—

šiame pirmame įvadiniame skirsnyje paaiškinama, kodėl Komisija teikia vertikaliųjų susitarimų gaires ir kokia yra šių gairių taikymo sritis. Jame taip pat paaiškinami Sutarties 101 straipsnio tikslai, kaip Sutarties 101 straipsnis taikomas vertikaliesiems susitarimams, ir pagrindiniai vertikaliųjų susitarimų vertinimo pagal Sutarties 101 straipsnį etapai;

—

antrame skirsnyje apžvelgiamas teigiamas ir neigiamas vertikaliųjų susitarimų poveikis. Reglamentas (ES) 2022/720, šios gairės ir Komisijos vykdymo užtikrinimo politika atskirais atvejais grindžiami to poveikio vertinimu;

—

trečiame skirsnyje aptariami vertikalieji susitarimai, kuriems paprastai netaikoma Sutarties 101 straipsnio 1 dalis. Nors Reglamentas (ES) 2022/720 tiems susitarimams netaikomas, būtina pateikti rekomendacijų dėl sąlygų, kuriomis vertikaliesiems susitarimams Sutarties 101 straipsnio 1 dalis gali būti netaikoma;

—

ketvirtame skirsnyje pateikiamos papildomos gairės dėl Reglamento (ES) 2022/720 taikymo srities, įskaitant paaiškinimus dėl reglamentu nustatytos apsaugos taisyklės ir vertikaliojo susitarimo apibrėžties. Tame skirsnyje taip pat pateikiamos gairės dėl vertikaliųjų susitarimų interneto platformų ekonomikoje, kuri atlieka vis svarbesnį vaidmenį platinant prekes ir paslaugas. Be to, jame paaiškinamos Reglamento (ES) 2022/720 taikymo ribos, kaip nustatyta reglamento 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Jame aptariamos konkrečios ribos, taikomos tiekėjo ir pirkėjo keitimuisi informacija dvejopo platinimo atvejais pagal reglamento 2 straipsnio 5 dalį, ir ribos, taikomos susitarimams, susijusiems su internetinių tarpininkavimo paslaugų teikimu, kai tų paslaugų teikėjas atlieka mišrią funkciją pagal reglamento 2 straipsnio 6 dalį. Ketvirtame skirsnyje taip pat paaiškinama, kaip Reglamentas (ES) 2022/720 taikomas tais atvejais, kai vertikaliajam susitarimui galioja kitas bendrosios išimties reglamentas, kaip nustatyta reglamento 2 straipsnio 7 dalyje. Galiausiai šiame skirsnyje apibūdinamos tam tikros bendros platinimo sistemos rūšys, visų pirma tos, kurioms taikomos konkrečios reglamento 4 straipsnio nuostatos, susijusios su griežtais apribojimais;

—

penktame skirsnyje aptariama atitinkamų rinkų apibrėžtis ir rinkos dalių apskaičiavimas remiantis Pranešimu dėl rinkos apibrėžimo (5). Tai svarbu, nes Reglamentu (ES) 2022/720 nustatyta bendroji išimtis vertikaliesiems susitarimams gali būti taikoma tik jei įmonių, kurios yra susitarimo šalys, rinkos dalys neviršija Reglamento (ES) 2022/720 3 straipsnyje nustatytų ribų;

—

šeštame skirsnyje aptariami Reglamento (ES) 2022/720 4 straipsnyje nustatyti griežti apribojimai ir reglamento 5 straipsnyje nustatyti neleistini apribojimai, įskaitant paaiškinimus, kodėl svarbu nustatyti, ar apribojimas priklauso griežtiems, ar neleistiniems apribojimams;

—

septintame skirsnyje pateikiamos gairės dėl Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų (toliau – NKI) įgaliojimų atskirais atvejais panaikinti teisę naudotis Reglamentu (ES) 2022/720 nustatyta išimtimi, remiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 (6) 29 straipsniu ir Reglamento (ES) 2022/720 6 straipsniu, taip pat gairės dėl Komisijos įgaliojimų pagal Reglamento (ES) 2022/720 7 straipsnį priimti reglamentus, kuriais paskelbiama, kad Reglamentas (ES) 2022/720 netaikomas;

—

aštuntame skirsnyje aprašoma Komisijos vykdymo užtikrinimo politika atskirais atvejais. Šiuo tikslu jame paaiškinama, kaip vertikalieji susitarimai, kuriems netaikomas Reglamentas (ES) 2022/720, vertinami pagal Sutarties 101 straipsnio 1 ir 3 dalis, ir pateikiamos gairės dėl įvairių įprastų vertikaliųjų apribojimų rūšių.

—

pirma, dalyvaujančios įmonės turi nustatyti tiekėjui ir pirkėjui tenkančias rinkos dalis atitinkamoje rinkoje, kurioje jie atitinkamai parduoda ir perka sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas;

—

jei nei tiekėjo, nei pirkėjo rinkos dalis neviršija Reglamento (ES) 2022/720 3 straipsnyje nustatytos 30 % rinkos dalies ribos, vertikaliajam susitarimui taikomas reglamentu nustatytas apsaugos taisyklės principas, su sąlyga, kad susitarime nėra griežtų apribojimų pagal reglamento 4 straipsnį arba jokių neleistinų apribojimų pagal reglamento 5 straipsnį, kurių negalima atskirti nuo likusios susitarimo dalies;

—

jei tiekėjo arba pirkėjo atitinkamos rinkos dalis viršija 30 % ribą arba susitarime yra vienas ar daugiau griežtų apribojimų arba neleistinų apribojimų, būtina įvertinti, ar vertikaliajam susitarimui taikoma Sutarties 101 straipsnio 1 dalis;

—

jeigu vertikalusis susitarimas patenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, būtina išnagrinėti, ar jis tenkina Sutarties 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimties taikymo sąlygas.

(a)

vertikaliojo išorinio poveikio klausimo sprendimas. Per didelės kainos, kurią nustato platintojas, neatsižvelgdamas į savo sprendimų poveikį tiekėjui, galima išvengti, jei tiekėjas platintojui nustato maksimalią perpardavimo kainą. Siekdamas padidinti platintojo pardavimo pastangas, tiekėjas taip pat gali taikyti pasirinktinį arba išimtinį platinimą;

(b)

pasinaudojimo problemos sprendimas. Pirkėjų pasinaudojimo kito paslaugomis problema gali atsirasti didmeninės ar mažmeninės prekybos lygmeniu, visų pirma tais atvejais, kai tiekėjas negali visiems pirkėjams nustatyti veiksmingų pardavimo skatinimo ar paslaugų reikalavimų. Pirkėjų pasinaudojimo kito paslaugomis problema gali atsirasti tik teikiant paslaugas iki pardavimo ir vykdant kitą pardavimo skatinimo veiklą, bet ne teikiant paslaugas po pardavimo, už kurias platintojas gali nustatyti kainą atskirai kiekvienam savo klientui. Pastangos iki pardavimo, kuriomis gali būti pasinaudota, gali būti svarbios, pavyzdžiui, kai prekės ar paslaugos yra gana naujos, techniškai sudėtingos ar didelės vertės arba kai prekių ar paslaugų reputacija yra svarbus jų paklausą lemiantis veiksnys (22). Išimtinio ar pasirinktinio platinimo sistemų apribojimai arba kiti apribojimai gali padėti išvengti tokio pasinaudojimo arba jį sumažinti. Siekiančiųjų pasinaudoti kitų šalių pastangomis gali pasitaikyti ir tarp tiekėjų, pavyzdžiui, kai vienas gamintojas investuoja į pardavimo skatinimą pirkėjo patalpose, kuriuo taip pat pritraukiami klientai to gamintojo konkurentams. Su nekonkuravimu susiję apribojimai gali padėti spręsti pasinaudojimo kito tiekėjo paslaugomis problemą (23);

(c)

naujų rinkų atvėrimas arba patekimas į jas. Kai tiekėjas nori patekti į naują geografinę rinką, pavyzdžiui, eksportuodamas į kitą šalį, platintojui gali prireikti atlikti specialias negrįžtamąsias investicijas, būtinas prekių ženklui rinkoje įtvirtinti. Siekiant įtikinti vietos platintoją vykdyti tokias investicijas, gali prireikti teritorinės apsaugos, kad platintojas galėtų susigrąžinti savo investicijas. Taip galima pateisinti kitose geografinėse rinkose esančių platintojų galimybių parduoti naujoje rinkoje apribojimą (taip pat žr. (118), (136) ir (137) dalis). Tai ypatingas atvejis, susijęs su b punkte nurodyta pasinaudojimo problema;

(d)

pasinaudojimo pripažinimu klausimo sprendimas. Kai kuriuose sektoriuose tam tikri platintojai yra įgiję gerą reputaciją, nes tiekia tik kokybiškas prekes arba teikia kokybiškas paslaugas (aukščiausios klasės platintojai). Tokiu atveju gali būti ypač svarbu pardavimą vykdyti naudojantis šių platintojų paslaugomis, ypač siekiant sėkmingai pristatyti naują produktą. Jei tiekėjas negali užtikrinti, kad jo produktus platintų tik tokie aukščiausios klasės platintojai, jis rizikuoja būti neįtrauktas į tokių platintojų sąrašą. Tokiu atveju išimtinio arba pasirinktinio platinimo naudojimas gali būti pateisinamas;

(e)

sulaikymo problemos sprendimas. Tiekėjui arba pirkėjui gali prireikti vykdyti su santykiais susijusias investicijas (pvz., investuoti į specialią įrangą arba mokymą), kurios yra negrįžtamosios investicijos ir kurių vertė už konkrečių vertikaliųjų santykių ribų yra nedidelė arba nulinė. Pavyzdžiui, sudedamųjų dalių gamintojui gali tekti gaminti konkrečias mašinas, kad patenkintų vieno iš savo klientų reikalavimus, tačiau mašinos gali būti netinkamos naudoti kitiems klientams ir gali būti neįmanoma jų perparduoti. Nesudarius susitarimo, šalis, vykdžiusi su santykiais susijusias investicijas, atsidurs silpnoje derybinėje pozicijoje, nes kyla rizika, kad derybų su prekybos partneriu metu tokios investicijos bus sulaikytos. Tokio oportunistinio sulaikymo grėsmė gali lemti investuojančiosios šalies investicijų neoptimalumą. Vertikaliaisiais susitarimais gali būti panaikinta galimybė sulaikyti investicijas (visų pirma tais atvejais, kai galima sudaryti visas sutartis dėl investicijų ir numatyti visas būsimas nenumatytas aplinkybes) arba šiais susitarimais gali būti sumažinamas sulaikymo mastas. Pavyzdžiui, įsipareigojimai nekonkuruoti, įsipareigojimas pirkti nustatytą kiekį arba išimtinis pirkimas gali sumažinti sulaikymo problemą, kai tiekėjas vykdo su santykiais susijusias investicijas, o išimtinis platinimas, išimtinių klientų priskyrimas arba išimtinis tiekimas – kai investuoja pirkėjas;

(f)

konkrečios sulaikymo problemos, kuri gali kilti perduodant svarbią praktinę patirtį, sprendimas. Praktinės patirties teikėjas gali nenorėti, kad ja pasinaudotų jo konkurentai arba kad ji būtų panaudota jo konkurentų naudai, pavyzdžiui, franšizės atveju. Jeigu praktinė patirtis nebuvo lengvai prieinama pirkėjui ir yra svarbi ir būtina įgyvendinant susitarimą, toks praktinės patirties perdavimas gali pateisinti apribojimą įpareigojant nekonkuruoti, kuris tokiais atvejais paprastai nepatenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį;

(g)

pasiekti masto ekonomijos platinimo srityje. Norėdamas pasinaudoti masto ekonomijos pranašumais ir taip sumažinti savo prekių ar paslaugų mažmeninę kainą, gamintojas gali pageidauti, kad jo prekes ar paslaugas perparduotų ribotas platintojų skaičius. Tuo tikslu gamintojas galėtų naudoti išimtinį platinimą, įsipareigojimą pirkti nustatytą minimalų kiekį, pasirinktinį platinimą, numatydamas reikalavimą pirkti minimalų kiekį, arba išimtinį pirkimą;

(h)

užtikrinti vienodumą ir kokybės standartizaciją. Vertikalusis apribojimas gali padėti kurti arba remti prekių ženklo įvaizdį, kai platintojams nustatomas tam tikras vienodumo matas ir kokybės standartai. Tai gali apsaugoti prekių ženklo reputaciją, padidinti atitinkamų prekių ar paslaugų patrauklumą galutiniams vartotojams, taip pat pardavimą. Tokią standartizaciją galima užtikrinti, pavyzdžiui, taikant pasirinktinį platinimą arba franšizę;

(i)

kapitalo rinkos trūkumų sprendimas. Kapitalo teikėjai, pavyzdžiui, bankai ir akcijų rinkos, gali neoptimaliai teikti kapitalą, kai jie turi nepakankamai informacijos apie skolininko mokumą arba kai paskolos garantijos yra nepakankamos. Pirkėjas arba tiekėjas gali turėti daugiau informacijos ir, naudodamasis išimtiniais santykiais, gauti papildomą savo investicijų apsaugą. Kai tiekėjas suteikia pirkėjui paskolą, pastarajam dėl to gali būti nustatytas įpareigojimas nekonkuruoti arba pirkti nustatytą kiekį. Kai pirkėjas suteikia tiekėjui paskolą, pastarajam dėl to gali būti nustatytas išimtinio tiekimo reikalavimas arba įpareigojimas tiekti nustatytą kiekį.

(a)

kitų tiekėjų arba kitų pirkėjų konkurencinių galimybių ribojimas didinant kliūtis patekti į rinką ar plėstis joje;

(b)

tiekėjo ir jo konkurentų konkurencijos mažinimas ir (arba) palankesnės sąlygos konkuruojantiems tiekėjams aiškiais ar numanomais būdais sudaryti slaptus susitarimus, kurie dažnai vadinami skirtingų prekių ženklų platintojų konkurencijos mažinimu;

(c)

pirkėjo ir jo konkurentų konkurencijos mažinimas arba palankesnės sąlygos konkuruojantiems pirkėjams aiškiais ar numanomais būdais sudaryti slaptus susitarimus, kurie dažnai vadinami to paties prekių ženklo platintojų konkurencijos mažinimu, kai jie susiję su to paties tiekėjo prekių ar paslaugų platintojais (24);

(d)

rinkos integracijos kliūčių, įskaitant visų pirma vartotojų galimybių pirkti prekes arba paslaugas bet kurioje valstybėje narėje apribojimą, kūrimas.

(a)

prekių ar paslaugų kainų pirkėjams didinimo, dėl kurio savo ruožtu gali padidėti mažmeninės kainos;

(b)

ribojamo prekių ar paslaugų pasirinkimo;

(c)

prastesnės prekių ar paslaugų kokybės;

(d)

mažesnių inovacijų arba paslaugų tiekėjų lygmeniu.

(a)

prekių ar paslaugų mažmeninių kainų didinimo;

(b)

ribojamo kainų ir aptarnavimo derinio ir platinimo būdų pasirinkimo;

(c)

mažesnio mažmeninių paslaugų prieinamumo ir prastesnės kokybės;

(d)

mažesnių inovacijų platinimo lygmeniu.

(a)

bendra šalių rinkos dalis bet kurioje atitinkamoje Sąjungos rinkoje, kuriai taikomas susitarimas, neviršija 5 % ir

(b)

bendra tiekėjo metinė apyvarta Sąjungoje, pasiekta tiekiant produktus, kuriems taikomas susitarimas, neviršija 40 mln. EUR arba bendras pirkėjo perkamų produktų, kuriems taikomi susitarimai, kaina neviršija 40 mln. EUR, kai pirkėjas sudaro susitarimus su keliais tiekėjais (31). Komisija gali paneigti šią prezumpciją tik tada, kai nagrinėjant susitarimo savybes ir bendras jo ekonomines aplinkybes prieinama prie priešingos išvados.

(a)

konkrečiai sutarčiai būdinga rizika, tiesiogiai susijusi su atstovaujamojo vardu atstovo sudarytomis ir (arba) suderėtomis sutartimis, pavyzdžiui, sutartimis dėl atsargų finansavimo;

(b)

rizika, susijusi su rinkos investicijomis. Tai investicijos, kurių reikia tam tikros rūšies atstovo veiklai, kurią vykdyti jį paskyrė atstovaujamasis, t. y. investicijos, kurių reikia, kad atstovas galėtų sudaryti ir (arba) suderėti konkrečios rūšies sutartį. Tokios investicijos paprastai yra negrįžtamosios investicijos – tai reiškia, kad jei tam tikra veikla nutraukiama, jų negalima panaudoti kitai veiklai arba parduoti be didelių nuostolių;

(c)

su kita toje pačioje produkto rinkoje vykdoma veikla susijusi rizika, jei atstovaujamasis reikalauja, kad, palaikant atstovavimo santykius, atstovas tokios veiklos imtųsi ne kaip atstovaujamojo atstovas, o savo rizika.

(a)

atstovas neįgyja prekių, kurios perkamos ar parduodamos pagal atstovavimo susitarimą, nuosavybės teisės ir pats neteikia pagal atstovavimo susitarimą perkamų ar parduodamų paslaugų. Tai, kad atstovas gali laikinai, labai trumpam laikui, įgyti sutartyje nurodytų prekių nuosavybės teisę parduodamas jas atstovaujamojo vardu, nereiškia, kad nėra atstovavimo susitarimo, kuris nepatenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jei atstovas nepatiria jokių išlaidų ar rizikos, susijusių su nuosavybės teisės perleidimu;

(b)

atstovas neprisideda prie išlaidų, susijusių su sutartyje nurodytų prekių arba paslaugų teikimu arba pirkimu, įskaitant prekių pervežimo išlaidas, dengimo. Tai nereiškia, kad atstovas negali teikti transportavimo paslaugų, jeigu išlaidas dengia atstovaujamasis;

(c)

atstovas savo sąskaita ar rizika nelaiko sutartyje nurodytų prekių atsargų, įskaitant atsargų finansavimo išlaidas ir atsargų praradimo išlaidas. Atstovas turėtų turėti galimybę neatlygintinai grąžinti neparduotas prekes atstovaujamajam, nebent atsiranda atstovo kaltė, pavyzdžiui, dėl to, kad jis nesilaikė tinkamų saugumo priemonių arba apsisaugojimo nuo vagystės priemonių, kad išvengtų atsargų praradimo;

(d)

atstovas nėra atsakingas, jeigu klientai nevykdo sutarties, išskyrus atstovo komisinio atlyginimo praradimą, nebent atsiranda atstovo kaltė (pavyzdžiui, dėl to, kad nesilaikė tinkamų saugumo priemonių arba apsisaugojimo nuo vagystės priemonių arba nepranešė apie vagystę atstovaujamajam ar policijai, arba nepranešė atstovaujamajam visos būtinos turimos informacijos apie kliento finansinį patikimumą);

(e)

atstovas neprisiima atsakomybės klientų ar kitų trečiųjų šalių atžvilgiu už nuostolius ar žalą, padarytus dėl sutartyje nurodytų prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, nebent atsiranda atstovo kaltė;

(f)

atstovas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra įpareigotas investuoti į pardavimo skatinimą, įskaitant įnašus į atstovaujamojo reklamos biudžetą arba reklamos ar pardavimo skatinimo veiklą, konkrečiai susijusią su sutartyje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, nebent tokias išlaidas visiškai padengia atstovaujamasis;

(g)

atstovas nevykdo su rinka susijusių investicijų į įrangą, patalpas, personalo mokymą arba reklamą, kaip antai į benzino saugojimo rezervuarą, reikalingą mažmeninei prekybai benzinu, konkrečią programinę įrangą, kuri draudimo agentams reikalinga draudimo liudijimams parduoti, ar, kelionių agentų, parduodančių skrydžių bilietus ar apgyvendinimą viešbučiuose, atveju, į reklamą, susijusią su maršrutais ar kelionės kryptimis, nebent tokias išlaidas visiškai padengia atstovaujamasis;

(h)

atstovas toje pačioje produkto rinkoje nevykdo kitos atstovaujamojo reikalaujamos veiklos (pavyzdžiui, prekių pristatymo) atstovavimo santykių pagrindu , nebent už visą tą veiklą atlygina atstovaujamasis.

(a)

teritorijos, kurioje atstovas gali parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, apribojimais;

(b)

klientų, kuriems atstovas gali parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, apribojimais;

(c)

kainomis ir sąlygomis, kuriomis atstovas privalo parduoti ar pirkti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas.

(a)

apie aiškų pritarimą gali būti sprendžiama iš įgaliojimų, kurie suteikiami šalims iš anksto parengtame bendrame susitarime. Jei iš anksto parengto tokio susitarimo sąlygose numatyta, kad vėliau bus taikoma tam tikra vienašališka politika, arba viena šalis įgaliojama taikyti tokią politiką, kuri privaloma kitai šaliai, tuo remiantis gali būti nustatomas kitos šalies pritarimas tokiai politikai (52);

(b)

jei yra numanomas pritarimas, reikia įrodyti, kad viena šalis aiškiai ar numanomai reikalauja kitos šalies bendradarbiavimo įgyvendinant jos vienašališką politiką, ir kad kita šalis laikosi to reikalavimo praktiškai įgyvendindama tą vienašališką politiką (53). Pavyzdžiui, jei po to, kai tiekėjas paskelbia apie vienašališką tiekiamų prekių kiekio sumažinimą, siekdamas užkirsti kelią lygiagrečiai prekybai, platintojai iš karto sumažina savo užsakymus ir nebevykdo lygiagrečios prekybos, galima daryti išvadą, kad tie platintojai tyliuoju pritarimu pritaria tiekėjo vienašališkai politikai. Tačiau tokia išvada negali būti daroma, jei platintojai toliau vykdo lygiagrečią prekybą arba ieško naujų lygiagrečios prekybos vykdymo būdų.

(a)

įmonė, teikianti internetines tarpininkavimo paslaugas, negali būti laikoma pirkėju, apibrėžtu reglamento 1 straipsnio 1 dalies k punkte, kai prekes ar paslaugas siūlo trečiosios šalys, kurios naudojasi tomis internetinėmis tarpininkavimo paslaugomis;

(b)

siekiant taikyti reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas rinkos dalies ribas, įmonės, teikiančios internetines tarpininkavimo paslaugas, rinkos dalis apskaičiuojama atitinkamoje tų paslaugų teikimo rinkoje. Atitinkamos rinkos aprėptis priklauso nuo konkrečių aplinkybių, visų pirma nuo internetinių ir neinternetinių tarpininkavimo paslaugų, tarpininkavimo paslaugų, naudojamų skirtingų kategorijų prekėms ar paslaugoms, ir tarpininkavimo paslaugų bei tiesioginio pardavimo kanalų pakeičiamumo laipsnio;

(c)

įmonės, kuri teikia internetines tarpininkavimo paslaugas tų paslaugų pirkėjams, nustatytiems apribojimams, susijusiems su kaina, už kurią gali būti parduodamos prekės ar paslaugos, dėl kurių tarpininkaujama, teritorijomis, kuriose gali būti parduodamos tokios prekės ar paslaugos, arba klientais, kuriems gali būti parduodamos tokios prekės ar paslaugos, įskaitant apribojimus, susijusius su internetine reklama ir pardavimu internetu, taikomos reglamento 4 straipsnio nuostatos (griežti apribojimai). Pavyzdžiui, pagal reglamento 4 straipsnio a punktą, reglamento 2 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikoma susitarimui, pagal kurį internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjas nustato fiksuotą arba minimalią pardavimo kainą už sandorį, kurį sudarant jis tarpininkauja;

(d)

pagal reglamento 5 straipsnio 1 dalies d punktą, reglamento 2 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikoma kelių platformų mažmeniniams paritetiniams įsipareigojimams, kuriuos nustato įmonė, teikianti internetines tarpininkavimo paslaugas tų paslaugų pirkėjams;

(e)

pagal reglamento 2 straipsnio 6 dalį, reglamento 2 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikoma susitarimams, susijusiems su internetinių tarpininkavimo paslaugų teikimu, kai paslaugų teikėjas yra konkuruojanti įmonė atitinkamoje prekių ar paslaugų, dėl kurių tarpininkaujama, pardavimo rinkoje (mišri funkcija). Kaip nustatyta 4.4.4 skirsnyje, tokie susitarimai turi būti vertinami pagal Horizontaliąsias gaires dėl galimo slapto susitarimo poveikio, o pagal šių gairių 8 skirsnį – dėl vertikaliųjų apribojimų.

(a)

nuostatos dėl INT turi būti vertikaliojo susitarimo, t. y. susitarimo, kuriame nustatytos sąlygos, kuriomis šalys gali pirkti, parduoti arba perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas, dalis;

(b)

INT turi būti perleistos pirkėjui arba pirkėjas turi jomis naudotis pagal licenciją;

(c)

nuostatos dėl INT neturi būti pagrindinis susitarimo objektas;

(d)

nuostatos dėl INT turi būti tiesiogiai susijusios su tuo, kad pirkėjas arba jo klientai naudoja, parduoda arba perparduoda prekes ar paslaugas. Franšizės atveju, kai INT naudojimo tikslas yra rinkodara, prekes arba paslaugas platina pagrindinis franšizės gavėjas arba gavėjai;

(e)

nuostatose dėl INT, susijusiose su sutartyje nurodytomis prekėmis arba paslaugomis, neturi būti nustatyta konkurencijos apribojimų, kurių tikslas būtų identiškas vertikaliųjų apribojimų, kuriems pagal Reglamentą (ES) 2022/720 išimtis netaikoma, tikslui.

(a)

susitarimams, kai viena šalis kitai šaliai perduoda receptą ir suteikia licencijas gaminti gėrimą pagal tą receptą;

(b)

prekių ženklo arba simbolio tikrajai licencijai, suteikiamai prekiavimo tikslu;

(c)

rėmimo sutartims dėl teisės reklamuoti save kaip oficialų renginio rėmėją;

(d)

autorių teisių licencijoms, pavyzdžiui, transliavimo sutartims, susijusioms su teise įrašyti arba transliuoti renginį.

(a)

franšizės gavėjo įsipareigojimas tiesiogiai arba netiesiogiai nedalyvauti jokiame panašiame versle;

(b)

franšizės gavėjo įsipareigojimas neįgyti su konkuruojančios įmonės kapitalu susijusių finansinių interesų, dėl kurių franšizės gavėjas įgytų galią daryti įtaką tos įmonės ekonominei elgsenai;

(c)

franšizės gavėjo įsipareigojimas trečiosioms šalims neatskleisti franšizės teisių suteikėjo praktinės patirties, kol ji nėra viešai žinoma;

(d)

franšizės gavėjo įsipareigojimas perduoti franšizės teisių suteikėjui bet kokią patirtį, įgytą naudojant franšizę, ir suteikti franšizės teisių suteikėjui bei kitiems franšizės gavėjams neišimtinę licenciją naudotis praktine patirtimi, kylančia iš tos patirties;

(e)

franšizės gavėjo įsipareigojimas informuoti franšizės teisių suteikėją apie licencijuotų INT pažeidimus, imtis teisinių veiksmų pažeidėjų atžvilgiu arba padėti franšizės teisių suteikėjui vykdyti bet kokius teisinius veiksmus prieš pažeidėjus;

(f)

franšizės gavėjo įsipareigojimas nesinaudoti franšizės teisių suteikėjo licencijuota praktine patirtimi kitu tikslu nei franšizės naudojimas;

(g)

franšizės gavėjo įsipareigojimas be franšizės teisių suteikėjo sutikimo neperduoti pagal franšizės sutartį įgytų teisių ir įsipareigojimų.

(a)

techninė informacija, susijusi su sutartyje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, įskaitant informaciją, susijusią su sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų registravimu, sertifikavimu, tvarkymu, naudojimu, priežiūra, remontu, naujinimu ar perdirbimu, ypač kai tokia informacija yra reikalinga, kad būtų laikomasi reguliavimo priemonių, taip pat informacija, kuri tiekėjui ar pirkėjui leidžia pritaikyti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas kliento poreikiams;

(b)

logistinė informacija, susijusi su sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų gamyba ir platinimu pradinės grandies rinkos ar galutinės grandies rinkos lygmenimis, įskaitant informaciją apie gamybos procesus, apskaitą, atsargas ir, atsižvelgiant į (100) dalies b punktą, pardavimo apimtį ir prekių grąžinimą;

(c)

atsižvelgiant į (100) dalies b punktą, informacija, susijusi su klientų perkamomis sutartyje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, klientų prioritetais ir grįžtamuoju ryšiu, su sąlyga, kad tokiu keitimusi informacija nesiekiama apriboti teritorijos, kurioje pirkėjas gali parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, arba klientų, kuriems pirkėjas gali parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas, kaip tai suprantama Reglamento (ES) 2022/720 4 straipsnio b, c arba d punktuose;

(d)

informacija, susijusi su kainomis, kuriomis tiekėjas parduoda sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas pirkėjui;

(e)

atsižvelgiant į (100) dalies a punktą, informacija, susijusi su tiekėjo rekomenduojamomis arba maksimaliomis sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų perpardavimo kainomis, ir informacija, susijusi su kainomis, kuriomis pirkėjas perparduoda prekes ar paslaugas, su sąlyga, kad tokiu keitimusi informacija nesiekiama apriboti pirkėjo galimybės nustatyti savo pardavimo kainą ar priverstinai taikyti fiksuotą arba minimalią pardavimo kainą pagal Reglamento (ES) 2022/720 4 straipsnio a punktą (69);

(f)

atsižvelgiant į (100) dalies e punktą, informacija, susijusi su sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų tiekimu rinkai, įskaitant informaciją apie pardavimo skatinimo kampanijas ir informaciją apie naujas prekes ar paslaugas, kurios turi būti tiekiamos ar teikiamos pagal vertikalųjį susitarimą;

(g)

su veiklos rezultatais susijusi informacija, įskaitant apibendrintą tiekėjo pirkėjui perduotą informaciją apie tiekimo rinkai ir pardavimo veiklą, kurią vykdo kiti sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų pirkėjai, su sąlyga, kad tokia informacija nesuteikia pirkėjui galimybės identifikuoti konkrečių konkuruojančių pirkėjų veiklos, taip pat informacija, susijusi su pirkėjo parduotų sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų kiekiu ar vertu, palyginti su jo vykdomo konkuruojančių prekių ar paslaugų pardavimo duomenimis.

(a)

informacija, susijusi su būsimomis kainomis, kuriomis tiekėjas arba pirkėjas ketina parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas galutinės grandies rinkoje;

(b)

informacija, susijusi su identifikuotais galutiniais sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų vartotojais, išskyrus atvejus, kai keistis tokia informacija būtina siekiant:

(c)

informacija, susijusi su prekėmis, kurias pirkėjas parduoda kaip nuosavo prekių ženklo prekes, kuria keičiasi pirkėjas ir konkuruojančiais prekių ženklais pažymėtų prekių gamintojas, išskyrus atvejus, kai gamintojas taip pat yra tų nuosavu prekių ženklu pažymėtų prekių gamintojas.

—

Komisijos reglamentas (ES) Nr. 316/2014;

—

Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1217/2010 (75);

—

Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1218/2010 (76).

(a)

jeigu į vertikalųjį susitarimą įtrauktas griežtas apribojimas pagal Reglamento (ES) 2022/720 4 straipsnį, tikėtina, kad tas susitarimas patenka į 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį;

(b)

susitarimas, į kurį įtrauktas griežtas apribojimas pagal Reglamento (ES) 2022/720 4 straipsnį, greičiausiai neatitinka Sutarties 101 straipsnio 3 dalies sąlygų.

(a)

perpardavimo maržos nustatymas;

(b)

didžiausios nuolaidos, kurią platintojas gali suteikti nuo nustatyto kainų lygio, nustatymas;

(c)

tiekėjas taiko lengvatas arba kompensuoja tiekėjo pardavimo skatinimo išlaidas, jei laikomasi tam tikro kainų lygio;

(d)

minimalių skelbiamų kainų (toliau – MSK), kuriomis platintojui draudžiama skelbti mažesnes nei tiekėjo nustatytas kainas, taikymas;

(e)

nustatyta perpardavimo kaina susiejama su konkurentų perpardavimo kainomis;

(f)

grasinimai, gąsdinimai, įspėjimai, nuobaudos, pristatymo atidėjimas ar sustabdymas arba sutarties nutraukimas, jei nesilaikoma tam tikro kainų lygio.

(a)

PKP gali palengvinti slaptus tiekėjų susitarimus, nes padidinamas kainų skaidrumas rinkoje, dėl to tampa lengviau nustatyti, ar mažindamas savo kainą tiekėjas nukrypsta nuo slapta susitartos pusiausvyros. Šis neigiamas poveikis labiau tikėtinas rinkose, kurioms būdingi slapti susitarimai, pavyzdžiui, kai tiekėjai sudaro glaudžią oligopoliją ir reikšmingai rinkos daliai taikomi PKP susitarimai;

(b)

PKP taip pat gali palengvinti slaptus pirkėjų susitarimus platinimo lygmeniu, ypač kai juos skatina pirkėjai. Stiprūs ar gerai organizuoti pirkėjai gali turėti galimybių versti vieną ar kelis tiekėjus nustatyti fiksuotą konkurencinį lygį viršijančią perpardavimo kainą ar įtikinti juos tokią kainą nustatyti ir taip padėti pirkėjams pasiekti ar stabilizuoti slaptai sutartą pusiausvyrą. PKP yra priemonė, įpareigojanti mažmenininkus nenukrypti nuo slaptai sutartos pusiausvyros mažinant kainas;

(c)

kai kuriais atvejais dėl PKP taip pat gali sumažėti gamintojų ir (arba) mažmenininkų konkurencija, visų pirma, kai gamintojai naudojasi tų pačių platintojų paslaugomis savo produktams platinti ir visi arba daugelis jų taiko PKP;

(d)

dėl PKP gali būti sumažintas spaudimas tiekėjo pelnui, visų pirma, kai gamintojui kyla įsipareigojimo problema, t. y. kai jis suinteresuotas sumažinti kainą, kurią nustato tolesniems platintojams. Tokiomis aplinkybėmis gamintojas gali būti labiau linkęs sutikti su PKP, kad jam būtų lengviau įsipareigoti nemažinti kainų tolesniems platintojams ir kad būtų sumažintas poveikis jo pelnui;

(e)

užkirsdamas kelią kainų konkurencijai tarp platintojų, PKP gali užkirsti kelią naujų ar veiksmingesnių platinimo formų atsiradimui rinkoje ir jų plėtrai, taip mažindamas inovacijas platinimo lygmeniu;

(f)

PKP gali vykdyti įtaką rinkoje turintis tiekėjas, kad galėtų riboti mažesnių konkurentų galimybes. Dėl PKP sudaromų didesnio pelno galimybių platintojai gali būti suinteresuoti konsultuojant klientus pirmenybę teikti tam tikram tiekėjo prekių ženklui, o ne konkuruojantiems prekių ženklams, net tuo atveju, kai tai nėra naudinga klientui, arba apskritai neparduoti konkuruojančių prekių ženklų produktų;

(g)

tiesioginis PKP poveikis – panaikinama to paties prekių ženklo produktų kainų konkurencija, neleidžiant kai kuriems arba visiems platintojams mažinti atitinkamo prekių ženklo produktų pardavimo kainos, todėl išauga tuo prekių ženklu pažymėtų produktų kaina.

(a)

Kai gamintojas pristato naują produktą, PKP gali būti veiksminga priemonė paskatinti platintojus labiau atsižvelgti į gamintojo suinteresuotumą reklamuoti tą produktą. Sutarties 101 straipsnio 3 dalyje taip pat reikalaujama, kad nebūtų realių ir mažiau ribojančių alternatyvių priemonių, kuriomis platintojai būtų skatinami reklamuoti produktą. Kad atitiktų šį reikalavimą, tiekėjai gali, pavyzdžiui, įrodyti, kad praktiškai neįmanoma visiems pirkėjams sutartimi nustatyti veiksmingų pardavimo skatinimo įsipareigojimų. Tokiomis aplinkybėmis fiksuotų arba minimalių mažmeninių kainų nustatymas ribotam laikotarpiui, siekiant palengvinti naujo produkto pateikimą rinkai, gali būti laikomas iš esmės skatinančiu konkurenciją.

(b)

Fiksuotos, o ne tik maksimalios perpardavimo kainos, gali būti būtinos organizuojant koordinuotą trumpalaikę (dažniausiai nuo dviejų iki šešių savaičių) mažų kainų kampaniją, visų pirma tokioje platinimo sistemoje, kurioje tiekėjas taiko vienodą platinimo būdą, pavyzdžiui, franšizės sistemą. Tokiu atveju, atsižvelgiant į laikiną kampanijos pobūdį, fiksuotų mažmeninių kainų nustatymas iš esmės gali būti laikomas skatinančiu konkurenciją.

(c)

Minimali perpardavimo kaina arba MSK gali būti naudojama siekiant užkirsti kelią konkrečiam platintojui naudoti tiekėjo produktą kaip nuostolingiausią produktą. Jeigu platintojas reguliariai perparduoda produktą pigiau už didmeninę kainą, tai gali pakenkti prekių ženklo įvaizdžiui ir ilgainiui sumažinti bendrą produkto paklausą ir tiekėjo paskatas investuoti į kokybę ir prekių ženklo įvaizdį. Tokiu atveju draudimas platintojui parduoti pigiau už didmeninę kainą, nustatant jam tikslinę minimalią perpardavimo kainą arba MSK, iš esmės gali būti laikomas skatinančiu konkurenciją.

(d)

Tam tikrais atvejais papildomu dėl PKP gautu pelnu mažmenininkams gali būti suteikiama galimybė teikti papildomas paslaugas iki pardavimo, visų pirma susijusias su sudėtingais produktais. Jei pakankamai klientų rinkdamiesi produktą pasinaudoja tokiomis paslaugomis, tačiau vėliau perka mažesne kaina iš mažmenininkų, kurie tokių paslaugų neteikia (todėl nepatiria tokių išlaidų), aukšto lygio aptarnavimo paslaugas teikiantys mažmenininkai gali pradėti teikti mažiau paslaugų iki pardavimo tiekėjo produkto paklausai didinti arba jų visai nebeteikti. Tiekėjas privalo įrodyti, kad platinimo lygmeniu esama pasinaudojimo rizikos, kad fiksuotos arba minimalios perpardavimo kainos suteikia pakankamai paskatų investuoti į teikiamas paslaugas iki pardavimo ir kad nėra realių ir mažiau ribojančių alternatyvių priemonių tokiam pasinaudojimui įveikti. Šiuo atveju tikimybė, kad PKP bus laikomas konkurenciją skatinančiu veiksniu, yra didesnė, kai konkurencija tarp tiekėjų yra didelė, o tiekėjas turi ribotą įtaką rinkoje.

(a)

reikalaujant, kad pirkėjas prašytų tiekėjo išankstinio leidimo parduoti prekes tokiems klientams (117);

(b)

panaikinant ar sumažinant premijas ar nuolaidas, jei pirkėjas parduoda tokiems klientams (118), arba taikant kompensacines išmokas pirkėjui, jei jis nutraukia pardavimą tokiems klientams;

(c)

nutraukiant produktų tiekimą, jei pirkėjas juos parduoda tokiems klientams;

(d)

sumažinant arba apribojant tiekiamus kiekius, pavyzdžiui, kad kiekiai atitiktų tam tikrose teritorijose esančių klientų paklausą arba tam tikrų klientų grupių paklausą;

(e)

grasinant nutraukti vertikalųjį susitarimą (119) arba jo neatnaujinti, jei pirkėjas parduoda tokiems klientams;

(f)

nustatant platintojui didesnę kainą už produktus, kuriuos ketinama parduoti tokiems klientams (120);

(g)

apribojant pirkėjo pardavimo tokiems klientams dalį;

(h)

neleidžiant pirkėjui vartoti papildomų kalbų ant pakuočių arba reklamuojant produktus (121);

(i)

tiekiant kitą produktą mainais už tai, kad pirkėjas nutrauktų pardavimą tokiems klientams;

(j)

sumokant pirkėjui, kad jis sustabdytų pardavimą tokiems klientams;

(k)

įpareigojant pirkėją perduoti tiekėjui pelną, gautą iš tokių klientų (122);

(l)

į Sąjungos masto garantijos paslaugą neįtraukiant tiekėjo kompensuojamų produktų, kurie yra perparduodami už pirkėjo teritorijos ribų, arba produktų, kuriuos pirkėjo teritorijoje parduoda kitose teritorijose esantys pirkėjai (123).

(a)

reikalavimas, kad pirkėjas neleistų kitoje teritorijoje esantiems klientams matyti jo interneto svetainės ar internetinės parduotuvės arba automatiškai nukreiptų klientus į gamintojo arba kito pardavėjo internetinę parduotuvę. Tačiau pirkėjo įpareigojimas pateikti nuorodas į tiekėjo ar kitų pardavėjų internetines parduotuves nėra griežtas apribojimas (125);

(b)

reikalavimas, kad pirkėjas nutrauktų vartotojų elektroninius mokėjimus, kai pagal jų kredito kortelės duomenis nustatomas ne pirkėjo teritorijoje esantis adresas (126);

(c)

reikalavimas, kad platintojas sutartyje nurodytas prekes arba paslaugas parduotų tik fizinėje erdvėje arba fiziškai dalyvaujant specializuotam personalui (127);

(d)

reikalavimas, kad pirkėjas gautų išankstinį tiekėjo leidimą prieš sudarydamas individualius pardavimo internetu sandorius;

(e)

reikalavimas, kad pirkėjas interneto svetainėje arba internetinėje parduotuvėje nenaudotų tiekėjo prekių ženklų ar jų pavadinimų;

(f)

draudimas pirkėjui steigti arba eksploatuoti vieną ar daugiau internetinių parduotuvių, neatsižvelgiant į tai, ar internetinė parduotuvė yra pirkėjo, ar trečiosios šalies serveryje (128);

(g)

tiesioginis ar netiesioginis draudimas naudoti visą internetinės reklamos kanalą, pavyzdžiui, paieškos sistemas (129) arba kainų palyginimo paslaugas, arba apribojimai, kuriais netiesiogiai draudžiama naudoti visą internetinės reklamos kanalą, pavyzdžiui, įsipareigojimas nenaudoti tiekėjo prekių ženklų ar jų pavadinimų siūlant nuorodas paieškos sistemose arba su kainomis susijusios informacijos teikimo kainų palyginimo paslaugų teikėjams apribojimas. Tokiais apribojimais siekiama neleisti pirkėjui veiksmingai naudotis internetu sutartyje nurodytoms prekėms ar paslaugoms parduoti tam tikrose teritorijose ar tam tikriems klientams, nes jais ribojamas pirkėjo gebėjimas orientuotis į klientus už jo fizinės prekybos zonos ribų, informuoti juos apie savo pasiūlymus ir pritraukti juos į savo internetinę parduotuvę ar kitus pardavimo kanalus. Draudimas naudotis tam tikromis kainų palyginimo paslaugomis arba paieškos sistemomis paprastai nėra giežtas apribojimas, nes pirkėjas gali naudotis kitomis internetinės reklamos paslaugomis, kad padidintų informuotumą apie savo pardavimo internetu veiklą. Tačiau draudimas naudotis visomis plačiausiai naudojamomis atitinkamo internetinės reklamos kanalo reklamos paslaugomis gali reikšti griežtą apribojimą, jei likusios to reklamos kanalo paslaugos de facto nėra pajėgios pritraukti klientų į pirkėjo internetinę parduotuvę.

(a)

reikalavimai, kuriais siekiama užtikrinti pirkėjo internetinės parduotuvės kokybę ar konkretų apipavidalinimą;

(b)

sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų eksponavimo internetinėje parduotuvėje reikalavimai (pvz., mažiausias rodomų prekių skaičius, tiekėjo prekių ženklų ar jų pavadinimo rodymo būdas);

(c)

tiesioginis arba netiesioginis draudimas naudoti elektronines prekyvietes (133);

(d)

reikalavimas, kad pirkėjas turėtų vieną ar daugiau fizinių parduotuvių ar salonų, pavyzdžiui, kaip sąlyga tapti tiekėjo pasirinktinio platinimo sistemos nariu;

(e)

reikalavimas, kad pirkėjas parduotų minimalią absoliučią sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų dalį (pagal vertę ar apimtį, bet ne pagal viso pardavimo dalį) ne internetu, kad būtų užtikrintas veiksmingas jo fizinės parduotuvės darbas. Šis reikalavimas gali būti toks pats visiems pirkėjams arba kiekvienam pirkėjui nustatytas atskirai, remiantis objektyviais kriterijais, kaip antai pirkėjo dydžiu palyginti su kitais pirkėjais ar jo geografine vietove.

(a)

reikalavimas, kad internetinė reklama atitiktų tam tikrus kokybės standartus arba apimtų konkretų turinį ar informaciją;

(b)

reikalavimas, kad pirkėjas nesinaudotų tam tikrų internetinės reklamos teikėjų paslaugomis, neatitinkančiomis tam tikrų kokybės standartų;

(c)

reikalavimas, kad pirkėjas savo internetinės parduotuvės domeno pavadinime nenaudotų tiekėjo prekių ženklo.

(a)

įsipareigojimas yra būtinas, kad būtų apsaugota tiekėjo pirkėjui perduota praktinė patirtis;

(b)

jis apsiriboja pardavimo vieta, kurioje pirkėjas veikė sutarties galiojimo laikotarpiu;

(c)

jis galioja ne ilgiau kaip vienus metus.

(a)

mažmeniniai paritetiniai įsipareigojimai, susiję su internetinių tarpininkavimo paslaugų pirkėjų tiesioginio pardavimo kanalais (siaurieji mažmeniniai paritetiniai įsipareigojimai);

(b)

paritetiniai įsipareigojimai, susiję su sąlygomis, kuriomis prekės ar paslaugos siūlomos įmonėms, kurios nėra galutinės vartotojos;

(c)

paritetiniai įsipareigojimai, susiję su sąlygomis, kuriomis gamintojai, didmenininkai ar mažmenininkai perka prekes ar paslaugas kaip žaliavas (toliau – palankiausio kliento įsipareigojimai).

(a)

susitarimo pobūdis;

(b)

šalių padėtis rinkoje;

(c)

konkurentų padėtis rinkoje (pradinės ir galutinės grandies);

(d)

sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų pirkėjų padėtis rinkoje;

(e)

patekimo į rinką kliūtys;

(f)

gamybos ar platinimo grandinės, kuriai daromas poveikis, lygis;

(g)

produkto pobūdis;

(h)

rinkos dinamika.

(a)

kumuliacinis poveikis, atsirandantis dėl to, kad rinkai taikomi panašūs kitų tiekėjų ar pirkėjų nustatyti vertikalieji apribojimai;

(b)

ar susitarimas yra nustatytas (t. y. dauguma apribojimų ar įsipareigojimų taikomi tik vienai susitarimo šaliai) ar sutartas (abi šalys sutinka su apribojimais arba įsipareigojimais);

(c)

reglamentavimo aplinka;

(d)

elgesys, kuris gali reikšti arba palengvinti slaptą susitarimą, pavyzdžiui, kainų lyderystė, iš anksto paskelbti kainų pokyčiai ir diskusijos dėl kainų, kainų nelankstumas reaguojant į perteklinius pajėgumus, kainų diskriminacija ir ankstesni slapti veiksmai.

(a)

jis turi duoti objektyvios ekonominės naudos;

(b)

vartotojai turi gauti sąžiningą sukurtos naudos dalį (161);

(c)

konkurencijos apribojimai turi būti būtini, kad būtų gauta tokia nauda, ir

(d)

susitarimu šalims neturi būti suteikta galimybė panaikinti konkurencijos didelės atitinkamų prekių ar paslaugų dalies atžvilgiu (162).

(a)

pats tiekėjas naudojasi elektronine prekyviete, kuria pirkėjui neleidžiama naudotis;

(b)

tiekėjas apribojimą vieniems platintojams, o kitiems – ne;

(c)

elektroninės prekyvietės operatorius pats yra įgaliotasis pasirinktinio platinimo sistemos narys.

(a)

tiekėjo ir jo konkurentų padėtis rinkoje;

(b)

kainų palyginimo paslaugų, kaip reklamos kanalo, svarba atitinkamoje sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų pardavimo rinkoje;

(c)

apribojimų rūšis ir taikymo sritis bei santykinė konkrečios kainų palyginimo paslaugos, kurios naudojimas yra apribotas arba uždraustas, svarba;

(d)

tai, ar tiekėjas taip pat apriboja pirkėjo galimybę naudoti kitų rūšių internetinę reklamą.

(a)

jis gali susilpninti konkurenciją ir sudaryti sąlygas internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų slaptiems susitarimams. Visų pirma, labiau tikėtina, kad paslaugų teikėjas, nustatęs šios rūšies paritetinį įsipareigojimą, galės padidinti savo tarpininkavimo paslaugų kainą arba sumažinti jų kokybę neprarasdamas rinkos dalies. Nepriklausomai nuo paslaugų teikėjo paslaugų kainos ar kokybės, prekių ar paslaugų pardavėjai, kurie nusprendžia naudotis paslaugų teikėjo platforma, privalo platformoje siūlyti sąlygas, kurios būtų bent jau tokios pat geros, kaip ir sąlygos, kurias jie siūlo konkuruojančiose platformose;

(b)

jie gali trukdyti naujiems ar mažesniems internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjams patekti į rinką ar plėstis joje, ribodami tokių paslaugų teikėjų galimybę siūlyti pirkėjams ir galutiniams vartotojams diferencijuotus kainų ir paslaugų derinius.

(a)

įsipareigojimą nustatančio internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjo ir jo konkurentų padėtį rinkoje;

(b)

atitinkamų internetinių tarpininkavimo paslaugų, kurioms taikomi įsipareigojimai, pirkėjų dalį;