Europos regionų komiteto nuomonė „Vandens pagrindų direktyvos, Požeminio vandens direktyvos, Aplinkos kokybės standartų direktyvos ir Potvynių direktyvos tinkamumo patikra“

(2020/C 324/05)

Pranešėjas Piotr CAŁBECKI (PL/EPP), Kujavijos Pamario vaivadijos maršalka Pamatiniai dokumentai SEC(2019) 438 SWD(2019) 439 SWD(2019) 440

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

A.   Įžanginės pastabos

1.

palankiai vertina laiku atliktą Vandens pagrindų direktyvos ir Potvynių direktyvos tinkamumo patikrą pagal Vandens pagrindų direktyvos 19 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad „Komisija šią direktyvą peržiūri ne vėliau kaip po 19 metų nuo jos įsigaliojimo dienos ir pasiūlo būtinus jos pakeitimus“;

2.

teigia, kad vanduo yra svarbiausia viešoji gėrybė ir ribotas išteklius, kurį reikia saugoti ir tvariai naudoti tiek kokybės, tiek kiekybės požiūriu. Jo apsauga ir valdymas peržengia regionines ir valstybines sienas, nes 60 proc. upių baseinų ES priklauso ne vienos valstybės narės teritorijai;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad nuo vandens priklausomuose ES sektoriuose kasmet sukuriama 3,4 trln. EUR, t. y. 26 proc. ES metinės bendrosios pridėtinės vertės, ir juose dirba apie 44 mln. žmonių. Kartu su nerimu pažymi, kad manoma, jog tik 40 proc. Europos paviršinių vandenų yra geros ekologinės būklės ir tik 38 proc. – geros cheminės būklės (1);

4.

atsižvelgdamas į COVID-19 pandemiją, ragina geriau sterilizuoti nuotekas, atlikti daugiau mokslinių tyrimų geresnio nuotekų (srutinių ir buitinių nuotekų) išsaugojimo srityje ir aktyviau diegti gamtos procesais pagrįstus sprendimus siekiant panaikinti bet kokias epidemiologines grėsmes vandens kokybei;

5.

pabrėžia, kad vanduo yra esminis aplinkos ir žmonių egzistencijos elementas. Siekiant užtikrinti aukštą vandens kokybę, valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti pagrindinį vaidmenį vykdydamos stebėseną, taip pat ir taikydamos prevencines ir taisomąsias priemones. Miestai ir regionai pirmieji užtikrina visuotinę prieigą prie vandens ir sanitarijos paslaugų kaip vieną pagrindinių teisių; svarbu užpildyti ekspertinių žinių spragas, įveikti perteklinį biurokratizmą ir nepakankamą daugiapakopio požiūrio taikymą – visa tai daro neigiamą poveikį veiksmingumui ir dėl to gali tapti neįmanoma naudotis gerąja vietos ir regionų lygmens praktika;

6.

atkreipia dėmesį į vandens svarbą Europos piliečiams, nusprendusiems vieną pirmųjų Europos piliečių iniciatyvų (EPI) skirti jiems susirūpinimą keliantiems ES vandens politikos klausimams. Ši tinkamumo patikra taip pat grindžiama Komisijos įsipareigojimais, prisiimtais reaguojant į Europos piliečių iniciatyvą „Right2Water“ (2) dėl prieigos prie vandens ir sanitarijos paslaugų skatinimo;

B.   Tinkamumo patikros išvados

7.

atkreipia dėmesį į tinkamumo patikros išvadą, kad direktyvos iš esmės atitinka paskirtį ir gali būti šiek tiek patobulintos. Direktyvomis pasiektas aukštesnis vandens telkinių apsaugos ir potvynių rizikos valdymo lygis. Vandens pagrindų direktyvos tikslai dar nevisiškai pasiekti iš esmės ne dėl teisės aktų trūkumų, o labiau dėl nepakankamo finansavimo, lėto įgyvendinimo ir nepakankamo aplinkosaugos tikslų integravimo į sektorių politiką;

8.

atlikus tinkamumo patikrą nustatyta, kad cheminės medžiagos yra ta sritis, kurioje reikia gerinti padėtį ir siekti geresnių rezultatų. Nors yra tam tikrų įrodymų, kad Vandens pagrindų direktyva, Aplinkos kokybės standartų direktyva ir Požeminio vandens direktyva padėjo sumažinti ES vandenų cheminę taršą, analizėje nurodomos trys sritys, kuriose dabartinė teisės aktų sistema nėra optimali: nacionaliniai skirtumai (vietinių teršalų sąrašų skirtumai) ir ribinės vertės, kurios neturėtų būti viršijamos; prioritetinių medžiagų sąrašas (ilgas procesas) ir tai, kad pagal Aplinkos kokybės standartų direktyvą ir Požeminio vandens direktyvą rizika žmonėms ir aplinkai yra vertinama remiantis tik viena medžiaga, neatsižvelgiant į bendrą įvairių medžiagų poveikį, ir neišvengiamai apimama tik nedidelė aplinkoje esančių medžiagų dalis;

9.

nurodo, kad geriamojo vandens išteklių kokybei vis dar kyla grėsmė; todėl apgailestauja, kad atliekant tinkamumo patikrą nekreipiama dėmesio į Vandens pagrindų direktyvos 7 straipsnio dėl vandens telkinių, iš kurių imamas geriamasis vanduo, kokybės suprastėjimo ir mažesnio valymo tiekiant geriamąjį vandenį, veikimą ir įgyvendinimą; geriamojo vandens tiekėjai turėtų turėti galimybę pasikliauti aukštos kokybės vandens ištekliais, kad galėtų sumažinti valymo išlaidas; ragina Komisiją ir kitas teisėkūros institucijas užtikrinti aukštus kokybės ir saugos standartus ir politikos suderinamumą rengiant naują Geriamojo vandens direktyvos redakciją, įskaitant jos nuostatas dėl prieigos prie vandens (3);

10.

reiškia nusivylimą, kad atliekant tinkamumo patikrą nebuvo pakankamai išsamiai išanalizuotas Europos Teisingumo Teismo sprendimo Vėzerio upės byloje (4) poveikis. Dėl Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų dėl būklės prastėjimo ir gerinimo ir 4 straipsnio 4–7 dalyse nustatytų išimčių taikymo tiek veiklos vykdytojams, tiek valdžios institucijoms kilo teisinių neaiškumų. Visų pirma reikia atidžiau išnagrinėti, kokį tai daro poveikį aplinkos apsaugai skirtoms priemonėms (pvz., nuotekų valymo įrenginiams) arba priemonėms, remiančioms su klimato kaita susijusią pertvarką ir energijos bei išteklių valdymą;

11.

pabrėžia, kad šiuo metu daugiau nei pusei visų Europos vandens telkinių yra taikomos išimtys, todėl iššūkis iki 2027 m. sėkmingai pasiekti rezultatų yra, švelniai tariant, milžiniškas ir tikėtina, kad jis nebus pasiektas iki nustatyto termino – 2027 m.; todėl pabrėžia, kad reikės gerokai didesnių pastangų, išteklių, geresnio Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo, ir primygtinai teigia, kad vandens apsaugą pagal Vandens pagrindų direktyvą reikės užtikrinti ir po 2027 m.;

12.

ragina Europos Komisiją vertinimą papildyti valstybių narių, kurios Vandens pagrindų direktyvą taiko atsižvelgdamos į sprendimo Vėzerio upės byloje principus, patirtimi. Tenka apgailestauti, kad keletas šalių atitinkamai neįgyvendina direktyvos, tačiau tai nėra priežastis ignoruoti teisines problemas, kurios kyla tokiais atvejais;

C.   Politikos suderinamumas: Vandens pagrindų direktyva ir kiti ES teisės aktai

13.

primygtinai ragina plačiau mąstyti apie vandenį ir užtikrinti didesnį visų tarpusavyje susijusių ES teisės aktų derėjimą ir koordinavimą, visų pirma atsižvelgiant į susirūpinimą dėl klimato kaitos, žiedinės ekonomikos ir naujų teršalų. Klimato kaitai atspari vandentvarka turėtų būti įtraukta į visas ES politikos sritis, o į Vandens pagrindų direktyvą turėtų būti įtrauktas aiškus ir plataus užmojo tikslas tiek klimato kaitos švelninimo, tiek prisitaikymo prie jos srityse;

14.

pabrėžia Vandens pagrindų direktyvos ir Potvynių direktyvos sąsajas su kitomis politikos sritimis, kuriose vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka itin svarbus vaidmuo, pavyzdžiui, žemės planavimo, žemės ūkio, energijos gamybos, visų pirma hidroenergijos (ir energijos tiekimo), terminio vandens naudojimo šildymui ir aušinimui, vandens transporto, žmonių sveikatos, turizmo, Miesto nuotekų valymo direktyvos ir Nitratų direktyvos įgyvendinimo ir kt.;

15.

atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina lygiagretų Miesto nuotekų valymo direktyvos – pagrindinio Europos nuotekų valymo paslaugų ramsčio – vertinimą, kurio rezultatai panašūs į tinkamumo patikros rezultatus: reikalingas veiksmingas ir efektyvus esamų teisinių priemonių įgyvendinimas, kuris duotų didelės naudos visuomenei ir aplinkai. Tačiau apgailestauja, kad vertinant nebuvo analizuojamas Miesto nuotekų valymo direktyvos veiksmingumas, susijęs su pramoninių nuotekų išleidimu į nuotakynus ir miesto nuotekų valymo įrenginius; be to, apgailestauja, kad teisiškai neišnagrinėtas klausimas, koks yra nepakankamo nuoseklumo tarp Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio ir Miesto nuotekų valymo direktyvos 10, 7 straipsnių ir 2 straipsnio 9 dalies poveikis veiksmingiausiems Europos nuotekų valymo įrenginiams;

16.

be to, pabrėžia, kad skiriasi valstybių narių požiūris į fosforą ir eutrofikaciją, ir ragina užtikrinti didesnį Miesto nuotekų valymo direktyvos ir Vandens pagrindų direktyvos derėjimą;

17.

mano, jog labai svarbu, kad Europos Komisija griežčiau užtikrintų teisinių įsipareigojimų, susijusių su pagrindiniais vandens aplinkai kylančiais pavojais, pavyzdžiui, nustatytais Nitratų ir Miesto nuotekų valymo direktyvose, įgyvendinimą. Itin daug dėmesio reikėtų skirti naujiems kenksmingiems mikroteršalams, įskaitant mikroplastikus ir vaistus, nes dabartinės nuotekų valymo įrenginiuose naudojamos technologijos ne visiškai pajėgios pašalinti mikroteršalus;

18.

pabrėžia, kad intensyvus žemės ūkis yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kenkiančių paviršiniams ir gruntiniams vandenims, įskaitant gavybą ir užterštumą pesticidais, trąšomis ir farmacijos produktų likučiais iš gyvuliams naudojamų antibiotikų. Kito laikotarpio bendroje žemės ūkio politikoje reikia visiškai atsižvelgti į žemės ūkio veiklos poveikį vandeniui ir skatinti perėjimą prie vandenį labiau tausojančios praktikos. Šie sprendimai galėtų apimti pasiūlymus išplėsti aplinkosaugos sąlygas dėl galimybės gauti išmokas pagal visas Vandens pagrindų direktyvos nuostatas, skatinant ekologiškesnį ūkininkavimą, kai taikomos ekologinės sistemos, be to, skatinant dialogą ir keitimąsi geriausia praktika šioje veikloje dalyvaujat vandens tiekėjams, atitinkamoms NVO ir ūkininkams;

19.

primena, kad vanduo yra pagrindinis gerai veikiančios biosferos, biologinio produktyvumo ir sugerties gebos veiksnys ir kad jis daro poveikį daugelio įvairių ekonomikos sektorių, visų pirma žemės ūkio, energetikos ir pramonės, veiklai ir yra jos veikiamas. Šiuo metu vykstančios arba būsimos diskusijos dabartinio teisėkūros ciklo metu yra puiki galimybė užtikrinti, kad vanduo ir Vandens pagrindų direktyvos bendrieji tikslai būtų įtraukti į kitus sektorius apimančią politiką; pabrėžia, kad Europos žaliajame kurse aiškiai užsibrėžiami plataus užmojo tikslai sumažinti išteklių naudojimą, taršą ir toksiškumą; galiausiai siekiant visiško politikos suderinamumo į įvairias strategijas, pavyzdžiui, naują žiedinės ekonomikos veiksmų planą, nulinės taršos veiksmų planą, naują biologinės įvairovės strategiją arba strategiją „nuo lauko iki stalo“, turėtų būti aiškiai įtraukti Vandens pagrindų direktyvos tikslai;

20.

pabrėžia regeneruoto vandens naudojimo drėkinimui žemės ūkyje potencialą siekiant sumažinti vandens trūkumą, remti prisitaikymą prie klimato kaitos ir propaguoti žiedinę ekonomiką; šiuo požiūriu palankiai vertina Tarybos ir Europos Parlamento reglamentą dėl pakartotinio vandens naudojimo minimaliųjų reikalavimų ir kartoja atitinkamoje nuomonėje išdėstytą savo poziciją dėl pakartotinio vandens naudojimo (5);

21.

ragina Komisiją sukurti visapusiškai veikiančią stebėsenos sistemą, skirtą reguliariai rinkti atnaujintus matavimo duomenis apie pesticidų likučius aplinkoje (visų pirma dirvožemyje ir vandenyje), galbūt remiantis sėkminga LUCAS (Statistinių duomenų apie žemės dangą ir žemės naudojimą rinkimo sistemos) patirtimi;

22.

nurodo 2020 m. sausio 13 d. Komisijos sprendimą uždrausti tiaklopridą, neonikotinoidų pagrindu gaminamą pesticidą, kuris kelia aplinkosauginių problemų, ypač dėl jo poveikio požeminiam vandeniui ir kurį Europos maisto saugos tarnyba laiko pavojingu žmonių sveikatai; taip pat ragina uždrausti glifosatą ir parengti BŽŪP, kuri prisidėtų prie pesticidų naudojimo nutraukimo;

D.   Tolesni veiksmai siekiant geros ES vandens telkinių būklės

23.

tvirtai pabrėžia, kad Vandens pagrindų direktyva tapo svarbiu žingsniu gerinant vandens išteklius Europoje ir atskaitos tašku kitiems žemynams. Tačiau, atsižvelgiant į per pastaruosius 20 metų kylančias problemas (pvz., klimato kaitą, mikroplastikus, vaistus, chemines medžiagas, antibiotikus ir kt.) ir naujus sprendimus (naujos technologijos ir metodika) bei į darnaus vystymosi tikslus ir Europos žaliąjį kursą, Vandens pagrindų direktyvą reikia skubiai atnaujinti;

24.

todėl ragina pakeisti paradigmą, kad biosfera būtų vertinama iš evoliucijos perspektyvos (didinant žmonių informuotumą, kad biosfera visada keitėsi) ir labiau ekosisteminiu būdu (įskaitant baseinų tvarumą ir priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimą), taip pat skatinti geresnį ekologinių procesų, įskaitant vandens, anglies, azoto ir fosforo ciklus, supratimą;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į naująją paradigmą, kiekvienas vandens baseinas turėtų būti laikomas unikaliu „platonišku superorganizmu“, kuriame geomorfologija, klimatas, (žmogaus pakeistos ir natūralios) ekosistemos ir įvairios žmogaus veiklos formos daro poveikį vandens ciklui ir ekologinei būklei. Tai turėtų būti vertinama ne tik iš saugumo ir išteklių perspektyvos, tai visų pirma yra būdas užtikrinti tvarią ateitį, sveikatą ir gerą gyvenimo kokybę visiems;

26.

norėtų, kad tinkamumo patikros išvados paspartintų tarpdalykinės, integracinės paradigmos ir susijusių inovatyvių sprendimų kūrimą siekiant nulinės oro, vandens ir dirvožemio taršos pagal Europos žaliąjį kursą; mano, kad būtina išsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę upėse, ežeruose, šlapynėse ir upių žiotyse, taip pat užkirsti kelią bet kokiai potvynių daromai žalai ir ją kuo labiau sumažinti;

27.

ragina sukurti naują, holistinį Vandens pagrindų direktyvos aspektą, į kurį turėtų būti įtraukta potvynių prevencija kartu su sausrų prevencijos valdymu ir priemonėmis, skirtomis padidinti vandens baseinų tvarumo potencialą (žvelgiant iš ekohidrologinės perspektyvos sudarytą iš penkių elementų: vandens, biologinės įvairovės, atsparumo klimato kaitai, ekosisteminių paslaugų visuomenei ir kitokio poveikio, konkrečiai kultūros ir švietimo);

28.

pabrėžia, kad reikia plėtoti ir įgyvendinti geriausią valdymo praktiką ir inovatyvias technologijas siekiant sumažinti taršą mikrotaršalais, įskaitant pesticidus, antibiotikus, mikroplastikus ir kitas pavojingas medžiagas; pabrėžia, kad taršos problemą reikia spręsti jos susidarymo vietoje ir taikant visapusišką požiūrį, pagrįstą informuotumu ir dalyvaujamaisiais procesais, kuriuose dalyvautų piliečiai, tam tikrą vaidmenį atliktų visi subjektai, o pirmenybė būtų teikiama sąžiningiausiems ir ekonomiškai naudingiausiems sprendimams. Sprendimai turi būti pritaikyti prie vietos sąlygų, numatančių neįgyvendinimo padarinius, ir atitikti aiškiai nustatytus poreikius ir ilgalaikes perspektyvas, nepasikliaujant paprastais technologiniais sprendimais, kaip pabrėžiama Europos Komisijos atliktoje tinkamumo patikroje;

29.

ragina atlikti daugiau mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklos vandens šaltinių įvairinimo srityje siekiant užtikrinti aprūpinimo vandeniu saugumą, visų pirma Europos miestuose, kurie pritraukia vis daugiau piliečių, ir jos regionuose, kurie vis dažniau susiduria su ilgais sausrų tarpsniais;

30.

siūlo skubiai įgyvendinti inovatyvias priemones, skirtas gerai ekologinei Europos baseinų būklei pasiekti, pavyzdžiui, ekohidrologinius, gamtos procesais pagrįstus sprendimus (EH-NBS), žr. UNESCO pasaulinę vandens išteklių valdymo ataskaitą (WWAP) „Gamtos procesais pagrįsti vandens sprendimai“ (angl. Nature-Based Solutions for Water); atkreipia dėmesį į tai, kad ekohidrologiniai, gamtos procesais pagrįsti sprendimai padidina hidrotechninės infrastruktūros veiksmingumą, visų pirma žemės ūkio ir miesto kraštovaizdžiuose, klimato kaitos ir prisitaikymo prie jos požiūriu, ir didina vandens baseinų tvarumo daugialypį vandens, biologinės įvairovės, visuomenei skirtų ekosisteminių paslaugų, atsparumo klimato kaitai, kultūros ir švietimo potencialą (6). Šie procesai taip pat propaguoja holistinį požiūrį, skatinant tarpdalykinį tvarumo mokslą ir švietimą;

31.

atkreipia dėmesį mažuosius ir vidutinius nuotekų valymo įrenginius, kurie nuolat susiduria su periodine veiksmingumo sumažėjimo problema, ir rekomenduoja naudoti gamtos procesais pagrįstus sprendimus (EH-NBS) – nuoseklaus nusėdimo biologinio filtravimo sistemas, kad būtų sumažinti teršalų kiekiai prie išleidimo, siekiant geros gėlo vandens sistemų ekologinės būklės;

32.

pabrėžia, kad, remiantis naujausia pasauline vandens vertinimo ataskaita, ekohidrologiniai, gamtos procesais pagrįsti sprendimai naudojami tik 5 proc. investicijų, susijusių su vandeniu, tačiau šis skaičius turėtų būti didesnis. Pasklidoji tarša ir miesto paviršinės nuotekos sudaro beveik 50 proc. bendros taršos vandens baseine (pasklidoji tarša iš žemės ūkio, kraštovaizdžio ir miesto bei transporto infrastruktūros paviršinių nuotekų ir fosforo bei azoto apkrova iš pasklidųjų taršos šaltinių, pvz., Baltijos jūroje). Ši tarša veiksmingiausiai mažinama gamtos procesais pagrįstais sprendimais. Tai reiškia, kad ekohidrologiniai, gamtos procesais pagrįsti sprendimai turi būti taikomi 10 kartų dažniau nei dabar, siekiant sušvelninti taršos poveikį, visų pirma taikant gamtos procesais pagrįstus sprendimus, įgyvendinamus pagal ekohidrologinius principus;

33.

pabrėžia, kad, didėjant klimato kaitos poveikiui, Potvynių direktyva turėtų būti įtraukta į Vandens pagrindų direktyvą, siekiant padidinti požeminio vandens išteklių papildymą, upių slėnių vandens sulaikymo galimybes sulaikant vandenį salpose, polderiuose ir atkuriant vandens lygį aplinkiniuose ežeruose ir šlapžemėse; pabrėžia, kad labai svarbu didinti vandens baseinų vandens sulaikymo galimybes, nes, skatinant biologinį produktyvumą, vanduo didina anglies sankaupas ir maistinių medžiagų apykaitą, taip užkertant kelią maistinių medžiagų patekimui į vandenį ir atmosferą bei išvengiant eutrofikacijos bei toksiškų dumblių žydėjimo;

34.

pabrėžia, kad siekiant sumažinti pasklidžiuosius taršos šaltinius (azoto ir fosforo), dėl kurių pastaruoju metu į ežerus, rezervuarus ir pakrančių zonas patenka 20–50 proc. maistinių medžiagų, reikia bendrą žemės ūkio politiką, Nitratų direktyvą ir Augalų apsaugos produktų reglamentą suderinti su Vandens pagrindų direktyva. Regionuose, kuriuose sutelkta pramoninė gyvulininkystė, gali būti sunku pasiekti šį tikslą, jei BŽŪP ir nacionaline politika nebus gerokai sumažinta ši gyvulininkystės forma, kaip numatyta žaliojo kurso tiksluose, biologinės įvairovės strategijoje ir strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“. Siekti šio tikslo taip pat galima įrengiant labai veiksmingas žemės ir vandens ekotonines zonas, kurias sudarytų denitrifikacinės ir geocheminės užtvaros; pabrėžia, kad žemės ūkio kraštovaizdžiui tampant vis sudėtingesniam (žemės ir vandens ekotonai, medžių eilės ir apsauginės juostos), dėl stipraus vėjo ne tik prarandama mažiau vandens iš dirvožemio, bet ir užkertamas kelias organinių medžiagų ir anglies praradimui dirvožemyje. Todėl į bioekonomikos strategiją turėtų būti įtraukti šie metodai (žemės ir vandens ekotonai, medžių eilės ir apsauginės juostos), taip pat kitos priemonės vandens sulaikomumui kraštovaizdyje padidinti. Tai galėtų gerokai padidinti anglies dioksido surinkimą ir saugojimą, o tai yra vienas iš žaliojo kurso prioritetų;

35.

pabrėžia, kad dėl paviršinių nuotekų miesto teritorijose, ypač naujų statinių teritorijose, vandens baseine gali susidaryti 10–20 proc. maistinių teršalų apkrova – šį poveikį galima veiksmingai sumažinti taikant nebrangius pažangius ekohidrologinius, gamtos procesais pagrįstus sprendimus, pavyzdžiui, nuosekliųjų nuotekų sedimentavimo ir biologinio filtravimo sistemas ir mišrias sistemas, kuriose tradicinė hidrotechninė infrastruktūra susiejama su ekohidrologiniais, gamtos procesais pagrįstais sprendimais. Kartu turėtų būti įgyvendinamos priemonės dėl užstatomų teritorijų pritaikymo prie besikeičiančio klimato. Jei įmanoma, tokie sprendimai turėtų būti taikomi ir esamame pastatų ūkyje;

36.

primena, kad savo nuomonėje dėl BŽŪP reformos RK siūlo į kitą BŽŪP įtraukti penkis kiekybiškai įvertinamus aplinkos apsaugos tikslus (iki 2027 m.), įskaitant garantiją, kad 100 proc. paviršinio ir požeminio vandens be jokių išimčių atitiks Nitratų direktyvą;

37.

nurodo, kad į atitinkamus upių baseinų valdymo planus įtrauktų priemonių įgyvendinimo laikotarpis yra pernelyg trumpas, nes aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimo laikotarpis gali užtrukti daug ilgiau nei šešerių metų ciklas. Todėl Komitetas ragina pratęsti planavimo laikotarpius numatant mažiausiai dar du laikotarpius iki 2039 m., o vietos ir regionų valdžios institucijas rengti novatoriškus ilgalaikius projektus (7);

38.

mano, kad kai kurių valstybių narių vandens baseinų ir nacionaliniuose planuose dažnai trūksta sprendimų gyvenvietėms, kuriose potvynių tikimybė nedidelė; bet kokios statybos, įskaitant rekonstrukciją apsaugai nuo potvynių, tapo neįmanomos. Šiuo požiūriu Komisija ir jos agentūros turėtų labiau remti valstybes nares, kad būtų rasta įmanomų sprendimų;

39.

pabrėžia, kad, siekiant sustiprinti stebėsenos pastangas ir vėliau nustatyti geriausias priemones, reikia labiau suderinti Vandens pagrindų direktyvą, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/128/EB (8), nustatančią Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo, suderinamo su ES aplinkosaugos tikslais, ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (9) dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH). Pavojingos cheminės medžiagos turi būti sustabdytos jų susidarymo vietoje, o gamintojai turi prisiimti didesnę atsakomybę už rinkai teikiamas chemines medžiagas;

40.

ragina ištirti vandens telkinių naudojimą įgyvendinant žaliąjį kursą, visų pirma dumblių, kaip natūralios anglies dioksido surinkimo priemonės ir neutralaus anglies dioksido poveikio energijos šaltinio bei gyvulių pašarų, ūkių potencialą;

41.

mano, kad neatsiejama persvarstytos Vandens pagrindų direktyvos dalis turėtų būti Darbotvarkės iki 2030 m. ir 17 JT darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimas;

42.

ragina EK Vandens pagrindų direktyvą geriau susieti su vietos ir regionų teritoriniais ypatumais. Atsižvelgiant į santykinį vietos ir regioninės kalvotos ir kalnuotos teritorijos pažeidžiamumą dėl klimato sąlygų ir ypač į tai, kad Apeninų kalnų upių vandens telkiniai tampa dar labiau laikinesni, nuoroda į tokiam vandens telkiniui nustatytas sąlygas (ir galbūt nustatytas stebėsenos metodikas) nepakankamai atspindi tikslus. Dėl to jų klasifikacijoje nuvertinama jų kokybė, net jei nedaromas spaudimas dėl žmogaus veiklos, o šią svarbą dar labiau padidina klimato kaita;

43.

ragina Komisiją padėti didinti įgyvendinimo potencialą miestuose ir regionuose visoje ES išplečiant esamas keitimosi geriausia ir praktine patirtimi platformas, taip pat teikiant finansines priemones, kuriomis būtų remiamas inovatyvių metodų ir sisteminių sprendimų perdavimas tarp regionų;

44.

mano, kad, atsižvelgiant į vandens telkinių kultūrinius, istorinius ir socialinius aspektus, Vandens pagrindų direktyva ir jos plati taikymo sritis turėtų būti skirta skatinti tarpdalykinį bendradarbiavimą ir skaidrumą bei įgalėti piliečius kaip suinteresuotąsias šalis, kad jie galėtų reikšti savo nuomonę sprendimų priėmimo procese, įskaitant ekonominius aspektus, apimančius visas ekosistemines paslaugas, o ne tik tas, kurios susijusios su vandens tiekimu ir valymu;

45.

šiomis aplinkybėmis ir laikydamasis gero valdymo, ragina parengti metodiką, skirtą reguliariam visų susijusių suinteresuotųjų subjektų, sprendimus priimančių asmenų, visuomeninių organizacijų ir mokslininkų dialogui („piliečių mokslas“), kad jie aktyviau dalyvautų kuriant ir įgyvendinant inovatyvius sprendimus;

46.

ragina nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas, turinčias komunalines vandens tiekimo įmones, dalyvauti iniciatyvoje „Water Erasmus“, kad techniniai darbuotojai galėtų aplankyti kolegas kitose valstybėse narėse ir pasimokyti iš jų vandentvarkos praktikos. Tokio pobūdžio mainai ir kitos iniciatyvos, pavyzdžiui, techniniai seminarai, turėtų būti intensyvesni, nes jie suteikia galimybę didinti informuotumą, skatinti dialogą, sužinoti apie sprendimus ir stiprinti gebėjimus;

47.

ragina Komisiją įgyvendinti visas priemones siekiant išvengti bet kokio vandens išteklių švaistymo ir tinkamai prižiūrėti vandens tėkmės įrenginius;

48.

ragina Komisiją priminti visoms nacionalinėms ir vietos institucijoms, kad vanduo yra viena iš pagrindinių viešųjų gėrybių ir todėl reikia geriau įgyvendinti vandens kainodaros politiką laikantis Vandens pagrindų direktyvos 9 straipsnyje įtvirtinto sąnaudų susigrąžinimo principo ir namų ūkius, žemės ūkį ir pramonę vadinti „vandens naudotojais“ ir rekomenduoti taikyti tarifų sąlygas, kurios skatintų šio ištekliaus išsaugojimą, kaip yra vasaros tarifų arba tarifų už suvartojimo blokus atveju. Be to, principas „teršėjas moka“ turėtų būti visapusiškai taikomas pasitelkus tvarias finansavimo priemones, pavyzdžiui, didesnę gamintojų atsakomybę;

49.

pabrėžia, kad dėl mažėjančių pasaulinių vandens išteklių pasaulio mastu atsiranda fragmentacija, galinti sukelti regioninių ir pasaulinių konfliktų. Siekiant užkirsti tam kelią, labai svarbu visame pasaulyje dalytis naujomis paradigmomis, naujomis metodikomis ir naujais sisteminiais sprendimais, ypač su tais regionais, kuriuose vandens ištekliai yra riboti, pavyzdžiui, Afrika ir Artimaisiais Rytais; siūlo Komisijai išnagrinėti bendradarbiavimo su UNESCO tarpvyriausybine hidrologine programa galimybes, kad būtų sustiprintas Europos vadovaujantis vaidmuo siekiant visuotinio vandens tvarumo;

50.

ragina užtikrinti vandens išteklių apsaugą ir ES šalyse kandidatėse bei stojančiosiose valstybėse.

---

(1)  EAA ataskaita Nr. 7/2018, p. 6.

(2)  https://europa.eu/citizens-initiative/water-and-sanitation-are-human-right-water-public-good-not-commodity_lt

(3)  Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (nauja redakcija) (COM/2017/0753 final), 2017/0332(COD).

(4)  ETT pranešimas spaudai: https://curia.europa.eu/jcms/upload/docs/application/pdf/2015-07/cp150074en.pdf

Visas ETT sprendimo tekstas: http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?docid=165446&text=&dir=&doclang=LT&part=1&occ=first&mode=DOC&pageIndex=0&cid=2451841

(5)  Europos regionų komiteto nuomonė „Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl pakartotinio vandens naudojimo minimaliųjų reikalavimų“ (OL C 86, 2019 3 7, p. 353).

(6)  „Ecohydrology as an integrative science from molecular to basin scale: historical evolution, advancements and implementation activities“. (Ekohidrologija kaip integruotas mokslas nuo molekulinio lygio iki baseino: istorinė raida, pasiekimai ir įgyvendinimo veikla).

Prof. M. Zalewski Ecohydrology and Hydrologic Engineering: Regulation of Hydrology-Biota Interactions for Sustainability.

(7)  Vienas iš pavyzdžių – pakartotinis lašišų, kurios 6-ąjame dešimtmetyje palaipsniui išnyko iš Reino upės, įžuvinimas. Reino komisija pradėjo įgyvendinti praktines priemones 1991 m., tačiau teigiamų rezultatų sulaukta tik po 20 metų;

(8)  2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/128/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo (OL L 309, 2009 11 24, p. 71).

(9)  2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantis Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiantis Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, 2006 12 30, p. 1).