8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/39

1.

palankiai vertina Estijos Vyriausybės prašymą pateikti savo nuomonę „Sveikatos priežiūros sistemų deinstitucionalizavimas vietos ir regionų lygmeniu“. Apytikriais skaičiavimais, vienas asmuo iš šešių (iš viso apie 80 milijonų žmonių) Europos Sąjungoje turi tam tikrą skirtingo sunkumo negalią. Daugiau kaip trečdalis visų vyresnių nei 75 metų žmonių turi sutrikimų, dėl kurių jie patiria sunkumų kasdieniame gyvenime. Didėjant pagyvenusių asmenų skaičiui ES visuomenėje ši procentinė dalis ateinančiais metais dar labiau didės (1). Nors per pastaruosius 20 metų neįgaliųjų gyvenimo sąlygos labai pagerėjo, tačiau daugumoje ES valstybių narių vis dar yra didesnių ar mažesnių trūkumų, susijusių su žmonių su negalia priežiūra ir jų suvokimo visuomenėje pobūdžiu. Deja, vis dar esama atvejų, kai, pavyzdžiui, žmonių su raidos sutrikimais ir (arba) sergančių psichikos ligomis teisė priimti sprendimus dėl savo gyvenimo yra ribojama;

2.

yra giliai įsitikinęs, kad neįgaliesiems turėtų būti suteiktos visos galimybės tapti savarankiškais visuomenės nariais ir išsaugota jų pasirinkimo laisvė; šiuo požiūriu primena, kad kiekvienoje šalyje priežiūros sistemos skiriasi ir pereinant prie bendruomenės globos reikia atsižvelgti į vietos ypatumus ir įtraukti tiek susijusias bendruomenes, tiek ir šių paslaugų gavėjus bei jų šeimos narius; norėtų pabrėžti, kad šia nuomone nesiekiama, neatsižvelgiant į situaciją, atmesti arba pasmerkti institucinę priežiūrą; įstaigos nėra sprendimas, tačiau jos taip pat galėtų būti laikomos vienu iš galimų sprendimų. Kai kuriose šalyse jos yra labiau atviros naujiems pagalbos būdams, kad prisitaikytų prie padėties įvairovės ir kiekvienam suteiktų kuo didesnes galimybes jaustis visaverčiu nepriklausomai nuo negalios laipsnio. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti šeimos vaidmeniui šių įstaigų veikime;

3.

pažymi, kad remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsniu ES kompetencija visuomenės sveikatos srityje visų pirma apsiriboja valstybėse narėse nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu įgyvendinamos sveikatos politikos papildymu. Laikantis subsidiarumo principo ES uždaviniai apima šias sritis:

4.

pabrėžia, kad 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje iš esmės keičiamas požiūris į negalią – dabar pagrindinis dėmesys sutelkiamas į tai, kaip visuomenė ir aplinka galėtų prisitaikyti, kad sumažėtų neįgaliesiems kylančių kliūčių ir tokiu būdu jiems būtų suteikiama galimybių integruotis į visuomenę ir gyventi kiek galima savarankiškesnį gyvenimą. Iki 2017 m. lapkričio mėn. 27 iš 28 ES valstybių narių pasirašė Konvenciją, o 22 iš pasirašiusiųjų ratifikavo Fakultatyvinį protokolą (2). RK rekomenduoja visoms valstybėms narėms ratifikuoti tiek Konvenciją, tiek ir Protokolą;

5.

remsis JT pateikiama sąvokos „neįgalumas“ apibrėžtimi, pagal kurią neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Sutrikimas gali būti ligos arba kitų aplinkybių pasekmė, įgimtas arba gyvenimo eigoje įgytas sužalojimas. Tokios ligos, aplinkybės arba sužalojimai gali būti nuolatiniai arba laikini;

6.

palankiai vertina buvusio Komisijos nario Vladimíro Špidlos iniciatyvą, parengtą padedant ekspertų grupei, „Bendrosios europinės perėjimo nuo institucinės prie bendruomeninės globos gairės“ (3). Atsižvelgdamas į šias gaires, RK rekomenduoja tokią sąvokos „įstaiga“ apibrėžtį: „įstaiga – tai institucinės globos įstaiga, kurioje gyventojai izoliuojami nuo plačiosios bendruomenės ir (arba) yra priversti gyventi kartu. Tokie gyventojai neturi pakankamai galimybių tvarkyti savo gyvenimo ir įtakoti juos paveikiančius sprendimus; pačios organizacijos reikalavimai paprastai dominuoja gyventojų individualių poreikių atžvilgiu“. Gairės parengtos siekiant padėti valstybėms narėms pereiti nuo institucinės priežiūros prie bendruomeninės priežiūros. Vadovaujantis deinstitucionalizavimą įgyvendinusių šalių patirtimi ir žiniomis, bėgant laikui šis procesas turėtų apimti toliau išvardytus aspektus: bendrą strategiją ir viziją; suinteresuotųjų asmenų ir jų artimųjų įtraukimą; bendrą visų lygmenų veikėjų atsakomybės prisiėmimą; vadovavimą procesui ir jo rėmimą. RK atkreipia dėmesį į tai, kad gairės gali remti perėjimą nuo institucinės priežiūros prie platesnio masto priežiūros bendruomenėje ir rekomenduoja visoms valstybėms narėms jas taikyti;

7.

nurodo, kad kyla vis daugiau abejonių dėl institucinės priežiūros; be to, daugelis mokslinių tyrimų parodė, kad institucinė ilgalaikė priežiūra šiems asmenims turi labai sunkių pasekmių, įskaitant laisvės praradimą, stigmatizavimą, savarankiškumo ir asmenybės praradimą. Institucinės globos įstaigų aplinka taip pat daro neigiamą poveikį jų darbuotojams. Todėl susiformavo bendras suvokimas, kad pirmenybę reikėtų teikti atviresnių formų bendruomeninei priežiūrai ir ateityje globos praktika turėtų būti orientuota šia kryptimi. Tai pabrėžiama ir „Europos psichikos sveikatos veiksmų plane“ (4). Šį veiksmų planą parengė PSO Europos regioninis biuras, glaudžiai bendradarbiaudamas ir keisdamasis informacija su valstybėmis narėmis, kurios taip pat remia šį planą. RK taip pat pakartoja, kad Jungtinių Tautų neįgaliųjų konvencijoje nustatomos „neįgaliųjų lygios teisės gyventi bendruomenėje, lygios galimybės su kitais rinktis“ (5);

8.

nurodo, kad per pastaruosius 20 metų daugelyje valstybių narių vyko panašūs pokyčiai: dideles priežiūros įstaigas ir specializuotas ligonines laipsniškai pakeitė atviresnė, į socialinę aplinką integruota priežiūra. Nepaisant to, visoje Europoje iki šiol daugiau nei milijonas neįgaliųjų gyvena priežiūros įstaigose (6). Perėjimas nuo institucinės priežiūros prie atviresnės priežiūros bendruomenėje per naktį neįvyks. Šie pokyčiai užtrunka daugelį metų ir jiems reikia pastangų ir veiksmų visais visuomenės lygmenimis, taip pat ir pakitusio požiūrio ir naujų teisės aktų. Komiteto nuomone, svarbu, kad visos ES valstybės narės teiktų prioritetą bendruomeninės priežiūros sistemos sukūrimui ir kad vykstant deinstitucionalizavimo procesui būtų laikomasi visų tikslinių grupių teisių ir užtikrinami geriausi įmanomi rezultatai susijusiems asmenims;

9.

mano, jog svarbu atkreipti dėmesį į pavojų, kad pereinant prie atviresnių formų bendruomeninės priežiūros, valstybės kurs naujas institucijas, kurios pakeis senąsias. Nuo to gali nukentėti ypač sunkių ir sudėtingų poreikių turinčios tikslinės grupės, į kurias sunku atsižvelgti visuomenės požiūriu ir kurioms dėl individualių sprendimų stokos gali reikėti steigti naujus, į institucinę priežiūrą panašius slaugos namus ir globos įstaigas. Panašią raidą gali sukelti ir sunki krizė, kaip, pavyzdžiui, didelis 2015 m. rudenį į kai kurias ES valstybes nares atvykusių pabėgėlių skaičius. Šiuo atveju būsto poreikį reikėjo patenkinti naudojant priėmimo centrus ir įstaigas. Sprendimai, kurie laikomi ir planuojami kaip laikinos priemonės, gali tapti ilgalaikiais ir turėti neigiamo poveikio susijusiems asmenims;

10.

atkreipia dėmesį į tai, kad atskiros ES valstybės narės daugelyje įstatymų ir politikos dokumentų skirtingu mastu yra nurodžiusios, kad neįgaliesiems turėtų būti suteikta galimybė aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir gyventi tokį gyvenimą, kaip visi kiti žmonės. Nepaisant to, vis dar pastebimas užslėptas, o kartais ir atviras visuomenės priešiškumas neįgaliesiems. Stigmatizuotos grupės dažnai patiria priešiškumą, baimę, tarsi jos būtų suvokiamos kaip menkesnės vertės ir laikomos našta. Daugelis tyrimų atskleidžia, kad psichikos ligomis sergantys žmonės yra stigmatizuojami (7). Savo ruožtu stigmatizacija lemia susijusių asmenų diskriminavimą. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, nepakankamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ar socialine atskirtimi, o dėl to susijusių asmenų psichikos sveikata dar labiau pablogėja. Tai gali tapti užburtu ratu, kuris vis labiau plečiasi. Deinstitucionalizavimu siekiama daugiau nei tik uždaryti dideles priežiūros įstaigas ir sukurti alternatyvią priežiūros sistemą. Juo taip pat siekiama kovoti su išankstiniu nusistatymu, suabejoti stereotipais ir skatinti keisti mąstymą. Į neįgaliuosius nebeturėtų būti žvelgiama pirmiausia kaip į objektus ir pasyvius paslaugų ir priežiūros gavėjus, bet kaip į visateisius visuomenės narius, turinčius teisę naudotis visomis žmogaus teisėmis. Komiteto nuomone, deinstitucionalizacijos procese valstybės narės turi užtikrinti, kad nebūtų stigmatizavimo ir diskriminavimo. Remiantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija (JT neįgaliųjų konvencijos 4–6 straipsniai), tai reiškia, kad valstybės narės turi imtis teigiamų ir prevencinių priemonių kovoti su visų rūšių diskriminacija ir užtikrinti pagarbą visoms žmogaus teisėms. RK atkreipia dėmesį į tai, kad esama daug gerų nacionalinių kampanijų prieš stigmatizavimą pavyzdžių, įvykdytų tiek ES valstybėse narėse, tiek ir trečiosiose šalyse, kurie gali tapti įkvėpimo šaltiniu;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad perkeliant pacientus į atviresnę bendruomenės teikiamą globą būtina tinkamai įvertinti jų poreikius. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų užtikrinti šių poreikių patenkinimą, kad šie asmenys galėtų kontroliuoti savo gyvenimą, iš tikrųjų pasirinkti arba nuspręsti kur, su kuo ir kaip gyventi. Paslaugos (įskaitant asmeninę pagalbą) turi būti teikiamos ir prieinamos visiems, kad visi šių paslaugų gavėjai būtų įtraukti į bendruomenę ir galėtų gyventi kuo savarankiškiau;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad, pereinant nuo institucinės priežiūros prie priežiūros ir globos bendruomenėje, prireiks taip pat iš esmės keisti personalo ir jo įgūdžių sritį. Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama medicinos žinioms ir medicinos specialistams, tačiau perėjimas prie bendruomeninės priežiūros lėmė socialinių ir pedagoginių įgūdžių poreikį. Komiteto nuomone, svarbu, kad su neįgaliaisiais dirbantis personalas būtų tinkamai parengtas šiai veiklai (Neįgaliųjų teisių konvencijos 4 straipsnis). Tinkamai parengti darbuotojai ne tik paspartins perėjimą prie bendruomeninės priežiūros, bet ir užkirs kelią naujų priežiūros įstaigų steigimui. Daugelyje šalių ieškoma darbuotojų, turinčių atitinkamas akademines kvalifikacijas. Tarptautinis bendradarbiavimas ir mainai šioje srityje galėtų pagerinti aprūpinimą tinkamais specialistais. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas perėjimui prie bendruomeninės priežiūros, Regionų komitetas rekomenduoja keistis specialistais ir kurti naujas universiteto ir vidurinės mokyklos lygmens mokymosi galimybes. Norint turėti gerai parengtą personalą reikalingas planavimas ir koordinavimas. RK nuomone, rengiant naujus darbuotojus arba perkvalifikuojant turimą personalą, svarbu jiems suteikti žinių apie žmogaus teises, apie gyvenimą su negalia ir gyvenimą priežiūros įstaigoje ir kaip įtraukti žmones į sprendimų priėmimą apie jų pageidaujamą paramą. Atprasti nuo gyvenimo įstaigoje ir pratintis gyventi savo namuose, su galimybe patiems priimti daugelį sprendimų, nėra lengva. Kyla pavojus, kad prie visuomenės prisitaikantis asmuo patirs izoliaciją ir (arba) atskirtį. Labai svarbu nepalikti tokių žmonių vienų ir užtikrinti jiems galimybę bendrauti su kompetentingu personalu, informuotu apie jų padėtį ir individualius poreikius. Šios srities mokslinių tyrimų ir žinių raida teikia vilčių, visų pirma psichikos ir neuropsichiatrinių sutrikimų srityje. Pagerėjo žiniomis ir įrodymais grindžiamų metodų prieinamumas ir pritaikomumas tiek kalbant apie medicininį ir psichologinį gydymą, tiek psichosocialinę paramą ir kognityvines pagalbos priemones. Švedijoje, pavyzdžiui, jau keletą metų kai kurioms kategorijoms, įskaitant šizofreniją ir panašius sutrikimus, taikomos Nacionalinės sveikatos ir socialinių reikalų tarnybos (šved. Socialstyrelsen) gairės (8). Į gaires įtrauktos pagrindinės rekomendacijos dėl įrodymais grindžiamų metodų sveikatos ir socialinio aprūpinimo srityje. Be to, Švedijos sveikatos ir socialinių reikalų tarnyba išleido gaires dėl darbo metodų ir bendrąsias gaires dėl darbuotojų ir darbdavių, dirbančių su įvairią negalią turinčiais asmenimis, žinių ir kvalifikacijos lygio (9)  (10);

13.

teigiamai vertina tai, kad ES užsienio reikalų ministrai priėmė persvarstytas vaiko teisių propagavimo ir apsaugos gaires. Vadovaujantis atitinkamomis Jungtinių Tautų konvencijomis, RK nuomone, visos valstybės narės turėtų palaikyti principą, kad vaikai turėtų augti šeimose. Moksliniai tyrimai rodo, kad priežiūros įstaigose augančių vaikų raida skiriasi nuo šeimose augančių vaikų, ir kad jie turi turėti tokias pačias teises ir galimybes lankyti mokyklą kaip kiti vaikai. Be to, tyrimai rodo, kad priežiūros įstaigose augę vaikai tolesniame gyvenime gali turėti elgesio sutrikimų ir patirti sunkumų socialinėje srityje. Dažnai šie vaikai gauna nepakankamai dėmesio ir kompensuoja tai save žalojančiu arba probleminiu elgesiu. Kad vaikas galėtų normaliai vystytis jam reikalingas pastovumas ir artimi ryšiai. RK rekomenduoja visoms ES šalims stengtis neįgaliems vaikams ir jų tėvams reikalingą pagarbą ir paramą teikti namuose arba artimoje aplinkoje. Tėvams turėtų būti teikiama pagalba ir konsultacijos apie jų vaiko negalią, kartu su bendruomenės ir (arba) savivaldybės teikiama parama tėvų vaidmeniui atlikti. Jeigu tėvai turi trumpinti savo darbo laiką dėl neįgalaus vaiko priežiūros namuose, jiems turėtų būti teikiama finansinė parama;

14.

mano, kad neįgalūs vaikai ir jaunimas turėtų turėti tas pačias teises ir pareigas, susijusias su mokyklos lankymu ir studijomis, kaip ir jų bendraamžiai. Tai reiškia, kad mokyklos turėtų būti pritaikytos šių vaikų poreikiams, nes priešingu atveju kiltų atskyrimo grėsmė ir už vaikų priežiūros įstaigų ribų. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų daugiau investuoti į mokyklų biudžetą, kad būtų galima spręsti tinkamos infrastruktūros trūkumo problemą ir teikti pirmenybę prieinamumui ir universaliam dizainui. Programos turėtų būti rengiamos siekiant didinti mokyklos darbuotojų ir kitų vaikų sąmoningumą negalios klausimais, taip pat užtikrinti tinkamą mokytojų pasirengimą taikyti įtraukiojo ugdymo metodus ir skatinti juos dirbti su neįgaliais vaikais. Siekiant visiškos integracijos būtina spręsti su visuomenės požiūriu ir stereotipais susijusius klausimus;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugeliui raidos sutrikimų turinčių ir (arba) psichine liga sergančių ES piliečių yra taikomos globos (angl. plenary guardianship) arba rūpybos (angl. partial guardianship) nuostatos. RK pripažįsta, kad rūpyba gali apsaugoti atitinkamo asmens interesus ir apsaugoti juos nuo piktnaudžiavimo, kurį kitu atveju jie galėtų patirti. Tačiau išreiškia savo susirūpinimą, kad taikomos globos atveju susijęs asmuo praranda beveik visas įstatymu nustatytas teises – beveik dėl visų jo gyvenimo aspektų sprendimus priima jo teisinis atstovas. Daugelis suaugusiųjų teismo paskirto atstovo sprendimu prieš savo valią apgyvendinami priežiūros įstaigoje. RK ragina valstybes nares nustatyti taisykles siekiant užtikrinti, kad būtų mažiau taikomos globos ir į sprendimų priėmimą įtraukiami šių paslaugų gavėjai, jų šeimos nariai, teisėms atstovaujančios organizacijos ir specialistai. Peržiūrint teisės aktus dėl teisinio veiksnumo turėtų būti nustatomi reikalavimai dėl susijusių asmenų dalyvavimo priimant bendrą sprendimą ir teisės aktais stiprinamos tikslinių grupių teisės;

16.

mano, kad neįgaliesiems reikalingos įstatymais nustatytos galimybės ir parama priimti sprendimus, susijusius su jais, jų kasdieniu gyvenimu ir vietos paslaugų organizavimu. Svarbu užtikrinti, kad teikiama informacija būtų pritaikyta tikslinės grupės poreikiams. Bendradarbiavimas su susijusių asmenų ir jų artimųjų organizacijomis ir jų išklausymas gerina jų įsitraukimą ir dalyvavimą. Jų žinios ir patirtis yra labai vertingi ir į juos būtina atsižvelgti. RK rekomenduoja valstybėms narėms padėti steigti susijusių asmenų organizacijas ir remti jų veiklą;

17.

mano, jog svarbu, kad galiojančiais įstatymais ir gairėmis būtų remiamas JT neįgaliųjų teisių konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų nuostatų įgyvendinimas. Ypatingą dėmesį reikia skirti vaiko teisėms. Be to, RK mano, kad teisės aktais žmonėms turėtų būti suteikta galimybė gyventi savarankišką gyvenimą ir parama turėtų būti grindžiama individualiais poreikiais ir pageidavimais;

18.

pabrėžia sunkią negalią turinčių asmenų priežiūros ir apsaugos priemonių svarbą laikotarpiu po jų tėvų ir šeimos narių mirties. Visų pirma, Komitetas mano, kad labai svarbu užtikrinti paramą visapusiškos atsakomybės negalintiems prisiimti žmonėms su negalia, jų gerovę, įtrauktį ir visapusišką savarankiškumą, kad jie nebūtų automatiškai apgyvendinami globos namuose;

19.

pastebi, kad dėl duomenų trūkumo yra sudėtinga stebėti deinstitucionalizavimo proceso eigą ir parengti atskirų valstybių narių lyginamąsias analizes. Atsižvelgdamas į tai, RK rekomenduoja suteikti prioritetą rodiklių apibrėžimui ir jų rengimui. Šie rodikliai turi būti įtraukti į perėjimui prie bendruomenėje teikiamų paslaugų ir priežiūros skirtą strategiją ir planavimą. Esminiai pokyčiai pereinant prie labiau individualizuotos ir labiau į konkretų asmenį orientuotos priežiūros turėtų atsispindėti ir rengiamose normose bei rodikliuose. Juos rengiant daugiau dėmesio reikėtų skirti susijusių asmenų gyvenimo kokybei ir teisėms, o ne pažangai, susijusiai su labiau techninio pobūdžio pagrindiniais duomenimis. RK rekomenduoja valstybėms narėms bendradarbiauti apibrėžiant ir rengiant normas ir rodiklius;

20.

atsižvelgdamas į Neįgaliųjų teisių konvencijos 27 straipsnį, nurodo, kad teisė dirbti yra pagrindinė teisė. Jai negali trukdyti, pavyzdžiui, stereotipai arba prieigos kliūtys. RK pabrėžia, jog būtinos pastangos, kad neįgalieji galėtų dirbti jų asmenines aplinkybes atitinkantį darbą. Gera reabilitacija ir pritaikytos darbo vietos bei darbo užduotys yra labai svarbios. Kitos aktyvumo formos žmonėms, negalintiems dirbti apmokamo darbo įprastoje darbo rinkoje, taip pat laikomos svarbiomis siekiant skatinti sveikatą, mažinti stigmatizaciją ir šalinti atskirtį, todėl ypač svarbios yra darbo terapijos įstaigos ir paramos tarnybos, taip pat įmonės ir dirbtuvės, visų pirma įdarbinančios neįgaliuosius. Šiuo tikslu reikalinga socialinių tarnybų ir darbo rinkos sąveika, sukuriant struktūras, kurios teiktų integravimo į darbo rinką paslaugas, parengtų individualius poreikius atitinkančias programas, apimančias profesinį orientavimą, mokymą, tarpininkavimą įdarbinimo tikslais, darbo vietos išsaugojimą ir socialinę įtrauktį darbo aplinkoje. Su sveikata ir užimtumu susijusias iniciatyvas reikėtų veikiau laikyti investicijomis, o ne išlaidomis. Galimybė dirbti, už tai gaunat užmokestį ar kitą atlygį, ne tik skatina įtrauktį, bet ir sumažina skurdo riziką. Visiems žmonėms svarbu jausti, kad jie priklauso bendruomenei, gali dalyvauti visuomenės gyvenime ir imtis naudingos veiklos. Kartu tai didina visuomenės informuotumą apie neįgaliuosius, jų potencialą ir problemas;

21.

laikosi nuomonės, kad norint pasiekti ilgalaikį bendruomenės globos tvarumą reikės radikaliai keisti viešųjų išlaidų skyrimą ir išteklius orientuoti į prevenciją ir ankstyvąją intervenciją; todėl mano, kad vertinant ir analizuojant perėjimo prie bendruomeninės priežiūros ekonominį poveikį svarbu matyti ne tik izoliuotas išlaidas, bet vertinti jas pagal labiau į kokybę orientuotus rezultatus ir ilgalaikį poveikį tiek individualiems asmenims, tiek ir visuomenei. Sveikatos ekonomikos tyrimai parodė, kad bendruomenėje teikiamos psichiatrinės paslaugos iš esmės kainuoja tiek pat kiek ir stacionarioji sveikatos priežiūra. Vis dėlto, kadangi jų rezultatai konkretiems pacientams dažnai yra geresni, žvelgiant iš visos visuomenės perspektyvos, tokiais atvejais jie laikomi ekonomiškai efektyvesniais. Teigiamas poveikis sveikatai reiškia tai, kad į darbo rinką gali patekti daugiau žmonių. Dėl to padidėja gamyba, gerėja socialinė įtrauktis ir mažėja nusikalstamumo rizika, o tai gali sumažinti teisėsaugos sistemos naštą (11). Prevencija, ankstyvoji intervencija ir parama vaikams ir jaunimui bei jų tėvams – tokios formos investicijos gali padėti jiems baigti mokyklą. Tai reiškia, kad jie galės tęsti savo studijas ir patekti į darbo rinką. Perėjimas nuo didelių įstaigų ir specializuotų ligoninių galimas tik sukūrus alternatyvias ir bendruomenines priežiūros formas Pradiniame perėjimo prie bendruomeninės priežiūros etape tai gali būti susiję su didesnėmis išlaidomis;

22.

atkreipia dėmesį į tai, kad deinstitucionalizavimui nepakaks vieno suinteresuotojo subjekto veiksmų. Reikalingas keleto visuomenės suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas ir tarpusavio bendradarbiavimas. Svarbu aiškiai ir tiksliai paskirstyti užduotis, be to, turi būti aiškiai apibrėžta, ko siekiama šiuo bendradarbiavimu ir kaip jis turėtų vykti. Priklausomai nuo konstitucinės teisės atskiroje valstybėje narėje skiriasi sveikatos ir socialinių paslaugų valdymas ir kontrolė arba jų organizavimas bei įgyvendinimas vietos ir regionų lygmeniu. Pavyzdžiui, Švedijoje, kur savivaldybėms ir lenų taryboms suteiktos didelės savivaldos teisės, atsakomybė už tai, koks turėtų būti perėjimas prie bendruomeninės priežiūros, yra decentralizuota. Be to, atitinkamos valstybės narės konstitucinė teisė labai svarbi nustatant, kokiam lygmeniui yra skiriamos RK rekomendacijos. Nepažeidžiant atsakomybės pasidalijimo tarp nacionalinio, savivaldybių ir regionų lygmens, RK mano, kad nacionalinio lygmens parama yra ypač svarbi ir kad veikla bei priemonės turi būti koordinuojamos įvairiais lygmenimis (12).

23.

atkreipia dėmesį į Neįgaliųjų teisių konvenciją (JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 25 str.), kurioje nurodoma, kad sveikatos priežiūros specialistai neįgaliesiems turi teikti tokios pat kokybės paslaugas kaip ir kitiems asmenims. Tai atvejais, kai priežiūros įstaigas, kuriose integruotos visos medicininės žinios, žmonės palieka siekdami gyventi savarankišką gyvenimą, pirminės sveikatos priežiūros srityje būtina stiprinti su neįgaliaisiais susijusius įgūdžius, kad būtų galima patenkinti ir šios pacientų grupės poreikius. Socialinė įtrauktis įvairiais lygmenimis ir požiūris, kad įvairias negalias turintys žmonės yra natūrali žmonių įvairovės dalis, užkerta kelią socialinei atskirčiai ir skatina vienodą požiūrį į priežiūrą.

24.

pažymi, kad dėl sveikatos mokslų pažangos ilgėja žmonių gyvenimo trukmė. Todėl žmonės su negalia taip pat senėja, nors anksčiau dėl tinkamos priežiūros trūkumo jie nesulaukdavo senyvo amžiaus. Socialinės tarnybos, atsakingos už žmonių su negalia socialinę ir profesinę įtrauktį, turi dirbti su vyresnio amžiaus neįgaliaisiais. Šiose tarnybose dirbantys specialistai nėra pasirengę patenkinti kliento poreikius, susijusius ir su senatve, ir su negalia. Todėl mano, kad būtina pritaikyti mokymą prie socialinių ir sveikatos priežiūros darbuotojų, kurie turi toliau teikti socialinės įtraukties paslaugas šios tikslinės grupės asmenims laikydamiesi ES nustatytų reikalavimų, poreikių.