TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1989 m. rugsėjo 21 d.(*)

„Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencijos teisė – Reglamentas Nr. 17 – Tyrimas – Pagrindinė būsto neliečiamumo teisė – Motyvavimas – Delspinigiai – Procedūros trūkumai“

Sujungtose bylose 46/87 ir 227/88,

Hoechst AG, pagal Vokietijos įstatymus įsteigta bendrovė, kurios registruota buveinė yra Frankfurte prie Maino, atstovaujama Rechtsanwalt Hans Hellmann, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Marc Loesch kontora, 8, rue Zithe,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą jos įgalioto patarėjo teisės klausimais Norbert Koch, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Komisijos Teisės tarnybos nario Georgios Kremlis biuras, Centre Wagner,

atsakovę,

dėl šių Komisijos sprendimų, priimtų bylose IV/31.865 – PVC ir IV/31.866 – Polietilenas, panaikinimo:

–        1987 m. sausio 15 d. Sprendimo (K(87)19/5) dėl tyrimo pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį (OL 13, p. 204),

–        1987 m. vasario 3 d. Sprendimo (K(87)248), kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas pagal Reglamento Nr. 17 16 straipsnį,

–        1988 m. gegužės 26 d. Sprendimo (K(88)928), kuriuo nustatoma galutinė delspinigių mokėjimo suma pagal Reglamento Nr. 17 16 straipsnį,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai T. Koopmans, R. Joliet, T. F. O'Higgins ir F. Grévisse, teisėjai Sir Gordon Slynn, G. F. Mancini, C. N. Kakouris, F. A. Schockweiler, J. C. Moitinho de Almeida, G. C. Rodríguez Iglesias, M. Díez de Velasco ir M. Zuleeg,

generalinis advokatas J. Mischo

posėdžio sekretorė B. Pastor, administratorė,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu ir 1988 m. gruodžio 8 d. pasibaigus žodinei proceso daliai,

susipažinęs su 1989 m. vasario 21 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Pareiškimais, kuriuos Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 1987 m. vasario 16 d. ir 1988 m. rugpjūčio 5 d., HoechstAG pagal EEB sutarties 173 straipsnio 2 dalį pateikė du ieškinius dėl trijų Komisijos sprendimų, priimtų pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17 (Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, p. 204)) bylose IV/31.865 – PVC ir IV/31.866 – Polietilenas, panaikinimo. Pirmasis ieškinys yra dėl 1987 m. sausio 15 d. Sprendimo (K(87)19/5) dėl tyrimo pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį ir dėl 1987 m. vasario 3 d. Sprendimo (K(87)248), kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas pagal Reglamento Nr. 17 16 straipsnį. Antrasis ieškinys yra dėl 1988 m. gegužės 26 d. Sprendimo (K(88)928), kuriuo nustatoma galutinė delspinigių mokėjimo suma pagal Reglamento Nr. 17 16 straipsnį.

2        Turėdama pagrindą įtarti, kad Bendrijoje tarp kai kurių PVC ir polietileno gamintojų bei tiekėjų esama susitarimų arba suderintų veiksmų, susijusių su šių medžiagų tiekimo kainų bei kvotų nustatymu, Komisija nusprendė atlikti tyrimą dėl keleto įmonių, tarp jų ir dėl ieškovės įmonės, kurios atžvilgiu priėmė pirmiau minėtą ginčijamą 1987 m. sausio 15 d. Sprendimą (toliau – sprendimas atlikti tyrimą).

3        Sausio 20, 22 ir 23 d. Komisija norėjo atlikti aptariamą tyrimą, tačiau ieškovė nesutiko, kad toks tyrimas būtų atliktas, motyvuodama tuo, kad tai yra neteisėta krata. Ieškovė laikėsi tokios pat pozicijos ir savo atsakyme į Komisijos teleksą, kuriame į ją buvo kreiptasi dėl sutikimo atlikti tyrimą ir įspėjama, kad atsisakymo atveju jai grės 1 000 ekiu delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Tada Komisija priėmė ginčijamą pirmiau minėtą 1987 m. vasario 3 d. Sprendimą, kuriuo ieškovei nustatė minėtų delspinigių mokėjimą (toliau – sprendimas, kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas).

4        1987 m. vasario 12 d. sprendimu Amtsgericht Frankfurt am Main atmetė Bundeskartellamt (Vokietijos federalinė įstaiga, sprendžianti kartelių klausimus), kurios pagalbos buvo prašoma pagal Reglamentą Nr. 17, pateiktą prašymą išduoti kratos orderį motyvuodamas tuo, kad šiam teismui nebuvo pateikta jokių faktų, galinčių patvirtinti įtarimą dėl susitarimų ar suderintų veiksmų buvimo.

5        1987 m. kovo 26 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė ieškovės prašymą sustabdyti sprendimo atlikti tyrimą bei sprendimo, kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas, vykdymą.

6        1987 m. kovo 31 d. Bundeskartellamt iš Amtsgericht Frankfurt am Main gavo Komisijos vardu išduotą kratos orderį. Komisija tyrimą atliko 1987 m. balandžio 2–3 dienomis.

7        Suteikusi ieškovei galimybę pareikšti savo nuomonę ir išklausiusi Patariamąjį konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančių padėčių komitetą, Komisija minėtu ginčijamu 1988 m. gegužės 26 d. Sprendimu (toliau – sprendimas dėl galutinės delspinigių sumos nustatymo) nustatė galutinę mokėtiną 55 000 ekiu delspinigių sumą, t. y. 1 000 ekiu per dieną nuo 1987 m. vasario 6 d. iki balandžio 1 d. imtinai.

8        Išsamesnį bylos aplinkybių išdėstymą, informaciją apie proceso eigą, taip pat šalių paaiškinimus ir argumentus galima rasti teismo posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau perteikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

 Dėl sprendimo atlikti tyrimą

9        Ieškovė, ginčydama sprendimą atlikti tyrimą, pateikia tris argumentus, susijusius su Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą viršijimu, nepakankamu sprendimo motyvavimu ir taikytos procedūros neteisėtumu.

 a) Dėl Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą

10      Ieškovė mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes jis leidžia Komisijos pareigūnams imtis priemonių, kurias ieškovė apibūdina kaip kratą, o tokių priemonių nėra numatyta Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje ir jos pažeidžia Bendrijos teisės pripažįstamas pagrindines teises. Ieškovė priduria, kad jei ši nuostata būtų aiškinama kaip suteikianti Komisijai įgaliojimus atlikti kratą, ji būtų neteisėta dėl nesuderinamumo su pagrindinėmis teisėmis, dėl kurių apsaugos būtina, jog kratą atlikti būtų galima tik gavus išankstinį teismo leidimą.

11      Komisija teigia, kad pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį jos turimi įgaliojimai taip pat apima teisę imtis priemonių, kurios pagal kai kurių valstybių narių teisę atitiktų kratos sąvoką. Tačiau, jos nuomone, iš pagrindinių teisių kildinami teisminės gynybos reikalavimai, kurių ji iš esmės neginčija, yra tenkinami, jei asmenys, kuriems skirti sprendimai atlikti tyrimus, turi galimybę ginčyti tokius sprendimus Teisingumo Teisme ir prašyti jų vykdymą sustabdyti taikant laikinąsias apsaugos priemones, leidžiančias Teisingumo Teismui greitai patikrinti, ar tyrimų, kuriuos nuspręsta atlikti, nebuvo imtasi savavališkai. Toks patikrinimas prilygsta išankstiniam teismo leidimui.

12      Kilus tokiam ginčui, prieš pradedant nagrinėti Komisijos pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį turimų įgaliojimų atlikti tyrimą pobūdį ir apimtį reikia pabrėžti, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad aiškinimo rezultatai būtų nesuderinami su bendraisiais Bendrijos teisės principais, tarp jų ir su pagrindinėmis teisėmis.

13      Iš tikrųjų, kaip rodo nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika, pagrindinės teisės yra bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinėmis sutartimis, kurių pagrindu valstybės narės bendradarbiavo arba kurias pasirašė (žr., pavyzdžiui, 1974 m. gegužės 14 d. Sprendimą Nold, 4/73, Rink. p. 491), dalis. Šiuo atžvilgiu 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija) tenka ypatinga svarba (žr., pavyzdžiui, 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimą Johnston, 222/84, Rink. p. 1651).

14      Aiškinant Reglamento Nr. 17 14 straipsnį, reikia ypač atsižvelgti į teisės į gynybą ? principo, kurį Teisingumo Teismas savo sprendimuose ne kartą yra pripažinęs kaip pagrindinį (žr., pavyzdžiui, 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Michelin, 322/81, Rink. p. 3461, 7 punktą) ? reikalavimus.

15      Reikia pažymėti, kad nors Teisingumo Teismas šiame sprendime pabrėžė, jog teisė į gynybą privalo būti užtikrinta administracinėse procedūrose, kuriose gali būti paskirtos baudos, reikia užkirsti kelią nepataisomam šių teisių pažeidimui per parengtinį tyrimą, įskaitant ir patikrinimus, kurie gali būti lemiami pateikiant įmonių veiksmų neteisėtumo įrodymus, už kuriuos įmonė galėtų būti patraukta atsakomybėn.

16      Todėl, nors tam tikros teisės į gynybą yra siejamos tik su ginčo teisena, vykstančia po to, kai yra pateikiamas pranešimas apie kaltinimus, kitos teisės, pavyzdžiui, teisė į teisinį atstovavimą ir į advokato bei kliento susirašinėjimo konfidencialumą (pripažinta 1982 m. gegužės 18 d. Teismo sprendimu AM & S, 155/79, p. 1575), privalo būti užtikrintos jau nuo parengtinio tyrimo etapo.

17      Kadangi ieškovė taip pat rėmėsi reikalavimais, kildinamais iš pagrindinės teisės į būsto neliečiamumą, reikia pažymėti, kad nors fizinių asmenų privataus būsto atveju tokia teisė Bendrijos teisinėje sistemoje yra pripažįstama bendru valstybių narių teisėms principu, to paties negalima pasakyti apie įmones, nes valstybių narių teisinių sistemų įtvirtinama komercinei veiklai skirtų patalpų apsauga nuo valstybės institucijų įsikišimo gerokai skiriasi ir savo pobūdžiu, ir laipsniu.

18      Kitokios išvados nebūtų galima padaryti ir iš Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, jog „kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“. Šio straipsnio apsaugos taikymo sritis siejama su žmogaus asmeninės laisvės reiškimusi, todėl negali apimti ir komercinei veiklai skirtų patalpų. Be to, reikia pažymėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos šiuo klausimu nėra.

19      Vis dėlto visose valstybių narių teisinėse sistemose valstybės institucijų kišimuisi į bet kurio, – tiek fizinio, tiek juridinio – asmens privačios veiklos sritį privalo būti teisinis pagrindas, pateisinamas įstatymuose nustatytais pagrindais, ir todėl tos sistemos įtvirtina, nors ir skirtingais būdais, apsaugą nuo savavališko ar neproporcingo įsikišimo. Taigi tokios apsaugos reikalavimas turi būti pripažintas Bendrijos teisės bendruoju principu. Dėl šios priežasties reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nustatė turintis kompetenciją spręsti dėl to, ar Komisija, pagal EAPB sutartį imdamasi atitinkamų priemonių tyrimui atlikti, neviršijo savo įgaliojimų (1962 m. gruodžio 14 d. Sprendimas sujungtose bylose San Michele ir kt., 5–11 ir 13–15/62, Rink. p. 859).

20      Taigi Komisijai pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį suteiktų įgaliojimų atlikti tyrimą pobūdį bei apimtį reikia nagrinėti pirmiau minėtų bendrųjų principų kontekste.

21      14 straipsnio 1 dalis suteikia Komisijai teisę atlikti visus reikiamus tyrimus įmonėse bei įmonių asociacijose ir nustato, kad „tam Komisijos įgaliotiems pareigūnams suteikiama teisė:

a) tikrinti buhalterines knygas ir kitus verslo dokumentus;

b) daryti buhalterinių knygų ir verslo dokumentų kopijas arba išrašus iš jų;

c) prašyti iš karto pateikti žodinius paaiškinimus;

d) patekti į visas įmonių patalpas, teritoriją ir transporto priemones“.

22      To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatoma, kad tyrimai gali būti atliekami pateikus rašytinį įgaliojimą arba remiantis sprendimu, kuriuo iš įmonių reikalaujama leisti atlikti tyrimą. Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Komisija gali pasirinkti vieną iš šių dviejų galimybių, atsižvelgdama į kiekvieno atvejo ypatumus (1980 m. birželio 26 d. Sprendimas National Panasonic byloje 136/79, Rink. p. 2033). Tiek rašytiniuose įgaliojimuose, tiek sprendimuose privalo būti nurodytas tyrimo dalykas ir tikslas. Kad ir kokios procedūros būtų laikomasi, Komisija turi iš anksto informuoti kompetentingą valstybės narės, kurios teritorijoje turi būti atliktas tyrimas, instituciją, su kuria pagal 14 straipsnio 4 dalį turi būti pasikonsultuota prieš priimant sprendimą, kuriame nurodoma atlikti tyrimą.

23      Pagal to paties straipsnio 5 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje turi būti atliktas tyrimas, kompetentingos institucijos pareigūnai tos institucijos arba Komisijos prašymu gali padėti Komisijos pareigūnams atlikti savo pareigas.

24      Galiausiai pagal 14 straipsnio 6 dalį nacionalinių institucijų pagalba yra būtina norint atlikti tyrimą, kai įmonė jam prieštarauja.

25      Kaip Teisingumo Teismas pabrėžė pirmiau minėtame 1980 m. birželio 26 d. Sprendime (20 punkte), iš Reglamento Nr. 17 septintos ir aštuntos konstatuojamųjų dalių yra aišku, kad šio reglamento 14 straipsniu Komisijai suteiktų įgaliojimų tikslas – suteikti jai galimybę vykdyti EEB sutartyje įtvirtintą pareigą užtikrinti, kad bendrojoje rinkoje būtų laikomasi konkurencijos taisyklių. Kaip yra aišku iš Sutarties preambulės ketvirtos pastraipos, 3 straipsnio f papunkčio ir 85 bei 86 straipsnių, šių taisyklių funkcija – užtikrinti, kad konkurencija nebūtų iškreipta ir kad dėl to nenukentėtų visuomenės interesai, individualios įmonės ir vartotojai. Šitaip Komisija, naudodamasi Reglamentu Nr. 17 jai suteiktais įgaliojimais, prisideda prie pagal Sutartį siekiamos konkurencinės sistemos, kurios įmonės privalo laikytis, išsaugojimo. Minėtoje aštuntoje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad dėl šio tikslo Komisija privalo visoje bendrosios rinkos teritorijoje turėti įgaliojimus reikalauti, jog būtų pateikta informacija, ir atlikti tyrimus, „kurie yra būtini“ norint išaiškinti visus 85 ir 86 straipsnių pažeidimus.

26      Tiek Reglamento Nr. 17 tikslas, tiek jo 14 straipsnyje išvardyti Komisijos pareigūnams suteikti įgaliojimai įrodo, kad tyrimų apimtis gali būti labai plati. Teisė patekti į visas įmonių patalpas, teritorijas ir transporto priemones turi ypatingą svarbą, nes ji skirta tam, kad būtų leista Komisijai surinkti įrodymus apie konkurencijos taisyklių pažeidimus ten, kur tokie įrodymai paprastai randami, t. y. įmonių komercinei veiklai skirtose patalpose.

27      Ši teisė patekti į tokius objektus būtų beprasmė, jei Komisijos pareigūnai galėtų paprašyti pateikti tik tuos dokumentus ir bylas, kuriuos sugebėtų iš anksto tiksliai identifikuoti. Priešingai, tokia teisė reiškia galimybę ieškoti įvairios informacijos, kuri dar nėra žinoma arba nėra visiškai identifikuota. Neturėdama tokios galimybės, Komisija negalėtų surinkti tyrimui atlikti reikalingos informacijos, jei tikrinamos įmonės atsisakytų bendradarbiauti arba kliudytų tyrimui.

28      Taigi nors Reglamento Nr. 17 14 straipsnis ir suteikia Komisijai didelius įgaliojimus atliekant tyrimus, vis dėlto naudojimuisi šiais įgaliojimais yra taikytinos tam tikros sąlygos, skirtos atitinkamų įmonių teisėms apsaugoti.

29      Šiuo atžvilgiu reikia visų pirma paminėti tai, kad Komisija yra įpareigota nurodyti tyrimo dalyką ir tikslą. Šis įpareigojimas – tai esminis reikalavimas ne tik siekiant parodyti, kad tyrimas, kuris bus atliekamas atitinkamos įmonės patalpose, yra pagrįstas, bet ir siekiant leisti šioms įmonėms įvertinti savo pareigos bendradarbiauti apimtį, kartu išlaikant teisę į gynybą.

30      Taip pat reikia pažymėti, kad Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą vykdymo sąlygos skiriasi, nelygu Komisijos pasirinkta procedūra, ketinamų tirti įmonių elgesys ir nacionalinių institucijų dalyvavimas.

31      Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje visų pirma reglamentuojami tyrimai, atliekami atitinkamoms įmonėms bendradarbiaujant – arba savanoriškai, rašytinio įgaliojimo atveju, arba todėl, kad tokia jų pareiga atsiranda dėl priimto sprendimo atlikti tyrimą. Antruoju atveju, kaip yra šioje byloje, Komisijos pareigūnai, be kita ko, turi teisę pamatyti reikalaujamus dokumentus, taip pat teisę patekti į pasirinktas patalpas ir teisę pamatyti, kas yra visuose jų nurodytuose balduose. Tačiau Komisijos pareigūnai negali jėga patekti į patalpas ar atidaryti baldų arba priversti įmonės darbuotojus suteikti jiems tokią galimybę, arba vykdyti kratas be įmonės vadovų leidimo.

32      Visiškai kitaip yra tada, kai Komisija susiduria su atitinkamų įmonių priešinimusi tyrimui. Tokiu atveju Komisijos pareigūnai, remdamiesi 14 straipsnio 6 dalimi, gali įmonei nebendradarbiaujant ieškoti bet kokios tyrimui atlikti reikalingos informacijos, padedami nacionalinių institucijų, kurios privalo teikti jų pareigoms atlikti reikalingą pagalbą. Nors tokios pagalbos reikalaujama tik tada, kai įmonė priešinasi, reikia pridurti, kad jos taip pat gali būti paprašyta prevenciniais sumetimais, siekiant išvengti galimo įmonės pasipriešinimo.

33      Iš 14 straipsnio 6 dalies yra aišku, kad kiekviena valstybė narė turi nustatyti nacionalinių institucijų pagalbos teikimo Komisijos pareigūnams sąlygas. Šiuo atžvilgiu valstybės narės, laikydamosi pirmiau minėtų bendrųjų principų, turi užtikrinti Komisijos veiksmų veiksmingumą. Taigi, laikantis šių apribojimų, atitinkamas įmonių teisėms užtikrinti skirtas procedūros taisykles nustato nacionalinė teisė.

34      Taigi, jei Komisija, padedama nacionalinių institucijų, rengiasi atlikti tyrimą atitinkamoms įmonėms nebendradarbiaujant, ji privalo nepažeisti tų procedūros garantijų, kurias nustato nacionalinė teisė.

35      Komisija privalo užtikrinti, kad pagal nacionalinę teisę veikti įgaliota institucija turėtų visa, kas yra reikalinga jos priežiūros įgaliojimams vykdyti. Svarbu pabrėžti, kad tokioje situacijoje minėta institucija, ar ji būtų teisminė, ar ne, negali pati vertinti Komisijos, dėl kurios faktinių ir teisinių vertinimų teisėtumo gali spręsti tik Teisingumo Teismas, įsakytų atlikti tyrimų reikalingumo. Tačiau nacionalinės institucijos įgaliojimai, nustačius sprendimo atlikti tyrimą autentiškumą, apima ir teisę apsvarstyti, ar numatytos prievartos priemonės nėra savavališkos arba viršijančios tai, kas yra būtina tyrimo dalyko atžvilgiu, taip pat užtikrinti, kad tokių priemonių taikymas neprieštarautų nacionalinės teisės normoms.

36      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad priemonėmis, kurias ginčijamas sprendimas leido įgyvendinti Komisijos pareigūnams, nebuvo viršyti Reglamento Nr. 17 14 straipsniu jiems suteikti įgaliojimai. Iš tikrųjų minėto sprendimo 1 straipsnyje ieškovė yra tik įpareigojama „leisti Komisijos įgaliotiems pareigūnams įprastomis įstaigų darbo valandomis patekti į patalpas, taip pat dėl patikrinimo pateikti su tyrimo dalyku susijusius verslo dokumentus, kurių šie pareigūnai pareikalaus, ir leisti daryti jų kopijas bei nedelsiant pateikti bet kokius paaiškinimus, kurių šie pareigūnai paprašys“.

37      Teisingumo Teisme vykusio proceso metu Komisija teigė, kad jos pareigūnai atlikdami tyrimus turi teisę vykdyti kratas be nacionalinių institucijų pagalbos ir nesilaikydami nacionalinėje teisėje numatytų procedūros garantijų. Tačiau toks klaidingas Reglamento Nr. 17 14 straipsnio aiškinimas negali lemti remiantis šia nuostata priimtų sprendimų neteisėtumo.

38      Todėl ieškinio pagrindas, kad Komisija viršijo jai suteiktus įgaliojimus atlikti tyrimą, turi būti atmestas.

 b) Dėl motyvavimo

39      Pasak ieškovės, sprendimas atlikti tyrimą pažeidžia Sutarties 190 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį, nes jis yra netikslus, ypač jame nurodyto tyrimo dalyko ir tikslo atžvilgiu.

40      Reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs pirmiau minėtame 1980 m. birželio 26 d. Sprendime (National Panasonic, 25 punktas), Reglamento Nr. 17 paties 14 straipsnio 3 dalyje yra išvardijami esminiai sprendimo dėl tyrimo atlikimo motyvų, kuriais grindžiamas toks sprendimas, elementai, nustatant, kad „sprendime nurodomas tyrimo dalykas ir paskirtis, data, kada jis pradedamas, 15 straipsnio 1 dalies c punkte ir 16 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytos baudos ir teisė atiduoti sprendimą peržiūrėti Teisingumo Teismui“.

41      Kaip pažymėta šiame sprendime, Komisijos pareiga nurodyti tyrimo dalyką ir tikslą yra pagrindinė atitinkamų įmonių teisių į gynybą garantija. Vadinasi, įpareigojimo pateikti sprendimų atlikti tyrimą motyvus, kuriais tokie sprendimai grindžiami, apimtis negali būti siaurinama dėl priežasčių, susijusių su tyrimo veiksmingumu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors Komisija neprivalo nei pranešti asmeniui, kuriam yra skirtas sprendimas atlikti tyrimą, visos turimos informacijos apie įtariamus pažeidimus, nei tiksliai teisiškai įvertinti tų pažeidimų, ji turi aiškiai nurodyti numanomus faktus, kuriuos ketina tirti.

42      Nors ginčijamo sprendimo motyvų išdėstymą galima kritikuoti dėl to, kad jis suformuluotas labai nekonkrečiai ir jį būtų buvę galima patikslinti, vis dėlto jis tenkina esminius Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus. Aptariamame sprendime konkrečiai minima informacija, kuria remiantis galima teigti, kad Europos ekonominėje bendrijoje tarp kai kurių PVC ir polietileno (įskaitant LdPE, bet juo neapsiribojant) gamintojų bei tiekėjų yra sudaryti bei taikomi susitarimai arba suderinti veiksmai dėl šių produktų kainų, kiekių ir pardavimo srautų. Sprendime teigiama, kad šie susitarimai ir suderinti veiksmai gali šiurkščiai pažeisti Sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Pagal šio sprendimo 1 straipsnį ieškovė „turi leisti atlikti tyrimą dėl galimo jos dalyvavimo“ tokiuose susitarimuose arba suderintuose veiksmuose ir dėl šios priežasties įsileisti Komisijos pareigūnus į savo patalpas, pateikti arba leisti daryti „su tyrimo dalyku susijusių“ verslo dokumentų kopijas.

43      Šiomis aplinkybėmis ieškinio pagrindas dėl nepakankamo motyvų išdėstymo turi būti atmestas.

 c) Dėl sprendimo priėmimo procedūros

44      Ginčijamas sprendimas atlikti tyrimą buvo priimtas pagal vadinamąją įgaliojimų perdavimo procedūrą, nustatytą 1980 m. lapkričio 5 d. Komisijos sprendime, kuriuo už konkurencijos klausimus atsakingas Komisijos narys įgaliojamas šios institucijos vardu bei atsakomybe pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį priimti sprendimą, kuriuo įmonėms nurodoma leisti atlikti tyrimus. Teisingumo Teismas 1986 m. rugsėjo 23 d. Sprendime (AKZO Chemie prieš Komisiją, 5/85, Rink. p. 2585) yra nusprendęs, kad sprendimas dėl įgaliojimų perdavimo nepažeidė kolegialios atsakomybės principo, įtvirtinto Sujungimo sutarties 17 straipsnyje.

45      Tačiau, ieškovės nuomone, reikia, kad Teisingumo Teismas pakartotinai išnagrinėtų šios įgaliojimų perdavimo procedūros teisėtumą, nes ji šią procedūrą laiko nesuderinama su principu „nulla poena sine lege“. Ieškovė teigia, kad Komisija paprastu administracinio pobūdžio vidaus aktu pakeitė pažeidimo sudėties elementus, už kuriuos pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį gresia bauda, nes priėmus pirmiau minėtą 1980 m. lapkričio 5 d. Sprendimą tokiu pažeidimu yra laikomas atsisakymas leisti atlikti tyrimą, kurį vykdyti nurodė tik vienas Komisijos narys, o ne Komisija, kaip kolegiali institucija.

46      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors baudos paskyrimo pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį sąlygos tikrai negali būti pakeistos Komisijos sprendimu, toks pakeitimas nėra nei tokio sprendimo, kuriuo perduodami įgaliojimai, tikslas, nei pasekmė. Kadangi įgaliojimo priimti sprendimus dėl tyrimų perdavimo sistema nepažeidžia kolegialumo principo, pagal įgaliojimą priimti sprendimai privalo būti laikomi Komisijos sprendimais Reglamento Nr. 17 15 straipsnio prasme.

47      Taigi ieškinio pagrindas dėl procedūros neteisėtumo turi būti atmestas.

48      Kadangi nė vienam iš ieškinio pagrindų, susijusių su sprendimu atlikti tyrimą, negali būti pritarta, prašymas panaikinti šį sprendimą turi būti atmestas.

 Dėl sprendimo, kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas

49      Pasak ieškovės, priimant sprendimą, kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas, buvo pažeisti esminiai procedūros reikalavimai, nes Komisija šį sprendimą priėmė prieš tai neišklausiusi atitinkamos įmonės ir nepasikonsultavusi su Patariamuoju konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančių padėčių komitetu.

50      Komisija savo ruožtu teigia, kad esminiai procedūros reikalavimai nebuvo pažeisti, nes toks išklausymas ir konsultacija vyko prieš galutinai nustatant delspinigių mokėjimą.

51      Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalyje reikalaujama prieš priimant įvairius sprendimus, įskaitant ir numatytuosius 16 straipsnyje dėl delspinigių mokėjimo, suteikti atitinkamoms įmonėms galimybę „būti išklausytoms tais klausimais, dėl kurių Komisija pareiškė prieštaravimus“.

52      Toks išklausymas yra esminė teisės į gynybą dalis. Jis būtinas norint „įmonėms ir įmonių asociacijoms užtikrinti teisę pateikti pastabas dėl visų joms pateiktų prieštaravimų, dėl kurių Komisija ketina spręsti savo sprendimuose“ (1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamento Nr. 99/63 dėl Tarybos reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų išklausymų trečioji konstatuojamoji dalis (OL 127, p. 2268)).

53      Dėl Patariamojo konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančių padėčių komiteto 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, „kad taikomos 10 straipsnio 3–6 dalys“. Šios nuostatos reglamentuoja minėto komiteto kompetenciją, sudėtį ir konsultavimosi su juo procedūrą.

54      Pagal pirmiau minėto Reglamento Nr. 99/63 1 straipsnį „prieš konsultuodamasi su Patariamuoju konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančių padėčių komitetu Komisija pagal Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalį išklauso įmonę“. Ši nuostata patvirtina, kad tokiose situacijose yra būtina išklausyti suinteresuotas įmones bei konsultuotis su Patariamuoju komitetu.

55      Siekiant nustatyti, ar Komisija, prieš priimdama sprendimą, kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas, privalėjo išklausyti ieškovę ir konsultuotis su pirmiau minėtu komitetu, reikia priminti, kad delspinigių mokėjimą pagal Reglamento Nr. 17 16 straipsnį reikia būtinai nustatyti dviem etapais. Pirmuoju sprendimu, minimu 16 straipsnio 1 dalyje, Komisija nustato delspinigių mokėjimą, išreikštą atsiskaitymo vienetais už kiekvieną uždelstą mokėti dieną, skaičiuojant nuo jos pačios nurodytos datos. Kadangi šiame sprendime nenustatoma visa mokėtinų delspinigių suma, jis negali būti vykdomas. Galutinai ši suma gali būti nustatyta tik kitu sprendimu.

56      Vadinasi, pareiga išklausyti atitinkamą įmonę ir konsultuotis su Patariamuoju konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančių padėčių komitetu yra įvykdoma, jei išklausymas ir konsultacija įvyksta prieš nustatant galutinę mokėtinų delspinigių sumą, ir tiek suinteresuota įmonė, tiek Patariamasis komitetas turi galimybę aiškiai pasakyti savo nuomonę visais aspektais, kuriais remdamasi Komisija nustato delspinigių mokėjimą ir apibrėžia galutinę jų sumą.

57      Be to, reikalavimas išklausyti konkrečią įmonę ir konsultuotis su Patariamuoju komitetu prieš priimant sprendimą, kuriuo atsisakiusiai leisti atlikti tyrimą įmonei nustatomas delspinigių mokėjimas, lemtų tokio sprendimo priėmimo atidėjimą, ir dėl to galėtų nukentėti sprendimo atlikti tyrimą veiksmingumas.

58      Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad priimant sprendimą, kuriuo nustatomas delspinigių mokėjimas, esminiai procedūros reikalavimai nebuvo pažeisti. Todėl prašymas panaikinti šį sprendimą turi būti atmestas.

 Dėl sprendimo, nustatančio galutinę delspinigių sumą

59      Pasak ieškovės, galutinė delspinigių suma, nustatyta ginčijamu 1988 m. gegužės 26 d. Sprendimu, turi būti sumažinta dėl dviejų priežasčių.

60      Pirma, ji teigia, kad Komisija, skaičiuodama delspinigius, turėjo neįskaičiuoti laikotarpio, kai Teisingumo Teismas nagrinėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame ieškovė prašė sustabdyti sprendimo dėl tyrimo vykdymą. Ji teigia, kad taip Komisija prieštarautų savo pačios pozicijai, nes ji jau buvo pareiškusi, jog yra pasirengusi atidėti tokio sprendimo vykdymą iki Teisingumo Teismo sprendimo šiuo klausimu.

61      Šiuo atžvilgiu pakanka pasakyti, kad toks Komisijos pareiškimas proceso metu buvo susijęs tik su jos galima pozicija, kurios laikysis ateityje, jei, kaip teigė Komisija, Teisingumo Teismui pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų pripažintas tinkama šios institucijos inicijuotų tyrimų išankstinės teisminės kontrolės priemone. Todėl šioje byloje toks pareiškimas negali turėti jokių pasekmių nustatant galutinę delspinigių sumą.

62      Antra, ieškovės nuomone, galutinė suma yra neproporcingai didelė, nes ieškovė veikė vadovaudamasi tik svarbesniais interesais, t. y. siekdama užtikrinti tyrimo procedūros teisėtumą ir konstitucingumą.

63      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovė ne tik pasipriešino tam tikrų priemonių, kurios, pasak jos, viršijo Komisijos pareigūnų įgaliojimus, taikymui, bet ir atsisakė bet kokia forma bendradarbiauti įgyvendinant jai skirtą sprendimą atlikti tyrimą.

64      Toks elgesys yra nesuderinamas su kiekvienam subjektui, kuriam taikytina Bendrijos teisė, nustatyta pareiga pripažinti, kad institucijų priimti teisės aktai galioja tol, kol Teisingumo Teismas jų nepaskelbia negaliojančiais, ir pareiga pripažinti jų vykdymą tol, kol Teismas nėra nusprendęs to sustabdyti (žr., pavyzdžiui, 1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Granaria, 101/78, Rink. p. 623, 5 punktą), ir todėl jis negali būti pateisinamas svarbesniais teisiniais interesais.

65      Iš visų Teisingumo Teismo išnagrinėtų klausimų galima daryti išvadą, kad nėra pagrindo sumažinti nustatytą delspinigių sumą. Todėl prašymas turi būti atmestas.

66      Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškiniai turi būti atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

67      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies nuostatas pralaimėjusiai šaliai turi būti nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 1989 m. rugsėjo 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.