GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2005 m. kovo 3 d.(1)

Byla C‑240/03

Comunità montana della Valnerina

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – EŽŪOGF – Parama bandomajam ir parodomajam projektui miško ir žemės ūkio bei maisto pramonės srityje – Finansinės paramos iš fondų nutraukimas“

I –    Įžanga

1.        Šis apeliacinis skundas susijęs su reikalavimu grąžinti Bendrijos paramą bandomajam ir parodomajam projektui miško ir žemės ūkio bei maisto pramonės srityje(2). Komisija bendram Italijos savivaldybės Valnerina ir Prancūzijos susivienijimo Route des Senteurs projektui suteikė 50 % visų sąnaudų paramą, neviršijančią 908 558 ECU bendros sumos. 70 % visos galimos sumos Komisija išmokėjo avansu. Patikrinusi deklaruotas išlaidas ir nustačiusi pažeidimus, Komisija pareikalavo iš Valnerina savivaldybės grąžinti visas išmokėtas avansines sumas.

2.        Ginčydama šį sprendimą, Valnerina Pirmosios instancijos teisme pareiškė ieškinį dėl teisės akto panaikinimo. Teismas panaikino Komisijos sprendimą tiek, kiek Valnerina buvo įpareigota grąžinti paramą, suteiktą Route des Senteurs. Šiuo apeliaciniu skundu Valnerina ginčija likusią Komisijos sprendimo dalį, pagal kurią ji yra įpareigota grąžinti jai skirtą paramą. Priešpriešiniu Komisijos apeliaciniu skundu 2003 m. kovo 13  d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (T-340/00, Rink. p. II-811, toliau – skundžiamas sprendimas) skundžiamas tiek, kiek jis panaikino Komisijos sprendimą.

II – Teisinis pagrindas

3.        Reglamento (EEB) Nr. 4253/88(3), iš dalies pakeisto Reglamentu (EEB) Nr. 2082/93(4), 24 straipsnis paskirtos Bendrijos finansinės paramos sumažinimo, nutraukimo ir panaikinimo klausimu numato:

„1.      Jeigu paaiškėja, kad veikla arba priemonė nepateisina dalies arba visos jai skirtos finansinės paramos, Komisija partnerystės pagrindu atlieka tinkamą patikrinimą, prašydama, kad valstybė narė arba kitos šiai veiklai įgyvendinti jos paskirtos institucijos per nustatytą laiką pateiktų savo pastabas.

2.      Po šio patikrinimo Komisija gali sumažinti arba sustabdyti šiai veiklai arba priemonei skirtą paramą, jeigu patikrinimo metu nustatomas pažeidimas arba esminis pakeitimas, turintis įtakos veiklos arba priemonės pobūdžiui arba jos įgyvendinimo sąlygoms, dėl kurio nebuvo prašoma Komisijos patvirtinimo.

3.      Bet kuri neteisėtai gauta suma turi būti grąžinta Komisijai. Remiantis Finansiniu reglamentu ir Komisijos pagal VIII skirsnio nuostatas priimtomis įgyvendinimo nuostatomis, už nesugrąžintas sumas nustatomi delspinigiai.“ (Neoficialus vertimas)

III – Faktinės aplinkybės ir procesas

A –    Faktinės aplinkybės ir pradinis procesas

4.        Pirmosios instancijos teismas pateikia tokį faktinių aplinkybių ir pradinio proceso aprašymą(5):

5.        1993 m. birželį Valnerina kreipėsi į Komisiją dėl Bendrijos paramos bandomajam ir parodomajam projektui, susijusiam su priekalnių regionų miško ir žemės ūkiu bei maisto pramone (projektas Nr. 93.IT.06.016; toliau – projektas).

6.        Pagal projekto aprašymą bendras jo tikslas buvo dviejų miško ir žemės ūkio bei maisto pramonės verslovių sukūrimas ir bandomasis pristatymas Valnerina regione (Italija), kurį įgyvendina Valnerina, ir Drôme provençale vietovėje (Prancūzija), kurį įgyvendina susivienijimas Route des Senteurs, siekiant pradėti ir plėtoti įprastai žemės ūkio veiklai alternatyvią veiklą, pavyzdžiui, kaimo turizmą. Projektas visų pirma numatė dviejų turizmo skatinimo ir koordinavimo centrų sukūrimą, tipinių regioninių maisto produktų, pavyzdžiui, triufelių, kviečių arba vaistažolių auginimą ir kultivavimą, geresnę atskirų šių vietovių gamintojų integraciją ir šių vietovių aplinkos pagerinimą bei atkūrimą.

7.        1993 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. K (93) 3182, skirtu Valnerina ir Route des Senteurs, Komisija skyrė projektui Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) orientavimo skyriaus paramą (toliau – sprendimas dėl paramos).

8.        Pagal sprendimo dėl paramos 1 straipsnio 2 dalį Valnerina ir Route des Senteurs buvo atsakingos už projektą. Sprendimo dėl paramos 2 straipsnyje projekto įgyvendinimui buvo numatytas trisdešimties mėnesių laikotarpis – nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1996 m. kovo 31 dienos.

9.        Pagal sprendimo dėl paramos 3 straipsnio 1 dalį remtinos bendrosios projekto sąnaudos siekė 1 817 117 ECU, o maksimali Bendrijos finansinio įnašo riba sudarė – 908 558 ECU.

10.      Sprendimo dėl paramos I priede buvo pateiktas projekto aprašymas. Priedo 5 punkte Valnerina buvo nurodyta kaip paramos „naudos gavėja“(6), o Route desSenteurs kaip „kitas atsakingas (projekto) subjektas“. I priedo 8 punkte buvo pateiktas projekto finansavimo planas ir numatytos atskirų projekto priemonių sąnaudų paskirstymas. Projekto priemonės ir jų sąnaudos buvo suskirstytos į keturias dalis; Valnerina ir Route des Senteurs turėjo įgyvendinti po dvi iš keturių priemonių dalių.

11.      Sprendimo dėl paramos II priede buvo numatytos finansinės paramos skyrimo sąlygos. Jos, be kita ko, nustatė, kad paramos gavėjai, norėdami iš esmės pakeisti I priede numatytas priemones, apie tai turėtų iš anksto informuoti Komisiją ir gauti jos pritarimą (Nr. 1). Pagal II priedo 2 punktą paramos skyrimas priklausė nuo visų sprendimo dėl paramos I priede numatytų priemonių įgyvendinimo. Be to, II priedas numatė, kad parama bus išmokama tiesiogiai Valnerina kaip paramos gavėjai, kuri turi užtikrinti lėšų išmokėjimą Route des Senteurs (Nr. 4), kad Komisija, siekdama patikrinti finansinius duomenis apie atskiras išlaidas, gali nurodyti patikrinti visus patvirtinančių dokumentų originalus ar jų patvirtintas kopijas, taip pat atlikti tokį patikrinimą vietoje ar pareikalauti persiųsti atitinkamus dokumentus (Nr. 5), kad paramos gavėjai penkerius metus po paskutinės Komisijos išmokos privalo saugoti visus išlaidas patvirtinančių dokumentų originalus ir pateikti juos Komisijai (Nr. 6), kad Komisija bet kuriuo metu gali pareikalauti iš paramos gavėjo pateikti darbų atlikimo ataskaitas ir (arba) pasiektus techninius rezultatus (Nr. 7) ir kad paramos gavėjas privalo Komisijai pateikti įgyvendinant projektą pasiektus rezultatus ir dėl to nebus mokamos papildomos išmokos (Nr. 8). Galiausiai II priedo 10 punkte buvo iš esmės numatyta, kad Komisija gali nutraukti, sumažinti ar panaikinti paramą ir pareikalauti grąžinti išmokėtas sumas, jeigu būtų nesilaikoma vienos iš šiame priede nurodytų sąlygų arba būtų taikomos I priede nenurodytos priemonės; tokios sankcijos taikymo atveju paramos gavėjas turi teisę per Komisijos nustatytą laikotarpį iš anksto pateikti savo nuomonę.

12.      1993 m. gruodžio 2 d. Komisija išmokėjo Valnerina pirmą avansinę išmoką, kuri sudarė apie 40 % numatyto Bendrijos įnašo; Valnerina savo ruožtu išmokėjo Route des Senteurs sumas, atitinkančias jos įgyvendintinų projekto priemonių sąnaudas.

13.      1994 m. gruodžio 27 d. laišku Valnerina pateikė Komisijai pirmąją ataskaitą apie projekto vykdymą ir išlaidas kiekvienai numatytai priemonei. Tuo pačiu metu ji paprašė išmokėti antrą avansinę išmoką, be kita ko, pridėdama patvirtinimą, kad ji turi išlaidas patvirtinančius mokėjimo kvitus ir kad jau įgyvendintos priemonės atitiko sprendimo dėl paramos I priede nurodytas priemones.

14.      1995 m. rugpjūčio 18 d. Komisija išmokėjo Valnerina antrąją avansinę išmoką, kuri sudarė apie 30 % Bendrijos įnašo, o Valnerina savo ruožtu išmokėjo Route des Senteurs sumą, atitinkančią jos įgyvendintinų projekto priemonių sąnaudas.

15.      1997 m. birželį Valnerina pateikė Komisijai baigiamąją projekto vykdymo ataskaitą. Kartu ji paprašė išmokėti likusią Bendrijos įnašo dalį ir vėl pridėjo patvirtinimą, kuris iš esmės atitiko 13 punkte nurodytą pažymą.

16.      1997 m. rugpjūčio 12 d. Komisija pranešė Valnerina, kad ji pradėjo bendrąjį techninį ir buhalterinį visų pagal Reglamento Nr. 4256/88 8 straipsnį finansuotų projektų, įskaitant ir šiuo atveju nagrinėjamąjį, patikrinimą; ji pareikalavo, kad Valnerina pagal sprendimo dėl paramos II priedo 5 punktą pateiktų visų kvitų, susijusių su kompensuotinomis išlaidomis vykdant projektą, sąrašą ir patvirtintą kiekvieno tokio kvito kopiją.

17.      1997 m. rugpjūčio 25 d. Valnerina pateikė Komisijai kai kuriuos dokumentus bei baigiamosios projekto vykdymo ataskaitos santrauką.

18.      1998 m. kovo 6 d. raštu Komisija informavo Valnerina apie savo ketinimą vietoje patikrinti, kaip įgyvendinamas projektas.

19.      Valnerina kontrolė vyko nuo 1998 m. kovo 23 iki 25 dienos, o Route des Senteurs – nuo 1998 m. gegužės 4 iki 6 dienos.

20.      1998 m. balandžio 6 d. Valnerina pateikė Komisijai atitinkamus dokumentus, pareikalautus atliekant patikrinimą vietoje.

21.      1998 m. lapkričio 5 d. Valnerina ir Route des Senteurs paprašė Komisijos galutinai pritarti projektui ir išmokėti likusią Bendrijos įnašo dalį.

22.      1999 m. kovo 22 d. raštu Komisija pranešė Valnerina, kad pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį ji patikrino projektui išmokėtus finansinius įnašus ir, kadangi per šį patikrinimą buvo nustatyti galimų pažeidimų požymiai, nusprendė pradėti šioje nuostatoje ir sprendimo dėl paramos II priedo 10 punkte numatytą procedūrą. Šiame rašte, kurio kopija taip pat buvo nusiųsta Route des Senteurs, Komisija detaliai nurodė šiuos požymius ir patikslino, kiek už atitinkamas priemones buvo atsakingi Valnerina ir Route des Senteurs.

23.      1999 m. gegužės 17 d. raštu Valnerina pateikė savo poziciją dėl Komisijos įtarimų ir perdavė jai tam tikrus papildomus dokumentus.

24.      Italijos Respublikai ir Valnerina adresuotu 2000 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu, kuris Valnerina buvo įteiktas 2000 m. rugpjūčio 21 d., Komisija, remdamasi iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalimi, panaikino projektui skirtą finansinę paramą ir pareikalavo, kad Valnerina grąžintų visą jau išmokėtą paramą (toliau – ginčijamas sprendimas).

25.      Ginčijamo sprendimo devintoje konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė vienuolika pažeidimų iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies prasme, iš kurių penki buvo susiję su Route des Senteurs, o šeši – su Valnerina įgyvendintomis priemonėmis.

26.      2000 m. rugsėjo 14 d. ir spalio 2 d. laiškais Valnerina pareikalavo iš Route des Senteurs grąžinti sumas, kurias ji buvo išmokėjusi šiam susivienijimui projektui įgyvendinti ir už kurias Route des Senteurs buvo atsakingas. Kartu ji paprašė Route des Senteurs pateikti jai informaciją, kuri galėtų parodyti ginčijamo sprendimo klaidingą ir neteisėtą pobūdį, kad būtų galima sukurti bendrą gynybos strategiją.

27.      2000 m. spalio 20 d. Route des Senteurs iš esmės atsakė, kad ji ginčijamą sprendimą laiko nepagrįstu.

B –    Procesas Pirmosios instancijos teisme

28.      Per procesą Pirmosios instancijos teisme Valnerina reikalavo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pirmuoju ieškinio pagrindu Valnerina ginčijo tai, kad Komisija pareikalavo iš jos grąžinti visą išmokėtą paramą, neapribodama reikalavimo Valnerina skirta lėšų dalimi. Kiti ieškinio pagrindai buvo susiję su atskirais Komisijos nustatytais pažeidimais, reikalavimo grąžinti lėšas proporcingumu bei Komisijos diskrecijos įgyvendinimu.

29.      Per procesą Pirmosios instancijos teisme Valnerina buvo palaikoma Italijos.

C –    Pirmosios instancijos teismo sprendimas

30.      Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija savo reikalavimo sugrąžinti paramą neapribojo sumomis, atitinkančiomis tą projekto dalį, kurią pagal sprendimą dėl paramos turėjo įgyvendinti pati ieškovė.

31.      Šiuo klausimu jis nurodė, kad iš esmės Komisija gali paskirti pagrindinį atsakingą asmenį, kuris esant pažeidimui būtų atsakingas už visos sumos sugrąžinimą. Tačiau turi būti atsižvelgta į tai, kad galimas įpareigojimas sugrąžinti paramą gali sukelti sunkių pasekmių jo adresatams. Dėl to teisinio saugumo principas reikalauja, kad sutarties vykdymui taikytina teisė būtų pakankamai aiški ir tiksli tam, kad dalyvaujantieji galėtų aiškiai suprasti savo teises ir pareigas bei imtis atitinkamų priemonių, šiuo atveju sudarydami susitarimus pagal privatinę teisę iki paramos suteikimo, kad užtikrintų savo finansinius interesus vienas kito atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju sprendimas dėl paramos nebuvo suformuluotas taip aiškiai, kad Valnerina privalėtų tikėtis vienasmenės atsakomybės už išmokėtų avansinių išmokų sugrąžinimą. Todėl visos sumos sugrąžinimo reikalavimas iš Valnerina pažeidžia proporcingumo principą.

32.      Likusią ieškinio dalį Pirmosios instancijos teismas atmetė ir nurodė šalims padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Jo nuomone, Komisija pagrįstai ginčijo Valnerina pateiktus išlaidų įrodymus ir turi teisę pareikalauti grąžinti jai skirtą avansinių išmokų dalį.

IV – Reikalavimai

33.      Valnerina prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jis patvirtina 2000 m. rugpjūčio 14 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimą Nr. 2388, ir galutinai išspręsti teisinį ginčą taip, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas visas,

–        priteisti iš apeliacinio skundo priešininkės bylinėjimosi išlaidas.

34.      Komisija prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jis panaikina tą 2000 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos sprendimo K(2000)2388 dalį, „kuria Komisija neapribojo savo reikalavimo sugrąžinti paramą sumomis, atitinkančiomis projekto dalį, kurią pagal sprendimą dėl paramos turėjo įgyvendinti pati ieškovė“, ir visiškai patenkinti jos prašymus, pateiktus pirmojoje instancijoje,

–        priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

35.      Italija nepateikė savo nuomonės per apeliacinį procesą.

V –    Teisinis vertinimas

36.      Savo apeliacinį skundą Valnerina grindžia penkiais apeliacinio skundo pagrindais.

37.      Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Valnerina ginčija tai, kad Pirmosios instancijos teismas nepripažino, jog sprendimo dėl paramos objektas buvo ne bendras projektas, o du projektai, kurie turi būti vertinami visiškai atskirai.

38.      Atsižvelgdama į tai, antrajame apeliacinio skundo pagrinde Valnerina teigia, kad kiekvienas sudėtinis projektas privalėjo būti vertinamas atskirai. Todėl, apribojęs reikalavimą grąžinti paramą Valnerina skirtomis lėšomis, Pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ginčijamą sprendimą, Komisijai nepatikrinus, ar Valnerina inkriminuojami pažeidimai pateisina reikalavimą sugrąžinti visą jai išmokėtą paramą.

39.      Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su įvairių pažeidimų, kuriais Komisija kaltina Valnerina, konstatavimu.

40.      Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas yra nukreiptas į tariamus procedūrinius trūkumus Komisijai atliekant tyrimą ir, Valnerina nuomone, su tuo susijusį teisės į gynybą pažeidimą Pirmosios instancijos teisme.

41.      Galiausiai penktuoju apeliacinio skundo pagrindu Valnerina ginčija tai, kad Komisija reikalauja grąžinti visą paramą, o ne apriboja savo reikalavimą tomis sumomis, dėl kurių nustatyti atitinkami pažeidimai.

42.      Savo priešpriešinį apeliacinį skundą Komisija apriboja vienu apeliacinio skundo pagrindu. Jame ji teigia, kad finansinė atsakomybė už projektą tenka vien Valnerina. Todėl Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas sprendimą dėl reikalavimo grąžinti lėšas tiek, kiek reikalaujama grąžinti parama buvo pervesta Route des Senteurs, padarė teisės klaidą.

A –    Dėl bendro projekto padalinimo į du sudėtinius projektus

43.      Tiek pirmu bei antru Valnerina apeliacinio skundo pagrindu, tiek Komisijos priešpriešiniu apeliaciniu skundu keliamas klausimas, ar Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendimą dėl paramos, panaikindamas ginčijamą sprendimą tiek, kiek Valnerina buvo įpareigota sugrąžinti Route des Senteurs skirtas paramos lėšas. Nors šis vertinimas taip pat apima faktinius klausimus, tačiau iš esmės sprendžiamas klausimas apie sprendimo dėl paramos turinio nustatymą. Todėl Pirmosios instancijos teismo vertinimą gali tikrinti Teisingumo Teismas(7).

44.      Toliau visų pirma turi būti išnagrinėtas Komisijos priešpriešinis apeliacinis skundas, nes jame keliamas esminis klausimas, ar finansinė atsakomybė už paramos lėšų grąžinimą tenka vien Valnerina, ar vis dėlto galima atskirti Valnerina nuo Route des Senteurs. Toliau pateikiamos atskyrimo galimybės ir ribos vėliau bus nagrinėjamos kartu su pirmais dviem Valnerina apeliacinio skundo pagrindais.

1.      Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo: išimtinė Valnerina finansinė atsakomybė

45.      Komisijos nuomone, Pirmosios instancijos teismas klaidingai nepripažino, kad Komisija gali reikalauti grąžinti paramą tik iš sprendime dėl paramos nurodyto naudos gavėjo, t. y. iš Valnerina. Jis klaidingai aiškino sprendimą dėl paramos tiek, kiek jame yra nustatytos naudos gavėjo teisės ir pareigos. Nepaisant to, kad Pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas analize, ar sprendimas grąžinti lėšas atitinka proporcingumo principą, faktiškai sprendimą dėl paramos jis vertino atsižvelgdamas į teisinio saugumo principą. Kadangi, Komisijos teigimu, ji neturėjo diskrecijos vertinti, kam – Valnerina ar Route des Senteurs – turi būti pateikti reikalavimai, šiuo atveju negalima taikyti proporcingumo principo.

46.      Jeigu pasitvirtintų Komisijos nuomonė, kad teisiniu požiūriu reikalavimą grąžinti lėšas galima pateikti tik Valnerina, kaip formaliai ir aiškiai nurodytai naudos gavėjai, tuomet faktiškai būtų galima atmesti bet kokį reikalavimo grąžinti lėšas apribojimą. Tuomet Pirmosios instancijos teismo nuomonė lemtų, kad Komisija nebegalėtų išreikalauti grąžinti savo suteiktos paramos dalies.

47.      Bet kuriuo atveju nėra aišku, kodėl Komisija negalėtų pareikalauti grąžinti paramos dalies iš Route des Senteurs. Pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžia, kad tuomet, kai yra skiriama parama projektui, kurį turi įgyvendinti keli dalyviai, Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnis nekonkretina, iš kurio šių dalyvių Komisija gali reikalauti grąžinti šią paramą, vienam ar keliem iš jų, įgyvendinant projektą, padarius pažeidimų(8). Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 3 dalies 1 sakinys tik bendrai nurodo, kad nepagrįstai išmokėtos lėšos turi būti sugrąžintos Komisijai. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas bendrasis nesąžiningu praturtėjimu įgytų lėšų grąžinimo principas. Sąvoka „lėšų grąžinimas“ iš tikrųjų suponuoja, kad skolininkas prieš tai yra kažką gavęs. Tačiau tuo nėra atmetama galimybė, kad turi būti grąžintos lėšos, kurias paskirstė projekto koordinatorius. Išimtinė galimybė reikalauti grąžinti lėšas tik iš vieno projekto dalyvio, kuriai pritaria Komisija, galėtų skatinti piktnaudžiavimą: būtų galima nurodyti formalų naudos gavėją, kad Bendrijos lėšų suteiktą naudą gautų kiti asmenys.

48.      Todėl deklaruojama išimtinė Valnerina finansinė atsakomybė už visą projektą galima tik tuo atveju, jeigu ši atsakomybė aiškiai nurodyta sprendime dėl paramos. Komisija teigia, kad iš atskirų nuostatų, aiškinant jas bendrame kontekste, išplaukia, jog naudos gavėja – Valnerina – turėtų būti viena finansiškai atsakinga Komisijai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 58–64 punktuose aiškiai nurodo, kad sprendimas dėl paramos apskritai nėra pakankamai aiškus. Jame yra prieštaringų nuostatų, kurios kartu kaip tik neparodo, kad tik Valnerina yra finansiškai atsakinga.

49.      Pagal II priedo nuostatas naudos gavėjas yra subjektas, į kurį kreipiasi Komisija(9), tačiau dėl aiškaus finansinės paramos padalinimo abiem už projekto vykdymą atsakingiems dalyviams ir nesant aiškios nuostatos, nustatančios finansinę atsakomybę, jose nėra pagrindžiama išimtinė finansinė atsakomybė Komisijos atžvilgiu. Jeigu susivienijimas Route des Senteurs netektų finansinės atsakomybės, būtų neaišku, kokia jo atsakomybė už jam tenkančias projekto dalis apskritai nustatyta sprendime dėl paramos.

50.      Komisijos nuomonė, kad jos sprendimas gali būti tikrinamas atsižvelgiant į atitikimo proporcingumo principą, tik jeigu jai būtų suteikta diskrecija, yra neteisinga, o be to, šiuo atveju nereikšminga. Proporcingumo principo turi būti laikomasi ne tik Komisijai naudojantis savo diskreciniais įgaliojimais, bet ir aiškinant Bendrijos teisę. Būtent tai Pirmosios instancijos teismas padarė nagrinėjamu atveju.

51.      Dėl to priešpriešinis apeliacinis skundas atmestinas.

2.      Dėl abiejų pirmųjų apeliacinio skundo pagrindų: bendro projekto dalinimas į du sudėtinius projektus ir bendras pažeidimų vertinimas

52.      Kaip ir priešpriešinis apeliacinis skundas, šie du apeliacinio skundo pagrindai susiję su klausimu, kiek abu sudėtiniai projektai gali būti vertinami kartu. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Valnerina nurodo, kad faktiškai egzistuoja du visiškai atskirai vertintini projektai. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Valnerina tvirtina, kad sprendimas dėl lėšų grąžinimo bent jau privalėjo būti atskirai grindžiamas pažeidimų vertinimu kiekvieno atsakingo asmens atžvilgiu. Abu apeliacinio skundo pagrindai vertintini kartu, nes jais Valnerina ginčija savo atsakomybę už tas projekto dalis, kurias turėjo įgyvendinti Route des Senteurs.

53.      Pirmu apeliacinio skundo pagrindu Valnerina teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neadekvačiai įvertino ieškinio pagrindą dėl nediskriminavimo ir proporcingumo principų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik finansiniais klausimo aspektais, iš esmės nenagrinėdamas, ar Bendrijos parama nebuvo faktiškai suteikta dviem atskiriems projektams.

54.      Būtų galima pritarti Komisijos nuomonei, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, kadangi nesuteikia Valnerina apeliacijos pagrindo. Pirmosios instancijos teismas jau dėl kitų motyvų panaikino Komisijos sprendimą tiek, kiek Valnerina turėjo sugrąžinti Route des Senteurs dalį.

55.      Tačiau antrasis apeliacinio skundo pagrindas parodo, kad Pirmosios instancijos teismo samprotavimai suteikia pagrindo apeliacijai. Šiuo atveju Valnerina ginčija tai, kad Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Valnerina negali būti įpareigota grąžinti lėšas, kurios buvo pervestos Route des Senteurs, nepanaikino viso sprendimo. Atskyrus Route des Senteurs atsakomybę, turėjo būti iš naujo nustatyta Valnerina atsakomybė, pirmiausia atsižvelgiant į sankcijos už nustatytus pažeidimus proporcingumą.

56.      Tačiau Pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad iš esmės Komisija turi teisę reikalauti grąžinti visą avansu išmokėtą sumą(10). Taigi Pirmosios instancijos teismas rėmėsi vieningai vertintino projekto koncepcija ir sumą, kurią privalo sumokėti Valnerina, apribojo tik teisinių pasekmių atžvilgiu.

57.      Todėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo esmė paaiškėja tik tuomet, kai remiamasi pirmojo apeliacinio skundo pagrindo prielaida, kad parama iš tikrųjų buvo suteikta dviem visiškai atskiriems projektams, kurie turi būti vertinami atskirai. Jei ši prielaida būtų pagrįsta, tuomet Pirmosios instancijos teismas negalėjo apsiriboti vien tuo, kad apribotų Valnerina tenkančią pareigą grąžinti lėšas. Tokiu atveju Pirmosios instancijos teismas privalėjo laikyti reikalavimą grąžinti lėšas už Italijos projekto dalį savarankišku sprendimu ir jį įvertinti. Šis sprendimas būtų buvęs teisėtas tik tuo atveju, jeigu Komisija, įgyvendindama savo diskreciją reikalauti lėšų grąžinimo, būtų apsvarsčiusi, ar pažeidimai, padaryti Valnerina įgyvendinant savo sudėtinį projektą, patys savaime pateisina reikalavimą grąžinti šiai daliai skirtą paramą.

58.      Taip pat turi būti patikrinta, ar ginčijamo sprendimo objektas iš tikrųjų yra vieningas projektas, ar vis dėlto abu sudėtiniai projektai, t. y. Italijos ir Prancūzijos, turi būti vertinami atskirai.

59.      Reikia pritarti Valnerina nuomonei, kad ginčijamo sprendimo objektas yra du sudėtiniai projektai, kurių įgyvendinimas aiškiai yra paskirtas dviem skirtingiems atsakingiems asmenims. Tačiau sprendimas dėl paramos šiuos sudėtinius projektus sujungia į vieną bendrą projektą. Šiuo sujungimu siekiama dviejų tikslų. Viena vertus, taip siekiama skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų valstybių narių regionų, kita vertus, tam tikrų administracinių procedūrų tvarkymas turi būti sutelktas vieno už projektą atsakingo asmens, t. y. Valnerina, rankose.

60.      Italijos ir Prancūzijos bendradarbiavimas atitinka EB 158 straipsnyje (sprendimo dėl paramos priėmimo metu – EB sutarties 130a straipsnis) įtvirtintą bendrąjį struktūrinės politikos tikslą stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, kad būtų skatinama vieningos Bendrijos harmoninga plėtra. Pačios Valnerina teigimu, bendradarbiavimą Komisija nurodė kaip paramos skyrimo sąlygą. Sprendimui dėl paramos netaikoma naujos redakcijos Reglamento Nr. 4253/88, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2082/93, 11 straipsnio 1 dalis, aiškiai numato, kad tarpvalstybinio intereso projektai laikomi ir Bendrijos interesus atitinkančiais projektais. Pagal Reglamento Nr. 2082/93 aštuntą konstatuojamąją dalį tarpvalstybinis ryšys būtinas, siekiant pateisinti Bendrijos priemones pagal subsidiarumo principą. Gali būti, kad du atskiri projektai nebūtų buvę subsidijuojami.

61.      Administracinis supaprastinimas paskiriant subjektą kontaktams – Valnerina –pateisinamas siekiant palengvinti projekto valdymą. Šiuo atžvilgiu nėra pagrindo prieštarauti tam, kad Komisija būtų priskyrusi visišką finansinę atsakomybę šiam subjektui su sąlyga, kad tai būtų nurodyta taip aiškiai, jog jis galėtų sąmoningai nuspręsti, ar jis nori prisiimti šią atsakomybę ir kaip tokiu atveju jis apsisaugos. Kaip nurodo Pirmosios instancijos teismas, tokia sistema būtų pateisinama Bendrijos veikimo veiksmingumo tikslais, atsižvelgiant tiek į gero administravimo principą, tiek į reikalavimą ekonomiškai valdyti Bendrijos biudžetą.(11)

62.      Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai galėjo daryti prielaidą, kad sprendimas dėl paramos buvo skirtas ne dviem atskiriems, o vienam projektui. Komisija taip pat nebuvo įpareigota savo sprendime dėl lėšų grąžinimo vertinti abiejų projektų, o galėjo grįsti savo sprendimą bendru pažeidimų vertinimu. Tačiau nagrinėjamu atveju, kai sujungiami du pakankamai atskiri sudėtiniai projektai, tai neeliminuoja galimybės atsižvelgti į atskirų dalyvių atsakomybę už pažeidimus ir sudėtinių projektų sėkmę sprendžiant klausimą dėl grąžinimo reikalavimo proporcingumo.

63.      Todėl pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai atmestini.

B –    Dėl likusių apeliacinio skundo pagrindų

64.      Likę apeliacinio skundo pagrindai susiję su pažeidimų nustatymu toje projekto dalyje, už kurios vykdymą buvo atsakinga Valnerina, jos dalyvavimu tiriant pažeidimus bei reikalavimo grąžinti visas Valnerina skirtas paramos lėšas proporcingumu.

1.      Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo: atskiri pažeidimai

65.      Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu Valnerina prieštarauja tam, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmojoje instancijoje pateiktus atsikirtimus dėl atskirų Komisijos nustatytų pažeidimų, klaidingai taikė Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį ir sprendimą dėl paramos, pažeidė savo pareigą motyvuoti ir nelogiškai argumentavo.

a)      Dėl pirmojo pažeidimo: filmo sukūrimas įmonėje Romana Video

66.      Ginčijamo sprendimo devintosios konstatuojamosios dalies šešta įtrauka numato:

„(Valnerina) paskyrė ir, kaip ji pati pažymėjo, sumokėjo įmonei Romana Video 98 255 00 ITL (50 672 ECU) už įgyvendinant projektą sukurtą videofilmą. Patikrinimo metu (1998 m. kovo 25 ir 26 d.) dar buvo neišmokėta 49 000 000 ITL. (Valnerina) pareiškė, kad ši suma buvo neišmokėta, nes tai buvo lėšos už teisių į videofilmą pardavimą, mokėtinos jį kuriančiai įmonei. Taip (Valnerina) pareiškė apie išlaidas, kurios viršijo faktines 49 000 000 ITL išlaidas.“

67.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nei Reglamentas Nr. 4253/88, nei sprendimas dėl paramos aiškiai nedraudžia naudos gavėjui gauti pelno iš veiklos, kuriai buvo skirta parama, rezultatų(12). Tačiau, remdamasi operacijų vienalaikiškumu ir ieškovės bei įmonės Romana Video dar vykdant projektą atliktu įskaitymu, Komisija galėjo laikytis nuomonės, kad ieškovė negauna pelno iš veiklos, kuriai skirta parama, rezultato, o paprasčiausiai išleido šios projekto priemonės įgyvendinimui tik po įskaitymo susidariusią sumą. Tai Pirmosios instancijos teismas pripažino esant pažeidimą(13).

68.      Tačiau Valnerina laikosi nuomonės, kad ji turėjo teisę apskaityti visas nurodytas sąnaudas ir vėlesnio sandorio pagrindu parduoti teises į šį filmą.

69.      Komisija tam prieštarauja pareikšdama, kad bet kuris Bendrijos subsidijos gavėjas privalo įrodyti kompensuotinas sąnaudas. Filmo gamybos atveju Valnerina šios pareigos nevykdė.

70.      Kaip konstatuoja ir Pirmosios instancijos teismas, Valnerina teisėtai laikosi nuomonės, kad nė viena iš nuostatų nedraudžia gauti pelno iš veiklos, kuriai suteikta parama, rezultato. Tačiau ir Valnerina neginčija, kad pagal sprendimo dėl paramos 3 straipsnio 2 dalį teisine prasme paramos skyrimas yra galimas, tik jei buvo patirtos kompensuotinos sąnaudos. Pelno gavimu, nemažinančiu patirtų sąnaudų, gali būti pripažintas tik tikras ekonominis panaudojimas rinkos sąlygomis, o ne vien tik apsimestinis sandoris, kurio vienintelis tikslas tėra išpūsti sąnaudas.

71.      Ar šiuo atveju yra tikras ekonominis panaudojimas, ar vien apsimestinis sandoris, yra fakto klausimas. Teisingumo Teismas apeliacinio proceso metu gali tik patikrinti, ar nebuvo iškreipti pateikti įrodymai(14). Tačiau įrodymų klastojimo Valnerina nekvestionuoja.

72.      Teisingumo Teismas taip pat gali patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareigos motyvuoti. Atrodo, jog Valnerina argumentuoja, kad Pirmosios instancijos teismo pagrindimas prieštaringas tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas pripažįsta galimybę gauti pelno iš veiklos, kuriai suteikta parama, rezultatų, tačiau, nepaisant to, leidžia Komisijai laikyti teisių į filmą pardavimą sąnaudų sumažinimu. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl jis to nelaiko ekonominiu naudojimu, t. y. kadangi Komisija dėl operacijų vienalaikiškumo galėjo daryti išvadą, kad sąnaudos buvo atitinkamai sumažintos(15). Šis argumentas pagrįstas. Iš leidžiamo ekonominio panaudojimo galimybės neišplaukia, kad atitinkamas sandoris faktiškai buvo ekonominis panaudojimas.

b)      Dėl antrojo pažeidimo: personalo sąnaudos

73.      Ginčijamo sprendimo devintos konstatuojamosios dalies septinta įtrauka nustato:

„(Valnerina) projekte nurodė 202 540 668 ITL (104 455 ECU) išlaidas penkių asmenų atliktiems projekto dalies „Turistų informacija“ darbams apmokėti. (Valnerina) nepateikė jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų (darbo sutarčių, detalių atliktų darbų aprašymų).“

74.      Ginčijamo sprendimo devintos konstatuojamosios dalies devintoje įtraukoje nustatyta:

„(Valnerina) nurodė 152 340 512 ITL (78 566 ECU) personalo sąnaudų už veiklą, nesusijusią su turistine informacija. (Ji) nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad šios paslaugos faktiškai buvo suteiktos ir yra tiesiogiai susijusios su projektu.“

75.      Šiuo klausimu Teismas konstatavo, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog ieškovė jai nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad įgyvendinant projektą patirtos personalo sąnaudos buvo tiesiogiai su juo susijusios ir adekvačios(16).

76.      Valnerina mano, kad lentelėse nurodydama atitinkamų asmenų pavardes, šių asmenų projekto vykdymui paskirtą laiką, jų atlyginimus bei sąnaudas, kurios turėjo atsirasti vykdant projektą, pateikė pakankamus įrodymus. Jos nuomone, šios sąnaudos taip pat pateisinamos vien dėl to, kad projektas buvo įgyvendintas.

77.      Vis dėlto ir šiuo atveju reikėtų priminti pagrindinį Bendrijos paramos principą, pagal kurį Bendrija gali teikti paramą tik faktiškai patirtoms sąnaudoms. Be to, Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo į sprendimo dėl paramos II priedo 3 punktą, pagal kurį „personalo sąnaudos <...> turi būti tiesiogiai susijusios su priemonės įgyvendinimu ir (turi) būti adekvačios šiam įgyvendinimui.“(17) Taigi įrodymo, kad projektas buvo įgyvendintas, nepakanka siekiant pateisinti specifinę paramą. Priešingai, paramos gavėjas privalo įrodyti konkrečias, paramos sąlygas atitinkančias personalo sąnaudas.

78.      Ar Valnerina pateikti personalo sąnaudų įrodymai atitinka šiuos reikalavimus, yra fakto klausimas, kurio Teisingumo Teismas negali patikrinti.(18)

79.      91–93 punktuose Pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė, kodėl jis konstatavo, kad personalo sąnaudos nėra pakankamai įrodytos. Šiuose punktuose jis nurodė, kad Valnerina įrodymai nepatvirtina, jog personalo išlaidos susijusios su projektu ir kad įrodymai nesuteikia galimybės patikrinti sąnaudų adekvatumo.

c)      Dėl trečiojo pažeidimo: bendrosios sąnaudos

80.      Ginčijamo sprendimo devintos konstatuojamosios dalies dešimta įtrauka nustato:

„(Valnerina) projektui priskyrė 31 500 000 ITL (26 302 ECU) sumą, atitinkančią bendrąsias sąnaudas (dviejų biurų nuoma, šildymas, elektra, vanduo, valymo paslaugos). Šios sąnaudos nėra patvirtintos jokiu dokumentu.“

81.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas patikslino, kad Komisijos nustatyti pažeidimai bendrųjų sąnaudų klausimu buvo susiję tik su dalimi Valnerina įgyvendinant projektą patirtų išlaidų. Tai buvo tik sąnaudos, susijusios su patalpų, kurias ieškovė naudojo dar iki paramos skyrimo, naudojimu projekto tikslams(19). Jis konstatavo, kad Komisija galėjo daryti prielaidą, jog šias sąnaudas Valnerina būtų patyrusi nepriklausomai nuo projekto vykdymo. Todėl jų nurodymas laikytinas pažeidimu(20).

82.      Valnerina prieštarauja tik dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju Komisijos prezumpciją laiko pakankama, tačiau jis privalėjo pareikalauti įrodymo, kad sąnaudų iš tikrųjų nebuvo. Vis dėlto šis kaltinimas taip pat susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, kurie negali būti tikrinami per apeliacinį procesą(21).

d)      Dėl ketvirtojo pažeidimo: sutartis dėl konsultacijų su „Mauro Brozzi“

83.      Ginčijamo sprendimo devintos konstatuojamosios dalies aštuntoje įtraukoje Komisija konstatavo:

„(Valnerina) projektui priskyrė 85 000 000 ITL (43 837 ECU) sumą, atitinkančią konsultacijų „Mauro Brozzi Associati S.A.S. “ sąnaudas. Nebuvo pateikti jokie šių išlaidų dokumentai, galintys patvirtinti, kad paslaugos iš tikrųjų buvo suteiktos, ir konkretų jų pobūdį.“

84.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Valnerina, nepaisant aiškaus Komisijos prašymo, nepateikė reikalautų įrodymų. Todėl Komisijos konstatavimas pagrįstas(22).

85.      Tačiau Valnerina mano, kad dėl to negali būti konstatuojamas sunkus pažeidimas.

86.      Vis dėlto Valnerina neįvertina to, kad, kaip jau buvo pažymėta, sąnaudos pagal sprendimo dėl paramos II priedo 3 punktą yra kompensuotinos tik tuomet, kai jos yra tiesiogiai susijusios su priemonės įgyvendinimu ir yra adekvačios šiam įgyvendinimui(23). Sąnaudų, kurios nebuvo atitinkamai įrodytos, priskyrimas laikytinas pažeidimu.

e)      Dėl penktojo pažeidimo: drėkinimo sistema

87.      Ginčijamo sprendimo devintos konstatuojamosios dalies vienuoliktoje įtraukoje Komisija konstatavo:

„Priemonės „kviečių spelta ir triufelių auginimas“ įgyvendinimui (sprendime dėl paramos) buvo numatytos 41 258 ECU investicijos drėkinimo sistemos gerinimui triufeliams auginti. Šios investicijos nebuvo padarytos ir Komisijai šiuo klausimu nebuvo pateikti jokie paaiškinimai.“

88.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Valnerina nepateikė jokių įrodymų apie atitinkamas sąnaudas, dėl to jų nebuvo galima priskirti.

89.      Valnerina teigia, kad šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos pateiktą studiją. Taip pat Pirmosios instancijos teismas negalėjo kaltinti Valnerina tuo, kad praėjus daugeliui metų po eksperimentinio avarinio drėkinimo, kurį sausų vasarų metu atlikto tretieji asmenys, ji nebegalėjo pagrįsti sąnaudų.

90.      Kalbant apie Pirmosios instancijos teismui pateiktą eksperto išvadą, pasakytina, kad ji susijusi tik su tuo, jog šiame specifiniame projekte naudota sąvoka „rezervinės drėkinimo sistemos“ turi būti suprantama Valnerina nurodoma prasme, ir be to, kad numatytos sąnaudos, atsižvelgiant į kainas, taikomas apskaičiuojant EŽŪOGF kompensuotinas sąnaudas, buvo adekvačios. Tačiau šiuo atveju tai nereikšminga. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo, kokios priemonės turėjo būti įgyvendintos pagal sprendimą dėl paramos.

91.      Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pagrindė tik tuo, kad tariamai įgyvendintos priemonės nebuvo įrodytos. Kaip jau buvo pažymėta, kompensuotinos tik tinkamai pateisintos sąnaudos(24). Kalbant apie įrodymo sunkumus reikėtų nurodyti į sprendimo dėl paramos II priedo 6 punktą, pagal kurį paramos gavėjas privalo saugoti ir Komisijai pateikti visus patvirtinančius dokumentus. Jeigu Valnerina neturėjo reikalaujamų dokumentų, ji negalėjo priskirti šių sąnaudų.

f)      Preliminari išvada dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo

92.      Todėl trečiasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas.

2.      Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo: teisės į gynybą pažeidimas

93.      Šiuo apeliacinio skundo pagrindu Valnerina teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į gynybą todėl, kad Komisijai atlekant patikrinimą nurodytų procedūrinių trūkumų nepripažino neteisėtais. Pirmiausia, jos teigimu, vykstant patikrinimui nebuvo surašytas protokolas ir sudarytas kopijuotų dokumentų sąrašas.

94.      Šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes Valnerina nenurodo, kurias Pirmosios instancijos teismo sprendimo vietas ji skundžia, o tik pakartoja argumentus, kuriuos ji jau pateikė pirmojoje instancijoje. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinio pagrindą, nes Valnerina, nepaisant patikrinimo, turėjo pakankamą galimybę pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos kaltinimų. Apeliaciniame skunde apie šį konstatavimą nekalbama.

3.      Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo: reikalavimo grąžinti lėšas proporcingumas

95.      Penktuoju apeliacinio skundo pagrindu Valnerina skundžia tai, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą sankcijas pritaikyti proporcingai pažeidimui. Valnerina inkriminuojami pažeidimai buvo tik formalūs. Jų beveik nebuvo įmanoma įrodyti. Valnerina negali būti kaltinama pateikus klaidingą informaciją ar nuslėpus informaciją, o tik pateikus nepakankamus įrodymus. Todėl sprendimo dėl paramos panaikinimas ir reikalavimas grąžinti visas išmokėtas avansines išmokas yra neproporcingi. Šią nuomonę Valnerina taip pat pateikia dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo.

96.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paramos politika pateisina griežtus formalius reikalavimus sąnaudų priskyrimui ir kad šiuo pagrindu nustatyti pažeidimai pateisina reikalavimą grąžinti Valnerina skirtą paramą(25).

97.      Tai konstatuodamas, Pirmosios instancijos teismas remiasi teisingais teisiniais samprotavimais. Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, kad Komisija gali sumažinti ar nutraukti finansinius įnašus projektui, jeigu nustatomas pažeidimas arba esminis pakeitimas, kuris turi įtakos veiklos arba priemonės pobūdžiui arba jos įgyvendinimo sąlygoms ir dėl kurio nebuvo prašoma Komisijos patvirtinimo. Taigi Komisija nėra įpareigota pareikalauti grąžinti visus finansinius įnašus, o turi diskreciją spręsti, ar ji apskritai reikalaus grąžinti lėšas ir kurią jų dalį. Atsižvelgdama į proporcingumo principą, Komisija šiuos savo diskrecinius įgaliojimus privalo įgyvendinti taip, kad reikalavimas grąžinti paramą nebūtų neproporcingas pažeidimui. Tačiau Komisija neprivalo reikalauti grąžinti tik tą paramą, kuri dėl pažeidimų yra nepagrįsta. Priešingai, veiksmingo Bendrijos paramos valdymo ir sukčiavimo prevencijos tikslais gali būti pateisintas reikalavimas grąžinti paramą, kuri tik iš dalies susijusi su pažeidimais(26).

98.      Tai, ar šiuo atveju, kai pažeidimai buvo susiję tik su 30 % numatytų sąnaudų, Komisija turėjo teisę reikalauti grąžinti visą Valnerina tenkančią paramą, priklauso nuo pažeidimų pobūdžio ir apimties. Taigi šiuo atveju dar kartą kalbama apie faktinių aplinkybių nustatymą ir vertinimą, o tai negali būti tikrinama per apeliacinį procesą(27).

99.      Penktasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat atmestinas.

VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų

100. Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį kartu su 118 straipsniu ir 69 straipsnio 3 dalimi, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas arba nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo išlaidas. Šioje byloje abiejų šalių apeliaciniai skundai atmestini. Abiejų apeliacinių skundų reikšmė iš esmės vienoda. Todėl kiekviena iš šalių turi padengti savo išlaidas.

VII – Išvada

101. Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:

1.      Atmesti apeliacinį skundą ir priešpriešinį apeliacinį skundą.

2.      Šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: vokiečių.

---

2 – Projektas vis dar Komisijos pristatomas kaip konkretaus atvejo analizė „Leader“ seminarui „Chalenges and Methodology of Transnational Cooperation“, interneto svetainė: http://ec.europa.eu/agriculture/rur/leader2/, aplankyta 2005 m. vasario 23 d.

---

3 – Reglamentas, kuris įtvirtina Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas, susijusias, viena, su įvairių struktūrinių fondų pagalbos koordinavimu ir, antra, tokių fondų pagalbos koordinavimu Europos investicijų banko bei kitų esamų finansinių instrumentų pagalba (OL L 374, p. 1.)

---

4 – 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentas (OL L 193, p. 20.)

---

5 – 5 ir paskesni punktai.

---

6 – Tai išplaukia iš sprendimo dėl paramos 5 straipsnyje skliausteliuose esančio įrašo.

---

7 – Žr. 1994 m. birželio 16 d. Sprendimą SFEI ir kt. prieš Komisiją (C‑39/93 P. Rink. p. I‑2681, 25 ir 26 punktai).

---

8 – Pirmosios instancijos teismo sprendimo 52 punktas.

---

9 – Pirmosios instancijos teismo sprendimo 58 ir paskesni punktai.

---

10 – Pirmosios instancijos teismo sprendimo 53 punktas.

---

11 – Pirmosios instancijos teismo sprendimo 53 punktas.

---

12 – Vis dėlto pastebėtina, kad pagal sprendimo dėl paramos II priedo 8 punktą Komisija galėjo reikalauti iš Valnerina, kad, pasinaudodama projekto rezultatais, ji įsigytų filmą be papildomų sąnaudų. Jeigu teisių į filmą perleidimas prieštarautų tokiam tolesniam rezultatų panaudojimui, ji būtų kvestionavusi remtino rezultato pasiekimo klausimą ir kartu patirtų sąnaudų pripažinimą. Tačiau galiausiai spręsti šį klausimą nėra būtina, nes Komisijos ir Pirmosios instancijos teismo argumentai nuo to nepriklauso.

---

13 – Sprendimo 79 ir 81 punktai.

---

14 – 2000 m. birželio 15 d. Sprendimas Dorsch Consult (C‑237/98 P, Rink. p. I‑4549, 35 ir paskesni punktai).

---

15 – Sprendimo 79 punktas.

---

16 – Sprendimo 95 punktas.

---

17– Sprendimo 89 punktas.

---

18 – Žr. šios išvados 71 punktą.

---

19 – Sprendimo 105 punktas.

---

20 – Sprendimo 106 punktas.

---

21 – Žr. šios išvados 71 punktą.

---

22 – Sprendimo 116 ir paskesni punktai.

---

23 – Žr. šios išvados 77 punktą.

---

24 – Žr. šios išvados 71 punktą.

---

25 – Sprendimo 142 ir paskesni punktai.

---

26 – 2002 m. sausio 24 d. Sprendimas Conserve Italia prieš Komisiją ( C‑500/99 P, Rink. p. I‑867, 89 punktas). Taip pat žr. 2001 m. liepos 12 d. generalinio advokato S. Alber išvadą toje pačioje byloje (Rink. p. I‑869, 94 ir paskesni punktai).

---

27 – Žr. šios išvados 71 punktą.