Sujungtos bylos T‑314/03 ir T‑378/03

Musée Grévin SA

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„PHARE/JOP programa – Bendrosios įmonės projektas Lenkijoje – Bendrijos finansavimas – Reikalavimas grąžinti visas sumokėtas lėšas – Arbitražinė išlyga – Ieškinys dėl panaikinimo – Nepriimtinumas“

2004 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) nutartis  

Nutarties santrauka

1.     Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys, iš tikrųjų susijęs su sutartinio pobūdžio ginčais – Bendrijos teismo kompetencijos trūkumas – Nepriimtinumas

(EB 225, EB 230, EB 238, EB 240 ir EB 249 str.)

2.     Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys, iš tikrųjų susijęs su sutartinio pobūdžio ginčais – Ieškinio perkvalifikavimas – Netaikymas

(EB 230 ir EB 238 str.; Pirmosios instancijos teismo darbo reglamentas, 44 str. 1 dalies c punktas)

1.     Ieškinys dėl Komisijos laiškų, susijusių su vykdant JOP programą, įgyvendinamą pagal PHARE programą, subsidijos forma sumokėtų lėšų grąžinimu, panaikinimo yra nepriimtinas, kadangi šie laiškai neatsiejamai susiję tik su sutartiniais santykiais ir dėl savo prigimties jie nėra priskiriami EB 249 straipsnio aktams, kuriuos panaikinti galima prašyti Bendrijos teismų pagal EB 230 straipsnį.

(žr. 85, 87 punktus)

2.     Gavęs ieškinį dėl panaikinimo, nors iš tikrųjų ginčas yra sutartinio pobūdžio, Pirmosios instancijos teismas negali jo perkvalifikuoti, kadangi, viena vertus, pati ieškovė dokumentuose aiškiai nurodė, kad ieškinys nėra grindžiamas EB 238 straipsniu ir kad, kita vertus, priešingai nei numatyta Darbo reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte, ji bent glaustai nėra pateikusi jokio ieškinio pagrindo, argumento ar reikalavimo, susijusio su valstybės narės teisės, kuri, remiantis šioje sutartyje numatyta arbitražine išlyga, yra nagrinėjamai sutarčiai taikytina teisė, pažeidimu.

(žr. 88 punktą)

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) NUTARTIS

2004 m. gegužės 10 d. (*)

„PHARE/JOP programa – Bendrosios įmonės projektas Lenkijoje – Bendrijos finansavimas – Reikalavimas grąžinti visas sumokėtas lėšas – Arbitražinė išlyga – Ieškinys dėl panaikinimo – Nepriimtinumas“

Sujungtose bylose T‑314/03 ir T‑378/03

Musée Grévin SA, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų B. Geneste ir O. Davidson, 

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą J. Sack ir G. Boudot, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2003 m. liepos 8 d. ir rugsėjo 30 d. Komisijos laiškus, adresuotus Crédit Lyonnais, dėl ieškovei subsidijos forma vykdant JOP – Facilité 2 programą sumokėtų lėšų grąžinimo,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai M. Jaeger ir F. Dehousse,

sekretorius H. Jung,

priima šią

Nutartį

 Teisinis pagrindas

1       Remdamasi 1989 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3906/89 dėl ekonominės pagalbos Vengrijos Respublikai ir Lenkijos Liaudies Respublikai (OL L 375, p. 11) su pakeitimais, siekiant teikti ekonominę pagalbą kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims, pagrįsta PHARE programa, Europos Bendrija teikia ekonominę pagalbą Vidurio ir Rytų Europos šalims (toliau – VRE šalys), norėdama paremti jose vykdomų ekonominių bei socialinių reformų priemones.

2       1991 m. vasario 22 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtame pranešime „Paramos bendrųjų įmonių steigimui (VRE šalyse) programa – Finansinių įstaigų susidomėjimas“ (OL C 46, p. 11) (toliau – 1991 m. vasario 22 d. pranešimas) Komisija paskelbė savo sprendimą, vykdant PHARE programą įgyvendinti privačių investicijų VRE šalyse skatinimo programą, steigiant ir vystant bendrąsias Europos Bendrijos įmones, teikiant pirmenybę mažoms ir vidutinėms įmonėms, bei vietinių partnerių įmones (toliau – JOP programa).

3       Pagal šį pranešimą, remiantis jame nurodytais kriterijais (1 punktas), JOP programą administruoja Komisijos atrinktų finansinių tarpininkų tinklas. Šio tinklo užduotis – remti šią programą, nustatyti galimus investuotojus, įvertinti pateiktus projektus ir administruoti gavėjams Bendrijos suteiktas lėšas (3 punktas). Dėl to Komisija sudarė sutartį su kiekvienu atrinktu finansiniu tarpininku, kurioje nustatomos su šio tarpininko įgaliojimais susijusios sąlygos (4 punktas).

 Nagrinėjamos sutartys

4       1996 m. vasario 1 d. Komisija ir Crédit Lyonnais (toliau – CL), vykdydamos JOP programą, sudarė pamatinę sutartį, nustatančią išsamias jų bendradarbiavimo, skatinant investicijas VRE valstybėse, pirmiausia – steigiant bendras įmones, taisykles.

5       Pagal pamatinės sutarties 1.1 straipsnį norėdamas gauti konkretaus projekto finansavimą finansinis tarpininkas, šiuo atveju CL, turi iš anksto išsiųsti Komisijai „prašymą“ išduoti leidimą, vėliau turi būti sudaryta speciali sutartis tarp Komisijos ir finansinio tarpininko, nustatanti projekto finansavimo sąlygas, ir „finansavimo sutartis“ tarp finansinio tarpininko bei gavėjo, nustatanti sąlygas, kaip finansinis tarpininkas, esantis Komisijos įgaliotiniu, suteikia atitinkamam projektui skirtas Bendrijos lėšas.

6       Pagal minėtos sutarties 3.2 straipsnį bendradarbiavimas vykdant programos dalį „Facilité 2“ apima išankstinių galimybių įvertinimo ir įgyvendinamumo studijų finansavimą iki parengiamųjų darbų, susijusių su bendrosios įmonės projekto įgyvendinimu, etapo.

7       Pamatinės sutarties 6.3.1 ir 6.3.2 straipsniai numato galimybę atgauti 50 % remtinų išankstinių galimybių vertinimo studijų išlaidų ir gauti avansą be palūkanų 50 % remtinų įgyvendinamumo studijų išlaidų, neviršijant tam tikrų ribų. Remiantis pamatinės sutarties 6.3.3 straipsniu, jeigu projektas yra faktiškai įgyvendintas, Komisija, neviršydama tam tikrų ribų, apmoka visas remtinas įgyvendinamumo studijų išlaidas. Pamatinės sutarties 10.2 straipsnyje yra apibrėžtos reikalavimus atitinkančios išlaidos.

8       Pagal pamatinės sutarties 7.1 straipsnį CL, esanti finansine tarpininke, įpareigota administruoti atitinkamas lėšas Bendrijos vardu. Remiantis tuo, CL, bendradarbiaudama su gavėjais, atsakinga už visus mokėjimus jiems ar iš jų.

9       Pamatinės sutarties 18.3 straipsnis numato, kad jei gavėjas nepateikia pakankamų įrodymų dėl lėšų panaudojimo remtiniems tikslams, finansinis tarpininkas išieško iš gavėjo Komisijos suteiktas lėšas.

10     Pamatinės sutarties 20.1 straipsnis numato, kad šiai sutarčiai ir bet kuriuo metu tarp Komisijos bei CL galiojančioms taisyklėms taikoma Liuksemburgo teisė. Šios sutarties 20.2 straipsnyje šalys susitarė, kad visi ginčai dėl pamatinės sutarties galiojimo, aiškinimo ar vykdymo priklausys išimtinei Teisingumo Teismo arba Pirmosios instancijos teismo kompetencijai pagal EB 238 straipsnį.

11     1996 m. birželio 25 d. CL pateikė Komisijai ieškovės prašymą suteikti Bendrijos finansavimą pagal JOP programos „Facilité 2“ dalį bendros kultūrinio turizmo srityje veikiančios įmonės įsteigimui Lenkijoje. Šiame prašyme ieškovė apibūdinama kaip projekto paramos gavėja.

12     Pritarusi šiam prašymui, Komisija 1996 m. lapkričio 12 d. pateikė CL specialiosios sutarties projektą, kurioje pagal pamatinės sutarties nuostatas buvo patikslintos šalių teisės ir pareigos. 1996 m. lapkričio 19 d. CL pasirašė specialiąją sutartį.

13     Šios sutarties 8 straipsnis numato, kad paramos gavėjas gali būti įpareigotas grąžinti Bendrijos lėšas pagal pamatinės sutarties 18.3 straipsnį.

14     Pagal specialiosios sutarties 11 straipsnį šiai sutarčiai yra taikoma Liuksemburgo teisė, o šalys susitarė, kad visi ginčai dėl šios sutarties galiojimo, aiškinimo ar vykdymo priklausys išimtinei Teisingumo Teismo arba Pirmosios instancijos teismo kompetencijai pagal EB 238 straipsnį.

15     1996 m. lapkričio 26 d. CL ir ieškovė sudarė finansavimo sutartį.

16     Pagal šią sutartį CL, esanti Komisijos įgaliotine, remdamasi jos 2 straipsniu, suteikia ieškovei ne daugiau kaip 53 362 eurų, t. y. 50 % remtinų išlaidų atitinkamo projekto įgyvendinamumo studijai atlikti dydžio avansą be palūkanų. Šios sutarties 3.1 straipsnis nurodo, kad šis avansas bus suteiktas ieškovei dviem viena po kitos sumokamomis ne daugiau kaip 32 017 eurų ir 21 345 eurų išmokomis, laikantis sutartyje nustatytų ribų bei sąlygų.

17     Pagal finansavimo sutarties 4 straipsnį remtinos išlaidos yra išorinės ir vidaus ekspertizės išlaidos, kurias ieškovė pažadėjo apmokėti arba patyrė atlikdama įgyvendinamumo studiją.

18     Finansavimo sutarties 6.2.3 straipsnis numato, kad tuomet, jei CL ir Komisija nepripažintų CL pateiktų įrodymų arba jei paaiškėtų, jog kokios nors remtinos išlaidos akivaizdžiai per didelės įgyvendinamumo studijos kokybės bei apimties atžvilgiu, CL gali reikalauti, kad Komisijai būtų gražintos visos ieškovei suteiktos lėšos ar jų dalis.

19     Finansavimo sutarties 6.3 straipsnis nurodo, kad paaiškėjus, jog ieškovė negali faktiškai įgyvendinti projekto iki galutinės jo įvykdymo datos, avansas be palūkanų vis dėlto gali būti pakeistas subsidija, jeigu įgyvendinamumo studija pateikiama Komisijai, kuri šiuo atveju gali ja naudotis savo nuožiūra.

20     Finansavimo sutarties 9.1.1 straipsnis nustato, kad ieškovė įsipareigoja naudoti jai suteiktas lėšas tik remtinoms išlaidoms apmokėti. Sutarties 9.1.5 straipsnis nustato, kad ieškovė įsipareigoja leisti ir palengvinti Komisijos tarnyboms atlikti visus būtinus patikrinimus, kontrolės bei vertinimo darbus, taip pat suteikti joms visus prašomus dokumentus ir informaciją.

21     Pagal finansavimo sutarties 14 straipsnį sutarties galiojimui, aiškinimui ir vykdymui taikoma Liuksemburgo teisė.

22     Pagal sutarties 15 straipsnį „visi ginčai, kylantys dėl finansavimo sutarties ar jos pasekmių priklauso išimtinei Teisingumo Teismo kompetencijai“.

 Faktinės bylos aplinkybės

23     Pagal finansavimo sutartį Komisija 1997 m. sausio 20 d. sumokėjo CL 8 710 eurų sumą kaip remtinų išlaidų išankstinei projekto galimybių vertinimo studijai atlikti kompensaciją. Be to, tą pačią dieną Komisija pervedė CL 32 017 eurų kaip avansą be palūkanų, atitinkantį 60 % jai tenkančių remtinų įgyvendinamumo studijos išlaidų.

24     1998 m. kovo 16 d. nagrinėjamo projekto įgyvendinamumo studija buvo perduota Komisijai.

25     1998 m. gruodžio 15 d. Komisija pagal finansavimo sutartį sumokėjo CL 16 871 eurų kaip avansą be palūkanų, atitinkantį likusių 40 % jai tenkančių remtinų įgyvendinamumo studijos išlaidų.

26     2000 m. sausio 14 d. laišku, persiųstu CL tų pačių metų balandžio 7 d., Komisija, konstatavusi, kad nebuvo įkurta finansavimo sutartyje numatyta bendroji įmonė, nurodė, kad sutinka pakeisti avansą be palūkanų įgyvendinamumo studijai atlikti 48 888 eurų subsidija.

27     2002 m. rugsėjo 13 d. faksu Komisija pranešė CL ketinanti atlikti patikrinimą ieškovės patalpose, siekdama nustatyti, ar ieškovė tikrai pažadėjo apmokėti ir patyrė deklaruotas išlaidas įgyvendinamumo studijai. Todėl Komisija paprašė CL užtikrinti, kad ieškovė visų pirma leistų jai susipažinti su atitinkamų patvirtinančių dokumentų originalais. Be to, Komisija nurodė, kad jei šie reikalavimai nebus įvykdyti, ji pasilieka sau teisę reikalauti sugrąžinti jau sumokėtas lėšas.

28     2002 m. lapkričio 8 d. Komisija ieškovės patalpose atliko minėtą patikrinimą.

29     2002 m. lapkričio 13 d. faksu Komisija atsiuntė CL per patikrinimą nepateiktų patvirtinančių dokumentų originalų sąrašą, reikalaudama juos pateikti iki 2002 m. gruodžio 15 d. Komisija pabrėžė, kad jei šie dokumentai nebus pateikti per nurodytą terminą, ji pasilieka sau teisę reikalauti sugrąžinti visas ieškovės įgyvendinant nagrinėjamą projektą gautas lėšas.

30     2002 m. gruodžio 19 d. ir 2003 m. sausio 30 d. laiškais ieškovė pateikė Komisijai kai kuriuos jos prašomus dokumentus.

31     2003 m. liepos 8 d. CL adresuotu laišku (toliau – 2003 m. liepos 8 d. laiškas) Komisija nurodė, kad, pirma, ieškovė nepateikė visų prašomų patvirtinančių dokumentų ir, antra, kadangi remtinos išlaidos, susijusios su išankstinių galimybių vertinimo ir įgyvendinamumo studijomis, nebuvo pakankamai pateisintos dokumentais, ieškovė neįrodė, jog atitinkamas Bendrijos finansavimas buvo panaudotas finansavimo prašyme nurodytiems tikslams. Komisija taip pat pranešė CL, jog visos ieškovei pagal „Facilité 2“ vykdant atitinkamą projektą sumokėtos sumos, t. y. 57 598 eurų įskaitant palūkanas, arba iš viso 77 680,97 eurų, turi būti grąžintos. Todėl Komisija paprašė CL pranešti ieškovei apie šią priemonę ir jos taikymo priežastis bei pridūrė ketinanti perduoti nurodymus dėl grąžintinų sumų pervedimo į Bendrijos finansines sąskaitas, kai CL praneš apie jų gavimą. Be to, Komisija nurodė, kad jeigu sumos nebus grąžintos per du mėnesius nuo šio laiško išsiuntimo dienos, CL turi jai pranešti apie priemones, kurių turi būti imtasi siekiant išreikalauti mokėjimus.

32     2003 m. liepos 11 d. laišku CL pareikalavo, kad ieškovė grąžintų atitinkamas sumas ne vėliau kaip iki 2003 m. rugsėjo 8 d.

33     2003 m. rugsėjo 8 d. laišku ieškovė perdavė Komisijai papildomus patvirtinančius dokumentus ir paprašė atsižvelgiant į šiuos peržiūrėti jos 2003 m. liepos 8 d. laišką.

34     2003 m. rugsėjo 30 d. laišku (toliau – 2003 m. rugsėjo 30 d. laiškas) Komisija pranešė CL nepakeitusi savo 2003 m. liepos 8 d. laiške išreikštos pozicijos, konkrečiai teigdama, kad nebuvo pateikti kelių svarbių dokumentų originalai. Todėl Komisija paragino CL išreikalauti grąžintinas sumas, ir jeigu jos nebus grąžintos per mėnesį nuo šio laiško išsiuntimo, pranešti jai apie priemones, kurių turi būti imtasi siekiant išreikalauti mokėjimus.

35     2003 m. spalio 6 d. laišku CL pareikalavo, kad ieškovė grąžintų atitinkamas sumas ne vėliau kaip iki 2003 m. spalio 30 d.

36     2003 m. lapkričio 5 d. laišku CL pranešė Komisijai turinti visą ieškovės grąžintą sumą.

 Procesas ir reikalavimai

37     Ieškovė pateikė ieškinį, kuris 2003 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriate buvo įregistruotas numeriu T‑314/03, dėl 2003 m. liepos 8 d. laiško.

38     Ieškovė pateikė ieškinį, kuris 2003 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriate buvo įregistruotas numeriu T-378/03, dėl 2003 m. rugsėjo 30 d. laiško.

39     Grįsdama savo ieškinius ieškovė remiasi bendrais pagrindais, atitinkamai susijusiais su 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL B 17, p. 385), 1 straipsnio pažeidimu, 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijos finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1) 3 straipsnyje numatyto senaties termino pažeidimu, kolegialumo principo pažeidimu ir 2003 m. liepos 8 d. ir rugsėjo 30 d. laiškus pasirašiusio asmens kompetencijos trūkumu, akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, teisinio pagrindo nebuvimu, EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimu ir proporcingumo principo pažeidimu. Be to, savo ieškinyje byloje T‑314/03 ieškovė remiasi ieškinio pagrindu, susijusiu su rungimosi principo ir teisių į gynybą pažeidimu.

40     Atskiru dokumentu, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2003 m. gruodžio 18 d., Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo byloje T‑314/03. 

41     Atskiru dokumentu, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2003 m. gruodžio 18 d., Komisija remdamasi Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo byloje T‑378/03. 

42     2004 m. sausio 20 d. Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys, bylos T‑314/03 ir T‑378/03 buvo sujungtos.

43     Ieškovė savo pastabas apie prieštaravimą dėl priimtinumo pateikė 2004 m. kovo 1 d., t. y. tą dieną, kai baigėsi rašytinė proceso dalis dėl priimtinumo.

44     Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti 2003 m. liepos 8 d. ir 2003 m. rugsėjo 30 d. laiškuose (toliau – ginčijami laiškai) nurodytas priemones,

–       priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

45     Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinius kaip nepriimtinus,

–       priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

46     Pagal Darbo reglamento 114 straipsnio 1 dalį šalies prašymu Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėti iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia priešingai, likusi proceso dėl tokio prašymo dalis vyksta žodžiu.

47     Šioje byloje Pirmosios instancijos teismas mano, kad dokumentuose yra užtektinai informacijos, jog sprendimą dėl Komisijos pateikto prašymo būtų galima priimti be žodinės proceso dalies.

 Šalių argumentai

48     Komisija teigia, kad šie ieškiniai nepriimtini, motyvuodama tuo, kad grįsdama savo ieškinius EB 230 straipsniu, ieškovė piktnaudžiauja procesu, kadangi ji turėjo pareikšti savo ieškinius pagal EB 238 straipsnį.

49     Iš esmės Komisija tvirtina, kad ginčijami laiškai yra neatsiejamai susiję su sutartiniais santykiais ir todėl jų negalima kvalifikuoti kaip administracinių sprendimų, priskiriamų EB 249 straipsnyje nurodytiems aktams, kuriuos panaikinti galima prašyti Bendrijos teismų pagal EB 230 straipsnio 4 dalį (1997 m. spalio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Mutual Aid Administration Servines prieš Komisiją, T‑186/96, Rink. p. II‑1633, 50 ir 51 punktai, 2001 m. sausio 9 d. Nutarties Innova prieš Komisiją, T‑149/00, Rink. p. II‑1, 28 punktas ir 2003 m. lapkričio 25 d. Nutarties IAMA Consulting prieš Komisiją, T‑85/01, dar nepaskelbta Rinkinyje, 53 punktas).

50     Ieškovė teigia, kad ji gali prašyti panaikinti ginčijamus laiškus, remdamasi EB 230 straipsniu.

51     Šiuo atžvilgiu ieškovė pirmiausia pabrėžia, kad nepaisant to, jog į kiekvieną iš trijų atitinkamų sutarčių buvo įtraukta arbitražinė išlyga, nė viena sutartis nesukūrė jos tiesioginių sutartinių santykių su Komisija. Kadangi arbitražine išlyga paremta Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo jurisdikcija yra bendrų teisės normų išimtis ir ji turi būti aiškinama siaurinamai (1986 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Zoubek, 426/85, Rink. p. 4057, 11 punktas), arbitražine išlyga galima remtis tik sutarties, į kurią ji buvo įtraukta, šalių, o ne trečiųjų asmenų atžvilgiu. 

52     Todėl, kadangi Komisija ir ieškovė nėra tos pačios sutarties šalys, Komisija negali prieš ją remtis viena iš šiuo atveju numatytų arbitražinių išlygų. Taigi šioje byloje situacija skiriasi nuo tos situacijos, dėl kurios buvo priimta 49 punkte minėta nutartis IAMA Consulting prieš Komisiją, kai arbitražinė išlyga buvo įtraukta į sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir Komisijos.

53     Šiuo atžvilgiu ieškovė taip pat mano, jog 49 punkte minėta nutartis Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją susijusi su visiškai skirtingomis nei šioje byloje faktinėmis aplinkybėmis, nes toje byloje viena sutarties šalis pareiškė ieškinį kitai sutarties šaliai, t. y. Komisijai, iš tiesų prašydama Pirmosios instancijos teismo nurodyti jai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Tiek dėl didesnio ginčų, kylančių iš sutarčių, patrauklumo, tiek dėl vadinamos „lygiagretaus ieškinio“ išlygos, vienos sutarties šalies pareikštas ieškinys dėl panaikinimo teisingai buvo pripažintas nepriimtinu.

54     Dėl 49 punkte minėtos nutarties Innova prieš Komisiją ieškovė teigia, kad ja tik pripažįstama, jog tuomet, jei sutartyje nėra arbitražinės išlygos, Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos nagrinėti ir spręsti ginčų dėl Komisijos sprendimo nutraukti sutartį kitos sutarties šalies atžvilgiu, kuri, remiantis „lygiagretaus ieškinio“ išlyga, negali teisėtai reikalauti panaikinti nagrinėjamą sprendimą pagal EB 230 straipsnį.

55     Šiomis sąlygomis ieškovė mano: kadangi tarp jos ir Komisijos nėra sutartinių santykių, šie nagrinėjami ieškiniai dėl panaikinimo yra priimtini. Šiuo klausimu ji pastebi, kad Komisija negali priekaištauti dėl to, kad ji nepareiškė ieškinio pagal EB 238 straipsnį ir tuo pačiu metu pripažinti, kad tarp jos ir Komisijos nėra sutartinių santykių.

56     Ieškovė teigia, kad pagal EB 230 straipsnio 4 dalį konkretus ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris sukelia „privalomus teisinius padarinius, galinčius turėti įtaką ieškovo interesams, pakeičiant jo teisinę padėtį“ (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639). Šiuo atžvilgiu teismų praktikoje pirmiausia pripažįstama, kad tiksliai ir nedviprasmiškai suformuluotas laiškas, kuriuo Komisija atmeta prašymą suteikti Bendrijos finansinę paramą, yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį (1994 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Pevasa ir Inpesca prieš Komisiją, T‑452/93 ir T‑453/93, Rink. p. II‑229). Bendrijos teismas taip pat pripažino priimtinu prašymą panaikinti sprendimą dėl bendros Bendrijos finansinės paramos sumažinimo (1995 m. kovo 7 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Socurte ir kt. prieš Komisiją, T‑432/93 iki T‑434/93, Rink. p. II‑503).

57     Ieškovė pažymi, kad ginčijami laiškai numato, jog būtina grąžinti visas jai sumokėtas Bendrijos lėšas ir juose aiškiai nurodoma, jog į visą grąžintiną sumą įeina pagal ją apskaičiuotos palūkanos. Be to, šiais laiškais Komisija nurodė ieškovei galutinę mokėjimo datą.

58     Ieškovės nuomone, iš to išplaukia, kad ginčijami laiškai sukelia jai privalomus teisinius padarinius, pirmiausia dėl to, kad jais nurodoma grąžinti lėšas, antra, kad jais įpareigojama sumokėti palūkanas ir, trečia, kad jais nurodoma sumokėti per tam tikrą terminą, kurį praleidus, jos atžvilgiu bus pradėta išieškojimo procedūra.

59     Be to, ieškovė pastebi, kad, atsižvelgiant į visišką jos sutartinių įsipareigojimų įvykdymą, atitinkamas grąžinimo reikalavimas nukreiptas į įgytą teisę, kadangi iš tiesų šiuo prašymu siekiama iš ieškovės turto atimti regioninės plėtros projekto finansavimui suteiktą avansą, kurį 2000 m. sausio 14 d. Komisija galutinai pavertė subsidija.

60     Todėl ieškovė mano, kad jos ieškinys dėl ginčijamų laiškų panaikinimo yra priimtinas.

 Pirmosios instancijos teismas konstatuoja

61     Pateikdama prieštaravimą dėl priimtinumo Komisija teigia, jog šie ieškiniai yra klaidingai pagrįsti EB 230 straipsniu.

62     Primintina, kad pagal EB 230 straipsnį Bendrijos teismai prižiūri institucijų priimtų teisės aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. 

63     Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ši kompetencija susijusi tik su EB 249 straipsnyje nurodytais aktais, kuriuos institucijos priima Sutartyje nurodytomis sąlygomis (Pirmosios instancijos teismo nutarties Innova prieš Komisiją, cituotos 49 punkte, 28 punktas ir 2002 m. liepos 10 d. Nutarties Comitato organizzatore del convegno internacionale prieš Komisiją, T‑387/00, Rink. p. II‑3031, 39 punktas).

64     Tačiau institucijų aktai, neatskiriamai susiję vien su sutartiniais santykiais, dėl savo prigimties nėra priskiriami EB 249 straipsnio aktams, kuriuos panaikinti galima prašyti Bendrijos teismų pagal EB 230 straipsnį (nutarties Mutual Aid Administration Servines prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 50 ir 51 punktai; nutarties Innova prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 28 punktas; nutarties Comitato organizzatore del convegno internazionale prieš Komisiją, nurodytos 63 punkte, 39 punktas, ir nutarties IAMA Consulting prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 53 punktas).

65     Pagal teismų praktiką, remiantis EB 225 ir EB 238 straipsnių nuostatomis, Pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją nagrinėti ir spręsti tik tuos ginčus, kylančius iš sutarčių, kuriuos jam pateikė fiziniai ir juridiniai asmenys, remdamiesi arbitražine išlyga. Kitaip jis išplėstų savo ginčų sprendimo kompetenciją, viršydamas EB 240 straipsnyje išsamiai nustatytas ribas, kadangi ši nuostata suteikia nacionaliniams teismams bendrą jurisdikciją nagrinėti ir spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra Bendrija (nutarties Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 47 punktas; nutarties Innova prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 25 punktas, ir nutarties Comitato organizzatore del convegno internazionale prieš Komisiją, nurodytos 63 punkte, 37 punktas).

66     Tad šiuo atveju reikia patikrinti, ar ginčijami laiškai priklauso EB 249 straipsnyje nurodytiems aktams, kurių panaikinimas priklauso išimtinei Bendrijos teismų kompetencijai pagal EB 230 straipsnį, ar – priešingai – jie yra sutartinio pobūdžio.

67     Šiuo atžvilgiu pirmiausia konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai yra sutartiniai.

68     Iš tiesų Reglamentas Nr. 3906/89 su pakeitimais, kuriuo grindžiama PHARE programa, apibrėžia tik bendrąsias Bendrijos ekonominės paramos atitinkamoms šalims sąlygas, pirmiausia – sritis, kuriose turi būti imamasi veiksmų, ir šios paramos formą. Tačiau reglamentas nenurodo jokių bendrųjų ar specialiųjų taisyklių, pagal kurias Bendrija finansuoja kiekvieną specifinę veiklą.

69     1991 m. vasario 22 d. pranešimas aiškiai numato, kad Bendrijos suteiktą finansavimą pagal JOP programą administruoja finansinių tarpininkų tinklai, tam tikslui sudarę su Komisija „sutartį“. Pagal šį pranešimą sutartyje turi būti įtvirtintos su finansinių tarpininkų „įgaliojimais susijusios sąlygos“.

70     Šiuo atveju Komisija ir CL, esanti finansine tarpininke, sudarė pamatinę sutartį, kurioje nurodytos bendrosios jų bendradarbiavimo skatinant investicijas VRE šalyse, pirmiausia – steigiant bendrąsias įmones, sąlygos. Pagal pamatinės sutarties nuostatas šios sutarties įgyvendinimas vykdant konkretų projektą užtikrinamas specialiąja sutartimi tarp Komisijos ir finansinio tarpininko, nustatančia konkrečias minėto projekto finansavimo sąlygas, ir finansavimo sutartimi tarp šio finansinio tarpininko ir gavėjo, šiuo atveju – ieškovės, nustatančia taisykles, kaip finansinis tarpininkas, esantis Komisijos įgaliotiniu, suteikia Bendrijos lėšas dalies remtinų išlaidų pagal atitinkamą projektą finansavimui. Pagal šią finansavimo sutartį ieškovė visų pirma įsipareigojo naudoti suteiktas Bendrijos lėšas tik remtinoms išlaidoms apmokėti. 

71     Iš to išplaukia, kad Komisijos ir CL bei CL ir ieškovės santykiai gali būti laikomi sutartiniais, kadangi visos konkrečios atitinkamo projekto finansavimo sąlygos yra nustatytos atitinkamose sutartyse, sudarytose tarp Komisijos ir CL bei tarp CL, esančios Komisijos įgaliotine, ir ieškovės (šiuo klausimu žr. 1993 m. vasario 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cebag prieš Komisiją, C‑142/91, Rink. I‑553, 11–13 punktus ir 2002 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hans Fuchs prieš Komisiją, T‑134/01, Rink. p. II-3909, 51–53 punktus).

72     Be to, šių sutartinių santykių egzistavimą patvirtina kiekvienoje šių sutarčių įtvirtinta sąlyga, kad Pirmosios instancijos teismas turi išimtinę kompetenciją nagrinėti bei spręsti visus ginčus, susijusius su šių sutarčių galiojimu, aiškinimu ar vykdymu. Iš tiesų tokia sąlyga prasminga tik esant sutartiniams santykiams tarp šalių (šiuo klausimu žr. sprendimo Hans Fuchs prieš Komisiją, minėto 71 punkte, 54 punktą).

73     Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos dalykas tiesiogiai susijęs su atitinkamose sutartyse įtvirtintomis nuostatomis, kadangi šis ginčas susijęs su ginčijamuose laiškuose numatytu Bendrijos finansavimo grąžinimu, kuris, kaip išplaukia iš pamatinės sutarties 18.3 straipsnio, specialiosios sutarties 8 straipsnio ir finansavimo sutarties 6.2.3 straipsnio, yra sankcija už ieškovės įsipareigojimų panaudoti jai suteiktas lėšas remtinoms išlaidoms ir pateikti šį panaudojimą patvirtinančius dokumentus neįvykdymą (šiuo klausimu žr. nutarties Innova prieš Komsiją, nurodytos 49 punkte, 27 punktą, ir nutarties IAMA Consulting prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 44 punktą).

74     Vis dėlto, nepaisant sutartinių byloje nagrinėjamų teisinių santykių konteksto, konstatuotina, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas nagrinėja ne ieškinį pagal EB 238 straipsnį, o ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį.

75     Ši išvada aiškiai išplaukia iš ieškinių analizės. 

76     Iš tiesų ieškovė savo ieškinius kvalifikuoja kaip „ieškinius dėl panaikinimo“, grindžia jų priimtinumą EB 230 straipsnio nuostatomis ir formuluoja reikalavimus iš esmės siekdama, kad Pirmosios instancijos teismas pripažintų neteisėtomis ir dėl to panaikintų tariamai 2003 m. liepos 8 d. bei rugsėjo 30 d. laiškuose, kuriais Komisija per CL pranešė ieškovei apie pareigą grąžinti visą jai pagal atitinkamą projektą suteiktą Bendrijos finansavimą, numatytas priemones. 

77     Šiuo atžvilgiu pirmiausia konstatuotina, kad grįsdama savo ieškinį ieškovė visiškai nesiremia EB 238 straipsniu arba atitinkamose sutartyse įtvirtintomis arbitražinėmis išlygomis ir nepateikia nė vieno iš Liuksemburgo teisės, kuri taikoma atitinkamoms sutartims pagal minėtas arbitražines išlygas, kylančio pagrindo, reikalavimo ar argumento, bet, tai matyti iš 39 punkto, remiasi „panaikinimo pagrindais“, susijusiais su Bendrijos teisės normų pažeidimu, siekdama, kad būtų pripažinta, jog tariamai ginčijamuose laiškuose esančiuose teisės aktuose yra administraciniams aktams būdingų klaidų, pirmiausia – motyvavimo stoka, teisinio pagrindo nebuvimas ar akivaizdi vertinimo klaida.

78     Be to, pateikdama savo pastabas apie prieštaravimą dėl priimtinumo, ieškovė aiškiai patvirtino, kad šie ieškiniai grindžiami ne EB 238 straipsniu, o EB 230 straipsniu. Šiuo atžvilgiu ieškovė net pabrėžė, kad, jos nuomone, šie ieškiniai negali būti grindžiami EB 238 straipsniu. Ieškovės manymu, nagrinėjamose sutartyse numatytomis arbitražinėmis išlygomis galima remtis tik prieš sutarčių, kuriose jos įtvirtintos, šalis. Kartu ieškovė mano, kad šiuo atveju tarp jos ir Komisijos nėra jokių sutartinių santykių.

79     Taigi matyti, kad ieškovė, remdamasi EB 230 straipsniu, prašo Pirmosios instancijos teismo panaikinti Bendrijos institucijos priimtus aktus, kurie, jos nuomone, nepaisant sutartinio konteksto, yra administracinio pobūdžio. 

80     Tačiau 2003 m. liepos 8 d. ir rugsėjo 30 d. laiškai tikrai nėra administraciniai aktai. 

81     Iš tikrųjų nė vienas šių laiškų elementas neleidžia daryti išvados, kad Komisija šiuo atveju ėmėsi veiksmų, pasinaudodama savo viešosios valdžios įgaliojimais. Šiais laiškais Komisija, įvertinusi faktines aplinkybes ir atitinkamas nagrinėjamų sutarčių sąlygas, tik pranešė ieškovei per CL apie pareigą grąžinti jai pagal atitinkamą projektą suteiktas Bendrijos lėšas. Tai darydama, Komisija neperžengė šiose sutartyse numatytų teisių bei pareigų ribų, kurios, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 73 punkte, pirmiausia kyla iš pamatinės sutarties 18.3 straipsnio, specialiosios sutarties 8 straipsnio ir finansavimo sutarties 6.2.3 straipsnio, numatančių Komisijai galimybę susigrąžinti iš gavėjo Bendrijos finansavimą, kai jis nepateikia būtinų, šių lėšų panaudojimą patvirtinančių dokumentų.

82     Šiam teiginiui jokios reikšmės neturi tai, kad tikslai, kurių siekė Komisija, sudarydama šioje byloje nagrinėjamas sutartis, priskiriami prie jai patikėtos bendrojo intereso užduoties, vykdant JOP programą (šiuo klausimu žr. nutarties IAMA Consulting prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 51 punktą).

83     Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad, priešingai nei teikiant struktūrinių fondų finansinę paramą pagal EB 159 straipsnio 1 dalį, šiuo atveju Komisijos pateiktas grąžinimo reikalavimas pagrįstas ne Bendrijos reglamento pagal EB 249 straipsnį nuostatomis, bet, tai konstatuota šio sprendimo 73 ir 81 punktuose, atitinkamose sutartyse numatytomis sutartinėmis nuostatomis. Todėl ieškovė klaidingai siekia pagrįsti šių ieškinių priimtinumą principais, kuriuos Pirmosios instancijos teismas suformulavo nagrinėdamas ieškinius dėl Komisijos sprendimų struktūrinių fondų lėšų suteikimo klausimu panaikinimo.

84     Taigi ginčijami laiškai nėra Komisijos viešosios valdžios įgaliojimų vykdymas ir jie nėra vykdytini (šiuo klausimu žr. nutarties IAMA Consulting prieš Komisiją, nurodytos 49 punkte, 52 punktą). Be to, pažymėtina, kad kiekviename iš šių laiškų Komisija aiškiai prašo finansinės tarpininkės pranešti apie priemones, kurių reikia imtis, siekiant mokėjimų įvykdymo tuo atveju, jei ieškovė negrąžintų lėšų per nustatytą laiką.

85     Iš to išplaukia, kad ginčijami laiškai neatsiejamai susiję tik su sutartiniais santykiais ir dėl savo prigimties nėra priskiriami EB 249 straipsnio aktams, kuriuos panaikinti galima prašyti Bendrijos teismų pagal EB 230 straipsnį.

86     Šios išvados negali pakeisti ieškovės pateikta aplinkybė, kad norėdama išsaugoti savo gerus santykius su CL, ji siekė, jog CL santykiai su Komisija nenukentėtų. Iš tikrųjų tokia aplinkybė, atsiradusi dėl laisvo ieškovės pasirinkimo, siekiant naudos savo interesams, akivaizdžiai negali turėti įtakos tam, kad ginčijami aktai yra neatskiriami nuo sutartinių santykių, su kuriais jie susiję, ir negali pakeisti jų pobūdžio taip, kad Pirmosios instancijos teismui būtų suteikta kompetencija panaikinti juos pagal EB  230 straipsnį.

87     Todėl šie ieškiniai yra nepriimtini, kadangi jais prašoma, remiantis EB 230 straipsniu, panaikinti sutartinio pobūdžio aktus.

88     Teisinga, kad gavęs ieškinį dėl panaikinimo, nors iš tikrųjų ginčas buvo sutartinio pobūdžio, Pirmosios instancijos teismas jau yra sutikęs jį perkvalifikuoti (2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lecureur prieš Komisiją, T‑26/00, Rink. p. II‑2623, 38 punktas). Tačiau šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas tokio perkvalifikavimo imtis negali, kadangi, viena vertus, pati ieškovė dokumentuose aiškiai nurodė, kad šie ieškiniai nėra grindžiami EB 238 straipsniu, kita vertus, priešingai nei numatyta Darbo reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte, ji bent glaustai nėra pateikusi jokio ieškinio pagrindo, argumento ar reikalavimo, susijusio su Liuksemburgo teisės, kuri, remiantis atitinkamose sutartyse numatyta arbitražine išlyga, yra vienintelė taikytina teisė, pažeidimu. 

89     Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nagrinėjami ieškiniai atmestini kaip nepriimtini.

 Dėl išlaidų

90     Pagal Darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nutaria:

1.      Atmesti ieškinius kaip nepriimtinus.

2.      Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 2004 m. gegužės 10 d. Liuksemburge

Sekretorius

Pirmininkas

H. Jung

J. Azizi

---

* Proceso kalba : prancūzų.