Byla C‑411/04 P

Salzgitter Mannesmann GmbH, buvusi Mannesmannröhren-Werke GmbH,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Besiūlių plieno vamzdžių rinka – Teisingas bylos nagrinėjimas – Anoniminiai įrodymai – Bauda – Bendradarbiavimas – Vienodas požiūris“

Sprendimo santrauka

1.        Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisė į teisingą procesą

2.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnis)

3.        Apeliacinis skundas – Teisingumo Teismo jurisdikcija

(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

4.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 96/C 207/04 D skyriaus 2 punktas)

1.        Principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, yra bendrasis Bendrijos teisės principas.

Šis principas yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Bendrijos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis bei Europos žmogaus teisių konvencijoje pateiktomis nuorodomis, sudėtinė dalis.

Bendrijos konkurencijos teisės bylose liudytojų parodymai turi tik antraeilę reikšmę, o rašytiniai dokumentai yra esminiai.

Įrodymų vertinimas Bendrijos konkurencijos teisės bylose pasižymi tuo, kad nagrinėjamuose dokumentuose yra verslo paslapčių ar kitos informacijos, kuri negali būti atskleista arba gali būti atskleista su apribojimais.

Tokiomis specifinėmis Komisijos tyrimo dėl antikonkurencinės praktikos aplinkybėmis principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, negali būti aiškinamas taip, kad dokumentiniai įrodymai turi būti automatiškai atmetami, jei tam tikra informacija turi likti konfidenciali. Šis konfidencialumas gali būti susijęs su dokumentų autoriaus ir asmenų, perdavusių Komisijai šiuos dokumentus, tapatybe.

(žr. 40–44 punktus)

2.        Apeliacinio skundo atveju Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nustatyti faktinių aplinkybių, nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas pripažino tinkamais šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Iš tikrųjų, kadangi šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir įrodinėjimo naštai bei įrodymų vertinimui taikomų procedūros taisyklių, tik Pirmosios instancijos teismas gali įvertinti jam pateiktų įrodymų įrodomąją galią. Šis vertinimas, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas.

(žr. 55 punktą)

3.        Nors nagrinėdamas apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo įgyvendinant savo neribotą kompetenciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Bendrijos teisės pažeidimą paskirtų baudų dydžio, vis dėlto tokios kompetencijos įgyvendinimas nustatant minėtų baudų dydžius negali lemti įmonių, dalyvavusių susitarime ar suderintuose veiksmuose, draudžiamuose EB 81 straipsnio 1 dalimi, diskriminacijos.

Vis dėlto apeliacinis skundas turi nurodyti teisinius argumentus, konkrečiai pagrindžiančius apeliacinio skundo pagrindą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo, nes priešingu atveju šis pagrindas bus nepriimtinas.

(žr. 68–69 punktus)

4.        Taikant Pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais reikia skirti aiškų pažeidimo pripažinimą ir paprastą jo neginčijimą, kuris nepalengvina Komisijos užduoties nustatyti ir nutraukti Bendrijos konkurencijos normų pažeidimus, todėl skirtingas dviejų įmonių, dalyvavusių tame pačiame pažeidime, vertinimas dėl to, kad viena padarė minėtą prisipažinimą, o kita ne, negali būti laikomas diskriminacija.

(žr. 71 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. sausio 25 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Besiūlių plieno vamzdžių rinka – Teisingas bylos nagrinėjimas – Anoniminiai įrodymai – Bauda – Bendradarbiavimas – Vienodas požiūris“

Byloje C‑411/04 P

dėl 2004 m. rugsėjo 23 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Salzgitter Mannesmann GmbH, buvusi Mannesmannröhren‑Werke GmbH, įsteigta Mülheim an der Ruhr (Vokietija), atstovaujama advokatų M. Klusmann ir F. Wiemer,

apeliantė,

dalyvaujant kitai proceso šaliai,

Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai A. Whelan ir H. Gading, padedamų advokato H.‑J. Freund, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei Pirmosios instancijos teisme,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai K. Lenaerts, E. Juhász, K. Schiemann ir M. Ilešič (pranešėjas),

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. gruodžio 8 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2006 m. rugsėjo 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Savo apeliaciniu skundu bendrovė Salzgitter Mannesmann GmbH, buvusi Mannesmannröhren‑Werke GmbH, o prieš tai – Mannesmannröhren‑Werke AG (toliau – Mannesmann arba apeliantė), prašo panaikinti 2004 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją (T‑44/00, Rink. p. II‑2223, toliau – skundžiamas sprendimas) tiek, kiek juo atmetamas jos ieškinys dėl 1999 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimo 2003/382/EB, susijusio su EB 81 straipsnio taikymo procedūra (byla IV/E‑1/35.860‑B – Besiūliai plieno vamzdžiai) (OL L 140, 2003, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

 Ginčijamas sprendimas

 Kartelis

2        Ginčijamas Europos Bendrijų Komisijos sprendimas yra skirtas aštuonioms besiūlius plieno vamzdžius gaminančioms įmonėms. Keturios iš šių įmonių yra Europos bendrovės (toliau – Bendrijos gamintojai): Mannesmann, Vallourec SA (toliau – Vallourec), Corus UK Ltd (buvusi British Steel Ltd, toliau – Corus) ir Dalmine SpA (toliau – Dalmine). Kitos keturios įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, yra Japonijos bendrovės (toliau – Japonijos gamintojai): NKK Corp., Nippon Steel Corp., Kawasaki Steel Corp. ir Sumitomo Metal Industrines Ltd (toliau – Sumitomo).

3        Besiūliai plieno vamzdžiai naudojami naftos ir dujų pramonėje. Jie skirstomi į dvi dideles prekių grupes.

4        Pirmoji prekių grupė – gręžimo vamzdžiai, paprastai vadinami „Oil Country Tubular Goods“, arba „OCTG“. Jie gali būti parduodami nesriegiuoti (nesriegiuoti vamzdžiai) arba sriegiuoti. Sriegiavimas leidžia sujungti OCTG vamzdžius. Tai gali būti atliekama pagal American Petroleum Institute (API) nustatytus standartus (taip sujungti vamzdžiai vadinami „OCTG standartiniai vamzdžiai“) arba taikant specialius, dažniausia patentuotus, būdus. Antruoju atveju tai daroma srieginiu sujungimu arba „pirmosios klasės“ ar „premium“ jungtimis (šitaip sujungti vamzdžiai vadinami „OCTG premium vamzdžiais“).

5        Antrąją prekių grupę sudaro besiūliai plieno vamzdžiai naftai ar dujoms transportuoti („line pipe“), kurie skirstomi į standartinius ir į pagamintus specialiems projektams įgyvendinti (toliau – transportavimo vamzdžiai projektams).

6        1994 m. lapkričio mėn. Komisija nusprendė atlikti tyrimą dėl su šiais produktais susijusios antikonkurencinės praktikos. Tų pačių metų gruodžio mėn. ji atliko tyrimą dėl kelių įmonių, tarp kurių buvo ir Mannesmann. Nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. gruodžio mėn. Komisija atliko Vallourec, Dalmine ir Mannesmann papildomą tyrimą. 1996 m. rugsėjo 17 d. atliekant tyrimą dėl Vallourec, Vallourec Oil & Gas prezidentas Verluca pateikė tam tikrus pareiškimus (toliau – Verluca pareiškimai). 1997 m. balandžio mėn. atliekant Mannesmann tyrimą, šios įmonės vadovas Becher taip pat pateikė pareiškimus (toliau – Becher pareiškimai).

7        Tam tikroms įmonėms Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 11 straipsniu, taip pat išsiuntė prašymus pateikti informacijos. Kadangi Dalimine atsisakė pateikti tam tikros prašomos informacijos, jos atžvilgiu Komisija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį priėmė 1997 m. spalio 6 d. Sprendimą C(1997) 3036. Dalmine Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo. 1998 m. birželio 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi Dalmine prieš Komisiją (T‑596/97, Rink. p. II‑2383) Dalmine pateiktas ieškinys dėl panaikinimo buvo pripažintas akivaizdžiai nepriimtinu. Mannesmann taip pat atsisakė pateikti Komisijai dalį prašomos informacijos. Nors 1998 m. gegužės 15 d. pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį Komisija šios įmonės atžvilgiu priėmė sprendimą C(1998) 1204 (toliau – 1998 m. gegužės 15 d. Sprendimas), Mannesmann nepakeitė savo pozicijos. Ji dėl šio sprendimo taip pat pateikė ieškinį Pirmosios instancijos teismui. 2001 m. vasario 20 d. sprendimu Mannesmannröhren Werke prieš Komisiją (T‑112/98, Rink. p. II‑729) Pirmosios instancijos teismas iš dalies panaikino minėtą sprendimą, o likusią ieškinio dalį atmetė.

8        Atsižvelgdama į Verluca ir Becher pareiškimus ir į kitus įrodymus, Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad aštuonios įmonės, kurioms buvo skirtas šis sprendimas, sudarė susitarimą, kurio tikslas – abipusė nacionalinių rinkų apsauga. Remiantis šiuo susitarimu kiekviena įmonė įsipareigojo kitos susitarimo šalies nacionalinėje rinkoje nepardavinėti standartinių OCTG vamzdžių ir transportavimo vamzdžių projektams.

9        Susitarimas buvo sudarytas per susitikimus tarp Bendrijos ir Japonijos gamintojų, žinomų kaip Europos–Japonijos klubas.

10      Nacionalinės rinkos apsaugos principas buvo vadinamas „Pagrindinėmis taisyklėmis“ („fundamentals“). Komisija taip pat nurodė, kad Pagrindinių taisyklių iš tikrųjų buvo laikomasi ir dėl šios priežasties susitarimas turėjo konkurenciją ribojantį poveikį bendrajai rinkai.

11      Susitarimą sudarė trys dalys: pirmoji – Pagrindinės taisyklės, susijusios su nacionalinių rinkų apsauga (nurodytos 10 punkte), kurios pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnį yra teisės pažeidimas, antroji – kainų nustatymas viešųjų pirkimų atvejais ir minimalių kainų nustatymas „specialioms rinkoms“ („special markets“) ir trečioji – kitų pasaulio rinkų, išskyrus Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų, pasidalijimas taikant pasidalijimo raktų („sharing keys“) principą.

12      Pagrindinių taisyklių egzistavimą Komisija grindžia dokumentiniais įrodymais, išvardytais ginčijamo sprendimo 62–67 konstatuojamosiose dalyse bei 68 konstatuojamojoje dalyje pateikta lentele. Šios lentelės duomenys rodo, kad Japonijoje ir kiekvieno iš keturių Bendrijos gamintojų namų rinkoje nacionalinio gamintojo dalis bendrame ginčijamo sprendimo adresatų tiekimų kiekyje buvo labai didelė. Todėl Komisija nusprendė, kad iš esmės susitarimo dalyvės laikėsi įsipareigojimų dėl nacionalinių rinkų apsaugos.

13      Europos–Japonijos klubo nariai 1993 m. lapkričio 5 d. susitiko Tokijuje aptarti naujo susitarimo dėl rinkų pasidalijimo su Lotynų Amerikos gamintojais. Šiame susitikime sudaryto susitarimo turinys atsispindi 1997 m. lapkričio 12 d. Komisijai procedūroje nedalyvaujančio informatoriaus perduotame dokumente, kuriame, be kita ko, kalbama apie „pasidalijimo raktą“ (sharing key) (toliau – dokumentas „Pasidalijimo raktas“).

 Kartelio trukmė

14      Europos–Japonijos klubas nuo 1977 m. iki 1994 m. susirinkdavo maždaug du kartus per metus.

15      Vis dėlto Komisija, atsižvelgdama į tai, kad nuo 1977 m. iki 1990 m. galiojo savanoriškų eksporto ribojimų susitarimai, nusprendė, kad, nustatant baudų dydžius, kartelio pradžia laikytini 1990 metai. Komisijos teigimu, pažeidimas pasibaigė 1995 m. pabaigoje.

 Baudos

16      Nustatydama baudų dydžius, Komisija pripažino pažeidimą labai sunkiu, mat nagrinėjamu susitarimu buvo siekiama apsaugoti nacionalines rinkas, o tai pakenkė geram vidaus rinkos veikimui. Vis dėlto ji pripažino, kad įmonių, kurioms buvo skirtas sprendimas, besiūlių plieno vamzdžių pardavimas keturiose susijusiose valstybėse narėse siekė tik maždaug 73 milijonus eurų per metus.

17      Dėl to Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, kiekvienai iš aštuonių įmonių nustatė 10 milijonų eurų baudą. Kadangi visos šios įmonės buvo didelės, Komisija nusprendė nediferencijuoti nustatytų baudų.

18      Nusprendusi, kad pažeidimas buvo vidutinės trukmės, Komisija už kiekvienus pažeidimo metus 10 % padidino pagrindinę baudą, nustatytą kiekvienai nagrinėjamai įmonei atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Vis dėlto atsižvelgdama į tai, kad plieno vamzdžių sektorių yra ištikusi ilgalaikė krizė ir kad nuo 1991 m. situacija šiame sektoriuje pablogėjo, Komisija dėl lengvinančių aplinkybių 10 % sumažino minėtas pagrindines baudas.

19      Galiausia, remdamasi Komisijos sprendimo 96/C 207/04 dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) D 2 punktu, Komisija 40 % sumažino Vallourec paskirtos baudos dydį bei 20 % sumažino Dalmine baudą, nes šios įmonės bendradarbiavo su Komisija per administracinę procedūrą.

 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

20      Remiantis ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi, aštuonios įmonės, kurioms skirtas šis sprendimas, „pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalyvaudamos <...> susitarime, kuris, be kita ko, numatė nacionalinės besiūlių standartinių OCTG vamzdžių ir (transportavimo vamzdžių projektams) rinkos apsaugą“.

21      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Mannesmann, Vallourec, Dalmine, Sumitomo, Nippon Steel Corp., Kawasaki Steel Corp. ir NKK Corp. pažeidimas truko nuo 1990 iki 1995 metų. Taip pat nustatyta, kad Corus pažeidimas truko nuo 1990 m. iki 1994 m. vasario mėnesio.

22      Kitos reikšmingos ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatos yra tokios:

„2 straipsnis

1.      Padarydamos 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą sutartimis, kurios lėmė OCTG vamzdžių tiekimo (Corus) (nuo 1994 m. – Vallorec ) pasidalijimą, (Mannesmann), Vallourec <...>, (Corus) ir Dalmine <...> pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį.

2.      (Corus) pažeidimas truko nuo 1991 m. liepos 24 d. iki 1994 m. vasario mėnesio. Vallorec <...> pažeidimas truko nuo 1991 m. liepos 24 d. iki 1999 m. kovo 30 dienos. Dalmine <...> atveju pažeidimas truko nuo 1991 m. gruodžio 4 d. iki 1999 m. kovo 30 dienos. (Mannesmann) atveju pažeidimas truko nuo 1993 m. rugpjūčio 9 d. iki 1997 m. balandžio 24 dienos.

<...>

4 straipsnis

Pirmajame straipsnyje išvardytoms įmonėms už tame pačiame straipsnyje nustatytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

1)      (Mannesmann) – 13 500 000 eurų

2)      Vallourec <...> – 8 100 000 eurų

3)      (Corus) – 12 600 000 eurų

4)      Dalmine <...> – 10 800 000 eurų

5)      Sumitomo <...> – 13 500 000 eurų

6)      Nippon Steel <...> – 13 500 000 eurų

7)      Kawasaki Steel <...> – 13 500 000 eurų

8)      NKK <...> – 13 500 000 eurų.“

 Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

23      Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais ieškiniais septynios iš aštuonių ginčijamu sprendimu nubaustų įmonių, tarp kurių buvo ir Mannesmann, reikalavo panaikinti minėtą sprendimą visą arba iš dalies ir papildomai reikalavo panaikinti arba sumažinti joms paskirtas baudas.

24      Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas:

–        panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kiek jame buvo nustatyta, kad Mannesmann dalyvavo šiame straipsnyje nurodytame pažeidime iki 1991 m. sausio 1 dienos,

–        nustatė Mannesmann skirtiną 12 600 000 eurų baudą,

–        atmetė likusią ieškinio dalį,

–        nurodė kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

 Procesas Teisingumo Teisme

25      Savo apeliaciniu skundu Mannesmann Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo buvo atmestas ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        papildomai prašo sumažinti ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje nustatytą baudą ir su ja susijusius 5 straipsnyje nustatytus delspinigius,

–        taip pat papildomai grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad šis priimtų sprendimą remdamasis Teisingumo Teismo sprendimu,

–        Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

26      Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl apeliacinio skundo

27      Mannesmann nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus, pagrįstus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, klaidingu EB 81 straipsnio taikymu ginčijamo sprendimo 2 straipsniui ir vienodo požiūrio principo pažeidimu.

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, pagrįsto teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu

 Šalių argumentai

28      Mannesmann mano, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog dokumentas „Pasidalijimo raktas“, minėtas šio sprendimo 13 punkte ir kuriuo Komisija grindė savo ginčijamą sprendimą, yra priimtinas kaip įrodymas.

29      Todėl Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Iš tikrųjų, kadangi šį dokumentą Komisijai pateikė Mannesmann nežinomas trečiasis asmuo, ji negalėjo patikrinti minėto dokumento autentiškumo ir negalėjo tinkamai pasiruošti gynybai.

30      Be to, kadangi šis trečiasis asmuo Komisijai nurodė, kad dokumentą „Pasidalijimo raktas“ jis gavo iš vienos iš susijusių įmonių prekybos atstovo, nenurodydamas jo, Komisija taip pat nežinojo, kas buvo šis asmuo.

31      Mannesmann mano, kad iš teismų praktikos matyti, jog įrodymas negali būti naudojamas, jei jo autorius yra nežinomas. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino šią teismų praktiką, pagal kurią vertinant įrodymus reikia patikrinti jų kilmę. Šiuo klausimu Mannesmann pažymi, kad negali būti atmesta galimybė, jog tretieji asmenys pateikia Komisijai suklastotus įrodymus, siekdami pakenkti įmonei dėl asmeninių ar komercinių motyvų. Todėl susijusi įmonė turi galėti pareikšti savo nuomonę apie informatoriaus patikimumą.

32      Mannesmann taip pat nurodo Europos žmogaus teisių teismo praktiką dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri yra numatyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje. Remiantis šia praktika atsakovė turi turėti galimybę ginčyti ne tik anonimiškų pareiškimų autentiškumą, bet ir asmens, kurio tapatybė yra saugoma, patikimumą. Be to, ši praktika patvirtina, kad net jei parengtinio tyrimo metu galima naudoti tokius anonimiškus pareiškimus, vis dėlto šie pareiškimai negali būti naudojami kaip įrodymai prieš atsakovą.

33      Apeliantė taip pat nurodo 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1, toliau – Chartija) 46 ir 47 straipsnius, kurie atitinka EŽTK 6 straipsnį ir užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Ji pabrėžia, kad pagal jos 52 straipsnio 3 dalį Chartiją teismai turi aiškinti taip, kad ji užtikrintų ne mažesnę teisių apsaugą nei EŽTK.

34      Be to, Mannesmann tvirtina, kad anonimo pateiktų įrodymų naudojimas pažeidžia teisinės valstybės principą, įtvirtintą ES 6 straipsnio 1 dalyje. Iš tikrųjų, jei negali būti patikrinta, ar minėti įrodymai buvo tikrai Komisijai pateikti trečiojo asmens, išlieka manipuliavimo ir savavališkumo rizika.

35      Komisija mano, kad šis pagrindas yra nepriimtinas, nes ieškovė pirmą kartą remiasi EŽTK pažeidimu, o Pirmosios instancijos teisme ji remėsi iš esmės teisės į gynybą pažeidimu. Be to, Mannesmann negali Komisijos kaltinti Chartijos pažeidimu, nes ši buvo paskelbta tik 2000 m. gruodžio 7 d., o ginčijamas sprendimas buvo priimtas 1999 m. gruodžio 8 dieną.

36      Bet kuriuo atveju Mannesmann nurodyta Europos žmogaus teisių teismo praktika nėra reikšminga šioje byloje, nes ji susijusi su anonimiškai pateiktų įrodymų naudojimu baudžiamajame procese, o ši byla yra susijusi su procedūra, per kurią paskiriama bauda pagal konkurencijos teisę.

37      Taip pat Komisija tvirtina, kad teisės į gynybą pažeidimu būtų galima remtis, tik jei Pirmosios instancijos teismas būtų vertinęs jam pateiktus įrodymus remdamasis informacija, dėl kurios atsakovės neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės. Tačiau Mannesmann galėjo pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos ginčijamo sprendimo 121 ir 122 konstatuojamosiose dalyse nurodytų argumentų dėl nagrinėjamo dokumento autentiškumo. Be to, šio dokumento autoriaus ir dokumentą Komisijai pateikusio trečiojo asmens anonimiškumas apeliantei netrukdė patikrinti minėto dokumento turinio patikimumo ir tinkamumo.

38      Komisija priduria, kad Pirmosios instancijos teismas pripažino tik ribotą nagrinėjamo dokumento patikimumą, nes jo parengimo kontekstas nebuvo žinomas. Nors Pirmosios instancijos teismas ir pripažino tam tikrą šio dokumento įrodomąją galią, tai tik dėl to, kad jame buvo ypatingos informacijos, kuri sutapo su kituose dokumentuose esančia informacija.

39      Galiausia Komisija tvirtina, kad net jei ji nebūtų galėjusi pasinaudoti minėtu dokumentu kaip įrodymu, ši aplinkybė nieko nebūtų pakeitusi nustatant pažeidimą, nurodytą ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniuose. Iš tikrųjų tam tikrų dokumentų, kuriuos Komisija naudojo pažeisdama teisę į gynybą, pašalinimas turėtų reikšmę tik tada, kai Komisijos nurodyti kaltinimai galėtų būti įrodyti tik šias dokumentais, o taip nebuvo šioje byloje.

 Teisingumo Teismo vertinimas

40      Teisingumo Teismas yra pripažinęs Bendrijos teisės bendrąjį principą, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 21 punktas; 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Nyderlandai ir Van der Wal prieš Komisiją, C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. I‑1, 17 punktas ir 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Eurofood IFSC, C‑341/04, Rink. p. I‑3813, 65 punktas).

41      Jis taip pat yra nusprendęs, kad šis principas yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Bendrijos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis bei EŽTK pateiktomis nuorodomis, sudėtinė dalis (minėto sprendimo Eurofood IFSC 65 punktas).

42      Vis dėlto, kaip teisingai tvirtina Komisija, apeliantės nurodyta Europos žmogaus teisių teismo praktika nėra reikšminga šioje byloje. Iš tikrųjų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 54–56 punktuose, ši praktika iš esmės yra susijusi su liudijimais baudžiamosiose bylose, o ši byla yra susijusi su per EB 81 straipsnio taikymo procedūrą parengtu dokumentu. Bendrijos konkurencijos teisės bylose liudytojų parodymai turi tik antraeilę reikšmę, o rašytiniai dokumentai yra esminiai.

43      Kaip tai nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 57–60 punktuose, įrodymų vertinimas Bendrijos konkurencijos teisės bylose pasižymi tuo, kad nagrinėjamuose dokumentuose yra verslo paslapčių ar kitos informacijos, kuri negali būti atskleista arba gali būti atskleista su apribojimais.

44      Tokiomis specifinėmis Komisijos tyrimo dėl antikonkurencinės praktikos aplinkybėmis principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, negali būti aiškinamas taip, kad dokumentiniai įrodymai turi būti automatiškai atmetami, jei tam tikra informacija turi likti konfidenciali. Šis konfidencialumas gali būti susijęs su dokumentų autoriaus ir asmenų, perdavusių Komisijai šiuos dokumentus, tapatybe.

45      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė:

„84      Dėl dokumento „Pasidalijimo raktas“, kaip ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo įrodymo, priimtinumo pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrijos teisėje vyrauja laisvo įrodymų vertinimo principas ir vienintelis svarbus kriterijus pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas <...>. Komisijai taip pat gali reikėti apsaugoti informatorių anonimiškumą, <...> ir tokios aplinkybės nepakanka priversti šią instituciją atmesti jos turimą įrodymą.

85      Taigi, nors Mannesmann argumentai gali būti svarbūs vertinant dokumento „Pasidalijimo raktas“ patikimumą bei įrodomąją galią, negalima pripažinti, kad šis dokumentas yra nepriimtinas įrodymas ir jį reikia išimti iš bylos.“

46      Iš skundžiamo sprendimo taip pat matyti, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas dokumento „Pasidalijimo raktas“ patikimumą, atsižvelgė į jo anonimiškumą. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 86 punkte jis nusprendė, kad „kadangi remdamasi argumentais dėl dokumento nepriimtinumo Mannesmann ginčija šio dokumento patikimumą, reikia konstatuoti, jog tas patikimumas neišvengiamai sumažėja dėl to, kad sąlygos, kuriomis jis buvo parengtas, yra beveik nežinomos, ir dėl to Komisijos tvirtinimai šiuo klausimu negali būti patikrinti“.

47      Be to, Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad anoniminis įrodymas, pavyzdžiui, dokumentas „Pasidalijimo raktas“, negali vienas įrodyti Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimo. Jis 87 skundžiamo sprendimo punkte nusprendė, kad tik „kai dokumente „Pasidalijimo raktas“ pateikta konkreti informacija atitinka kituose dokumentuose, pavyzdžiui, Verluca pareiškimuose, esančią informaciją, galima teigti, kad šie įrodymai vienas kitą patvirtina“. Jau minėto sprendimo 81 ir 82 punktuose Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad dokumentas „Pasidalijimo raktas“ buvo vienas iš daugelio įrodymų ir jis turėjo tik pagalbinę reikšmę. Šis vertinimas taip pat pateikiamas to paties sprendimo 94 punkte, kuriame Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėtas dokumentas vertinant Komisijos pateiktų įrodymų visumą turi tam tikrą įrodomąją galią tik „patvirtinant esminius teiginius Verluca pareiškimuose“.

48      Atsižvelgiant į Pirmosios instancijos nustatytas ribas dėl dokumento „Pasidalijimo raktas“ įrodomosios galios, reikia konstatuoti, kad nagrinėjant šio dokumento, kaip įrodymo, priimtinumą ir tinkamumą nebuvo padaryta teisės klaidos.

49      Be to, akivaizdu, kad Mannesmann galėjo pareikšti savo nuomonę dėl dokumento „Pasidalijimo raktas“ ir, atsižvelgiant į šio dokumento anonimiškumą, pateikti savo argumentus dėl jo įrodomosios galios nebuvimo.

50      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, nesprendžiant klausimo dėl to, ar Mannesmann galėjo šioje byloje remtis Chartija, kuri buvo paskelbta po ginčijamo sprendimo priėmimo.

 Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, pagrįsto klaidingu EB 81 straipsnio taikymu ginčijamam sprendimui

 Šalių argumentai

51      Mannesmann mano, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai patvirtino konkurencijos teisės pažeidimą, nurodytą ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje. Komisija neįrodė, kad 1993 m., sudarydama tiekimo sutartį su Corus, Mannesmann sudarė horizontalų susitarimą su Vallourec ir Dalmine arba su šiomis įmonėmis derino veiksmus. Ji neįrodė, kad Mannesmann žinojo apie tiekimo sutartį, kurią sudarė Corus ir Vallourec, bei tiekimo sutartį, kurią sudarė Corus ir Dalmine, ir apie tariamai Vallourec parengtą bendrą planą. Pirmosios instancijos teismas patvirtino šį Komisijos klaidingą ir neišsamų įrodymų vertinimą.

52      Be to, Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamos tiekimo sutartys buvo sudarytos ne tuo pačiu metu, manydamas, kad sąlyginai ilgas jų terminas įrodo horizontalaus susitarimo egzistavimą, ir nuspręsdamas, kad šioje byloje netaikomas joks atleidimas, padarė klaidą.

53      Dėl paskutinio punkto apeliantė nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai neatsižvelgė į jos argumentus dėl 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (OL L 336, p. 21) taikymo vertikaliems susitarimams tarp Corus ir Mannesmann. Be to, Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į 1983 m. birželio 22 d. Komisijos reglamentą (EEB) Nr. 1984/83 dėl Sutarties (81) straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms išimtinio platinimo susitarimų rūšims (OL L 173, p. 1) ir 1983 m. birželio 22 d. Komisijos reglamentą (EEB) Nr. 1984/83 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms išimtinio pirkimo susitarimų rūšims (OL L 173, p. 5) ir dėl to netaikė EB 81 straipsnio 1 dalies sutartims tarp Mannesmann ir Corus.

54      Komisija tvirtina, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes susijęs su faktų vertinimu. Be to, net jei šis pagrindas būtų priimtinas ir pagrįstas, dėl jo būtų galima panaikinti skundžiamą sprendimą ir ginčijamą sprendimą tik tiek, kiek jis būtų susijęs su ginčijamo sprendimo 2 straipsniu.

 Teisingumo Teismo vertinimas

55      Apeliacinio skundo atveju Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nustatyti faktinių aplinkybių, nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas pripažino tinkamais šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Iš tikrųjų, kadangi šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir įrodinėjimo naštai bei įrodymų vertinimui taikomų procedūros taisyklių, tik Pirmosios instancijos teismas gali įvertinti jam pateiktų įrodymų įrodomąją galią (1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere prieš Komisiją, C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 22 punktas). Šis vertinimas, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas (1994 m. kovo 2 d. Sprendimo Hilti prieš Komisiją, C‑53/92 P, Rink. p. I‑667, 42 punktas ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 49 punktas)

56      Reikia konstatuoti, kad atlikdamas ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo egzistavimo nagrinėjimą Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, kurių kontrolė nepatenka į Teisingumo Teismo kompetenciją nagrinėjant apeliacinį skundą. Todėl neįrodžius įrodymų iškraipymo, esminio netikslumo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliantės argumentai dėl to, ar ji sudarė horizontalų susitarimą ar suderino veiksmus su Vallourec ir Dalmine, ir ar ji žinojo apie šių įmonių sudarytas sutartis ir apie Vallourec parengtą bendrą planą, turi būti atmesti kaip nepriimtini. Jos argumentas, jog Pirmosios instancijos teismas turėjo kitaip vertinti tam tikras faktines aplinkybes, pavyzdžiui, nagrinėjamų sutarčių trukmę ir tai, kad jos nebuvo sudarytos vienu metu, taip pat turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

57      Dėl Reglamento (EEB) Nr. 1983/83 ir Reglamento (EEB) Nr. 1984/83 reikia konstatuoti, kad pirmą kartą jie nurodyti apeliacinėje instancijoje. Todėl kaltinimas, pagrįstas šiais reglamentais, yra nepriimtinas.

58      Dėl apeliantės nurodomo Reglamento Nr. 2790/1999 pakanka konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 171 punkte teisingai nusprendė, jog „šis reglamentas negali būti tiesiogiai taikomas šioje byloje, nes (ginčijamas) sprendimas buvo priimtas 1999 m. gruodžio 8 d., o jo 2 straipsnio dalis dėl Mannesmann yra susijusi su laikotarpiu nuo 1993 m. iki 1997 m., tai yra su laikotarpiu iki susijusių Reglamento Nr. 2970/1999 nuostatų įsigaliojimo 2000 m. birželio 1 dieną“. Savo sprendimo 172 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pridūrė, kad „kadangi šiuo reglamentu būtų galima remtis šioje byloje kaip pagalbine priemone, nes jame atsispindi Komisijos 1999 m. gruodžio mėn. priimta pozicija, kad vertikaliais susitarimais konkurencijai gali būti padaroma mažesnė žala, reikia pažymėti, jog šis reglamentas yra taikomas tik EB 81 straipsnio 3 daliai. Tačiau Reglamento Nr. 17 4 straipsnis nustato, kad susitarimams tarp įmonių gali būti suteikta atskiroji išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, tik jei apie juos buvo pranešta Komisijai, o tai šioje byloje nebuvo padaryta“.

59      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

 Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, pagrįsto vienodo vertinimo principo pažeidimu

 Šalių argumentai

60      Mannesmann tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo nesumažindamas jai paskirtos baudos, pažeidė vienodo vertinimo principą.

61      Šiuo klausimu Mannesmann primena, kad Becher pareiškimais ji padėjo nustatyti faktines aplinkybes ir kad ji neginčijo pranešime apie kaltinimus nustatytų šių faktinių aplinkybių. Ji pastebi, kad Vallourec bauda dėl bendradarbiavimo buvo sumažinta 40 %, nes Verluca pareiškimais ji padėjo nustatyti faktines aplinkybes, o Dalmine bauda buvo sumažinta 20 %, nes ji neginčijo faktinių aplinkybių. Todėl Mannesmann paskirtos baudos nesumažinimas yra nevienodas vertinimas.

62      Apeliantė taip pat ginčija Pirmosios instancijos vertinimą dėl jos šio sprendimo 7 punkte nurodyto ieškinio dėl 1998 m. gegužės 15 d. sprendimo panaikinimo apimties.

63      Pirmiausia ji tvirtina, kad skundžiamo sprendimo motyvai dėl šio ieškinio yra netinkami nagrinėjant šią bylą.

64      Be to, Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad ginčas buvo užbaigtas 1998 m. gegužės 15 d. sprendimu. Šiuo klausimu apeliantė pažymi, kad ji sutiko atsiimti savo apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje tik sutarusi su Komisija, jog ši atsisakys savo reikalavimo pateikti informaciją.

65      Mannesmann primena, kad jos ieškinys dėl 1998 m. gegužės 15 d. sprendimo panaikinimo buvo pripažintas iš dalies pagrįstu. Galiausia ji nurodo, kad, priešingai nei skundžiamo sprendimo 310 punkte nurodė Pirmosios instancijos teismas, jai negali būti priekaištaujama dėl atsisakymo pateikti prašomą informaciją.

66      Komisija tvirtina, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra susijęs su faktinių aplinkybių vertinimu ir todėl yra nepriimtinas. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad apeliantė netvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 309 punkte konstatuodamas, kad Mannesmann neįrodė, jog jos bendradarbiavimas tikrai padėjo Komisijai vykdyti šios uždavinį nustatyti bei užkirsti kelią pažeidimams, iškraipė faktines aplinkybes ar įrodymus.

67      Dėl esmės Komisija nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 302 ir 305 punktuose teisingai nurodė, kad Mannesmann Komisijai pateikta informacija nėra lygiavertė Vallourec pateiktai informacijai, ir kad Mannesmann aiškiai nenurodė neginčijanti faktinių aplinkybių, priešingai nei Dalmine.

 Teisingumo Teismo vertinimas

68      Reikia priminti, kad nors nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Bendrijos teisės pažeidimą paskirtų baudų dydžio, tačiau tokios jurisdikcijos įgyvendinimas nustatant minėtų baudų dydžius negali lemti įmonių, dalyvavusių susitarime ar suderintuose veiksmuose, draudžiamuose EB 81 straipsnio 1 dalimi, diskriminacijos (2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 96 ir 97 punktai ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P – C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 617 punktas).

69      Vis dėlto apeliacinis skundas turi nurodyti teisinius argumentus, konkrečiai pagrindžiančius apeliacinio skundo pagrindą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo, nes priešingu atveju šis pagrindas bus nepriimtinas (minėto sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 618 punktas).

70      Reikia konstatuoti, kad kadangi apeliantė dėl skundžiamo sprendimo 297–300 punktuose išdėstytų priežasčių ginčija šio sprendimo 301 punkte Pirmosios instancijos teismo pateiktą vertinimą, pagal kurį „Becher pareiškimas buvo naudingas tik tuo, kad jis iš dalies patvirtino Verluca pareiškimus, kuriuos Komisija jau turėjo; dėl to šis pareiškimas pastebimai nepalengvino Komisijos užduoties ir negalėjo būti pagrindas sumažinti baudą dėl bendradarbiavimo“, jos argumentai yra dėl faktinių aplinkybių, todėl turi būti atmesti kaip nepriimtini. Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šį apeliacinį skundą, neturi tikrinti Pirmosios instancijos teismo argumentų, išdėstytų skundžiamo sprendimo 302 punkte, jog „Mannesmann Komisijai pateikta informacija iki (pranešimo apie kaltinimus) nėra lygiavertė Vallourec pateiktai informacija ir kad „bet kuriuo atveju ta informacija nesuteikia pakankamo pagrindo sumažinti baudą pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo“.

71      Dėl Dalmine bendradarbiavimo palyginimo, skundžiamo sprendimo 303‑305 punktuose, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad „norinti pasinaudoti baudos sumažinimu pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D 2 punktą dėl to, kad nėra ginčijami faktai, įmonė, susipažinusi su pranešimu apie kaltinimus, turi aiškiai informuoti Komisiją, kad ji neketina iš esmės ginčyti faktų“. Šis Pirmosios instancijos teismo vertinimas atitinka Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią reikia skirti aiškų pažeidimo pripažinimą ir paprastą faktinių aplinkybių neginčijimą, kuris nepalengvina Komisijos užduoties nustatyti ir nutraukti Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimus (2005 m. liepos 14 d. Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją, C‑65/02 P ir C‑73/02 P, Rink. p. I‑6773, 58 punktas). Todėl apeliantei aiškiai nepripažinus pažeidimo, jos argumentai dėl diskriminacijos Dalmine atžvilgiu turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

72      Dėl Mannesmann pateikto ieškinio dėl Komisijos sprendimo, priimto pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, panaikinimo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 310–311 punktuose nusprendė, kad nors „Mannesmann veiksmai, pasireiškiantys 1998 m. gegužės 15 d. sprendimo teisėtumo ginčijimu, be abejo, buvo visiškai teisėti ir negali būti laikomi nebendradarbiavimo įrodymu“, vis dėlto jos ieškinio didžioji dalis šiuo klausimu buvo atmesta 2001 m. vasario 20 d. minėtu sprendimu Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją, nes „didžiosios dalies informacijos, kurią Mannesmann atsisakė pateikti, Komisija prašė teisėtai“.

73      Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 312 punkte galėjo nuspręsti, kad „dėl neteisėto Mannesmann elgesio Komisija taip ir negavo didelės dalies informacijos, kurią ji teisėtai prašė pateikti per administracinę procedūrą“, ir kad todėl „bendra Mannesmann pozicija per administracinę procedūrą negali būti vertinama kaip veiksmingas bendradarbiavimas šioje byloje“. Be to, šios išvados nepaneigia ir tai, kad 2001 m. vasario 20 d. Mannesmann pateiktas apeliacinis skundas dėl minėto sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją šalims susitarus buvo išbrauktas iš nagrinėjamų bylų sąrašo.

74      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas.

75      Kadangi visi apeliantės nurodyti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, turi būti atmestas ir apeliacinis skundas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

76      Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąja pastraipa, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, taikomą apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Mannesmann ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Salzgitter Mannesmann GmbH bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.