GENERALINIO ADVOKATO

M. POIARES MADURO IŠVADA,

pateikta 2006 m. sausio 18 d.¹(1)

Byla C-459/03

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Airiją

„Airijos ir Jungtinės Karalystės ginčas – Arbitražinis teismas, sudarytas pagal 1982 metų Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, vadinamosios Montego Bėjaus konvencijos, VII priedą – Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisdikcija – EB 292 straipsnis – AE 193 straipsnis – Pareiga bendradarbiauti – EB 10 straipsnis – AE 192 straipsnis“

1.        Ši procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo reikalauja, kad Teisingumo Teismas pirmą kartą nagrinėtų kaltinimą, susijusį su valstybės narės padarytu EB 292 straipsnio ir AE 193 straipsnio pažeidimu. Komisija mano, kad Airija, pateikusi ginčą su kita valstybe nare (Jungtine Karalyste) spręsti pagal Jungtinių Tautų jūros teisės konvenciją (toliau – Montego Bėjaus konvencija) sudarytame arbitražiniame teisme, pažeidė šias, taip pat EB 10 straipsnio ir AE 192 straipsnio, nuostatas.

2.        Pagal EB 292 straipsnį ir jį atitinkantį AE 193 straipsnį „valstybės narės įsipareigoja ginčų dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo nespręsti kitais būdais nei nustatyta šioje Sutartyje.“ Siekdamas nustatyti, ar šios nuostatos buvo pažeistos, Teisingumo Teismas privalo pateikti savo nuomonę, ar arbitražiniame teisme Airijos iškelti klausimai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį.

I –    Faktinės aplinkybės ir ikiteisminė procedūra

3.     Ši procedūra buvo pradėta dėl Airijos ir Jungtinės Karalystės ginčo dėl Sellafield, šiaurės rytų Anglijoje, Airijos jūros pakrantėje esančios MOX gamyklos eksploatavimo. Gamykla skirta iš apšvitinto branduolinio kuro gaunamam plutoniui perdirbti, plutonio dioksidą maišant su nusodrinto urano dioksidu ir sukuriant sumaišytų oksidų kurą (MOX), siekiant išgauti naują kurą „MOX“ („mixed oxide fuel“), kuris gali būti naudojamas kaip energijos šaltinis branduolinėse elektrinėse.

4.     Jungtinė Karalystė, remdamasi 1993 m. bendrovės British Nuclear Fuel plc (toliau – BNFL) paskelbtu poveikio aplinkai tyrimu, leido jai statyti MOX gamyklą. Gamyklos statyba buvo baigta 1996 metais. 2001 m. spalio 3 d. Jungtinė Karalystė, atlikusi penkias viešas apklausas dėl MOX gamyklos ekonominio pagrindimo, išdavė BNFL leidimą eksploatuoti gamyklą ir gaminti MOX.

5.     2001 m. spalio 25 d. Airija, kaltindama Jungtinę Karalystę keliais Montego Bėjaus konvencijos nuostatų pažeidimais, pradėjo prieš Jungtinę Karalystę procedūrą dėl MOX gamyklos pagal minėtos konvencijos VII priedą sudarytame arbitražiniame teisme(2).

6.     2002 m. birželio 20 d. dėl su MOX gamykla susijusių ginčų įvyko Airijos ir Komisijos tarnybų susirinkimas(3). 2003 m. gegužės 15 d. Komisija laišku nusiuntė oficialų pranešimą Airijai nurodydama, kad, pradėjusi procedūrą prieš Jungtinę Karalystę pagal Montego Bėjaus konvenciją, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 10 ir 292 straipsnius bei AE 192 ir 193 straipsnius.

7.     2003 m. liepos 15 d. laišku Airija su Komisijos nuomone nesutiko. 2003 m. rugpjūčio 19 d. Komisija nusiuntė pagrįstą nuomonę dėl arbitražinės procedūros prieš Jungtinę Karalystę dėl MOX gamyklos pradėjimo pagal Montego Bėjaus konvenciją. 2003 m. rugsėjo 16 d. Airija atsakė, kad Komisijos nuomonė jos vis dar neįtikino. Komisija 2003 m. spalio 15 d. pateikė ieškinį Teisingumo Teismui.

II – Iškelti klausimai

8.     Spręsti dviejų valstybių narių ginčą į Teisingumo Teismą kreipiamasi retai(4). Vis dėlto pagal EB 220 straipsnį kartu su EB 227 straipsniu bei AE 136 straipsnį ir AE 142 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas nagrinėti ginčus, susijusius su EB sutarties ir Euratomo sutarties taikymu ir aiškinimu.(5)

9.     EB 292 straipsnis ir AE 193 straipsnis nustato, kad ši jurisdikcija yra išimtinė. Kartu šios nuostatos įtvirtina tai, kas buvo pavadinta Teisingumo Teismo „jurisdikcijos monopolija“ dėl valstybių narių ginčų Bendrijos teisės taikymo ir aiškinimo srityje(6).

10.   Išimtinė Teisingumo Teismo jurisdikcija valstybių narių ginčuose dėl Bendrijos teisės yra Bendrijos teisės sistemos autonomijos apsaugos priemonė(7). Ja siekiama užtikrinti, kad valstybės narės neprisiimtų teisinių įsipareigojimų pagal tarptautinę viešąją teisę, kurie galėtų prieštarauti jų įsipareigojimams pagal Bendrijos teisę. Iš esmės EB 292 straipsnis ir AE 193 straipsnis išreiškia lojalumo Bendrijos sutarčių sukurtai teisminei sistemai pareigą. Valstybės narės sutiko spręsti savo nesutarimus Sutartyse numatytais būdais; jos privalo susilaikyti nuo ginčų, susijusių su šiomis Sutartimis, sprendimo kitais būdais(8).

11.   Komisija tvirtina, kad, ginčą su Jungtine Karalyste dėl MOX gamyklos pateikusi spręsti pagal Montego Bėjaus konvenciją sudarytam arbitražiniam teismui, Airija pažeidė šią taisyklę. Esminis klausimas, kurį privalo išspręsti Teisingumo Teismas, yra tas, ar šis ginčas yra susijęs su Bendrijos teise. Teisingumo Teismas privalo išnagrinėti ir palyginti, pirma, savo jurisdikcijos apimtį ir, antra, arbitražiniam teismui pateikto ginčo dalyką.

12.   Arbitražiniame teisme Airija tvirtina, kad Jungtinė Karalystė pažeidė tris įsipareigojimų grupes. Pirma, įsipareigojimą atlikti tinkamą leidimo eksploatuoti MOX gamyklą galimo poveikio Airijos jūros aplinkai vertinimą. Šiuo klausimu Airija nurodo Montego Bėjaus konvencijos 206 straipsnį. Antra, įsipareigojimą bendradarbiauti su Airija, kaip Airijos jūros, kuri yra pusiau uždara jūra, pakrantės valstybe, imantis būtinų priemonių šios jūros aplinkai apsaugoti. Šiuo klausimu Airija nurodo Montego Bėjaus konvencijos 123 ir 197 straipsnius. Trečia, įsipareigojimą imtis visų būtinų priemonių Airijos jūros aplinkai apsaugoti ir išsaugoti. Šiuo klausimu Airija remiasi Montego Bėjaus konvencijos 192, 193, 194, 207, 211, 213 ir 217 straipsniais.

13.   Airijos ir Komisijos pozicijos dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos apimties ginčo dėl MOX gamyklos atžvilgiu yra visiškai skirtingos. Airijos nuomone, nė vienas nagrinėjamas klausimas nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją. Komisija tvirtina, kad visas ginčas priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Tačiau šioje byloje nebūtina nustatyti, ar ginčas dėl MOX gamyklos visiškai priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Pakanka patikrinti, ar bent iš dalies ginčo dalykas yra reglamentuojamas Bendrijos teisės. Jei taip, mano nuomone, EB 292 straipsnio arba prireikus AE 193 straipsnio pažeidimas turi būti laikomas nustatytu.

14.   Tai nereiškia, kad visas ginčas patenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją vien dėl to, kad daliai ginčo taikytina Bendrijos teisė. Gali būti, kad didelė ginčo dalis ir galbūt labiausia nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją, o jai priklauso tik vienas ar keli klausimai, dėl kurių nesutariama. Tačiau esant tokioms aplinkybėms EB 292 straipsnis arba AE 193 straipsnis vis dėlto draudžia visą ginčą, įskaitant į Bendrijos teisės taikymo sritį patenkančius klausimus, spręsti kitais nei numatyti Bendrijos Sutartyse būdais. Galiausiai nėra jokios apibrėžtos normų, nustatančių Teisingumo Teismo jurisdikcijos monopoliją, taikymo ribos. Kai tai susiję su Bendrijos teise, valstybės narės privalo išspręsti savo ginčus Bendrijoje(9).

15.   Komisija pateikė tris kaltinimus. Pirma, ji tvirtina, kad Montego Bėjaus konvencijos nuostatos, kuriomis Airija rėmėsi arbitražiniame teisme, yra sudėtinė Bendrijos teisės dalis ir todėl patenka į išimtinę Teisingumo Teismo jurisdikciją spręsti valstybių narių ginčus. Dėl to arbitražinės procedūros pradėjimas prieš kitą valstybę narę dėl ginčijamų Montego Bėjaus konvencijos nuostatų reiškia EB 292 straipsnio pažeidimą. Antra, Komisija mano, kad, paprašiusi arbitražinį teismą taikyti tam tikrų Bendrijos direktyvų nuostatas, Airija pažeidė EB 292 straipsnį ir AE 193 straipsnį. Trečia, ji tvirtina, kad, pradėjusi tokią procedūrą, Airija pažeidė bendradarbiavimo pareigą, kuri išplaukia iš EB 10 straipsnio ir AE 192 straipsnio.

16.   Šie trys kaltinimai bus nagrinėjami iš eilės.

III – Teisingumo Teismo jurisdikcija Montego Bėjaus konvencijos nuostatų atžvilgiu

17.   Montego Bėjaus konvencija yra mišrus susitarimas. Tuo metu, kai Airija ginčą su Jungtine Karalyste pateikė arbitražiniam teismui, Europos bendrija ir keturiolika tuo metu jos narėmis buvusių valstybių narių buvo šios konvencijos šalys(10). Bendrija ir valstybės narės, kurios bylos nagrinėjimo metu buvo Montego Bėjaus konvencijos šalys, atitinkamose savo kompetencijos srityse įsipareigojo pagal šią konvenciją(11). Pavyzdžiui, Bendrija įsipareigojo jūros žuvų išteklių apsaugos ir valdymo srityje, o valstybės narės įsipareigojo jūros sienų delimitavimo srityje(12).

18.   Komisijos nuomone, Montego Bėjaus konvencijos nuostatos, kuriomis Airija remiasi prieš Jungtinę Karalystę, patenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją, nes jos yra Bendrijos kompetencijoje ir buvo sudarytos jos vardu. Tokiomis aplinkybėmis Komisija pabrėžia, kad aplinkos apsauga yra aiškus Bendrijos tikslas, dėl kurio Bendrija turi išorės kompetenciją. Komisija taip pat nurodo, kad Tarybos sprendimas 98/392/EB(13), kuriuo Europos bendrija sudarė Monetego Bėjaus konvenciją, taip pat buvo priimtas Sutarties 130 S straipsnio pagrindu (po pakeitimo – EB 175 straipsnis).

19.   Airija laikosi priešingos nuomonės, kad srityse, kuriose Airija pradėjo procedūrą prieš Jungtinę Karalystę, valstybės narės Bendrijai kompetencijos neperdavė. Airija teigia, kad Bendrija yra susitariančioji Montego Bėjaus konvencijos šalis tik tose srityse, kurios patenka į jos išimtinę išorės kompetenciją. Tiek, kiek Bendrijos priemonės yra susijusios su ginče dėl MOX gamyklos svarstomais klausimais, jos įtvirtina būtiniausius standartus, o Montego Bėjaus konvencijos nuostatos joms įtakos neturi. Todėl, Airijos manymu, šios nuostatos netapo sudėtine Bendrijos teisės dalimi ir Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nuspręsti dėl Airijos ieškinio Jungtinei Karalystei pagal Montego Bėjaus konvenciją.

20.   Prieš įvertindamas šiuos argumentus, trumpai priminsiu atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką dėl jo jurisdikcijos apimties mišrių susitarimų srityje.

21.   Teisingumo Teismas jau kelis kartus yra nusprendęs, kad jis turi jurisdikciją dėl mišrių susitarimų nuostatų(14). Konkrečiai kalbant, sprendime Haegeman Teisingumo Teismas nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamos nuostatos sudaro neatskiriamą Bendrijos teisės dalį(15). Dėl to Teisingumo Teismas turi kompetenciją priimti prejudicinius sprendimus dėl jų aiškinimo ir priimti sprendimą dėl šių nuostatų tuo atveju, jei Bendrijos valstybės narės neįvykdo savo įsipareigojimų pagal tokias nuostatas(16). Vis dėlto, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, negalima daryti išvados, kad visos mišraus susitarimo nuostatos automatiškai patenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją. Teisingumo Teismo nuomonė yra subtilesnė. Jis teigia, kad „Bendrijos, valstybių narių ir trečiųjų valstybių vardu sudaryti mišrūs susitarimai Bendrijos teisės sistemoje turi tokį patį statusą kaip ir tik Bendrijos vardu sudaryti susitarimai tiek, kiekjų nuostatos patenka į Bendrijos kompetencijos sritį.“(17)

22.   Tiek, kiek Bendrija prisiėmė įsipareigojimus pagal mišrų susitarimą, Bendriją saistančios normos sudaro Bendrijos teisės dalį.(18). Tiek jos yra privalomos Bendrijai bei jos valstybėms narėms(19) ir priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai(20). Neabejotina, kad Bendrija prisiėmė įsipareigojimus pagal mišraus susitarimo nuostatą, kai ta nuostata taikoma klausimams, priklausantiems Bendrijos išimtinei kompetencijai, kaip buvo su prekybos nuostatomis Haegeman byloje. Priešingai, kai nuostata taikoma tiktai klausimams, patenkantiems į valstybių narių išimtinę kompetenciją, pagal tokią nuostatą įsipareigojimus prisiėmė valstybės narės, o ne Bendrija(21).

23.   Klausimas tampa dar sudėtingesnis, kai mišraus susitarimo nuostata gali būti taikoma sričiai, patenkančiai į Bendrijos ir jos valstybių narių bendros kompetencijos sritį. Primintina, kad tokioje srityje, kokia yra aplinkos politika, kur Sutartis numato bendrą kompetenciją(22), tiek Bendrija, tiek valstybės narės įsipareigoti trečiosioms šalims gali pačios. Tačiau jei Bendrija jau prisiėmė tokius įsipareigojimus ar jei ji jau patvirtino tokias vidaus priemones, valstybėms narėms draudžiama prisiimti įsipareigojimus, kurie galėtų paveikti bendras taip nustatytas taisykles(23).

24.   Tiek Airija, tiek Švedijos vyriausybė tvirtina, kad, sudarydama Montego Bėjaus konvenciją, Europos bendrija naudojosi tik savo išimtine išorės kompetencija jūros aplinkos apsaugos srityje. Be to, Airija tvirtina, kad su ginču dėl MOX gamyklos susijusios nuostatos nepatenka į Bendrijos išimtinę kompetenciją, nes jos nustato tik būtiniausius standartus ir todėl nėra tokio pobūdžio, kad paveiktų bendras Bendrijos taisykles(24). Grįsdama šią nuomonę Airija remiasi Deklaracija dėl kompetencijos, kurią Bendrija pareiškė tvirtindama Montego Bėjaus konvenciją(25).

25.   Jei Airija, teigdama, jog Bendrija naudojosi tik savo išimtine išorės kompetencija, būtų teisi, tam, kad nustatytų, ar atitinkamos Montego Bėjaus konvencijos nuostatos priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai, nes yra sudėtinė Bendrijos teisės sistemos dalis, Teisingumo Teismas iš tikrųjų turėtų atidžiai patikrinti šios kompetencijos apimtį, kaip jis tai padarė Atviro dangaus sprendimuose(26).

26.   Tačiau prielaida, kad, sudarydama Montego Bėjaus konvenciją, Bendrija veikė tik savo išimtinės kompetencijos srityje, mano nuomone, yra neteisinga.

27.   Europos bendrija Montego Bėjaus konvenciją sudarė Tarybos sprendimu 98/392(27). Kaip teisingai pažymi Komisija, šis sprendimas, be kita ko, pagrįstas Sutarties 130S straipsniu (dabar – EB 175 straipsnis). Todėl manytina, kad dėl Montego Bėjaus konvencijos nuostatų, susijusių su jūros aplinkos apsauga, Bendrija, prie jos prisijungusi, naudojosi tiek savo išimtine, tiek neišimtine išorės kompetencija aplinkos apsaugos srityje.

28.   Šį teiginį patvirtina ir aplinkybė, kad tuomet, kai buvo sudaroma Montego Bėjaus konvencija, šioje srityje jau egzistavo daug įvairių Bendrijos priemonių.

29.   Šiuo atžvilgiu Komisija teigia, kad galima išvesti analogiją su prieš tai buvusiomis dviem pažeidimų procedūromis, susijusiomis su mišriais susitarimais: byla Komisija prieš Airiją(28) ir byla Komisija priešPrancūziją.(29) Abiejose bylose Teisingumo Teismas, pažymėdamas, jog aptariami susitarimai „didele dalimi patenka į Bendrijos kompetenciją“, nusprendė, kad jis turi jurisdikciją(30). Tačiau Komisijos palyginimas mane įtikino tik iš dalies. Mano manymu, galima išvesti paralelę su byla Komisija priešPrancūziją, bet ne su byla Komisija prieš Airiją.

30.   Sprendime Komisija prieš Airiją Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar jis turi jurisdikciją pažeidimo procedūroje dėl Airijos neprisijungimo prie Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (Paryžiaus aktas) per numatytą laikotarpį. Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis turi jurisdikciją, nes Berno konvencija apima sritį, kuri „didele dalimi priklauso Bendrijos kompetencijai“(31). Vis dėlto šis teiginys turi būti suprantamas šios bylos, kuri buvo susijusi su pareigos prisijungti prie Berno konvencijos pažeidimu, kontekste(32). Kaip pažymėjo generalinis advokatas J. Mischo, nors ne visa Berno konvencija patenka į Bendrijos kompetencijos sritį, ši konvencija nedali ir valstybė negali prie jos prisijungti iš dalies. Todėl ir Bendrijos teisėje esanti pareiga prisijungti prie Berno konvencijos yra nedaloma(33).

31.   Priešingai, byla Komisija prieš Prancūziją nebuvo susijusi su pareiga prisijungti prie tarptautinio susitarimo. Ji buvo susijusi su prieš Prancūziją pradėta pažeidimo procedūra dėl įsipareigojimų pagal atitinkamas Konvencijos dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos ir šios konvencijos protokolo nuostatas neįvykdymo. Teisingumo Teismas nusprendė, jog „kadangi ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo gali būti pareikštas, tik jei buvo pažeisti iš Bendrijos teisės kylantys įsipareigojimai, <...> reikia nustatyti, ar Prancūzijos įsipareigojimai, dėl kurių paduotas šis ieškinys, yra reglamentuojami Bendrijos teisės.“(34) Pažymėjęs, jog konvencijos ir protokolo dalykas „daugiausia“ sutampa su įvairių Bendrijos teisės aktų dalyku, Teisingumo Teismas nusprendė, jog egzistuoja „Bendrijos interesas, kad ir Bendrija, ir jos valstybės narės vykdytų (konvencijoje ir protokole) numatytus įsipareigojimus.“(35) Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis turi jurisdikciją, nepaisant aplinkybės, jog pažeidimo procedūra buvo susijusi su gėlo vandens ir nuosėdų išmetimu į jūros aplinką, t. y. klausimu, kuris kol kas nebuvo Bendrijos vidaus teisės aktų dalykas(36).

32.   Panašiai kaip ir ši byla, byla Komisija prieš Prancūziją buvo susijusi su tarptautiniu susitarimu, prie kurio bendrai prisijungė Bendrija ir valstybės narės. Be to, byloje Komisija prieš Prancūziją valstybė narė, atsakovė, taip pat teigė, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėjamų įsipareigojimų atžvilgiu, nes jie nepriklauso Bendrijos išorės kompetencijai. Teisingumo Teismas šį prieštaravimą atmetė. Savo jurisdikcijos apimtį jis aiškino atsižvelgdamas į suinteresuotumą apsaugoti egzistuojančią Bendrijos teisės sistemą.

33.   Teisingumo Teismo sprendimo 27 punkte esantis teiginys, kad nagrinėjamos nuostatos patenka į „sritį, kuri daugiausia yra Bendrijos kompetencijoje“(37), lengvai gali būti suprastas neteisingai, kaip leidžiantis manyti, jog Teisingumo Teismas priėmė sprendimą pažeidimo procedūroje dėl įsipareigojimų, nepriklausančių Bendrijos teisės taikymo sričiai. Žinoma, to negali būti(38). Sprendimą aiškinu taip, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad sudarydama susitarimą gėlo vandens ir nuosėdų išmetimo į jūros aplinką srityje Bendrija naudojosi savo neišimtine kompetencija. Kitais žodžiais tariant, tarptautinio susitarimo sudarymas savaime gali būti naudojimosi neišimtine Bendrijos kompetencija forma, nesvarbu, ar buvo priimti ankstesni Bendrijos vidaus teisės aktai. Kaip ir šioje byloje, tai reiškia, kad sudarydama susitarimą Bendrija, tiek, kiek ji rėmėsi išorinę kompetenciją numatančiu teisiniu pagrindu, naudojosi šia kompetencija ir tose srityse, kuriose ji išimtinė, ir tose, kur ji nėra išimtinė(39). Šitaip Bendrija prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus tose srityse, kurios atitinkamai patenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją kaip įsipareigojimai, kylantys pagal Bendrijos teisę(40).

34.   Priešingai nei teigia Airija, Deklaracija „dėl Europos bendrijos kompetencijos konvencijos reglamentuojamose srityse <...>“ neleidžia daryti kitos išvados.

35.   Deklaracijos skyrius „Sritys, kurių atžvilgiu Bendrijos ir jos valstybių narių kompetencija yra bendra“, skelbia:

„Kiek tai susiję su jūrų transportu, jūrų transporto saugumu bei jūrų teršimo prevencija, <...> Bendrija turi išimtinę kompetenciją tik tiek, kiek šios Konvencijos nuostatos arba ją vykdant priimti teisiniai dokumentai daro įtaką galiojančioms Bendrijos taisyklėms. Kai egzistuoja Bendrijos taisyklės, bet joms nedaroma įtaka, būtent Bendrijos nuostatų, nustatančių tik būtiniausius standartus, atveju nepažeisdamos Bendrijos kompetencijos valstybės narės turi kompetenciją šioje srityje imtis veiksmų. Kitais atvejai kompetencija priklauso pastarosioms.

Priede pateikiamas atitinkamų Bendrijos teisės aktų sąrašas. Iš šių dokumentų išplaukiančios Bendrijos kompetencijos apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvieno dokumento konkrečias nuostatas, o būtent tiek, kiek šios nuostatos įtvirtina bendras taisykles.“

36.   Mano nuomone, šia formuluote siekiama atspindėti Teisingumo Teismo praktiką, ypač byloje Komisija prieš Tarybą (AETR) ir 1993 m. kovo 19 d. Nuomonėje 2/91. Nors ši formuluotė gal ir nėra visiškai aiški ir paprasta, bet ji nėra tokia, kad leistų manyti, jog jūros aplinkos apsaugos srityje Bendrija paprasčiausiai naudojosi savo išimtine išorės kompetencija.

37.   Todėl Komisija, tvirtindama, kad Airija rėmėsi Montego Bėjaus konvencijos nuostatomis, kurios tapo sudėtine Bendrijos teisės dalimi, taigi ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos dalyku, yra teisi.

38.   Airija tvirtina, kad jei būtų pripažinta, jog Teisingumo Teismas turi išimtinę jurisdikciją Montego Bėjaus konvencijoje reglamentuojamų klausimų atžvilgiu, iš Airijos būtų atimta konvencijoje numatyta atitinkama gynybos priemonė.

39.   Aš su tokia nuomone nesutinku. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į EB 227 straipsnyje numatytą procedūrą ir į galimybę prašyti taikyti laikinąsias priemones pagal EB 243 straipsnį. Taip pat pažymėtina, kad Montego Bėjaus konvencijos 282 straipsnis aiškiai leidžia kitus nei joje numatyti ginčų sprendimo būdus(41). Be to, net susidūrusios su rimtais sunkumais, valstybės narės negali imtis veiksmų už Bendrijos ribų vien dėl to, kad, jų manymu, tokia veiksmų eiga būtų tinkamesnė(42).

40.   Subsidiariai Airija tvirtina, kad jei Montego Bėjaus konvencijos nuostatos būtų buvusios inkorporuotos į Bendrijos teisę, tas pats būtų taikoma ir Montego Bėjaus konvencijos nuostatoms dėl ginčų sprendimo. Tokiu atveju Montego Bėjaus konvencijoje numatyti ginčų sprendimo būdai taptų sprendimo būdais, numatytais „šioje Sutartyje“, EB 292 straipsnio prasme.

41.   Nepritariu nuomonei, kad Montego Bėjaus konvencijoje numatyta ginčų sprendimo tvarka tapo sudėtine Bendrijos teisminės sistemos dalimi ir taip ją pakeitė. EB 292 straipsnis draudžia tarptautiniu susitarimu išimtinę Teisingumo Teismo jurisdikciją perduoti kitam teismui ar arbitražui(43). Todėl Montego Bėjaus konvencijos sudarymas negali reikšti, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija spręsti ginčus tarp Bendrijos valstybių narių dėl Bendrijos teisės aiškinimo ir taikymo buvo perduota pagal Montego Bėjaus konvenciją sukurtam teismui.

42.   Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, jog, pateikusi ginčą su Jungtine Karalyste dėl MOX gamyklos spręsti pagal Montego Bėjaus konvencijos VII priedą sudarytam arbitražiniam teismui, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 292 straipsnį.

43.   Kadangi AE nėra Montego Bėjaus konvencijos šalis, remiantis pirmiau pateiktais argumentais tokios pačios išvados negalima padaryti dėl AE 193 straipsnio. Siekiant įvertinti teiginį, jog Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal AE 193 straipsnį, būtina svarstyti antrą Komisijos pateiktą kaltinimą.

IV-   Airijos rėmimasis Bendrijos teise arbitražiniame teisme

44.   Komisijos teigimu, Airija, pateikusi Bendrijos teisės aktus aiškinti ir taikyti ne Bendrijos teismui, neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 292 straipsnį ir AE 193 straipsnį. Jungtinė Karalystė šiam teiginiui pritaria. Komisija ir Jungtinė Karalystė pažymi, kad savo pareiškimuose raštu arbitražiniam teismui Airija mini Direktyvas 85/337/EEB(44), 90/313/EEB(45), 80/836/AE(46), 92/3/AE(47) ir 96/29/AE (48), taip pat OSPAR konvencijos nuostatas(49).

45.   Airija tvirtina, kad ji neprašė arbitražinio teismo taikyti Bendrijos teisės, o direktyvomis rėmėsi tik kaip pagalbine priemone aiškindama iš Montego Bėjaus konvencijos kylančius įsipareigojimus. Ji pabrėžia, kad 2003 m. rugsėjo 16 d. laiške Komisijai ji iškilmingai pažadėjo, kad Bendrijos teisės aktus ji ir toliau nurodys tik kaip pagalbinę Montego Bėjaus konvencijos aiškinimo priemonę ir kad neprašys arbitražinio teismo vertinti, ar Jungtinė Karalystė pažeidė kurią nors Bendrijos teisės normą ar teisės aktą. Airija tvirtina, kad ji nepažeidė įsipareigojimų nei pagal EB 292 straipsnį, nei pagal AE 193 straipsnį, nes nepareiškė jokio kaltinimo, kad Jungtinė Karalystė pažeidė kokį nors įsipareigojimą pagal Bendrijos teisę.

46.   Mano nuomone, šis argumentas yra nepagrįstas.

47.   Iš Airijos išvadų, pateiktų arbitražiniame teisme, matyti, kad nuorodos į Bendrijos teisės aktus buvo padarytos atsižvelgiant į Montego Bėjaus konvencijos 293 straipsnio 1 dalį. Pagal šią nuostatą arbitražinis teismas „taiko šią Konvenciją ir kitas tarptautinės teisės normas, neprieštaraujančias šiai Konvencijai.“

48.   2001 m. spalio 25 d. procesą pradedančio prašymo 3 punkte Airija nurodo, kad „prireikus arbitražinio teismo taip pat bus prašoma atsižvelgti į kitų tarptautinių dokumentų, įskaitant tarptautines konvencijas ir Bendrijos teisės aktus, nuostatas.“ Procesą pradedančio prašymo 34 punkte Airija nurodo Montego Bėjaus konvencijos 293 straipsnio 1 dalį ir teigia, kad „konvencijos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į kitas tarptautines Airijai ir Jungtinei Karalystei privalomas taisykles, kaip antai 1992 metų OSPAR konvencija dėl šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos, Direktyva 85/337/EEB ir Direktyvos 80/836/AE bei 96/239/AE.“

49.   Be to, pareiškime, kurį Airija pateikė arbitražiniam teismui, ji tvirtina, kad „tarptautinės teisės normos, kurias prašoma taikyti VII priedo arbitražinio teismo, yra tiek atitinkamose Montego Bėjaus konvencijos nuostatose, tiek „kitose tarptautinės teisės normose, kurios neprieštarauja“ Konvencijai“(50). Airija taip pat tvirtina, kad „šiais dviem būdais – aiškinant bendras Montego Bėjaus konvencijos nuostatas platesnės tarptautinės teisės kontekste ir nurodant taikyti kitas tarptautines normas, standartus ir praktiką, – Montego Bėjaus konvencija atlieka integracinį vaidmenį, apjungdama sutartines ir paprotines normas, taip pat regionines ir visuotines normas.“(51)

50.   Pareiškimo 6.19 punkte Airija pažymi, jog atitinkamos Bendrijos taisyklės yra nurodytos ne todėl, kad arbitražinio teismo būtų prašoma jas taikyti per se, bet „todėl, kad jos parodo, kaip turi būti aiškinami ir taikomi bendri įsipareigojimai pagal Montego Bėjaus konvenciją“. Nepaisant to, visuose vėliau arbitražiniam teismui pateiktuose argumentuose, susijusiuose su Montego Bėjaus konvencijos 293 straipsnio 1 dalimi, Airija pateikė daug nuorodų į Bendrijos normas. Pavyzdžiui, Airijos pareiškimo dalyje, susijusioje su pareiga atlikti tinkamą poveikio aplinkai įvertinimą, „teisinių įsipareigojimų šaltinis“, Airija, be kitų teisės aktų, nurodo Direktyvą 85/337/EEB ir teigia, kad „šie teisės aktai yra svarbūs kaip Montego Bėjaus konvencijos 206 straipsnyje nustatytų pareigų aiškinimo šaltinis ir kaip (kitų tarptautinės teisės normų) pavyzdžiai, kuriuos šio arbitražinio teismo prašoma taikyti jo nagrinėjamoje byloje pagal Montego Bėjaus konvencijos 293 straipsnio 1 dalį“(52). Savo dublike tame teisme Airija tvirtina, kad „ieškiniuose dėl jūrų aplinkos, kurie apima kompetentingos tarptautinės organizacijos ar per diplomatines konferencijas nustatytų tam tikrų tarptautinių normų ir standartų, pažeidimą“ arbitražinis teismas „privalo atsižvelgti ir taikyti tas tarptautines normas ir standartus.“(53)

51.   Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, nemanau, kad Airija neteigia, jog Jungtinė Karalystė pažeidė kokį nors įsipareigojimą pagal Bendrijos teisę(54). Bet kuriuo atveju Airija prašo arbitražinį teismą nuspręsti, kad Jungtinė Karalystė pažeidė įsipareigojimus pagal Montego Bėjaus konvenciją, kurie, pagal pačios Airijos aiškinimą, sutampa su Jungtinės Karalystės įsipareigojimais pagal Bendrijos teisę. Šiuo tikslu Airija prašo arbitražinio teismo išaiškinti Jungtinės Karalystės įsipareigojimus pagal Europos bendrijos ir AE teisę(55).

52.   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad, pateikusi ginčą dėl EB ir AE sutarčių aiškinimo ir taikymo spręsti pagal Montego Bėjaus konvencijos VII priedą sudarytam arbitražiniam teismui, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 292 straipsnį ir AE 193 straipsnį.

V-     Pareiga bendradarbiauti

53.   Komisija tvirtina, kad, be įsipareigojimų pagal EB 292 straipsnį ir AE 193 straipsnį neįvykdymo, Airija pažeidė EB 10 straipsnio 2 dalį ir AE 192 straipsnio 2 dalį. Šios abi nuostatos nustato, kad valstybės narės „nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šios Sutarties tikslų“. Šiuo atžvilgiu Komisija pateikia du argumentus.

54.   Pirma, Komisija tvirtina, kad mišraus susitarimo atveju valstybės narės turi pareigą bendradarbiauti remiantis EB 10 straipsnio 2 dalimi. Komisijos manymu, pradėjusi ginčų sprendimo procedūrą remdamasi Bendrijos kompetencijai priklausančiomis nuostatomis, Airija šią pareigą pažeidė; tokie veiksmai, Komisijos nuomone, gali sukelti painiavą tarp trečiųjų valstybių dėl Bendrijos, kaip susitariančiosios šalies, atstovavimo išorės veikloje ir griauti jos vidinę darną bei ypač pakenkti veiksmingai ir darniai Bendrijos išorės veiklai.

55.   Nemanau, kad Teisingumo Teismas turi nagrinėti šį klausimą. Komisijos kaltinimas iš esmės yra toks pats, kaip ir kaltinimas pagal EB 292 straipsnį. Mano nuomone, EB 292 straipsnis yra specifinė EB 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro lojalumo principo išraiška(56). Todėl pakanka vertinimo pagal EB 292 straipsnį.

56.   Komisija, grįsdama teiginį, kad Airija pažeidė pareigą bendradarbiauti, pateikia ir antrą argumentą. Ji tvirtina, kad, remiantis EB 10 straipsniu ir AE 192 straipsniu, Airija, prieš pradėdama ginčų sprendimo procedūrą pagal Montego Bėjaus konvenciją, privalėjo informuoti kompetentingas Bendrijos institucijas ir su jomis konsultuotis.

57.   Šiuo klausimu pritariu Komisijai. EB 10 straipsnis ir AE 192 straipsnis įtvirtina abipusę lojalaus Bendrijos institucijų ir jos valstybių narių bendradarbiavimo pareigą(57). Ši pareiga ypač svarbi išorės santykių srityje,(58) ir a fortiori taikoma tais atvejais, kai Bendrija ir valstybės narės kartu įsipareigoja trečiosioms šalims(59).

58.   Pareiga bendradarbiauti tam tikrais atvejais gali reikšti pareigą valstybėms narėms konsultuotis su Komisija tam, kad išvengtų pavojaus pažeisti Bendrijos normas arba trukdyti įgyvendinti Bendrijos politiką(60). Mano nuomone, pagal šios bylos aplinkybes Airija tokią pareigą turėjo. Airija nusprendė pradėti procedūrą prieš kitą valstybę narę tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Europos bendrija, pagrindu ir dėl klausimo, kuris, tikėtina, priklauso išimtinei Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Kaip teisingai pabrėžia Komisija, konsultacijos galėjo būti naudingos siekiant išsiaiškinti, kiek ginčas susijęs su Bendrijos teise. Be to, tokios konsultacijos būtų suteikusios galimybę pasikeisti nuomonėmis apie tai, ar prieš valstybę narę gali būti pradėta pažeidimo procedūra dėl tariamo tarptautinio susitarimo pažeidimo. Tačiau Airija siekė gauti Komisijos nuomonę tik pradėjusi ginčų sprendimo procedūrą.

59.   Remdamasis šiais vertinimais, laikausi nuomonės, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 10 straipsnį ir AE 192 straipsnį.

IV – Dėl bylinėjimosi išlaidų

60.   Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, siūlau, kad iš Airijos, kaip šioje byloje pralaimėjusios šalies, pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos.

V –    Išvada

61.   Teisingumo Teismui siūlau:

–        pripažinti, kad, Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (Montego Bėjaus konvencijos) pagrindu prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę pradėjusi ginčų sprendimo procedūrą dėl Sellafield teritorijoje įsteigtos MOX gamyklos, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 292 ir AE 193 straipsnius;

–        pripažinti, kad, pradėjusi minėtą procedūrą ir prieš tai nepasikonsultavusi su Europos Bendrijų Komisija, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 10 ir AE 192 straipsnius;

–        priteisti iš Airijos bylinėjimosi išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: portugalų.

---

2 – Be to, 2001 m. lapkričio 9 d. Airija pagal Montego Bėjaus konvencijos 290 straipsnio 5 dalį pateikė prašymą Tarptautiniam jūrų teisės tribunolui dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtent, dėl leidimo eksploatuoti MOX gamyklą ir dėl su MOX gamykla susijusių tarptautinių radioaktyviųjų medžiagų pervežimų sustabdymo. Šis teismas nustatė tam tikras kitas, nei prašė Airija, laikinąsias apsaugos priemones (2001 m. gruodžio 3 d. Nutartis byloje Nr. 10, MOX gamyklos byla (Airija prieš Jungtinę Karalystę), Laikinosios apsaugos priemonės, Teismo sprendimų, konsultacinių išvadų ir nutarčių rinkinys Nr. 5 (2001).

---

3 – Airija prieš Jungtinę Karalystę pradėjo atitinkamą ginčo sprendimo procedūrą pagal Konvenciją dėl šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos (toliau – OSPAR konvencija). Airija tvirtino, kad Jungtinė Karalystė pažeidė OSPAR konvencijos 9 straipsnį. OSPAR tribunolas Airijos ieškinį atmetė 2003 m. liepos 2 d. galutiniu sprendimu dėl teisės susipažinti su informacija pagal OSPAR konvencijos 9 straipsnį (Airija prieš Jungtinę Karalystę). Ši pažeidimo procedūra prieš Airiją yra susijusi tik su ginčo sprendimo procedūros pradėjimu pagal Montego Bėjaus konvenciją.

---

4 – Iki šiol Teisingumo Teismui spręsti buvo pateikti penki tokie ginčai. Dviem atvejais procesai baigėsi priėmus sprendimus: 1979 m. spalio 4 d. Sprendimas Prancūzija prieš Jungtinę Karalystę (141/78, Rink. p. 2923) ir 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimas Belgija prieš Ispaniją (C‑388/95, Rink. p. I-3123). Dviejų bylų buvo atsisakyta ir jos buvo išbrauktos iš registro (1977 m. vasario 15 d. Nutartis Airija prieš Prancūziją (58/77, Rink. p. I‑0000); ir 1992 m. lapkričio 27 d. Nutartis Ispanija prieš Jungtinę Karalystę (C‑349/92, Rink. p. I‑0000). Viena byla dar nagrinėjama: Ispanija prieš Jungtinę Karalystę, C‑154/04.

---

5 – Kitos EB sutarties ir AE sutarties nuostatos, pagal kurias valstybių narių ginčai gali būti pateikti spręsti Teisingumo Teismui, yra EB 88 straipsnio 2 dalis, 95 straipsnio 9 dalis, 239 straipsnis, 298 straipsnis ir AE 154 straipsnis.

---

6 – N. Mackel. „Article 292 (ex-article 219)“(P. Léger (red.) „Commentaire article par article des traités UE et CE“), Dalloz/Bruylant, Paryžius/Briuselis, 2000, p. 1874. Tuo pačiu klausimu: K. Lasok ir D Lasok. „Law and institutions of the European Union“,Reed Elsevier, 2001, p. 371. EAPB sutartyje buvo panašios nuostatos, t. y. Sutarties 87 straipsnis. Dėl šios normos formuluotės ir EB 292 straipsnio bei AE 193 straipsnio skirtumų žr. P. Herzog. „Article 219“ (Smit, Herzog. „The law of the European Community: a commentary on the EEC Treaty“.Bender, Niujorkas, 1976–, 6-170.1–2 punktai.

---

7 – 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonė 1/91 (Rink. p. I‑6079, 35 punktas).

---

8 – H. F. Van Panhuys. „Conflicts between the law of the European Communities and other rules of international law“, Common Market Law Review, 1966, Nr. 3, p. 445.

---

9 – Tai nebūtinai reiškia, kad valstybės narės tarpusavio ginče visada turėtų atidžiai atskirti su Bendrijos teise susijusius klausimus tam, kad Teisingumo Teismui pateiktų tik tuos klausimus, o likusius spręstų kitokiais ginčų sprendimo būdais. Teoriškai toks sprendimas atitiktų EB 292 straipsnį ir AE 193 straipsnį. Tačiau praktiškai tinkamiau būtų pateikti valstybių narių „hibridinius ginčus“, susijusius su klausimais, tiek priklausančiais, tiek nepriklausančiais Teisingumo Teismo jurisdikcijai, visa apimtimi Teisingumo Teismui pagal EB 239 straipsnį arba AE 154 straipsnį.

---

10 – Montego Bėjaus konvenciją ratifikavo visos valstybės narės, išskyrus Daniją. Šiuo metu visos valstybės narės yra ratifikavusios UNCLOS.

---

11 – Žr. Montego Bėjaus konvencijos IX priedo 4 ir 5 straipsnius ir 1998 m. balandžio 1 d. Europos bendrijos Deklaraciją, pareikštą pagal Montego Bėjaus konvencijos IX priedo 5 straipsnio 1 dalį ir Susitarimo dėl Montego Bėjaus konvencijos XI dalies aiškinimo 4 straipsnio 4 dalį. Deklaracija bus nagrinėjama toliau, 35 ir 36 punktuose.

---

12 – Tai klausimai, kurie galiausiai priklauso atitinkamai Bendrijos ir valstybių narių išimtinei kompetencijai.

---

13 – 1998 m. kovo 23 d. Sprendimas dėl Europos bendrijos 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos ir 1994 m. liepos 28 d. Susitarimo, susijusio su jos XI dalies įgyvendinimu, patvirtinimo (OL L 179, p. 1).

---

14 – Generalinio advokato G. Tesauro išvada byloje HermèspriešFHT (C‑53/96, Rink. p. I‑3603, 8 punktas).

---

15 – Byloje Haegeman Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo procedūros pagrindu buvo prašoma išaiškinti tam tikras Europos ekonominės bendrijos asociacijos sutarties su Graikija prekybos nuostatas. Dėl savo jurisdikcijos Teisingumo Teismas nusprendė: „įsigaliojusios sutarties nuostatos yra sudėtinė Bendrijos teisės dalis, <…> atitinkamai Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl šios sutarties aiškinimo“ (1974 m. balandžio 30 d. Sprendimas Haegeman (181/73, Rink. p. 449, 5 ir 6 punktai). Taip pat žr. 1982 m. spalio 26 d. Sprendimą Kupferberg (C‑104/81, Rink. p. 3641, 13 punktas); 1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nuomonę 1/91 (Rink. p. 6079, 37 ir 38 punktai).

---

16 – Minėta Nuomonė 1/91, 38 punktas.

---

17- 2004 m. spalio 7 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑239/03, Rink. p. I‑0000, 25 punktas, kursyvu pažymėjau aš). Taip pat žr. 2002 m. kovo 19 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (C‑13/00, Rink. p. I‑2943, 14 punktas); šiuo klausimu taip pat žr. 1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Demirel (12/86, Rink. p. 3719, 9 punktas).

---

18 – 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt. (C‑300/98, Rink., p. I‑11307, 33 punktas). Taip pat žr. 1977 m. lapkričio 9 d. generalinio advokato G. Reischl išvadą byloje Razanatsimba (C‑65/77, Rink. p. 2229, 2243): „Vienintelė sąlyga, kad Teisingumo Teismas turėtų jurisdikciją spręsti pateiktus klausimus, yra ta, jog Bendrija turi būti susaistyta nagrinėjamo susitarimo ir tos nuostatos, kurią prašoma išaiškinti.“

---

19 – Šiuo klausimu žr. 1975 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Nederlandse Spoorwegen (C‑38/75, Rink. p. 1450, 16 punktas).

---

20 – Remiantis EB 300 straipsnio 2 dalimi ir EB 220 straipsniu. Taip pat žr. H. G. Schermers ir D. F. Waelbroeck. „Judicial protection in the European Union“, Kluwer Law International, Haga/Londonas/Niujorkas, 2001, p. 296‑297.

---

21 – Tokioje situacijoje Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos vertinti šią nuostatą (šiuo klausimu žr. minėtą generalinio advokato G. Tesauro išvadą byloje Hermès priešFHT, 19 punktas). Tačiau mišraus susitarimo norma taip pat gali būti taikoma tiek atvejams, patenkantiems į nacionalinės teisės taikymo sritį, tiek patenkantiems į Bendrijos teisės taikymo sritį. Reikia priminti, kad tokiais atvejais Teisingumo Teismas, pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi jurisdikciją aiškinti nuostatą net ir dėl situacijų, kurios priklauso nacionalinės teisės sričiai (nurodytas sprendimas Hermès priešFHT, 32–33 punktai; taip pat žr. 2001 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Schieving-Nijstad ir kt. (C‑89/99, Rink. p. I-5851, 30 punktas). Šio Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimo pagrindas yra valstybių narių ir Bendrijos institucijų pareiga bendradarbiauti (2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Dior ir kt. (sujungtos bylos C‑300/98 ir C‑392/98, Rink. p. I‑11307, 38 punktas). Šiuo klausimu žr. J. Heliskoski. „The Jurisdiction of the European Court of Justice to Give Preliminary Rulings on the Interpretation of Mixed Agreements“ („Nordic Journal of International Law“), 2000, Nr. 4, p. 395–412; P. Koutrakos. „The Interpretation of Mixed Agreements under the Preliminary Reference Procedure“ („European Foreign Affairs Review“), 2002, Nr. 7, p. 25–52.

---

22 – Sutarties XIX dalis. Bendrijos kompetencija sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis yra aiškiai pripažinta EB 174 straipsnio 4 dalyje.

---

23 – 1971 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą (AETR) (C-22/70, Rink. p. 263, 17 punktas). Taip pat žr. Atviro dangaus sprendimus: 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (466/98, Rink. p. I‑9427); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją (C‑467/98, Rink. p. I‑9519); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Švediją (C‑468/98, Rink. p. I‑9575); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą (C‑472/98, Rink. p. I‑9741); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją (C‑475/98, Rink. p. I‑9797); 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑476/98, Rink. p. I‑9855).

---

24 – Šiuo klausimu Airija remiasi 1993 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo nuomone 2/91 (Rink. p. I‑1061). Žr. šios nuomonės 18 punktą.

---

25 – 1998 m. balandžio 1 d. Europos bendrijos deklaracija, pareikšta pagal Montego Bėjaus konvencijos IX priedo 5 straipsnio 1 dalį ir Susitarimo dėl Montego Bėjaus konvencijos XI priedo aiškinimo 4 straipsnio 4 dalį (toliau – Deklaracija).

---

26 – Nurodyti 22 išnašoje.

---

27 – 1998 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimas 98/392/EB dėl Europos bendrijos sudaromos 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl jūrų teisės ir 1994 m. liepos 28 d. Susitarimo dėl jos XI dalies įgyvendinimo (OL L 179, 1998, p. 1).

---

28 – Nurodytas sprendimas Komisija prieš Airiją, C‑13/00.

---

29 – Nurodytas sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑239/03.

---

30 – Nurodyto sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑239/03, 27 punktas; nurodyto sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑13/00, 16 punktas.

---

31 – Nurodyto sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑13/00, 16 punktas.

---

32 – Žr. sprendimo 19 ir 23 punktus.

---

33 – Generalinio advokato J. Mischo išvados byloje Komisija prieš Airiją, C‑13/00, 52 punktas.

---

34 – Nurodyto sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑239/03, 23 punktas.

---

35 – Sprendimo 29 punktas.

---

36 – Sprendimo 30 ir 31 punktai. Taip pat žr. 2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą Pêcheurs de l’étang de Berre (C‑213/03, Rink. p. I‑7357) dėl tos pačios konvencijos. Teisingumo Teismas, akivaizdžiai nenagrinėdamas savo jurisdikcijos dėl konvencijos ir protokolo nuostatų, priėmė sprendimą dėl nacionalinio teismo pateiktų klausimų.

---

37 – Kursyvu pažymėjau aš.

---

38 – Kaip sprendimo 23 punkte nurodė Teisingumo Teismas, pažeidimo procedūra gali būti „susijusi tik su įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymu.“ Atitinkamai Teisingumo Teismas nagrinėjo, „ar Prancūzijos įsipareigojimai, sudarantys ieškinio dalyką, patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį.“ Žinoma, yra tikimybė, ypač mišrių susitarimų atveju, kad valstybių narių įsipareigojimų pagal susitarimą, nepriklausančių Bendrijos kompetencijai, nevykdymas kels pavojų Bendrijos tikslų siekimui ir kenks Bendrijos interesams. Tokiais atvejais Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pažeidimų procedūroje priimti sprendimą. Vis dėlto įsipareigojimų, kylančių iš mišraus susitarimo, neįvykdymo pagrindu pažeidimų procedūros tiesiogiai pradėti negalima. Priešingai, procedūra turi būti pradėta dėl įsipareigojimo, numatyto EB 10 straipsnyje, neįvykdymo. Taip pat žr. C. Hillion. „The evolving system of European Union external relations as evidenced in the EU Partnerships with Russia and Ukraine“, Thesis, Leidenas, 2005, p. 130.

---

39 – Tiek 1977 m. liepos 15 d. Tarybos sprendimu 77/585/EB patvirtinta Konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos, tiek 1983 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimu 38/101/EB patvirtintas Protokolas dėl jūros taršos iš sausumos šaltinių prevencijos grindžiami EB Sutarties 235 straipsniu (dabar –EB 308 straipsnis).

---

40 – Nurodyto sprendimo Dior ir kt. 33 punktas. Taip pat žr. 22 punktą.

---

41 – Montego Bėjaus konvencijos 282 straipsnis „Įsipareigojimai, numatyti visuotiniuose, regioniniuose ar dvišaliuose susitarimuose“, numato: „Jei Valstybės Šalys, kurios yra ginčo dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo šalys, visuotiniuose, regioniniuose ar dvišaliuose susitarimais arba kitaip susitarė, kad vienos ginčo šalies prašymu tas ginčas bus perduotas spręsti pagal procedūrą, kurioje priimamas įpareigojantis sprendimas, ta procedūra turi būti taikoma vietoj procedūrų, nurodytų XV dalyje, nebent ginčo šalys susitarė kitaip.“

---

42 – Pagal analogiją žr. 1979 m. rugsėjo 25 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑232/78, Rink. p. 2729, 7–9 punktai).

---

43 – Nurodytos nuomonės 1/91 35 punktas.

---

44 – 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, 1985, p. 40), pakeista 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB (OL L 73, 1997, p. 5). Vėliau direktyva buvo pakeista 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB (OL L 156, 1997, p. 17).

---

45 – 1990 m. birželio 7 d. Tarybos direktyva 90/313/EEB dėl laisvo prieinamumo prie informacijos apie aplinką (OL L 158, 1990, p. 56).

---

46 – 1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 80/836/AE dėl direktyvų, nustatančių pagrindinius darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės saugos standartus, pakeitimo (OL L 246, 1980, p. 1).

---

47 – 1992 m. vasario 3 d. Tarybos direktyva 92/3 dėl radioaktyviųjų atliekų vežimo iš vienos valstybės narės į kitą bei įvežimo ir išvežimo iš Bendrijos priežiūros ir kontrolės (OL L 35, 1992, p. 24).

---

48 – 1996 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 96/29/AE, nustatanti pagrindinius darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės saugos standartus (OL L 159, 1996, p. 1).

---

49 – Europos bendrijos vardu 1997 m. spalio 7 d. Tarybos sprendimu 98/249/EB patvirtinta Konvencija dėl šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos (OL L 104, 1998, p. 1).

---

50 – Airijos pareiškimo 6.1 punktas. Kursyvu pažymėta originale.

---

51 – Airijos pareiškimo 6.7 punktas.

---

52 – Airijos pareiškimo 7.6 punktas.

---

53 – Airijos dubliko 5.14 punktas. Taip pat žr. 5.36 punktą: „Objektyviai nustatyti valstybių įsipareigojimų pagal Montego Bėjaus konvenciją apimtį yra VII priede numatyto arbitražinio teismo užduotis. Atlikti tokį nustatymą reiškia, kad reikia įvertinti, ar, pavyzdžiui, valstybė ėmėsi būtinų priemonių taikytinoms Montego Bėjaus konvencijoje numatytoms tarptautinėms normoms ir standartams įgyvendinti. Jungtinė Karalystė, tapdama šios konvencijos šalimi, sutiko, kad VII priede numatytas arbitražinis teismas šiuo klausimu priimtų sprendimą.“

---

54 – Iš tikrųjų vienas iš arbitražinio teismo narių tai taip pat pažymėjo. Žr. MOX gamyklos bylą, 2 dienos posėdžio protokolo 44 puslapį in fine (sero Artūro Watts, KCMG QC, klausimas prof. Vaughanui Lowe, atstovaujančiam Airiją).

---

55 – Žr., pavyzdžiui, Airijos pareiškimo 7.28, 8.102 ir 8.114 punktuose pateiktus argumentus dėl Jungtinės Karalystės įsipareigojimų pagal Direktyvą 85/337.

---

56 – Žr. minėtą 10 punktą.

---

57 – Žr., pavyzdžiui, 1983 m. vasario 10 d. Sprendimą Liuksemburgas prieš Parlamentą (C‑230/81, Rink. p. 255, 37 punktas); 1998 m. spalio 22 d. Sprendimą Kellinghusen ir Kelsen (sujungtos bylos C‑36/97 ir C‑37/97, Rink. p. I‑6337, 30 punktas); 2004 m. kovo 4 d. Sprendimą Vokietijaprieš Komisiją (C‑344/01, Rink. p. I‑2081, 79 punktas); ir 2004 m. liepos 13 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑82/03, Rink. p. I‑6635, 15 punktas).

---

58 – Žr., pavyzdžiui, minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą (AETR), C‑22/70, 21 ir 22 punktus; 1976 m. liepos 14 d. Sprendimą Kramer (sujungtos bylos C‑3, 4 ir 6/76, Rink. p. 1279, 42–45 punktai); 1978 m. lapkričio 14 d. Sprendimas (C‑1/78, Rink. p. 2151, 33 punktas); nurodyto sprendimo Kupferberg, (149/81) 13 punktą ir 2005 m. birželio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C‑266/03, Rink. p. I‑4805, 57–66 punktai).

---

59 – Šiuo klausimu žr.: 1993 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo nuomonę 2/91 (Rink. p. I‑1061, 36 punktas); 1994 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo nuomonę 1/94 (Rink. p. I‑5267, 108 punktas); 1996 m. kovo 19 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą (C‑25/94, Rink. p. I‑1469, 48 punktas).

---

60 – Žr. atvejus, kai Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB 10 straipsnis nustato pareigą konsultuotis su Komisija: 1979 m. spalio 4 d. Sprendimas Prancūzija prieš Jungtinę Karalystę (141/78, Rink. p. 2923, 8 ir 9 punktai); 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (804/79, Rink. p. 1045, 31 punktas); 1987 m. gegužės 7 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C‑186/85, Rink. p. 2029, 40 punktas); nurodyto sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą 61–66 punktai; 2005 m. liepos 14 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑433/03, Rink. p. I‑6985, 68–73 punktai).