Byla C-339/04

Nuova società di telecomunicazioni SpA

prieš

Ministero delle Comunicazioni

ir

ENI SpA

(Consiglio di Stato prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Telekomunikacijų paslaugos – Direktyva 97/13/EB – Individualioms licencijoms taikomi mokesčiai ir rinkliavos“

Sprendimo santrauka

1.        Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sektorius – Bendrųjų leidimų ir individualių licencijų bendrieji principai – Direktyva 97/13

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/13)

2.        Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sektorius – Bendrųjų leidimų ir individualių licencijų bendrieji principai – Direktyva 97/13

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/13 11 straipsnis)

1.        Direktyva 97/13 dėl bendrųjų leidimų ir individualių licencijų išdavimo telekomunikacijų paslaugų srityje bendrųjų principų iš esmės taikoma ne tik viešiesiems telekomunikacijų tinklams ir paslaugoms, bet ir privatiems telekomunikacijų tinklams, kurie nėra viešai prieinami ir kurie skirti uždarai naudotojų grupei, bei šiais privačiais tinklais teikiamoms paslaugoms.

(žr. 28 punktą)

2.        Direktyvos 97/13 dėl bendrųjų leidimų ir individualių licencijų išdavimo telekomunikacijų paslaugų srityje bendrųjų principų 11 straipsnis draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kurie įpareigoja individualios licencijos teikti viešąjį telekomunikacijos tinklą turėtoją, sumokėjusį papildomą mokestį už šio tinklo naudojimą privačiais tikslais, apskaičiuojamą pagal kriterijus, neatitinkančius nustatytųjų minėtame straipsnyje.

3.        Iš tikrųjų valstybės narės gali rinkti tik tuos su leidimų išdavimo procedūromis susijusius mokesčius bei rinkliavas, kurie yra numatyti Direktyvoje 97/13.

(žr. 35, 38 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2006 m. liepos 18 d.(*)

„Telekomunikacijų paslaugos – Direktyva 97/13/EB – Individualioms licencijoms taikomi mokesčiai ir rinkliavos“

Byloje C‑339/04

dėl Consiglio di Stato (Italija) 2004 m. vasario 24 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. rugpjūčio 9 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Nuova società di telecomunicazioni SpA

prieš

Ministero delle Comunicazioni,

ENI SpA,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J.‑P. Puissochet, S. von Bahr (pranešėjas), U. Lõhmus ir A. Ó Caoimh,

generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. rugsėjo 28 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Nuova società di telecomunicazioni SpA, atstovaujamos advokatų A. Santa Maria ir F. G. Scoca,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Traversa ir M. Shotter,

susipažinęs su 2005 m. spalio 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1997 m. balandžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/13/EB dėl bendrųjų leidimų ir individualių licencijų išdavimo telekomunikacijų paslaugų srityje bendrųjų principų (OL L 117, p. 15) išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp Nuova società di telecomunicazioni SpA (toliau – NST) ir Ryšių ministerijos (Ministero delle Comunicazioni) dėl rinkliavos, susijusios su telekomunikacijų tinklo naudojimu privačiais tikslais.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Direktyvoje 97/13 nustatomi bendrieji principai, taikomi leidimų išdavimo tvarkai, kad naujiesiems operatoriams būtų lengviau ateiti į rinką.

4        Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalį valstybės narės garantuoja, kad telekomunikacijų paslaugos ir (arba) telekomunikacijų tinklai gali būti teikiami be leidimų ar gavus leidimą. Ši direktyva nustato dvi skirtingas leidimų priemones, būtent bendrąjį leidimą ir individualią licenciją.

5        Pagal Direktyvos 97/13 2 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą įtrauką „bendrasis leidimas“ – leidimas, nereikalaujantis iš suinteresuotosios bendrovės gauti aiškiai išreikštą nacionalinės reguliavimo institucijos sutikimą, neatsižvelgiant į tai, ar jis suteikiamas „grupine licencija“, ar bendromis teisės normomis.

6        Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkto antrą įtrauką individualią licenciją išduoda nacionalinė reguliavimo institucija, ir ja bendrovei suteikiamos specialios teisės arba jos veiklai nustatomi specialūs įpareigojimai.

7        Pagal Direktyvos 97/13 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali išduoti individualias licencijas tik tam tikriems apibrėžtiems tikslams, visų pirma, leisti licencijos gavėjui naudotis radijo dažniais arba numeriais.

8        Tačiau šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualios licencijos gali būti išduodamos viešųjų telekomunikacijų bei kitokiems tinklams, kurie naudoja radijo dažnius,

9        Kiek tai susiję su mokesčiais ir rinkliavomis už individualias licencijas, Direktyvos 97/13 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčiai turi būti skirti tik individualių licencijų išdavimo, administravimo, kontrolės ir įgyvendinimo procedūrų administracinėms sąnaudoms padengti. Šios direktyvos tekste taip pat nustatyta, kad šie mokesčiai turi būti proporcingi atliktam darbui, o informacija apie juos tinkamai ir pakankamai išsamiai paskelbta bei lengvai prieinama.

10      Atsižvelgdamos į Direktyvos 97/13 11 straipsnio 2 dalį valstybės narės vis dėlto gali, kai naudojami riboti ištekliai, leisti savo nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti rinkliavas, skirtas garantuoti optimalų tokių išteklių panaudojimą.

 Nacionalinės teisės aktai

11      Prieš telekomunikacijų rinkos liberalizaciją viešąsias paslaugas teikiančios bendrovės koncesijos pagrindu galėjo naudoti telekomunikacijų tinklus savo vidaus poreikiams pagal 1973 m. kovo 29 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 156 patvirtintą Pašto ir telekomunikacijų kodeksą (testo unico delle disposizioni legislative in materia postale di bancoposta e di telecomunicazioni approvato con decreto del Presidente della Repubblica Nr. 156, GURI Nr. 113, 1973 m. gegužės 3 d., toliau – kodeksas).

12      Liberalizuojant telekomunikacijų rinką 1997 m. rugsėjo 19 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 318 dėl Bendrijos direktyvų taikymo telekomunikacijų sektoriuje (decreto del Presidente della Repubblica Nr. 318, Regolamento per l’attuazione di direttive comunitarie nel settore delle telecomunicazioni, 1997 m. rugsėjo 22 d. paprastas priedas prie GURI Nr. 221, toliau – dekretas Nr. 318/97) tam tikroms bendrovėms buvo numatyta galimybė gauti individualią licenciją teikti viešąsias telekomunikacijų paslaugas.

13      Dekreto Nr. 318/97 6 straipsnis reglamentuoja bendrųjų leidimų ir individualių licencijų išdavimo procedūrą bei mokesčių sumokėjimo būdus. Pagal šį straipsnį, išskyrus ribotų išteklių panaudojimą, iš bendrovių reikalaujami su individualių licencijų gavimo procedūromis susiję mokesčiai yra skirti tik pačiose licencijose numatytoms instruktavimo, paslaugos administravimo kontrolės ir sąlygų laikymosi kontrolės administracinėms sąnaudoms padengti.

14      1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 448, nustatančio viešąsias finansines stabilizavimo ir plėtros priemones (legge Nr. 448, Misure di finanza pubblica per la stabilizzazione e lo sviluppo, paprastas priedas prie 1998 m. gruodžio 29 d. GURI Nr. 302, toliau – Įstatymas Nr. 448/98), 20 straipsniu Dekreto Nr. 318/97, pagal kurį nauja tvarka buvo pradėta taikyti ir privatiems tinklams, 21 straipsnio 2–5 dalys buvo panaikintos. Tačiau šiame įstatymo straipsnyje buvo nustatyta, kad kodekso nuostatos dėl piniginių prievolių, susijusių su privačiais tinklais, apskaičiavimo taikomos tol, kol šioje srityje bus priimtos naujos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos.

15      Pagal 1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249 dėl telekomunikacijų priežiūros tarnybos įsteigimo ir dėl su telekomunikacijų bei radijo ir televizijos sistemomis susijusių taisyklių (legge Nr. 249, Istituzione dell’Autorità per le garanzie nelle comunicazioni e norme sui sistemi delle telecomunicazioni e radiotelevisivo, paprastas priedas prie 1997 m. liepos 31 d. GURI Nr. 177) 4 straipsnio 6 dalį viešąsias paslaugas teikiančios bendrovės, kurios yra įsteigusios privačius tinklus savo poreikiams, įpareigojamos steigti atskirą bendrovę bet kokiai veiklai šiame sektoriuje vykdyti ir, atsižvelgdamos į Įstatymo Nr. 448/98 20 straipsnį, turi remiantis šiuo pagrindu sumokėti mokesčius.

 Ginčas pagrindinėje byloje

16      Ginčo pagrindinėje byloje aplinkybės, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, gali būti apibendrinam taip, kaip ir nurodyta toliau.

17      Pagal kodekso 213 straipsnį ENI SpA (toliau – ENI) prieš telekomunikacijų rinkos liberalizaciją jos vidaus poreikiams buvo skirti radijo dažniai.

18      Po šios liberalizacijos, įvykusios ypač dėl Direktyvos 97/13, ENI įsteigė NST ir patikėjo šiai bendrovei administruoti telekomunikacijų tinklą, kuris iki tol buvo naudojamas vien jos vidaus poreikiams.

19      1998 m. birželio 12 d. NST pagal Dekretą Nr. 318/97, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 97/13, gavo individualią licenciją viešosioms telekomunikacijų paslaugoms šiuo tinklu teikti.

20      Ministero delle Comunicazioni paprašė NST sumokėti du mokesčius už minėtą tinklą: vieną – už viešųjų telekomunikacijų paslaugų teikimą, kitą – už šio tinklo naudojimą privačiais tikslais. Šį antrą mokestį už 1999 m. buvo pareikalauta sumokėti 1999 m. vasario 26 d. šios ministerijos rašytiniu pranešimu – jis atitiko sumą, kurią ENI pagal kodeksą jau buvo sumokėjusi.

21      NST Italijos administraciniuose teismuose ginčijo antrąjį mokestį.

22      Valstybės taryba (Consiglio di Stato) turi abejonių dėl NST pareigos mokėti du skirtingus mokesčius dėl telekomunikacijų tinklo naudojimo viešais ir privačiais tikslais suderinamumo su Direktyva 97/13. Papildomai Consiglio di Stato klausia dėl antro mokesčio apskaičiavimo atitikties šios direktyvos 11 straipsniui.

23      Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar (Direktyvoje 97/13/EB) numatytiems pagrindiniams principams neprieštarauja nacionalinė tvarka, pagal kurią viešąsias paslaugas teikiančios bendrovės, savo poreikiams ir atlygintinos koncesijos pagrindu anksčiau naudojusios telekomunikacijų tinklus, bet kokiai veiklai telekomunikacijų sektoriuje turi įsteigti atskirą bendrovę, ir nustatanti, kad atskira bendrovė, net jeigu ji turi licenciją teikti viešąsias paslaugas, privalo pereinamuoju laikotarpiu sumokėti papildomą mokestį dėl to, kad telekomunikacijų tinklu naudojasi patronuojanti bendrovė?

2.      Ar Bendrijos teisei (kaip ją aiškino Teisingumo Teismas 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendime Albacom ir Infostrada, C‑292/01 ir C‑293/01, Rink. p. I‑9449) neprieštarauja nacionalinė nuostata, pagal kurią (taikomą pereinamuoju laikotarpiu) antro papildomo mokesčio, taikomo dėl veiklos patronuojančios bendrovės naudai, dydis yra proporcingas ankstesnės išimtinės tvarkos, kuriai būdingas atskyrimas tarp telekomunikacijų sistemų viešojo naudojimo ir privataus naudojimo koncesijų, sąlygomis patronuojančios bendrovės mokėtoms sumoms?”

 Dėl prejudicinių klausimų

24      Šiais dviem klausimais Consiglio di Stato iš esmės klausia, ar Direktyvos 97/13 11 straipsnis draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais individualią licenciją teikti viešąjį telekomunikacijų tinklą turinti bendrovė, už šią licenciją sumokėjusi šiame straipsnyje nustatytą mokestį, įpareigojama sumokėti papildomą mokestį dėl šio tinklo naudojimo privačiais tikslais.

25      Italijos vyriausybė teigia, kad Direktyva 97/13 netaikoma privatiems telekomunikacijų tinklams ar privačioms telekomunikacijų paslaugoms, bet išimtinai viešiesiems telekomunikacijų tinklams ar viešosioms telekomunikacijų paslaugoms. Todėl ji mano, kad minėta direktyva nedraudžia imti tokį papildomą mokestį, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas antrasis mokestis, susijusį su telekomunikacijų tinklų naudojimu privačiais tikslais.

26      Šiuo klausimu konstatuotina, kad pagal Direktyvos 97/13 1 straipsnio 1 dalį, ji yra susijusi su leidimų teikti telekomunikacijų paslaugas išdavimo procedūromis, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie viešuosius telekomunikacijų tinklus, ar privačius.

27      Be to, pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali numatyti individualių licencijų, skirtų viešiesiems telekomunikacijų bei kitokiems tinklams, kurie naudoja radijo dažnius, sistemą.

28      Iš to matyti, kad minėta direktyva iš esmės taikoma ne tik viešiesiems telekomunikacijų tinklams ir paslaugoms, bet ir privatiems telekomunikacijų tinklams, kurie nėra viešai prieinami ir kurie skirti uždarai naudotojų grupei, bei šiais privačiais tinklais teikiamoms paslaugoms.

29      Taigi pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pagrindinėje byloje aptariamas tinklas buvo viešai prieinamas atsižvelgiant į individualią licenciją, leidžiančią NST teikti viešojo telekomunikacijų tinklo paslaugas pagal Direktyvos 97/13 7 straipsnio 2 dalį.

30      Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/33/EB dėl telekomunikacijų tinklų sujungimo siekiant užtikrinti universaliąsias paslaugas ir sąveiką vadovaujantis atvirojo tinklo teikimo (ATT) nuostatomis (OL L 199, p. 32) penktąją konstatuojamąją dalį terminas „viešasis“ reiškia bet kokį tinklą ar paslaugą, kurie yra viešai prieinami naudotis trečiosioms šalims.

31      Be to, iš 1990 m. birželio 28 d. Komisijos direktyvos 90/387/EEB dėl bendrosios rinkos sukūrimo telekomunikacijų paslaugoms teikti įdiegiant atvirojo tinklo nuostatą (OL L 192, p. 1), su daliniais pakeitimais, padarytais 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/51/EB (OL L 295, p. 23), 2 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos išplaukia, kad „viešuoju telekomunikacijų tinklu“ vadinamas toks telekomunikacijų tinklas, kuris „visiškai arba iš dalies yra naudojamas viešai prieinamoms telekomunikacijų paslaugoms teikti“.

32      Iš to aišku, kad toks tinklas, koks nagrinėjamas šioje pagrindinėje byloje, kuris po to, kai juo naudotasi išimtinai privačiais tikslais, buvo padarytas viešai prieinamu, turi būti laikomas viešuoju telekomunikacijų tinklu Direktyvos 97/13 prasme.

33      Taigi toks telekomunikacijų tinklas bei visos juo suteiktos telekomunikacijų paslaugos visiškai patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

34      Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar dviejų skirtingų mokesčių rinkimas viešajam telekomunikacijų tinklui ir šiuo tinklu teikiamos paslaugos atitinka minėtoje direktyvoje nustatytas taisykles.

35      Šiuo klausimu pažymėtina, kad valstybės narės gali rinkti tik tuos su leidimų išdavimo procedūromis susijusius mokesčius bei rinkliavas, kurie yra numatyti Direktyvoje 97/13 (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Albacom ir Infostrada 41 punktą).

36      Šios direktyvos 11 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bet kokie iš bendrovių reikalaujami su leidimų gavimo procedūromis susiję mokesčiai, išskyrus, kai naudojami riboti ištekliai, būtų skirti tik padengti administracinėms sąnaudoms, proporcingoms darbui, kurio reikalauja licencijų sistema (žr. minėto sprendimo Albacom ir Infostrada 33 punktą).

37      Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad antrasis mokestis buvo apskaičiuotas pagal iki telekomunikacijų rinkos liberalizavimo kodekse nustatytus kriterijus, kurie neatitiko nustatytųjų Direktyvos 97/13 11 straipsnyje.

38      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 97/13 11 straipsnis draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kurie įpareigoja individualios licencijos teikti viešąjį telekomunikacijos tinklą turėtoją, sumokėjusį už ją šiame straipsnyje nustatytą mokestį, sumokėti papildomą mokestį už šio tinklo naudojimą privačiais tikslais, apskaičiuojamą pagal kriterijus, neatitinkančius nustatytųjų minėtame straipsnyje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

39      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1997 m. balandžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/13/EB dėl bendrųjų leidimų ir individualių licencijų išdavimo telekomunikacijų paslaugų srityje bendrųjų principų 11 straipsnis draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kurie įpareigoja individualios licencijos teikti viešąjį telekomunikacijos tinklą turėtoją, sumokėjusį už ją šiame straipsnyje nustatytą mokestį, sumokėti papildomą mokestį už šio tinklo naudojimą privačiais tikslais, apskaičiuojamą pagal kriterijus, neatitinkančius nustatytųjų minėtame straipsnyje.

Parašai.

---

* Proceso kalba: italų.