This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62002CC0030
Opinion of Mr Advocate General Ruiz-Jarabo Colomer delivered on 11 December 2003. # Recheio - Cash & Carry SA v Fazenda Pública/Registo Nacional de Pessoas Colectivas, and Ministério Público. # Reference for a preliminary ruling: Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa - Portugal. # Recovery of sums paid though not due - Period of 90 days for the bringing of an action - Principle of effectiveness. # Case C-30/02.
Generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada, pateikta 2003 m. gruodžio 11 d.
Recheio – Cash & Carry SA prieš Fazenda Pública/Registo Nacional de Pessoas Colectivas, dalyvaujant Ministério Público.
Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa (Portugalija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas - 90 dienų terminas ieškiniui pareikšti - Veiksmingumo principas.
Byla C-30/02.
Generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada, pateikta 2003 m. gruodžio 11 d.
Recheio – Cash & Carry SA prieš Fazenda Pública/Registo Nacional de Pessoas Colectivas, dalyvaujant Ministério Público.
Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa (Portugalija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas - 90 dienų terminas ieškiniui pareikšti - Veiksmingumo principas.
Byla C-30/02.
Teismų praktikos rinkinys 2004 I-06051
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2003:666
GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2003 m. gruodžio 11 d.(1)
Byla C-30/02
Recheio - Cash & Carry SA
prieš
Fazenda Pública/Registo Nacional de Pessoas Colectivas
(Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa (Portugalija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Bendrijos teisei prieštaraujantys nacionaliniai mokesčiai – Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas – Nacionalinės teisės nustatyti terminai ieškiniui pareikšti – 90 dienų terminas – Veiksmingumo principas“
I – Įvadas
1. Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa siekia išsiaiškinti, ar Bendrijos teisė leidžia nustatyti 90 dienų terminą pranešimams apie mokėtinus mokesčius užginčyti administraciniame teisme ir vėliau ieškiniui dėl prieštaraujant Bendrijos teisei sumokėtų mokesčių grąžinimo pareikšti.
2. Šis klausimas papildo ilgą prašymų priimti prejudicinius sprendimus dėl atskirų nacionalinės teisės nuostatų atitikimo Bendrijos teisę sąrašą, tiksliau sakant, nuostatų, susijusių su ieškinių, kuriais siekiama susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę į valstybės biudžetą įplaukusius mokesčius, pareiškimo terminais ir būdais.
3. Atsakydamas į tokius klausimus, Teisingumo Teismas yra priėmęs nemažai sprendimų, kurie sudaro vieningą doktriną. Juose nurodyta, kad tais atvejais, kai šių klausimų Bendrijos teisė nereglamentuoja, valstybės narės turi nustatyti procedūras, skirtas apsaugoti Europos Sąjungos suteiktas teises. Tačiau šiai kompetencijai taikomos dvi sąlygos:
– valstybės narės negali nustatyti skirtingo ir mažiau palankaus termino ieškiniams, grindžiamiems Bendrijos teise, pareikšti už tą, kuris numatytas kitiems ieškiniams, grindžiamiems nacionalinės teisės pažeidimu(2). Tai yra taip vadinamas lygiavertiškumo principas,
– taip pat jos negali proceso reglamentuoti taip, kad taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pareikšti tokius ieškinius. Tai yra vadinamasis Bendrijos teisės veiksmingumo principas(3).
4. Ankstesnė teismų praktika nustatė taisykles, leidžiančias atsakyti į Portugalijos teismo pateiktus prejudicinius klausimus.
II – Faktinės bylos aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
5. 1997 m. lapkričio 5 d. Recheio - Cash & Carry S.A. (toliau –Recheio) notariškai patvirtintu dokumentu, įregistruotu Registo Nacional de Pessoas Colectivas (nacionalinis juridinių asmenų registras), padidino savo įstatinį kapitalą nuo 100 mln. PTE iki 1 milijardo PTE.
6. 1998 m. kovo 4 d. ši registro įstaiga pateikė Recheio pranešimą apie 2 251 500 PTE dydžio mokėtiną mokestį, apskaičiuotą pagal Registo Nacional de Pessoas Colectivas (nacionalinis juridinių asmenų registras) mokesčių tarifų lentelę.
7. 2001 m. liepos 11 d. Recheio pateikė ieškinį Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa dėl teisės į nepagrįstai sumokėto mokesčio grąžinimą pripažinimo. Šį ieškinį teismas ex officio perkvalifikavo į ieškinį dėl pranešimo apie mokėtiną mokestį panaikinimo, kadangi, teismo manymu, tai yra tinkamas procesinis būdas norimam tikslui pasiekti.
8. Kadangi tuo metu terminas tokiam ieškiniui pareikšti jau buvo pasibaigęs, Portugalijos teismas, į kurį buvo kreiptasi, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
1) Ar Bendrijos teisė draudžia valstybei narei nustatyti 90 dienų senaties terminą, skaičiuojamą nuo savanoriško sumokėjimo termino pabaigos, ieškiniams dėl pažeidžiant Bendrijos teisę surinktų mokesčių grąžinimo, jei dėl to teisės į grąžinimą įgyvendinimas taptų pernelyg sudėtingas?
2) Jeigu atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas, koks minimalus terminas yra suderinamas su šiuo draudimu dėl pernelyg didelio sudėtingumo?
3) Kokie yra šio termino nustatymo kriterijai?
III – Procesas Teisingumo Teisme
9. Recheio, Portugalijos Respublika ir Komisija per Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnyje nustatytus terminus pateikė rašytines pastabas.
10. 2003 m. lapkričio 13 d. vykusiame teismo posėdyje buvo išklausytos rašytinėje proceso dalyje dalyvavusių šalių atstovų žodinės pastabos.
IV – Portugalijos teisė
11. Pagal Portugalijos teisę administraciniai teisės aktai, kuriems priskirtini ir pranešimai apie mokėtinus mokesčius, gali būti niekiniai arba nuginčijami. Niekiniais pripažįstami bent vieno esminio požymio neturintys administraciniai teisės aktai ir tie, dėl kurių ši negaliojimo forma yra aiškiai numatyta įstatymuose. Visi kiti administraciniai teisės aktai gali būti nuginčijami(4).
12. Šie administraciniai aktai panaikinami administracinės teisenos būdu, inicijuojamu subjektų, kurių teisiškai ginamos subjektyvios teisės ir interesai yra pažeisti(5). Egzistuoja dvi teisinės gynybos priemonių rūšys: prieštaravimas(6) (el resurso de reposición) ir skundas dėl peržiūrėjimo (el resurso de jerárquico). Pastarojo pateikti neprivaloma, jeigu dėl administracinio teisės akto gali būti pradėtas procesas administraciniame teisme; kitu atveju jis yra privalomas(7). Prieštaravimo pateikimo terminas yra 15 dienų, neprivalomo skundo dėl peržiūrėjimo – 30 dienų, o privalomo skundo dėl peržiūrėjimo atveju – toks terminas, koks numatytas ieškiniui pareikšti administraciniame teisme(8).
13. Jeigu nenustatyta priešingai, mokesčių srityje suinteresuotasis subjektas turi teisę apsispręsti, ar pateikti skundą dėl peržiūrėjimo būtent per tą patį 30 dienų terminą(9). Be to, jis gali pateikti prieštaravimą per 90 dienų terminą, kurį galima pratęsti iki vienerių metų, jeigu remiamasi tuo, kad buvo pažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai arba visiškai ar iš dalies nebuvo apmokestinamo įvykio(10). Sprendimas dėl prieštaravimo gali būti skundžiamas pateikiant skundą dėl peržiūrėjimo, o dėl skundo dėl peržiūrėjimo priimtą sprendimą galima apskųsti administraciniam teismui(11).
14. Ieškiniu mokesčių srityje siekiama visapusiškos, veiksmingos ir savalaikės įstatymais saugomų šios srities teisių ir interesų apsaugos(12). Ieškinys suteikia galimybę ginčyti pranešimus apie mokėtinus mokesčius(13) remiantis pagrindu, kuriuo siekiama, kad būtų konstatuotas ginčijamos priemonės negaliojimas arba panaikinimas(14). Be to, taikant šį būdą, gali būti pareikšti ieškiniai dėl teisės ar teisėto intereso mokesčių srityje pripažinimo(15), kai nėra jokio kito tinkamo būdo užtikrinti teisminę šios teisės ar intereso gynybą(16).
15. Terminas ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti yra 90 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kurią pasibaigia savanoriško mokestinės skolos sumokėjimo terminas, išskyrus atvejį, kai prieš tai buvo pareikštas prieštaravimas. Tokiu atveju terminas sutrumpėja iki 15 dienų. Ieškinys dėl pranešimo apie mokėtinus mokesčius negaliojimo gali būti pareikštas bet kuriuo metu(17).
16. Ieškinys dėl pripažinimo turi būti pareikštas per ketverius metus nuo tos dienos, kurią atsirado teisė arba kurią buvo sužinota apie teisės, kurią siekiama apginti, pažeidimą(18).
V – Prejudicinio klausimo analizė
A – Ginčo dalyko atribojimas
17. Neginčijama, kad ieškovės Registo Nacional de Pessoas Colectivas sumokėtas mokestis prieštarauja Bendrijos teisei ir kad nurodyta įmonė turi teisę pareikšti atitinkamus ieškinius pagal nacionalinę teisę(19).
18. Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa abejonė yra susijusi su klausimu, ar pagal Bendrijos teisę leidžiama nustatyti 90 dienų terminą ieškiniui dėl nepagrįstai surinktų mokesčių, kurie, kaip ieškovės atveju sumokėtas mokestis, yra nesuderinami su Europos Bendrijos teisės sistema, grąžinimo pareikšti.
19. Portugalijos teismas sutinka, kad nurodytas terminas atitinka lygiavertiškumo principą. Tai išplaukia iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurioje nurodyta, kad „ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl visų aktų, susijusių „su mokesčių surinkimu, neatsižvelgiant į tai, ar jie grindžiami Bendrijos, ar nacionaline teise“(20). Todėl pateikti klausimai yra susiję vien su veiksmingumo principu, kuriuo remiamasi pirmo klausimo pabaigoje, kai siekiama sužinoti, ar dėl devyniasdešimties dienų termino nustatymo „teisės į grąžinimą įgyvendinimas taptų pernelyg sudėtingas“.
20. Šiuo atžvilgiu pagirtinos ieškovės pastangos įrodyti, kad Portugalijos proceso teisės numatytas terminas pažeidžia lygiavertiškumo principą, yra beprasmės, nes, paaiškinęs nacionalinę teisę, nacionalinis teismas pripažino, kad šis terminas taikomas visų rūšių ieškiniams. Todėl Teisingumo Teismui šiuo klausimu pasisakyti nebereikia(21).
21. Nagrinėjamo termino atitikimas Bendrijos teisę analizuotinas atsižvelgiant tik į veiksmingumo principą. Šiuo atžvilgiu reikia atmesti visus argumentus dėl papildomo ieškinio – ieškinio dėl pripažinimo, kurio atžvilgiu taikomas 4 metų terminas – egzistavimo arba dėl to, kad ieškinio, kuris grindžiamas negaliojimu, pareiškimas laiko atžvilgiu nėra ribojamas. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar toks ieškinio pareiškimas yra galimas, jeigu Teisingumo Teismas atsakys, kad tokia procesinė nuostata, kuri nurodyta Código de Procedimento e de Processo Tributário 102 straipsnio 1 dalyje, prieštarauja Bendrijos teisės sistemai(22). Portugalijos teismai taip pat turi nustatyti, koks buvo pažeidimo pobūdis pranešimo apie mokėtinus mokesčius, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atveju, ir atsižvelgiant į tai, nustatyti, ar jis turi būti ginčijamas per 90 dienų, ar gali būti pareikštas bet kuriuo metu.
22. Taigi Teisingumo Teismas turi atsakyti į konkretų Portugalijos teismo pateiktą klausimą, neatsižvelgdamas į tai, ar ieškovė gali savo reikalavimą pareikšti kitais teisiniais būdais, numatančiais ilgesnius ieškinio pareiškimo terminus.
B – 90 dienų termino vertinimas atsižvelgiant į veiksmingumo principą
1. Nacionalinių teismų užduotis
23. Veiksmingumo principo klausimu Teisingumo Teismas daugeliu atvejų yra tiesiogiai išsakęs savo poziciją dėl konkrečių, valstybių narių teisinėse sistemose įtvirtintų senaties ir naikinamųjų terminų, taikytų ieškiniams dėl sumų, kurias valstybės institucijos surinko pažeisdamos Bendrijos teisę, grąžinimo pareikšti. Jo motyvai būdavo abstraktaus pobūdžio. Galiausiai sprendimuose Rewe ir Comet jis tik nurodė, kad ieškinio pareiškimo terminų nustatymas – aiški teisinio tikrumo principo išraiška – prieštarauja Bendrijos teisei, jeigu dėl jų naudojimasis teisėmis tampa praktiškai neįmanomas. Tačiau taip nėra „nustatant protingus naikinamuosius terminus“(23). Tais atvejais, kai Teisingumo Teismas analizavo specialiuos terminus ieškiniams pareikšti, jis rėmėsi lygiavertiškumo principu kaip vertinimo kriterijumi: trijuose minėtuose sprendimuose Edis, Spac bei Prisco ir CASER pripažįstama, kad trejų metų naikinamasis terminas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, jeigu jis vienodai taikomas visiems prašymams dėl grąžinimo, neatsižvelgiant į tai, ar jie grindžiami nacionaline, ar Bendrijos teise(24). Netgi nagrinėdamas tam tikro termino sutrumpinimą, Teisingumo Teismas atsižvelgė tik į šį principą: sprendime Aprile jis konstatavo, kad Bendrijos teisei neprieštarauja nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias įprastas dešimties metų senaties terminas pirmiausia pakeičiamas penkerių metų, o vėliau – trejų metų naikinamuoju terminu, taikymas(25).
24. Iš tikrųjų sprendimų Edis ir Spac motyvuose buvo pripažinta, kad „nacionalinės teisės nustatytas trejų metų naikinamasis terminas, kuris skaičiuojamas nuo ginčijamo sumokėjimo dienos, yra protingas“, ir kad Bendrijos teisė nedraudžia, jog valstybė narė juo remtųsi(26). Tačiau, nors tai obiter dicta, kuris neatsispindi rezoliucinėje dalyje, tai yra niekuo nepagrįsti tautologiniai teiginiai, kurie nepaaiškina, dėl kokių esminių priežasčių tokios trukmės terminas atitinka veiksmingumo principą. Teisingumo Teismo nuomone, protingi naikinamieji terminai, pavyzdžiui, trejų metų naikinamasis terminas, suderinami su Bendrijos teise, tačiau jis nepateikia išsamesnių paaiškinimų.
25. Tokia pačia nuomone Teisingumo Teismas vadovavosi nagrinėdamas klausimą, ar su veiksmingumo principu suderinami tam tikri valstybės narės teisės aktuose nustatyti terminai, skirti Bendrijos teise grindžiamam ieškiniui pareikšti. Pagal sprendimą Bessin ir Salson(27) bendriesiems Bendrijos teisės principams neprieštarauja valstybės narės nacionaliniai teisės aktai, kurie numato imperatyvų trejų metų senaties terminą ieškiniams dėl nepagrįstai surinktų mokesčių grąžinimo pareikšti(28). Šis sprendimas pagrįstas idėja, kad procesai, kurių pasekmė nėra tokia situacija, kad praktiškai neįmanoma pasinaudoti Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis, yra leistini, todėl trejų metų senaties terminas yra „įstatymų leidėjo sprendimas, nepažeidžiantis minėto reikalavimo“(29).
26. Sprendime Haahr Petroleum(30) taip pat buvo konstatuota, kad Bendrijos teisė nedraudžia nustatyti penkerių metų senaties termino, kadangi tai terminas, kuris „laikytinas protingu“(31).
27. Teisingumo Teismas tik vieną kartą pabandė detaliau pagrįsti savo sprendimus: sprendime, priimtame byloje Grundig Italiana, kurioje 2002 m. kovo 14 d. pateikiau savo išvadą, jis konstatavo, kad 90 dienų terminas pereinant nuo dešimties ar penkerių metų senaties termino prie trejų metų senaties termino yra nesuderinamas su Bendrijos teise. Jis pridūrė, kad tam, jog nebūtų pažeistas veiksmingumo principas, reikia nustatyti tokį pereinamąjį laikotarpį, kad mokesčių mokėtojams liktų pakankamai laiko pareikšti savo reikalavimus dėl sumokėtų sumų grąžinimo, jeigu jų prašymas jau pagal naująjį terminą būtų pavėluotas, ir tokį reikalavimą jie galėtų parengti pernelyg neskubėdami bei nesijausdami priversti veikti neproporcingai greitai, palyginti su terminais, kurie buvo nustatyti anksčiau(32). Toliau jis nurodė, kad 90 dienų pereinamasis laikotarpis yra nepakankamas, kadangi, palyginti su ankstesniu penkerių metų terminu, mokesčių mokėtojai, kurių teisės atsirado maždaug prieš trejus metus, turėtų pateikti prašymą per tris mėnesius, o jie manė tam turį maždaug dar dvejus metus(33). Taigi Teismas padarė išvadą, kad protingas pereinamasis laikotarpis turėtų būti mažiausiai šeši mėnesiai(34).
28. Teisingumo Teismo nuomonė grindžiama paprastu paaiškinimu: jeigu terminas ieškiniui pareikšti skaičiuojamas metais, akivaizdu, kad toks terminas suteikia galimybę pasinaudoti Bendrijos teisės sistemos pripažintomis teisėmis, ir tam nebereikia jokio papildomo pagrindimo. Ir priešingai: trumpesnių – mėnesiais ar dienomis skaičiuojamų – terminų atveju tinkamumo vertinimas yra mažiau aiškus, todėl reikalingas pagrindimas.
29. Kaip jau pažymėjau savo išvadoje byloje Grundig Italiana, Teisingumo Teismas negali atlikti tokio vertinimo, kadangi, išskyrus akivaizdžius atvejus(35), tai yra nacionalinio teismo kompetencija(36). Norint nustatyti, ar tam tikras terminas atitinka veiksmingumo principą, turi būti „atsižvelgta į visas, faktinio ir teisinio, formalaus bei materialaus pobūdžio sąlygas, kurios pagal nacionalinės teisės sistemą turi būti patenkintos pareiškiant ieškinius dėl nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimo. Tik įvertinus visas aplinkybes, o tai gali padaryti tik nacionaliniai teismai, galima pateikti galutinį atsakymą“(37).
30. Teisingumo Teismas keliose bylose taip nusprendė todėl, kad pagal sprendimą Dilexport nacionalinis teismas turi nustatyti, ar dėl taikomų taisyklių netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Bendrijos teisės sistemos suteiktomis teisėmis(38). Tas pats taikoma ir terminui pareikšti ieškinį, kuris yra pirmoji iš šių taisyklių.
31. Gali būti, kad byloje Grundig Italiana Teisingumo Teismas turėjo pakankamai įrodymų tam, kad galėtų pats priimti sprendimą, kadangi buvo nagrinėjamas perėjimas nuo penkerių prie trejų metų senaties termino, todėl mokesčių mokėtojai, kurių reikalavimo teisės buvo atsiradusios maždaug prieš trejus metus, praktiškai buvo priversti prašymus pateikti per tris mėnesius, nors prieš tai jie manė turį dar maždaug dvejus metus(39). Tačiau minėtoje byloje pateiktas įvertinimas, atrodo, susijęs ne su visomis nacionalinėmis teisės sistemomis, o tik su Italijos, kadangi buvo nagrinėjamos tik Italijos procesinių normų sąlygos. Todėl prejudicinis sprendimas nėra bendra ir objektyvi gairė, kuri būdinga siekiant įvykdyti jo pagrindinį tikslą – užtikrinti vieningą Bendrijos teisės aiškinimą. Taigi jame pateiktas tik atitinkamo teismo prašytas išaiškinimas, susijęs su konkrečia teisės sistema.
32. Neabejotina, kad (ir tai Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs) atskirose valstybėse narėse neteisėtai surinktų mokesčių užginčijimo būdai ir nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo tvarka skirtingi. Todėl yra sunku abstrakčiai įvertinti, ar 90 dienų pereinamasis terminas, koks yra sprendime Grundig Italiana, atitinka veiksmingumo principą, kadangi, be trukmės, turi būti papildomai atsižvelgta į daugelį kitų aplinkybių, pavyzdžiui, inter alia, į tokius klausimus: ar galima atstovauti pačiam save, ar būtina, kad atstovautų advokatas; ar pareikšdamas ieškinį ieškovas gali asmeniškai sau atstovauti, ar jis turi suteikti įgaliojimus kitam asmeniui; ir jeigu taip, ar įgaliojimas turi būti patvirtintas valstybės įgalioto pareigūno akivaizdoje; ar juridinių asmenų atveju rengiant ieškinį reikia sudaryti specialų susitarimą, kuris prireikus numatytų atitinkamus terminus, sąlygas ir procedūros taisykles; ar numatyta išankstinė sąlyga, pagal kurią administracijai pateikiamas skundas; ar toks skundas turi stabdomąjį poveikį; ar valstybės institucijoms reikia iš anksto pranešti apie ketinamą pareikšti ieškinį? Sąlygų sąrašą dar galima tęsti, atsižvelgus į sunkumus bei išlaidas kiekvienoje valstybėje.
33. Atsižvelgus į šią įvairovę ir kitus ypatumus, kuriuos galima lengvai įsivaizduoti lyginant Europos valstybių teisės sistemas, Bendrijos teisės sistema turi užtikrinti teisių, kurias ji suteikia atskiriems subjektams, apsaugą(40), reikalaujant, kad tokios apsaugos tikslais taikomos nacionalinės procesinės taisyklės nebūtų mažiau palankios už tas, kurios taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams, ir kad ši teisinė apsauga netaptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga(41).
34. Kaip jau esu nurodęs savo išvadoje byloje Grundig Italiana, šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas turi išaiškinti neapibrėžtą teisės sąvoką „protingas terminas“, kuria remiasi Bendrijos teismų praktika, vertindama atitikimą veiksmingumo principui, išskyrus išimtinius atvejus, kai terminas yra akivaizdžiai pakankamas arba akivaizdžiai per trumpas, ir nebereikia priimti sprendimo dėl konkrečių atitinkamos nacionalinės sistemos sąlygų, t. y., kai nėra kliūčių Teisingumo Teismui pačiam priimti sprendimą.
35. Todėl atrodo nelogiška tai, kad sprendime Grundig Italiana, kuriame atitinkamas terminas pripažintas nepakankamu, buvo nustatyta, kokio trumpiausio termino pakanka veiksmingai užtikrinti galimybę pareikšti Bendrijos teise grindžiamus ieškinius, neteisėtai vykdant teisės aktų leidėjo, tiksliai nežinant, Bendrijos ar Italijos, funkcijas. Be to, nurodytame sprendime nemotyvuojamas nei šešių mėnesių termino pasirinkimas, nei priežastys, dėl kurių jis tinkamas. Jame tik nurodoma, kad šis terminas „leidžia įprastai rūpestingiems mokesčių mokėtojams sužinoti apie naują tvarką ir parengti bei pareikšti ieškinį tokiomis sąlygomis, kurios nepablogintų jų galimybių pasiekti tikslą“(42). Kodėl trijų mėnesių terminas turėtų būti netinkamu, priešingai nei šešių mėnesių terminas? Sprendimas Grundig Italiana įrodo esąs voliuntarizmo išraiška bei klaidingas prašymų priimti prejudicinį sprendimą mechanizmo supratimas. Pagal EB 234 straipsnį jurisdikcija galutinai aiškinti Bendrijos teisę priklauso Teisingumo Teismui, kuris nacionaliniams teismams pateikia tikslias gaires, kaip ši teisė turi būti taikoma, tačiau jam jokiais būdais nesuteikiama teisė kištis į šiuos teisinius veiksmus. Priešingu atveju jis pažeistų šio teismų bendradarbiavimo instrumento, kuris įpareigoja rūpestingai atsižvelgti į kiekvieno kompetencijos sritis, pagrindus(43). Tokio pobūdžio sprendimų atveju Teisingumo Teismas iš tiesų elgiasi lygiai taip pat, kaip ir nagrinėdamas tiesioginius ieškinius, kai jis Sutarties nuostatų ribose suteikia sau teisę į neribotą jurisdikciją, o tai sukelia didelį pavojų suvereniai nacionalinio teismo teisei išspręsti pagrindinę bylą(44). EB 234 straipsnio sistema pagrįsta skirtumu tarp normų derinimo ir jų taikymo, kuris, kaip Robert Lecourt nurodė jau prieš daugelį metų, leidžia įstatymo nustatytą nacionalinio teismo kompetenciją suderinti su būtina Bendrijos teisės vienove(45). Šios užduoties įgyvendinimas reikalauja griežto kompetencijų padalijimo laikymosi(46). Aiškinimo ir taikymo atskyrimas yra labai subtilus, kadangi sunku aiškinti normą jos netaikant arba taikyti ją jos neaiškinant. Tačiau Teisingumo Teismas privalo vengti tokio atvejo, kai jis veikia kaip nacionalinis teismas, ir apsiriboti tikslių atsakymų pateikimu nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nustatytose ribose(47). Ami Barav(48) nurodė, kad, nepaisant iškilmingų Teisingumo Teismo deklaracijų apie atsižvelgimą į nacionalinių teismų kompetenciją, tikrovė yra visiškai kitokia(49).
36. Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui atsakyti Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa taip, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija:
„Bendrijos teisei, ir ypač jos veiksmingumo principui, prieštarauja valstybės narės nuostatos, pagal kurias ieškiniams dėl pažeidžiant Bendrijos teisę surinktų mokesčių grąžinimo pareikšti nustatomas toks terminas, dėl kurio teisės į gražinimą įgyvendinimas praktiškai tampa pernelyg sudėtingas.
Įvertinęs visas faktines ir teisines, procedūrines ir esmines aplinkybes, kurios sąlygoja teisę pareikšti ieškinį, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar nacionalinės teisės sistemos nustatytas terminas yra protingas, ir ar jis atitinka nurodytą principą.“
2. Dėl kitų klausimų
37. Jeigu Teisingumo Teismas manytų esant reikalinga priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje pateikto reikalavimo ir nagrinėti tokio konkretaus ir specialaus termino, koks yra Código de Procedimento e de Processo Tributário 102 straipsnio 1 dalyje numatytas 90 dienų terminas, tinkamumą, galima pagrįstai manyti, kad, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir į turimas fragmentines žinias apie Portugalijos teisės sistemą, remiantis nutartyje dėl prejudicinio sprendimo esančiais duomenimis, nurodytas terminas yra protingas ir ieškovui suteikia galimybę visiškai veiksmingai įgyvendinti savo teises.
38. Nurodyto teisės akto 102 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad terminas pradedamas skaičiuoti kitą dieną po to, kai pasibaigia nustatytas savanoriško mokesčių sumokėjimo terminas, t. y. 30 dienų nuo pranešimo apie mokėtinus mokesčius įteikimo terminas(50). Pagrindinėje byloje ginčijamas pranešimas apie mokėtinus mokesčius yra 1998 m. kovo 4 diena. Todėl savanoriško sumokėjimo terminas pasibaigė maždaug 1998 m. balandžio 15 d.(51), taigi suinteresuota įmonė turėjo laiko maždaug iki 1998 m. rugpjūčio 19 d. ieškiniui administraciniame teisme pareikšti(52).
39. Iš tikrųjų šis terminas trunka beveik penkis su puse mėnesio (nuo ginčijamo pranešimo apie mokėtinus mokesčius įteikimo dienos iki dienos, kai pasibaigė apskundimo teismui terminas). Toks terminas nesudaro jokių sunkumų ir neužkerta kelio veiksmingai įgyvendinti pagrindinėje byloje ginčijamų teisių.
40. Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką(53) Bendrijos teisė nedraudžia valstybei narei ieškinio dėl pažeidžiant direktyvą surinktų mokesčių grąžinimo atveju remtis nacionalinės teisės nustatytu naikinamuoju terminu, kuris prasideda nuo mokesčio sumokėjimo dienos, netgi jeigu tą dieną ši direktyva nebuvo tinkamai perkelta į nacionalinės teisės sistemą(54). Kaip jau minėjau savo išvadoje byloje Edis(55), toks sprendimas, siekiantis pusiausvyros tarp teisės į teisminę gynybą veiksmingumo ir teisinio tikrumo principo, ne visiškai patenkina mokesčių mokėtoją, įpareigotą mokėti Bendrijos teisei prieštaraujantį mokestį; tačiau kol šioje srityje nėra vieningo reguliavimo, valstybės narės, atsižvelgdamos į ne kartą minėtas sąlygas, yra kompetentingos nustatyti ieškiniams dėl nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimo taikomus kriterijus(56).
41. Siekiant pusiausvyros tarp mokesčių mokėtojo teisių ir bendrojo intereso, kuris draudžia tai, kad administraciniai sprendimai neribotą laiką kabotų po Damoklo kardu dėl galimo jų apskundimo teisme, termino ieškiniui administraciniame teisme pareikšti, koks numatytas Portugalijos proceso teisės teisės aktuose, nustatymas laikytinas protingu. Šis terminas suteikia pakankamai laiko tam, kad susipažinus su pranešimu apie mokėtinus mokesčius, būtų galima nuspręsti jį apskųsti, surinkti visus reikalingus faktinius ir teisinius įrodymus bei parengti tinkamą gynybą(57). Išanalizavus kitų valstybių narių teisės aktus šiuo klausimu, matoma, kad visi jie numato panašios trukmės terminus(58), kurie atitinkamose teisės sistemose taikomi nekeliant abejonių dėl šių teisės aktų tinkamumo pasinaudoti teismine gynyba.
42. Be to, neabejotina, kad nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams pareikšti turi galioti tokie patys terminai kaip ir Bendrijos teise grindžiamiems ieškiniams, kadangi, atsižvelgiant į principus, negalima teigti priešingai.
43. Ta aplinkybė, kad administracijai vykdant savo įgaliojimus mokesčių srityje yra numatyti ilgesni terminai(59), nereiškia, jog mokesčių mokėtojams ieškiniams dėl panaikinimo pareikšti administraciniame teisme nustatytas 90 dienų terminas pažeidžia Bendrijos teisės veiksmingumo principą. Taip yra pirmiausia todėl, kad administracijos ir mokesčių mokėtojų elgesio principai bei tikslai yra visiškai skirtingi. Jo pakankamumą reikia vertinti neatsižvelgiant į tai, ar administracija savo veiksmams turi ilgesnius terminus. Kita vertus, šioje srityje lygybės principas netaikomas. Todėl akivaizdu, kad institucijoms ir privatiems asmenims neturi galioti tos pačios taisyklės. Naikinamajam teisės surinkti mokesčius terminui ir mokestinių skolų senaties terminui taikomi visiškai kitokie kriterijai už tuos, kurie taikomi individui pareiškiant ieškinį per tam tikrą terminą. Savo rašytinėse pastabose ieškovė pateikia pripažinimo vertą argumentaciją, tačiau painioja įvairias teisines sąvokas, pavyzdžiui, naikinamojo ir senaties terminų, ir savo argumentuose sukelia painiavą nutylėdama, kad Portugalijos administracija galiojančius teisės aktus, numatančius teisėtai saugomas teises ir interesus, gali panaikinti tik tada, kai jie nepalankūs jų adresatams(60), ir kad neteisėti aktai turi būti panaikinti per terminą atitinkamam ieškiniui pareikšti(61).
VI – Išvada
44. Atsižvelgdamas į visa tai, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Tributário de Primeira Instânciade Lisboa pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
„Bendrijos teisei, ir ypač jos veiksmingo principui, prieštarauja valstybės narės nuostatos, pagal kurias ieškiniams dėl pažeidžiant Bendrijos teisę surinktų mokesčių grąžinimo pareikšti nustatomas toks terminas, dėl kurio teisės į grąžinimą įgyvendinimas praktiškai tampa pernelyg sudėtingas.
Įvertinęs visas faktines ir teisines, procedūrines ir materialines aplinkybes, kurios sąlygoja teisę pareikšti ieškinį, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar nacionalinės teisės sistemos nustatytas terminas yra protingas, ir ar jis atitinka nurodytą principą.“
45. Jeigu Teisingumo Teismas manytų esant reikalinga įvertinti Bendrijos teisės taikymą pagrindinėje byloje neatsižvelgiant į EB 234 straipsnio nuostatą, tokiu atveju siūlau aiškinti taip:
„Bendrijos teisė nedraudžia nustatyti tokį terminą ieškiniams dėl pažeidžiant Bendrijos teisę surinktų mokesčių grąžinimo, koks yra pagrindinėje byloje, jeigu jis taip pat taikomas nacionaline teise pagrįstiems ieškiniams dėl grąžinimo.“
1 – Originalo kalba: ispanų.
2 Žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rewe (33/76, Rink. p. 1989) rezoliucinės dalies 1 punktą, 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Comet (45/76, Rink. p. 2043) rezoliucinę dalį, taip pat 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Edis (C-231/96, Rink. p. I-4951) rezoliucinės dalies 2 punktą ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Spac (C-260/96, Rink. p. I-4997) rezoliucinės dalies 1 punktą. Be to, 1980 m. vasario 27 d. Sprendimo Just (68/79, Rink. p. 501) rezoliucinės dalies 3 punktas; 1980 m. kovo 27 d. Sprendimo Denkavit Italiana (61/79, Rink. p. 1205), rezoliucinės dalies 1 punkto a papunktis, 1980 m. liepos 10 d. Sprendimo Ariete (811/79, Rink. p. 2545) rezoliucinė dalis, 1980 m. liepos 10 d. Sprendimo Mireco (826/79, Rink. p. 2559) rezoliucinė dalis, 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Palmisani (C-261/95, Rink. p. I-4025) rezoliucinė dalis, 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aprile (C-228/96, Rink. p. I-7141) rezoliucinės dalies 1 punktas, 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Dilexport (C-343/96, Rink. p. I-579) rezoliucinės dalies 1 punktas. Iš naujausios teismų praktikos žr. 2002 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Prisco ir CASER (sujungtos bylos C-216/99 ir C-222/99, Rink. p. I-6761) rezoliucinės dalies 2 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Weber’s Wine World ir kiti (C-147/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje) rezoliucinės dalies 3 punktą.
3 Žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo San Giorgio (199/82, Rink. p. 3595) 12 punktą bei rezoliucinę dalį, 1996 m. vasario 8 d. Sprendimo FMC ir kiti (C-212/94, Rink. p. I-389) 64 punktą ir rezoliucinės dalies 4 punktą, 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Edis (nurodyto 2 išnašoje) 34 punktą, 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Spac (taip pat nurodyto 2 išnašoje) 18 punktą, 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Ansaldo Energía ir kiti (sujungtos bylos 279/96 – 281/96, Rink. p. I-5025) 16 punktą, 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aprile (nurodyto 2 išnašoje) 18 punktą, 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Dilexport (nurodyto 2 išnašoje) 25 punktą, 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Grunding Italiana (C-255/00, Rink. p. I-8003) 33 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Weber’s Wine World ir kiti (nurodyto 2 išnašoje) 103 punktą.
4 Žr. 1991 m. lapkričio 15 d. įstatymu-dekretu (Decreto-ley) Nr. 442/91 patvirtinto Código do Procedimento Administrativo (administracinio proceso kodeksas) 133 ir 135 straipsnius. Pagal jo 133 straipsnio 2 dalį niekiniai yra šie administraciniai teisės aktai: a) priimti piktnaudžiaujant įgaliojimais; b) kuriuos priėmė nekompetentingos institucijos; c) kurių dalykas neįmanomas, neaiškus arba sudaro nusikalstamą veiką; d) pažeidžiantys pagrindinės teisės esmę; e) priimti esant spaudimui; f) priimti pažeidžiant bet kokius teisinius formalumus; g) priimti kolegialios institucijos po triukšmingų svarstymų arba pažeidžiant įstatymuose nustatytą kvorumo ar daugumos taisyklę; h) prieštaraujantys tam, ką nusprendė teismas; arba i) išplaukiantys iš kitų anksčiau panaikintų administracinių teisės aktų.
5 Žr. Código do Procedimento Administrativo 158 ir 160 straipsnius.
6 Portugalijos teisėje skundas, pateiktas ginčijamą teisės aktą priėmusiai institucijai, yra vadinamas „reclamação“ (prieštaravimas) (žr. Código do Procedimento Administrativo 158 straipsnio 2 dalies a punktą).
7 Žr. Código do Procedimento Administrativo 158 straipsnio 2 dalies b punktą ir 167 straipsnio 1 dalį.
8 Žr. Código do Procedimento Administrativo 162 ir 168 straipsnius.
9 Žr. 1996 m. spalio 26 d. įstatymu-dekretu (Decreto-ley) Nr. 433/99 patvirtinto Código de Procedimento e de Processo Tributário (mokesčių proceso ir mokestinių ginčų kodeksas) 66 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 67 straipsnio 1 dalį.
10 Žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 68 straipsnio 1 dalį ir 70 straipsnio 1 bei 2 dalis kartu su 102 straipsnio 1 dalimi.
11 Código de Procedimento e de Processo Tributário 76 ir 67 straipsniai, pastarasis kartu su Código do Procedimento Administrativo 167 straipsnio 1 dalimi: nors skundas dėl peržiūrėjimo mokesčių teisėje visuomet yra neprivalomas, vis dėlto tai yra administracinės teisės akto užginčijimo administraciniame teisme sąlyga.
12 Žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 96 straipsnio 1 dalį ir Lei Geral Tributária (mokesčių kodeksas), patvirtinto 1998 m. gruodžio 17 d. įstatymu-dekretu (Decreto-ley) Nr. 398/98, 9 straipsnį ir 95 straipsnio 1 dalį. Šiomis nuostatomis įgyvendinama bendroji Portugalijos Respublikos konstitucijos 268 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią „asmenims suteikiama veiksminga teisės sistemos saugomų jų teisių ir interesų apsauga, įskaitant teisę pareikšti ieškinį administraciniame teisme dėl bet kokio pobūdžio jų teises pažeidžiančių administracinių teisės aktų, nelygu akto forma“.
13 Žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 97 straipsnio 1 dalies a punktą ir Lei Geral Tributária 95 straipsnio 2 dalies a punktą.
14 Lei Geral Tributária 101 straipsnio a punktas ir Código de Procedimento e de Processo Tributário 97 straipsnio 1 dalies a punktas.
15 Lei Geral Tributária 101 straipsnio b punktas ir Códigode Procedimento e de Processo Tributário 97 straipsnio 1 dalies h punktas.
16 Žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 145 straipsnio 3 dalį.
17 Žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 102 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 bei 3 dalis.
18 Žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 145 straipsnio 2 dalį.
19 Žr. 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo IGI (C-134/99, Rink. p. I-7717) rezoliucinę dalį:
„1. Toks mokestis, koks yra pagrindinėje byloje imamas mokestis už kapitalo bendrovės kapitalo didinimo įregistravimą nacionaliniame juridinių asmenų registre, yra mokestis 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyvos 69/335/EEB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti, su pakeitimais, padarytais 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 85/303/EEB, prasme.
2. Mokestis už kapitalo bendrovės kapitalo didinimo įregistravimą nacionaliniame juridinių asmenų registre, jeigu tai yra mokestis Direktyvos 69/335 su pakeitimais, padarytais Direktyva 85/303, prasme, pagal šios direktyvos 10 straipsnio c punktą yra iš esmės draudžiamas.
3. Mokestis už kapitalo bendrovės kapitalo didinimo įregistravimą nacionaliniame juridinių asmenų registre, koks yra pagrindinėje byloje, kurio dydis tiesiogiai ir netaikant viršutinės ribos didinamas proporcingai pasirašyto nominalaus kapitalo dydžiui, nėra rinkliavos ir panašūs mokėjimai Direktyvos 69/335 su pakeitimais, padarytais Direktyva 85/303, 12 straipsnio 1 dalies e punkto prasme.
4. Direktyvos 69/335 su pakeitimais, padarytais Direktyva 85/303, 10 straipsnis įtvirtina teises, kuriomis individai gali remtis nacionaliniuose teismuose.“
20 Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą p punktą. Portugalijos vyriausybė tą patį nurodo savo rašytinių pastabų 26 punkte.
21 Ieškovės argumentai ieškinio dėl prieštaravimo konstitucijai klausimu (92 ir paskesni jos rašytinių pastabų punktai) yra pertekliniai, kadangi nors mokestį nustatanti nuostata, kokia yra pagrindinėje byloje, jeigu galiotų ex tunc (atgaline data), ji galėtų būti pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, ir toks pripažinimas galėtų sąlygoti panaikintos nuostatos pagrindu priimtų aktų negaliojimą, išskyrus atvejus, kai Konstitucinis teismas pats nustato apribojimus savo sprendimo dėl panaikinimo galiojimo atgaline data atžvilgiu (žr. Portugalijos konstitucijos 282 straipsnį), ši pasekmė neturi nieko bendra su galimybe užginčyti pranešimą apie mokėtinus mokesčius be jokio apribojimo laiko atžvilgiu. Tai, kad įstatymas pripažįstamas prieštaraujančiu konstitucijai, reiškia, kad visi jį įgyvendinantys aktai yra niekiniai, todėl asmenys, kuriems jie taikomi, pagal Código de Procedimento e de Processo Tributário 102 straipsnio 3 dalį gali juos užginčyti be jokio apribojimo laiko atžvilgiu, jeigu Konstitucinis teismas neapriboja savo sprendimo dėl panaikinimo apimties. Tačiau tas pats taikytina ir Bendrijos teisę pažeidžiantiems aktams, jeigu toks pažeidimas sąlygoja negaliojimą. Kitaip sakant, tai, ar norint užginčyti administracinį aktą turi būti laikomasi 90 dienų termino, ar tokio termino išvis nėra, priklauso ne nuo teisės srities, kurioje padarytas pažeidimas, o nuo akto trūkumo pobūdžio.
22 Bet kuriuo atveju, pagal Portugalijos teismų praktiką reikalavimams pateikti, kaip juos pateikia ieškovė, ieškinys dėl panaikinimo yra tinkamas būdas. Tai paaiškėja iš to, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl teisės pripažinimo, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas perkvalifikavo į ieškinį dėl panaikinimo.
23 Žr. sprendimo Rewe 5 punktą in fine ir sprendimo Comet 16–18 punktus. Toliau taip pat žr. sprendimo Denkavit Italiana 23 punktą.
24 Žr. atitinkamus rezoliucinių dalių punktus (sprendimo Edis rezoliucinės dalies 2 punktą, sprendimo Spac rezoliucinės dalies 1 punktą ir sprendimo Prisco ir CASER rezoliucinės dalies 2 punktą).
25 Žr. sprendimo Aprile rezoliucinės dalies 1 punktą.
26 Žr. sprendimo Edis 35 punktą in fine ir 44 punktą, taip pat sprendimo Spac 19 punktą in fine ir 27 punktą.
27 1989 m. lapkričio 9 d. Sprendimas (386/87, Rink. p. 3551).
28 Sprendimo Bessin ir Salson rezoliucinės dalies 2 punktas.
29 Sprendimo Bessin ir Salson 16 ir 17 punktai.
30 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas (C-90/94, Rink. p. I-4085).
31 Sprendimo Haahr Petroleum (nurodytas pirmiau) 49 punktas.
32 Sprendimo Grundig Italiana (nurodyto 3 išnašoje) 38 punktas.
33 Sprendimo Grundig Italiana (nurodyto 3 išnašoje) 39 punktas.
34 Sprendimo Grundig Italiana (nurodyto 3 išnašoje) 40 punktas.
35 Kaip kelerių metų termino atveju.
36 Nurodytos išvados 27 punktas.
37 Žr. mano išvados byloje Grundig Italiana 27 punktą in fine.
38 Žr. sprendimo Dilexport (nurodyto 2 išnašoje) 32 punktą in fine.
39 Sprendimo Grundig Italiana 39 punktas.
40 Pagal Teisingumo Teismo praktiką teisė į sumų, kurias valstybė narė surinko pažeisdama Bendrijos teisės nuostatas, grąžinimą pagal Bendrijos teisės nuostatas, išaiškintas Teisingumo Teismo, yra subjektams suteiktų teisių išdava ir jų papildymas. Todėl valstybės narės privalo grąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę surinktus mokesčius (žr., inter alia, 1997 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Fantask ir kiti (C-188/95, Rink. p. I-6783) 38 punktą, 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Dilexport (jau nurodyto) 23 punktą ir 1998 m. spalio 22 d. Sprendimo IN.CO.GE’90 ir kiti (sujungtos bylos C-10/97–C-22/97, Rink. p. I-6307) 24 punktą.
41 Žr. 2 ir 3 išnašose nurodytus sprendimus.
42 Jau minėto sprendimo Grundig Italiana 40 punktas.
43 1978 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mattheus (93/78, Rink. p. 2203) 5 punktas. Generalinis advokatas H. Mayras savo išvadoje šioje byloje pabrėžė, kad Teisingumo Teismas prejudicinių bylų atžvilgiu turi tik tokią jurisdikciją, kokią jam suteikia Sutarties 177 straipsnyje įtvirtintos sąlygos (Rink. p. 2212).
44 Teisingumo Teismas dar kartą padarė tokią pačią klaidą 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendime Köbler (C-224/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje). Pasisakydamas apie valstybių narių atsakomybę už žalą, kurią nacionalinė teisminė institucija individui padarė pažeisdama Bendrijos teisę, jis išvardijo sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad kiltų tokia atsakomybė (59 punktas); tačiau po to, kai Teismas pripažino, jog atsakomybės kriterijų taikymas priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (100 punktas), jis nuklydo į jam uždraustą sritį ir atliko savo kompetencijai nepriklausančius veiksmus (101 ir paskesni punktai). Nagrinėdamas apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu Procter & Gamble (C-383/99, Rink. p. I-6251), vadinamas sprendimu „Baby-dry“, kuriame jis taip pat peržengė savo įgaliojimų ribas, padarė panašią klaidą. Pirmą kartą tai nurodžiau savo 2002 m. sausio 31 d. išvadoje byloje KPN (C-363/99, žr. ypač 68 punktą), kurioje sprendimas dar nepriimtas.
45 R. Lecourt, Le juge devant le Marché Commun, Ed. Institut Universitaire des Hautes Études Internationales, Ženeva, 1970, p. 50.
46 M. Lagrange, „L’action préjudicielle dans le droit interne des Ètats membres et en droit communautaire“, Revue trimestrielle de droit européen, 1974, p. 268.
47 J. De Richemont, L’integration du droit communautaire dans l’ordre juridique interne, Ed. Librairie du Journal des Notaires et des Avocats, Paryžius, 1975, p. 41 ir paskesni.
48 A. Barav, „Le renvoi préjudiciel communautaire“, Justice. Revue Générale de Droit Processuel, Nr. 6, p. 14.
49 Neseniai tas pats A. Barav, „Transmutations Préjudicielles“, keleto bendraautorių knygoje „Une communauté de droit, Festschrift für Gil Carlos Rodríguez Iglesias“, Ed. BWV Berliner Wissenschafts-Verlag, Berlynas, 2003, p. 622 nurodo, kad „nacionalinių teismų bendradarbiavimas su Teisingumo Teismu procese dėl prejudicinio sprendimo pagrįstas „imperatyviu“ kompetencijų padalijimu, kurio abipusis laikymasis yra esminis“.
50 Žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 85 straipsnio 2 dalį.
51 Tuomet buvusios švenčių dienos Portugalijoje nežinomos.
52 Dėl terminų skaičiavimo žr. Código do Procedimento Administrativo 72 straipsnį, Código de Procedimento e de Processo Tributário 20 straipsnį ir Portugalijos Código Civil 279 straipsnį.
53 Žr. anksčiau nurodytus sprendimus Fantask ir kiti, Edis, Ansaldo Energia ir kiti bei Spac.
54 Tiktai 1991 m. liepos 25 d. Sprendime Emmott (C-208/90, Rink. p. I-4369) buvo laikomasi priešingos nuomonės, nors kituose vėlesniuose sprendimuose (53 išnašoje nurodytuose sprendimuose, 1993 m. spalio 27 d. Sprendime Steenhorst-Neerings (C-338/91, Rink. p. I-5475) ir 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendime Johnson (C-410/92, Rink. p. I-5483)) nuo tokio aiškinimo vėl buvo nukrypta motyvuojant tuo, kad tai buvo pateisinama tuo metu buvusių faktinių aplinkybių ypatumais.
55 Žr. mano išvados byloje Edis 81 punktą.
56 Bet kuriuo atveju, Portugalijos proceso teisė numato galimybę pareikšti kitos rūšies ieškinį, būtent ieškinį dėl pripažinimo, kuriam taikomas ketverių metų senaties terminas. Tokia galimybe gali būti pasinaudojama, jeigu tai yra tinkamiausia priemonė visapusiškai ir veiksmingai apsaugai užtikrinti (žr. Código de Procedimento e de Processo Tributário 145 straipsnį). Tačiau Tribunal Tributário de Primeira Instância de Lisboa manė, kad toks procesinis būdas ieškovo pareikštam ieškiniui patenkinti yra netinkamas (žr. nutarties dėl prejudicinio sprendimo i punktą).
57 Código de Procedimento e de Processo Tributário 108 straipsnio 1 dalis numato, kad „ieškinys pateikiamas kompetentingam teismui, nurodant ginčijamą aktą ir jį priėmusią instituciją. Be to, turi būti nurodomos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiamas prašymas“.
58 Ispanijos teisė iš esmės numato dviejų mėnesių terminą (1998 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. 29/1998 dėl administracinės teisenos 46 straipsnio 1 dalis), taip pat ir Prancūzijos teisė (1965 m. sausio 11 d. dekreto 65-29 dėl administracinių ieškinių terminų 1 straipsnis). Belgijos teisė numato 60 dienų terminą (suderintų įstatymų apie Valstybės Tarybą (lois coordonnées sur le Conseil d’Etat) 30 straipsnio 2 dalis)), taip pat ir Italijos teisė ieškiniams pareikšti mokesčių bylose (1992 m. gruodžio 31 d. Decreto legislativo Nr. 546 dėl Disposizioni sul processo tributario in attuazione della delega al Governo contenutta nell’art. 30 della lege 30 dicembre 1991, n. 413, 21 straipsnio 1 dalis). Vokietijos teisėje šis terminas yra vienas mėnuo (1960 m. sausio 21 d administracinės teisenos kodekso (Verwaltungsgerichtsordnung (VwGO)) 74 straipsnis). Atskaitos tašku apskaičiuojant šiuos terminus yra kita diena po ginčijamos priemonės paskelbimo arba įteikimo, arba tam tikrais atvejais kita diena po skundo atmetimo ikiteisminėje administracinėje procedūroje.
59 Teisė reikalauti sumokėti mokesčius išnyksta praėjus ketveriems metams, o teisė reikalauti sumokėti skolas už nesumokėtus mokesčius – praėjus aštuoneriems metams. Kita vertus, administracija turi teisę ketverius metus ex officio ištaisyti šioje srityje priimtus aktus (Ley Geral Tributária 45, 48 ir 78 straipsniai).
60 Žr. Código doProcedimento Administrativo 140 straipsnį, kuris pagal Código de Procedimento e de Processo Tributário 2 straipsnio d punktą taikomas papildomai.
61 Žr. Código do Procedimento Administrativo 141 straipsnį. Ley Geral Tributária 78 straipsnis, kuriuo ieškovė remiasi rašytinėse pastabose ir kuris numato, kad suinteresuotasis asmuo prašymą panaikinti mokesčių aktus turi pateikti per prieštaravimo pateikimui nustatytą terminą, o administracijai suteikiami ketveri metai, taikomas tik mokesčių mokėtojams palankesnes sąlygas nustatantiems pakeitimams (A. Lima Guerreiro, Ley Geral Tributária. Anotada, Editora Rei dos Libros, Lisabona, 2001, p. 343).