindinėje byloje. Vis dėlto gali prireikti įrodyti, kaip šioje byloje, kuomet iškeliamas akivaizdaus pagrindinio ieškinio, kuriuo pagrindu yra paduotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepriimtinumo klausimas, kad egzistuoja tam tikri įrodymai, prima facie leidžiantys padaryti išvadą dėl tokio ieškinio priimtinumo (2000 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Hölzl ir kt. prieš Komisiją, T‑1/00 R, Rink. p. II‑251, 21 punktas ir 2002 m. rugpjūčio 8 d. Nutarties VVG International ir kt. prieš Komisiją, T‑155/02 R, Rink. p. II‑3239, 18 punktas).

62     Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali <...> pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto Reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“. Taigi, nors EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa aiškiai nėra susijusi su privačių asmenų dėl Direktyvos panaikinimo pareikštų ieškinių priimtinumo klausimu, vis dėlto iš teismų praktikos matyti, jog šios vienintelės aplinkybės neužtenka, kad tokie ieškiniai būtų pripažinti nepriimtinais (1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UEAPME prieš Tarybą, T‑135/96, Rink. p. II‑2335, 63 punktas ir 2002 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑223/01, Rink. p. II‑3259, 28 punktas).

63     Pagal nusistovėjusią teismo praktiką aktas yra taikomas visuotinai, jei jis taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms (1996 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Weber prieš Komisiją, T‑482/93, Rink. p. II‑609, 55 punktas ir 2000 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Galileo ir Galileo International prieš Tarybą, T‑113/99, Rink. p. II‑4141, 48 punktas).

64     Šioje byloje nPB klasifikavimo ir ženklinimo taisyklių pakeitimas Direktyva 2004/73 daro tam tikrą poveikį nPB gamintojams ir naudotojams Bendrijoje. Todėl prima facie Direktyva 2004/73 taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms. Taigi prima facie Direktyva pagal savo pobūdį ir turinį yra visuotinai taikomas aktas.

65     Vis dėlto nuostata, kuri pagal savo pobūdį ir turinį yra bendro pobūdžio, gali būti konkrečiai susijusi su fiziniu ar juridiniu asmeniu dėl tam tikrų jo ypatingų savybių ar faktinių aplinkybių, išskiriančių jį iš kitų asmenų ir taip jį konkretizuoja analogiškai asmeniui, kuriam šis aktas yra skirtas (1991 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Extramet Industrine prieš Tarybą, C‑358/89, Rink. p. I‑2501, 13 punktas; 43 punkte minėto sprendimo Codorniu prieš Tarybą 19 punktas ir 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949, 49 punktas).

66     Šioje byloje, atsižvelgus į ieškovių pateiktus argumentus, kyla didelių abejonių, kad Direktyva 2004/73 galėtų būti konkrečiai su jomis susijusi.

67     Visų pirma tai, kad asmuo vienaip ar kitaip dalyvauja procese, skirtame Bendrijos teisės aktui priimti, konkretizuoja šį asmenį atitinkamo akto atžvilgiu tik tada, kai taikomi Bendrijos teisės aktai šiam asmeniui numatė tam tikrų procedūrinių garantijų (1997 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Merck ir kt. prieš Komisiją, T‑60/96, Rink. p. II‑849, 73 punktas ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Nutarties Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją, T‑109/97, Rink. p. II‑3533, 67–68 punktai).

68     Šioje byloje iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad ieškovių prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytos nuostatos suteiktų joms procedūrinių teisių Direktyvos 67/548 derinimo su technine pažanga procedūroje. Direktyvos 67/548 VI priedo 1.2 punktas, nustatantis, kad šis priedas „skirtas visiems atitinkamiems asmenims (gamintojams, importuotojams, nacionalinėms valdžios institucijoms), susiduriantiems su pavojingų medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo metodais“, nelaikytinas suteikiančiu ieškovėms tokią procedūrinę garantiją. Prima facie tai galima pasakyti ir apie Direktyvos 67/548 VI priedo 1.7.2 ir 4.1 punktus. Iš pirmo žvilgsnio šios nuostatos galimybę ar pareigą perduoti tam tikrą informaciją ar pasiūlymus valstybėms narėms suteikia tik gamintojams, importuotojams arba prekybininkams, tačiau ypatingos procedūrinės teisės Direktyvos 67/548 derinimo su technine pažanga procedūroje joms nesuteikia.

69     Vis dėlto atrodytų, kad ieškovės šį argumentą sieja su aplinkybe, kad jos dalyvavo „administracinėje procedūroje“, kuri skiriasi nuo „teisės aktų leidybos procedūros“, pagal kurią buvo priimta Direktyva 2004/73. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis skirtumas tik parodo, jog priimtas aktas nėra konkrečiai susijęs su ieškovėmis, nes joms nėra numatytos jokios specialios procedūrinės garantijos priimant minėtą aktą. Šio paskutinio klausimo atveju ieškovių prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti argumentai neleidžia prima facie įrodyti, kad jos yra konkrečiai susijusios su Direktyva 2004/73 dėl Komisijos praktikoje ar pagal „paprotį“ nusistovėjusios teisės, kuri joms leidžia dalyvauti pirmesnėje nei Direktyvos 2004/73 priėmimas „administracinėje procedūroje“. Be to, prima facie atrodo, kad ieškovės veltui remiasi Komisijos pareiga kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti jų 2003 m. rugpjūčio 29 ir rugsėjo 29 d. laiškus. Iš tikrųjų tokia pareiga neįpareigoja Komisijos atsižvelgti į ypatingą ieškovių padėtį priimant Direktyvą 2004/73 ar jas ypatingu būdu susieti su šio akto priėmimo procedūra.

70     Antra, atvirkščiai nei tvirtina ieškovės, prima facie neatrodo, kad dėl licencijos, kurią jos turi dėl Ensolv patento, jų padėtis yra tokia pat kaip ieškovo byloje, kur buvo priimtas sprendimas Codorniu prieš Tarybą (žr. 43 punktą). Iš tikrųjų šioje byloje ginčijama nuostata, suteikianti teisę naudoti nuorodą „crémant“ tik Prancūzijos ir Liuksemburgo gamintojams, sutrukdė Codorniu naudoti grafinį prekių ženklą, kurį ji naudojo nuo 1924 metų. Tačiau ieškovių pateikti įrodymai neleidžia įrodyti, kad Direktyva 2004/73 joms trukdo naudotis jų išimtinėmis teisėmis arba iš jų tokias teises atima.

71     Todėl kyla rimta abejonė, kad Direktyva 2004/73 yra konkrečiai susijusi su ieškovėmis. Vis dėlto laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad šiomis aplinkybėmis nėra būtina nagrinėti ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo. Be to, nebūtina ir priimti sprendimą dėl Komisijos prašymo priimtinumo klausimu pateiktų argumentų, nes jis yra papildomas ieškinio dėl žalos atlyginimo atžvilgiu, pareikšto siekiant pašalinti teisės akto, dėl kurio negali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, padarinius. Iš tikrųjų bet kuriuo atveju ieškovės neįrodė, kad reikia skubiai taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

72     Šiuo klausimu reikia priminti, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą, kad šalis, kuri prašo taikyti laikinąją priemonę, išvengtų didelės ir nepataisomos žalos (1986 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Deufil prieš Komisiją, 310/85 R, Rink. p. 537, 15 punktas ir 1999 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T‑13/99 R, Rink. p. II‑1961, 134 punktas). Taigi pastaroji šalis turi įrodyti, kad laukdama sprendimo priėmimo pagrindinėje byloje ji patirtų tokią žalą (1991 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Belgija prieš Komisiją, C‑356/90 R, Rink. p. I-2423, 23 punktas ir 2001 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Duales System Deutschland prieš Komisiją, T‑151/01 R, Rink. p. II‑3295, 187 punktas).

73     Žalos neišvengiamumas neturi būti įrodytas kaip visiškai akivaizdus, užtenka, ypač kai žala priklauso nuo visų faktorių atsiradimo, kad ji būtų gana tikėtina (1999 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją, C‑335/99 P(R), Rink. p. I‑8705, 67 punktas). Vis dėlto ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis galima pagrįsti tokios didelės ir nepataisomos žalos galimybę (minėtos nutarties HFB ir kt. prieš Komisiją 67 punktas).

74     Galiausiai yra nustatyta, kad finansinio pobūdžio žala, išskyrus ypatingas aplinkybes, negali būti laikoma nepataisoma arba sunkiai pataisoma, jeigu vėliau dėl jos gali būti išmokama piniginė kompensacija (1991 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Abertal ir kt. prieš Komisiją, C‑213/91 R, Rink. p. I‑5109, 24 punktas ir 2001 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Poste Italiane prieš Komisiją, T‑53/01 R, Rink. p. II‑1479, 119 punktas). Be to, yra nustatyta, kad laikinoji priemonė pateisinama tik tokiu atveju, kai tokių priemonių nebuvimas gali sukelti pavojų ieškovo egzistavimui arba nepataisomai pakeisti jo padėtį (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 20 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Esedra prieš Komisiją, T‑169/00 R, Rink. p. II‑2951, 45 punktą ir 2004 m. liepos 27 d. Nutarties TQ3 Travel Solutions Belgium prieš Komisiją, T‑148/04 R, Rink. p. II‑0000, 46 punktą).

75     Šioje byloje reikia išnagrinėti, ar ieškovės pakankamai įrodė, kad naujas nPB klasifikavimas pagal Direktyvą 2004/73 gali pažeisti jų interesus padarydamas joms didelę ir nepataisomą žalą dar iki tol, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą dėl pagrindinio ieškinio.

76     Šiuo klausimu reikia atskirai išnagrinėti, pirma, nPB klasifikavimo labai degia medžiaga padarinius ieškovių komercinei ir finansinei padėčiai, antra, nPB klasifikavimo 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga padarinius tai pačiai komercinei ir finansinei ieškovių padėčiai ir, trečia, šių dviejų klasifikacijų poveikį ieškovių teisėms, kylančioms iš Ensolv patento.

77     Visų pirma dėl nPB klasifikavimo labai degia medžiaga ieškovės iš esmės teigia, kad atsižvelgiant į kartu skaitomas pakeistos Direktyvos 67/548 ir Direktyvos 1999/45 nuostatas Ensolv turi būti klasifikuojamas kaip labai degus preparatas. Šis klasifikavimas įpareigotų ieškoves pakeisti jų reklamos medžiagą, jų „saugos duomenų lapus“ ir jų gamybos bei transportavimo praktiką. Be to, atsižvelgiant į su Ensolv klasifikavimu susijusius trūkumus, jis nesiskirtų nuo kitų produktų ir jo naudojimas būtų pernelyg brangus, o dėl to visiškai sumažėtų per paskutinius metus gauta komercinė nauda.

78     Vis dėlto, darant prielaidą, kad dėl nPB klasifikavimo labai degia medžiaga yra iš tikrųjų pakeičiama Ensolv klasifikacija, o tuo Komisija abejoja, reikėtų konstatuoti, kad bet kuriuo atveju ieškovės nepateikė įrodymų, jog toks pakeitimas gali turėti rimtų ir nepataisomų padarinių jų finansinei ir komercinei padėčiai.

79     Visų pirma ieškovės nepateikia įrodymų, leidžiančių įvertinti finansines išlaidas, kurias jos patirtų dėl jų reklamos medžiagos, saugumo duomenų lapų, gamybos ir transportavimo praktikos pakeitimo.

80     Be to, ieškovių prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti argumentai ir įrodymai yra pernelyg netikslūs ir jų neužtenka siekiant įvertinti apribojimų, kurie galėtų būti taikomi jų klientams dėl galimo Ensolv klasifikavimo labai degia medžiaga, tikrumą ir svarbumą. Šių įrodymų taip pat neužtenka vertinant rinkos, kur pateikiamas Ensolv, savybes, pavyzdžiui, su juo konkuruojančių produktų savybes ir dar daugiau tam, kad įrodytų, jog dėl naujo nPB, prireikus Ensolv, klasifikavimo smarkiai ir nepataisomai sumažės ieškovių apyvarta ar jų rinkos dalys.

81     Šiuo klausimu vieno iš Envirotech Europe vadovų pareiškimas, pateikiamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priede, nelaikytinas pakankamai rimtu nurodytų padarinių įrodymu.

82     Pakankamai rimtu įrodymu nelaikytinas ir vieno iš ieškovių prekybininkų pareiškimas, kuris taip pat pateikiamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priede. Iš tikrųjų šiame pareiškime atitinkamas prekybininkas nurodo, kad jei jo klientai nustos pirkti Ensolv, jis nustos jį užsakinėti iš ieškovių. Vis dėlto šio prekybininko pareiškimų neužtenka siekiant įrodyti galutinių vartotojų reakcijos tikrumą ir, prireikus, ieškovėms atsiradusių padarinių mastą. Be to, ieškovės nepatikslina, kokią dalį jų bendrų pardavimų sudaro šio prekybininko, kuris veikia tik Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, pirkimai.

83     Net darant prielaidą, kad ieškovės pakankamai teisiškai įrodė, jog prarado didelę rinkos dalį dėl naujos nPB klasifikacijos, vis dėlto jos neįrodė, kad egzistavo ekonominės ar teisinės kliūtys, trukdančios atgauti žymią rinkos dalį, pavyzdžiui, naudojant atitinkamas reklamos priemones (žr. pagal analogiją 58 punkte minėtos nutarties Komisija prieš Cambridge Healthcare Supplies 111 punktą).

84     Galiausiai, net darant prielaidą, jog ieškovės įrodė, kad dėl Direktyvos 2004/73 galiojimo jos Ensolv Bendrijos teritorijoje nebeparduoda, vis dėlto jos neįrodė, kad jų egzistavimas taip pat atsidūrė pavojuje.

85     Pirma, nors ieškovės teigia, kad jos prekiauja tik vieninteliu produktu, t. y. Ensolv, jos nepateikia jokios nuorodos apie tai, kokią bendros apyvartos dalį sudaro šio produkto pardavimai Bendrijoje. Taigi nebuvo įrodyta, kad ieškovės už Bendrijos teritorijos ribų nevykdo pardavimų, kurie leistų joms egzistuoti iki tol, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą dėl pagrindinio ieškinio.

86     Antra, ieškovės nepateikė jokio įrodymo dėl jų dabartinės finansinės padėties. Kadangi nėra tokių įrodymų, niekas nerodo, net darant prielaidą, kad jos turėjo visiškai nutraukti savo veiklą Bendrijos teritorijoje, jog jos neturi finansinių išteklių, leidžiančių joms egzistuoti iki tol, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą dėl pagrindinio ieškinio.

87     Atsižvelgiant į bylos medžiagoje esančią informaciją, nPB klasifikavimas labai degia medžiaga nelaikytinas sukeliančiu rimtus ir nepataisomus padarinius ieškovių finansinei ir komercinei padėčiai.

88     Antra, dėl nPB klasifikavimo 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga ieškovės iš esmės nurodo, kad jis sukels nPB ir Ensolv pašalinimą iš rinkos. Kadangi nėra būtinybės priimti sprendimo dėl tokio padarinio tikrumo, visų pirma reikia konstatuoti, kad dėl anksčiau nurodytų priežasčių (84–86 punktai) ieškovės neįrodė, jog jos patirtų didelę ir nepataisomą žalą, net tuo atveju, jei jos turėtų visiškai nutraukti Ensolv pardavimą Bendrijos teritorijoje.

89     Be to, nors ieškovės teigia, kad dėl nPB klasifikavimo 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga jos galėtų prarasti dalį rinkos, ieškovės pakankamai teisiškai neįrodė nei tokio praradimo tikrumo, nei jo rimtumo, nei ekonominio ar teisinio pobūdžio priežasčių, trukdančių atgauti žymią rinkos dalį, kurią jos galėjo prarasti, egzistavimo (žr. 83 punktą).

90     Galiausiai dėl naujos leidimų išdavimo procedūros, kuri bus taikoma pagal „programą REACH“, padarinių, užtenka konstatuoti, kad ieškovių nurodyti Reglamentai dar nėra priimti ir žala, kuri galėtų dėl jų atsirasti, yra visiškai hipotetinė. Taigi tokio pobūdžio žala nepateisintų prašomų laikinosios apsaugos priemonių taikymo (šiuo klausimu žr. 1998 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Prayon-Rupel prieš Komisiją, T‑73/98 R, Rink. p. II‑2769, 22, 26 ir 38 punktus; 2000 m. gruodžio 8 d. Nutarties BP Nederland ir kt. prieš Komisiją, T‑237/99 R, Rink. p. II‑3849, 57 ir 66 punktus, ir 2001 m. sausio 15 d. Nutarties Le Canne prieš Komisiją, T‑241/00 R, Rink. p. II‑37, 37 punktą).

91     Atsižvelgiant į bylos medžiagoje esančią informaciją, naujas nPB klasifikavimas 2 kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga nelaikytinas sukeliančiu rimtus ir nepataisomus padarinius ieškovių finansinei ir komercinei padėčiai.

92     Galiausiai reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentai, jog dėl naujo nPB klasifikavimo Ensolv patentas „praranda savo prasmę“, yra per daug neaiškūs siekiant įrodyti didelės ir nepataisomos žalos galimybę. Nors ieškovės bando įrodyti, kad naujas nPB klasifikavimas teisiniu požiūriu galėtų turėti poveikį jų išimtinėms teisėms, jų argumentai nėra iki galo tikslūs, išsamūs ir pagrįsti įrodinėjant, kad tokie padariniai yra įmanomi, rimti ir nepataisomi. Be to, nors savo argumentais ieškovės bando įrodyti, kad Direktyvos 2004/73 galiojimas padarys žalą jų licencijos komercinei vertei, kada nėra įrodymų, susijusių su jų finansine padėtimi, taip pat nėra įrodyta, visų pirma, kad tokia žala būtų didelė (šiuo klausimu žr. 1990 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Comos-Tank ir kt. prieš Komisiją, C‑51/90 ir C‑59/90 R, Rink. p. I‑2167, 26 punktą), antra, kad ieškovių egzistavimui kiltų pavojus (žr. 85 ir 86 punktus) ir, trečia, kad minėta žala negalės būti atlyginta pinigine kompensacija.

93     Taigi ieškovės neįrodė, kad jos patirtų didelę ir nepataisomą žalą, jei Direktyva 2004/73 ir toliau galiotų. Kadangi nėra būtinybės nagrinėti sąlygos, susijusios su fumus boni juris ir palyginti esamus interesus, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra atmestinas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS

nutaria:

1.      Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2.      Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Priimta 2005 m. vasario 10 d. Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

H. Jung

B. Vesterdorf

---

* Proceso kalba: anglų.