This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62004CC0503
Opinion of Advocate General Trstenjak delivered on 28 March 2007. # Commission of the European Communities v Federal Republic of Germany. # Failure of a Member State to fulfil obligations - Judgment of the Court establishing the failure to fulfil obligations - Non-implementation - Article 228 EC - Measures necessary to comply with the judgment of the Court - Rescission of a contract. # Case C-503/04.
Generalinės advokatės Trstenjak išvada, pateikta 2007 m. kovo 28 d.
Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką.
Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Neįvykdymas - EB 228 straipsnis - Priemonės, būtinos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti - Sutarties nutraukimas.
Byla C-503/04.
Generalinės advokatės Trstenjak išvada, pateikta 2007 m. kovo 28 d.
Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką.
Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Neįvykdymas - EB 228 straipsnis - Priemonės, būtinos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti - Sutarties nutraukimas.
Byla C-503/04.
Teismų praktikos rinkinys 2007 I-06153
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2007:190
GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2007 m. kovo 28 d.(1)
Byla C‑503/04
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 228 straipsnio 2 dalis – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Neįvykdymas – Piniginė bauda“
I – Įžanga
1. Šios bylos pagrindas yra Komisijos pagal EB 228 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – VFR). Savo ieškiniu Komisija siekia, kad Teisingumo Teismas konstatuotų, jog nesiėmusi priemonių 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimui Komisija prieš Vokietiją (C‑20/01 ir C‑28/01, Rink. p. I‑3609), susijusiam su sutarties dėl Bokhorno savivaldybės kanalizacijos ir sutarties dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sudarymu(2), įgyvendinti VFR neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį.
2. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog VFR pažeidė Bendrijos viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktus. Pirma, jis manė, jog yra įrodyta, kad Bokhorno savivaldybė nepaskelbė konkurso dėl su kanalizacija susijusios sutarties sudarymo ir šios procedūros rezultatų Europos Bendrijų oficialiojo leidinio priede, kaip numatyta Direktyvos 92/50/EEB(3) kartu skaitomuose 8 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje. Antra, Teisingumo Teismas nustatė, jog Braunšveigo miestas derybomis sudarė sutartį dėl atliekų šalinimo, apie ją iš anksto nepaskelbdamas pranešimo, nors nebuvo įvykdytos Direktyvos 92/50 11 straipsnio 3 dalyje nustatytos tiesioginio sutarčių sudarymo neskelbiant konkurso Bendrijos lygiu sąlygos.
3. Esminis klausimas, kurį Teisingumo Teismas turės spręsti šioje byloje, yra: kokias išvadas iš 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo pripažinimo turėjo padaryti VFR, siekdama įvykdyti įsipareigojimus ištaisyti padėtį atsižvelgiant į Bendrijos teisę. Komisija laikosi nuomonės, jog pirminiam minimaliam trisdešimties metų terminui sudarytos privatinės teisės sutartys turėjo būti nutrauktos, tačiau VFR atmeta šią teisinę pareigą, iš esmės remdamasi valstybių narių teise pagal Direktyvos 89/655/EEB(4) 2 straipsnio 6 dalį apriboti institucijos, atsakingos už peržiūros procedūrą, įgaliojimus žalos atlyginimu.
II – Teisinis pagrindas
4. EB 228 straipsnyje numatyta:
„1. Jei Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal šią Sutartį, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.
2. Jei Komisija mano, kad atitinkama valstybė narė tokių priemonių nesiėmė, tai ji, suteikusi tai valstybei galimybę pateikti savo samprotavimus, pareiškia pagrįstą nuomonę, nurodydama, kurių Teisingumo Teismo sprendimo reikalavimų ta valstybė narė neįvykdė.
Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą terminą nesiima būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, Komisija gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Tai darydama, ji nurodo iš tos valstybės narės pagal aplinkybes sumokėti atitinkamą vienkartinį arba baudos mokestį.
Jei Teisingumo Teismas nustato, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė jo sprendimo, jis gali paskirti jai už tai sumokėti vienkartinį arba baudos mokestį. Ši procedūra nepažeidžia 227 straipsnio nuostatų.
<...>“
5. Direktyvos 89/665/EEB 2 straipsnio 6 dalis numato:
„Šio straipsnio 1 dalyje minimų įgaliojimų panaudojimą su konkurso nugalėtoju pasirašytos sutarties atžvilgiu lemia nacionalinės teisės aktai.
Be to, išskyrus atvejus, kai sprendimas turi būti anuliuotas dar prieš žalos atlyginimą, valstybė narė gali numatyti, kad pasirašius kontraktą po jo suteikimo institucijos, atsakingos už peržiūros procedūras, įgaliojimai apribojami žalos atlyginimu visiems dėl pažeidimo nukentėjusiems asmenims.“
III – Bylos aplinkybės
A – Sprendimas sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01
6. 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01 rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė:
„1. Bokhorno (Vokietija) savivaldybei nepaskelbus konkurso dėl sutarties, susijusios su kanalizacija, ir nepaskelbus sutarties sudarymo procedūros rezultatų Europos Bendrijų oficialiojo leidinio priede, VFR, sudarydama šią viešojo paslaugų pirkimo sutartį, neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies kartu skaitomas nuostatas.
2. Braunšveigo miestui (Vokietija) derybų būdu sudarius sutartį dėl atliekų šalinimo iš anksto nepaskelbiant pranešimo apie sutartį, nors nebuvo įvykdytos Direktyvos 92/50 11 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos dėl tiesioginio sutarčių sudarymo neskelbiant konkurso Bendrijos lygiu, VFR, sudarydama šią viešojo paslaugų pirkimo sutartį, neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 8 straipsnį ir 11 straipsnio 3 dalies b punktą.“
7. Dėl išsamaus faktinių aplinkybių ir proceso eigos šiose bylose pristatymo nukreipiu į pirmiau minėtą sprendimą(5).
B – Bylos C‑503/04 ikiteisminė procedūra
8. 2003 m. birželio 27 d. laišku Komisija Vokietijos vyriausybės paprašė pranešti apie priemones, kurių buvo imtasi minėtam sprendimui Komisija prieš Vokietiją įgyvendinti. 2003 m. rugpjūčio 7 d. laišku Vokietijos vyriausybė atsakė, jog VFR visada pripažino pažeidimus ir ėmėsi visų būtinų priemonių, kad jie nepasikartotų ateityje. Vis dėlto ji teigė, jog neprivalo nutraukti abiejų su byla susijusių sutarčių.
9. 2003 m. spalio 17 d. laišku Komisija paprašė Vokietijos valdžios institucijų per du mėnesius pateikti savo pastabas.
10. 2003 m. gruodžio 23 d. laišku Vokietijos vyriausybė pakartotinai pareiškė, jog VFR visada pripažino pažeidimus ir ėmėsi visų būtinų priemonių, kad jie nepasikartotų ateityje. Be to, 2003 m. gruodžio mėn. pradžioje ji laišku kreipėsi į Žemutinės Saksonijos federalinės žemės vyriausybę, primygtinai prašydama laikytis galiojančių teisės aktų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje ir reikalaudama pranešti apie priemones, skirtas išvengti panašių pažeidimų ateityje. Taip pat Vokietijos vyriausybė nurodė 2001 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Vokietijos dekreto dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo (Vergabeverordnung) 13 straipsnį, kuris numato, kad perkančiųjų organizacijų sudarytos sutartys negalioja, jeigu neatrinktiems konkurso dalyviams likus vėliausiai 14 dienų iki sutarties sudarymo nebuvo pranešta apie minėtos sutarties sudarymą. Be to, ji pakartojo savo poziciją, kad Bendrijos teisė nereikalauja nutraukti abiejų su sprendimu Komisija prieš Vokietiją susijusių sutarčių.
11. 2004 m. balandžio 1 d. laišku Komisija VFR nusiuntė pagrįstą nuomonę. Joje Komisija išreiškė įsitikinimą, jog priemonės nėra pakankamos tokiems pažeidimams išvengti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose ateityje, nes ginčijamos sutartys toliau galiotų dar dešimtmečius. 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimui įvykdyti būtina imtis priemonių nutraukti Steigimo sutarties pažeidimą šiame sprendime nagrinėtais viešojo pirkimo sutarčių sudarymo atvejais. Tam, kad tai būtų padaryta, Komisija suteikė dviejų mėnesių nuo šio laiško gavimo skaičiuojamą terminą. Į šį laišką VFR atsakė 2004 m. birželio 7 d. laišku, kuriame patvirtino ankstesnę poziciją.
12. Manydama, jog VFR nesiėmė minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją įgyvendinimo priemonių, Komisija 2004 m. gruodžio 7 d. pareiškė šį ieškinį.
IV – Procesas Teisingumo Teisme
13. Pradinė Komisijos ieškinio redakcija, pirma, rėmėsi nuostata, jog VFR, nesiimdama priemonių, išplaukiančių iš 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01, susijusio su sutarties dėl Bokhorno savivaldybės kanalizacijos ir sutarties dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sudarymu, pažeidė įsipareigojimus pagal EB 228 straipsnio 1 dalį. Antra, ieškiniu siekta nurodyti VFR sumokėti Komisijai į Europos Bendrijos nuosavų išteklių sąskaitą 31 680 eurų baudą už kiekvieną vėlavimo dieną imtis priemonių, įgyvendinančių minėtą sprendimą, kiek jis susijęs su sutarties dėl Bokhorno savivaldybės kanalizacijos sudarymu, ir 126 720 eurų už kiekvieną vėlavimo dieną imtis priemonių, įgyvendinančių minėtą sprendimą, kiek jis susijęs su sutarties dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sudarymu. Be to, Komisija prašė priteisti iš VFR bylinėjimosi išlaidas.
14. Vykstant rašytinei proceso daliai ginčijamos sutartys buvo nutrauktos. 2005 m. vasario 14 d. atsiliepimu į ieškinį, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. vasario 15 d., VFR pranešė, jog 2005 m. sausio 3 d. Bokhorno savivaldybė ir atitinkama įmonė sudarė sutarties dėl kanalizacijos nutraukimo sutartį. Tuo pačiu dokumentu ji paprašė ieškinį atmesti, o nepatenkinus šio reikalavimo, pripažinti sprendimo, kuriuo grindžiamas šis ieškinys, galiojimą tik ateityje ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
15. Komisija savo 2005 m. balandžio 26 d. dublike nurodė, kad kiek tai susiję su šiuo pagrindu, ji atsisako ieškinio bei prašymo skirti baudą.
16. VFR savo 2005 m. liepos 28 d. triplike pareiškė, jog per tą laiką (2005 m. liepos 4 ar 5 d.) Braunšveigo miestas taip pat pasirašė sutarties nutraukimo sutartį, ir paprašė Teisingumo Teismo visiškai nutraukti procesą pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su 91 straipsnio 3 ir 4 dalimis, taip pat priimti nutartį dėl bylos išbraukimo iš Teisingumo Teismo registro arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti visą ieškinį kaip nepriimtiną. Be to, VFR pareiškė, jog nebegalima skirti vienkartinės baudos, remiantis procesiniais ir materialiniais teisiniais pagrindais.
17. Po tokių VFR pareiškimų 2006 m. gruodžio 6 d. pastabose Komisija pranešė, jog ji nuo šiol palaiko pirminį ieškinį tik tiek, kiek jis susijęs su pripažinimu, jog VFR atitinkamu metu nesilaikė Teisingumo Teismo sprendimo dėl Braunšveigo miesto sudarytos sutarties. Be to, atsižvelgdama į tai, jog ir antroji sutartis buvo nutraukta, Komisija nusprendė nereikalauti baudos skyrimo. Tose pačiose pastabose Komisija nurodė, jog, nepaisant to, kad vis dar galima skirti vienkartinę baudą, reikalavimo ją skirti ji nelaiko tinkamu, atsižvelgiant į esamas aplinkybes.
18. 2005 m. birželio 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Nyderlandų Karalystei, Prancūzijos Respublikai ir Suomijos Respublikai pagal Procedūros reglamento 93 straipsnio 1 dalį buvo leista įstoti į bylą palaikyti VFR reikalavimus.
19. Posėdis, kuriame dalyvavo Komisija, VFR ir Prancūzijos Respublika, įvyko 2006 m. gruodžio 7 dieną.
V – Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
20. VFR pateikia keletą prieštaravimų dėl priimtinumo bei laiko ieškinį nepagrįstu.
A – Dėl ieškinio priimtinumo
1. Teisėtas procesas
21. Pirmiausia VFR nurodo, kad Komisija nesuinteresuota pareikšti ieškinį todėl, kad ji nepateikė prašymo dėl sprendimo išaiškinimo Procedūros reglamento 102 straipsnio prasme. Teisinis ginčas dėl to, kokios kiltų sprendimo Komisija prieš Vokietiją pasekmės, turėjo būti išspręstas pateikiant tokį prašymą, o ne ieškinį pagal EB 228 straipsnį. Todėl skubus ieškinio dėl baudos skyrimo pareiškimas, prieš tai nepateikus prašymo dėl išaiškinimo, pažeidžia proporcingumo principą
22. Komisija savo ieškinį grindžia tuo, jog VFR nesiėmė priemonių, įgyvendinančių 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimą. Tokią pareigą ji turėjo pagal EB 228 straipsnio 1 dalį. Tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino Komisijos teisę konstatuoti valstybių narių įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymą, pavyzdžiui, kai ilgalaikės paslaugų teikimo sutartys yra sudaromos pažeidžiant teisės aktus viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje, pradedant procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, siekiant nutraukti šiuos pažeidimus.
23. Komisija nepritaria požiūriui, jog teisinis ginčas galėjo būti išspręstas pateikus prašymą dėl sprendimo išaiškinimo pagal Procedūros reglamento 102 straipsnį. Pagal EB 226 straipsnį pradėtame procese, kuriame 2003 m. balandžio 10 d. buvo priimtas sprendimas, Teisingumo Teismas konstatavo įsipareigojimų neįvykdymą. Toks konstatavimas yra vienintelis galimas ieškinį patenkinančio sprendimo turinys, nes Teisingumo Teismas neprivalo pareikšti nuomonės dėl priemonių, kurių valstybė narė turėtų imtis įgyvendindama sprendimą.
2. Ginčo dalyko išnykimas
24. Vokietijos vyriausybė siūlo nutraukti procesą pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalį, nes ji mano, jog šioje nuostatoje numatytos sąlygos yra įvykdytos. Ir sutartis dėl Bokhorno savivaldybės kanalizacijos, ir sutartis dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo, kurių tolesnis galiojimas paskatino Komisiją pradėti procedūrą, buvo panaikintos. Todėl, pasak Vokietijos vyriausybės, ieškinys liko be ginčo dalyko ir tolesnis pagrindinės bylos nagrinėjimas nėra būtinas.
25. Papildomai Vokietijos vyriausybė tvirtina, jog ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas dėl Komisijos suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo, nes panaikinus ginčijamas sutartis, išnyko pagrindas reikalauti įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01. Nagrinėjant klausimą, ar suinteresuotumas pareikšti ieškinį vis dar yra, ieškinio pagal EB 228 straipsnio 2 dalį kontekste reikia atsižvelgti į paskutinio posėdžio laiką, o ne į pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigą.
26. Nyderlandų vyriausybė pritaria Vokietijos vyriausybės argumentams ir siūlo Teisingumo Teismui atmesti ieškinį kaip nepriimtiną dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo, nes šis ieškinys, panaikinus sutartį dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo, neteko ginčo dalyko.
27. Komisija mano, kad procese pagal EB 228 straipsnio 2 dalį bei pagal EB 226 straipsnį ieškinio priimtinumo sąlyga laikytinas įsipareigojimų neįvykdymas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje numatytam terminui. Jeigu valstybė narė Teisingumo Teismo sprendimą įgyvendinančių priemonių nesiėmė per minėtą terminą, Komisija gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Kartą tapęs priimtinu, ieškinys negali tapti nepriimtinu dėl vėlesnių įvykių.
28. Komisija siekia išsiaiškinti, ar VFR tuo metu, kai Braunšveigo miesto pasirašyta sutartis dar galiojo, jau buvo įgyvendinusi sprendimą sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01. Jos nuomone, tai padaryta nebuvo, nes šio sprendimo pagrindu kilo pareiga nutraukti minėtą sutartį. Remiantis šiomis aplinkybėmis šį ieškinį reikia patenkinti.
B – Dėl ieškinio pagrįstumo
29. Argumentaciją dėl ieškinio pagrįstumo Komisija iš esmės sieja su argumentais dėl priimtinumo. Ji laikosi nuomonės, jog VFR nesiėmė pakankamų priemonių įvykdyti minėtą sprendimą, nes ji per pagrįstoje nuomonėje nurodytą terminą nepanaikino Braunšveigo miesto sudarytos atliekų šalinimo sutarties. Valstybės narės pareiga nutraukti Teisingumo Teismo nustatytą pažeidimą ir Komisijos kompetencija užtikrinti šios pareigos įvykdymą yra numatyti EB 228 straipsnyje – taigi pirminėje Bendrijos teisėje. Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalis, kaip antrinės Bendrijos teisės nuostata, jokiu būdu negali pakeisti šios pareigos apimties. Be to, Direktyvoje 89/665 numatyta peržiūros procedūra siekiama konkretesnio nei procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo tikslo.
30. Vokietijos vyriausybė ieškinį laiko nepagrįstu, nes, pasak jos, priemonės, nurodytos 2003 m. gruodžio 23 d. pranešime, buvo pakankamos įvykdyti minėtą sprendimą. Būtinosios ir, jos nuomone, pakankamos priemonės buvo susijusios su aiškiais nurodymais griežtai laikytis teisės aktų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje federaciniame ir federacinių žemių lygmenyse.
31. Be to, Vokietijos vyriausybė, palaikoma Nyderlandų, Prancūzijos ir Suomijos vyriausybių, laikosi nuomonės, jog dėl konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį negali kilti pareiga nutraukti sudarytą viešojo pirkimo sutartį. Toks aiškinimas pirmiausia prieštarauja Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 daliai, kuri suteikia valstybėms narėms teisę po sutarties sudarymo apriboti institucijos, atsakingos už peržiūros procedūras, įgaliojimus žalos atlyginimu visiems dėl jos neteisėtų veiksmų nukentėjusiems asmenims. Taip, remiantis šia nuostata, perkančiųjų organizacijų sudarytos sutartys turėtų toliau galioti. Kadangi VFR pasinaudojo šia galimybe, sutartinių įsipareigojimų galiojimas Bendrijos teisei neprieštarauja. Be to, pareiga nutraukti sutartis prieštarautų teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principams, principui pacta sunt servanda bei EB 295 straipsniui, pagrindinei teisei į nuosavybę, taip pat Teisingumo Teismo praktikai, susijusiai su sprendimų galiojimo laiko atžvilgiu apribojimu.
32. Vokietijos vyriausybė taip pat nurodo, jog pagal Vokietijos teisę ir remiantis atitinkamomis sutarčių sąlygomis šios sutartys negalėtų būti nutrauktos arba galėtų būti nutrauktos tik prisiimant neproporcingai didelę atsakomybės už jų nutraukimo riziką.
VI – Teisinis vertinimas
33. Kaip minėta šios išvados pradžioje, esminis klausimas šioje byloje yra: kokias išvadas turėjo padaryti VFR iš 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo, siekdama įvykdyti pareigą atkurti Bendrijos teisę atitinkančią padėtį.
34. Vis dėlto toks supaprastintas ginčo dalyko aprašymas nuslepia jo sudėtingumą teisiniu požiūriu, pirmiausia dėl to, jog jis iškelia teisės klausimus, kurie tiesiogiai susiję tiek su priimtinumu, tiek su pagrįstumu.
A – Dėl ieškinio priimtinumo
1. Teisėtas procesas
35. Pirmasis klausimas yra susijęs su Vokietijos vyriausybės kaltinimu dėl Komisijos pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtumo pagal EB 228 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą. Jos nuomone, Komisija pirmiausia turėjo pateikti prašymą dėl sprendimo sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01 išaiškinimo pagal Procedūros reglamento 102 straipsnį. Papildomai ji teigia, jog tai, kad iš karto buvo pareikštas ieškinys dėl baudos skyrimo, prieš tai nepateikiant prašymo dėl išaiškinimo, pažeidžia proporcingumo principą.
36. Mano nuomone, toks teisinis požiūris nėra pagrindžiamas nei Steigimo sutartimis, nei suderinamas su Bendrijos procesinės teisės normomis. Atvirkščiai, atrodo, jog šis požiūris remiasi neteisingu įsipareigojimų neįvykdymo instituto pagal EB 228 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą supratimu, todėl atitinkamas išaiškinimas yra būtinas.
37. Šiame kontekste pirmiausia reikia pastebėti, kad Bendrijos procesinės teisės normos prašymui dėl išaiškinimo nesuteikia pirmumo ieškinio pagal EB 228 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą atžvilgiu. Jos taip pat nesusieja Komisijos ieškinio pareiškimo su tokio prašymo pateikimu. Įvairios procedūros Teisingumo Teisme viena nuo kitos skiriasi pagal savo procesinius reikalavimus ir tikslus, todėl jos turi būti laikomos iš esmės nepriklausomomis ir tik dėl savo specifiškumo išskirtiniu atveju gali įgyti pirmumą kitų proceso rūšių atžvilgiu.
38. Pagal Procedūros reglamento 102 straipsnį prašymas išaiškinti sprendimą yra priimtinas, jei jis susijęs su atitinkamo sprendimo rezoliucine dalimi ir pagrindiniais motyvais ir jei juo siekiama pašalinti neaiškumą ar daugiareikšmiškumą, kurie galbūt paveikia pačio sprendimo prasmę ar apimtį tiek, kiek šiuo sprendimu reikėjo išspręsti Teisingumo Teismui perduotą bylą. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, prašymas išaiškinti sprendimą yra nepriimtinas, jei jis susijęs su klausimais, kurie tame sprendime nebuvo sprendžiami, arba jei šiuo prašymu siekiama gauti atitinkamo teismo nuomonę dėl jo priimto sprendimo taikymo ir įgyvendinimo ar pasekmių(6).
39. Šiame procese Komisija ir Vokietijos vyriausybė ginčijasi, ar iš 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo galima išvesti teisinę VFR pareigą nutraukti paslaugų teikimo sutartis. Šiuo konkrečiu atveju Komisijos ieškinys gali būti suprantamas tik kaip prašymas gauti abiem proceso šalims privalomą Teisingumo Teismo išaiškinimą dėl priimto sprendimo taikymo ir įgyvendinimo ar jo pasekmių. Ginčo dalykas yra praktinis teismo sprendimo įgyvendinimas VFR, o ne šio sprendimo neaiškumas ar daugiareikšmiškumas. Todėl prašymas pagal Procedūros reglamento 102 straipsnį, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje suformuotus kriterijus, būtų laikomas nepriimtinu dėl teisėto išaiškinimo objekto nebuvimo.
40. Papildomai norėčiau nurodyti generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje Komisija prieš Prancūziją, kuria remiantis kiekvienas įsipareigojimas įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimą gali kelti klausimų dėl jo konkretaus turinio. Prireikus šie klausimai turi būti sprendžiami pagal EB 228 straipsnyje numatytą procedūrą(7). Toks generalinio advokato argumentas, mano nuomone, yra visiškai suprantamas, pirmiausia dėl to, kad procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra procedūra, kuria dėl jos konstatuojamojo pobūdžio išimtinai siekiama teisminio įsipareigojimų neįvykdymo konstatavimo(8).
41. Dėl Teisingumo Teismo apsiribojimo įsipareigojimų neįvykdymo nustatymu valstybėms narėms kai kada gali kilti sunkumų nustatant, kokių konkrečių priemonių reikia imtis siekiant pašalinti Teisingumo Teismui apskųstą pažeidimą. Šiais atvejais Teisingumo Teismas savo sprendimo motyvuose stengiasi apibrėžti ginčijamos priemonės teisėtumo pagal Bendrijos teisę ribas(9). Be to, Teisingumo Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje gali suteikti aiškinamojo pobūdžio pagalbą, plačiau ar siauriau apibrėždamas nustatytą įsipareigojimo pažeidimą(10). Taigi iš ribotos Teisingumo Teismo kompetencijos įsipareigojimų neįvykdymo procedūroje negalima daryti išvados, jog jis apskritai negali sprendime pareikšti nuomonės dėl nagrinėjamu atveju egzistuojančių galimybių ištaisyti pažeidimą pobūdžio ar apimties. Tokį aiškinimą patvirtina EB 228 straipsnio formuluotė, kuri aiškiai suponuoja, jog valstybė narė turi imtis tokių priemonių, kokios išplaukia iš sprendimo(11).
42. Taigi valstybių narių pareigos įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimą apimtis proceso dalyviams iš esmės paaiškėja atsižvelgiant vien į atitinkamo teismo sprendimo aiškinimą ir tam nebūtina teikti prašymo dėl sprendimo išaiškinimo pagal Procedūros reglamento 102 straipsnį.
43. Iš visų šių argumentų išplaukia, jog įsipareigojimų neįvykdymo procedūra pagal EB 228 straipsnį yra visiškai tinkama procedūra išsiaiškinti galimus klausimus, susijusius su valstybės narės pareiga įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimą(12). Dėl savo specifiškos ši procedūra turi pirmenybę visų kitų procedūrų, įskaitant sprendimo išaiškinimo, atžvilgiu, todėl svarstymai dėl tokio ieškinio proporcingumo yra pertekliniai.
2. Ieškinio pagal EB 228 straipsnio 2 dalį santykis su Direktyvos Nr. 89/665 3 straipsnyje numatyta atitaisymo procedūra
44. Tai, kad Vokietijos vyriausybė priekaištauja Komisijai dėl to, jog pastaroji pagal EB 228 straipsnio 2 dalį pareiškė ieškinį dėl galbūt besitęsiančio Bendrijos teisės pažeidimo, nurodydama tiek nacionalinėje teisėje numatytas kontrolės ir baudimo priemones, tiek ypatingą Komisijos atitaisymo procedūrą pagal Direktyvos Nr. 89/665 3 straipsnį, pirmiausia laikytina prieštaravimu dėl ieškinio priimtinumo.
45. Atsakant į šį prieštaravimą reikia pabrėžti, jog valstybių narių teisės suderinimas su Direktyvos Nr. 89/665 nuostatomis neturi įtakos Komisijos priemonėms pagal EB 226 straipsnį(13). Įtarusi, jog perkančioji organizacija nevykdo įsipareigojimų, Komisija gali, neatsižvelgdama į nacionalines priemones, remdamasi įgyvendinta Direktyva Nr. 89/665, savo iniciatyva pradėti įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą pagal EB 226 straipsnį(14). Ne tik dėl pirminės teisės viršenybės Direktyvos Nr. 89/665, kaip antrinės teisės, nuostatų atžvilgiu, bet ir dėl skirtingų jose įtvirtintų teisėtumo kontrolės mechanizmų įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą galima taikyti kaip ieškinio pateikimo galimybę(15).
46. Žinoma, Direktyvos Nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalis suteikia valstybėms narėms teisę po viešojo pirkimo sutarties sudarymo nacionalinę teisinę apsaugą apriboti žalos atlyginimu dėl tokio pažeidimo nukentėjusiems asmenims. Tačiau iš to negalima daryti išvados, jog perkančiosios organizacijos veiksmai kiekvienu atveju laikytini neprieštaraujančiais Bendrijos teisei(16). Atvirkščiai, tik Teisingumo Teismas byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo gali nustatyti, ar ginčijamas įsipareigojimas buvo įvykdytas(17).
47. Be to, sprendime Komisija prieš Airiją Teisingumo Teismas nustatė, jog Direktyvos Nr. 89/665 3 straipsnyje numatytas procesas, kurį Komisija gali pradėti prieš valstybę narę, jei mano, jog viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje padarytas aiškus ir neabejotinas Bendrijos teisės pažeidimas, yra prevencinė priemonė, kuri negali nei nukrypti nuo Komisijos kompetencijos pagal EB 226 straipsnį, nei jos pakeisti(18).
48. Direktyvos Nr. 89/665 3 straipsnyje numatyta atitaisymo procedūra siekiama suteikti valstybėms narėms galimybę išvengti numatomų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktų pažeidimų ir taip teisiškai nesudėtingus ginčus dėl pažeidimų išspręsti jau pačioje pradžioje, kartu taupant Komisijos darbo sąnaudas. Taip išvengiama ilgai besitęsiančių ir varginančių įsipareigojimų neįvykdymo procedūrų akivaizdžių pažeidimų atvejais(19).
49. Atsižvelgiant į specialiąsias funkcijas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisėtumo kontrolės sistemoje, abi procedūros taip pat skiriasi pagal jų pradžiai taikomus reikalavimus, nes, priešingai nei atitaisymo procedūra, kuriai pradėti būtinas aiškus ir neabejotinas Bendrijos teisės pažeidimas(20), įsipareigojimų neįvykdymo procedūra gali būti pradėta esant paprasčiausiam Bendrijos teisėje numatyto įsipareigojimo pažeidimui(21). Dėl šios priežasties atskiros procedūrų stadijos taip pat nėra viena kitą keičiančios, nors ir turi lygiagrečią struktūrą: pagrįsta nuomonė pagal EB 226 straipsnį ir atitinkami valstybės narės samprotavimai negali būti pakeisti Direktyvos Nr. 89/665 3 straipsnyje numatyta procedūra; jie laikytini pirmine kreipimosi į Teisingumo Teismą stadija. Ir, atvirkščiai, atitaisymo procedūra pagal Direktyvos Nr. 89/665 3 straipsnį neturi įtakos Komisijos teisėms pagal EB 226 straipsnį(22).
50. Be to, reikia pastebėti, jog atitaisymo procedūra nėra instrumentas, suteikiantis galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą. Kadangi Bendrijos teisės laikymuisi užtikrinti visada būtina teisminė Teisingumo Teismo kontrolė, Bendrijos įstatymų leidėjas negalėjo nenumatyti tokios kontrolės netaikant įsipareigojimų neįvykdymo procedūros.
51. Kalbant apie Komisijos teises reikia prisiminti, jog ji dėl savo sutarčių sergėtojos vaidmens nėra įpareigota teikti pirmenybę atitaisymo procedūrai. Atvirkščiai, nuo jos valios priklauso, ar kreiptis į Teisingumo Teismą, kai, jos nuomone, valstybė narė pažeidė įsipareigojimus pagal Sutartį ir nevykdė jos pagrįstoje nuomonėje išdėstytų reikalavimų(23).
52. Tokios pačios išvados, mano nuomone, turėtų tikti ir procedūrai pagal EB 228 straipsnio 2 dalį. Ši Mastrichto sutartimi į pirminę Bendrijos teisę įtraukta procedūra procesine prasme buvo sukurta pagal EB 226 straipsnyje įtvirtintą procedūrą. Nuo šiol ji suteikia Teisingumo Teismui galimybę ne tik nustatyti pirmojo sprendimo nevykdymą, bet ir skirti tokiai valstybei narei vienkartinį mokestį ar baudą. Procedūra pagal EB 228 straipsnio 2 dalį atspindi procedūrą, kuria siekiama priversti nepaklusnią valstybę narę įvykdyti sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pasinaudojant finansinėmis sankcijomis(24). O kontrolės priemonių, kurių gali imtis Komisija pagal Direktyvą Nr. 89/665, funkcija yra užkirsti kelią Bendrijos teisės pažeidimui kuo ankstesnėje stadijoje. Taigi pirminės ir antrinės teisės mechanizmai vieni kitų atžvilgių nesukelia panaikinančių teisinių pasekmių, bet papildo vieni kitus, siekiant užtikrinti valstybių narių veiklos atitiktį Bendrijos teisei(25).
53. Taigi Vokietijos vyriausybė, grįsdama prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo, negali remtis Direktyvoje Nr. 89/665 numatytais kontrolės ir sankcijų mechanizmais.
3. Suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas ir ginčo dalyko išnykimas
54. Savo triplike Vokietijos vyriausybė teigia, jog pagal 2005 m. balandžio 26 d. Komisijos dubliką liekančios ginčo dalyko dalies atžvilgiu nebėra suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes VFR, per tą laiką panaikinusi tarp Braunšveigo miesto ir Braunšveigo anglies kasyklų (toliau – BAK) sudarytą atliekų šalinimo sutartį, nebeprivalo būti paskatinta ištaisyti padėtį skiriant vienkartinį mokestį ar baudą. Ji prašo nutraukti procedūrą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, nes po ginčijamų sutarčių panaikinimo nebelieka nieko, dėl ko reikėtų įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01. Savo argumentus ji grindžia tuo, jog nagrinėjant klausimą, ar vis dar yra suinteresuotumas pareikšti ieškinį, ieškinio EB 228 straipsnio 2 dalies kontekste reikia remtis paskutiniojo posėdžio data.
55. Šiems argumentams negalima pritarti. Iš nusistovėjusios Teisingimo Teismo praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į Komisijos kompetenciją pagal EB 226 straipsnį, jai nereikia įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Iš tikrųjų Komisijos užduotis yra savo iniciatyva ir bendro intereso tikslais prižiūrėti, kaip valstybės narės taiko Bendrijos teisę, ir siekiant nutraukti šiuos pažeidimus – konstatuoti įsipareigojimų pagal šią teisę neįvykdymą(26).
56. Be to, būtent Komisija turi įvertinti galimybę pateikti ieškinį prieš valstybę narę, nustatyti pastarosios pažeistas nuostatas ir pasirinkti procedūros prieš ją dėl įsipareigojimų neįvykdymo inicijavimo momentą, o šį pasirinkimą lemiantys motyvai negali turėti poveikio ieškinio priimtinumui(27).
57. Kadangi galiausiai tik Komisija sprendžia ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pareiškimo ir palaikymo tikslingumą, Teisingumo Teismas tikrina, ar skundžiamas įsipareigojimų neįvykdymas egzistuoja, neprivalėdamas spręsti Komisijos naudojimosi jos turima diskrecija klausimus(28).
58. Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, reikia atmesti Komisijos suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu grindžiamą prieštaravimą dėl nepriimtinumo.
59. Pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas savo iniciatyva gali nustatyti, jog nereikia priimti sprendimo, kai mano, jog nebėra ieškinio dalyko. Bylos nutraukimo dėl to, jog nebereikia priimti sprendimo, klausimą Teisingumo Teismas gali pradėti nagrinėti šalių prašymu(29). Tačiau toks šalių prašymas nėra privalomas. Atvirkščiai, Teisingumo Teismas gali ir be prašymo užbaigti procesą, priimdamas sprendimą dėl bylos nutraukimo. Todėl toliau reikia išsiaiškinti, ar įvyko faktas, dėl kurio nereikia priimti sprendimo.
60. Pirmiausia reikia nustatyti, kad 2005 m. liepos 7 d. sudariusi sutartį dėl panaikinimo tarp Braunšveigo miesto ir BAK VFR įvykdė Komisijos reikalavimą panaikinti ginčijamą paslaugų teikimo sutartį, kuris buvo suformuluotas 2004 m. kovo 30 d. pagrįstoje nuomonėje(30). Taigi skundžiamas EB sutarties pažeidimas laiko atžvilgiu buvo pašalintas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje numatytam dviejų mėnesių terminui, tačiau dar vykstant rašytinei proceso daliai Teisingumo Teisme.
61. Negalima teigti, jog procesine teisine prasme sprendimo priimti nebereikia, nes pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įsipareigojimų neįvykdymas nustatomas atsižvelgiant į situaciją, kurioje valstybė narė buvo praleisdama jai pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą. Į vėliau įvykusį įsipareigojimų įvykdymą Teisingumo Teismas neatsižvelgia, ir toks įvykdymas nepakeičia ieškinio priimtinumo sąlygų(31).
62. Tai netiesiogiai išplaukia ne tik iš EB 226 straipsnio formuluotės, bet ir iš šios ikiteisminės procedūros stadijos tikslo, kuriuo suteikiama galimybė įsipareigojimų neįvykdžiusiai valstybei narei nutraukti pažeidimą dar iki galimo ieškinio pateikimo. Kyla klausimas, ar šie principai taip pat taikomi procedūroje pagal EB 228 straipsnio 2 dalį. Tai, kad Vokietijos vyriausybė, nagrinėdama klausimus dėl reikalingumo priimti sprendimą, remiasi paskutiniojo posėdžio data, leidžia manyti, jog tokia teisinė nuomonė didžiąja dalimi atitinka generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer byloje Komisija prieš Graikiją pateiktus argumentus. Savo išvadoje generalinis advokatas teigė, jog procedūra pagal EB 228 straipsnio 2 dalį siekiama ne iš naujo nustatyti įsipareigojimų neįvykdymą, bet paskatinti valstybę narę pažeidėją įgyvendinti sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Viešas posėdis arba, jei toks posėdis nevyksta, laikas iki rašytinės procedūros pabaigos yra paskutinis terminas apskųstai valstybei narei pateikti informaciją apie pasiektą pareigų įvykdymo laipsnį ir Komisijai – pareiškimams dėl skirtinos finansinės sankcijos dydžio bei skyrimo sąlygų(32).
63. Aš pritariu šiai teisinei nuomonei, bet tik tiek, kiek tai susiję su būtinybės skirti baudą konkrečiu atveju įsipareigojimų neįvykdžiusiai valstybei narei įvertinimu. Tačiau teikiant prašymą nustatyti, kad nebuvo įgyvendintas sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo, reikėtų ir toliau remtis pagrįstoje nuomonėje numatyto termino pasibaigimo momentu. Tokios nuomonės Teisingumo Teismas aiškiai laikosi ir paskutiniame savo sprendime byloje C‑119/04, kai abu prašymus jis tikrina atskirai, ir tai darydamas diferencijuotai remiasi kiekvienu atitinkamu momentu(33).
64. Taigi vėliau įvykęs ginčijamos atliekų šalinimo sutarties panaikinimas, remiantis požiūriu, kuriam buvo pritarta šioje išvadoje, negali būti laikomas įvykiu, dėl kurio Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalies prasme nebereikėtų priimti sprendimo. Todėl reikia atmesti ir šį prieštaravimą dėl priimtinumo.
B – Dėl bylos esmės
1. Besitęsiančios viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės pažeidimo pasekmės
65. Ieškinys pagal EB 228 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas, jei valstybė narė, kuri Teisingumo Teismo sprendimu buvo pripažinta neįvykdžiusi įsipareigojimų, nesiima iš šio sprendimo kylančių priemonių. Pagal EB 228 straipsnio 1 dalį ji yra įpareigota pašalinti Bendrijos teisės pažeidimą. Ši pareiga veikti galioja ir visų valstybės narės pažeidėjos regioninės valdžios institucijų atžvilgiu(34).
66. Pirmiausia dėl įrodymų pateikimo bei įrodinėjimo naštos padalijimo reikia pažymėti, jog pagal Teisingumo Teismo praktiką Komisija šiame procese turi pateikti Teisingumo Teismui būtinus įrodymus, leidžiančius nustatyti, kiek valstybė narė įvykdė sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo(35). Be to, kai Komisija pateikia pakankamai duomenų, leidžiančių įrodyti pažeidimo tęstinumą, atitinkama valstybė narė turi iš esmės ir detaliai ginčyti pateiktus duomenis ir jų pasekmes(36).
67. Komisija mano, jog VFR neįvykdė įsipareigojimo nutraukti 2003 m. balandžio 10 d. Sprendime nustatytą Bendrijos teisės pažeidimą. Aiškias federacinės vyriausybės pastabas federaciniame bei federacinių žemių lygmenyse dėl griežto viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktų laikymosi ji laiko nepakankamomis. Ji mano, jog įsipareigojimų neįvykdymas dėl vis dar galiojančios atliekų šalinimo sutarties tarp Braunšveigo miesto ir BAK tęsiasi. Savo argumentus Komisija didžiąja dalimi grindžia Teisingumo Teismo minėto sprendimo 36 ir 37 punktuose pateiktais argumentais. Šios sutarties panaikinimą ji laiko vienintele tinkama priemone pašalinti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktų pažeidimo pasekmes.
68. Dėl minėtų sprendimo punktų aiškinimo Komisijai reikia pritarti. Mano nuomone, Teisingumo Teismo argumentai nepalieka jokių abejonių, kad Bendrijos teisės pažeidimas tęsiasi, kol vykdoma sutartis, kurios sudarymas prieštaravo viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktams(37).
69. Toks aiškinimas atitinka ankstesnę Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią direktyvos pažeidimas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje panaikinamas tik tada, kai suėjus Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui ginčijamas skelbimas apie konkursą praranda bet kokią galią(38). Tai neįvyksta, kol pažeidžiant Bendrijos teisę sudarytos sutartys toliau galioja, tai yra, kai jos vykdomos(39).
70. Kadangi trisdešimties metų terminui sudaryta atliekų šalinimo sutartis galiojo dar iki teisiniam vertinimui šioje procedūroje svarbaus momento, galima daryti išvadą, jog pradiniame sprendime nustatytas įsipareigojimų neįvykdymas tęsėsi(40). Vokietijos vyriausybė iš esmės neprieštarauja, jog ginčijama privatinės teisės reglamentuojama sutartis galiojo ir priėmus 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimą. Tačiau ji atmeta pareigą nutraukti sutartis remdamasi Direktyvos Nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalyje nurodyta teise po sutarties sudarymo apriboti institucijos, atsakingos už peržiūros procedūrą, įgaliojimus jos neteisėtais veiksmais padarytos žalos nukentėjusiam asmeniui atlyginimu(41).
2. Viešojo pirkimo sutarčių sudarymui prieštaraujančia sutartimi įgytų teisių apsauga
71. Toliau reikia išsiaiškinti, ar VFR turėjo pareigą panaikinti aptariamą sutartį, ar vis dėlto ji galėjo imtis kitų priemonių, kad įvykdytų EB 228 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą.
72. Pirmiausia reikia konstatuoti, jog federaciniame bei federacinių žemių lygmenyse Vokietijos vyriausybės pareikštos pastabos dėl griežto viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktų laikymosi bei jos primygtinis reikalavimas pranešti apie šiuose lygmenyse nustatytas ir įgyvendintas priemones yra tik priemonės, skirtos išvengti pažeidimų ateityje, ir nėra tinkamos sustabdyti jau padaryto, besitęsiančio Bendrijos teisės pažeidimo (kaip yra nagrinėjamu atveju). Kadangi Vokietijos vyriausybė Teisingumo Teismui nepranešė apie papildomas priemones, lieka patikrinti galimą sutarties nutraukimo pareigą.
73. Svarbu priminti, jog valstybė narė privalo imtis visų tinkamų priemonių įsipareigojimų neįvykdymui pašalinti ir ji negali remtis jokiu pateisinimo pagrindu. Pirmiausia pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybė narė negali remtis vidaus teisės problemomis įgyendinant ar perkeliant į nacionalinę teisę Bendrijos teisės normą. Šis principas galioja ir bet kokių nuostatų, praktikos ar aplinkybių valstybės narės teisės sistemoje atžvilgiu(42). Todėl VFR negali remtis tuo, jog pagal jos teisės sistemą viešojo pirkimo srityje egzistuoja skirtingi civiliniai teisiniai principai nei kitose valstybėse narėse ir todėl perkančiajai organizacijai, kaip lygiaverčiam ekonominės veiklos vykdytojo partneriui, yra privaloma tarp jų sudaryta civilinė teisinė sutartis(43). Specialaus tam tikrų valstybių narių statuso pripažinimas dėl jų nacionalinės teisės ypatumų prieštarautų būtinybei užtikrinti vienodą Bendrijos teisės taikymą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse.
74. Nepritariant Vokietijos vyriausybės argumentui, jog negalima panaikinti sutarties dėl šalių teisėtų lūkesčių apsaugos, reikia pabrėžti, jog ji remiasi trečiųjų asmenų teisėmis, kurias šie įgijo perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų pagrindu. Kaip teigė generalinis advokatas S. Alber savo išvadoje byloje Komisija prieš Austriją (C‑328/96), esminių įsipareigojimų Bendrijos atžvilgiu turinti valstybė narė negali remtis savo neteisėtų veiksmų pasekmėmis, kad taip sukeltų abejonių dėl savo teisinės pareigos(44). Principas pacta sunt servanda turi reikšmės tik tada, kai Bendrijos teisė aiškiai pripažįsta sutartimi, kuri buvo sudaryta pažeidžiant viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisę, įgytų teisių apsaugą.
75. Teisingumo Teismas iki šiol nėra aiškiai atsakęs į klausimą dėl pareigos nutraukti tokias sutartis. Tačiau atsižvelgiant į 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą pirmiau minėtos jo praktikos kontekste, pagal kurią visos neteisėtos viešosios sutarties pasireiškimo formos turi būti panaikintos, aišku, kad Teisingumo Teismas iš esmės pritartų pareigai nutraukti sutartį(45).
76. Atsižvelgiant į effet utile principą viešojo pirkimo direktyvų didžiausio galimo praktinio veiksmingumo prasme taip pat negalima padaryti kitokios išvados. Veiksmingumas yra esminis Bendrijos teisės principas, kurio ypatinga reikšmė viešojo pirkimo srityje atsiskleidžia tik atidžiau pažvelgus į viešojo pirkimo direktyvų priėmimo tikslą(46). Teisingumo Teismas, vertindamas viešojo pirkimo direktyvas, pabrėžia ne tik sutartinių santykių atsiradimo svarbą, bet ir jų tikslą užtikrinti laisvą paslaugų ir prekių judėjimą(47). Todėl direktyvų pažeidimas nesibaigia sutarties sudarymu, bet tęsiasi, kol sutartis yra visiškai įgyvendinama ar kitaip pasibaigia. Todėl tam, kad būtų laikomasi Teisingumo Teismo suformuotos praktikos, įsipareigojimų neįvykdymo procedūroje nustatytas pažeidimas turi būti panaikinamas nutraukiant ginčijamą sutartį(48).
77. Viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisę pažeidžiančios sutarties nutraukimas gali būti privalomas ir atgrasymo požiūriu, siekiant veiksmingo Bendrijos teisės įgyvendinimo prasme užtikrinti griežtą viešojo pirkimo direktyvų laikymąsi. Viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės nuostatas apeinančios valstybės narės, jų atžvlgiu nesiimant atitinkamų drausminių priemonių, gali būti paskatintos savo veiksmais susikurti fait accompli(49). To pasekmė būtų besitęsiantis Bendrijos teisės pažeidimas.
78. Šiuo atveju priemonė yra ir proporcinga, ypač atsižvelgiant į faktą, jog pirminis atliekų šalinimo sutarties sudarymo terminas buvo trisdešimt metų. Dėl tokio ilgo termino sutartiniai santykiai galėjo sukelti fait accompli situaciją. Todėl besitęsiantis Bendrijos teisės pažeidimas galėjo būti nutrauktas tik nutraukiant pačią sutartį.
79. Šiai sutarties nutraukimo pareigai Direktyvos Nr. 89/655 2 straipsnio 6 dalis neprieštarauja. Pirma, ši direktyva, kaip sudėtinė antrinės teisės dalis, negali riboti pagrindinių laisvių. Antra, iš direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje numatytos kitų konkurso dalyvių teisių, įgytų pagal Bendrijos teisę pažeidžiančią sutartį, apsaugos jokiu būdu negalima daryti išvados, jog Bendrijos teisė neįpareigoja nutraukti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisę pažeidžiančias sutartis. Atvirkščiai, iš šos nuostatos išplaukia, jog viešojo konkurso dalyvis, pateikdamas ieškinį, negali remtis valstybės narės pareiga pagal EB 228 straipsnio 1 dalį nutraukti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisę pažeidžiančią sutartį(50). Todėl ši nuostata yra reikšminga tik nustatant privačių asmenų teisių gynimo nuo neteisėtų valstybių narių sprendimų viešųjų pirkimų srityje tvarką(51). Tačiau ji nėra susijusi su Bendrijos intereso gynimu, kurį reikia aiškiai skirti nuo privačių viešojo konkurso dalyvių interesų(52). Tai taip pat nėra galima, nes viršesnėje pirminėje teisėje yra numatytas baigtinis šios srities teisės normų sąrašas. Šia apgalvota ir diferencijuota Bendrijos teisinės apsaugos nuo neteisėtų nacionalinių institucijų sprendimų viešųjų pirkimų srityje sistema yra atsižvelgiama į įvairius interesus. Peržiūros procedūra, kuria siekiama apginti privačius interesus, skiriasi nuo įsipareigojimų neįvykdymo ar atitaisymo procedūrų, kuriomis siekiama apsaugoti Bendrijos interesą sukurti ar atkurti Bendrijos teisei neprieštaraujančią padėtį. Kaip jau minėta iš pradžių, įsipareigojimų neįvykdymo procedūra dėl savo specifinio pobūdžio turi viršenybę atitaisymo procedūros atžvilgiu. Kadangi savo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija išimtinai gina tik viešąjį interesą, peržiūros procedūros nuostatos, įskaitant Direktyvos Nr. 89/655 2 straipsnio 6 dalį, nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės.
80. Nepaisant to, siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės įgyvendinimą, ginčijamos sutarties panaikinimas kartu su naujo viešojo konkurso paskelbimu bendrąja prasme būtų geresnė alternatyva atsižvelgti į privačius nukentėjusių konkurso dalyvių interesus. Viena vertus, sutarties sudarymas patenkinant pirminį civilinį teisinį reikalavimą konkurso dalyviui dažnai suteikia daugiau naudos nei reikalavimo teisės į nuostolių atlyginimą iš perkančiosios organizacijos įgijimas(53). Kita vertus, ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pareiškiantis konkurso dalyvis susidurtų su sunkumais, nes jam reikėtų įrodyti ne tik nuostolių atsiradimo faktą, bet ir tai, jog jis ginčijamame konkurse buvo pateikęs geriausią pasiūlymą. Šiuo atveju, kaip ir visada, būtų sudėtinga apskaičiuoti nuostolių dydį(54).
81. Be to, nesuprantama, kodėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisę pažeidžianti sutartis, kurios pagrindu tęsiasi pagrindinių laisvių pažeidimas, a priori turėtų nepriklausyti įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojančio teismo sprendimo įgyvendinimo priemonėms(55).
82. Todėl reikia atmesti ir šį Vokietijos vyriausybės argumentą. Kartu reikia daryti prielaidą, kad pagal nacionalinę teisę egzistavo galimybės nutraukti sutartį, ir atsižvelgiant į Bendrijos teisei įgyvendinti skirtų teisinių priemonių veiksmingumo ir lygiavertiškumo principą šiomis galimybėmis turėjo būti pasinaudota(56). Aplinkybė, kad vykstant procesui Teisingumo Teisme tiek Braunšveigo miestui, tiek Bokhorno savivaldybei pavyko išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo, paneigia Vokietijos vyriausybės požiūrį, jog prievolinių santykių nutraukimas yra arba visiškai negalimas, arba galimas tik prisiimant neproporcingai didelę atsakomybės už jų nutraukimą riziką.
83. Kadangi VFR ginčijamos sutarties iki nagrinėjamu atveju reikiamo termino nepanaikino, ji nesiėmė su Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sutarties sudarymu susijusio 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją (susijusios bylos C‑20/01 ir C‑28/01) įgyvendinimo priemonių.
C – Dėl būtinybės skirti sankcijas nebuvimo
84. Remiantis šioje išvadoje pasirinktu teisiniu požiūriu, VFR pažeidė EB 228 straipsnio 1 dalį, o tai suteikia Teisingumo Teismui galimybę skirti sankcijas.
85. Nepaisant to, jog Komisija atsiėmė savo pirminę paraišką dėl baudos skyrimo ir nebuvo kreiptasi dėl vienkartinio mokesčio, galutinį sprendimą šiuo klausimu priima Teisingumo Teismas, nes jam Komisijos pasiūlymai dėl finansinių pasekmių konstatavimo, jog valstybė narė neįvykdė ankstesnio Teisingumo Teismo sprendimo, nėra privalomi. Šie pasiūlymai Teisingumo Teismui yra tik naudingas atskaitos taškas naudojantis savo diskrecija pagal EB 228 straipsnio 2 dalį(57). Kitais žodžiais tariant, šios nuostatos taikymas patenka į neribotą teisminę Teisingumo Teismo diskrecijos sritį(58).
86. Procesas pagal EB 228 straipsnio 2 dalį turi paskatinti valstybę narę pažeidėją įvykdyti įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojantį sprendimą ir taip užtikrinti veiksmingą Bendrijos teisės taikymą. Abi šia nuostata numatytos priemonės – baudos ir vienkartinis mokestis – yra skirtos šiam tikslui pasiekti.
87. Kaip Teisingumo Teismas išaiškino byloje Komisija prieš Prancūziją (C‑304/02), vienos ar kitos priemonės pasirinkimas priklauso nuo to, kuri iš jų yra tinkamesnė tikslui pasiekti atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Baudos mokesčio skyrimas itin tinka paskatinti valstybę narę kuo greičiau nutraukti pažeidimą, kuris netaikant šios priemonės turėtų tendenciją tęstis, o vienkartinio mokesčio skyrimas yra daugiau susijęs su atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymo pasekmių privatiems ir viešiems interesams įvertinimu, ypač tada, kai įsipareigojimų neįvykdymas nuo jį konstatavusio sprendimo priėmimo tęsėsi dar ilgą laiką(59).
88. Atsižvelgiant į pirmiau aprašytą baudos mokesčio, kaip paskatinimo priemonės, funkciją, sprendžiant klausimą, ar nubausta valstybė narė vis dar neįvykdė įsipareigojimų ir ar vis dar išlieka pagrindas skirti tokią sankciją, kaip jau teigta pirmiau, yra tikslinga bylai reikšmingu momentu laikyti posėdžio laiką. Nagrinėjamoje byloje panaikinant atliekų šalinimo sutartį dar rašytinio proceso dalies metu šis pagrindas išnyko, todėl baudos skyrimas nebėra pagrįstas.
89. Kita vertus, vienkartiniu mokesčiu, kaip baudžiamojo pobūdžio finansine sankcija, yra baudžiama už Europos Bendrijos sutartį pažeidžiančius veiksmus, kurie buvo atlikti praeityje, todėl atgrasymo tikslais tokia sankcija yra būtina(60). Atgrasymą vienkartiniu mokesčiu pirmiausia reikia naudoti tada, kai atitinkama valstybė narė teismo sprendimą įvykdo tik sukeliant spaudimą antrąja pažeidimo procedūra(61), kai padaromas itin sunkus pažeidimas(62) arba kai egzistuoja reali grėsmė, kad pažeidimas pasikartos(63).
90. Nagrinėjamoje byloje, viena vertus, nėra grėsmės, kad pažeidimas pasikartos, kita vertus, pats pažeidimas negali būti laikomas itin sunkiu. Atsižvelgiant į tai, jog viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės nuostatas pažeidžianti Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sutartis yra tik vietinės reikšmės, dėl to gali kilti tik nežymus vidaus rinkos funkcionavimo sutrikdymas.
91. Nepaisant to, jog kiekvieną Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymą reikia laikyti sunkiu pažeidimu, už šioje byloje aptariamo pažeidimo padarymą buvo galima nubausti tiesiog kaip simbolinę sankciją paskiriant vienkartinį mokestį(64) už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją (susijusios bylos C‑20/01 ir C‑28/01) priėmimo iki sutartinius santykius nutraukiančių sutarčių pasirašymo; švelninančia aplinkybe reikia laikyti tai, jog VFR iš pirmo sprendimo kylančius įsipareigojimus įvykdė dar vykstant rašytinei proceso daliai.
92. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, manau, jog reikia atsisakyti finansinės sankcijos skyrimo.
VII – Bylinėjimosi išlaidos
93. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pateikė atitinkamą prašymą ir VFR pralaimėjo bylą, pastaroji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
94. Pagal procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas. Todėl Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Suomijos Respublika pačios padengia savo išlaidas.
VIII – Išvada
95. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ir į faktą, jog Komisija atsisakė ieškinio dėl Bokhorno savivaldybės veiksmų, siūlau Teisingumo Teismui:
– konstatuoti, jog Vokietijos Federacinė Respublika, nesiiėmusi priemonių 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimui Komisija prieš Vokietiją (sujungtos bylos C‑20/01 ir C‑28/01) dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sutarties sudarymo vykdyti, neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas,
– nurodyti Prancūzijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei ir Suomijos Respublikai pačioms padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑20/01 ir C‑28/01, Rink. p. I‑3609).
3 – 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1).
4 – 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33).
5 – 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (minėtas 2 išnašoje, 6‑20 punktai).
6 – 1955 m. birželio 28 d. Sprendimas Assider prieš Aukščiausiąją valdžios instituciją (C‑5/55, Rink. p. 275); 1965 m. balandžio 7 d. Sprendimas Aukščiausioji valdžios institucija prieš Collotti ir Teisingumo Teismą (C‑70/63a, Rink. p. 373) ir 1966 m. birželio 13 d. Sprendimas Willame prieš Europos Atominės Energijos Bendrijos Komisiją (C‑110/63a, Rink. p. 411); 1983 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo nutartys Audito Rūmai prieš Williams (C‑9/81, Rink. p. 2859) ir Alvarez prieš Parlamentą (C‑206/81a, Rink. p. 2859); 1986 m. gruodžio 11 d. Nutartis Suß prieš Komisiją (C‑25/86, Rink. p. 3929) ir 1988 m. balandžio 20 d. Nutartis Maindiaux ir kt. prieš WSA (C‑146/85 ir C‑431/85, Rink. p. 2003); 1993 m. liepos 14 d. Pirmosios Instancijos Teismo nutartis Raiola-Denti ir kt. prieš Tarybą (T‑22/91, Rink. p. II‑817, 6 punktas).
7 – 2005 m. lapkričio 24 d. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada byloje Komisija prieš Vokietiją (C‑177/04, Rink. p. I‑2461, 43 punktas).
8 – 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑126/03, Rink. p. I‑11197, 25 ir 26 punktai); 1979 m. rugsėjo 11 d. generalinio advokato G. Reischl išvada byloje Prancūzija prieš Jungtinę Karalystę (C‑141/78, Rink. p. 2946); H.‑J. Schütz, T. Bruha ir D. König „Casebook Europarecht“, Beck, Miunchenas 2004, p. 333; W. Cremer: Calliess ir Ruffert (sud.) „Kommentar zu EU‑Vertrag und EG‑Vertrag“, 228 straipsnio 1 punktas. P. Karpenstein ir U. Karpenstein nurodo, jog sprendimas dėl pripažinimo nėra nei vykdomasis dokumentas, nei keičiantis teisinę situaciją. Nustačius įsipareigojimų neįvykdymą atitinkamai valstybei narei pagal EB 228 straipsnio 1 dalį kyla pareiga nutraukti Bendrijos teisės pažeidimą. Tačiau Teisingumo Teismas Bendrijos teisei prieštaraujančios priemonės negali nei pats panaikinti, nei įpareigoti valstybę narę nutraukti pažeidimą. Šiuo klausimu žr. P. Karpenstein ir U. Karpenstein: Grabitz ir Hilf (sud.) „Das Recht der Europäischen Union“, 3 tomas, EB 228 straipsnis, 6 punktas.
9 – 1973 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (70/72, Rink. p. 829, 13 punktas).
10 – M. Burgi: Rengeling, Middeke ir Gellermann (sud.) „Handbuch des Rechtsschutzes der Europäischen Unijon“, Beck, 2 leidimas, Miunchenas 2003, 6 dalis, 49 punktas.
11 – P. Karpenstein, U. Karpenstein: Grabitz ir Hilf (sud.) „Das Recht der Europäischen Unijon“, 3 tomas, EB 228 straipsnis, 6 punktas.
12 – Žr. J. M. Fernández Martín „The EC Public Procurement Rules: A Critical Anglysis“, Clarendon Press, Oksfordas, 1996, p. 220.
13 – W. Frenz „Handbuch Europarecht“, 3 tomas, „Beihilfe und Vergaberecht“, Springer‑Verlag, Berlynas ir Heidelbergas 2007, 3399 punktas, p. 1016.
14 – I. Seidel: Dauses (sud.) „Handbuch des EU‑Wirtschaftsrechts“, H. IV., 173 punktas.
15 – K. Bitterich „Kein „Bestandsschutz“ für vergaberechtswidrige Verträge gegenüber Aufsichtsmaßnahmen nach Artikel 226 EG“, „Europäisches Wirtschafts- und Steuerrecht“, 16 leidimo metai, 2005, 4 sąsiuvinys, p. 164.
16 – 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑125/03, Rink. I‑0000, 15 punktas).
17 – Ten pat, 16 punktas).
18 – Žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (C‑353/96, Rink. p. I‑8565, 22 punktas) bei 1998 m. liepos 16 d. generalinio advokato S Alber išvadą toje pačioje byloje (Rink. p. I‑8565, 18 punktas); 1999 m. spalio 28 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C‑328/96, Rink. p. I‑7479, 57 punktas); 1995 m. sausio 24 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑359/93, Rink. p. I‑157, 13 punktas); 1995 m. gegužės 4 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑79/94, Rink. p. I‑1071, 11 punktas).
19 – I. Seidel: Dauses (sud.), „Handbuch des EU‑Wirtschaftsrechts“, H. IV., 164 punktas; W. Frenz „Handbuch Europarecht“, 3 tomas, „Beihilfe und Vergaberecht“, Springer-Verlag, Berlynas ir Heidelbergas 2007, 3407 punktas, p. 1019. Tai išplaukia iš Direktyvos Nr. 89/665 8 konstatuojamosios dalies, pagal kurią Komisija, kai mano, jog viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procese buvo padarytas aiškus ir neabejotinas pažeidimas, gali kreiptis į kompetentingą valstybės narės instituciją ar perkančiąją organizaciją, kad numanomas pažeidimas būtų nutrauktas.
20 – Pagal Direktyvos Nr. 89/665 3 straipsnio 1 dalį Komisija gali naudotis tame straipsnyje numatyta procedūra, jei ji iki sutarties pasirašymo momento nusprendžia, jog viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procese Direktyvų Nr. 71/305 ir 76/62 prasme buvo padarytas aiškus ir neabejotinas Bendrijos teisės normų viešųjų pirkimų srityje pažeidimas.
21 – Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (minėtas 18 išnašoje, 14 punktas).
22 – 1994 m. lapkričio 17 d. generalinio advokato C. Tesauro išvada byloje Komisija prieš Nyderlandus (minėta 1 išnašoje, 4 ir paskesni punktai).
23 – Dėl sąsajų su direktyvų įgyvendinimo pareigos pažeidimais žr. 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑433/93, Rink. p. I‑2303, 22 punktas); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C‑471/98, Rink. p. I‑9681, 39 punktas); 2003 d. balandžio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (nurodytas 2 išnašoje, 30 punktas).
24 – 1999 m. rugsėjo 28 d. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada byloje Komisija prieš Graikiją (C‑387/97, Rink. p. I‑5047, 58 punktas).
25 – P. Kalbe 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo susijusiose bylose C‑20/01 ir C‑28/01 komentare („Europäisches Wirtschafts und Steuerrecht“, 2003, p. 566) kalba apie dviejų krypčių teisinės apsaugos EB viešojo pirkimo sutarčių sudarymo direktyvų pažeidimų atvejais sistemą.
26 – 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą (C‑33/04, Rink. p. I‑10629, 65 punktas); 2001 m. vasario 1 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑333/99, Rink. p. I‑1025, 23 punktas); 2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑394/02, Rink. p. I‑4713, 14 ir 15 punktai); 1974 m. balandžio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (167/73, Rink. p. 359, 15 punktas) ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (minėtas 2 išnašoje, 29 punktas).
27 – 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą (minėtas 26 išnašoje, 66 punktas); 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑317/92, Rink. p. I‑2039, 4 punktas); 1998 m. birželio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑35/96, Rink. p. I‑3851, 27 punktas) ir 2001 m. vasario 1 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (minėtas 26 išnašoje, 24 punktas).
28 – 2005 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą (minėtas 26 išnašoje, 66 punktas) su nuoroda į 2002 m. birželio 13 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑474/99, Rink. p. I‑5293, 25 punktas).
29 – 2001 m. spalio 9 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑400/99, Rink. p. I‑7303, 49‑65 punktai).
30 – Žr. 2004 m. kovo 30 d. pagrįstos nuomonės, kurią pagal EB steigimo sutarties 228 straipsnį Komisija pateikė Vokietijos Federacinei Respublikai dėl priemonių nesiėmimo įgyvendinti 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose C‑20/01 ir C‑28/01, susijusį su sutarties dėl Bokhorno savivaldybės kanalizacijos ir sutarties dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sudarymu, , 4 punktą.
31 – 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑119/04, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 27 ir 28 punktai); 2002 m. kovo 7 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑29/01, Rink. p. I‑2503, 11 punktas); 2001 m. kovo 15 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑147/00. Rink. p. I‑2387, 26 punktas); 2001 m. birželio 21 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą (C‑119/00, Rink. p. I‑4795, 14 punktas); 2000 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C‑384/99, Rink. p. I‑10633, 16 punktas); 1997 m. liepos 3 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑60/96, Rink. p. I‑3827, 15 punktas); 1996 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑289/94, Rink. p. I‑4405, 20 punktas) ir 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑302/95, Rink. p. I‑6765, 13 punktas).
32 – 1999 m. rugsėjo 28 d. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada byloje Komisija prieš Graikiją (minėta 24 išnašoje, 57–59 punktai).
33 – 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (minėtas 31 išnašoje). Pirmiausia Teisingumo Teismas konstatuoja, kad Italijos Respublika, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje numatytam terminui, dar nesiėmė visų priemonių, išplaukiančių iš 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją (C‑212/99, Rink. p. I‑4923, 27–32 punktai). Kartu Teisingumo Teismas tikrina, ar įvykdytos sąlygos skirti periodiškai mokamą baudą, ir pirmiausia – ar skundžiamas įsipareigojimų neįvykdymas tęsėsi iki Teisingumo Teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo (33–46 punktai). Taip pat žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑304/02, Rink. p. I‑6263, 30 ir 31 punktai) ir 2006 m. kovo 14 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (minėtas 7 išnašoje, 20 ir 21 punktai).
34 – 1987 m. kovo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑199/85, Rink. p. 1039, 16 punktas).
35 – 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (minėtas 31 išnašoje, 41 punktas) ir 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (minėtas 24 išnašoje, 73 punktas).
36 – 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (minėtas 31 išnašoje, 41 punktas) bei 2006 m. sausio 26 d. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvada toje pačioje byloje (24 punktas) ir 2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (minėtas 33 išnašoje, 56 punktas). Remiantis 1999 m. rugsėjo 28 d. Generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada byloje Komisija prieš Graikiją (minėta 24 išnašoje, 77 punktas), procedūroje pagal EB 228 straipsnį valstybei narei tenka pareiga įrodyti, kad sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo buvo tinkamai įgyvendintas.
37 – Taip pat žr. K. Heuvels „Fortwirkender Richtlinienverstoß nach De‑facto‑Vergaben“, „Neue Zeitschrift für Baurecht und Vergaberecht“, 6 leidimo metai, 2005, 1 sąsiuvinys, p. 32; K. Bitterich „Kein „Bestandsschutz“ für vergaberechtswidrige Verträge gegenüber Aufsichtsmaßnahmen nach Artikel 226 EG“, „Europäisches Wirtschafts‑ und Steuerrecht“, 16 leidimo metai, 2005, 4 sąsiuvinys, p. 164; ten pat, K. Bitterich „Kündigung vergaberechtswidrig zu Stande gekommener Verträge durch öffentliche Auftraggeber“, „Neue Juristische Wochenschrift“, 26/2006, p. 1845; G. Prieß „Beendigung des Dogmas durch Kündigung: Keine Bestandsgarantie für vergaberechtswidrige Verträge“, „Neue Zeitschrift für Baurecht und Vergaberecht“, 2006, p. 220; P. Kalbe „Kommentar zum Urteil des Gerichtshofs vom 10. April 2003 in den verbundenen Rechtssachen C‑20/01 und C‑28/01“, „Europäisches Wirtschafts- und Steuerrecht“, 2003, p. 567; S. Griller „Qualifizierte Verstöße gegen das Vergaberecht – Der Fall St. Pölten“, „ecolex“, 2000, p. 8; M. Hintersteininger „Fehlerhafte Anwendung des EG‑Vergaberechts am Beispiel St. Pölten – Zum Urteil des EuGH vom 28.10.1999“, „Österreichische Juristen-Zeitung“, 2000, p. 634.
38 – Žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (minėtas 16 išnašoje, 12 punktas) su nuoroda į 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (minėtas 2 išnašoje, 34–37 punktai) bei Komisija prieš Austriją (minėtas 18 išnašoje, 57 punktas) ir 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑362/90, Rink. p. I‑2353, 11 ir 13 punktai).
39 – 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (minėtas 16 išnašoje, 12 ir paskesni punktai). Taip jau teigta sprendime Komisija prieš Austriją (minėtas 18 išnašoje, 44 punktas).
40 – Žr. 2002 m. lapkričio 28 d. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą susijusiose bylose Komisija prieš Vokietiją (minėta 2 išnašoje, 57 punktas).
41 – VFR pasinaudojo šiais įgaliojimais, į Įstatymą dėl konkurencijos apribojimo įtraukdama 114 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį (2005 m. liepos 15 d. pranešime nurodyta versija (BGBl. I S. 2114)) su paskutiniais pakeitimais, įtvirtintais 2006 m. spalio 31 d. Reglamento 132 straipsnyje). Remiantis šia nuostata, jau sudarytos sutarties nutraukti nebegalima. Dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės pažeidimo nukentėjusi bendrovė pagal šio įstatymo 126 straipsnį turi teisę reikalauti kompensacijos dėl jos teisėtų lūkesčių pažeidimo.
42 – 1986 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (239/85, Rink. p. 3645, 13 punktas); 1989 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (42/80, Rink. p. 3635, 4 punktas) ir 2002 m. gegužės 14 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑383/00, Rink. p. I‑4219, 18 punktas).
43 – Romėnų teisės tradicijas perėmusiose valstybėse narėse viešųjų sutarčių sudarymas visiškai patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį. Todėl Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje tiek viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūra, tiek pačios sutartys tarp perkančiosios organizacijos ir ekonominės veiklos vykdytojo yra priskiriamos viešajai teisei. Logiškai išplaukia, jog ginčai, kylantys tiek iš viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros, tiek iš pačių sutarčių, sprendžiami administraciniuose teismuose ar valstybės taryboje (Staatsrat). Todėl pirkimo sutarties sudarymas yra administracinis aktas. Kita vertus, pagal Vokietijos viešojo pirkimo teisę tokių sutarčių sudarymas yra laikomas civiliniu teisiniu ofertos akceptu. Sutarties sudarymas dažniausia įforminamas užsakymo ar patvirtinimo raštu (žr. I. Seidel: Dauses (sud.), „Handbuch des EU‑Wirtschaftsrechts“, H. IV., 8 ir 9 punktai).
44 – 1999 m. sausio 19 d. generalinio advokato S. Alber išvada byloje Komisija prieš Austriją (minėta 18 išnašoje, 83 punktas).
45 – P. Kalbe laikosi nuomonės, jog nustatant ar apibūdinant Sutarties pažeidimą valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymo procedūroje pagal EB 226 straipsnį ginčijamos viešojo pirkimo sutarties likimas nėra svarbus. Vis dėlto sprendime apie ginčijamos sutarties likimą nebuvo užsiminta. Tačiau iš šio sprendimo aiškiai matyti, jog skundžiamas pažeidimas gali būti pašalintas tik nutraukiant viešojo pirkimo sutartį ir surengiant naują viešąjį konkursą. Šiuo klausimu žr. P. Kalbe „Kommentar zum Urteil des Gerichtshofs vom 10. April 2003 in den verbundenen Rechtssachen C‑20/01 und C‑28/01“, „Europäisches Wirtschafts‑ und Steuerrecht“, 2003, p. 567; P. Gjørtler pareigą nutraukti tokias sutartis kildina iš EB 10 straipsnyje įtvirtinto lojalumo Bendrijai principo. Šiuo klausimu žr. P. Gjørtler „Varemærker og udbud“, „Lov & ret“, 2003 m. liepa, p. 33.
46 – H. Leffler „Damages liability for breach of EC procurement law: governing principles and practical solutions“, „Public Procurement Law Review“, Nr. 4, 2003, p. 152, 153; D. Pachnou „Enforcement of the EC procurement rules: the standards required of national review systems under EC law in the context of the principle of effectiveness“, „Public Procurement Law Review“, Nr. 2, 2000, p. 69.
47 – Pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114) antrą konstatuojamąją dalį antriniais viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktais siekiama veiksmingo pagrindinių ekonominių laisvių įgyvendinimo. Panašios nuostatos įtvirtintos šioje byloje taikomų direktyvų Nr. 92/50 ir 89/665 konstatuojamosiose dalyse. Todėl su viešojo pirkimo sutarčių sudarymu susijusios direktyvos turi būti suprantamos kaip pagrindinių laisvių išraiškos forma. Jos buvo priimtos tam, kad būtų užtikrintas pagrindinių laisvių veiksmingumas ir sudarytos sąlygos konkurencijai atliekant viešuosius pirkimus visoje Bendrijos teritorijoje. Teisingumo Teismas taip pat ankstyvoje savo praktikoje įtvirtino, jog su viešojo pirkimo sutarčių sudarymu susijusių direktyvų ir todėl – visos viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės tikslas yra realus pagrindinių laisvių įgyvendinimas. Žr. 1987 m. kovo 10 d. Sprendimą Komisija prieš italiją (minėtas 34 išnašoje, 12 punktas); 1982 m. vasario 12 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (76/81, Rink. p. 417, 7 punktas); 2000 m. spalio 3 d. Sprendimą University of Cambridge (C‑380/98, Rink. p. I‑8035, 16 punktas) ir 2001 m. spalio 18 d. Sprendimą SIAC (C‑19/00, Rink. p. I‑7725, 32 punktas).
48 – K. Bitterich „Kein „Bestandsschutz“ für vergaberechtswidrige Verträge gegenüber Aufsichtsmaßnahmen nach Artikel 226 EG“, „Europäisches Wirtschafts und Steuerrecht“, 16 leidimo metai, 2005, p. 165; W. Frenz „Handbuch Europarecht“, 3 tomas, „Beihilfe und Vergaberecht“, Springer‑Verlag, Berlynas ir Heidelbergas 2007, 3394 ir paskesni punktai, p. 1015; S. Griller mano, jog pareiga panaikinti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktams prieštaraujančias sutartis gali kilti dėl tam tikrų aplinkybių, bet tik tada, kai atsižvelgiant į su konkurso laimėtoju užmegztus teisinius santykius tai leidžiama. Šiuo klausimu žr. S. Griller „Qualifizierte Verstöße gegen das Vergaberecht – Der Fall St. Pölten“, „ecolex“, 2000, p. 8.
49 – Dėl nenutrūkstamo Bendrijos teisės pažeidimo rizikos, kai valstybė narė savo veiksmais susikuria fait accompli, žr. J. M. Fernández Martín, „The EC Public Procurement Rules: A Critical Anglysis“, Clarendon Press, Oksfordas 1996, p. 157; S. Arrowsmith mano, jog pareigos nutraukti sutartį nebuvimas galėtų sumažinti nacionalinių institucijų norą laikytis viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisės aktų nuostatų. Kyla grėsmė, jog viešojo pirkimo sutartys gali būti sudaromos pažeidžiant pareigą pranešti apie jų sudarymą tam, kad būtų atgrasyti konkurso dalyviai ir apribotos jų teisinės gynybos galimybės. Šiais klausimais žr. S. Arrowsmith, „Enforcing the Public Procurement Rules: Legal Remedies in the Court of Justice and the National Courts“, „Remedies for enforcing the public procurement rules“, 1993, p. 16.
50 – K. Bitterich „Kündigung vergaberechtswidrig zu Stande gekommener Verträge durch öffentliche Auftraggeber“, „Neue Juristische Wochenschrift“, 26/2006, p. 1846.
51 – D. Pachnou „Enforcement of the EC procurement rules: the standards required of national review systems under EC law in the context of the principle of effectiveness“, „Public Procurement Law Review“, Nr. 2, 2000, p. 57, 58.
52 – M. Hintersteininger Direktyvos 89/655 2 straipsnio 6 dalį laiko valstybės atsakomybės apribojimo galimybe, kuri turi reikšmės tik santykiui tarp valstybės narės ir neatrinkto konkurso dalyvio. Todėl šią nuostatą reikia laikyti išimtimi. Be to, direktyva, kaip paprasčiausia antrinės teisės norma, nėra skirta apriboti esminius valstybės narės įsipareigojimus ištaisyti padėtį atsižvelgiant į Bendrijos teisę. Šiuo klausimu žr. M. Hintersteininger „Fehlerhafte Anwendung des EG‑Vergaberechts am Beispiel St. Pölten – Zum Urteil des EuGH vom 28.10.1999“, „Österreichische Juristen‑Zeitung“, 2000, 55 leidimo metai, 17 sąsiuvinys, p. 633, 634.
53 – J. M. Fernández Martín ir D. Pachnou kalba apie žalos atlyginimą kaip apie antrą geriausią in specie reikalavimų patenkinimo alternatyvą. Šiuo klausimu žr. J. M. Fernández Martín „The EC Public Procurement Rules: A Critical Anglysis“, Clarendon Press, Oksfordas 1996, p. 213 ir D. Pachnou „Enforcement of the EC procurement rules: the standards required of national review systems under EC law in the context of the principle of effectiveness“, „Public Procurement Law Review“, Nr. 2, 2000, p. 65. M. Hintersteininger piniginį žalos atlyginimą apibūdina kaip netobulą padėties ištaisymo formą. Jo nuomone, principas, pagal kurį restitutio in integrum teikiama pirmenybė turtinio žalos atlyginimo atžvilgiu, gali būti laikomas bendruoju teisės principu. Šiuo klausimu žr. M. Hintersteininger „Fehlerhafte Anwendung des EG-Vergaberechts am Beispiel St. Pölten – Zum Urteil des EuGH vom 28.10.1999“, „Österreichische Juristen‑Zeitung“, 2000, 55 leidimo metai, 17 sąsiuvinys, p. 634.
54 – H. Leffler nurodo menkas konkurso dalyvio galimybes laimėti bylą reiškiant ieškinį dėl žalos, patirtos dėl viešojo konkurso pralaimėjimo, atlyginimo. Žr. H. Leffler „Damages liability for breach of EC procurement law: governing principles and practical solutions“, „Public Procurement Law Review“, Nr. 4, 2003, p. 160. J. M. Fernández Martín primena, jog daugumoje valstybių narių reikia įrodyti, kad ieškovas būtų laimėjęs konkursą arba bent būtų turėjęs rimtą galimybę jį laimėti. Jei tokių įrodymų nepateikiama, nacionaliniai teismai ieškinius dėl žalos atlyginimo atmeta. Autorius mano, jog mažai tikėtina, kad ieškovas galėtų įveikti šį sunkumą. Žr. J. M. Fernández Martín „The EC Public Procurement Rules: A Critical Anglysis“, Clarendon Press, Oksfordas 1996, p. 214.
55 – S. Arrowsmith neatmeta galimybės, kad valstybė narė vykstant įsipareigojimų neįvykdymo procedūrai Teisingumo Teisme gali būti taip pat įpareigota panaikinti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo teisę pažeidžiančią sutartį. Žr. S. Arrowsmith „Enforcing the Public Procurement Rules: Legal Remedies in the Court of Justice and the National Courts“, „Remedies for enforcing the public procurement rules“, 1993, p. 8.
56 – Landgericht München I (Vokietija) savo 2005 m. gruodžio 20 d. Sprendime (Az. 33 O 16465/05), remdamasis Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 313 straipsnio 3 dalimi ir sutartine „lojalumo išlyga“, pripažino išimtinį ne konkurso būdu Miuncheno miesto savivaldybės sudarytos transporto sutarties nutraukimą teisėtu, nes atsižvelgiant į ankstesnį Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimą dėl su nagrinėjama byla susijusio įsipareigojimų neįvykdymo (2004 m. lakričio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, minėtas 8 išnašoje) savivaldybei tapo visiškai nepriimtina laikytis sutarties. Šiai pozicijai pritaria G. Prieß. Žr. G. Prieß „Beendigung des Dogmas durch Kündigung: Keine Bestandsgarantie für vergaberechtswidrige Verträge“, „Neue Zeitschrift für Baurecht und Vergaberecht“, 2006, 4 sąsiuvinys, p. 221. Prievoliniams santykiams tęsiantis ilgą laiką svarstytinas ir sutarties nutraukimo dėl svarbios priežasties pagal Vokietijos civilinio kodekso 314 straipsnį klausimas.
57 – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (minėtas 24 išnašoje, 89 punktas) ir 2003 m. lapkričio 25 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑278/01, Rink. p. I‑14141, 41 punktas).
58 – 2004 m. balandžio 29 d. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada byloje Komisija prieš Prancūziją (minėta 33 išnašoje, 84 punktas).
59 – 2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (minėtas 33 išnašoje, 80 ir 81 punktai).
60 – P. Karpenstein, U. Karpenstein: Grabitz ir Hilf (sud.) „Das Recht der Europäischen Union“, 3 tomas, EB Sutarties 228 straipsnis, 28 punktas; A. Bonnie „Commission Discretion under Article 171 (2) E.C.“, „European law review“, 6 sąsiuvinis, 1998, p. 547. M. Burgi: Rengeling, Middeke ir Gellermann (sud.) „Handbuch des Rechtsschutzes der Europäischen Union“, 2 leidimas, C. H. Beck, Miunchenas 2003, 6 paragrafas, 49 punktas.
61 – Doktrinoje manoma, jog toks atvejis atsitinka tada, kai atitinkama valstybė narė teismo sprendimą įgyvendina pavėluotai, tačiau naujas ieškinys Teisingumo Teismui dar nebūna pareikštas arba dar nebūna pasibaigęs teismo procesas. Šiuo klausimu žr. P. Karpenstein ir U. Karpenstein: Grabitz ir Hilf (sud.) „Das Recht der Europäischen Union“, 3 tomas, EB Sutarties 228 straipsnis, 28 punktas; C. Gaitanides „Vertrag über die Europäische Union und Vertrag zur Gründung der Europäischen Union“, von der Groeben ir Schwarz (sud.), EB 228 straipsnis.
62 – J. Candela Castillo „La loi européenne, désormais mieux protégée – Quelques réflexions sur la première décision de la Commission demandant à la Cour de Justice de prononcer une sanction pécuniaire au sens de l´article 171 du Traité à l´encontre de certains États membres pour violation du droit communautaire“, „Revue du Marché Unique Européen“, 1 sąsiuvinis, 1997, p. 20, 21.
63 – P. Karpenstein ir U. Karpenstein: Grabitz ir Hilf (sud.) „Das Recht der Europäischen Union“, 3 tomas, EB Sutarties 228 straipsnis, 28 punktas; J. Díez Hochleitner „Le traité de Maastricht et l´inexécution des arrêts de la Cour de Justice par les États membres“, „Revue du Marché Unique Européen“, 2 sąsiuvinis, 1994, p. 140; A. Bonnie „Commission Discretion under Article 171 (2) E.C.“, „European Law Review“, 6 sąsiuvinis, 1998, p. 547; M. Burgi: Rengeling, Middeke ir Gellermann (sud.) „Handbuch des Rechtsschutzes der Europäischen Union“, 2 leidimas, C. H. Beck, Miunchenas 2003, 6 paragrafas, 51 punktas.
64 – P. Karpenstein ir U. Karpenstein mano, jog vienkartiniam mokesčiui pirmenybė baudos atžvilgiu teikiama tada, kai atsižvelgiant į proporcingumo principą įsipareigojimų neįvykdžiusiai valstybei narei reikia skirti tik „simbolinę“ bausmę, nes, pavyzdžiui, numatoma, jog valstybė narė pažeidimą nutrauks dar iki teismo sprendimo priėmimo. Šiuo klausimu žr. P. Karpenstein ir U. Karpenstein: Grabitz ir Hilf (sud.), Das Recht der Europäischen Union, 3 tomas, EB Sutarties 228 straipsnis, 28 punktas.