TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. balandžio 21 d.(*)

„Direktyva 90/313/EEB – Laisvė susipažinti su informacija apie aplinką – Prašymas suteikti informaciją – Pareiga motyvuoti atsisakant suteikti informaciją – Imperatyvus terminas – Valstybės institucijos neatsakymas per nustatytą terminą – Implicitinis prašymo atmetimas – Pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę apsaugą“

Byloje C‑186/04

dėl Conseil d'État (Belgija) 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. balandžio 22 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Pierre Housieaux

prieš

Délégués du conseil de la Région de Bruxelles-Capitale,

dalyvaujant:

Société de développement régional de Bruxelles (SDRB),

Batipont Immobilier SA (BPI),

Immomills Louis de Waele Development SA (ILDWD),

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Silva de Lapuerta, P. Kūris, G. Arestis, ir J. Klučka (pranešėjas),

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. sausio 20 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

– Pierre Housieaux, atstovaujamo advokatų J. Sambon ir P. Reyniers,

– Délégués du conseil de la Région de Bruxelles-Capitale, atstovaujamų advokatų P. Coenraets ir C. Lepinois,

– Société de développement régional de Bruxelles (SDRB), atstovaujamos advokatų F. Krenc ir P. Lambert,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos U. Wölker ir F. Simonetti,

susipažinęs su 2005 m. sausio 27 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1990 m. birželio 7 d. Tarybos direktyvos 90/313 dėl laisvės susipažinti su informacija apie aplinką (OL L 158, p. 56) (pataisytas vertimas) 3 straipsnio 4 dalies ir 4 straipsnio išaiškinimu.

2       Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp P. Housieaux ir Collège des délégués du conseil de la Région de Bruxelles-Capitale (toliau – Collège) dėl šio sprendimo, susijusio su galimybe susipažinti su dokumentais dėl miesto plėtros sutarties.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3       Direktyvos 90/313 3 straipsnio 1 dalis numato:

„Valstybės narės užtikrina, kad, išskyrus šiame straipsnyje numatytus atvejus, valstybės institucijos teiktų turimą informaciją apie aplinką bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui jo prašymu, nereikalaujant nurodymo, kam tokia informacija reikalinga.

Valstybės narės patvirtina veiksmingas tokios informacijos teikimo priemones.“

4       Šios direktyvos 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra išvardyti pagrindai, kuriais remiantis pateisinamas tokio prašymas suteikti informaciją atmetimas.

5       Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės institucija atsako informacijos prašančiam asmeniui kuo greičiau, vėliausiai – per du mėnesius. Turi būti nurodomos atsisakymo suteikti informaciją priežastys.“

6       Direktyvos 90/313 4 straipsnis nurodo:

„Asmuo, manantis, kad jo prašymą suteikti informaciją valstybės institucija nepagrįstai atmetė, ignoravo arba netinkamai atsakė, gali, vadovaudamasis nacionaline teise, reikalauti peržiūrėti sprendimą teismine ar administracine tvarka.“

 Nacionalinės teisės aktai

7       1991 m. rugpjūčio 29 d. Région Bruxelles-Capitale įsakymu dėl galimybės susipažinti su informacija apie aplinką (1991 m. spalio 1 d. Moniteur belge, p. 21505, toliau – 1991 m. Įsakymas) atitinkamos Direktyvos 90/313 nuostatos buvo perkeltos į Bruxelles-Capitale regiono teisės sistemą.

8       1991 m. Įsakymo 7 straipsnis nustato:

„Vykdomoji valdžia nustato rašytinių dokumentų sąrašą, su kuriais suinteresuotosios institucijos privalo leisti susipažinti vietoje nedelsiant.“

9       Šio įsakymo 8 straipsnis išdėstytas taip:

„Dėl 7 straipsnyje neišvardytų dokumentų bei nepažeidžiant institucijos teisės leisti su jais susipažinti vietoje nedelsiant, institucija, kuriai adresuotas prašymas, per vieną mėnesį privalo atsakyti jį pateikusiam asmeniui raštu.

Jeigu nurodyto termino pabaigoje į prašymą nėra atsakyta, institucijos neatsakymas turi būti laikomas sprendimu atsisakyti suteikti informaciją. Tokiu atveju prašymą pateikęs asmuo, nesilaikydamas 12 straipsnio 2 dalies, gali pateikti prašymą tiesiogiai Délégués du Conseil, kurie priima sprendimą dėl prašymo“.

10     Pagal šio įsakymo 12 straipsnį:

„1. Tik Délégués du Conseil suteikiami įgaliojimai atsisakyti suteikti valdžios institucijų turimą informaciją <…>. Šiais įgaliojimais jie naudojasi veikdami kaip kolegiali institucija pagal 9 straipsnyje nustatytą įgaliojimų apimtį.

2. <…> bet kuri institucija, kuri atsisako atskleisti informaciją, esančią prašymo suteikti informaciją objektu, privalo informuoti prašymą pateikusį asmenį apie priimtą sprendimą ir tuo pačiu metu perduoti šį prašymą svarstyti Délégués du Conseil. Prašymas suteikti informaciją perduodamas jį persiunčiant Délégués du Conseil kartu su prašomos suteikti informacijos pavyzdžiu arba jos kopija ir pateikiant priežastis, kuriomis remdamasi institucija pateisino atsisakymą suteikti informaciją. 8 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas pratęsiamas vienu mėnesiu, skaičiuojant nuo tos dienos, kai prašymą pateikusiam asmeniui pranešama, jog jo svarstymas perduotas Délégués du Conseil.“

11     1991 m. Įsakymo 13 straipsnis nurodo:

„Bet koks sprendimas atsisakyti suteikti informaciją arba iš dalies atsisakyti suteikti informaciją turi būti aiškus, tikslus, visapusis bei pateikti jo priėmimą pagrindžiančias priežastis.“

12     Šio įsakymo 14 straipsnis numato:

„Délégués du Conseil prašymą pateikusiam asmeniui perduoda prašomą dokumentą arba praneša apie atsisakymą suteikti informaciją per du mėnesius nuo jo prašymo pateikimo dienos. Jei praėjus šiam terminui nėra atsakoma, laikoma kad priimtas sprendimas atsisakyti suteikti informaciją. Sprendimas taip pat perduodamas ir institucijai, kuri buvo gavusi prašymą suteikti informaciją.“

13     1991 m. Įsakymas nenustatė specialios procedūros dėl Collège priimtų sprendimų dėl informacijos suteikimo apie aplinką skundų pateikimo tvarkos, todėl turėtų būti taikoma įprastinė administracinė procedūra.

14     Taip pat remiantis lois coordonnées sur le Conseil d’État (Suvestinė įstatymų dėl Conseil d’État redakcija) (Moniteur belge, 1973 m. kovo 21 d., p. 3459) 14 straipsnio 1 dalimi „(Conseil d’État administracinis skyrius) priima sprendimus dėl skundų, pateiktų dėl įvairių administracinių institucijų aktų bei taisyklių, kuriuos siekiama panaikinti dėl esminių procedūrinių taisyklių pažeidimo arba nustatytų taisyklių pažeidimo, kurių pažeidimo pasekmė yra akto negaliojimas, arba dėl įgaliojimų viršijimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais“.

15     1948 m. rugpjūčio 23 d. Karaliaus dekreto dėl proceso Conseil d’État administraciniame skyriuje 4 straipsnio 3 pastraipoje nustatyta, kad „14 straipsnyje nurodyti skundai dėl teisės turi būti pateikiami per 60 dienų nuo atitinkamų aktų, taisyklių arba sprendimų paskelbimo arba pranešimo apie juos dienos. Jeigu jų nereikia nei paskelbti, nei apie juos pranešti, nustatytas terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią prašymą pateikęs asmuo apie juos sužinojo.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16     1991 m. vasario mėn. Région de Bruxelles-Capitale eksproprijavo buvusios karo ligoninės sklypą ir perdavė jį Société de développement régional de Bruxelles (toliau – SDRB), paskirtai šio sklypo pertvarkymo valdytoja. SDRB abipusiu sutarimu su laikinai veikiančia bendrąja įmone, sudaryta iš bendrovių Batipont Immobilier SA. ir Immomills Louis de Waele Development (toliau – Batipont), sudarė sutartį (toliau – sutartis). Šia sutartimi Batipont šiame sklype įsipareigojo pastatyti pastatų bei statinių kompleksą pagal SDRB iš anksto parengtą planą.

17     1993 m. kovo 21 d. laišku, adresuotu SDRB prezidentui, P. Housieaux paprašė suteikti informaciją apie sutartį bei pateikti jos kopiją. 1994 m. balandžio 5 d. sprendimu SDRB, remdamasis tuo, kad pagal 1991 m. Įsakymą vyriausybė „nustato kiekvienos valstybės institucijos susipažinimo su informacija organizavimo taisykles“, prašymą atmetė.

18     1994 m. balandžio 22 d. P. Housieaux šį sprendimą apskundė Collège ir pakartotinai prašė leisti susipažinti su sutartimi.

19     Apsikeitęs su P. Housieaux įvairiais laiškais ir po 1995 m. vasario 1 d. pasitarimo Collège priėmė sprendimą perduoti ieškovui su aplinka susijusius sutarties Priedus H ir I, kurių paskelbimas nebuvo laikomas komercine ar pramonine paslaptimi. 1995 m. vasario 3 d. laišku Collège apie priimtą sprendimą informavo P. Housieaux ir SDRB.

20     Nepatenkintas šiuo sprendimu P. Housieaux 1995 m. kovo 31 d. pateikė apeliacinį skundą Conseil d’État, prašydamas panaikinti šį sprendimą.

21     Šiame teisme Collège nurodė, kad apeliacinis skundas nepriimtinas remiantis tuo, kad 1995 m. vasario 1 d. toks patvirtinantis sprendimas negalėjo būti ginčijamas. Collège tvirtina, kad, neatsižvelgiant į tai, jog buvo perduoti sutarties Priedai H ir I, šis sprendimas tik patvirtino implicitinį sprendimą atsisakyti leisti susipažinti su informacija, nes per du mėnesius nuo 1994 m. balandžio 22 d. pateikto P. Housieaux prašymo pateikti informaciją dienos Collège neatsakė. Šis implicitinis sprendimas atmesti prašymą tapo galutiniu, nes jis nebuvo apskųstas per Suvestinės įstatymų dėl Conseil d’État redakcijos 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą 60 dienų terminą. Todėl Collège tvirtina, kad 1995 m. kovo 31 d. P. Housieaux buvo praleidęs terminą pareikšti ieškinį dėl 1995 m. vasario 1 d. Sprendimo atsisakyti suteikti informaciją panaikinimo.

22     Tokiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1.       Ar Direktyvos 90/313 <…> 3 straipsnio 4 dalyje dviejų mėnesių terminas yra neprivalomas, t. y. rekomendacinis institucijai, kuriai adresuojamas prašymas suteikti informaciją, ar tai yra privalomas terminas, kurio ši institucija privalo laikytis?

2.       Jeigu dviejų mėnesių terminas yra privalomas ir jeigu jo pabaigoje institucija, kurios buvo prašoma suteikti informaciją, nėra priėmusi sprendimo, t. y. direktyvos 4 straipsnio pabaigoje minimo „sprendimo“, kuris gali būti skundžiamas teismine arba administracine tvarka, ar galima pateikti skundą „remiantis atitinkama nacionalinės teisės sistema“?

3.       Ar minėtos direktyvos 3 straipsnio 4 dalis ir 4 straipsnis draudžia, kad pagal „atitinkamą nacionalinės teisės sistemą“ institucijos, gavusios prašymą suteikti informaciją, neatsakymas per du mėnesius, kaip yra numatyta direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje, būtų laikomas implicitiniu sprendimu, kuriuo atsisakoma patenkinti prašymą, t. y. sprendimu, kuris nėra motyvuotas, tačiau gali būti skundžiamas teismine arba administracine tvarka, kaip tai numatyta 4 straipsnyje?

4.       Jeigu direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas terminas nėra privalomas, ar direktyvos 3 straipsnio 4 dalis ir 4 straipsnis draudžia, kad „nacionalinės teisės sistema“ numatytų, jog asmenys, prašantys suteikti informaciją, turi teisę pareikalauti, kad institucijos į jų prašymus suteikti informaciją atsakytų per tam tikrą terminą, per kurį neatsakius, būtų laikoma, jog institucija priėmė galutinį sprendimą atsisakyti suteikti informaciją ir šį sprendimą būtų galima apskųsti administracine tvarka?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

23     Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas terminas yra rekomendacinis, ar imperatyvus.

24     Šiuo požiūriu primintina, jog, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 23 ir 24 punktuose, tiek iš minėtos nuostatos teksto, tiek iš jos prasmės matyti, kad joje įtvirtintas dviejų mėnesių terminas turi būti laikomas privalomu.

25     Iš tikrųjų, pirma, sąvoka „kuo greičiau, vėliausiai – per du mėnesius“ aiškiai nurodo, kad priimdama sprendimą dėl pateikto prašymo suteikti informaciją kompetentinga valstybės institucija (toliau – valstybės institucija) nagrinėdama bei atsakydama į prašymą turi laikytis nustatyto termino.

26     Antra, jeigu terminas būtų neprivalomas, o rekomendacinis, Direktyvos 90/313 4 straipsnis netektų prasmės. Iš tikrųjų prašymą suteikti informaciją pateikęs asmuo tiksliai nežinotų, kada jis gali pateikti skundą.

27     Tokį Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalies aiškinimą patvirtina ir jos tikslas, nurodytas vienuoliktoje konstatuojamoje dalyje, jog turi būti sudarytos sąlygos gauti informaciją apie bendrą aplinkos būklę.

28     Taigi, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 24 punkte, tokios informacijos vertė iš esmės priklauso nuo to, ar asmenys gali susipažinti su ja kuo greičiau.

29     Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas terminas yra imperatyvus.

 Dėl trečiojo klausimo

30     Trečiuoju klausimu, kurį reikia išnagrinėti prieš atsakant į antrąjį klausimą, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalis ir 4 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos valstybės institucijos neatsakymas į pateiktą prašymą suteikti informaciją per du mėnesius pasibaigus šiam terminui yra laikomas implicitiniu sprendimu šį prašymą atmesti, kuris nėra motyvuotas, tačiau kurį galima apskųsti teismine arba administracine tvarka pagal minėtos direktyvos 4 straipsnį.

31     Šiuo požiūriu primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nuostata, nustatanti, jog institucijų neatsakymas turėtų būti laikomas implicitiniu atsisakymu, negali būti nesuderinama su Direktyvos 90/313 reikalavimais, remiantis tik tuo, kad implicitinis neigiamas sprendimas, žinoma, nėra motyvuotas (2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑233/00, Rink. p. I‑6625, 111 punktas).

32     Tačiau Teisingumo Teismas nurodė, kad apie implicitinio atsisakymo patenkinti prašymą suteikti informaciją apie aplinką motyvus reikia pranešti ne vėliau nei per du mėnesius nuo pradinio prašymo pateikimo dienos, net jei implicitinis atsisakymas patenkinti prašymą buvo priimtas anksčiau, nes šis pranešimas turi būti laikomas „atsakymu“ minėtos direktyvos 3 straipsnio 4 dalies prasme (minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 118 punktas).

33     Tik taip aiškinant Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalį ši nuostata būtų veiksminga, kurios pats tekstas įpareigoja valstybės instituciją motyvuoti bet kokį sprendimą atsisakyti suteikti informaciją.

34     Priešingai nei minėtame sprendime Komisija prieš Prancūziją nagrinėti nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos valstybės institucijos neatsakymas į prašymą suteikti informaciją per vieną mėnesį buvo laikomas implicitiniu šio prašymo atmetimu, pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai numato, kad implicitinis atsisakymas tampa galutiniu, jeigu nėra atsakoma praėjus dviem mėnesiams nuo prašymo pateikimo dienos.

35     Todėl, nors iš sprendimo Komisija prieš Prancūziją išplaukia, kad Direktyva 90/313 neprieštarauja pagal 4 straipsnį suteikiamos veiksmingos teisinės apsaugos tikslais implicitinio atsisakymo patenkinti prašymą suteikti informaciją galimybei, jeigu nėra atsakoma į prašymą per du mėnesius, šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalis draudžia, kad dviejų mėnesių termino pabaigoje šis sprendimas būtų nemotyvuotas. Tokiomis aplinkybėmis implicitinis sprendimas atmesti prašymą laikomas „atsakymu“ minėtos nuostatos prasme, tačiau jis turi būti laikomas neteisėtu.

36     Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalis, skaitoma kartu su 4 straipsniu, esant pagrindinės bylos situacijai nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos suteikiant veiksmingą teisminę apsaugą valstybės institucijos neatsakymas per dviejų mėnesių terminą yra laikomas implicitiniu sprendimu prašymą atmesti, kurį galima apskųsti teisme arba administracine nacionalinės teisės sistemoje nustatyta tvarka. Tačiau minėta 3 straipsnio 4 dalis draudžia, kad dviejų mėnesių termino pabaigoje šis sprendimas būtų nemotyvuotas. Tokiomis aplinkybėmis implicitinis sprendimas atmesti prašymą turi būti laikomas neteisėtu.

 Dėl antrojo klausimo

37     Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokį sprendimą galima apskųsti Direktyvos 90/313 4 straipsnio prasme, jeigu šio direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje numatytam dviejų mėnesių termino pabaigoje valstybės institucija nėra priėmusi sprendimo.

38     Atsakymas į šį klausimą išplaukia iš išvadų padarytų atsakant į trečiąjį klausimą, iš kurių matyti, kad valstybės institucijos neatsakymas per du mėnesius yra laikomas sprendimo priėmimu, kurį galima apskųsti pagal nacionalinės teisės sistemą.

39     Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 90/313 4 straipsnyje numatytas sprendimas, kurį prašymą suteikti informaciją pateikęs asmuo gali apskųsti teismine arba administracine tvarka, yra laikomas implicitiniu sprendimu atmesti prašymą, priimtu kompetentingai valstybės institucijai į šį prašymą neatsakius per du mėnesius.

 Dėl ketvirtojo klausimo

40     Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, t. y., kad Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas yra imperatyvus, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nėra būtina.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Kitų šalių, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1990m. birželio 7 d. Tarybos direktyvos 90/313/EEB laisvės susipažinti su informacija apie aplinką 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas terminas yra imperatyvus.

2.      Direktyvos 90/313 4 straipsnyje numatytas sprendimas, kurį prašymą suteikti informaciją pateikęs asmuo gali apskųsti teismine arba administracine tvarka, yra laikomas implicitiniu sprendimu prašymą atmesti, priimtu kompetentingai valstybės institucijai neatsakius per du mėnesius.

3.      Direktyvos 90/313 3 straipsnio 4 dalis, skaitoma kartu su jos 4 straipsniu, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos suteikiant veiksmingą teisminę apsaugą valstybės institucijos neatsakymas per dviejų mėnesių terminą yra laikomas implicitiniu sprendimu prašymą atmesti, kurį galima apskųsti teismine arba administracine nacionalinės teisės sistemoje nustatyta tvarka. Tačiau minėta 3 straipsnio 4 dalis draudžia, kad dviejų mėnesių termino pabaigoje šis sprendimas būtų nemotyvuotas. Tokiomis aplinkybėmis implicitinis sprendimas atmesti prašymą turi būti laikomas neteisėtu.

Parašai.

---

* Proceso kalba: prancūzų.