PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2001 m. spalio 2 d.(*)

„Ieškinys dėl panaikinimo – Europos Parlamento aktas dėl jo Darbo tvarkos taisyklių nuostatos – Pareiškimas apie frakcijos kūrimą Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme – Priimtinumas – Prieštaravimas dėl teisėtumo – Vienodas požiūris – Pagrindinių teisių laikymasis – Demokratijos ir proporcingumo principai – Asociacijos laisvė – Teisėtų lūkesčių apsauga – Valstybių narių parlamentinės tradicijos – Esminių procesinių reikalavimų pažeidimas – Piktnaudžiavimas procedūra“

Sujungtose bylose T‑222/99, T‑327/99 ir T‑329/99

Jean-Claude Martinez, Europos Parlamento narys, gyvenantis Monpeljė (Prancūzija),

Charles de Gaulle, Europos Parlamento narys, gyvenantis Paryžiuje (Prancūzija),

atstovaujami advokato F. Wagner,

ieškovai byloje T‑222/99,

Front national, kurios buveinė yra Saint-Cloud (Prancūzija), atstovaujama advokato A. Nivière,

ieškovė byloje T‑327/99,

Emma Bonino, Europos Parlamento narė, gyvenanti Romoje (Italija),

Marco Pannella, Europos Parlamento narys, gyvenantis Romoje,

Marco Cappato, Europos Parlamento narys, gyvenantis Vedano al Lambro (Italija),

Gianfranco Dell'Alba, Europos Parlamento narys, gyvenantis Livorne (Italija),

Benedetto Della Vedova, Europos Parlamento narys, gyvenantis Tirane (Italija),

Olivier Dupuis, Europos Parlamento narys, gyvenantis Romoje,

Maurizio Turco, Europos Parlamento narys, gyvenantis Pulsane (Italija),

Lista Emma Bonino, kurios buveinė yra Romoje,

atstovaujami pradžioje advokatų A. Tizzano ir G. M. Roberti, vėliau G. M. Roberti,

ieškovai byloje T‑329/99,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą G. Garzón Clariana, J. Schoo, H. Krück ir A. Caiola, nurodžiusį adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovą,

byloje T‑222/99 – dėl prašymo panaikinti 1999 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento sprendimą dėl Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, byloje T‑327/99 – dėl 1999 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento sprendimo, kuriuo atgaline data panaikinama ,,Nepriklausomų deputatų formali (NDF) frakcija – mišri frakcija“, ir byloje T‑329/99 – dėl 1999 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento sprendimo, kuriuo jis patvirtino Konstitucinių reikalų komiteto poziciją dėl pareiškimo apie ,,Nepriklausomų deputatų formalios (NDF) frakcijos – mišrios frakcijos“ kūrimą atitikties Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 29 straipsniui,

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai K. Lenaerts, R. M. Moura Ramos, M. Jaeger ir M. Vilaras,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2001 m. vasario 13 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1       Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuo 1999 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos (OL L 202, 1999, p. 1, toliau ,,Darbo tvarkos taisyklės“) 29 straipsnis, pavadintas ,,Frakcijų kūrimas“, nustatė:

„1. Parlamento nariai gali jungtis į frakcijas pagal savo politines pažiūras.

2. Frakciją turi sudaryti Parlamento nariai iš daugiau kaip vienos valstybės narės. Frakcijai sukurti reikia ne mažiau kaip dvidešimt trijų Parlamento narių, jeigu jie yra iš dviejų valstybių narių; aštuoniolikos Parlamento narių, jeigu jie yra iš trijų valstybių narių; ir keturiolikos Parlamento narių, jeigu jie yra iš keturių ar daugiau valstybių narių.

3. Parlamento narys negali priklausyti daugiau kaip vienai frakcijai.

4. Apie frakcijos kūrimą pranešama Pirmininkui pareiškimu. Šiame pareiškime nurodomas frakcijos pavadinimas, nariai ir biuro sudėtis.

5. Pareiškimas apie frakcijos kūrimą paskelbiamas Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje.“ (Neoficialus vertimas)

2       Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnis dėl nepriklausomų Parlamento narių nustato:

„1. Jokiai frakcijai nepriklausantys Parlamento nariai turi savo sekretoriatą. Išsamią tvarką nustato biuras, remdamasis Generalinio Sekretoriaus pasiūlymu.

2. Biuras taip pat apibrėžia tokių Parlamento narių statusą ir parlamentines teises.“ (Neoficialus vertimas)

3       Pagal Darbo tvarkos taisyklių 23 straipsnį, pirmininkų sueiga yra sudaroma iš Parlamento pirmininko ir frakcijų pirmininkų, turinčių teisę joje balsuoti, ir dviejų asmenų, deleguotų nepriklausomų Parlamento narių, kurie dalyvauja sueigos posėdžiuose, bet neturi teisės balsuoti. Be to, frakcijos gali pateikti pasiūlymą dėl rezoliucijos, siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos rinkimų (33 straipsnis) ir dalyvauti Parlamento delegacijoje taikinimo komitete (82 straipsnis). Be to, pagal Darbo tvarkos taisyklių 137 straipsnį frakcija gali pateikti ne ilgesnį kaip dviejų minučių paaiškinimą dėl balsavimo.

4       Darbo tvarkos taisyklės taip pat numato, kad tam tikrų iniciatyvų gali imtis frakcija arba mažiausiai trisdešimt du Parlamento nariai, ypač:

–       siūlyti Pirmininko, pirmininko pavaduotojų ir kvestorių kandidatūras (13 straipsnis);

–       pateikti klausimus žodžiu Tarybai ir Komisijai ir prašyti, kad jie būtų įrašyti į Parlamento dienotvarkę (42 straipsnis);

–       pateikti rekomendacijas Tarybai dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja Europos Sąjungos sutarties V ir VI antraštinės dalys, arba, jei su Parlamentu nebuvo konsultuotasi dėl tarptautinio susitarimo, kaip numatyta Darbo tvarkos taisyklių 97 ir 98 straipsniuose (49 straipsnis);

–       prašyti debatų aktualiais, skubiais ir labai svarbiais klausimais (50 straipsnis);

–       pakartotinai pateikti pasiūlymą Parlamentui pagal Darbo tvarkos taisyklių 71 straipsnio 3 dalį;

–       teikti pasiūlymus atmesti Tarybos bendrą poziciją (79 straipsnis);

–       teikti pasiūlymus dėl Tarybos bendros pozicijos pakeitimų (80 straipsnis);

–       teikti pasiūlymus siekiant pakviesti Komisiją ar Tarybą diskusijoms prieš pradedant derybas dėl stojimo su valstybe kandidate (96 straipsnis);

–       teikti pasiūlymą prašyti Tarybos nesuteikti leidimo pradėti derybas dėl tarptautinio susitarimo sudarymo, atnaujinimo ar pakeitimo tol, kol Parlamentas, remdamasis atsakingo komiteto pranešimu, nepateiks savo pozicijos dėl siūlomų derybų įgaliojimų (97 straipsnis);

–       teikti pasiūlymus komitetui, atsakingam už bendrą užsienio ir saugumo politiką, dėl rekomendacijų Tarybai teikimo (104 straipsnis);

–       pasiūlyti pakeisti Parlamento darbotvarkės projektą (111 straipsnis);

–       pasiūlyti diskusijas skubos tvarka (112 straipsnis);

–       prašyti balsuoti dalimis (131 straipsnis);

–       prašyti balsuoti vardiniu balsavimu (134 straipsnis);

–       teikti pakeitimus svarstymui per plenarinį posėdį (139 straipsnis);

–       prašyti grąžinti klausimą komitetui (144 straipsnis);

–       prašyti baigti diskusijas (145 straipsnis);

–       prašyti atidėti diskusijas (146 straipsnis);

–       prašyti sustabdyti arba baigti posėdį (147 straipsnis);

–       siūlyti pareikšti nepritarimą kompetentingo komiteto pateiktam Darbo tvarkos taisyklių išaiškinimui.

5       Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnis, reglamentuojantis šių taisyklių taikymą, nustato:

„1. Kilus abejonių dėl šių Darbo tvarkos taisyklių taikymo ar aiškinimo, Pirmininkas, nepažeisdamas jokių anksčiau šioje srityje priimtų sprendimų, gali perduoti šį klausimą nagrinėti atsakingam komitetui.

Jei iškeliamas klausimas dėl darbo tvarkos pagal 142 straipsnį, Pirmininkas šį klausimą taip pat gali perduoti atsakingam komitetui.

2. Atsakingas komitetas nusprendžia, ar būtina siūlyti Darbo tvarkos taisyklių pakeitimus. Šiuo atveju jis vadovaujasi 181 straipsnyje nustatyta procedūra.

3. Jei komitetas nusprendžia, kad pakanka pateikti galiojančių Darbo tvarkos taisyklių išaiškinimą, tą išaiškinimą jis perduoda Pirmininkui, o šis apie tai praneša Parlamentui.

4. Jei frakcija ar mažiausiai trisdešimt du Parlamento nariai prieštarauja atsakingo komiteto pateiktam išaiškinimui, klausimas teikiamas balsuoti Parlamentui, kuris sprendžia paprasta balsavusiųjų dauguma, dalyvaujant bent trečdaliui Parlamento narių. Jei siūlomas tekstas atmetamas, jis grąžinamas komitetui.

5. Išaiškinimai, dėl kurių nepareikštas prieštaravimas, taip pat Parlamento patvirtinti išaiškinimai parašomi kursyvu prie Darbo tvarkos taisyklių atitinkamo straipsnio ar straipsnių kartu su sprendimu dėl Darbo tvarkos taisyklių taikymo.

6. Šie išaiškinimai yra atitinkamų straipsnių taikymo ir aiškinimo ateityje precedentas.

<...>“

 Bylos aplinkybės

6       1999 m. liepos 19 d. laišku Parlamento nariai iš skirtingų politinių grupių, remdamiesi Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 4 dalimi, pranešė Parlamento pirmininkei apie naujos frakcijos „Nepriklausomų deputatų formali (NDF) frakcija – mišri frakcija“ (toliau – NDF frakcija), kuri deklaravo tikslą užtikrinti visų Parlamento narių nevaržomą Parlamento nario įgaliojimų vykdymą, kūrimą.

7       NTF frakcijos ,,Įstatuose“, pridėtuose prie ankstesniame punkte nurodyto laiško, nurodoma:

„Kiekvienas narys patvirtina visišką politinę nepriklausomybę nuo kitų narių. Tai reiškia:

–       laisvę balsuoti nepriklausomai komitete ir plenariniame posėdyje,

–       kiekvienas narys susilaiko nuo kalbėjimo visų frakcijos narių vardu,

–       frakcijos posėdžiai skirti tik paskirstyti kalbėjimo laiką ir sutvarkyti frakcijos administracinius bei finansinius klausimus,

–       frakcijos biurą sudaro atskirų narių atstovai“.

8       Parlamento plenarinio posėdžio 1999 m. liepos 20 d. protokole (OL C 301, p. 1) įrašyta, jog Parlamento pirmininkė pranešė, kad ji „gavo dvidešimt devynių Parlamento narių pareiškimą apie naujos frakcijos „Nepriklausomų deputatų formali (NDF) frakcija“ kūrimą“. Tos pačios dienos laišku, adresuotu Parlamento pirmininkei, kitų frakcijų pirmininkai, manydami, kad šiuo atveju neįvykdyta sąlyga dėl bendrų politinių pažiūrų, nustatyta Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje, paprašė kreiptis į Parlamento konstitucinių reikalų komitetą dėl šios nuostatos išaiškinimo ir iki šio komiteto sprendimo priėmimo laikyti atitinkamus Parlamento narius nepriklausomais.

9       Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkas 1999 m. liepos 28 d. raštu Parlamento pirmininkei pranešė:

„Konstitucinių reikalų komitetas posėdyje, vykusiame 1999 m. liepos 27 ir 28 d., išnagrinėjo prašymą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 (dalies) išaiškinimo, perduotą jam pirmininkų sueigos 1999 m. liepos 21 d. posėdyje.

Po išsamaus pasikeitimo nuomonėmis, gavus penkiolika balsų „už“ ir du „prieš“, vienam susilaikant, Konstitucinių reikalų komitetas išaiškino Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 (dalį) taip:

(NDF frakcija) buvo sukurta pažeidžiant (Darbo tvarkos taisyklių) 29 straipsnio 1 (dalį).

Iš esmės pareiškime apie šios frakcijos kūrimą, ypač šio rašto Europos Parlamento pirmininkei antrame priede, neišskiriamos kokios nors bendros politinės pažiūros. Juo įvairiems frakcijos nariams suteikiama visiška politinė nepriklausomybė.

Siūlome kaip Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 (dalies) išaiškinimą įterpti šią pastabą:

„Frakcijos, kuri atvirai neigia bet kokį savo politinį pobūdį ir savo narių bendras politines pažiūras, kūrimas yra nepriimtinas šio straipsnio prasme“.

<...>“.

10     Per 1999 m. rugsėjo 13 d. plenarinį posėdį Pirmininkė, remdamasi Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio 3 dalimi, Parlamentą informavo apie pirmiau nurodytą 1999 m. liepos 28 d. laiško turinį. Remdamasi Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio 4 dalimi, NDF frakcija Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlytą aiškinamąją pastabą užprotestavo.

11     Per 1999 m. rugsėjo 14 d. plenarinį posėdį ir remiantis pastarąja Darbo tvarkos taisyklių nuostata ši aiškinamoji pastaba buvo pateikta balsavimui Parlamente, kuris ją patvirtino balsų dauguma.

 Procesas

12     1999 m. spalio 5 d., lapkričio 19 d. ir lapkričio 22 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautais pareiškimais atitinkamai J. C. Martinez ir C. de Gaulle (byla T‑222/99), Front national (byla T‑327/99) ir E. Bonino, M. Pannella, M. Cappato, G. Dell'Alba, B. Della Vedova, O. Dupuis, M. Turco ir Lista Emma Bonino (toliau E. Bonino ir kt.) (byla T‑329/99) pareiškė šį ieškinį dėl panaikinimo.

13     1999 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautu atskiru dokumentu J. C. Martinez ir C. de Gaulle EB 242 straipsnio pagrindu kreipėsi dėl 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento akto vykdymo sustabdymo. 1999 m. lapkričio 25 d. Nutartimi Martinez ir de Gaulle prieš Parlamentą (T‑222/99 R, Rink. p. II‑3397) Pirmosios instancijos teismo pirmininkas šį prašymą patenkino, atidėdamas klausimo dėl išlaidų sprendimą.

14     Iš pradžių bylos buvo paskirtos trijų teisėjų kolegijai. Išklausęs šalis, 2000 m. lapkričio 14 d. Sprendimu Pirmosios instancijos teismas nutarė remiantis Procedūros reglamento 51 straipsnio 1 dalimi bylas perduoti penkių teisėjų kolegijai.

15     Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikydamas proceso organizavimo priemones jis šalių paprašė pateikti tam tikrus dokumentus ir atsakyti į tam tikrus klausimus. Šalys per nustatytą terminą šiuos reikalavimus įvykdė.

16     Per 2001 m. vasario 13 d. posėdžius buvo išklausytos šalių nuomonės ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

17     Šiuo klausimu išklausęs šalis, Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Procedūros reglamento 50 straipsniu, nusprendė šias bylas sujungti, kad būtų bendrai priimamas galutinis sprendimas.

 Šalių reikalavimai

18     Byloje T‑222/99 J. C. Martinez ir C. de Gaulle Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento sprendimą dėl jo Darbo tvarkos taisyklių išaiškinimo,

–       pripažinti Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlytą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą prieštaraujančiu Bendrijos teisinei tvarkai, teisinės valstybės principams, Sąjungą pagrindžiantiems principams ir pagrindinėms teisėms,

–       priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

19     Byloje T‑327/99 Front national Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento sprendimą, panaikinantį NDF frakciją,

–       atgaline data nuo 1999 m. liepos 19 d., kai Parlamento pirmininkei buvo pranešta apie NDF frakcijos kūrimą, atstatyti visas šios frakcijos narių teises ir privilegijas, ir turtines, ir neturtines,

–       pertvarkyti NDF frakcijos žinioje esančio personalo karjerą taip, kad jos padėjėjai, techniniai padėjėjai ir sekretoriai galėtų būti perkelti į padėtį, kurioje jie turėjo būti, atsižvelgiant į jų kategorijas ir pakopas, kurias jie būtų turėję kaip parlamentinės frakcijos personalo nariai,

–       priteisti nuo 1999 m. liepos 19 d. NDF frakcijai sumokėti įvairias išmokas, skirtas politinėms frakcijoms pagal joms taikomas taisykles,

–       priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir advokato išlaidas, vertinamas 52 500 Prancūzijos frankų (FRF).

20     Vis dėlto per teismo posėdį Front national atsiėmė savo antrą, trečią ir ketvirtą reikalavimus, ir Pirmosios instancijos teismas į tai atsižvelgė.

21     Byloje T‑329/99 E. Bonino ir kt. Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento sprendimą, kuriuo NDF frakcijos kūrimas pripažįstamas neatitinkančiu Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų,

–       jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas, EB sutarties 241 straipsnio pagrindu pripažinti Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio nuostatas, paimtas kartu, neteisėtomis ir netaikytinomis,

–       priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

22     Kiekvienoje šių bylų Parlamentas Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, alternatyviai, kaip nepagrįstą,

–       priteisti iš ieškovo ar ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl priimtinumo

23     Nors Procedūros reglamento 114 straipsnyje nurodyta tvarka formaliai nepareiškęs prieštaravimo dėl priimtinumo, Parlamentas tvirtina, kad ieškiniai dėl panaikinimo yra nepriimtini. Šiuo atžvilgiu jis remiasi trimis pagrindais.

24     Pirmuoju pagrindu Parlamentas bylose T‑327/99 ir T‑329/99 nurodo, kad ieškovų ginčijamas aktas neegzistuoja. Antruoju pagrindu jis trijose bylose tvirtina, kad jo 1999 m. rugsėjo 14 d. akto teisėtumui nustatyti Bendrijos teismo kontrolė netaikoma. Trečiasis pagrindas, kuriuo remiamasi trijose bylose, yra tas, kad šis aktas EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme su ieškovais nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs.

 Dėl pirmojo prieštaravimo dėl priimtinumo pagrindo bylose T‑327/99 ir T‑329/99, susijusio su ginčijamo akto neegzistavimu

25     Bylose T‑327/99 ir T‑329/99 Parlamentas remiasi neegzistavimu akto, kurį ieškovai prašo pripažinti negaliojančiu, tai yra atitinkamai jo tariamo 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dėl NDF frakcijos panaikinimo atgaline data ir tos pačios dienos jo tariamo sprendimo, kuriuo buvo patvirtinta Konstitucinių reikalų komiteto pozicija dėl pareiškimo apie NDF frakcijos kūrimą atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsniui. Parlamentas tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. jis tik patvirtino šio komiteto priimtą pirmiau nurodyto straipsnio išaiškinimą, pagal kurį ,,frakcijos, kuri atvirai neigia bet kokį savo politinį pobūdį ir savo narių bendras politines pažiūras, kūrimas yra nepriimtinas šio straipsnio prasme“.

26     Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas pabrėžia, kad norint nustatyti, ar aktai gali būti ieškinio dalykas EB 230 straipsnio prasme, reikia nagrinėti jų turinį. Akto ar sprendimo priėmimo forma galimybei ginčyti šį aktą ar šį sprendimą pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo iš esmės yra nesvarbi (žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktą ir 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Nyderlandų Karalystė prieš Komisiją, C‑147/96, Rink. p. I‑4723, 27 punktą; 1991 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Sunzest prieš Komisiją, C‑50/90, Rink. p. I‑2917, 12 punktą).

27     Vadinasi, reikia patikrinti, ar, nepaisant fakto, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas formaliai yra Parlamento darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pasiūlyto Konstitucinių reikalų komiteto, patvirtinimas, šis aktas taip pat gali būti laikomas apimančiu bylose T‑327/99 ir T‑329/99 ieškovų ginčijamus sprendimus.

28     Bylos T‑327/99 atveju reikia priminti, kad po to, kai 1999 m. liepos 20 d. plenariniame posėdyje Parlamento pirmininkė paskelbė gavusi pareiškimą apie NDF frakcijos kūrimą, šios frakcijos atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms klausimas buvo iškeltas kitų frakcijų pirmininkų, pareikalavusių perduoti šį klausimą Konstitucinių reikalų komitetui ir paprašiusių, kad laukiant šio komiteto nuomonės suinteresuoti Parlamentaro nariai būtų laikomi nepriklausomais.

29     1999 m. liepos 22 d. Parlamento plenarinio posėdžio galutiniame protokole (OL C 301, p. 26) nurodyta, kad Konstitucinių reikalų komitetui buvo perduotas ,,klausimas dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies taikymo, ypač (NDF) frakcijos kūrimui“. Šio komiteto 1999 m. liepos 27 d. ir 28 d. posėdžio protokolo 5 punkte teigiama, kad jo pirmininkas jam adresuotą prašymą dėl išaiškinimo interpretavo kaip susijusį su ,,klausimu, ar (NDF frakcijos) kūrimas atitinka Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatas“.

30     1999 m. liepos 28 d. laišku (žr. šio sprendimo 9 punktą) Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkas Parlamento pirmininkę informavo, kad šis komitetas Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalį išaiškino kaip neleidžiančią kurti NDF frakcijos, nes pareiškime apie šios frakcijos kūrimą neišskiriamos kokios nors bendros politinės pažiūros ir juo įvairiems frakcijos nariams suteikiama visiška politinė nepriklausomybė. Jis pasiūlė kaip Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 (dalies) išaiškinimą įterpti aiškinamąją pastabą, nurodytą šio sprendimo 9 punkte, kurią Parlamentas patvirtino per 1999 m. rugsėjo 14 d. plenarinį posėdį.

31     Iš šio sprendimo 28–30 punktuose nurodytų aplinkybių matyti, kad Konstitucinių reikalų komitetas buvo paprašytas pateikti Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą po to, kai buvo pareikšta apie NDF frakcijos kūrimą ir frakcijų pirmininkai iškėlė klausimą dėl šio pareiškimo atitikties prieš tai nurodytai nuostatai. Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlyta ir 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento patvirtinta šios nuostatos aiškinamoji pastaba buvo priimta šio pareiškimo atžvilgiu ir jos turinys buvo apibrėžtas atsižvelgiant į šio konkretaus pareiškimo sąlygotą atvejį.

32     Šiomis aplinkybėmis Parlamentas negali tvirtinti, kad jo 1999 m. rugsėjo 14 d. akto tikslas buvo tik pateikti bendrą ir abstraktų Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą.

33     1999 m. rugsėjo 14 d. patvirtinęs Konstitucinių reikalų komiteto pateiktą bendrą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, jis tuo pačiu metu pareiškė nuomonę ir dėl pareiškimo apie NDF frakcijos kūrimą. Atsižvelgdamas į šį bendrą išaiškinimą jis konstatavo, kad ši frakcija neatitiko Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir laikėsi nuomonės, kad ji niekada neegzistavo. Todėl, nesant būtinumo priimti papildomą aktą šiuo klausimu, apie NDF frakcijos kūrimą paskelbę Parlamento nariai, kuriems Parlamentas, kaip jis teismo posėdžio metu pripažino, tuo metu leido posėdžiauti kaip NDF frakcijos nariams, buvo tuoj pat paskelbti nepriklausomais nariais.

34     Iš 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento biuro priimto sprendimo dėl kreditų, įrašytų Parlamento biudžeto 3707 eilutėje ir susijusių su išlaidomis sekretoriatui, administracinėms reikmėms ir einamosiomis išlaidomis bei išlaidomis, susijusiomis su politinių frakcijų ir nepriklausomų parlamentarų politine veikla, paskirstymo 1999 m. antrąjį pusmetį matyti, kad tą pačią dieną Parlamento priimtas sprendimas pripažinti NDF frakciją neegzistuojančia sukėlė poveikį ex tunc. Iš tiesų, pirmiau nurodytas Parlamento biuro sprendimas nemini NDF frakcijos tarp frakcijų, numatytų skirstant kreditus pirmiau nurodytam pusmečiui, apimančiam laikotarpį nuo 1999 m. liepos 19 d. iki rugsėjo 14 dienos.

35     Atsižvelgiant į šio sprendimo 28–34 punktuose pateiktą analizę, reikia pripažinti, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamentas taip pat nusprendė, jog dėl neatitikimo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai NDF frakcija neegzistavo ex tunc.

36     Front national prašymas panaikinti 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento sprendimą, panaikinantį NDF frakciją atgaline data, turi būti vertinamas kaip nukreipiantis į ankstesniame punkte paminėtą sprendimą.

37     Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, byloje T‑327/99 su ginčijamo akto neegzistavimu susijusį pagrindą reikia atmesti.

38     Bylos T‑329/99 atveju iš 1999 m. rugsėjo 13 d. Parlamento plenarinio posėdžio protokolo matyti, kad šiame posėdyje pirmininkė pareiškė:

„Esu tikra, jog jūs atsimenate, kad Konstitucinių reikalų komitetas posėdyje, vykusiame 1999 m. liepos 27 ir 28 d., išnagrinėjo prašymą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, perduotą jam pirmininkų sueigos 1999 m. liepos 21 d. posėdyje.

Konstitucinių reikalų komitetas padarė šią išvadą: „Pareiškimas apie nepriklausomų deputatų formalios frakcijos, mišrios frakcijos, kūrimą neatitinka (Darbo tvarkos taisyklių) 29 straipsnio 1 dalies“. Iš tiesų Konstitucinių reikalų komitetas nurodė, kad „pareiškime apie šios frakcijos kūrimą, ypač Europos Parlamento pirmininkei adresuoto laiško apie kūrimą antrame priede, neišskiriamos kokios nors bendros politinės pažiūros. Juo įvairiems frakcijos nariams suteikiama visiška politinė nepriklausomybė“.

Konstitucinių reikalų komitetas prašo į mūsų Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalį įterpti šį išaiškinimą: „Frakcijos, kuri atvirai neigia bet kokį savo politinį pobūdį ir savo narių bendras politines pažiūras, kūrimas yra nepriimtinas šio straipsnio prasme“.

39     Iš 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento plenarinio posėdžio protokolo matyti, kad PSE frakcijos nariui G. Napolitano pareiškus nuomonę dėl to, kad negalutinė 1999 m. rugsėjo 13 d. plenarinio posėdžio protokolo versija nevisiškai atspindi Parlamento pirmininkės išsakytą nuomonę, nes nėra išdėstyta šios nuomonės pirma dalis, susijusi su pareiškimo apie NDF frakcijos kūrimą neatitikimu Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies, Parlamento pirmininkė pažymėjo, kad protokolas bus pataisytas ir šiuo atžvilgiu papildytas.

40     Įsikišus NDF frakcijos nariams B. Gollnisch ir G. Dell’Alba ir prieštaraujant šiam pataisymui, Parlamento pirmininkė pareiškė:

„Pone G. Dell’Alba, aišku viena: aš žinau, ką aš pasakiau vakar, ir ne tik žinau, bet priešais save turiu tekstą, kurį vakar skaičiau ir kurio niekas negali ginčyti.

Mes turime procedūrą, nustatančią protokolo priėmimą ir nustatančią, jog kolegos, kurie mano, kad protokolas neatitinka to, kas buvo kalbėta, gali jo nepatvirtinti. Aš taip pat manau, kad mano idėjos nebuvo tiksliai perteiktos, atsižvelgiant į skirtumą tarp to, kaip aš jas išreiškiau, ir kokias aš čia jas randu.

Akivaizdu, kad viena, ką aš galiu padaryti, tai palaikyti G. Napolitano prašomą pataisą, nes aš geriau negu bet kas kitas žinau, jog mano žodžiai nebuvo tiksliai perteikti. Todėl aš negaliu atsisakyti įtraukti šią pataisą.“

41     Nuomonę išsakius NDF frakcijos nariui M. Pannella, Parlamento pirmininkė pridūrė:

„<...> Kol kas aš prašau, kad kiekvienas pateiktų protokolo pataisas, kurias jis mano esant būtinas <...> Atsižvelgiant į tai, kaip mes visuomet veikėme, aš paskelbsiu protokolą priimtu su man praneštomis pataisomis. Tiktai po to mes pereisime prie balsavimo dėl jūsų suformuluoto prieštaravimo dėl išaiškinimo“.

42     1999 m. rugsėjo 13 d. plenarinio posėdžio protokolas, papildytas, kaip to prašė G. Napolitano, vėliau Parlamento buvo patvirtintas. Iš to matyti, kad Konstitucinių reikalų komiteto išreikšta pozicija dėl pareiškimo apie NDF frakcijos suformavimą atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, išdėstytą šio sprendimo 38 punkte, yra neatskiriama šio straipsnio išaiškinimo, kuris buvo pateiktas Parlamento balsavimui, dalis. Niekas nerodo, kad patvirtindamas šį išaiškinimą Parlamentas minėtos pozicijos atžvilgiu padarė išlygą.

43     Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlyto Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimo patvirtinimas Parlamente 1999 m. rugsėjo 14 d. turi būti vertinamas kaip apimantis šio komiteto požiūrio dėl pareiškimo apie NDF frakcijos kūrimą atitikties šiam straipsniui patvirtinimą.

44     Bet kuriuo atveju šio sprendimo 28–34 punktuose pateikta analizė, iš kurios matyti, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamentas konstatavo, jog NDF frakcija neegzistavo dėl prieštaravimo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, parodo, kad Parlamentas tą pačią dieną nusprendė patvirtinti pirmiau nurodytą poziciją.

45     Vadinasi, pagrindas, paremtas ginčijamo sprendimo neegzistavimu, turi būti atmestas ir byloje T‑329/99. Todėl reikia atmesti visą šį pagrindą.

46     Išnagrinėjus šį pagrindą, darytina išvada, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu Parlamentas nutarė patvirtinti Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlytą bendrą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą bei šio komiteto poziciją dėl pareiškimo apie NDF frakcijos kūrimą atitikties šiai nuostatai ir dėl šioje nuostatoje numatytos sąlygos nesilaikymo konstatavo, jog ši frakcija neegzistuoja ex tunc.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su 1999 m. rugsėjo 14 d. akto negalėjimu būti ginčo dalyku

47     Trijose bylose Parlamentas tvirtina, kad jo 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas negali būti ieškinio dėl panaikinimo Bendrijos teisme dalykas. Iš esmės jis teigia, kad šis aktas yra susijęs tik su vidiniu jo darbo tvarkos organizavimu ir trečiosioms šalims jokių teisinių padarinių nesukelia.

48     Pirmosios instancijos teismas visų pirma primena, kad Europos bendrija yra teisės bendrija ta prasme, kad nei jos valstybės narės, nei jos institucijos neišvengia jų teisės aktų atitikties pamatinei konstitucinei chartijai, tai yra Sutarčiai, kontrolės ir todėl, kad Sutartis nustatė visą ieškinių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo Teismui būtų priskirta institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolė (1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339, 23 punktas; 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost, 314/85, Rink. p. 4199, 16 punktas; 1993 m. kovo 23 d. Sprendimo Weber prieš Parlamentą, C‑314/91, Rink. p. I‑1093, 8 punktas ir 1990 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Zwartveld ir kt., C‑2/88 Imm., Rink. p. I‑3365, 16 punktas; taip pat žr. 1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo išvados 1/91, Rink. p. I‑6079, 21 punktą).

49     EB 230 straipsnio pirmoji pastraipa ypač nustato, kad Teisingumo Teismas prižiūri trečiosioms šalims teisinių padarinių galinčių turėti Europos Parlamento aktų teisėtumą.

50     Nagrinėjamu atveju visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas plenariniame posėdyje buvo patvirtintas Parlamento narių balsų dauguma. Priimtinumo nagrinėjimo tikslu šis aktas turi būti laikomas pačio Parlamento aktu (pagal analogiją žr. 48 punkte nurodyto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą 20 punktą).

51     Be to, reikia pabrėžti, jog tam, kad prašymas dėl Parlamento akto panaikinimo būtų priimtinas, EB 230 straipsnio pirmoji pastraipa reikalauja, atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kad būtų daromas skirtumas tarp dviejų aktų kategorijų.

52     Parlamento aktai, susiję tik su vidiniu jo darbo organizavimu, negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas (1986 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo nutarties Groupe des droites européennes prieš Parlamentą, 78/85, Rink. p. 1753, 11 punktas ir 1990 m. gegužės 22 d. Nutarties Blot ir Front national prieš Parlamentą, C‑68/90, Rink. p. I‑2101, 11 punktas; 48 punkte nurodyto sprendimo Weber prieš Parlamentą 9 punktas). Ši pirmoji kategorija apima Parlamento aktus, kurie arba nesukelia teisinių padarinių, arba juos sukelia tik Parlamento viduje jo darbo organizavimui ir kuriems taikomos jo Darbo tvarkos taisyklėmis nustatytos peržiūros procedūros (48 punkte nurodyto sprendimo Weber prieš Parlamentą 10 punktas).

53     Antrąją kategoriją sudaro Parlamento aktai, sukeliantys ar skirti sukelti teisinius padarinius trečiosioms šalims, ar, kitaip tariant, aktai, kurių teisinis poveikis peržengia vidinio institucijos darbo organizavimą. Šiuos aktus galima ginčyti Bendrijos teisme (48 punkte nurodyto sprendimo Weber prieš Parlamentą 11 punktas).

54     Parlamento tvirtinimu, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas patenka į pirmąją aktų kategoriją ir todėl negali būti ginčijamas pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo. Kita vertus, ieškovai teigia, kad šis aktas priklauso antrajai kategorijai, ir todėl jų ieškinys dėl panaikinimo turi būti pripažintas priimtinu.

55     Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad šiais ieškiniais yra siekiama, kad būtų panaikintas 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas, kuriuo Parlamentas nusprendė patvirtinti Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlytą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio išaiškinimą ir pastarojo poziciją dėl pareiškimo apie NDF frakcijos kūrimą atitikties šiai Darbo tvarkos taisyklių nuostatai bei paskelbti šios frakcijos neegzistavimą ex tunc (žr. šio sprendimo 46 punktą).

56     Tiesa, kad Bendrijos institucijos vidaus taisyklių tikslas yra organizuoti jos tarnybų vidinį funkcionavimą siekiant gero administravimo, ir todėl jų nustatytų taisyklių esminis tikslas yra užtikrinti sklandžią procedūros eigą (1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 49 punktas).

57     Vis dėlto vien tai nepanaikina galimybės, kad Parlamento aktas, kaip kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas, trečiųjų šalių atžvilgiu gali turėti teisinių padarinių (žr. 1996 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandų Karalystė prieš Tarybą, C‑58/94, Rink. p. I‑2169, 38 punktą) ir todėl galėtų būti EB 230 straipsnio pagrindu Bendrijos teisme pareikšto ieškinio dėl panaikinimo dalykas.

58     Vadinasi, Pirmosios instancijos teismui dera patikrinti, ar 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas sukelia ar yra skirtas sukelti teisinius padarinius, viršijančius tuos, kurie susiję su Parlamento vidaus darbo organizavimu.

59     Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas atima iš Parlamento narių, paskelbusių apie NDF frakcijos kūrimą, galimybę per šią frakciją jungtis į politinę frakciją Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme, ir dėl to pagal šių Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnį šie Parlamento nariai laikomi nepriklausomais. Kaip matyti iš šio sprendimo 3 ir 4 punktuose pateiktos medžiagos, naudodamiesi savo įgaliojimais šie nariai patenka į skirtingą situaciją negu ta, kurioje yra frakcijai priklausantys Parlamento nariai, kurioje jie būtų buvę, jei 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas nebūtų buvęs priimtas.

60     Vadinasi, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas daro poveikį sąlygoms, kuriomis atitinkami Parlamento nariai vykdo parlamentines funkcijas, ir todėl jų atžvilgiu sukelia teisinių padarinių.

61     Išrinkti 1976 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (OL L 278, p. 5, toliau – 1976 m. aktas) 1 straipsnio pagrindu kaip į Bendriją susibūrusių valstybių tautų atstovai, šio sprendimo 59 ir 60 punktuose nurodyti Parlamento nariai turi būti laikomi, atsižvelgiant į Parlamento aktą, sukeliantį teisinių padarinių sąlygoms, kuriomis vykdomi atstovų įgaliojimai, trečiosiomis šalimis EB 230 straipsnio pirmosios pastraipos prasme, nepriklausomai nuo pozicijos, kurią jie atskirai išdėstė 1999 m. rugsėjo 14 d. plenariniame posėdyje, balsuojant dėl Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlytos Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinamosios pastabos.

62     Šiomis aplinkybėmis 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas negali būti laikomas aktu, susijusiu tik su Parlamento vidaus darbo organizavimu. Be to, reikia pabrėžti, kad jam nėra taikoma jokia Darbo tvarkos taisyklėmis nustatyta peržiūros procedūra. Iš to išplaukia, kad, remiantis šio sprendimo 48 punkte nurodytame Teisingumo Teismo sprendime Weber prieš Parlamentą nustatytais kriterijais (9 ir 10 punktai), pagal EB 230 straipsnio pirmąją pastraipą jo teisėtumą turi būti galima patikrinti Bendrijos teisme.

63     Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrąjį prieštaravimo dėl priimtinumo pagrindą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškovais

64     Trijose bylose Parlamentas tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas su ieškovais nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Šis aktas yra bendras ir deklaratyvus bendro pobūdžio nuostatos išaiškinimas.

65     Klausimu, ar 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas tiesiogiai susijęs su ieškovais, atsižvelgdamas į šio sprendimo 59 ir 60 punktuose pateiktą analizę Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad šis aktas trukdo, be jokių būtinų papildomų priemonių, J. C. Martinez ir C. de Gaulle bei ieškinį byloje T‑329/99 pareiškusiems Parlamento nariams kurti NDF frakciją, politinę frakciją Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme, o tai tiesiogiai kliudo vykdyti jiems funkcijas. Todėl pirmiau nurodytas aktas turi būti laikomas šiuos ieškovus veikiančiu tiesiogiai.

66     Dėl bylos T‑327/99 reikia pabrėžti, kad Front national, Prancūzijos politinė partija, yra juridinis asmuo, kurio vienas tikslų pagal jos įstatus yra idėjų ir politinių projektų nacionalinėse ir Europos institucijose skleidimas per jos narius. Ji pateikė kandidatų sąrašą 1999 m. birželį renkant atstovus į Parlamentą. Visi jos nariai, pagal šį sąrašą išrinkti į Parlamentą, yra ir Parlamento nariai, pranešę apie NDF frakcijos kūrimą. Dėl 1999 m. rugsėjo 14 d. akto jie visi yra prieš tai 59 punkte apibūdintoje situacijoje, o tai daro tiesioginį poveikį sąlygoms skelbti jų Europos Parlamente atstovaujamos partijos idėjas ir politinius projektus ir todėl šios politinės partijos įstatuose nustatytų tikslų pasiekimo Europos lygmeniu sąlygoms.

67     Vadinasi, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas turi būti laikomas Front national veikiančiu tiesiogiai.

68     Dėl klausimo, ar 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas yra konkrečiai susijęs su ieškovais, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką fizinis ar juridinis asmuo gali tvirtinti, jog aktas yra su juo konkrečiai susijęs, tik tokiu atveju, jeigu ginčijamas aktas būtų jam taikomas dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš kitų asmenų (žr., pavyzdžiui, 1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 ir 1994 m. gegužės 18 d. Sprendimo Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853, 20 punktą; 1995 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CCE de Vittel ir kt. prieš Komisiją, T‑12/93, Rink. p. II‑1247, 36 punktą).

69     Nors nagrinėjamu atveju 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas patvirtina Konstitucinių reikalų komiteto pateiktą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio išaiškinimą, reikia nepamiršti, kad pateikti šį išaiškinimą komitetas buvo paprašytas frakcijų pirmininkams pareiškus prieštaravimą, kai Parlamento pirmininkė 1999 m. liepos 20 d. plenariniame posėdyje paskelbė iš kai kurių Parlamento narių, įskaitant J. C. Martinez ir C. de Gaulle, Front national narius ir Parlamento narius, pareiškusius ieškinį byloje T‑329/99, gavusi pareiškimą apie NDF frakcijos kūrimą.

70     Be to, buvo nustatyta, kad šis išaiškinimas Konstitucinių reikalų komiteto buvo pasiūlytas atsižvelgiant į konkretų minėto pareiškimo apie kūrimą atvejį (žr. šio sprendimo 29–31 punktus).

71     Galiausiai, iš pirmojo prieštaravimo dėl priimtinumo pagrindo analizės išplaukia, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu Parlamentas patvirtino ne tik bendro pobūdžio išaiškinimą, paminėtą šio sprendimo 69 punkte, bet ir Konstitucinių reikalų komiteto poziciją dėl pareiškimo apie NDF frakcijos kūrimą atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, ir dėl šios nuostatos pažeidimo paskelbė šią frakciją neegzistuojančia ex tunc (žr. šio sprendimo 46 punktą).

72     Vadinasi, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas veikia ieškovus bylose T‑222/99 ir T‑327/99 ir ieškinį byloje T‑329/99 pareiškusius Parlamento narius, atsižvelgiant į ankstesniame punkte nurodytus jį sudarančius specifinius sprendimus, susijusius su NDF frakcija, ir tai išskiria šių ieškovų situaciją iš visų kitų asmenų situacijos. Todėl 68 punkte nurodytos teismo praktikos prasme jis su jais yra konkrečiai susijęs.

73     Dėl bylos T‑329/99 papildomai reikia pabrėžti, jog kadangi tai yra susiję su vienu ir tuo pačiu ieškiniu, nustačius, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas tiesiogiai ir konkrečiai veikia šį ieškinį pareiškusius Parlamento narius, nėra būtinybės nustatyti, ar šis aktas yra taip pat tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su rinkimuose dalyvavusia Lista Emma Bonino rinkimine grupe, šioje byloje taip pat esančia ieškove (1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 31 punktas).

74     Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, trečiąjį prieštaravimo dėl priimtinumo pagrindą reikia atmesti.

75     Taigi, ieškiniai dėl panaikinimo turi būti pripažinti priimtinais.

 Dėl esmės

76     Savo reikalavimą dėl panaikinimo ieškovai grindžia ieškinio pagrindų, kurių dalis yra ieškiniams bendra, o kai kurie yra būdingi tik jų byloms, visuma. Iš esmės jų argumentus galima suskaidyti į devynis ieškinio pagrindus.

77     Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas yra paremtas klaidingu Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Kaip antrasis ieškinio pagrindas nurodomas vienodo požiūrio principo ir Darbo tvarkos taisyklių pažeidimas bei teisinio pagrindo nebuvimas, nes Parlamentas padarė klaidą tikrindamas NDF frakcijos atitiktį Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai ir manydamas, kad šios frakcijos nariai neturi bendrų politinių pažiūrų. Kaip trečiasis ieškinio pagrindas nurodomas vienodo požiūrio principo NDF frakcijos narių atžvilgiu pažeidimas. Kaip ketvirtasis ieškinio pagrindas nurodomas demokratijos principo pažeidimas. Kaip penktasis ieškinio pagrindas nurodomas proporcingumo principo pažeidimas. Kaip šeštasis ieškinio pagrindas nurodomas asociacijos laisvės principo pažeidimas. Septintasis ieškinio pagrindas pagrįstas valstybėms narėms bendrų parlamentinių tradicijų pažeidimu. Kaip aštuntasis ieškinio pagrindas nurodomas esminių procesinių reikalavimų pažeidimas. Devintasis ieškinio pagrindas grindžiamas piktnaudžiavimo procedūra prezumpcija.

78     Nagrinėjant kiekvieną šių ieškinio pagrindų bus nurodyti jais besiremiantys ieškovai.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas yra pagrįstas klaidingu Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimu

79     Trijose bylose ieškovai tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas yra pagrįstas klaidingu Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir prieštarauja Darbo tvarkos taisyklių esmei. Iš tiesų šioje nuostatoje įtvirtintas politinių pažiūrų reikalavimas yra neprivalomas. Būdami laisvi į frakcijas jungtis politinių pažiūrų pagrindu, Parlamento nariai lygiai taip pat turi galimybę jungtis į frakcijas remdamiesi kitais kriterijais. Todėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama kaip leidžianti Parlamento nariams jungtis pagal jų politines pažiūras, kartu nedraudžiant frakcijų, kurioms nebūdingas toks bendrumas, kai pastarosios siekia suderinti poreikius, susijusius su efektyviu parlamentinės asamblėjos funkcionavimu užtikrinant jų nariams nekliudomą jų parlamentinių funkcijų vykdymą.

80     Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, jog Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad Parlamento nariai gali jungtis į frakcijas pagal savo politines pažiūras.

81     Ši nuostata, įtvirtinta straipsnyje, skirtame ,,frakcijų kūrimui“, turi būti privalomai aiškinama kaip reiškianti, kad Parlamento nariai, pasirinkę kurti parlamentinę frakciją, gali tai daryti tiktai politinių pažiūrų pagrindu. Todėl ieškovų argumentas dėl šioje nuostatoje įtvirtinto politinių pažiūrų kriterijaus neprivalomo pobūdžio yra paneigiamas pačiomis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis kartu su straipsnio, kuriame ji įtvirtinta, pavadinimu.

82     Papildomai Darbo tvarkos taisyklės, ypač šio sprendimo 1–5 punktuose nurodytos nuostatos, nuolat daro nuorodą į frakcijas, o tai neginčijamai perteikia idėją, kad Europos parlamentinė asamblėja yra pagrįsta frakcijomis, kurių kūrimas paremtas tik politiniu pobūdžiu. Ši išvada paremia Parlamento pateiktą argumentą, kad Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas politinių pažiūrų kriterijus yra privaloma frakcijos kūrimo sąlyga.

83     Trijose bylose ieškovai tvirtina, kad jų argumentas remiasi faktu, jog iki šiol Parlamentas niekada nekontroliavo, ar laikomasi politinių pažiūrų reikalavimo, ir kad praeityje formalaus pobūdžio frakcijos jame buvo leidžiamos. Antai 1979 m. buvo leista kurti ,,Frakcijų ir nepriklausomų Parlamento narių formalaus koordinavimo frakciją“ (toliau – ,,CDI frakcija“), 1984 m. ,,Vaivorykštės“ grupę: Žaliųjų – alternatyvių Europos ryšių aljanso, Agalev-Ecolo, Danijos liaudies judėjimo prieš Europos bendrijos narystę ir Europos laisvojo aljanso Europos Parlamente federaciją“, 1987 m. ,,Frakcijų ir nepriklausomų Parlamento narių gynybos formalią frakciją“ (toliau – ,,CTDI frakcija“) ir 1989 m. ,,Europos Parlamento „vaivorykštės“ frakciją“. Front national taip pat nurodo ,,Tautų Europos“ frakciją ankstesnėse Parlamento kadencijose.

84     Tačiau netgi sutinkant su ieškovų argumentu dėl ankstesniame punkte paminėtų įvairių frakcijų formalaus pobūdžio, tai, kad tokių frakcijų sukūrimas nebuvo ginčijamas pagal nuostatą, identišką Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, nėra svarbus, atsižvelgiant į šio sprendimo 80–82 punktuose pateiktą analizę, iš kurios aiškiai išplaukia, kad pastaroji nuostata turi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad Parlamento nariai, pareiškę jungiąsi į frakciją, turėtų bendras politines pažiūras.

85     Parlamento pozicija dėl pareiškimų apie šio sprendimo 83 punkte nurodytų frakcijų sukūrimą turi būti laikoma išreiškiančia politinių pažiūrų reikalavimo laikymosi vertinimą, besiskiriantį nuo nagrinėjamo šioje byloje ir priklausomą nuo kiekvieno pareiškimo specifinio turinio ir konteksto. Priešingai, negali būti tvirtinama, kad ši pozicija yra teisinis išaiškinimas, pagal kurį vėlesnėse Parlamento darbo tvarkos taisyklių versijose paminėtas politinių pažiūrų reikalavimas galėtų būti laikomas neprivalomu.

86     Front national bei E. Bonino ir kt. tvirtina, kad jų Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra paremtas faktu, kad paskutinių rinkimų nulemtos sudėties Parlamentas leido kurti „Demokratijų ir įvairovės Europos frakciją“ (groupe pour l'Europe des Démocraties et des Différences, toliau – EDD frakcija), nors ši frakcija yra aiškiai formali.

87     Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad šios frakcijos pavadinimas išreiškia jos narių bendrą politinę Europos viziją, o tai pateisina Parlamento požiūrį, kad, priešingai negu nagrinėjamu atveju, Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas politinių pažiūrų reikalavimas buvo įvykdytas.

88     Bet kuriuo atveju, net jeigu su ieškovų argumentu dėl formalaus EDD frakcijos pobūdžio galima būtų sutikti, tai, kad Parlamentas neginčijo šios frakcijos atitikties Darbo tvarkos reglamento 29 straipsnio 1 dalies reikalavimams, yra nesvarbu, atsižvelgiant į šio sprendimo 80–82 punktuose atliktą analizę. Tai tik parodo, kad Parlamento atliktas pareiškimo apie EDD frakcijos sukūrimą įvertinimas skyrėsi nuo šioje byloje nagrinėjamo pareiškimo apie NDF frakcijos sukūrimą įvertinimo.

89     Iš dviejuose ankstesniuose punktuose pateiktos analizės išplaukia, jog tai, kad Parlamentas neprieštaravo EDD frakcijos kūrimui, jokiu atveju negali padėti ieškovams veiksmingai ginčyti privalomo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatytos politinių pažiūrų sąlygos pobūdžio.

90     E. Bonino ir kt. taip pat tvirtina, jog tai, kad Parlamentas niekada neginčijo esamų frakcijų teisėtumo, nors jų politinis identiškumas balsavimų per paskutinius plenarinius posėdžius metu atrodė abejotinas, liudija Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies taisyklės aiškinimo, kurį jie gina, naudai.

91     Vis dėlto iš esamo Parlamento frakcijų narių balsavimų plenariniuose posėdžiuose Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies atžvilgiu jokios išvados daryti negalima. Pagal 1976 m. akto 4 straipsnio 1 dalyje ir Darbo tvarkos taisyklių 2 straipsnyje įtvirtintą nepriklausomumo principą frakcijos narių politinių pažiūrų bendrumo reikalavimas iš esmės netrukdo jiems kasdieniame elgesyje išreikšti skirtingas politines nuomones dėl vieno ar kito konkretaus klausimo. Faktas, kad tos pačios frakcijos nariai gali balsuoti skirtingai, šiomis aplinkybėmis turi būti laikomas ne rodančiu jų politinių pažiūrų bendrumo nebuvimą, bet bylojančiu apie parlamento nario nepriklausomumo principą.

92     Iš to išplaukia, jog tai, kad plenarinio posėdžio metu tos pačios frakcijos nariai galėjo balsuoti skirtingai, bei tai, kad Parlamentas į tokį elgesį nereagavo, jokiu būdu negali būti laikoma įrodančiu Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto politinių pažiūrų reikalavimo neprivalomą pobūdį.

93     E. Bonino ir kt. taip pat teigia, kad faktas, jog Darbo tvarkos taisyklės nenustato, kad nepriklausomi Parlamento nariai automatiškai priskiriami mišriai frakcijai su tomis pačiomis privilegijomis kaip ir politinė frakcija, byloja lankstaus jų palaikomo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo naudai.

94     Vis dėlto statusu, kurį Parlamentas numato frakcijai nepriklausantiems jo nariams, jokiu atveju negalima grįsti Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo, prieštaraujančio aiškinimui, kuris yra pagrįstas šios nuostatos formuluote ir kitais 80–82 punktuose išdėstytais argumentais.

95     Atsižvelgiant į viską, kas buvo išdėstyta pirmiau, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas ir Darbo tvarkos taisyklių nuostatos bei kad nėra teisinio pagrindo, nes Parlamentas padarė klaidą, tikrindamas NDF frakcijos atitiktį Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai ir laikydamasis nuomonės, kad šios frakcijos nariai neturi bendrų politinių pažiūrų

96     J. C. Martinez ir C. de Gaulle, kaip ir Front national, tvirtina, kad jokia Darbo tvarkos taisyklių nuostata nesuteikia Parlamentui teisės tikrinti apie frakcijos sukūrimą pareiškusių Parlamento narių politinių pažiūrų. Frakcijų kūrimas priklauso Parlamento narių iniciatyvai, kurių vienintelė pareiga yra apie šį faktą pranešti Parlamento pirmininkui. Jokia pripažinimo procedūra nėra numatyta. Vis dėlto nagrinėjamu atveju Parlamentas savavališkai patikrino NDF frakcijos sukūrimo politinį tinkamumą ir pasisavino teisę nuspręsti apie politines pažiūras ir šios frakcijos sukūrimo motyvus. Tai darydamas jis nusižengė Darbo tvarkos taisyklių formuluotei ir esmei.

97     Tie patys ieškovai tvirtina, jog Parlamentas klydo darydamas išvadą, kad Parlamento nariai, pareiškę apie NDF frakcijos sukūrimą, neturi politinių pažiūrų. Iš tiesų pastarieji turi bendras politines pažiūras, pagrįstas siekiu visiems Parlamento nariams užtikrinti nevaržomą jų įgaliojimų vykdymą. Politinio nepriklausomumo skelbimas, nurodytas NDF frakcijos įstatuose, neužkerta kelio tokių pažiūrų buvimui. 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas iš tiesų yra politinis sprendimas, neparemtas jokiu objektyviu pateisinimu, o tai suteikia laisvę Parlamente su frakcijomis elgtis neteisėtai.

98     Front national taip pat nurodo, kad NDF frakcijos nariai niekada jokiu būdu oficialiai neįsipareigojo kartu nedirbti. Priešingai, po nutarties Martinez ir de Gaulle prieš Parlamentą, nurodytos šio sprendimo 13 punkte, NDF frakcija veikė kaip bet kuri kita Parlamentinė frakcija. Ji teikė pranešimų pakeitimus ir pasiūlymus dėl rezoliucijų.

99     J. C. Martinez ir C. de Gaulle taip pat tvirtina, kad tik frakcijos narių elgesys per posėdį atskleidžia šios frakcijos politinius ryšius. Šiuo atžvilgiu jie, kaip ir Front national, nurodo vardinio balsavimo pastaruoju metu pavyzdžius, liudijančius apie NDF frakcijos narių požiūrių konvergenciją.

100   Pirmosios instancijos teismo nuomone, norint atsakyti į ieškovų šiame ieškinio pagrinde išdėstytus argumentus, visų pirma reikia nagrinėti, ar Parlamentas turi kompetenciją patikrinti, kaip jis tai darė nagrinėjamu atveju, ar frakcija, apie kurios sukūrimą Parlamento narių grupė pranešė pagal Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 4 dalį, laikėsi Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Jei taip būtų, Pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, antra, Parlamento šios kompetencijos atžvilgiu turimos diskrecijos ribas ir, trečia, nagrinėti, ar Parlamento išvada, kad NDF frakcija nesilaikė Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto politinių pažiūrų reikalavimo, yra pagrįsta.

101   Nagrinėjant pirmąjį klausimą, reikia pabrėžti, kad iš Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio išplaukia, jog Parlamentas yra kompetentingas užtikrinti, jei reikia, kreipdamasis į Konstitucinių reikalų komitetą, kad jo Darbo tvarkos taisyklės yra teisingai taikomos ir aiškinamos. Šiuo atžvilgiu jis turi, be kita ko, kompetenciją kontroliuoti, ką jis ir darė nagrinėjamu atveju, kad frakcija, apie kurios sukūrimą Parlamento pirmininkui buvo pranešta pagal Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 4 dalį, laikėsi šio straipsnio 1 dalyje nustatyto politinių pažiūrų reikalavimo. Neigti šią su kontrole susijusią Parlamento kompetenciją būtų tolygu priversti jį atsisakyti bet kokio šios dispozicijos veiksmingumo.

102   Be to, Parlamento diskrecijos, kurią jis turi šios kontrolės kompetencijos pagrindu, apimties klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad nei 29 straipsnis, nei jokia kita Darbo tvarkos taisyklių nuostata neapibrėžia nurodyto straipsnio 1 dalyje įtvirtintos politinių pažiūrų sąvokos. Be to, Darbo tvarkos taisyklės nereikalauja, kad pareiškimas apie frakcijos sukūrimą 29 straipsnio prasme būtų papildytas kokiu nors įrodymu apie šios frakcijos narių politines pažiūras.

103   Šiomis aplinkybėmis politinių pažiūrų sąvoka turi būti suprantama kaip kiekvienu konkrečiu atveju turinti reikšmę, kurią Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio pagrindu į frakciją besijungiantys Parlamento nariai siekia jai suteikti, apie tai nebūtinai pareikšdami atvirai. Iš to išplaukia, kad preziumuojama, jog Parlamento nariai, pareiškiantys, kad jie pagal šią nuostatą jungiasi į frakciją, laikosi, nors ir minimaliai, bendrų politinių pažiūrų.

104   Vis dėlto ši prezumpcija negali būti laikoma nepaneigiama. Pagal šio sprendimo 101 punkte paminėtą kontrolės kompetenciją Parlamentas turi teisę nagrinėti, ar Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo buvo laikomasi, kai, kaip tai nurodyta 1999 m. rugsėjo 14 d. priimtoje šios nuostatos aiškinamojoje pastaboje (žr. šio sprendimo 9 punktą), apie frakcijos sukūrimą pareiškiantys Parlamento nariai atvirai atmeta bet kokias bendras politines pažiūras, akivaizdžiai nesilaikydami pirmiau nurodyto reikalavimo.

105   Šis požiūris leidžia suderinti platų politinių pažiūrų sąvokos suvokimą, reikalingą dėl šios sąvokos subjektyvaus pobūdžio, su Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu.

106   Nagrinėjamu atveju Parlamentas, patvirtindamas Konstitucinių reikalų komiteto poziciją, laikėsi nuomonės, kad pareiškimas apie NDF frakcijos sukūrimą neatitiko Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies, nes šis pareiškimas panaikino bet kokių bendrų politinių pažiūrų galimybę ir frakcijoje suteikė visišką politinę nepriklausomybę įvairiems ją sudarantiems signatarams. Toks įvertinimas neviršija šio sprendimo 104 punkte paminėtos diskrecijos.

107   Šiomis sąlygomis Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 100 punkte, turi patikrinti, ar šis įvertinimas yra pagrįstas.

108   Šiuo atžvilgiu nuoroda pareiškime apie NDF frakcijos sukūrimą, pagal kurią įvairūs ją sudarantys signatarai išsaugo savo balsavimo ir komitete, ir plenarinėje asamblėjoje laisvę, neleidžia daryti išvados, kad jos nariai neturi politinių pažiūrų. Iš tiesų ši nuoroda yra mandato nepriklausomumo principo, įtvirtinto 1976 m. akto 4 straipsnio 1 dalyje ir Darbo tvarkos taisyklių 2 straipsnyje išraiška, ir todėl negali turėti jokios įtakos frakcijos atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai vertinimui (žr. šio sprendimo 91 punktą).

109   Tai, kad į frakciją besijungiantys Parlamento nariai pareiškia, jog jie išlieka vienas nuo kito politiškai nepriklausomi, taip pat neleidžia manyti, kad jie turi bendras politines pažiūras. Tokio pobūdžio pareiškimas taip pat atitinka ankstesniame punkte nurodytą mandato nepriklausomumo principą.

110   Vis dėlto šioje byloje reikia pripažinti, kad konkrečios pasekmės, NDF frakcijos narių priskirtos jų pareiškimui apie politinį nepriklausomumą, tai yra, pirma, nustatytas draudimas kiekvienam frakcijos nariui kalbėti visų frakcijos narių vardu ir, antra, frakcijos susirinkimų tikslo apribojimas kalbėjimo laiko paskirstymu ir su frakcija susijusių finansinių bei administracinių klausimų sprendimu, pateikia dėsningus įrodymus, jog frakcijos nariai bet kokia kaina siekė išvengti regimybės, kad jie yra susiję politinėmis pažiūromis, ir visiškai nedirbo per Parlamento kadenciją bendrų politinių siekių, idėjų ar projektų, kad ir kokie maži jie būtų, labui. Tai rodo, kad NDF frakcijos nariai sutiko panaikinti bet kokią riziką būti laikomi turinčiais bendras politines pažiūras, ir atmetė galimybę manyti, kad ši frakcija galėtų padėti įgyvendinti bendrą politinę veiklą, jos paskirtį apribodami tik finansinėmis ir administracinėmis funkcijomis.

111   Taigi NDF frakcijos nariai kategoriškai atmetė bet kokias bendras politines pažiūras, apsiėmė jokiomis aplinkybėmis nesudaryti įspūdžio apie kokių nors tokio pobūdžio pažiūrų turėjimą ir iš anksto užkirto kelią bet kokiam, net ir ad hoc pobūdžio, veiksmui, kuris tai galėtų lemti per Parlamento kadenciją.

112   Sąmoningą NDF frakcijos narių politinių pažiūrų neigimą patvirtina tam tikros ištraukos iš laiško, 1999 m. rugsėjo 13 d. Lista Bonino narių adresuoto kitiems Parlamento nariams, tai yra dieną prieš plenarinį posėdį, per kurį Parlamentas pareiškė nuomonę dėl Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlyto Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio išaiškinimo.

113   Šiame laiške yra šios pastabos:

„<...>

Mūsų Parlamento inauguracinės sesijos metu Liste Bonino sąrašui priklausantys deputatai ėmėsi iniciatyvos pasiūlyti visiems frakcijoms nepriklausantiems Parlamento nariams kartu kurti mišrią frakciją; tikslas buvo padaryti galą diskriminaciniam „nepriklausomų“ Parlamento narių traktavimui mūsų Darbo tvarkos taisyklių ir vidinių finansinių ir administracinių nuostatų pagrindu. Tuo metu, kai Europos Parlamentas turi prisiimti naujas užduotis ir pareigas, mums atrodo, kad tai yra mūsų pareiga, net rizikuojant sudaryti įspūdį, kad sudaromi „contre nature“ politiniai aljansai, dar kartą pasmerkti diskriminaciją, kuri tęsiasi jau dvidešimt metų ir užtraukia negarbę demokratiniam Parlamentui, nes ji tyčiojasi iš pagarbos žmonių valiai.

<...>

Konstitucinių reikalų komiteto priimtame Darbo tvarkos taisyklių išaiškinime, kurį per šią sesiją jūs būsite paprašyti patvirtinti ar atmesti, teigiama, <...> kad NDF frakcija turi būti paleista, nes jos nariai pasirašė deklaraciją, kuria jie išsižada bet kokio politinių pažiūrų bendrumo ir patvirtina šią frakciją sudarančių politinių atstovų visišką nepriklausomumą. Tai iš tiesų yra mišri frakcija, kurią mes norėtumėme sukurti prieš ją galiausiai pripažįstant (Darbo tvarkos taisyklėmis).“

114   Šiais pareiškimais laišką pasirašę asmenys siekė kitiems Parlamento nariams paaiškinti, kad, nepaisant pirmo įspūdžio, kurį NDF frakcijos kūrimas gali sudaryti, jie su kitais šios frakcijos nariais neturėjo jokių politinių pažiūrų ir kad jų iniciatyvos tikslas buvo tik leisti visiems Parlamento nariams, ypač tiems, kurie nejuto jokio politinių pažiūrų su kitais bendrumo, susijungti į mišrią frakciją, kuriai būtų leista naudotis kitoms frakcijoms suteiktomis privilegijomis, tam, kad padarytų galą skirtingam šių Parlamento narių traktavimui dėl jų nepriklausomo statuso.

115   Ieškovai tvirtina, jog paskelbtas NDF frakcijos tikslas, būtent užtikrinti, kad visi Parlamento nariai galėtų nevaržomi vykdyti parlamentaro įgaliojimus (žr. šio sprendimo 6 punktą), įrodo šios frakcijos narių politinių pažiūrų buvimą. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad nuo 1999 m. liepos 20 d., kai kitų Parlamentinių frakcijų pirmininkai užginčijo NDF frakcijos sukūrimo atitiktį Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, iki 1999 m. rugsėjo 14 d. akto priėmimo NDF frakcijos nariai, susidūrę su abejonėmis dėl šios frakcijos politinio pobūdžio, niekada nepasirėmė jos tikslu siekdami įrodyti jos narių politinių pažiūrų buvimą.

116   Argumentais, pasitelktais per susirinkimus, kuriuose buvo nagrinėjama NDF frakcijos atitiktis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, iš esmės tvirtinta, kad šioje nuostatoje įtvirtinta sąlyga nėra privaloma ir nereikalauja, kad į frakcijas besijungiantys Parlamento nariai pateiktų savo politinių pažiūrų įrodymus, kad nei Parlamentas, nei kitos frakcijos negali sau priskirti teisės vertinti NDF frakcijos narių politines pažiūras ir kad frakcijos, kurias sudaro Parlamento nariai, neturintys bendrų politinių pažiūrų, buvo leidžiamos praeityje ir šio Parlamento kadencijos metu. NDF frakcijos nariai taip pat abejoja, ar Parlamento frakcijų nariai turi politines pažiūras. Jie taip pat pabrėžia nepalankų nepriklausomų Parlamento narių traktavimą, palyginus su frakcijai priklausančiais Parlamento nariais, kontrastą, šiuo atžvilgiu tarp situacijos Parlamente ir kai kurių valstybių narių parlamentinių tradicijų, bei pavojų, kad NDF frakcijos uždraudimu gali būti nustatytas precedentas.

117   Jie niekada netvirtino, kad tikslas, kurio buvo siekiama kuriant šią frakciją, turėtų būti laikomas jų politinių pažiūrų įrodymu. Priešingai, iš šio sprendimo 113 punkte pateiktų argumentų aišku, kad nurodytas NDF frakcijos kūrimo tikslas buvo leisti Parlamento nariams, su kitais neturinčiais tokių pažiūrų, sukurti mišrią frakciją tam, kad būtų galima naudotis frakcijoms suteiktomis privilegijomis.

118   Taigi, ieškovai negali priekaištauti Parlamentui, kad šis pareiškime apie NDF frakcijos sukūrimą pateiktos nuorodos į šios frakcijos tikslą neaiškino kaip jos narių politinių pažiūrų buvimo įrodymo.

119   Bet kuriuo atveju šis pareiškimas negali paneigti šio sprendimo 111–115 punktuose pateiktos analizės, iš kurios aišku, kad šios frakcijos nariai atvirai siekė paneigti bet kokį jos politinį pobūdį.

120   Šio sprendimo 110–119 punktuose pateikta analizė leidžia daryti išvadą, kad Parlamentas buvo teisus, manydamas, jog pareiškimas apie NDF frakcijos kūrimą liudijo visišką ir akivaizdų šios frakcijos narių politinių pažiūrų nebuvimą. Laikydamasis tokios pozicijos Parlamentas, priešingai ieškovų tvirtinimui, nepasisavino teisės nuspręsti apie šios frakcijos narių politines pažiūras. Jis tik remdamasis pirmiau nurodytu pareiškimo pagrindu konstatavo, kad pastarieji atvirai neigė bet kokias tokio pobūdžio pažiūras, šitaip patys paneigdami šio sprendimo 103 ir 104 punktuose nurodytą politinių pažiūrų nuginčijamą prezumpciją. Šiomis sąlygomis jis tegalėjo padaryti išvadą, kad NDF frakcija nesilaikė Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų, antraip ši nuostata netektų jokio poveikio.

121   Šiai analizei įtakos nedaro nei Front national nurodyta aplinkybė, kad po nutarties Martinez ir de Gaulle prieš Parlamentą, nurodytos šio sprendimo 13 punkte, NDF frakcijos vardu buvo teikiami pranešimų pakeitimai ir rezoliucijos pasiūlymai, nei J. C. Martinez ir C. de Gaulle, kaip ir Front national, pateikti įrodymai dėl NDF frakcijos narių elgesio balsuojant per pastaruosius plenarinius posėdžius.

122   Iš tiesų, NDF frakcijos vardu pasiūlytų iniciatyvų klausimu iš Pirmosios instancijos teismo prašymu Front national pateiktų dokumentų matyti, jog visų šių iniciatyvų imdavosi arba vienas NDF frakcijos narys, arba tam tikra šiai frakcijai priklausančių Parlamento narių dalis. Nė viena iniciatyva nebuvo pateikta Parlamento narių, priklausančių daugiau negu vienai NDF frakcijos daliai. Ši aplinkybė patvirtina visišką šios frakcijos narių politinių pažiūrų nebuvimą, kuris nurodytas pareiškime apie jos sukūrimą.

123   Dėl NDF frakcijos narių elgesio balsuojant pastarųjų plenarinių posėdžių metu reikia pažymėti, kad, kaip Parlamentas teisingai pabrėžė savo rašytinėse pastabose, atitinkamas balsavimas, pastebimas frakcijos lygmeniu, gali slėpti didelius individualios kiekvieno jos nario balsavimo politinės motyvacijos skirtumus. Todėl tai negali būti laikoma šios frakcijos narių politinių pažiūrų buvimo įrodymu.

124   Svarbu pridurti, kad aplinkybė ir įrodymai, nurodyti šio sprendimo 121 punkte, yra vėlesni negu 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas, ir iš to išplaukia, kad jie jokiu būdu negali daryti poveikio nagrinėjimui, ar šiame akte išdėstytas Parlamento įvertinimas, jog NDF frakcija neatitinka Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies, yra pagrįstas.

125   Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, kad NDF frakcijos narių atveju buvo pažeistas vienodo požiūrio principas

126   Šis ieškinio pagrindas gali būti padalytas į tris dalis. Pirmoje dalyje ieškovai teigia, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas reiškia diskriminaciją tarp NDF frakcijos narių ir Parlamento narių, priklausančių politinei frakcijai. Antroje dalyje jie tvirtina, kad šis aktas diskriminuoja NDF kitų formalių frakcijų atžvilgiu. Trečioje dalyje jie nurodo tariamą NDF frakcijos diskriminaciją dabartinį parlamentą sudarančių frakcijų atžvilgiu.

 Dėl ieškinio pagrindo pirmos dalies

127   Trijose bylose ieškovai tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas reiškia frakcijai nepriklausančių Parlamento narių diskriminaciją.

128   Iš tiesų, narystė tokioje frakcijoje suteikia nemažai pranašumų parlamentaro privilegijų atžvilgiu ir finansiniu, materialiniu bei administraciniu požiūriais, o NDF frakcijos nariai šių privilegijų netenka, nes 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas jiems suteikia nepriklausomų Parlamento narių statusą. Uždraudžiant NDF frakciją šiuo aktu daroma žala jos nariams – nepriklausomi Parlamento nariai diskriminuojami Parlamente, taip pažeidžiant Parlamento narių lygybę, kiek tai susiję su jų įgaliojimų vykdymo sąlygomis.

129   Tie patys argumentai yra pateikiami E. Bonino ir kt. pagrindžiant prieštaravimą dėl neteisėtumo, jų EB 241 straipsnio pagrindu pareikštą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies kartu su jų 30 straipsniu.

130   Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visų pirma reikėtų nagrinėti šį prieštaravimą dėl neteisėtumo.

131   Parlamentas šio prieštaravimo priimtinumą ginčija.

132   Jis tvirtina, kad Darbo tvarkos taisyklės nepatenka į aktų, kurių teisėtumas gali būti ginčijamas remiantis EB 241 straipsniu, kategoriją. Be to, 1999 m. rugsėjo 14 d. akto teisinis pagrindas nebuvo Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnis, ir šis aktas nebuvo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio įgyvendinimo priemonė, o iš to išplaukia, kad nagrinėjamu atveju šios dvi nuostatos negali būti pripažintos neteisėtomis.

133   Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, EB 241 straipsnis išraiškia bendrą principą, garantuojantį kiekvienai šaliai teisę, siekiant tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusio sprendimo panaikinimo, šalutiniu būdu ginčyti galiojimą ankstesnio institucijos akto, kuris yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, jei ši šalis EB 230 straipsnio pagrindu neturėjo teisės pareikšti tiesioginį ieškinį dėl šio akto, sukėlusio jai pasekmių, jai neturint galimybės prašyti jį pripažinti negaliojančiu (žr. 1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 39 punktą ir 1984 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Andersen ir kt. prieš Parlamentą, 262/80, Rink. p. 195, 6 punktą).

134   Vadinasi, prieštaravimas dėl neteisėtumo negali būti apribotas aktais, išreikštais reglamento forma EB 241 straipsnio prasme. Šis straipsnis turi būti aiškinamas plačiai, siekiant užtikrinti tinkamą institucijų bendro pobūdžio aktų kontrolę asmenų, neturinčių teisės pareikšti tiesioginį ieškinį dėl tokių aktų, naudai, kai poveikis jiems yra daromas su jais tiesiogiai ir konkrečiai susijusiais taikymo sprendimais (133 punkte nurodyto sprendimo Simmenthal prieš Komisiją 40 ir 41 punktai; 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 56 punktas).

135   Be to, šio straipsnio taikymo sritis turi apimti institucijų aktus, kurie buvo svarbūs priimant sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, net jei šie aktai formaliai nebuvo šio sprendimo teisinis pagrindas (1998 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Abreu prieš Teisingumo Teismą, T‑146/96, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑281, 27 punktas).

136   Reikia pridurti, kad prieštaravimas dėl neteisėtumo privalo būti apribotas tuo, kas yra būtina norint išspręsti ginčą. Iš tiesų EB 241 straipsnis nėra skirtas leisti šaliai ginčyti bet kokio bendro pobūdžio akto taikymą reiškiant bet kokį ieškinį. Tarp ginčijamo konkretaus sprendimo ir nagrinėjamo bendro pobūdžio akto turi būti tiesioginis teisinis ryšys (Teisingumo Teismo 1965 m. kovo 31 d. Sprendimo Macchiorlati Dalmas e Figli prieš Vyriausiąją valdybą, 21/64, Rink. p. 227, 245, 1966 m. liepos 13 d. Spendimo Italija prieš Tarybą ir Komisiją, 32/65, Rink. p. 563, 594 ir 1984 m. vasario 21 d. Sprendimo Walzstahl-Vereinigung ir Thyssen prieš Komisiją 140/82, 146/82, 221/82 ir 226/82, Rink. p. 951, 20 punktas; 134 punkte nurodyto sprendimo Reinarz prieš Komisiją 57 punktas).

137   Nagrinėjamu atveju Darbo tvarkos taisyklių 29 ir 30 straipsnių, nustatančių sąlygas, kuriomis Parlamento nariai vykdo savo įgaliojimus, nuostatos yra neabejotinai bendro pobūdžio. Jos taikomos objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir turi teisinių padarinių bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms (pagal analogiją žr. 1975 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Acton ir kt. prieš Komisiją, 44/74, 46/74 ir 49/74, Rink. p. 383, 7 punktą ir 1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Lefebvre Frère ir Soeur prieš Komisiją, 206/87, Rink. p. 275, 13 punktą). Vadinasi, jų panaikinimo EB 230 straipsnio pagrindu ieškovai siekti negali.

138   Be to, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu Parlamento priimti sprendimai (žr. šio sprendimo 46 punktą) yra tiesiogiai pagrįsti faktu, kad Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis kelia frakcijos sukūrimo Parlamente sąlygą – kad būtų atitinkamos Parlamento narių politinės pažiūros. Ši nuostata buvo kitų frakcijų pirmininkų prieštaravimo NDF frakcijos sukūrimui pagrindas ir, pareiškus šį prieštaravimą, dėl jos buvo pateiktas 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento patvirtintas išaiškinimas. Remdamasis šia nuostata, kaip patikslinta pirmiau nurodytu išaiškinimu, Parlamentas konstatavo NDF frakcijos nebuvimą ir, remdamasis Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsniu, atitinkamus Parlamento narius laikė nepriklausomais. Taigi, šių dviejų nuostatų taikymas kartu sąlygojo 1999 m. rugsėjo 14 d. akto buvimą ir turinį.

139   Todėl galima daryti išvadą, kad tarp 1999 m. rugsėjo 14 d. akto ir Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies bei 30 straipsnio, kurių teisėtumą E. Bonino ir kt. ginčija, yra tiesioginis teisinis ryšys.

140   Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į faktą, kad E. Bonino ir kt. pareikštas ieškinys dėl panaikinimo buvo pripažintas priimtinu (žr. šio sprendimo 75 punktą), šių ieškovų pareikštą prieštaravimą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies bei 30 straipsnio teisėtumo reikia pripažinti priimtinu.

141   Dabar reikia nagrinėti, ar šis prieštaravimas yra pagrįstas, kiek jis remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu.

142   Greta 128 punkte nurodytų argumentų, E. Bonino ir kt. tvirtina, kad jei Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti kurti Parlamento narių frakciją, kurios nariai neturi bendrų politinių pažiūrų, šio straipsnio ir Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnio nuostatų teisėtumą reikia ginčyti remiantis nediskriminavimo principu. Iš tiesų šių nuostatų taikymas kartu reiškia, kad Parlamento nariai, su kitais neturintys jokių bendrų politinių pažiūrų, negali nei jungtis į frakciją Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme, nei pretenduoti į automatinį priklausymą mišriai frakcijai. Šie Parlamento nariai laikomi nepriklausomais, o tai trukdo jiems nevaržomai vykdyti parlamentaro įgaliojimus.

143   Kaip posėdyje patvirtino E. Bonino ir kt., jie ginčija pirmiau nurodytų nuostatų, kiek jos kliudo ir savanoriškam formalios jokių bendrų politinių pažiūrų neturinčių Parlamento narių frakcijos kūrimui, ir automatiniam šių Parlamento narių priskyrimui mišriai frakcijai, teisėtumą.

144   Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas primena, pirma, kad pagal teismo praktiką Parlamentas, remdamasis galia nustatyti savo vidinę struktūrą, jam suteikta EAPB 25 straipsniu, EB 199 straipsniu ir Euratomo 112 straipsniu, turi teisę imtis reikiamų priemonių užtikrinti tinkamą savo funkcionavimą ir procedūrų eigą (1983 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą, 230/81, Rink. p. 255, 38 punktas ir 1991 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą, C‑213/88 ir C‑39/89, Rink. p. I‑5643, 29 punktas).

145   Šioje byloje, kaip Parlamentas teisingai pažymi, Parlamento suskirstymas į frakcijas atitinka nemažai teisėtų tikslų, kuriuos lemia parlamentinėms demokratijoms būdingos socialinės ir politinės aplinkybės, ir jo specifika, palyginti su nacionaliniais parlamentais, ir Sutartimi jam priskirtos funkcijos bei atsakomybė; tikslų, kurių siekiant formalios ar mišrios frakcijos, kažkokia yra NDF frakcija, jungianti Parlamento narius, neturinčius jokių bendrų politinių pažiūrų, prisidėti negali.

146   Iš tiesų, Parlamento suskirstymas į frakcijas, apimančias parlamentarus iš daugiau negu vienos valstybės narės, turinčius bendras politines pažiūras, atrodo, pirma, yra priemonė, pritaikyta veiksmingam institucijos darbo ir procedūrų organizavimui, ypač siekiant leisti išreikšti bendrą politinę valią ir pasiekti kompromisus, kurie yra ypač būtini dėl didelio šio Parlamento narių skaičiaus, ypatingos jame atstovaujamų kultūrų, tautybių, kalbų ir nacionalinių politinių judėjimų įvairovės, labai įvairios Parlamento veiklos ir fakto, kad, skirtingai nei nacionaliniams parlamentams, Parlamentui nėra būdingas tradicinis pasidalijimas tarp daugumos ir opozicijos. Šiame kontekste frakcija Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme atlieka funkciją, kurios frakcija, sudaryta iš Parlamento narių, neturinčių politinių pažiūrų, atlikti negali.

147   Antra, organizavimąsi į frakcijas pateisina, ypač kai jau priimtos Europos Sąjungos ir Amsterdamo sutartys, Parlamento įgaliojimų įgyvendinant EB sutartimi Bendrijai pavestus uždavinius ir dalyvaujant šių uždavinių įgyvendinimui reikalingų Bendrijos aktų priėmimo procedūroje svarba (žr. EB 7, 192–195, 200 ir 201 straipsnius). Konkrečiai tariant, EB 251 straipsnyje nustatytos Parlamento ir Tarybos bendro Bendrijos aktų priėmimo (vadinamoji ,,bendro sprendimo procedūra“) procedūros tinkama eiga ir veiksmingumas reikalauja, kad, norint pasiekti susitarimą dėl bendro teksto, klausimą reikia perduoti šios nuostatos 3–5 dalyse numatytam Taikinimo komitetui, kad politinis kompromisas visų pirma būtų pasiektas Parlamento viduje. Toliau būtina, kad Parlamento delegacija, kuriai patikėta derėtis su Taryba minėtame Taikinimo komitete, būtų sudaryta iš Parlamento narių, galinčių atspindėti Parlamento politinę sudėtį, įgalintų kalbėti kitų Parlamento narių vardu ir galinčių gauti paramą, kai su Taryba bus pasiektas susitarimas, o prie to frakcija gali veiksmingai prisidėti, skirtingai nei grupės, sudarytos iš bendrų politinių pažiūrų neturinčių Parlamento narių.

148   Trečia, dvigubas politinių pažiūrų ir priklausymo daugiau negu vienai valstybei narei reikalavimas, kuriuo pagrįstas parlamentarų jungimasis į frakcijas, leidžia peržengti vietinės politikos ypatumus ir skatinti Sutartyje numatytą Europos integraciją. Taigi, frakcijos prisideda siekiant EB 191 straipsnio politinio tikslo, tai yra Europos masto politinių partijų, prisidedančių prie Sąjungos piliečių europietiškos sąmonės ugdymo ir padedančių reikšti politinę jų valią, atsiradimo. Šio vaidmens negalėtų atlikti formali ar mišri frakcija, sudaryta iš Parlamento narių, išsižadančių bet kokių bendrų politinių pažiūrų.

149   Iš pirmiau nurodytos analizės išplaukia, kad Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatos kartu su 30 straipsnio nuostatomis, Parlamente leidžiančios tik politinėmis pažiūromis pagrįstų frakcijų sukūrimą ir nustatančios, kad jokiai frakcijai nepriklausantys Parlamento nariai kaip nepriklausomi posėdžiauja Parlamento biuro nustatytomis sąlygomis, užuot jiems suteikus teisę kurti formalią frakciją ar jungtis į mišrią frakciją, yra vidinio organizavimo priemonės, pateisinamos specialiais Parlamento bruožais, jo veikimo apribojimais ir Sutartimi jam priskirtomis pareigomis bei tikslais.

150   Be to, reikia pabrėžti, kad, remiantis teismo praktika, nediskriminavimo principas, kuris yra pagrindinis teisės principas, draudžia panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas – vienodai, jei tokio vertinimo negalima objektyviai pagrįsti (žr. ypač 1990 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoche, C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

151   Šioje byloje visi Parlamento nariai turi jiems rinkėjų demokratiškai suteiktus įgaliojimus ir prisiima tą pačią politinio atstovavimo Europos lygmeniu funkciją (žr. šio sprendimo 61 punktą). Šiuo atžvilgiu jie visi yra tokioje pačioje situacijoje.

152   Tiesa, kad Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis kartu su 30 straipsniu nustato skirtumą tarp dviejų Parlamento narių kategorijų, tai yra tų, kurie priklauso frakcijai Parlamento vidaus taisyklių prasme, ir tų, kurie Parlamento biuro nustatytomis sąlygomis posėdžiauja kaip nepriklausomi parlamentarai. Vis dėlto šis suskirstymas yra pateisinamas faktu, kad pirmieji, priešingai antriesiems, atitinka Darbo tvarkos taisyklių reikalavimą, nulemtą teisėtų tikslų siekimo (žr. šio sprendimo 145–149 punktus).

153   Vadinasi, toks suskirstymas negali būti pripažintas nediskriminavimo principo, apibrėžto teismo praktikos, pažeidimu (žr. šio sprendimo 150 punktą).

154   Savo rašytinėse pastabose pagrįsdami savo argumentus ieškovai tvirtina, kad Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnio prasme nepriklausomi Parlamento nariai, palyginus su frakcijų nariais, yra diskriminuojami. Vertindami nepriklausomus Parlamento narius ir frakcijų narius, jie nurodo daugelį skirtumų susijusių su Parlamento narių teisėmis ir finansinėmis, administracinėmis bei materialinėmis privilegijomis, reiškiančių neteisėtą diskriminavimą.

155   Vis dėlto iš šalių rašytinių pastabų ir Pirmosios instancijos teismo prašymu jų pateiktų dokumentų matyti, kad šie vertinimo skirtumai, kurių Parlamentas neginčija, kyla ne iš Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir ne iš 30 straipsnio, bet iš kai kurių kitų Parlamento vidinių nuostatų.

156   Antai:

–       nepriklausomų Parlamento narių dviejų atstovų balsavimo teisių pirmininkų sueigoje, pripažįstamų frakcijų pirmininkams ar jų atstovams, nepripažinimas išplaukia iš Darbo tvarkos taisyklių 23 straipsnio,

–       tai, kad nepriklausomi parlamentarai, priešingai negu frakcijos, negali teikti pasiūlymų dėl rezoliucijos, užbaigiančios debatus apie Komisijos išrinkimą, išplaukia iš Darbo tvarkos taisyklių 33 straipsnio,

–       tai, kad nepriklausomi Parlamento nariai yra nušalinti nuo darbo Parlamento delegacijoje Taikinimo komitete, nors frakcijos yra atstovaujamos arba šioje delegacijoje, arba pastarosios parengiamuosiuose vidaus posėdžiuose, išplaukia iš Darbo tvarkos taisyklių 82 straipsnio,

–       tai, kad frakcijoms pripažįstamos parlamentinės privilegijos nepriklausomam Parlamento nariui yra taikomos tik tuo atveju, jei jas remia 31 kitas Parlamento narys, išplaukia iš įvairių Darbo tvarkos taisyklių nuostatų, nurodytų šio sprendimo 4 punkte,

–       tai, kad nepriklausomi tos pačios politinės grupės Parlamento nariai, skirtingai nuo frakcijų, neturi teisės paaiškinti savo kolektyvinės pozicijos dėl galutinio balsavimo, išplaukia iš Darbo tvarkos taisyklių 137 straipsnio,

–       tai, kad į nepriklausomus parlamentarus neatsižvelgiama skirstant Parlamento pirmininko ir kvestoriaus, komitetų ir Darbo tvarkos taisyklių XX ir XXI skyriuose numatytų tarpparlamentinių delegacijų pirmininkų bei vicepirmininkų pareigas, kad į juos tik antraeile tvarka atsižvelgiama skirstant šių komitetų ir delegacijų narių postus ir kad jie nėra įtraukiami į pirmininkų sueigos sudaromas ad hoc delegacijas bei Bendrijos reikalų komitetų konferencijos delegaciją, numatytą Darbo tvarkos taisyklių 56 straipsnyje, kyla dėl vadinamojo „D’Hondt“ metodo taikymo, Parlamento naudojamo paskirstant pirmiau nurodytus postus, ir dėl fakto, kad pirmininkų sueigoje, šiuo atžvilgiu kompetentingoje institucijoje, posėdžiaujantys nepriklausomų parlamentarų atstovai neturi balsavimo teisės,

–       vertinimo skirtumas sekretoriato atžvilgiu, daromas tarp nepriklausomų Parlamento narių ir frakcijų, yra Darbo tvarkos taisyklių 22 straipsnio pagrindu Parlamento biuro priimtų sprendimų rezultatas,

–       skirtingas vertinimas, taikomas nepriklausomiems Parlamento nariams ir frakcijoms kreditų paskirstymo pagal 3707 biudžeto eilutę atžvilgiu, kiek tai susiję su specifinėmis Parlamento išlaidomis sekretoriatui, administracinėmis einamosiomis išlaidomis bei išlaidomis, susijusiomis su politine frakcijų ir nepriklausomų parlamentarų veikla, kyla iš Darbo tvarkos taisyklių 22 straipsnio pagrindu Parlamento biuro priimtų sprendimų,

–       tai, kad nepriklausomi Parlamento nariai, skirtingai nei frakcijos, negali pasinaudoti Parlamento teikiamomis paslaugomis, ypač sinchroninio vertimo paslauga, yra Parlamento administracinių taisyklių, reglamentuojančių frakcijų posėdžius, pasekmė.

157   Tiesa, Parlamentas turi patikrinti, ar situacija, kurią lemia įvairių ankstesniame punkte nurodytų vidaus nuostatų taikymas, visais jos aspektais atitinka teismo praktikos apibrėžtą vienodo požiūrio principą (žr. šio sprendimo 150 punktą). Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad, nors teisėtų Parlamento tikslų pasiekimas jam organizuojantis į frakcijas pateisina faktą, jog šios frakcijos ir todėl joms priklausantys parlamentarai, palyginti su nepriklausomais parlamento nariais, naudojasi tam tikromis privilegijomis ir galimybėmis, Parlamentui tenka pareiga laikantis šiuo tikslu numatytų vidinių procedūrų patikrinti, ar visi iš pirmiau nurodytų vidaus nuostatų kylantys šių dviejų kategorijų Parlamento narių vertinimo skirtumai yra būtini ir todėl objektyviai pateisinami atsižvelgiant į pirmiau nurodytus tikslus. Jeigu reikia, Parlamentas turi, remdamasis savo galia nustatyti savo vidinę struktūrą, ištaisyti šiose nuostatose įtvirtintą nelygybę, kuri neatitinka šio būtinumo reikalavimo ir kuri dėl šios priežasties Bendrijos teismo, peržiūrinčio taikant šias nuostatas Parlamento priimtus aktus, gali būti pripažinta diskriminacine (žr. šio sprendimo 48–62 punktus).

158   Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad E. Bonino ir kt. neginčija įvairių šio sprendimo 156 punkte išvardytų nuostatų teisėtumo. Posėdžio metu jie patvirtino, kad prieštaravimas dėl teisėtumo jų ieškinyje dėl panaikinimo buvo susijęs su Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalimi ir 30 straipsniu, o ne su nepriklausomų Parlamento narių statusą lemiančiomis Parlamento vidaus nuostatomis.

159   Bet kuriuo atveju vienodo požiūrio principo pažeidimas dėl vienos ar kitos šios vidaus nuostatos gali paveikti tik atitinkamos nuostatos ir ją taikant Parlamento priimto akto teisėtumą. Priešingai, jis negali daryti poveikio šio sprendimo 144–153 punktuose pateiktai analizei.

160   Iš ankstesnės analizės (žr. 144–159 punktus) išplaukia, kad prieštaravimą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio teisėtumo, kiek jis pagrįstas vienodo požiūrio principo pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

161   Ta pati analizė verčia atmesti ieškovų šio ieškinio pagrindo pirmoje dalyje nurodytus argumentus, pagrįstus faktais, identiškais tiems, kuriais E. Bonino ir kt. remiasi ginčydami Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatų ir 30 straipsnio nuostatų atitiktį vienodo požiūrio principui (žr. šio sprendimo 127–129 punktus).

162   Iš tiesų, reikia konstatuoti, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu, atimančiu iš Parlamento narių, kurie, kaip kad pareiškusieji apie NDF frakcijos sukūrimą, neturi bendrų politinių pažiūrų, galimybę jungtis į frakciją Parlamento vidaus taisyklių prasme ir jiems suteikiančiu nepriklausomų Parlamento narių statusą, tiktai daroma išvada apie tai, jog pastarieji nesilaikė Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto politinių pažiūrų reikalavimo ir jiems taikomas Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnyje numatytas šio reikalavimo neatitinkantiems parlamentarams skirtas sprendimas.

163   Tačiau šių dviejų nuostatų atitikimas vienodo požiūrio principui negali būti ginčijamas (žr. šio sprendimo 144–159 punktus).

164   Iš to matyti, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas negali būti pripažintas prieštaraujančiu šiam principui.

165   Reikia pridurti, kad ieškovų nurodomi vertinimo skirtumai savo argumentams paremti, taikomi 1999 m. rugsėjo 14 d. akte minimiems Parlamento nariams, vykdantiems savo įgaliojimus, dėl jų nepriklausomo statuso (žr. šio sprendimo 155 ir 156 punktus), išplaukia ne iš šio akto, bet iš šio sprendimo 156 punkte nurodytų Parlamento vidinių nuostatų, kurių teisėtumo ieškovai vis dėlto neginčija.

166   Taigi, greta to, kas buvo konstatuota šio sprendimo 158 punkte, reikia pažymėti, kad byloje T‑327/99 Front national, nurodydama vertinimo skirtumą, įvairiais atžvilgiais nepriklausomų parlamentarų patiriamą palyginus su frakcijų nariais, nurodė:

„Tai siekia taip toli, kad galima būtų teisėtai paklausti, ar nereikėtų ginčyti Darbo tvarkos taisyklių, kaip nustatančių šią diskriminaciją, nuostatų. Tačiau tai nėra šio ieškinio dalykas“ (Ieškinys, 8 p.).

167   Posėdyje ieškovai patvirtino, kad jie neginčija šio sprendimo 156 punkte nurodytų vidaus nuostatų teisėtumo.

168   Atsižvelgiant į visus prieš tai pateiktus argumentus, pirmą nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl antros ieškinio pagrindo dalies

169   Trijose bylose ieškovai tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. akte įtvirtinama nepateisinama diskriminacija draudžiant kurti NDF frakciją, nors ankstesnėse Parlamento kadencijose buvo leista nemažai formalių frakcijų, tai yra CDI frakcija, „Vaivorykštės“ grupė: Žaliųjų – alternatyvių Europos ryšių aljanso, Agalev-Ecolo, Danijos liaudies judėjimo prieš Europos Bendrijos narystę ir Europos laisvojo aljanso Europos Parlamente federacija, CTDI frakcija ir Europos Parlamento „vaivorykštės“ frakcija. Front national taip pat nurodo ankstesnėse Parlamento kadencijose leistą Europos tautų frakciją.

170   Diskriminacinį 1999 m. rugsėjo 14 d. akto pobūdį NDF frakcijos narių atžvilgiu ypač sustiprina leidimas šiame Parlamente kurti ypač formalaus pobūdžio EDD frakciją.

171   Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas primena, jog iš šio sprendimo 100–124 punktuose pateiktos analizės išplaukia, kad Parlamentas buvo teisus, konstatuodamas, jog NDF frakcija neegzistuoja dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitikimo, nes šios frakcijos nariai atvirai paneigė bet kokias bendras politines pažiūras ir bet kokį šios frakcijos politinį pobūdį. Šiomis aplinkybėmis ieškovai bet kuriuo atveju negali pagrįstai tvirtinti apie skirtingą vertinimą, Parlamento taikomą dviejuose ankstesniuose punktuose nurodytų frakcijų sukūrimo atžvilgiu.

172   Reikia pridurti, jog ieškovai neginčijo Parlamento argumento, kad, priešingai negu apie NDF frakcijos sukūrimą paskelbę Parlamento nariai – tie, kurie pranešė apie šių kitų frakcijų sukūrimą,– jokiu atveju atvirai neneigė bet kokių bendrų politinių pažiūrų. Vadinasi, NDF frakcijos situacija negali būti laikoma panašia į tų kitų frakcijų situaciją, ir todėl skirtingas pirmosios ir antrųjų vertinimas yra pateisinamas.

173   Šiuo atžvilgiu E. Bonino ir kt. tvirtina, kad Parlamento argumentas prilygsta politinių pažiūrų sąlygos sušvelninimui iki visiškai formalios sąlygos, kuri būtų įvykdyta tik tada, kai apie jungimąsi į frakciją pranešę Parlamento nariai atvirai neneigtų bet kokių bendrų politinių pažiūrų buvimo. Todėl šis argumentas keičia Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio apimtį. Be to, šio sprendimo 169 ir 170 punktuose nurodytas atviro šių frakcijų narių politinių pažiūrų neigimo nebuvimas negali paslėpti fakto, kad tarp šių frakcijų narių yra ypač žymūs politiniai skirtumai. Be kita ko, nėra jokio skirtumo tarp frakcijos, kuri, kaip NDF frakcija, atvirai neigia bet kokias savo narių politines pažiūras, ir frakcijos, kuri, kaip CDI frakcija, atvirai skelbia, kad kiekvienas narys išlaiko savo politinę programą, kaip ir savo žodžio bei balsavimo laisvę tiek komitete, tiek per plenarinę sesiją.

174   Vis dėlto ieškovų argumentą reikia atmesti. Iš tiesų, reikia priminti, kad, kaip išplaukia iš šio sprendimo 110–114 punktuose pateiktos analizės, NDF frakcijos narių politinių pažiūrų neigimas nėra tik formalus. Tai buvo sąmoningas šių Parlamento narių noras išvengti būti suprastiems kaip turintiems tokias pažiūras. Susidūręs su tokiu atviru neigimu Parlamentas negalėjo daryti nieko kita, kaip dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo nesilaikymo pripažinti šį politinių pažiūrų nebuvimą ir paskelbti NDF frakciją neegzistuojančia, priešingu atveju ši nuostata netektų bet kokio veiksmingumo.

175   Tačiau atsižvelgiant į visus atitinkamus faktus, remiantis bet kokio atviro šio sprendimo 169 ir 170 punktuose nurodytų frakcijų narių politinių pažiūrų neigimo nebuvimu, buvo galima manyti, kad politiniai skirtumai tarp šių frakcijų narių, kai kurių jų priskyrimas formalioms frakcijoms ar, kaip CTDI frakcijos atveju, atitinkamų parlamentarų pareiškimuose apie frakcijos kūrimą nurodytos praktinio pobūdžio priežastys neužkerta kelio šiems frakcijų nariams turėti bent kažkokių politinių pažiūrų ir todėl neleidžia abejoti šio sprendimo 103 punkte nurodyta atitinkamų politinių pažiūrų prezumpcija.

176   E. Bonino ir kt. apie CDI frakciją nurodyta aplinkybė, kad pareiškimas apie šios frakcijos sukūrimą išlaikė jos narių politinę nepriklausomybę ir žodžio bei balsavimo laisvę komitete ir per plenarinę sesiją, net jei tai būtų nustatyta, dėl šio sprendimo 91, 108 ir 109 punktuose nurodytų priežasčių nėra tokio pobūdžio, kad paneigtų prieš tai išdėstytus argumentus. Tai būdinga ir paskelbimui apie CTDI frakcijos narių politinę nepriklausomybę.

177   Dėl EDD frakcijos reikia pridurti, kad, priešingai nei savo rašytinėse pastabose nurodė Front national, jos pavadinimas perteikia šios frakcijos nariams bendrą politinę Europos koncepciją, kurią, be to, atspindi 1999 m. lapkritį jos priimti įstatai.

178   Šiuose Parlamento pateiktuose įstatuose teigiama:

„Frakcija yra atvira parlamentarams, palaikantiems suverenių tautinių valstybių Europos asociaciją, ir sutinka su Jungtinių Tautų Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir parlamentine demokratija.

EDD siekia sukurti stabilią ir demokratišką tautinių valstybių Europą, pagrįstą jos tautų įvairove ir kultūromis. Ji yra atvira asmenims, kurie santūriai vertina padidėjusią Europos integraciją ir centralizaciją“.

179   Šie pareiškimai leidžia manyti, kad EDD frakcijai priklausantys Parlamento nariai turi bendras politines pažiūras, kurioms būdingas noras užtikrinti valstybių narių suverenumą ir Europos tautų įvairovę bei per daug nesureikšminti Europos integracijos ir centralizacijos. Jie padeda paaiškinti, kodėl Parlamentas nemanė privaląs nagrinėti klausimo, ar ši frakcija laikėsi Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies reikalavimo.

180   Taip pat reikia pabrėžti, jog, priešingai Front national tvirtinimui, faktas, kad EDD frakcijos nariai gali plenariniuose posėdžiuose balsuoti skirtingai, vertinant šios frakcijos atitiktį Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, dėl šio sprendimo 91 punkte nurodytų priežasčių yra nesvarbus. Vadinasi, šio ieškinio pagrindo atžvilgiu Front national šiuo argumentu tinkamai remtis negali.

181   Iš prieš tai nurodytų aplinkybių išplaukia, kad ieškovų argumentai dėl nepateisinamos NDF frakcijos narių diskriminacijos, palyginti su šio sprendimo 169 bei 170 punktuose nurodytomis frakcijomis, turi būti atmesti.

182   J. C. Martinez ir de C. Gaulle taip pat tvirtina, kad šių frakcijų pavyzdys per dvidešimt pastarųjų metų suteikė pagrindą teisėtiems lūkesčiams, susijusiems su leidimu kurti formalias frakcijas Parlamente. Todėl 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas, uždrausdamas NDF frakciją, pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

183   Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisėtų lūkesčių principas yra vienas pagrindinių Bendrijos principų (ypač žr. 1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atlanta prieš Europos Bendriją, C‑104/97 P, Rink. p. I‑6983, 52 punktą), taikomas, kai atitinkama Bendrijos institucija suinteresuotiesiems asmenims suteikė konkrečias garantijas, kurių pagrindu gimė jų pagrįstos viltys (žr. 1994 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Unifruit Hellas prieš Komisiją, T‑489/93, Rink. p. II‑1201 51 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Dubois et Fils prieš Tarybą ir Komisiją, T‑113/96, Rink. p. II‑125 68 punktą).

184   Vis dėlto šioje byloje Parlamento neprieštaravimas pareiškimui dėl frakcijų, kurioms nebūdingi tie patys požymiai, kurie priskiriami NDF frakcijai (žr. šio sprendimo 172–180 punktus), sukūrimo negali būti laikomas konkrečia garantija, lemiančia Parlamento narių, pareiškusių apie šios frakcijos sukūrimą, pagrįstų vilčių dėl šios frakcijos atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai atsiradimą.

185   Reikia pridurti, kad, kai tik buvo pareikšta apie NDF frakcijos sukūrimą, buvo užginčyta jos atitiktis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad nuo momento, kai buvo iškeltas klausimas dėl NDF frakcijos teisėtumo, iki 1999 m. rugsėjo 14 d. akto priėmimo, apie frakcijos sukūrimą pareiškę Parlamento nariai iš kurio nors Parlamento organo gavo konkrečią garantiją, dėl kurios jie būtų galėję turėti teisėtų lūkesčių, jog NDF frakcija atitinka pirmiau nurodytą nuostatą.

186   Dėl šių priežasčių J. C. Martinez ir C. de Gaulle argumentai, kuriais grindžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas, turi būti atmesti.

187   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, antrą nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl trečios ieškinio pagrindo dalies

188   Trijose bylose ieškovai tvirtina, kad dabartinį Parlamentą sudarančių frakcijų teisėtumas niekada nebuvo ginčijamas. Vis dėlto neseniai vykus balsavimui aktualiais politiniais klausimais pasirodė abejotina, ar šie frakcijų nariai turi bendras politines pažiūras, o NDF frakcijos nariai parodė didelį politinį vieningumą. Šis konstatavimas sustiprina diskriminacinį 1999 m. rugsėjo 14 d. akto pobūdį.

189   Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas primena, kad šio sprendimo 100–124 punktuose pateikta analizė rodo, jog Parlamentas buvo teisus, nuspręsdamas apie NDF frakcijos neegzistavimą dėl neatitikimo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai dėl atviro šios frakcijos narių bet kokių politinių pažiūrų neigimo. Atliekant šią analizę buvo pažymėta, kad Parlamento įvertinimo teisingumas negali būti sumenkintas remiantis tuo, kad per pastaruosius Parlamento posėdžius šios frakcijos nariai balsavo vienodai (žr. šio sprendimo 123 ir 124 punktus).

190   Šiomis aplinkybėmis ieškovai negali tinkamai remtis skirtingu įvertinimu, kurį Parlamentas taikė pareiškimams apie šios kadencijos Parlamentą sudarančių frakcijų sukūrimą.

191   Reikia pridurti, kad ieškovai nepateikė jokio įrodymo, iš kurio būtų matyti, jog šios frakcijos, kaip NDF frakcija, atvirai neigė bet kokį savo politinį pobūdį. Skirtingas tos pačios frakcijos narių balsavimas konkrečiais klausimais šiuo atžvilgiu negali būti laikomas tokio pobūdžio įrodymu dėl šio sprendimo 91 punkte nurodytų priežasčių.

192   Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes, trečią nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

193   Vadinasi, reikia atmesti visą trečiąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl demokratijos principo pažeidimo, nurodomo kaip ketvirtojo ieškinio pagrindo

194   Bylose T‑222/99 ir T‑329/99 ieškovai tvirtina, kad ginčijamas aktas pažeidžia bendrą valstybėms narėms demokratijos principą, kuris yra ir Europos sukūrimo pagrindas (ES 6, 7 ir 49 straipsniai, EB 309 straipsnis; generalinio advokato G. Tesauro išvados byloje Nyderlandai prieš Tarybą, nurodytos šio sprendimo 57 punkte, Rink. p. I‑2171, 19 punktas). Šis principas reiškia, kad tautos valdžios vykdyme dalyvauja per tarpininką – atstovaujamąją asamblėją (1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UEAPME prieš Tarybą, T‑135/96, Rink. p. II‑2335, 88 punktas).

195   E. Bonino ir kt. tvirtina, kad nagrinėjamu atveju draudimas kurti NDF frakciją atima iš nepriklausomų Parlamento narių frakcijoms priklausančias privilegijas ir labai apsunkina demokratiškai jiems suteiktų įgaliojimų vykdymą. Todėl šiuo draudimu taip pat daromas poveikis rinkėjų politiniam atstovavimui.

196   Tais atvejais, kai Bendrijos teisę galima aiškinti keleriopai, tinka pasirinkti tą aiškinimą, kuris yra tinkamiausias Sąjungos demokratinėms vertybėms visiškai įtvirtinti (generalinio advokato G. Tesauro išvada byloje, kurioje buvo priimtas 1991 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą, C‑300/89, Rink. p. I‑2867, I‑2878).

197   Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies atveju iš kelių galimų šios nuostatos aiškinimų reikia pasirinkti tą, kuris geriausiai apsaugo demokratijos ir žmonių dalyvavimo valdžios įgyvendinime per atstovaujamąją asamblėją principą (196 punkte nurodytas sprendimas Komisija prieš Tarybą).

198   E. Bonino ir kt., pagrįsdami savo tvirtinimą, kad Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis kartu su 30 straipsniu yra neteisėti, nes prieštarauja demokratijos principui, taip pat remiasi šio sprendimo 194–197 punktuose išdėstytais argumentais.

199   Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visų pirma reikia nagrinėti dėl 133–140 punktuose nurodytų priežasčių priimtiną prieštaravimą dėl teisėtumo tiek kiek jis grindžiamas pirmiau nurodyto principo pažeidimu, atsižvelgiant į argumentus, nurodytus šio sprendimo 194–197 bei 142 punktuose, kuriais šiuo atžvilgiu E. Bonino ir kt. remiasi.

200   Pirmosios instancijos teismas pabrėžia, kad, nors demokratijos principas yra Europos Sąjungos pamatas (194 punkte nurodyto sprendimo UEAPME prieš Tarybą 89 punktas), šis principas nedraudžia Parlamentui imtis reikiamų jo vidinio organizavimo priemonių, kurios, kaip Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis kartu su 30 straipsniu, leistų jam geriau atlikti institucinį vaidmenį ir įgyvendinti Sutartimis jam priskirtus uždavinius, atsižvelgiant į jo specifinį pobūdį (žr. šio sprendimo 144–149 punktus).

201   Tiesa, kad Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnio prasme nepriklausomi Parlamento nariai, vykdydami savo funkcijas, netenka galimybės pasinaudoti daugeliu frakcijoms pripažįstamų parlamentinių, finansinių, administracinių ir materialinių privilegijų. Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 155 ir 156 punktuose, ši situacija atsiranda ne dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio, bet dėl 156 punkte nurodytų Parlamento vidaus nuostatų.

202   Tiesa, šio sprendimo 157 punkte nurodytomis sąlygomis ir esant galimai Bendrijos teisminei kontrolei Parlamentas turi teisę nustatyti, ar ankstesniame punkte nurodyta situacija visais atžvilgiais atitinka demokratijos principą. Pagal šį principą sąlygos, kuriomis demokratiškai išrinkti Parlamento nariai vykdo jiems suteiktus įgaliojimus, dėl jų nepriklausymo frakcijai negali būti paveiktos tiek, kad būtų viršijama tai, kas yra būtina teisėtiems tikslams, kurių Parlamentas siekia organizuodamasis į frakcijas, pasiekti.

203   Vis dėlto šioje byloje reikia priminti, kad E. Bonino ir kt. neginčija šio sprendimo 156 punkte nurodytų vidaus nuostatų teisėtumo (žr. 158 punktą).

204   Bet kuriuo atveju, jei kuri nors šių vidaus nuostatų pažeistų demokratijos principą, tai galėtų paveikti tik atitinkamos nuostatos ir jos pagrindu Parlamento priimtų aktų teisėtumą. Tačiau tai negalėtų savaime daryti poveikio šio sprendimo 144–149 ir 200 punktuose išdėstytiems argumentams.

205   Remiantis prieš tai išdėstytais argumentais (žr. 200–204 punktus), prieštaravimas dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio teisėtumo, kiek jis remiasi demokratijos principo pažeidimu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

206   Remiantis ta pačia analize reikia atmesti nagrinėjamo ieškinio pagrinde ieškovų išdėstytus argumentus, pagrįstus tais pačiais įrodymais, kuriuos nurodo E. Bonino ir kt. ginčydami Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio atitiktį demokratijos principui (žr. šio sprendimo 194–198 punktus).

207   Iš tiesų reikia priminti, kad atimdamas iš Parlamento narių, kurie, kaip pareiškusieji apie NDF frakcijos kūrimą, neturi bendrų politinių pažiūrų, galimybę kurti frakciją Parlamento vidaus taisyklių prasme ir jiems priskirdamas nepriklausomų Parlamento narių statusą, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas tik įtvirtina Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto politinių pažiūrų reikalavimo nesilaikymo pasekmę ir taiko jiems šių taisyklių 30 straipsnyje numatytą to reikalavimo neatitinkantiems parlamentarams taikytiną spendimą (žr. šio sprendimo 162 punktą).

208   Šių dviejų nuostatų atitiktis demokratijos principui nėra ginčytina. Iš tiesų, remiantis 144–149 ir 200 punktuose išdėstytais argumentais, aišku, kad jos skirtos įgalinti Parlamentą kuo geriau atlikti savo institucinį vaidmenį ir pasiekti Sutartimis jam priskirtus tikslus.

209   Šiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas prieštarauja demokratijos principui.

210   Reikia pridurti, kad kliūtys, kuriomis ieškovai grindžia savo ieškinio pagrindą (žr. šio sprendimo 195 punktą), su kuriomis 1999 m. rugsėjo 14 d. akto paveikti Parlamento nariai susiduria vykdydami savo funkcijas, kyla ne iš šio akto, bet iš 156 punkte nurodytų Parlamento vidaus nuostatų, kurių teisėtumo šiuo ieškiniu dėl panaikinimo ieškovai neginčija (žr. šio sprendimo 166 ir 167 punktus).

211   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl proporcingumo principo pažeidimo, nurodomo kaip penktojo ieškinio pagrindo

212   E. Bonino ir kt. teigimu, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas pažeidžia proporcingumo principą. Jie tvirtina, kad lankstus Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio aiškinimas, kuriuo paremtas NDF frakcijos sukūrimas, priešingai nei nurodytas aktas, leidžia suderinti efektyvaus parlamentinės asamblėjos organizavimo ir nevaržomo visų parlamentarų savo parlamentinių įgaliojimų vykdymo reikalavimus.

213   E. Bonino ir kt. taip pat remiasi šiais argumentais pagrįsdami savo prieštaravimą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio teisėtumo.

214   Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pirmiausia reikia nagrinėti dėl šio sprendimo 133–140 punktuose nurodytų priežasčių priimtiną prieštaravimą dėl teisėtumo, kiek jis grindžiamas proporcingumo principo pažeidimu, atsižvelgiant į argumentus, nurodytus 212 punkte, bei į argumentus, nurodytus 142 punkte, kuriais E. Bonino ir kt. šiuo aspektu remiasi.

215   Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pabrėžia, kad, remiantis teismo praktika, proporcingumo principas reikalauja, jog Bendrijos institucijų priimtos priemonės būtų tinkamos ir būtinos siekiamam tikslui, atsižvelgiant į tai, kad iš kelių galbūt tinkamų priemonių reikia rinktis mažiausiai ribojančią (šiuo atžvilgiu žr. 1984 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Denkavit Nederland, 15/83, Rink. p. 2171, 25 punktą ir 1989 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schräder, 265/87, Rink. p. 2237, 21 punktą).

216   Šioje byloje iš 144–149 punktuose pateiktos analizės aišku, kad Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatos kartu su 30 straipsnio nuostatomis yra vidinio organizavimo priemonės, tinkamos ir būtinos ankstesniuose punktuose apibūdintiems teisėtiems tikslams pasiekti. Iš tiesų tik frakcijos, sudarytos iš Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies prasme bendras politines pažiūras turinčių Parlamento narių, leidžia Parlamentui, atsižvelgiant į jo specifinį pobūdį ir funkcionavimo apribojimus, įvykdyti institucines funkcijas ir tikslus, jam priskirtus Sutartimi. Jei apie frakcijos sukūrimą pareiškiantys Parlamento nariai Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme neturi jokių bendrų politinių pažiūrų, Parlamentas neturi kitos išeities, kaip tik uždrausti kurti tokią frakciją ir, kaip numato Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnis, laikyti juos nepriklausomais Parlamento nariais, priešingu atveju jis keltų pavojų teisėtiems tikslams, kurių jis siekia organizuodamasis į frakcijas.

217   Dėl šių priežasčių Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatų kartu su 30 straipsnio nuostatomis negalima laikyti priemonėmis, kurios, pažeisdamos proporcingumo principą, viršija tai, kas yra tinkama ir būtina ankstesniame punkte nurodytiems teisėtiems tikslams pasiekti.

218   Tiesa, kad Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnio prasme nepriklausomi Parlamento nariai, vykdydami savo funkcijas, nesinaudoja tomis pačiomis privilegijomis kaip frakcijoms priklausantys Parlamento nariai. Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 155 ir 156 punktuose, tokia situacija susiklostė ne dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatų ir 30 straipsnio nuostatų, bet dėl 156 punkte nurodytų Parlamento vidaus taisyklių.

219   Tiesa, Parlamento pareiga yra išnagrinėti šio sprendimo 157 punkte nurodytomis sąlygomis ir esant galimai Bendrijos teismo kontrolei, ar tokia situacija atitinka proporcingumo principą, patikrinant, ar kiekvienos 156 punkte nurodytos vidaus nuostatos atveju mažiau suvaržantis sprendimas neleistų taip pat tinkamai įgyvendinti teisėtų tikslų, kurių Parlamentas siekia organizuodamasis į frakcijas.

220   Vis dėlto šioje byloje reikia priminti, kad E. Bonino ir kt. neginčija ankstesniame punkte nurodytų vidaus nuostatų (žr. šio sprendimo 158 punktą).

221   Bet kuriuo atveju, jei viena ar kita šių vidaus nuostatų pažeistų proporcingumo principą, tai galėtų daryti poveikį tik atitinkamos nuostatos bei jos pagrindu Parlamento priimtų aktų teisėtumui. Tačiau tai negalėtų savaime kenkti šio sprendimo 144–149 ir 215–217 punktuose išdėstytiems argumentams.

222   Remiantis ankstesne analize (žr. šio sprendimo 215–221 punktus), prieštaravimą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio teisėtumo, kiek jis paremtas proporcingumo principo pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

223   Atsižvelgiant į šio sprendimo 114–160, 200–205 ir 215–222 punktuose nurodytas aplinkybes, E. Bonino ir kt. prieštaravimą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatų ir 30 straipsnio nuostatų teisėtumo reikia atmesti.

224   Remiantis šio sprendimo 215–221 punktuose pateikta analize reikia atmesti nagrinėjamo ieškinio pagrinde E. Bonino ir kt. nurodytus argumentus, sutampančius su šių ieškovų argumentais ginčijant Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies nuostatų ir 30 straipsnio nuostatų atitiktį proporcingumo principo reikalavimams (žr. šio sprendimo 212 ir 213 punktus).

225   Iš tiesų reikia priminti, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu, atimančiu iš Parlamento narių, kurie, kaip ir pareiškusieji apie NDF frakcijos kūrimą, neturi bendrų politinių pažiūrų, galimybę sudaryti frakcijas Parlamento vidaus taisyklių prasme ir jiems suteikiančiu nepriklausomų parlamentarų statusą, tik daroma išvada iš to, kad jie nesilaikė Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto politinių pažiūrų reikalavimo, ir jiems taikomas Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnyje numatytas šio reikalavimo neatitinkantiems parlamentarams taikytinas sprendimas (žr. šio sprendimo 162 punktą).

226   Tačiau šių dviejų nuostatų atitiktis proporcingumo principui yra neginčytina (žr. šio sprendimo 144–149 ir 215–217 punktus).

227   Šiomis aplinkybėmis 1999 m. rugsėjo 14 d. akto negalima laikyti prieštaraujančiu proporcingumo principui.

228   Reikia pridurti, kad E. Bonino ir kt. nurodomą pusiausvyros (žr. 212 punktą) tarp efektyvaus Parlamento funkcionavimo reikalavimų ir nevaržomo visų Parlamento narių parlamentaro įgaliojimų vykdymo nebuvimą lemia ne 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas, bet šio sprendimo 156 punkte nurodytos Parlamento vidaus nuostatos, kurių teisėtumo ieškovai vis dėlto neginčija (žr. šio sprendimo 158 ir 167 punktus).

229   Atsižvelgiant į visas prieš tai išdėstytas aplinkybes, penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl asociacijos laisvės principo pažeidimo, nurodomo kaip šeštojo ieškinio pagrindo

230   J. C. Martinez ir C. de Gaulle tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 11 straipsniu garantuotą asociacijos laisvę. Jie tvirtina, kad remiantis šia laisve Parlamento nariams turėtų būti leidžiama jungtis į frakciją, kad jie galėtų pasinaudoti visomis teisėmis, būtinomis demokratijos tinkamai veikti, kartu nebūtinai vienijantis privalomos ir kliudančios jų politiniam nepriklausomumui bei demokratiniam procesui politinės programos pagrindu. Drausdamas kurti NDF frakciją, kai teisėtas šios frakcijos sukūrimo tikslas yra nutraukti nepriklausomų Parlamento narių diskriminaciją, Parlamentas dėl politinių priežasčių pažeidžia asociacijos laisvę.

231   Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pabrėžia, kad EŽTK 11 straipsnyje įtvirtintas ir iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kylantis asociacijos laisvės principas yra viena iš pagrindinių teisių, kurios, vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, be kita ko, patvirtinta Suvestinio Europos akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalyje, yra saugomos Bendrijos teisinėje sistemoje (ypač žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 79 punktą ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 137 punktą).

232   Vis dėlto, net jei šis principas buvo skirtas taikyti Parlamento vidiniam organizavimui, reikia pabrėžti, kad jis nėra absoliutus. Remiantis teisėtomis priežastimis gali būti nustatomi naudojimosi asociacijos laisve apribojimai su sąlyga, kad šie apribojimai siekiamo tikslo atžvilgiu nereiškia neproporcingo ir nepagrįsto kišimosi, paneigiančio pačią šios laisvės esmę (šiuo atžvilgiu žr. 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wachauf, 5/88, Rink. p. 2609, 18 punktą ir 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Karlsson ir kt., C‑292/97, Rink. p. I‑2737, 45 punktą; taip pat 1981 m. birželio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Le Compte, Van Leuven ir De Meyere, serija A Nr. 43, 65 punktą).

233   Šioje byloje asociacijos laisvės principas nekliudo Parlamentui, atsižvelgiant į jo vidinio organizavimo galią, taikyti kuriamai parlamentarų frakcijai politinių pažiūrų reikalavimą, kurį nulemia siekiami teisėti tikslai (žr. šio sprendimo 145–149 punktus), ir uždrausti, kaip kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu, kurti frakciją, kuri, kaip ir NDF frakcija, šį reikalavimą akivaizdžiai pažeidžia. Šios priemonės, kurios atitinka teisėtas priežastis, nedaro poveikio suinteresuotų Parlamento narių teisei jungtis į frakciją su sąlyga, kad laikomasi šiuo tikslu Darbo tvarkos taisyklėmis nustatytų reikalavimų.

234   Šiomis aplinkybėmis, ginčydami Parlamento patvirtintą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą ir Parlamento atsisakymą pripažinti NDF frakciją, J. C. Martinez ir C. de Gaulle asociacijos laisvės principu tinkamai remtis negali.

235   Atsižvelgiant į tai, kad prieš tai išdėstyta, šeštąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su valstybėms narėms bendrų parlamentinių tradicijų pažeidimu

236   J. C. Martinez ir C. de Gaulle tvirtina, kad uždrausdamas kurti mišrias frakcijas, nors tokio draudimo negalima pateisinti Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsniu, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu Parlamentas patvirtino tokį šios nuostatos išaiškinimą, kuris yra nutolęs nuo daugelio valstybių narių įstatymų leidimo ir parlamentinės praktikos. Jie atkreipia dėmesį į situaciją Italijos ir Ispanijos parlamentuose, kur nepriklausomi Parlamento nariai automatiškai priskiriami mišriai frakcijai, besinaudojančiai tuo pačiu statusu ir tomis pačiomis teisėmis, kaip ir politinės frakcijos.

237   Jie taip pat atkreipia dėmesį į Vokietijos parlamentinės sistemos bruožus. Ši sistema, savo esme analogiška Europos parlamento sistemai, leidžia, Bundestagui sutinkant, kurti mišrias parlamentines frakcijas. Be to, Vokietijos konstitucinio teismo praktika garantuoja frakcijai nepriklausančių parlamentarų teises, tapačias turimoms parlamentarų, sudarančių tokios frakcijos dalį. Taigi griežčiausia Europoje laikoma Vokietijos parlamentinė sistema į parlamentarų asmenines teises kėsinasi mažiau negu ta, kuri nustatyta 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento patvirtintame išaiškinime.

238   Front national tvirtina, kad tokio lygio diskriminacijos, taikomos Parlamento nepriklausomiems jo nariams, palyginus su frakcijoms priklausančiais nariais, nėra jokiame nacionaliniame parlamente. Įvairių valstybių narių (Ispanijos Karalystės, Italijos Respublikos, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Austrijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos) parlamentinės praktikos pavyzdžiai rodo, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas akivaizdžiai prieštarauja lyginamajai parlamentinei teisei.

239   E. Bonino ir kt. teigia, kad Parlamento atsisakymas pripažinti nepriklausomų Parlamento narių teisę naudotis teisėmis, siejamomis su priklausymu frakcijai, kertasi su kai kurių valstybių narių parlamentine praktika.

240   Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas mano, pirma, kad net jei teismo praktika, pagal kurią Bendrijos teismas, užtikrindamas pagrindinių teisių laikymąsi, turi semtis įkvėpimo iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų (žr. ypač 1970 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Internationale Handelsgesellschaft, 11/70, Rink. p. 1125, 4 punktą ir 1974 m. gegužės 14 d. Sprendimo Nold prieš Komisiją, 4/73, Rink. p. 491, 13 punktą), pagal analogiją taikytina pastarosioms bendroms konstitucinėms tradicijoms, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas, kiek jis draudžia kurti frakcijas, kurių nariai, kaip yra šioje byloje, neigia bet kokias bendras politines pažiūras, negali būti pripažintas prieštaraujančiu valstybėms narėms bendrai parlamentinei tradicijai.

241   Iš tiesų, iš ieškovų rašytinėse pastabose pateiktos informacijos matyti tik tai, kad formalias ar mišrias frakcijas kurti leidžiama viename ar kitame nacionaliniame parlamente.

242   Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad nacionaliniai parlamentai, kurie, kaip ir Europos Parlamentas, frakcijos kūrimui nustato politinių pažiūrų reikalavimą, pareiškimo apie tokios frakcijos, kokia yra NDF frakcija, sukūrimą neaiškintų taip pat, kaip Parlamentas tai darė 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu. Be to, iš jų negalima daryti išvados, kad kurti tokią frakciją, kokia yra NDF frakcija, kurios visišką nepolitinį pobūdį nariai aiškiai pripažįsta, būtų galima daugelyje nacionalinių parlamentų.

243   Papildomai reikia priminti, kad tariamai 1999 m. rugsėjo 14 d. akto nulemtą nepriklausomų parlamentarų, kokie yra apie NDF frakcijos sukūrimą pareiškę Parlamento nariai, diskriminaciją Parlamento frakcijoms priklausančių narių atžvilgiu lemia ne šis aktas, o šio sprendimo 156 punkte nurodytos Parlamento vidaus nuostatos.

244   Šiomis aplinkybėmis bei nesant būtinumo atlikti lyginamosios teisės tyrimą dėl nepriklausomų ar savarankiškų parlamentarų statuso skirtinguose nacionaliniuose parlamentuose, reikia atmesti ieškovų argumentą, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas reiškia diskriminaciją tarp NDF frakcijos narių ir frakcijoms priklausančių parlamentarų, prieštaraujančią valstybėms narėms bendroms parlamentinėms tradicijoms.

245   Atsižvelgiant į šias aplinkybes, septintąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo, nurodomo kaip aštuntojo ieškinio pagrindo

246   Front national remiasi ieškinio pagrindu, kuris grindžiamas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu. Šis ieškinio pagrindas yra padalytas į tris dalis. Pirmoje dalyje Front national tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. akto apimtis yra platesnė negu Darbo tvarkos taisyklių aiškinimas. Antroje dalyje ji tvirtina, kad dėl NDF frakcijos panaikinimo nebuvo balsuota plenariniame posėdyje. Trečioje dalyje ji nurodo rungimosi principo pažeidimą.

 Dėl pirmos ieškinio pagrindo dalies

247   Pirmoje šio ieškinio pagrindo dalyje Front national tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas yra ne tik bendro ir deklaratyvaus pobūdžio išaiškinimas. Šis aktas prilygsta sprendimui, kuris pareiškimui apie NDF frakcijos sukūrimą taikomas atgaline data, taiko naują frakcijos sukūrimo sąlygą, t. y. nagrinėjamos frakcijos narių politinių pažiūrų buvimą, kuri pagal Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnį buvo neprivaloma. Savo argumentams paremti Front national nurodo ankstesnėse Parlamento kadencijose bei šiame Parlamente leistas kurti formalias frakcijas, o tai rodo, jog nagrinėjamu atveju Parlamentas jo diskrecijai priklausančią kontrolę panaudojo tam, kad įtvirtintų neprivalomą sąlygą, pažeisdamas iki šiol niekada neginčytą paprotinę taisyklę.

248   Šioje ieškinio pagrindo dalyje Front national pateiktą argumentą Pirmosios instancijos teismas supranta kaip tvirtinimą, pirma, kad Parlamentas pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus, 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu nuspręsdamas ne tik patvirtinti Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlytą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, bet ir pripažinti NDF frakcijos neegzistavimą ex tunc.

249   Šį argumentą reikia atmesti.

250   Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, pirma, kad Front national nenurodo esminių procedūrinių reikalavimų, kuriuos Parlamentas tariamai pažeidė, kai 1999 m. rugsėjo 14 d. aktu, atsižvelgdamas į tą pačią dieną plenariniame posėdyje patvirtintą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio išaiškinimą, nusprendė NDF frakciją pripažinti neegzistuojančia ex tunc.

251   Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio 5 ir 6 dalis Parlamento patvirtinti išaiškinimai pateikiami kaip pastabos prie Darbo tvarkos taisyklių atitinkamo straipsnio ar straipsnių ir šios pastabos yra precedentai, ypač atitinkamus straipsnius taikant ateityje. Priešingai Darbo tvarkos taisyklių 181 straipsnio 3 daliai, kuri reglamentuoja Darbo tvarkos taisyklių keitimą ir pagal kurią bet kuris jų pakeitimas įsigalioja kitos mėnesio sesijos pirmąją dieną, remiantis pirmiau nurodytomis Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio nuostatomis, taikant Parlamento patvirtinto Darbo tvarkos taisyklių nuostatos išaiškinimą konkrečiam atvejui neprivalu laikytis jokių terminų ar formalumų.

252   Antra, dėl sprendimo, patvirtinančio NDF frakcijos neegzistavimą, ex tunc poveikio reikia pabrėžti, kad Parlamento patvirtintas Darbo tvarkos taisyklių nuostatos išaiškinimas nušviečia ir patikslina jos reikšmę ir apimtį – kokia ji turėtų būti ir kaip ji turėjo būti aiškinama bei taikoma nuo jos įsigaliojimo momento. Iš to matyti, kad taip aiškinama nuostata gali būti taikoma situacijoms, kilusioms iki šio sprendimo dėl išaiškinimo priėmimo.

253   Pirmosios instancijos teismas šioje ieškinio pagrindo dalyje Front national pateiktą argumentą suvokia kaip tvirtinimą; antra, kadangi ankstesnėse Parlamento kadencijose ir šiame Parlamente buvo leidžiama kurti formalias frakcijas, pastarasis, nagrinėjamu atveju atsisakydamas pripažinti NDF frakcijos kūrimą, nepaisant to, kad iki tol nuosekliai laikėsi Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pakeitė šios nuostatos prasmę. Vadinasi, su politinėmis pažiūromis susijusią sąlygą Parlamentas padarė privalomą, kokia ji iki tol nebuvo, ir neteisėtai sau priskyrė šios sąlygos laikymosi kontrolę.

254   Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad dėl šio sprendimo 84, 85 ir 87–89 punktuose nurodytų motyvų tai, kad Parlamentas neprieštaravo Front national argumentuose nurodytų frakcijų kūrimui, neprieštarauja šio sprendimo 80–82, 101–124 punktuose atliktai analizei. Remiantis šia analize, politinių pažiūrų kriterijus, kuris, pagal Parlamento pareiškimus posėdžio metu, visose ankstesnėse jo Darbo tvarkos taisyklių versijose buvo suformuluotas tapačiai Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, turi būti laikomas nuo pat šios institucijos veiklos pradžios atitikusiu privalomą frakcijos kūrimo sąlygą. Iš šios analizės taip pat aišku, kad Parlamentas, remdamasis kompetencija taikyti ir aiškinti savo Darbo tvarkos taisykles, disponuoja vertinimo galia, leidžiančia jam uždrausti kurti frakciją, kuri, kaip yra NDF frakcijos atveju, šios sąlygos akivaizdžiai neatitinka.

255   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, pirmą nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl antros ieškinio pagrindo dalies

256   Antroje nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalyje Front national tvirtina, pirma, kad Konstitucinių reikalų komitetas neturėjo kompetencijos priimti konkretų sprendimą dėl pareiškimo apie NDF frakcijos sukūrimą atitikimo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai.

257   Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad, remiantis Darbo tvarkos taisyklių VI priedo XV.8 punktu, Konstitucinių reikalų komitetas yra kompetentingas spręsti klausimus, susijusius su Darbo tvarkos taisyklių aiškinimu, ypač pagal jų 180 straipsnį.

258   Pagal Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio 1 dalį, kilus abejonėms dėl Darbo tvarkos taisyklių taikymo ar aiškinimo, Parlamento pirmininkas gali perduoti šį klausimą nagrinėti Konstitucinių reikalų komitetui. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, jei komitetas nusprendžia, kad galiojančių Darbo tvarkos taisyklių išaiškinimo pakanka, savo išaiškinimą jis perduoda Pirmininkui, ir šis apie tai praneša Parlamentui.

259   Dviejuose ankstesniuose punktuose paminėtos nuostatos turi būti aiškinamos kaip Konstitucinių reikalų komitetui suteikiančios kompetenciją, kai jam pateikiamas klausimas, pasiūlyti Parlamentui jo Darbo tvarkos taisyklių išaiškinimą, susijusį su konkrečia problema, dėl kurios ir buvo pateiktas šis klausimas.

260   Nagrinėjamu atveju iš to, kas buvo nurodyta šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, matyti, kad Konstitucinių reikalų komiteto buvo paprašyta atsakyti į klausimą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies taikymo ypač atsižvelgiant į NDF frakcijos sukūrimą. Iš to taip pat išplaukia, kad po Komiteto posėdžio 1999 m. liepos 27 ir 28 d. jis, pirma, Parlamento pirmininkę informavo minėtą nuostatą išaiškinęs kaip neleidžiančią kurti šią frakciją, nes pirmiau nurodytas pareiškimas paneigė bet kokias politines pažiūras bei šios frakcijos nariams suteikė visišką politinę nepriklausomybę, ir, antra, pasiūlė šios nuostatos išaiškinimą, pagrįstą konkrečiu šį kreipimąsi lėmusiu atveju.

261   Taip Konstitucinių reikalų komitetas neviršijo Darbo tvarkos taisyklių VI priedo XV.8 punkto ir 180 straipsnio nuostatomis jam suteiktos kompetencijos.

262   Antra, Front national tvirtina, kad sprendimas panaikinti NDF frakciją nebuvo priimtas balsuojant plenariniame posėdyje. Tik Konstitucinių reikalų komiteto pasiūlytas Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio išaiškinimas buvo pateiktas balsavimui ir tik priėmus šį išaiškinimą Parlamento pirmininkė paskelbė, kad balsavimas taikomas pirmiau nurodytam sprendimui. Nors pagal Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio 4 dalį jis turėjo išreikšti savo poziciją vien tik dėl šio išaiškinimo, Parlamentas buvo priverstas priimti tekstą, su kuriuo nebuvo išsamiai susipažinęs.

263   Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas primena, kad per 1999 m. rusėjo 13 d. plenarinį posėdį Parlamento pirmininkė parlamentinei asamblėjai perskaitė 1999 m. liepos 28 d. Konstitucinių reikalų komiteto pirmininko jai adresuotą laišką, nurodytą šio sprendimo 38 punkte. Taigi, ji Parlamentą informavo apie, pirma, šio komiteto siūlomą konkretų Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, susijusį su pareiškimu apie NDF frakcijos sukūrimą, bei šio konkretaus išaiškinimo motyvus ir, antra, teksto, kurį šis komitetas pasiūlė įtraukti kaip Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio išaiškinimą, turinį.

264   Remdamiesi šia informacija, po NDF frakcijos protesto, pareikšto dėl šio bendro pobūdžio išaiškinimo, Parlamento nariai dėl jo balsavo suvokdami konkrečias šio balsavimo pasekmes NDF frakcijos sukūrimui. Jie tikrai suprato, kad spręsdami dėl prieš tai nurodyto išaiškinimo kartu jie sprendžia ir dėl šio pareiškimo atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, o todėl ir dėl NDF frakcijos likimo. Šiomis aplinkybėmis atskiro balsavimo šiuo klausimu nereikėjo.

265   Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, antrą nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

 Dėl trečios ieškinio pagrindo dalies

266   Trečioje nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalyje Front national nurodo, kad iki 1999 m. rugsėjo 14 d. akto priėmimo nesuorganizavęs debatų, kurie būtų NDF frakcijos nariams leidę paneigti kaltinimą, kad jie nesidalija politinėmis pažiūromis, Parlamentas pažeidė rungimosi ir teisės į gynybą principus. Ji priduria, kad Konstitucinių reikalų komitete debatai vyko už uždarų durų ir kad NDF frakcijos nariai juose dalyvavo kaip paskirti šio komiteto nariai.

267   Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad nuo 1999 m. liepos 20 d., kai frakcijų pirmininkai iškėlė klausimą dėl NDF frakcijos atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 daliai, iki 1999 m. rugsėjo 14 d. šios frakcijos nariai ne kartą galėjo kitiems Parlamento nariams išdėstyti savo nuomonę dėl kritikos, susijusios su šios frakcijos neatitikimu pirmiau nurodytos nuostatos.

268   Iš tiesų, pirma, 1999 m. liepos 21 d. ir 22 d. pirmininkų sueigos posėdžio protokolas mini dvi NDF frakcijos pirmininkės pareigas ėjusios E. Bonino kalbas, pagal darbotvarkės 2 punktą skirtus šios frakcijos sukūrimui. Per šį posėdį ji ,,pateikė raštą, kuriame minimos keletas anksčiau egzistavusių formalių frakcijų, ir nurodoma, kad Parlamento darbo tvarkos taisyklės politinių pažiūrų klausimu nepasikeitė“. Ji taip pat ,,išreiškė abejones dėl politinių pažiūrų kriterijaus vertinimo“.

269   Antra, prie 1999 m. liepos 28 d. Konstitucinių reikalų komiteto posėdžio protokolo punkto, susijusio su ,,Darbo tvarkos taisyklių 29 punkto aiškinimu (NDF frakcijos) kūrimo atžvilgiu“, yra nuoroda į F. Speroni ir O. Dupuis kalbas. Šalia jų pavardžių esanti nuoroda ,,(NDF)“ rodo, kad jie kalbėjo NDF frakcijos vardu ir tokiais juos laikė kiti komiteto nariai.

270   F. Speroni ypač tvirtino:

,,Buvo laikytasi visų frakcijos kūrimo formalumų. Mišri frakcija nėra nesuderinama su kitų frakcijų buvimu kaip priemonė nepriklausomus narius ištraukti iš geto. „Politinių pažiūrų trūkumas“ egzistuoja ir kitose Europos Parlamento frakcijose <...>. Pavienių parlamentarų statusas nėra veiksmingas. Ne frakcijos turėtų spręsti dėl kitų frakcijų kūrimo ar nekūrimo <...>. 29 straipsnis nereikalauja įrodyti tokių „politinių pažiūrų“. Minimaliu lygmeniu, minimalūs panašumai minimaliu bendru pagrindu“.

271   Dėl šio posėdžio reikia pridurti, kad iš jo protokolo nematyti, jog komitetas posėdžiavo už uždarų durų. Be to, Front national nepateikia jokių duomenų, įrodančių, kad šiam komitetui nepriklausantys Parlamento nariai pagal Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 3 dalį norėjo dalyvauti jo darbe, tačiau jiems buvo sukliudyta tai padaryti.

272   Trečia, nagrinėjant 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento plenarinio posėdžio darbotvarkės klausimą, susijusį su ankstesnės dienos posėdžio protokolo patvirtinimu, B. Gollnisch NDF frakcijos vardu pateikė šias pastabas:

,,Jums leidus, aš taip pat norėčiau labai trumpai pasakyti, kodėl, mūsų nuomone, negalima sutikti su (29 straipsnio) išaiškinimu. Mūsų Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio (4 dalis) numato, kad pareiškime apie frakcijos kūrimą nurodomas frakcijos pavadinimas, jos nariai ir biuro sudėtis. Tai yra vieninteliai trys mūsų Darbo tvarkos taisyklių reikalavimai.

Jeigu, mano brangūs kolegos, galbūt nepaisydami mažumos teisių, išreikšdami didžiųjų frakcijų hegemonijos troškimą, jūs pasirenkate išaiškinimą, kuris viršija labai aiškų (Darbo tvarkos taisyklių tekstą), atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad jūs kuriate labai svarbų ir labai žalingą precedentą, kuris vieną dieną gali atsiliepti bet kuriai iš šio Parlamento frakcijų ar pogrupių.

Iš tiesų jūs Parlamento daugumai, kokia ji šiuo metu yra, suteiktumėte galimybę priimti sprendimus dėl politinių pažiūrų, kurias gali turėti vieni ar kiti Parlamento nariai, kurie vis dėlto savo parašu patvirtino frakcijos sukūrimą, ir mes labai gerai žinome, kad net tarp didžiųjų frakcijų yra grupių, kurios nesutaria dėl bendros politinės programos“.

273   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, trečią nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

274   Taigi, reikia atmesti visą aštuntąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl piktnaudžiavimo procedūra prezumpcijos, nurodomos kaip devintojo ieškinio pagrindo

275   Front national remiasi piktnaudžiavimo procedūra prezumpcija. Primindama praeityje padarytus 14 straipsnio, reglamentuojančio sveikinimo kalbą, 34 straipsnio, reglamentuojančio siūlymą pareikšti nepasitikėjimą Komisija, ir 126 straipsnio, susijusio su kvorumu, pakeitimus ji tvirtina, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas, kaip ir šie pakeitimai, rodo Parlamento siekį nuosekliai riboti tam tikrų jo narių, ypač Front national narių teises.

276   Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas primena, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką įgaliojimais piktnaudžiaujama – viena iš tokių formų yra piktnaudžiavimas procedūra, – tik jei iš objektyvių, tinkamų ir nuoseklių įrodymų matyti, kad ginčijamas aktas priimtas tik ar bent jau daugiausia siekiant kitų tikslų, nei nurodyta (žr. ypač 1997 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑285/94, Rink. p. I‑3519, 52 punktą ir 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, T‑143/89, Rink. p. II‑917, 68 punktą).

277   Šioje byloje nurodyti ankstesni Parlamento darbo tvarkos taisyklių pakeitimai nėra tokio pobūdžio, kad įrodytų, jog 1999 m. rugsėjo 14 d. Parlamento priimtais sprendimais (žr. šio sprendimo 46 punktą) jis tikslingai siekė daryti poveikį tam tikrų Parlamento narių, ypač esančių ieškovais byloje T‑327/99, teisėms. Priešingai, iš šio sprendimo 101–124 punktuose pateiktos analizės matyti, kad nagrinėjamu atveju Parlamentas visiškai teisėtai pasinaudojo savo diskrecija frakcijos atitikties Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalyje nustatytam politinių pažiūrų reikalavimui atžvilgiu ir kad, susidūręs su tokiu akivaizdžiu politinių pažiūrų nebuvimo atveju, kaip buvo pareiškiant apie NDF frakcijos kūrimą, jis tegalėjo pripažinti šią frakciją neegzistuojančia dėl pirmiau nurodyto reikalavimo nesilaikymo.

278   Taigi devintąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

279   Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, ieškinius dėl panaikinimo reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

280   Pagal Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovai bylą pralaimėjo, pagal Parlamento pateiktus reikalavimus kiekvienas jų turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas atitinkamoje byloje, įskaitant, kiek tai susiję su byla T‑222/99, išlaidas, patirtas procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Šio sprendimo tikslu sujungti bylas T‑222/99, T‑327/99 ir T‑329/99.

2.      Ieškinius atmesti.

3.      Kiekvienoje byloje ieškovai padengia savo ir Parlamento patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant, kiek tai susiję su byla T‑222/99, išlaidas, patirtas procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Azizi

Lenaerts

Moura Ramos

Jaeger

Vilaras

Paskelbta 2001 m. spalio 2 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

H. Jung

M. Jaeger

---

* Proceso kalbos: prancūzų ir italų