Produkto specifikacijos reikšmingo pakeitimo patvirtinimo paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies b punktą

(2021/C 392/07)

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė per tris mėnesius nuo paskelbimo dienos pareikšti prieštaravimą pakeitimo paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 (1) 51 straipsnį.

GARANTUOTO TRADICINIO GAMINIO SPECIFIKACIJOS REIKŠMINGO PAKEITIMO PARAIŠKA

Pakeitimo patvirtinimo paraiška pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą

„SCHAF-HEUMILCH“/„SHEEP’S HAYMILK“/„LATTE FIENO DI PECORA“/„LAIT DE FOIN DE BREBIS“/„LECHE DE HENO DE OVEJA“

ES Nr. TSG-AT-2289-AM01 – 2021 2 25

1.   Pareiškėjų grupė ir teisėtas interesas

Grupės pavadinimas:	„ARGE Heumilch Österreich“
Adresas:	Grabenweg 68
	6020 Innsbruck
	AUSTRIA
Telefonas	+43 512345245
El. paštas	office@heumilch.at

Pareiškimas dėl teisėto grupės intereso

Pakeitimo paraišką teikia gamintojų grupė, pateikusi šienu šeriamų avių pieno įregistravimo paraišką.

Nurodant šienu šeriamų avių pieno pavadinimą kalbomis šalių, turinčių šienu šeriamų avių pieno gaminimo tradiciją, išreiškiamas įsipareigojimas šiam tradiciniam gamybos metodui ir garantuotam tradiciniam gaminiui. Taip sustiprinama šienu šeriamų avių pieno pavadinimo apsauga, o tai naudinga ir pareiškėjų grupei.

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis

Austrija

3.   Keičiama (-os) produkto specifikacijos dalis (-ys)

☒	Produkto pavadinimas

☐	Produkto aprašymas

☒	Gamybos metodas

☐	Kita (nurodyti)

4.   Pakeitimo (-ų) rūšis

☒	Registruoto GTG specifikacijos pakeitimas, kuris nėra laikytinas nereikšmingu pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies ketvirtą pastraipą.

5.   Pakeitimai

5.1.   Šienu šeriamų avių pieno pavadinimo slovėnų kalba įtraukimas

Punkte „1. Registruojamas (-i) pavadinimas (-ai)“ įterpiamas šienu šeriamų avių pieno pavadinimas slovėnų kalba, nurodant atitinkamas kalbas (de, en, it, fr, es, sl):

„Schaf-Heumilch“ (de) / „Sheep’s Haymilk“ (en) / „Latte fieno di pecora“ (it) / „Lait de foin de brebis“ (fr) / „Leche de heno de oveja“ (es) / „Ovčje seneno mleko“ (sl)

Priežastis. Kadangi šienu šeriamų avių pienas Slovėnijoje gaminamas pagal produkto specifikacijoje nurodytą tradicinį gamybos metodą, turėtų būti saugomas ir slovėniškas pavadinimas. Pažymint atitinkamas kalbas aiškiai nurodoma, kuriose kalbose pavadinimas saugomas kaip GTG.

5.2.   Bulvių įtraukimas į draudžiamų pašarų rūšių sąrašą

Punkto „4.2. Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, gamybos metodo, kurio privalo laikytis gamintojai, <...> aprašymas“ dalies „Draudžiamos pašarų rūšys“ penktoje įtraukoje įterpiamas žodis „bulvėmis“.

Punkto „Draudžiamos pašarų rūšys“ penktoji įtrauka „Gyvuliai negali būti šeriami sodo ir vaisių atliekomis ar šlapalu.“ išdėstoma taip:

„–	Gyvuliai negali būti šeriami sodo ir vaisių atliekomis, bulvėmis ar šlapalu.“

Priežastis. Bulvės niekada nebuvo plačiai naudojamas ar leidžiamos naudoti šienu šeriamų avių pienui gaminti. Jos specifikacijoje konkrečiai nebuvo paminėtos tik dėl autoriaus neapsižiūrėjimo, kurį dabar reikia ištaisyti.

GARANTUOTO TRADICINIO GAMINIO SPECIFIKACIJA

„SCHAF-HEUMILCH“/„SHEEP’S HAYMILK“/„LATTE FIENO DI PECORA“/„LAIT DE FOIN DE BREBIS“/„LECHE DE HENO DE OVEJA“/„OVČJE SENENO MLEKO“

ES Nr. TSG-AT-2289-AM01 – 2021 2 25

Austrija

1.   Pavadinimas (-ai)

„Schaf-Heumilch“ / „Sheep’s Haymilk“ / „Latte fieno di pecora“ / „Lait de foin de brebis“ / „Leche de heno de oveja“ / „Ovčje seneno mleko“

2.   Produkto rūšis

1.4 klasė. Kiti gyvūniniai produktai (kiaušiniai, medus, įvairūs pieno produktai, išskyrus sviestą, ir kt.)

3.   Registravimo pagrindas

3.1.   Produktas

☒	kurio gamybos ar perdirbimo metodas ar sudėtis atitinka to produkto ar maisto produkto gaminimo tradicijas;

☐	gaminamas iš tradiciškai naudojamų žaliavų ar sudedamųjų dalių.

Šienu šeriamų gyvulių pieno gamyba yra pats natūraliausias pieno gamybos būdas. Pienas gaunamas iš tradiciniuose, tvariuose pienininkystės ūkiuose laikomų gyvulių. Pagrindinį standartinio pieno ir šienu šeriamų gyvulių pieno skirtumą ir pastarojo pieno tradicines ypatybes lemia tai, kad, kaip ir ankstyviausiais pieno gamybos laikais, gyvuliai nėra šeriami fermentuotais pašarais. Nuo 7-ojo dešimtmečio industrializavus ir mechanizavus žemės ūkį, siloso (fermentuotų pašarų) gamyba vis labiau populiarėjo, o šienu šeriamų gyvulių dalis vis mažėjo. Be to, teisės aktais draudžiama naudoti gyvulius ir pašarus, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais. Šėrimo tvarka yra suderinta su sezonų kaita: šėrimo žaliuoju pašaru laikotarpiu gyvuliai šeriami šviežia žole bei lapija ir iš dalies šienu ir pašarais, kuriuos leidžiama naudoti pagal 4.2 punktą; žiemą gyvuliai šeriami šienu arba kitos rūšies pašarais, kuriuos leidžiama naudoti pagal 4.2 punktą.

3.2.   Pavadinimas

☐	tradiciškai vartojamas konkrečiam produktui pavadinti,

☒	perteikia produkto tradicinį ar specifinį pobūdį.

Avys yra vienos iš seniausių pasaulio naminių gyvūnų. Nuo pat ankstyvojo akmens amžiaus žmonės naudojo avis mėsai, pienui, odai ir vilnai. Labiausiai tikėtina, kad avis pradėta veisti pietvakarių Azijos stepėse, o į Vidurio Europą jos buvo atgabentos per Persiją ir Balkanus. Nuo senų laikų Alpių regionai laikomi tinkamais avių veisimui. Tirolyje nuo XII a. vidurio buvo paplitusi speciali intensyvios gyvulininkystės produkcijos forma, vadinama „Schwaigen“. Žodis „Schwaig“ yra kilęs iš vėlyvaisiais viduramžiais vartotos vokiečių kalbos ir reiškia specialų gyvenvietės tipą ir, visų pirma, ūkininkavimą Alpių regione. „Schwaighof“ ūkiai buvo dažnai įsteigiami žemvaldžių, kaip nuolatinės galvijų ir avių veisimo gyvenvietės. Rasta įrodymų, kad Tirolyje tokių gyvenviečių būta jau XII a. Vėliau sąvoka „Schwaige“ kartais buvo vartojama tik vasaros mėnesiais naudojamoms kalnų ganykloms pavadinti. Alpių pienininkystės ūkių ūkininkai taip pat vadinami „Schwaiger“ arba „Schwaigerin“. Iki XIV a. pabaigos Tirolio „Schwaighof“ ūkiai daugiausia užsiėmė avių veisimu. Taigi, plačiose Tirolio alpinėse pievose avininkystė vystoma jau kelis šimtus metų.

Tačiau nuo XIV iki XIX a. avių veisimo mastas Austrijoje smarkiai sumažėjo ir buvo palaipsniui pakeistas kiaulių veisimu. Dabar avys vėl tampa svarbiomis pieno ir mėsos gamybai.

4.   Aprašymas

4.1.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas, įskaitant pagrindines fizines, chemines, mikrobiologines ar juslines savybes, kuriomis grindžiamas to produkto specifinis pobūdis (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Avies pienas, kaip nurodyta taikomuose teisės aktuose.

4.2.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, gamybos metodo, kurio privalo laikytis gamintojai, įskaitant, jei tinka, naudojamų žaliavų ar sudedamųjų dalių rūšį bei savybes, ir paruošimo metodo aprašymas (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Šienu šeriamų avių pienas gaminamas laikantis tradicinių gamybos sąlygų, atitinkančių „Heumilchregulativ“ (teisės aktus, kuriais reglamentuojama šienu šeriamų gyvulių pieno gamyba). Šios rūšies pienui taikomos taisyklės, kuriomis draudžiama naudoti fermentuotus pašarus, pavyzdžiui, silosą, ir taisyklės, kuriomis draudžiama naudoti gyvulius ir pašarus, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais.

„Heumilchregulativ“

Šienu šeriamų avių pienas yra pieningų avių pienas, kurį gamina pienininkystės ūkio ūkininkai, įsipareigoję laikytis šių kriterijų: nenaudoti gyvulių ar pašarų, kurie, remiantis galiojančiais teisės aktais, yra laikomi genetiškai modifikuotais.

Visame ūkyje ūkininkaujama laikantis šienu šeriamų gyvulių pieno gamybos taisyklių.

Leidžiamos pašarų rūšys

—	Šėrimo žaliuoju pašaru laikotarpiu gyvuliai daugiausia šeriami šviežia žole, ankštiniais ir kitokiais augalais, o žiemą – šienu.

—	Leidžiama naudoti šiuos papildomus stambiuosius pašarus: nesunokusias rapsų sėklas, nesunokusius kukurūzus, nesunokusius rugius ir pašarinius runkelius, taip pat šieną, liucerną ir kukurūzų granules.

—	Stambiųjų pašarų dalis racione ištisus metus turi sudaryti mažiausiai 75 proc. sausojo pašaro.

—	Taip pat leidžiama naudoti kviečių, miežių, avižų, kvietrugių, rugių ir kukurūzų grūdines kultūras įprastu prekiniu pavidalu arba mišiniuose su mineralais (pvz., kaip sėlenos ar granulės).

—	Pašarams taip pat gali būti naudojami: pupelės, dirviniai žirniai, aliejinių augalų sėklos ir jų rupiniai bei išspaudos.

Draudžiamos pašarų rūšys

—	Draudžiami šių rūšių pašarai: silosas (fermentuoti pašarai), drėgnas šienas ir fermentuotas šienas.

—

Gyvuliai neturi būti šeriami alaus daryklų, spirito varyklų ar vaisių spaudimo įmonių šalutiniais produktais ar kitais maisto pramonės šalutiniais produktais, kaip antai drėgnais salyklojais ar drėgnomis išspaudomis. Išimtys yra cukraus gamybos šalutiniai produktai – džiovintos išspaudos ir melasa – ir grūdų perdirbimo šalutiniai produktai – sausi baltyminiai pašarai.

—	Pieningi gyvuliai negali būti šeriami jokiais drėgnaisiais pašarais.

—	Gyvuliai negali būti šeriami gyvūniniais produktais, išskyrus jaunus gyvulius, kurie gali būti šeriami pienu ir išrūgomis.

—	Gyvuliai negali būti šeriami sodo ir vaisių atliekomis, bulvėmis ar šlapalu.

Tręšimo sąlygos

—	Visose pienininkystės ūkio naudmenose draudžiama naudoti nuotekų dumblą, nuotekų dumblo produktus arba kompostą iš komunalinių nuotekų valymo įrenginių, išskyrus žaliosios masės (įvairių augalų mišinio) kompostą.

—	Gyvulininkystės ūkiai, patręšę žemę organinėmis trąšomis, turi palaukti mažiausiai tris savaites prieš pradėdami joje ganyti gyvulius.

Papildomų cheminių medžiagų naudojimas

—	Sintetinius cheminius pesticidus leidžiama naudoti tik selektyviai, prižiūrint agronomijos specialistams ir pesticidų naudojimui pasirenkant konkrečias gyvulininkystės ūkio žaliojo pašaro auginimo plotų vietas.

—	Leidžiami purškalai nuo musių gali būti naudojami karvių tvartuose tik tada, kai juose nėra pieningų karvių.

Draudimas pristatyti pieną

—	Šienu šeriamų avių pieną galima pradėti tiekti praėjus ne mažiau kaip dešimčiai dienų po ėriavimosi.

—	Jei melžiamos avys šeriamos silosu (fermentuotais pašarais), turi būti taikomas mažiausiai 14 dienų laukimo laikotarpis.

—

Ūkiuose laikomi alpinėse ganyklose ganomi gyvuliai, kurie tvarte buvo šeriami silosu (fermentuotais pašarais), 14 dienų prieš išgenant į alpines ganyklas turi būti šeriami nesilosuotais pašarais arba jų pienas gali būti klasifikuojamas kaip šienu šeriamų avių pienas tik jiems praleidus 14 dienų tokio pieno tiekėjui priklausančiose alpių ganyklose. Alpių ganyklose negalima nei gaminti siloso, nei juo šerti gyvulių.

Draudimas naudoti genetiškai modifikuotą maistą ir pašarus

—	Siekiant išsaugoti šienu šeriamų avių pieno tradicinę gamybą, negali būti naudojami gyvuliai ar pašarai, kurie pagal galiojančius teisės aktus laikomi genetiškai modifikuotais.

Kiti reikalavimai

—	Gyvulininkystės ūkyje negalima gaminti ir laikyti siloso (fermentuotų pašarų).

—	Gyvulininkystės ūkyje negalima gaminti ir laikyti jokių plėvele apvyniotų šieno ritinių.

—	Gyvulininkystės ūkyje negalima gaminti drėgno ar fermentuoto šieno.

4.3.   Pagrindinių produkto tradicinį pobūdį lemiančių elementų aprašymas (šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis)

Šienu šeriamų gyvulių pieno tradicines ypatybes lemia tai, kad, kaip ir ankstyviausiais pieno gamybos laikais, gyvuliai nėra šeriami fermentuotais pašarais. Nuo 7-ojo dešimtmečio industrializavus ir mechanizavus žemės ūkį, siloso (fermentuotų pašarų) gamyba vis labiau populiarėjo, o šienu šeriamų gyvulių dalis vis mažėjo.

Gyvulininkystė buvo grindžiama ganymu ganyklose ir žolės ir šieno ruošimu pievose. Remiantis rašytiniais dokumentais, šieno arba šieno ir stambiųjų žaliųjų pašarų ruošimas ne mažiau kaip du kartus per metus (fenum primum et secundum) yra įprasta nuo XIII a. Tirolyje taikoma praktika (Stolz, O., Rechtsgeschichte des Bauernstandes und der Landwirtschaft in Tirol und Vorarlberg (Tirolio ir Forarlbergo ūkininkų ir žemės ūkio teisės istorija), 1949).

Zalcburgo arkivyskupijos žemės kadastre yra labai išsamios informacijos apie gyvulių skaičių „Schwaig“ gyvenvietėse ir visą kitą 1607 m. Zilertalio slėnyje arkivyskupijai priklausiusią nuosavybę. Konkrečiai, prie kiekvieno išsamaus atskiros nuosavybės sklypų aprašymo pateikiamas toks sakinys: „žiemą laiko […] skaičių arklių, galvijų, avių ar ožkų“. Alpių ūkininkai žiemą laikydavo mažiau galvijų nei vasarą, kai buvo galima naudotis ganyklomis. Neabejojama, kad „Schwaig“ gyvenvietėse buvo intensyviai praktikuojamas ganymas kaimo ganyklose, kurios buvo pagrindinis gyvulių pašaro šaltinis. Turima net ankstesnio laikotarpio, t. y. XIII ir XIV a., dokumentais pagrįstų įrodymų, kad „Schwaighof“ ūkiai apėmė pievas ir laukus, taip pat ganyklas ir alpines pievas. Tai reiškia, kad nuo seniausių laikų „Schwaighof“ ūkiuose buvo auginama žolė ir ruošiamas šienas. Netoli nuo ūkių yra kalnų grandinės, kurios taip pat priklauso „Schwaig“ gyvenvietėms. Šiose kalnų grandinėse yra ganyklos, į kurias galvijai varomi ganymuisi kelioms savaitėms pavasarį, ir kurios likusiu metų laiku yra naudojamos šienui ruošti. Iš įvairių ganyklų tipų šios kalnų arba aukštumų pievos yra labiausiai išplitusios Alpėse. Žolė jose pjaunama ne dažniau kaip kartą per metus, o kai kuriose vietose – kartą per dvejus ar ketverius metus. Šieno paruošiama nedaug, tačiau jis labai kvapnus ir maistingas (Stolz, O., Die Schwaighöfe in Tirol („Schwaighof“ ūkiai Tirolyje), 1930).

Šienas laikomas jaujoje. Šieno atsargos turi būti laikomos iki kito pavasario, nes dažnai pasitaiko, kad sniegas iškrenta netrukus po to, kai galvijai išgenami į alpines pievas (Trientl, A., Die Landwirtschaft in den Gebirgsländern (Žemės ūkis kalnuotose šalyse), 1892).

---

(1)  OL L 343, 2012 12 14, p. 1.