GENERALINIO ADVOKATO

L. A. GEELHOED IŠVADA,

pateikta 2006 m. rugsėjo 12 d.(1)

Sujungtos bylos C‑403/04 P ir C‑405/04 P

Sumitomo Metal Industries Ltd

ir

Nippon Steel Corp.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas dėl 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo (Antroji kolegija) sprendimo JFE Engineering Corp. ir kt prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00), iš dalies panaikinančio 1999 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimą 2003/382/EB, susijusį su EB 81 straipsnio taikymo procedūra (byla IV/E‑1/35.860‑B – Besiūliai plieno vamzdžiai), ir sumažinančio ieškovėms paskirtas baudas“

Turinys

I –   Įvadas

II – Sprendimas

III – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

IV – Procesas Teisingumo Teisme

V –   Sumitomo apeliacinis skundas

A –   Apeliacinio skundo apimtis

B –   Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo: Bendrijos teisės pažeidimas nustatant EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą transportavimo vamzdžių projektams atveju

1.     Pirmosios instancijos teismo argumentai

2.     Apeliantės argumentai

a)     Becher pareiškimas

b)     „Gruber+Weber“ punktas

c)     Vallourec pareiškimai

3.     Komisijos argumentai

a)     Pirminė pastaba

b)     Argumentai dėl Becher pareiškimų

c)     Argumentai dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo: „Gruber+Weber“ punktas

d)     Argumentai dėl Verluca pareiškimų

4.     Vertinimas

a)     Pirminės pastabos

b)     Verluca pareiškimai

c)     Becher pareiškimai

d)     „Gruber+Weber“ punktas

C –   Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo: pernelyg ilgas teismo procesas

1.     Apeliantės argumentai

2.     Komisijos argumentai

3.     Vertinimas

VI – Nippon Steel apeliacinis skundas

A –   Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą taikydamas netinkamus reikalavimus įrodinėjimui, nors buvo nustatyta, kad Komisijos tvirtinimai neatitinka apeliantės komercinio suinteresuotumo ir todėl yra nepagrįsti

1.     Reikšmingos skundžiamo sprendimo vietos

2.     Apeliantės argumentai

3.     Komisijos argumentai

4.     Vertinimas

B –   Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą taikydamas netinkamus reikalavimus įrodinėjimui byloje, kurioje dokumentiniai įrodymai yra dviprasmiški ir apeliantė buvo pateikusi alternatyvų galimą svarstomo elgesio paaiškinimą

C –   Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą taikydamas netinkamus reikalavimus įrodinėjimui nustatant įrodymų, kuriais turėjo būti pagrįsti ginčijami pareiškimai, kuriuos Komisija naudojo kaip pagrindinius įrodymus ir kurie yra neįtikinami, itin dviprasmiški ir prieštarauja kitiems įrodymams, patikimumą

D –   Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą prieštaringais ir nepakankamais motyvais pagrįsdamas savo vertinimą, kad 1997 m. balandžio 21 d. Becher pareiškimas paremia Verluca pareiškimą dėl pažeidimo, kuriuo kaltinama, susijusio su transportavimo vamzdžiais projektams

1.     Apeliantės argumentai

2.     Komisijos argumentai

3.     Vertinimas

VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų

VIII – Išvada

I –    Įvadas

1.        Šioje byloje nagrinėjami bendrovių Sumitomo Metal Industries Ltd. (toliau – Sumitomo) ir Nippon Steel Corp. (toliau – Nippon Steel) pateikti apeliaciniai skundai dėl 2004 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering Corp. ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00) tiek, kiek šis sprendimas su jomis susijęs(2).

2.        Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas sumažino baudas, kurios buvo skirtos 1999 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimu 2003/382/EB, susijusiu su EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūra (byla IV/E‑1/35.860‑B – Besiūliai plieno vamzdžiai, toliau – Sprendimas)(3), ir atmetė likusias ieškinių dėl šio sprendimo panaikinimo dalis.

II – Sprendimas

3.        Komisijos sprendimas buvo skirtas aštuoniems besiūlių anglinio plieno vamzdžių gamintojams. Keturi jų buvo įmonės iš Europos (toliau – Bendrijos gamintojai): Mannesmannröhren-Werke AG (toliau – Mannesmann), Vallourec SA (toliau – Vallourec), Corus UK Ltd (buvusi British Steel, toliau – Corus) ir Dalmine SpA (toliau – Dalmine). Kiti keturi gamintojai, kuriems buvo skirtas ginčijamas sprendimas, yra iš Japonijos (toliau – Japonijos gamintojai): NKK Corp., Nippon Steel, Kawasaki Steel Corp. ir Sumitomo.

4.        Besiūliai plieno vamzdžiai naudojami naftos ir dujų pramonėje. Jie apima dvi dideles produktų grupes.

5.        Pirmoji produktų grupė – gręžimo vamzdžiai, paprastai vadinami „Oil Country Tubular Goods“ arba OCTG. Jie gali būti parduodami nesriegiuoti (toliau – nesriegiuoti vamzdžiai) arba sriegiuoti. Sriegiavimas leidžia sujungti OCTG vamzdžius ir juos naudoti pagal American Petroleum Institute (API) nustatytus standartus. Pagal šiuos standartus išsriegti vamzdžiai toliau vadinami „OCTG standartiniais vamzdžiais“. Be to, OCTG vamzdžiai gali būti sriegiuojami taikant specialius, dažniausiai patentuotus, būdus. Šiuo atveju jie vadinami „pirmosios klasės“ arba „premium“ sriegiais ar „jungtimis“. Tokiu būdu sriegiuoti vamzdžiai toliau vadinami „OCTG premium vamzdžiais“.

6.        Antrąją produktų grupę sudaro besiūliai anglinio plieno vamzdžiai naftai ar dujoms transportuoti („line pipe“), kurie skirstomi į standartinius ir į pagamintus specialiems projektams įgyvendinti (toliau – transportavimo vamzdžiai projektams).

7.        1994 m. lapkričio mėn. Komisija nusprendė atlikti tyrimą dėl su anglinio plieno vamzdžiais, naudojamais naftos pramonėje, susijusios antikonkurencinės praktikos. 1994 m. gruodžio mėn. ji atliko tyrimą dėl kelių gamintojų, tarp kurių buvo ir Sumitomo. Nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. gruodžio mėn. Komisija atliko papildomą tyrimą Vallourec, Dalmine ir Mannesmann.

1996 m. rugsėjo 17 d. atliekant tyrimą dėl Vallourec, Vallourec Oil & Gas prezidentas Verluca pateikė tam tikrus pareiškimus (toliau – Verluca pareiškimas), kurie turėjo didelę įtaką Sprendimui.

Atliekant Mannesmann tyrimą, šios bendrovės vadovas Becher pateikė atsakymus į keletą Komisijos užduotų klausimų (toliau – Becher pareiškimas). Sprendimas taip pat tiesiogiai pagrįstas šiais atsakymais.

8.        Pagal Sprendimą aštuonios įmonės, kurioms buvo skirtas šis sprendimas, sudarė susitarimą konkrečiai dėl nesikišimo į kitų atitinkamas nacionalines rinkas (Sprendimo 62–67 konstatuojamosios dalys). Remiantis šiuo susitarimu kiekviena įmonė įsipareigojo kitos susitarimo šalies nacionalinėje rinkoje nepardavinėti OCTG standartinių vamzdžių ir transportavimo vamzdžių projektams. Susitarimas buvo sudarytas vykstant susitikimams, žinomiems kaip Europos ir Japonijos klubas. Nacionalinės rinkos apsaugos principas buvo vadinamas „Pagrindinėmis taisyklėmis“ („Fundamentals“). Komisija nustatė, kad klubo nariai praktikoje laikėsi Pagrindinių taisyklių ir dėl šios priežasties susitarimas turėjo konkurenciją ribojantį poveikį bendrajai rinkai.

9.        Susitarimą sudarė trys dalys: pirma, Pagrindinės taisyklės, susijusios su nacionalinių rinkų apsauga, kurios pagal Sprendimo 1 straipsnį yra teisės pažeidimas, antra, užsakymų kainų ir minimalios kainos „specialioms rinkoms“ nustatymas ir, trečia, kitų pasaulio rinkų, išskyrus Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų, pasidalijimas taikant pasidalijimo raktų principą („sharing keys“) (Sprendimo 61 konstatuojamoji dalis).

10.      Savo išvadas dėl Pagrindinių taisyklių egzistavimo Komisija grindžia įvairiais dokumentais, išvardytais Sprendimo 62–67 konstatuojamosiose dalyse bei 68 konstatuojamojoje dalyje pateikta lentele. Jos tvirtinimu, šios lentelės duomenys rodo, kad įmonėms, kurioms skirtas Sprendimas, tiekiant OCTG vamzdžius ir transportavimo vamzdžius Japonijos ir kiekvieno iš keturių Bendrijos gamintojų vidaus rinkoms vietos gamintojo dalis buvo labai didelė. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad susitarimo dalyvės iš tiesų laikėsi įsipareigojimų dėl nacionalinių rinkų pasidalijimo. Su kitomis dviejomis nagrinėjamo susitarimo dalimis susijusius įrodymus Komisija išdėsto Sprendimo 70–77 konstatuojamosiose dalyse.

11.      Kaip nurodo Komisija, Europos ir Japonijos klubas 1977–1994 m. susirinkdavo maždaug du kartus per metus (Sprendimo 59 ir 60 konstatuojamosios dalys).

12.      Vis dėlto Komisija nusprendė, kad pažeidimo pradžios data yra 1990 metai, nes nuo 1977 iki 1990 m. tarp Europos Bendrijos ir Japonijos galiojo savanoriškų eksporto apribojimų susitarimai (Sprendimo 108 konstatuojamoji dalis). Komisijos teigimu, pažeidimas pasibaigė 1995 metų pabaigoje (Sprendimo 96 ir 97 konstatuojamosios dalys).

13.      Kiek tai susiję su šiais apeliaciniais skundais, Komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta:

„1 straipsnis

1.      <...> Sumitomo Metal Industries Limited (ir) Nippon Steel Corporation, <...> pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, šio sprendimo konstatuojamojoje dalyje nurodytu būdu ir mastu dalyvaudamos susitarime, kuris, be kita ko, numatė besiūlių standartinių OCTG vamzdžių ir transportavimo vamzdžių projektams nacionalinių rinkų pasidalijimą.

2.      <...> Sumitomo Metal Industries Limited (ir) Nippon Steel Corporation <...> pažeidimas truko nuo 1990 iki 1995 metų.

<...>

4 straipsnis

1 straipsnyje išvardytoms įmonėms už tame pačiame straipsnyje nustatytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

<...>

5.      Sumitomo Metal Industries Limited          13 500 000 eurų

6.      Nippon Steel Corporation                   13 500 000 eurų

<...>“

III – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

14.      Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai nuo 2000 m. vasario 28 d. iki balandžio 3 d. pateiktais septyniais ieškiniais septynios iš aštuonių ginčijamu sprendimu nubaustų įmonių, tarp kurių buvo ir Sumitomo bei Nippon Steel, apskundė minėtąjį sprendimą. Visos ieškovės reikalavo panaikinti sprendimą visą arba iš dalies ir joms paskirtas baudas arba, jei sprendimas būtų paliktas galioti visas arba iš dalies, sumažinti joms paskirtas baudas.

15.      Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas:

–        panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kiek joje buvo nustatyta, kad pažeidimas buvo pradėtas iki 1991 m. sausio 1 d. ir daromas po 1994 m. birželio 30 d.,

–        kiekvienai ieškovių nustatė 10 935 000 eurų baudą,

–        atmetė likusią ieškinio dalį,

–        nurodė kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

IV – Procesas Teisingumo Teisme

16.      Apeliaciniu skundu Sumitomo Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą visą ar iš dalies,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 ir 3–6 straipsnius, kiek jie susiję su Sumitomo, ar šiuos straipsnius panaikinti iš dalies,

–        jei reikia, nurodyti Komisijai atlyginti 1 012 332 eurų išlaidas, susijusias su pernelyg ilga proceso Pirmosios instancijos teisme trukme,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

17.      Apeliaciniu skundu Nippon Steel Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Nippon Steel,

–        tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas tik dėl specialios paskirties vamzdžių, papildomai prašo dviem trečdaliais sumažinti nustatytą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

18.      Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti abu apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

19.      2005 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Sumitomo ir Nippon Steel apeliacinių skundų pagrindu iškeltos bylos buvo sujungtos.

20.      Per 2005 m. gruodžio 8 d. vykusį posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos.

V –    Sumitomo apeliacinis skundas

A –    Apeliacinio skundo apimtis

21.      Sumitomo apeliaciniame skunde (2.3 punktas) nurodo, kad dėl proceso ekonomijos priežasčių ji remiasi tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti Nippon Steel apeliaciniame skunde, kur pateikti argumentai tiek dėl OCTG standartinių vamzdžių, tiek dėl transportavimo vamzdžių projektams. Pačios Sumitomo argumentai nagrinėjamoje byloje susiję tik su tais motyvais, kurių pagrindu Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį transportavimo vamzdžių projektams atveju. Sumitomo taip pat prašo, kad apeliacinių skundų pagrindu iškeltos bylos būtų sujungtos.

22.      Man atrodo, kad tokiam Sumitomo bandymui išplėsti savo apeliacinio skundo apimtį „prijungiant“ kitos šalies apeliacinį skundą negali būti pritarta.

23.      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyti apeliacinio skundo pagrindai ir teisiniai argumentai, kuriais remiamasi.

24.      Gausioje ir nusistovėjusioje teismo praktikoje Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad nurodomi apeliacinio skundo pagrindai turi būti susiję su Pirmosios instancijos teismo sprendimu(4), o norint išvengti apeliacinio skundo pripažinimo nepriimtino, reikia aiškiai nurodyti Pirmosios instancijos teismo sprendimo punktus, kuriais jis pažeidė teisę(5). Iš šio tikslumo reikalavimo seka, kad nepakanka vien paminėti skundo pagrindus jų neparemiant faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais(6).

25.      Mano nuomone, apeliaciniame skunde daroma bendra nuoroda į kito apelianto iškeltoje byloje nurodytus skundo pagrindus ir argumentus neatitinka tikslumo reikalavimo net ir tais atvejais, kai panašiame apeliaciniame skunde tokie pagrindai ir argumentai išdėstyti išsamiai.

26.      Net jeigu du ar daugiau apeliacinių skundų yra itin panašūs ir todėl jų pagrindu iškeltos bylos gali būti sujungtos, kad būtų bendrai vykdomas procesas ir priimamas sprendimas, pagal Procedūros reglamento 112 straipsnį visi apeliantai vis vien privalo apeliaciniuose skunduose tiksliai nurodyti, kokiais teisiniais pagrindais ir argumentais remdamiesi jie ginčija konkrečias skundžiamo sprendimo dalis, taip pat reikalavimus, kurie, jų nuomone, iš jų seka(7).

27.      Tikslumas apibrėžiant apeliacinio skundo apimtį ir išsamiai jį išdėstant yra būtina sąlyga, kad procesas, kuris ir pradedamas vien tik siekiant patikrinti teisės klausimus, galėtų būti vykdomas nustatyta tvarka ir tinkamai. Be to, tikslumo reikalauja ir kitos šalies, kuriai neturi kilti neaiškumų dėl apeliacinio skundo pagrindų ir argumentų, į kuriuos ji turi pateikti atsakymą, interesai.

28.      Atsižvelgdamas į tai daryčiau išvadą, kad Sumitomo apeliacinis skundas turi būti pripažintas nepriimtinas tiek, kiek jį paremiantys pagrindai ir argumentai yra išdėstyti Nippon Steel apeliaciniame skunde dėl ginčijamo sprendimo.

B –    Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo: Bendrijos teisės pažeidimas nustatant EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą transportavimo vamzdžių projektams atveju

1.      Pirmosios instancijos teismo argumentai

29.      Pirmąjį ieškinio pagrindą, kurį ieškovės pateikė bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje ir kuriuo kaltino Komisiją pagal nustatytus reikalavimus nepateikus pakankamai įrodymų, jog buvo padarytas teisės pažeidimas, nurodytas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino pagal toliau nurodytą seką.

30.      Skundžiamo sprendimo 173–188 punktuose Pirmosios instancijos teismas išdėstė kriterijus, kurių turi laikytis Komisija, pateikdama įrodymus.

31.      Tuomet Pirmosios instancijos teismas iš pradžių išnagrinėjo antrą pirmojo ieškinio pagrindo dalį, kad įrodymai neturi (įrodomosios) galios, ir papildomai – pirmą šio ieškinio pagrindo dalį, kad susitarimas, kurio sudarymu kaltinama, neatitinka situacijos ofšorinėje Jungtinės Karalystės rinkoje bei kitose rinkose (189–337 punktai).

32.      Pirmosios instancijos teismas ypatingą reikšmę teikė 1996 m. rugsėjo 17 d. Verluca pareiškimui, papildytam 1996 m. spalio 14 d. pareiškimu ir dokumentu „Patikrinimas Vallourec“ (toliau – Verluca pareiškimai). Verluca pareiškimai yra itin svarbūs, nes tai vienintelis įrodymas, kuriuo pagrindžiami visi pažeidimo elementai, ypač jo trukmė ir taikymas atitinkamiems produktams (t. y. OCTG standartiniams vamzdžiams ir transportavimo vamzdžiams projektams) (189 punktas).

33.      Skundžiamo sprendimo 205–212 punktuose Pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kodėl jis Verluca pareiškimus gali vertinti kaip patikimus ir atitinkamai teikti jiems tokią didelę reikšmę.

34.      Skundžiamo sprendimo 219–221 punktuose Pirmosios instancijos teismas šį vertinimą užbaigė taip:

„219. Taip pat reikia priminti, kad pagal Pirmosios instancijos teismo praktiką dalyvavimu karteliniame susitarime, kurio buvimas ginčijamas daugelio kitų kaltinamų įmonių, kaltinamos įmonės prisipažinimas negali būti laikomas pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jis nėra pagrįstas kitais įrodymais <...> Taigi reikia konstatuoti, kad norint pripažinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo padarymą, Verluca pareiškimai, nepaisant jų patikimumo, turi būti patvirtinti kitų įrodymų.

220.      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad dėl Verluca pareiškimų patikimumo šioje byloje būtinų paremiančiųjų įrodymų tikslumas ir nuodugnumas gali būti ir mažesni nei tuo atveju, jei pareiškimai nebūtų ypač patikimi. Taigi reikia pripažinti, kad nustačius, jog neprieštaringų įrodymų visuma patvirtina Verluca ir ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto rinkų pasidalijimo susitarimo sudarymą bei kai kuriuos jo specifinius aspektus <...>, šioje byloje įrodant kitus ginčijamo sprendimo aspektus užtektų vien Verluca pareiškimų. Be to, jei dokumentas akivaizdžiai neprieštarauja Verluca pareiškimams dėl rinkų pasidalijimo susitarimo sudarymo bei turinio, to, kad jis patvirtina reikšmingas atskleisto susitarimo dalis, užtenka pripažinti jį kaltinimą paremiančių įrodymų visumos dalimi <...>“

35.      Toliau skundžiamo sprendimo 222–331 punktuose Pirmosios instancijos teismas nagrinėja kitus Komisijos sprendime esančius įrodymus. Ypač svarbu, kaip šis teismas sprendimo 294–302 punktuose vertina Mannesmann vardu pateiktą Becher pareiškimą.

36.      Dėl Becher pareiškimo patikimumo, kurį ieškovas ginčijo bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, nes šis pareiškimas nebuvo paremtas tiesiogine informacija, Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 297 punkte nurodė: „iš tiesų, kaip šioje byloje yra Mannesmann atveju, kai tiesioginės informacijos apie atitinkamas aplinkybes neturintis asmuo kaip įmonės atstovas padaro pareiškimą, kuriuo jis pripažįsta savo ir kitų įmonių pažeidimą, šis asmuo būtinai remiasi įmonės pateikta informacija ir ypač jos darbuotojais, tiesiogiai žinančiais apie įmonės veiklą <...>“.

37.      Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 302 punkte vertina Becher pareiškimo patikimumą: „tiesa, kad aplinkybė, jog Becher neigė atskiros Pagrindinių taisyklių dalies dėl Europos vidaus prekybos, t. y. dėl bendro Europos gamintojų namų rinkų pasidalijimo, buvimą, iš dalies silpnina jo pareiškimą, kaip įrodymą Verluca pareiškimams paremti. Vis dėlto reikia pažymėti, kad Becher nedviprasmiškai patvirtino rinkos pasidalijimo susitarimo tarp Europos ir Japonijos gamintojų dėl OCTG bei transportavimo vamzdžių buvimą <...> Taigi jo pareiškimas paremia Verluca pareiškimus dėl šio pažeidimo aspekto ir kartu dėl Japonijos ieškovių buvimo rinkos pasidalijimo susitarimo, kuriuo jos sutiko Bendrijos rinkose neprekiauti standartiniais OCTG vamzdžiais bei transportavimo vamzdžiais, šalimis. <...>“

38.      Įrodymų, kuriais Komisija remiasi ginčijamame sprendime, vertinimą Pirmosios instancijos teismas užbaigia taip:

„332. Iš daugelio įrodymų visumą sudarančių dokumentų nėra visiškai aišku, kuriuos besiūlius vamzdžius pasidalijimo susitarimas apėmė, tačiau nėra abejonės, kad tarp šių produktų yra standartiniai OCTG vamzdžiai. Iš tiesų, kadangi dokumentuose „Strateginės pastabos“ ir „Pastabos dėl VAM sutarties“, dokumente „Pasidalijimo raktas“ ir Mannesmann atsakyme aiškiai minimi šie produktai, o kituose dokumentuose, kuriais remiasi Komisija, bendrai kalbama apie OCTG vamzdžius, tai tinkamai ir aiškiai paremia Verluca pareiškimus dėl fakto, kad Pagrindinės taisyklės buvo susijusios su šiais produktais.

333.      Dėl transportavimo vamzdžių Becher pateiktas Mannesmann atsakymas yra vienintelis įrodymas, vienareikšmiškai paremiantis Verluca pareiškimą, kad neteisėtas susitarimas taip pat apėmė transportavimo vamzdžius. Vis dėlto, atsižvelgiant į jo atsakymo ypatingą įrodomąjį pobūdį, kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 294–302 punktuose, reikia manyti, kad jis yra pakankamas Verluca pareiškimams, kurie šių produktu atžvilgiu ir taip jau labai patikimi <...>

334.      Bet kuriuo atveju jau buvo nustatyta, kad jei nuoseklių įrodymų visumos, kuria Komisija rėmėsi, pagrindu galima nustatyti Verluca atskleisto ir ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto rinkų pasidalijimo susitarimo egzistavimą ir tam tikrus jo aspektus, tuomet vien Verluca pareiškimų pakaktų tam, kad būtų galima įrodyti kitus ginčijamo sprendimo aspektus pagal <...> „Cemento“ sprendime (1838 punktas) suformuluotą taisyklę, kuria pasirėmė Komisija <...>. Šio sprendimo 330 ir 332 punktuose jau buvo konstatuota, kad įrodymų, kuriais remiasi Komisija, visumos pakanka Verluca pareiškimams paremti dėl daugelio dalykų, įskaitant ir standartinius OCTG vamzdžius.

335.      Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad savo pareiškimuose Verluca aiškiai pasakė tiesą, ir todėl šie pareiškimai yra pakankami įrodymai siekiant nustatyti, kad susitarimas pasidalyti Europos ir Japonijos klubo narių vidaus rinkas apėmė ne tik standartinius OCTG vamzdžius (o tai atskleidė daugelis kitų įrodymų), bet ir transportavimo vamzdžius. Iš tiesų nėra priežasties manyti, kad Verluca, kuris tiesiogiai žinojo apie faktus, būtų pateikęs neteisingą informaciją dėl transportavimo vamzdžių, kai kiti įrodymai paremia jo pareiškimus dėl susitarimo egzistavimo bei jo taikymo standartiniams OCTG vamzdžiams.

336.      Galiausiai net darant prielaidą, kad Japonijos ieškovės galėjo sukelti nepasitvirtinusių abejonių dėl tam tikrų produktų, susijusių su susitarimu, už kurį buvo nubaustos ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, reikia pažymėti, kad jei iš sprendimo, atsižvelgiant į jo visumą, matyti, jog nustatytas pažeidimas yra susijęs su konkrečiu produktu ir jei jame minimi įrodymai, kuriais ši išvada pagrįsta, vien fakto, kad sprendime nėra pateiktas tikslus bei išsamus sąrašas visų rūšių produktų, kuriuos pažeidimas apima, nepakanka sprendimui panaikinti (žr. pagal analogiją dėl ieškinio pagrindo, susijusio su nepakankama motyvacija, 203 punkte nurodyto sprendimo Gruber+Weber prieš Komisiją 214 punktą). Priešingu atveju įmonė galėtų išvengti bausmės, nepaisant to, kad Komisija aiškiai įrodė, jog ji padarė pažeidimą aplinkybėmis, kai nebuvo identifikuoti konkretūs produktai, priklausantys tos įmonės prekiaujamų panašių produktų grupei.“

2.      Apeliantės argumentai

39.      Apeliantės argumentus, kuriais grindžiamas apeliacinio skundo pagrindas, kaltinantis Pirmosios instancijos teismą pažeidus Bendrijos teisę, kai jis nusprendė, jog Japonijos ieškovės dalyvavo EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidime transportavimo vamzdžių projektams atveju, galima suskirstyti į tris grupes:

a)      argumentai, kuriais ginčijama Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Becher pareiškimas yra pakankamas patvirtinti Verluca pareiškimus;

b)      argumentai, kurias ginčijamas įrodinėjimo naštos perkėlimas, išplaukiantis iš skundžiamo sprendimo 336 punkto („Gruber+Weber“ punktas);

c)      argumentai, kuriais ginčijamos Pirmosios instancijos teismo išvados, patvirtinančios, kad Verluca pareiškimai turi būti laikomi patikimais.

40.      Tokia tvarka, kaip jos išdėstytos apeliaciniame skunde, ir pakartosiu šias tris apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalis.

a)      Becher pareiškimas

41.      Dėl Becher pareiškimo apeliantė visų pirma tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino jo įrodomąją galią nuspręsdamas, jog šis pareiškimas nedviprasmiškai patvirtina susitarimą pasidalyti transportavimo vamzdžių projektams rinkas.

42.      Konkrečiau ji nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad Becher savo pareiškime išreiškė dvi abejones: tai, kad jis rėmėsi faktais, kurie įvyko iki jam tampant Mannesmann direktoriumi, ir kad, remiantis jo žodžiais, yra tam tikrų neaiškumų ir abejonių dėl to, kas jam buvo pasakojama apie tiriamus įvykius(8). Pirmosios instancijos teismo argumentas, pateiktas skundžiamo sprendimo 297 punkte, kad Becher pareiškimas paremtas įmonės pateikta informacija, ir ypač jos darbuotojais, tiesiogiai žinančiais apie įmonės veiklą, šiuo atžvilgiu yra vien spėjimas, dėl kurio savo ruožtu taip pat buvo nustatyta neteisinga įrodomoji galia.

43.      Antrąją klaidą Pirmosios instancijos teismas padarė apibūdindamas Becher pareiškimą kaip patikimą įrodymą, kuriuo galima pagrįsti pirmąjį Verluca pareiškimą, nepaisydamas to, kad pats teismas pripažino, jog Becher klaidingai neigė Pagrindinių taisyklių Europos lygio aspektą(9).

44.      Nustatęs, kad Becher pareiškimo turinyje yra rimtų netikslumų, Pirmosios instancijos teismas negalėjo kitų tam tikrų šio pareiškimo dalių naudoti Verluca pareiškimui pagrįsti.

45.      Šiuo atžvilgiu apeliantė taip pat nurodo, kad bet kuriuo atveju negali būti remiamasi Becher pareiškimu ar jo dalimi kaip nedviprasmiškai patvirtinančiais Verluca pareiškimą (žr. nurodytą pirmąjį argumentą), ir kadangi Becher pareiškimas patvirtina tai, ką Verluca pasakė apie „Pasidalijimo rakto“ principą, jis neturi įrodomosios galios transportavimo vamzdžių projektams atžvilgiu, nes „Pasidalijimo raktas“ buvo susijęs tik su OCTG standartiniais vamzdžiais ir tai Pirmosios instancijos teismas pripažino skundžiamo sprendimo 278 punkte(10).

46.      Trečiąją klaidą Pirmosios instancijos teismas padarė, kai prieštaringais ir nepakankamais argumentais pagrindė savo išvadą, jog šis pareiškimas galėjo būti naudojamas įrodant pažeidimą, kuriuo jos kaltinamos, transportavimo vamzdžių projektams atžvilgiu.

47.      Be išdėstytų argumentų, kuriais ginčijama ši Pirmosios instancijos teismo išvada, apeliantė teigia, jog šio teismo požiūris buvo nenuoseklus, nes skundžiamojo sprendimo 220 punkte (šios išvados 34 punkte) jis laikėsi pagrindinės prielaidos, kad dokumentai gali būti pripažinti paremiančiais įrodymais tik tada, jei jie akivaizdžiai neprieštarauja Verluca pareiškimams dėl reikšmingų rinkų pasidalijimo susitarimo aspektų.

48.      Tačiau Pirmosios instancijos teismas Becher pareiškimą vertino kaip paremiantį įrodymą, nors šis pareiškimas esminiais klausimais prieštaravo Verluca tvirtinimams, jog buvo susitarimas dėl Europos vidaus prekybos. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl jis taip iš esmės skirtingai vertino dokumentų ir pareiškimų įrodomąją galią.

b)      „Gruber+Weber“ punktas

49.      Apeliantė teigia, kad neleistiną įrodinėjimo naštos perkėlimą sukėlė skundžiamo sprendimo 336 punkto nuostatos (šios išvados 38 punktas).

50.      Remiantis šiame sprendimo punkte nurodytais motyvais, Komisija galėjo daryti prielaidą dėl esamo pažeidimo X produktų atveju net ir tada, kai ji negalėjo pateikti jokių konkrečių tokio pažeidimo aplinkybių, bet nustatė įmonės atsakovės daromą pažeidimą dėl panašių produktų grupės. Padaręs tokiais motyvais paremtą išvadą, kad Komisija nustatė pažeidimą transportavimo vamzdžių projektams atveju, Pirmosios instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo naštą.

51.      Tačiau taip darydamas Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino sprendime Gruber+Weber prieš Komisiją(11) suformuotą šio teismo praktiką, nes jis šį sprendimą taikė nagrinėtoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas ne dėl to, ar konkretus produktas priklauso produktų, dėl kurių kaltinama padarius EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, grupei, o dėl to, ar Komisijai pavyko ginčijamame sprendime įrodyti pažeidimą konkretaus produkto, t. y. transportavimo vamzdžių projektams, atveju.

52.      Be to, šioje byloje negalima daryti prielaidos, kad OCTG standartiniai vamzdžiai ir transportavimo vamzdžiai projektams priklauso tai pačiai produktų grupei. Ši byla susijusi su dviem akivaizdžiai skirtingomis produktų rūšimis, skirtomis iš esmės kitokiam pritaikymui ir geografinėms vietovėms, kurias Komisija savo sprendime Mannesmann/Vallourec(12) teisingai įvertino kaip priklausančias dviem skirtingoms prekių rinkoms.

c)      Vallourec pareiškimai

53.      Trečioje apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalyje konkrečiai ginčijama skundžiamo sprendimo 219 ir 220 punktuose (šios išvados 34 punktas) išdėstyta Pirmosios instancijos teismo nuostata, kad užtenka vien Verluca pareiškimų padaryti išvadą, jog praktika, dėl kurios buvo kaltinami Japonijos gamintojai, taip pat buvo susijusi su transportavimo vamzdžiais projektams.

54.      Apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismas visų pirma neteisingai savo poziciją pagrindė „Cemento“ sprendimo(13) 1838 punktu. Skirtingai nei toje byloje, kai buvo sprendžiama dėl dokumento, kuriame ataskaita apie susitikimą buvo surašyta iš karto po tokio susitikimo, įrodomosios galios, Verluca pareiškimai buvo pateikti praėjus nemažai laiko po įvykių, su kuriais jie buvo susiję. Taigi Pirmosios instancijos teismo motyvai prieštarauja šio teismo ankstesnei pozicijai, išdėstytai sprendime Enso‑Gutzeit prieš Komisiją(14), kad vienos įmonės pareiškimas negali būti vertinamas kaip pakankamas kitos įmonės pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, įrodymas, jei jis neparemtas kitais įrodymais.

55.      Be to, šiuo atžvilgiu taip pat ginčytina Pirmosios instancijos teismo sprendimo 220 punkte (minėtas šios išvados 34 punkte) esanti Pirmosios instancijos teismo išvada dėl Verluca pareiškimų patikimumo. Dviem atvejais šis teismas aiškiai nurodė, kad Verluca pareiškimai buvo netikslūs (skundžiamo sprendimo 281–284 punktai) ar pasižymintys neapibrėžtumu (skundžiamo sprendimo 349 punktas).

56.      Vis dėlto vieną 1997 m. gruodžio 18 d. Verluca pareiškimų aspektą, dėl kurio galima numanyti, kad jo pareiškimai dėl susitarimų taikymo transportavimo vamzdžiams projektams buvo klaidingi, Pirmosios instancijos teismas nutylėjo pasitelkdamas reikiamą aiškinimo metodą.

57.      Atsižvelgiant į tai, kad Pirmosios instancijos teismas dviem atvejais nusprendė, jog Verluca pareiškimai buvo nepatikimi, būtų neįprasta tikėtis, kad trečiuoju atveju, dėl kurio taip pat gali būti pagrįstų abejonių, jis laikysis kitokio požiūrio. Šioje byloje a fortiori ir turime tokį atvejį, jei atsižvelgsime į tai, kad pagal „Pasidalijimo rakto“ principą įtvirtinantį dokumentą rinkų pasidalijimo susitarimas buvo taikomas tik OCTG standartiniams vamzdžiams ir kad pagal Dalmine darbuotojo Jachia liudijimą „nerašytas“ susitarimas buvo taikomas tik OCTG standartiniams vamzdžiams.

58.      Apeliantės nuomone, laikydamasis tokio požiūrio Pirmosios instancijos teismas padarė šiuos Bendrijos teisės pažeidimus:

–        visų pirma Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė dokumento dėl susitikimo su JF įrodomąją galią,

–        šis teismas neatsižvelgė į „Pasidalijimo rakto“ principą įtvirtinančio dokumento ir Jachia pareiškimo, kad susitarimas, kuriuo kaltinama, nebuvo susijęs su transportavimo vamzdžiais projektams, įrodomąją galią,

–        teismo motyvai yra nepakankami ir prieštarauja vieni kitiems,

–        Pirmosios instancijos teismas neteisingai pasirinko 1997 m. gruodžio 18 d. Verluca pareiškimo aiškinimo būdus ir todėl apeliantei buvo perkelta įrodinėjimo našta.

59.      Pagaliau apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino, kad buvo pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis transportavimo vamzdžių projektams atveju, nes pagal turimus įrodymus nebuvo galima nustatyti, kada šis pažeidimas prasidėjo ir baigėsi.

3.      Komisijos argumentai

a)      Pirminė pastaba

60.      Dėl apeliantės argumentų, susijusių su Becher pareiškimo, kaip paremiančio Verluca pareiškimus, įrodomąja galia, Komisija kaip pirminę pastabą nurodo, kad skundžiamo sprendimo 333 punkte (nurodytas šios išvados 38 punkte) Pirmosios instancijos teismas ne pervertino, bet nepakankamai įvertino šio pareiškimo, kaip Verluca pareiškimą dėl transportavimo vamzdžių projektams paremiančio įrodymo, galią.

61.      Jos teigimu, Pirmosios instancijos teismas kaip Verluca pareiškimus paremiančio įrodymo nevertino ypač tos aplinkybės, kad keletas kartelio dalyvių, kurių dalis buvo susiję su transportavimo vamzdžiais projektams, neneigė Sprendime jiems priskirtos praktikos. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad Vallourec, Dalmine ir Corus tiesiogiai ar netiesiogiai pripažino Sprendime nustatytas aplinkybes.

b)      Argumentai dėl Becher pareiškimų

62.      Komisijos nuomone, trys apeliantės argumentai, kuriais ji pagrindžia savo kaltinimą, kad Pirmosios instancijos teismas Becher pareiškimui, kuriuo paremiami Verluca pareiškimai dėl rinkos pasidalijimo susitarimo (susitarimų) taikymo transportavimo vamzdžių projektams atžvilgiu, suteikė netinkamą įrodomąją galią, yra paprasčiausiai paslėptas bandymas įtikinti Teisingumo Teismą per apeliacinį procesą peržiūrėti faktines aplinkybes. Todėl šie argumentai yra nepriimtini.

63.      Komisijos teigimu, jei šie argumentai ir būtų priimtini, jie turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

64.      Toliau ji nurodo, kad pirmuoju argumentu siūlomas kitoks abejonės, išsakytos žodžiais „kiek man žinoma“ (originalo kalba – „nach meiner Kenntnis“), aiškinimas, kuris nėra pagrįstas atsižvelgiant į tokio pareiškimo kontekstą. Šiuo atveju Becher pareiškė nuomonę dėl faktinių aplinkybių, kurios buvo išdėstytos jam pateiktame dokumente ir skyrėsi nuo jo žinomų aplinkybių, aiškinimo. Šiame pasakyme nėra jokios bendro pobūdžio abejonės dėl jo paties pareiškimo patikimumo.

65.      Net jei Becher pareiškimas buvo paremtas jo vadovaujamos bendrovės Mannesmann darbuotojų, kurie tiesiogiai žinojo apie praktiką, kuria įmonė buvo kaltinama, suteikta informacija, tai nesumenkina jo pareiškimo patikimumo. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo skundžiamo sprendimo 205 punktą, kuriame Pirmosios instancijos teismas teigia, kad „<...> atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė <...>“.

66.      Antrasis argumentas, Komisijos nuomone, taip pat yra nepagrįstas. Nors Becher pareiškime ir nutylima aplinkybė, kad rinkų pasidalijimo susitarimą tarpusavyje taikė jame dalyvaujantys Europos gamintojai, jis neabejotinai visiškai patikimas transportavimo vamzdžių projektams atžvilgiu. Suprantama, ši pareiškimo dalis neatitiko Becher vadovaujamos bendrovės Mannesmann interesų. Tačiau aplinkybė, kad pareiškime nėra pateikti parodymai prieš save tiek, kiek galėtų būti, nedaro kitų pareiškime esančių liudijimų savaime nepatikimų.

67.      Komisija taip pat nurodo, jog tai, kad Becher neigė tarp Europos gamintojų buvus rinkų pasidalijimo susitarimą, nėra savaime nesuderinama su dokumentu, nustatančiu „Pasidalijimo rakto“ principą. Šis dokumentas skirtas tik Europos gamintojų susitarimams su Japonijos gamintojais ir jame Europos lygio susitarimai neminimi.

68.      Trečiasis argumentas, Komisijos nuomone, yra visiškai nepagrįstas. Grįsdama savo kaltinimą, kad Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Becher pareiškimą kaip paremiantį Verluca pareiškimus, rėmėsi nepakankamais ir vienas kitam prieštaraujančiais motyvais, apeliantė nurodo savo pirmąjį ir antrąjį argumentus, kurie taip pat yra nepagrįsti.

c)      Argumentai dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo: „Gruber+Weber“ punktas

69.      Apeliantės tvirtinimai, kad OCTG standartiniai vamzdžiai ir transportavimo vamzdžiai projektams negali būti vertinami kaip priklausantys panašių produktų grupei sprendimo Gruber+Weber(15) prasme, pagal savo pobūdį yra faktinių aplinkybių klausimas. Tokių argumentų nagrinėjimas ir pagrįstumo nustatymas yra išimtinė Pirmosios instancijos teismo kompetencija. Todėl šis kaltinimas yra nepriimtinas ginčą nagrinėjant apeliacine tvarka.

70.      Be to, šis argumentas, priešingai nei teigia apeliantė, yra susijęs ne su neleistinu įrodinėjimo naštos perkėlimu, o su apeliantės ir Pirmosios instancijos teismo nuomonių dėl įrodymų vertinimo skirtumu. Tokių skirtingų nuomonių dėl faktinių aplinkybių vertinimas nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai.

d)      Argumentai dėl Verluca pareiškimų

71.      Komisija tvirtina, kad ši apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalis yra nepriimtina, nes ja ginčijama skundžiamo sprendimo 220 punkte Pirmosios instancijos teismo pateikta išvada, kad jei „ nustačius, jog neprieštaringų įrodymų visuma patvirtina Verluca ir ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto rinkų pasidalijimo susitarimo sudarymą bei kai kuriuos jo specifinius aspektus <...>, šioje byloje įrodant kitus ginčijamo sprendimo aspektus užtektų vien Verluca pareiškimų <...>“.

72.      Tačiau šioje pirmojo pagrindo dalyje turėtų būti ginčijamas skundžiamo sprendimo 335 punktas, kuriame Pirmosios instancijos teismas dėl transportavimo vamzdžių projektams padarė išvadą, kad „<...> savo pareiškimuose Verluca aiškiai pasakė tiesą, ir todėl šie pareiškimai yra pakankami įrodymai siekiant nustatyti, kad susitarimas pasidalyti Europos ir Japonijos klubo narių vidaus rinkas apėmė ne tik OCTG standartinius vamzdžius (o tai atskleidė daugelis kitų įrodymų), bet ir transportavimo vamzdžius projektams <...>“.

73.      Todėl, kadangi apeliantė pakankamai tiksliai nenurodė, kokias sprendimo vietas ji ginčija šia skundo pirmojo pagrindo dalimi ir su ja susijusiais argumentais, jie turi būti pripažinti nepriimtini(16).

74.      Jei Teisingumo Teismas nepritartų tokiam Komisijos požiūriui, vis tiek, Komisijos nuomone, ši skundo pagrindo dalis ir jai pagrįsti pateikti argumentai yra nepriimtini.

75.      Ji teigia, kad apeliantė siekia užginčyti Pirmosios instancijos teismo sprendimo remtis Verluca pareiškimais kaip pagrindiniu argumentu teisėtumą ir tuomet papildomai ginčyti, jog Verluca pareiškimas bet kuriuo atveju buvo nepakankamai patikimas, kad galėtų būti tinkamas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo transportavimo vamzdžių projektams atveju įrodymas.

76.      Pirmasis tokios apeliantės strategijos etapas yra pasmerktas nesėkmei, nes jos nurodoma galimybė taikyti Teisingumo Teismo sprendimą Enso‑Gutzeit prieš Komisiją(17) kaip tik priklauso nuo įvertinimo, ar kiti įrodymai pagrindžia kurio nors asmens pareiškimą, ar ne (ir tai yra faktinių aplinkybių vertinimas).

77.      Antrasis šios strategijos etapas taip pat turėtų būti prima facie pripažintas nepriimtinas, nes šiuo atveju apeliantė reikalauja, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktines aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos Pirmosios instancijos teismo. Tai pasakytina tiek dėl Jachia pareiškimo įvertinimo, tiek dėl tariamo Verluca pareiškimų ir Becher pareiškimų prieštaravimo, taip pat dėl rinkų pasidalijimo dokumento ir Verluca pareiškimų tariamo neatitikimo.

78.      Iš tikrųjų, apeliantė tvirtina, kad vertinant Verluca pareiškimų įrodomąją galią buvo padaryti ne mažiau kaip keturi teisės pažeidimai, tačiau ji nesugeba apibūdinti šių pažeidimų pobūdžio ir tik ginčija Pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus.

79.      Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Sumitomo argumentai yra priimtini, Komisija papildomai tvirtina, kad nė vienu iš apeliantės nurodytų penkių atvejų Pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos vertindamas pareiškimų ir dokumentų įrodomąją galią ar pripažindamas juos įrodymais.

80.      Visų pirma Pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidingų išvadų susidūręs su (akivaizdžiu) Verluca pareiškimų ir „Pasidalijimo rakto“ principą nustatančio dokumento prieštaravimu:

–        nors skundžiamo sprendimo 278 punkte(18) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dokumentas „Pasidalijimo raktas“ yra susijęs tik su besiūliais OCTG, tai savaime nereiškia, kad pažeidimo nebuvo transportavimo vamzdžių projektams atveju,

–        nors, atrodo, ir yra tam tikrų prieštaravimų tarp „Pasidalijimo rakto“ principą nustatančio dokumento ir Verluca pareiškimų dėl Pietų Amerikos gamintojų dalyvavimo, akivaizdu, kad šis prieštaravimas yra nedidelis, nes „Pasidalijimo rakto“ dokumentas daugiausia apėmė rinkų pasidalijimo susitarimus su Pietų Amerikos gamintojais dėl ne Europos rinkų, o Verluca daugiausia kalbėjo apie Europos rinkas, kuriose rinkų pasidalijimo susitarimai su šiais gamintojais praktiškai neveikė,

–        atitinkamai Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 283 ir 284 punktuose padarė teisingą išvadą vertindamas šį prieštaravimą ir nuspręsdamas, kad jis neturi didesnės įtakos Verluca pareiškimų patikimumui(19).

81.      Antra, Pirmosios instancijos teismo atliktas Bergamo valstybiniam prokurorui pateiktų pareiškimų vertinimas neatskleidžia jokių teisės pažeidimų:

–        apeliantės kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Jachia pareiškimą, iš tikrųjų tolygus pasakymui, kad apeliantė nesutinka su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau išsamiau nepaaiškinant, kas sudarė šiuos teisės pažeidimus. Vien to visiškai pakanka, kad šis argumentas būtų pripažintas akivaizdžiai nepriimtinas ar akivaizdžiai nepagrįstas,

–        be to, nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje apeliantė pati tvirtino, kad remtis Jachia pareiškimu negalima, nes Komisijos juo nesirėmė Sprendime,

–        Pirmosios instancijos teismas galėjo Biasizzo parodymus laikyti reikšmingais, nes, būdamas atsakingas už atitinkamą Dalmine padalinį, jis turėjo tiesioginės informacijos apie šį klausimą, taip pat iš dalies atsižvelgiant į jo prisipažinimą dėl neteisėtų mokėjimų bendrovės Agip darbuotojams Biasizzo galėjo būti laikomas patikimu liudininku (žr. skundžiamo sprendimo 311 ir 312 punktus).

82.      Trečia, Komisija teigia, kad Verluca komentarai dėl dokumento, surašyto po susitikimo su JF, nesumenkina jo pareiškimų dėl transportavimo vamzdžių projektams patikimumo:

–        iš tikrųjų 1997 m. gruodžio mėn. atsakydamas į pirmąjį jam užduotą klausimą jis patvirtino savo ankstesnius pareiškimus,

–        komentuodamas užrašus, padarytus per susitikimą su JF, jis paaiškino, kad bendroje Europos ir Japonijos klubo struktūroje buvo nustatytas „Pasidalijimo rakto“ principas“ tarptautiniams konkursams dėl standartinių produktų, t. y. OCTG standartinių vamzdžių,

–        tačiau tai, Komisijos nuomone, neįrodo, kad nebuvo pažeidimo transportavimo vamzdžių projektams atveju. Vieną pažeidimą nurodantis dokumentas negali būti naudojamas siekiant įrodyti, kad nėra kito pažeidimo,

–        be to, jei Sprendime Verluca pareiškimas būtų neteisingai išaiškintas, Vallourec būtų pateikęs ieškinį dėl šio sprendimo, kiek jis susijęs su transportavimo vamzdžiais projektams, panaikinimo.

83.      Ketvirta, negali būti net kalbos apie tai, kad Pirmosios instancijos teismas laikėsi principo „abejonė Komisijos naudai“ ar kad jis perkėlė įrodinėjimo naštą:

–        aiškinamoji pastaba, kurią, kaip tvirtinama, Pirmosios instancijos teismas neteisėtai įtraukė į skundžiamo sprendimo 217 punktą, nėra konkrečiai nurodyta(20). Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas tik patvirtina neginčytiną faktą, kad ši Verluca paaiškinimų dalis yra susijusi su susitikimo su JF protokolu, t. y. protokolu, kuris yra susijęs tik su OCTG standartiniais vamzdžiais, ir todėl galima daryti išvadą, kad atitinkama Verluca paaiškinimų dalis taip pat apsiriboja šiais produktais,

–        tvirtinimas, kad šiame sprendimo punkte Pirmosios instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo naštą, vertindamas Verluca paaiškinimus kitaip nei juos vertino ieškovė, yra ne kas kita kaip nepagrįstas siūlymas Teisingumo Teismui dar kartą patikrinti faktines aplinkybes kaip teisės klausimus.

84.      Penkta, Komisija tvirtina, kad Verluca paaiškinimo neapibrėžtumus dėl pažeidimo pabaigos negalima naudoti kaip argumento dėl jo pareiškimo patikimumo. Šiuo atžvilgiu, matydamas tokį netikslumą Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 349 punkte padarė teisingą išvadą(21), kad jo pareiškimas buvo nepakankamai aiškus ir todėl vien jo neužtenka. Be to, padarius prielaidą, kad pažeidimas, kurį Europos ir Japonijos klubas darė transportavimo vamzdžių projektams atveju, nustatytas, šio klubas veiklos laikotarpis lemia su tokiu produktu susijusio pažeidimo trukmę. Todėl Komisija mano, kad skundžiamo sprendimo motyvai nėra nuginčyti.

4.      Vertinimas

a)      Pirminės pastabos

85.      Iš skundžiamo sprendimo 333–336 punktų, kurie atkartoti šios išvados 38 punkte, matyti, kad Pirmosios instancijos teismas ieškovės dalyvavimą EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidime transportavimo vamzdžių projektams atveju konstatuoja remdamasis trimis pagrindais, išdėstytais kaip alternatyvos:

–        Verluca pareiškimai patys savaime yra pakankamas įrodymas (334 ir 335 punktai),

–        Verluca pareiškimus bet kuriuo atveju paremia bendrovės Mannesmann vardu pateikti Becher atsakymai (333 punktas),

–        jei dėl konkretaus produkto (t. y. transportavimo vamzdžių projektams) nėra kitų konkrečių įrodymų, tai neturi įtakos nustatant pažeidimą tokio produkto atveju, jei pateikiami pakankami įrodymai dėl pažeidimų produktų grupės, į kurią patenka toks produktas, atžvilgiu (336 punktas arba, kitaip, „Gruber+Weber“ punktas).

86.      Šia tvarka apeliantės nurodytos įvairios apeliacinio skundo pagrindo dalys toliau ir bus nagrinėjamos.

87.      Šio apeliacinio skundo pagrindo dalims, kurios konkrečiai susijusios su Verluca ir Becher pareiškimais, bendra tai, kad jomis siekiama užginčyti šiems pareiškimams Pirmosios instancijos teismo suteiktą įrodomąją galią argumentuojant, kad jie yra nepatikimi ar ne tokie patikimi, kokius juos pripažino Pirmosios instancijos teismas.

88.      Atidžiau pažiūrėjus matyti, kad pasitelkdama įvairiapusišką Verluca ir Becher pareiškimų analizę apeliantė stengiasi parodyti, jog juos vertindamas Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas ir todėl pažeidė teisę klaidingai nustatęs šių pareiškimų įrodomąją galią.

89.      Norint įvertinti šių apeliantės argumentų teisingumą, privalu juos išsamiai išnagrinėti, kaip buvo padaryta šios išvados 39–59 punktuose.

90.      Tačiau dėl tokio požiūrio, jei tik Teisingumo Teismas jam pritartų, išsakytas daug principingesnis prieštaravimas, kiek tai susiję su pakartotiniu faktinių aplinkybių tyrimu ir vertinimu Teisingumo Teisme, nes toks pakartotinis faktinių aplinkybių nagrinėjimas per apeliacinį procesą yra akivaizdžiai negalimas pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį.

91.      Dėl šios priežasties skundo pagrindai ir argumentai, kuriais ginčijama pateiktiems įrodymams Pirmosios instancijos teismo pripažinta įrodomoji galia, turi būti išnagrinėti atidžiai, siekiant, kad jie netaptų paslėptu pagrindu užsitikrinti, kad Teisingumo Teismas peržiūrėtų bylos faktines aplinkybes.

92.      Gali būti pripažinti priimtini ir pakartotinai tiriami tik tokie su faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais susiję argumentai, kuriais apeliantė paremia skundo pagrindą, jei jie kelia pagrįstų abejonių dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto jų įvertinimo teisingumo.

93.      Vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kuris išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos(22), aš ir vertinsiu įvairų šio skundo pagrindo dalių priimtinumą.

b)      Verluca pareiškimai

94.      Šioje apeliacinio skundo pagrindo dalyje ginčijama įrodomoji galia, kurią Pirmosios instancijos teismas pripažino Verluca pareiškimams, kaip tai išdėstyta skundžiamo sprendimo 219 ir 220 punktuose(23).

95.      Aš nesutinku su Komisijos teiginiu, kad apeliantė turėjo ginčyti skundžiamo sprendimo 335 punkte esančias išvadas, ir todėl visas skundo pagrindas yra nepagrįstas, nes šiame punkte esančios Pirmosios instancijos teismo išvados nėra ginčijamos.

96.      Skundžiamo sprendimo 219 ir 220 punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodė prielaidas, kuriomis remdamasis jis galėjo nustatyti, įvertinęs kitus įrodymus, kad transportavimo vamzdžių projektams atveju pakanka vien Verluca pareiškimų norint nustatyti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

97.      Būtent šiose apeliacinio skundo pagrindo dalyse ir ginčijama tokia prielaida, kad Verluca pareiškimai yra tiek patikimi, kad juos paremiančių įrodymų pakanka pačiam pažeidimo faktui nustatyti ir todėl gali būti laikoma, kad pažeidimas konkretaus produkto atveju taip pat įrodytas, nors pastaruoju atveju paremiančių įrodymų nėra. Jei būtų įrodyta, kad ši prielaida yra nepagrįsta, nebeliktų pagrindo ne tik sprendimo 335 punkte esančiai išvadai, bet turbūt ir 333 bei 336 punktuose išdėstytoms išvadoms.

98.      Vis dėlto apeliantės nurodytus įvairius argumentus, kuriais ginčijama minėtoji prielaida, vertinčiau kaip iš dalies nepagrįstus ir iš dalies nepriimtinus.

99.      Mano nuomone, argumentas, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino ir taikė „Cemento“ sprendimo(24) 1838 punkte nustatytą „taisyklę“, yra nepagrįstas.

100. Pagal šią „taisyklę“ Komisija, norėdama nustatyti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, gali remtis ir vienu įrodymu, jei jo įrodomoji galia nekelia abejonių, o pats įrodymas nedviprasmiškai pagrindžia svarstomo pažeidimo faktą.

101. Iš esmės būtent Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti dokumento ar pareiškimo įrodomąją galią ir remdamasis tokiu įvertinimu pripažinti jį įrodymu arba ne.

102. Taisyklė, nustatyta minėto sprendimo 1838 punkte, niekaip negali būti aiškinama taip, kad ji taikoma tik pareiškimams ir dokumentams, kurie buvo pateikti ar surašyti iš karto po įvykių, su kuriais jie susiję. Esminis reikalavimas – tokių pareiškimų ir dokumentų įrodomoji galia turi būti nedviprasmiška, t. y. nekelti jokių pagrįstų abejonių.

103. Mano nuomone, apeliantės tvirtinimai, kad Verluca pareiškimai buvo pateikti po aptariamų įvykių ir dėl šios priežasties jie galėjo neatitikti „Cemento“ sprendime nustatytų kriterijų, yra susiję su faktinėmis aplinkybėmis ir todėl nepriimtini.

104. Todėl padaręs prielaidą, kad Verluca pareiškimai galėjo būti pripažinti patikimais, remdamasis sprendimu Enso-Gutzeit(25) Pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, kad jo pareiškimų pažeidimui įrodyti pakako tiek, kiek juos parėmė kiti įrodymai, ir kad, remiantis ta pačia prielaida, šių pareiškimų pakako nustatyti pažeidimą konkrečiai grupei priklausančio produkto atžvilgiu.

105. Mano nuomone, apeliantės argumentai, kuriais norima įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą pripažinęs patikimus Verluca pareiškimus, kiek jie buvo susiję su transportavimo vamzdžiais projektams, yra nepriimtini. Tai pasakytina apie apeliantės argumentus, susijusius su Pirmosios instancijos teismo atliktu Verluca pareiškimų ir „Pasidalijimo rakto“ principą nustatančio dokumento tariamo neatitikimo įvertinimu, taip pat apie argumentus dėl atsisakymo atsižvelgti į Jachia pareiškimus bei dėl tariamo Verluca pareiškimų ir Becher pareiškimo prieštaravimo.

106. Apeliantė nenurodo jokių su faktinėmis aplinkybėmis susijusių argumentų, kurie nors kažkiek paremtų prielaidą, kad vertindamas bylai reikšmingus pareiškimus ar dokumentinius įrodymus Pirmosios instancijos teismas padarė tokią klaidą, dėl kurios buvo neteisingai įvertinta jų įrodomoji galia.

107. Šiais argumentais apeliantė iš tikrųjų gretina įvairių pareiškimų ir dokumentų įvertinimą, kokio ji pageidautų, ir Pirmosios instancijos teismo jiems suteiktą įrodomąją galią. Remdamasi savo ir Pirmosios instancijos teismo vertinimų palyginimo skirtumais, ji daro išvadą, kad šis teismas klaidingai įvertino įrodymus, ir siekia, kad šios faktinės aplinkybės būtų peržiūrėtos per apeliacinį procesą, o tai reikštų, kad šie argumentai būtų pripažinti priimtini.

108. Kaip aš paaiškinau šios išvados 90–93 punktuose, tokia situacija prieštarautų taisyklei, pagal kurią apeliacine tvarka turi būti tikrinami tik teisės klausimai.

109. Taip pat manau, kad nepriimtinas yra ir argumentas, jog skundžiamo sprendimo 217 punkte Pirmosios instancijos teismas neleistinai išaiškino Verluca pareiškimą ir taip perkėlė įrodinėjimo naštą.

110. Šiuo atveju apeliantė vėlgi lygina savo ir Pirmosios instancijos teismo vertinimą ir pastarojo vertinimą įvardija kaip įrodinėjimo naštos perkėlimą, taip siekdama, kad Teisingumo Teismas pakartotinai įvertintų faktines aplinkybes. Toks elgesys yra nepriimtinas(26).

111. Be to, aš nematau priežasčių, kodėl skundžiamo sprendimo 217 punkte nustatyta faktinė aplinkybė, kad „Verluca taip teigė atsakydamas į klausimą, konkrečiai susijusį su susitikimo su JF protokolu“, yra įrodinėjimo naštos perkėlimas. Tas pats pasakytina apie teismo konstatavimą, kad susitikimas su JF buvo susijęs tik su OCTG vamzdžiais, ir jo pagrindu padarytą išvadą, kad ir Verluca paaiškinimai susiję tik su OCTG vamzdžiais. Jeigu toks konstatavimas ir išvada paremia Verluca paaiškinimų patikimumą, taip yra dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių įvertinimo, kurio negalima ginčyti apeliacine tvarka.

112. Taip pat galima trumpai pakalbėti apie svarstomos šio apeliacinio skundo pagrindo dalies penktąjį elementą. Jei jis iš tikrųjų ir būtų priimtinas, bet kuriuo atveju yra akivaizdžiai nepagrįstas.

113. Tai, kad Pirmosios instancijos teismas sprendimo 349 punkte nurodė, jog Verluca pareiškimas buvo nepakankamai tikslus dėl pažeidimo pabaigos momento, nesumenkina iki tol skundžiamame sprendime jau konstatuoto ir kitais įrodymais pagrįsto šio pareiškimo patikimumo dėl pažeidimo esmės.

114. Man atrodo, kad taip pat negali būti ginčijama išvada, padaryta vertinant Verluca pareiškimų netikslumą dėl pažeidimo pabaigos momento, t. y. kad Verluca pareiškimai šiuo klausimu nėra pakankamai patikimi ir todėl jų pagal reikalavimus įrodinėjimui neužtenka šiai datai nustatyti.

c)      Becher pareiškimai

115. Mano nuomone, apeliantės pateikti argumentai, kuriais ginčijamas Becher pareiškimo patikimumas ir atitinkamai Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad jie yra Verluca pareiškimus galintis paremti įrodymas, yra iš dalies nepriimtini ir iš dalies nepagrįsti.

116. Pirmasis argumentas, kad Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į dvi Becher pareiškime išsakytas abejones, neteisingai įvertino jo pareiškimo įrodomąją galią, yra nepagrįstas.

117. Ta aplinkybė, kad Becher asmeniškai nežinojo apie pažeidimą, pati savaime paaiškina jo išsakytą abejonę „nach meiner Kenntnis“, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis iš karto nurodo savo „Kenntnis” šaltinį, t. y. ankstesnius apskaitos dokumentus, kuriuos jis peržiūrėjo paprašytas pakomentuoti jam pateiktą dokumentą. Ši abejonė, kuri susijusi tik su konkrečiu atitinkamos jo pareiškimo dalies kontekstu, negali būti aiškinama kaip viso jo pareiškimo atžvilgiu išreikšta bendro pobūdžio abejonė.

118. Becher pareiškimo patikimumo nepaneigia ir kaltinimas, kad šis pareiškimas paremtas bendrovės, kurios direktoriumi ji buvo, darbuotojų pateikta informacija. Kaip Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo ankstesne praktika(27), konstatavo skundžiamo sprendimo 205 punkte, atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo, ir tam niekas neprieštaravo.

119. Todėl skundžiamo sprendimo 297 punkte esanti Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tais atvejais, kai tiesioginės informacijos apie atitinkamas aplinkybes neturintis asmuo kaip įmonės atstovas padaro pareiškimą, kuriuo jis pripažįsta savo ir kitų įmonių pažeidimą, šis asmuo būtinai remiasi įmonės pateikta informacija ir ypač jos darbuotojais, tiesiogiai žinančiais apie įmonės veiklą, yra pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad toks pareiškimas gali sukelti rimtų ekonominių ir teisinių pasekmių, jį pateikti neturint informacijos būtų ypač rizikinga.

120. Tačiau šis argumentas, net jei jis būtų priimtinas, jokiu būdu nedaro poveikio įrodomajai galiai, kurią Pirmosios instancijos teismas priskyrė Becher pareiškimui.

121. Antruoju argumentu apeliantė vėlgi pateikia savo nuomonę dėl Becher pareiškimo patikimumo ir atitinkamai jo įrodomosios galios bei lygindama ją su Pirmosios instancijos teismo pozicija daro išvadą, kad šis teismas klaidingai nustatė jo įrodomąją galią.

122. Man būtų sunku šį argumentą vertinti kitaip nei paslėptą bandymą įtikinti Teisingumo Teismą peržiūrėti bylos faktines aplinkybes per apeliacinį procesą. Todėl toks argumentas, remiantis šios išvados 91–93 punktuose išdėstytais samprotavimais, turi būti pripažintas nepriimtinas(28).

123. Vis dėlto siekiant išsamumo aš šiuo atžvilgiu nurodyčiau, kad pagrindiniai kaltinimai Pirmosios instancijos teismui, kurie pateikiami remiantis šiuo argumentu, net jei ir būtų prima facie galimi, jie yra visiškai nepakankami, kad kiltų įtarimas, jog nustatydamas Becher pareiškimo įrodomąją galią šis teismas padarė esminę klaidą. Tai pasakytina tiek apie Pirmosios instancijos teismo išvadas, kurias jis padarė įvertindamas tariamą Becher pareiškimo ir „Pasidalijimo rakto“ principą įtvirtinančio dokumento prieštaravimą, tiek apie šio teismo motyvus nustatant pasekmes, kurios dėl nuslėptos pažeidimo dalies, susijusios su Europos vidaus prekyba, kyla kitų pareiškimo dalių patikimumo atžvilgiu.

124. Trečiasis apeliantės argumentas, kuriuo siekiama pagrįsti kaltinimą, kad Pirmosios instancijos teismas prieštaringai ir nepakankamai motyvuoja išvadą, jog Becher pareiškimas paremia Verluca pareiškimą transportavimo vamzdžių projektams atžvilgiu, pagrįstas tik nuoroda į samprotavimus, kurie išdėstyti prie pirmojo ir antrojo argumentų.

125. Kadangi tai yra faktinėmis aplinkybėmis grindžiamų argumentų pakartojimas, šiuo atveju juos pridengiant kaltinimu teismui dėl motyvacijos trūkumo, jie yra akivaizdžiai nepriimtini.

126. Tas pats pasakytina ir dėl papildomo apeliantės kaltinimo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą Becher pareiškimui suteikdamas kitokią įrodomąją galią nei jis galėjo suteikti remdamasis skundžiamo sprendimo 220 punkte pateiktomis savo paties išvadomis.

127. Toks kaltinimas vėlgi yra bandymas ginčyti Pirmosios instancijos teismo įvertinimą dėl įtakos, kurią kitų Becher pareiškimo dalių patikimumui galėjo turėti tai, jog jis neigė (susitarimo) Europos vidaus aspektą.

128. Todėl darau išvadą, kad ši apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalis yra nepagrįsta ir todėl skundžiamo sprendimo 333 punkte esanti išvada, kad remiantis Verluca pareiškimais pažeidimas taip pat apėmė transportavimo vamzdžius projektams, nėra paneigta.

d)      „Gruber+Weber“ punktas

129. Trečioje apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalyje ginčijami Pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis ir remdamasis pagal analogiją sprendimo Gruber+Weber(29) 214 punktu jis padarė išvadą, kad net jeigu ieškovės pirmojoje instancijoje galėjo sukelti abejonių dėl tam tikrų produktų, susijusių su susitarimu, už kurį buvo nubaustos ginčijamame sprendime, to nepakanka šiam sprendimui panaikinti.

130. Iš skundžiamo sprendimo 336 punkto pradžios, suformuluotos taip: ,,net darant prielaidą < ... > o tai nebuvo įrodyta“, aiškiai matyti, kad kalbama apie išsamumo sumetimais išdėstytą papildomą teorinį samprotavimą, kuris neturėjo jokios įtakos skundžiamo sprendimo 333–335 punktuose padarytoms Pirmosios instancijos teismo išvadoms.

131. Mano nuomone, kadangi pirma ir antra šio skundo pagrindo, kuris savo ruožtu susijęs su skundžiamo sprendimo 333 ir 335 punktuose esančiomis teismo išvadomis, dalys yra nepagrįstos, trečia dalis, kuria ginčijamas sprendimo 336 punktas, tapo nereikšminga šioje byloje, t. y. net jeigu ji būtų pagrįsta, ji neturėtų jokios įtakos skundžiamojo sprendimo rezoliucinei daliai.

132. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, tokie skundo pagrindai (ar jų dalys), kuriais ginčijami vien tik papildomi sprendimo motyvai, yra atmestini(30).

133. Todėl manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečios dalies vertinti nereikia, nes ji yra nereikšminga.

C –    Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo: pernelyg ilgas teismo procesas

1.      Apeliantės argumentai

134. Apeliantės nuomone, procesas Pirmosios instancijos teisme, kuris truko apytiksliai ketverius metus ir tris mėnesius, buvo per ilgas. Konkrečiai nurodoma, kad neproporcingai ilgas buvo dvejų metų laikotarpis nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki sprendimo pradėti žodinę proceso dalį ir beveik šešiolikos mėnesių laikotarpis nuo žodinės proceso dalies užbaigimo iki sprendimo paskelbimo.

135. Todėl, apeliantės nuomone, Pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalį.

136. Palyginti su byla Baustahlgewebe prieš Komisiją(31), kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad penkerius metus ir šešis mėnesius pirmojoje instancijoje trukęs procesas yra EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, kad byla teisme būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidimas, nagrinėjama byla, susijusi su aštuoniomis įmonėmis, iš kurių septynios pareiškė ieškinius, ir kurioje buvo naudojamos tik trys proceso kalbos, yra ne tokia sudėtinga kaip minėtoji byla Baustahlgewebe prieš Komisiją, kurioje buvo nagrinėjama vienuolika ieškinių.

137. Apeliantės teigimu, dvejų metų laikotarpis nuo rašytinės proceso dalies pabaigos nagrinėjamoje byloje iki žodinės proceso dalies pradžios bet kuriuo atveju yra per ilgas, ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad proceso organizavimo priemonės truko tik du mėnesius.

138. Be to, palyginti su Pirmosios instancijos teisme nagrinėtų panašaus pobūdžio bylų vidutine trukme, ši byla buvo nagrinėta neproporcingai ilgai(32).

139. Apeliantė tvirtina dėl proceso trukmės patyrusi turtinę žalą, kurią sudaro papildomos palūkanos už uždelstą paskirtos baudos sumokėjimą ir papildomos išlaidos už reikiamų banko garantijų suteikimą. Jos paskaičiavimais, bendra tokios žalos suma yra 827 332 eurai.

140. Be to, apeliantės nuomone, 175 000 eurų būtų tinkama kompensacija, jei Teisingumo Teismas sumažintų baudos dydį, dėl kurio buvo kreiptasi.

2.      Komisijos argumentai

141. Komisija atkreipia dėmesį, kad Teisingumo Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, gali sumažinti baudos dydį kaip pagrįstą kompensaciją už tai, kad buvo pažeistas bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką nepriklausomame teisme principas.

142. Tačiau tuo teoriškai įmanomu atveju, jei Teisingumo Teismas visiškai panaikintų paskirtą baudą, nebeliktų pagrindo, nuo kurio, sumažinant baudą, būtų galima nuskaityti apeliantės patirtą žalą. Tokiu atveju apeliantė turėtų pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal EB 235 straipsnį, nes apeliacinis procesas niekada nebuvo naudojamas kaip savarankiškas procesas ieškiniams dėl žalos atlyginimo nagrinėti. Komisija taip pat pažymi, kad būtų nepagrįsta iš jos priteisti kompensaciją, nes ji nėra kaltinama dėl Pirmosios instancijos teisme vykusio proceso trukmės.

143. Be to, atsižvelgiant į bylos aplinkybes – bylos šalių skaičių, ELPA priežiūros institucijos įstojimą į bylą, proceso kalbų skaičių, taip pat dokumentų, kuriais buvo paremtas ginčijamas sprendimas, gausą ir sudėtingumą – procesas nebuvo per ilgas, netgi jį lyginant su panašaus pobūdžio procesų trukme Pirmosios instancijos teisme atitinkamu laikotarpiu, t. y. 2000–2004 metais.

144. Apeliantės tvirtinimus, kad ji patyrė turtinę žalą dėl per ilgos proceso trukmės, Komisija ginčija ir kitais aspektais:

–        apeliantė neįvertino pajamų, gautų iš baudos dydžio, sumos, kuria ji galėjo disponuoti vykstant procesui,

–        apeliantė nesiėmė būtinų veiksmų, kad būtų kuo labiau sumažintos su paskirtąja bauda susijusios jos išlaidos.

145. Pagaliau Komisija teigia, kad papildomas apeliantės reikalavimas, kuriuo siekiama prisiteisti 175 000 eurų kaip pagrįstą kompensaciją vien už tinkamo teisminio nagrinėjimo principo pažeidimą, paremtas neteisingu atitinkamų sprendimo Baustahlgewebeprieš Komisiją nuostatų aiškinimu. Iš šio sprendimo 31 punkto aiškiai matyti, kad Teisingumo Teismas iš tiesų tinkamai atsižvelgė į apeliantės toje byloje patirtą žalą dėl nereikalingai sumokėtų palūkanų.

3.      Vertinimas

146. Sprendime Baustahlgewebeprieš Komisiją Teisingumo Teismas savo išvadą, kad procesas pirmojoje instancijoje truko per ilgai, motyvavo remdamasis šiais kriterijais(33):

–        bendra proceso trukmė,

–        bylos svarba suinteresuotajam asmeniui,

–        ieškinių ir proceso kalbų skaičius,

–        dokumentų apimtis ir iškeltų faktinių aplinkybių bei teisės klausimų sudėtingumas,

–        ieškovo bei kompetentingų valdžios institucijų elgesys, kuris galėjo daryti įtaką proceso trukmei,

–        laikotarpis nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki sprendimo pradėti žodinę proceso dalį,

–        laikinosios proceso organizavimo priemonės ir tyrimo priemonės,

–        laikotarpis nuo žodinės proceso dalies užbaigimo iki sprendimo paskelbimo.

147. Pirmiausia paminėtina, kad, palyginti su byla Baustahlgewebeprieš Komisiją, procesas nagrinėjamoje byloje vyko daug trumpiau, atitinkamai penkerius metus ir šešis mėnesius minėtoje byloje bei ketverius metus ir tris mėnesius šioje byloje.

148. Dėl bylos svarbos suinteresuotajam asmeniui reikėtų pasakyti, kad situacija šioje byloje niekuo ypatingai nesiskiria nuo buvusios byloje Baustahlgewebeprieš Komisiją. Nors ir tiesa, kad proceso trukmė neturėjo jokios įtakos apeliantės veiklos tęstinumui, ji galėjo turėti poveikį jos turtiniams interesams. Šios išvados negali pakeisti tai, kad skiriasi apeliantės ir Komisijos nuomonės dėl išlaidų, patirtų dėl per ilgai trukusio proceso, dydžio.

149. Pateiktų ieškinių skaičius (septyni) akivaizdžiai mažesnis nei buvo byloje Baustahlgewebeprieš Komisiją (vienuolika); proceso kalbų skaičius yra vienodas (trys).

150. Palyginti faktinių aplinkybių bei teisės klausimų sudėtingumą, taip pat dokumentų apimtį yra keblu. Vis dėlto išstudijavęs pirmojoje instancijoje priimtus sprendimus aš esu linkęs vertinti, kad faktinės aplinkybės ir teisės klausimai, kurie turėjo būti išnagrinėti šioje byloje, yra sudėtingesni nei buvo nagrinėti byloje Baustahlgewebeprieš Komisiją.

151. Per procesą Pirmosios instancijos teisme buvo ginčijami beveik visi Komisijos sprendime nurodyti faktai, todėl juos reikėjo patikrinti, taip pat turėjo būti įvertinta turimų pareiškimų ir dokumentų įrodomoji galia.

152. Be to, nagrinėjama byla pasižymi įvairiais sudėtingais klausimais, kaip antai ELPA priežiūros institucijos dalyvavimas, Bendrijos ir būtent Jungtinės Karalystės ofšorinių rinkų statusas. Nors ne visi šie teisės klausimai buvo nauji, atsakymai į juos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste reikalavo nuodugnios išankstinės analizės.

153. Iš pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagos nematyti, kad pats apeliantas ar jo prašymu Pirmosios instancijos teismas ėmėsi kokių nors veiksmų, kurie būtų galėję daryti įtaką proceso trukmei.

154. Dvejų metų laikotarpis praėjo nuo rašytinės proceso dalies pabaigos 2001 m. vasario 1 d. iki sprendimo pradėti žodinę proceso dalį 2003 m. vasario 4 dieną.

155. 2002 m. birželio 18 d., 2002 m. liepos 11 d. ir 2002 m. liepos 31 d. Pirmosios instancijos teismas patvirtino proceso organizavimo priemones.

156. Laikotarpis nuo žodinės proceso dalies užbaigimo 2003 m. kovo 21 d. iki sprendimo paskelbimo 2004 m. liepos 8 d. truko maždaug penkiolika su puse mėnesio.

157. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, aš darau išvadą, kad nagrinėjamų bylų, vertinant jas kartu, atveju Pirmosios instancijos teismui teko daugmaž toks pats darbo krūvis kaip ir sprendžiant tą grupę bylų, kuriai priklausė ir byla Baustahlgewebeprieš Komisiją. Tačiau bendra proceso pirmojoje instancijoje trukmė nagrinėjamų bylų grupės atveju yra daug, t. y. vieneriais metais ir trimis mėnesiais, trumpesnė.

158. Mano nuomone, ta aplinkybė, kad dvejų metų laikotarpis praėjo nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki sprendimo pradėti žodinę proceso dalį, neturi jokios lemiamos reikšmės. Didelės apimties bylos ir susijusių dokumentų analizė, jų santrauka į išsamų (135 lapų) teismo posėdžio pranešimą, kuris turėjo būti išverstas iš Pirmosios instancijos teismo darbinės kalbos į tris proceso kalbas – visa tai neabejotinai reiškia, kad reikiami parengiamieji darbai turėjo būti pradėti gerokai anksčiau nei galėjo būti priimtas sprendimas pradėti žodinę proceso dalį.

159. Įvairios priemonės, kurių Pirmosios instancijos teismas ėmėsi procesui organizuoti nuo 2002 m. birželio mėn., reikalavo iš anksto peržiūrėti bylas ar bent jau tam tikras jų dalis.

160. Beveik šešiolikos mėnesių laikotarpis nuo žodinės proceso dalies užbaigimo iki sprendimo paskelbimo yra ilgas, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad teismo posėdis truko dvi su puse dienos, o ir į pačius sprendimus, kurių apimtis ir struktūra atskleidžia nagrinėjamų bylų faktinių aplinkybių ir teisės klausimų sudėtingumą, aš nesiryžčiau jį pavadinti per ilgu.

161. Be to, reikia pripažinti, kad yra dar viena Komisijos nurodyta aplinkybė, kurią reikėtų išnagrinėti išsamiau.

162. Tuo metu, kai aptariamos bylos buvo nagrinėjamos Pirmosios instancijos teisme, t. y. 2000–2004 metais, šio teismo darbo krūvis, vertinant pagal nagrinėjamas bylas, padidėjo maždaug dvigubai, nuo 520 iki 1012 bylų. Šis augimas parodo, kad tuo laikotarpiu priimtinų sprendimų kiekis gerokai viršijo teismo pajėgumus.

163. Didėjant teismo darbo krūviui, ilgėja proceso vidutinė trukmė. Tai akivaizdžiai matyti Pirmosios instancijos teismo veiklos statistikoje. Šios kategorijos bylų, kurioms priklauso ir konkurencijos bylos, proceso vidutinė trukmė tolygiai didėjo nuo daugiau kaip 30 mėnesių 2001 metais iki daugiau kaip 35 mėnesių 2005 metais(34).

164. Šį fenomeną, kai vienoje instancijoje, kurios darbo krūvis viršija jos pajėgumus, vidutinis bylų svarstymo greitis lėtėja, sukelia vadinamasis „laukiamojo (kambario) efektas“, kuris ypač pastebimas po rašytinės ir po žodinės proceso dalių pabaigos. Tuo metu teismas arba bylą nagrinėjanti kolegija pirmiausia turi parengti teismo posėdžiui prieš tai nagrinėtas bylas arba, kaip gali būti, jas užbaigti priimant sprendimą, ir tik po to gali imtis spręsti kitas bylas. Atsižvelgiant į tai, faktas, kad nagrinėjamas bylas išspręsti truko daug trumpiau nei bylas, kurios buvo užbaigtos sprendimu Baustahlgewebeprieš Komisiją(35), parodo Pirmosios instancijos teismo uolumą.

165. Tokiomis aplinkybėmis ketverių metų ir trijų mėnesių laikotarpis, kurio reikėjo sprendžiant šias didelės apimties ir sudėtingas bylas, negali būti vertinamas kaip neproporcingai ilgas.

166. Todėl aš darau išvadą, kad šiam apeliacinio skundo pagrindui negalima pritarti.

167. Vis dėlto, siekdamas išsamumo, aš nurodyčiau, kad jeigu Bendrijos teisminės institucijos priimtinų sprendimų skaičius viršija šios institucijos pajėgumus, o vidaus administravimo priemonių darbo našumui padidinti imtis nebeįmanoma nesukeliant pasekmių kokybės reikalavimams, kuriuos šios institucijos sprendimai turi ir toliau atitikti, Bendrijos teisės aktų leidėjams tenka atsakomybė sukurti tokias sąlygas, kad Teisingumo Teismas, kaip Bendrijos institucija, galėtų vykdyti EB 220 straipsnyje patikėtą uždavinį.

168. Nicos sutartis(36), kurioje Pirmosios instancijos teismo atžvilgiu numatytos įvairios nuostatos, skirtos užtikrinti jo pajėgumus išaugus bylų skaičiui, patvirtina, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai pripažįsta šią atsakomybę. Aš turiu omenyje galimybę pagal EB 224 straipsnį paskirti į Pirmosios instancijos teismą daugiau nei po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės ir pagal EB 225a straipsnį Tarybai suteiktą teisę sudaryti teisėjų kolegijas kaip pirmąją teismo instanciją.

VI – Nippon Steel apeliacinis skundas

A –    Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą taikydamas netinkamus reikalavimus įrodinėjimui, nors buvo nustatyta, kad Komisijos tvirtinimai neatitinka apeliantės komercinio suinteresuotumo ir todėl yra nepagrįsti

1.      Reikšmingos skundžiamo sprendimo vietos

169. Šis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 173–188 punktais, kuriuose Pirmosios instancijos teismas išdėstė principus dėl įrodinėjimo naštos ir įrodinėjimo reikalavimų, jo taikytus analizuojant Japonijos gamintojų argumentus.

170. Kiek tai susiję su teisiniais reikalavimais, kuriuos turi atitikti įrodymai, pateikti siekiant konstatuoti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, Pirmosios instancijos teismas sprendimo 179 ir 180 punktuose nurodė:

„179. Kaip teisingai pažymi Japonijos ieškovės, Komisija turi pateikti pakankamai tikslius ir neprieštaringus įrodymus, patvirtinančius, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 57 punkte minėto sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją 20 punktą; šio sprendimo 56 punkte minėto „Celiuliozės II“ sprendimo 127 punktą; šio sprendimo 57 punkte minėto sprendimo SIV ir kt. prieš Komisiją 193–195, 198–202, 205–210, 220–232, 249–250 ir 322–328 punktus bei šio sprendimo 57 punkte minėto sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 43 ir 72 punktus).“(37)

„180. Vis dėlto reikia pažymėti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 61 punkte minėto „PVC II“ sprendimo 768–778 punktus ir būtent 777 punktą, patvirtintą Teisingumo Teismo, nagrinėjant apeliacinį skundą 2002 m. spalio 15 d. Sprendime Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 513–523 punktai).“

171. Be to, šiuo skundo pagrindu ginčijami pagrindiniai elementai, kuriuos pagal Pirmosios instancijos teismą reikia įrodyti, kad būtų galima daryti prielaidą esant EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šiuo atžvilgiu apeliantė atkreipia dėmesį į šias skundžiamo sprendimo 181 ir 185 punktų nuostatas:

„181. <...> pačioje EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog susitarimai tarp įmonių, jei jų tikslas yra riboti konkurenciją, yra draudžiami neatsižvelgiant į jų poveikį <...>“

„185. <...> pripažįstant pažeidimą nėra svarbu, ar ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas susitarimas, kurio tikslas riboti konkurenciją, atitiko Japonijos ieškovių komercinius interesus, jei Komisijos byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustatoma, kad jos iš tikrųjų sudarė šį susitarimą.“

2.      Apeliantės argumentai

172. Apeliantė Pirmosios instancijos teismui priekaištauja, kad šis padarė teisės klaidą ignoruodamas teisines pasekmes, susijusias su Japonijos gamintojų komercinio suinteresuotumo padaryti pažeidimą, kuriuo jie kaltinami, nebuvimu. Konkrečiau tariant, šis teismas padarė klaidą, kai nustatydamas teisinius reikalavimus įrodymams, kurių reikia laikytis norint konstatuoti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, neatsižvelgė į akivaizdų ekonominio suinteresuotumo nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai laikėsi pozicijos, kad ekonominio suinteresuotumo nebuvimas yra nesvarbus, jei remiantis Komisijos surinktais įrodymais galima nustatyti, kad svarstomas susitarimas buvo sudarytas.

173. Apeliantės nuomonė yra priešinga:

1)      apeliantei neturint ekonominių motyvų sudaryti svarstomų susitarimų, turėtų būti pateikti labiau įtikinantys įrodymai dėl tokio susitarimo egzistavimo nei kad reikėtų pateikti esant tokiam suinteresuotumui;

2)      į ekonominių motyvų nebuvimą turėjo būti atsižvelgta, kai remiantis Komisijos dviprasmiškais įrodymais buvo daromos išvados dėl susitarimų egzistavimo. Bet kuriuo atveju, jei buvo galima kitaip paaiškinti ginčijamą apeliantės elgesį rinkoje, remiantis tokiais Komisijos įrodymais nebuvo galima konstatuoti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo;

3)      į ekonominių motyvų nebuvimą turėjo būti atsižvelgta sprendžiant dėl pareiškimų, kuriuos padarė kita tariamai kartelyje dalyvavusi šalis, naudojimo kaip Komisijos kaltinimus patvirtinančių įrodymų. Tokie įrodymai priimtini tik tuo atveju, jei remiantis nuo šių pareiškimų nepriklausančiais įrodymais buvo įrodyti visi esminiai susitarimo elementai (kaip antai pažeidimo dalyviai, trukmė, su pažeidimu susiję produktai ir jo pobūdis). Šiuo atžvilgiu apeliantė nurodo sprendimo Enso‑Gutzeit(38) 91 punktą.

3.      Komisijos argumentai

174. Komisijos nuomone, šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

175. Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo nepriimtinumo Komisija iš esmės nurodo du argumentus:

1)      skundo pagrindas negali būti laikomas pagrįstu, nes jis reikalauja peržiūrėti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškimų, ataskaitų ir kitų Komisijos pateiktų dokumentų aiškumu ir įrodomąja galia, vertinimą (Komisijos nuomone, šis argumentas taip pat parodo antrojo ir trečiojo skundo pagrindų nepriimtinumą);

2)      šio skundo pagrindu išplečiama viso apeliacinio skundo sritis, palyginti su pirmojoje instancijoje nurodytais ieškinio pagrindais, nes tuomet ieškovė argumentus dėl komercinio suinteresuotumo eksportuoti į Europą OCTG vamzdžius ir transportavimo vamzdžius projektams nebuvimo pateikė visiškai jų nesiedama su Komisijos pateiktos medžiagos įrodomosios galios įvertinimu.

176. Komisijos nuomone, šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas, nes:

1)      apeliantės argumentai yra skirti įmonių komercinio suinteresuotumo poveikiui arba, kitaip tariant, svarbai nustatant pažeidimą. Skundžiamo sprendimo 184 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką(39) tokių susitarimų, kurių tikslas pats savaime yra konkurenciją ribojančio pobūdžio ir kurie besąlygiškai draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, negalima pateisinti ekonominės aplinkos analize, jei šis tikslas konkrečioje byloje neginčijamai pagrindžiamas rašytiniais įrodymais(40);

2)      nepaisant to, kad pirmojoje instancijoje apeliantės argumentas, jog ji neturėjo komercinio suinteresuotumo sudaryti kartelinio susitarimo, nebuvo paneigtas, Pirmosios instancijos teismui, turinčiam bylą su daugybe tiesioginių ieškovės slapto elgesio įrodymų, būtų užtekę ištirti šiuos įrodymus ir jų pagrindu nustatyti, kad buvo nesilaikoma EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo;

3)      apeliantės argumentai, pateikti remiantis sprendimu Enso‑Gutzeit, yra klaidingi, nes jie susiję su pareiškimų, kaip kaltinimą patvirtinančių įrodymų, priimtinumu. Ši byla yra susijusi ne su tokių įrodymų priimtinumu, bet jų patikimumu atsižvelgiant į laisvo įrodymų vertinimo principo taikymą(41).

4.      Vertinimas

177. Manęs neįtikino Komisijos argumentai dėl šio skundo pagrindo nepriimtinumo. Klausimas, ar vertindamas skundžiamą pažeidimą patvirtinančius įrodymus Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė tinkamus kriterijus, visų pirma yra teisės klausimas.

178. Kita vertus, apeliantės pasirinktas šio skundo pagrindo pateikimo ir pagrindimo būdas, t. y. pasitelkiant iš dalies su Pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių įvertinimu susijusius argumentus, iš tikrųjų galėjo sukelti įspūdį, jog apeliantė visų pirma siekia, kad Teisingumo Teismas peržiūrėtų bylos faktines aplinkybes. Mano nuomone, tai nėra priežastis jį pripažinti nepriimtiną.

179. Taip pat manęs neįtikino argumentas, kad apeliantė išplėtė pirmojoje instancijoje pateikto skundo pagrindus, ginčydama, jog vertindamas įrodymus Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad apeliantė neturėjo komercinio suinteresuotumo sudaryti susitarimo. Iš tikrųjų pirmojoje instancijoje apeliantė šį argumentą pateikė atskirai, bet tinkamai taikant laisvo įrodymų vertinimo principą į šią bendro konteksto dalį turėjo būti atsižvelgta.

180. Vertindamas šį skundo pagrindą iš esmės, apsiribosiu tuo, ar tariamas kokio nors komercinio suinteresuotumo daryti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kurį Komisija nustatė ginčijamame sprendime, nebuvimas būtų suteikęs Pirmosios instancijos teismui motyvų kitaip įvertinti įrodymus nei jis padarė skundžiamame sprendime.

181. Šiam tikslui reikia išnagrinėti, ar skundžiamo sprendimo 179–188 punktuose išdėstyti Pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais remdamasis jis nusprendė iš pradžių įvertinti Komisijos pateiktus įrodymus ir tik po to papildomai ištirti, ar aptariamo susitarimo sudarymas buvo suderinamas su atitinkamose rinkose buvusia situacija, yra teisingi.

182. Man atrodo, kad toks Pirmosios instancijos teismo požiūris yra aiškus ir, atsižvelgiant į teismų praktiką, nepriekaištingas.

183. Iš pradžių Pirmosios instancijos teismas sprendimo 179 punkte primena šiuo metu gausioje teismų praktikoje įtvirtintą principą(42), pagal kurį Komisija turi pateikti pakankamai tikslius ir neprieštaringus įrodymus, patvirtinančius, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Tuomet šis teismas sprendimo 180 punkte, nurodydamas teismo praktiką(43), dar kartą pažymi, jog pakanka to, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų Komisijos pateiktų įrodymų visuma. Sprendimo 181 punkte Pirmosios instancijos teismas užbaigia pirmąją savo motyvų dalį primindamas teismų praktiką(44), pagal kurią pačioje EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog susitarimai tarp įmonių, jei jų tikslas yra riboti konkurenciją, draudžiami neatsižvelgiant į jų poveikį. Šioje byloje Komisija visų pirma rėmėsi antikonkurenciniu susitarimo tikslu ir, nurodydama gausius dokumentinius įrodymus, siekė įrodyti tokio susitarimo egzistavimą ir jo tikslą.

184. Remdamasis pirmąja motyvų dalimi, Pirmosios instancijos teismas sprendimo 182 punkte daro išvadą, kad ši aplinkybė gali turėti svarbių pasekmių pirmajai šio ieškinio pagrindo daliai, kur iš esmės teigiama, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas pažeidimas neturėjo neigiamo poveikio konkurencijai.

185. Antrojoje motyvų dalyje Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad ieškovės argumento, jog nagrinėjamas susitarimas neturėjo poveikio konkurencijai, net jeigu jis būtų pripažintas pagrįstas, iš esmės neužtektų panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį (183 punktas)(45).

186. Kalbant konkrečiau, dėl tokių su nacionalinių rinkų apsauga susijusių susitarimų, koks yra svarstomas šioje byloje, „Cemento“ sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jų tikslas pats savaime yra konkurenciją ribojančio pobūdžio ir jie yra besąlygiškai draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, o šio tikslo, kuris „Cemento“ byloje buvo neginčijamai pagrįstas rašytiniais įrodymais, negalima pateisinti ekonominės aplinkos, kurioje konkurenciją ribojanti veikla buvo atliekama, analize (184 punktas).

187. Todėl pripažįstant pažeidimą nėra reikšminga, ar svarstomo sprendimo sudarymas atitiko Japonijos ieškovių komercinius interesus, jei Komisijos pateiktų įrodymų pagrindu nustatoma, kad jos iš tikrųjų sudarė šį susitarimą (185 punktas).

188. Pateikti argumentai, kad ieškovės atskleidė aplinkybes, leidžiančias kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį nei Komisijos logišką aplinkybių paaiškinimą, nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės. Teismų praktika, kuria grindžiamas šis argumentas, yra susijusi su situacija, kai siekdama įrodyti pažeidimą Komisija atsižvelgia tik į įmonių elgesį rinkoje (186 punktas)(46).

189. Šioje byloje Komisija pateikė rašytinius įrodymus, pagrįsdama savo išvadą dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo. Taigi teismų praktika, kuria remiasi apeliantė, šioje byloje būtų galima remtis tik tada, jei Komisija nesugebėtų savo pateiktais rašytiniais įrodymais patvirtinti pažeidimo padarymo. Tokiomis aplinkybėmis ieškovei reikia ne tik pateikti kitokį galimą Komisijos teiginių paaiškinimą, bet pradėti nuo kaltinimų, kad ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų nepakanka patvirtinti pažeidimo padarymą (187 punktas).

190. Šie Pirmosios instancijos teismo motyvai atitinka nusistovėjusią Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką. Tokie apeliantės argumentai, jog tais atvejais, kai egzistuoja galimas (alternatyvus) veiksmų, kuriais kaltinama, paaiškinimas, t. y. nesant komercinio suinteresuotumo, pateiktiniems įrodymams turėtų būti taikomi griežtesni reikalavimai, reikalautų išsamaus šios praktikos peržiūrėjimo.

191. Mano nuomone, nėra jokių priežasčių keisti teismo praktikos. Teisingumo Teismas neseniai priimtame sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(47), 55–57 punktai, nusprendė, kad surinkti įrodymus konkurencijos bylose dažnai yra ypač sudėtinga, nes susiję dalyviai žino apie draudimą dalyvauti antikonkurenciniuose veiksmuose bei nuobaudas, kurios gali būti paskirtos pažeidėjui. Todėl daugeliu atvejų egzistuojanti praktika turi būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie nagrinėjant juos kartu gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo.

192. Jei Komisijai pavyksta surinkti daug dokumentinių įrodymų pažeidimui, kuriuo kaltina, pagrįsti, kaip yra šioje byloje, akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teismas juos pirmiausia ir turi išnagrinėti. Tik tais atvejais, jei šių įrodymų neužtenka tokiam pažeidimui įrodyti, reikia papildomai išnagrinėti, ar būtų galima nustatyti pažeidimą iš sutapimų ir įrodymų, susijusių su elgesiu rinkoje.

193. Apeliantė savo teiginius iliustruoja metafora, paimta iš Lordų Rūmų sprendimo(48): jei Regent Park matome didelį rudą sutvėrimą, labai tikėtina, kad tai bus vokiečių aviganis, o ne liūtas, todėl įrodymams, kad ten iš tikrųjų yra liūtas, bus taikomi specialūs reikalavimai.

194. Ši metafora nėra tinkama, nes nagrinėjama byla nėra susijusi su dviejų tikimybių įvertinimu, kai tam tikrame kontekste viena yra labiau tikėtina nei kita; šioje byloje remiantis įrodymų visuma sprendžiama dėl vienos tikimybės.

195. Jei šių įrodymų užtenka nustatyti susitarimo, kuriuo kaltinama, egzistavimą, reikalavimas pateikti įtikinamų argumentų yra įvykdytas.

196. Kitaip tariant, jei pagal faktinius požymius galime nustatyti, kad tam tikras paukštis yra antis, netgi netoliese nesant vandens tai bus antis, o ne varna.

197. Todėl aš darau išvadą, kad šiam apeliacinio skundo pagrindui negalima pritarti.

B –    Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą taikydamas netinkamus reikalavimus įrodinėjimui byloje, kurioje dokumentiniai įrodymai yra dviprasmiški ir apeliantė buvo pateikusi alternatyvų galimą svarstomo elgesio paaiškinimą

C –    Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą taikydamas netinkamus reikalavimus įrodinėjimui nustatant įrodymų, kuriais turėjo būti pagrįsti ginčijami pareiškimai, kuriuos Komisija naudojo kaip pagrindinius įrodymus ir kurie yra neįtikinami, itin dviprasmiški ir prieštarauja kitiems įrodymams, patikimumą

198. Aš manau, kad nėra tikslinga išdėstyti apeliantės argumentų, kuriais pagrįsti šie du apeliacinio skundo pagrindai.

199. Abu skundo teisiniai pagrindai prasideda apeliantės kaltinimu, kad vertindamas įrodymus, t. y. svarstomam pažeidimui pagrįsti Komisijos pateiktus pareiškimus ir dokumentus, Pirmosios instancijos teismas taikė klaidingus (per švelnius) reikalavimus.

200. Vertindamas pirmąjį skundo pagrindą aš jau konstatavau, kad nustatydamas, ar Komisija pateikė pakankamai įtikinamus įrodymus dėl pažeidimo egzistavimo, Pirmosios instancijos teismas taikė tinkamus vertinimo metodus: pagal teismų praktiką šis teismas turėjo teisę elgtis taip, kaip jis pasielgė šioje byloje.

201. Šiais dviem skundo pagrindais apeliantė siekia iš Pirmosios instancijos teismo atlikto pateiktų įrodymų faktinės įrodinėjimo galios nustatymo padaryti išvadą, kad teismo vertinimas atliktas taikant per švelnius reikalavimus.

202. Mano nuomone, tokiam bandymui įtikinti Teisingumo Teismą peržiūrėti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių įvertinimą negalima pritarti, nes būtų peržengtos apeliacinio proceso, kuris apsiriboja teisės klausimų peržiūra, ribos.

203. Remdamasis tuo, aš darau išvadą, kad šie du apeliacinio skundo pagrindai yra akivaizdžiai nepriimtini.

D –    Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą prieštaringais ir nepakankamais motyvais pagrįsdamas savo vertinimą, kad 1997 m. balandžio 21 d. Becher pareiškimas paremia Verluca pareiškimą dėl pažeidimo, kuriuo kaltinama, susijusio su transportavimo vamzdžiais projektams

1.      Apeliantės argumentai

204. Apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 220 punktą, kuriame Pirmosios instancijos teismas nurodė: „<...> Be to, jei dokumentas akivaizdžiai neprieštarauja Verluca pareiškimams dėl rinkų pasidalijimo susitarimo sudarymo bei turinio, to, kad jis patvirtina reikšmingas atskleisto susitarimo dalis, užtenka pripažinti jį kaltinimą paremiančių įrodymų visumos dalimi <...>“.

205. Toliau apeliantė teigia, kad vertindamas Becher pareiškimo reikšmę paremiant Verluca pareiškimą, Pirmosios instancijos teismas nesilaikė skundžiamo sprendimo 220 punkte nustatyto kriterijaus. Tvirtindamas, kad Europos gamintojai tarpusavyje nebuvo susitarę pasidalyti rinkų, Becher esminiu klausimu prieštaravo Verluca pareiškimui. Be to, tai pripažino ir Pirmosios instancijos teismas, nes skundžiamo sprendimo 302 punkte jis nurodė, kad šis prieštaravimas silpnina Becher pareiškimo patikimumą. Tačiau Pirmosios instancijos teismas vis vien laikėsi požiūrio, kad jo pareiškimas paremia Verluca pareiškimą dėl rinkų pasidalijimo susitarimo taikymo transportavimo vamzdžiams projektams.

206. Taigi, Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė prieštaringus įrodymus dėl Becher pareiškimo, nors jei laikytųsi savo paties nustatytų reikalavimų, greičiausiai būtų neatsižvelgęs į tokius prieštaringus pareiškimus, jei jie būtų išdėstyti dokumentuose. Todėl teismas savavališkai darė skirtumą tarp pareiškimų ir dokumentuose užfiksuotų įrodymų.

207. Remdamasis tokiu savavališku skirtumu nustatant Becher pareiškimo įrodomąją galią, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą. Todėl šis pareiškimas negali būti naudojamas pagrįsti rinkos pasidalijimo susitarimo egzistavimą transportavimo vamzdžių projektams atžvilgiu.

2.      Komisijos argumentai

208. Komisija tvirtina, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas ir todėl negalima jam pritarti, nes juo remiantis ginčijama tik viena iš trijų savarankiškų Pirmosios instancijos teismo išvadų (sprendimo 333, 334, 335 ir 336 punktai), pagal kurią pažeidimas padarytas ir transportavimo vamzdžių projektams atveju.

209. Jei teismas į šį argumentą neatsižvelgtų, Komisija papildomai nurodo, kad šis skundo pagrindas yra nepagrįstas, nes Pirmosios instancijos teismas pagal visus reikalavimus turėjo teisę daryti skirtumą tarp vėliau padarytų pareiškimų apie tiriamą pažeidimą ir tiriamų įvykių metu atsiradusių dokumentinių įrodymų.

210. Komisija nurodo, kad dokumentai, kurie buvo surašyti pažeidimo darymo laikotarpiu ir iki jų tyrimo pradžios, įprastai turi vienodą įrodomąją galią visais klausimais, kuriems jie skirti. Tokiu laikotarpiu poveikis šių dokumentų turiniui dėl taktinių sumetimų, susijusių su prasidėjusiu tyrimu, yra mažiau tikėtinas. Jei tokių dokumentų turinys akivaizdžiai prieštarauja vėliau pateiktiems pareiškimams, yra pagrindo rimtai abejoti dėl tokių pareiškimų patikimumo. Tokiu atveju negalima daryti išvados, kad aptariami įrodymai yra nuoseklūs.

211. Kitokia situacija yra dėl pareiškimų, kurie pateikiami vėliau, jau vykstant tyrimui. Tokiuose pareiškimuose tam tikri faktai gali būti pripažįstami, o kiti neigiami, nes žinodami apie Komisijos tyrimą suinteresuotieji asmenys gali vadovautis prielaida, kad Komisija jau yra susipažinusi su tam tikrais faktais ir aplinkybėmis. Tokiu pareiškimu pripažinti faktai, kurie taip pat nenaudingi juos pateikusiam asmeniui, turi neabejotiną įrodomąją galią.

212. Apeliantės argumentu siekiama Teisingumo Teismo pripažinimo, kad asmeniui nenaudingam pareiškimui, kuris yra neišsamus ar iš dalies pasižymintis nenaudingų faktų neigimu, iš vis turėtų būti nepripažinta jokia įrodomoji galia. Toks argumentas neatitinka Pirmosios instancijos teismo nuomonės, išsakytos skundžiamo sprendimo 211 ir 297 punktuose, ir nebuvo ginčijama, kad pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais.

3.      Vertinimas

213. Iš skundžiamo sprendimo 334 punkto pirmojo sakinio formuluotės(49) („Bet kuriuo atveju jau buvo nustatyta, kad jei <...> vien Verluca pareiškimo pakaktų tam, kad būtų galima įrodyti kitus ginčijamo sprendimo aspektus <...>“) išplaukia, kad sprendimo 333 punkte esanti išvada, paremta tuo, jog Becher pareiškimas pagrindžia Verluca pareiškimą dėl transportavimo vamzdžių projektams, yra papildoma, palyginti su sprendimo 334 ir 335 punktuose esančia išvada, ir Verluca pareiškimas yra pakankamas tam, kad būtų galima įrodyti, jog svarstomas pažeidimas apėmė ir šiuos produktus.

214. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės skundo pagrindas tiesiogiai neginčija 334 ir 335 punktuose esančios išvados, būtų galima konstatuoti, kad remiantis šiuo skundo pagrindu, net jei jis būtų pagrįstas, nebūtų galima panaikinti skundžiamo sprendimo, ir todėl jo nereikia nagrinėti, nes jis negali sukelia jokių pasekmių(50).

215. Todėl šį skundo pagrindą plačiau išnagrinėsiu tik siekdamas išsamumo.

216. Apeliantė iš esmės priekaištauja, kad dokumentiniams įrodymams, kurie prieštaravo Verluca pareiškimui, suteikdamas didesnę įrodomąją galią nei pareiškimams, kurie nuo Verluca pareiškimo skyrėsi iš dalies, Pirmosios instancijos teismas taikė dvejopus standartus.

217. Aš pritariu Komisijos nuomonei, kad tyrimo metu, jau po pažeidimo padarymo, įmonės vardu pateikti pareiškimai įrodymų vertinimo prasme negali būti traktuojami taip pat kaip ir rašytiniai dokumentai, kurie buvo surašyti pažeidimo darymo metu ir iki tyrimo procedūros pradžios.

218. Akivaizdu, kad asmenys, kurie pateikia tokius pareiškimus, stengsis nuslėpti informaciją, kuri, jų nuomone, pagrįstai galėtų likti neatskleista. Todėl tokie pareiškimai dažnai būna neišsamūs, o kartais ir nuslepiantys tiesą. Vis dėlto tais atvejais, kai juose yra informacijos, kuri nenaudinga pareiškimą pateikusiam asmeniui, ši informacija, kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 211 ir 297 punktuose, gali būti laikoma patikima.

219. Taip a fortiori yra tais atvejais, kai įvairūs pareiškimai skiriasi dėl tam tikros aplinkybės, visiškai nesusijusios su kita aplinkybe ar keliomis jų, kurių atžvilgiu tokie pareiškimai vienas kitą paremia ar sustiprina.

220. Šioje byloje Verluca ir Becher pareiškimai skiriasi dėl svarstomo pažeidimo ratione loci srities, tačiau jie atitinka vienas kitą dėl pažeidimo ratione materiae apimties.

221. Todėl aplinkybė, kad Becher savo pareiškime patvirtina savo vadovaujamos bendrovės dalyvavimą rinkų pasidalijimo susitarime, kuris taip pat apėmė ir transportavimo vamzdžius projektams, ir taip apkaltina savo vadovaujamą bendrovę, galėjo būti pakankamas pagrindas Pirmosios instancijos teismui vertinti jo pareiškimą kaip patikimą bent jau transportavimo vamzdžių projektams atžvilgiu.

222. Atsižvelgdamas į tai, aš darau išvadą, kad šis apeliantės skunde nurodytas ketvirtasis pagrindas, nesvarbu, ar jis galėtų sukelti kokių nors pasekmių, bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų

223. Mano nuomone, iš prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad Sumitomo ir Nippon Steel apeliaciniai skundai yra visiškai nepagrįsti.

224. Kadangi Komisija buvo pateikusi prašymą priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas, jos turi būti priteistos pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą.

VIII – Išvada

225. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aš siūlau Teisingumo Teismui:

A.      Byloje C‑403/04 P:

1.      Pripažinti apeliacinį skundą nepagrįstą.

2.      Priteisti iš apeliantės bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas.

B.      Byloje C‑405/04 P:

1.      Pripažinti apeliacinį skundą nepagrįstą.

2.      Priteisti iš apeliantės bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: olandų.

---

2 – Toliau – skundžiamas sprendimas.

---

3 – OL L 140, 2003, p. 1.

---

4 – Pagrindai, kuriais iš esmės ginčijami vienos ar kelių (Bendrijos) institucijų veiksmai ar neveikimas, yra nepriimtini. Pakartotinis tokių pagrindų pateikimas reikštų, kad skundas pateiktas „įprastine tvarka“. Žr., be kita ko, 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimą Somaco prieš Komisiją (C‑401/96 P, Rink. p. I‑2587, 49 punktas) ir 1999 m. balandžio 22 d. Sprendimą Kernkraftwerke Lippe-Ems prieš Komisiją (C‑161/97 P, Rink. p. I‑2057, 76 ir 77 punktai).

---

5 – Žr. 1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Schröder ir Thomann prieš Komisiją (C‑221/97 P, Rink. p. I‑8255, 35, 38–42 punktai) ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Lucaccioni prieš Komisiją (C‑257/98 P, Rink. p. I‑3251, 61 ir 62 punktai).

---

6 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją (C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 113 punktas).

---

7 – Net pirmojoje instancijoje nagrinėjamų ieškinių atveju Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas ribotai pripažįsta galimybę išplėsti ieškinio apimtį pateikiant bendro pobūdžio nuorodas. Konkrečiai žr. 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją (T‑31/99, Rink. p. II‑1881) 113 punktą ir jame cituojamus teismo sprendimus, taip pat principus, kuriuos Teisingumo Teismas išdėstė 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendime Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ABir kt. (C‑310/97 P, Rink. p. I‑5365, 52–63 punktai). Visus šiuos principus Pirmosios instancijos teismas iš naujo išsamiai suformulavo 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendime Honeywell International prieš Komisiją (T‑209/01, Rink. p. II‑5523, 53–68 punktai).

---

8 – Su tuo susijusios Becher pareiškimo pastraipos vertimas lietuvių kalba būtų toks: „aš žinau apie Pagrindines taisykles tik tiek, kad tai yra susiję su Europos ir Japonijos gamintojų elgesiu praeityje (t. y. iki man 1995 m. balandžio 1 d. tampant Mannesmann direktoriumi). Kiek man žinoma iš ankstesnių ataskaitų apie Pagrindines taisykles <...>“.

---

9 – Apeliantės nuomone, su tuo susijusioje Becher pareiškimo pastraipoje nurodyta: „Man pateiktame Dalmine dokumente sąvoka „Pagrindinės taisyklės“ vartojama nurodant besiūlių produktų gamybos veiklą Europoje. Kiek man žinoma, ši sąvoka vartojama klaidingai <...>“.

---

10 – Šiame punkte nurodyta: „Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai Komisijos tvirtinimui, dokumentas „Pasidalijimo raktas“ yra susijęs tik su besiūliais OCTG, o ne su transportavimo vamzdžiais. <...>“

---

11 – 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimas Gruber+Weber prieš Komisiją (T‑310/94, Rink. p. II‑1043, 214 punktas).

---

12 – 1997 m. birželio 3 d. Komisijos sprendimas, pripažįstantis koncentraciją suderinamą su bendrąja rinka (byla Nr. IV/M.906‑MANNESMANN/VALLOUREC) pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 (OL C 238, 1997, p. 15).

---

13 – 2000 m. kovo 15 d. Sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją (T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491; toliau – „Cemento“ sprendimas).

---

14 – 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimas Enso-Gutzeit prieš Komisiją (T‑337/94, Rink. p. II‑1571).

---

15 – Minėtas šios išvados 11 išnašoje.

---

16 – Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimą Campo Ebro Industrial ir kt. prieš Tarybą (C‑138/95 P, Rink. p. I‑2027, 60 ir 61 punktai).

---

17 – Minėtas šios išvados 14 išnašoje.

---

18 – Reikšmingoje ginčijamo sprendimo 278 punkto ištraukoje pasakyta: „šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad <...> dokumentas „Pasidalijimo raktas“ yra susijęs tik su besiūliais OCTG, o ne su transportavimo vamzdžiais“.

---

19 – Kiek tai reikšminga, sprendimo 283 ir 284 punktuose nurodoma:

---

„283. <...> Nors šio sprendimo 281 punkte atskleistas prieštaravimas aiškiai susilpnina dokumento „Pasidalijimo raktas“ bei tam tikrą Verluca pareiškimų įrodomąją galią, jo reikšmė labai sumažėja <...> Iš tiesų, net jei Lotynų Amerikos gamintojai sutiko pasidalijimo rakto susitarimą taikyti ne Europos rinkoms, reikia pažymėti, kad derybos su šiais gamintojais europiečiams buvo nesėkmingos, tad Verluca neigiamas jų rezultatų vertinimas šiuo esminiu klausimu iš tikrųjų atitinka dokumentą „Pasidalijimo raktas“.

---

284. Darytina išvada, kad prieštaravimas tarp Verluca tvirtinimų viename šių pareiškimų ir dokumento „Pasidalijimo raktas“, kurį ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamojoje dalyje nurodo Komisija, šių dviejų įrodinėjimo priemonių patikimumo iš esmės nesumažina.“

---

20 – Skundžiamo sprendimo 217 punkte nurodyta: „Dėl Sumitomo argumento, grindžiamo dokumente „Patikrinimas Vallourec“ esančiu teiginiu, kad „Pasidalijimo raktas“ buvo taikomas „tik standartiniams produktams“, todėl nestandartiniams produktams, kaip antai transportavimo vamzdžiai, jis negaliojo, reikia pažymėti, kad Verluca taip teigė atsakydamas į klausimą, konkrečiai susijusį su susitikimo su JF protokolu. Iš šio protokolo paaiškėja, kad jis susijęs tik su OCTG, o ne transportavimo vamzdžiais, todėl galima manyti, kad ir Verluca paaiškinimai susiję tik su OCTG vamzdžiais“.

---

21 – Reikšmingoje skundžiamo sprendimo 349 punkto ištraukoje nurodyta: „iš tiesų, nors Verluca teiginys dėl pažeidimo trukmės yra neabejotinas, dėl to teiginio neapibrėžtumo vien jo pareiškimo neužtenka pakankamai teisiškai nustatyti tą datą“.

---

22 – Be kitų, žr. 2004 m. sausio 6 d. Sprendimą BAI ir Komisija prieš Bayer (sujungtos bylos C‑2/01 P ir C‑3/01 P, Rink. p. I‑26, 47 ir 48 punktai) ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑135, 48–51 punktai).

---

23 – Cituojami šios išvados 34 punkte.

---

24 – Minėtas šios išvados 13 išnašoje.

---

25 – Minėtas šios išvados 14 išnašoje.

---

26 – Žr. sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, minėto 22 išnašoje, 132 punktą.

---

27 – 2002 m. kovo 20 d. Sprendimas LR AF 1998 prieš Komisiją (T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 45 punktas).

---

28 – Generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje byloje BAI ir Komisija prieš Bayer, minėtoje 22 išnašoje, rėmėsi tokiais pačiais motyvais (išvados 36 punktas).

---

29 – Minėtas šios išvados 11 išnašoje.

---

30 – Iš gausios teismo praktikos reikėtų nurodyti 1993 m. kovo 18 d. Sprendimą Parlamentas prieš Frederiksen (C‑35/92 P, Rink. p. I‑991, 31 punktas); 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą Blackspur DIY ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (C‑362/95 P, Rink. p. I‑4775, 18–23 punktai) ir 2001 m. rugsėjo 13 d. Nutartį ECB personalo komitetas ir kt. prieš ECB (C‑467/00 P, Rink. p. I‑6041, 34–36 punktai).

---

31 – 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebeprieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 26–49 punktai).

---

32 – Apeliantė nurodo duomenis, pateiktus 2003 m. Metiniame pranešime: Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo veiklos apžvalga, 12 priedas.

---

33 – Sprendimo, minėto šios išvados 31 išnašoje, 28–45 punktai.

---

34 – Aš neatsižvelgiau į 2000 m. statistiką, nes ją reikšmingai paveikė itin didelės „Cemento“ bylos (minėtos šios išvados 13 išnašoje). Šių bylų svarstymas truko maždaug penkerius metus, ir po jo buvo priimtas 1265 lapų sprendimas.

---

35 – Minėtas šios išvados 31 punkte.

---

36 – OL C 80, 2001, p. 1.

---

37 –      1984 m. kovo 29 d. Sprendimas CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją (sujungtos bylos 29/83 ir 38/83, Rink. p. 1679); 1993 m. kovo 31 d. Sprendimas Ahlström Osakeytiö ir kt. prieš Komisiją („Medienos masės II“ sprendimas) (sujungtos bylos C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85‑C‑129/85, Rink. p. I‑1307, I‑1445, 127 punktas); 1992 m. kovo 10 d. Sprendimas Siv ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos T‑68/89, T‑77/89 ir T‑78/89, Rink. p. II‑1403) ir 2000 m. liepos 6 d. Sprendimas Volkswagen prieš Komisiją (T‑62/98, Rink. p. II‑2707).

---

38 –      Minėtas šios išvados 14 išnašoje.

---

39 –      Šiuo klausimu Komisija taip pat nurodo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, minėto šios išvados 22 išnašoje, 55–57 punktus.

---

40 –      Skundžiamo sprendimo 184 punkte nustatyta: „Su nacionalinių rinkų apsauga susijusių susitarimų, iš kurių vieną Komisija išaiškino šioje byloje, atveju šio sprendimo 66 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 1085–1088 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, pirma, kad šių susitarimų tikslas pats savaime yra konkurenciją ribojančio pobūdžio, ir jie yra besąlygiškai draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir, antra, jei šis tikslas konkrečioje byloje neginčijamai pagrindžiamas rašytiniais įrodymais, jo negalima pateisinti ekonominės aplinkos, kurioje konkurenciją ribojanti veikla buvo atliekama, analize“.

---

41 –      Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo Generalinio advokato B. Vesterdorf išvadą byloje Rhône-Poulenc S.A. prieš Komisiją (1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, T‑1/89, Rink. p. II‑867, E dalis, išvados 2 punktas).

---

42 – Minėta šios išvados 37 punkte.

---

43 – Minėta šios išvados 170 punkte, kuriame cituojamas skundžiamo sprendimo 180 punktas.

---

44 – Žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija prieš Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 123 punktas).

---

45 – Pagrįsdamas šį argumentą, Pirmosios instancijos teismas nurodo 1990 m. sausio 11 d. Sprendimą Sandoz prodotti farmaceutici prieš Komisiją (C‑277/87, Rink. p. I‑45) ir 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimą Ferriere Nord prieš Komisiją (T‑143/89, Rink. p. II‑917, 30 punktas).

---

46 – Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu konkrečiai nurodo 1999 m. balandžio 20 d. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, žinomą kaip „PVC II“ sprendimas (sujungtos bylos T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 727 ir 728 punktai).

---

47 – Minėtas šios išvados 22 išnašoje.

---

48 – Secretary of State for the Home Department prieš Rehman (2001) UKHL47, D.4 priedas, 5 punktas (Lordas Hoffman).

---

49 – Visas šio sprendimo punkto tekstas pateikiamas šios išvados 38 punkte.

---

50 – Žr. teismų praktiką, minėtą šios išvados 30 išnašoje.