Byla C‑127/04

Declan O'Byrne

prieš

Sanofi Pasteur MSD Ltd, buvusią Aventis Pasteur MSD Ltd

ir

Sanofi Pasteur SA, buvusią Aventis Pasteur SA

(High Court of Justice (England & Wales), Queen's Bench Division prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 85/374/EEB – Atsakomybė už gaminius su trūkumais – Gaminio „išleidimo į apyvartą“ sąvoka – Gamintojo vykdomas tiekimas visiškai priklausomai dukterinei bendrovei“

Sprendimo santrauka

1.        Teisės aktų derinimas – Atsakomybė už gaminius su trūkumais – Direktyva 85/374

(Tarybos direktyvos 85/374 11 straipsnis)

2.        Teisės aktų derinimas – Atsakomybė už gaminius su trūkumais – Direktyva 85/374

(Tarybos direktyvos 85/374 1 ir 3 straipsniai)

1.        Direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo 11 straipsnis, kuris numato, jog nukentėjusiam asmeniui suteiktos teisės nustoja galioti praėjus 10 metų nuo tos dienos, kai gaminys buvo išleistas į apyvartą, turi būti aiškinamas taip: gaminys turi būti laikomas išleistu į apyvartą, kai baigiasi gamintojo įgyvendinamas gamybos procesas ir prasideda prekybos procesas, kur gaminys yra siūlomas visuomenei naudoti ar vartoti.

Nesvarbu, ar gaminį tiesiogiai naudotojui arba vartotojui parduoda gamintojas, ar jis parduodamas naudojantis viena ar keletu platinimo grandinės dalių. Todėl kai viena iš platinimo grandinės dalių yra glaudžiai susijusi su gamintoju, dėl šios sąsajos šis subjektas gali būti laikomas dalyvaujančiu nagrinėjamo gaminio gamybos procese.

(žr. 27–29, 32 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Kai remiantis Direktyva 85/374 dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo yra pareikštas ieškinys bendrovei, klaidingai manant, kad ji yra gaminio gamintoja, nors iš tikrųjų jį pagamino kita bendrovė, iš esmės sąlygas, pagal kurias nagrinėjant tokį ieškinį vieną šalį galima pakeisti kita, turi nustatyti nacionalinė teisė. Tačiau nacionalinis teismas, nagrinėjantis šio pakeitimo sąlygas, turi užtikrinti, kad būtų laikomasi šios direktyvos 1 ir 3 straipsniuose nustatytos jos taikymo srities asmenų atžvilgiu, nes šiose nuostatose nurodytų atsakingų asmenų sąrašas turi būti laikomas baigtiniu.

(žr. 35, 39 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m vasario 9 d.(*)

„Direktyva 85/374/EEB – Atsakomybė už gaminius su trūkumais – Gaminio „išleidimo į apyvartą“ sąvoka – Gamintojo vykdomas tiekimas visiškai priklausomai dukterinei bendrovei“

Byloje C‑127/04

dėl High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Jungtinė Karalystė) 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. kovo 8 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Declan O’Byrne

prieš

Sanofi Pasteur MSD Ltd, buvusi Aventis Pasteur MSD Ltd,

Sanofi Pasteur SA, buvusi Aventis Pasteur SA,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann (pranešėjas), teisėjai K. Schiemann, K. Lenaerts, E. Juhász ir M. Ilešič,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. balandžio 7 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        D. O’Byrne, atstovaujamo QC S. Maskrey ir barrister H. Preston, įgaliotų solicitor K. Pickup,

–        Sanofi Pasteur MSD Ltd ir Sanofi Pasteur SA, atstovaujamų QC G. Leggatt, ir barrister P. Popat,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos X. Lewis ir G. Valero Jordana,

susipažinęs su 2005 m. birželio 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, p. 29, toliau – direktyva) 11 straipsnio aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas sprendžiant ginčą tarp D. O’Byrne bei Sanofi Pasteur MSD Ltd, buvusios Aventis Pasteur MSD Ltd (toliau – APMSD) ir Sanofi Pasteur SA, buvusios Aventis Pasteur SA (toliau – APSA), dėl to, kad pastarosios išleido į apyvartą tariamai su trūkumais vakciną, kurios vartojimas jam sukėlė sunkų sužalojimą.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Direktyvos 1 straipsnis numato, kad „gamintojas atsako už žalą, atsiradusią dėl jo gaminio trūkumų“.

4        Direktyvos 3 straipsnis, apibrėžiantis gamintojo sąvoką, yra suformuluotas taip:

,,1.      „Gamintojas“ yra galutinai pagaminto gaminio, bet kokių žaliavų ar sudedamosios dalies gamintojas arba kiekvienas asmuo, kuris prisistato gamintoju, ant gaminio nurodydamas savo vardą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą.

2.      Nepažeidžiant gamintojo atsakomybę reglamentuojančių nuostatų, šioje direktyvoje gamintoju taip pat laikomas ir yra atsakingas kaip gamintojas kiekvienas verslu užsiimantis asmuo, importuojantis gaminį į Bendriją pardavimo, nuomos, lizingo ar kitokio platinimo tikslais.

3.      Kai gamintojo negalima nustatyti, kiekvienas gaminio tiekėjas yra laikomas jo gamintoju, išskyrus jei jis per protingą laiką informuoja nukentėjusįjį apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė. Ši taisyklė taikoma ir importuojamiems gaminiams, net ir esant nurodytam gamintojo vardui, jei ant jų nenurodytas 2 dalyje minėtas importuotojas.“

5        Direktyvos 7 straipsnis numato:

„Gamintojas nėra laikomas atsakingu pagal šią direktyvą, jei jis įrodo:

a)      kad jis neišleido gaminio į apyvartą;

<...>“

6        Direktyvos dešimta konstatuojamoji dalis nurodo, kad „vienodas ieškininės senaties terminas iškelti bylą dėl kompensacijos atitinka ir nukentėjusio asmens, ir gamintojo interesus“. Šiuo atžvilgiu direktyvos 11 straipsnis numato:

„Valstybės narės savo teisės aktuose įtvirtina, kad pagal šią direktyvą nukentėjusiam asmeniui suteiktos teisės nustoja galioti praėjus 10 metų nuo tos dienos, kai gamintojas išleido į apyvartą konkretų žalą padariusį gaminį, nebent nukentėjęs asmuo jau yra pareiškęs ieškinį gamintojui.“

 Nacionalinės teisės aktai

7        Jungtinėje Karalystėje direktyva buvo perkelta 1987 m. Įstatymo dėl vartotojų apsaugos (Consumer Protection Act 1987, toliau – 1987 m. Įstatymas), įsigaliojusio 1988 m. kovo 1 d., pirma dalimi. Šio įstatymo 4 skirsnis yra suformuluotas taip:

„(1)      Bet kurioje šios dalies pagrindu pradėtoje civilinėje byloje prieš bet kurį asmenį <…> dėl gaminio su trūkumais jis atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo:

<…>

b)      kad asmuo, kuriam pareikštas ieškinys, niekada netiekė gaminio kitam; ar

<…>

d)      kad to trūkumo gaminyje nebuvo atitinkamu metu;

<…>“

8        Be to, 1987 m. Įstatymas papildė 1980 m. Įstatymą dėl senaties terminų (Limitation Act 1980) nauju 11 A straipsniu, kurio 3 dalis numato:

„Ieškinys, kuriam taikomas šis straipsnis, negali būti pareikštas nuo atitinkamo momento praėjus 10 metų terminui <…>; ši dalis panaikina teisę pareikšti ieškinį neatsižvelgiant į tai, ar pasibaigus minėtam 10 metų terminui teisė į ieškinį buvo įgyta ir ar prasidėjo pagal kitas šio įstatymo nuostatas numatyto termino eiga.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

9        Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 1992 m. lapkričio 3 d. vaikas D. O'Byrne buvo paskiepytas antihemofilijos vakcina medicinos kabinete, įsteigtame Jungtinėje Karalystėje.

10      Po šio skiepijimo šis vaikas patyrė sunkų sužalojimą. Jo atstovai teigia, kad sužalojimas padarytas dėl jam suleistos vakcinos su trūkumais.

11      Vakcinos gamintojas buvo pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė Pasteur Mérieux Sérums et Vaccins SA, kuri vėliau pakeitusi savo pavadinimą tapo APSA.

12      1992 m. rugsėjo 18 d. APSA nusiuntė vakcinos vienetų siuntą, kurioje buvo ir jaunajam D. O'Byrne paskirta vakcina, pagal Anglijos teisę įsteigtai bendrovei Mérieux UK Ltd, taip pat pakeitusiai savo pavadinimą į APMSD. Pastaroji bendrovė, kuri buvo visiškai APSA priklausanti dukterinė bendrovė ir Jungtinėje Karalystėje veikė kaip APSA gaminių platintoja, gavo nagrinėjamą siuntą 1992 m. rugsėjo 22 dieną. Perduodama gaminius APSA nusiuntė sąskaitą faktūrą APMSD, kurią pastaroji tinkamai apmokėjo.

13      Vėliau, nežinomu momentu, APMSD dalį vakcinos vienetų siuntos pardavė Jungtinės Karalystės sveikatos ministerijai bei tiesiogiai pristatė šios ministerijos nurodytai ligoninei. Ligoninė savo ruožtu ją pateikė medicinos kabinetui, kuriame 1992 m. lapkričio 3 d. buvo paskiepytas vaikas.

14      2000 m. lapkričio 2 d. ieškovo pagrindinėje byloje atstovai APMSD pareiškė pirmąjį ieškinį dėl kompensacijos, tvirtindami, kad pastaroji buvo gaminio gamintoja.

15      2002 m. spalio 7 d. APSA buvo pareikštas antrasis ieškinys. Atstovai pareiškė, kad tik 2002 m. vasarą jie sužinojo, kad gaminio gamintoja iš tikrųjų buvo ne APMSD, o APSA.

16      Nagrinėjant antrąją bylą APSA tvirtino, kad suėjo jai pareikšto ieškinio senaties terminas. Ji teigė, kad 2002 m. spalio 7 d. ieškinys buvo pareikštas pasibaigus 1987 m. Įstatymo 11 A straipsnio 3 dalyje, perkeliančioje į nacionalinę teisę direktyvos 11 straipsnį, numatytam 10 metų senaties terminui, nes gaminys į rinką buvo patiektas 1992 m. rugsėjo 18 d., išsiuntus siuntą APMSD, kuri ją gavo 1992 m. rugsėjo 22 dieną.

17      Ieškovo pagrindinėje byloje atstovų nuomone, nėra suėjęs ieškinio senaties terminas. Iš tikrųjų gaminys buvo patiektas į rinką tik tada, kai APMSD jį pristatė Sveikatos ministerijos nurodytai ligoninei. Šis pristatymas buvo įvykdytas praėjus mažiau nei 10 metų prieš pareiškiant antrąjį ieškinį teisme.

18      2003 m. kovo 10 d. minėti atstovai kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą dėl nutarties pakeisti 2000 m. lapkričio 2 d. pareikštame pirmame ieškinyje APSA į APMSD.

19      Tokiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos klausimus:

„1.      Ar pagal tikslų Tarybos direktyvos 11 straipsnio aiškinimą, kai Prancūzijos gamintojas pagal pirkimo-pardavimo sutartį tiekia gaminį savo visiškai priklausomai dukterinei Anglijos bendrovei, o tada per Anglijos bendrovę – kitam subjektui, gaminys išleidžiamas į apyvartą:

a)      kai jis palieka Prancūzijos bendrovę; ar

b)      kai jis pasiekia Anglijos bendrovę; ar

c)      kai jis palieka Anglijos bendrovę; ar

d)      kai jis pasiekia subjektą, gaunantį gaminį iš Anglijos bendrovės?

2.      Ar kai ieškinys, kuriuo ginamos <...> direktyva dėl produktų su tariamais trūkumais ieškovui suteiktos teisės, yra pareikštas bendrovei A, klaidingai manant, kad A yra gaminio gamintoja, kai gamintoja yra ne A, bet kita bendrovė B, valstybė narė pagal savo nacionalinės teisės aktus gali savo teismams suteikti diskreciją tokį ieškinį traktuoti kaip „ieškinį gamintojui“ Tarybos direktyvos 11 straipsnio prasme?

3.      Ar teisingai aiškinamas <...> direktyvos 11 straipsnis leidžia valstybei narei suteikti diskreciją leisti teismui antrajame klausime nurodytame ieškinyje („atitinkamas ieškinys“) atsakovą A pakeisti B tokiomis aplinkybėmis, kai:

a)      baigėsi 11 straipsnyje nurodytas 10 metų terminas;

b)      atitinkamas ieškinys A buvo pareikštas prieš pasibaigiant 10 metų terminui; ir

c)      joks ieškinys dėl ieškovo tvirtinamos gaminio padarytos žalos nebuvo pareikštas B prieš pasibaigiant 10 metų terminui?“

 Dėl pirmojo klausimo

20      Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tuo atveju, kai bendrovė gamintoja perduoda gaminį dukterinei bendrovei platintojai ir pastaroji jį parduoda tretiesiems asmenims, direktyvos 11 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad gaminio išleidimo į apyvartą momentas yra bendrovės gamintojos gaminio perdavimas dukterinei bendrovei ar pastarosios šio gaminio perdavimas minėtiems tretiesiems asmenims.

21      Ieškovas pagrindinėje byloje, Italijos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija mano, jog gaminio išleidimas į rinką priklauso nuo gamintojo kontrolės šiam gaminiui praradimo arba kad tai įvyksta, kai šis perduodamas asmeniui, kurio atžvilgiu gamintojas neturi jokių galių. Svarbus yra būtent gaminio patekimas į platinimo grandinę, perduodant jį tretiesiems asmenims. Jų nuomone, visiškai gamintojui priklausanti dukterinė bendrovė, kaip antai nagrinėjamoji šioje byloje, galėtų būti nelaikoma trečiuoju asmeniu.

22      Atsakovės pagrindinėje byloje mano priešingai, jog faktas, kad gaminys palieka tikrąją jo pagaminimo vietą, yra svarbus apibrėžiant išleidimą į apyvartą, o jo perdavimas dukterinei bendrovei šiuo požiūriu negali turėti lemiamos reikšmės.

23      Pirmiausia konstatuotina, kad direktyva neapibrėžia sąvokos „išleidimas į apyvartą“, kuria remiasi jos 7 straipsnio a punktas, susijęs su atvejais, kai gamintojo atsakomybė neatsiranda, ir 11 straipsnis, skirtas nukentėjusiam asmeniui taikant šią direktyvą suteiktų teisių galiojimo pasibaigimui.

24      Dėl išleidimo į apyvartą sąvokos, numatytos direktyvos 7 straipsnyje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsakomybės netaikymas dėl to, jog gaminys nebuvo išleistas į apyvartą, visų pirma apima atvejus, kai asmuo, nesantis gamintoju, išėmė gaminį iš gamybos proceso. Į direktyvos taikymo sritį taip pat nepatenka atvejai, kai gaminys naudojamas prieš gamintojo valią, pavyzdžiui, kai gamybos procesas dar nėra baigtas, bei naudojamas asmeniniais arba panašiais tikslais (2001 m. gegužės 10 d. Sprendimo Veedfald, C‑203/99, Rink. p. I‑3569, 16 punktas).

25      Tuo pačiu klausimu Teisingumo Teismas minėto sprendimo Veedfald 15 punkte nusprendė, kad direktyvos 7 straipsnyje griežtai išvardyti atvejai, kai atsakomybė gamintojui neatsiranda, turi būti aiškinami siaurai. Tokiu aiškinimu siekiama apsaugoti nukentėjusių nuo gaminio su trūkumais padarytos žalos asmenų interesus.

26      Tačiau direktyvos 11 straipsnis, kuriuo siekiama laiko atžvilgiu apriboti direktyvos nukentėjusiam asmeniui suteiktas teises, yra neutralaus pobūdžio. Iš tikrųjų, kaip matyti iš direktyvos dešimtos konstatuojamosios dalies, šios nuostatos tikslas – patenkinti teisinio saugumo reikalavimus ginčo šalių interesų labui. Todėl nukentėjusiojo asmens ieškinio pareiškimo laiko apribojimų nustatymas turi atitikti objektyvius kriterijus.

27      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, gaminys turi būti laikomas išleistu į apyvartą direktyvos 11 straipsnio prasme, kai baigiamas gamintojo įgyvendinamas jo gamybos procesas ir prasideda prekybos procesas, kur gaminys yra siūlomas visuomenei naudoti ar vartoti.

28      Šiuo požiūriu iš esmės nesvarbu, ar gaminį tiesiogiai naudotojui arba vartotojui parduoda gamintojas, ar jis parduodamas tokiame, kaip minimas direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje, platinimo procese, kuriame dalyvauja vienas ar keletas operatorių.

29      Tačiau kai viena iš platinimo grandinės dalių yra glaudžiai susijusi su gamintoju, pavyzdžiui, visiškai pastarajam priklausančios dukterinės bendrovės atveju, reikia nustatyti, ar ši sąsaja reiškia, kad minėtas subjektas iš tikrųjų dalyvauja nagrinėjamo gaminio gamybos procese.

30      Tokio glaudaus ryšio vertinimas turi būti atliekamas neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie atskirus juridinius asmenis. Atvirkščiai, yra svarbu, ar tai dvi įmonės, vykdančios skirtingą gamybos veiklą, ar, priešingai, įmonės, iš kurių viena, t. y. dukterinė bendrovė, veikia tik kaip patronuojančios bendrovės pagaminto gaminio platintoja ar saugotoja. Nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į kiekvieno atvejo aplinkybes ir į faktinę jų nagrinėjamos bylos situaciją, privalo nustatyti, ar ryšiai tarp gamintojo ir kito subjekto yra tokie glaudūs, jog gamintojo sąvoka direktyvos 7 ir 11 straipsnių prasme taip pat apima ir pastarąjį subjektą ir kad jei vienas iš šių subjektų gaminį perduoda kitam, jis nėra išleidžiamas į apyvartą pagal minėtas nuostatas.

31      Bet kuriuo atveju, priešingai nei teigia atsakovės pagrindinėje byloje, faktinė aplinkybė, jog gaminių sąskaita faktūra pateikiama dukterinei bendrovei ir kad pastaroji, kaip visi pirkėjai, ją apmoka, nėra lemiama. Tas pats pasakytina ir dėl klausimo, kuris subjektas turi būti laikomas gaminių nuosavybės teisės turėtoju.

32      Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog direktyvos 11 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad gaminys turi būti laikomas išleistu į apyvartą, kai baigiamas gamintojo įgyvendinamas jo gamybos procesas ir prasideda prekybos procesas, kur gaminys siūlomas visuomenei naudoti ar vartoti.

 Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

33      Savo antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tada, kai yra pareikštas ieškinys bendrovei, klaidingai manant, kad ji yra gaminio gamintoja, nors iš tikrųjų jį pagamino kita bendrovė, nacionaliniai teismai tokį ieškinį gali traktuoti kaip pareikštą bendrovei gamintojai ir pakeisti ja pradinę bendrovę atsakovę.

34      Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad direktyvoje nieko nėra pasakyta apie įgyvendintinus procedūros mechanizmus, kai nukentėjęs asmuo pareiškia ieškinį dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais ir suklysta dėl gamintojo. Taigi iš principo sąlygas, kai nagrinėjant tokį ieškinį vieną šalį galima pakeisti kita, turi nustatyti nacionalinė proceso teisė.

35      Vis dėlto reikia priminti, kad atsakingi asmenys, kuriems nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį, remdamasis direktyvoje numatyta atsakomybės sistema, yra apibrėžti direktyvos 1 ir 3 straipsniuose (2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Skov ir Bilka, C‑402/03, Rink. p. I‑0000, 32 punktas). Kadangi direktyva siekiama visiškai suderinti ja reglamentuojamus dalykus, jos nuostatose nurodytų atsakingų asmenų sąrašas turi būti laikomas baigtiniu (minėto sprendimo Skov ir Bilka 33 punktas).

36      Pagal direktyvos 1 straipsnį ir 3 straipsnio 1 dalį direktyva nustatyta atsakomybė kyla gamintojui, kuris apibrėžiamas būtent kaip galutinio gaminio gamintojas.

37      Tik griežtai išvardytais atvejais gamintoju gali būti laikomas kitas asmuo, t. y. tas, kuris tokiu prisistato, ant gaminio nurodydamas savo vardą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą (direktyvos 3 straipsnio 1 dalis), tas, kuris importuoja gaminį į Bendriją (3 straipsnio 2 dalis), ir tiekėjas, kai gamintojo negalima nustatyti, o jis per protingą laiką neinformuoja nukentėjusiojo apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė (3 straipsnio 2 dalis).

38      Nacionalinis teismas, konkrečiame ginče nagrinėdamas vienos šalies pakeitimo kita sąlygas, turi užtikrinti, kad būtų laikomasi direktyvos 3 straipsnyje nustatytos jos taikymo srities asmenų atžvilgiu.

39      Taigi į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad kai yra pareikštas ieškinys bendrovei, klaidingai manant, kad ji yra gaminio gamintoja, nors iš tikrųjų jį pagamino kita bendrovė, iš principo sąlygas, pagal kurias nagrinėjant tokį ieškinį vieną šalį galima pakeisti kita, turi nustatyti nacionalinė teisė. Tačiau nacionalinis teismas, nagrinėjantis šio pakeitimo sąlygas konkrečiame ginče, turi užtikrinti, kad būtų laikomasi direktyvos 1 ir 3 straipsniuose nustatytos jos taikymo srities asmenų atžvilgiu.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

40      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo 11 straipsnis turi būti aiškinamas taip: gaminys turi būti laikomas išleistu į apyvartą, kai baigiasi gamintojo įgyvendinamas gamybos procesas ir prasideda prekybos procesas, kur gaminys yra siūlomas visuomenei naudoti ar vartoti.

2.      Kai yra pareikštas ieškinys bendrovei, klaidingai manant, kad ji yra gaminio gamintoja, nors iš tikrųjų jį pagamino kita bendrovė, iš esmės sąlygas, pagal kurias nagrinėjant tokį ieškinį vieną šalį galima pakeisti kita, turi nustatyti nacionalinė teisė. Tačiau nacionalinis teismas, nagrinėjantis šio pakeitimo sąlygas konkrečiame ginče, turi užtikrinti, kad būtų laikomasi Direktyvos 85/374 1 ir 3 straipsniuose nustatytos jos taikymo srities asmenų atžvilgiu.

Parašai.

---

* Proceso kalba: anglų.