Access to European Union law
<a href="https://eur-lex.europa.eu/content/help/eurlex-content/experimental-features.html" target="_blank">More about the experimental features corner</a>
Choose the experimental features you want to try
EUR-Lex
Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

You are here
Use quotation marks to search for an "exact phrase". Append an asterisk (*) to a search term to find variations of it (transp*, 32019R*). Use a question mark (?) instead of a single character in your search term to find variations of it (ca?e finds case, cane, care).
Search tips
Need more search options? Use the Advanced search

Document 52017IP0013

    2017 m. vasario 2 d. Europos Parlamento rezoliucija su rekomendacijomis Komisijai dėl tarpvalstybinių įvaikinimo aspektų (2015/2086(INL))

    OL C 252, 2018 7 18, p. 14–25 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

    18.7.2018   

    LT

    Europos Sąjungos oficialusis leidinys

    C 252/14

    P8_TA(2017)0013

    Tarpvalstybiniai įvaikinimo procedūros aspektai

    2017 m. vasario 2 d. Europos Parlamento rezoliucija su rekomendacijomis Komisijai dėl tarpvalstybinių įvaikinimo aspektų (2015/2086(INL))

    (2018/C 252/02)

    Europos Parlamentas,

    —

    atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnį,

    —

    atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 4 dalį ir 81 straipsnio 3 dalį,

    —

    atsižvelgdamas į 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, ypač į jos 7, 21 ir 35 straipsnius,

    —

    atsižvelgdamas į 2000 m. gegužės 25 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos 2 straipsnį,

    —

    atsižvelgdamas į 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių,

    —

    atsižvelgdamas į 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje,

    —

    atsižvelgdamas į Žmogaus teisių komisaro „Teminį dokumentą dėl vaikų įvaikinimo: žmogaus teisių perspektyva“, paskelbtą 2011 m. balandžio 28 d.,

    —

    atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 46 ir 52 straipsnius,

    —

    atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Peticijų komiteto nuomonę (A8-0370/2016),

    Bendri minimalieji įvaikinimo standartai

    A.

    kadangi įvaikinimo srityje svarbu, kad visi sprendimai būtų priimami vadovaujantis vaiko interesų principu, nediskriminavimo principu ir paisant pagrindinių jo teisių;

    B.

    kadangi įvaikinimo tikslas – ne suteikti suaugusiesiems teisę į vaiką, bet užtikrinti vaikui stabilią aplinką harmoningai augti ir vystytis, kurioje jis būtų mylimas ir juo būtų rūpinamasi;

    C.

    kadangi įvaikinimo procedūra susijusi su vaikais, kuriems įvaikinimo paraiškos pateikimo metu dar nėra suėję 18 metų arba jie dar nėra sulaukę savo kilmės šalyse nustatyto pilnametystės amžiaus;

    D.

    kadangi reikia rasti tinkamą pusiausvyrą tarp įvaikinto vaiko teisės pažinti savo tapatybę ir biologinių tėvų teisės saugoti savąją;

    E.

    kadangi atitinkamos valdžios institucijos niekuomet neturėtų manyti, jog ekonominės biologinių tėvų aplinkybės yra vienintelis tėvų valdžios apribojimo ir vaiko atidavimo įvaikinimui pagrindas ir pateisinimas;

    F.

    kadangi nereikėtų pradėti įvaikinimo procedūros dar nepriėmus galutinio sprendimo, kuriuo apribojama biologinių tėvų valdžia, ir biologiniams tėvams nesuteikus galimybės išnaudoti visas teisines teisių gynimo priemones apskundžiant tą sprendimą; kadangi kitos valstybės narės gali atsisakyti pripažinti sprendimą dėl įvaikinimo, kuris buvo pripažintas nesant tokioms procedūrinėms garantijoms;

    G.

    kadangi didesnis veiksmingumas ir skaidrumas sudarys sąlygas patobulinti nacionalines įvaikinimo procedūras ir galėtų palengvinti tarptautinio lygmens įvaikinimą, ir dėl to padidėtų įvaikinamų vaikų skaičius; kadangi, atsižvelgiant į tai, JT Vaiko teisių konvencijos, kurią ratifikavo visos valstybės narės, 21 straipsnio laikymasis turėtų būti pagrindinis orientyras vykdant bet kokią procedūrą, priemonę ar strategiją, susijusią su įvaikinimu tarpvalstybinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į vaiko interesus;

    H.

    kadangi reikia daugiau ryžtingai dirbti siekiant užkirsti kelią tam, kad skrupulų neturinčios tarpininkavimo organizacijos neišnaudotų įvaikinimu susidomėjusių pasiturinčių tėvų, ir kadangi šioje srityje taip pat reikia stiprinti bendradarbiavimą kovojant su nusikalstamumu ir korupcija ES;

    I.

    kadangi reikia skatinti, kad, jei tik įmanoma, broliai ir seserys patektų į tą pačią įvaikinančią šeimą, kad būtų galima išvengti papildomo išsiskyrimo lemiamo traumavimo;

    Tarptautinis įvaikinimas pagal 1993 m. Hagos konvenciją

    J.

    kadangi 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijoje dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau – Hagos konvencija), kurią ratifikavo visos valstybės narės, numatyta tarptautinio įvaikinimo, t. y. įvaikinimo, kai įvaikintojų ir vaiko ar vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtingose šalyse, pripažinimo ir administracinio bendradarbiavimo sistema;

    K.

    kadangi Hagos konvencijoje nustatyta, kad tarptautinis įvaikinimas automatiškai pripažįstamas visose konvenciją pasirašiusiose valstybėse ir tam, kad įvaikinimas įsigaliotų, nereikia jokių specialių procedūrų;

    L.

    kadangi, remiantis Hagos konvencija, gali būti atsisakoma pripažinti įvaikinimą tik tuo atveju, jei, atsižvelgiant į vaiko interesus, jis akivaizdžiai prieštarauja atitinkamos valstybės viešajai tvarkai;

    Bendradarbiavimas įvaikinimo klausimais civilinės teisenos srityje

    M.

    kadangi teisėjų mokymas plačiausia prasme yra itin svarbus tarpusavio pasitikėjimui visose teisės srityse, įskaitant įvaikinimą; kadangi dėl šios priežasties įgyvendinant jau esamas ES teisėjų mokymo ir paramos Europos teisminių institucijų tinklams programas reikia skirti daugiau dėmesio specializuotiems teismams, pvz., šeimos teismams ir nepilnamečių teismams;

    N.

    kadangi reikėtų gerinti piliečių prieigą prie išsamios informacijos apie teisinius ir procesinius įvaikinimo valstybėse narėse aspektus; kadangi šiuo atžvilgiu galėtų būti išplėstas e. teisingumo portalas;

    O.

    kadangi 1997 m. užtikrintas bendradarbiavimas Europos vaikų teisių ombudsmenų tinkle ir reikėtų paraginti su vaikais susijusiais klausimais dirbančius Europos ombudsmenus glaudžiau bendradarbiauti ir koordinuoti veiksmus šiame forume; kadangi šie veiksmai galėtų apimti jų įtraukimą į esamas ES finansuojamas teisėjų mokymo sistemas;

    P.

    kadangi reikėtų atlikti išsamią analizę, nes reikia daugiau nuveikti siekiant užkirsti kelią tarpvalstybinei prekybai vaikais įvaikinimo tikslu ir su ja kovoti bei tobulinti tinkamą ir veiksmingą esamų kovos su prekyba vaikais taisyklių ir gairių įgyvendinimą; kadangi šiame sektoriuje reikia sustiprinti bendradarbiavimą siekiant kovoti su nusikalstamumu ir korupcija ES ir užkirsti kelią vaikų grobimui, pardavimui arba prekybai jais;

    Tarpvalstybinis valstybėse narėse priimtų sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimas

    Q.

    kadangi valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas Sąjungos teisėje turi ypatingą reikšmę, nes jis sudaro sąlygas sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų; kadangi tarpusavio pripažinimo, kuris yra grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu, principu valstybės narės įpareigojamos įgyvendinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą;

    R.

    kadangi, nepaisant tarptautinių šioje srityje taikomų taisyklių, valstybių narių nuomonės dėl principų, kuriais turėtų būti pagrįstas įvaikinimo procesas, vis dar skiriasi ir, be to, yra skirtumų, susijusių su įvaikinimo procedūromis ir teisinėmis įvaikinimo proceso pasekmėmis;

    S.

    kadangi Europos Sąjunga turi kompetenciją imtis priemonių, kurių tikslas – sustiprinti valstybių narių teisminį bendradarbiavimą nedarant poveikio nacionalinei šeimos teisei, įskaitant įvaikinimo sritį;

    T.

    kadangi viešosios tvarkos išlygos padeda apsaugoti valstybių narių tapatybę, kurią atspindi valstybių narių materialinė šeimos teisė;

    U.

    kadangi šiuo metu nėra jokių Europos Sąjungos nuostatų, reglamentuojančių (automatinį ar kitokį) sprendimų dėl įvaikinimo valstybėje narėje pripažinimą, t. y. įvaikinimą vienoje valstybėje narėje;

    V.

    kadangi dėl tokių nuostatų nebuvimo kyla didelių sunkumų europiečių šeimoms, persikeliančioms į kitą valstybę narę po įvaikinimo, nes gali būti, kad įvaikinimas nebus pripažįstamas, o tėvai gali turėti problemų teisiškai naudodamiesi savo tėvų valdžia ir patirti finansinių sunkumų dėl skirtingų šioje srityje taikomų mokesčių;

    W.

    kadangi dėl tokių nuostatų nebuvimo kyla pavojus vaikų teisei į stabilią ir nuolatinę šeimą;

    X.

    kadangi šiuo metu tėvai, persikeldami į kitą valstybę narę, gali būti įpareigoti atlikti specialias nacionalines pripažinimo procedūras arba netgi iš naujo įvaikinti, o dėl to susidaro didelis teisinis netikrumas;

    Y.

    kadangi dabartinė padėtis gali sudaryti rimtų sunkumų ir neleisti šeimoms visapusiškai naudotis laisvo judėjimo teise;

    Z.

    kadangi gali prireikti, kad valstybių narių kompetentingos institucijos surengtų konsultacijas ir persvarstytų bei įvertintų bendrąją padėtį;

    AA.

    kadangi Reglamente „Briuselis II“ nesprendžiamas klausimas dėl sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimo, nes jame reglamentuojamos išskirtinai tėvų pareigos;

    AB.

    kadangi dėl šios priežasties itin svarbu priimti teisės aktus, reglamentuojančius automatinį vienoje valstybėje narėje priimto sprendimo dėl įvaikinimo pripažinimą kitoje valstybėje narėje, su sąlyga, kad būtų užtikrinta, kad būtų visapusiškai laikomasi nacionalinių viešosios tvarkos nuostatų ir subsidiarumo bei proporcingumo principų;

    AC.

    kadangi tokie teisės aktai papildytų Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (1) dėl jurisdikcijos ir tėvų pareigų klausimų („Briuselis IIa“) ir užpildytų esamą įvaikinimo pripažinimo, kaip reikalaujama pagal tarptautinę teisę (Hagos konvencija), spragą;

    Bendri minimalieji įvaikinimo standartai

    1.

    		 ragina valstybių narių valdžios institucijas visus sprendimus įvaikinimo bylose priiminėti atsižvelgiant į vaiko interesus, gerbiant jo pagrindines teises ir visuomet atsižvelgiant į tam tikras konkrečios bylos aplinkybes;

    2.

    		 pabrėžia, kad įvaikinimui skirti vaikai jokiu būdu neturėtų būti laikomi valstybės nuosavybe, bet asmenybėmis, turinčiomis tarptautiniu mastu pripažintas pagrindines teises;

    3.

    		 pabrėžia, kad kiekviena įvaikinimo byla skiriasi ir turi būti vertinama atsižvelgiant į atskiras aplinkybes;

    4.

    		 mano, kad tarpvalstybinį aspektą turinčio įvaikinimo atvejais turėtų būti kiek įmanoma atsižvelgiama į vaiko kultūrines ir kalbines tradicijas ir jos kiek įmanoma turėtų būti puoselėjamos;

    5.

    		 mano, kad vykdant įvaikinimo procedūrą vaikui visuomet reikėtų suteikti galimybę būti išklausytam nedarant spaudimo ir pareikšti savo nuomonę apie įvaikinimo procesą atsižvelgiant į jo amžių ir brandą; todėl mano, kad labai svarbu, kai tik galima ir nepaisant amžiaus, gauti vaiko sutikimą būti įvaikintam; atsižvelgdamas į tai, ragina atkreipti ypatingą dėmesį į mažus vaikus ir kūdikius, kurių neįmanoma išklausyti;

    6.

    		 mano, kad nereikėtų priimti jokių sprendimų dėl įvaikinimo neišklausius biologinių tėvų ir, jei reikia, jiems neišnaudojus visų teisinių teisių gynimo priemonių, susijusių su savo, kaip tėvų, valdžia, bei tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl tėvų valdžios atėmimo iš biologinių tėvų; todėl ragina valstybių narių valdžios institucijas imtis visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų vaiko gerovę naudojimosi teisinėmis teisių gynimo priemonėmis laikotarpiu ir vykstant visiems su įvaikinimu susijusiems teismo procesams, ir suteikti jiems apsaugą ir priežiūrą, kad jie galėtų harmoningai vystytis;

    7.

    		 ragina Komisiją apsvarstyti galimybę atlikti lyginamąjį tyrimą siekiant išnagrinėti skundus, susijusius su įvaikinimu be sutikimo, turinčiu tarpvalstybinių aspektų;

    8.

    		 pabrėžia, kad, atlikus individualų vaiko poreikių įvertinimą, atitinkamos valdžios institucijos, prieš atiduodamos vaiką įvaikinti nepažįstamiems asmenims, visuomet turėtų pirma svarstyti galimybę vaiką atiduoti giminaičiams, netgi tuomet, kai jie gyvena kitoje šalyje, jei vaikas palaiko ryšius su tais šeimos nariais; mano, kad šeimos narių, pageidaujančių prisiimti atsakomybę už vaiką, nuolatinė gyvenamoji vieta neturėtų būti lemiamu veiksniu priimant sprendimą;

    9.

    		 ragina procesų, susijusių su tėvų pareigomis ir įvaikinimu, metu skirtingų pilietybių tėvams taikyti vienodas sąlygas; ragina valstybes nares užtikrinti įvaikinimo procedūroje dalyvaujančių giminaičių, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, procesinių teisių lygybę, įskaitant teisinės pagalbos teikimą, savalaikį informavimą apie posėdžius, teisę naudotis vertėjo žodžiu paslaugomis ir visų su byla susijusių dokumentų pateikimą jų gimtąja kalba;

    10.

    		 pabrėžia, kad tais atvejais, kai įvaikinimui skirtas vaikas yra kitos valstybės narės pilietis, prieš priimant bet kokį sprendimą reikėtų informuoti tos valstybės narės konsulines įstaigas ir toje valstybėje narėje gyvenančią vaiko šeimą ir su jais konsultuotis;

    11.

    		 be to, ragina valstybes nares teikti ypatingą dėmesį nelydimiems nepilnamečiams, turintiems pabėgėlio statusą arba jo prašantiems, ir užtikrinti jiems apsaugą, pagalbą ir priežiūrą, kaip ir privalo laikydamosi savo tarptautinių įsipareigojimų, ir ypač remti laikinąsias vaiko patikėjimo šeimai priemones;

    12.

    		 pabrėžia, kaip svarbu socialiniams darbuotojams sudaryti tinkamas darbo sąlygas, kad jie galėtų tinkamai vykdyti atskirų atvejų vertinimą nepatirdami jokio finansinio ar teisinio spaudimo ir visapusiškai atsižvelgdami į vaiko interesus svarstant visas trumpalaikes, vidutinės trukmės ir ilgalaikes perspektyvas;

    Tarptautinis įvaikinimas pagal 1993 m. Hagos konvenciją

    13.

    		 atkreipia dėmesį į Hagos konvencijos laimėjimus ir jos taikymo svarbą ir ragina visas šalis pasirašyti ir ratifikuoti šią konvenciją ar prie jos prisijungti;

    14.

    		 apgailestauja dėl to, kad sunkumų dažnai kyla dėl įvaikinimo pažymėjimų išdavimo; todėl ragina valstybių narių valdžios institucijas užtikrinti, jog visuomet būtų laikomasi Hagos konvencijoje nustatytų procedūrų ir garantijų, siekiant užtikrinti automatinį pripažinimą; ragina valstybes nares nekurti nereikalingų biurokratinių kliūčių įvaikinimo, patenkančio į Hagos konvencijos taikymo sritį, pripažinimui, nes jos gali prailginti ir pabranginti procedūrą;

    15.

    		 pabrėžia, kad, siekiant laikytis Hagos konvencijos ir griežtai įgyvendinti jos nuostatas, būtų galima labiau pasistengti, nes kai kurios valstybės narės įvaikinimo pripažinimo atveju reikalauja papildomų administracinių procedūrų ar neproporcingų mokesčių, pvz., norint nustatyti ar pakeisti civilinės būklės įrašus ar gauti pilietybę, nors tokie reikalavimai prieštarauja Hagos konvencijos nuostatoms;

    16.

    		 ragina valstybes nares laikytis procedūrų dėl konsultacijų ir sutikimo reikalavimų, nustatytų Hagos konvencijos 4 straipsnyje;

    Bendradarbiavimas įvaikinimo klausimais civilinės teisenos srityje

    17.

    		 ragina valstybes nares aktyviau bendradarbiauti įvaikinimo srityje, taip pat dėl teisinių ir socialinių aspektų, ir ragina atsakingas institucijas labiau bendradarbiauti prireikus imantis veiksmų po įvertinimų; šiuo tikslu taip pat ragina ES išlaikyti nuoseklų požiūrį į vaikų teises visose svarbiausiose savo vidaus ir išorės politikos srityse;

    18.

    		 ragina Komisiją sukurti įvaikinimo klausimais besispecializuojančių Europos teisėjų ir valdžios institucijų tinklą, siekiant sudaryti geresnes sąlygas keistis informacija ir gerąja patirtimi, nes tai itin naudinga tais atvejais, kai įvaikinimas susijęs su užsienio valstybe; mano, kad labai svarbu sudaryti palankesnes sąlygas koordinavimui ir keitimuisi gerąja patirtimi su esamu Europos teisėjų mokymo tinklu, siekiant užtikrinti didesnį nuoseklumą su ES jau finansuojamais projektais; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją teikti finansavimą specializuotam tarpvalstybinio įvaikinimo srityje dirbančių teisėjų mokymui;

    19.

    		 mano, kad teisėjų, dirbančių tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, mokymai ir susitikimo galimybės gali padėti tiksliai nustatyti tikėtinus ir būtinus teisinius sprendimus valstybinio įvaikinimo pripažinimo srityje; todėl ragina Komisiją suteikti finansavimą tokiems mokymams ir susitikimo galimybėms reglamento rengimo etapu;

    20.

    		 ragina Komisiją Europos e. teisingumo portale paskelbti visą susijusią teisinę ir procesinę informaciją apie įvaikinimo teisę ir praktiką visose valstybėse narėse;

    21.

    		 atkreipia dėmesį į Europos vaikų teisių ombudsmenų tinklo veiklą ir mano, kad reikėtų toliau vystyti ir gerinti šį bendradarbiavimą;

    22.

    		 pabrėžia, kad, siekiant užkirsti kelią tarpvalstybiniam vaikų grobimui, pardavimui arba prekybai jais įvaikinimo tikslu, reikia glaudžiau bendradarbiauti, ypač per tokias Europos įstaigas kaip Europolas; pažymi, kad patikimos nacionalinės gimimo registravimo sistemos gali užkirsti kelią prekybai vaikais įvaikinimo tikslu; atsižvelgdamas į tai ragina geriau koordinuoti jautrią vaikų iš trečiųjų šalių įvaikinimo sritį;

    Tarpvalstybinis valstybėse narėse priimtų sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimas

    23.

    		 pabrėžia, kad akivaizdžiai reikia Europos teisės aktų, reglamentuojančių automatinį tarpvalstybinį valstybių narių priimtų sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimą;

    24.

    		 prašo Komisijos ne vėliau kaip 2017 m. liepos 31 d. pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 ir 81 straipsnius pateikti pasiūlymą dėl akto dėl tarpvalstybinio sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimo, atsižvelgiant į priede pateikiamas rekomendacijas ir laikantis šios srities tarptautinės teisės nuostatų;

    25.

    		 patvirtina, kad prie šio pasiūlymo dėl rezoliucijos pridėtose rekomendacijose laikomasi pagrindinių teisių ir subsidiarumo ir proporcingumo principų;

    26.

    		 mano, kad prašomas pateikti pasiūlymas neturės finansinių padarinių, nes galutinis tikslas, automatinis sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimas, sumažins sąnaudas;

    o

    o o

    27.

    		 paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas išsamias rekomendacijas Komisijai ir Tarybai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

    (1)  2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003 12 23, p. 1).

    REZOLIUCIJOS PRIEDAS

    IŠSAMIOS REKOMENDACIJOS DĖL TARYBOS REGLAMENTO DĖL TARPVALSTYBINIO SPRENDIMŲ DĖL ĮVAIKINIMO PRIPAŽINIMO

    A.   PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO PRINCIPAI IR TIKSLAI

    1.

    		 Naudodamiesi savo laisvo judėjimo teise vis daugiau Sąjungos piliečių kasmet nusprendžia persikelti į kitą Sąjungos valstybę narę. Dėl tokios padėties kyla sunkumų, susijusių su judumo teise besinaudojančių asmenų asmeninės ir šeimos teisės padėties pripažinimu ir teisiniu reglamentavimu. Sąjunga ėmėsi spręsti tokio pobūdžio problemas, pvz., priimdama Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 650/2012 (1) dėl paveldėjimo ir pradėdama taikyti tvirtesnį bendradarbiavimą sutuoktinių turto teisinių režimų tam tikrų aspektų pripažinimo ir registruotų partnerysčių turtinių pasekmių srityje.

    2.

    		 Visose valstybėse narėse galioja 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau – Hagos konvencija). Joje aptariama tarptautinio įvaikinimo procedūra ir reikalaujama automatiškai pripažinti tokį įvaikinimą. Vis dėlto, Hagos konvencijoje neaptariama padėtis, kai šeima turi įsivaikinusi vaiką vien pagal nacionalinę procedūrą ir persikelia gyventi į kitą valstybę narę. Dėl tokios padėties, kai automatiškai nepripažįstamas teisinis vienos tėvų pusės ar tėvų ir įvaikinto vaiko santykis, gali kilti didelių teisinių sunkumų. Gali būti reikalaujama atlikti papildomas administracines ar teismines procedūras, o ypatingais atvejais iš viso atsisakoma pripažinti įvaikinimą.

    3.

    		 Todėl, siekiant apsaugoti pagrindines tokių Sąjungos piliečių teises ir laisves, reikia priimti reglamentą, nustatantį automatinį tarpvalstybinį sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimą. Tinkamas tokio pasiūlymo teisinis pagrindas – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti teisminių ir neteisminių sprendimų tarpusavio pripažinimą, ir Sutarties 81 straipsnio 3 dalis dėl šeimos teisės priemonių. Šį reglamentą priims Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

    4.

    		 Pasiūlyme dėl reglamento aptariamas automatinis sprendimų dėl įvaikinimo, priimtų valstybėje narėje laikantis kitų procedūrų, nei nustatytos pagal Hagos konvenciją, pripažinimas. Kadangi europiečių šeimos taip pat gali turėti sąsajų su trečiąja šalimi arba būti joje gyvenusios, reglamente taip pat numatyta, kad, kai tik kuri nors valstybė narė pripažįsta trečiojoje šalyje laikantis atitinkamų tos šalies procesinių taisyklių priimtą sprendimą dėl įvaikinimo, toks sprendimas dėl įvaikinimo pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse.

    5.

    		 Vis dėlto, siekiant išvengti palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimo ar nederamų nacionalinės teisės aktų taikymo, automatinis pripažinimas visų pirma turi būti siejamas su sąlyga, kad jis neturi akivaizdžiai prieštarauti sprendimą pripažįstančios valstybės narės viešajai tvarkai, pabrėžiant, kad atsisakymas pripažinti sprendimą niekada negali lemti faktinės diskriminacijos, kuri draudžiama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį, ir, antra, sprendimą dėl įvaikinimo priėmusi valstybė narė turi turėti jurisdikciją pagal B dalyje prašomo pateikti pasiūlymo 4 straipsnį (toliau – pasiūlymas). Tik vienos tėvų pusės, tėvų ar vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė narė gali turėti jurisdikciją. Tačiau tais atvejais, kai sprendimas dėl įvaikinimo priimtas trečiojoje šalyje, jurisdikcija už pradinį to įvaikinimo pripažinimą Sąjungoje taip pat gali tekti tėvų ar vaiko pilietybės valstybei narei. Tokios sąlygos nustatytos siekiant užtikrinti teisę kreiptis į teismą europiečių šeimoms, kurios gyvena užsienyje.

    6.

    		 Priimant sprendimus dėl bet kokio prieštaravimo specialiose bylose reikalaujama taikyti specialias procedūras. Šios nuostatos panašios į kitų civilinės teisenos Sąjungos aktų nuostatas.

    7.

    		 Siekiant paspartinti visų administracinių, su automatiniu pripažinimu susijusių klausimų nagrinėjimą reikėtų sukurti Europos įvaikinimo pažymėjimą. Pažymėjimo modelį turi nustatyti Komisija deleguotuoju aktu.

    8.

    		 Šiame pasiūlyme reglamentuojamas tik atskiras tėvų ir vaiko santykis. Jame valstybės narės neįpareigojamos pripažinti visų specifinių teisinių įvaikinto vaiko tėvų santykių, nes poros santykius reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai labai skiriasi.

    9.

    		 Galiausiai, pasiūlyme pateikiamos įprastinės galutinės ir pereinamojo laikotarpio nuostatos civilinės teisenos priemonėse. Įvaikinimas automatiškai pripažįstamas tik sprendimų dėl įvaikinimo, priimtų nuo reglamento taikymo dienos, ir nuo tos dienos visų vėlesnių sprendimų dėl įvaikinimo, jei vaikas dar nepilnametis, atveju.

    10.

    		 Pasiūlymas atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, nes valstybės narės negali veikti vienos siekdamos nustatyti teisinę sprendimų dėl įvaikinimo tarpvalstybinio pripažinimo sistemą; pasiūlymas nėra griežtesnis, nei tikrai reikia siekiant užtikrinti teisinės įvaikintų vaikų padėties stabilumą. Pasiūlymas nedaro poveikio valstybių narių šeimos teisei.

    B.   PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO TEKSTAS

    Tarybos reglamentas dėl tarpvalstybinio sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimo

    EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

    atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 67 straipsnio 4 dalį ir 81 straipsnio 3 dalį,

    atsižvelgdama į Europos Parlamento prašymą, pateiktą Europos Komisijai,

    atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,

    teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

    atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę,

    atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę,

    laikydamasi specialios teisėkūros procedūros,

    kadangi:

    (1)

    Sąjunga užsibrėžė tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Norint palaipsniui sukurti tokią erdvę Sąjunga turi priimti priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse tarpvalstybinio poveikio bylose, taip pat šeimos teisės srityje;

    (2)

    pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 67 ir 81 straipsnius šios priemonės turi apimti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti teisminių ir neteisminių sprendimų bylose tarpusavio pripažinimą;

    (3)

    siekiant užtikrinti laisvą vaiką įsivaikinusių šeimų judėjimą, būtina ir dera nustatyti, kad jurisdikciją ir sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privaloma ir tiesiogiai taikoma Sąjungos teisinė priemonė;

    (4)

    šiuo reglamentu reikėtų sukurti aiškią, visapusišką teisinę tarpvalstybinio sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimo sistemą, suteikti šeimoms deramo teisinio tikrumo, nuspėjamumo ir lankstumo ir užkirsti kelią padėčiai, kai vienoje valstybėje narėje teisėtai priimtas sprendimas dėl įvaikinimo nepripažįstamas kitoje;

    (5)

    šis reglamentas turėtų reglamentuoti kurioje nors valstybėje narėje priimtų ar pripažintų sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimą. Vis dėlto, reglamentas neturėtų reglamentuoti tarptautinio įvaikinimo pripažinimo pagal 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, nes toje konvencijoje jau reglamentuojamas automatinis tokio įvaikinimo pripažinimas. Taigi, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik įvaikinimo valstybėje narėje pripažinimui ir tarptautiniam įvaikinimui, kuris įvykdytas ne pagal tą konvenciją;

    (6)

    turi būti ryšys tarp įvaikinimo ir valstybės narės, priėmusios sprendimą dėl įvaikinimo ar jį pripažinusios, teritorijos. Atitinkamai, sprendimai turėtų būti pripažįstami laikantis bendrų jurisdikcijos taisyklių;

    (7)

    jurisdikcijos taisyklės turėtų būti labai aiškiai nuspėjamos ir grindžiamos principu, kad jurisdikcija iš esmės grindžiama įvaikinančių tėvų, vieno iš šių tėvų arba vaiko nuolatine gyvenamąja vieta. Jurisdikciją reikėtų riboti šiuo pagrindu, išskyrus su trečiosiomis šalimis susijusius atvejus, kai pilietybės valstybė narė gali būti laikoma siejančiu veiksniu;

    (8)

    nedera tėvams ar vaikui suteikti lankstumo renkantis valdžios institucijas, priimsiančias sprendimą dėl įvaikinimo, nes įvaikinimas iš esmės susijęs su nepilnamečiais asmenimis;

    (9)

    tarpusavio pasitikėjimas teisingumo vykdymu Sąjungoje pateisina principą, kad valstybėje narėje priimtas ar pripažintas sprendimas dėl įvaikinimo turėtų būti pripažintas visose kitose valstybėse narėse netaikant jokios specialios procedūros. Todėl vienoje valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl įvaikinimo reikėtų traktuoti taip, tarsi jis būtų priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi;

    (10)

    automatinis kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo dėl įvaikinimo pripažinimas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, neturėtų apriboti teisės į gynybą užtikrinimo. Taigi, bet kuri suinteresuotoji šalis turėtų turėti galimybes prašyti atsisakyti pripažinti sprendimą dėl įvaikinimo, jei mano, kad yra priežasčių atsisakyti pripažinti sprendimą;

    (11)

    valstybių narių priimtų sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimas turėtų būti automatinis, nebent valstybė narė, kurioje įvaikintas vaikas, neturi jurisdikcijos arba jeigu toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarautų pripažįstančios valstybės narės viešajai tvarkai, kaip aiškinama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį;

    (12)

    šis reglamentas neturėtų daryti poveikio valstybių narių materialinei šeimos teisei, taip pat įvaikinimą reglamentuojančiai teisei. Be to, bet koks sprendimo dėl įvaikinimo pripažinimas pagal šį reglamentą neturėtų reikšti įvaikinančių tėvų tarpusavio teisinių santykių pripažinimo kaip sprendimo dėl įvaikinimo pripažinimo pasekmės, tačiau nenustatant išankstinės sąlygos dėl galimo sprendimo dėl sprendimo dėl įvaikinimo pripažinimo;

    (13)

    visus procedūrinius klausimus, kurie neaptariami šiame reglamente, reikėtų spręsti vadovaujantis nacionaline teise;

    (14)

    jei sprendime dėl įvaikinimo aptariamas teisinis santykis, nežinomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje, šis teisinis santykis, įskaitant visas iš jo išplaukiančias teises ar prievoles, turėtų, kiek tai įmanoma, būti pritaikomas prie lygiavertį poveikį turinčio ir panašių tikslų siekiančio tos valstybės narės teisėje numatyto santykio. Kas ir kaip turėtų atlikti pritaikymą turėtų nuspręsti kiekviena valstybė narė;

    (15)

    siekiant sudaryti palankesnes sąlygas automatiniam šiuo reglamentu numatytam pripažinimui, reikėtų parengti sprendimų dėl įvaikinimo perdavimo – Europos įvaikinimo pažymėjimo – modelį. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl šio pažymėjimo modelio sukūrimo ir pakeitimo. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai.

    (16)

    kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

    (17)

    remiantis Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, pridėto prie ES sutarties ir SESV, 1 ir 2 straipsniais, [Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie norą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą] / [nedarant poveikio Protokolo 4 straipsniui, Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą, jis nėra joms privalomas ar taikytinas];

    (18)

    remiantis Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 1 ir 2 straipsniais, Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą, todėl jis nėra jai privalomas ar taikytinas,

    PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

    1 straipsnis

    Taikymo sritis

    1.   Šis reglamentas taikomas sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimui.

    2.   Šis reglamentas netaikomas ar nedaro poveikio:

    a)

    valstybių narių teisės aktams, reglamentuojantiems teisę įvaikinti ar kitus šeimos teisės klausimus;

    b)

    tarptautiniam įvaikinimui, reglamentuojamam pagal 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau – Hagos konvencija).

    3.   Jokia šio reglamento nuostata nereikalauja valstybės narės:

    a)

    pripažinti įvaikinto vaiko tėvų tarpusavio bet kokio teisinio santykio egzistavimo fakto kaip sprendimo dėl įvaikinimo pripažinimo pasekmės;

    b)

    priimti sprendimus dėl įvaikinimo aplinkybėmis, kuriomis esant to neleidžiama daryti pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus.

    2 straipsnis

    Termino apibrėžtis

    Šiame reglamente „sprendimas dėl įvaikinimo“ – teisminis ar neteisminis sprendimas, kuriuo nustatomas arba pripažįstamas nuolatinis teisinis vaiko, dar nesulaukusio brandos amžiaus, ir naujos vienos tėvų pusės ar naujų tėvų, kurie nėra biologiniai to vaiko tėvai, santykis nepriklausomai nuo to, kaip tas teisinis santykis vadinamas nacionalinėje teisėje.

    3 straipsnis

    Automatinis sprendimų dėl įvaikinimo pripažinimas

    1.   Vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl įvaikinimo pripažįstamas kitoje valstybėje narėje netaikant jokios specialios procedūros, jei tą sprendimą priėmusi valstybė narė turi jurisdikciją pagal 4 straipsnį.

    2.   Bet kuri suinteresuotoji šalis, vadovaudamasi 7 straipsnyje numatyta procedūra, gali prašyti priimti sprendimą, kad nėra pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą, kaip nurodyta 6 straipsnyje.

    3.   Jei proceso baigtis valstybės narės teisme priklauso nuo to, kaip bus išspręstas šalutinis atsisakymo pripažinti sprendimą klausimas, tas teismas turi jurisdikciją spręsti tokį klausimą.

    4 straipsnis

    Jurisdikcija priimti sprendimus dėl įvaikinimo

    1.   Valstybės narės valdžios institucijos gali priimti sprendimą dėl įvaikinimo tik tuo atveju, jei vienos įvaikinančios tėvų pusės, įvaikinančių tėvų ar įvaikinto vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje narėje.

    2.   Jei trečiosios šalies valdžios institucijos dėl vaiko priėmė sprendimą dėl įvaikinimo, valstybės narės valdžios institucijos taip pat gali priimti tokį sprendimą arba nuspręsti dėl trečiosios šalies priimto sprendimo pripažinimo, laikydamosi nacionaline teise nustatytų procedūrų, jei vienos įvaikinančios tėvų pusės, įvaikinančių tėvų arba įvaikinto vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nėra toje valstybėje narėje, tačiau jie yra jos piliečiai.

    5 straipsnis

    Pripažinimui reikalingi dokumentai

    Šalis, pageidaujanti, kad valstybėje narėje būtų taikomas kitoje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl įvaikinimo, pateikia:

    a)

    sprendimo dėl įvaikinimo kopiją, atitinkančią jos autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas, ir

    b)

    pagal 11 straipsnį išduotą Europos įvaikinimo pažymėjimą.

    6 straipsnis

    Atsisakymas pripažinti sprendimą

    Bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu gali būti atsisakyta pripažinti valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl įvaikinimo tik tuo atveju, jei:

    a)

    toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai;

    b)

    kilmės valstybė narė neturi jurisdikcijos pagal 4 straipsnį.

    7 straipsnis

    Prašymas atsisakyti pripažinti sprendimą

    1.   Bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje, atsisakoma pripažinti sprendimą dėl įvaikinimo, jei nustatoma, kad yra vienas iš 6 straipsnyje nurodytų pagrindų.

    2.   Prašymas atsisakyti pripažinti sprendimą pateikiamas teismui, kurį atitinkama valstybė narė nurodė Komisijai pagal 13 straipsnio a punktą kaip teismą, kuriam turi būti teikiamas prašymas.

    3.   Atsisakymo pripažinti sprendimą procedūrą, kiek to nereglamentuoja šis reglamentas, reglamentuoja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisė.

    4.   Pareiškėjas teismui pateikia sprendimo kopiją ir, prireikus, jo vertimą arba transliteraciją.

    5.   Teismas gali leisti nepateikti 4 dalyje nurodytų dokumentų, jei jis juos jau turi arba mano, kad prašyti pareiškėjo juos pateikti yra nepagrįsta. Pastaruoju atveju teismas gali prašyti, kad tuos dokumentus pateiktų kita šalis.

    6.   Nereikalaujama, kad šalis, siekianti, kad būtų atsisakyta pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl įvaikinimo, valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turėtų pašto adresą. Taip pat nereikalaujama, kad ta šalis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turėtų įgaliotą atstovą, išskyrus atvejus, kai tokį atstovą privaloma turėti neatsižvelgiant į šalių pilietybę arba nuolatinę gyvenamąją vietą.

    7.   Teismas nedelsdamas priima sprendimą dėl prašymo atsisakyti pripažinti sprendimą.

    8 straipsnis

    Sprendimo dėl prašymo atsisakyti pripažinti sprendimą apskundimas

    1.   Visos šalys gali apskųsti sprendimą dėl prašymo atsisakyti pripažinti sprendimą.

    2.   Skundas turi būti pateiktas teismui, kurį atitinkama valstybė narė nurodė Komisijai pagal 13 straipsnio b punktą kaip teismą, kuriam turi būti teikiamas toks skundas.

    3.   Sprendimas dėl skundo gali būti užginčytas tik apskundimo tvarka, kai atitinkama valstybė narė pagal 13 straipsnio c punktą yra nurodžiusi Komisijai teismus, kuriems teikiami bet kurie tolesni apeliaciniai skundai.

    9 straipsnis

    Skundai kilmės valstybėje narėje, kurioje priimtas sprendimas dėl įvaikinimo

    Teismas, kuriam pateiktas prašymas atsisakyti pripažinti sprendimą, arba teismas, kuris nagrinėja skundą pagal 8 straipsnio 2 arba 3 dalis, gali sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu kilmės valstybėje narėje sprendimas dėl įvaikinimo buvo apskųstas įprastine tvarka arba jeigu tokio skundo pateikimo terminas dar nesibaigė. Pastaruoju atveju teismas gali nurodyti laikotarpį, per kurį toks skundas turi būti pateiktas.

    10 straipsnis

    Peržiūros iš esmės draudimas

    Jokiomis aplinkybėmis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, kitos valstybės narės teisminis ar neteisminis sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.

    11 straipsnis

    Europos įvaikinimo pažymėjimas

    Sprendimą dėl įvaikinimo priėmusios valstybės narės valdžios institucijos bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda daugiakalbį Europos paveldėjimo pažymėjimą, atitinkantį pagal 15 straipsnį nustatytą modelį.

    12 straipsnis

    Sprendimo dėl įvaikinimo prilyginimas

    1.   Jei teisminiame ar neteisminiame sprendime numatyta priemonė arba įsakymas, kuris pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę nėra žinomas, ta priemonė arba įsakymas, kiek tai įmanoma, prilyginami tos valstybės narės teisėje žinomai priemonei arba įsakymui, kurie turi lygiavertį poveikį ir kuriais siekiama panašių tikslų ir interesų. Toks prilyginimas nesukelia pasekmių, kurios būtų kitokios, nei numatytos kilmės valstybės narės teisėje.

    2.   Visos suinteresuotosios šalys gali teisme užginčyti priemonės arba įsakymo prilyginimą.

    13 straipsnis

    Valstybių narių teiktina informacija

    1.   Ne vėliau kaip 2018 m. liepos 1 d. valstybės narės pateikia Komisijai savo nacionalines nuostatas, jei tokių yra, dėl:

    a)

    teismų, kuriems pagal 7 straipsnio 2 dalį turi būti teikiami prašymai atsisakyti pripažinti sprendimą;

    b)

    teismų, kuriems skundžiamas sprendimas dėl prašymo atsisakyti pripažinti sprendimą pagal 8 straipsnio 2 dalį, ir

    c)

    teismų, kuriems teikiamas bet kuris tolesnis skundas pagal 8 straipsnio 3 dalį.

    2.   Komisija 1 dalyje nurodytą informaciją ir bet kokią kitą svarbią informaciją apie įvaikinimo procedūras ir jų pripažinimą valstybėse narėse viešai skelbia visomis deramomis priemonėmis, ypač Europos e. teisingumo portale.

    14 straipsnis

    Legalizavimas ir panašūs formalumai

    Pagal šį reglamentą nėra reikalaujama atlikti valstybėje narėje išduotų dokumentų legalizavimo ar kitų panašių formalumų.

    15 straipsnis

    Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus

    Komisijai pagal 16 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl 11 straipsnyje nurodyto daugiakalbio Europos įvaikinimo pažymėjimo modelio nustatymo ir keitimo iš dalies.

    16 straipsnis

    Įgaliojimų delegavimas

    1.   Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

    2.   15 straipsnyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami neribotam laikotarpiui nuo 2018 m. liepos 1 d.

    3.   Taryba gali bet kada atšaukti 15 straipsnyje nurodytus deleguotuosius įgaliojimus. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui.

    4.   Pagal 15 straipsnį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per du mėnesius nuo pranešimo Tarybai apie šį aktą dienos Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.

    5.   Komisija praneša Europos Parlamentui apie priimtus deleguotuosius aktus, apie jų atžvilgiu pareikštus prieštaravimus arba apie Tarybos pareikštą įgaliojimų atšaukimą.

    17 straipsnis

    Pereinamojo laikotarpio nuostatos

    Šis reglamentas taikomas sprendimas dėl įvaikinimo, priimtiems 2019 m. sausio 1 d. ar vėliau.

    Tačiau nuo tos dienos pripažįstami ir prieš 2019 m. sausio 1 d. priimti sprendimai dėl įvaikinimo, jei atitinkamas vaikas tą dieną dar nebuvo sulaukęs brandos amžiaus.

    18 straipsnis

    Ryšys su esamomis tarptautinėmis konvencijomis

    1.   Šis reglamentas netaikomas sprendimams dėl įvaikinimo, priimtiems pagal Hagos konvenciją.

    2.   Nedarant poveikio valstybių narių pareigoms pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnį, šis reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių šalys šio reglamento įsigaliojimo metu yra viena arba kelios valstybės narės ir kuriose nustatomos su įvaikinimo pripažinimu susijusios taisyklės, taikymui.

    3.   Tačiau tarp valstybių narių šis reglamentas turi viršenybę prieš tik tarp dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytas konvencijas, kiek tokios konvencijos susijusios su šiuo reglamentu reguliuojamais klausimais.

    19 straipsnis

    Peržiūros sąlyga

    1.   Ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 31 d. ir vėliau kas penkerius metus Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui šio reglamento taikymo ataskaitą. Prireikus prie ataskaitos pridedami pasiūlymai dėl šio reglamento pakeitimų.

    2.   Tuo tikslu valstybės narės pateikia Komisijai atitinkamą informaciją apie šio reglamento taikymą jų teismuose.

    20 straipsnis

    Įsigaliojimas ir taikymo data

    Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

    Jis taikomas nuo 2019 m. sausio 1 d., išskyrus 13, 15 ir 16 straipsnius, kurie taikomi nuo 2018 m. liepos 1 d.

    Šis reglamentas pagal Sutartis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.

    Priimta Briuselyje …

    Tarybos vardu

    Pirmininkas

    (1)  2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012 7 27, p. 107).

    Top