52018AE4780

Language
- My EUR-Lex
- Sign in
- Register
- My recent searches (0)

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Search tips

Need more search options? Use the Advanced search

EUROPA
EUR-Lex home
EUR-Lex - 52018AE4780 - EN

Document 52018AE4780

Help

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse. Europos Komisijos medžiaga vadovų susitikimui Zalcburge 2018 m. rugsėjo 19–20 d. (COM(2018) 634 final – 2018/0329 COD)

EESC 2018/04780

OL C 159, 2019 5 10, p. 53–59 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

HTML

PDF

Official Journal

10.5.2019

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 159/53

(COM(2018) 634 final – 2018/0329 COD)

(2019/C 159/08)

Pranešėjas José Antonio MORENO DÍAZ

Bendrapranešėjė Vladimíra DRBALOVÁ

Prašymas pateikti nuomonę	Komisija 2018 10 24
Teisinis pagrindas	Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsnis
Atsakingas skyrius	Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius
Priimta skyriuje	2018 12 18
Priimta plenarinėje sesijoje	2019 1 23
Plenarinė sesija Nr.	540
Balsavimo rezultatai (už / prieš / susilaikė)	169/2/6

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1.

EESRK atkreipia dėmesį į Europos Komisijos argumentus dėl direktyvos dėl grąžinimo naujos redakcijos (1), tačiau vis dar mano, kad visų pirma ES reikalinga bendra politika ir teisės aktai dėl teisėtos migracijos ir dėl tarptautinės apsaugos ir prieglobsčio (2).

1.2.

EESRK yra susirūpinęs dėl to, kad skiriasi ES valstybių narių migracijos valdymo kriterijai ir visų pirma dėl to, kaip elgiamasi su neteisėtai esančiais migrantais, nes tai skatina teisinį netikrumą ir nevienodų sąlygų taikymą.

1.3.

EESRK mano, kad pasikeitus aplinkybėms Komisija dėl šio klausimo turėjo pradėti komunikacijos ir konsultacijų procesą su Vyriausybėmis ir pilietine visuomene, kaip ji tai darė anksčiau, kai buvo rengiama žalioji knyga (3).

1.4.

EESRK mano, kad Komisija turėjo pateikti duomenų arba bent jau skaičiavimų dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB (4) dėl grąžinimo taikymo masto ir jos taikomumo lygio, jos taikymo veiksmingumo stebėsenos lygio, pagrindinių sunkumų, kurių kilo direktyvos galiojimo metais, ir direktyvos laikymosi įvairiose valstybėse narėse lygio.

1.5.

Komisija turėtų būti šiek tiek savikritiška arba bent jau atlikti analizę, kad galėtų paaiškinti, kodėl valstybės narės grąžina nedaug asmenų, ir aiškiai nustatyti tokių veiksmų priežastis ir (arba) už tai atsakingus asmenis; jei valstybės narės netaikė direktyvos arba nesilaikė Komisijos rekomendacijos (ES) 2017/432 (5) dėl grąžinimo veiksmingumo padidinimo (6), turėtų būti parengtas poveikio vertinimas. Atliekant šį tyrimą turėtų būti vertinamas valstybių narių požiūris į veiksmų programų, skirtų pagalbai ir konsultacijoms grąžinimo klausimais teikti, kūrimą ir palyginamas savanoriško grįžimo ir priverstinio grąžinimo išlaidų efektyvumas.

1.6.

EESRK supranta, kad kraštutinės dešiniosios pakraipos ir nacionalistų grupuočių naratyvas apie migraciją skatina ksenofobinį ir netolerantišką požiūrį. EESRK mano, kad visapusiška ir bendra ES migracijos politika būtų geriausias argumentas, kurį pasitelkiant būtų galima sumažinti Europos žmonių nuogąstavimus.

1.7.

Laikantis kitose nuomonėse (7) išdėstyto EESRK požiūrio, apie migraciją turi būti kalbama kitaip, kad šis reiškinys nebūtų pernelyg dramatizuojamas ir būtų laikomas įprastu socialiniu ir ekonominiu veiksniu, taip pat kad būtų sudaromos sąlygos šviesti visuomenę šiuo klausimu.

1.8.

Kita vertus, EESRK gali remti 2018 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadas, kuriose nurodyta, kad būtina veikiančios ES politikos sąlyga yra visapusiškas požiūris į migraciją, apimantis veiksmingesnę ES išorės sienų kontrolę, aktyvesnius išorės veiksmus ir vidaus aspektus, atsižvelgiant į ES principus ir vertybes, ir kad, tokios pastangos ir toliau turi būti dedamos siekiant užtikrinti, kad nepasikartotų humanitarinės katastrofos (8).

1.9.

Iš spalio 18 d. Europos Vadovų Tarybos pateiktų duomenų (9) matyti, kad neteisėto atvykimo į ES atvejų sumažėjo 95 % Be to, remiantis 2018 m. rugsėjo mėn. Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) pateiktais duomenimis (10), iki tos datos į Europos Sąjungą jūra atvyko 83 067 žmonės, o 1 987 žmonės mirė.

1.10.

EESRK mano, kad veiksminga grąžinimo politika yra neatsiejama visa apimančios ES imigracijos ir prieglobsčio politikos dalis, tačiau tokios politikos nėra, todėl Komisija ir toliau turėtų nuosekliai ir apgalvotai imtis veiksmų ir nesilaikyti tik į saugumą ir kontrolę nukreipto požiūrio į migraciją kaip į nusikalstamą veiką.

1.11.

EESRK mano, kad reikia atlikti lyginamąjį tyrimą, grindžiamą duomenimis ir vizitais į ES sulaikymo centrus, atsižvelgiant į jų padėtį ir tai, ar juose gerbiamos žmogaus teisės.

1.12.

EESRK palankiai vertina Komisijos pastangas greičiau priimti sprendimus dėl grąžinimo ir susieti jį su sprendimu atsisakyti suteikti prieglobstį ir sprendimu nutraukti teisėtą buvimą, taip pat pastangas apskritai spartinti grąžinimo procedūrą ir užtikrinti didesnį jos veiksmingumą. Nepaisant to, reikėtų apsvarstyti, ar siūlomi terminai yra realūs, ir įvertinti kliūtis, kurios galėtų užkirsti kelią šiam ketinimui.

1.13.

Be to, EESRK mano, kad veiksminga grąžinimo politika yra susijusi su veiksmingo bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis procesu ir readmisijos susitarimų sudarymu ir įgyvendinimu; jis ragina Komisiją dėti daugiau pastangų, o valstybes nares – kuo geriau pasinaudoti šiais susitarimais.

1.14.

EESRK taip pat mano, jog reikėtų paminėti kai kuriose ES šalyse taikomą geriausią praktiką siekiant užkirsti kelią tam, kad neteisėtai šalyje esančių užsienio piliečių neteisėta padėtis netaptų įprasta. Tokios geriausios praktikos pavyzdžiai apima leidimų gyventi suteikimą Ispanijoje dėl išimtinių aplinkybių, susijusių su glaudžiais socialiniais, darbo ar šeimos ryšiais (isp. arraigo), arba nuostatą dėl laikino teritorinio prieglobsčio (vok. Duldung) Vokietijoje.

2. Bendra informacija ir Komisijos pasiūlymas

2.1.

Nuo 1999 m. ES stengėsi plėtoti visapusišką požiūrį į migraciją, kuris apimtų readmisijos sąlygų derinimą, teisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių teisę, teisinių priemonių kūrimą ir praktinį bendradarbiavimą siekiant užkirsti kelią neteisėtai migracijai. Grąžinimo direktyva 2008/115/EB buvo siekiama sukurti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, tačiau iš 2014 m. paskelbtos grąžinimo direktyvos įgyvendinimo ataskaitos matyti, kad ES didinant veiksmingai grąžinamų asmenų procentinę dalį pažanga buvo daroma labai lėtai: 2014 m. – 36,3 %, 2015 m. – 36,8 %, 2016 m. – 45,8 % ir 2017 m. – 36,6 %. Padėtis nepagerėjo ir 2017 m. paskelbus Rekomendaciją (ES) 2017/432, kurioje pateikiama keletas priemonių, kurių valstybės narės turėtų imtis, kad galėtų visapusiškai naudotis direktyvoje numatytu lankstumu.

2.2.

Nekeičiant direktyvos taikymo srities ir nedarant poveikio esamai migrantų teisių apsaugai, įskaitant geriausius vaiko interesus, šeimos gyvenimą, sveikatos būklę ir negrąžinimo principą, nauja direktyvos redakcija turėtų užtikrinti, kad grąžinimo procesas taptų veiksmingesnis siūlant, kad būtų:

—	užtikrintas didesnis derėjimas ir sąveika su prieglobsčio procedūromis,

—	nustatyta nauja pasienio procedūra,

—	nustatytos aiškios procedūros ir taisyklės siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui,

—	pateikta pasiūlymų skatinti veiksmingą savanorišką grįžimą,

—	nustatytos aiškios sulaikymo taisyklės.

3. Bendrosios pastabos

3.1.

3.2.

EESRK pabrėžia savo 2002 m. nuomonėje dėl Komisijos komunikato dėl Bendrijos politikos neteisėtai gyvenančių asmenų grąžinimo srityje išdėstytas rekomendacijas, nes jis mano, kad į jas nebuvo atsižvelgta arba buvo nepakankamai atsižvelgta įvairiuose nuo to laiko Sąjungos lygiu įgyvendintose teisėkūros ir politikos priemonėse, visų pirma neteisėtų migrantų, padėties įteisinimo, priverstinio grąžinimo, teisės kreiptis į teismą, teisės į šeimos susijungimą, sulaikymo ir tikros bendros teisėtos migracijos politikos poreikio požiūriu (11).

3.3.

Naujos redakcijos tikslas – užtikrinti didesnį grąžinimo procedūrų veiksmingumą, paspartinti bylos tvarkymo procesus ir susieti juos su sprendimu atsisakyti suteikti prieglobstį ir sprendimu nutraukti teisėtą buvimą šalyje, be abejonės, vertinamas teigiamai; valstybės narės turi teisę išsiųsti neteisėtus migrantus, jei yra sukurtos teisingos ir veiksmingos prieglobsčio sistemos, kuriomis visapusiškai laikomasi negrąžinimo principo. Tačiau, kalbant apie skelbiamus siūlomų pokyčių tikslus, EESRK yra susirūpinęs dėl to, koks bus jų poveikis. EESRK abejoja šių pokyčių veiksmingumu ir nuogąstauja, kad vienintelis pokyčių rezultatas galėtų būti tik dar griežtesnė ir labiau baudžiamojo pobūdžio padėtis. Neturėtų būti atsisakoma pirminėje Direktyvoje 2008/115/EB įtvirtinto pagrindinio principo, pagal kurį pirmenybė teikiama savanoriškam grįžimui ir jo nepakeisti tik represine politika.

3.4.

Pasiūlymą taip pat reikėtų vertinti jo tikslų perspektyvumo požiūriu, ypač jei jis ir toliau turėtų būti suderinamas su žmogaus teisėmis. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais įgytą patirtį ir turint omenyje neproporcingas su žmogiškaisiais ištekliais susijusias, ekonomines ir kitas sąnaudas, kurių būtų patirta, tiesiog neįmanoma kartu išsiųsti visų ES teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių, tai laikant vienintele priemone atkurti jų teisėtą padėtį.

3.5.

Per pastaruosius dešimt metų grąžinimo politika nebuvo veiksmingai įgyvendinama, stebima ar vertinama. Be to, ši sritis vis dar nėra veiksmingai įtvirtinta visapusiškoje ir bendroje ES migracijos politikoje.

3.6.

Rengdama pasiūlymą Komisija turėjo paaiškinti, kodėl valstybės narės netinkamai taiko Direktyvą 2008/115/EB ir nesilaiko Rekomendacijos (ES) 2017/432, kurioje pateiktos direktyvos įgyvendinimo gairės, ir raginti valstybes nares imtis reikiamų priemonių siekiant pašalinti teisines ir praktines kliūtis, dėl kurių asmenis grąžinti yra sudėtinga.

3.7.

Be to, didėjant socialinei sumaiščiai, reikėtų pabandyti skelbti tikrus duomenis apie neteisėtą migraciją į ES ir atsakingai juos aiškinti, kad nebūtų kurstomos ksenofobinės ir rasistinės kalbos, kuriomis grindžiamos kraštutinės dešiniosios pakraipos grupuočių pozicijos.

4. Konkrečios pastabos

4.1.

Remdamasi įvykių eiga nuo 2008 m., Komisija mano, kad iš dalies pakeitus direktyvą būtų galima pasiekti teisėtą tikslą atkurti teisėtumą ir užtikrinti, kad asmenys būtų grąžinami veiksmingiau. Tačiau esama daug kitų, veiksmingesnių ir paprastesnių būdų pasiekti tokį pat poveikį (pvz., savanoriškas grįžimas, pavienių asmenų įteisinimas ir kt.). EESRK mano, kad veiksminga grąžinimo politika yra neatsiejama visa apimančios ES imigracijos ir prieglobsčio politikos dalis, tačiau tai, kad tokios politikos nėra, turėtų paskatinti Komisiją taikyti savikritišką, nuoseklų ir suderintą požiūrį ir stengtis nesilaikyti tik į saugumą ir kontrolę nukreipto požiūrio į migraciją kaip į nusikalstamą veiką (12).

4.2.

Ankstesnėje Komiteto nuomonėje teigiama, kad: „EESRK norėtų priminti Komisijai, kad jis įvairiose savo nuomonėse pabrėžė, jog būtina imtis veiksmų dėl įteisinimo.“ (13) Vis dėlto Europos teisėkūroje numatoma priemonių pagrįstai ir konstruktyviai išspręsti teisėto statuso neturinčių asmenų klausimą.

4.3.

Tokių priemonių pavyzdžių galima rasti Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnyje „Sprendimas grąžinti“ ir 7 straipsnyje „Savanoriškas išvykimas“; jomis valstybės narės naudojosi ir jas taikė labai retai, visų pirma atvejais, kai buvo mėginama nesėkmingai grąžinti asmenį. Šiuo požiūriu EESRK pritaria Rekomendacijai (ES) 2017/432 dėl remiamo savanoriško grįžimo veiksmų programų kūrimo.

4.4.

Be to, EESRK pažymi, kad Europos piliečių ir jų šeimų grąžinimo dėl viešosios politikos arba visuomenės saugumo sumetimų (14) taisyklės nėra taikomos neteisėtiems migrantams. Šiuo atžvilgiu kalbame apie galimybę prašyti panaikinti išsiuntimo iš šalies nurodymą dėl pasikeitusių aplinkybių praėjus pagrįstam laikotarpiui ir apie įpareigojimą praėjus dvejiems metams po nurodymo priėmimo nevykdyti išsiuntimo iš šalies nurodymo neįvertinus aplinkybių. Neatrodo pagrįsta, kad požiūrio į Europos piliečius, t. y. tik kaip grėsmę viešajai politikai arba visuomenės saugumui, negalima taikyti tiems asmenis, kurių vienintelis nusižengimas yra išduoti dokumentai, jei iš esmės pasikeitė jų aplinkybės.

4.5.

Būtina, kad vykdant grąžinimo procedūrą būtų taikomi tam tikri mechanizmai ir veiksmingos apsaugos priemonės (ne tik suteikiama paprasta galimybė teikti pagalbos prašymą ar apskųsti sprendimus), siekiant apsaugoti trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikomos šios procedūros, teises ir ginti jų interesus. Turi būti numatyta galimybė veiksmingai naudotis tokiomis teisėmis teikiant tinkamą teisinę paramą; kiekvienai procedūrai turėtų būti automatiškai skiriamas atitinkamos specializacijos, specialius mokymus baigęs teisininkas, kuris byloje taptų gynėju.

4.6.

Be leidimų gyvenančių asmenų persekiojimo politika turi būti vykdoma taikant neginčijamą ir griežtą draudimą nustatyti žmonių tapatybę remiantis jų etnine kilme ir (arba) religija. Dėl dabartinio šio draudimo sušvelninimo Europa tampa vieta, kur rasinės mažumos gali būti neleistinai įtarinėjamos ir kontroliuojamos valdžios institucijų. Tai, kad 2009 m. liepos mėn. (15) Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pareiškė papeikimą Ispanijai, už tai, kad ten buvo sulaikyta Ispanijos pilietė įtarus ją esant neteisėta imigrante vien dėl to, kad ji juodaodė, pasako labai daug.

4.7.

EESRK mano, kad reikia atlikti lyginamąjį tyrimą, grindžiamą duomenimis ir vizitais į ES sulaikymo centrus, atsižvelgiant į jų sąlygas ir tai, ar ten gerbiamos žmogaus teisės.

4.8.

Be to, EESRK siūlo Komisijai nuolat nagrinėti valstybių narių taikomą požiūrį į veiksmų programų, skirtų didesnei pagalbai ir konsultacijoms grąžinimo klausimais teikti, įskaitant paramą reintegruotis į trečiąsias šalis, į kurias grįžtama, kūrimą (šias programas valstybės narės turėjo pradėti rengti dar 2017 m.). Atliekant šį tyrimą turėtų būti palygintas savanoriško grįžimo ir priverstinio grąžinimo sąnaudų efektyvumas.

4.9.

EESRK norėtų paminėti kai kuriose ES šalyse taikomą geriausią praktiką siekiant užkirsti kelią tam, kad neteisėtų migrantų neteisėta padėtis netaptų ilgalaike. Tokios geriausios praktikos pavyzdžiai apima arraigo ir Duldung nuostatas Ispanijoje ir Vokietijoje, pagal kurias kai kurie užsienio piliečiai, kurie šių valstybių teritorijoje gyveno neteisėtomis sąlygomis, dėl ypatingų priežasčių gali gauti teisėto gyventojo statusą, jeigu jie atitinka tam tikrus reikalavimus; šis statusas suteikiamas konkrečiais atvejais ir pasirinktinai.

5. Siūlomų pakeitimų analizė

5.1.

Direktyvos tekstas yra labai aiškus, jame pristatomi devyni konkretūs pokyčiai, į kuriuos sutelkiamas dėmesys EESRK nuomonėje.

5.2.

Reikia nustatyti objektyvius ES masto kriterijus, kuriais remiantis būtų nustatoma, ar esama pasislėpimo pavojaus, įskaitant neleistiną antrinį judėjimą. Siekiant išvengti skirtingo ar neveiksmingo aiškinimo, pasiūlymo 6 straipsnyje pateikiamas bendras objektyvių kriterijų, skirtų nustatyti, ar esama pasislėpimo pavojaus, sąrašas, kuris yra bendro atskiro atvejo konkrečių aplinkybių vertinimo dalis. Kriterijų sąrašas yra pernelyg ilgas ir apima ne tik Rekomendaciją (ES) 2017/432. Todėl nors direktyvoje numatytos dvi grąžinimo procedūros – viena procedūra taikoma esant nepaprastai ir išimtinei padėčiai, nesuteikiant galimybės savanoriškai išvykti ir taikant kitus suvaržymus, o kita – procedūra apima apsaugos priemones ir galimybę savanoriškai vykdyti prievolę, praktiškai daugumai migrantų bus taikoma procedūra, kuri, teoriškai, turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais.

5.2.1.

Tik keli 6 straipsnyje siūlomi objektyvūs kriterijai, paimti iš Rekomendacijos (ES) 2017/432 ir atitinkantys iš dalies pakeisto teksto f, h ir k punktuose nurodytus kriterijus, padeda aiškiai apibrėžti sąvoką „pasislėpimo pavojus“; J punkte nurodytas kriterijus taip pat gali būti laikomas tinkamu atsižvelgiant į 7 straipsnio nuostatas dėl prievolės bendradarbiauti.

a)	Padėtį, kai pradėjus procedūras neturima dokumentų, daugeliu atvejų galima ištaisyti pateikus prašymą, tačiau jei prašymas nevykdomas, galėtų būti taikomas f punktas.

Šis tikslas įrodymų naštą užkrauna migrantui, kuris turės įrodyti turįs nuolatinę gyvenamąją vietą, ir pašalina pagrindinę teisinę apsaugą. Dėl įvairių su apgyvendinimu susijusių sunkumų, visų pirma tų, kurių užsieniečiams apskritai ir visų pirma neteisėto gyventojo statusą turintiems asmenims sudaro daugelis savivaldybių, šis punktas užkrauna neproporcingai didelę naštą.

Jei nenorime, kad VISI neteisėti imigrantai būtų kaltinami bandymu pasislėpti, o tai reiškia, kad bus visiškai atsisakyta apsaugos priemones apimančių procedūrų, pasislėpimo pavojaus pagal tokį parametrą apibrėžti negalima. Galiausiai bet kuris asmuo, kuris neturi teisės dirbti, taip pat savaime suprantama neturi ir ekonominių išteklių, todėl dauguma neteisėtų migrantų susidurs su finansinių išteklių stoka.

d)	Atsižvelgiant į valstybių narių taikomą uždarų sienų politiką, daugelis neteisėtų (ir nelegalių) migrantų į valstybių narių teritoriją greičiausiai pateko nelegaliai.

e)	Jei neteisėtas migrantas vyksta iš vienos valstybės narės į kitą – tai savaime neleistina, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad yra pasislėpimo pavojaus.

g)	Kitoje valstybėje narėje dėl asmens priimtas sprendimas grąžinti. Jei pačioje direktyvoje numatyta, kad tą sprendimą tiesiogiai vykdo kita valstybė, nėra jokios prasmės numatyti šią galimybę.

Reikalavimo vykti į kitą valstybę narę, kurioje asmuo yra teisėtas gyventojas, nesilaikymas. Tokiais atvejais pradėti išsiuntimo procedūras nesuteikiant galimybės savanoriškai išvykti į kilmės šalį yra visiškai neproporcinga. Tokiais atvejais reikėtų taikyti kokią nors privalomą priemonę, kuri padėtų grąžinti asmenis į kitą valstybę narę, o ne vykdyti išsiuntimo į kilmės šalį procedūrų, juo labiau pasitelkiant skubos procedūrą.

5.3.

Prieš pradėdami nagrinėti 7, 8 ir kitus šio pasiūlymo straipsnius turėtume aiškiai nurodyti, kad visas šių pakeitimų tekstas rodo, kad akivaizdžiai nesuprantamas teisinis sprendimo grąžinti pobūdis, kuris, jį patikslinus, paskatins visiškai suabejoti dėl 3 dalies, kas atsispindi naujame direktyvos 8 straipsnyje. Sprendimas grąžinti yra valstybės priimamas vykdomasis sprendimas, darantis tiesioginį poveikį asmeninėms žmogaus teisėms ir interesams. Be to, pagrindimas paprastai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su pareigų vykdymu arba tam tikru elgesiu, kuriuo asmuo yra kaltinamas, ir šis asmuo nusipelno atitinkamo proceso siekiant patikrinti šių įtarimų teisingumą, kuris tokiais atvejais be abejonės turi būti nešališkai pagrįstas. Atsižvelgiant į visa tai, pasakytina, kad nors išsiuntimas yra administracinio, o ne baudžiamojo pobūdžio sankcija, nuobauda ar bausmė, jis reglamentuojamas laikantis tų pačių konstitucinių principų ir pagrindinių teisių kaip ir baudžiamosios teisės srityje.

5.4.

Kalbant apie 7 straipsnį„Prievolė bendradarbiauti“ EESRK atkreipia dėmesį į Komisijos prielaidą, kad trečiųjų šalių piliečių prievolė visais grąžinimo procedūrų etapais bendradarbiauti su kompetentingomis valstybių narių valdžios institucijomis galėtų padėti užtikrinti sklandų šios procedūros vykdymą ir veiksmingumą. Tačiau pažymėtina, kad dėl šios prievolės tiesiogiai pažeidžiama pagrindinė teisė neduoti prieš save parodymų. Šiame straipsnyje nurodytas prievoles galima sumažinti iki vienos: bendradarbiauti, kai taikoma pačiam asmeniui nepalanki procedūra. 8 straipsnyje„Sprendimas grąžinti“ reikalaujama, kad valstybės narės priimtų sprendimą grąžinti iš karto po to, kai priimamas sprendimas nutraukti trečiosios šalies piliečio teisėtą buvimą šalyje, įskaitant sprendimą nesuteikti pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso. EESRK mano, kad 8 straipsnis turėtų būti išplėstas, kad apimtų galimybę suteikti trečiųjų šalių piliečiams pagrįstą galimybę savarankiškai vykdyti prievolę išvykti iš šalies arba ieškoti alternatyvių būdų įteisinti savo padėtį.

5.5.

9 straipsnyje dėl savanoriško išvykimo nustatyta, kad dabar turi būti suteikiamas atitinkamas trisdešimties dienų laikotarpis savanoriškai išvykti ir panaikinama pirminė nuostata dėl septynių–trisdešimties dienų laikotarpio. Buvo kritikuojama tai, kad ilgiausias laikotarpis yra tik trisdešimt dienų, o galimybė taikyti trumpiausią laikotarpį buvo laikoma apsaugos priemone. Panaikinus šį minimalų laikotarpį valstybėms narėms suteikiama galimybė visiškai neduoti laiko savarankiškai išvykti.

5.6.

Nauja 13 straipsnyje nurodyta priemonė suteikia galimybę valstybėms narėms be sprendimo grąžinti nustatyti draudimą atvykti trečiosios šalies piliečiui, kurio neteisėtas buvimas valstybėje narėje nustatomas jam (savanoriškai) išvykstant iš ES. EESRK mano, kad ši priemonė yra nuobauda asmeniui, kuris kaip tik tuo metu laikosi teisės aktų, t. y. išvyksta iš ES teritorijos ir nutraukia neteisėtą savo buvimą joje. Kita vertus, ši priemonė gali būti laikoma apsidraudimo politika, kad nebūtų pakartotinai atvykstama į atitinkamą valstybę narę.

5.7.

14 straipsnyje dėl grąžinimo valdymo kiekvienos valstybės narės prašoma sukurti, eksploatuoti, prižiūrėti ir toliau plėtoti nacionalinę grąžinimo valdymo sistemą, kurioje tvarkoma visa šiai direktyvai įgyvendinti būtina informacija. Tačiau turi būti užtikrintas techninis suderinamumas su ES centrine sistema. 14 straipsnyje taip pat numatyta galimybė valstybėms narėms nustatyti veiksmų programą, skirtą paramai tiems, kuriems jos reikia, teikti.

5.7.1.

Šengeno informacinės sistemos (SIS) trūkumai, reiškia, kad reikia imtis priemonių siekiant pagerinti valstybių koordinavimą. Labai abejotina, ar siekiant spręsti problemas, kurios yra iš esmės praktinio pobūdžio valdymo problemos, direktyvoje reikia nustatyti konkrečias taisykles.

5.7.2.

Pasiūlymas valstybėms narėms parengti programas, kurios būtų skirtos logistinei, finansinei ir kitai materialinei pagalbai teikti siekiant remti savanorišką grįžimą ir kurios apimtų reintegracijos programas, buvo pateiktas Rekomendacijoje (ES) 2017/432. Komisija turėtų remti, stebėti ir vertinti jų kūrimo procesą.

5.8.

16 straipsnyje daugiau nagrinėjamas ir išskirtinai pabrėžiamas „vienintelis privalomas atvejis, kai pagal šį pasiūlymą automatiškai sustabdomas sprendimo vykdymas“, t. y. pagrindžiant asmens, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas, išsiuntimą. Komitetas viskam pritaria, išskyrus tai, kad EESRK mano, jog esama kitų atvejų, kai išsiuntimas turėtų būti panašiai automatiškai sustabdomas, siekiant sustiprinti apsaugos priemonių arba garantijų taikymo sritį. Į nebaigtinį tokių atvejų sąrašą turėtų būti įtraukti:

—	atvejai, kai tiesiogiai arba netiesiogiai daromas poveikis nepilnamečiams,

—	atvejai, kai tiesiogiai arba netiesiogiai daromas poveikis ES piliečių šeimos nariams, todėl tokie atvejai nepatenka į Direktyvos 2004/38/EB taikymo sritį,

—	atvejai, kai yra įrodoma, jog esama pavojaus atitinkamo asmens sveikatai arba fizinei neliečiamybei,

—	grįžtama į šalis, kurios pripažįstamos nesaugiomis, be kita ko, kuriose negerbiamos žmogaus teisės.

5.9.

Kalbant apie sulaikymą ir ilgiausio sulaikymo laikotarpio, kuris būtų ne trumpesnis kaip trys mėnesiai, nustatymą, turime pabrėžti, jog iš faktų matyti, kad procedūrai ir veiksmams, kuriuos reikia atlikti, kad būtų galima vykdyti išsiuntimo į trečiąją šalį nurodymą, pakanka mažiau nei trijų mėnesių ir kad šį laikotarpį pratęsus (nesvarbu, kiek) beveik nieko nepasiekiama, tuo labiau jei jokio nusikaltimo nepadariusiam asmeniui taikoma tokia kraštutinė priemonė, dėl kurios jis netenka laisvės.

5.10.

Dar kartą primygtinai raginame ieškoti kitų sprendimų, pavyzdžiui, pirmiau minėta Vokietijos nuostata Duldung arba Ispanijos arraigo, kurias taikant pakanka daug mažiau nei trijų mėnesių siekiant nustatyti, ar asmenį bus galima išsiųsti iš šalies, ar ne. Prevencinis sulaikymas yra laikina priemonė, kuria siekiama sudaryti palankesnes sąlygas atlikti priverstinį grąžinimą ir užtikrinti, kad asmuo nepasislėptų. Tačiau reikia panaikinti galimybę netinkamai naudoti šią priemonę kaip paslėptos formos laisvės atėmimą arba bausmę už neteisėtą imigraciją. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (16) toks laisvės atėmimas yra aiškiai draudžiamas.

5.11.

Todėl pagal direktyvą turėtų būti reikalaujama, kad tokie sulaikymo centrai nebūtų lyginami su kalėjimais ar už juos prastesni. Turėtų būti nustatyta, kad valstybės saugumo pajėgos niekada negali atlikti tokių centrų vidaus priežiūros – jos atlieka tik išorės priežiūrą, o už vidaus priežiūrą turi būti atsakinga kitokio pobūdžio valstybės įstaiga, be to, reikėtų nustatyti minimalius sulaikytųjų teisių standartus, kurie visais atžvilgiais atitiktų kiekvienos valstybės narės kalėjimuose laikomų asmenų teisinį statusą arba būtų už jį aukštesni.

5.12.

22 straipsnio 7 dalyje nurodytas pakeitimas yra visiškai nereikalingas, nes šis klausimas jau reglamentuojamas pagal skirtingą valstybių narių prieglobsčio suteikimo procedūras. Bet kuriuo atveju tai, kad asmuo, kuris, atmetus jo prieglobsčio prašymą, grąžinimo tikslu gali būti sulaikomas iki keturių mėnesių, iš karto po to yra sulaikomas naujam, papildomam šešių mėnesių laikotarpiui, siekiant to paties repatriacijos tikslo, yra neproporcinga.

5.13.

EESRK pritaria Komisijai, kad ES grąžinimo politikos veiksmingumas taip pat priklauso nuo kilmės šalių bendradarbiavimo. ES jau padarė nedidelę pažangą, tačiau EESRK ragina Komisiją toliau dėti pastangas šioje srityje ir kartu raginti valstybes nares pasinaudoti šiais rezultatais ir visapusiškai naudotis šiais susitarimais.

2019 m. sausio 23 d., Briuselis

Europos

ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Luca JAHIER

(1) COM(2018) 634 final.

(2) OL C 85, 2003 4 8, p. 51.

(3) COM(2002) 175 final.

(4) 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008 12 24, p. 98).

(5) 2017 m. kovo 7 d. Komisijos rekomendacija (ES) 2017/432 dėl grąžinimo veiksmingumo padidinimo įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB (OL L 66, 2017 3 11, p. 15).

(6) C(2017) 1600 final.

(7) Žr. EESRK nuomonę „Migracijos ir integracijos nebuvimo kaina“ (OL C 110, 2019 3 22, p. 1).

(8) 2018 m. birželio 28 d. Europos Vadovų Tarybos posėdžio išvados.

(9) 2018 m. spalio 18 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvados.

(10) TMO „Migracija. Srautų stebėsena Europoje“.

(11) OL C 85, 2003 4 8, p. 51.

(12) Žr. Migracijos ir prieglobsčio mokslinių tyrimų socialinės platformos ataskaitą dėl migracijos poveikio pabėgėliams ir kitiems migrantams pagalbą teikiančioms NVO.

(13) OL C 85, 2003 4 8, p. 51.

(14) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004 4 30, p. 77), 32 ir 33 straipsniai.

(15) FF. Pranešimas Nr. 1493/2006, Williams Lecraft prieš Ispaniją

(16) Teisingumo Teismo sprendimai 2016 m. birželio 7 d. byloje Affum, C-47/15, ECLI:EU:C:2016:408, ir 2011 m. balandžio 28 d. byloje El Dridi, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268.

Top