Byla C-148/03

Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG

prieš

Portbridge Transport International BV

(Oberlandesgericht München prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Briuselio konvencija – 20 straipsnis ir 57 straipsnio 2 dalis – Atsakovo nedalyvavimas procese – Atsakovas, kurio buveinė yra kitos susitariančiosios valstybės narės teritorijoje – Ženevos konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties – Konvencijų kolizija“

Sprendimo santrauka

Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų vykdymo – Santykis su kitomis konvencijomis – Konkrečią sritį reglamentuojančios konvencijos – Konvencija, numatanti jurisdikcijos taisykles – Tokia konvencija grindžiamos teismo, į kurį kreiptasi, kompetencijos spręsti tarptautinio pobūdžio ginčą atsakovo ginčijimas – Teismo, į kurį kreiptasi, specialioje konvencijoje numatytų jurisdikcijos taisyklių taikymas pagal Briuselio konvencijos 57 straipsnį

(1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos 20 straipsnis ir 57 straipsnio 2 dalies a punktas)

1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. sutartimi dėl Danijos Karalystės, Airijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. sutartimi dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. sutartimi dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo bei 1996 m. lapkričio 29 d. sutartimi dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo, 57 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad leistų susitariančiosios valstybės teismui, kuriame paduotas ieškinys prieš atsakovą, kurio buveinė yra kitoje susitariančiojoje valstybėje, savo kompetenciją nagrinėti bylą pagrįsti specialiąja konvencija, kurios šalis yra pirmoji valstybė ir kuri numato specialias jurisdikcijos taisykles net ir tada, kai atsakovas aptariamame procese nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės ir formaliai ginčija teismo kompetenciją spręsti tarptautinio pobūdžio ginčą.

Nors šiuo požiūriu pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos 20 straipsnį, taikomą pagal jos 57 straipsnio 2 dalies a punkto antrą sakinį, toks teismas turėtų ex officio pareikšti, kad neturi jurisdikcijos, jeigu šios neįgyja pagal tos konvencijos nuostatas, vis dėlto pripažintina, kad šis teismas turi jurisdikciją pagal šią konvenciją, nes 57 straipsnyje numatoma, kad ji nedaro įtakos jurisdikcijos taisyklėms, numatytoms specialiose konvencijose.

Šiomis sąlygomis susitariančiosios valstybės teismas, pagal šią konvenciją ex officio tikrindamas savo kompetenciją spręsti bylą, kurioje atsakovas yra asmuo, turintis buveinę kitoje susitariančiojoje valstybėje ir nedalyvaujantis procese, turi atsižvelgti ir į jurisdikcijos taisykles, numatytas specialiose konvencijose, kurių šalis taip pat yra pirmoji susitariančioji valstybė.

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2004 m. spalio 28 d.(*)

„Briuselio konvencija – 20 straipsnis ir 57 straipsnio 2 dalis – Atsakovo nedalyvavimas procese – Atsakovas, įsikūręs kitos susitariančiosios valstybės narės teritorijoje – Ženevos konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties – Konvencijų konfliktas“

Byloje C-148/03,

dėl Oberslandesgericht München (Vokietija) 2003 m. kovo 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. kovo 31 d., pagal 1971 m. birželio 3 d. protokolą dėl Teisingumo Teismo kompetencijos aiškinti 1968 m. rugsėjo 27 d. konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse bei komercinėse bylose vykdymo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą,

Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG

prieš

Portbridge Transport International BV,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai R. Schintgen (pranešėjas) ir N. Colneric,

generalinis advokatas A. Tizzano,

sekretorius R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į generalinio advokato nuomonę nagrinėti bylą be žodinio proceso ir išvados,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG, atstovaujamos advokato K. Demuth,

–        Portbridge Transport International BV, atstovaujamos advokato J. Kienzle,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos R. Wagner,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos K. Manji, padedamo barrister D. Beard,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A.‑M. Rouchaud ir W. Bogensberger,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse bei komercinėse bylose vykdymo (OL 1972, L 299, p. 32, toliau – Briuselio konvencija), iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. sutartimi dėl Danijos Karalystės, Airijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo (OL L 304, p. 1 ir pakeistas tekstas 77 p.), 1982 m. spalio 25 d. sutartimi dėl Graikijos Respublikos stojimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. sutartimi dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. sutartimi dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo (OL 1997, C 15, p. 1), 20 straipsnio ir 57 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimo.

2        Šitas prašymas pateiktas nagrinėjant bendrovių Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG (toliau – Nürnberger) ir Portbridge Transport International BV (toliau – Portbridge) ginčą dėl Nürnberger patirtos žalos atlyginimo, Portbridge praradus prekes, kurias ji turėjo nugabenti į Jungtinę Karalystę.

 Teisinis pagrindas

3        Briuselio konvencijos 57 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte sakoma:

„1.      Ši konvencija neturi įtakos jokioms konvencijoms, kurių šalys yra ar bus susitariančiosios valstybės ir kurios reglamentuoja specifinių bylų jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ar vykdymą.

2.      Kad šio straipsnio 1 dalis būtų vienodai aiškinama, ji taikoma taip:

a)      ši konvencija netrukdo susitariančiosios valstybės, esančios kurios nors konvencijos šalimi, teismui dėl tam tikros specifinės bylos prisiimti jurisdikciją pagal tą konvenciją, net jeigu atsakovas nuolat gyvena susitariančioje valstybėje, nesančioje tos konvencijos šalimi. Bet kuriuo atveju bylą nagrinėjantis teismas taiko šios konvencijos 20 straipsnį“.

4        Briuselio konvencijos 20 straipsnio 1 pastraipoje nustatyta:

„Jeigu atsakovas, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą vienoje susitariančiojoje valstybėje, paduodamas į teismą kitoje susitariančioje valstybėje ir apie savo pasirengimą gintis šiam teismui nepraneša, pats teismas pareiškia, kad jis neturi jurisdikcijos, jeigu šios neįgyja pagal tos konvencijos nuostatas“.

5        1956 m. gegužės 19 d. pasirašytos Ženevos konvencijos dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (toliau – CMR konvencija) 1 straipsnyje numatyta, kad ji taikoma: „kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė <...> nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės“.

6        Pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį:

„Visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje:

a)      atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis; arba

b)      yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.

Į kitus teismus kreiptis negalima.“

7        Ir Vokietijos Federacinė Respublika, ir Nyderlandų Karalystė yra CMR konvencijos šalys.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

8        Nürnberger yra pagal Vokietijos įstatymus įsteigta transporto draudimo bendrovė. Ji reikalauja iš pagal Olandijos įstatymus įsteigtos Portbridge bendrovės atlyginti žalą, atsiradusią dėl 2000 m. birželio mėnesį dingusių prekių, kurias pastaroji bendrovė priėmė vežti Vöhringen mieste (Vokietija) ir kurios turėjo būti nugabentos į Jungtinę Karalystę.

9        Pagrindinėje byloje nagrinėjamam pervežimui taikoma CMR konvencija. Pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktą Landgericht Memmingen (Vokietija) teismas, į kurį kreipėsi ieškovas, yra kompetentingas nagrinėti bylą, nes krovinys buvo priimtas vežti į jo jurisdikciją patenkančioje teritorijoje. Tačiau Portbridge ginčijo šio teismo jurisdikciją spręsti tarptautinio pobūdžio ginčą ir atsisakė dalyvauti bylos nagrinėjime iš esmės.

10      Netrukus priimtu sprendimu Landgericht Memmingen nusprendė, kad jis yra nekompetentingas spręsti šį tarptautinio pobūdžio ginčą ir atmetė Nürnberger ieškinį, laikydamas jį nepriimtinu. Jis nusprendė, kad, nepaisant CMR konvencijos 31 straipsnyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių, remiantis Briuselio konvencijos 57 straipsnio 2 dalies a punkto antru sakiniu, tuo atveju, jei atsakovas nedalyvauja procese arba atsisako dalyvauti bylos nagrinėjime iš esmės, reikia taikyti Briuselio konvencijos 20 straipsnio nuostatas. Jos numato, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms pats teismas pareiškia, kad jis neturi jurisdikcijos, jeigu šios neįgyja pagal Briuselio konvencijos nuostatas.

11      Nürnberger šį teismo sprendimą apeliacine tvarka apskundė Oberlandesgericht München, savo skundą motyvuodama tuo, kad CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatoms dėl jurisdikcijos turi būti teikiama pirmenybė prieš Briuselio konvencijoje nustatytas bendrąsias jurisdikcijos taisykles ir tada, kai atsakovas atsisako dalyvauti bylos nagrinėjime iš esmės bei pareiškia tik prieštaravimus dėl teismo jurisdikcijos spręsti šį tarptautinio pobūdžio ginčą.

12      Šioje situacijoje nacionalinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiuo klausimu:

„Ar kitų konvencijų nuostatoms dėl jurisdikcijos reikia teikti pirmenybę prieš Briuselio konvencijos bendrąsias nuostatas dėl jurisdikcijos, kai atsakovui, kurio buveinė yra Briuselio konvencijos susitariančioje valstybėje, pareiškiamas ieškinys kitos susitariančiosios valstybės teisme, o atsakovas šiame teisme nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės?“

 Dėl prejudicinio klausimo

13      Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar Briuselio konvencijos 57 straipsnio 2 dalies a punkto antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad leistų susitariančios valstybės teismui, kuriame paduotas ieškinys prieš atsakovą, kurio buveinė yra kitoje susitariančiojoje valstybėje, savo kompetenciją nagrinėti bylą pagrįsti specialiąja konvencija, kurios šalis yra pirmoji valstybė ir kuri numato specialias jurisdikcijos taisykles, bei netaikyti Briuselio konvencijos nuostatų net ir tuo atveju, kai atsakovas aptariamame procese nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės.

14      Šiuo klausimu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Briuselio konvencijos 57 straipsnyje nustatoma bendrosios taisyklės numatančios, kad šiai konvencijai teiktina pirmenybė prieš kitas konvencijas, kurias pasirašė susitariančiosios valstybės jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimais, išimtis. Ši išimtis skirta tam, kad galima būtų laikytis specialiose konvencijose numatytų jurisdikcijos taisyklių, kurios parengtos atsižvelgiant į šiomis konvencijomis reguliuojamų santykių ypatumus (žr. 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C‑406/92, Rink. p. I‑5439, 24 punktą).

15      Tačiau Portbridge teigia, kad vadovaujantis Briuselio konvencijos 57 straipsnio 2 dalies a punkto antru sakiniu, pagal kurį „bet kuriuo atveju bylą nagrinėjantis teismas taiko šios konvencijos 20 straipsnį“, reikia atsisakyti taikyti CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas jurisdikcijos taisykles.

16      Reikia priminti, kad minėtas 20 straipsnis numato: jei atsakovas paduodamas į teismą kitoje susitariančiojoje valstybėje ir apie savo pasirengimą gintis šiam teismui nepraneša, pats teismas pareiškia, kad jis neturi jurisdikcijos, jeigu šios neįgyja pagal Briuselio konvencijos nuostatas.

17      Taigi šiuo atveju turi būti laikoma, kad teismas kompetenciją įgyja pagal Briuselio konvencijos nuostatas, atsižvelgiant į tai, jog konvencijos 57 straipsnyje numatoma, kad ši konvencija nedaro įtakos jurisdikcijos taisyklėms, numatytoms specialiose konvencijose.

18      Esant šioms aplinkybėms, susitariančiosios valstybės teismas, pagal šią konvenciją ex officio tikrindamas savo kompetenciją spręsti bylą, kurioje atsakovas yra asmuo, turintis buveinę kitoje susitariančiojoje valstybėje ir nedalyvaujantis procese, turi atsižvelgti ir į specialiose konvencijose, kurių šalis taip pat yra pirmoji susitariančioji valstybė, numatytas jurisdikcijos taisykles.

19      Ši nuostata taikoma ir tada, kai, kaip buvo nagrinėjamoje byloje, atsakovas, atsisakydamas dalyvauti bylos nagrinėjime iš esmės, formaliai ginčija nacionalinio teismo kompetenciją spręsti tarptautinio pobūdžio ginčą.

20      Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: 57 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad leistų susitariančiosios valstybės teismui, kuriame paduotas ieškinys prieš atsakovą, kurio buveinė yra kitoje susitariančiojoje valstybėje, savo kompetenciją nagrinėti bylą pagrįsti specialiąja konvencija, kurios šalis yra pirmoji valstybė ir kuri numato specialias jurisdikcijos taisykles net ir tada, kai atsakovas aptariamame procese nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

21      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Kitų šalių, pateikusių Teisingumo Teismui pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nutaria:

1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. sutartimi dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. sutartimi dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo ir 1996 m. lapkričio 29 d. sutartimi dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo, 57 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas kaip leidžiantis susitariančiosios valstybės teismui, kuriame paduotas ieškinys prieš atsakovą, kurio buveinė yra kitoje susitariančiojoje valstybėje, savo kompetenciją nagrinėti bylą pagrįsti specialiąja konvencija, kurios šalis yra pirmoji valstybė ir kuri numato specialias jurisdikcijos taisykles net ir tada, kai atsakovas aptariamame procese nedalyvauja nagrinėjant bylą iš esmės.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.