This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62002CC0447
Opinion of Mr Advocate General Léger delivered on 19 May 2004. # KWS Saat AG v Office for Harmonisation in the Internal Market (Trade Marks and Designs) (OHIM). # Appeal - Community trade mark - Regulation (EC) No 40/94 - Absolute ground for refusal - Distinctive character - Colour per se - Orange colour. # Case C-447/02 P.
Generalinio advokato Léger išvada, pateikta 2004 m. gegužės 19 d.
KWS Saat AG prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRHT).
Apeliacinis skundas - Bendrijos prekių ženklas - Reglamentas (EB) Nr. 40/94 - Absoliutus atmetimo pagrindas - Skiriamasis požymis - Spalva, kaip tokia - Oranžinė spalva.
Byla C-447/02 P.
Generalinio advokato Léger išvada, pateikta 2004 m. gegužės 19 d.
KWS Saat AG prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRHT).
Apeliacinis skundas - Bendrijos prekių ženklas - Reglamentas (EB) Nr. 40/94 - Absoliutus atmetimo pagrindas - Skiriamasis požymis - Spalva, kaip tokia - Oranžinė spalva.
Byla C-447/02 P.
Teismų praktikos rinkinys 2004 I-10107
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2004:311
GENERALINIO ADVOKATO IŠVADA
PHILIPPE LÉGER IŠVADA,
pateikta 2004 m. gegužės 19 d.(1)
Byla C‑447/02 P
KWS Saat AG
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)
„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – Prekių ženklas, kurį sudaro spalva pati savaime (oranžinis atspalvis) – Skiriamasis požymis – Pareiga motyvuoti – Teisė būti išklausytam“
1. Šis apeliacinis skundas yra dėl paraiškos įregistruoti spalvą kaip Bendrijos prekių ženklą. Ją pateikė bendrovė KWS Saat AG(2), ginčydama 2002 m. spalio 9 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą KWS Saat prieš VRDT(oranžinis atspalvis)(3). Šiuo sprendimu Pirmosios instancijos teismas iš dalies atmetė KWS pateiktą ieškinį dėl 2000 m. balandžio 19 d. priimto Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)(4) antrosios Apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 282/1999-2), kuriuo buvo atmesta paraiška įregistruoti oranžinę spalvą kaip Bendrijos prekių ženklą kai kurioms prekėms ir paslaugoms, daugiausia susijusioms su žemės ūkio sėklomis(5).
2. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turės iš naujo nagrinėti spalvos įregistravimo kaip prekių ženklo klausimą, kuriuo jis, priėmus skundžiamą sprendimą, pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB kontekste(6) jau yra pareiškęs savo požiūrį 2003 m. gegužės 6 d. sprendimu Libertel(7) ir su kuriuo jis taip pat susidūrė byloje Heidelberger Bauchemie(8).
I – Teisinis pagrindas
3. Bendrijos prekių ženklo įregistravimo pagrindinės taisyklės ir tvarka, turintys reikšmės šiai bylai, yra nustatytos Tarybos reglamente (EB) Nr. 40/94(9).
4. Reglamento 4 straipsnyje nustatyta, kurie žymenys gali sudaryti Bendrijos prekių ženklą. Pagal šį straipsnį tai „bet kokie žymenys, kuriuos galima pavaizduoti grafiškai, būtent: žodžiai, tarp jų asmenų pavardės, dizainas, raidės, skaitmenys, išorinis prekių arba jų įpakavimo vaizdas, jeigu jie leidžia atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų“.
5. Reglamento 7 straipsnio 1 ir 3 dalys yra skirtos absoliutiems atmetimo pagrindams. Juose nustatyta:
„1. Neregistruojami šie žymenys:
<…>
b) neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai;
<…>
3. Šio straipsnio 1 dalies b, c ir d punktų nuostatos netaikomos, jeigu dėl prekių ženklo naudojimo jis yra tapęs atskiriamu nuo tų prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos.“
6. Reglamento 73 ir 74 straipsniai yra IX antraštinėje dalyje, skirtoje nuostatoms dėl procedūros. 73 straipsnyje, skirtame sprendimams pagrįsti, nustatyta, kad „Tarnybos sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai“ ir kad „sprendimai grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus“.
7. Reglamento 74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „per procedūras Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą“.
II – Faktinės aplinkybės ir procedūra
8. 1998 m. kovo 17 d. KWS pateikė Tarnybai paraišką įregistruoti oranžinę spalvą kaip Bendrijos prekių ženklą. Tos paraiškos formos vietoje, skirtoje ženklui pavaizduoti, buvo pateiktas oranžinės spalvos stačiakampio formos plotas, o dalyje, kurioje reikia pateikti ženklo aprašymą, nurodyta: „Oranžinė (HKS7)“.
9. Buvo prašoma įregistruoti, pirma, prekes ir paslaugas, priskiriamas Nicos sutarties(10) 7, 11 ir 31 klasėms, ir, antra, šios sutarties 42 klasei priskiriamas prekes bei paslaugas. Jos atitinka šį apibrėžimą:
– –„Sėklų apdirbimo įrenginiai, skirti joms valyti, beicuoti, granuliuoti, kalibruoti, paveikti medžiagomis, kontroliuoti kokybę ir jas sijoti“ (7 klasė)
– „Sėklų džiovinimo įrenginiai“ (11 klasė)
– „Žemės ūkio, sodininkystės, miškų ūkio prekės“ (priklauso 31 klasei) ir
– „Patarimai ir profesionalios verslo konsultacijos augalininkystės srityje, ypač sėklininkystėje“ (42 klasė).
10. 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Tarnybos ekspertas atmetė KWS paraišką, motyvuodamas tuo, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas atitinkamų prekių ir paslaugų atžvilgiu neturi skiriamojo požymio pagal reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą.
11. 2000 m. balandžio 19 d. ginčijamu sprendimu Tarnybos antroji apeliacinė taryba atmetė KWS apeliaciją ir patvirtino, kad įregistravimo paraiška atmestina remiantis absoliučiu atmetimo pagrindu, numatytu reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte.
12. 2000 m. birželio 28 d. KWS pateikė Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.
III – Skundžiamas sprendimas
13. Pagrįsdama savo ieškinį, KWS nurodė du teisinius pagrindus: pirma, reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimą ir, antra, reglamento 73 bei 74 straipsnių pažeidimą.
A – Dėl pirmojo teisinio pagrindo, susijusio su reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
14. KWS teigimu, sėklų gamintojai dažo savo produkciją, kad ją būtų galima atskirti nuo konkurentų produkcijos; paprastai naudojamos mėlynos, geltonos ir raudonos, o ne oranžinės spalvos atspalviai, ir oranžinė spalva, kurią prašoma įregistruoti, būtų greitai suvokiama kaip kilmės nuoroda. Priešingai nei nutarė Apeliacinė taryba, nebūtina išsaugoti galimybės konkurentams pasinaudoti šia spalva, nes ji šiame sektoriuje neįprasta. Dėl sėklų apdirbimo įrenginių KWS tvirtina, kad paprastai naudojama raudona spalva ir kad jos įrenginiai skiriasi nuo kitų žemės ūkio įrenginių(11).
15. Vertindamas faktus, Pirmosios instancijos teismas visų pirma teigė, kad „spalvos arba jų deriniai gali būti Bendrijos prekių ženklai, jeigu jie leidžia atskirti vienos įmonės prekes ir paslaugas nuo kitos įmonės prekių ir paslaugų“(12).
16. Tačiau jis nurodė, jog tai, kad žymenys gali sudaryti prekių ženklą, nebūtinai reiškia, kad tokie žymenys būtinai turi turėti skiriamąjį požymį pagal reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir kad toks požymis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant, viena vertus, į prekes bei paslaugas, dėl kurių pateikiama įregistravimo paraiška, ir, kita vertus, į tai, kaip suinteresuotoji visuomenės dalis suvokia šį žymenį(13).
17. Paskui Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jei reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte nėra daromas skirtumas tarp skirtingo pobūdžio žymenų, „suinteresuotoji visuomenės dalis nebūtinai vienodai suvoks žymenį, kurį sudaro spalva arba spalvų derinys, ir žodinius arba vaizdinius prekių ženklus, kuriuos sudaro žymenys, nepriklausantys nuo jais žymimų prekių išvaizdos. Iš esmės, jei visuomenė yra įpratusi žodinius arba vaizdinius prekių ženklus tuoj pat suvokti kaip prekės komercinės kilmės nuorodą, taip nebūtinai yra tuo atveju, kai žymenys sutampa su prekės išvaizda arba kai jie yra sudaryti vien iš spalvos arba spalvų, naudojamų paslaugoms žymėti“(14).
18. Teismas patikslino, kad šioje byloje suinteresuotoji visuomenės dalis yra specifinė, kurios žinios ir dėmesys didesni nei apskritai visuomenės, tačiau jos atstovai nėra ir kiekvienos atitinkamos prekės specialistai(15).
19. Dėl 31 klasei priklausančių žemės ūkio, sodininkystės, miškų ūkio, sodo ir miško prekių, ypač dėl sėklų, t. y. prekių, kurias konkrečiai nurodo apeliantė, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad suinteresuotoji visuomenės dalis gali jų spalvą, jei ši skiriasi nuo natūralios spalvos, suvokti kaip kilmės nuorodą, juo labiau kad jų dydis neleidžia panaudoti žodinio arba vaizdinio prekių ženklo ir jų paskirtis – sodinimas žemėje – nesukelia minties, kad ši spalva atlieka dekoratyvinę funkciją(16).
20. Vėliau Pirmosios instancijos teismas pažymėjo:
„33 Tačiau, kaip ginčijamo sprendimo 18 punkte nustatė Apeliacinė taryba, spalvų, įskaitant oranžinio arba panašių atspalvių, naudojimas šių prekių atžvilgiu nėra retas. Taigi prašomas įregistruoti žymuo neleistų suinteresuotajai visuomenės daliai greitai ir neabejotinai atskirti apeliantės prekes nuo kitų įmonių kitais oranžiniais atspalviais nudažytų prekių.
34 Be to, net jei ši spalva nėra įprasta, kalbant apie tam tikras sėklų kategorijas, kaip antai kukurūzų ir runkelių, kuriuos apeliantė per posėdį nurodė kaip pavyzdį, pažymėtina, jog kai kurios įmonės dažo sėklas ir kitomis spalvomis, kad nurodytų, jog jos yra apdirbtos.
35 Šiuo atžvilgiu primintina, kad suinteresuotoji visuomenės dalis turi tam tikrų specialių žinių, kaip buvo pažymėta 31 punkte, bent jau pakankamų, kad nebūtų neigiama, jog sėklų spalvos gali, inter alia, reikšti, kad sėklos buvo apdirbtos. Taigi, kaip nurodė Apeliacinė taryba, suinteresuotoji visuomenės dalis prašomos įregistruoti spalvos nesuvoks kaip šių sėklų komercinės kilmės nuorodos.
36 Tokios išvados negalėtų paneigti apeliantės argumentas, kad šioms prekėms prašoma įregistruota spalva ruošiant sėklas neturi techninės funkcijos.
37 Iš esmės, atsižvelgiant į bendrą spalvų naudojimą šiame sektoriuje techniniais tikslais, suinteresuotoji visuomenės dalis negalėtų savaime atmesti prielaidos, kad oranžinė spalva yra arba gali būti naudojama nurodyti, jog sėklos buvo apdirbtos. Taigi, jei suinteresuotoji visuomenės dalis nėra iš anksto įspėta, ji negali padaryti išvados, kad prašoma įregistruoti oranžinė spalva nurodo sėklų komercinę kilmę.
38 Be to, paraiška įregistruoti prekių ženklą neapsiriboja cukrinių runkelių ir kukurūzų sėklomis, taigi ji turi būti vertinama apskritai sėklų, kaip pateikiant paraišką nurodytos žemės ūkio prekių kategorijos, atžvilgiu, o ne atskirai nurodytos specialios sėklų kategorijos atžvilgiu.“
21. Dėl apdirbimo įrenginių, priskiriamų 7 ir 11 klasėms, Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad šios prekės priskirtinos bendrai žemės ūkio įrenginių kategorijai ir kad apeliantė nepateikė šių įrenginių priskirtinumo atskirai kategorijai, kurios atžvilgiu spalvos nebūtų bendrai naudojamos, įrodymų, taip pat kad suinteresuotoji visuomenės dalis yra vidutinis visų žemės ūkio įrenginių vartotojas(17).
22. Teismas daro tokią išvadą:
„40 Atsižvelgusi į šiuos argumentus, Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 21 punkte teisingai nustatė, kad neretai įrenginiai būna tokios arba panašios spalvos. Reikia konstatuoti, jog dėl to, kad oranžinė spalva yra įprasta, ji neleistų suinteresuotajai visuomenės daliai greitai ir neabejotinai atskirti apeliantės įrenginių nuo kitų gamintojų įrenginių, nudažytų panašiais oranžiniais atspalviais. Todėl suinteresuotoji visuomenės dalis prašomą įregistruoti spalvą greičiau suvoktų kaip tokioms prekėms būdingą apipavidalinimo elementą.“
23. Dėl paslaugų Pirmosios instancijos teismas visų pirma nutarė, jog spalva nėra susijusi su pačia paslauga, kuri spalvos neturi, ir nesuteikia jai jokios esminės vertės ta prasme, kad suinteresuotoji visuomenės dalis galėtų atskirti spalvą, esančią tik dekoratyviniu elementu, nuo spalvos, nurodančios paslaugų komercinę kilmę(18). Antra, jis nutarė, jog tiek, kiek nenustatyta, kad nagrinėjama spalva atliktų kitas funkcijas, suinteresuotoji visuomenės dalis galėtų lengvai ir greitai įsiminti ją kaip nurodytų paslaugų skiriamąjį požymį. Galiausiai jis manė, kad jei minėta spalva atitinka konkretų atspalvį, daug spalvų liktų laisvos tokioms pat arba panašioms paslaugoms. Jis padarė išvadą, kad nagrinėjama spalva leidžia suinteresuotajai visuomenės daliai atskirti atitinkamas paslaugas nuo paslaugų, turinčių kitą komercinę kilmę(19).
24. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisinio pagrindo dėl reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimo dalis, susijusi su paslaugomis, turi būti priimta, o dalis, susijusi su prekių visuma, – atmesta.
B – Dėl antrojo teisinio pagrindo, susijusio su reglamento 73 ir 74 straipsnių pažeidimu
25. Pirmosios instancijos teismas taip pateikė apeliantės argumentus:
„48 Apeliantė pabrėžia, kad Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnyje Tarnybai yra nustatyta pareiga pateikti jos sprendimus pagrindžiančius motyvus. Šia pareiga siekiama priversti administracines institucijas kruopščiai parengti savo sprendimą, remiantis faktų tyrimu.
49 Apeliantė tvirtina, kad jai nebuvo pranešta apie dokumentus, kuriais remdamasi Tarnyba priėmė savo sprendimą, o tai trukdo patikrinti jos tyrimų tinkamumą, suprasti samprotavimų eigą bei pagrįstumą ir galbūt ginčyti jos padarytas išvadas. Todėl apeliantė mano, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai bei galimybė sutrumpinti paraiškoje pateiktą prekių ir paslaugų sąrašą.
50 Be to, pasak apeliantės, bet koks sprendimas pagal Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalį turi būti paremtas konkrečiais faktais. Šioje byloje tai, kad yra ginčijamam sprendimui analogiškų sprendimų, nereiškia, jog nagrinėjamoje byloje neturėjo būti pateikiami sprendimą pagrindžiantys motyvai.“
26. Savo vertinime Pirmosios instancijos teismas pažymėjo: pirma, Tarnybos pareiga pateikti sprendimą pagrindžiančius motyvus yra nustatyta reglamento 73 straipsnio pirmajame sakinyje ir šie motyvai atitinkamu atveju turi leisti suprasti registravimo paraiškos atmetimo priežastis bei ginčyti priimtą sprendimą(20). Jis mano, kad ginčijamame sprendime buvo būtini duomenys, leidžiantys apeliantei suprasti bei ginčyti sprendimo teisėtumą(21).
27. Antra, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal reglamento 73 straipsnį Tarnybos sprendimai grindžiami tiktai tokiais motyvais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus. Tačiau jis manė, kad dokumentai, apie kuriuos apeliantei nebuvo pranešta, nebuvo jai būtini ginčijamam sprendimui suprasti ir galbūt pasinaudoti savo teise nurodytam prekių bei paslaugų sąrašui sutrumpinti. Jis nutarė, kad apeliantė, sprendžiant iš jos apeliacijos Apeliacinėje taryboje motyvų, iš esmės žinojo apie argumentus ir faktus, kurie šios Tarnybos turėjo būti nagrinėjami eksperto sprendimui paneigti arba patvirtinti; taigi ji turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Teismas daro išvadą, kad Apeliacinė taryba nepažeidė reglamento 73 straipsnio(22).
28. Dėl Tarnybos pareigos nagrinėti faktus savo iniciatyva pagal Reglamento 74 straipsnio 1 dalį Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad ji tinkamai išnagrinėjo bei pasinaudojo tam tikru skaičiumi susijusių faktų, jog įvertintų nagrinėjamo žymens skiriamąjį požymį įregistravimo paraiškoje minimų prekių ir paslaugų atžvilgiu(23).
29. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas panaikino tą ginčijamo sprendimo dalį, kuri yra susijusi su 42 klasės paslaugomis, ir atmetė likusią ieškinio dalį.
IV – Procedūra Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
30. 2002 m. gruodžio 11 d. KWS pateikė Teisingumo Teismo sekretoriatui apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. 2003 m. kovo 3 d. Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal Teisingumo Teismo darbo reglamento 117 straipsnį buvo nutarta, kad dublikas ir triplikas nėra būtini. Tačiau 2004 m. kovo 4 d. posėdyje buvo išklausyti žodiniai šalių paaiškinimai. Šiame posėdyje jos galėjo pateikti atsiliepimus dėl minėto sprendimo Libertel pasekmių šiai bylai.
31. KWS Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmetamas ieškinys,
– panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuri skundžiamu sprendimu nebuvo panaikinta, ir
– priteisti iš Tarnybos bylinėjimosi išlaidas.
32. Nors atsiliepime į ieškinį Tarnyba ir nurodė(24), kad turėjo būti atmesta ieškinio dalis dėl paslaugų, apeliacinio skundo nepateikė. Ji Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
V – Dėl apeliacinio skundo
33. Pagrįsdama apeliacinį skundą, apeliantė nurodo kelis teisinius pagrindus, pirma, dėl pareigos nurodyti motyvus pažeidimo, antra, dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, trečia, dėl reglamento 74 straipsnio, susijusio su faktų nagrinėjimu savo iniciatyva, pažeidimo, ketvirta, dėl reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimo. Kiekvieną iš šių teisinių pagrindų nagrinėsiu nurodyta tvarka.
A – Dėl pareigos nurodyti motyvus pažeidimo
1. Šalių argumentai
34. Šiuo teisiniu pagrindu KWS Pirmosios instancijos teismui priekaištauja, viena vertus, dėl reglamento 73 straipsnio pirmojo sakinio, pagal kurį Tarnybos sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai, pažeidimo. KWS tvirtina, kad remiantis šia pareiga Tarnyba neturi apsiriboti vien formaliu motyvų nurodymu, bet turi išnagrinėti visų susijusių elementų turinį. Taigi Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tokio reikalavimo apimtį. Pasak KWS, ginčijamas sprendimas yra susijęs su fundamentalia intelektinės nuosavybės teise ta prasme, kad apeliantė yra ypač suinteresuota šio sprendimo motyvu suprantamumu, o pastarojo kontekstas jai nepateikė jokios nuorodos. Dėl sėklų KWS pažymi, kad Tarnyba sprendimą parėmė tik viena ištrauka iš dažomųjų medžiagų sėkloms gamintojo interneto tinklavietės, o to nepakanka, kad būtų paneigtas nagrinėjamos spalvos skiriamasis požymis, ir neatsižvelgė į registravimui palankią šios tinklavietės pateikiamą informaciją. Be to, dėl įrenginių spalvos Tarnyba apsiribojo paprastu tvirtinimu be jokio fakto konstatavimo.
35. Kita vertus, KWS Pirmosios instancijos teismui priekaištauja ir dėl pareigos motyvuoti pažeidimo. KWS taip pat jam priekaištauja, kad skundžiamo sprendimo 56 punkte pateikiamas tvirtinimas, esą ginčijamas sprendimas leido apeliantei sužinoti paraiškos atmetimo priežastis, nėra motyvuotas.
36. Iš esmės Tarnyba teigia, kad šie priekaištai, kaip ir kitų su procedūra susijusių teisinių pagrindų visuma, yra nepriimtini, nes jais tik siekiama, kad būtų iš naujo išnagrinėtas Pirmosios instancijos teismui pateiktas ieškinys. Be to, Tarnyba teigia, kad šie priekaištai nėra pagrįsti, nes skundžiamas sprendimas pakankamai motyvuotas, ir Pirmosios instancijos teismas teisingai manė, jog ginčijamame sprendime buvo pateikti pagrindiniai jį paremiantys motyvai.
2. Vertinimas
37. Apeliantės argumentus dėl teisinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu, iš tikrųjų sudaro du skirtingi teisiniai pagrindai. Visų pirma argumentai, kad Pirmosios instancijos teismas pats pažeidė pareigą pateikti skundžiamą sprendimą pagrindžiančius motyvus, yra susiję su formaliu reikalavimu motyvuoti šį sprendimą. Šie argumentai grindžiami ne reglamento 73 straipsnio pirmuoju sakiniu, kaip nurodyta apeliantės apeliaciniame skunde, bet Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio nuostatomis, kurios nustato, kad sprendimai yra motyvuoti ir kad tos nuostatos taikomos Pirmosios instancijos teismui pagal to paties statuto 53 straipsnį.
38. Šiuo teisiniu pagrindu apeliantė Pirmosios instancijos teismui priekaištauja, esą jis nepateikė motyvų, pagrindžiančių skundžiamo sprendimo 56 punkto teiginį, kad „KWS turėjo duomenų, būtinų skundžiamam sprendimui suprasti ir dėl jo teisėtumo kreiptis į Bendrijų teismą“. Šis priekaištas nėra pagrįstas. Iš esmės pakanka remtis ginčijamu punktu, kad būtų konstatuota, jog prieš šį teiginį Pirmosios instancijos teismas pateikė ginčijamo sprendimo santrauką ir paaiškino, kodėl, jo manymu, iš minėto sprendimo paimti elementai yra pakankami, kad apeliantė suprastų įregistravimo paraiškos atmetimo priežastis kiekvienos iš joje minimų prekių bei paslaugų atžvilgiu.
39. KWS antruoju teisiniu pagrindu Pirmosios instancijos teismui priekaištauja, kad šis padarė teisės klaidą, skundžiamame sprendime nutaręs, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pareigos motyvuoti Pirmosios instancijos teismui skundžiamą sprendimą apimties vertinimas yra teisės klausimas, kurį apeliacinio skundo atveju kontroliuoja Teisingumo Teismas(25). Tačiau, kaip ir Tarnyba, manau, kad šis prieštaravimas taip pat nėra pagrįstas.
40. Primintina, kad pagal Reglamento 73 straipsnio pirmąją frazę „Tarnybos sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai“. Taigi šis straipsnis EB 253 straipsnyje nustatytą pareigą motyvuoti bet kurį norminį Bendrijos teisės aktą perkelia Tarnybai. Nėra jokios priežasties manyti, kad reglamento 73 straipsnyje numatytos pareigos pateikti sprendimą pagrindžiančius motyvus apimtis turi būti kitokia, nei numatyta EB 253 straipsnyje. Šiuo atžvilgiu pagal nusistovėjusią teismų praktiką 253 straipsnyje reikalaujamas motyvų pateikimas turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo teisės akto rūšies ir turi aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų žinoti priemonių taikymo priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, inter alia, į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas teisės aktas, arba kitų tiesiogiai ar individualiai su teisės aktu susijusių asmenų galimus interesus gauti paaiškinimus. Nereikalaujama pateikiant motyvų išvardyti visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybines tiek, kiek klausimas, ar teisės akto motyvavimas tenkina EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į analizuojamą sritį reglamentuojančių taisyklių visumą(26).
41. Jei Tarnyba priima sprendimą atmesti įregistravimo paraišką, atsižvelgimas į anksčiau minėtas taisykles reiškia, kad šiame sprendime aiškiai nurodomas (-i) atmetimą pagrindžiantis (-ys) pagrindas (-ai), numatytas (-i) reglamente, ir priežastys, kodėl šis pagrindas ar pagrindai taikomi kiekvienai prekių ir paslaugų kategorijai, kurioms yra pateikiama paraiška įregistruoti prekių ženklą. Tai, ar taip nurodytos priežastys yra pakankamos, kad patenkintų dvejopą pareigos motyvuoti tikslą, t. y. leidžia pareiškėjai sužinoti paraiškos atmetimo priežastis ir Bendrijos teisėjui vykdyti teisėtumo kontrolę, turi būti vertinama pagal konkretaus atvejo aplinkybes, inter alia, atsižvelgiant į Tarnybos ir pareiškėjos dialogą, nagrinėjamą prekių ženklą bei prekes ir paslaugas, dėl kurių yra prašoma įregistruoti prekių ženklą. Būtent atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus turi būti nagrinėjama, ar šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas teisingai nutarė, kad ginčijamas sprendimas nepažeidė reglamento 73 straipsnyje nustatytos pareigos motyvuoti.
42. Iš ginčijamo sprendimo nagrinėjimo matyti, kad Apeliacinė taryba nurodė, jog įregistravimo paraiškai prieštarauja reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktas(27). Ši taryba taip pat nurodė priežastis, dėl kurių šioje byloje turi būti taikomas absoliutaus atmetimo pagrindas. Ji visų pirma rėmėsi bendro pobūdžio argumentais. Viena vertus, spalva neturi skiriamojo požymio, nebent būtų įrodytas dėl naudojimo įgytas skiriamasis požymis, ir, kita vertus, spalvos turėtų būti prieinamos visoms įmonėms. Apeliacinės tarybos manymu, tik esant tam tikroms aplinkybėms spalva pati savaime galėtų turėti skiriamąjį požymį(28).
43. Toliau Apeliacinė taryba nurodė, kodėl tokių ypatingų aplinkybių nėra šioje byloje įregistravimo paraiškoje minimų prekių atžvilgiu. Nagrinėjama spalva, kuri iš prigimties yra dažnai pasitaikanti „bazinė spalva“, tokia, kaip prašoma įregistruoti, ar labai panašių atspalvių šioms prekėms nėra neįprasta(29). Dėl sėklų Apeliacinė taryba patikslino, jog sėklų gamintojai jau kurį laiką dažo šios kategorijos prekes, kad nurodytų, jog jos yra apdirbtos. Kaip pavyzdį ji pacitavo ištrauką iš dažomųjų medžiagų sėklų gamintojo interneto tinklavietės. Ji pažymėjo, kad tarp šiame sektoriuje naudojamų spalvų yra ir oranžinė ir kad atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus tokia spalva atitinkamų pirkėjų bus suvokiama ne kaip nuoroda į produkto kilmę, bet į tai, jog šios sėklos yra apdirbtos(30). Kalbėdama apie sėklų apdirbimo įrenginius, ji nurodė, kaip nustatė ekspertas, kad šia spalva dažytų įrenginių neretai pasitaiko (31).
44. Galiausiai Apeliacinė taryba pabrėžė, kad konkurentai taip pat yra suinteresuoti naudotis šia spalva ir kad apeliantės paminėti kompetentingų Vokietijos institucijų sprendimai šiuo klausimu nėra privalomi Tarnybai; be to, ši nenurodė, kad nagrinėjama spalva įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo(32).
45. Atsižvelgiant į šių elementų visumą manytina, jog ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, kad apeliantė galėtų suprasti teisines ir faktines savo paraiškos įregistruoti oranžinę spalvą kiekvienos susijusios prekių kategorijos atžvilgiu atmetimo priežastis ir kad Pirmosios instancijos teismas galėtų vykdyti minėto sprendimo teisėtumo kontrolę. Taigi Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas atitinka reglamento 73 straipsnio reikalavimus, nepadarė teisės klaidos.
46. Todėl manytina, kad teisiniai pagrindai dėl pareigos pateikti sprendimą pagrindžiančius motyvus pažeidimo turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
B – Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo
1. Šalių argumentai
47. KWS teigia, kad šioje byloje Apeliacinė taryba ginčijamą sprendimą grindė vieninteliu dokumentu, t. y. ištrauka iš dažomųjų medžiagų sėkloms gamintojo interneto tinklavietės, ir šis argumentas pirmą kartą buvo paminėtas tik ginčijamame sprendime. Taigi Apeliacinė taryba pažeidė teisę būti išklausytam. Pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo nenurodė ir atsižvelgė tik į tai, ar dokumentai buvo būtini ginčijamam sprendimui suprasti. Jis taip pat klaidingai tvirtino, kad apeliantė iš esmės žinojo apie aplinkybes, kurias Apeliacinė taryba turėjo nagrinėti, ir todėl turėjo galimybę pasisakyti šiuo klausimu. Taigi Pirmosios instancijos teismas pažeidė taisyklę, pagal kurią ginčijamą sprendimą priėmusi valdžios institucija turi suinteresuotajam asmeniui suteikti galimybę pateikti savo atsiliepimus visais klausimais, galinčiais turėti įtaką šio sprendimo turiniui; ir tam, kad teisė būti išklausytam būtų pažeista, pakanka, jog nesant šio pažeidimo būtų įmanomas kitoks sprendimas.
48. KWS taip pat teigia, kad jeigu jai būtų pranešta apie šį dokumentą, ji būtų pateikusi savo pastabas dėl jo turinio. Svarbiausia, ji būtų galėjusi nurodyti, jog šioje interneto tinklavietėje paaiškinama, kad sėklų dažymas yra suvokiamas kaip jų kilmės nurodymas.
49. Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepaminėjo šio argumento ir taip pats pažeidė teisę būti išklausytam. Apeliantė teigia, kad šie Apeliacinės tarybos ir Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai atėmė galimybę prekių, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, sąraše palikti tik sėklas ir taip pasiekti, kad paraiška būtų patenkinta.
50. Tarnyba gindamasi atsako, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės teisės būti išklausytai, nes ši turėjo galimybę pateikti visus savo argumentus, inter alia, dublike. Ji taip pat teigia, kad ginčijamame sprendime daroma nuoroda į dažomųjų medžiagų sėkloms gamintojo interneto tinklavietę yra ne šį sprendimą pagrindžiantis, o tik jį paremiantis elementas. Be to, ginčijamas sprendimas nebūtų kitoks, net jei apeliantė sutrumpintų prekių, nurodytų įregistravimo paraiškoje, sąrašą.
2. Vertinimas
51. Apeliantės pateikiami argumentai, susiję su teisiniu pagrindu dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, sudaro du skirtingus teisinius pagrindus.
52. Visų pirma prieštaravimu dėl Pirmosios instancijos teismo padaryto apeliantės teisės būti išklausytai pažeidimo siekiama nustatyti, kad Pirmosios instancijos teismas vykstant procesui pažeidė apeliantės teises į gynybą. Šis teisinis pagrindas remiasi ne reglamento 73 straipsnio antruoju sakiniu, bet teisės į gynybą principu, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, reikalaujantis, kad visi asmenys, dalyvaujantys procese Pirmosios instancijos teisme, galėtų nurodyti savo interesų gynybai būtinas aplinkybes. Šiuo teisiniu pagrindu apeliantė priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad šis skundžiamame sprendime nepakartojo jos argumentų, susijusių su tuo, jog nebuvo išankstinio pranešimo apie nagrinėjamos interneto tinklavietės turinį.
53. Primintina, kad pagal teismų praktiką teisė būti išklausytam, vykstant teismo procesui, nereiškia, jog teisėjas turi įtraukti į savo sprendimą visus šalių tvirtinimus (33). Teisėjas privalo su jais susipažinti ir, įvertinęs įrodymus, pareikšti nuomonę apie šalių reikalavimus bei motyvuoti savo sprendimą(34). Šiuo atveju iš ginčijamos bylos analizės matyti, kad nors Pirmosios instancijos teismas detaliai nepakartojo nagrinėjamų argumentų, šiame sprendime pateikė santrauką(35) ir 58 bei 59 punktuose į juos motyvuotai atsakė. Todėl teisinis pagrindas dėl Pirmosios instancijos teismo teisės būti išklausytam, vykstant teismo procesui, pažeidimo nėra pagrįstas.
54. Antruoju teisiniu pagrindu Pirmosios instancijos teismui priekaištaujama, kad šis padarė teisės klaidą nutardamas, jog Apeliacinė taryba nepažeidė apeliantės teisės būti išklausytai. Taigi Pirmosios instancijos teismas nepripažino Tarnybos pareigos, numatytos reglamento 73 straipsnio antrajame sakinyje, apimties. Primintina, kad klausimas, ar Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės į gynybą principus, inter alia, teisę būti išklausytam, yra teisės klausimas, į kurį Teisingumo Teismas turi atsakyti nagrinėdamas apeliacinį skundą(36).
55. Pagal reglamento 73 straipsnio antrąjį sakinį Tarnybos sprendimai „grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus“. Tarnyboje taikytinai procedūrai šis straipsnis įtvirtina pagrindinį Bendrijos teisės principą, pagal kurį teisės į gynybą turi būti gerbiamos bet kokioje, net ir administracinio pobūdžio, procedūroje(37). Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog teisės aktų leidėjas pasirūpino, kad šis principas būtų paminėtas ne tik bendrai reglamento 73 straipsnyje, bet ir visose su kiekvienu ūkio subjektui nepalankaus sprendimo priėmimo etapu susijusiose nuostatose ir reglamente, ir jo įgyvendinimo taisyklėse(38). Šis principas yra numatytas, inter alia, su absoliutaus atmetimo pagrindais susijusiose(39) ir konkrečiai procesui apeliacinėse tarybose skirtose nuostatose(40).
56. Pagal šį principą Apeliacinė taryba gali savo sprendimą atsisakyti įregistruoti prekių ženklą paremti tik tomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėja galėjo pateikti savo atsiliepimus(41). Galima laikyti, kad taip yra teisinių ir faktinių aplinkybių, kurios sudaro Apeliacinėje taryboje ginčijamo eksperto sprendimo motyvavimą, atveju. Iš esmės pats ekspertas turėjo supažindinti su jomis pareiškėją, kad ši pateiktų atsiliepimus, ir pareiškėja galėjo juos iš naujo ginčyti pateikdama šiai tarybai apeliacinį skundą. Taip pat reglamento 73 straipsnis neturėtų būti vertinamas kaip įpareigojantis Tarnybą iš anksto surinkti pareiškėjos atsiliepimus dėl teisinių ir faktinių aplinkybių, kurias ši nurodė dialoge su ekspertu arba apeliacijoje dėl eksperto priimto sprendimo(42). Priešingai, kai Apeliacinė taryba nutaria pagal reglamento 74 straipsnį savo iniciatyva surinkti faktus, turinčius pagrįsti jos sprendimą dėl paraiškos įregistruoti prekių ženklą atmetimo, ir kurių nebūtų, pavyzdžiui, nei eksperto sprendime, nei pareiškėjos rašytiniuose dokumentuose, ji privalo būtinai apie jas pranešti pareiškėjai, kad gautų šios atsiliepimus.
57. Šiuo atveju iš bylos dokumentų matyti, kad Apeliacinė taryba nepranešė apeliantei nei apie tyrimų, kuriuos ji atliko dėl nagrinėjamos spalvos naudojimo atitinkamoms prekėms ir kuriais ji remiasi ginčijamame sprendime, rezultatus, nei apie dažomųjų medžiagų gamintojo interneto tinklavietės, kurios ištrauką cituoja šiame sprendime, turinį. Tačiau manytina, kad tai nėra teisės į gynybą pažeidimas, dėl kurio Pirmosios instancijos teismas turėtų panaikinti ginčijamą sprendimą.
58. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio formuluotės, teisinis pagrindas dėl procedūros pažeidimų gali būti pripažintas pagrįstu, tik jei taip buvo pažeisti apeliantės interesai. Taigi, kad būtų teisės į gynybą pažeidimas, būtina sąlyga yra ta, jog procesas būtų turėjęs kitokį rezultatą, jei nebūtų administracinės institucijos padaryto pažeidimo(43). Jei taip nėra, apeliantė turi įrodyti, kad jei šio pažeidimo nebūtų, ji būtų galėjusi geriau gintis(44).
59. Manytina, kad šios sąlygos šiuo atveju nėra išpildytos. Visų pirma, kalbant apie ginčijamame sprendime minimus tyrimus, tiesa yra tai, kad jie prieštarauja apeliantės teiginiams, esą jos konkurentai nagrinėjamos spalvos nenaudoja atitinkamoms prekėms dažyti(45). Tačiau teiginys, kad oranžinė spalva jau yra realiai naudojama šioms prekėms, nėra būtinas įregistravimo paraiškos atmetimui pagrįsti. Kaip matėme, Apeliacinė taryba, šia dalimi perimdama eksperto sprendimą, manė, kad nagrinėjama spalva neturi skiriamojo požymio atitinkamų prekių atžvilgiu, nes iš esmės spalva pati savaime neturi šio skiriamojo požymio; be to, oranžinė spalva labai dažnai naudojama. Ji taip pat nurodė, kad sėklos paprastai dažomos spalva, kuri skiriasi nuo jų natūralios, ypač tam, kad būtų nurodyta, jog jos yra apdirbtos, ir jų dažymas nėra suvokiamas kaip kilmės nuoroda, o oranžinės arba panašaus atspalvio įrenginiai dažnai pasitaiko. Galiausiai ji pažymėjo, kad apeliantės konkurentai taip pat yra suinteresuoti naudoti šią spalvą.
60. Kaip matysime nagrinėdami paskutinį apeliacinio skundo teisinį pagrindą, šių argumentų pakanka, kad būtų pateisintas įregistravimo paraiškos atmetimas. Todėl teiginys, kad oranžinė spalva yra taip pat naudojama sėkloms ir jų apdirbimo įrenginiams dažyti, tik patvirtina išvadą, kad ši spalva nebūtų suinteresuotosios visuomenės dalies suvokiama kaip apeliantės prekių kilmės nuoroda.
61. Ginčijamame sprendime nurodytos interneto tinklavietės turinys tik patvirtina pačios apeliantės argumentą, pateiktą apeliacijai dėl eksperto sprendimo pagrįsti, jog sėklų gamintojai dažo savo prekes(46).
62. Bet kuriuo atveju apeliantė nepagrindžia nei to, kad, iš anksto pranešus apie šiuos dokumentus, įregistravimo paraiškoje minimų prekių sąrašas būtų sutrumpintas, nei ypač to, kuo Apeliacinės tarybos sprendimas galėtų skirtis, jei paraiška būtų pateikta tik dėl sėklų. Iš tikrųjų šios tarybos priimti paraiškos atmetimo pagrindai yra ypač susiję su sėklomis.
63. Darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas reglamento 73 straipsnio, galėjo manyti, jog apeliantės teisės į gynybą esant ginčijamo sprendimo panaikinimą pateisinančioms sąlygoms nėra pažeistos, nes, viena vertus, apeliantė jau žinojo paraiškos atmetimo pagrindus, kurie iš esmės yra eksperto sprendime arba jos apeliacijoje, ir išankstinis nepranešimas apie ginčijamus dokumentus nepažeidė jos interesų gynybos. Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus manytina, kad teisiniai pagrindai dėl teisės būti išklausytam pažeidimo nėra pagrįsti.
C – Dėl teisinio pagrindo, susijusio sul reglamento 74 straipsnio, nustatančio faktų nagrinėjimą savo iniciatyva, pažeidimu
64. KWS teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, tik konstatuodamas, jog Apeliacinė taryba „gerai išnagrinėjo ir panaudojo tam tikrą skaičių reikšmingų faktų“, neatsižvelgė į reglamento 74 straipsnyje nustatytą reikalavimą, kad „Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva“. Pasak apeliantės, kalbama ne apie tai, ar faktai buvo nagrinėjami, bet apie tai, ar šis nagrinėjimas buvo išsamus. Toks nagrinėjimas turėtų leisti Tarnybai užtikrintai nustatyti, ar yra atmetimo pagrindai pagal reglamento 7 straipsnį, nes sprendimas įregistruoti arba neįregistruoti žymens kaip prekių ženklo priklauso susietai kompetencijai, bet ne diskrecijai.
65. Nors šiuo atveju ginčijamame sprendime daroma nuoroda į „tarybos tyrimus“, jame minima tik dažomųjų medžiagų sėkloms gamintojo interneto tinklavietė, o to nepakanka atmetimui pagrįsti. Juo labiau šios nuorodos nepakanka atmetimui pagrįsti, nes ši interneto tinklavietė priklauso JAV įmonei ir nėra nustatyta, kad naudojimas JAV rinkoje gali būti reikšmingas įrodymas naudojimui Bendrijoje. Be to, ši interneto tinklavietė yra anglų kalba, todėl nėra nei akivaizdu, nei nustatyta, kad suinteresuotoji Bendrijos visuomenės dalis galėtų su ja susipažinti.
66. Kaip ir Tarnyba, manau, kad šis teisinis pagrindas yra nepriimtinas. Iš tikrųjų prisidengdama reglamento 74 straipsnio pažeidimu ir teigdama, kad išsamiau išnagrinėjusi reikšmingus faktus Tarnyba patenkintų įregistravimo paraišką, apeliantė siekia užginčyti Apeliacinės tarybos arba vėliau Pirmosios instancijos teismo atliktą faktų vertinimą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką remiantis EB 225 straipsniu ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsniu apeliacinis skundas gali būti pagrįstas tik taisyklių pažeidimu, išskyrus bet kokį faktų vertinimą(47).
D – Dėl reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimo
1. Šalių argumentai
67. KWS primena, kad jos įregistravimo paraiška Pirmosios instancijos teismo ir Tarnybos buvo atmesta remiantis tik reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktu, pagal kurį skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai negali būtų įregistruoti.
68. Ji nurodo, kad pagal teismų praktiką prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, jei jis gali būti vertinamas kaip kilmės nurodymas; šiuo atžvilgiu paprasčiausiai pakanka, kad prekių ženklą būtų galima naudoti tokiu tikslu, jog įvertinama būtų konkrečių prekių ir paslaugų atžvilgiu ir ne abstrakčiai; kad turi būti atsižvelgta į visas konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į naudojimą; pagaliau, – kad reikia remtis konkrečia suinteresuotąja visuomenės dalimi.
69. KWS Pirmosios instancijos teismui priekaištauja, kad šis neatsižvelgė į šiuos principus dėl to, kad, viena vertus, prekių ženklams, kuriuos sudaro spalva, nustatė griežtesnius kriterijus nei kitiems prekių ženklams, kita vertus, rėmėsi savo paties, o ne suinteresuotųjų asmenų suvokimu; ir pagaliau suklydo dėl skiriamojo pažymio.
70. Pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, kad suinteresuotoji visuomenės dalis spalvą suvokia „nebūtinai taip pat <...> kaip žodinį arba vaizdinį prekių ženklą, kurį sudaro nuo juo ženklinamų prekių išvaizdos nepriklausantis žymuo“(48). Toliau Pirmosios instancijos teismas klaidingai manė, kad nagrinėjama spalva atitinkamų prekių atžvilgiu neturi skiriamojo požymio, kai prekės yra skirtos specialių žinių turinčiam pirkėjui. Kalbant apie žemės ūkio prekes, ypač sėklas, šių prekių dažymui oranžinę spalvą naudotų tik apeliantė. Taigi Pirmosios instancijos teismas klaidingai tvirtino, kad konkurentams naudojant kitus spalvų atspalvius nagrinėjamas oranžinis atspalvis nebūtų suvokiamas kaip kilmės nuoroda. Šis vertinimas yra juo labiau klaidingas, nes šiame sektoriuje spalvos nėra naudojamos vienodai. O sėklų apdirbimo įrenginiai yra skirti pramonės įmonėms bei numatyti statyti cechuose. Taigi Pirmosios instancijos teismas tvirtindamas, kad yra įprasta šiuos įrenginius dažyti, ypač oranžine spalva, taip pat padarė vertinimo klaidą.
71. Tarnyba teigia, kad šis teisinis pagrindas nepagrįstas.
2. Vertinimas
72. Minėtame sprendime Libertel Teisingumo Teismas pripažino, kad spalva pati savaime gali sudaryti prekių ženklą direktyvos 2 straipsnio prasme, jei, kaip šiuo atveju, ji apibrėžiama tarptautiniu lygiu pripažintu identifikavimo kodu(49). Toliau jis patikslino, kokie yra baziniai kriterijai, kuriais remiantis turi būti įvertinama kiekvienu konkrečiu atveju, ar pati spalva gali turėti skiriamąjį požymį direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme ir todėl būti įregistruota kaip tam tikrų prekių bei paslaugų prekių ženklas.
73. Atsižvelgiant į tai, kad direktyvos 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 straipsnio 3 dalies formuluotės yra panašios į reglamento 4 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 7 straipsnio 3 dalies formuluotes, Teisingumo Teismo aiškinimas minėtame sprendime Libertel yra taikytinas reglamentui. Be to, žinoma, kad Teisingumo Teismo pateikiamas Bendrijos teisės nuostatos aiškinimas apsiriboja nagrinėjamos nuostatos reikšmės bei taikymo srities paaiškinimu ir patikslinimu, kaip ji turėjo buvo suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo(50). Minėto sprendimo Libertel galiojimas atgaline data direktyvos nuostatų aiškinimui mutatis mutandis taikomas atitinkamų reglamento nuostatų aiškinimui.
74. Savo išvadose minėtose bylose Libertel ir Heidelberger Bauchemie nurodžiau, kodėl, mano manymu, spalva pati savaime neatitinka Direktyvos 2 straipsnyje reikalaujamų sąlygų, kad galėtų būti laikoma žymeniu, galinčiu sudaryti prekių ženklą. Tačiau šis klausimas nėra keliamas nagrinėjant šį apeliacinį skundą. Taigi nekartosiu šiuo klausimu pateiktų argumentų ir toliau nagrinėsiu teisinio pagrindo dėl reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimą, pasiremdamas Teisingumo Teismo minėtame sprendime Libertel nustatytomis sąlygomis.
75. Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką svarbiausia prekių ženklo paskirtis yra garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos kilmę, taip suteikiant jam galimybę atskirti šią prekę ar paslaugą be supainiojimo galimybės nuo kitos kilmės prekių ir paslaugų(51). Darytina išvada, kad Tarnyba, kai jai pateikiama paraiška įregistruoti prekių ženklą, turi patikrinti, ar jis leidžia suinteresuotajai visuomenės daliai sužinoti, kad prekės arba paslaugos, dėl kurių paduodama paraiška, pagamintos tam tikroje įmonėje. Todėl reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte yra nustatyta, kad negali būti įregistruoti „neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai“. Taip pat yra žinoma, kad tai, ar nagrinėjamas prekių ženklas gali turėti skiriamąjį požymį, turi būti vertinama, pirma, prekių ir paslaugų, kurioms jis prašomas įregistruoti, atžvilgiu ir, antra, suinteresuotosios visuomenės dalies suvokimo atžvilgiu(52).
76. Minėtame sprendime Libertel Teisingumo Teismas patikslino, kad jei suinteresuotąją visuomenę sudaro vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, reikia atsižvelgti į tai, kad šis vartotojas retai turi galimybę tiesiogiai palyginti skirtingus prekių ženklus, ir privalo kliautis savo atmintyje išlikusiu netobulu vaizdu. Jis pažymėjo, kad suinteresuotoji visuomenės dalis nebūtinai taip pat suvokia žymenį, kurį sudaro spalva, ir žodinį arba vaizdinį prekių ženklą, kurį sudaro nuo juo ženklinamų prekių išvaizdos nepriklausantis žymuo. Iš esmės, pasak Teisingumo Teismo, jei visuomenė yra įpratusi žodinius ar vaizdinius prekių ženklus tuoj pat suvokti kaip prekės kilmės nuorodas, nebūtinai taip turi būti, kai žymenys sutampa su prekės, kuriai yra prašoma įregistruoti žymenį kaip prekės ženklą, išvaizda. Kai nėra jokio grafinio arba tekstinio elemento, vartotojai nėra įpratę apie prekės kilmę spręsti iš jos arba pakuotės spalvos, nes spalva pati savaime dabartinėje prekybos praktikoje iš esmės nėra naudojama kaip identifikavimo priemonė. Spalva pati savaime paprastai neturi savybės atskirti tam tikros įmonės prekes nuo kitų įmonių prekių(53).
77. Atsižvelgiant į šiuos argumentus Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nepadarė klaidos aiškindamas reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir nurodydamas, kad ši nuostata neišskiria skirtingų rūšių žymenų, tačiau tai visai nereiškia, kad suinteresuotosios visuomenės dalies suvokimas yra toks pats spalvos ir žymens, nepriklausančio nuo juo žymimos prekės išvaizdos, atveju(54).
78. Priekaištas, esą Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos spalvos skiriamąjį požymį įvertino ne suinteresuotosios visuomenės dalies atžvilgiu, kaip turėjo padaryti, o remdamasis savo paties kriterijais, taip pat nėra pagrįstas.
79. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad suinteresuotoji visuomenės dalis yra ypatinga visuomenė, kurios žinių lygis ir pastabumo laipsnis didesni nei visuomenės apskritai, tačiau jos atstovai nėra nei specialių žinių kiekvienos atitinkamos prekės atžvilgiu turintys, nei neprofesionalūs(55). Dėl žemės ūkio, sodininkystės ir miškų ūkio prekių, priskiriamų 31 klasei, ypač sėklų, Pirmosios instancijos teismas manė, kad ši visuomenė gali spalvą, jei ši skiriasi nuo natūralios spalvos, suvokti kaip kilmės nuorodą(56). Tačiau jis nurodė: kadangi spalvos, taip pat ir reikalaujamas įregistruoti oranžinis atspalvis, šioms prekėms naudojami neretai, ši spalva neleistų suinteresuotajai visuomenei atskirti apeliantės prekių nuo jos konkurentų prekių(57). Pirmosios instancijos teismas papildė: kadangi ši visuomenė turi ypatingų žinių, nes žino, jog sėklų spalva gali reikšti, kad jos buvo apdirbtos, ji nagrinėjamos spalvos nesuvoks kaip kilmės nuorodos(58).
80. Taip pat dėl apdirbimo įrenginių, priskiriamų 7 ir 11 klasėms, Pirmosios instancijos teismas manė, kad suinteresuotąją visuomenę sudaro vidutiniai visų žemės ūkio įrenginių vartotojai. Jo manymu, kad tiek, kiek oranžinės spalvos atspalviu arba panašiais atspalviais nudažyti įrenginiai neretai pasitaiko, suinteresuotoji visuomenės dalis šią spalvą suvoks kaip paprastą apipavidalinimo elementą(59).
81. Šie skundžiamo sprendimo motyvai rodo, kad remdamasis suinteresuotosios visuomenės dalies, apibrėžtos kiekvienos iš įregistravimo paraiškoje nurodytų prekių kategorijos atžvilgiu, suvokimu, Pirmosios instancijos teismas įvertino, ar nagrinėjama spalva gali turėti skiriamąjį požymį.
82. Galiausiai nemanau, kad apeliantė Pirmosios instancijos teismui pagrįstai priekaištautų dėl klaidos taikant reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, kurią jis padarė manydamas, kad įregistravimo paraiškoje nurodytų prekių atžvilgiu nagrinėjama spalva neturi skiriamojo požymio.
83. Minėtame sprendime Libertel Teisingumo Teismas nurodė: tai, kad spalva pati savaime įgytų skiriamąjį požymį iki naudojimo, įmanoma tik esant ypatingoms aplinkybėms, ypač kai prekių ir paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, skaičius yra labai mažas ir atitinkama rinka labai specifinė(60). Be to, jis nusprendė, kad egzistuoja bendrasis interesas neteisėtai neriboti tos pačios kategorijos, kaip ir pateiktos įregistravimui, prekes bei paslaugas siūlančių kitų rinkos dalyvių galimybės pasinaudoti spalvomis dėl mažo skaičiaus realiai galimų naudoti spalvų taip, kad galimybė, jog viena iš šių spalvų bus įregistruota, būtų juo mažesnė, juo daugiau yra prekių ir paslaugų, kurias prašoma įregistruoti(61).
84. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas manė, kad nagrinėjama spalva neturi skiriamojo požymio 31 klasei priskiriamų prekių atžvilgiu, nes jos yra dažomos; ir kad kalbant ypač apie sėklas, jų spalva kartais reiškia, jog jos yra apdirbtos. Dėl sėklų apdirbimo įrenginių, priskiriamų 7 ir 11 klasėms, jis nusprendė, jog apeliantė neįrodė, kad jie priklauso ypatingai įrenginių kategorijai, kurie nedažomi, ir kad oranžinė spalva ir panašūs atspalviai paprastai yra naudojamos apskritai įrenginiams dažyti.
85. Tiek, kiek skundžiamu sprendimu atmetamas ieškinys dėl prekių, negali būti priekaištaujama, kad, be minėtų motyvų, nebuvo nagrinėjami kriterijai, Teisingumo Teismo iškelti minėtame sprendime Libertel, dėl atitinkamų prekių skaičiaus, rinkos specifiškumo ir būtinybės, jog nagrinėjama spalva būtų prieinama konkurentams. Neabejotina, kad, šioje byloje atsižvelgus į šiuos kriterijus, jie tik dar labiau pateisintų apeliantės paraiškos atmetimą.
86. Priešingai, skundžiamas sprendimas kritikuotinas dėl to, kad jis iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą dėl paslaugų, priskiriamų 42 klasei, nes jame išvada, kad nagrinėjama spalva jų atžvilgiu turi skiriamąjį požymį, padaroma nenagrinėjant šių kriterijų visumos arba šiuos kriterijus pritaikius kitaip, nei Teisingumo Teismas pritaikė minėtoje byloje Libertel(62). Tačiau jau pažymėjau, kad Tarnyba apeliacinio skundo nepateikė, taigi Teisingumo Teismas negali to sprendimo nagrinėti šiuo požiūriu.
87. Klausimui, ar Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, manydamas, kad suinteresuotoji visuomenės dalis nesuvoks nagrinėjamos spalvos kaip arba atitinkamų įrenginių kilmės nuorodos, reikalingas grynai faktinis vertinimas. Žinoma, kad Pirmosios instancijos teismo faktų vertinimas, išskyrus jam pateiktų įrodymų iškraipymo atvejį, nėra toks teisės klausimas, kurį nagrinėja Teisingumo Teismas apeliacinio skundo atveju(63). Bendrijos prekių ženklų srityje Teisingumo Teismas šią taisyklę pritaikė žodiniams prekių ženklams, kai jo buvo paprašyta patikrinti Pirmosios instancijos teismo vertinimą, ar nagrinėjamas prekių ženklas turi skiriamąjį požymį atitinkamų prekių ir paslaugų atžvilgiu reglamento 7 straipsnio 1 c punkto arba, nesant skiriamojo požymio, tos pačios nuostatos b punkto prasme(64). Nematau priežasties, dėl kurios turi būti laikomasi kitokios pozicijos tikrinant, kaip Pirmosios instancijos teismas pritaikė kriterijus, Teisingumo Teismo nustatytus spalvoms kaip prekių ženklams įregistruoti. Be to, šioje byloje apeliantė neteigia, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė jam pateiktus įrodymus.
VI – Išvada
88. Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus, Teisingumo Teismui siūloma atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš KWS Saat AG bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – Toliau – KWS.
3 – Sprendimas (T-173/00, Rink. p. II‑3843, toliau – skundžiamas sprendimas).
4 – Toliau – Tarnyba.
5 – Toliau – ginčijamas sprendimas.
6 – 1988 m. gruodžio 21 d. Direktyva valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1, toliau – Direktyva).
7 – Sprendimas (C‑104/01, Rink. p. I‑3793).
8 – Byla (C‑49/02, nagrinėjama Teisingumo Teisme).
9 – Iš dalies pakeistas 1993 m. gruodžio 20 d. Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994, L 11, p. 1, toliau – Reglamentas).
10 – Peržiūrėta ir iš dalies pakeista 1957 m. birželio 15 d. Sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti.
11 – Ginčijamas sprendimas (16–19 punktai).
12 – Ten pat (25 punktas).
13 – Ten pat (26 ir 27 punktai).
14 – Ten pat (29 punktas).
15 – Ten pat (31 punktas).
16 – Ten pat (32 punktas).
17 – Ginčijamas sprendimas (39 punktas).
18 – Ginčijamas sprendimas (42 punktas).
19 – Ten pat (46 punktas).
20 – Ginčijamas sprendimas (54 ir 55 punktai).
21 – Ten pat (56 punktas).
22 – Ten pat (58 ir 59 punktai).
23 – Ten pat (60 punktas).
24 – 9 punktas.
25 – 1997 m. vasario 20 d. Sprendimas Komisija prieš Daffix (C‑166/95 P, Rink. p. I‑983, 24, 33–38 punktai) ir 1997 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Komisija prieš V (C‑188/96 P, Rink. p. I‑6561, 24 punktas).
26 – 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas) ir 2000 m. kovo 30 d. Sprendimas VBA prieš Florimex ir kt. (C‑265/97 P, Rink. p. I‑2061, 93 punktas).
27 – 25 punktas.
28 – 14 punktas.
29 – 16 ir 17 punktai.
30 – 18–20 punktai.
31 – 21 punktas.
32 – 22–24 punktai.
33 – 1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Schröder ir kt. prieš Komisiją (C‑221/97 P, Rink. p. I‑8255, 24 punktas).
34 – Ten pat.
35 – Primintina, kad Pirmosios instancijos teismas taip apibendrino apeliantės argumentus: „Apeliantė tvirtina, kad jai nebuvo pranešta apie dokumentus, kuriais Tarnyba rėmėsi priimdama sprendimą, o tai trukdo patikrinti jos atliktų tyrimų tinkamumą, suprasti argumentus bei pagrįstumą ir galbūt ginčyti padarytas išvadas. Todėl, apeliantės manymu, yra pažeista jos teisė būti išklausytai bei sutrumpinti paraiškoje minimų prekių ir paslaugų sąrašą“ (ginčijamo sprendimo 49 straipsnis).
36 – 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Mediocurso prieš Komisiją (C‑462/98 P, Rink. p. I‑7183, 35 punktas).
37 – 1983 m. birželio 7 d. Sprendimas Musique Diffusion française ir kt prieš Komisiją (100/80 – 103/80, Rink. p. 1825, 9 punktas) ir 1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Lisrestal ir kt. (C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktas).
38 – 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos Sprendimas (EB) Nr. 2868/95, iš dalies keičiantis Reglamento Nr. 40/94 taikymą (OL L 303, p. 1).
39 – Reglamento 38 straipsnio 3 dalis ir Reglamento Nr. 2868/95 1 straipsnio 11 taisyklė.
40 – Reglamento 61 straipsnio 2 dalis.
41 – 2002 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hershey Foods prieš VRDT(Kiss Device with plume) (Rink. p. II‑2567, 25 punktas) ir 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimas Audi prieš VRDT (Rink. p. I‑0000, 71 ir 75 punktai).
42 – Minėtame sprendime Hershey Foods prieš VRDT(Kiss Device with plume) Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nutarė, kad Apeliacinė taryba, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl eksperto sprendimo, galėjo pasinaudoti visomis nuorodomis, esančiomis paraiškose dėl prekių ženklo įregistravimo, nesuteikdama prieš tai pareiškėjai galimybės pateikti savo atsiliepimų dėl jų (20 punktas).
43 – 1980 m. liepos 10 d. Sprendimas Distillers Company prieš Komisiją (30/78, Rink. p. 2229, 26 punktas) ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Thyssen Stahl prieš Komisiją (C‑194/99 P, Rink. p. I‑0000, 31 punktas).
44 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją (C‑238/99 P, Rink. p. I‑4235, 81 punktas) ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 318 punktas).
45 – Žr. apeliantės apeliaciją dėl eksperto sprendimo (ginčijamo sprendimo 8 punktas).
46 – Ten pat.
47 – Žr., inter alia, minėtą sprendimą VBA prieš Florimex ir kt. (138 punktas).
48 – Skundžiamas sprendimas (29 punktas).
49 – 27–42 punktai.
50 – Žr., inter alia, 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Grzelczyk (C‑184/99, Rink. p. I‑6193, 50 punktas).
51 – 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Canon (C‑39/97, Rink. p. I‑5507, 28 punktas); 2001 m. spalio 4 d. Sprendimas Merz & Krell (C‑517/99, Rink. p. I‑6959, 22 punktas) ir 2004 m. vasario 12 d. Sprendimas Henkel (C‑218/01, Rink. p. I‑000, 30 punktas).
52 – Žr., inter alia, minėtus sprendimus Libertel (75 punktas) ir Henkel (50 punktas).
53 – Minėtas sprendimas Libertel (63–65 punktai).
54 – Skundžiamas sprendimas (29 punktas).
55 – Ten pat (31 punktas).
56 – Ten pat (32 punktas).
57 – Ten pat (33 punktas).
58 – Ten pat (35 punktas).
59 – Ten pat (39 ir 40 punktai).
60 – 66 punktas.
61 – Ten pat (54–56 punktai).
62 – Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas manė: „kadangi prašoma įregistruoti spalva atitinka specifinį atspalvį, tokioms pat arba panašioms paslaugoms lieka daug spalvų“ (45 punktas), o minėtame sprendime Libertel, Teisingumo Teismo nuomone, „ribotas realiai prieinamų spalvų skaičius reiškia, kad įregistravus nedaug spalvų kaip prekių ženklų nurodytoms prekėms arba paslaugoms, būtų išnaudota visa turimų spalvų paletė“ (54 punktas).
63 – 2001 m. birželio 21 d. Sprendimas Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją (C‑280/99 P–C‑282/99 P, Rink. p. I‑4717, 78 punktas) ir 2002 m. balandžio 25 d. Nutartis DSG prieš Komisiją (C‑323/00 P, Rink. p. I‑3919, 34 punktas).
64 – 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas DKV prieš VRDT (C‑104/00 P, Rink. p. I‑7561, 22 punktas) ir 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas Telefon & Buch/VRDT (C‑326/01 P, Rink. p. I‑0000, 35 punktas).