(1)

būtina Sąjungos lygmeniu nustatyti ekosistemų atkūrimo taisykles, kad visoje Sąjungos teritorijoje būtų užtikrintas biologinės įvairovės turtingos ir atsparios gamtos atsigavimas. Ekosistemų atkūrimas taip pat padeda siekti Sąjungos klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos tikslų;

(2)

Europos žaliajame kurse (3) nustatytas plataus užmojo veiksmų planas, kaip pertvarkyti Sąjungą į teisingą ir klestinčią visuomenę, pasižyminčią modernia, efektyviai išteklius naudojančia ir konkurencinga ekonomika, kuria siekiama apsaugoti, tausoti ir stiprinti Sąjungos gamtinį kapitalą ir saugoti piliečių sveikatą bei gerovę nuo su aplinka susijusios rizikos ir poveikio. Įgyvendindama Europos žaliąjį kursą, Komisija priėmė 2030 m. ES biologinės įvairovės strategiją (4);

(3)

Sąjunga ir jos valstybės narės, kaip Biologinės įvairovės konvencijos, patvirtintos Tarybos sprendimu 93/626/EEB (5), šalys, yra įsipareigojusios laikytis 2010 m. Šalių konferencijos Sprendimu Nr. X/2 „Strateginis biologinės įvairovės planas 2011–2020 m.“ (6) priimtos ilgalaikės strateginės vizijos, pagal kurią iki 2050 m. biologinė įvairovė turi būti vertinama, saugoma, atkuriama ir išmintingai naudojama, išsaugant ekosistemines paslaugas, išlaikant sveiką planetą ir užtikrinant naudą visiems žmonėms;

(4)

2022 m. gruodžio mėn. Biologinės įvairovės konvencijos COP15 susitikime  (7) buvo susitarta dėl Pasaulinės biologinės įvairovės strategijos, kurioje išdėstyti į rezultatus orientuoti pasauliniai tikslai, kurių siekiant reikia imtis skubių veiksmų per dešimtmetį iki 2030 m. siekiant užtikrinti, kad visoms teritorijoms būtų taikomi teritorijų planavimo ir (arba) veiksmingo valdymo procesai, kurie būtų dalyvaujamojo pobūdžio, integruoti ir apimtų biologinę įvairovę, atsižvelgiant į žemės į jūrų naudojimo pokyčius; pasiekti, kad ne vėliau kaip 2030 m. didelės biologinės įvairovės svarbos teritorijų, įskaitant didelio ekologinio vientisumo ekosistemas, nykimas taptų artimas nuliui, kartu gerbiant čiabuvių tautų ir vietos bendruomenių teises, kaip nustatyta Jungtinių Tautų deklaracijoje dėl čiabuvių tautų teisių (UNDRIP); užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2030 m. būtų veiksmingai atkuriama bent 30 % nualintų sausumos, vidaus vandenų ir jūrų bei pakrantės ekosistemų, siekiant pagerinti biologinę įvairovę ir ekosistemų funkcijas ir ekosistemines paslaugas, ekologinį vientisumą ir jungtis; atkurti, išlaikyti ir didinti gamtos indėlį į žmonių gerovę, įskaitant ekosistemų funkcijas ir ekosistemines paslaugas, pavyzdžiui, reglamentavimą oro, vandens ir klimato, dirvožemio būklės, apdulkinimo ir ligų rizikos mažinimo, taip pat apsaugos nuo gamtinių pavojų ir gaivalinių nelaimių srityse, taikant gamtos procesais pagrįstus sprendimus ir (arba) ekosisteminius metodus, siekiant naudos visiems žmonėms ir gamtai. Pasaulinė biologinės įvairovės strategija sudarys sąlygas daryti pažangą siekiant į rezultatus orientuotų 2050 m. tikslų;

(5)

JT darnaus vystymosi tikslai (8), visų pirma 14.2, 15.1, 15.2 ir 15.3 tikslai, susiję su poreikiu užtikrinti sausumos ir vidaus gėlo vandens ekosistemų ir jų teikiamų ekosisteminių paslaugų, visų pirma miškų, šlapynių, kalnų ir sausringų žemių, išsaugojimą, atkūrimą ir tausų naudojimą;

(6)

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2019 m. kovo 1 d. rezoliucijoje (9) paskelbė 2021–2030 m. JT ekosistemų atkūrimo dešimtmetį, siekdama remti ir didinti pastangas siekiant užkirsti kelią ekosistemų būklės blogėjimui visame pasaulyje, jį sustabdyti ir tą būklę gerinti, taip pat didinti informuotumą apie ekosistemų atkūrimo svarbą;

(7)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategija siekiama užtikrinti, kad iki 2030 m. Europos biologinė įvairovė atsigautų žmonių, planetos, klimato ir mūsų ekonomikos labui. Joje nustatytas plataus užmojo ES gamtos atkūrimo planas, kuriame numatyti keli pagrindiniai įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimą pateikti pasiūlymą dėl teisiškai privalomų ES gamtos atkūrimo tikslų, kad būtų atkurtos nualintos ekosistemos, visų pirma tos, kuriose yra didžiausios anglies dioksido surinkimo ir saugojimo galimybės, ir kad būtų užkertamas kelias gaivalinių nelaimių padariniams ir jie būtų mažinami;

(8)

Europos Parlamentas savo 2021 m. birželio 9 d. rezoliucijoje (10) labai palankiai įvertino įsipareigojimą parengti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuris apimtų teisiškai privalomus gamtos atkūrimo tikslus, taip pat laikėsi nuomonės, kad, be bendro atkūrimo tikslo, turėtų būti įtraukti su ekosistemomis, buveinėmis ir rūšimis susiję atkūrimo tikslai, apimantys miškus, pievas, šlapynes, durpynus, apdulkintojus, laisvai tekančias upes, pakrančių zonas ir jūrų ekosistemas;

(9)

2020 m. spalio 23 d. išvadose (11) Taryba pripažino, kad užkirsti kelią tolesniam dabartinės biologinės įvairovės ir gamtos būklės blogėjimui bus labai svarbu, tačiau to nepakaks, kad gamta būtų grąžinta į mūsų gyvenimą. Taryba dar kartą patvirtino, kad reikia platesnių užmojų gamtos atkūrimo srityje, kaip siūloma naujame ES gamtos atkūrimo plane, į kurį įtrauktos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę už saugomų teritorijų ribų. Taryba taip pat pareiškė laukianti pasiūlymo dėl teisiškai privalomų gamtos atkūrimo tikslų ir jo poveikio vertinimo;

(10)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytas įsipareigojimas teisiškai apsaugoti ne mažiau kaip 30 proc. Sąjungos sausumos, įskaitant vidaus vandenis, ir 30 proc. jūros teritorijos, iš kurių bent trečdaliui turėtų būti taikoma griežta apsauga, įskaitant visus likusius neliestus miškus ir sengires. Komisijos bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais parengtuose papildomų saugomų teritorijų nustatymo kriterijuose ir gairėse (12) (toliau – kriterijai ir gairės) pabrėžiama, kad jei atkurtos teritorijos visiškai atitinka saugomų teritorijų kriterijus arba tikimasi, kad jos juos atitiks, kai pasijus visas atkūrimo poveikis, tos atkurtos teritorijos taip pat turėtų būti įtrauktos į Sąjungos tikslų, susijusių su saugomomis teritorijomis, įgyvendinimo rezultatus. Be to, kriterijuose ir gairėse pabrėžiama, kad saugomos teritorijos gali būti reikšmingas indėlis į 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytų atkūrimo tikslų įgyvendinimą, nes jose sudaromos sąlygos sėkmingai įgyvendinti atkūrimo pastangas. Tai ypač pasakytina apie teritorijas, kurios gali natūraliai atsigauti sustabdant arba apribojant tam tikrą žmogaus veiklos keliamą pavojų. Tam tikrais atvejais pakaks griežtos tokių teritorijų, įskaitant jūrų aplinką, apsaugos, kad būtų atkurtos jose esančios gamtinės vertybės. Be to, kriterijuose ir gairėse pabrėžiama, jog tikimasi, kad visos valstybės narės prisidės prie 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytų Sąjungos tikslų, susijusių su saugomomis teritorijomis, įgyvendinimo tokia apimtimi, kuri yra proporcinga jose esančioms gamtinėms vertybėms ir gamtos atkūrimo potencialui;

(11)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytas tikslas užtikrinti, kad saugomų buveinių ir rūšių išsaugojimo tendencijos arba būklė neprastėtų ir kad bent 30 proc. rūšių ir buveinių, kurios šiuo metu nėra palankios būklės, patektų į tą kategoriją arba rodytų didelę teigiamą tendenciją iki 2030 m. patekti į tą kategoriją. Gairėse (13), kurias Komisija parengė bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais, kad padėtų siekti šių tikslų, pabrėžiama, kad greičiausiai reikės dėti pastangas daugumai tų buveinių ir rūšių išsaugoti ir atkurti, t. y. iki 2030 m. sustabdyti dabartines neigiamas tendencijas arba išlaikyti dabartines stabilias ar gerėjančias tendencijas, arba užkirsti kelią buveinių ir rūšių, kurių išsaugojimo būklė yra palanki, nykimui. Gairėse taip pat pabrėžiama, kad šios atkūrimo pastangos pirmiausia turi būti planuojamos, įgyvendinamos ir koordinuojamos nacionaliniu ar regioniniu lygmenimis ir kad atrenkant rūšis ir buveines, kurių būklė turi būti pagerinta iki 2030 m., ir teikiant joms pirmenybę, turi būti siekiama sąveikos su kitais Sąjungos ir tarptautiniais tikslais, visų pirma aplinkos ir klimato politikos tikslais;

(12)

2020 m. Komisijos gamtos būklės ataskaitoje (14) pažymėta, kad Sąjungai dar nepavyko sustabdyti saugomų buveinių tipų ir rūšių, kurių išsaugojimas kelia susirūpinimą Sąjungai, nykimo. Šį nykimą daugiausia lemia ekstensyviojo žemės ūkio atsisakymas, intensyvesnė valdymo praktika, hidrologinių režimų keitimas, urbanizacija ir tarša, netvari miškininkystės veikla ir rūšių eikvojimas. Be to, didelę ir vis augančią grėsmę vietinei Sąjungos florai ir faunai kelia invazinės svetimos rūšys ir klimato kaita;

(12a)

Komisijos komunikate „Prekybos politikos peržiūra. Atvira, tvari ir ryžtinga prekybos politika“ teigiama, kad Europos žaliasis kursas yra nauja ES augimo strategija, kuri bus mūsų konkurencingumo varomoji jėga ir mūsų ekonomikos laipsniško, tačiau esminio pertvarkymo veiksnys, ir darys didelį poveikį mūsų prekybos pobūdžiui; o platus ES dvišalių prekybos susitarimų tinklas yra svarbi bendradarbiavimo su mūsų partneriais klimato kaitos ir biologinės įvairovės srityse platforma, todėl būtina nustatyti juose „veidrodines“ priemones, atitinkančias PPO taisykles  (15) [Žodinis pakeit.]

(13)

tikslinga nustatyti visa apimantį ekosistemų atkūrimo tikslą, kad būtų skatinami ekonominiai ir visuomeniniai pokyčiai, kokybiškų darbo vietų kūrimas ir tvarus augimas. Biologinės įvairovės turtingos ekosistemos, pvz., šlapynės, gėlas vanduo, miškai, taip pat žemės ūkio, retai augalais apaugusios, jūrų, pakrančių ir miestų ekosistemos, jeigu jos yra geros būklės, teikia įvairias esmines ekosistemines paslaugas, o nualintų ekosistemų atkūrimo iki geros būklės visose sausumos ir jūros teritorijose nauda gerokai viršija atkūrimo išlaidas; Šios paslaugos teikia įvairiopą socialinę ir ekonominę naudą, priklausomai nuo ekonominių, socialinių, kultūrinių, regioninių ir vietos ypatumų.

(14)

2021 m. kovo mėn. 52-ojoje sesijoje Jungtinių Tautų Statistikos komisija patvirtino Aplinkos ekonominių sąskaitų sistemą – Ekosistemų apskaitą (SEEA EA) (16). SEEA EA – tai integruota ir išsami statistikos sistema, skirta duomenims apie buveines ir kraštovaizdžius organizuoti, ekosistemų mastui, būklei ir funkcijoms vertinti, ekosistemų išteklių pokyčiams stebėti ir šiai informacijai susieti su ekonomine ir kita žmogaus veikla;

(15)

biologinės įvairovės turtingų ekosistemų užtikrinimas ir kova su klimato kaita yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Gamta ir gamtos procesais pagrįsti sprendimai, įskaitant natūralias anglies sankaupas ir absorbentus, labai svarbūs kovojant su klimato krize. Kartu klimato krizė jau yra sausumos ir jūrų ekosistemų pokyčių skatinamasis veiksnys, ir Sąjunga turi pasirengti vis intensyvesniam, dažnesniam ir plintančiam jos poveikiui. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) specialiojoje ataskaitoje dėl visuotinio atšilimo (17) 1,5 °C poveikio nurodyta, kad tam tikras poveikis gali būti ilgalaikis arba negrįžtamas. Šeštojoje IPCC vertinimo ataskaitoje (18) teigiama, kad ekosistemų atkūrimas bus labai svarbus padedant kovoti su klimato kaita ir mažinant apsirūpinimo maistu saugumui kylančią riziką. Tarpvyriausybinė mokslinė politinė biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų platforma (IPBES) savo 2019 m. visuotinio biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų vertinimo ataskaitoje (19) nurodė, kad klimato kaita yra pagrindinis gamtos pokyčius skatinantis veiksnys ir kad tikėtina, jog jos poveikis ateinančiais dešimtmečiais didės ir kai kuriais atvejais viršys kitų ekosistemų pokyčius lemiančių veiksnių, pavyzdžiui, pakeisto žemės ir jūros naudojimo, poveikį;

(16)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2021/1119 (20) nustatytas privalomas Sąjungos poveikio klimatui neutralumo iki 2050 m. tikslas ir tai, kad vėliau būtina pasiekti neigiamą išmetamųjų teršalų kiekį, teikti pirmenybę sparčiam ir nuspėjamam išmetamųjų teršalų kiekio mažinimui ir kartu didinti absorbentais pašalinamą ŠESD kiekį. Ekosistemų atkūrimu galima reikšmingai prisidėti prie natūralių absorbentų išsaugojimo, valdymo ir gerinimo, taip pat prie biologinės įvairovės didinimo, kartu kovojant su klimato kaita. Reglamente (ES) 2021/1119 taip pat reikalaujama, kad atitinkamos Sąjungos institucijos ir valstybės narės užtikrintų nuolatinę pažangą didinant gebėjimą prisitaikyti, atsparumą ir mažinant pažeidžiamumą dėl klimato kaitos. Jame taip pat reikalaujama, kad valstybės narės prisitaikymą prie klimato kaitos įtrauktų į visas politikos sritis ir propaguotų gamtos procesais pagrįstus sprendimus (21) bei ekosistemomis grindžiamą prisitaikymą;

(17)

2021 m. Komisijos komunikate dėl prisitaikymo prie klimato kaitos (22) pabrėžiama, kad būtina skatinti gamtos procesais pagrįstus sprendimus, ir pripažįstama, kad ekonomiškai efektyvų prisitaikymą prie klimato kaitos galima pasiekti apsaugant ir atkuriant šlapynes ir durpynus, taip pat pakrančių ir jūrų ekosistemas, plėtojant miestų žaliąsias erdves ir įrengiant žaliuosius stogus bei sienas, taip pat skatinant ir tvariai valdant miškus ir žemės ūkio paskirties žemę. Didesnis biologinės įvairovės ekosistemų skaičius lemia didesnį atsparumą klimato kaitai ir suteikia veiksmingesnių nelaimių mažinimo ir prevencijos formų;

(18)

Sąjungos klimato politika persvarstoma tam, kad būtų laikomasi Reglamente (ES) 2021/1119 siūlomos trajektorijos – iki 2030 m. sumažinti grynąjį išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 55 proc., palyginti su 1990 m. Visų pirma pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) 2018/841 ir (ES) 2018/1999 (23), siekiama padidinti žemės sektoriaus indėlį į bendrą 2030 m. klimato srities užmojį ir tikslai, susiję su žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (LULUCF) sektoriuje išmetamo ir absorbuojamo ŠESD kiekio apskaita, suderinami su susijusiomis biologinės įvairovės politikos iniciatyvomis. Tame pasiūlyme pabrėžiama, kad būtina apsaugoti ir stiprinti anglies dioksido absorbavimą gamtoje, didinti ekosistemų atsparumą klimato kaitai, atkurti nualintą žemę ir ekosistemas ir atkurti durpynų drėgnumą. Juo taip pat siekiama pagerinti saugomoje ir atkuriamoje žemėje išmetamo ir absorbuojamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėseną ir ataskaitų teikimą. Šiuo atveju svarbu, kad visų kategorijų žemės ekosistemos, įskaitant miškus, pievas, pasėlius ir šlapynes, būtų geros būklės, kad būtų galima veiksmingai surinkti ir saugoti anglies dioksidą;

(19)

geopolitiniai įvykiai dar labiau išryškino poreikį apsaugoti maisto sistemų atsparumą (24). Duomenys rodo, kad žemės ūkio ekosistemų atkūrimas daro teigiamą poveikį maisto gamybos našumui ilguoju laikotarpiu, o gamtos atkūrimas yra tarsi apsidraudimas, užtikrinantis ilgalaikį ES tvarumą ir atsparumą;

(20)

Konferencijos dėl Europos ateities galutinėje ataskaitoje piliečiai ragina Sąjungą apsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę, kraštovaizdį ir vandenynus, panaikinti taršą ir puoselėti žinias, informuotumą, švietimą ir dialogą aplinkos, klimato kaitos, energijos vartojimo ir tvarumo klausimais (25);

(21)

ekosistemų atkūrimas kartu su pastangomis sumažinti prekybą laukiniais augalais ir gyvūnais ir jų vartojimą taip pat padės užkirsti kelią bei padidinti atsparumą galimoms būsimoms užkrečiamosioms ligoms, kurios gali tapti zoonozėmis, taip sumažinant protrūkių ir pandemijų riziką, ir padės remti ES ir pasaulines pastangas taikyti bendros sveikatos koncepciją, pagal kurią pripažįstama esant esminio ryšio tarp žmonių sveikatos, gyvūnų sveikatos ir sveikos atsparios gamtos;

(22)

dirvožemis – neatsiejama sausumos ekosistemų dalis. 2021 m. Komisijos komunikate „2030 m. ES dirvožemio strategija“ (26) pabrėžiama, kad būtina atkurti nualintą dirvožemį ir didinti dirvožemio biologinę įvairovę . Pasaulinis mechanizmas ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu (UNCCD) sekretoriatas parengė Žemės būklės neblogėjimo tikslų nustatymo programą, skirtą padėti šalims ne vėliau kaip 2030 m. pasiekti, kad dirvožemio būklė neblogėtų ;

(23)

Tarybos direktyva 92/43/EEB (27) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB (28) siekiama užtikrinti ilgalaikę vertingiausių ir nykstančių Europos rūšių ir buveinių, taip pat ekosistemų, kurių dalis jos yra, apsaugą, išsaugojimą ir išlikimą. 1992 m. sukurtas tinklas „Natura 2000“, kuris yra didžiausias koordinuojamas saugomų teritorijų tinklas pasaulyje, yra pagrindinė priemonė, kuria įgyvendinami šių dviejų direktyvų tikslai . Šis reglamentas, kaip ir tos dvi direktyvos, turėtų būti taikomas valstybių narių, kurioms taikomos Sutartys, europinei teritorijai, taigi taip pat suderinant su Direktyva 2008/56/EB ;

(24)

jau sukurta sistema ir gairės (29), kuriomis remiantis nustatoma pagal Direktyvą 92/43/EEB saugomų buveinių tipų gera būklė ir pakankama rūšių, kurioms taikoma ta direktyva, buveinių kokybė bei kiekis. Remiantis ta sistema ir gairėmis galima nustatyti tų buveinių tipų ir rūšių buveinių atkūrimo tikslus. Tačiau tokio atkūrimo nepakaks siekiant apgręžti biologinės įvairovės nykimo procesą ir atkurti visas ekosistemas. Todėl turėtų būti nustatyti papildomi konkrečiais rodikliais pagrįsti įpareigojimai, kad būtų galima padidinti biologinę įvairovę platesnių ekosistemų mastu;

(25)

remdamosi Direktyvomis 92/43/EEB ir 2009/147/EB ir siekdamos padėti siekti tose direktyvose nustatytų tikslų, valstybės narės turėtų nustatyti atkūrimo priemones, kad užtikrintų saugomų buveinių ir rūšių, įskaitant laukinius paukščius, atkūrimą visose Sąjungos teritorijose, taip pat tose, kurios nepriklauso tinklui „Natura 2000“;

(26)

Direktyva 92/43/EEB siekiama išlaikyti ir atkurti palankią Sąjungos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių išsaugojimo būklę. Tačiau joje nėra nustatytas terminas šiam tikslui pasiekti. Be to, Direktyvoje 2009/147/EB nenustatytas paukščių populiacijų atkūrimo Sąjungoje terminas;

(27)

todėl turėtų būti nustatyti atkūrimo priemonių įgyvendinimo „Natura 2000“ teritorijose ir už jų ribų terminai, kad visoje Sąjungoje būtų laipsniškai gerinama saugomų buveinių tipų būklė ir jos būtų iš naujo įkurtos, kol bus užtikrintas palankus referencinis plotas, reikalingas palankiai šių tipų buveinių išsaugojimo būklei Sąjungoje pasiekti. Kad valstybėms narėms būtų suteikta reikiamo lankstumo imtis didelio masto atkūrimo pastangų, tikslinga buveinių tipus grupuoti pagal ekosistemas, kurioms jos priklauso, ir buveinių tipų grupėms nustatyti per tam tikrą laikotarpį pasiektinus ir kiekybinius plotu pagrįstus tikslus. Tai suteiks galimybę valstybėms narėms pasirinkti, kurias buveines pirmiausia atkurti grupėje;

(28)

panašūs reikalavimai turėtų būti nustatyti rūšių, kurioms taikoma Direktyva 92/43/EEB, buveinėms ir laukinių paukščių, kuriems taikoma Direktyva 2009/147/EB, buveinėms, ypač daug dėmesio skiriant reikiamoms jungtims tarp šių abiejų buveinių, kad tų rūšių populiacijos klestėtų;

(29)

būtina, kad buveinių tipų atkūrimo priemonės būtų pakankamos ir tinkamos, kad kuo greičiau būtų atkurta gera būklė ir užtikrintas palankus referencinis plotas, kad būtų pasiekta gera jų išsaugojimo būklė. Svarbu, kad atkūrimo priemonės būtų tokios, kokios būtinos per nustatytą laiką įvykdytiniems ir kiekybiniams su plotu susijusiems tikslams pasiekti. Be to, būtina, kad rūšių buveinių atkūrimo priemonės būtų pakankamos ir tinkamos, kad būtų kuo greičiau užtikrinta pakankama buveinių kokybė ir kiekis, siekiant palankios rūšių išsaugojimo būklės;

(29a)

pagal šį reglamentą taikant atkūrimo priemones, kuriomis siekiama atkurti arba išlaikyti tam tikrų I priede išvardytų tipų buveines, pavyzdžiui, pievų, viržynų ar šlapynių tipo buveines, tam tikrais atvejais gali reikėti pašalinti mišką, kad būtų atkurtas išsaugojimu grindžiamas valdymas, kuris gali apimti tokią veiklą kaip šienavimas ar ganymas. Gamtos atkūrimas ir miškų naikinimo sustabdymas yra svarbūs ir vienas kitą papildantys aplinkosaugos tikslai. Komisija parengs gaires, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. [XXXX/2023] dėl tam tikrų su miškų naikinimu ir alinimu siejamų prekių ir produktų tiekimo Sąjungos rinkai ir jų eksporto iš Sąjungos, kuriuo panaikinimas Reglamentas (ES) Nr. 995/2010, 36 konstatuojamojoje dalyje, kad paaiškintų to reglamento 2 straipsnyje pateiktos „naudojimo žemės ūkio tikslais“ apibrėžties aiškinimą, visų pirma dėl miško pavertimo žeme, kai tokio pavertimo tikslas nėra žemės ūkis;

(30)

svarbu užtikrinti, kad pagal šį reglamentą nustatytomis atkūrimo priemonėmis būtų konkrečiai ir išmatuojamai pagerinta ekosistemų būklė tiek atskirų teritorijų, kurias reikia atkurti, lygmeniu, tiek nacionaliniu ir Sąjungos lygmenimis;

(31)

siekiant užtikrinti, kad atkūrimo priemonės būtų veiksmingos ir kad jų rezultatus būtų galima išmatuoti laikui bėgant, labai svarbu, kad teritorijose, kurioms taikomos tokios atkūrimo priemonės, siekiant pagerinti buveinių, patenkančių į Direktyvos 92/43/EEB I priedo taikymo sritį, būklę, iš naujo įkurti tas buveines ir pagerinti jungtis tarp jų, padėtis nuolat gerėtų, kol bus pasiekta gera būklė;

(32)

taip pat labai svarbu, kad teritorijose, kuriose taikomos atkūrimo priemonės, siekiant pagerinti rūšių, kurioms taikoma Direktyva 92/43/EEB, buveinių ir laukinių paukščių, kuriems taikoma Direktyva 2009/147/EB, buveinių kokybę ir kiekį, padėtis nuolat gerėtų, kad būtų galima padėti pasiekti pakankamą tokių rūšių buveinių kiekį ir kokybę;

(33)

svarbu užtikrinti, kad valstybių narių ir visos Sąjungos teritorijoje laipsniškai didėtų plotai, apimantys į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį patenkančius buveinių, kurios yra geros būklės, tipus, kol bus užtikrintas kiekvieno buveinių tipo palankus referencinis plotas ir bent 90 proc. to ploto valstybės narės lygmeniu bus geros būklės, kad Sąjungoje būtų galima pasiekti gerą tų tipų buveinių išsaugojimo būklę;

(34)

svarbu užtikrinti laipsnišką rūšių, kurioms taikoma Direktyva 92/43/EEB, taip pat laukinių paukščių, kuriems taikoma Direktyva 2009/147/EB, buveinių kokybės ir kiekybės didėjimą valstybių narių ir galiausiai Sąjungos teritorijoje, kol ta kokybė ir kiekybė bus pakankami ilgalaikiam tų rūšių išlikimui užtikrinti;

(35)

svarbu, kad ▌ teritorijų, apimančių buveinių tipus, kuriems taikomas šis reglamentas, ir kuriose taikomos atkūrimo priemonės, būklė nuolat gerėtų, kol pasiekiama gera būklė, ir kad po to ši būklė reikšmingai neblogėtų ir nekiltų pavojus ilgalaikiam geros būklės palaikymui ar jos pasiekimui. Taip pat svarbu, kad valstybės narės siektų dėti pastangas, kad būtų užkirstas kelias reikšmingam būklės blogėjimui teritorijose, apimančiose tokių tipų buveines, kurių būklė jau yra gera arba nėra gera ir kuriose dar nėra taikomos atkūrimo priemonės. Tokios priemonės yra svarbios siekiant išvengti , kad ateityje nepadidėtų atkūrimo poreikiai, ir jose daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama tų tipų buveinių teritorijoms, kurias savo nacionaliniuose atkūrimo planuose yra identifikavusios valstybės narės ir kurias būtina atkurti, kad būtų pasiekti atkūrimo tikslai. Tikslinga ▌apsvarstyti nenugalimos jėgos (force majeure) , pavyzdžiui, gaivalinių nelaimių, galimybę, dėl kurios gali pablogėti teritorijų, apimančių tuos buveinių tipus, būklė, taip pat neišvengiamus buveinių pokyčius, kuriuos tiesiogiai lemia klimato kaita . „Natura 2000“ nepriklausančių teritorijų atveju taip pat tikslinga atsižvelgti į viršesnio viešojo intereso plano ar projekto, kurio atveju nėra mažiau žalingų alternatyvių sprendimų, rezultatus. Teritorijų, kurios turi būti atkurtos, atveju tai turėtų būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju atskirai . „Natura 2000“ teritorijų atveju – planams ir projektams leidimai išduodami pagal Direktyvos 92/43/EEB 6 straipsnio 4 dalį . Jei teritorijos buveinės tipas pakeičiamas į kitą tipą, kuriam taikomas šio reglamentas, nustatant pageidaujamą atkūrimo priemonės rezultatą, tos teritorijos būklė neturėtų būti laikoma blogėjančia ;

(35a)

šiame reglamente nustatytų nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo nuolatinio būklės gerėjimo ir būklės neblogėjimo užtikrinimo „Natura 2000“ nepriklausančiose teritorijose įpareigojimų, tikslais valstybės narės turėtų daryti prielaidą, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos įrenginiai, jų prijungimas prie tinklo, pats susijęs tinklas ir kaupimo įrenginiai yra viršesnio viešojo intereso. Valstybės narės tinkamai pagrįstomis ir konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl su nacionaline gynyba susijusių priežasčių, gali nuspręsti riboti šios prielaidos taikymą. Be to, valstybės narės gali leisti šių projektų atveju nesilaikyti įpareigojimo įrodyti, kad tų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo tikslais nėra mažiau žalingų alternatyvių sprendimų, jeigu tų projektų atžvilgiu buvo atliktas strateginis poveikio aplinkai vertinimas arba poveikio aplinkai vertinimas. Laikant, kad tokie įrenginiai yra viršesnio viešojo intereso, ir, kai taikytina, apribojant reikalavimą įvertinti mažiau žalingus alternatyvius sprendimus, būtų sudarytos sąlygos tokių projektų atveju atlikti supaprastintą vertinimą dėl nukrypti leidžiančių nuostatų, susijusių su viršesnio viešojo intereso vertinimu pagal šį reglamentą;

(35b)

veiklai, kurios vienintelis tikslas – gynyba ar nacionalinis saugumas, turėtų būti teikiama didžiausias prioritetas. Todėl valstybės narės, įdiegdamos atkūrimo priemones, gali taikyti išimtį teritorijoms, naudojamoms išimtinai su nacionaline gynyba susijusiai veiklai, jei laikoma, kad šios priemonės yra nesuderinamos su nuolatiniu atitinkamų teritorijų naudojimu kariniais tikslais. Be to, nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo šiame reglamente nustatyto įpareigojimo nuolat užtikrinti būklės gerėjimą ir jos neblogėjimą „Natura 2000“ nepriklausančiose teritorijose, tikslais valstybėms narėms turėtų būti leidžiama daryti prielaidą, kad su tokia veikla susiję planai ir projektai yra viršesnio viešojo intereso. Valstybės narės taip pat gali leisti šių projektų atveju nesilaikyti įpareigojimo įrodyti, kad nėra mažiau žalingų alternatyvių sprendimų, tačiau, jei jos taiko šią išimtį, turėtų, kiek tai pagrįsta ir praktiškai įmanoma, įdiegti priemones, kuriomis būtų siekiama sušvelninti poveikį tam tikrų tipų buveinėms;

(36)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje pabrėžiama, kad reikia imtis aktyvesnių veiksmų siekiant atkurti nualintas jūrų ekosistemas, įskaitant ekosistemas, kuriose yra daug anglies, ir svarbias žuvų neršto ir jų jauniklių augimo vietas. Strategijoje taip pat skelbiama, kad Komisija turi pasiūlyti naują žvejybos išteklių išsaugojimo ir jūrų ekosistemų apsaugos veiksmų planą;

(37)

Direktyvos 92/43/EEB I priede išvardyti jūrų buveinių tipai apibrėžiami plačiai ir apima daug ekologiniu požiūriu skirtingų potipių, kuriems būdingas skirtingas atkūrimo potencialas, todėl valstybėms narėms sunku nustatyti tinkamas tų buveinių tipų atkūrimo priemones. Todėl jūros buveinių tipai turėtų būti išsamiau apibrėžti naudojant Europos Sąjungos informacijos apie gamtą sistemos (angl. EUNIS) jūrų buveinių atitinkamo lygmens klasifikaciją. Valstybės narės turėtų nustatyti palankius referencinius plotus, kad būtų pasiekta kiekvieno iš tų buveinių tipų gera išsaugojimo būklė, jei tie referenciniai plotai dar nėra įtraukti į kitus Sąjungos teisės aktus . Jūrinių minkštųjų nuosėdų buveinių tipų grupė, atitinkanti tam tikrus Direktyvoje 2008/56/EB nurodytus plačius bentoso buveinių tipus, yra plačiai paplitusi kelių valstybių narių jūrų vandenyse. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leidžiama laipsniškai diegiamas atkūrimo priemones taikyti tik mažesnei šių tipų buveinių teritorijų, kurios nėra geros būklės, daliai, su sąlyga, kad tai netrukdo pasiekti arba išlaikyti gerą aplinkos būklę, nustatytą pagal Direktyvos 2008/56/EB 9 straipsnio 1 dalį, visų pirma atsižvelgiant į 1 ir 6 deskriptorių, nustatytų pagal tos direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, slenkstines vertes, atsižvelgiant į šių buveinių tipų nykimo mastą, neigiamą poveikį šių buveinių tipų būklei ir didžiausią leidžiamą to neigiamo poveikio mastą ;

(38)

kai siekiant apsaugoti pakrančių ir jūrų buveines reikia reglamentuoti žvejybos arba akvakultūros veiklą, taikoma bendra žuvininkystės politika. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1380/2013 (30) visų pirma nustatyta, kad vykdant bendrą žuvininkystės politiką turi būti įgyvendinamas ekosisteminis žuvininkystės valdymo metodas, siekiant užtikrinti, kad neigiamas žvejybos veiklos poveikis jūrų ekosistemai būtų kuo mažesnis. Tame reglamente taip pat nustatyta, jog ta politika turi būti siekiama užtikrinti, kad vykdant akvakultūros ir žvejybos veiklą būtų vengiama jūros aplinkos būklės blogėjimo;

(39)

tam, kad būtų pasiektas nuolatinio, ilgalaikio ir tvaraus biologinės įvairovės turtingos ir atsparios gamtos atkūrimo tikslas, valstybės narės turėtų visapusiškai pasinaudoti bendros žuvininkystės politikos teikiamomis galimybėmis. Atsižvelgdamos į išimtinę Sąjungos kompetenciją jūrų biologinių išteklių išsaugojimo srityje, valstybės narės turi galimybę imtis nediskriminacinių priemonių, kad išsaugotų ir valdytų žuvų išteklius ir palaikytų ar pagerintų jūrų ekosistemų išsaugojimo būklę 12 jūrmylių ribose. Be to, tiesioginių valdymo interesų turinčios valstybės narės turi galimybę susitarti ir pateikti bendras rekomendacijas dėl išsaugojimo priemonių, kurios būtinos siekiant laikytis įpareigojimų pagal Sąjungos aplinkos teisę. Tokios priemonės bus vertinamos ir priimamos pagal bendros žuvininkystės politikos taisykles ir procedūras;

(40)

Direktyvoje 2008/56/EB reikalaujama, kad valstybės narės bendradarbiautų dvišaliu pagrindu ir pasitelkdamos regioninius bei subregioninius bendradarbiavimo mechanizmus, taip pat regionines jūrų konvencijas (31), o kai tai susiję su žuvininkystės priemonėmis – pagal bendrą žuvininkystės politiką įsteigtose regioninėse grupėse;

(41)

svarbu, kad taip pat būtų įdiegtos tam tikrų jūrų rūšių, pvz., ryklių ir rajų, buveinių, kurioms , pavyzdžiui, taikoma Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija arba kurios yra įtrauktos į Europos regioninių jūrų konvencijų nykstančių ir gresiančių išnykti rūšių sąrašus , bet netaikoma Direktyva 92/43/EEB, atkūrimo priemonės, nes šios buveinės atlieka svarbią funkciją ekosistemoje;

(42)

siekdamos remti sausumos, gėlo vandens, pakrančių ir jūrų buveinių atkūrimą ir užtikrinti, kad jų būklė neblogėtų, valstybės narės turi galimybę nustatyti papildomas teritorijas kaip saugomas teritorijas arba griežtai saugomas teritorijas, įgyvendinti kitas veiksmingas teritorines išsaugojimo priemones ir skatinti privačias žemės išsaugojimo priemones;

(43)

miestų ekosistemos sudaro apie 22 proc. Sąjungos sausumos paviršiaus ir yra teritorija, kurioje gyvena dauguma Sąjungos piliečių. Miestų žaliosios erdvės apima , inter alia, miestų miškus, parkus ir sodus, miestų ūkius, medžiais apsodintas gatves, miesto pievas ir miesto gyvatvores . Kaip ir kitos ekosistemos, kurioms taikomas šis reglamentas, miestų ekosistemos teikia biologinei įvairovei, visų pirma augalams, paukščiams ir vabzdžiams, įskaitant apdulkintojus, svarbias buveines. Jos taip pat teikia daug kitų gyvybiškai svarbių ekosisteminių paslaugų, įskaitant gaivalinių nelaimių (pvz., potvynių, karščio salos efekto) rizikos mažinimą ir kontrolę, vėsinimą, rekreaciją, vandens ir oro filtravimą, taip pat klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos. Miestų žaliųjų erdvių didinimas yra svarbus miestų ekosistemų gebėjimo teikti šias svarbias paslaugas didinimo parametras. Padidinus žaliąją dangą tam tikroje miesto teritorijoje sulėtėja vandens nuotėkis (taip sumažinama upių taršos dėl paviršinių nuotekų išlajos rizika) ir padedama išlaikyti mažesnę temperatūrą vasarą, taip padidinant atsparumą klimato kaitai, ir suteikiama papildomos erdvės gamtai klestėti. Padidinus miestų žaliųjų erdvių lygį daugeliu atvejų pagerės miestų ekosistemos būklė. Savo ruožtu sveikos miestų ekosistemos yra itin svarbios remiant kitų pagrindinių Europos ekosistemų sveikatą, pavyzdžiui, sujungiant aplinkinių kaimo vietovių natūralias teritorijas, gerinant upių sveikatą už miesto ribų, suteikiant prieglobstį ir vietą veistis paukščių ir apdulkintojų rūšims, susijusioms su žemės ūkio ir miškų buveinėmis, taip pat sukuriant svarbias buveines migruojantiems paukščiams;

(44)

reikia gerokai sustiprinti veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti, kad miestų žaliųjų erdvių dangai, ypač medžiams, nebekiltų rizika nykti . Siekiant užtikrinti, kad miestų žaliosios erdvės ir toliau teiktų būtinas ekosistemines paslaugas, reikėtų sustabdyti jų nykimą, jas atkurti ir plėsti, inter alia, į pastatų projektavimą integruojant žaliąją infrastruktūrą ir gamtos procesais pagrįstus sprendimus ▌, pavyzdžiui, žaliuosius stogus ir žaliąsias sienas . Toks integravimas gali padėti padidinti ne tik žaliosios miesto erdvės plotą, bet ir, jei įtrauksime medžius, miesto medžių lajos dangą ;

(44a)

kadangi dirbtinės šviesos daugėja, šviesinės taršos klausimas tapo svarbus. Jos šaltiniai apima pastatų išorės ir vidaus apšvietimą, reklamas, komercinę nuosavybę, biurus, gamyklas, gatvės apšvietimą ir apšviestus sporto renginius. Šviesinė tarša skatina vabzdžių nykimą. Šviesa vilioja daugelį vabzdžių, tačiau dirbtinė šviesa jiems gali būti mirtina. Mažėjančios vabzdžių populiacijos neigiamai veikia visas rūšis, kurioms vabzdžiai svarbūs dėl maisto ar apdulkinimo. Kai kurie plėšrūnai naudojasi šia trauka ir tai turi nenumatytą poveikį maisto tinklams; [2 pakeit.]

(45)

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje reikalaujama dėti daugiau pastangų, kad būtų atkurtos gėlo vandens ekosistemos ir natūralios upių funkcijos. Gėlo vandens ekosistemų atkūrimas turėtų apimti pastangas atkurti natūralias ▌upių, jų pakrančių teritorijų ir salpų jungtis, be kita ko, pašalinant dirbtines kliūtis, kad būtų galima pasiekti palankią upių, ežerų ir aliuvinių buveinių bei rūšių, gyvenančių tose buveinėse, kurios saugomos pagal Direktyvas 92/43/EEB ir 2009/147/EB, išsaugojimo būklę, taip pat įgyvendinti vieną iš pagrindinių 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatytų tikslų, t. y. atkurti bent 25 000 km laisvai tekančių upių , kaip įvertinta pagal padėtį 2020 m., kai strategija buvo paskelbta . Šalindamos kliūtis, valstybės narės pirmiausia turėtų pašalinti atgyvenusias kliūtis, t. y. kurios nebereikalingos atsinaujinančiosios energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai, vandens tiekimui ar kitoms reikmėms;

(46)

Sąjungoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjo apdulkintojų: viena iš trijų bičių rūšių ir drugelių rūšių nyksta, o vienai iš dešimties tokių rūšių gresia išnykimas. Apdulkintojai, apdulkindami laukinius ir auginamus augalus, yra labai svarbūs sausumos ekosistemų veikimui, žmonių gerovei ir apsirūpinimo maistu saugumui. Dėl vabzdžių apdulkintojų buvimo tiesiogiai gaunama beveik 5 000 000 000 EUR ES metinės žemės ūkio produkcijos (32);

(47)

reaguodama į Europos Parlamento ir Tarybos raginimus spręsti apdulkintojų nykimo problemą, 2018 m. birželio 1 d. Komisija pradėjo įgyvendinti ES iniciatyvą dėl apdulkintojų (33). Iniciatyvos įgyvendinimo pažangos ataskaitoje (34) nurodyta, kad tebėra didelių problemų šalinant apdulkintojų kiekio mažėjimo veiksnius, įskaitant pesticidų naudojimą. Europos Parlamentas (35) ir Taryba (36) paragino imtis aktyvesnių veiksmų siekiant spręsti apdulkintojų nykimo problemą ir sukurti Sąjungos masto apdulkintojų stebėsenos sistemą, taip pat nustatyti aiškius tikslus ir rodiklius, susijusius su įsipareigojimu sustabdyti apdulkintojų nykimą ir atkurti jų gausą. Europos Audito Rūmai rekomendavo Komisijai sukurti tinkamus valdymo ir stebėsenos mechanizmus, kuriais siekiama pašalinti apdulkintojams kylančias grėsmes (37) . 2023 m. sausio 24 d. Komisija pateikė peržiūrėtą ES iniciatyvą dėl apdulkintojų  (38) . Peržiūros dokumente nustatyti veiksmai, kurių turi imtis ES ir jos valstybės narės, kad ne vėliau kaip 2030 m. sustabdytų apdulkintojų nykimą ir atkurtų jų gausą ;

(48)

pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl tvaraus augalų apsaugos produktų naudojimo [turi būti priimtas 2022 m. birželio 22 d.; įtraukti priimto akto pavadinimą ir numerį, kai jau bus žinomas] siekiama reglamentuoti vieną iš apdulkintojų nykimo veiksnių, uždraudžiant naudoti pesticidus ekologiniu požiūriu jautriose teritorijose, kurių daugeliui taikomas šis reglamentas, pavyzdžiui, teritorijose, kuriose išsaugomos apdulkintojų rūšys, Europos raudonosiose knygose (39) klasifikuojamos kaip rūšys, kurioms kyla grėsmė išnykti;

(49)

siekiant užtikrinti saugų, tvarų, maistingą ir įperkamą maistą, reikalingos tvarios, atsparios ir biologinės įvairovės turtingos žemės ūkio ekosistemos. Didelės biologinės įvairovės žemės ūkio ekosistemos taip pat didina žemės ūkio atsparumą klimato kaitai ir aplinkai kylančiai rizikai, kartu padedamos užtikrinti maisto saugą ir apsirūpinimo maistu saugumą ir kurti naujas darbo vietas kaimo vietovėse, visų pirma darbo vietas, susijusias su ekologiniu ūkininkavimu, taip pat kaimo turizmu ir poilsiu. Todėl Sąjunga turi didinti biologinę įvairovę savo žemės ūkio paskirties žemėje, taikydama įvairią esamą praktiką, naudingą biologinės įvairovės didinimui arba su ja suderinamą, įskaitant ekstensyvųjį žemės ūkį. Ekstensyvusis žemės ūkis labai svarbus daugelio rūšių ir buveinių išlaikymui teritorijose, kuriose didelė biologinė įvairovė. Esama įvairios ekstensyviosios žemės ūkio praktikos, kuri duoda įvairiopos didelės naudos apsaugant biologinės įvairovės, ekosisteminių paslaugų ir kraštovaizdžio elementus, pavyzdžiui, tikslusis ūkininkavimas, ekologinis ūkininkavimas, agroekologija, agrarinė miškininkystė ir mažo intensyvumo daugiamečiai žolynai;

(50)

siekiant padidinti žemės ūkio ekosistemų biologinę įvairovę visoje Sąjungoje, be kita ko, teritorijose, kurios nepriklauso buveinių tipams, patenkantiems į Direktyvos 92/43/EEB taikymo sritį, reikia taikyti atkūrimo priemones. Kadangi nėra bendro žemės ūkio ekosistemų būklės vertinimo metodo, pagal kurį būtų galima nustatyti konkrečius žemės ūkio ekosistemų atkūrimo tikslus, tikslinga nustatyti bendrą įpareigojimą gerinti žemės ūkio ekosistemų biologinę įvairovę ir vertinti to įpareigojimo vykdymą remiantis esamais rodikliais;

(51)

kadangi agrarinio kraštovaizdžio paukščiai yra gerai žinomi ir plačiai pripažinti pagrindiniai žemės ūkio ekosistemų būklės rodikliai, tikslinga nustatyti jų atkūrimo tikslus; įpareigojimas pasiekti tokius tikslus būtų taikomas valstybėms narėms, o ne pavieniams ūkininkams. Valstybės narės turėtų pasiekti tuos tikslus įdiegdamos veiksmingas žemės ūkio paskirties žemės atkūrimo priemones, bendradarbiaudamos su ūkininkais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais dėl jų formos ir įgyvendinimo vietoje;

(52)

didelės įvairovės kraštovaizdžio elementai žemės ūkio paskirties žemėje, be kita ko, apsauginės juostos, pūdymai (įtraukti arba neįtraukti į sėjomainą), gyvatvorės, pavieniai medžiai ar jų grupės, medžių eilės, laukų pakraščiai, pavieniai ploteliai, grioviai, upeliai, nedidelės šlapynės, terasos, akmenų piramidės, akmeninės sienos, nedideli tvenkiniai ir kultūriniai elementai suteikia erdves laukiniams augalams ir gyvūnams, įskaitant apdulkintojus, užkerta kelią dirvožemio erozijai ir alinimui, filtruoja orą bei vandenį, padeda švelninti klimato kaitą ir prisitaikyti prie jos, taip pat didina nuo apdulkinimo priklausomų žemės ūkio pasėlių produktyvumą. Gamybinės paskirties medžiai, kurie yra ariamosios žemės agrarinės miškininkystės sistemų dalis, ir gamybiniai negamybinės paskirties gyvatvorių elementai taip pat gali būti laikomi didelės biologinės įvairovės kraštovaizdžio elementais, jeigu jie nėra tręšiami ar apdorojami pesticidais ir jei derlius nuimamas tik tada, kai dėl to nenukenčia didelė biologinė įvairovė. Todėl turėtų būti nustatytas reikalavimas užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės, kurioje yra didelės įvairovės kraštovaizdžio elementų, dalies didinimo tendenciją. ▌Reikėtų siekti užtikrinti ir kitų esamų rodiklių, pvz., pievų drugelių indekso ir organinės anglies sankaupų pasėlių mineraliniuose dirvožemiuose, didėjimo tendencijas; [14 pakeit.]

(53)

bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) siekiama remti ir stiprinti aplinkos apsaugą, įskaitant biologinę įvairovę. Vienas iš konkrečių politikos tikslų – padėti sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir ją didinti, puoselėti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius. Pagal naują BŽŪP paramos sąlygų standartą Nr. 8 dėl geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (8 GAAB) (40) reikalaujama, kad su plotu susijusių išmokų gavėjai bent 4 % savo ūkio ariamosios žemės skirtų negamybiniams plotams ir elementams, įskaitant pūdymus, ir išlaikytų esamus kraštovaizdžio elementus. Jei tenkinamos tam tikros sąlygos, tuos 4 %, kurių reikia atitikčiai GAAB standartui užtikrinti, galima sumažinti iki 3 % (41). Šis įpareigojimas padės valstybėms narėms užtikrinti didelės įvairovės kraštovaizdžio elementų žemės ūkio paskirties žemėje daugėjimo tendenciją. Be to, pagal BŽŪP valstybės narės turi galimybę sukurti ekologines sistemas, pagal kurias remiama žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkų vykdoma žemės ūkio praktika, apimanti kraštovaizdžio elementų arba negamybinių plotų išlaikymą ir kūrimą. Panašiai, neapsiribodamos 8 GAAB sąlygomis ir (arba) ekologinėmis schemomis, valstybės narės gali į savo BŽŪP strateginius planus įtraukti agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus, įskaitant sustiprintą kraštovaizdžio elementų valdymą. LIFE gamtos ir biologinės įvairovės projektai, kuriais remiamas Direktyvos 92/43/EEB ir Direktyvos 2009/147/EB, taip pat 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijos įgyvendinimas, taip pat prisidės prie to, kad ne vėliau kaip 2030 m. Europos biologinė įvairovė žemės ūkio paskirties žemėje imtų atsigauti;

(54)

žemės ūkio reikmėms (t. y. pievoms ir pasėliams) naudojamo organinio dirvožemio (42), kuris yra nusausintuose durpynai, atkūrimas ir jo drėgnumo atkūrimas (43) padeda užtikrinti didelę naudą biologinei įvairovei, gerokai sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, taip pat teikia kitokios naudos aplinkai ir kartu prisideda prie žemės ūkio kraštovaizdžio įvairovės. Žemės ūkio reikmėms naudojamiems nusausintiems durpynams atkurti valstybės narės gali rinktis įvairias atkūrimo priemones – nuo pasėlių pavertimo daugiametėmis pievomis ir ekstensyvinimo kartu mažinant drenavimą iki visiško drėgnumo atkūrimo su galimybe užsiimti durpininkyste arba įveisti durpes formuojančią augmeniją. Daugiausia naudos klimatui duoda pasėlių plotų atkūrimas ir drėgnumo atkūrimas juose, po jo – intensyviai tvarkomų pievų atkūrimas. Siekiant, kad valstybės narės galėtų lanksčiai įgyvendinti žemės ūkio paskirtimi naudojamų nusausintų durpynų atkūrimo tikslą, joms leidžiama teritorijas, kuriose yra durpių gavybos vietos, taikomas nusausintų durpynų atkūrimo ir drėgnumo atkūrimo priemones, taip pat, tam tikru mastu, kitos paskirties žemėje (pvz., miške) taikomas nusausintų durpynų atkūrimo ir jų drėgnumo atkūrimo priemones laikyti prisidedančiomis prie žemės ūkio paskirties nusausintų durpynų atkūrimo tikslo įgyvendinimo. Tinkamai pagrįstais atvejais ir jei žemės ūkio reikmėms naudojamų nusausintų durpynų drėgnumo atkurti neįmanoma dėl rimtų neigiamų padarinių pastatams, infrastruktūrai, prisitaikymui prie klimato kaitos ar kitiems viešiesiems interesams ir nėra galimybių atkurti kitos paskirties žemėje esančių durpynų drėgnumo, valstybės narės gali nustatyti mažesnę durpynų, kurie turi būti drėgni, apimtį;

(55)

siekiant didžiausios naudos biologinei įvairovei, nusausintų durpynų plotų ir jų drėgnumo atkūrimas turėtų neapsiriboti Direktyvos 92/43/EEB I priede nurodytų tipų šlapynių buveinių, kurios turi būti atkurtos ir iš naujo įkurtos, plotais. Duomenys apie organinio dirvožemio apimtį ir jo išmetamą bei absorbuojamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį stebimi ir pateikiami LULUCF sektoriaus nacionalinėse išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio ataskaitose, kurias valstybės narės teikia UNFCCC. Atkurti durpynai ir durpynai, kurių drėgnumas atkurtas, gali būti toliau našiai naudojami alternatyviais būdais. Pavyzdžiui, durpininkystė – ūkininkavimo drėgnuose durpynuose praktika – gali apimti įvairių rūšių nendrynų, tam tikrų rūšių medžių, mėlynių ir spanguolių auginimą, durpinių samanų auginimą ir naminių buivolų ganymą. Tokia praktika turėtų būti grindžiama tvaraus valdymo principais ir ja turėtų būti siekiama didinti biologinę įvairovę, kad ji turėtų didelę finansinę ir ekologinę vertę. Durpininkystė taip pat gali būti naudinga kelioms Sąjungoje nykstančioms rūšims ir gali sudaryti palankias sąlygas šlapynių teritorijų ir susijusių rūšių populiacijų jungtims Sąjungoje. Priemonės, skirtos nusausintiems durpynams ir jų drėgnumui atkurti, taip pat galimam pajamų praradimui kompensuoti, gali būti finansuojamos iš įvairių šaltinių, įskaitant Sąjungos biudžetą ir Sąjungos finansavimo programas;

(56)

naujoje 2030 m. ES miškų strategijoje (44) apibūdintas poreikis atkurti miškų biologinę įvairovę. Miškai ir kita miškinga žemė užima daugiau kaip 43,5 proc. ES sausumos ploto. Miškų ekosistemos, kurioms būdinga didelė biologinė įvairovė, yra pažeidžiamos dėl klimato kaitos, tačiau jos taip pat natūraliai padeda prisitaikyti prie klimato kaitos ir kovoti su ja bei šalinti su klimatu susijusią riziką, be kita ko, dėl savo anglies sankaupų ir anglies dioksido absorbentų funkcijų, ir teikia daug kitų svarbių ekosisteminių paslaugų bei naudos, pavyzdžiui, iš jų gaunama statybinė ir kita mediena, maisto ir kiti ne medienos produktai, jos padeda reguliuoti klimatą, stabilizuoti dirvožemį ir kontroliuoti eroziją, taip pat valo orą ir vandenį;

▌ [112/rev1 pakeit.]

(58)

buveinių ir rūšių, saugomų pagal direktyvas 92/43/EEB ir 2009/147/EB, apdulkintojų ir gėlo vandens, miesto, žemės ūkio ir miškų ekosistemų atkūrimo tikslai bei įpareigojimai turėtų papildyti vieni kitus ir veikti sinergiškai, kad būtų pasiektas visa apimantis tikslas – atkurti ekosistemas visų valstybių narių sausumos ir jūros teritorijose. Daugeliu atvejų atkūrimo priemonės, kurių reikia vienam konkrečiam tikslui pasiekti, padės įgyvendinti ir kitus tikslus ar įsipareigojimus. Todėl valstybės narės turėtų atkūrimo priemones planuoti strategiškai – siekdamos kuo labiau padidinti jų veiksmingumą prisidedant prie gamtos atkūrimo visoje Sąjungoje. Be to, atkūrimo priemonės turėtų būti planuojamos taip, kad jomis būtų sprendžiami klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos bei gaivalinių nelaimių poveikio prevencijos ir kontrolės, taip pat žemės degradacijos klausimai . Jomis turėtų būti siekiama optimizuoti ekologines, ekonomines ir socialines ekosistemų funkcijas, įskaitant jų našumo potencialą, atsižvelgiant į jų indėlį į darnų atitinkamų regionų ir bendruomenių vystymąsi. Svarbu, kad valstybės narės parengtų savo nacionalinius atkūrimo planus remdamosi geriausiais ir naujausiais turimais moksliniais įrodymais . Sprendžiant dėl buveinių tipų palankaus referencinio ploto turėtų būti remiamasi dokumentuotais ankstesnių laikotarpių paplitimo ir teritorijos duomenimis ir numatomais aplinkos sąlygų pokyčiais dėl klimato kaitos. Be to, svarbu, kad visuomenei būtų sudarytos išankstinės ir veiksmingos galimybės dalyvauti rengiant planus. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į konkrečias sąlygas ir poreikius savo teritorijoje, kad planuose būtų reaguojama į atitinkamą biologinės įvairovės nykimo pavojų, grėsmes ir veiksnius, ir turėtų bendradarbiauti, kad užtikrintų atkūrimą ir jungtis tarpvalstybiniu mastu;

(59)

siekdamos užtikrinti įvairių priemonių, kurios buvo ir turi būti įgyvendintos siekiant apsaugoti, išsaugoti ir atkurti gamtą Sąjungoje, sąveiką, valstybės narės, rengdamos savo nacionalinius atkūrimo planus, turėtų atsižvelgti į: „Natura 2000“ teritorijoms nustatytas išsaugojimo priemones ir prioritetinių veiksmų programas, parengtas pagal Direktyvas 92/43/EEB ir 2009/147/EB; priemones, kuriomis siekiama užtikrinti gerą ekologinę ir cheminę vandens telkinių, įtrauktų į upių baseinų valdymo planus, parengtus pagal Direktyvą 2000/60/EB, būklę; jūrų strategijas, kuriomis siekiama užtikrinti gerą aplinkos būklę visuose Sąjungos jūrų regionuose, parengtas pagal Direktyvą 2008/56/EB; nacionalines oro taršos kontrolės programas, parengtas pagal Direktyvą (ES) 2016/2284; nacionalines biologinės įvairovės strategijas ir veiksmų planus, parengtus pagal Biologinės įvairovės konvencijos 6 straipsnį, taip pat išsaugojimo priemones, priimtas pagal Reglamentą (ES) Nr. 1380/2013, ir technines priemones, priimtas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/1241 (45);

(60)

siekiant užtikrinti šio reglamento ir Direktyvos (ES) 2018/2001 (46), Reglamento (ES) 2018/1999 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/70/EB (47) dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją tikslų suderinamumą (48), visų pirma rengiant nacionalinius atkūrimo planus, valstybės narės turėtų atsižvelgti į atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų galimybes prisidėti prie gamtos atkūrimo tikslų įgyvendinimo;

(61)

atsižvelgiant į tai, kad svarbu nuosekliai spręsti dvilypes biologinės įvairovės nykimo ir klimato kaitos problemas, atkuriant biologinę įvairovę reikėtų atsižvelgti į atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimą ir atvirkščiai. Kai įmanoma, atkūrimo veikla ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimo projektai gali būti vykdomi kartu, be kita ko, paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros ir specialiose tinklo zonose. Direktyvoje (ES) 2018/2001 reikalaujama, kad valstybės narės koordinuotai kartografuotų atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtrą savo teritorijoje, kad būtų identifikuotas vidaus potencialas ir turimos sausumos antžeminės, požeminės, jūros arba vidaus vandenų teritorijos, kurių reikia norint instaliuoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos įrenginius ir su jais susijusią infrastruktūrą, pvz., tinklo ir kaupimo įrenginius, įskaitant šilumos kaupimą, kurių reikia, kad būtų užtikrintas bent jų nacionalinis įnašas siekiant patikslinto 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslo. Tokios teritorijos, įskaitant esamus įrenginius ir bendradarbiavimo mechanizmus, turėtų atitikti numatomas trajektorijas ir suminę numatomą įrengtąją galią taikant atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijas, nustatytas nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose . Valstybės narės turėtų nustatyti tokių teritorijų pogrupius, kaip paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonas. Tai konkrečios sausumos ar jūros vietos, kurios yra itin tinkamos energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių įrenginiams ▌ įrengti ir kuriose, atsižvelgiant į pasirinktos teritorijos ypatumus, konkrečios atsinaujinančiosios energijos gamyba neturėtų daryti didelio poveikio aplinkai. Valstybės narės turėtų teikti pirmenybę dirbtiniams ir pastatytiems paviršiams, pvz., stogams ir pastatų fasadams, transporto infrastruktūrai ir prie pat jos esančiai aplinkai, stovėjimo aikštelėms, fermoms , atliekų aikštelėms, pramonės objektams, kasykloms, dirbtiniams vidaus vandenų telkiniams, ežerams ar rezervuarams ir, kai tinkama, miesto nuotekų valymo objektams, taip pat nualintai žemei, kuri netinka žemės ūkiui. Direktyvoje (ES) 2018/2001 taip pat nustatyta, kad valstybės narės gali priimti planą arba planus, kuriuose būtų nustatytos specialios infrastruktūros zonos, skirtos tinklo ir kaupimo projektų, būtinų siekiant integruoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją į elektros energijos sistemą, plėtojimui, jei toks plėtojimas, tikėtina, nedarys reikšmingo poveikio aplinkai arba jei tokį poveikį galima tinkamai sušvelninti, arba, kai tai neįmanoma, jį kompensuoti. Tokių zonų tikslas – remti ir papildyti paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonas. Nustatydamos paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonas ir specialias infrastruktūros zonas , valstybės narės turėtų vengti saugomų teritorijų ir atsižvelgti į savo nacionalinius gamtos atkūrimo planus. Valstybės narės turėtų nacionalinių atkūrimo planų rengimą koordinuoti su teritorijų, būtinų nacionaliniam įnašui į 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslą užtikrinti, kartografavimu ir, kai aktualu, su paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonų ir specialių tinklo zonų nustatymu. Rengdamos gamtos atkūrimo planus valstybės narės turėtų užtikrinti sinergiją su plėtojama atsinaujinančiųjų išteklių energijos bei energetikos infrastruktūra ir su jau nustatytomis paspartintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonomis ir specialiomis tinklo zonomis ir užtikrinti, kad šių atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos ▌ zonų naudojimas, įskaitant Direktyvoje (ES) 2018/2001 numatytas leidimų išdavimo šioms atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos ▌zonoms procedūras, liktų nepakitę;

(62)

siekiant užtikrinti sąveiką su valstybėse narėse jau suplanuotomis arba įgyvendinamomis atkūrimo priemonėmis, nacionaliniuose atkūrimo planuose turėtų būti pripažįstamos tos atkūrimo priemonės ir į jas atsižvelgiama. Kadangi 2022 m. IPCC ataskaitoje nurodyta, jog reikia skubiai imtis veiksmų nualintoms ekosistemoms atkurti, valstybės narės turėtų įgyvendinti tas priemones kartu rengdamos atkūrimo planus;

(63)

nacionaliniuose atkūrimo planuose, buveinių atkūrimo priemonėse ir priemonėse, kuriomis užkertamas kelias buveinių būklės blogėjimui, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į mokslinių tyrimų projektų, susijusių su ekosistemų būklės vertinimu, atkūrimo priemonių identifikavimui ir įdiegimu bei stebėsenos tikslais, rezultatus , ir, kai tikslinga, atsižvelgiama į įvairią padėtį skirtinguose Sąjungos regionuose pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnio 2 dalį, pavyzdžiui, į socialinius, ekonominius bei kultūrinius reikalavimus ir regionų bei vietos ypatumus, įskaitant gyventojų tankį ;

(64)

tikslinga atsižvelgti į ypatingą Sąjungos atokiausių regionų, išvardytų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 349 straipsnyje, kuriame numatytos konkrečios paramos šiems regionams priemonės, padėtį. Kaip numatyta 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama atokiausių regionų ekosistemų apsaugai ir atkūrimui, atsižvelgiant į jų itin didelę biologinės įvairovės vertę . Tuo pačiu metu, visų pirma rengiant nacionalinius atkūrimo planus, reikėtų atsižvelgti į susijusias tų ekosistemų apsaugos ir atkūrimo išlaidas, taip pat į atokiausių regionų atokumą, izoliuotumą, mažumą, sudėtingas topografines ir klimato sąlygas. Valstybės narės raginamos savanoriškai įtraukti konkrečias atkūrimo priemones tuose atokiausiuose regionuose, kurie nepatenka į šio reglamento taikymo sritį ;

(65)

Europos aplinkos agentūra (toliau – EAA) turėtų padėti valstybėms narėms rengti nacionalinius atkūrimo planus, taip pat stebėti pažangą, padarytą siekiant atkūrimo tikslų ir vykdant įpareigojimus. Komisija turėtų įvertinti, ar nacionaliniai atkūrimo planai yra tinkami tiems tikslams pasiekti ir įpareigojimams įvykdyti;

(66)

Komisijos 2020 m. gamtos būklės ataskaitoje nurodyta, kad didelė dalis informacijos, kurią valstybės narės pateikė pagal Tarybos direktyvos 92/43/EEB (49) 17 straipsnį ir Direktyvos 2009/147/EB 12 straipsnį, visų pirma apie jų saugomų buveinių ir rūšių išsaugojimo būklę ir tendencijas, gaunama atlikus dalinius tyrimus arba grindžiama tik ekspertų vertinimu. Iš tos ataskaitos taip pat matyti, kad kelių pagal Direktyvą 92/43/EEB saugomų buveinių tipų ir rūšių būklė vis dar nežinoma. Siekiant remti patikimus ir moksliškai pagrįstus nacionalinius atkūrimo planus, būtina pašalinti tas žinių spragas ir investuoti į stebėseną bei priežiūrą. Kad būtų galima padidinti įvairių stebėsenos metodų savalaikiškumą, veiksmingumą ir nuoseklumą, vykdant stebėseną ir priežiūrą turėtų būti kuo geriau panaudoti Sąjungos finansuojamų mokslinių tyrimų ir inovacijų projektų, naujų technologijų, pavyzdžiui, in situ stebėsenos ir tolimojo stebėjimo naudojant kosmoso duomenis ir paslaugas, teikiamas pagal Sąjungos kosmoso programą (EGNOS / GALILEO ir „Copernicus“), rezultatai. Atkūrimo tikslų įgyvendinimas bus remiamas ES misija „Atkurkime mūsų vandenynus ir kitus vandenis“, Prisitaikymo prie klimato kaitos misija ir Europos dirvožemio būklės gerinimo misija (50);

(66a)

atsižvelgdamos į konkrečius techninius ir finansinius iššūkius, susijusius su jūros aplinkos kartografavimu ir stebėsena, valstybės narės, vertindamos II priede išvardytų jūrų buveinių būklę, be informacijos, teikiamos pagal Direktyvos 92/43/EEB 17 straipsnį ir Direktyvos 2008/56/EB 17 straipsnį, gali papildomai naudoti informaciją apie kenkiančius veiksnius ir grėsmes arba kitą susijusią informaciją kaip ekstrapoliacijos pagrindą. Tokiu būdu toks metodas taip pat gali būti naudojamas kaip pagrindas planuojant jūros buveinių atkūrimo priemones pagal šį reglamentą. Bendras II priede išvardytų jūros buveinių būklės vertinimas turėtų būti grindžiamas geriausiomis turimomis žiniomis ir naujausia technikos bei mokslo pažanga;

(67)

siekiant stebėti pažangą, padarytą įgyvendinant nacionalinius atkūrimo planus, taikomas atkūrimo priemones, teritorijas, kuriose taikomos atkūrimo priemonės, ir duomenis apie kliūčių upių jungtims sąrašą, turėtų būti įdiegta sistema, pagal kurią būtų reikalaujama, kad valstybės narės sukurtų, nuolat atnaujintų ir teiktų atitinkamus duomenis apie tokios stebėsenos rezultatus. Perduodant duomenis Komisijai elektroniniu būdu turėtų būti naudojamasi EAA sistema „Reportnet“ ir siekiama kuo labiau sumažinti administracinę naštą visiems subjektams. Siekdamos užtikrinti tinkamą viešosios prieigos, ataskaitų teikimo ir valdžios institucijų dalijimosi duomenimis infrastruktūrą, valstybės narės, rengdamos duomenų specifikacijas, prireikus turėtų vadovautis tomis, kurios nurodytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/4/EB (51), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/2/EB (52) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/1024 (53);

(68)

siekdama užtikrinti veiksmingą šio reglamento įgyvendinimą, Komisija valstybėms narėms paprašius turėtų teikti paramą pagal techninės paramos priemonę (54), pagal kurią teikiama specialiai pritaikyta techninė parama reformoms kurti ir įgyvendinti. Techninė parama apima, pavyzdžiui, administracinių gebėjimų stiprinimą, teisės aktų sistemų derinimą ir dalijimąsi atitinkama geriausia patirtimi;

(69)

Komisija turėtų teikti valstybių narių pažangos, padarytos įgyvendinant šiame reglamente nustatytus atkūrimo tikslus ir įpareigojimus, ataskaitas, remdamasi EAA parengtomis visos Sąjungos pažangos ataskaitomis ir kitomis valstybių narių pateiktomis atitinkamų politikos sričių, pavyzdžiui, gamtos, jūrų ir vandens politikos, analizėmis ir ataskaitomis;

(70)

siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinti šiame reglamente nustatyti tikslai ir įpareigojimai, itin svarbu, kad privatusis ir viešasis sektoriai investuotų į atkūrimą, todėl valstybės narės turėtų įtraukti biologinės įvairovės tikslams įgyvendinti skirtas išlaidas, be kita ko, susijusias su galimybių ir pereinamojo laikotarpio kaštais, patiriamais įgyvendinant nacionalinius atkūrimo planus, į savo nacionalinius biudžetus ir nurodyti, kaip naudojamos Sąjungos lėšos; Kalbant apie Sąjungos finansavimą, pažymėtina, kad Sąjungos biudžeto ir Sąjungos finansavimo programų, pavyzdžiui, Aplinkos ir klimato politikos programos (LIFE) (55), Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo (EJRŽAF) (56), Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (57), Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF), Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Sanglaudos fondo (58) ir Teisingos pertvarkos fondo (59), taip pat Sąjungos bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Europos horizontas“ (60), lėšomis prisidedama prie biologinės įvairovės tikslų, siekiant 2024 m. jiems skirti 7,5 %, o 2026 m. ir 2027 m. – 10 % metinių išlaidų pagal 20212027 m. daugiametę finansinę programą (61);

Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė (EGADP) (62) – dar vienas biologinės įvairovės ir ekosistemų apsaugos ir atkūrimo finansavimo šaltinis. Atsižvelgiant į programą LIFE, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama tam, kad būtų tinkamai naudojami strateginiai gamtos projektai, kaip konkreti priemonė, kuri galėtų padėti įgyvendinti šį reglamentą, veiksmingai ir efektyviai integruojant turimus finansinius išteklius;

(71)

esama įvairių ES, nacionalinių ir privačiųjų iniciatyvų, kuriomis skatinamas privatusis finansavimas, pavyzdžiui, programa „InvestEU“ (63), kuri suteikia galimybių sutelkti viešąjį ir privatųjį finansavimą, kad būtų remiamas, be kita ko, gamtos ir biologinės įvairovės puoselėjimas įgyvendinant žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros projektus ir anglies dioksido kiekį dirvožemyje didinantis ūkininkavimas, kaip žaliojo verslo modelis (64);

(71a)

siekiant užtikrinti šio reglamento įgyvendinimą, būtinos tinkamos privačiosios ir viešosios investicijos į gamtos atkūrimo priemones. Todėl Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo jo įsigaliojimo dienos turėtų pateikti ataskaitą ir analizę, kurioje būtų identifikuotos šio reglamento įgyvendinimo spragos. Kai tikslinga, prie tos ataskaitos turėtų būti pridėti pasiūlymai dėl tinkamų priemonių, įskaitant finansines priemones, skirtas identifikuotiems trūkumams pašalinti, pavyzdžiui, dėl specialaus finansavimo nustatymo, nedarant poveikio abiejų teisėkūros institucijų prerogatyvoms priimti kitą laikotarpio po 2027 m. daugiametę finansinę programą;

(71b)

pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 4 straipsnio 3 dalyje nustatytu lojalaus bendradarbiavimo principu, asmens teisių pagal Sąjungos teisę teisminę apsaugą turi užtikrinti valstybių narių teismai. ES sutarties 19 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Sąjunga ir valstybės narės yra Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (UNECE) konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) šalys. Pagal Orhuso konvenciją valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai turėtų teisę kreiptis į teismą;

(72)

valstybės narės, rengdamos ir įgyvendindamos savo nacionalinius atkūrimo planus, turėtų skatinti teisingą ir įvairius visuomenės sluoksnius apimantį požiūrį, įtraukdamos visuomenės dalyvavimo procesus ir atsižvelgdamos į vietos bendruomenių ir suinteresuotųjų subjektų poreikius;

(73)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/2115 (65) BŽŪP strateginiai planai turėtų padėti siekti ilgalaikių nacionalinių siektinų reikšmių, nustatytų to reglamento XIII priede išvardytuose teisės aktuose arba pagal juos, ir juos atitikti. Į šį reglamentą dėl gamtos atkūrimo turėtų būti atsižvelgta, kai pagal Reglamento (ES) 2021/2115 159 straipsnį Komisija ne vėliau kaip 2025 m. gruodžio 31 d. peržiūrės to reglamento XIII priede pateiktą sąrašą;

(74)

laikydamosi 8-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2030 m. (66) prisiimto įsipareigojimo, valstybės narės turėtų laipsniškai panaikinti aplinkai kenksmingas subsidijas nacionaliniu lygmeniu, kuo geriau pasinaudodamos rinkos priemonėmis ir žaliojo biudžeto sudarymo priemonėmis, įskaitant priemones, kurių reikia socialiai teisingai pertvarkai užtikrinti, taip pat remdamos įmones ir kitus suinteresuotuosius subjektus šiems kuriant standartizuotą gamtinio kapitalo apskaitos praktiką;

(75)

siekiant užtikrinti būtiną šio reglamento pritaikymą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais iš dalies keičiami I–VII priedai, siekiant su mokslo ir technikos pažanga suderinti buveinių grupes, paukščių rūšių sąrašą, naudojamą įprastų agrarinio kraštovaizdžio paukščių populiacijų indeksui sudaryti, taip pat žemės ūkio ekosistemų biologinės įvairovės rodiklių sąrašą, miškų ekosistemų biologinės įvairovės rodiklių sąrašą ir jūrų buveinių ir gyvūnų rūšių sąrašus ▌ ir atkūrimo priemonių pavyzdžius, atsižvelgti į patirtį, įgytą taikant reglamentą, arba užtikrinti nuoseklumą su EUNIS buveinių tipais . Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija atliktų poveikio vertinimą ir tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ▌vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (67) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(76)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai siekiant nustatyti apdulkintojų stebėsenos metodą, šio reglamento IV priede išvardytų žemės ūkio ekosistemų rodiklių ir VI priede išvardytų miškų ekosistemų rodiklių stebėsenos metodus, sukurti gairių sistemas, pagal kurias būtų galima nustatyti patenkinamą miesto žaliųjų erdvių, miesto medžių lajų dangos miesto ekosistemose, apdulkintojų, šio reglamento IV priede išvardytų žemės ūkio ekosistemų rodiklių ir šio reglamento VI priede išvardytus miškų ekosistemų rodiklių lygį, nustatyti vienodą nacionalinių atkūrimo planų formą, taip pat duomenų ir informacijos teikimo Komisijai elektroniniu būdu formą, struktūrą ir išsamią tvarką. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (68);

(77)

Komisija turėtų atlikti šio reglamento vertinimą. Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 22 punktą tas vertinimas turėtų būti grindžiamas veiksmingumo, efektyvumo, aktualumo, nuoseklumo ir ES pridėtinės vertės kriterijais ir turėtų būti galimų tolesnių priemonių poveikio vertinimų pagrindas. Be to, Komisija, atsižvelgdama į naujausius mokslinius įrodymus, turėtų įvertinti, ar būtina nustatyti papildomus atkūrimo tikslus, grindžiamus bendrais ekosistemų, kurioms netaikomi 4 ir 5 straipsniai, būklės vertinimo metodais;

(78)

kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,