TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2002 m. liepos 11 d.(*)

„Laisvė teikti paslaugas – EB sutarties 49 straipsnis – Direktyva 73/148/EEB – Valstybės narės pilietis, įsisteigęs šioje valstybėje ir teikiantis paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems asmenims – Sutuoktinio, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, teisė gyventi šioje valstybėje“

Byloje C‑60/00

dėl Immigration Appeal Tribunal (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje

Mary Carpenter

prieš

Secretary of State for the Home Department

dėl EB 49 straipsnio ir 1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo (OL L 172, p. 14) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai N. Colneric, ir S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, J.‑P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas),

generalinė advokatė C. Stix‑Hackl,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        M. Carpenter, atstovaujamos baristerio J. Walsh, padedamo solisitorės J. Wyman,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos G. Amodeo, padedamos QC D. Wyatt,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2001 m. gegužės 29 d. posėdyje pateiktas M. Carpenter, atstovaujamos J. Walsh, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos D. Wyatt, ir Komisijos, atstovaujamos N. Yerrell ir H. Michard, žodines pastabas,

susipažinęs su 2001 m. rugsėjo 13 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1999 m. gruodžio 16 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2000 m. vasario 21 d., Immigration Appeal Tribunal (Teismas, nagrinėjantis ieškinius imigracijos srityje) pagal EB 234 straipsnį pateikė prejudicinį klausimą dėl EB 49 straipsnio ir 1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo (OL L 172, p. 14, toliau – direktyva) išaiškinimo.

2        Šis klausimas iškilo byloje tarp Filipinų Respublikos pilietės Mary Carpenter ir Secretary of State for the Home Department (toliau – Vidaus reikalų ministras) dėl jos teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės nuostatos

3        EB 49 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodyta:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos“.

4        Direktyvos pirmoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Kadangi asmenų judėjimo laisvė, kaip numatyta Sutartyje ir Bendrosiose programose dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimų panaikinimo, apima valstybių narių piliečių, norinčių įsisteigti arba teikti paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje, judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų panaikinimą“.

5        Direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės, laikydamosi šioje direktyvoje nustatytos tvarkos, panaikina:

a)      valstybės narės piliečiams, įsisteigusiems arba norintiems įsisteigti kitoje valstybėje narėje, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla, arba norintiems teikti paslaugas toje valstybėje narėje;

b)      valstybės narės piliečiams, norintiems vykti į kitą valstybę narę kaip paslaugų gavėjai;

c)      tokių piliečių sutuoktiniui (-ei) ir vaikams iki dvidešimt vienerių metų amžiaus, neatsižvelgiant į jų pilietybę;

d)      tokių piliečių ir jų sutuoktinių giminaičiams pagal tiesiąją aukštutinę ir tiesiąją žemutinę giminystės liniją, kurie yra išlaikomi tų piliečių ir jų sutuoktinių, neatsižvelgiant į jų pilietybę,

judėjimo ir gyvenimo apribojimus“.

6        Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyta:

„Asmenims, teikiantiems ir gaunantiems paslaugas, teisė apsigyventi suteikiama tokiam laikotarpiui, kuris atitinka teikiamų paslaugų trukmę“.

 Nacionalinės teisės aktai

7        Iš 1971 m. Imigracijos įstatymo (Immigration Act 1971) ir 1994 m. Jungtinės Karalystės Parlamento priimtų imigracijos taisyklių (United Kingdom Immigration Rules (House of Commons Paper 395), toliau – Imigracijos taisyklės) matyti, kad Jungtinės Karalystės pilietybės neturintis asmuo paprastai gali atvykti arba gyventi Jungtinėje Karalystėje tik gavęs leidimą. Tokie leidimai atitinkamai vadinami „leidimu atvykti“ ir „leidimu gyventi“.

8        1988 m. Imigracijos įstatymo (Immigration Act 1988) 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal (1971 m. Imigracijos įstatymą) reikalavimas turėti leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę arba gyventi joje netaikomas asmeniui, kuris turi tokią teisę pagal Bendrijos teisės nuostatą, kuria jis gali tiesiogiai remtis, arba pagal bet kurią nuostatą, priimtą pagal 1972 m. Įstatymo dėl Europos Bendrijų (European Communities Act 1972) 2 straipsnio 2 dalį“.

9        Imigracijos taisyklių 281 punkte nurodomos sąlygos, kurias turi tenkinti Jungtinėje Karalystėje esančio ir įsisteigusio asmens sutuoktinis, norėdamas gauti leidimą į ją atvykti. Jo pirmosios pastraipos vi papunktyje nurodoma, kad prašymą pateikiantis asmuo privalo turėti Jungtinės Karalystės išduotą galiojantį įvažiavimo leidimą („entry clearance“) kaip sutuoktinis. Tačiau Jungtinėje Karalystėje jau esantis asmuo, turintis teisę atvykti ir gyventi kitokiu pagrindu, gali būti laikomas sutuoktiniu, jei jis atitinka Imigracijos taisyklių 284 punkto reikalavimus.

10      Imigracijos taisyklių 284 punkte nustatomi reikalavimai leidimui gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip ten esančio ir įsisteigusio asmens sutuoktiniui pratęsti. Jo i papunktyje numatyta, kad prašymą pateikiantis asmuo turi turėti leidimą laikinai gyventi Jungtinėje Karalystėje (kuris reiškia ir leidimą atvykti), o iv papunktyje numatyta, kad prašymo negali pateikti asmuo, kuris prieš tai gyveno pažeisdamas imigracijos įstatymus.

11      1971 m. Imigracijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalies a punkte nustatomos bendros taisyklės dėl išsiuntimo („deportation“) iš Jungtinės Karalystės. Jame nustatyta:

„Asmuo, nesantis Jungtinės Karalystės piliečiu, gali būti išsiųstas iš Jungtinės Karalystės

a)      jei, turėdamas tik leidimą laikinai atvykti ar gyventi, jis nesilaiko jame nurodytų sąlygų arba pasilieka ilgiau nei leidime nustatytą laiką <...>“

12      Prieš priimdamas sprendimą dėl Jungtinės Karalystės piliečių sutuoktinių išsiuntimo Vidaus reikalų ministras pagal Imigracijos taisyklių 364 punktą privalo atsižvelgti į kiekvieno atvejo ypatybes. Tačiau bendros politikos deklaracija (DP 3/96) apibrėžia sąlygas, kurioms esant Vidaus reikalų ministras iš esmės leis pasilikti sutuoktiniams, kurie gali būti išsiųsti arba yra šalyje neteisėtai. Šios deklaracijos 5 punkte kaip bendra taisyklė nurodoma, kad asmuo paprastai neišsiunčiamas, jeigu jis yra tikrai ir tvariai susituokęs su Jungtinėje Karalystėje įsikūrusiu asmeniu ir kai sutuoktiniai Jungtinėje Karalystėje mažiausia dvejus metus nuolat gyveno nuo santuokos sudarymo iki išsiuntimo procedūros pradžios. Šioje deklaracijoje taip pat nurodoma, kad nėra protinga tikėtis, jog Jungtinėje Karalystėje įsikūręs asmuo lydės savo sutuoktinį išsiuntimo atveju.

 Pagrindinė byla

13      Filipinų Respublikos pilietei Mary Carpenter 1994 m. rugsėjo 18 d. buvo leista atvykti į Jungtinę Karalystę kaip lankytojai („visitor“) šešiems mėnesiams. Ji pasiliko Jungtinėje Karalystėje pasibaigus šiam terminui ir nepateikė prašymo pratęsti leidimą gyventi. 1996 m. gegužės 22 d. ji ištekėjo už Jungtinės Karalystės piliečio Peter Carpenter.

14      Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikto klausimo matyti, kad P. Carpenter vadovauja įmonei, kuri parduoda reklamos plotą medicinos ir mokslo žurnaluose ir teikia šių leidinių leidėjams įvairias paslaugas administravimo ir spaudos srityje. Ši įmonė įsteigta Jungtinėje Karalystėje, kur yra ir žurnalų, kurių reklamos plotą jis parduoda, leidėjai. Didelė jos veiklos dalis susijusi su reklamos užsakovais, įsisteigusiais kitose Europos Bendrijos valstybėse narėse. P. Carpenter vyksta į kitas valstybes nares savo įmonės reikalais.

15      1996 m. liepos 15 d. M. Carpenter pateikė prašymą Vidaus reikalų ministrui gauti leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip šios valstybės piliečio sutuoktinė. 1997 m. liepos 21 d. Sprendimu Vidaus reikalų ministras šį prašymą atmetė.

16      Be to, Vidaus reikalų ministras priėmė sprendimą išsiųsti M. Carpenter į Filipinus. Šiame sprendime M. Carpenter numatoma galimybė savanoriškai išvykti iš šalies. Priešingu atveju ji būtų išsiųsta Vidaus reikalų ministro įsakymu ir galėtų prašyti leidimo atvykti į Jungtinę Karalystę, kaip jos piliečio sutuoktinė, tik kai šis įsakymas bus panaikintas.

17      Sprendimą dėl išsiuntimo M. Carpenter apskundė Immigration Adjudicator (skundus imigracijos srityje nagrinėjanti institucija) (Jungtinė Karalystė), tvirtindama, kad Vidaus reikalų ministras neturėjo teisės jos išsiųsti, nes ji galėjo gyventi Jungtinėje Karalystėje pagal Bendrijos teisę. Ji teigė, kad jos vyras galėjo lengviau vykti į kitas valstybes nares, teikdamas ir gaudamas paslaugas, nes ji prižiūrėjo jo vaikus iš pirmosios santuokos, todėl išsiuntimas apribotų jos vyro teisę teikti ir gauti paslaugas.

18      Immigration Adjudicator pripažino, kad M. Carpenter santuoka buvo tikra ir kad ji atliko svarbų vaidmenį auklėdama savo įvaikius. Jis taip pat pripažino, kad ji gali būti netiesiogiai atsakinga už savo vyro verslo sėkmę ir kad jis buvo paslaugų teikėjas Bendrijos teisės prasme. Pagal Immigration Adjudicator P. Carpenter turi teisę vykti į kitas valstybes nares, siekdamas jose teikti paslaugas, ir būti lydimas savo žmonos. Tačiau negalima teigti, kad jis naudojasi judėjimo laisve Bendrijos teisės prasme tuo metu, kai gyvena Jungtinėje Karalystėje. 1998 m. birželio 10 d. Sprendimu Immigration Adjudicator atmetė M. Carpenter skundą.

19       Immigration Appeal Tribunal, į kurį kreipėsi M. Carpenter, manė, kad jam pateiktas Bendrijos teisės klausimas dėl to, ar Bendrijos teisei, visų pirma EB 49 straipsniui ir (arba) direktyvai, prieštarauja tai, kad Vidaus reikalų ministras atsisakė suteikti M. Carpenter leidimą gyventi ir nutarė ją išsiųsti, nors, pirma, P. Carpenter naudojasi teise laisvai teikti paslaugas kitose valstybėse narėse ir, antra, M. Carpenter, prižiūrėdama vaikus ir tvarkydama namus, netiesiogiai gali padėti P. Carpenter naudotis EB 49 straipsnio jam suteikiamomis teisėmis, suteikdama ekonominę pagalbą, kuri leidžia daugiau laiko skirti įmonei.

20      Manydamas, kad sprendimui pagrindinėje byloje priimti būtinas Bendrijos teisės išaiškinimas, Immigration Appeal Tribunal nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Jei:

a)      valstybės narės pilietis, įsisteigęs toje valstybėje ir teikiantis paslaugas kitose valstybėse narėse esantiems asmenims;

b)      turi sutuoktinį, kuris nėra vienos iš valstybių narių pilietis,

ar valstybės narės pilietybės neturintis sutuoktinis gali remtis:

i)      EB 49 straipsniu ir (arba)

ii)      1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo,

siekdamas, kad pilietybės neturinčiam sutuoktiniui būtų suteikta teisė gyventi su sutuoktiniu pastarojo valstybėje narėje?

Ar atsakymas į šį klausimą būtų kitoks, jei valstybės narės pilietybės neturintis sutuoktinis netiesiogiai padeda valstybės narės piliečiui teikti paslaugas kitose valstybėse narėse, prižiūrėdamas vaikus?“

 Dėl prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikto klausimo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

21      M. Carpenter pripažįsta, kad ji pati neturi jokios teisės gyventi valstybėje narėje, tačiau tvirtina, kad jos teisės kyla iš tų teisių, kuriomis, teikdamas paslaugas ir keliaudamas po Europos Sąjungą, naudojasi P. Carpenter. Jos vyras turi teisę vykdyti veiklą visoje vidaus rinkoje be jokių neteisėtų apribojimų. M. Carpenter išsiuntus, P. Carpenter turėtų kartu su ja vykti gyventi į Filipinus arba būtų atskirtas nuo šeimos, jei liktų Jungtinėje Karalystėje. Abiem atvejais nukentėtų P. Carpenter profesinė veiklą. Be to, negalima teigti, kad sutuoktinės išsiuntimo atveju P. Carpenter nustatyti laisvės teikti paslaugas apribojimai būtų tik vidaus reikalas, nes jis teikia paslaugas visoje vidaus rinkoje.

22      Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, direktyvos nuostatos reiškia, kad, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės pilietis, pageidaujantis teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, turi teisė joje gyventi tokį laikotarpį, kuris atitinka teikiamų paslaugų trukmę, o jo sutuoktiniui taip pat leidžiama ten pasilikti tokį patį laiką. Šios nuostatos nesuteikia teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje nei jos piliečiams, kuriems tokia teisė bet kuriuo atveju suteikiama pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, nei jų sutuoktiniams. Teisingumo Teismas patvirtino tokį aiškinimą 1992 m. liepos 7 d. Sprendime Singh (C‑370/90, Rink. p. I‑4265, 17 ir 18 punktai).

23      Jungtinės Karalystės vyriausybė primena, kad 1996 m. birželio 27 d. Sprendime Asscher (C‑107/94, Rink. p. I‑3089) Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar kitoje valstybėje narėje gyvenantis ir savarankiškai dirbantis valstybės narės pilietis gali remtis EB sutarties 52 straipsniu (po pakeitimo – EB 43 straipsnis) prieš savo kilmės valstybę, kurios teritorijoje jis taip pat vykdo savarankišką veiklą. Šio sprendimo 32 punkte Teismas nusprendė, kad nors su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos negali būti taikomos valstybių narių išimtinai vidaus situacijoms, Sutarties 52 straipsnio turinio negalima aiškinti taip, kad valstybės narės piliečiai negalėtų naudotis Bendrijos teise, jei dėl savo elgesio jie kilmės valstybės narės atžvilgiu yra panašioje padėtyje kaip ir bet kuris kitas asmuo, besinaudojantis Sutarties užtikrintomis teisėmis ir laisvėmis.

24      Tačiau, kadangi P. Carpenter nesinaudojo judėjimo laisve, jo sutuoktinė negali remtis minėtais sprendimais Singh arba Asscher. Todėl tokioje kaip M. Carpenter padėtyje esančiam asmeniui iš Bendrijos teisės neišplaukia teisė atvykti ar gyventi Jungtinėje Karalystėje.

25      Komisijos nuomone, M. Carpenter padėtį reikia aiškiai skirti nuo valstybės narės piliečio, kuris pasinaudojo judėjimo laisve ir išvyko iš kilmės valstybės į kitą valstybę narę, siekdamas joje įsisteigti ar dirbti, sutuoktinio padėties.

26      Tokiu atveju sutuoktiniui, neatsižvelgiant į jo pilietybę, neabejotinai būtų taikoma Bendrijos teisė ir būtų suteikta teisė su valstybės narės piliečiu įsikurti toje kitoje valstybėje narėje, nes kitu atveju piliečiui būtų sudaroma kliūtis naudotis judėjimo laisve. Kaip Teisingumo Teismas nurodė minėto sprendimo Singh 23 punkte, kai valstybės pilietis grįžta į savo kilmės valstybę, jo sutuoktinis turi naudotis bent jau tokia pačia teise atvykti ir gyventi, kokią jam suteiktų Bendrijos teisė, jei sutuoktinis nuspręstų atvykti ir gyventi kitoje valstybėje narėje.

27      Tačiau minėto sprendimo Singh 23 punkte nurodytas principas negali būti taikomas pagrindinės bylos atveju, nes valstybės narės pilietis niekad nebandė kartu su nagrinėjamu sutuoktiniu įsisteigti kitoje valstybėje narėje, o tik teikė paslaugas iš savo kilmės valstybės. Komisija teigia, kad tokia padėtis laikytina vidaus situacija 1982 m. spalio 27 d. Sprendimo Morson ir Jhanjan (35/82 ir 36/82, Rink. p. 3723) prasme, todėl M. Carpenter teisė gyventi Jungtinėje Karalystėje, jei tokia yra, priklauso išimtinai nuo Jungtinės Karalystės teisės.

 Teisingumo Teismo vertinimas

28      Iš pradžių, reikia priminti, kad Sutarties nuostatos, susijusios su laisve teikti paslaugas, ir jas įgyvendinantys teisės aktai netaikomi situacijoms, nesusijusioms su Bendrijos teise (be kitų, žr. 1999 m. spalio 21 d. Sprendimo Jägerskiöld C‑97/98, Rink. p. I‑7319, 42–45 punktus).

29      Reikia priminti, kad iš šio sprendimo 14 punkto matyti, jog didelę P. Carpenter profesinės veiklos dalį sudaro mokamų paslaugų teikimas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems reklamos užsakovams. Tokios paslaugos laikytinos paslaugomis EB 49 straipsnio prasme tiek tuo atveju, kai paslaugas teikiantis asmuo atvyksta į kitą valstybę, tiek tuo atveju, kai jis teikia paslaugas neišvykdamas iš valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs (dėl vadinamosios „cold calling“ praktikos žr. 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimo Alpine Investments, C‑384/93, Rink. p. I‑1141, 15 ir 20‑22 punktus).

30      Taigi P. Carpenter naudojasi EB 49 straipsnyje užtikrinta laisve teikti paslaugas. Be to, kaip daugeliu atvejų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, šia teise paslaugas teikiantis asmuo gali remtis prieš valstybę, kurioje jis įsisteigęs, jei paslaugos teikiamos kitose valstybėse narėse įsisteigusiems asmenims (būtent žr. minėto sprendimo Alpine Investments 30 punktą).

31      Taip pat primintina, kad įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas atveju direktyva siekiama panaikinti valstybių narių piliečių judėjimo ir apsigyvenimo apribojimus Bendrijos viduje.

32      Tiek iš direktyvos tikslo, tiek iš jos 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktų matyti, kad ji taikoma tuo atveju, kai valstybės narės pilietis išvyksta iš savo kilmės valstybės ir atvyksta į kitą valstybę narę, siekdamas ten įsisteigti, teikti ar gauti paslaugas.

33      Tokį aiškinimą patvirtina, pavyzdžiui, direktyvos 2 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad „valstybės narės 1 straipsnyje išvardytiems asmenims suteikia teisę išvykti iš jų teritorijos“; 3 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad „valstybės narės 1 straipsnyje išvardytiems asmenims suteikia teisę atvykti į jų teritoriją pateikus tik galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ar pasą“; 4 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad „kiekviena valstybė narė kitų valstybių narių piliečiams, norintiems įsisteigti jos teritorijoje, suteikia teisę nuolat gyventi“; 4 straipsnio 2 dalis kurioje nurodyta, kad „asmenims, teikiantiems ir gaunantiems paslaugas, teisė apsigyventi suteikiama tokiam laikotarpiui, kuris atitinka teikiamų paslaugų trukmę“.

34      Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies c punktas valstybių narių piliečių sutuoktiniams, nurodytiems šio straipsnio a ir b punktuose, suteikia teisę atvykti ir gyventi kitoje valstybėje narėje, neatsižvelgiant į jų pilietybę. Tačiau, kadangi direktyva siekiama, kad valstybių narių piliečiai galėtų lengviau naudotis įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, jų sutuoktiniams teisės suteiktos tam, kad šie galėtų juos lydėti, kai pastarieji direktyvos numatytomis sąlygomis naudojasi šiomis Sutartyje numatytomis teisėmis atvykdami ar gyvendami kitoje valstybėje narėje nei kilmės valstybė.

35      Todėl iš direktyvos tikslo ir turinio matyti, kad ji nustato sąlygas, kurioms esant valstybės narės pilietis ir kiti 1 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose numatyti asmenys gali išvykti iš savo kilmės valstybės narės bei atvykti ir gyventi kitoje valstybėje narėje vienu iš 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų tikslų 4 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytam laikotarpiui.

36      Kadangi direktyva nereglamentuoja kilmės valstybėje narėje paslaugas teikiančio asmens šeimos narių teisės gyventi, atsakymas į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą priklauso nuo to, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis sutuoktinio teisė apsigyventi gali kilti iš Bendrijos teisės principų arba kitų taisyklių.

37      Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, P. Carpenter naudojasi EB 49 straipsnyje numatyta teise laisvai teikti paslaugas. P. Carpenter teikiamos paslaugos sudaro didelę dalį jo ekonominės veiklos, kuri vykdoma tiek jo kilmės valstybėje narėje kitoje valstybėse įsisteigusių asmenų naudai, tiek šiose valstybėse narėse.

38      Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Bendrijos teisės leidėjas pripažino būtinumą užtikrinti valstybių narių piliečių šeiminio gyvenimo apsaugą, siekiant pašalinti kliūtis naudotis Sutarties garantuojamomis pagrindinėmis teisėmis, kaip aiškiai matyti iš Tarybos direktyvų ir reglamentų, susijusių su darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimo laisve Bendrijos viduje (žr., pvz., 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 10 straipsnį; 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvos 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, p. 13) 1 ir 4 straipsnius ir Direktyvos 73/148 1 straipsnio 1 dalies c punktą ir 4 straipsnį).

39      Aišku, kad sutuoktinių Carpenter atskyrimas pakenktų jų šeiminiam gyvenimui ir sąlygoms, kuriomis P. Carpenter naudojasi viena iš pagrindinių laisvių. Ši teisė negali būti visiškai efektyvi, jei P.Carpenter būtų sutrukdyta ja pasinaudoti jo kilmės valstybėje, sudarant kliūtis sutuoktinei atvykti ir gyventi (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Singh 23 punktą).

40      Reikia pastebėti, kad pagrįsdama nacionalinę priemonę, kuri gali trukdyti naudotis laisve teikti paslaugas, valstybė narė gali remtis bendruoju interesu tik tuo atveju, jei ta priemonė atitinka pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 18 d. Sprendimo ERT, C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 43 punktą ir 1997 m. birželio 26 d. Sprendimo Familiapress, C‑368/95, Rink. p. I‑3689, 24 punktą).

41      Sprendimas dėl M. Carpenter išsiuntimo sutrukdytų P. Carpenter naudotis teise į šeimos gyvenimo gerbimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos Romoje 1950 m. lapkričio 4 d. (toliau – Konvencija), 8 straipsnio prasme. Ši teisė yra viena pagrindinių teisių, kurias pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, patvirtintą Suvestinio Europos akto preambulėje ir ES 6 straipsnio 2 dalyje, užtikrina Bendrijos teisės sistema.

42      Net jei Konvencija bendrai negarantuoja užsieniečio teisės atvykti ir gyventi konkrečioje valstybėje, asmens išsiuntimas iš valstybės, kurioje gyvena jo artimi šeimos nariai, gali reikšti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą. Toks veiksmas pažeidžia Konvenciją, jei jis neatitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimų, tai yra, nėra vykdomas „įstatymo numatytais atvejais“, pagrįstas vienu ar daugiau šioje dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir „būtinas demokratinėje visuomenėje“, tai yra pagrįstas svarbiu socialiniu poreikiu ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (būtent žr. 2001 m. rugpjūčio 2 d. EŽTT sprendimą Boultif prieš Šveicariją, Recueil des arrêts et décisions 2001‑IX, § 39, 41 ir 46).

43      Sprendimas dėl M. Carpenter išsiuntimo, priimtas pagrindinės bylos aplinkybėmis, neišsaugo teisingos pusiausvyros tarp esamų interesų, tai yra P. Carpenter teisės į šeimos gyvenimo gerbimą bei viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo.

44      Nors pagrindinėje byloje P. Carpenter sutuoktinė pažeidė Jungtinės Karalystės įstatymus neišvykdama iš jos teritorijos pasibaigus leidimo gyventi kaip lankytojai galiojimo laikui, dėl jos elgesio nuo atvykimo į Jungtinę Karalystę 1994 m. rugsėjo mėnesį nebūta jokių skundų, kurie leistų manyti, kad ateityje jos elgesys sudarys pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Be to, yra aišku, kad sutuoktinių Carpenter 1996 m. Jungtinėje Karalystėje sudaryta santuoka yra tikra ir kad M. Carpenter gyvena tikrą šeiminį gyvenimą, visų pirma rūpindamasi sutuoktinio vaikais iš pirmosios santuokos.

45      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sprendimas dėl M. Carpenter išsiuntimo yra neproporcingas siekiamam tikslui.

46      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad EB 49 straipsnis, nagrinėjamas pagrindinės teisės į šeimos gyvenimo gerbimą kontekste, turi būti aiškinamas kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis draudžiantis paslaugas teikiančio asmens, įsisteigusio savo kilmės valstybėje ir teikiančio paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų gavėjams, kilmės valstybei narei atsisakyti leisti jos teritorijoje gyventi trečiosios valstybės pilietybę turinčiam šio asmens sutuoktiniui.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

47      Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į 1999 m. gruodžio 16 d. Immigration Appeal Tribunal nutartimi pateiktą klausimą, nusprendžia:

EB 49 straipsnis, nagrinėjamas pagrindinės teisės į šeimos gyvenimo gerbimą kontekste, turi būti aiškinamas kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis draudžiantis paslaugas teikiančio asmens, įsisteigusio savo kilmės valstybėje ir teikiančio paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų gavėjams, kilmės valstybei narei atsisakyti leisti jos teritorijoje gyventi trečiosios valstybės pilietybę turinčiam šio asmens sutuoktiniui.

Rodríguez Iglesias

Colneric

von Bahr

Gulmann

Edward

Puissochet

Wathelet

Schintgen

Cunha Rodrigues

Paskelbta 2002 m. liepos 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

---

* Proceso kalba: anglų