Byla T‑397/02

Arla Foods AMBA ir kt.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Reglamentas (EB) Nr. 1829/2002 – Kilmės vietos nuorodos registracija – „Feta“ – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė pareikšti ieškinį – Nepriimtinumas“

2005 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) nutartis  II‑0000

Nutarties santrauka

Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Reglamentas dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo – Įmonių, gaminančių „Feta“ sūrį ne šio sūrio kilmės valstybėje narėje, ieškinys – Pirmosios valstybės teisės aktai dėl pavadinimo naudojimo – Didelę dalį „Feta“ sūrio Europos Sąjungoje gaminančios įmonės – Poveikio nebuvimas – Ieškinio nepriimtinumas

(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa; Tarybos reglamentas Nr. 2081/1992; Komisijos reglamentas Nr. 1829/2002)

Danijos fetos gamintojų ieškinys dėl Reglamento Nr. 1829/2002, iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka priedą, kuriame pavadinimas ,,feta“ užregistruotas kaip saugoma kilmės vietos nuoroda po antrašte ,,Sūriai“ ir antrašte ,,Graikija“, panaikinimo yra nepriimtinas.

Iš tiesų ginčijamas reglamentas yra priemonė, kuri taikoma visuotinai, kaip apibrėžta EB 249 straipsnio antrojoje pastraipoje. Jis taikomas objektyviai apibrėžtais atvejais ir sukelia teisinių pasekmių bendrąja prasme konkrečiai nenustatytų asmenų kategorijoms.

Be to, su ieškovėmis šis reglamentas yra susijęs tik kaip su ūkio subjektais, gaminančiais arba prekiaujančiais sūriu, o pirmiausia su tais, kurie taip pat prekiauja „feta“ ar „dansk Feta“ pavadintais produktais, neatitinkančiais saugomos kilmės vietos nuorodos ,,feta“ naudojimo reikalavimų, ir todėl jis jas paveikia tiek pat, kiek ir visas kitas įmones, kurių produktai taip pat neatitinka nagrinėjamų Bendrijos nuostatų reikalavimų.

Šiuo atžvilgiu ieškovės negali remtis Danijos teisės aktais, reikalaujančiais, kad šioje valstybėje pagaminta feta būtų paženklinta etiketėmis, aiškiai nurodančiomis „daniška feta“, ir teigti, jog jų situacija yra specifinė, pagrindžianti tai, kad joms būtų pripažinta teisė pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento, kitaip nei visiems kitiems fetos gamintojams Bendrijoje. Iš tiesų, viena vertus, šie tiesės aktai nesuteikia ieškovėms jokios specialios teisės. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad ieškovės turi pagal nacionalinę teisę joms priklausančią teisę, jos nėra konkrečiai susijusios, nes pavadinimas „dansk Feta“ nėra kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda pagal Reglamentą Nr. 2081/92. Tačiau, kitaip nei prekių ženklų srityje susidariusioje situacijoje, kur kartu egzistuoja nacionaliniu ir Bendrijos lygiu organizuotos apsaugos sistemos, šioms kilmės vietos ar geografinės nuorodoms apsauga bet kurioje valstybėje narėje gali būti taikoma, tik jei jos įregistruotos Bendrijos lygiu pagal pagrindinį reglamentą.

Be to, net ir darant prielaidą, kad šie nacionalinės teisės aktai gali būti laikomi įtvirtinančiais kokybės ženklą, vien šios aplinkybės nepakaktų ieškovėms konkretinti visų fetos, atitinkančios Danijos teisės aktais nustatytus reikalavimus, gamintojų atžvilgiu.

Galiausiai ieškovių padėties nekonkretina tai, kad Europos Sąjungoje jos gamina didelę dalį fetos sūrio, nes vien fakto, jog įmonė užima didelę dalį rinkos, nepakanka norint ją išskirti iš kitų ūkio subjektų, su kuriais susijęs ginčijamas reglamentas. Taip pat to, kad reglamento dėl kilmės vietos nuorodos įregistravimo priėmimo metu ieškovė atsiduria tokioje padėtyje, jog turi keisti savo gamybos struktūrą, norėdama įvykdyti jame numatytas sąlygas, neužtenka, kad ji būtų traktuojama kaip konkrečiai susijusi, t. y. analogiškai kaip būtų asmenų, kuriems skirtas aktas, atveju.

(žr. 53, 55–56, 61, 63, 67, 69, 71, 76 punktus)

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečiosios kolegijos)

NUTARTIS

2005 m. gruodžio 13 d.(*)

„Reglamentas (EB) Nr. 1829/2002 – Kilmės vietos nuorodos registracija – „Feta“ – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė pareikšti ieškinį – Nepriimtinumas“

Byloje T‑397/02

Arla Foods AMBA, įsteigta Viby (Danija),

Løgismose A/S, įsteigta Broby (Danija),

Nordex Food A/S, įsteigta Dronninglund (Danija),

Sinai Landmejeri, įsteigta Broby,

Andelsmejeriet Sædager, įsteigta Hobro (Danija),

Søvind Mejeri, įsteigta Horsens (Danija),

Steensgaard Herregårdsmejeri, įsteigta Millinge (Danija),

Mejeriet Grambogård I/S, įsteigta Tommerup (Danija),

Kirkeby Cheese Export, įsteigta Svendborg (Danija),

atstovaujamos advokato G. Lett,

ieškovės,

palaikomos

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos P. Ormond, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą H. Støvlbæk, J. Iglesias Buhigues ir A.‑M. Rouchaud‑Joët, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

palaikomą

Graikijos Respublikos, atstovaujamos V. Kontolaimos, I. Chalkias ir M. Tassopoulou, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ir

Syndesmos Ellinikon Viomichanion Galaktokomikon Proïonton (SEV‑GAP), įsteigtos Atėnuose (Graikija), atstovaujamos advokato N. Korogiannakis,

įstojusių į bylą šalių,

dėl 2002 m. spalio 14 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1829/2002, iš dalies pakeičiančio Reglamento (EB) Nr. 1107/96 priedą dėl pavadinimo „Feta“ (OL L 277, p. 10), panaikinimo

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai J. Azizi ir E. Cremona,

kancleris E. Coulon,

priima šią

Nutartį

 Teisės aktai

1       1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1, toliau – pagrindinis reglamentas), kaip nurodo jo 1 straipsnis, nustato kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų Bendrijos apsaugos taisykles, taikomas kai kuriems žemės ūkio ir maisto produktams.

2       Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalies a punktą ,,kilmės vietos nuoroda“ yra ,,regiono, konkrečios vietos arba, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktui:

–       kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies,

ir

–       kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais, ir kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje“.

3       Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

,,Tam tikri tradiciniai geografiniai ar negeografiniai pavadinimai, nurodantys iš kurio nors regiono ar konkrečios vietos kildinamą kurį nors žemės ūkio ar maisto produktą, atitinkantį 2 dalies (a punkto) antros įtraukos sąlygas, taip pat laikomi kilmės vietos nuorodomis.“

4       Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį pavadinimų, tapusių bendriniais, įregistruoti negalima. Šiame reglamente „pavadinimas, kuris yra tapęs bendriniu“ ‑ tai žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, kuris, nors ir sietinas su tam tikra vieta ar regionu, kuriame šis žemės ūkio produktas ar maisto produktas buvo pirmiausia pagamintas ar pateiktas rinkai, tapo įprastu žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimu.

5       Siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendriniu ar ne, reikia atsižvelgti į visus veiksnius, o ypač į:

–       padėtį valstybėje narėje, kurioje pavadinimas atsirado, ir į vartojimo vietoves,

–       padėtį kitose valstybėse narėse,

–       atitinkamus nacionalinės ar Bendrijos teisės aktus.

6       Žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimo įregistravimas kaip saugomos kilmės vietos nuorodos turi atitikti pagrindiniame reglamente iškeltas sąlygas ir ypač atitikti specifikaciją, nustatytą šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje. Šis įregistravimas minėtam pavadinimui garantuoja Bendrijos apsaugą.

7       Pagrindinio reglamento 5‑7 straipsniai nustato pavadinimo įregistravimo procedūrą, vadinamą ,,normaliąja procedūra“, kuri bet kuriai asmenų grupei, apibrėžtai kaip bet koks gamintojų ir (ar) perdirbėjų, dirbančių su tuo pačiu žemės ūkio produktu ar maisto produktu susivienijimas, arba, kai kuriais atvejais, bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui leidžia pateikti įregistravimo paraišką tai valstybei narei, kurios teritorijoje yra konkreti geografinė vietovė. Valstybė narė patikrina paraiškos pagrįstumą ir nusiunčia ją Komisijai. Jei pastaroji prieina prie išvados, kad pavadinimas atitinka apsaugos sąlygas, Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia specifinę informaciją, nurodytą pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje.

8       Pagrindinio reglamento 7 straipsnis nustato:

„1.      Per šešis mėnesius nuo 6 straipsnio 2 dalyje minimo paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dienos bet kuri valstybė narė gali užprotestuoti įregistravimą.

2.      Valstybių narių kompetentingos institucijos užtikrina, kad visiems teisėtus ekonominius interesus galintiems įrodyti asmenims būtų oficialiai leidžiama susipažinti su paraiška. Be to, pagal egzistuojančią situaciją valstybėse narėse valstybės narės gali tai leisti ir kitoms teisėtą interesą turinčioms šalims.

3.      Bet kuris teisėtai susijęs fizinis ar juridinis asmuo gali užprotestuoti įregistravimą, atsiųsdamas valstybės narės, kurioje jis gyvena ar yra įsisteigęs, kompetentingai institucijai tinkamai pagrįstą protestą. Kompetentinga institucija imasi reikiamų priemonių, kad iki nustatyto termino nurodytos pastabos ar protestai būtų išnagrinėti.

<...>“

9       Jeigu jokia valstybė narė Komisijai nepateikia įregistravimą užprotestuojančio pareiškimo, pavadinimas įtraukiamas į Komisijos tvarkomą „Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą“.

10     Jeigu konkrečioms valstybėms narėms, jei protestas yra priimtinas, nepavyksta tarpusavyje susitarti pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 5 dalį, Komisija priima sprendimą šio reglamento 15 straipsnio nustatyta tvarka (reguliavimo komiteto procedūra). Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 5 dalies b punkte nustatyta, kad priimdama sprendimą Komisija atsižvelgia į ,,tradicinę sąžiningą praktiką ir esamą galimybę suklaidinti“.

11     Pagrindinio reglamento 17 straipsnis įtvirtina įregistravimo procedūrą, vadinamą „supaprastinta procedūra“, kuri skiriasi nuo normaliosios procedūros. Pagal šią procedūrą valstybės narės informuoja Komisiją, kuriuos jų pagal įstatymus saugomus pavadinimus ar kuriuos pavadinimus, pagal įprastą praktiką nusistovėjusius valstybėse narėse, jos nori įregistruoti pagal pagrindinį reglamentą. Pagrindinio reglamento 15 straipsnyje nustatyta procedūra taikoma mutatis mutandis. Šio reglamento 17 straipsnio 2 dalies 2 sakinys patikslina, kad 7 straipsnyje nustatyta protesto procedūra netaikoma supaprastintai procedūrai.

 Faktinės bylos aplinkybės

12     1994 m. sausio 21 d. laišku Graikijos vyriausybė paprašė Komisijos įregistruoti pavadinimą ,,feta“ kaip saugomą kilmės vietos nuorodą, remiantis pagrindinio reglamento 17 straipsniu.

13     1996 m. sausio 19 d. Komisija reguliavimo komitetui, įkurtam pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnį, pateikė pasiūlymą dėl reglamento projekto, įtraukiančio pavadinimų, kurie pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį gali būti įregistruoti kaip saugomos geografinės nuorodos arba kilmės vietos nuorodos, sąrašą. Į šį sąrašą buvo įtrauktas žodis ,,feta“. Reguliavimo komitetui per nustatytą laiką nepareiškus nuomonės apie šį pasiūlymą, 1996 m. kovo 6 d. Komisija jį pateikė Tarybai pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Taryba per pagrindinio reglamento 15 straipsnio penktojoje pastraipoje nustatytą trijų mėnesių terminą nepriėmė sprendimo.

14     Dėl šios priežasties pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio penktąją pastraipą 1996 m. birželio 12 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo, vadovaujantis (pagrindinio) reglamento 17 straipsnyje nustatyta tvarka (OL L 148, p. 1). Remiantis Reglamento Nr. 1107/96 1 straipsniu, pavadinimas ,,feta“, įrašytas į šio reglamento priedo A dalį po antrašte ,,Sūriai“ ir antrašte ,,Graikija“, buvo įregistruotas kaip saugoma kilmės vietos nuoroda.

15     1999 m. kovo 16 d. sprendimu Danija ir kt. prieš Komisiją (C‑289/96, C‑293/96 ir C‑299/96, Rink. p. I‑1541) Teisingumo Teismas panaikino tą Reglamento Nr. 1107/96 dalį, kurioje pavadinimas ,,feta“ užregistruotas kaip saugoma kilmės vietos nuoroda. Teisingumo Teismas savo sprendime pabrėžė, kad Komisija, svarstydama klausimą, ar ,,Feta“ yra bendrinis pavadinimas, tinkamai neatsižvelgė į visus veiksnius, kuriuos įpareigoja įvertinti pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa.

16     Po šio sprendimo priėmimo 1999 m. gegužės 25 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1070/1999, iš dalies pakeičiantį Reglamento Nr. 1107/96 (OL L 130, p. 18) priedą, išbraukiant pavadinimą ,,feta“ iš Saugomų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų registro bei iš Reglamento Nr. 1107/96 priedo.

17     Vėliau iš naujo apsvarsčiusi Graikijos vyriausybės įregistravimo paraišką, Komisija reguliavimo komitetui pateikė reglamento projektą pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio antrąją pastraipą, siūlydama pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį įregistruoti pavadinimą ,,feta“ kaip saugomą kilmės vietos nuorodą Saugomų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų registre. Komitetui per nustatytą terminą nepareiškus nuomonės apie šį pasiūlymą, Komisija jį pateikė Tarybai pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio ketvirtąją pastraipą.

18     Tarybai per pagrindinio reglamento 15 straipsnio penktojoje pastraipoje nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, 2002 m. spalio 14 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1829/2002, iš dalies pakeičiantį Reglamento (EB) Nr. 1107/96 priedą dėl pavadinimo „feta“ (OL L 277, p. 10, toliau ‑ ginčijamas reglamentas). Pagal šį reglamentą pavadinimas ,,feta“ buvo vėl įregistruotas kaip saugoma kilmės vietos nuoroda ir įrašytas į Reglamento Nr. 1107/96 priedo A dalį po antraštėmis „Sūriai“ ir „Graikija“.

 Procesas

19     Ši byla buvo pradėta ieškovių ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2002 m. gruodžio 19 dieną.

20     2003 m. vasario 5 d. laišku Komisija paprašė sustabdyti bylą, kol bus paskelbtas sprendimas bylose C‑465/02 ir C‑466/02.

21     2003 m. vasario 26 d. laišku ieškovės pareiškė prieštaraujančios sustabdymo prašymui.

22     2003 m. kovo 19 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė sustabdymo prašymą.

23     Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2003 m. birželio 5 d., Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo.

24     2003 m. rugpjūčio 20 d. ieškovės pateikė savo rašytines pastabas dėl šio prieštaravimo.

25     Graikijos Respublika ir Graikijos pieno produktų pramonininkų asociacija (Syndesmos Ellinikon Viomichanion Galaktokomikon Proïonton) (SEV–GAP) pateikė prašymus leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje, kuriuos Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2003 m. balandžio 16 d. ir gegužės 9 dieną.

26     Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į bylą ieškovių pusėje, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. gegužės 2 dieną.

27     2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimis Graikijos Respublikai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą.

28     2003 m. spalio 21 d. Graikijos Respublika pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą Komisijos reikalavimams palaikyti.

29     2004 m. kovo 23 d. nutartimi SEV–GAP buvo leista įstoti į bylą.

30     2004 m. gegužės 10 d. SEV–GAP pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą Komisijos reikalavimams palaikyti.

31     Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė per nustatytą terminą nepateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimo.

 Šalių reikalavimai

32     Savo ieškinyje ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti ginčijamą reglamentą,

–       priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

33     Savo prieštaravime dėl priimtinumo Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–       priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

34     Savo pastabose prieštaravimui dėl priimtinumo ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo.

35     Savo įstojimo į bylą paaiškinimuose Graikijos Respublika ir SEV GAP Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–       priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

36     Šiuo ieškiniu ieškovės prašo panaikinti ginčijamą reglamentą.

37     Komisijos ir jos pusėje įstojusių į bylą Graikijos Respublikos ir SEV‑GAP nuomone, ieškinys yra nepriimtinas dėl to, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Be to, Graikijos Respublika teigia, kad ieškinys buvo pareikštas praleidus terminą.

38     Remdamasis Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėjimo iš esmės, jei šalis to prašė. Pagal to paties straipsnio 3 dalį likusi proceso dėl tokio prašymo dalis vyksta žodžiu, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia kitaip. Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos sprendimui dėl Komisijos pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo priimti ir pradėti žodinės proceso dalies nebereikia.

 Dėl Graikijos Respublikos nurodyto argumento dėl nepriimtinumo, susijusio su ieškinio pareiškimu praleidus terminą

39     Graikijos vyriausybė nurodo, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes buvo pareikštas praleidus terminą. Kadangi ginčijamas reglamentas buvo paskelbtas 2002 m. spalio 15 d., o ieškinys pareikštas tik 2002 m. gruodžio 19 d., buvo praleistas EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje nurodytas dviejų mėnesių terminas.

40     Konstatuotina, kad šis argumentas dėl nepriimtinumo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš tiesų pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį terminas pareikšti ieškinį pradedamas skaičiuoti nuo 14 dienos po ginčijamo teisės akto paskelbimo. Prie šio termino pridedamas Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas dėl nuotolių, t. y. papildomos dešimt dienų. Todėl šis ieškinys buvo pareikštas nepraleidus termino.

 Dėl argumento, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinio

 Šalių argumentai

41     Komisija, Graikijos Respublika ir SEV‑GAP teigia, jog ieškinys susijęs su reglamentu, kuris taikomas visuotinai, kaip apibrėžta EB 249 straipsnio antrojoje pastraipoje, ir kad ieškovės nėra konkrečiai susijusios su ginčijamu reglamentu.

42     Ieškovės mano, kad ieškinys yra priimtinas. Jos tvirtina, jog tai, kad ginčijamas reglamentas yra visuotinio taikymo reglamentas, nereiškia, jog jis nėra tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susijęs. Šiuo atžvilgiu jos pateikia penkis argumentus.

43     Pirma, ieškovės teigia, kad jos yra konkrečiai susijusios, nes turi specialią teisę naudoti pavadinimą „feta“ arba „dansk Feta“. Todėl jos mano, kad ginčijamas reglamentas pažeidžia jų istoriškai įtvirtintą teisę naudoti pavadinimą „feta“ ir jų kaip Danijos gamintojų teisę naudoti pagal įstatymus saugomą pavadinimą „dansk Feta“, nes šiuo reglamentu Graikijos gamintojams suteikiama išimtinė teisė naudoti pavadinimą „feta“. Jos tvirtina, kad gamina fetos sūrį, pavadintą „dansk Feta“ pagal Danijos teisės aktus, kurie teisę naudoti šį pavadinimą suteikia Danijos fetos gamintojams. Be to, jos teigia kilmės vietos nuorodą „dansk Feta“ esant „kokybės ženklu“, leidžiančiu nurodyti, kad produktas atitinka tam tikrus įstatymu nustatytus kriterijus, susijusius su jo kilme, sudėtimi, gamybos būdu arba produkto kokybe.

44     Grįsdamos argumentus, ieškovės nurodo 1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimą Codorniu prieš Tarybą (C‑309/89, Rink. p. I-1853) bei 1999 m. kovo 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį Biscuiterie‑confiserie LOR ir Confiserie du Tech prieš Komisiją (T‑114/96, Rink. p. II-913) ir 2001 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį La Conqueste prieš Komisiją (T‑215/00, Rink. p. II-181).

45     Šiuo atžvilgiu jos teigia, kad šios teismo praktikos prasme turėtų teisę naudotis panašia į nacionaliniu lygiu įgytą specialia teise, nes Danijoje jos turėjo saugomą teisę naudoti pavadinimą „dansk Feta“, suteikiantį tokią pačią apsaugą, kaip ir numatyta Reglamentu Nr. 2081/92. Ši sistemingai naudojama teisė, ieškovių nuomone, priklauso Danijos gamintojams, kuriems pavadinimo „feta“ įregistravimas padarytų žalą, nes trukdytų naudoti plačiai tarp vartotojų žinomą pavadinimą.

46     Antra, ieškovės mano, kad jų padėtis yra konkretizuojama, nes jos gamina daugiausiai fetos sūrio Europos Sąjungoje. Arla Foods AMBA yra didžiausias individualus fetos sūrio gamintojas Bendrijoje, 2001 metais pagaminęs 15 609 tonų sūrio. Be to, visa ieškovių gamyba 1988‑1995 metais sudaro vidutiniškai 39 % viso Europos Sąjungoje pagaminto fetos sūrio ir 13 % 2001 metais Europos Sąjungoje pagaminto fetos sūrio.

47     Trečia, ieškovės teigia, kad jų situacija konkretizuojama, atsižvelgiant į pavadinimo „feta“ įregistravimo tik Graikijos gamintojų naudai pasekmes konkurencijos požiūriu. Šiuo atžvilgiu jos tvirtina, jog po tokios registracijos Graikijos kilmės nuoroda jų padėtis rinkoje bus paveikta, tuo labiau, kad Graikijos gamintojai, vieninteliai turintys teisę naudoti pavadinimą „feta“, yra didžiausi ieškovių konkurentai Europos rinkoje.

48     Ketvirta, ieškovės mano, kad šie asmenys gali būti konkretizuoti, nes Komisija turi pareigą atsižvelgti į numatomo priimti akto pasekmes tam tikriems asmenims. Jos mano, jog nagrinėjamu atveju Komisija yra tokioje situacijoje, ypač atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 3 straipsnį, iš kurio matyti, kad Komisija, nagrinėdama protestą dėl kilmės nuorodos įregistravimo, turi pareigą atsižvelgti į esamus produktus, kuriais teisėtai prekiaujama kitose valstybėse narėse. Grįsdamos savo argumentus, jos nurodo 2002 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Jégo-Quéré prieš Komisiją (T‑177/01, Rink. p. II‑2365).

49     Penkta, ieškovės nurodo, kad yra konkrečiai susijusios, atsižvelgiant į veiksmingos teisinės gynybos principą. Jos tvirtina, kad negalėjo gauti atsakymo į Teisingumo Teismui byloje Candane Cheese Trading AMBA (C‑317/95, Rink. p. I‑4681) pateiktą prejudicinį klausimą, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vėliau jį atsiėmė. Be to, jos nurodo, kad pereinamuoju laikotarpiu jos negali kreiptis į nacionalinį teismą, nes tik pasibaigus šiam pereinamajam laikotarpiui prekyba sūriu su nuoroda „dansk Feta“ joms sukeltų teisines pasekmes. Galiausia jos teigia, kad individualaus intereso sąvoka turi būti vienodai taikoma Graikijos ir Danijos gamintojams. Manant, kad jei Graikijos pavadinimo „feta“ registracijos paraiška būtų buvusi atmesta, Graikijos gamintojai turėtų teisę ginčyti šį sprendimą, nagrinėjamoje byloje taip pat turėtų būti ir ieškovėms dėl neigiamo sprendimo jų atžvilgiu.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

50     EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa nustato, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris, nors ir būtų reglamento formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

51     Pagal nusistovėjusią teismo praktiką reglamento ir sprendimo atskyrimo kriterijus yra visuotinis arba nevisuotinis nagrinėjamo akto taikymas (1995 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo nutarties Asocarn prieš Tarybą , C‑10/95 P, Rink. p. I‑4149, 28 punktas ir 1996 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo nutarties CNPAAPprieš Tarybą, C‑87/95 P, Rink. p. I‑2003, 33 punktas). Teisės aktas yra taikomas visuotinai, jei taikomas objektyviai apibrėžtais atvejais ir sukelia teisines pasekmes bendrąja prasme konkrečiai nenustatytų asmenų kategorijoms (žr. 1996 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Weber prieš Komisiją, T‑482/93, Rink. p. II‑609, 55 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką).

52     Nagrinėjamu atveju ginčijamas reglamentas pavadinimui ,,feta“ užtikrina kilmės vietos nuorodų apsaugą, numatytą pagrindiniame reglamente. Ši apsauga pasireiškia išimtinės teisės naudoti pavadinimą ,,feta“ suteikimu aprašytos geografinės teritorijos gamintojams, kurių produktai atitinka specifikacijos keliamus geografinius ir kokybinius reikalavimus fetos sūrio gamybai. Ginčijamas reglamentas visoms įmonėms, kurių produktai atitinka geografinius ir kokybinius reikalavimus, suteikia teisę juos pardavinėti minėtu pavadinimu, ir tokios teisės nesuteikia visoms toms įmonėms, kurių produktai neatitinka šių tapačių visoms įmonėms taikomų reikalavimų. Ginčijamas reglamentas taikomas visiems esamiems ir būsimiems fetos sūrio gamintojams, kuriems teisėtai suteikta teisė naudoti šį pavadinimą, taip pat ir visiems tiems, kuriems bus draudžiama naudoti šį pavadinimą pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Jis skirtas ne tik valstybių narių gamintojams, bet turi teisinių pasekmių ir nenustatytam skaičiui trečiųjų šalių gamintojų, kurie dabar ar ateityje ketina importuoti į Bendriją fetos sūrį (2004 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Alpenhian‑Camembert‑Werk ir kt. prieš Komisiją, T‑370/02, Rink. p. II‑0000, 54 punktas).

53     Todėl ginčijamas reglamentas yra visuotinio taikymo aktas EB 249 straipsnio antrosios pastraipos prasme. Jis taikomas objektyviai apibrėžtais atvejais ir sukelia teisines pasekmes konkrečiai nenustatytų asmenų kategorijoms (šios nutarties 52 punkte minėtos nutarties Alpenhain‑Camembert‑Werk ir kt. prieš Komisiją 55 punktas). Šis visuotinis taikymas taip pat kyla iš nagrinėjamo teisės akto tikslo, t. y. apsaugoti teisėtai įregistruotas geografines nuorodas ir kilmės vietos nuorodas erga omnes ir visoje Europos Bendrijoje.

54     Vis dėlto neatmestina, kad nuostata, kuri savo esme ir apimtimi yra norminio pobūdžio, galėtų būti susijusi su konkrečiu fiziniu arba juridiniu asmeniu. Taip yra tuomet, kai nagrinėjamas aktas taikomas dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros situacijos, išskiriančios jį iš kitų asmenų ir todėl jį individualizuojančios taip pat, kaip ir šio sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; šios nutarties 44 punkte minėto sprendimo Codorniu prieš Tarybą 19 ir 20 punktai, šios nutarties 52 punkte minėto sprendimo Alpenhain‑Camembert‑Werl ir kt. prieš Komisiją 56 punktas).

55     Nagrinėjamu atveju nei vienas iš ieškovių nurodytų argumentų neleidžia įrodyti net mažiausios joms būdingos savybės arba tam tikros situacijos, kuri jas išskirtų iš kitų susijusių ūkio subjektų ir taip jas individualizuotų. Priešingai, su įmonėmis ieškovėmis ginčijamas reglamentas yra susijęs tik kaip su ūkio subjektais, gaminančiais arba prekiaujančiais sūriu, kuris neatitinka saugomos kilmės vietos nuorodos ,,feta“ naudojimo reikalavimų. Taigi ieškoves jis paveikia tiek pat, kiek ir visas kitas įmones, kurių produktai taip pat neatitinka nagrinėjamų Bendrijos nuostatų reikalavimų.

56     Visų pirma dėl argumento, kad ieškovės yra konkrečiai susijusios, nes turi joms priklausančią teisę naudoti pavadinimą „feta“ arba „dansk Feta“. Būtina pabrėžti, kad aišku, jog šis tariamas pavadinimas „dansk Feta“ nėra kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda pagal pagrindinį reglamentą. Tačiau, kitaip nei prekių ženklų srityje susidariusioje situacijoje, kur kartu egzistuoja nacionaliniu ir Bendrijos lygiu organizuotos apsaugos sistemos, šioms kilmės vietos ar geografinės nuorodoms apsauga bet kurioje valstybėje narėje gali būti taikoma tik jei jos įregistruotos Bendrijos lygiu pagal pagrindinį reglamentą. Be to, pastebėtina, kad ieškovės nenurodė, jog Danijos Karalystė pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį informavo Komisiją, kad pavadinimas „dansk Feta“ Danijoje yra pagal įstatymus saugomas pavadinimas. Iš to darytina išvada, kad Danijos teisės aktai nesuteikia ieškovėms specialios teisės, analogiškos byloje Codorniu prieš Tarybą (šios nutarties 44 punktas) ieškovės turėtai teisei į prekės ženklą.

57     Galiausiai konstatuotina, jog ieškovės neįrodo, kad jų naudojimasis pavadinimu ,,feta“ arba „dansk Feta“ kyla iš analogiškos specialios teisės, įgytos nacionaliniu arba Bendrijos lygiu prieš priimant ginčijamą reglamentą, ir kuriai reglamentas padarė žalą šios nutarties 44 punkte minėtų Sprendimo Codorniu prieš Tarybą ir nutarties La Conqueste prieš Komisiją prasme.

58     Faktas, kad ieškovės jau seniai pardavinėjo savo produktus pavadinimu ,,feta“ arba „dansk Feta“, nesuteikia joms specialiosios teisės pagal minėtą teismo praktiką. Ieškovių padėtis neišsiskiria iš kitų gamintojų, kurie taip pat pardavinėjo savo produktus kaip ,,feta“ arba „dansk Feta“ ir kuriems taip pat nebeleidžiama naudoti šio pavadinimo, nuo šiol saugomo jo įregistravimu kaip kilmės vietos nuoroda.

59     Danijos teisės aktų, susijusių su pavadinimu „dansk Feta“, buvimas nepaneigia šios išvados.

60     Viena vertus, šie teisės aktai nekonkretizuoja ieškovių situacijos, nes taikomi visiems subjektams, gaminantiems Danijos teisės aktais nustatytus kriterijus atitinkančius sūrius.

61     Antra vertus, šie tiesės aktai nesuteikia ieškovėms jokios specialios teisės. Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos ir šios nutarties 15 punkte minėto sprendimo Danija ir kt. prieš Komisiją 63 punkto, pagal kurį, „Danijos vyriausybės nuomone, šioje valstybėje narėje nuo 1963 metų egzistavo normos, reikalaujančios, kad joje pagaminta feta būtų paženklinta etiketėmis, aiškiai nurodančiomis „daniška feta“, ieškovių nurodyti Danijos teisės aktai apsiriboja nustatydami pareigą nurodyti šio sūrio kilmės vietą.

62     Vadinasi, nagrinėjami teisės aktai yra ne priemonė, suteikianti ieškovėms specialią teisę, o atvirkščiai, numato joms pareigą ant savo produkto tiksliai nurodyti „dansk“ tam, kad joms būtų leidžiama gaminti ir pardavinėti fetos sūrį Danijoje.

63     Todėl ieškovės negali remtis Danijos teisės aktais ir teigti, jog jų situacija yra specifinė, pagrindžianti jų manymu turimą teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento, kitaip nei visi kiti fetos gamintojai Bendrijoje, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje, kurie galėjo laisvai gaminti ir prekiauti fetos sūriu, neprivalėdami pridėti nuorodos, patikslinančios jų produkto geografinę kilmę.

64     Ieškovės taip pat teigia, kad Danijos teisės aktai turi būti laikomi kaip įtvirtinantys kokybės ženklą.

65     Šiuo atžvilgiu visų pirma pastebėtina, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, šie Danijos teisės aktai buvo priimti ne siekiant apsaugoti ar pabrėžti galimas ypatingas savybes, kuriomis pasižymi daniška feta, o siekiant užtikrinti sąžiningą ir teisingą informaciją vartotojui, kad būtų išvengta galimybės supainioti su graikiška feta. Be to, Danijos teisės aktai taip pat numato nurodyti būdvardį „daniška“ daugybei kitų Danijoje pagamintų sūrių, kurie istoriškai kilę iš kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių (grana, miunsteris, gouda ir kt.).

66     Todėl konstatuotina, kad ieškovės nei pateikė argumentų, įrodančių, kad šie teisės aktai gali būti laikomi įtvirtinantys kokybės ženklą, nei galėjo pagrįsti šio kokybės ženklo atitikimą EB 28 ir EB 30 straipsniams. Iš tikrųjų iš teismo praktikos matyti, kad teisė į kokybės nuorodą gali, išskyrus normas, taikytinas kilmės vietos ir geografinėms nuorodoms, priklausyti tik nuo būdingų objektyvių požymių, nuo kurių priklauso produkto kokybė, palyginti su tuo pačiu žemesnės kokybės produktu, bet ne nuo tam tikros jo gamybos stadijos geografinės vietos, ir kad šios kokybės nuorodos neturi būti susijusios su nagrinėjamų produktų gamybos proceso nacionaline vieta, o tik su būdingais objektyviais požymiais, suteikiančiais produktams įstatymais reikalaujamą kokybę (šiuo klausimu žr. 1978 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą Eggers, 13/78, Rink. p. 1935, 24 ir 25 punktus; 2002 m. lapkričio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Vokietiją, C‑325/00, Rink. p. I‑9977 ir 2003 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Prancūziją, C‑6/02, Rink. p. I‑2389).

67     Bet kuriuo atveju, net ir darant prielaidą, kad šie Danijos teisės aktai galėtų būti laikomi įtvirtinančiais kokybės ženklą, vien šios aplinkybės nepakaktų ieškovėms konkretizuoti visų fetos, atitinkančios Danijos teisės aktais nustatytus reikalavimus, gamintojų atžvilgiu.

68     Be to, būtina pabrėžti, kad specialios ieškovėms suteiktos teisės nebuvimą patvirtina tai, jog jų situacija yra abstrakčiai ir bendrai reglamentuojama pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalimi, numatančia visiems gamintojams pereinamąjį laikotarpį, kuris, laikantis tam tikrų sąlygų, užtikrina pakankamai ilgą prisitaikymo laikotarpį, kad būtų išvengta bet kokios žalos padarymo (šiuo klausimu žr. šios nutarties 52 punkte minėtos nutarties Alpenhain‑Camembert‑Werk ir kt. prieš Komisiją 66 punktą). Todėl fakto, kad ieškovės yra susijusios su šiuo pereinamuoju laikotarpiu, nepakanka joms konkretizuoti.

69     Antra, dėl teiginio, jog ieškovių padėtis yra konkretizuota, nes Europos Sąjungoje jos gamina didelę dalį fetos sūrio, primintina, kad vien fakto, jog įmonė užima didelę dalį rinkos, nepakanka norint ją išskirti iš kitų ūkio subjektų, su kuriais susijęs ginčijamas reglamentas (1999 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties CSR Pampryl prieš Komisiją, T‑114/99, Rink. p. II‑3331, 46 punktas ir šios nutarties 52 punkte minėtos nutarties Alpenhain‑Camembert‑Werk ir kt. prieš Komisiją 58 punktas).

70     Trečia, dėl argumento, jog ieškovių padėties konkretizavimo tikslais turi būti atsižvelgiama į pavadinimo „feta“ įregistravimo Graikijos gamintojų naudai pasekmes konkurencijai, reikia priminti, kad bet kuriuo atveju, faktas, jog visuotinio taikymo aktas gali turėti konkrečių skirtingų pasekmių skirtingiems teisės subjektams, kuriems taikomas, neišskiria jų iš kitų ūkio subjektų, nes, kaip ir šioje byloje, šis aktas taikomas objektyviai apibrėžtoje situacijoje (2000 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ACAV ir kt. prieš Tarybą, T–138/98, Rink. p. II‑341, 66 punktas ir šios nutarties 44 punkte minėtos nutarties La Conqueste prieš Komisiją 37 punktas).

71     Be to, Teisingumo Teismas patvirtino, jog fakto, kad reglamento dėl kilmės vietos nuorodos įregistravimo priėmimo metu ieškovė atsiduria tokioje padėtyje, jog turi keisti savo gamybos struktūrą, norėdama įvykdyti jame numatytas sąlygas, neužtenka, kad ji būtų traktuojama kaip konkrečiai susijusi, t. y. analogiškai kaip būtų akto adresatų atveju (šios nutarties 44 punkte minėtos nutarties La Conqueste prieš Komisiją 35 punktas).

72     Ketvirta, dėl ieškovių argumento, susijusio su tariama Komisijos pareiga priimant reglamentą atsižvelgti į ieškovių padėtį, vien iš teiginio, kad Komisija turi pareigą išsiaiškinti nagrinėjamo akto galimą neigiamą poveikį tam tikroms įmonėms, negalima daryti išvados, jog jos yra konkrečiai susijusios EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Nederlandse Antillen, C‑142/00 P, Rink. p. I-3483, 75 punktą).

73     Dėl penkto ir paskutinio ieškovių argumento, susijusio su veiksmingos teisinės gynybos reikalavimu, pirmiausia būtina pastebėti, kad Bendrijos teismas nepriimtų tiesioginio ieškinio dėl panaikinimo, net jei po pastarojo atlikto konkretaus nacionalinių proceso taisyklių tyrimo būtų įrodyta, kad jos privatiems asmenims nesuteikia teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio jiems užginčyti Bendrijos akto teisėtumą (2003 d. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo nutarties Bactria prieš Komisiją, C‑258/02 P, Rink. p. I‑15105, 58 punktas).

74     Be to, dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytos asmeninio suinteresuotumo sąlygos Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, kad nors ji turi būti aiškinama, remiantis veiksmingos teisminės apsaugos principu, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, kurios individualizuoja ieškovą, toks aiškinimas negalėtų visiškai atmesti šios sąlygos, kuri aiškiai numatyta Sutartyje, neperžengiant ja Bendrijos teismui suteiktų teisių. Iš to matyti, kad, neįvykdžius šios sąlygos, joks fizinis ar juridinis asmuo negali pateikti ieškinio dėl reglamento panaikinimo (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C–50/00 P, Rink. p. I‑6677, 36, 37 ir 39 punktai ir 2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425, 33 punktas).

75     Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad negali būti manoma, kad Danijos fetos sūrio gamintojai konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

76     Iš to, kas pasakyta, matyti, jog ieškinys yra nepriimtinas, nes ginčijamas reglamentas laikytinas visuotinio taikymo aktu, o ieškovės nebuvo paveiktos dėl tam tikrų joms būdingų savybių arba dėl tam tikros situacijos, kuri jas išskirtų iš kitų asmenų ir taip jas individualizuotų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

77     Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas bei Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

78     Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas. Todėl Graikijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

79     Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipą kitoms įstojusioms į bylą šalims, išskyrus valstybes nares ir institucijas, gali būti nurodyta pačioms padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Šioje byloje SEV‑GAP turi pati padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nutaria:

1.      Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.

2.      Ieškovės padengia savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Graikijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Syndesmos Ellinikon Viomichanion Galaktokomikon Proïonton (SEV-GAP) padengia savo bylinėjimo išlaidas.

Priimta Liuksemburge, 2005 m. gruodžio 13 dieną.

Kancleris

Pirmininkas

E. Coulon

M. Jaeger

---

* Proceso kalba: danų.