—

atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (Mediacijos direktyvą) (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų taikymo (COM(2016)0542),

—

atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato parengtą išsamių analizių rinkinį The implementation of the Mediation Directive – 29 November 2016 („Mediacijos direktyvos įgyvendinimas – 2016 m. lapkričio 29 d.“) (2),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. Komisijos studiją Study for an evaluation and implementation of Directive 2008/52/EC – the „Mediation Directive“ („Direktyvos 2008/52/EB (Mediacijos direktyvos) įvertinimo ir įgyvendinimo tyrimas“) (3),

—

atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato parengtą tyrimą Rebooting the Mediation Directive: Assessing the limited impact of its implementation and proposing measures to increase the number of mediations in the EU („Mediacijos direktyvos atgaivinimas. Jos įgyvendinimo riboto poveikio įvertinimas ir priemonės, siūlomos siekiant didinti mediacijos atvejų skaičių ES“) (4),

—

atsižvelgdamas į EPRS Ex post poveikio vertinimo skyriaus tyrimą „Mediacijos direktyvos įgyvendinimo ES vertinimas“ (5),

—

atsižvelgdamas į Vidaus politikos generalinio direktorato parengtą tyrimą Quantifying the cost of not using mediation – a data analysis („Išlaidų, susidarančių netaikant mediacijos, įvertinimas. Duomenų analizė“) (6),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 67 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalies g punktą,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir į 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti savo iniciatyva teikiamą pranešimą 1 straipsnio 1 dalies e punktą ir jo 3 priedą,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A8-0238/2017),

A.

kadangi Direktyva 2008/52/EB – svarbus mediacijos procedūrų diegimo ir taikymo Europos Sąjungoje etapas; kadangi, nežiūrint į tai, valstybėse narėse ji įgyvendinama labai skirtingai priklausomai nuo to, ar anksčiau jose buvo taikomos nacionalinės mediacijos sistemos, taigi vienos valstybės narės renkasi santykinai pažodinį jos nuostatų įgyvendinimą, kitos nuodugniai peržiūri alternatyvius ginčų sprendimo būdus (tai, pvz., būtų Italija, kurioje mediacijos procedūra naudojamasi šešis kartus dažniau negu likusiose Europos šalyse), o trečios mano, kad jų galiojantys įstatymai ir taip atitinka Mediacijos direktyvą;

B.

kadangi dauguma valstybių narių yra išplėtusios savo nacionalinių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių taikymo sritį įtraukdamos ir vidaus atvejus – tik trys valstybės narės nusprendė direktyvą perkelti į nacionalinę teisę siekiant ją taikyti tik tarpvalstybiniams atvejams (7) – ir tai padarė teigiamą poveikį valstybių narių įstatymams ir atitinkamų ginčų kategorijoms;

C.

kadangi sunkumai, su kuriais susidurta direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę etapu, dažniausiai atspindi įvairių nacionalinės teisės sistemų teisinės kultūros skirtumus; taigi kadangi prioritetas turėtų būti teikiamas teisinės mąstysenos keitimui vystant mediacijos kultūrą, kuri būtų grindžiama draugišku ginčų sprendimu: šį klausimą nuo pat Sąjungos direktyvos užuomazgų ne kartą kėlė Europos teisės specialistų tinklas, o vėliau, perkeliant į nacionalinę teisę – valstybės narės;

D.

kadangi Mediacijos direktyvos įgyvendinimas davė Europos papildomos naudos, nes nacionalinės teisėkūros institucijos išsamiau susipažino su mediacijos privalumais ir tam tikru laipsniu buvo suderinta proceso teisė bei įvairi praktika valstybėse narėse;

E.

kadangi mediacija, kaip alternatyvi, savanoriška ir konfidenciali neteisminė procedūra, gali būti naudinga priemonė teismų sistemų perkrovai tam tikrais atvejais mažinti ir jos atžvilgiu gali būti taikomos būtinos apsaugos priemonės, nes ją taikant fiziniai ir juridiniai asmenys gali įgyti galimybę ginčus spręsti greitai ir nebrangiai – atsižvelgiant į tai, kad pernelyg ilgas teismo procesas pažeidžia Pagrindinių teisių chartiją – kartu užtikrinant geresnes galimybes kreiptis į teismą ir padedant skatinti ekonomikos augimą;

F.

kadangi akivaizdu, kad Mediacijos direktyvos 1 straipsnyje išdėstyti tikslai, kuriais siekiama skatinti taikyti mediaciją ir pirmiausia užtikrinti subalansuotą mediacijos ir teismo proceso santykį, nepasiekti, nes daugumoje valstybių narių mediacija teismuose vidutiniškai taikoma mažiau nei 1 proc. bylų (8);

G.

kadangi parengus Mediacijos direktyvą nebuvo sukurta Sąjungos neteisminio ginčų sprendimo sistema siauriausia šio žodžio prasme, išskyrus tai, kad buvo pradėtos taikyti konkrečios nuostatos senaties laikotarpių ir jos terminų galiojimo pabaigos vykstant teisiniam procesui, kai mėginama taikyti mediaciją, ir mediatorių bei jų administracijos darbuotojų konfidencialumo prievolių srityse;

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.