GENERALINIO ADVOKATO

PHILIPPE LÉGER IŠVADA,

pateikta 2004 m. birželio 17 d.(1)

Byla C-425/02

Johanna Maria Delahaye, santuokinė pavardė Boor,

prieš

Ministre de la Fonction publique et de la Réforme administrative

(Cour administrative (Liuksemburgas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 77/187/EEB – Darbuotojų teisių išsaugojimas įmonės perdavimo atveju – Privataus juridinio asmens vykdomos veiklos perdavimas viešajam juridiniam asmeniui arba viešajai administracinei tarnybai – Nacionalinės teisės nustatyta pareiga pakeisti darbo sutartį pagal valstybės tarnautojų nuostatus – Darbo užmokesčio sumažinimas“

1.        Ar tuo atveju, kai valstybė perima veiklą, kurią anksčiau vykdė pelno nesiekianti asociacija (privatus juridinis asmuo), valstybė, kaip įmonės perėmėja, šios perdavimo metu galiojančias darbo sutartis, sudarytas pagal privatinę teisę, pagal Bendrijos teisę turi palikti tokias, kokios jos yra perdavimo dieną, nemažindama darbuotojų darbo užmokesčio, ar ji turi teisę pagal galiojančias nacionalinės teisės nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojų nuostatais, jį sumažinti?

2.        Toks iš esmės yra Cour administrative (Liuksemburgas) pateiktas klausimas. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, kaip ir sprendime Mayeur(2), 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvą 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių išsaugojimui įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(3).

I –    Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

3.        Direktyva 77/187, remiantis jos antrąja konstatuojamąja dalimi, siekiama „keičiantis darbdaviams <...> numatyti darbuotojų apsaugą, ypač užtikrinti jų teisių apsaugą“.

4.        Šiam tikslui direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas principas, pagal kurį „perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių formos, esančios 1 straipsnio 1 dalyje(4) minimo perdavimo dieną, dėl perdavimo pereina perėmėjui“.

5.        Be to, direktyvoje yra numatyta darbo sąlygų, dėl kurių susitarta kolektyvinėje sutartyje, apsauga (3 straipsnio 2 dalis), taip pat atitinkamų darbuotojų apsauga nuo to, kad jie bus perdavėjo arba perėmėjo atleisti, remiantis vien perdavimo faktu (4 straipsnio 1 dalis).

6.        Taip pat direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje perdavėjas ir perėmėjas yra įpareigojami informuoti atitinkamų darbuotojų atstovus apie perdavimo teisinę, ekonominę ir socialinę reikšmę darbuotojams bei numatytas jiems skirtas priemones. Patikslinama, kad perėmėjas turi pateikti šią informaciją tinkamu laiku ir bet kuriuo atveju, – kol perdavimas dar nėra tiesiogiai paveikęs darbuotojų darbo sąlygų ir užimtumo. Direktyvos 6 straipsnio 2 dalis perdavėjo arba perėmėjo pareigą pateikti informaciją papildo pareiga, siekiant susitarimo, pasitarti su atitinkamų darbuotojų atstovais, jei šių darbuotojų atžvilgiu yra numatytos tam tikros priemonės.

7.        Kai priimtas sprendimas taikyti šias numatytas priemones, dėl kurių buvo konsultuotasi, direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „jeigu darbo sutartis arba darbo santykiai nutraukiami (darbuotojo iniciatyva) dėl to, kad <...> perdavimas sukelia esminį darbo sąlygų pasikeitimą, nepalankų darbuotojui, darbdavys laikomas atsakingu už darbo sutarties arba darbo santykių nutraukimą“.

8.        Visos šios nuostatos yra pakartotos 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvoje 98/50/EB, iš dalies keičiančioje Direktyvą 77/187(5), vėliau – 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvoje 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo(6), kuria Direktyva 77/187 buvo kodifikuota, atsižvelgiant į esminius Direktyva 98/50 padarytus pakeitimus.

B –    Nacionalinės teisės aktai

9.        Liuksemburgo teisėje atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su darbuotojų teisių apsauga įmonės perdavimo atveju, yra įtvirtintos 1989 m. gegužės 24 d. Darbo sutarties įstatymo 36 straipsnyje(7).

10.      Jo 1 dalyje numatyta: „jeigu dėl įmonės perėmimo, pardavimo, susijungimo, kapitalo pertvarkymo, akcinės bendrovės įsteigimo pasikeičia darbuotojo padėtis, visos pasikeitimo dieną galiojančios darbo sutartys lieka galioti ir tarp naujojo darbdavio bei įmonės darbuotojų“.

11.      Jo 2 dalies pirmojoje pastraipoje pridedama, kad „įmonės, be kita ko, teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perdavėjas arba perėmėjas negali atleisti darbuotojų, remdamasis vien įmonės perdavimo faktu“.

12.      Galiausiai šio įstatymo 36 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje patikslinama, kad „jeigu darbo sutartis yra nutraukiama dėl to, kad perdavimas sukelia esminį darbo sąlygų pasikeitimą, nepalankų darbuotojui, darbdavys laikomas atsakingu už darbo sutarties nutraukimą“.

II – Faktai ir procedūra pagrindinėje byloje

13.      J. M. Delahaye, santuokinė pavardė Boor, buvo priimta dirbti sekretore asociacijoje „Pour l’insertion professionnelle“ (nuo 1995 m. sausio 2 d.), vėliau –asociacijoje „Foprogest ASBL“(8) (nuo 1998 m. balandžio 1 d.), kai ši asociacija perėmė veiklą, kurią anksčiau vykdė pirmoji asociacija. Perėmus veiklą, tarp J. M. Delahaye ir pirmosios asociacijos sudaryta darbo sutartis buvo palikta galioti nekeičiant J. M. Delahaye darbo sąlygų ir darbo užmokesčio.

14.      Pagal Liuksemburge įsteigtos Foprogest įstatų 3 straipsnį jos tikslas buvo skatinti ir vykdyti mokymo veiklą, skirtą, be kita ko, darbo ieškančių asmenų ir bedarbių padėčiai pagerinti, remiant jų profesinę integraciją arba reintegraciją. Ji taip pat buvo įgaliota teikti techninę ir administracinę pagalbą įgyvendinant mokymo programas bei užtikrinti kai kurių iš šių programų biudžeto valdymą. Pagal šios pelno nesiekiančios organizacijos įstatų 19 straipsnį jos finansinius išteklius sudaro įmokos, dovanos ir testamentu paliktas turtas, dotacijos bei subsidijos.

15.      1999 m. pabaigoje Foprogest vykdomą veiklą savo ruožtu perėmė Liuksemburgo valstybės institucija, būtent Ministère de l’Éducation nationale, de la Formation professionnelle et des Sports.

16.      Įvykus šiam veiklos perdavimui, J. M. Delahaye ir kitus keturis Foprogest darbuotojus perėmė Liuksemburgo valstybė. Dėl to buvo sudarytos kelios sutartys tarp naujo darbdavio ir atitinkamų darbuotojų. Būtent tokiomis aplinkybėmis J. M. Delahaye 1999 m. gruodžio 22 d. sudarė neterminuotą sutartį su Ministère de l’Éducation nationale, de la Formation professionnelle et des Sports. Ši sutartis įsigaliojo 2000 m. sausio 1 dienos.

17.      Šios sutarties 2 straipsnyje pagal iš dalies pakeisto 1972 m. sausio 27 d. Įstatymo, reglamentuojančio valstybės tarnautojų padėtį, nuostatas J. M. Delahaye buvo pripažintas valstybės tarnautojos statusas. Pagal su J. M. Delahaye sudarytos sutarties 4 straipsnį jai įdarbinti buvo pritaikytas 1974 m. kovo 1 d. Gouvernement en conseil reglamentas, nustatantis išmokų mokėjimo valstybės valdžios institucijų ir tarnybų darbuotojams tvarką.

18.      2001 m. sausio 25 d. laišku J. M. Delahaye kreipėsi į Ministre de la Fonction publique et de la Réforme administrative su skundu dėl šios institucijos 2000 m. spalio 27 d. priimto potvarkio, kuriuo jai buvo suteikta tam tikra kategorija ir klasė(9). Šis potvarkis ginčijamas todėl, kad dėl jo J. M. Delahaye padėtis, be kita ko, darbo užmokesčio atžvilgiu, yra mažiau palanki už tą, kuri buvo esant ankstesniam darbdaviui(10).

19.      J. M. Delahaye pažymėjo, kad pagal 1989 m. gegužės 24 d. Darbo sutarties įstatymo 36 straipsnį pasikeitus darbdavio teisinei padėčiai, darbo sąlygos ir darbo užmokestis neturi keistis. Tai taikoma, be kita ko, viešajam juridiniam asmeniui perimant privataus juridinio asmens vykdytą veiklą. Todėl J. M. Delahaye pareikalavo jos darbo sąlygas vėl padaryti tokias, kokios buvo iki 2000 m. sausio 1 d., t. y. nustatytos jos darbo sutartyje su Foprogest.

20.      Kompetentinga institucija šio prašymo nepatenkino. Pasak šios institucijos, darbdavio padėtis nepasikeitė, tik atsirado nauji darbo santykiai su nauju darbdaviu, dėl kurio buvo sudaryta nauja sutartis, todėl J. M. Delahaye nurodytos nacionalinės teisės nuostatos netaikytinos.

21.      J. M. Delahaye su ieškiniu kreipėsi į Tribunal administratif (Liuksemburgas), kad ginčijamas potvarkis dėl priskyrimo, taip pat vėlesnis jį iš dalies keičiantis potvarkis būtų pakeisti arba panaikinti ta dalimi, kuria nei vienas, nei kitas neleido palikti jos darbo užmokesčio nepakeisto(11). Savo ieškiniui pagrįsti J. M. Delahaye remiasi būtent 1989 m. gegužės 24 d. Darbo sutarties įstatymo 36 straipsnio nuostatomis ir privalomu jų aiškinimu, atitinkančiu Direktyvos 77/187 nuostatas, šioje byloje taikytinas pagal minėtą sprendimą Mayeur.

22.      2002 m. kovo 13 d. sprendimu Tribunal administratif atmetė J. M. Delahaye ieškinį. Šio teismo nuomone, pareiškėjos padėtis atitinka ekonominio vieneto perdavimą, kuriam taikytinas 1989 m. gegužės 24 d. įstatymo 36 straipsnis. Tačiau šis teismas pažymėjo, kad perimta veikla nuo perėmimo dienos yra vykdoma kaip viešoji administracinė paslauga, taigi jai taikomos viešosios teisės taisyklės, todėl nagrinėjamas ekonominis vienetas gali būti perimtas, tik jei šis perėmimas atitinka imperatyvias viešosios teisės taisykles, taip pat ir susijusias su valstybės tarnautojų darbo užmokesčiu.

23.      Tribunal administratif padarė išvadą, kad darbo užmokesčio sumažinimas, dėl kurio skundžiasi J. M. Delahaye, gali būti laikomas esminiu jos darbo sąlygų pasikeitimu, pagrindžiančiu darbo sutarties nutraukimą, kai atsakingu laikomas darbdavys, tačiau ji negali išsaugoti sutartinių santykių gaudama tokį patį darbo užmokestį.

24.      J. M. Delahaye pateikė Cour administrative skundą dėl šio sprendimo. Pasak jos, 1989 m. gegužės 24 d. įstatymo 36 straipsnis ir Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalis leidžia daryti išvadą, kad bet kurio ekonominio vieneto perdavimo atveju darbuotojų teisės yra apsaugomos be jokių apribojimų ir išimčių. Tribunal administratif pasirinktas šių nuostatų aiškinimas reiškia, kad, viena vertus, šios nuostatos tampa visiškai neveiksmingos ir, kita vertus, yra pažeidžiamas Bendrijos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principas.

25.      Liuksemburgo vyriausybė iškėlė klausimą, ar, jei kalbama apie kovos su nedarbu veiklą, veikla, kurią vykdė pelno nesiekianti organizacija Foprogest ir kurią perėmė valstybė, pagal Direktyvą 77/187, iš dalies pakeistą Direktyva 98/50, gali būti laikoma ekonominio pobūdžio veikla.

III – Prejudicinis klausimas

26.      Atsižvelgdamas į šalių teiginius, Cour administrative nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, kuriuo siekiama sužinoti:

„Jei, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas Direktyvų 77/187/EEB, 98/50/EB ir 2001/23/EB nuostatas, privatus juridinis asmuo, t. y. ne pelno organizacija, perduodama valstybei, ar ši, kaip perėmėja, gali perimti perdavėjo teises ir pareigas tik tuo atveju, kai šios atitinka jai taikomas viešosios teisės nuostatas, taip pat ir Didžiojo Hercogo reglamentu nustatytas darbo užmokesčio mokėjimų sąlygas ir dydžius, atsižvelgiant ir į tai, kad pagal valstybės tarnautojų nuostatus valstybės tarnautojams yra suteikiamos teisinės privilegijos, be kita ko, karjeros tęsimo ir darbo vietos stabilumo atžvilgiu, ir kad atitinkami tarnautojai, nesutikdami su darbo santykių „esminiais pasikeitimais“ pagal direktyvų 4.2 straipsnį, turi teisę reikalauti nutraukti šiuos santykius pagal nagrinėjamame tekste nustatytas taisykles.“

27.      Visų pirma pažymėtina, kad prejudicinis klausimas vienu metu yra susijęs su Direktyva 77/187, Direktyva 98/50 ir Direktyva 2001/23. Ginčas pagrindinėje byloje yra kilęs anksčiau, nei baigėsi Direktyvos 98/50 įgyvendinimo terminas, nustatytas iki 2001 m. liepos 17 d., taip pat anksčiau, nei ji buvo perkelta į Liuksemburgo teisę, – tai buvo padaryta vėliau, 2003 m. gruodžio 19 d. įstatymu(12). Todėl Direktyva 98/50 pagrindinėje byloje netaikytina(13). Taip pat ir Direktyva 2001/23, skirta kodifikuoti Direktyvą 77/187, atsižvelgiant į padarytus Direktyvos 98/50 pakeitimus. Taigi dėl ginčo pagrindinėje byloje nebūtina kelti Direktyvos 98/50 arba Direktyvos 2001/23 aiškinimo klausimo, juo labiau kad visos Direktyvos 77/187 nuostatos buvo perkeltos į Direktyvas 98/50 ir 2001/23. Svarbus yra tik Direktyvos 77/187, ypač jos 3 straipsnio 1 dalies, aiškinimas(14).

28.      Iš to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 77/187 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, esą ji prieštarauja tam, kad įmonės perdavimo atveju, kai valstybė perima veiklą, kurią prieš tai vykdė privatus juridinis asmuo, valstybė, kaip naujas darbdavys, dėl šio perdavimo pagal galiojančias nacionalines nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojų nuostatais, sumažina darbuotojų darbo užmokestį.

29.      Kaip ir minėtoje byloje Mayeur, šis prejudicinis klausimas keliamas perėmimo operacijos, kai viešasis juridinis asmuo, veikiantis pagal administracinės teisės taisykles, perima privataus juridinio asmens anksčiau vykdytą veiklą, kontekste.

30.      Tačiau, skirtingai nei minėtoje byloje, Teisingumo Teismo neklausiama, ar tokia operacija yra ekonominio vieneto perdavimas pagal Direktyvą 77/187.

31.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu jau yra išreiškęs savo nuomonę, be kita ko, nagrinėdamas minėtą bylą Mayeur(15). Šiuo klausimu jis nurodė, kad tokio pobūdžio veikla, kokia yra pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismo jau buvo pripažinta ekonominio pobūdžio(16). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarė išvadą, jog tai, kad valstybė perėmė anksčiau Foprogest vykdytą veiklą, yra įmonės perdavimas, todėl direktyva šioje byloje taikytina.

32.      Atsižvelgdamas į minėtą sprendimą Mayeur, šis teismas prašo Teisingumo Teismo tik patikslinti, kokias pasekmes darbuotojų padėčiai, ypač jų darbo užmokesčiui, šiuo atveju turi tai, kad perduodamas ekonominis vienetas.

IV – Nagrinėjimas

33.      Savo išvadų minėtoje Mayeur byloje 106 punkte priminiau, kad direktyva siekiama ne pakeisti galiojančius nacionalinės teisės aktus, visiškai suvienodinant Bendrijos darbuotojų teises pasikeitus darbdaviui po įmonės perdavimo, bet tik kiek įmanoma užtikrinti, kad darbo sutartis arba darbo santykiai be pakitimų tęstųsi ir su perėmėju(17). Pridūriau, kad direktyva siekiama užkirsti kelią tam, kad su įmonės perdavimu susiję darbuotojai vien dėl perdavimo fakto neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje(18).

34.      Padariau išvadą, jog direktyva negali būti aiškinama taip, esą ji, priešingai galiojančioms nacionalinėms nuostatomis, įpareigoja valstybes nares pakeisti savo nacionalinę teisę, kad viešasis ūkio subjektas galėtų palikti galioti pagal privatinę teisę sudarytas darbo sutartis(19).

35.      Tačiau pabrėžiau, kad tokiu atveju taikytina direktyvos 4 straipsnio 2 dalis(20).

36.      Galiausiai nutariau, kad nacionalinės teisės viešajam juridiniam asmeniui – darbdaviui – nustatyta pareiga nutraukti pagal privatinę teisę ūkio subjekto – perdavėjo – sudarytas darbo sutartis, turi būti laikoma esminiu darbo sąlygų pakeitimu, nepalankiu darbuotojui, jei yra tenkinamos visos įmonės perdavimo sąlygos(21).

37.      Iš to, kas nurodyta pirmiau, padariau išvadą, kad pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalies nuostatas naujas darbdavys, kito ūkio subjekto vykdytos veiklos perėmėjas, turi prisiimti atsakomybę už atleidimą, dėl kurio jis yra atsakingas(22).

38.      Teisingumo Teismas pritarė mano nagrinėjimui minėtoje byloje Mayeur.

39.      Galiausiai jis ne tik pabrėžė, jog tai, kad yra nacionalinės nuostatos, įpareigojančios viešąjį juridinį asmenį perimant privataus juridinio asmens prieš tai vykdytą veiklą nutraukti pagal privatinę teisę sudarytas darbo sutartis, iš esmės nereiškia, kad ši direktyva netaikoma tokiai veiklos perėmimo operacijai(23).

40.      Teisingumo Teismas nurodė, kad jei yra nacionalinės teisės nustatyta pareiga veiklą perduodant viešajam juridiniam asmeniui nutraukti pagal privatinę teisę sudarytas darbo sutartis, tai yra esminis tiesiogiai dėl perdavimo atsiradęs darbuotojui nepalankus darbo sąlygų pakeitimas, todėl tokiu atveju šių darbo sutarčių nutraukimas turi būti laikomas nutraukimu, dėl kurio pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį yra atsakingas darbdavys(24).

41.      Kaip teisingai pažymėjo Liuksemburgo vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija, į šiuos samprotavimus iš teismo praktikos atsižvelgtina atsakant į prejudicinį klausimą.

42.      Galiausiai iš minėto sprendimo Mayeur matyti, kad privataus juridinio asmens ekonominio vieneto perdavimo viešajam juridiniam asmeniui atveju direktyvos taikymas nebūtinai reiškia, kad pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį perdavimo dieną galiojančios sutartys lieka galioti.

43.      Taigi, jei tokių perdavimų atveju nacionalinė teisė įpareigoja nutraukti pagal privatinę teisę sudarytas darbo sutartis, direktyva tokiam nutraukimui neprieštarauja.

44.      Tačiau tokiu atveju, kai nacionalinė teisė reikalauja nutraukti sutartis, atsakingu už tokį nutraukimą pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį turi būti laikomas darbdavys, nes nacionalinėje teisėje nustatyta pareiga nutraukti sutartis laikytina esminiu, darbuotojui nepalankiu darbo sąlygų pakeitimu.

45.      Manau, kad sprendimas Mayeur gali būti pritaikytas pagrindinio ginčo situacijai. Tai paremia dvi argumentų grupės.

46.      Visų pirma iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kaip ir iš Pirmosios instancijos teismo sprendimo, matyti, kad ginčijamas darbo užmokesčio sumažinimas atsiranda, kai privataus juridinio asmens veiklą perduodant viešajam juridiniam asmeniui susijusiems darbuotojams yra taikomos imperatyvios nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų padėtį. Kitaip tariant, pagal nacionalinio teisėjo pateiktą vidaus teisės išaiškinimą valstybė, kaip naujas darbdavys, turi nustatyti su šiuo perdavimu susijusių darbuotojų darbo užmokestį, mažesnį nei buvo numatytas pagal privatinę teisę tarp darbuotojų ir ankstesnio darbdavio sudarytose darbo sutartyse(25).

47.      Antra, mano nuomone, tokia pareiga sumažinti darbo užmokestį yra esminis darbuotojams nepalankus darbo sąlygų pakeitimas pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį.

48.      Galiausiai turi būti pripažinta, kad darbo užmokestis yra viena iš esminių darbo sutarties sąlygų(26). Manau, darytina išvada, kad nacionalinės teisės nustatyta pareiga sumažinti su nagrinėjamu perdavimu susijusių darbuotojų darbo užmokestį pagal savo pobūdį yra esminis darbo sąlygų pakeitimas, nepalankus šiems darbuotojams. Toks kvalifikavimas atrodo būtinas, neatsižvelgiant į tai, kiek darbo užmokestis yra sumažinamas(27). Jei būtų kvalifikuojama kitaip, būtų rizikuojama, kad kils daug ginčų, ir nacionaliniai teismai skirtingai vertins nagrinėjimą darbo užmokesčio sumažinimą. Tai neatitiktų būtinybės tokio sumažinimo atveju užtikrinti vienodą darbuotojų apsaugą.

49.      Laikydamasis tokios logikos, Teisingumo Teismas 1996 m. kovo 7 d. sprendime Merckx ir Neuhuys(28) nusprendė, kad „darbuotojui suteikto darbo užmokesčio dydžio sumažinimas yra vienas iš esminių darbo sąlygų pakeitimų (pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalies nuostatas), net jei darbo užmokestis priklauso ir nuo realizuotos apyvartos“(29).

50.      Šioje byloje automobilių pardavimo koncesininkas, kaip perduoto ūkio subjekto perėmėjas, atsisakė dviem pardavėjams palikti darbo užmokestį, kurį jiems mokėjo perdavėjas. Šis darbo užmokestis priklausė ir nuo realizuotos apyvartos, taigi darbo užmokesčio dydis gana smarkiai keitėsi. Neatsižvelgdamas į šį ypatumą, Teisingumo Teismas apskritai nutarė, kad bet koks darbo užmokesčio dydžio pakeitimas yra esminis darbo sąlygų pakeitimas.

51.      Tai, kad šioje išvadoje nagrinėjamoje byloje J. M. Delahaye dėl perdavimo įgijo valstybės tarnautojo statusą, kuris (kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) suteikia tam tikrų teisinių privilegijų, be kita ko, karjeros tęsimo ir darbo vietos stabilumo atžvilgiu, nėra pagrindas nesiremti sprendimu Merckx ir Neuhuys.

52.      Galiausiai manau, kad jei darbo užmokesčio sumažinimas savo pobūdžiu yra esminis darbo sąlygų pasikeitimas, nesvarbu, ar jis gali būti visiškai, ar iš dalies kompensuotas suteikus tam tikrų privilegijų(30).

53.      Iš šių samprotavimų visumos darytina išvada, kad tai, kas pagal minėtą sprendimą Mayeur yra taikytina tuo atveju, kai nacionalinė teisė įpareigoja nutraukti pagal privatinę teisę sudarytas darbo sutartis, ekonominį vienetą perdavus viešajam juridiniam asmeniui, taikytina ir pagrindinės bylos atveju, kai nacionalinė teisė įpareigoja tokiomis aplinkybėmis sumažinti pagal privatinę teisę sudarytose darbo sutartyse nustatytą darbo užmokestį.

54.      Remdamasis minėtais sprendimais Mayeur bei Merckx ir Neuhuys, manau, kad direktyvos 3 straipsnio 1 dalis neprieštarauja ginčijamajam darbo užmokesčio sumažinimui, bet galimas darbo sutarties nutraukimas dėl šios priežasties turi būti laikomas nutraukimu, už kurį pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį yra atsakingas darbdavys. Priešingai nei teigia J. M. Delahaye, darbo sąlygų, esančių perdavimo dieną, apsauga nėra absoliutus arba visais atvejais galiojantis principas.

55.      Šis direktyvos aiškinimas atspindi Bendrijos teisės aktų leidėjo rūpestį suderinti įvairius interesus: naujojo darbdavio, kad jis galėtų imtis perduoto ekonominio vieneto veikimui būtinų reguliavimo ir pritaikymo priemonių, ir su perdavimu susijusių darbuotojų, kad jų interesai būtų kiek įmanoma apsaugoti.

56.      Taigi į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad ji neprieštarauja tam, jog įmonės perdavimo atveju, kai pelno nesiekiančios organizacijos (privataus juridinio asmens) vykdytą veiklą perima valstybė, ši, kaip naujas darbdavys, pagal galiojančias nacionalinės teisės normas, susijusias su valstybės tarnautojų nuostatais, dėl šio perdavimo sumažina darbuotojų darbo užmokestį. Tačiau šis darbo užmokesčio sumažinimas savo pobūdžiu yra esminis darbo sąlygų pakeitimas, nepalankus su perdavimu susijusiems darbuotojams, todėl jų darbo sutarties nutraukimas turi būti laikomas nutraukimu, už kurį pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį yra atsakingas darbdavys.

V –    Išvada

57.      Atsižvelgdamas į šių samprotavimų visumą, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour administrative prejudicinį klausimą:

„1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvos 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad ji neprieštarauja tam, kad įmonės perdavimo atveju, kai pelno nesiekiančios organizacijos (privataus juridinio asmens) vykdytą veiklą perima valstybė, ši, kaip naujas darbdavys, pagal galiojančias nacionalinės teisės normas, susijusias su valstybės tarnautojų nuostatais, dėl šio perdavimo sumažina darbuotojų darbo užmokestį. Tačiau šis darbo užmokesčio sumažinimas savo pobūdžiu yra esminis darbo sąlygų pakeitimas, nepalankus su perdavimu susijusiems darbuotojams, todėl jų darbo sutarties nutraukimas turi būti laikomas nutraukimu, už kurį pagal Direktyvos 77/187 4 straipsnio 2 dalį yra atsakingas darbdavys.“

---

1 – Originalo kalba: prancūzų.

---

2 – 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas (C‑175/99, Rink. p. I‑7755).

---

3 – OL L 61, p. 26 (toliau – Direktyva 77/187 arba direktyva).

---

4 – Direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad „ši direktyva taikoma perduodant įmonę, verslą ar verslo dalis kitiems darbdaviams teisinio perdavimo arba susijungimo atveju“.

---

5 – OL L 201, p. 88.

---

6 – OL L 82, p. 16.

---

7 – Mémorial A n°35, 1989, p. 611.

---

8 – Toliau – „Foprogest“.

---

9 – Nagrinėjamas klasifikavimas yra šis: A kategorija, 1 klasė.

---

10 – J. M. Delahaye teigia ir Liuksemburgo vyriausybė tam neprieštarauja, kad dėl nagrinėjamo veiklos perdavimo jos darbo užmokestis sumažėjo 37 %, o pradinis atlyginimas, jos žodžiais, buvo 2000 eurų per mėnesį.

---

11 – 2001 m. liepos 6 d. potvarkiu, kuris panaikina 2000 m. spalio 27 d. potvarkį, J. M. Delahaye buvo paskirta B kategorija, 2 klasė.

---

12 – Mémorial GD n°182, 2003 (p. 3678).

---

13 – Dėl panašios situacijos žr., be kita ko, 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Abler ir kt. (C‑340/01, Rink. p. I‑0000, 5 punktas).

---

14 – Remiuosi direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi (dėl iš darbo sutarties kylančių teisių), nesiremdamas jos 3 straipsnio 2 dalimi (dėl kolektyvinėje sutartyje nustatytų darbo sąlygų). Iš esmės per posėdį buvo patikslinta, kad darbo užmokestis, kurį J. M. Delahaye reikalauja palikti, yra nustatytas tik jos darbo sutartyje su „Foprogest“, o ne šią asociaciją įpareigojančioje sudarytoje kolektyvinėje sutartyje, taigi direktyvos 3 straipsnio 2 dalis netaikytina.

---

15 – Žr. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (p. 4). Taip pat Tribunal administratif pabrėžė, kad yra nustatyta, jog „Foprogest“ anksčiau vykdyta veikla, taip pat personalas, organizacija, darbo metodai ir priemonės liko tokie patys, todėl nagrinėjamas ūkio subjektas neprarado savo tapatumo ir įvyko ekonominio subjekto perdavimas (žr. 2002 m. kovo 13 d. Sprendimą, p. 5). Tai, kad nacionalinis teisėjas, kuris turi įvertinti, ar buvo perdavimo sąlygos, atsižvelgė į visus šiuos elementus, visiškai atitinka nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką. Žr., be kita ko, 1986 m. kovo 18 d. Sprendimą Spijkers (24/85, Rink. p. 1119, 13 punktas); 1997 m. kovo 11 d. Sprendimą Süzen (C‑13/95, Rink. p. I‑1259, 14 punktas); 1999 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Allen ir kt. (C‑234/98, Rink. p. I‑8643, 26 punktas); minėtus sprendimus Mayeur (52 punktas) bei Abler ir kt. (33 punktas).

---

16 – Žr. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (p. 4). Jame daroma nuoroda į 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimą Redmond Stichting (C‑29/91, Rink. p. I‑3189) dėl pagalbos toksikomanams teikimo; 1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Hidalgo ir kt. (C‑173/96 ir C‑247/96, Rink. p. I‑8237) dėl pagalbos apgyvendinant likimo nuskriaustus asmenis; taip pat minėtą sprendimą Mayeur dėl visuomenei savivaldybės siūlomų paslaugų reklamavimo ir informavimo savivaldybės sąskaita (38–41 punktai).

---

17 – Be kita ko, nurodžiau 1985 m. liepos 11 d. Sprendimą Danmols Inventar (105/84, Rink. p. 2639, 26 punktas) ir 1988 m. vasario 10 d. sprendimą Tellerup, vadinamą „Daddy’s Dance Hall“ (324/86, Rink. p. 739, 16 punktas). Taip pat žr. minėto sprendimo Daddy's Dance Hall 9 punktą.

---

18 – Be kita ko, žr. minėtą sprendimą Danmols Inventar (26 punktas) ir 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Collino ir Chiappero (C‑343/98, Rink. p. I‑6659, 37 punktas).

---

19 – Mano išvados minėtoje Mayeur byloje 106 punktas.

---

20 – Ten pat (107 punktas).

---

21 – Ten pat (108 punktas).

---

22 – Tas pats. Darbo sutarties arba darbo santykių nutraukimą kvalifikavus kaip nutraukimą darbdavio iniciatyva arba nutraukimą, už kurį yra atsakingas darbdavys, atsižvelgiant į taikytiną nacionalinę teisę, atitinkamam darbuotojui gali atsirasti tam tikrų piniginių privilegijų. Pavyzdžiui, gali atsirasti teisė gauti kompensaciją dėl atleidimo arba žalos atlyginimą.

---

23 – Šiuo klausimu žr. minėtą sprendimą Mayeur (50–55 punktai).

---

24 – Ten pat (56 punktas).

---

25 – J. M. Delahaye ginčija šį nacionalinės teisės aiškinimą. Pasak jos, valstybės tarnautojo darbo sutarčiai ir toliau yra taikoma privatinė teisė ir netaikomos imperatyvios valstybės tarnautojams skirtos normos, ypač dėl darbo užmokesčio. Šio vidaus teisės aiškinimo klausimo nenagrinėsime, nes jis priklauso išimtinai nacionalinio teisėjo kompetencijai. 

---

26 – Be to, darbo užmokestis yra būtina sąlyga, leidžianti nustatyti, kad yra darbo santykiai, ir atitinkamai taikyti Bendrijos teisės nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo. Galiausiai pagal nusistovėjusią teismų praktiką „pagrindinis darbo santykių ypatumas yra ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiką atlieka, kito naudai arba jo vadovaujamas, tam tikrą darbą, už kurį jam mokamas darbo užmokestis“ (mano pažymėta). Be kita ko, žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimą Lawrie‑Blum (66/85, Rink. p. 2121, 16 ir 17 punktai); 1988 m. birželio 21 d. Sprendimą Brown (197/86, Rink. p. 3205, 21 punktas) ir 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Le Manoir (C‑27/91, Rink. p. I‑5531, 7 punktas). Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad, nesant darbo užmokesčio, nėra darbo santykių.

---

27 – Mano nuomone, darbo užmokesčio dydžio sumažinimas turi būti atskirtas nuo kitų darbo sąlygų, kaip antai darbo valandų arba darbo vietos pasikeitimas. Tiesa, tam tikrais atvejais tokie pasikeitimai gali labai pabloginti darbuotojų padėtį ir sudaryti esminius darbo sąlygų pasikeitimus. Taip būtų, pavyzdžiui, jei darbas dieną būtų pakeistas į darbą naktį, darbo vieta perkelta toli nuo ankstesnės darbo vietos. Tačiau kitais atvejais darbo laiko arba darbo vietos pakeitimai gali turėti mažai reikšmės darbuotojų padėčiai, ir jie būtų perdėtai laikomi esminiu darbo sąlygų pasikeitimu. Todėl manau, kad, priešingai nei darbo užmokesčio dydžio sumažinimas, kuris iš prigimties yra esminis darbo sąlygų pasikeitimas, darbo laiko arba vietos pasikeitimas turi būti nagrinėjamas kiekvienu atveju, kad būtų nustatyta, ar tai sudaro esminį darbo sąlygų pasikeitimą.

---

28 – C‑171/94 ir C‑172/94, Rink. p. I‑1253.

---

29 – 38 punktas.

---

30 – Ši koncepcija gali būti sugretinta su Teisingumo Teismo metodu, taikomu nustatant, ar laikomasi vyriškosios ir moteriškosios lyties darbuotojų darbo užmokesčio lygybės principo. Galiausiai 1990 m. gegužės 17 d. Sprendime Barber (C‑262/88, Rink. p. I‑1889, 35 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „darbo užmokesčio lygybės principas turi būti užtikrintas kiekvieno darbo užmokesčio elemento požiūriu ir ne tik bendrai vertinant darbuotojams suteiktas privilegijas“. Šis nagrinėjimas grindžiamas idėja, kad nacionaliniam teismui būtų ypač sunku įvertinti ir palyginti skirtingos prigimties privilegijas, nelygu atvejis, suteiktas vyriškosios ir moteriškosios lyties darbuotojams. Taip pat žr. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimą Jämställdhetsombudsmannen, vadinamą „Jämo“ (C‑236/98, Rink. p. I‑2189, 43 punktas).