1

Pagal EB 225 straipsnio 1 dalį:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais.“

2

Šie principai ir sąlygos nustatyti 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331).

3

Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„3.   Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.“

4

Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje, numatančiame galimybės susipažinti su dokumentais išimtis, numatyta:

„2.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

<…>

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<…>

4.   Kalbant apie trečiųjų šalių dokumentus, institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta šio straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.

5.   Valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.

6.   Jei kuri nors iš išimčių yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos.

7.   Šio straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. Išimtys gali galioti ne ilgiau kaip 30 metų. Kalbant apie dokumentus, kuriems išimtys galioja dėl privatumo ar komercinių interesų, taip pat slapto pobūdžio dokumentų atveju, išimtys, jei reikia, gali būti taikomos ir pasibaigus šiam laikotarpiui.“

5

Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnyje, reglamentuojančiame pirminės paraiškos tvarkymą, nurodyta:

„1.   Paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais yra vykdoma nedelsiant. Prašytojui išsiunčiamas patvirtinimas apie paraiškos gavimą. Per 15 darbo dienų nuo paraiškos užregistravimo institucija arba duoda leidimą susipažinti su dokumentu ir per tą laikotarpį suteikia tokią galimybę pagal 10 straipsnį, arba pareiškėjui raštu nurodo visiško arba dalinio atsisakymo priežastį bei informuoja jį apie jo teisę pateikti kartotinę paraišką pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.   Visiško arba dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas gali per 15 darbo dienų nuo institucijos atsakymo gavimo pateikti kartotinę paraišką, prašydamas, kad institucija dar kartą peržiūrėtų savo poziciją.

3.   Ypatingais atvejais, pavyzdžiui, jei prašoma labai ilgo dokumento arba paraiška susijusi su labai dideliu dokumentų skaičiumi, straipsnio 1 dalyje numatytas terminas gali būti pratęstas 15 darbo dienų su sąlyga, kad pareiškėjui pranešama iš anksto ir nurodomos konkrečios priežastys.“

6

Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnyje dėl kartotinių paraiškų tvarkymo numatyta:

„1.   Kartotinė paraiška yra vykdoma nedelsiant. Per 15 darbo dienų nuo tokios paraiškos užregistravimo institucija arba duoda leidimą susipažinti su dokumentu ir per tą laikotarpį suteikia tokią galimybę pagal 10 straipsnį, arba prašytojui raštu nurodo visiško arba dalinio atsisakymo priežastį. Visiško arba dalinio atsisakymo atveju institucija informuoja prašytoją apie tai, kokiomis priemonėmis jis gali ginti savo teises, tai yra: jis gali pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui atitinkamai [EB] 230 ir 195 straipsniuose numatytomis sąlygomis.

2.   Ypatingais atvejais, pavyzdžiui, jei prašoma labai ilgo dokumento arba paraiška susijusi su labai dideliu dokumentų skaičiumi, straipsnio 1 dalyje numatytas terminas gali būti 15 darbo dienų pratęstas su sąlyga, kad pareiškėjui pranešama iš anksto ir nurodomos konkrečios priežastys.

3.   Jei institucija per nurodytą laikotarpį neatsiunčia atsakymo, tai laikoma neigiamu atsakymu, ir prašytojas turi teisę pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui pagal atitinkamas EB sutarties nuostatas.“

7

Taikydama Reglamentą Nr. 1049/2001 Europos Komisija priėmė 2001 m. gruodžio 5 d. Sprendimą 2001/937/EB, EAPB, Euratomas, iš dalies keičiantį Komisijos darbo tvarkos taisykles (OL L 345, p. 94; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.; 1 sk., 3 t., p. 408), kurio priede išdėstytos galimybės susipažinti su Komisijos dokumentais reglamentuojančios nuostatos, iš esmės perimančios minėtas Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatas.

8

1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL L 47, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 388) nuo įtvirtinta bendra importo iš trečiųjų šalių sistema.

9

Pagal šią sistemą 1998 m. spalio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2362/98, nustatančiu išsamias Reglamento Nr. 404/93 dėl bananų importo į Bendriją įgyvendinimo taisykles (OL L 293, p. 32), taikomą nuo , kompetentingos valstybių narių institucijos kiekvienais metais turi perduoti Komisijai jose įregistruotų ūkio subjektų sąrašą bei informaciją, susijusią su kiekvieno iš jų parduotu kiekiu referenciniu laikotarpiu, ūkio subjektų pateiktų paraiškų kiekiu einamaisiais metais ir faktiškai parduotais kiekiais, nurodant naudotų importo licencijų numerius (visų pirma žr. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1442/93, nustatančio išsamias bananų importavimo į Bendriją priemonių taikymo taisykles (OL L 142, p. 6), 4 straipsnį bei Reglamento Nr. 2362/98 6 straipsnio 2 dalį ir 28 straipsnio 2 dalį), taip pat tam tikrą ketvirčio statistinę ir ekonominę informaciją, susijusią, be kita ko, su importo licencijomis (visų pirma žr. Reglamento Nr. 1442/93 21 straipsnį ir Reglamento Nr. 2362/98 27 straipsnį).

10

Kiekvienas tradicinis ūkio subjektas turi teisę taikyti tarifines kvotas neviršydamas individualaus referencinio kiekio, kurį remdamosi importu per atitinkamą laikotarpį apskaičiuoja kompetentingos valstybių narių institucijos. Perdavus aptariamus sąrašus Komisija gali patikrinti kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų turimą informaciją ir prireikus perduoti sąrašus kitoms valstybėms narėms tam, kad būtų nustatytos neteisėtos ūkio subjektų pretenzijos arba jų išvengta. Remdamasi perduota informacija Komisija prireikus nustato vienodą koeficientą, kurį valstybės narės turi taikyti ūkio subjektų referenciniams kiekiams pagal Reglamento Nr. 1442/93 4 straipsnį ir Reglamento Nr. 2362/98 6 ir 28 straipsnius.

11

Ieškovė Co-Frutta Soc. coop. yra Italijos bendrovė, užsiimanti bananų nokinimo veikla. Iš Italijos spaudos ji sužinojo apie tariamai neteisėtai pasinaudojus netikromis importo licencijomis ir lengvatiniu muitu į Europos bendriją 1998 m. kovo mėn.–2000 m. birželio mėn. laikotarpiu importuotus bananus.

12

Ieškovė mano, kad toks importas padarė jai poveikį dėl didelių kainų skirtumų, kilusių pateikus į Bendrijos rinką papildomus kiekius, dėl ko buvo viršyta tarifinė kvota, ir tvirtina, kad žala būtų dar didesnė, jei paaiškėtų, jog buvo importuojama pateikus ne neteisėtas licencijas, bet licencijas, teisėtai išduotas remiantis melagingais ar klaidingais referenciniais kiekiais, taip sumažinant jos referencinį kiekį.

13

2003 m. spalio 16 d. Sprendimu Co-Frutta prieš Komisiją (T-47/01, Rink. p. II-4441, toliau – sprendimas Co-Frutta I) Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl pirmojo Komisijos sprendimo, kuriuo nesuteikta galimybė susipažinti iš dalies su tam tikrais iš dokumentais, susijusiais su bananų importo Bendrijoje tvarka.

14

2004 m. sausio 20 d. Komisijos žemės ūkio generaliniam direktoratui adresuotu laišku, užregistruotu , ieškovė pateikė paraišką dėl galimybės susipažinti su tradicinių ūkio subjektų, įregistruotų 1998 m., 1999 m. ir 2000 m., sąrašu, nurodant:

15

2004 m. vasario 10 d. laišku Žemės ūkio generalinio direktorato B 1 skyriaus vadovas informavo ieškovę apie termino atsakymui į šią paraišką nusiųsti pratesimą – penkiolika darbo dienų. Taip pat jis nurodė, kad negalima nusiųsti šio sprendimo 14 punkto c papunktyje numatytų dokumentų, nes jie yra „nacionalinės institucijos dokumentai, kurie nebuvo perduoti Europos Komisijai“.

16

2004 m. vasario 16 d. laišku ieškovė išreiškė Komisijai savo abejones dėl termino pratęsimo teisėtumo ir paprašė nedelsiant patenkinti pirminę paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

17

Pasibaigus patęstam terminui negavusi atsakymo ieškovė 2004 m. balandžio 13 d. pateikė Komisijos generaliniam sekretoriui kartotinę paraišką pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 4 dalį.

18

2004 m. balandžio 28 d. ieškovė gavo Žemės ūkio generalinio direktorato generalinio direktoriaus neigiamą atsakymą į savo pirminę paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

19

2004 m. gegužės 3 d. ieškovė nusiuntė naują kartotinę paraišką Komisijos generaliniam sekretoriui, nurodydama, kad šiuo aktu ji atsiima paraišką.

20

2004 m. gegužės 27 d. Komisijos generalinio sekretoriato B 2 skyriaus vadovo laišku terminas atsakymui į kartotinę paraišką pateikti buvo pratęstas penkiolika darbo dienų.

21

2004 m. birželio 18 d., kurią pasibaigė pratęstas terminas atsakymui į kartotinę paraišką pateikti, B 2 skyriaus vadovas elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad negali jai atsakyti per nustatytą terminą, ir pažadėjo nedelsiant pateikti atsakymą.

22

2004 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė gavo Komisijos generalinio sekretoriaus laišką (toliau – Sprendimas), kuriame iš esmės patvirtinamas pradinis Žemės ūkio generalinio direktorato generalinio direktoriaus sprendimas nesuteikti galimybės susipažinti su dokumentais ir leidžiama susipažinti iš dalies su šio sprendimo 14 punkte minėtais dokumentais, kartu pridedant tradicinių ūkio subjektų, įregistruotų 1999 m ir 2000 m., sąrašą.

23

Pareiškimais, kuriuos Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2004 m. rugpjūčio 27 d. (byla T-355/04) ir (byla T-446/04), ieškovė pareiškė šiuose byloje nagrinėjamus ieškinius.

24

2007 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkės nutartimi bylos sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis bei priimtas sprendimas.

25

Per 2008 m. gruodžio 2 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

26

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

27

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

28

Nors oficialiai nebuvo pateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo, kaip tai nurodyta per posėdį, Komisija, remdamasi sprendimo Co-Frutta I 31 punktu, tvirtina, kad ieškinys dėl bet kurių kitų nei 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas aktų yra nepriimtinas, nes jie nėra aktai, dėl kurių galima pateikti ieškinį pagal EB 230 straipsnį.

29

Ieškovė mano, kad jos prašymas panaikinti sprendimą, pateiktą Žemės ūkio generalinio direktorato generalinio direktoriaus laiške, kuriuo atmetama pirminė paraiška, turi būti laikomas priimtinu. Žemės ūkio generalinio direktorato generalinio direktoriaus pateiktas atsakymas dėl pirminės paraiškos negali būti laikomas vien parengiamuoju aktu, kuris skiriasi nuo galutinio sprendimo, nes jame buvo pateiktas atsakymas dėl pirminės paraiškos, o į kartotinę paraišką nebuvo atsakyta.

30

Todėl ieškovė mano, kad du ieškiniai bylose T-355/04 ir T-446/04 turi būti pripažinti priimtinais. Ieškovės manymu, jeigu aiškus atsakymas į kartotinę paraišką būtų buvęs pateiktas per nustatytą terminą arba bet kuriuo atveju anksčiau nei baigiasi ieškinio dėl numanomo atmetimo terminas, iš tikrųjų ji būtų ginčijusi tik eksplicitinę priemonę.

31

Reikia atskirti tris aktus, kuriuos ieškovė prašo panaikinti. Pirmasis yra 2004 m. balandžio 28 d. atsakymas į pirminę paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais (toliau – laiškas); antrasis – numanomas sprendimas atmesti kartotinę paraišką (toliau – numanomas sprendimas); trečiasis yra Sprendimas.

32

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką to, kad Bendrijos institucijos laiškas, kuriuo atsakoma į asmens prašymą, yra adresuotas šiam asmeniui, nepakanka, kad šis laiškas būtų pripažįstamas sprendimu EB 230 straipsnio prasme ir suteikiama galimybė pateikti ieškinį dėl tokio akto panaikinimo (žr. 1993 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Zunis Holding ir kt. prieš Komisiją, T-83/92, Rink. p. II-1169, 30 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Ieškinius dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima pareikšti tik dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, galinčių daryti poveikį ieškovo interesams, aiškiai pakeičiant jo teisinę padėtį ( Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pitsiorlas prieš Tarybą ir CEB, T-3/00 ir T-337/04, Rink. p. II-4779, 58 punktas).

33

Konkrečiai kalbant apie aktus ar sprendimus, kurie rengiami keliais etapais, iš principo aktai dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo yra tik priemonės, kuriomis galutinai nustatoma atitinkamos institucijos pozicija pasibaigus procedūrai. Iš to matyti, kad preliminarios arba vien parengiamosios priemonės negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 10 punktas; Pirmosios instancijos teismo nutarties Tramarin prieš Komisiją, T-426/04, Rink. p. II-4765, 25 punktas ir Pirmosios instancijos teismo nutarties FMC Chemical prieš EFSA, T-312/06, nepaskelbta Rinkinyje, 43 punktas).

34

Galimybės susipažinti su Komisijos dokumentais procedūra, reglamentuojama Reglamento Nr. 1049/2001 6–8 straipsniuose ir Sprendimo 2001/937 priedo 2–4 straipsniuose, vykdoma dviem etapais. Visų pirma pareiškėjas turi pateikti Komisijai pirminę paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais. Komisija turi atsakyti į pirminę paraišką iš principo per penkiolika darbo dienų nuo šios paraiškos užregistravimo. Vėliau visiško ar dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas gali per penkiolika darbo dienų nuo institucijos pradinio atsakymo gavimo pateikti kartotinę paraišką Komisijos generaliniam sekretoriui, į kurią šis turi atsakyti iš principo per penkiolika darbo dienų nuo šios paraiškos užregistravimo. Visiško ar dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas turi teisę pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui pagal atitinkamas EB 230 ir EB 195 straipsniuose numatytas sąlygas.

35

Remiantis teismų praktika iš kartu taikomų Sprendimo 2001/937 priedo 3 ir 4 straipsnių bei Reglamento Nr. 1049/2004 8 straipsnio aiškiai matyti, kad atsakymas į pirminę paraišką reiškia tik pirmąją poziciją šiuo klausimu, suteikiant suinteresuotiesiems asmenims galimybę paprašyti Komisijos generalinio sekretoriaus peržiūrėti minėtą poziciją (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T-391/03 ir T-70/04, Rink. p. II-2023, 47 punktą).

36

Todėl tik Komisijos generalinio sekretoriaus priimta priemonė, kuri laikoma sprendimu ir visiškai pakeičia ankstesnę poziciją atitinkamu klausimu, gali sukelti teisinių pasekmių, kurios daro poveikį pareiškėjo interesams, ir todėl būti ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį dalykas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, 47 ir 48 punktus; taip šiuo klausimu pagal analogiją žr. sprendimo Co-Frutta I 30 ir 31 punktus). Taigi atsakymas į pirminę paraišką nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti laikomas aktu, dėl kurio galima pateikti ieškinį.

37

Iš to matyti, kad ieškinį, pateiktą byloje T-355/04, reikia atmesti kaip nepriimtiną, kiek jis pateiktas dėl 2004 m. balandžio 28 d. laiško.

38

Dėl prašymo panaikinti numanomą sprendimą ieškovė teisingai mano, kad toks sprendimas buvo priimtas pasibaigus nustatytam terminui pateikti atsakymą. Ieškovė pateikė kartotinę paraišką 2004 m. gegužės 3 d., o Komisija ją užregistravo . Penkiolikos darbo dienų terminą atsakymui pateikti laišku Komisija pratęsė penkiolika darbo dienų. Šis naujas terminas pasibaigė . Taigi pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalį tai, kad Komisija nepateikė atsakymo, pasibaigus terminui turi būti laikoma neigiamu atsakymu, kuris gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas.

39

Šiuo klausimu reikia priminti, kad suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas yra su viešąja tvarka susijęs nepriimtinumo pagrindas, kurį Bendrijos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva (žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją, T-310/00, Rink. p. II-3253, 45 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

40

Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas fizinio ar juridinio asmens, yra priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu (žr. minėto sprendimo MCI prieš Komisiją 44 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

41

Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi egzistuoti jį pareiškiant, antraip ieškinys būtų nepriimtinas.

42

Kadangi Komisija negalėjo įrodyti, būtent pateikdama gavimo patvirtinimą, kokią dieną ieškovė gavo laišką, kuriame pateiktas 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas, reikia konstatuoti, kad ieškinio pateikimo byloje T-355/04 momentu ieškovė buvo suinteresuota pareikšti ieškinį ir kad tuo metu ieškinys buvo priimtinas.

43

Be to, suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes nebūtų reikalo priimti sprendimą, o tai reiškia, jog ieškinio baigtis gali būti naudinga jį pareiškusiai šaliai (2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C-362/05 P, Rink. p. I-4333, 42 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02, Rink. p. II-4119, 35–38 punktus).

44

Taigi, jeigu ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme išnyksta vykstant procesui, Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylos esmės negali būti jam naudingas (minėto sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 43 punktas).

45

Šioje byloje reikia nurodyti, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T-355/04, kiek jis pateiktas dėl numanomo sprendimo, nes priėmus 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimą, kurį panaikinti ji prašo byloje T-446/04, ieškovė nebėra suinteresuota pareikšti dėl jo ieškinio. Iš tiesų priėmusi eksplicitinį Sprendimą Komisija faktiškai panaikino pirmesnį numanomą sprendimą.

46

Be to, panaikinus numanomą sprendimą dėl formos trūkumo ir panaikinus 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimą dėl kompetencijos trūkumo būtų priimtas naujas sprendimas, iš esmės identiškas Sprendimui (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo sprendimo Geist prieš Komisiją, 117/81, Rink. p. 2191, 7 punktą; Pirmosios instancijos teismo sprendimo Díaz García prieš Parlamentą, T-43/90, Rink. p. II-2619, 54 punktą ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Audi prieš VRDT (TDI), T-16/02, Rink. p. II-5167, 97 ir 98 punktus). Be to, ieškinio dėl numanomo sprendimo nagrinėjimo negalima pateisinti nei tikslu išvengti tariamo teisės pažeidimo ateityje minėto sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 50 punkto prasme, nei tikslu palengvinti galimo ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimą, nes šie tikslai gali būti pasiekti išnagrinėjus ieškinį byloje T-446/04.

47

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad nereikia nagrinėti ieškinio byloje T-355/04.

48

Savo ieškiniui byloje T-446/04 dėl 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo pagrįsti ieškovė iš esmės pateikia keturis pagrindus. Pirmasis pagrįstas tuo, kad Komisija neturėjo kompetencijos priimti Sprendimą, nes nesilaikė Reglamentu Nr. 1049/2001 ir Sprendimu 2001/937 nustatytų procedūrinių terminų. Antrasis pagrindas grindžiamas motyvacijos nebuvimu, kiek tai susiję su Komisijos pritarimu kai kurių valstybių narių pozicijai, ir prieštaringu laiško motyvacijos pobūdžiu, o tai yra taisyklių dėl konsultacijų su trečiosiomis šalimis pažeidimas. Trečiasis pagrindas susijęs su motyvacijos nebuvimu ir klaidingu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytos išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga, taikymu bei klaidingu ir prieštaringu atsisakymo suteikti galimybę iš dalies susipažinti su kai kuriais dokumentais pobūdžiu. Ketvirtasis pagrindas pagrįstas tuo, kad nepriimtas sprendimas dėl šio sprendimo 14 punkto c papunktyje nurodytų dokumentų.

49

Ieškovė tvirtina, kad 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas buvo priimtas, nors Komisija buvo netekusi įgaliojimų nagrinėti kartotinę paraišką. Ieškovė remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalimi.

50

Kadangi ieškovės kartotinė paraiška buvo pateikta 2004 m. gegužės 3 d., o Komisija laišku pratęsė atsakymui pateikti nustatytą terminą, šis terminas pasibaigė . Be to, ieškovė pabrėžia, kad Komisijos generalinio sekretoriaus sprendimas priimtas , nors ji gavo jį tik .

51

Ieškovė mano, jog tais atvejais, kai pagal teisės normą Komisijos veiksmų nebuvimas konkrečiai reiškia, kad paraiška yra atmesta, o šiuo pagrindu galima pareikšti ieškinį, toks numanomas atmetimas yra galutinis Komisijos sprendimas ir dėl šios priežasties ji praranda kompetenciją toliau nagrinėti paraišką, nes nėra būtina, kad teisės normoje būtų aiškiai numatytas tokios galimybės praradimas.

52

Ieškovė tvirtina, jog pritarus tam, kad priėmusi numanomą sprendimą atmesti Komisija vis dar turi galimybę priimti aiškų sprendimą, ši būtų skatinama nesilaikyti privalomų terminų, nustatytų teisės aktuose dėl galimybės susipažinti su dokumentais. Taip, ieškovės manymu, būtų akivaizdžiai pažeistas teisinio saugumo principas, o piliečiai turėtų pateikti du ieškinius dėl panaikinimo, vieną dėl numanomo sprendimo ir kitą dėl aiškaus sprendimo. Būtent tokia yra situacija, kurioje atsidūrė ieškovė.

53

Komisija tvirtina, kad Reglamente Nr. 1049/2001 numatyti procedūriniai terminai paprasčiausia skirti užtikrinti kuo greitesnę procedūrą, suteikiančią galimybę pareiškėjui per protingą terminą gauti galutinį sprendimą dėl jo paraiškos suteikti galimybę susipažinti su dokumentais. Jeigu terminai yra privalomi, bet koks vėliau priimtas sprendimas dėl kartotinės paraiškos negalioja dėl to, kad institucija neturi kompetencijos, ir taip yra net tuo atveju, kai ji galiausiai leidžia susipažinti su prašomais dokumentais.

54

Komisija pabrėžia, kad į žalą, kuri gali būti padaryta viršijus terminą, gali būti atsižvelgiama vertinant deliktinę institucijos atsakomybę. Bet kuriuo atveju terminų viršijimas negali turėti poveikio priimto sprendimo galiojimui.

55

Per administracinę procedūrą Komisijoje ši turi paisyti Bendrijos teisėje numatytų procesinių garantijų (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T-348/94, Rink. p. II-1875, 56 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T-410/03, Rink. p. II-881, 128 punktas).

56

Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas penkiolikos darbo dienų terminas, kurį galima pratęsti ir per kurį institucija turi atsakyti į kartotinę paraišką, yra privalomas. Vis dėlto pasibaigus šiam terminui institucija nepraranda įgaliojimų priimti sprendimą.

57

Iš tiesų, jeigu teisės aktų leidėjas būtų ketinęs numatyti tokias pasekmes institucijoms nesiimant veiksmų, aptariamuose teisės aktuose būtų įtvirtinta speciali nuostata. Komisija šiuo atžvilgiu teisingai remiasi 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 124), 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei 5 straipsnio 6 dalimi. Tokių nuostatų nėra Reglamente Nr. 1049/2001.

58

Galimybės susipažinti su dokumentais srityje teisės aktų leidėjas numatė Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto termino viršijimo pasekmes, šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nurodydamas, kad jei institucija jį pažeidė, galima pareikšti ieškinį.

59

Šiame kontekste pasekmės, kurias ieškovė norėtų priskirti Komisijai viršijus Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą terminą, turi būti laikomos neproporcingomis. Iš tiesų pagal jokį teisinį principą administracija nepraranda savo kompetencijos atsakyti į paraišką, net viršijus šiuo tikslu nustatytus terminus. Numanomo sprendimo atmesti paraišką mechanizmas buvo nustatytas siekiant išvengti rizikos, kad administracija neatsakys į paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais ir išvengs teisminės kontrolės, o ne tam, kad bet kuris pavėluotai priimtas sprendimas būtų pripažintas neteisėtu. Atvirkščiai, administracija iš principo privalo, net pavėlavusi, pateikti motyvuotą atsakymą į bet kokią piliečio paraišką. Toks sprendimas atitinka numanomo sprendimo atmesti paraišką mechanizmo paskirtį suteikti galimybę piliečiams apskųsti administracijos neveiklumą tam, kad būtų gautas jos motyvuotas atsakymas.

60

Priešingai nei tvirtina ieškovė, toks aiškinimas nedaro poveikio piliečių teisių apsaugai pagal EB 235 straipsnį ir nesuteikia Komisijai teisės nesilaikyti privalomų Reglamente Nr. 1049/2001 ir Sprendime 2001/937 nustatytų terminų. Iš tiesų dėl tariamos žalos, patirtos nesilaikius atsakymui pateikti nustatytų terminų, atlyginimo galima pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teisme.

61

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį.

62

Ieškovė mano, kad Komisija pažeidė procedūrinius terminus, nustatytus galimybei susipažinti su dokumentais.

63

Be to, penkiolikos darbo dienų termino Komisijos atsakymui dėl kartotinės paraiškos pateikti pratęsimas, apie kurį ieškovei pranešta 2004 m. gegužės 27 d. laišku, iškilus būtinybei konsultuotis su trečiosiomis šalimis dėl kai kurių dokumentų, su kuriais prašoma susipažinti, yra neteisėtas.

64

Ieškovės manymu, Sprendimo 2001/937 priedo 2 straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtinta galimybė pratęsti penkiolikos darbo dienų terminą taikoma tik išimtinai sudėtingų arba didelės apimties paraiškų atveju. Šioje nuostatoje nenumatyta galimybė pratęsti terminą tuo atveju, kai Komisija turi konsultuotis su trečiosiomis šalimis dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

65

Be to, ieškovė nurodo Sprendimo 2001/937 priedo 5 straipsnio 5 dalį, pagal kurią „trečiosios šalies dokumento autoriui skiriamas terminas pateikti atsakymą, kuris yra ne trumpesnis kaip penkios darbo dienos, bet leidžiantis Komisijai laikytis jos atsakymui skirtų terminų“. Ieškovė mano, kad Komisija privalo priimti sprendimą, net jei nagrinėjamų dokumentų autorius atsako pavėluotai. Be to, Komisija antrą kartą konsultavosi su atitinkamomis valstybėmis narėmis, pažeisdama Bendrijos teisės aktus, reglamentuojančius galimybę susipažinti su dokumentais.

66

Savo atsiliepime į dubliką ieškovė pabrėžia, kad minėtose nuostatose nustatyti terminai iš tikrųjų yra privalomi Komisijai.

67

Komisija neginčija Reglamente Nr. 1049/2001 ir Sprendime 2001/937 nustatytų terminų privalomumo, bet tvirtina, kad nesilaikius šių terminų kyla tik procedūrinės, o ne materialinės pasekmės.

68

Dėl argumento, susijusio su Sprendimo 2001/937 priedo 5 straipsnio 5 dalies nesilaikymu, Komisija nurodo, kad konsultacijos šiuo atveju buvo ypač svarbios, atsižvelgiant į tai, kad trečiosios šalys, dokumentų autoriai, buvo valstybės narės, kurioms pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 taikoma speciali tvarka.

69

Komisija taip pat pabrėžia, kad, kalbant apie 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo teisėtumą, generalinis sekretorius nevykdė naujų konsultacijų su valstybėmis narėmis po to, kai buvo pateikta kartotinė paraiška. Siekdami parengti atsakymą į šią paraišką Generalinio sekretoriato kompetentingų tarnybų darbuotojai tik dar kartą peržiūrėjo visą medžiagą, be kita ko, Žemės ūkio generalinio direktorato organizuotų kosultacijų rezultatus.

70

Paraišką leisti susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu gavusi institucija ir ši valstybė narė, jeigu apie šią paraišką ši institucija pranešė minėtai valstybei narei, turi nedelsiant pradėti lojalų dialogą dėl galimo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų išimčių taikymo, ir toliau sutelkiant dėmesį į būtinybę leisti šiai institucijai pateikti nuomonę per terminus, per kuriuos šio reglamento 7 ir 8 straipsniuose ji įpareigojama priimti sprendimą dėl šios paraiškos leisti susipažinti su dokumentais (2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija prieš Komisiją, C-64/05 P, Rink. p. I-11389, toliau – Teisingumo Teismo sprendimas IFAW, 86 punktas). Taigi Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnis įpareigoja Komisiją laikytis privalomo penkiolikos darbo dienų termino, kuris gali būti pratęstas, net jei konsultuojamasi su trečiosiomis šalimis.

71

Taigi praleidus šioje nuostatoje numatytą terminą, sprendimas, priimtas praleidus šį terminą, automatiškai nepanaikinamas (pagal analogiją žr. 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vieira ir kt. prieš Komisiją, T-44/01, T-119/01 ir T-126/01, Rink. p. II-1209, 167–170 punktus). Vienintelis sprendimo panaikinimo vien dėl to, kad yra praleisti Reglamente Nr. 1049/2001 ir Sprendime 2001/937 nustatyti terminai, poveikis būtų administracinės procedūros dėl galimybės susipažinti su dokumentais atnaujinimas. Bet kuriuo atveju tariamos žalos, atsiradusios Komisijai pavėlavus pateikti atsakymą, atlyginimo galima reikalauti pateikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo.

72

Dėl termino atsakymui pateikti pratęsimo teisėtumo Sprendimo 2001/937 priedo 2 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta galimybė prailginti terminą sudėtingos paraiškos atveju. Prašomų dokumentų skaičius ir skirtingi jų autoriai, kaip šioje byloje, yra veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti kvalifikuojant paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais kaip sudėtingą. Šiuo klausimu Komisija informavo ieškovę apie būtinybę pratęsti terminą pagal galiojančius teisės aktus. Taigi reikia atmesti argumentą dėl neteisėto termino atsakymui pateikti pratęsimo.

73

Be to, kalbant apie argumentą dėl antrą kartą Komisijos vykdytų konsultacijų su valstybėmis narėmis, ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad Komisija vykdė tokias konsultacijas laikotarpiu nuo pirminės paraiškos atmetimo iki aiškaus kartotinės paraiškos atmetimo. Taigi šį argumentą reikia atmesti.

74

Todėl pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

75

Ieškovė teigia, kad pagal Sprendimo 2001/937 priedo 5 straipsnį, kalbant apie Komisijos turimus dokumentus, kilusius iš trečiųjų šalių, ji turi patikrinti, ar taikytinos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytos išimtys. Komisija turėjo nurodyti argumentus, kuriais rėmėsi, perimtus iš trečiųjų šalių, su kuriomis buvo konsultuojamasi, o tais atvejais, kai ji nesutiko su šiais argumentais, pateikti atitinkamą kritiką. Ieškovė mano, jog valstybėms narėms nepakanka nurodyti, kad jos neleidžia atskleisti dokumentų; jos turi pateikti aiškią poziciją dėl išimčių, kuriomis remiasi.

76

Ieškovė prašo Teismo, kad nagrinėdamas valstybių narių pateiktų pareiškimų taikymo sritį ir atitinkamą Komisijos vertinimą jis imtųsi tyrimo priemonių pagal Procedūros reglamento 65 straipsnio b punktą ir nurodytų šiai institucijai pateikti visų valstybių narių atsakymus, kuriais ji pagrindė savo sprendimą.

77

Komisija tvirtina, kiek tai susiję su jos teiginiu, kad dauguma valstybių narių atsisakė atskleisti dokumentus ir kad remiantis Pirmosios instancijos teismo sprendimu IFAW (2004 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds prieš Komisiją, T-168/02, Rink. p. II-4135, toliau – Pirmosios instancijos teismo sprendimas IFAW, 58 ir 59 punktai) valstybės narės prieštaravimas, net nemotyvuotas, „yra nurodymas šiai institucijai neatskleisti nagrinėjamo dokumento“.

78

Todėl Komisija mano, kad ieškovės pateikti prašymai taikyti tyrimo priemones yra nereikšmingi, nes valstybių narių atsisakymas atskleisti dokumentus nėra svarbus, atsižvelgiant į tai, kad jo nereikia motyvuoti ir kad jis susijęs su Komisija.

79

Sprendimas neleisti susipažinti su Komisijos turimais dokumentais, priimtas remiantis vieninteliu pagrindu, kad valstybės narės atsisako atskleisti dokumentus, buvo panaikintas Teisingumo Teismo sprendimu IFAW.

80

Priimdamas Reglamentą Nr. 1049/2001 Bendrijos teisės aktų leidėjas visų pirma atsisakė iki tol taikytos „autoriaus“ taisyklės. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies aiškinimas, jog ja valstybei narei suteikiama bendra ir besąlygiška veto teisė visiškai laisvai ir nemotyvuojant savo sprendimo prieštarauti bet kokio Bendrijos institucijos turimo dokumento atskleidimui vien dėl to, kad šis dokumentas kilęs iš šios valstybės narės, nesuderinamas su Reglamento Nr. 1049/2001 tikslais (Teisingumo Teismo sprendimo IFAW 58 punktas).

81

Institucija negali atsižvelgti į valstybės narės pareikštą prieštaravimą atskleisti iš jos kilusį dokumentą, jeigu šis prieštaravimas visiškai nemotyvuotas arba pateikti motyvai suformuluoti neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytas išimtis. Kai, nepaisant aiškaus institucijos išreikšto kvietimo atitinkamai valstybei narei, pastaroji ir toliau nepateikia tokių motyvų, ši institucija, jeigu savo ruožtu mano, kad nė viena iš minėtų išimčių netaikoma, turi leisti susipažinti su prašomu dokumentu (Teisingumo Teismo sprendimo IFAW 88 punktas).

82

Taigi, kadangi vienos ar kelių valstybių narių aiškus prieštaravimas dėl dokumento atskleidimo neatitinka šio reikalavimo motyvuoti, Komisija savarankiškai gali nustatyti, kad viena ar kelios Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys taikomos dokumentams, su kuriais prašoma leisti susipažinti.

83

Šioje byloje Komisija iš tiesų rėmėsi tuo, kad kai kurios valstybės narės atsisakė atskleisti kai kuriuos iš dokumentų, su kuriais buvo prašoma susipažinti, ir nurodė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytą išimtį atsisakydama juos atskleisti, kaip tai nurodyta 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime. Taigi Sprendimo negalima panaikinti remiantis tuo, kad Komisija tariamai nepakankamai motyvavo savo pritarimą kai kurių valstybių narių atsisakymui atskleisti dokumentus.

84

Todėl reikia atmesti pirmą dalį, pagrįstą Komisijos pritarimo kai kurių valstybių narių pozicijai motyvacijos nebuvimu.

85

Ieškovė mano, jog Žemės ūkio generalinio direktorato generalinis direktorius savo sprendime, pateiktame 2004 m. balandžio 28 d. laiške, pratęsęs terminą atsakymui pateikti dėl tariamos būtinybės konsultuotis su valstybėmis narėmis ir atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais motyvavęs aiškiu daugumos valstybių narių prieštaravimu, nurodė, kad atsakymas bet kuriuo atveju buvo neigiamas, nes dokumentai, su kuriais prašoma susipažinti, yra dokumentai, su kuriais negalima leisti susipažinti dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties. Ieškovė nurodo, kad jeigu Komisija buvo įsitikinusi nuo pat procedūros pradžios, jog negali leisti susipažinti su aptariamais dokumentais dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties, ji neturėjo konsultuotis su valstybėmis narėmis.

86

Ieškovė remiasi Pirmosios instancijos teismo sprendimo IFAW 56 punktu, kuriame numatyta, kad „pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalį Komisijai nustatyta pareiga konsultuotis su trečiosiomis šalimis neturi įtakos jos teisei nuspręsti, ar taikytina [šio] reglamento 4 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatyta išimtis“, darydama išvadą, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalis draudžia konsultuotis su trečiosiomis šalimis, kai yra aišku, jog dokumentas turi būti atskleistas (arba neatskleistas).

87

Komisija pabrėžia, jog ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad atsisakoma leisti susipažinti dėl dviejų susijusių priežasčių, t. y. dėl valstybių narių prieštaravimo ir bet kuriuo atveju dėl išimties, susijusios su ūkio subjektų komercinių interesų apsauga.

88

Komisija tvirtina, kad konsultacijų su trečiosiomis šalimis taisyklės taikytos ne klaidingai. Ji teigia, jog Bendrasis Teismas keletą kartų nurodė, kad valstybėms narėms taikoma speciali tvarka, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1049/2001 įtvirtintu režimu, nes pagal jo 4 straipsnio 5 dalį Bendrijos institucijos gali atskleisti dokumentus, kilusius iš valstybės narės, tik gavusios šios išankstinį sutikimą. Komisijos manymu, ji neturi būti kritikuojama dėl konsultacijų su valstybėmis narėmis, dokumentų, su kuriais ieškovė nori susipažinti, autorėmis, net nepaisant fakto, jog pati mano, kad neturi atskleisti aptariamų dokumentų remdamasi su tradicinių ūkio subjektų komercinių interesų apsauga susijusia išimtimi.

89

Komisija tvirtina, jog net jeigu būtų pripažinta, kad su valstybėmis narėmis buvo konsultuojamasi neteisėtai, tai nebūtų pakankama priežastis atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais pripažinti negaliojančiu, nes toks atsisakymas yra visiškai pagrįstas kita nurodyta išimtimi, susijusia su ūkio subjektų komercinių interesų apsauga.

90

Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Komisija gali konsultuotis su valstybėmis narėmis kartu remdamasi viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje nurodytų išimčių (1997 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo WWF UK prieš Komisiją, T-105/95, Rink. p. II-313, 61 punktas; Pirmosios instancijos teismo sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, T-174/95, rink. p. II-2289, 114 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Denkavit Nederland prieš Komisiją, T-20/99, Rink. p. II-3011, 40 punktas).

91

Teisingumo Teismas sprendime IFAW nusprendė, kad net jei valstybės narės prieštarauja dokumento atskleidimui, Komisija savo iniciatyva turi remtis viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų išimčių, atsisakydama leisti susipažinti su prašomais dokumentais (Teisingumo Teismo sprendimo IFAW 68 ir 99 punktai).

92

Netgi darant prielaidą, kad Komisijos konsultacija su valstybėmis narėmis buvo neteisėta, ši aplinkybė neturi reikšmės rėmimosi išimtimi, susijusia su trečiųjų šalių komercinių interesų apsauga, pagrįstumui, kuri, be kita ko, yra trečiojo pagrindo dalykas.

93

Taigi dviejų Komisijos pateiktų motyvų negalima pripažinti prieštaraujančiais, o šio pagrindo antrą dalį reikia pripažinti nepagrįsta.

94

Todėl reikia atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą.

95

Ieškovė nurodo, jog ginčijamame sprendime tik perfrazuojama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalis, nepaaiškinant, kodėl Komisija mano, kad atskleidus prašomus dokumentus būtų pakenkta atitinkamų ūkio subjektų komerciniams interesams. Ieškovė tvirtina, kad tai yra Sprendimo 2001/937 priedo 2 straipsnio ketvirtosios pastraipos pažeidimas, o bendresne prasme – EB 253 straipsnyje įtvirtintos pareigos motyvuoti pažeidimas.

96

Remdamasi Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika ieškovė teigia, jog EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę. Iš to ji daro išvadą, kad Komisija turi nurodyti priežastis analitiškai paaiškindama, kodėl, jos manymu, taikytina išimtis, susijusi su komercinių interesų apsauga, ir kodėl negalima remtis išimtimi jos nepateisinus. Ieškovė mano, kad pagal teismų praktiką Komisija privalo nurodyti, bent jau kiekvienos prašomų dokumentų kategorijos atžvilgiu, specifinius motyvus, kurių pagrindu sprendimo neleisti susipažinti su dokumentais adresatas galėtų įvertinti šio sprendimo pagrįstumą.

97

Komisija tvirtina, jog ginčijamame sprendime aiškiai minimas atsisakymo pagrindas, nurodant, kad aptariamų dokumentų atskleidimas „pakenktų komerciniams ūkio subjektų interesams, nes būtų paviešinta informacija apie kiekvienam ūkio subjektui skirtus referencinius kiekius bei faktiškai kiekvieno ūkio subjekto importuotus kiekius“, nesant galimybės identifikuoti kokį nors viešąjį interesą, susijusį su šių dokumentų atskleidimu.

98

Komisija tvirtina, kad remiantis kiekvieno ūkio subjekto importuotų bananų kiekiais galima nustatyti realią kiekvieno ūkio subjekto veiklos apimtį ir numatyti tolesnę jų veiklą. Tokie duomenys, Komisijos manymu, yra susiję su komerciniais santykiais tarp įmonių ir nėra vieši. Komisija mano, jog ieškovė, kuri užsiima profesionalia veikla bananų rinkoje, negali pagrįstai tvirtinti, kad jai nesvarbus motyvas, kodėl ji nurodė atitinkamų ūkio subjektų komercinę žalą. Komisija kaip įrodymą pateikia faktą, kad ieškovė pateikė išsamių argumentų dėl esmės, remdamasi klaidingu šios išimties taikymu.

99

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolės funkciją (2008 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Terezakis prieš Komisiją, T-380/04, nepaskelbta Rinkinyje, 70 punktas).

100

Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias normas (žr. 2003 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Interporc prieš Komisiją, C-41/00 P, Rink. p. I-2125, 55 punktą ir nurodytą teismų praktiką bei minėto sprendimo Terezakis prieš Komisiją, 70 punktą).

101

Kalbant apie paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais, kiekvieną kartą, kai institucija atsisako suteikti tokį leidimą, remdamasi savo turima informacija ji turi įrodyti, kad dokumentai, kuriuos prašoma atskleisti, iš tikrųjų patenka į Reglamente Nr. 1049/2001 išvardytas išimtis. Vis dėlto gali būti neįmanoma nurodyti kiekvieno dokumento konfidencialumą pagrindžiančių priežasčių neatskleidžiant jo turinio ir kartu nepažeidžiant pagrindinio išimties tikslo (minėtas sprendimas Terezakis prieš Komisiją, 71 punktas).

102

Šioje byloje Komisija aiškiai nurodė, kad, neatsižvelgiant į valstybių narių poziciją, Komisija atsisakymą grindžia Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi. Tokia praktika atitinka Teisingumo Teismo sprendimą IFAW (68 ir 99 punktai).

103

Be to, kaip teisingai nurodė ieškovė, Komisija iš tiesų pateikė motyvus, labai panašius į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos formuluotes.

104

Vis dėlto 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas, priimtas pateikiant atsakymą į kartotinę paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais, yra penkių puslapių dokumentas, kuriame pateikta aiški analizė. Šio sprendimo 4 punkte Komisija tvirtina, jog savo sprendimų priėmimo praktikoje ji nuolat laikydavo, kad referenciniai kiekiai ir faktiškai ūkio subjektų importuoti kiekiai yra neatskiriami duomenys, nes jų atskleidimas gali padaryti žalos šių ūkio subjektų komerciniams interesams. Komisija nurodo, kad ši informacija patenka į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką. To paties sprendimo 5 punkte Komisija paaiškina, kad ji norėjo peržiūrėti savo analizę konsultuodamasi su valstybėmis narėmis, kurios priėmė aptariamus dokumentus. Kadangi didžioji jų dalis pritarė Komisijos analizei dėl galimos žalos komerciniams atitinkamų ūkio subjektų interesams, ji atsisakė leisti susipažinti su prašomais dokumentais, gautais iš valstybių narių, kurios prieštaravo jų atskleidimui, pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį. Be to, Komisija Sprendimo 7 punkte nusprendė, kad ieškovės interesas susipažinti su prašomais dokumentais negali būti laikomas aukštesniu viešuoju interesu.

105

Kadangi 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime aiškiai nurodyti Komisijos argumentai, reikalavimas pateikti specialius kiekvieno vertinimo, kuriuo grindžiami šie argumentai, motyvus yra perteklinis. Be to, reikia nurodyti, kad kai kurių duomenų negalima perduoti nepažeidžiant veiksmingos kitų ūkio subjektų komercinių interesų apsaugos (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt., C-341/06 P ir C-342/06 P, Rink. p. I-4777, 108 ir 109 punktus).

106

Ieškovė, tradicinis ūkio subjektas, vykdantis veiklą bananų importo į Bendriją rinkoje, pateikė paraišką leisti susipažinti su labai konkrečiais dokumentais, susijusiais su jos konkurentų importo veikla. Kaip matyti iš ūkio subjektų sąrašo, su kuriuo Komisija leido susipažinti, kiek jis susijęs su 1999 m. ir 2000 m., ieškovė prašo atskleisti duomenis apie penkiolikoje valstybių narių įsteigtų 622 įmonių konkurenčių importą. 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo 4 punkte Komisija nurodė, kad aptariamų dokumentų atskleidimas „pakenktų komerciniams ūkio subjektų interesams, nes būtų paviešinta informacija apie kiekvienam ūkio subjektui skirtus referencinius kiekius bei faktiškai kiekvieno ūkio subjekto importuotus kiekius“. Be to, akivaizdu, kad importuojami kiekiai susiję su įmonių, vykdančių veiklą bananų importo rinkoje, veiklos esme.

107

Iš to išplaukia, kad ieškovė galėjo suprasti atsisakymo priežastis, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę. Todėl 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime nėra pažeista pareiga motyvuoti.

108

Todėl reikia atmesti pirmą trečiojo ieškinio pagrindo dalį.

109

Ieškovė tvirtina, kad neįvykdytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos.

110

Ji pabrėžia, kad pagal bendrąjį principą suteikti kuo daugiau galimybių visuomenei susipažinti su Komisijos turimais dokumentais, kurį pripažino Bendrasis Teismas, bet kokia išimtis turi būti aiškinamai siaurai.

111

Ieškovė mano, kad bananų sektoriuje Komisija nevykdo tradicinio konkurenciją užtikrinančios kontrolės institucijos vaidmens, o iš tiesų pati vykdydama kontrolę ir palygindama valstybių narių perduotus duomenis nustato, kokia rinkos dalis priklauso kiekvienam ūkio subjektui. Todėl iš Komisijos reikalaujama daugiau skaidrumo nei kituose sektoriuose.

112

Ieškovė mano, kad prašomų dokumentų atskleidimas negali padaryti žalos komerciniams kitų ūkio subjektų interesams, nes prekybos bananais sektorius yra griežtai reglamentuojama rinka atsižvelgiant į bendrą bananų rinkos organizavimą, todėl negali būti padaryta žala, susijusi su komercinių duomenų konfidencialumu, kitiems ūkio subjektams.

113

Ieškovė tvirtina, kad prašomos informacijos žinojimas yra ne priemonė, suteikianti galimybę nepagrįstai atsidurti palankesnėje konkurencinėje padėtyje, o tik leidžia užsitikrinti jos interesų apsaugai būtinas priemones.

114

Be to, ji teigia, kad atskleidimo išimčių taikymas šiuo atveju ribotas, nes Reglamento Nr. 1049/2007 4 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. Be to, ieškovė nurodo, kad dėl aptariamų dokumentų ji negali atsidurti palankesnėje konkurencinėje padėtyje, nes jie susiję su 4–10 m. laikotarpiu prieš jos paraiškos pateikimo datą.

115

Ieškovė, be kita ko, remiasi viršesniu viešuoju interesu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies prasme, siekdama pateisinti dokumentų, kuriems kitu atveju būtų taikoma išimtis, atskleidimą. Šis interesas svarbus atskleidžiant jos konkurenčių piktnaudžiavimą, siekiant užtikrinti sklandų bendrą bananų rinkos organizavimą.

116

Ji mano, kad negali būti taikoma išimtis, kuria remiasi Komisija atsisakydama leisti susipažinti su dokumentais, nes vienintelis ūkio subjektas, kuris patyrė žalą, yra ieškovė, kuri, negalėdama susipažinti su prašomais dokumentais, negali nustatyti tariamų bananų importo pažeidimų.

117

Komisija tvirtina, kad ieškovės prašoma informacija yra tiesiogiai susijusi su kiekvieno ūkio subjekto veikla ir ją neginčijamai apima reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta komercinių interesų sąvoka. Tai, jog veikla vykdoma pagal tarifines kvotas, nepanaikina galimybės, kad atskleidus informaciją apie kiekvieno ūkio subjekto komercinę veiklą jiems bus padaryta žala.

118

Komisija teigia, kad ji tik nustato koeficientą, taikytiną visiems valstybių narių nustatytiems referenciniams kiekiams, kai šių kiekių suma viršija bendrą jų skaičių pagal tarifines kvotas. Taigi jos nesaisto jokia speciali pareiga.

119

Komisija tvirtina, kad nebuvo būtina pateikti specialių motyvų kiekvienos dokumentų, su kuriais prašoma susipažinti, kategorijos atžvilgiu, nes nebuvo skirtingų atsisakymo motyvų.

120

Be to, Komisija mano, kad prašomų dokumentų senumas neturi jokio poveikio ypatingam ginamų komercinių interesų pobūdžiui, ir kaip pavyzdį nurodo Bendrijų istorinių archyvų apsaugą, kuri gali trukti ilgiau nei 30 metų. Ji priduria, kad 1994–1996 m. duomenimis buvo naudojamasi kaip pagrindu tradicinių ūkio subjektų referenciniams kiekiams nustatyti pagal šiuo metu galiojančią bananų importo tvarką ir kad 1999 m. ir 2000 m. duomenys yra pernelyg nauji, kad jiems nebūtų suteikta tokia apsauga.

121

Komisija tvirtina, kad neįmanoma prašomų dokumentų atskleidimo laikyti turinčiu viešąjį interesą. Ji pabrėžia, kad ieškovė turi teisę pateikti civilinį ieškinį dėl tariamo sukčiavimo pradėtame baudžiamajame procese, ir nurodo, kad vykstant teisminiam procesui ji pasirengusi kompetentingoms institucijoms pateikti visus jos prašomus dokumentus.

122

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką galimybės susipažinti su dokumentais išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai, kad nebūtų užkertamas kelias taikyti bendrąjį principą, pagal kurį visuomenei suteikiamos kuo didesnės galimybės susipažinti su institucijų turimais dokumentais (2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą, C-39/05 P ir C -52/05 P, Rink. p. I-4723, 36 punktas; taip pat pagal analogiją žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, T-191/99, Rink. p. II-3677, 66 punktą).

123

Be to, tokios paraiškos susipažinti su dokumentais nagrinėjimas turi būti konkretus. Vien aplinkybės, kad dokumentas susijęs su išimtimi saugomu interesu, nepakanka pateisinti tokios išimties taikymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto sprendimo Denkavit Nederland prieš Komisiją 45 punktą). Toks taikymas iš principo gali būti pagrįstas, tik jei institucija iš anksto įvertino, pirma, ar dėl susipažinimo su dokumentu konkrečiai ir realiai nukentėtų saugomas interesas, ir, antra, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 ir 3 daltse numatytais atvejais, ar nėra viršesnio viešojo intereso, pateisinančio prašomo dokumento atskleidimą.

124

Kiekvieno dokumento konkretus ir individualus tyrimas taip pat būtinas, nes, nepaisant to, jog aišku, kad paraiškoje dėl galimybės susipažinti nurodyti dokumentams taikoma išimtis, tik toks tyrimas leidžia institucijai, vadovaujantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalimi, įvertinti galimybę leisti pareiškėjui iš dalies susipažinti su dokumentais. Taikydamas elgesio kodeksą, Bendrasis Teismas jau atmetė kaip nepakankamą įvertinimą, atliktą labiau dokumentų kategorijos nei juose esančios informacijos atžvilgiu, nes iš institucijos reikalaujamas atlikti tyrimas turi jai leisti konkrečiai įvertinti, ar nurodyta išimtis realiai taikytina visai šiuose dokumentuose esančiai informacijai (2000 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JT’s Corporation prieš Komisiją, T-123/99, Rink. p. II-3269, 46 punktas; Sprendimo Verein für Konsumenteninformation prieš Komisiją, T-2/03, Rink. p. II-1121, 73 punktas ir minėto sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 117 punktas).

125

Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio, kuriuo Komisija remiasi nesuteikdama galimybės susipažinti su prašomais dokumentais, taikymą.

126

Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų komercinių tam tikro fizinio arba juridinio asmenens interesų apsauga, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

127

Šioje byloje Komisija, nesuteikdama galimybės susipažinti su sąrašais, kuriuose prie kiekvieno ūkio subjekto nurodytas importuotų bananų kiekis 1994 m.–1996 m. laikotarpiu ir laikinas referencinis kiekis, suteiktas kiekvienam ūkio subjektui 1999 m. ir 2000 m., bei 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo 3 punkto paskutiniame sakinyje nurodydama, kad Reglamento Nr. 2362/98 prasme neegzistuoja 1998 m. tradicinių ūkio subjektų sąrašas, rėmėsi išimtimi, susijusia su kenkimu komerciniams ūkio subjektų interesams.

128

Visų pirma reikia konstatuoti, kad šiuose dokumentuose pateikta konfidenciali informacija susijusi su bananus importuojančiomis bendrovėmis ir su jų komercine veikla, todėl jie turi būti laikomi patenkančiais į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytos išimties taikymo sritį.

129

Antra, kalbant apie tai, ar Komisija išnagrinėjo, ar aptariamų dokumentų atskleidimas konkrečiai ir realiai pakenktų saugomam interesui, o tai ieškovė ginčija nurodydama, kad 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime pateiktas tik bendras pateisinimas, reikia priminti, jog Komisija šio sprendimo 4 punkte nurodė, kad šių dokumentų atskleidimas „pakenktų komerciniams ūkio subjektų interesams, nes būtų paviešinta informacija apie kiekvienam ūkio subjektui skirtus referencinius kiekius bei faktiškai kiekvieno ūkio subjekto importuotus kiekius“.

130

Komisijai iš principo leidžiama šiuo klausimu remtis bendromis prezumpcijomis, taikomomis tam tikroms dokumentų kategorijoms, nes panašūs bendri pagrindai gali būti taikomi prašymams leisti susipažinti su tokio paties pobūdžio dokumentais. Tačiau kiekvienu atveju ji turi patikrinti, ar vienai konkrečiai dokumentų kategorijai paprastai taikomi bendri pagrindai realiai taikomi atitinkamam dokumentui, kurį prašoma atskleisti (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Švedijos Karalystė ir Maurizio Turco prieš Tarybą 50 punktą).

131

Šioje byloje aptariami dokumentai susiję su dviem konkrečiais bendro bananų rinkos organizavimo elementais: importuotų bananų kiekiais ir kiekiais, kuriuos leidžiama importuoti kiekvienam tradiciniam ūkio subjektui. Ši informacija leidžia nustatyti komercinę bananus į Bendriją importuojančių įmonių veiklą. Sunku suprasti, kaip Komisija galėtų atlikti kiekvieno dokumento konkretų ir individualų tyrimą, nepateikdama aptariamų duomenų. Be to, reikia pabrėžti, kaip matyti iš ūkio subjektų sąrašo, su kuriuo Komisija leido susipažinti, kad, kiek tai susiję su 1999 m. ir 2000 m., ieškovė prašo atskleisti duomenis apie penkiolikoje valstybių narių įsteigtų 622 įmonių konkurenčių importą. Atlikus kiekvieno iš šių duomenų arba net kiekvieno sąrašo, kurį atsiuntė kiekviena valstybė narė, konkretų ir individualų tyrimą nebūtų galima nurodyti priežasčių, pateisinančių konfidencialumą kiekvieno dokumento atžvilgiu, neatskleidžiant jo turinio ir išimčiai neprarandant savo pagrindinio tikslo (pagal analogiją žr. minėto sprendimo WWF UK prieš Komisiją 65 punktą).

132

Kalbant apie ieškovės argumentą, kad prašomų dokumentų atskleidimas negali pakenkti kitų ūkio subjektų komerciniams interesams, nes prekybos bananais sektorius nėra neribotai konkurencijai atverta rinka, reikia konstatuoti, kad remiantis tokiais argumentais bet koks dokumentas dėl bendro rinkos organizavimo nepatenka į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos taikymo sritį. Be to, Net bendrai organizuojant rinką atskleidus laikinus referencinius kiekius ir jų realų panaudojimą galima pakenkti atitinkamų įmonių komerciniams interesams, nes remiantis šiais duomenimis galima nustatyti maksimalią teorinę ir faktinę ūkio subjektų veiklos apimtį, jų konkurencinę padėtį bei komercinių strategijų sėkmę.

133

Be to, reikia nustatyti, ar šią riziką galima atsverti, kaip tvirtina ieškovė, aukštesniu viešuoju interesu (minėto sprendimo Švedijos Karalystė ir Maurizio Turco prieš Tarybą 67 punktas ir sprendimo Borax Europeprieš Komisiją, T-166/05, nepaskelbta Rinkinyje, 51 punktas; taip pat žr. šio sprendimo 124 punktą). Paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais siekiama nustatyti, ar ieškovės konkurentės nesukčiauja. Taigi ieškovė, be kitų tikslų, siekia apsaugoti savo komercinius interesus. Be to, neįmanoma ieškovės komercinių interesų kvalifikuoti nei kaip turinčių „viršesnį viešąjį interesą“, nei kaip tradicinių ūkio subjektų komercinių interesų apsaugos, kurios siekiama nesuteikiant galimybės susipažinti su kai kuriais prašomais dokumentais. Be to, viešąjį interesą, kuriuo siekiama nustatyti sukčiavimo atvejus, kad būtų užtikrintas sklandus bananų rinkos funkcionavimas, turi užtikrinti kompetentingos nacionalinės ir Bendrijos viešosios valdžios institucijos, prireikus ūkio subjektui, o ne subjektams, pateikus prašymą.

134

Be to, ieškovė remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 7 dalimi ir mano, kad, kiek tai susiję su kiekiais, importuotais 1994 m.–1996 m. ir 1998 m.–2000 m., apsauga neturi būti taikoma.

135

Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 7 dalyje numatyta:

„1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. Išimtys gali galioti ne ilgiau kaip 30 metų. Kalbant apie dokumentus, kuriems išimtys galioja dėl privatumo ar komercinių interesų, taip pat slapto pobūdžio dokumentų atveju išimtys, jei reikia, gali būti taikomos ir pasibaigus šiam laikotarpiui.“

136

Iš šios nuostatos matyti, kad dokumentams, kurių atskleidimas pakenktų komerciniams interesams, taikoma speciali apsauga, nes gali būti neleidžiama su jais susipažinti daugiau nei trisdešimties metų laikotarpiu. Tačiau tokia apsauga bet kuriuo atveju turi būti pateisinta, atsižvelgiant į šių dokumentų turinį.

137

Dokumentai, su kuriais prašoma susipažinti, susiję su pačiu importo komercinės veiklos tikslu, nes juose nurodytos rinkos dalys, komercinė strategija ir šių įmonių pardavimo politika. Taigi šių dokumentų turinys pateisina ilgą jų apsaugos terminą.

138

Reikia konstatuoti, kad iš Reglamento Nr. 2362/98 3 ir 4 straipsnių ir 2000 m. vasario 1 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 250/2000 dėl bananų pagal tarifines kvotas ir tradicinių AKR bananų importo bei nustatančio nurodomuosius kiekius antram 2000 m. ketvirčiui (OL L 26, p. 6) 1 straipsnio matyti, kad tradiciniai ūkio subjektai importu, vykdomu 1994 m.–1996 m. laikotarpiu, pasinaudojo kaip pagrindu referenciniams kiekiams 1999 m. ir 2000 m. nustatyti. Todėl net 1994 m. vykdytas importas turėjo tiesioginės įtakos 2000 m. referenciniams kiekiams.

139

Data, į kurią reikia atsižvelgti vykdant Komisijos sprendimo teisėtumo kontrolę, yra jo priėmimo data. 2004 m. rugpjūčio 10 d. Komisija nagrinėjo ketverių metų senumo dokumentus. Šia prasme ketverių metų laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad 1994 m. duomenys turi įtakos 2000 m. duomenims ir 2004 m. galimybės susipažinti su dokumentais nesuteikimui, turi būti laikomas laikotarpiu, per kurį aptariamų komercinių interesų apsauga buvo pateisinta.

140

Todėl tai, kad Komisija taikė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytą išimtį, turi būti laikoma kaip pateisinta.

141

Tad trečiojo ieškinio pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

142

Ieškovė tvirtina, kad 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas yra neteisėtas ir proporcingumo principo atžvilgiu, pagal kurį institucijos turi užtikrinti galimybę susipažinti iš dalies su dokumentais, kai negalima susipažinti su jais visais.

143

Ji taip pat remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalimi, kurioje aiškiai numatyta, kad jei kuri nors iš išimčių taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos. Ji mano, kad šis galimybės susipažinti iš dalies principas taip pat taikomas, jei paraiška pateikta dėl kelių dokumentų.

144

Ieškovė iš to daro išvadą, kad Komisija bet kuriuo atveju jai turėjo leisti susipažinti su dokumentais, kilusiais iš valstybių narių, kurios neprieštaravo, jog prašomi dokumentai būtų atskleisti, tai yra iš Austrijos Respublikos, Graikijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Danijos Karalystės ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės. Ji kaltina Komisiją nagrinėjus bylą paviršutiniškai, nes ši tik atsiliepimo į ieškinį pateikimo stadijoje pranešė, kad paskutinės dvi valstybės narės neprieštarauja, jog dokumentai būtų atskleisti.

145

Komisija nurodo, kad jos 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu iš tiesų buvo suteikta galimybė susipažinti iš dalies su prašomais dokumentais, jai perduodant tradicinių ūkio subjektų, įregistruotų Bendrijoje 2000 m., sąrašą, identišką 1999 m. sąrašui. Šiomis aplinkybėmis ši ieškinio dalis neturi dalyko.

146

Kalbėdama apie ieškovės prašymą leisti susipažinti iš dalies su dokumentais, kilusiais iš valstybių narių, kurios neprieštarauja jų atskleidimui, Komisija nurodo, kad šiems dokumentams, kaip nurodyta 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime, taikoma išimtis, susijusi su ūkio subjektų komercinių interesų apsauga, ir kad todėl jie negali būti atskleisti. Vien tai, kad valstybės narės, kurios pateikė aptariamus dokumentus, neprieštarauja jų atskleidimui, nėra pakankama priežastis, kad Komisija leistų juos atskleisti.

147

Reikia pabrėžti, kad Komisija iš tiesų leido ieškovei susipažinti iš dalies su šio sprendimo 14 punkte numatytais dokumentais, būtent tradicinių ūkio subjektų, įregistruotų 2000 m., sąrašu, identišku 1999 m. sąrašui, tačiau nenurodė kiekių, kuriuos kiekvienas tradicinis ūkio subjektas importavo 1994 m.–1996 metais. Komisija mano, kad nėra tradicinių ūkio subjektų sąrašo už 1998 metus.

148

Kalbant apie dokumentus, kurie kilę iš valstybių narių, neprieštaraujančių jų atskleidimui, reikia priminti, kad Komisija savarankiškai rėmėsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtimi. Šiuo klausimu ir, atsižvelgiant į antrojo pagrindo nagrinėjimą, 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimą galima paaiškinti tuo, kad prašomuose dokumentuose esančios informacijos pobūdis yra identiškas, nepaisant šio dokumento kilmės valstybės narės, t. y. duomenys, susiję su kiekiais, importuotais kiekvieno ūkio subjekto 1994 m.–1996 m. laikotarpiu, ir laikinais referenciniais kiekiais, suteiktais kiekvienam ūkio subjektui 1999 m. ir 2000 metais. Todėl teiginys, kad šių dokumentų atskleidimas pakenktų komerciniams kitų bananus importuojančių įmonių komerciniams interesams, taikytinas visiems dokumentams, kilusiems iš valstybių narių.

149

Taigi reikia atmesti trečiojo pagrindo trečią dalį ir todėl visą trečiąjį pagrindą.

150

Ieškovė ginčija 2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo 2 punktą, pagal kurį Komisija aiškiai nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, numatytais pirminės paraiškos c punkte.

151

Ieškovė ginčija tai, kad Komisija tvirtina neturinti importo licencijų, suteiktų kiekvienam ūkio subjektui 1998 m., 1999 m. ir 2000 m., ir naudojimosi jomis įrodymų. Ji remiasi sprendimu Co-Frutta I (44 ir 45 punktai), kuriuo, jos manymu, pripažinta, kad valstybės narės Komisijai perdavė bent jau dokumentus, susijusius su 1998 m.–1999 m. laikotarpiu.

152

Komisija tvirtina, kad neturi pirminės paraiškos c punkte numatytų dokumentų. Ji nurodo, kad valstybės narės jai perdavė pagal Reglamentą Nr. 2362/98 tik bendrus duomenis, susijusius su 1998 m., 1999 m. ir 2000 m. importo licencijų panaudojimu, o ne individualius duomenis apie kiekvieną ūkio subjektą. Be to, nėra jokių duomenų, susijusių su 1998 m., nes tradicinis ūkio subjektas tuo metu galiojusiame Reglamente Nr. 1442/93 nebuvo apibrėžtas.

153

Komisija tvirtina, jog remiantis sprendimu Co-Frutta I negalima daryti išvados, kad ji turi pirminės paraiškos c punkte numatytus dokumentus.

154

Reikia nurodyti, jog Komisija ne kartą teigė, kad ji neturi pirminės paraiškos c punkte numatytų dokumentų, būtent licencijų, išduotų ūkio subjektams 1998 m., 1999 m. ir 2000 m., ir informacijos apie jų panaudojimą.

155

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką preziumuojama, kad visi institucijų pareiškimai dėl prašomų dokumentų nebuvimo yra teisėti. Tačiau tai yra paprasta prezumpcija, kurią ieškovas gali paneigti, visais būdais remdamasis svarbiais ir nuosekliais įrodymais (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sison prieš Tarybą, T-110/03, T-150/03 ir T-405/03, Rink. p. II-1429, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei minėto sprendimo Terezakis prieš Komisiją 155 punktą). Ši prielaida turi būti taikoma pagal analogiją tuo atveju, kai institucija nurodo neturinti prašomų dokumentų.

156

Dėl vienintelio ieškovės teiginio, pagrįsto sprendimu Co-Frutta I, visų pirma reikia konstatuoti, kad jame minimi duomenys susiję tik su 1998 m. ir 1999 metais. Be to, kalbant apie 1998 m., šio sprendimo 46 punkte nustatyta, kad iš Reglamento Nr. 1442/93 4 straipsnio 4 ir 5 dalių bei 21 straipsnio matyti, jog valstybės narės perduoda Komisijai visų įregistruotų ūkio subjektų sąrašus bei bendrus duomenis, nurodančius kiekius, susijusius su išduotomis importo licencijomis ir naudotomis licencijomis, renkamus nacionaliniu lygiu kas ketvirtį pagal kiekvieno ūkio subjekto kategoriją. Taigi šiuo pagrindu individualūs duomenys nėra teikiami Komisijai. Kalbant apie 1999 metus, sprendimo Co-Frutta I 46 punkte daroma nuoroda į Reglamentą Nr. 2362/98. Be to, dėl tradicinių ūkio subjektų Reglamento Nr. 2362/98 28 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės perduoda Komisijai ūkio subjektų sąrašus, prie kiekvieno tradicinio ūkio subjekto nurodydamos importuotų bananų kiekius 1994 m.–1996 m. laikotarpiu ir laikinus jų referencinius kiekius. Iš to aišku, kad šiuose dokumentuose nėra informacijos, numatytos ieškovės pirminės paraiškos c punkte.

157

Iš to išplaukia, kad, nesant svarbių ir nuoseklių priešingų įrodymų, Komisijos tvirtinimas, pagal kurį ji neturi pirminės paraiškos c punkte numatytų dokumentų, turi būti laikomas teisingu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto sprendimo Terezakis prieš Komisiją 162–167 punktus).

158

Taigi pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, todėl reikia atmesti visą ieškinį.

159

Galiausiai dėl ieškovės prašomų tyrimo priemonių klausimo, pirma, iš bylos medžiagos ir, antra, iš to, kas pasakyta, matyti, kad šios priemonės nėra naudingos sprendžiant bylą. Todėl prašymą, kad Bendrasis Teismas imtųsi taikyti tyrimo priemones, reikia atmesti.

160

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: