Byla T‑357/02 RENV

Freistaat Sachsen (Vokietija)

prieš

Europos Komisiją

„Valstybės pagalba – Saksonijos federalinės žemės valdžios institucijų teikiama pagalba – Pagalba coaching, dalyvavimui mugėse ir parodose, bendradarbiavimui ir dizaino skatinimui – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema pripažįstama iš dalies suderinama ir iš dalies nesuderinama su bendrąja rinka – Pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms schema – Diskrecijos neįgyvendinimas – Pareiga motyvuoti“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Pagalbos schema

(EB 87 straipsnio 1 dalis; Komisijos reglamento Nr.  70/2001 5 straipsnis)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Teisės aktuose apibrėžtos pagalbos, kurią galima laikyti suderinama su bendrąja rinka, kategorijos – Reglamentas Nr. 70/2001 dėl pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms – Galimybė vertinti pagalbą atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 3 dalyje pateiktus kriterijus

(EB 87 straipsnio 3 dalis ir 88 straipsnio 3 dalis; Komisijos reglamentas Nr. 70/2001)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kurią galima laikyti suderinama su bendrąja rinka – Komisijos diskrecija – Galimybė priimti gaires – Individualus vertinimas nesilaikant gairių – Leistinumas

(EB 87 straipsnio 3 dalis)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kurią galima laikyti suderinama su bendrąja rinka – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba regionams, patyrusiems žalą dėl Vokietijos padalijimo – Nukrypti leidžiančios nuostatos apimtis – Griežtas aiškinimas

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies c punktas)

6.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kurią galima laikyti suderinama su bendrąja rinka – Pagalba veiklai – Netaikymas

1.      Vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti valstybės pagalba, reikia nustatyti ne aplinkybę, ar ši pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir ar ji iš tiesų iškraipė konkurenciją, o tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją. Konkrečiau kalbant, tokios pagalbos programos atveju Komisija gali apsiriboti konkrečios programos požymių analize, siekdama nustatyti, ar dėl didelių pagalbos sumų arba jos procentinės dalies, investicijų, kurioms yra suteikiama pagalba, pobūdžio ar kitų programos sąlygų ji suteikia vertingą pranašumą jos gavėjams konkurentų atžvilgiu ir gali duoti daugiausia naudos įmonėms, užsiimančioms prekyba tarp valstybių narių.

Kai mažoms ir vidutinėms įmonėms suteikiama pagalba, kurios intensyvumas yra 50–80 %, atsižvelgiant į programos dalį ir zoną, kurioje yra įmonė gavėja, akivaizdu, kad ji gali iškraipyti konkurenciją Bendrijos viduje. Pagal Reglamento Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms 5 straipsnį pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms yra suderinama su bendrąja rinka, jei neviršija 50 % joms suteiktų paslaugų vertės.

(žr. 30–32 punktus)

2.      Reglamento Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms tikslas – pripažinti suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalį ir atleisti nuo EB 88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos pranešti kiekvieną individualią pagalbą ir kiekvieną pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms schemą, kuri atitinka šiuo reglamentu nustatytus reikalavimus. Tai nereiškia, kad jokia kita pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms negalės būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka po to, kai valstybei narei pranešus apie ją pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisija išnagrinės šią pagalbą atsižvelgdama į EB 87 straipsnio 3 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento Nr. 70/2001 4 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad „šis reglamentas nesuvaržo valstybių narių galimybės pranešti apie pagalbą mažoms ir vidutinėms įmonėms“ ir kad „Komisija tokius pranešimus įvertins ypač atsižvelgdama į šiame reglamente pateiktus kriterijus“.

(žr. 42 ir 43 punktus)

3.      Komisija gali nustatyti bendrąsias naudojimosi EB 87 straipsnio 3 dalimi suteikta diskrecija taisykles. Tačiau priimdama sprendimą dėl konkretaus atvejo ir ypač atvejų, kurių ji nenumatė ar net nereglamentavo minėtose bendrosiose naudojimosi taisyklėse, ji negali visiškai ignoruoti šios diskrecijos. Ši diskrecija neišnyksta priėmus tokias bendrąsias taisykles ir iš principo nėra jokių kliūčių galimam individualiam vertinimui nesilaikant minėtų taisyklių, tačiau su sąlyga, kad Komisija laikosi viršesnių teisės normų, kaip antai Sutarties normų ir bendrų Bendrijos teisės principų.

(žr. 44 punktą)

4.      Komisijos atliekamas pagalbos programos vertinimas turi būti būtinai grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, ekonominiais tyrimais ir ieškovės per administracinę procedūrą iki ginčijamo sprendimo priėmimo pateiktais įrodymais. Bendrijos teismai, nagrinėdami sudėtingą ekonominį Komisijos atliktą vertinimą turi tik patikrinti, ar laikomasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės tiksliai nustatytos ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

(žr. 55 punktą)

5.      EB 87 straipsnio 2 dalies c punktą, susijusį su pagalba, teikiama tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos regionų, patyrusių žalą dėl Vokietijos padalijimo, ūkiui, reikia aiškinti siaurai, t. y. kad ekonominiai Vokietijos padalijimo trūkumai yra tik ekonominiai trūkumai, tam tikrose Vokietijos regionuose atsiradę dėl izoliacijos, kurią lėmė fizinės sienos pastatymas, pavyzdžiui, susisiekimo būdų panaikinimas arba pardavimo rinkų praradimas dėl prekybos santykių nutraukimo tarp dviejų Vokietijos dalių. Negalima daryti bendrų nuorodų į ekonominius Vokietijos padalijimo padarinius siekiant pateisinti tai, kad pagalba, kurios intensyvumas viršija numatytąjį Reglamente Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms, neprieštarauja EB 87 straipsnio 3 daliai.

(žr. 78 ir 79 punktus)

6.      Naujų rinkų užėmimas ir pastangos likti rinkoje yra įprasta kiekvienos įmonės, norinčios ilgam pasilikti rinkoje, strategijos dalis. Tačiau tam, kad įmonė liktų rinkoje ir didintų turimą dalį, būtinos tam tikros išlaidos, o valstybės teikiama atitinkama pagalba neišvengiamai sumažina mažų ir vidutinių įmonių einamąsias išlaidas. Taigi šios išmokos priklauso pagalbos veiklos išlaidoms apmokėti, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka, kategorijai.

(žr. 102, 105 punktus)

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

SPRENDIMAS

2011 m. liepos 14 d.(*)

„Valstybės pagalba – Saksonijos federalinės žemės valdžios institucijų teikiama pagalba – Pagalba coaching, dalyvavimui mugėse ir parodose, bendradarbiavimui ir dizaino skatinimui – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema pripažįstama iš dalies suderinama ir iš dalies nesuderinama su bendrąja rinka – Pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms schema – Diskrecijos neįgyvendinimas – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑357/02 RENV

Freistaat Sachsen (Vokietija), atstovaujama advokato T. Lübbig,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą K. Gross, V. Kreuschitz ir T. Maxian Rusche,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2002 m. rugsėjo 24 d. Komisijos sprendimo 2003/226/EB dėl Vokietijos numatomos pagalbos schemos – „Pagalbos programa mažoms ir vidutinėms įmonėms – Saksonijos įmonių pajėgumo gerinimas“ – Programos dalys 1 (Coaching), 4 (dalyvavimas mugėse ir parodose), 5 (Bendradarbiavimas) ir 7 (Dizaino skatinimas) (OL L 91, 2003, p. 13) 2 straipsnio antrą pastraipą, 3 ir 4 straipsnius

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro teisėjai O. Czúcz (pirmininkas), E. Cremona, I. Labucka (pranešėja), S. Frimodt Nielsen ir K. O’Higgins,

posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. birželio 30 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Pagal Saksonijos federalinės žemės žemės ūkio ir darbo ministerijos programą, skirtą gerinti šios federalinės žemės teritorijoje įsikūrusių mažų ir vidutinių įmonių pajėgumą, ši žemė skiria joje dirbantiems laisvųjų profesijų atstovams ir įsteigtoms ar buveinę turinčioms mažoms bei vidutinėms įmonėms neatlygintinas subsidijas projektams, kuriais siekiama vystyti ekonomiką. Šios subsidijos numatytos pagalbos schemoje, apie kurią Europos Bendrijų Komisijai pirmą kartą buvo pranešta 1992 m., kurią ji patvirtino ir kuri buvo kelis kartus pratęsta gavus naujus leidimus. Šia pagalba siekiama didinti mažų ir vidutinių įmonių gamybinį ir konkurencinį pajėgumą.

2        2000 m. gruodžio 29 d. raštu, kurį Komisija gavo 2001 m. sausio 3 d., Vokietijos Federacinė Respublika pranešė apie naują šios pagalbos schemos redakciją.

3        2001 m. sausio 12 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 70/2001 dėl [EB] 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL L 10, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 2 t., p. 141; toliau – išimties taikymo MVĮ reglamentas), kuris įsigaliojo vasario 2 d. Nuo įsigaliojimo momento išimties taikymo MVĮ reglamentu panaikinamos ir pakeičiamos Bendrijos rekomendacijos dėl valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL C 213, p. 4). Jame nustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti individuali pagalba ir pagalbos schemos mažoms ir vidutinėms įmonėms, kad neprieštarautų bendrajai rinkai pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, ir šiuos kriterijus atitinkančiai pagalbai ir pagalbos schemoms netaikomas EB 88 straipsnio 3 dalies reikalavimas informuoti. Šio reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „jis nesuvaržo valstybių narių galimybės pranešti apie pagalbą mažoms ir vidutinėms įmonėms. Komisija tokius pranešimus įvertins ypač atsižvelgdama į šiame reglamente pateiktus kriterijus. [Komisijos patvirtintos] rekomendacijos dėl valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms turėtų būti panaikintos nuo šio reglamento įsigaliojimo datos, kadangi [jis] pakeičia tų rekomendacijų turinį“ .

4        Be to, išimties taikymo MVĮ reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje pažymėta: „atsižvelgiant į Pasaulinės Prekybos Organizacijos (PPO) Susitarimą dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių, pagal šį reglamentą neturėtų būti taikoma išimtis pagalbai eksportui arba pagalbai, kuri sudaro palankesnes sąlygas vietiniams gaminiams nei importuotiems. Pagalba, teikiama dalyvavimo mugėse sąnaudoms, mokymuisi arba konsultavimo paslaugoms, dėl naujo arba esamo gaminio pristatymo naujoje rinkoje paprastai nelaikoma pagalba eksportui.“

5        2001 m. vasario 5 d. raštu Komisija kreipėsi į Vokietijos valdžios institucijas dėl išimties taikymo MVĮ reglamento taikymo ir informavo, kad aptariama pagalbos schema nebus nagrinėjama pagal pagreitintą procedūrą.

6        2001 m. gruodžio mėn. Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl dalies pagalbos schemoje, apie kurią buvo pranešta, numatytų priemonių, t. y. dėl priemonių, numatytų paprogramėse „Coaching“, „Dalyvavimas mugėse ir parodose“, „Bendradarbiavimas“ ir „Dizaino skatinimas“ (toliau visos kartu – keturios nagrinėjamos paprogramės). Beje, Komisija nusprendė nekelti prieštaravimų dėl kitų priemonių, apie kurias buvo pranešta.

7        Baigusi tyrimą, 2002 m. rugsėjo 24 d. Komisija priėmė Sprendimą 2003/226/EB dėl Vokietijos numatomos pagalbos schemos – „Pagalbos programa mažoms ir vidutinėms įmonėms – Saksonijos įmonių pajėgumo gerinimas“ – Programos dalys 1 (Coaching), 4 (Dalyvavimas mugėse ir parodose), 5 (Bendradarbiavimas) ir 7 (Dizaino skatinimas) (OL L 91, 2003, p. 13; toliau – ginčijamas sprendimas). Pirma, ji nusprendė, kad keturiose nagrinėjamose programos dalyse nustatytos priemonės yra valstybės pagalba. Antra, ji patikslino, jog tam, kad pagalba galėtų būti laikoma neprieštaraujančia bendrajai rinkai, ji turi patekti į išimties taikymo VMĮ reglamento taikymo sritį ir neviršyti jame nustatytų intensyvumo ribų, išskyrus programos dalyje „Bendradarbiavimas“ nustatytą pagalbą veiklos išlaidoms apmokėti, kuri, jos nuomone, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

8        2007 m. gegužės 3 d. Sprendimu Freistaat Sachsen prieš Komisiją (T‑357/02, Rink. p. II‑1261) Pirmosios instancijos teismas patenkino prašymą panaikinti kelias toliau nurodytas ginčijamo sprendimo nuostatas (2 straipsnio antrą pastraipą, 3 ir 4 straipsnius).

9        Išnagrinėjęs Komisijos apeliacinį skundą Teisingumo Teismas 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimu Komisija prieš Freistaat Sachsen (C‑334/07 P, Rink. p. I‑9465) panaikino Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino jam (dabar – Bendrasis Teismas) bylą nagrinėti iš naujo.

 Procesas ir šalių reikalavimai grąžinus bylą Bendrajam Teismui

10      Byla buvo paskirta ketvirtajai išplėstinei Bendrojo Teismo kolegijai.

11      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 119 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ieškovė ir Komisija pateikė rašytines pastabas.

12      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių raštu atsakyti į klausimus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

13      Per 2010 m. birželio 30 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

14      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

15      Komisija Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

16      Grąžinus bylą Bendrajam Teismui, šalys pateiktose rašytinėse pastabose neišdėstė nuomonės dėl bylinėjimosi išlaidų. Pirmojoje instancijoje pateiktuose dokumentuose ieškovė prašė Teismo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, o Komisija Teismo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės.

 Šalių nurodyti pagrindai ir argumentai

17      Grįsdama ieškinį ieškovė iš pradžių nurodė penkis pagrindus, susijusius:

–        pirma, su ginčijamo sprendimo formos klaida, kurią lėmė tai, kad nagrinėjamai pagalbos schemai Komisija netaikė pagreitintos leidimo suteikimo procedūros,

–        antra, su ginčijamo sprendimo materialine klaida, kurią lėmė tai, kad išimties taikymo MVĮ reglamentas nebuvo taikomas šioje byloje,

–        trečia, su tuo, kad nagrinėjama pagalbos schema galėjo būti patvirtinta remiantis Bendrijos rekomendacijomis dėl valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms,

–        ketvirta, su tuo, kad Komisija nepasinaudojo diskrecija tirdama nagrinėjamą pagalbos schemą, ir su pareigos motyvuoti nesilaikymu,

–        penkta, su tuo, jog Komisija neįrodė, kad pagalbos schema realiai iškraipė ar galėjo iškraipyti konkurenciją, ir su pareigos motyvuoti nesilaikymu.

18      Minėtu Sprendimu Freistaat Sachsen prieš Komisiją Teismas atmetė pirmąjį pagrindą, priėmė antrąjį ir nusprendė, kad trijų paskutinių pagrindų nebūtina nagrinėti.

19      Minėtu Sprendimu Komisija prieš Freistaat Sachsen Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi pagrindas, susijęs su tuo, kad išimties taikymo MVĮ reglamentas ginčijamam sprendimui taikomas atgaline data, yra nepagrįstas, reikia priimti sprendimą tik dėl Teisme ieškovės pateiktų ketvirtojo ir penktojo pagrindų. Todėl Teisingumo Teismas grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl dviejų paskutinių pagrindų.

20      Kadangi penktasis pagrindas susijęs su nagrinėjamų priemonių pripažinimu valstybės pagalba, o ketvirtasis pagrindas – su valstybės pagalba pripažintų priemonių suderinamumu su bendrąja rinka, iš pradžių nagrinėsime penktąjį pagrindą, o paskui ketvirtąjį.

 Dėl teisės

 Dėl penktojo pagrindo, susijusio su tuo, jog Komisija neįrodė, kad pagalbos schema realiai iškraipė ar galėjo iškraipyti konkurenciją, ir su pareigos motyvuoti nesilaikymu

 Šalių argumentai

21      Ieškovė nurodo, kad Komisija, remdamasi EB 87 straipsnio 1 dalimi, turėjo įrodyti, kaip šiuo atveju buvo iškraipyta konkurencija. Tačiau remiantis ginčijamame sprendime nurodytais teiginiais negalima daryti išvados, kad nagrinėjama pagalbos schema šios bylos aplinkybėmis galėjo iškraipyti konkurenciją, arba konstatuoti, kad ją iškraipė. Komisija tik paminėjo, kad priemonės, apie kurias pranešta, kaip pagalba gali iškraipyti konkurenciją (ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamoji dalis) ir kad didesnis kaip 50 % pagalbos intensyvumas „neproporcingai iškraipo konkurenciją“ (ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamoji dalis). Grįsdama šį teiginį ji nurodo 2008 m. lapkričio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Hôtel Cipriani ir kt. prieš Komisiją (T‑254/00, T‑270/00 ir T‑277/00, Rink. p. II‑3269), visų pirma jo 230 punktą, kuriame pažymėta, kad, „kalbant apie daugiasektorines pagalbos schemas, iš teismo praktikos matyti, kad vertindama pagalbos programą Komisija gali apsiriboti konkrečios programos požymių analize, siekdama nustatyti, ar dėl didelių pagalbos sumų arba jos procentinės dalies, investicijų, kurioms yra suteikiama pagalba, pobūdžio ar kitų programos sąlygų ji suteikia vertingą pranašumą jos gavėjams konkurentų atžvilgiu ir gali duoti daugiausia naudos įmonėms, užsiimančioms prekyba tarp valstybių narių“.

22      Anot ieškovės, Komisija teigė, kad įpareigojimas padengti pusę išlaidų skatina pagalbos veiksmingumą ir rentabilumą, ir remdamasi tuo padarė išvadą, jog prekybos sąlygos buvo iškraipytos dėl per didelio pagalbos intensyvumo (ginčijamo sprendimo 60, 67 ir 71 konstatuojamosios dalys). Tačiau toks teiginys, grindžiamas 50 % pagalbos riba, gali būti pritaikytas bet kokiam subsidijų apribojimui ir todėl jis negali patvirtinti Komisijos išvados.

23      Grįsdama tokį vertinimą išimties taikymo MVĮ reglamentu Komisija nepakankamai įrodė, jog konkurencija iškraipyta, nors remiantis Teisingumo Teismo praktika toks įrodymas ne tik būtinas pagal EB 253 straipsnyje nustatytą reikalavimą motyvuoti, bet taip pat yra EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų įgyvendinimo priemonė.

24      Be to, Komisija nepakankamai aptarė iškraipytos konkurencijos kriterijų, todėl pažeidė EB 253 straipsnį, o tai yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.

25      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

26      Pateikdama šį pagrindą ieškovė nurodo du glaudžiai susijusius argumentus. Pirma, kad Komisija nepakankamai motyvavo išvadą, jog pagalbos schema realiai iškraipė ar galėjo iškraipyti konkurenciją, antra, kad remiantis ginčijamame sprendime (ypač 52 konstatuojamojoje dalyje) pateiktais motyvais negalima daryti tokios išvados.

27      Pirma, dėl klausimo, ar ginčijamo sprendimo motyvai, susiję su vienu iš pagrindinių valstybės pagalbos kriterijų, yra pakankami, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tai yra į akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir į turinį bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 2008 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją, T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04, Rink. p. II‑2935, 178 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

28      Taip pat reikia nurodyti, jog ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad:

„[EB] 87 straipsnio 1 dalies nuostatos keturioms programos dalims <...> taikomos dėl šių priežasčių: pagal jas numatyta suteikti subsidijas iš valstybės lėšų įmonėms, gaminančioms prekes arba teikiančioms paslaugas, kuriomis prekiaujama Bendrijoje, ir šios subsidijos leidžia jų gavėjams pagerinti savo bendrą finansinę situaciją ir padėtį rinkoje. Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamos priemonės gali iškraipyti konkurenciją ir todėl – daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Vokietija šios išvados neneigė.“

29      Taigi minėtoje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad šiuo atveju yra visi valstybės pagalbos požymiai, ir, be kita ko, daroma išvada apie konkurencijos iškraipymą dėl aplinkybės, kad įmonės gavėjos „gamina prekes arba teikia paslaugas, kuriomis prekiaujama Bendrijoje, ir [kad] šios subsidijos leidžia jų gavėjams pagerinti savo bendrą finansinę situaciją ir padėtį rinkoje“.

30      Antra, dėl klausimo, ar Komisija teisingai konstatavo, jog šiuo atveju ribojama konkurencija, reikia priminti teismo praktiką, pagal kurią vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti valstybės pagalba, neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2009 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją ir Wam, C‑494/06 P, Rink. p. I‑3639, 50 punktas).

31      Konkrečiai kalbant, tokios pagalbos programos, kaip antai šioje byloje, atveju Komisija gali apsiriboti konkrečios programos požymių analize, siekdama nustatyti, ar dėl didelių pagalbos sumų arba jos procentinės dalies, investicijų, kurioms yra suteikiama pagalba, pobūdžio ar kitų programos sąlygų ji suteikia vertingą pranašumą jos gavėjams konkurentų atžvilgiu ir gali duoti daugiausia naudos įmonėms, užsiimančioms prekyba tarp valstybių narių (1987 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, 248/84, Rink. p. 4013, 18 punktas).

32      Pagal ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamąją dalį kartu su jo 2 punktu „Pagalbos apibūdinimas“ ir 3 punktu „Pagrindas pradėti procedūrą“ numatomos pagalbos intensyvumas yra 50–80 %, atsižvelgiant į programos dalį ir zoną, kurioje yra įmonė gavėja. Pagal išimties taikymo MVĮ reglamento 5 straipsnį pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms yra suderinama su bendrąja rinka, jei neviršija 50 % joms suteiktų paslaugų vertės. Taigi akivaizdu, kad tokio intensyvumo pagalba gali iškraipyti konkurenciją Bendrijoje.

33      Todėl atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia atmesti visą šį pagrindą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija nepasinaudojo diskrecija tirdama nagrinėjamą pagalbos schemą, ir su pareigos motyvuoti nesilaikymu

34      Šį pagrindą sudaro penkios dalys. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas, nes Komisija įvertino nagrinėjamos pagalbos schemos suderinamumą tik pagal išimties taikymo MVĮ reglamente nustatytus vertinimo kriterijus. Antroje, trečioje, ketvirtoje ir penktoje dalyse ieškovė kaltina Komisiją, kad klaidingai įvertino keturias aptariamas programos dalis ir nesilaikė jai tenkančios pareigos motyvuoti.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su pagalbos schemos suderinamumo vertinimu atsižvelgiant tik į išimties taikymo MVĮ reglamentą

–       Šalių argumentai

35      Ieškovė nurodo, kad Komisija negali atsisakyti įgyvendinti turimą diskreciją. Be to, neginčydama Komisijos diskrecijos apimties nagrinėjant pagalbos schemų, apie kurias jai pranešė valstybė narė, suderinamumą su bendrąja rinka, ieškovė teigia, kad šiam nagrinėjimui taikomi tam tikri apribojimai, kurių vienas pagrindinių yra pareiga įgyvendinti šią diskreciją. Grįsdama šį argumentą ieškovė atkreipia dėmesį į Vokietijos teisėje egzistuojančią diskrecijos neįgyvendinimo sąvoką „Ermessenausfall“ arba „Ermessensnichtgebrauch“, kuri, kaip ir Austrijos administracinėje teisėje, reiškia pažeidimą. Prancūzijoje tokia situacija atitiktų „excès du pouvoir négatif“, o pagal bendrąją teisę (common law), jei valdžios institucija, kuri turi laikytis savo praktikos arba gairių, nenagrinėja kiekvieno konkretaus atvejo, turimos diskrecijos neįgyvendinimas patenka į „ultra vires doktriną“. Pareiga įgyvendinti turimą diskreciją neišnyksta priėmus nuostatas, nustatančias Komisijai veikimo taisykles.

36      Šiuo atveju ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ji nagrinėjo įvairias pagalbos priemones, atsižvelgdama tik į išimties taikymo MVĮ reglamente pateiktus kriterijus, lyg jis išsamiai reglamentuotų visas pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms schemas. Kadangi Komisija manė, kad programos dalyse numatytos pagalbos intensyvumo lygis yra pernelyg aukštas, ji tik pakartojo išimties taikymo MVĮ reglamento nuostatas, užuot papildomai įgyvendinusi savo diskreciją. Be to, ji sugriežtino pagalbai MVĮ taikomus reikalavimus, nustatė 50 % kompensuojamų išlaidų ribą ir nesilaikė savo sprendimų praktikos. Taigi Komisija vadovavosi tik bendromis išimties taikymo MVĮ reglamento nuostatomis ir neatsižvelgė į konkrečias šios bylos aplinkybes, todėl nepasinaudojo diskrecija.

37      Šiuo klausimu ieškovė pabrėžia, jog iš išimties taikymo MVĮ reglamento 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad juo nesiekiama išsamiai reglamentuoti pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms. Taigi šiuo reglamentu nesiekiama sumažinti Komisijos diskrecijos ir nustatyti išsamius šios pagalbos priemonėms taikomus kriterijus. Išimties taikymo MVĮ reglamento tikslas – supaprastinti ir padaryti veiksmingesnę minėtų priemonių priežiūros procedūrą.

38      Taip elgdamasi Komisija nesilaikė savo sprendimų praktikos, susijusios su atvejais, kurie pagal dalyką patenka į išimties taikymo MVĮ reglamento taikymo sritį, tačiau kuriems netaikoma šiame reglamente nustatyta išimtis. Iš šios praktikos aišku, kad Komisija, taikydama individualias išimtis ir remdamasi EB 87 straipsnio 3 dalies c punktu, nuolat priima sprendimus dėl konkrečių atvejų arba dėl pagalbos priemonių, kurioms netaikomas išimties taikymo MVĮ reglamentas. Minėtais atvejais Komisija, be kita ko, patvirtino, kartais net labai konkrečiai, kad kiekvienas konkretus atvejis neturi būti nagrinėjamas atsižvelgiant tik į pagal analogiją taikomą išimties taikymo MVĮ reglamentą, bet turi būti nagrinėjamas tiesiogiai remiantis EB 87 straipsnio 3 dalies c punktu.

39      Ieškovė taip pat pažymi, kad turėdama omenyje ypatingą Saksonijos, buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijos, ekonominę padėtį Komisija turėjo išnagrinėti pagalbos priemones neatsižvelgdama į išimties taikymo MVĮ reglamente nustatytus reikalavimus arba bent jau turėjo paaiškinti, kodėl nagrinėdama atsižvelgė į šiuos reikalavimus. Šiuo atžvilgiu ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši nepateikė nuomonės dėl per administracinę procedūrą pateiktų detalių argumentų.

40      Todėl Komisija turėjo leisti pagalbos schemą, apie kurią buvo pranešta, ir tiesiogiai ją išnagrinėti remdamasi EB 87 straipsnio 3 dalyje nustatytais kriterijais.

41      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

42      Pirmiausia reikia pabrėžti, kad išimties taikymo MVĮ reglamento tikslas – pripažinti suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalį ir atleisti nuo EB 88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos pranešti apie kiekvieną individualią pagalbą ir kiekvieną pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms schemą, kuri atitinka šiuo reglamentu nustatytus reikalavimus. Tai nereiškia, kad jokia kita pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms negalės būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka po to, kai valstybei narei pranešus apie ją pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisija išnagrinės šią pagalbą atsižvelgdama į EB 87 straipsnio 3 dalyje pateiktus kriterijus.

43      Tokia galimybė aiškiai paminėta išimties taikymo MVĮ reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „šis reglamentas nesuvaržo valstybių narių galimybės pranešti apie pagalbą mažoms ir vidutinėms įmonėms, o Komisija tokius pranešimus įvertins ypač atsižvelgdama į šiame reglamente pateiktus kriterijus“. Žodžio „ypač“ vartojimas parodo, kad išimties taikymo MVĮ reglamente nurodyti kriterijai yra ne vieninteliai, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti nagrinėdama jai pateiktus pagalbos projektus, be to, tai patvirtina šios konstatuojamosios dalies versijos anglų (in particular) ir vokiečių (in erster Linie) kalbomis.

44      Taip pat reikia pažymėti, kad nors Komisija gali nustatyti bendrąsias naudojimosi EB 87 straipsnio 3 dalimi suteikta diskrecija taisykles, vertindama konkretų minėtos diskrecijos atvejį ir ypač atvejus, kurių ji nenumatė ar net pamiršo reglamentuoti minėtose bendrosiose naudojimosi taisyklėse, ji negali jų visiškai ignoruoti. Ši diskrecija neišnyksta priėmus tokias bendrąsias taisykles ir iš principo nėra jokių kliūčių galimam individualiam vertinimui nesilaikant minėtų taisyklių, tačiau su sąlyga, kad Komisija laikosi viršesnių teisės normų, kaip antai Sutarties normų ir bendrų Bendrijos teisės principų (2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fachvereinigung Mineralfaserindustrie prieš Komisiją, T‑375/03, neskelbiamo Rinkinyje, 141 punktas).

45      Todėl po to, kai Vokietijos Federacinė Respublika pranešė apie nagrinėjamas pagalbos priemones, Komisija, pasinaudodama Sutartimi jai suteikta diskrecija, privalėjo išnagrinėti šių priemonių suderinamumą su bendrąja rinka.

46      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija įgyvendino šią diskreciją, be kita ko, kai atsižvelgdama į išimties taikymo MVĮ reglamente pateiktus kriterijus, taip pat remdamasi EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktais, išnagrinėjo programos dalies „Coaching“ suderinamumą su bendrąja rinka (ginčijamo sprendimo 57–65 konstatuojamosios dalys).

47      Tokio nagrinėjimo, grindžiamo Komisijos patirtimi šioje srityje, kurią ji turėjo priimdama ginčijamą sprendimą, būtent 2002 m. rugsėjo mėn., negalima paneigti motyvuojant tuo, jog vėliau Komisija galėjo priimti sprendimus atsižvelgdama į kitus kriterijus nei tie, kurie nurodyti ginčijamame sprendime, visų pirma kiek tai susiję su pagalba, apie kurią buvo pranešta ir kuri nepatenka į išimties taikymo MVĮ reglamento taikymo sritį.

48      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė negali tvirtinti, jog Komisija šioje byloje atsisakė pasinaudoti turima diskrecija nagrinėti įvairius argumentus, kurie galėjo būti pateikti per administracinę procedūrą, kad būtų nustatytas įvairių pagalbos priemonių suderinamumas su bendrąja rinka. Argumentai dėl šio nagrinėjimo rezultato ir šiuo atžvilgiu pateiktų motyvų bus nagrinėjami kitose šio pagrindo dalyse.

49      Todėl reikia atmesti ketvirtojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su klaidingu programos dalies „coaching“ vertinimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

–       Šalių argumentai

50      Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ji pripažino programos dalį „Coaching“ nesuderinama su bendrąja rinka EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte vartojama prasme, motyvuodama tuo, jog mažoms įmonėms buvo nustatyta 65 % pagalbos riba, ir visai neįvertino Saksonijai būdingų ypatybių ir pagalbos schemos, apie kurią buvo pranešta. Be to, Komisija nepaaiškino, kaip aplinkybė, jog įmonės įpareigojamos padengti pusę išlaidų, padidino schemos, apie kurią buvo pranešta, veiksmingumą ir rentabilumą. Ieškovė nurodo, kad dar likus devyniems mėnesiams iki pranešimo apie ginčijamą pagalbos schemą Komisija patvirtino priemones, panašias į Tiuringijos federalinės žemės pagalbos priemones, numatytas programoje „Richtlinien des Freistaates Thüringen zur einzelbetrieblichen Technologieförderung“ (OL C 266, p. 4). Naudojimasis diskrecija reiškia, kad Komisija detaliai paaiškina, kokios naujos priežastys paskatino ją pakeisti savo sprendimus. Nors ji teigė, jog naudojosi didele diskrecija tikrindama, ar galima leisti 65 % ribą, vis dėlto iš karto atmetė tokią galimybę vien dėl to, kad didesnis kaip 50 % intensyvumas viršija sumą, būtiną siekiant paskatinti įmones turėti su „coaching“ susijusių išlaidų.

51      Ieškovė teigia, kad išimties taikymo MVĮ reglamento 5 straipsnyje numatyta 50 % pagalbos riba nėra griežtai taikoma pagalbai konsultuojant mažas ir vidutines įmones ir kad pagal minėto reglamento 11 konstatuojamąją dalį šioms įmonėms negali būti taikomi tie patys kriterijai. Nors išimties taikymo MVĮ reglamento 5 straipsnio a punkte numatytas pagalbos vidutinėms įmonėms intensyvumas yra 50 %, Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, turi leisti padengti didesnę mažų įmonių išlaidų dalį. Teigdama, kad 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta konkreti situacija, kai pagalba suteikiama investicijoms į pagalbos negaunančius regionus, Komisija nepaaiškina, kodėl neturi būti galimybės atskirti mažas ir vidutines įmones, kiek tai susiję su kviestinių konsultantų paslaugomis.

52      Anot ieškovės, Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, jog daugelis Saksonijos įmonių, kaip pripažino pati Komisija, turi labai ribotą kapitalą ir patiria sunkumų skolindamosi, kai teigė, kad įmonėms tenkanti finansinė našta yra maža.

53      Ieškovė mano, kad aplinkybė, jog Komisija neatsižvelgė į tai, kad pagal ginčijamą pagalbos schemą leistina pagalba mažoms įmonėms apribota 400 EUR ar net 500 EUR suma už kiekvieną darbo dieną, gali sudaryti palankias sąlygas „klaidingam [tam tikros pagalbos] suteikimui“. Ginčijamu sprendimu skatinama naudoti brangesnes pagalbos priemones, užuot leidus labiau diferencijuotą požiūrį, kuris nedraudžiamas pagal aptariamą programą.

54      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

55      Šioje dalyje ieškovė iš esmės kaltina Komisiją tuo, kad ji nepradėjo vertinti nagrinėjamos programos, nors šiuo klausimu buvo pateikta daug informacijos. Pirmiausia reikia pažymėti, kad toks vertinimas turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, ekonominiais tyrimais ir ieškovės per administracinę procedūrą iki ginčijamo sprendimo priėmimo pateiktais įrodymais. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos teismai, nagrinėdami sudėtingą ekonominį Komisijos atliktą vertinimą, kaip antai atliktas šiuo atveju, turi tik patikrinti, ar laikomasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės tiksliai nustatytos ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 279 punktas; taip pat 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo GlaxoSmithKline Servines prieš Komisiją, C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, Rink. p. I‑9291, 85 punktas).

56      Dėl ieškovės nurodyto motyvų trūkumo reikia priminti, kad, kaip jau nurodyta šio sprendimo 27 punkte, EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir atskleisti institucijos argumentus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, o vertinant motyvus turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir į turinį bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. minėto Sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją 178 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

57      Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamojoje dalyje buvo pažymėta, kad Komisija išnagrinėjo programos dalį „Coaching“, nes joje numatytas maksimalus pagalbos mažoms įmonėms, veikiančioms zonose, kur kyla ypatingų sunkumų, intensyvumas yra 65 %, nors pagal išimties taikymo MVĮ reglamentą numatytas maksimalus intensyvumas yra 50 % bendrųjų sąnaudų dydžio [minėto reglamento 5 straipsnio a punktas].

58      Vokietijos Federacinės Respublikos pastabos detaliai išnagrinėtos ginčijamo sprendimo 57–65 konstatuojamosiose dalyse. Šiose konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymi, kad programos dalis buvo nagrinėjama ne tik suderinamumo su išimties taikymo MVĮ reglamentu požiūriu, bet taip pat remiantis EB 87 straipsnio 3 dalies c punktu. Nagrinėdama Komisija konstatavo, kad iš jos patirties aišku, jog didesnis kaip 50 % pagalbos intensyvumas viršija sumą, būtiną siekiant paskatinti įmonę turėti aptariamų išlaidų, ir kad vienodas lygis tinka visoms mažoms ir vidutinėms įmonėms, nesvarbu, ar kalbama apie mažas įmones, ar vidutines įmones ir ar jos yra įsteigtos pagalbą gaunančiuose regionuose. Komisija pažymi, kad, kitaip nei pagalba investicijoms, pagalba „coaching“ nedaro nei tiesioginio, nei ilgalaikio poveikio regioninei plėtrai arba darbo vietų kūrimui, todėl pagalbą gaunančiuose regionuose nebūtina leisti didesnio pagalbos intensyvumo. Bet kuriuo atveju Komisija nurodo, kad neperžengiant išimties taikymo MVĮ reglamente numatyto intensyvumo ribų yra galimas skirtumas tarp mažų ir vidutinių įmonių.

59      Šie Komisijos samprotavimai aiškiai parodo jos argumentus ir atitinka šio sprendimo 27 punkte minėtoje nusistovėjusioje teismo praktikoje, susijusioje su pareiga motyvuoti, pateiktus kriterijus.

60      Kalbant apie pavyzdį, susijusį su Tiuringijos federalinėje žemėje leistina pagalba, reikia atsižvelgti į Komisijos pastabą dėl laikotarpio (30 mėnesių), kuris praėjo tarp dviejų nagrinėjamų sprendimų priėmimo. Beje, Komisija teisingai pažymėjo, kad šie du atvejai nėra panašūs, turint omenyje aplinkybę, kad patvirtinta pagalbos priemonė nebuvo susijusi su „coaching“, ir ypač aplinkybę, kad išimties taikymo MVĮ reglamentas, kuriame nustatyti ginčijamame sprendime taikyti vertinimo kriterijai, priimant sprendimą dėl Tiuringijos federalinės žemės pagalbos dar negaliojo.

61      Dėl to, kaip ieškovė aiškina išimties taikymo MVĮ reglamento 5 straipsnio a punktą kartu su 11 konstatuojamąja dalimi, reikia konstatuoti, kad minėtos konstatuojamosios dalies tekste nėra jokios nuorodos į tai, kad siekiant užtikrinti skirtumą tarp mažų ir vidutinių įmonių būtina ar galima viršyti išimties taikymo MVĮ reglamentu nustatytą pagalbos intensyvumą. Kaip teisingai pažymi Komisija, skirtumas tarp mažų ir vidutinių įmonių galimas neviršijant 50 % ribos, jei tokio intensyvumo pagalbą gauna tik mažos įmonės. Kad ir kaip būtų, šį ieškovės argumentą reikia atmesti kaip netinkamą, nes, kaip buvo konstatuota šio spendimo 48 punkte, Komisija grindė savo vertinimą ne tik išimties taikymo MVĮ reglamentu.

62      Dėl ieškovės argumento, kad ginčijamu sprendimu skatinama naudoti brangesnes pagalbos priemones (žr. šio sprendimo 53 punktą), reikia pažymėti, kad šis argumentas ne tik nelogiškas ekonominiu požiūriu, bet taip pat prieštarauja ieškovės argumentui dėl Saksonijos mažų ir vidutinių įmonių nepakankamų nuosavų lėšų. Iš tikrųjų įmonė, kuri neturi pakankamai lėšų, iš dviejų panašių pasiūlymų pasirinks ne brangesnę paslaugą, nes privalės sumokėti 50 % jos kainos.

63      Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė įrodymų ir duomenų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, jog nagrinėjama pagalba, net jeigu ji aiškiai viršija išimties taikymo MVĮ reglamentu nustatytą pagalbos intensyvumą, dėl tam tikrų aplinkybių gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, kaip numatyta EB 87 straipsnio 3 dalyje.

64      Todėl Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai teigė, jog didesnis nei numatytas išimties taikymo MVĮ reglamentu pagalbos intensyvumas negali būti pripažintas suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

65      Taigi reikia atmesti visą ketvirtojo pagrindo antrą dalį.

 Dėl trečiosios dalies, susijusios su klaidingu programos dalies „Dalyvavimas mugėse ir parodose“ vertinimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

–       Šalių argumentai

66      Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ji pripažino programos dalį „Dalyvavimas mugėse ir parodose“ nesuderinama su bendrąja rinka tiek, kiek joje numatyta, jog už dalyvavimą mugėse ir parodose pagalba gali būti teikiama iki trijų kartų. Komisija grindė šį teiginį išimties taikymo MVĮ reglamento 5 straipsnio b punktu, pagal kurį išimtis taikoma tik tuomet, kai įmonė pirmą kartą dalyvauja konkrečioje mugėje ar parodoje, todėl tokia kartotinė pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka.

67      Ieškovė mano, kad Komisija visai nesinaudojo turima diskrecija, nes vadovavosi tik išimties taikymo MVĮ reglamento nuostatomis, ir nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl kartotinis dalyvavimas mugėse ir parodose net išimtiniais atvejais yra nesuderinamas. Ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje pavartota formuluotė „turimos diskrecijos įgyvendinimas dar kartą nepakeistų šio konstatavimo“, anot ieškovės, rodo, kad Komisija nesinaudojo šia diskrecija.

68      Ji taip pat nurodo, kad Komisija klaidingai aiškino „artumo rinkai“ sąvoką. Beje, valstybės pagalbos tyrimams ir plėtrai atveju Komisija nustato patvirtintos pagalbos intensyvumą pagal artumo rinkai laipsnį. Jei rinka yra nutolusi, leidžiamas 100 % pagalbos intensyvumas. Nuorodos į tariamą dalyvavimo mugėse ir parodose „artumą rinkai“ nepakanka siekiant pateisinti pagalbos ribojimą vieninteliu dalyvavimu. Komisija turėjo pateikti nuomonę dėl dalyvavimo mugėse ir parodose artumo rinkai laipsnį, lygindama su kitais atvejais, kai teikiama pagalba, kad atsižvelgusi į tai įgyvendintų savo diskreciją.

69      Be to, pagalbos ribojimas tik vienu dalyvavimu mugėse ir parodose nepateisinamas ekonominiu požiūriu. Ieškovė kaltina Komisija tuo, kad ji neišnagrinėjo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog tik kartotinis dalyvavimas toje pačioje mugėje ar parodoje galėjo padidinti dalyvio šansus rinkoje, visų pirma tuo atveju, jie tokio dalyvavimo tikslas – prasiskverbti į užsienio rinkas. Paprastai Saksonijos mažos ir vidutinės įmonės neturėjo kapitalo, būtino norint dalyvauti mugėje ar parodoje. Be to, vienu dalyvavimu ribojamos pagalbos nepakanka tam, kad būtų pasiektas pagalbos tikslas, numatytas išimties taikymo MVĮ reglamente, būtent patekti į potencialias rinkas (5 konstatuojamoji dalis). 60 % mugėse ir parodose Vokietijos stenduose dalyvavusių įmonių darė tai ne be pagalbos. Saksonijos įmonių dalyvavimo mugėse ir parodose būtinybė taip pat pateisinama daug mažesniu už šalies vidurkį eksportu.

70      Dėl perėjimo nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos Saksonijos įmonės turi, anot ieškovės, įveikti daugybę įėjimo į rinką kliūčių. Taigi mažų ir vidutinių įmonių dalyvavimo užsienio mugėse ir parodose skatinimas ekonominės politikos požiūriu yra pagrindinis pagalbos, apie kurią buvo pranešta, tikslas, dėl kurio įmonės turėtų patekti į pasaulines rinkas.

71      Ginčijamame sprendime Komisija nepaminėjo nė vieno ieškovės ir Vokietijos Federacinės Respublikos argumento ir neatsižvelgė į ypatingą Saksonijos ekonominę padėtį.

72      Komisija ginčija ieškovės pateiktus argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

73      Šalys nesutaria dėl kartotinio dalyvavimo mugėse ir parodose finansavimo klausimo. Ieškovė pastebi, kad Komisija, nusprendusi, jog toks dalyvavimas iki trijų kartų, kaip numatyta nagrinėjamoje programos dalyje, yra nesuderinamas su bendrąja rinka, nepasinaudojo savo diskrecija. Ji taip pat tvirtina, kad Komisija nemotyvavo, kodėl kartotinis finansavimas negali būti suderinamas su bendrąja rinka net išimtiniais atvejais.

74      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Komisija vadovavosi išimties taikymo MVĮ reglamente nustatytais kriterijais ir nusprendė, jog nagrinėjama programos dalis neatitinka išimties taikymo MVĮ reglamento 5 straipsnio b punkto ir negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

75      Ieškovė savo ruožtu pagalbos poreikį motyvavo Saksonijoje patiriamais sunkumais pereiti prie rinkos ekonomikos, kurie pasireiškė tuo, jog mažos ir vidutinės įmonės neturi pakankamai reikalingo kapitalo, o eksportas yra daug mažesnis nei šalies vidurkis. Kartotinio dalyvavimo mugėse ir parodose tikslas – prasiskverbti į užsienio rinkas.

76      Dėl argumentų, susijusių su perėjimu prie rinkos ekonomikos, reikia konstatuoti, kad jais tik bendrai nurodoma sudėtinga ekonominė padėtis Saksonijoje.

77      Taip pat reikia priminti, kad panašūs argumentai buvo pateikti nagrinėjant daug kitų bylų dėl EB 87 straipsnio 2 dalies c punkto, susijusio su pagalba, teikiama tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos regionų, patyrusių žalą dėl Vokietijos padalijimo, ūkiui, nes tokia pagalba reikalinga dėl padalijimo atsiradusiam ekonominiam atsilikimui kompensuoti.

78      Tačiau Teisingumo Teismas siaurai išaiškino šią nuostatą ir patikslino, kad „[EB 87] straipsnio 2 dalies c punktu, nepažeidžiant tiek šios nuostatos išimtinio pobūdžio, tiek jos konteksto ir siekiamų tikslų, neleidžiama visiškai kompensuoti ekonominio naujų federalinių žemių atsilikimo, o neginčijama, kad jis yra“ ir kad „ekonominiai Vokietijos padalijimo trūkumai yra tik ekonominiai trūkumai, tam tikrose Vokietijos regionuose atsiradę dėl izoliacijos, kurią lėmė fizinės sienos pastatymas, pavyzdžiui, susisiekimo būdų panaikinimas arba pardavimo rinkų praradimas dėl prekybos santykių nutraukimo tarp dviejų Vokietijos dalių“ (2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, C‑57/00 P ir C‑61/00 P, Rink. p. I‑9975, 23 ir 42 punktai).

79      Kadangi ši konkreti Sutarties nuostata aiškinama siaurai, bendros nuorodos į ekonominius Vokietijos padalijimo padarinius negali pateisinti tai, kad pagalba, kurios intensyvumas viršija numatytąjį išimties taikymo MVĮ reglamente, neprieštarauja EB 87 straipsnio 3 daliai.

80      Dėl ieškovės argumento, kad Komisija turėjo palyginti nagrinėjamos mugių ir parodų rinkos artumo laipsnį šioje byloje su kitais atvejais, kai yra teikiama pagalba, pažymėtina, kad toks palyginimas nebūtinas. Rinkos artumas yra objektyvus, o ne sąlyginis, kriterijus. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad mugės ir parodos – tai komerciniai renginiai, per kuriuos ne tik siūloma daug prekių ir paslaugų, bet taip pat organizuojamos įvairios pramogų programos, o publikai, siekiant pritraukti daug lankytojų, siūloma daug paslaugų. Todėl mugės ir parodos yra glaudžiai susijusios su rinka ar net persipina su ja.

81      Iš to darytina išvada, kad Komisija ginčijamame sprendime teisingai pripažino nagrinėjamas priemones „orientuotomis į rinką“.

82      Be to, kaip Komisija pažymi ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamojoje dalyje, tokioje mugėje ar parodoje dalyvavę pagalbos gavėjai, žinodami situaciją, turi galėti priimti sprendimą, ar kartotinis dalyvavimas savo lėšomis yra naudingas.

83      Dėl ieškovės argumentų, susijusių su eksporto mastu, kuris yra mažesnis nei šalies vidurkis, ir būtinybe užimti tarptautines rinkas, reikia priminti, kad nors, kaip tai paminėta 16 konstatuojamojoje dalyje, pagal išimties taikymo MVĮ reglamentą paprastai negalima taikyti išimties pagalbai eksportui, dalyvavimo prekybos parodose sąnaudos paprastai nelaikomos pagalba eksportui (žr. šio sprendimo 4 punktą). Taigi aptariama pagalba iš principo yra suderinama su išimties taikymo MVĮ reglamentu. Vis dėlto, nors yra akivaizdu, kad mažos ir vidutinės įmonės dalyvauja parodose siekdamos išreklamuoti savo prekes ir kad dėl tokio dalyvavimo jos prireikus gali padidinti eksportą, o tai yra įmanoma šiomis aplinkybėmis, bendromis nuorodomis į mažą Saksonijos federalinės žemės eksportą negalima pateisinti didesnio pagalbos intensyvumo nei numatytasis išimties taikymo MVĮ reglamentu.

84      Todėl Komisija teisingai manė, kad didesnis nei numatytasis išimties taikymo MVĮ reglamente pagalbos intensyvumas negali būti pripažintas suderinamu su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

85      Dėl pareigos motyvuoti reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 66 ir 67 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, jog nagrinėjamos programos dalys neatitinka išimties taikymo MVĮ reglamento 5 straipsnio b punkto, pagal kurį išimtis taikoma tiktai tuomet, kai įmonė pirmą kartą dalyvauja konkrečioje mugėje ar parodoje, o bendra pagalba dalyvavimui mugėse ir parodose negali viršyti 50 % išlaidų. Ji aiškina šį apribojimą būtinybe užtikrinti pagalbos skatinamąjį poveikį, nes po pirmojo bendrai finansuojamo dalyvavimo galima pagrįstai tikėtis, kad maža arba vidutinė įmonė galės įvertinti kartotinio dalyvavimo savo lėšomis naudą. Komisija taip pat paaiškina, kad į rinką orientuota priemonė, kaip antai dalyvavimas mugėje ar parodoje, kai peržengiama 50 % pagalbos riba, negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

86      Komisijos samprotavimai aiškiai parodo jos argumentus ir atitinka šio sprendimo 27 punkte minėtoje nusistovėjusioje teismo praktikoje, susijusioje su pareiga motyvuoti, pateiktus kriterijus.

87      Taigi reikia atmesti ketvirtojo pagrindo trečią dalį.

 Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su klaidingu programos dalies „Bendradarbiavimas“ vertinimu ir pareigos motyvuoti pažeidimu

–       Šalių argumentai

88      Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ji teigia, jog programos dalyje „Bendradarbiavimas“ numatyta pagalba veiklos išlaidoms apmokėti ir todėl ji turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į Nacionalines regioninės pagalbos teikimo gaires (OL C 74, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 226; toliau – gairės), kuriose, be kita ko, nustatyta, kad ši pagalba turi būti ribota laiko požiūriu ir laipsniškai mažinama (4.17 punktas).

89      Priešingai nei tvirtina Komisija, skatinimo priemonės neapima pagalbos veiklos išlaidoms apmokėti, nes galimas bendradarbiavimo biurų nuomos arba darbuotojų atlyginimų išlaidų dengimas nepakeičia veiklos priemonių ir paprastai nemažina einamųjų išlaidų. Anot ieškovės, numatytomis priemonėmis subsidijuojamos tik naujos ir papildomos sąnaudos, susijusios su įmonės išoriniu bendradarbiavimu.

90      Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad Komisija elgėsi kitaip nei įprasta, nes jau programoje, apie kurią buvo pranešta 1992 m., pagalba subjekto „darbuotojų, įrangos ir kelionės išlaidoms“, turėjusi apimti bendras patalpas ir priemones, buvo „tinkamai“ kompensuota.

91      Ieškovė mano, kad laipsniškai mažinant pagalbą būtų išsaugotas pagalbos skatinamasis pobūdis ir neatsirastų priklausomybės. Tačiau šioje byloje pagalba buvo tokia ribota, kad negalėjo sukelti jokios priklausomybės. Be to, toliau mažinant sumas pagalba netektų skatinamojo pobūdžio.

92      Beje, Komisija niekada griežtai netaikė gairių 4.17 punkto, o atsižvelgdavo į kitus veiksnius, leidžiančius atsisakyti laipsniškai mažėjančio pagalbos mokėjimo.

93      Ieškovė primena išimties taikymo MVĮ reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatytas sąlygas ir nurodo, kad pardavimo grupės įsteigimas užsienyje negali būti prilygintas paskirstymo tinklo įsteigimui ir veiklai, kaip numatyta minėtame reglamente, nes pagrindinis šių pardavimo grupių tikslas yra įvertinti sėkmės naujose rinkose galimybes. Naujų rinkų tyrimas ir pirmųjų verslo kontaktų užmezgimas per pardavimo grupę neturi būti draudžiamas, nes prekių tiekimo rinkai skatinimas nelaikomas pagalba eksportui. Beje, nėra „tiesioginio pobūdžio“, būtino tam, kad tai būtų pagalba eksportui.

94      Be to, Komisija padarė vertinimo klaidą, kai leistinos pagalbos intensyvumo ribą nustatė 50 %. Nurodydama argumentus, pateiktus kartu su ankstesniais kaltinimais, ieškovė pabrėžia, kad Komisija neišnagrinėjo Saksonijos ekonomikos, kurios struktūrai būdingos mažos įmonės, ypatybių. Ieškovė taip pat ginčija Komisijos teiginius, kad pagal programos dalį „Bendradarbiavimas“ numatytos priemonės yra „orientuotos į rinką“. Ji patikslina, kad galimybių tyrimai yra tik perspektyvų tyrimai, kuriais siekiama įvertinti bendradarbiavimo potencialą.

95      Ieškovė mano, kad Komisija, remdamasi savo ankstesniais sprendimais, negali pripažinti prieštaraujančiu bendrajai rinkai pardavimo grupių steigimo užsienyje, nes ji jau patvirtino priemones, kurios, palyginti su šioje byloje numatytomis priemonėmis, yra panašesnės į tikrąjį platinimą užsienyje, nes jomis tiesiogiai remiamas sutarčių sudarymas.

96      Dėl ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamojoje dalyje Komisijos pateiktos pastabos, kad Vokietijos Federacinė Respublika „gali visiškai laisvai įgyvendinti „Bendradarbiavimo biuro įsteigimo Vokietijoje“ priemonę kaip de minimis pagalbą, ieškovė nurodo, kad būtent skatinant bendradarbiavimą toks elgesys nėra naudingas, nes, pavyzdžiui, galimų pagalbos gavėjų, kurie pageidauja bendradarbiauti, ratas nuolat keičiasi ir paprastai nėra pakankamai žinomas ir negali būti apibrėžtas pradedant skatinti. Taigi kiekvieno atvejo nagrinėjimas netinka ir Komisija turi apsvarstyti taip pat ir šį klausimą.

97      Komisija ginčija ieškovės nurodytus argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

98      Pagrindinis ieškovės argumentas susijęs su numatytomis bendradarbiavimo biurų ir pardavimo grupių funkcijomis ir veikla. Ieškovė pažymi, kad minėtas grupes reikia atskirti nuo prekybos atstovybių ir kad pagal aptariamą programos dalį numatyta pagalba bendradarbiavimo biurams negali būti laikoma pagalba veiklos išlaidoms apmokėti.

99      Reikia taip pat pažymėti, kad šalys nenurodė faktinių aplinkybių, susijusių su bendradarbiavimo biurų ir pardavimo grupių buveine, geografine padėtimi, veiklos rūšimi ir pasiektais rezultatais.

100    Vis dėlto mažai tikėtina, kad maža arba vidutinė regiono įmonė, kuri dar susiduria su sunkumais pereinant prie rinkos ekonomikos ir kuriai trūksta nuosavų lėšų, investuos į bendradarbiavimo biurą arba pardavimo grupę, kurių veikla tiesiogiai nėra susijusi su naujų rinkų užėmimu.

101    Be to, iš dokumentų, kuriuos Komisija pateikė kartu su atsakymais į pirminius Bendrojo Teismo klausimus, matyti, kad įsteigiant šiuos biurus buvo siekiama skatinti eksportą, kurio finansavimas yra neteisėtas ne tik pagal Sutartį, bet taip pat pagal PPO sutartį dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių, kaip konstatuota ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje.

102    Dėl aptariamos pagalbos pripažinimo pagalba veiklos išlaidoms apmokėti reikia pažymėti, kad naujų rinkų užėmimas ir pastangos likti rinkoje yra įprasta kiekvienos įmonės, norinčios ilgam pasilikti rinkoje, strategijos dalis. Tačiau tam, kad įmonė liktų rinkoje ir didintų turimą dalį, būtinos tam tikros išlaidos, o valstybės teikiama atitinkama pagalba neišvengiamai sumažina mažų ir vidutinių įmonių einamąsias išlaidas. Taigi šios išmokos priklauso pagalbos veiklos išlaidoms apmokėti kategorijai.

103    Galiausiai dėl ieškovės nurodytos galimybės patvirtinti nagrinėjamą pagalbą atsižvelgiant į ankstesnius sprendimus reikia pripažinti nepakankamomis Komisijos pateiktas pastabas, būtent, kad Vokietijos regioninės pagalbos žemėlapio galiojimo laikas baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d., nors aptariama programa turėjo būti užbaigta vėliau. Be to, ankstesnėse sprendimuose Komisija taip pat aiškino, kad nukrypsta nuo laipsniško mažinimo principo tik išimtiniais atvejais.

104    Ieškovės argumentą, susijusį su de minimis reglamentu, reikia atmesti kaip netinkamą, nes su šiuo reglamentu susiję Komisijos argumentai ginčijamame sprendime buvo paminėti tik dėl išsamumo.

105    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai manė, jog didesnis nei numatytasis išimties taikymo MVĮ reglamente pagalbos intensyvumas negali būti pripažintas suderinamu su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą. Be to, Komisija teisingai nusprendė, kad programos dalis „Bendradarbiavimas“ prieštarauja bendrajai rinkai tiek, kiek pagal ją numatyta pagalba veiklos išlaidoms apmokėti.

106    Dėl ginčijamame sprendime nurodytų su programos dalimi „Bendradarbiavimas“ susijusių motyvų, kadangi ieškovė nenurodo šiuo klausimu jokių konkrečių argumentų, reikia pažymėti, kad Komisija atskirai išnagrinėjo pagalbą steigiant ir eksploatuojant bendradarbiavimo biurus Vokietijoje ir pagalbą steigiant pardavimo grupes Bendrijoje ar už jos ribų. Pirma, Komisija pripažino pagalbą steigiant ir eksploatuojant bendradarbiavimo biurus Vokietijoje pagalba veiklos išlaidoms apmokėti, kuri turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į gaires ir turi tenkinti visus be išimties reikalavimus, visų pirma nustatytus jų 4.17 punkte. Paskui, ji paaiškino, dėl kokių priežasčių šie reikalavimai netenkinami. Antra, Komisija pripažino pagalbą steigiant pardavimo grupes, kuria siekiama padėti mažoms ir vidutinėms įmonėms tirti užsienio rinkas ir prasiskverbti į jas, pagalba eksportui, kuri nepatenka į išimties taikymo MVĮ reglamento taikymo sritį pagal jo 1 straipsnio 2 dalies b punktą. Ji pridūrė, kad maksimalus pagalbos skatinant pagal šią programos dalį orientuotas į rinką priemones intensyvumas 80 % iškraipo prekybos sąlygas ir prieštarauja bendrajam interesui ir kad ši priemonės dalis negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

107    Komisijos samprotavimai aiškiai parodo jos argumentus ir atitinka šio sprendimo 27 punkte paminėtoje nusistovėjusioje teismo praktikoje, susijusioje su pareiga motyvuoti, pateiktus kriterijus.

108    Taigi reikia atmesti visą ketvirtojo pagrindo ketvirtą dalį.

 Dėl penktosios dalies, susijusios su klaidingu programos dalies „Dizaino skatinimas“ vertinimu ir pareigos motyvuoti pažeidimu

–       Šalių argumentai

109    Dėl programos dalies „Dizaino skatinimas“ ieškovė teigia, kad Komisija ir šiuo atveju remiasi tik išimties taikymo MVĮ reglamente numatytu pagalbos intensyvumo kriterijumi ir nurodo tuo pačiu klausimu pateiktus argumentus, susijusius su kitomis programos dalimis. Taigi Komisija nepagrįstai nepasinaudojo turima diskrecija.

110    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

111    Šioje dalyje ieškovė nepateikė konkrečių argumentų, o tik nurodė argumentus, susijusius su kitomis programos dalimis.

112    Todėl kadangi nagrinėjant kitas dalis ieškovės pateikti argumentai buvo atmesti, atsižvelgiant į tai, kad, Komisijos nuomone, aptariama programos dalis yra nesuderinama su bendrąja rinka dėl „tų pačių priežasčių“, kokios buvo išdėstytos dėl kitų programos dalių, ir dėl šios dalies reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai manė, jog didesnis nei numatytasis išimties taikymo MVĮ reglamente pagalbos intensyvumas negali būti pripažintas suderinamu su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

113    Dėl su aptariama programos dalimi susijusios ginčijamo sprendimo dalies motyvavimo reikia pažymėti, kad 41 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog „iš principo minėtoje programos dalyje numatyta pagalba <...> patenka į [išimties taikymo MVĮ] reglamento 5 straipsnio (konsultavimas ir kitos paslaugos bei veikla) taikymo sritį, bet kadangi pagal šią programos dalį numatytas pagalbos intensyvumas viršija 5 straipsnio b punkte nustatytą 50 % ribą, Komisija turi rimtų abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka“. Ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat mano, kad dėl priežasčių, analogiškų nurodytoms dėl kitų programos dalių, programos dalis „Dizaino skatinimas“ prieštarauja išimties taikymo MVĮ reglamentui ir yra nesuderinama su bendrąja rinka, nes joje numatytas didesnis bendros pagalbos konsultavimui intensyvumas nei 50 %.

114    Kadangi ieškovė nepateikė konkrečių argumentų, reikia konstatuoti, kad minėti Komisijos samprotavimai aiškiai parodo jos argumentus ir atitinka šio sprendimo 27 punkte paminėtoje nusistovėjusioje teismo praktikoje, susijusioje su pareiga motyvuoti, pateiktus kriterijus.

115    Todėl reikia atmesti ketvirtojo pagrindo penktą dalį.

116    Iš viso to, kas išdėstyta, aišku, kad ginčijamame sprendime, žiūrint į jį bendrai, išnagrinėta aptariamų programos dalių atitiktis Sutarčiai ir kad teisiniu požiūriu jis yra pakankamai motyvuotas.

117    Dėl šios priežasties reikia atmesti visą ketvirtąjį pagrindą.

118    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

119    Pirmosios instancijos teismo sprendime Komisijai buvo nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas. Teisingumo Teismas savo sprendime atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Taigi šiame sprendime Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl visų išlaidų, patirtų per skirtingas procedūras, pagal Procedūros reglamento 121 straipsnį.

120    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos patirtas išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Freistaat Sachsen (Vokietija) padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

Czúcz

Cremona

Labucka

Frimodt Nielsen

O’Higgins

Paskelbta 2011 m. liepos 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

---

** Proceso kalba: vokiečių