PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. gegužės 16 d.

Byla T‑324/04

F

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Ekspatriacijos išmoka – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas – Tarptautinės organizacijos sąvoka – Nuolatinė gyvenamoji vieta ir pagrindinė profesinė veikla – Atsisakymas atgaline data išmokėti ekspatriacijos išmoką – Neteisėtai gautų sumų grąžinimas“

Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma, pirma, panaikinti Komisijos sprendimus, kuriais atsisakoma atgaline data išmokėti ieškovui ekspatriacijos išmoką ir nustatomos neteisėtai gautų sumų grąžinimo sąlygos, antra, grąžinti visas išskaičiuotas arba išskaičiuosimas iš darbo užmokesčio sumas nuo 2004 m. vasario mėnesio kartu su palūkanomis ir atlyginti tariamai patirtą materialinę ir moralinę žalą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Atlyginimas – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalis)

2.      Pareigūnai – Atlyginimas – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos

(EAPB 46 ir 48 straipsniai; Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

3.      Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Geras administravimas – Rūpestingumo pareiga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis ir VII priedo 4 straipsnio 1 dalis)

1.      Kad pareigūnui ekspatriacijos išmoka negalėtų būti skiriama, pakanka to, kad jo tarnybos vietoje būtų nurodytas tik vienas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje įtvirtintas kriterijus, t. y. nuolatinė gyvenamoji vieta arba pagrindinė profesinė veikla.

Kalbant apie pagrindinės profesinės veiklos nustatymą, vien aplinkybės, kad pareigūnas turi teisę verstis advokato profesine veikla ir nagrinėjamu laikotarpiu buvo įrašytas į jo kilmės valstybės advokatų sąrašą, nepakanka įrodyti, kad jis iš tikrųjų vertėsi šia profesija kaip pagrindine veikla, jeigu konkrečiai nenurodyta šios veiklos trukmė ir turinys.

Kalbant apie nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymą, vien aplinkybės, kad pareigūnas atnaujino savo oficialius asmens tapatybės dokumentus, naudojosi kilmės valstybės sveikatos apsaugos sistema ir ten buvo jo gyvenamoji vieta mokesčių prasme, nepakanka, kad būtų nustatyta, jog nuolatinis jo interesų centras vis dar buvo šioje valstybėje. Jeigu kai kurie iš šių veiksnių nurodo, kad pareigūną su jo kilmės valstybe siejo tvirti ryšiai, tai yra tik visiškai formalūs veiksniai, neleidžiantys nustatyti tikrosios pareigūno gyvenamosios vietos. Konkrečiai kalbant apie mokesčių mokėjimą kilmės valstybėje pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, sudarytą tarp šios valstybės ir valstybės, kurioje pareigūnas atlieka tarnybą, mokesčių deklaracijų pateikimo kilmės valstybėje, kai neaišku, kokį sprendimą pareigūno atžvilgiu priims abiejų valstybių kompetentingos institucijos, pagal minėtą sutartį nepakanka, kad būtų įrodyta, jog pastovi gyvenamoji vieta yra kilmės valstybėje, nes tokios deklaracijos gali būti grindžiamos vienašališku pareigūno sprendimu mokėti mokesčius šioje valstybėje.

(žr. 54, 65, 76 ir 77 punktus)

Nuoroda: 2000 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reichert prieš Parlamentą, T‑18/98, Rink. VT p. I‑A‑73 ir II‑309, 30 punktas; 2001 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Liaskou prieš Tarybą, T‑60/00, Rink. VT p. I‑A‑107 ir II‑489, 63 punktas.

2.      Kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos paskutinio sakinio prasme organizacija būtų pripažinta „tarptautine organizacija“, ją turi identifikuoti ir oficialiai pripažinti valstybės ar valstybių įsteigtos tarptautinės organizacijos. Toks pripažinimas gali būti atliktas pareiškus oficialią deklaraciją, pozityviosios teisės aktu, susitarimu ar konvencija, iš kurių aiškiai matyti, kad valstybės ar valstybių įsteigtos tarptautinės organizacijos šią organizaciją faktiškai pripažįsta.

Šiuo atžvilgiu EAPB 46 ir 48 straipsniai, kuriuose numatytas įmonių ir asociacijų konsultavimasis su Komisija, kad būtų palengvintas jai patikėtų užduočių vykdymas, nėra šių įmonių ir asociacijų formalus pripažinimas, ir jie veikiau įtvirtina teises ir pareigas, pagal šią sutartį taikytinas į šios sutarties taikymo sritį patenkantiems teisės subjektams.

Be to, aplinkybė, kad Komisija gali konsultuoti šias įmones ir asociacijas ir kad šios dalyvauja konsultaciniuose arba parengiamuosiuose susirinkimuose, negali būti tapatinama su visuomenės labui atliekama užduotimi, kurią Bendrija patikėjo aptariamoms organizacijoms.

Pagaliau, vertinant tarptautinį organizacijos pobūdį, reikia atsižvelgti tik į jos pačios struktūrą, o ne į priklausymą kitoms, tarptautinę struktūrą turinčioms organizacijoms.

(žr. 113, 115, 117, 121 ir 122 punktus)

Nuoroda: 1993 m.. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vardakas prieš Komisiją, T‑4/92, Rink. p. II‑357 ; 2005 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atienza Morales prieš Komisiją, T‑99/03, Rink. VT p. I‑A‑225 ir II‑1029, 35 punktas.

3.      Aplinkybė, kad išsamiai tikrindama pareigūno asmens bylą administracija neaptiko ekspatriacijos išmokų mokėjimo šiam pareigūnui pažeidimų, neturi būti laikoma konkrečiu administracijos elgesiu, dėl kurio pareigūnas galėjo teisėtai tikėtis, kad vėliau nebus pareikalauta grąžinti neteisėtai gautas sumas, nes ji tik patvirtina administracijos klaidą, o tai yra prielaida taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį.

Jeigu ši išmoka buvo sumokėta taip akivaizdžiai neteisėtai, kad tai turėjo pastebėti paprastai rūpestingas, turintis ieškovo patirtį ir esantis jo lygio pareigūnas, toks pareigūnas, nepranešdamas administracijai apie galbūt neteisėtai gautas sumas, dėl savo paties elgesio patenka į neteisėtą situaciją ir, siekdamas išvengti pareigos grąžinti neteisėtai gautas sumas, negali remtis savo sąžiningumu. Tokiu atveju administracija negali būti kaltinama pažeidusi rūpestingumo pareigą arba gero administravimo principą, nes ji teisingai taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį.

(žr. 159, 164–166 ir 170 punktus)

Nuoroda: 2004 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gussetti prieš Komisiją, T‑312/02, Rink. VT p. I‑A‑125 ir II‑547, 106 punktas ir nurodyta teismų praktika.