Byla C‑180/04

Andrea Vassallo

prieš

Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate

(Tribunale di Genova prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 1999/70/EB – Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1 punkto b papunktis ir 5 punktas – Neterminuotų darbo santykių nustatymas pažeidus taisykles, reglamentuojančias paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis – Galimybė su viešojo administravimo institucija sudarytoms darbo sutartims taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą“

Sprendimo santrauka

Socialinė politika – Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – Direktyva 1999/70

(Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 1 punkto b dalis ir 5 punktas)

Bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pridėtą prie Direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis, reikia aiškinti taip, kad jis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius, jeigu šiuose teisės aktuose numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti.

(žr. 42 punktą ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. rugsėjo 7 d.(*)

„Direktyva 1999/70/EB – Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1 punkto b papunktis ir 5 punktas – Neterminuotų darbo santykių nustatymas pažeidus taisykles, reglamentuojančias paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis – Galimybė su viešojo administravimo institucija sudarytoms darbo sutartims taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą “

Byloje C‑180/04,

dėl Tribunale di Genova (Italija) 2004 m. kovo 15 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. balandžio 16 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Andrea Vassallo

prieš

Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, G. Arestis ir J. Klučka,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

posėdžio sekretorė M. Ferreira,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. liepos 14 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        A. Vassallo, atstovaujamo avvocati G. Bellieni ir A. Lanata,

–        Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate, atstovaujamos avvocato C. Ciminelli,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos A. Samoni‑Rantou, E. Mamona, M. Apessos ir I. Bakopoulos,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir A. Aresu,

susipažinęs su 2005 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – bendrasis susitarimas), pridėto prie 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43), 1 punkto b papunkčio ir 5 punkto išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp A. Vassallo ir jo darbdavio Genujos San Martino ligoninės ir universitetinės klinikos (Azienda Ospedaliera Ospedale San Martino di Genova e Cliniche Universitarie Convenzionate, toliau – ligoninė) dėl juos siejančios darbo sutarties neatnaujinimo.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Pagal bendrojo susitarimo 1 punktą jo „tikslas yra:

a)      pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą;

b)      sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“.

4        Bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalis numato, kad jis

„taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika.“

5        Pagal bendrojo susitarimo 5 punktą:

„1.      Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

a)      objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą,

b)      maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę,

c)      tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.

2.      Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai:

a)      laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“;

b)      laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.“

6        Pagal Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmą dalį valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas tam, kad jų būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2001 m. liepos 10 dienos.

 Nacionalinės teisės aktai

7        2000 m. gruodžio 29 d. Įstatymu Nr. 422 dėl nuostatų, priimtų įgyvendinant įsipareigojimus, kylančius dėl Italijos narystės Europos Bendrijose – 2000 m. Bendrijos įstatymu (2001 m. sausio 20 d. paprastas GURI Nr. 16 priedas, toliau – Įstatymas Nr. 422/2000) nacionalinis įstatymų leidėjas Italijos vyriausybei suteikė įgaliojimus priimti šio įstatymo A ir B prieduose nurodytas Bendrijos direktyvas įgyvendinančius įstatyminius dekretus. B priede minima Direktyva 1999/70.

8        Įstatymo Nr. 422/2000 2 straipsnio 1 dalies b punktas nurodo, kad „norint išvengti galimos įgyvendinančių teisės aktų neatitikties galiojančioms taisyklėms atitinkamose srityse, prireikus nagrinėjamos taisyklės pakeičiamos arba papildomos <...>“, o to paties straipsnio f dalis numato, kad „kiekvienu atveju įstatyminiais dekretais užtikrinama visiška įgyvendinamų direktyvų reglamentuojamose srityse priimtų taisyklių atitiktis nagrinėjamos direktyvos reikalavimams <...>“.

9        2001 m. rugsėjo 6 d. Italijos vyriausybė, remdamasi Įstatymo Nr. 422/2000 2 straipsnio 1 dalies f punktu, priėmė Įstatyminį dekretą Nr. 368 dėl Direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis įgyvendinimo (2001 m. spalio 9 d. GURI Nr. 235, p. 4, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 368/2001).

10      Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 1 straipsnio 1 dalis numato, kad „terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tik dėl techninių, gamybos, darbo organizavimo arba pagal darbo sutartį dirbančių asmenų pakeitimo priežasčių“.

11      Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 4 straipsnio 1 dalį darbo sutarties trukmė gali būti pratęsta tik vieną kartą, jeigu jos pradinė trukmė trumpesnė nei treji metai, „su sąlyga, jog pratęsimas grindžiamas objektyviomis priežastimis bei atliekamas tas pats darbas, dėl kurio buvo sudaryta terminuota darbo sutartis“. Vis dėlto tokiu atveju bendra tokios darbo sutarties trukmė negali viršyti trejų metų.

12      Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnis „Termino pabaiga ir sankcijos. Paeiliui sudaromos darbo sutartys“ nurodo:

„1.      Jeigu darbo santykiai tęsiasi pasibaigus pradiniam ar vėliau pagal 4 straipsnį pratęstam laikotarpiui, darbdavys privalo 20 % padidinti darbuotojo atlyginimą už kiekvieną dieną iki dešimtosios dienos ir 40 % už kiekvieną papildomą dieną.

2.      Jeigu darbo santykiai tęsiasi praėjus dvidešimčiai dienų, kai darbo sutartis sudaryta trumpesniam nei šešių mėnesių terminui, o kitais atvejais – praėjus trisdešimčiai dienų, laikoma, kad pasibaigus šiems terminams darbo sutartis yra neterminuota.

3.      Jeigu darbuotojas per dešimt dienų, skaičiuojamų nuo sutarties, kurios trukmė yra šeši mėnesiai arba trumpesnė, galiojimo pasibaigimo dienos arba, jeigu sutarties galiojimo terminas yra ilgesnis nei šeši mėnesiai, – per dvidešimt dienų pagal 1 straipsnį dar kartą įdarbinamas pagal terminuotą darbo sutartį, antroji darbo sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikotarpiui.

4.      Esant dviem paeiliui sudarytoms terminuotoms darbo sutartims, t. y. sudarius jas nenutrūkstamai, darbo sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikotarpiui nuo pirmosios darbo sutarties sudarymo dienos.“

13      Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 10 straipsnyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kada neleidžiama taikyti naujų teisės aktų dėl terminuotų darbo sutarčių. Nė viename atvejyje nėra įvardytas viešojo administravimo sektorius.

14      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Įstatyminis dekretas Nr. 368/2001 įsigaliojo 2001 m. rugsėjo 21 dieną. Jo 11 straipsnio 1 dalyje patikslinta, jog „nuo šio įstatyminio dekreto įsigaliojimo dienos panaikinamos <...> visos nesuderinamos ir aiškiai šiame įstatyminiame dekrete neišvardytos įstatymų nuostatos.“ Šio straipsnio 3 dalyje papildomai numatyta, kad „individualios darbo sutartys, sudarytos remiantis anksčiau galiojusiais teisės aktais, sukelia pasekmes iki jų galiojimo termino pabaigos“.

15      Be to, pagal 2001 m. kovo 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 165 dėl bendrų darbo organizavimo viešojo administravimo institucijose taisyklių (2001 m. gegužės 9 d. paprastas GURI Nr. 106 priedas, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 165) 36 straipsnį:

„1.      Nepažeisdamos pirmiau išvardytų personalo įdarbinimo nuostatų, viešojo administravimo institucijos naudojasi laisva personalo įdarbinimo sutarties forma, numatyta civiliniame kodekse ir įstatymuose, reglamentuojančiuose darbo santykius įmonėse. Nacionalinės kolektyvinės sutartys reglamentuoja terminuotas darbo sutartis, mokymo ir darbo sutartis bei kitus laikinus mokymo ir darbo santykius <...>.

2.      Bet kuriuo atveju viešojo administravimo institucijų imperatyvių nuostatų dėl darbuotojų įdarbinimo ar darbo pažeidimas negali lemti neterminuotos darbo sutarties sudarymo su šia institucija, nepažeidžiant numatytos atsakomybės ir sankcijų. Atitinkamas darbuotojas turi teisę į žalos, atsiradusios dėl pažeidžiant imperatyvias nuostatas atlikto darbo, atlyginimą. Viešojo administravimo institucijos privalo išsiieškoti šiuo pagrindu sumokėtas sumas iš atsakingų asmenų, kai pažeidimas yra padarytas tyčia ar dėl didelio neatsargumo.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16      Ieškovas pagrindinėje byloje dirbo virėju ligoninėje pagal dvi paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis: pirmoji galiojo nuo 2001 m. liepos 5 d. iki 2002 m. sausio 4 d., o antrąja – kuri buvo pasirašyta 2001 m. sausio 2 d., – šis laikotarpis buvo pratęstas iki 2002 m. liepos 11 dienos.

17      Pasibaigus antrosios ieškovo pagrindinėje byloje darbo sutarties terminui ligoninė sutarties neatnaujino, ir sutarties pasibaigimo dieną suinteresuotajam asmeniui pasirodžius darbo vietoje jį oficialiai atleido iš darbo.

18      Ieškovas pagrindinėje byloje Tribunale di Genova apskundė sprendimą atleisti jį iš darbo prašydamas, pirma, remiantis Įstatyminiu dekretu Nr. 368/2001 pripažinti jį su ligonine siejančių neterminuotų darbo santykių buvimą ir, antra, priteisti iš jos darbo užmokestį bei atlyginti patirtą žalą.

19      Ligoninė tvirtina, kad Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnis viešojo administravimo institucijoms draudžia sudaryti neterminuotas darbo sutartis.

20      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Įstatyminis dekretas Nr. 368/2001 nepanaikino Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio, kuris yra lex specialis, išvedamas iš konstitucinių principų viešojo administravimo institucijų veiklos ir organizavimo srityje.

21      Šiuo klausimu jis remiasi 2003 m. kovo 13 d. Konstitucinio teismo (Corte costituzionale) sprendimu Nr. 89, iš kurio matyti, kad Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys atitinka Italijos Konstitucijos 3 ir 97 straipsniuose įtvirtintus konstitucinius lygybės ir gero valdymo principus. Corte costituzionale padarė išvadą, kad pagal minėtos Konstitucijos 97 straipsnio trečiąją įtrauką pagrindinis principas, pagal kurį įdarbinimas viešosios valdžios institucijose vykdomas konkurso būdu, įteisina nevienodą požiūrį į darbuotojus, dirbančius privačiame sektoriuje, ir dirbančiuosius viešojo administravimo institucijose, jeigu yra pažeidimų paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis.

22      Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, neįmanoma, kad Italijos įstatymų leidėjas Įstatyminiu dekretu Nr. 165/2001 būtų siekęs įgyvendinti Direktyvą 1999/70. Jis klausia, ar šio Įstatyminio dekreto 36 straipsniu įtvirtinta sistema Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme apima „lygiavertes teisines priemones, neleidžiančias piktnaudžiauti“. Be to, pripažinus, kad Italijos Respublika nevisiškai perkėlė šią direktyvą, nes ji perkėlė tik su darbo santykiais privačiame sektoriuje susijusias nuostatas, nacionalinis teismas klausia, ar ši direktyva suteikia asmenims konkrečią teisę pakeisti jų darbo santykius ir ar, atsižvelgiant į darbo organizavimo viešajame sektoriuje ypatumus ir dėl to negalint taikyti Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001, pagal Teisingumo Teismo praktiką 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendime Francovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357) dėl tokio įsipareigojimų neįvykdymo jų neįvykdžiusios valstybės narės atžvilgiu atsiranda tik teisė į žalos atlyginimą.

23      Tokiomis aplinkybėmis Tribunale di Genova nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar, atsižvelgiant į nediskriminavimo ir veiksmingumo principus bei priemones, kurių ėmėsi Italija dėl darbo santykių, siejančių darbuotoją su darbdaviu ne viešajame sektoriuje, 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 1999/70/EB (Direktyvos 1 straipsnį ir joje pateiktą ETUC, UNICE, CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1 punkto b papunktį ir 5 punktą) reikia aiškinti kaip draudžiančią nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai 2001 m. kovo 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 165 36 straipsnį, nenustatantį „kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar terminuoti darbo santykiai laikomi neterminuotomis darbo sutartimis ar neterminuotais darbo santykiais“, ir todėl iš anksto kategoriškai pašalinančią galimybę manyti, kad dėl piktnaudžiavimo sudarant tokios formos darbo sutartis ir nustatant terminuotus darbo santykius pastarieji tampa neterminuotais?

2)      Jei atsakymas į (pirmą) klausimą yra teigiamas, atsižvelgiant į Įstatyminį dekretą Nr. 368/2001 ir ypač į jo 5 punktą, nustatantį kaip įprastą piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius pasekmę jų pratęsimą neapibrėžtam laikui, ar (Direktyva 1999/70/EB) (ir ypač jos priedo 5 punktas), atsižvelgiant į termino jai perkelti pasibaigimą, ir taikytini Bendrijos teisės principai suteikia asmenims realią teisę, kuri gali būti įgyvendinta iš karto, kad pagal artimiausias šiam atvejui nacionalinės teisės nuostatas (taigi pagal Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 taisykles) jų atžvilgiu būtų pripažintas neterminuotų darbo santykių egzistavimas?

3)      Jei atsakymas į (pirmą) klausimą yra teigiamas, o į (antrą) klausimą – neigiamas, ar <...> Direktyva 1999/70/EB (ir ypač jos priedo 5 punktas), atsižvelgiant į termino jai perkelti pasibaigimą, ir taikytini Bendrijos teisės principai laikytini suteikiančiais asmenims tik teisę į žalos, galėjusios atsirasti Italijos Respublikai nepriėmus tinkamų priemonių siekiant išvengti piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis ir (arba) nustatant terminuotus darbo santykius viešojo administravimo institucijose, atlyginimą?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

24      Ligoninė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, atsižvelgiant į tai, kad direktyvos nėra horizontaliai tiesiogiai veikiančios, nes ši įstaiga nepriklauso nuo Italijos valstybės ar kurios nors ministerijos ir dėl to Direktyva 1999/70 negali būti tiesiogiai taikoma pagrindinėje byloje. Kalbama apie savarankišką įstaigą, kurią, taikydami nacionalinės teisės normas ir negalėdami jų užginčyti ar nuo jų nukrypti, valdo jos vadovai.

25      Italijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Ji mano, jog šis prašymas prarado bet kokią reikšmę pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui, nes pirmoji darbo sutartis buvo sudaryta anksčiau, nei pasibaigė Direktyvos 1999/70 perkėlimo terminas, t. y. 2001 m. liepos 10 dieną.

 Teisingumo Teismo vertinimas

26      Pirma, dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, kuriuo remiasi ligoninė, pakanka nurodyti, kad, kaip tai matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, nacionalinio teismo manymu, įrodyta, jog įstaiga yra viešojo administravimo institucija. Be to, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika direktyva galima remtis ne tik valstybės institucijų, bet ir valstybei pavaldžių ar jos kontroliuojamų institucijų ar subjektų arba turinčiųjų plačius įgaliojimus, palyginus su tais, kurie išplaukia iš santykiams tarp asmenų taikomų taisyklių, kaip antai teritorinių vienetų ar institucijų, kuriems, neatsižvelgiant į jų teisinę formą, pagal viešosios valdžios aktą ir pastarajai kontroliuojant suteikti įgaliojimai teikti viešąsias paslaugas, atžvilgiu (1989 m. birželio 22 d. Sprendimo Fratelli Costanzo, 103/88, Rink. p. 1839, 31 punktas; 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt., C‑188/89, Rink. p. I‑3313, 19 punktas bei 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Rieser Internationale Transporte, C‑157/02, Rink. p. 1477, 24 punktas).

27      Todėl šiuo atveju šio prieštaravimo dėl priimtinumo negalima laikyti pagrįstu.

28      Antra, kiek tai susiję su prieštaravimu dėl priimtinumo, kuriuo remiasi Italijos vyriausybė, pakanka pripažinti, jog, kaip tai matyti iš Direktyvos 1999/70, kurios perkėlimo terminas pasibaigė 2001 m. liepos 10 d., jos tikslas – išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir kad jos nuostatos iš esmės susijusios su terminuotų darbo sutarčių atnaujinimu ir tokiam atnaujinimui taikomomis sąlygomis. Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjama darbo sutartis buvo atnaujinta 2002 m. sausio 2 d., t. y. vėliau nei tą dieną, iki kurios ši direktyva turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę. Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai tvirtinti, kad direktyvos aiškinimas visiškai prarado reikšmę ginčo, dėl kurio buvo kreiptasi į prašymą priimti prejucinį sprendimą pateikusį teismą, išsprendimui.

29      Todėl šio prieštaravimo dėl priimtinumo taip pat negalima laikyti pagrįstu.

30      Iš pirmiau išdėstytų argumentų išplaukia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl esmės

 Dėl pirmo klausimo

31      Pirmu klausimu, iš esmės sutampančiu su byloje, kurioje sprendimas Marrosu ir Sardino (C‑53/04, Rink. p. I‑0000) bus priimtas tą pačią dieną, pateiktu klausimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar bendrąjį susitarimą reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius.

32      Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia ligoninė ir Italijos vyriausybė, Direktyva 1999/70 ir bendrasis susitarimas skirti taikymui taip pat ir terminuotoms darbo sutartims, sudarytoms su administracija ir kitais viešojo sektoriaus subjektais bei su jais nustatytiems terminuotiems darbo santykiams (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑0000, 54 punktas).

33      Todėl, kaip Teisingumo Teismas nusprendė sprendimo Marrosu ir Sardino 48 punkte, pats Bendrojo susitarimo 5 punktas savaime nedraudžia, kad valstybė narė atskirtų piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius atvejus, atsižvelgiant į tai, ar šios sutartys sudaromos ar santykiai nustatomi su privataus ar viešojo sektoriaus darbdaviu.

34      Vis dėlto, kaip matyti iš minėto sprendimo Adeneler ir kt. 105 punkto, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, kurie tik viešajame sektoriuje draudžia neterminuotomis darbo sutartimis pakeisti paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis, būtų laikomi atitinkančiais bendrąjį susitarimą, atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje šiam sektoriui turi būti numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti.

35      Kalbant apie pastarąją sąlygą reikia priminti, kad bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis įpareigoja – jeigu nacionalinėje teisėje dar nėra numatytų lygiaverčių priemonių, – valstybes nares priimti bent vieną šioje nuostatoje nurodytą veiksmingą bei ribojančią priemonę, skirtą išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

36      Be to, kai Bendrijos teisė nenumato, kaip kad nagrinėjamu atveju, konkrečių sankcijų tada, jei piktnaudžiavimai vis dėlto nustatomi, nacionalinės valdžios institucijos privalo priimti tokią situaciją atitinkančias priemones, kurios turi būti ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos bei atgrasančios užtikrinant visišką taikant bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumą (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 94 punktas).

37      Nors pagal valstybių narių proceso autonomijos principą šių normų įgyvendinimo būdus turi nustatyti jų nacionalinė teisė, vis dėlto jos negali nepalankesnės negu tos, kurios reglamentuoja panašias situacijas valstybės viduje (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų neturi būti neįmanoma ar nepagrįstai sunku naudotis Bendrijos teisėje įtvirtintomis teisėmis (veiksmingumo principas) (žr., be kita ko, 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Peterbroeck, C‑312/93, Rink. p. I‑4599, 12 punktą ir minėto sprendimo Adeneler ir kt. 95 punktą).

38      Iš to išplaukia, kad kai piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, veiksmingas ir lygiavertes darbuotojų apsaugos garantijas nustatančią priemonę turi būti galima taikyti siekiant tinkamai nubausti už šį pažeidimą ir panaikinti Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Iš tiesų pagal Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmosios pastraipos formuluotę, valstybės narės privalo „imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti (šioje) direktyvoje nustatyti rezultatai“ (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 102 punktas).

39      Teisingumo Teismas neprivalo pareikšti savo nuomonės dėl nacionalinės teisės aiškinimo, nes ši užduotis priskiriama tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris šiuo atveju privalo išnagrinėti, ar susijusios nacionalinės teisės nuostatos atitinka pirmesniuose trijuose punktuose nurodytus reikalavimus. Vis dėlto priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas prireikus gali teikti paaiškinimus, kurie padėtų nacionaliniam teismui pateikti savo vertinimą (žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Halifax ir kt., C‑255/02, Rink. p. I‑0000, 76 ir 77 punktus).

40      Šiuo klausimu reikia nurodyti, jog iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, numatantys imperatyvias terminuotų darbo sutarčių trukmės ir atnaujinimo taisykles bei darbuotojo teisę į žalos atlyginimą viešojo administravimo institucijos piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju, atitinka šio sprendimo 36–38 punktuose nurodytus reikalavimus.

41      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvertinti, kiek Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkama priemonė, skirta išvengti viešojo administravimo institucijos piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir, esant reikalui, už jį nubausti.

42      Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: bendrąjį susitarimą reikia aiškinti taip, kad jis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius, jeigu šiuose teisės aktuose numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti.

 Dėl antro ir trečio klausimų

43      Atsižvelgiant į atsakymą į pirmą klausimą, į antrą ir trečią klausimus atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1999 m. kovo 18 d. sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pridėtą prie 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis reikia aiškinti taip, kad jis iš esmės nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kurie viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius atveju nenumato, kad jie būtų pakeičiami neterminuotomis darbo sutartimis arba neterminuotais darbo santykiais, nors toks pakeitimas numatytas sudarius darbo sutartis su privataus sektoriaus darbdaviu arba nustačius su juo darbo santykius, jeigu šiuose teisės aktuose numatyta kita veiksminga priemonė, skirta išvengti viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, esant reikalui, už tai nubausti.

Parašai.

---

* Proceso kalba: italų.