Byla C‑308/04 P

SGL Carbon AG

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Grafito elektrodai – EB 81 straipsnio 1 dalis – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Pranešimas dėl bendradarbiavimo – Non bis in idem principas“

Sprendimo santrauka

1.        Konkurencija – Baudos – Bendrijos sankcijos ir sankcijos, paskirtos trečiojoje valstybėje už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimą

(EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)

2.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Komisijos diskrecija

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)

3.        Konkurencija – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

4.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Pagrindinės baudos dydžio nustatymas atsižvelgiant į patį pažeidimą

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

5.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

6.        Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas

7.        Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atitinkamos įmonės finansinė padėtis

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 5 punkto b papunktis)

8.        Konkurencija – Baudos – Komisijos diskrecija

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)

1.        Non bis in idem principas, įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra Bendrijos teisės pagrindinis principas, kurio laikymąsi užtikrina teismas.

Tais atvejais, kai kartelis veikia tarptautiniu lygiu, pasižyminčiu būtent tuo, kad atitinkamose trečiosiose valstybėse taikomos jų teisinės sistemos, šių valstybių valdžios institucijų, atsakingų už laisvos konkurencijos apsaugą, įgaliojimų įgyvendinimas, remiantis savo teritorine kompetencija, vykdomas pagal šių valstybių reikalavimus. Iš tikrųjų aplinkybės, kuriomis grindžiamos kitų valstybių teisinės sistemos konkurencijos srityje, turi ne tik specialius tikslus, bet taip pat dėl jų priimamos kiekvienai valstybei individualios materialinės taisyklės numato labai skirtingas teisines pasekmes administracinėje, baudžiamojoje ar civilinėje srityse, kai minėtų valstybių valdžios institucijos nustato konkurencijos srityje taikomų taisyklių pažeidimą.

Iš to matyti, kad Komisija, skirdama sankciją už neteisėtą įmonės veiklą, net ir susijusią su tarptautiniu karteliu, siekia apsaugoti laisvą konkurenciją vidaus rinkoje, o tai pagal EB sutarties 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų. Iš tikrųjų dėl Bendrijos lygiu teisiškai saugomų vertybių ypatybių Komisijos, remiantis jos įgaliojimais šioje srityje, pateikti vertinimai gali labai skirtis nuo trečiosios valstybės valdžios institucijų pateiktų vertinimų.

Todėl Non bis in idem principas netaikomas tokiose situacijose, kai taikomos trečiųjų valstybių teisinės sistemos, o šių valstybių konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos veikia remdamosi savo kompetencija.

(žr. 26–29, 31–32 punktus)

2.        Bet koks atsižvelgimas į trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas patenka į Komisijos diskreciją baudų už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus nustatymo srityje. Todėl nors ir negali būti atmesta galimybė, kad Komisija dėl proporcingumo ar teisingumo atsižvelgs į anksčiau trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas, taip daryti ji neprivalo.

Iš tikrųjų atgrasymo tikslas, kurio gali siekti Komisija nustatydama baudos dydį, yra skirtas užtikrinti, kad įmonės, veikdamos vidaus rinkoje, laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Todėl, vertindama už minėtų taisyklių pažeidimą skirtinos baudos atgrasantį poveikį, Komisija neprivalo atsižvelgti į galimas įmonei paskirtas sankcijas už trečiųjų valstybių konkurencijos taisyklių pažeidimą.

(žr. 36–37 punktus)

3.        Komisija turi didelę diskreciją pasirinkti baudų apskaičiavimo metodą ir šiuo tikslu ji gali atsižvelgti į daugelį aplinkybių, tačiau negali viršyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos apyvartos ribos.

Baudų nustatymo metodo gairėse, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi, numatytas apskaičiavimo metodas numato įvairias lankstumo suteikiančias nuostatas, leidžiančius Komisijai įgyvendinti savo diskreciją nepažeidžiant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio nuostatų.

(žr. 46–47 punktus)

4.        Nors pagrindinė bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą skiriama remiantis minėtu pažeidimu, jo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį kitų kriterijų, kuriuos vertindama Komisija turi didelę diskreciją. Atsižvelgimas į sunkinančias aplinkybes nustatant baudą atitinka Komisijos funkciją užtikrinti, kad įmonės laikytųsi konkurencijos taisyklių.

(žr. 71 punktą)

5.        Tik galutinis už konkurencijos taisyklių pažeidimą paskirtos baudos dydis negali peržengti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos maksimalios 10 % ribos. Tačiau šis straipsnis nedraudžia Komisijai įvairiais skaičiavimo etapais nustatyti tarpinį dydį, viršijantį šią ribą, su sąlyga, kad galutinė nustatyta bauda jos neperžengs.

(žr. 81–82 punktus)

6.        Bet kokios procedūros, kuri gali pasibaigti sankcijų paskyrimu, konkrečiai, kalbant, vienkartinėmis arba periodinėmis baudomis, atveju, kai teisės į gynybą paisymas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą, paprastas dokumento nepateikimas pažeidžia šią teisę, tik jei suinteresuotoji įmonė gali įrodyti, pirma, kad Komisija rėmėsi šiuo dokumentu grįsdama kaltinimą dėl pažeidimo buvimo, ir, antra, kad šis kaltinimas galėjo būti įrodytas tik darant nuorodą į minėtą dokumentą.

Suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, jog Komisijos pasiektas rezultatas sprendime būtų buvęs kitoks, jei dokumentas, kuris nebuvo pateiktas minėtai įmonei ir kuriuo remdamasi Komisija konstatavo pažeidimą, būtų buvęs atmestas kaip įrodymas.

(žr. 94, 97–98 punktus)

7.        Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama įmonei skirtiną baudą atsižvelgti į sunkią jos finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas.

Šio principo nepaneigia Baudų nustatymo metodo gairių, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi, 5 punkto b papunktis, pagal kurį reikia atkreipti dėmesį į realias įmonės galimybes sumokėti baudą. Iš tikrųjų šios galimybės nagrinėtinos tik „atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą“, kurį sudaro galimos baudos sumokėjimo pasekmės, ypač nedarbo padidėjimas ar atitinkamos įmonės tiekėjų ir klientų ekonominių sektorių nuosmukis.

(žr. 105–106 punktus)

8.        Komisijai Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi suteiktos teisės apima teisę nustatyti datą, iki kurios turi būti sumokėta bauda, ir datą, nuo kurios pradedami skaičiuoti delspinigiai, taip pat teisę nustatyti delspinigių normą ir detalias savo sprendimo įgyvendinimo taisykles. Iš tikrųjų, jei Komisija neturėtų tokių teisių, įmonės galėtų pasinaudoti pavėluotu mokėjimu ir taip susilpninti sankcijos poveikį.

Todėl Komisija turi teisę nustatyti didesnę nei rinkoje vidutiniam skolininkui taikoma delspinigių normą tiek, kiek tai būtina atgrasant nuo baudos mokėjimo atidėliojimo.

(žr. 113–115 punktus)

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2006 m. birželio 29 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Grafito elektrodai – EB 81 straipsnio 1 dalis – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Pranešimas dėl bendradarbiavimo – Non bis in idem principas“

Byloje C‑308/04 P,

dėl 2004 m. liepos 19 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo,

SGL Carbon AG, įsteigta Vysbadene (Vokietija), atstovaujama advokatų M. Klusmann ir K. Beckmann,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai A. Bouquet ir M. Schneider bei H. Gading, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmoje instancijoje,

Tokai Carbon Co. Ltd, įsteigtai Tokijuje (Japonija),

Nippon Carbon Co. Ltd, įsteigtai Tokijuje,

Showa Denko KK, įsteigtai Tokijuje,

GrafTech international Ltd, buvusi UCAR International Inc, įsteigtai Vilmingtone (Jungtinės Amerikos Valstijos),

SEC Corp., įsteigtai Amagasaki (Japonija),

The Carbide/Graphite Group Inc., įsteigtai Pitsburge (Jungtinės Amerikos Valstijos),

ieškovėms pirmoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Silva de Lapuerta (pranešėja), P. Kūris, G. Arestis ir J. Klučka,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorė K. Sztranc, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. rugsėjo 15 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2006 m. sausio 19 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu SGL Carbon AG (toliau – SGL Carbon) prašo iš dalies panaikinti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, toliau – skundžiamas sprendimas), kiek juo buvo atmestas ieškinys dėl 2001 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimo 2002/271/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros – Byla COMP/E–1/36.490 – Grafito elektrodai (OL L 10, 2002, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas) 3 ir 4 straipsnių panaikinimo.

 Teisinis pagrindas

 Reglamentas Nr. 17

2        1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204, toliau – Reglamentas Nr. 17) 15 straipsnis numato:

„1.      Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 100 iki 5000 apskaitos vienetų, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

<...>

b)      atsakydamos į 11 straipsnio 3 arba 5 dalyse nurodytą prašymą jos pateikia neteisingą informaciją <...>

2.      Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1000 iki 1000000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

a)      jos pažeidžia Sutarties (81) straipsnio 1 dalį arba (82) straipsnį <...>

<...>

Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

 Gairės

3        Europos Bendrijų Komisijos pranešimo „Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės“ (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės), preambulėje nustatyta:

„Čia aprašyti principai garantuoja Komisijos sprendimų skaidrumą ir nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo atžvilgiu, kartu išlaikant Komisijai atitinkamų teisės aktų suteiktą veiksmų laisvę nustatyti baudas 10 % bendros apyvartos ribose. Ši veiksmų laisvė turi atitikti koherentišką ir nediskriminuojančią politiką, suderintą su konkurencijos taisyklių pažeidimams baudžiamųjų priemonių taikymui keliamais tikslais.

Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas priklausys nuo toliau minimų taisyklių, pagrindinis nustatytasis baudos dydis išaugs dėl sunkinančių aplinkybių arba sumažės dėl lengvinančių aplinkybių.“

 Pranešimas dėl bendradarbiavimo

4        Pranešime dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių bylose (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) Komisija apibrėžė sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija atliekant tyrimą dėl kartelio, gali būti neskiriama arba sumažinama bauda, kuri joms būtų paskirta kitu atveju.

5        Remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo A skyriaus 5 punktu:

„Įmonės bendradarbiavimas su Komisija yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos Komisija atsižvelgia, nustatydama baudą. <...>“

 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

6        1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnis numato:

„Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą

Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Ankstesnės dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai, ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.

Neleidžiama nukrypti nuo šio straipsnio įsipareigojimų remiantis Konvencijos 15 straipsniu.“

 Faktinės ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

7        Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas taip išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis remiantis buvo pareikštas ieškinys:

„1.      Sprendimu 2002/271/EB <...> Komisija konstatavo įvairių įmonių susitarimus ir suderintus veiksmus EB 81 straipsnio 1 dalies ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnio 1 dalies prasme (1992 m. gegužės 2 d. (OL L 1, 1994, p. 3), toliau – EEE susitarimas) grafito elektrodų sektoriuje.

2.      Grafito elektrodai iš esmės yra naudojami elektros lanko krosnyse plieno gamybai. Plieno gamybą, naudojant šias krosnis, iš esmės sudaro perdirbimo procesas, kurio metu plieno laužas perdirbamas į naują plieną, skirtingai nei klasikinę plieno gamybą iš geležies rūdos, naudojant deguonies aukštakrosnes. Įprastinėje krosnyje nauji elektrodai yra sugrupuoti į iš trijų elektrodų sudarytas kolonas ir naudojami metalo laužui lydyti. Dėl intensyvaus lydymosi proceso vienas elektrodas sunaudojamas maždaug per aštuonių valandų laikotarpį. Vieną elektrodą pagaminti užima apie du mėnesius. Joks kitas produktas negali pakeisti grafito elektrodų šiame gamybos procese.

3.      Grafito elektrodų paklausa yra tiesiogiai susijusi su plieno gamyba elektros lanko krosnyse. Pagrindiniai klientai yra plieno gamintojai, kurių užsakymai sudaro 85 % visų užsakymų. 1998 m. bendra pasaulinė plieno gamyba pasiekė 800 mln. tonų, iš kurių 280 mln. tonų buvo pagaminta elektros lanko krosnyse.<...>.

<...>

5.      Devintajame dešimtmetyje technologiniai pasiekimai leido labai sumažinti elektrodų sunaudojimą pagamintai plieno tonai. Šiuo laikotarpiu visa plieno gamybos pramonė patyrė didelių persitvarkymų. Elektrodų paklausos sumažėjimas lėmė pasaulinės elektrodų pramonės persitvarkymą. Buvo uždaryta daug gamyklų.

6.      2001 m. devyni Vakarų gamintojai aprūpino Europos rinką grafito elektrodais:

<...>.

7.      1997 m. birželio 5 d. Komisijos pareigūnai be įspėjimo, taikydami Reglamento Nr. 17 <...> 14 straipsnio 3 dalį, vienu metu pradėjo patikrinimą (tam tikrų grafito gamintojų) patalpose <...>.

8.      Tą pačią dieną Federal Bureau of Investigation (FBI) pareigūnai Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) pradėjo kratas kai kurių gamintojų patalpose. Po šių kratų SGL <...> buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl nusikalstamo kartelio. Visi kaltinamieji prisipažino kalti dėl visų jiems inkriminuojamų kaltinimų ir sutiko mokėti tokias nustatytas baudas: SGL – 135 mln. JAV dolerių (USD) <...>.

<...>

10.      Pirkėjų grupės vardu JAV prieš SGL <...> buvo pradėti procesai dėl trigubos žalos atlyginimo ir palūkanų (triple damages).

11.      Kanadoje <...> 2000 m. liepos mėn. SGL prisipažino kalta ir sutiko mokėti 12,5 mln. CAD baudą už <...> (Kanados konkurencijos įstatymo) pažeidimą. 1998 m. birželio mėn. Kanados plieno gamintojai SGL pareiškė civilinius ieškinius dėl neteisėto kartelio.

12.      2000 m. sausio 24 d. Komisija apkaltintoms įmonėms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. Administracinė procedūra buvo užbaigta 2001 m. liepos 18 d. priėmus (ginčijamą) sprendimą, kuriuo įmonės ieškovės <...> buvo apkaltintos pasauliniu lygiu nustačiusios kainas bei pasidalijusios nacionalines ir regionines nagrinėjamo produkto rinkas pagal „vietos gamintojo“ principą: <...> SGL <...> (buvo atsakinga už dalį) Europos; <...>.

13.      Pagal tą patį (ginčijamą) sprendimą pagrindiniai kartelio principai buvo šie:

–        grafito elektrodų kainos turėjo būti nustatomos pasauliniu lygiu,

–        sprendimus dėl kiekvienos bendrovės kainų turėjo priimti tik prezidentas ar generaliniai direktoriai,

–        „vietos gamintojas“ turėjo nustatyti rinkos kainą savo „teritorijoje“, o kiti gamintojai turėjo jos „laikytis“,

–        „ne vietos“ rinkose, tai yra rinkose, kuriose nebuvo nė vieno „vietos“ gamintojo kainos nustatomos bendru susitarimu,

–        „ne vietos“ gamintojai negalėjo agresyviai konkuruoti ir turėjo pasitraukti iš kitiems priklausančių „vietos“ rinkų,

–        apimtys neturėjo didėti (Japonijos gamintojai turėjo mažinti savo apimtis),

–        nebuvo galima perduotijokių technologijų karteliui nepriklausantiems gamintojams.

14.      (Ginčijamame) sprendime nurodoma, kad minėti pagrindiniai principai buvo nustatyti kartelio susirinkimuose, kurie vyko įvairiais lygiais: „vadovų“ susirinkimai, „darbo“ susirinkimai, Europos gamintojų grupės susirinkimai (be Japonijos įmonių), nacionaliniai ar regioniniai susirinkimai, skirti specialioms rinkoms ir dvišaliams kontaktams tarp įmonių.

<...>

16.      Remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir (ginčijamame) sprendime pateiktais teisiniais vertinimais, Komisija karteliu apkaltintoms įmonėms nustatė baudas, kurios buvo apskaičiuotos pagal metodą, nurodytą baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi gairėse bei pranešime dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių bylose <...>.

17.      Sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnis nustato tokias baudas:

<...>

SGL: 80,2 mln. eurų;

<...>.

18.      Rezoliucinės dalies 4 straipsnis įpareigoja atitinkamas įmones sumokėti baudas per tris mėnesius nuo pranešimo apie (ginčijamą) sprendimą gavimo dienos, priešingu atveju skaičiuojant 8,04 % delspinigius.“

 Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

8        SGL Carbon ir kitos įmonės, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas, Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl minėto sprendimo panaikinimo.

9        Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė:

„<...>

2)      Byloje T‑239/01 SGL Carbon prieš Komisiją:

–        nustatyti 69 114 000 eurų baudos, ieškovei paskirtos Sprendimo 2002/271 3 straipsniu, sumą,

–        atmesti likusią ieškinio dalį.

<...>“

 Apeliacinis skundas

10      SGL Carbon Teisingumo Teismo prašo:

–        iš dalies panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T–239/01, kiek juo atmetamas ieškinys dėl 2001 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimo 3 ir 4 straipsnių panaikinimo,

–        subsidiariai sumažinti minėto sprendimo 3 straipsnyje apeliantei paskirtą baudą bei delspinigius, nustatytus sprendimo 4 straipsnyje ir 2001 m. liepos 23 d. Komisijos laiške,

–        taip pat subsidiariai grąžinti bylą nagrinėti Pirmosios instancijos teismui, kad pastarasis priimtų naują sprendimą, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo teisinę nuomonę,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

11      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį

12      Laišku, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. vasario 24 d., SGL Darbon, remdamasi Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 61 straipsniu, paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį.

13       Grįsdama šį prašymą SGL Carbon tvirtina, kad 2006 m. sausio 19 d. generalinio advokato išvadoje nevisuomet teisingai buvo perteiktos šalių nurodytos faktinės aplinkybės ir Pirmosios instancijos teismo išvados. Išvadoje yra argumentų ir prielaidų, kurių šalys iki šiol nebuvo nurodžiusios savo atsiliepimuose ir kurie nebuvo aptariami per posėdį. Taigi ši išvada negali būti pakankamas pasirengimas priimti sprendimą, ir todėl išimties tvarka reikėtų sudaryti sąlygas prieš Teisingumo Teismui priimant galutinį sprendimą pateikti papildomų pastabų.

14      Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Teisingumo Teismo statutas ir Procedūros reglamentas nenumato šalims galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą (žr. 2000 m. vasario 4 d. Nutarties Emesa Sugar, C–17/98, Rink. p. I‑665, 2 punktą).

15      Dėl SGL Carbon nurodytų argumentų atnaujinti žodinę proceso dalį reikia priminti, kad Teisingumo Teismas savo iniciatyva, generaliniam advokatui pasiūlius ar šalių prašymu pagal Procedūros reglamento 61 straipsnį gali priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo, jeigu jis mano, kad jam nepakanka informacijos arba kad byla turi būti sprendžiama remiantis šalių nesvarstytu argumentu (žr. 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Schilling ir Fleck-Schilling, C‑209/01, Rink. p. I‑13389, 19 punktą ir 2004 m. birželio 17 d. Sprendimo Recheio – Cash&Carry SA, C‑30/02, Rink. p. I‑6051, 12 punktą).

16      Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano turintis visą reikalingą informaciją, kad nuspręstų dėl šio apeliacinio skundo.

17      Todėl nereikia priimti nutarties dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo.

 Dėl apeliacinio skundo

18      SGL Carbon, grįsdama savo apeliacinį skundą, nurodo septynis pagrindus, t. y.: pareigos atsižvelgti į anksčiau toje pačioje byloje paskirtas sankcijas (non bis in idem principas) nesilaikymas, klaidingas pagrindinės baudos nustatymas apskaičiuojant apeliantei skirtinos baudos dydį, neteisingai patvirtintas baudos padidinimas dėl nurodymų telefonu, duotų prieš 1997 m. patikrinimą, klaidingas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio antroje dalyje nustatytos didžiausios sankcijos ribos – 10 % nuo konsoliduotos pasaulinės apyvartos – nesilaikymas, apeliantės teisės į gynybą apribojimas ribojant teisę susipažinti su bylos medžiaga, neteisėtas neatsižvelgimas į apeliantės galimybę susimokėti baudą ir neteisėtos delspinigių normos nustatymas.

 Dėl pirmo pagrindo, pagrįsto pareigos atsižvelgti į anksčiau trečiųjų valstybių paskirtas sankcijas nesilaikymu: non bis in idem principas

 Šalių argumentai

19      SGL Carbon tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai atsisakė taikyti non bis in idem principą santykiuose tarp JAV ir Kanados iš vienos pusės ir Europos bendrijos iš kitos pusės, nurodydamas tris klaidingus argumentus, išdėstytus skundžiamo sprendimo 134, 136, 137, 140, 142 ir 143 punktuose.

20      Grįsdama savo argumentus apeliantė iš esmės remiasi 1972 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimu Boehringer Mannheim prieš Komisiją (7/72, Rink. p. 1281).

21      SGL Carbon patikslina, kad, priešingai nei įvertino Pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tenkinama teisiškai saugomo intereso bendrumo sąlyga. Be to, tai, ar šioje srityje yra sudaryta sutartis, ar ne, neturi reikšmės pareigai atsižvelgti į jau paskirtas sankcijas.

22      Apeliantė mano, kad net jei Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė non bis in idem principo taikymą bylose, susijusiose su trečiosiomis valstybėmis, jis turėjo, laikydamasis proporcingumo ir teisingumo principų, atsižvelgti į anksčiau šiose valstybėse paskirtas bausmes.

23      Komisija mano, kad apeliantė nepagrįstai nurodo draudimą tuo pačiu metu vykdyti kelis baudžiamuosius persekiojimus. Iš tikrųjų non bis in idem principas negali būti perkeliamas į bylas, kuriose trečiosios valstybės taip pat yra nustačiusios sankcijas.

24      Komisija mano, kad JAV ir Europos konkurencijos teisė siekia skirtingų tikslų. Be to, su tuo susiję teisės aktai nesaugo konkurencijos pasauliniu mastu. JAV teisės aktai šioje srityje reglamentuoja konkurenciją JAV rinkoje, o Bendrijoje galiojančiais teisės aktais siekiama užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai bendrojoje rinkoje.

25      Todėl Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad non bis in idem principas šiuo atveju nėra taikomas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

26      Pirmiausia reikia priminti, kad non bis in idem principas, įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra Bendrijos teisės pagrindinis principas, kurio laikymąsi užtikrina teismas (žr., pavyzdžiui, 1966 m. gegužės 5 d. Sprendimą Gutmann prieš EAEB Komisiją, 18/65 ir 35/65, Rink. p. 149, 172 ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 59 punktą).

27      Norint išnagrinėti pagrindo dėl minėto principo pažeidimo pagrįstumą, reikia taip pat nurodyti, kad, kaip teisingai nusprendė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 14 punkte, Teisingumo Teismas dar nėra sprendęs klausimo, ar Komisija privalo įskaičiuoti trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtą baudą, jei šios institucijos ir minėtų valdžios institucijų nustatyti faktai, dėl kurių įmonė kaltinama, yra identiški, tačiau Teisingumo Teismas Komisijos ir trečiosios valstybės inkriminuojamų faktų tapatumą pripažino išankstine tokio nagrinėjimo sąlyga.

28      Dėl non bis in idem principo taikymo srities tais atvejais, kai dalyvauja ir trečiųjų valstybių valdžios institucijos, remdamosi savo teise skirti sankcijas minėtos valstybės teritorijoje taikomos konkurencijos teisės srityje, reikia priminti, kad ginčijamas kartelis veikia tarptautiniu lygiu, pasižyminčiu būtent tuo, kad atitinkamose trečiosiose valstybėse taikomos jų teisinės sistemos.

29      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šių valstybių valdžios institucijų, atsakingų už laisvos konkurencijos apsaugą, valdžios įgyvendinimas, remiantis savo teritorine kompetencija, vykdomas pagal šių valstybių reikalavimus. Iš tikrųjų aplinkybės, kuriomis grindžiamos kitų valstybių teisinės sistemos konkurencijos srityje, turi ne tik specialius tikslus, bet taip pat dėl jų priimamos kiekvienai valstybei individualios materialinės taisyklės bei jos numato labai skirtingas teisines pasekmes administracinėje, baudžiamojoje ar civilinėje srityse, kai minėtų valstybių valdžios institucijos nustato konkurencijos srityje taikomų taisyklių pažeidimą.

30      Tačiau visiškai skirtinga yra teisinė situacija, kai įmonei konkurencijos srityje yra taikoma tik Bendrijos teisė ir vienos arba keleto valstybių narių teisė, t. y. kai kartelis patenka tik į Bendrijos teisinės sistemos teritorinę taikymo sritį.

31      Iš to matyti, kad Komisija, skirdama sankciją už neteisėtą įmonės veiklą, net ir susijusią su tarptautiniu karteliu, siekia apsaugoti laisvą konkurenciją vidaus rinkoje, o tai pagal EB sutarties 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų. Iš tikrųjų dėl Bendrijos lygiu teisiškai saugomų vertybių ypatybių Komisijos, remiantis jos įgaliojimais šioje srityje, pateikti vertinimai gali labai skirtis nuo trečiosios valstybės valdžios institucijų pateiktų vertinimų.

32      Todėl Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 134 punkte teisingai nusprendė, kad non bis in idem principas netaikomas tokiose situacijose, kai taikomos trečiųjų valstybių teisinės sistemos ir, remdamosi savo kompetencija, veikia šių valstybių konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos.

33      Be to, Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nusprendė, kad nėra jokio kito teisės principo, kuris priverstų Komisiją atsižvelgti į trečiojoje valstybėje apeliantei pradėtus baudžiamuosius persekiojimus ir paskirtas sankcijas.

34      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip teisingai skundžiamo sprendimo 136 punkte pastebėjo Pirmosios instancijos teismas, kad nėra tarptautinės viešosios teisės principo, kuris draustų skirtingų valstybių viešosios valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, persekioti ir nubausti fizinį ar juridinį asmenį už tuos pačius veiksmus, dėl kurių minėto asmens atžvilgiu kitoje valstybėje jau priimtas sprendimas. Be to, nėra jokio viešosios tarptautinės teisės dokumento, kuris, Komisijai pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį nustatant baudas, ją įpareigotų atsižvelgti į trečiųjų valstybių valdžios institucijų, remiantis savo kompetencija, konkurencijos teisėje jau paskirtas baudas.

35      Reikia pridurti, kad 1991 m. rugsėjo 23 d. ir 1998 m. birželio 4 d. tarp Bendrijos ir JAV sudaryti susitarimai, nustatantys abipusiškai naudingo pripažinimo principų taikymą vykdant jų konkurencijos įstatymus (OL L 95, 1995, p. 47 ir OL L 173, 1998, p. 28) apsiriboja procedūros praktiniais klausimais, pavyzdžiui, pasikeitimas informacija ir konkurencijos institucijų bendradarbiavimas, ir visiškai nenagrinėja įskaičiavimo ar atsižvelgimo į vienos iš šių susitarimų šalių paskirtas sankcijas klausimo.

36      Galiausia dėl apeliantės subsidiariai nurodytų Pirmosios instancijos teismo proporcingumo ir teisingumo principų pažeidimo reikia pastebėti, kad bet koks atsižvelgimas į trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas patenka į Komisijos diskreciją baudų už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus nustatymo srityje. Todėl nors ir negali būti atmesta galimybė, kad Komisija atsižvelgs į anksčiau trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas, tačiau taip daryti ji neprivalo.

37      Iš tikrųjų atgrasymo tikslas, kurio gali siekti Komisija nustatydama baudos dydį, yra skirtas užtikrinti, kad įmonės, veikdamos vidaus rinkoje, laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 173–176 punktus). Todėl, vertindama už minėtų taisyklių pažeidimą paskirtos baudos atgrasantį poveikį, Komisija neprivalo atsižvelgti į galimas įmonei paskirtas sankcijas už trečiųjų valstybių konkurencijos taisyklių pažeidimą.

38      Todėl Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 144–148 punktuose nuspręsdamas, kad paskirtos baudos dydžio nustatymas atitiko teisės aktus, nepadarė jokios teisės klaidos.

39      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmas pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl antro pagrindo, pagrįsto klaidingu pagrindinės baudos nustatymu apskaičiuojant apeliantei skirtos baudos dydį

 Šalių argumentai

40      SGL Carbon tvirtina, kad apskaičiuodamas baudą Pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė pagrindinės baudos nustatymo kriterijus ir dėl to arba pažeidė vienodo požiūrio principą, arba padarė vertinimo klaidą.

41      Apeliantė paaiškina, kad Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateikti argumentai yra klaidingi trim požiūriais. Pirma, Pirmosios instancijos teismo atliktas skaičiavimas įmonių kategorijos viduje, per kurį pirmiausia buvo sudėtos atitinkamų ūkio subjektų rinkos dalys ir apyvartos, vėliau – vidutinė apyvarta arba vidutinė rinkos dalis, negali būti pateisinamas. Antra, Pirmosios instancijos teismo konstatuoti rinkos dalių skirtumai buvo tokie dideli, kad pastarasis negalėjo atitinkamų įmonių vertinti vienodai tos pačios kategorijos viduje. Trečia, kitoms įmonėms, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas, Pirmosios instancijos teismas laipsniškesnės ir proporcingesnės baudos skyrimą pripažino „privalomą“ atsižvelgdamas į daug mažesnius užimamos rinkos dalies skirtumus, tačiau šių vertinimo kriterijų netaikė apeliantei.

42      Todėl SGL Carbon mano, kad būtent ji dėl Pirmosios instancijos teismo vertinimo matematiškai perkeliant baudų apskaičiavimo principus atsidūrė itin nepalankioje padėtyje. Taigi dėl šių skaičiavimo klaidų Pirmosios instancijos teismo patvirtinta bauda turėtų būti dar papildomai sumažinta 5,1–12,2 mln. eurų, nelygu, koks apskaičiavimo metodas būtų naudojamas.

43      Komisija primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nustatant baudos dydį egzistuoja diskrecija netaikyti tikslios matematinės formulės. Jei, kaip šioje byloje, pažeidimą padarė keletas įmonių, reikia įvertinti kiekvienos iš jų dalyvavimo kartelyje svarbą.

44      Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai vykdė savo teisminę kontrolę šiuo klausimu ir būtent apeliantės naudai. Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nustatė, kad Komisijai išskirstant kartelio narius į kategorijas, ji neprivalo remtis tik kiekvienos įmonės apyvartos skaitine išraiška. Kartelio narių išskirstymas į įvairias kategorijas, nuo kurio priklauso tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms skirtos pagrindinės baudos dydis, Pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas teisėtas.

45      Galiausiai Komisija nurodo, kad vienodo požiūrio principas taip pat nebuvo pažeistas Pirmosios instancijos teismo argumentais dėl baudų apskaičiavimo metodo.

 Teisingumo Teismas konstatuoja

46      Primintina, kad, kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos (žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 240–243 punktus ir minėtą teismų praktiką), Komisija turi plačią diskreciją pasirenkant baudų apskaičiavimo metodą ir kad šiuo tikslu ji gali atsižvelgti į daugelį aplinkybių, tačiau negali viršyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos apyvartos ribos.

47      Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad gairėse numatytas apskaičiavimo metodas numato įvairias lankstumo suteikiančias nuostatas, leidžiančius Komisijai įgyvendinti savo veiksmų laisvę nepažeidžiant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio nuostatų, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas (žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustrie ir kt. prieš Komisiją 267 punktą).

48      Vis dėlto Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino Komisijos naudojimąsi minėta veiksmų laisve.

49      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo klausimą, ar kiekybinės ribos, skiriančios tris įmonių kategorijas, pagal kurias nustatoma pagrindinė bauda, buvo nustatytos nuosekliai ir nešališkai.

50      Kaip ginčijamo sprendimo 217−219 punktuose paaiškino Pirmosios instancijos teismas, paskirstydama kartelyje dalyvavusias įmones į tris kategorijas ir nustatydama skirtingas pagrindines baudas, Komisija rėmėsi apyvarta ir kartelio narių turimomis rinkos dalimis, įgytomis parduodant nagrinėjamą produktą pasaulinėje rinkoje per ginčijamame sprendime numatytą laikotarpį.

51      Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo 224–226 punktuose nusprendė, kad pagrindinės baudos, kuri pirmosios kategorijos įmonėms, kurioms buvo priskirta ir SGL Carbon, siekė 40 mln. eurų, dydžio nustatymas nebuvo savavališkas ir neviršijo šioje srityje Komisijos turimos veiksmų laisvės ribų.

52      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad savo argumentais apeliantė ginčija Komisijos pasirinktą ir Pirmosios instancijos teismo patvirtintą klasifikavimo sistemą, nes ji mano, kad bet koks atitinkamų įmonių apyvartos ar rinkos dalių skirtumas turėtų reikšti kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės priskyrimą atskirai kategorijai ir todėl skirtingos pagrindinės baudos dydžio nustatymą.

53      Tokie argumentai yra nepriimtini.

54      Kaip matyti iš Pirmosios instancijos teismo pirmiau pateiktų argumentų, jis patikrino, ar Komisija tinkamai ir logiškai taikė savo įmonių klasifikavimo metodą bei nustatė kiekybinę ribą kiekvienai kategorijai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinėjo, ar įmonių suskirstymas toje pačioje kategorijoje buvo pakankamai logiškas ir objektyvus, lyginant su kitomis kategorijomis.

55      Reikia pridurti, kad tai, jog kiti kartelio nariai buvo suklasifikuoti kitose kategorijose remiantis kiekvieno jų situacija, negali paneigti Pirmosios instancijos teismo vertinimo dėl apeliantės klasifikavimo pagrįstumo.

56      Iš to reikia daryti išvadą, kad Komisijos atliktas ir Pirmosios instancijos teismo patvirtintas išskirstymas į kategorijas taip pat nepažeidžia vienodo požiūrio principo.

57      Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra teisės klaidų šiuo klausimu.

58      Taigi antras pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl trečio pagrindo, pagrįsto pagrindinės baudos padidinimu 25 %

 Šalių argumentai

59      SGL Carbon mano, kad Pirmosios instancijos teismo patvirtintas specialus pagrindinės baudos padidinimas 25 %, arba 15,5 mln. eurų dėl kitų įmonių perspėjimo apie neišvengiamą Komisijos kontrolę, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo vertinimai šiuo klausimu yra klaidingi, nes apeliantė kaltinama dėl tam tikrų nenustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių nebuvo kaltinama anksčiau nei pranešime apie kaltinimus, nei Komisijos sprendime.

60      SGL Carbon kaltina Pirmosios instancijos teismą neteisingai įvertinus jos telefoninius pokalbius dėl trijų priežasčių. Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktą, kad apeliantės veiksmai nebuvo draudžiami ir kad jie dėl to negalėjo užtraukti sankcijos remiantis principu nulla poena sine lege. Antra, Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą in dubio pro reo teigdamas, kad egzistuoja faktai, kurie nebuvo pagrįsti nei Komisijos argumentais, nei jo paties argumentais. Galiausia Pirmosios instancijos teismas pažeidė vienodo požiūrio principą.

61      Komisija tvirtina, kad pirmas ir trečias apeliantės argumentai, t. y. principo nulla poena sine lege ir vienodo požiūrio principo pažeidimas, yra nepriimtini, nes šie kaltinimai jau buvo pateikti pirmojoje instancijoje ir SGL Carbon tik pakartoja tuos pačius argumentus apeliaciniame skunde. Bet kuriuo atveju nurodyti kaltinimai yra nepagrįsti.

62      Komisija pastebi, kad apeliantės argumentas, pagal kurį Pirmosios instancijos teismas preziumavo buvus SGL Carbon nepalankius motyvų, yra netinkamas. Iš tikrųjų nustatydama baudos dydį Komisija turi diskreciją ir nėra susaistyta tikslios matematinės formulės.

63      Komisija mano, kad vykdydamas naudojimosi diskrecija kontrolę Pirmosios instancijos teismas teisingai patvirtino, kad apeliantės perspėjimas kitų kartelio dalyvių buvo didelė kliūtis tyrimui ir kad tokiomis aplinkybėmis nereikėjo nagrinėti kartelio nario, kuris perspėjo, motyvų.

 Teisingumo Teismo vertinimas

64      Reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 312 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog apeliantė pranešė kitoms įmonėms apie neišvengiamus patikrinimus, galėjo būti kvalifikuojama kaip sunkinanti aplinkybė, ir kad, priešingai nei tvirtina apeliantė, tai yra ne specialus ir nepriklausomas Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimas, o veiksmai, kurie apsunkina pradinį pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte taip pat konstatavo, kad pranešdama kitoms įmonėms SGL Carbon iš tikrųjų siekė paslėpti kartelio egzistavimą ir jį išlaikyti veikiantį, ir tai pasiteisino iki 1998 m. kovo mėnesio.

65      Skundžiamo sprendimo 313 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantės daroma nuoroda į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punktą yra netinkama, nes ši nuostata skirta užkirsti kelią savarankiškiems pažeidimams, nesusijusiems su kartelio egzistavimu, o šioje byloje minimais SGL Carbon pranešimais buvo siekiama užtikrinti kartelio tęstinumą, todėl akivaizdu, kad tai yra Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas.

66      Galiausia skundžiamo sprendimo 315 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kitoms įmonėms nukreipti šie perspėjimai peržengė vidinės SGL Carbon sferos ribas ir jais buvo siekiama sužlugdyti visą Komisijos tyrimą, taip užtikrinant kartelio veikimo prailginimą.

67      Reikia pastebėti, kad minėtais tvirtinimais Pirmosios instancijos teismas atliko tam tikrą faktinių aplinkybių dėl apeliantės veiksmų vertinimą.

68      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tik Pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją, viena vertus, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai materialūs jų nustatymo netikslumai susiję su jam pateikta bylos medžiaga ir, kita vertus, įvertinti šiuos faktus. Taigi faktų įvertinimas, išskyrus jam pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę vykdo Teisingumo Teismas (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Parlamentas prieš Ripa di Meana ir kt., C‑470/00 P, Rink. p. I‑4167, 40 punktą ir minėtą teismų praktiką)

69      Dėl apeliantės argumento, pagrįsto tariamu proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 309 ir 310 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad baudos padidinimas dėl kitų įmonių perspėjimo nėra nei neproporcingas, nei diskriminuojantis. Jis patvirtino Komisijos pateiktą šių perspėjimų kvalifikavimą kaip SGL Carbon siekį nuslėpti kartelio egzistavimą ir kaip sunkinančią aplinkybę, pateisinančią paskirtos baudos padidinimą.

70      Šie Pirmosios instancijos teismo vertinimai nėra klaidingi.

71      Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo praktikos (žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustrie ir kt. prieš Komisiją 240–242 punktus) matyti, kad nors pagrindinė bauda nustatoma remiantis minėtu pažeidimu, pastarojo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį kitų kriterijų, kuriuos vertindama ir nustatydama baudas Komisija turi plačią diskreciją. Atsižvelgimas į sunkinančias aplinkybes nustatant baudą atitinka Komisijos funkciją užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi.

72      Taigi trečias pagrindas yra atmetamas.

 Dėl ketvirto pagrindo, pagrįsto neatsižvelgimu į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytą didžiausią sankcijos ribą

 Šalių argumentai

73      SGL Carbon nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Komisijos nustatyta bauda buvo didesnė nei Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatyta didžiausia sankcija. Be to, Pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo klausimu yra nemotyvuoti.

74      Pirmiausia SGL Carbon nurodo Pirmosios instancijos teismo vertinimo klaidą dėl apyvartos, į kurią buvo atsižvelgta apskaičiuojant baudas. Pirmosios instancijos teismas klausimą, ar Komisija turi remtis 1999 m. apyvartomis, ar 2000 m. apyvartomis, paliko neatsakytą.

75      Antra, SGL Carbon kaltina Pirmosios instancijos teismą pažeidus Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį bei principą nulla poena sine lege. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 daliai, kaip sankciją numatančiai nuostatai, taikomas teisėtumo principas. Šis principas taikomas tiek tarpinėms sumoms, tiek paskirtos sankcijos galutinei sumai.

76      Trečia, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė vienodo požiūrio principą. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas pats konstatavo, jog Komisija, apskaičiuodama galutinę baudą, galėjo atsižvelgti į daugelį elementų. Vis dėlto Komisijai pasirinkus apibrėžtą apskaičiavimo metodą, ji turėjo taikyti šį metodą nuosekliai ir nediskriminuodama.

77      Galiausia SGL Carbon nurodo EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimą. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas nepaisė Komisijos pareigos pateikti priežastis, kodėl ji nesumažino baudos, paskirtos apeliantei, kuri buvo panašioje situacijoje kaip ir kita įmonė. Priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, kitos įmonės baudos sumažinimo motyvai turėjo būti nurodyti Komisijos sprendime.

78      Atsakydama į su šiuo pagrindu susijusius argumentus Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė šį pagrindą grindžiančius argumentus, kurie, be kita ko, buvo jau nurodyti pirmojoje instancijoje. Iš tikrųjų nei galutinė Komisijos paskirta bauda, nei Pirmosios instancijos sumažinta bauda neviršijo 10 % nuo apeliantės bendros apyvartos.

79      Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai patvirtino atsižvelgimą į produkto, dėl kurio buvo sudarytas kartelis, apyvartą. Ji patikslina, kad ši apyvarta, kaip ir daugelis kitų faktinių kriterijų, buvo naudojama nustatant apeliantės galimybes pasinaudojant pažeidimu daryti poveikį grafito elektrodų rinkai.

80      Dėl Reglamente Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytos ribos pobūdžio Komisija nurodo, kad kadangi šiuolaikinių didelių tarptautinių įmonių apyvarta yra labai didelė, tik lanksti riba, atsižvelgiant į įmonės dydį, leidžia užtikrinti, kad už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą paskirtos baudos turėtų atgrasantį poveikį. Be to, minėta nuostata yra pakankamai tiksli šiuo klausimu, ir tie, kam ji yra taikoma, gali be vargo nustatyti baudos, kurios jie gali tikėtis, dydį.

 Teisingumo Teismo vertinimas

81      Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką (žr., pavyzdžiui, 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją,100 – 103/80, Rink. p. 1825, 117–119 punktus ir minėto sprendimo Dansk Rørindustrie ir kt. prieš Komisiją 257 punktą) maksimali 10 % riba, nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, yra taikoma bendrai atitinkamos įmonės apyvartai, nes tik šie duomenys pateikia informaciją apie įmonės dydį ir poveikį rinkai.

82      Be to, iš teismų praktikos (žr., pavyzdžiui, minėto sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 592 ir 593 punktus bei minėto sprendimo Dansk Rørindustrie ir kt. prieš Komisiją 278 punktą) matyti, kad tik galutinis paskirtos baudos dydis negali peržengti minėtos ribos. Tačiau Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis nedraudžia Komisijai įvairiais skaičiavimo etapais nustatyti tarpinį dydį, viršijantį šią ribą, su sąlyga, kad galutinė nustatyta bauda jos neperžengs.

83      Šioje byloje reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 367 punkto, Komisijos paskirta bauda neviršijo minėtos maksimalios ribos.

84      Dėl apeliantės argumentų, kuriais bandoma įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas, kiek tai susiję su baudos dydžiu, pažeidė vienodo požiūrio principą ir nesilaikė pareigos motyvuoti, pakanka priminti, kad, kaip teisingai skundžiamo sprendimo 367–370 punktuose nurodė Pirmosios instancijos teismas, Komisija gali nustatyti minėtą dydį remdamasi įvairiais duomenimis, pirmiausia atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę bei kiekvienai karteliui priklausančiai įmonei būdingus požymius.

85      Iš to reikia daryti išvadą, kad įgyvendindama savo diskreciją dėl baudų apskaičiavimo metodo Komisija, norėdama taikyti šį metodą skirtingoms įmonėms, turi atlikti individualius vertinimus.

86      Todėl iš minėtų argumentų išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad apskaičiuojant baudą apeliantės padėtis nebuvo panaši į kitų įmonių padėtį ir kad todėl ginčijamą baudos apskaičiavimo metodą Komisija taikė nuosekliai ir nediskriminuodama.

87      Ketvirtas pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl penkto pagrindo, pagrįsto teisės į gynybą pažeidimu

 Šalių argumentai

88      SGL Carbon tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog Komisija suteikė pakankamai teisių susipažinti su bylos medžiaga, padarė teisės klaidą.

89      Apeliantė pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismo tvirtinimai šiuo klausimu yra prieštaringi, nes, pirma, pastarasis konstatavo, jog Komisija įrodė, kad dokumentų, susijusių su įmonių bendradarbiavimu, nebuvo vidinėje jos byloje, tačiau buvo tyrimo byloje, su kuria įmonės galėjo susipažinti, ir, antra, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vidaus dokumentuose buvo apeliantės gynybai naudingos informacijos, susijusios su įmonių bendradarbiavimu ir turėjusios realią įtaką nustatant baudą.

90      SGL Carbon mano, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai nusprendė, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas Komisijos kolegijai privalėjo nurodyti tik kaltinimus, reikalingus įvertinti administracinės procedūros teisėtumą, t. y. pateisinamus kaltinimus.

91      Komisija tvirtina, kad argumentai, pagal kuriuos apeliantė neturėjo pakankamos teisės susipažinti su bylos medžiaga, yra nepriimtini, kadangi jie susiję ne su teisės klausimu, o su Pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu. Teisingumo Teismas nenagrinėja tokių argumentų nei įrodymų, kuriuos nurodė Pirmosios instancijos teismas grįsdamas šias faktines aplinkybes. Bet kuriuo atveju nurodytas pagrindas yra nepagrįstas.

92      Komisija primena, kad apeliantė pati prisipažino dalyvavusi kartelyje dėl grafito elektrodų, kad Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog SGL Carbon buvo viena iš kartelio narių ir kad ši įmonė pripažino pažeidimą. Apeliantė ne tik neginčijo Komisijos argumentų šiuo klausimu, tačiau ji pasinaudojo ir pranešimo dėl bendradarbiavimo taisyklėmis.

93      Galiausia Komisija nurodo, kad apeliantės argumentas dėl bylą nagrinėjančio pareigūno ataskaitos turi būti atmestas kaip nepagrįstas, nes šiuo klausimu nepateikiama naujų įrodymų.

 Teisingumo Teismo vertinimas

94      Reikia priminti, kad teisių į gynybą užtikrinimas bet kokios procedūros, kuri gali pasibaigti sankcijų paskyrimu, atveju, kai teisės į gynybą paisymas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir administracinės procedūros metu(žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 30 punktą).

95      Dėl apeliantės argumentų dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga pakanka nurodyti, kad jie nėra susiję su teisės klausimu ir remiasi tik teiginiais dėl fakto. Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo 39–41 punktuose nustatė, kad nagrinėjamas prašymas leisti susipažinti su byla nebuvo susijęs su dokumentų sąrašu ar nekonfidencialia santrauka. Be to, Pirmosios instancijos teismo vertinimai dėl naudojimosi tam tikrais dokumentais per administracinę procedūrą, pateikti skundžiamo sprendimo minėtame punkte, nėra prieštaringi.

96      Dėl apeliantės argumento dėl bylą nagrinėjančio pareigūno galutinės ataskaitos pakanka pažymėti, kad pastarasis nagrinėjamu metu neprivalėjo tikrinti, ar vidaus dokumentų klasifikavimas buvo tinkamas ir ar Komisija privalėjo suteikti teisę susipažinti su jos vidaus byla ar pateikti konfidencialių dokumentų sąrašą arba santrauką.

97      Iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad paprastas dokumento nepateikimas pažeidžia teisę į gynybą, tik jei suinteresuotoji įmonė gali įrodyti, pirma, kad Komisija rėmėsi šiuo dokumentu grįsdama kaltinimą dėl pažeidimo buvimo, ir, antra, kad šis kaltinimas galėjo būti įrodytas tik darant nuorodą į minėtą dokumentą (žr. 1983 m. spalio 25 d. Sprendimo AEG prieš Komisiją 107/82, Rink. p. 3151, 24–30 punktus ir minėto sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81 7–9 punktus).

98      Teisingumo Teismas šiuo klausimu patikslino, kad atitinkama įmonė turi įrodyti, jog Komisijos pasiektas rezultatas sprendime būtų buvęs kitoks, jei dokumentas, kuris nebuvo pateiktas minėtai įmonei ir kuriuo remdamasi Komisija konstatavo pažeidimą, būtų buvęs atmestas kaip įrodymas (žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 73 punktą).

99      Iš nurodytų argumentų reikia daryti išvadą, kad Pirmosios instancijos teismo vertinimuose dėl auditoriaus ataskaitos, pateiktuose skundžiamo sprendimo 50–54 punktuose, nėra teisės klaidos.

100    Todėl penktas pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl šešto pagrindo, pagrįsto neatsižvelgimu į apeliantės galimybes susimokėti baudą

 Šalių argumentai

101    SGL Carbon nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 370–372 punktuose neatsižvelgė į apeliantės galimybes susimokėti baudą, sumažėjusias dėl kitų konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų paskirtų didelių baudų ir dėl žalos atlyginimo bei palūkanų, kurias ji privalėjo mokėti trečiosiose valstybėse. Todėl dėl dar vienos didelės baudos paskyrimo įmonė atsidurtų ties bankroto riba.

102    Apeliantė mano, kad patvirtindamas Komisijos nuomonę šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą bei įmonės teisių, kylančių iš ekonominės laisvės ir nuosavybės, apsaugą. Priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, Komisija turėjo būti įpareigota išnagrinėti ir atsižvelgti į apeliantės galimybes susimokėti baudą.

103    Komisija tvirtina įprastai įgyvendinusi savo diskreciją apskaičiuojant baudos dydį ir kad nėra jokios priežasties sumažinti paskirtą baudą.

104    Komisija priduria, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos nuspręsdamas, kad nustatant baudos dydį nebuvo pareigos atsižvelgti į atitinkamos įmonės finansinę situaciją ir jos galimybes susimokėti baudą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

105    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusi teismų praktiką Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (žr. 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 54 ir 55 punktą ir minėto sprendimo Dansk Rørindustrie ir kt. prieš Komisiją 327 punktą).

106    Reikia pastebėti, kad šios teismo praktikos negali paneigti gairių 5 punkto b papunktis, pagal kurį reikia atkreipti dėmesį į realias įmonės galimybes sumokėti baudą. Iš tikrųjų šios galimybės nagrinėtinos tik „atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą“, kurį sudaro galimos baudos sumokėjimo pasekmės, ypač nedarbo padidėjimas ar atitinkamos įmonės tiekėjų ir klientų ekonominių sektorių nuosmukis.

107    Tačiau apeliantė nepateikė jokių tokį kontekstą leidžiančių nustatyti duomenų.

108    Dėl apeliantės argumento dėl ekonominės veiklos laisvės ir nuosavybės teisės pakanka pažymėti, kad šiems principams taikomi ribojimai dėl bendrojo intereso ir kad į juos neatsižvelgiama apskaičiuojant baudą už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimą.

109    Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas teisingai manė, kad Komisija, atmesdama pagrindą, pagrįstą apeliantės sunkia finansine situacija, nepadarė jokios teisės klaidos.

110    Taigi šeštas pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl septinto pagrindo, pagrįsto delspinigių nustatymo neteisėtumu

 Šalių argumentai

111    SGL Carbon mano, kad Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos argumentų dėl delspinigių normos nustatymo. Todėl sprendimas yra nepilnas ir negali pagrįsti pagrindo šiuo klausimu atmetimo.

112    Komisija pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas teisėtai patvirtino sprendimą dėl delspinigių ir kad jis išsamiai motyvavo su tuo susijusį vertinimą. Pirmosios instancijos teismas padarė nuorodą į nusistovėjusią teismo praktiką, susijusią su Komisijos teise nustatyti tokius delspinigius.

 Teisingumo Teismo vertinimas

113    Reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 475–478 punktuose atsakydamas į šį pagrindą padarė nuorodą į nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią Komisijai Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi suteiktos teisės apima teisę nustatyti datą, iki kurios turi būti sumokėta bauda, ir datą, nuo kurios pradedami skaičiuoti delspinigiai, taip pat teisę nustatyti delspinigių normą ir nustatyti detalias savo sprendimo įgyvendinimo taisykles.

114    Iš tikrųjų jei Komisija neturėtų tokių teisių, įmonės galėtų pasinaudoti pavėluotu mokėjimu ir taip susilpninti sankcijos poveikį.

115    Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad Komisija turėjo teisę nustatyti didesnę, nei rinkoje vidutiniam skolininkui taikoma, delspinigių normą tiek, kiek tai būtina atgrasant nuo baudos mokėjimo atidėliojimo.

116    Pirmosios instancijos teismas galiausiai nustatė, kad Komisija, nustatydama delspinigių normą, neperžengė savo veiksmų laisvės ribų.

117    Reikia pastebėti, kad šiuose Pirmosios instancijos teismo vertinimuose nėra teisės klaidos.

118    Taigi septintas pagrindas turi būti atmestas

119    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

120    Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš SGL Carbon, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš SGL Carbon AG bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.