PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. vasario 6 d.

Sujungtos bylos T‑246/04 ir T‑71/05

Jacques Wunenburger

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Pareigūnai – Vertinimo ataskaitos – 1997–1999 m. ir 1999–2001 m. vertinimo procedūros – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita – 2001–2002 m. vertinimo procedūra – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Teisė į gynybą“

Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma, pirma, panaikinti ieškovo vertinimo ataskaitų už 1997–1999 m. bei 1999–2001 m. projektus ir ieškovo tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą už 2001–2002 m. bei, antra, atlyginti nurodytą žalą.

Sprendimas: Panaikinti 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, kuriuo parengta ieškovo tarnybos vertinimo ataskaita už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Priteisti ieškovui iš Komisijos, be Paskyrimų tarnybos jau sumokėtų 2 500 eurų, 2 500 eurus už vėlavimą parengti vertinimo ataskaitas už 1997–1999 m. ir 1999–2001 m. bei simbolinę 1 euro kompensaciją už vėlavimą parengti tarnybos vertinimo ataskaitą už 2001–2002 m. Atmesti likusią ieškinio dalį. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Parengiamasis aktas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Kartu su prašymu dėl panaikinimo pateiktas prašymas atlyginti žalą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 45 straipsniai)

5.      Pareigūnai – Vertinimas – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

6.      Pareigūnai – Vertinimas – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 45 straipsniai)

1.      Tik tie aktai ar priemonės, kurie sukelia privalomų teisinių padarinių, galinčių paveikti ieškovo interesus konkrečiai pakeisdami jo teisinę padėtį, ir kuriais įtvirtinama galutinė institucijos pozicija, laikytini priimtais asmens nenaudai Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose pavartota prasme. Užbaigiant vidaus procedūrą priimtus aktus ir sprendimus, kurių rengimas vyksta keliais etapais, galima skųsti tik jeigu jais užbaigiant šią procedūrą įtvirtinama galutinė institucijos pozicija, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama tik parengti galutinį sprendimą.

Vertinimo ataskaitos „projektas“ yra parengiamasis aktas, nesukuriantis jokių teisinių padarinių, kurie galėtų tiesiogiai paveikti atitinkamo pareigūno interesus, ir todėl nėra jo nenaudai priimtas aktas.

(žr. 41–43 punktus)

Nuoroda: 1993 m. birželio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Seghers prieš Tarybą, T‑69/92, Rink. p. II‑651, 28 punktas; 1993 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Yorck von Wartenburg prieš Parlamentą, T‑57/92 ir T‑75/92, Rink. p. II‑925, 36 punktas; 1994 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pérez Jiménez prieš Komisiją, T‑6/93, Rink. VT p. I‑A‑155 ir II‑497, 34 punktas; 1995 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kotzonis prieš EESRK, T‑586/93, Rink. p. II‑665, 29 punktas; 2003 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo McAuley prieš Tarybą, T‑324/02, Rink. VT p. I‑A‑337 ir II‑1657, 28 punktas.

2.      Nors ieškinys dėl panaikinimo ir ieškinys dėl žalos atlyginimo yra dvi savarankiškos teisių gynimo priemonės, reikalavimai atlyginti žalą yra nepriimtini, jeigu ieškinys dėl žalos atlyginimo glaudžiai susijęs su nepriimtinu pripažintu ieškiniu dėl panaikinimo. Taip yra tais atvejais, kai reikalavimais dėl žalos atlyginimo siekiama, kad būtų ištaisytos tik akto, dėl kurio pateiktas nepriimtinu pripažintas ieškinys dėl panaikinimo, pasekmės, ir visų pirma tais atvejais, kai ieškiniu dėl žalos atlyginimo prašoma kompensuoti tik negautą atlyginimą, kuris būtų gautas patenkinus ieškinį dėl panaikinimo.

Tačiau jei šie du ieškiniai grindžiami skirtingais administracijos aktais ar elgesiu, ieškinio dėl žalos atlyginimo negalima prilyginti ieškiniui dėl panaikinimo, net jei abiejų aktų finansinis rezultatas ieškovui yra toks pats, todėl reikalavimo panaikinti aktą nepriimtinumas nesukelia reikalavimo atlyginti žalą nepriimtinumo.

(žr. 46–48 punktus)

Nuoroda: 1967 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Collignon prieš Komisiją, 4/67, Rink. p. 469, 480; 1971 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vinck prieš Komisiją, 53/70, Rink. p. 601, 8–15 punktai; 1972 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Heinemann prieš Komisiją, 79/71, Rink. p. 579; 1989 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bossi prieš Komisiją, 346/87, Rink. p. 303; 1991 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑27/90, Rink. p. II‑35, 38 punktas; 2005 m. birželio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ross prieš Komisiją, T‑147/04, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑771, 39 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

3.      Administracija privalo užtikrinti, kad vertinimo ataskaitos būtų parengtos periodiškai, per Pareigūnų tarnybos nuostatose įtvirtintus laikotarpius ir paisant nustatytų reikalavimų, nes tai būtina ne tik gero administravimo sumetimais, bet ir pareigūnų interesams apsaugoti. Žalą pareigūnui gali sukelti pats vėlavimas parengti vertinimo ataskaitas, nes poveikį jo karjeros eigai gali daryti vien tai, kad tuo momentu, kai priimami su juo susiję sprendimai, jo vertinimo ataskaitos nėra. Pareigūnas, kurio asmeninė byla neatitinka reikalavimų ir yra neišsami, vien dėl šios aplinkybės patiria nematerialinės žalos, nes nėra tikras ir ramus dėl savo profesinės ateities. Nesant ypatingų aplinkybių, kurios galėtų pateisinti nustatytą vėlavimą, administracija daro tarnybinį nusižengimą, dėl kurio jai gali kilti atsakomybė.

(žr. 64 ir 65 punktus)

Nuoroda: 1980 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gratreau prieš Komisiją, 156/79 ir 51/80, Rink. p. 3943, 15 punktas; 1986 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Castille prieš Komisiją, 173/82, 157/83 ir 186/84, Rink. p 497, 36 punktas; 1990 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Barbi prieš Komisiją, T‑73/89, Rink. p. II‑619, 41 punktas; 1997 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Burban prieš Parlamentą, T‑59/96, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑331, 44 ir 50 punktai; 2002 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, Rink. VT p. I‑A‑81 ir II‑389, 77 ir 78 punktai.

4.      Vertinimo ataskaita yra neišvengiamas vertinimo kriterijus kiekvieną kartą, kai vadovybė atsižvelgia į pareigūno karjerą. Net jei pareigūnas nėra įgijęs teisės būti paaukštintas, negalima atmesti galimybės, kad vertinimo ataskaitos nebuvimas tuo momentu, kai vykdoma atitinkama paaukštinimo procedūra, turėjo poveikio jo karjerai.

Be to, nors išimtinėmis aplinkybėmis vertinimo ataskaitos nebuvimą galima kompensuoti kita informacija apie pareigūno nuopelnus, ši informacija turi atitikti tam tikras sąlygas, o tai įrodyti turi institucija atsakovė. Bet kuriuo atveju vien negalutinė ir suinteresuoto asmens užginčyta vertinimo ataskaita yra nepakankamas šios kitos informacijos šaltinis.

(žr. 70–72 punktus)

Nuoroda: 1992 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Moritz prieš Komisiją, C‑68/91 P, Rink. p. I‑6849, 16 punktas; 2000 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rappe prieš Komisiją, T‑202/99, Rink. VT p. I‑A‑201 ir II‑911, 38, 40, 52 ir 56 punktai; 2003 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Den Hamer prieš Komisiją, T‑278/01, Rink. VT p. I‑A‑139 ir II‑665, 95 punktas.

5.      Pakeitus vertinimo sistemą ir suinteresuotąjį asmenį paskyrus į naujas pareigas, kurios skiriasi nuo ankstesnių savo pobūdžiu ir didesniu atsakomybės lygiu, galimų pareigūno įvertinimų skirtumų dviejose vienoje po kitos priimtose vertinimo ataskaitose negalima laikyti „regresija“, kurią reikėtų atskirai motyvuoti.

(žr. 95 punktą)

6.      Administracija pažeidžia pareigūno teisę į gynybą, kai, vykstant vertinimo procedūrai, niekaip nepaaiškinusi nepaiso formos reikalavimų, numatytų vidaus taisyklėse dėl konkrečiame skyriuje dirbantiems pareigūnams skirtos specialios tvarkos, kaip tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitoje užfiksuoti vykdant nustatytas konsultacijas gautas nuomones, ir todėl vertinamas pareigūnas neturi galimybės naudingai pareikšti savo pastabų dėl tokios nuomonės.

Paprasčiausios vertinimo ataskaitos nuorodos į įvykusias konsultacijas nepakanka, kad suinteresuotas pareigūnas būtų informuotas apie nuomonės, kurią jis turi teisę reikalauti užfiksuoti, buvimą.

Kai nuomonė apie aukšto pareigų lygio pareigūną, kuris atstovauja Europos Sąjungai kaip delegacijos vadovas, yra ypač neigiama ir dėl to gali sumažėti jo įvertinimas, šis apie ją turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai informuotas, kad galėtų naudingai pareikšti savo pastabas.

Tačiau teisės į gynybą pažeidimas sukelia akto panaikinimą tik jei nesant šio pažeidimo procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks.

(žr. 134 ir 147–149 punktus)

Nuoroda: 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78-215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 47 punktas; 1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgijaprieš Komisiją, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 48 punktas; 2002 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, Rink. VT p. I‑A‑49 ir II‑223, 39 punktas.